Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Arūno Dirvono, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo atvirosios akcinės bendrovės „Gazprom“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo atvirosios akcinės bendrovės „Gazprom“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai (trečiasis suinteresuotas asmuo – „Lietuvos energijos gamyba“, akcinė bendrovė) dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau – ir atsakovas, Konkurencijos taryba, Taryba) 2004 m. kovo 18 d. priėmė nutarimą Nr. 1S-38 „Dėl leidimo OAO „Gazprom“ vykdyti koncentraciją įsigyjant 34 procentus AB „Lietuvos dujos“ akcijų paketą ir įgyjant kartu su VĮ Valstybės turto fondu, „Ruhrgas Energie Beteiligungs AG“ ir „E.ON Energie AG“ bendrą AB „Lietuvos dujos“ kontrolę“ (toliau – ir 2004 m. kovo 18 d. nutarimas Nr. 1S-38), kuriuo nutarė leisti pareiškėjui atvirajai akcinei bendrovei (toliau – ir pareiškėjas, OAO „Gazprom“, Bendrovė) vykdyti koncentraciją įsigyjant 34 procentus akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „Lietuvos dujos“ akcijų paketą ir įgyjant kartu su valstybės įmone (toliau – ir VĮ) Valstybės turto fondu, „Ruhrgas Energie Beteiligungs AG“ ir „E.ON Energie AG“ bendrą AB „Lietuvos dujos“ kontrolę pagal pateiktą pranešimą su sąlyga, kad šioje koncentracijoje dalyvaujantys ūkio subjektai nesudarys kliūčių dujų tiekimo įmonėms, turinčioms reikalingas licencijas ir sutartis su pirkėjais Lietuvoje, taip pat ir laisviesiems vartotojams savo poreikiams sudaryti gamtinių dujų pirkimo sutartis su bet kuria dujų gavybos ar tiekimo įmone, o taip pat kitiems ūkio subjektams, išgaunantiems gamtines dujas, tiekti jas pirkėjams Lietuvoje (toliau – ir Koncentracijos vykdymo sąlyga).
2. Konkurencijos taryba 2012 m. liepos 30 d. nutarimu Nr. 1S-105 pradėjo tyrimą dėl OAO „Gazprom“ veiksmų atitikties Tarybos 2004 m. kovo 18 d. nutarimo Nr. 1S-38 nuostatoms, kuris 2013 m. sausio 3 d. nutarimu Nr. 1S-1, 2013 m. kovo 25 d. nutarimu Nr. 1S-43, 2013 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 1S-81, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 1S-130 ir 2013 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1S-177 buvo pratęstas.
3. Konkurencijos taryba, 2014 m. gegužės 13 d. posėdyje išnagrinėjusi klausimą dėl OAO „Gazprom“ (įmonės kodas – 1027700070518, adresas: Nametkina g. 16, Maskva, Rusijos Federacija) veiksmų atitikties 2004 m. kovo 18 d. nutarimui Nr. 1S-38, 2014 m. birželio 10 d. priėmė nutarimą Nr. 2S-3/2014 (toliau – ir 2014 m. birželio 10 d. nutarimas, Nutarimas), kuriuo pripažino, kad pareiškėjas OAO „Gazprom“, atsisakydamas derėtis su „Lietuvos energijos gamyba“, AB (toliau – ir AB „Lietuvos energijos gamyba“, trečiasis suinteresuotas asmuo) dėl gamtinių dujų mainų sutarties 2013–2015 metams sudarymo, sudarė kliūtis AB „Lietuvos energijos gamyba“ savo poreikiams sudaryti gamtinių dujų pirkimo sutartį su dujų tiekimo įmone ir pažeidė 2004 m. kovo 18 d. nutarimo Nr. 1S-38 nuostatas (1 p.); pareiškėjui skyrė 123 096 700 Lt (35 651 268,54 Eur) baudą (2 p.).
4. Pareiškėjas OAO „Gazprom“ kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Konkurencijos tarybos 2014 m. birželio 10 d. nutarimą Nr. 2S-3/2014.
5. Pareiškėjas nurodė, kad 2012 m. liepos 30 d. nutarimu Nr. 1S-105 atsakovo pradėto tyrimo terminas pagal Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir Konkurencijos įstatymas, KĮ) 23 straipsnio 5 dalies nuostatas baigėsi 2012 m. gruodžio 31 d., kuri buvo darbo diena ir kurią Taryba faktiškai dirbo. Tačiau atsakovas tyrimo terminą pratęsė 2013 m. sausio 3 d. priimdamas nutarimą Nr. 1S-1, pasibaigus imperatyviam terminui – penkiems mėnesiams, taip pažeisdamas minėtą KĮ normą. Be to, atsakovas tyrimą vykdė daugiau kaip dvejus metus, o nuo 2013 m. vasario 28 d. iki 2013 m. rugpjūčio 8 d. neatliko jokių tyrimo veiksmų (nemotyvuotai pratęsė jo vykdymo terminą). Pareiškėjo teigimu, visas Nutarimas yra neteisėtas dėl KĮ pažeidimo, taip pat visi po 2012 m. gruodžio 31 d. atlikti tyrimo veiksmai ir surinkti duomenys yra neteisėti ir negali būti laikomi įrodymais.
6. Atsakovas netinkamai ir plečiamai aiškino Koncentracijos vykdymo sąlygą ir neįrodė, jog ši sąlyga apėmė pareigą sudaryti gamtinių dujų mainų sutartis, ir be pakankamo teisinio ir faktinio pagrindo pradėjo tyrimą pagal KĮ 14 straipsnio 1 dalį ir 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Atsakovas Koncentracijos vykdymo sąlygą aiškino atsietai nuo koncentracijos galbūt sukeltos konkurencijos problemos (KĮ 12 str. 1 d. 2 p.). Atsakovas net nepridėjo 2004 metų koncentracijos bylos prie tyrimo medžiagos bylos. Pareiškėjo teigimu, 2014 m. birželio 10 d. nutarimo bylos medžiagos neatskiriama dalis yra pažymos dėl koncentracijų, kurias atsakovas turėjo perduoti pareiškėjui susipažinti, ir jos yra esminę įrodomąją reikšmę turintys dokumentai. Atsakovas neįrodė jokio pareiškėjo neteisėto neveikimo ryšio su 2004 metų koncentracija. 2004 m. kovo 18 d. nutarimas turi būti aiškinamas remiantis baudžiamosios teisės principais, tuo, kad visi neaiškumai aiškinami kaltinamojo naudai (lot. in dubio pro reo), t. y. Koncentracijos vykdymo sąlyga yra abstrakti, todėl ji aiškintina pareiškėjo naudai.
7. Pareiškėjo nuomone, Nutarime nagrinėjama frazė „nesudarys kliūčių“ negali būti interpretuojama kaip įpareigojimas pareiškėjui sutikti ar svarstyti bet kokį pasiūlymą ar prašymą, ar imtis aktyvių veiksmų, todėl nepagrįsta atsakovo pozicija, jog pareiškėjo atsakymas į AB „Lietuvos energijos gamyba“ kreipimąsi buvo Koncentracijos vykdymo sąlygos pažeidimas ir pareiškėjas tariamai sudarė kliūtis sudaryti gamtinių dujų pirkimo sutartis su kitomis įmonėmis.
8. Pareiškėjas pažymėjo, kad AB „Lietuvos energijos gamyba“ 2012 m. vasario 15 d. kreipimasis į OOO „Gazprom Export“ ir 2012 m. kovo 19 d. į pareiškėją nesudarė jokio konkretaus pasiūlymo – buvo tik bendro pobūdžio prašymas tiekti dujas tiesiogiai AB „Lietuvos energijos gamyba“. Į tokį bendro pobūdžio paklausimą pareiškėjas atsakė nurodydamas, kad dėl dujų įsigijimo ir tiekimo Lietuvos Respublikoje turi būti kreipiamasi į AB „Lietuvos dujos“. AB „Lietuvos energijos gamyba“ laiškų negalima buvo vienareikšmiškai suprasti kaip kvietimo sudaryti gamtinių dujų mainų sutartį, nes AB „Lietuvos energijos gamyba“ nepateikė jokių komercinių ar techninių duomenų apie norimą ar planuojamą (mainų) sandorį. Be to, nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjas atsisakė derėtis. Priešingai, pareiškėjas įvertino situaciją ir padarė išvadą, kad nėra galimybių tiekti gamtinių dujų AB „Lietuvos energijos gamyba“. Pareiškėjo teigimu, atsisakymo tiekti dujas AB „Lietuvos energijos gamyba“ priežastis buvo aiškiai nurodyta – prašomu laikotarpiu visi rezervai (kiekis) ilgalaikėmis sutartimis buvo parduoti kitiems vartotojams.
9. Akcentuodamas, kad Taryba neįvertino tarptautinės viešosios teisės reikalavimų, taikytinų šiai bylai, jog pareiškėjas užima specifinę padėtį (atlieka viešąsias, specialiaisiais įstatymais priskirtas funkcijas), pareiškėjas teigė, kad atsakovas neturėjo nei jurisdikcijos, nei kompetencijos atlikti jo (pareiškėjo) veiklos tyrimo ir pažeidė pareiškėjo imunitetą nuo administracinės baudžiamojo pobūdžio atsakomybės taikymo tiriamos tam tikros jo veiklos atžvilgiu, neatsižvelgė į aplinkybę, jog virš 50 procentų pareiškėjo akcijų kontroliuoja Rusijos Federacija, ir į aplinkybę, jog pareiškėjui Rusijos Federacijos teisės aktais priskirtas specialusis, išimtinis statusas dėl dujų tiekimo tiek valstybės viduje, tiek išorėje. 1994 m. birželio 24 d. Europos Sąjunga (toliau – ir ES) su Rusijos Federacija sudarė partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimą (toliau – ir Susitarimas, ES ir Rusijos Federacijos susitarimas), kurį, anot pareiškėjo, atsakovas pažeidė. Pareiškėjas, vadovaudamasis Susitarimo 84 ir 102 straipsniais, pažymėjo, kad atsakovas, prieš pradėdamas tyrimą dėl pareiškėjo veiklos ir prieš skirdamas didžiausią Lietuvos istorijoje paskirtą sankciją, privalėjo konsultuotis su atitinkamomis Rusijos Federacijos valdžios institucijomis, tačiau to nepadarė.
10. Pareiškėjas paaiškino, kad jo statusas yra ypatingas viešosios teisės prasme (lot. sui generis), nes veikla yra susijusi su Rusijos Federacijos teisėmis ir interesais, todėl jam gali būti taikomas imunitetas pagal 2004 m. gruodžio 2 d. Jungtinių Tautų Organizacijos jurisdikcinių imunitetų konvenciją (toliau – ir JTO konvencija) 2 straipsnio (b) dalies (iii) punktą. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovas taip pat pažeidė 1992 metų Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutartį dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose (toliau – ir Dvišalė sutartis, Lietuvos–Rusijos sutartis) ir Rusijos Federacijos teritorijos suverenitetą. Pasak pareiškėjo, atsakovas privalėjo įteikti pareiškėjui, kurio buveinė yra Maskvoje, dokumentus per Rusijos Federacijos teisingumo ministeriją arba per Generalinę prokuratūrą (Dvišalės Sutarties 4, 9 str.).
11. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad atsakovas apskritai neturėjo jurisdikcijos pradėti tyrimą ir skirti baudą, nes pareiškėjo tariamas neveikimas įvyko ne Lietuvos ir net ne ES teritorijoje. Pareiškėjas nevykdo veiklos Lietuvos teritorijoje, nėra įrodymų apie antikonkurencinį pareiškėjo menamo neveikimo poveikį Lietuvos rinkai.
12. Pareiškėjo teigimu, atsakovas šioje byloje be teisinio ir faktinio pagrindų taikė poveikio doktriną, nors poveikio doktrina nėra pripažinta nei Lietuvos, nei ES mastu. KĮ 2 straipsnio 2 dalyje nėra įtvirtinta poveikio doktrina. Bendrovės teigimu, Tarybos cituojamas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) sprendimas Greenwich byloje neįrodo, kad ESTT pripažįsta poveikio doktriną. Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovas Nutarime privalėjo įrodyti, jog dėl neva draudžiamų veiksmų atsirado realus ir konkretus konkurencijos ribojimas, bei pagrįsti antikonkurencinio poveikio Lietuvos rinkoje prielaidas.
13. Byloje nėra leistinų įrodymų, pagrindžiančių alternatyvaus tiekėjo pasiūlymo dydį ar bent naudingumą trečiajam suinteresuotam asmeniui AB „Lietuvos energijos gamyba“. Visa medžiaga, kuria yra įrodinėjamas alternatyvaus tiekėjo pasiūlymo dydis, yra pripažinta konfidencialia, todėl pareiškėjas negalėjo pasisakyti dėl dokumentų, kurie jam nebuvo atskleisti. Pareiškėjas darė išvadą, kad atsakovas nepagrindė, jog tariamo alternatyvaus tiekėjo pasiūlymas buvo komerciškai pagrįstas ir realiai įgyvendinamas.
14. Pareiškėjas taip pat teigė, kad atsakovas neteisėtai ir nepagrįstai suvaržė pareiškėjo teisę susipažinti su 60 procentų tyrimo bylos medžiagos, todėl pažeidė jo teisę į gynybą (KĮ 29 str. 2 d., Konkurencijos tarybos darbo reglamento, patvirtinto Tarybos 2004 m. rugsėjo 16 d. nutarimu Nr. 1S‑139 (toliau – ir Konkurencijos tarybos darbo reglamentas) 56.1 p., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) 89 str. 1 d. 3 p.).
15. Pareiškėjui paskirta 35 651 268,54 Eur bauda, kuri, pasak pareiškėjo, savo esme prilygsta baudžiamojoje teisėje taikomoms sankcijoms, ir toks atvejis patenka į Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio reguliavimo sritį, užtikrinančią efektyvią teisę į teisminę gynybą. Pareiškėjas pažymėjo, kad bet kokią tyrimo bylos medžiagą, kuria remiantis priimtas Nutarimas, atsakovas galėjo pripažinti konfidencialia, tik gavęs konkretaus ūkio subjekto prašymą ir priėmęs dėl to motyvuotą sprendimą, kuriame būtų nurodyti aiškūs motyvai, kodėl konkreti informacija turi būti laikoma konfidencialia. Be to, Bendrovės teigimu, Konkurencijos įstatymo nuostatos nesuteikia Tarybai teisės savo iniciatyva pripažinti slapta tyrimo medžiagos dalį ir savo nuožiūra dalį informacijos pripažinti atitinkamų ūkio subjektų komercine paslaptimi bei laikyti ją konfidencialia informacija.
16. Pareiškėjas taip pat teigė, kad Nutarimas naikintinas dar ir todėl, jog tyrimas grindžiamas jokios įrodomosios vertės neturinčiais, nepatvirtintais, neautentiškais, neišverstais ir netgi nepasirašytais dokumentais. Bylą nagrinėjant Tarybos posėdyje nebuvo viso 18 bylos tomo, nors juo remiamasi Nutarime. Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog 18 bylos tome esantys 2004 m. kovo 18 d. nutarimo Nr. 1S-38 koncentracijos dokumentai į tyrimą paimti tik 2014 m. birželio 2 d., t. y. po to, kai byla jau buvo išnagrinėta Tarybos posėdyje.
17. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad atsakovas neįteikė jam pranešimo apie tyrimo išvadas, o tik siuntė nepasirašytą, nepatvirtintą pranešimą apie tyrimo išvadas, kuriame net nebuvo nurodytos tyrėjų, kurie turėjo pasirašyti pranešimą apie tyrimo išvadas, pareigos ir pavardės, t. y. dokumentas yra be vardų, pavardžių ir parašų bei nepavirtintas teisės aktų nustatyta tvarka. Pareiškėjo teigimu, buvo pažeista jo teisė būti išklausytam, o tai yra esminis procedūros pažeidimas, sudaręs galimybę priimti nepagrįstą Nutarimą (ABTĮ 89 str. 1 d. 3 p., KĮ 34 str. 3 p.).
18. Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovas neanalizavo pareiškėjo kaltės, nors turėjo pareigą tai daryti, taip pat kaltės Nutarime nemotyvavo. Atsakovas neatsižvelgė, kad pareiškėjas negalėjo įvertinti savo veiksmų teisėtumo arba neteisėtumo Koncentracijos vykdymo sąlygos atžvilgiu, nes Koncentracijos vykdymo sąlyga yra neaiški; Koncentracijos vykdymo sąlyga buvo „nesudaryti kliūčių“, o tokia formuluotė nereferuoja į įpareigojimą sudaryti bet kokius sandorius dėl dujų tiekimo, taip pat nėra aišku, ar tai yra negatyvus draudimas atlikti veiksmus, ar ir pozityvus įpareigojimas sudaryti bet kokius dujų tiekimo sandorius; AB „Lietuvos energijos gamyba“ neatskleidė neįpareigojančio sandorio detalių, o tyrimo medžiaga patvirtina, kad trečiojo suinteresuoto asmens ir alternatyvaus tiekėjo sandoris buvo neįmanomas; neįrodytas joks antikonkurencinis poveikis dėl tariamo neteisėto pareiškėjo neveikimo. Pareiškėjas, atsižvelgdamas į tai, daro išvadą, jog jis negalėjo įvertinti savo veiksmų kaip tariamo pažeidimo, t. y. jo veiksmuose nebuvo kaltės. 
19. Pareiškėjas nesutiko su paskirta bauda bei jos dydžiu, nurodydamas, kad Nutarimas yra neteisėtas ir naikintinas; atsakovas neatsižvelgė į tai, jog Koncentracijos vykdymo sąlygos formuluotė yra labai neaiški ir nulėmė teisinį neapibrėžtumą, kas sudarė pagrindą neskirti baudos net ir konkurencijos taisykles pažeidusiam ūkio subjektui arba paskirti ją tik simbolinio dydžio. Pareiškėjo teigimu, paskirtos baudos dydis buvo apskaičiuotas neteisėtai, t. y. su pažeidimu susijusios pareiškėjo pajamos pagrįstos remiantis neleistinais įrodymais, išvados dėl tariamo pažeidimo pavojingumo yra visiškai nemotyvuotos, didinant pareiškėjui skirtiną baudą atgrasymo tikslais buvo pažeistas teisėtumo principas.
20. Pareiškėjas, pažymėdamas, kad atsakovo sprendimas padvigubinti Bendrovei skirtą baudą pažeidžia bausmės teisėtumo principą, nurodė, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) 2012 m. sausio 18 nutarimas Nr. 64 „Dėl baudų, skiriamų už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus, dydžio nustatymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas) suteikia teisę padvigubinti pareiškėjui skirtiną baudą vadovaujantis su pažeidimu nesusijusiomis bendrovės pajamomis, tačiau tai prieštarauja konstituciniams bausmės teisėtumo ir teisinės valstybės principams, KĮ 37 straipsniui. Pareiškėjas nepagrįstomis prašė pripažinti atsakovo išvadas, kad padarytas pažeidimas labai pavojingas. Pareiškėjo įsitikinimu, padarytas pažeidimas turėtų būti pripažintas „nesunkiu“, nes pažeidimas nebuvo aiškus, pareiškėjas negalėjo aiškiai numatyti, jog tariamas atsisakymas sudaryti gamtinių dujų mainų sandorį galėtų būti Koncentracijos vykdymo sąlygos pažeidimas. Pareiškėjas nurodė, kad jei teismas nustatys Koncentracijos vykdymo sąlygos pažeidimą, tai pripažintina, jog ginčo situacija buvo teisiškai neapibrėžta, o pareiškėjas negalėjo įvertinti susirašinėjimo su AB „Lietuvos energijos gamyba“ kaip tariamo Koncentracijos vykdymo sąlygos pažeidimo.
21. Atsakovas Konkurencijos taryba, prašydama netenkinti skundo, atsiliepime į skundą nurodė, kad 2004 m. kovo 18 d. nutarime Nr. 1S-38 nustatydama Koncentracijos vykdymo sąlygą siekė užtikrinti, jog koncentracijoje dalyvaujantys ūkio subjektai, įskaitant ir OAO „Gazprom“, nepasinaudos savo padėtimi ir neribos Lietuvos vartotojų galimybių įsigyti gamtinių dujų iš kitų tiekėjų.
22. Taryba paaiškino, kad nustatė, jog AB „Lietuvos energijos gamyba“ derėjosi su alternatyviu tiekėju dėl gamtinių dujų mainų sutarties sudarymo ir sutarties sąlygų 2013–2015 metams. Kadangi fizinis gamtinių dujų tiekimas iš Lenkijos per Baltarusiją į Lietuvą nebuvo galimas dėl techninių priežasčių (infrastruktūra pritaikyta gabenti gamtines dujas tik viena kryptimi – iš Baltarusijos į Lenkiją), AB „Lietuvos energijos gamyba“ būtų negalėjusi iš alternatyvaus tiekėjo įsigytų dujų transportuoti į Lietuvą. Dėl šios priežasties AB „Lietuvos energijos gamyba“ siekė sudaryti gamtinių dujų mainų sutartį su pareiškėju. Dėl OAO „Gazprom“ padėties ir Lietuvos gamtinių dujų sistemos uždarumo, gamtinių dujų į Lietuvą tiekimas buvo galimas tik dalyvaujant OAO „Gazprom“. AB „Lietuvos energijos gamyba“ iš alternatyvaus tiekėjo Vakarų Europoje įsigytas gamtines dujas būtų perdavusi OAO „Gazprom“ mainais į gamtines dujas, kurias OAO „Gazprom“ patiektų į Lietuvą, ir toks gamtinių dujų mainų sandoris buvo objektyviai įmanomas. Taryba nurodė, kad su tokiu pasiūlymu AB „Lietuvos energijos gamyba“ kreipėsi į OOO „Gazprom Export“, o vėliau ir į pareiškėją. Atsisakius derėtis dėl gamtinių dujų mainų sutarties, AB „Lietuvos energijos gamyba“ ir alternatyvaus tiekėjo derybos nutrūko. Atsakovas teigė, kad OAO „Gazprom“ atsisakymas derėtis dėl gamtinių dujų tiekimo mainų sandorio sudarė kliūtis AB „Lietuvos energijos gamyba“ sudaryti gamtinių dujų pirkimo sutartį su alternatyviu tiekėju.
23. Taryba pažymėjo, kad kiek tai susiję su Lietuvos gamtinių dujų vartotojais, pareiškėjas nėra visiškai laisvas elgtis savo nuožiūra, kadangi 2004 metais įsigydamas AB „Lietuvos dujos“ akcijų ir įgyvendindamas koncentraciją, jis sutiko su šio įsigijimo sąlygomis – Koncentracijos vykdymo sąlyga – ir įsipareigojo nesudaryti kliūčių Lietuvos vartotojams savo poreikiams sudaryti gamtinių dujų tiekimo sutartis su kitais tiekėjais. Todėl svarstydamas AB „Lietuvos energijos gamyba“ pasiūlymą, pareiškėjas turėjo laikytis Koncentracijos vykdymo sąlygos ir nesudaryti kliūčių AB „Lietuvos energijos gamyba“ sudaryti gamtinių dujų pirkimo sutartį su alternatyviu tiekėju.
24. Atsakovas pabrėžė, kad 2004 m. kovo 18 d. nutarimas Nr. 1S-38 yra įsiteisėjęs, jo OAO „Gazprom“ KĮ nustatyta tvarka ir terminais neskundė, todėl Koncentracijos vykdymo sąlyga pareiškėjui yra privaloma. Koncentracijos vykdymo sąlyga buvo nustatyta tam, kad pareiškėjas nepasinaudotų savo padėtimi ir neribotų Lietuvos gamtinių dujų vartotojų galimybių savo poreikiams įsigyti gamtinių dujų iš kitų tiekėjų. Nesiėmus priemonių, reikalingų dominuojančios padėties sukūrimui ar sustiprinimui išvengti, koncentracija nebūtų atitikusi KĮ reikalavimų. Taryba nurodė, kad atsižvelgus į Koncentracijos vykdymo sąlygos turinį, nebuvo pagrindo abejoti, jog ši sąlyga buvo tiesiogiai susijusi ir skirta koncentracijos problemoms išspręsti.
25. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pažyma apie 2004 metų koncentracijos nagrinėjimą (toliau – ir 2004 metų koncentracijos pažyma) neturi įtakos 2014 m. birželio 10 d. nutarimo pagrįstumui vertinti. Sprendimą dėl koncentracijos Taryba priėmė remdamasi OAO „Gazprom“ pateiktu pranešimu apie koncentraciją bei koncentracijos nagrinėjimo metu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Tarybos motyvai, pagrindžiantys sprendimą leisti vykdyti koncentraciją su Koncentracijos vykdymo sąlyga, yra išdėstyti tik 2004 m. kovo 18 d. nutarime Nr. 1S-38.
26. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentais, jog Taryba Koncentracijos vykdymo sąlygą vertino plečiamai, atkreipdamas dėmesį, kad KĮ nustatyta koncentracijos priežiūros tvarka riboja sutarčių laisvės principą, nes šalys negali savo nuožiūra vykdyti koncentracijos (įskaitant sutarčių sudarymą), jei dėl to bus itin apribota konkurencija atitinkamoje rinkoje. Tarybos nuomone, nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad Koncentracijos vykdymo sąlyga įpareigoja pareiškėją tik susilaikyti nuo veiksmų, kurie sudarytų kliūtis Lietuvos gamtinių dujų vartotojams įsigyti gamtinių dujų iš kitų tiekėjų. Koncentracijos vykdymo sąlyga, kurios pažeidimu kaltinamas pareiškėjas, turi būti aiškinama atsižvelgiant į jos nustatymo tikslus, t. y. kokio ekonominio rezultato buvo siekiama įtvirtinant šią sąlygą. Sąlyga suformuluota nedetalizuojant, kas laikoma kliudymu – veikimas ar neveikimas – ir tai suprantama, nes nėra svarbu, kaip pasireiškia ūkio subjekto elgesys, jei tokiu elgesiu kliudoma įsigyti gamtinių dujų iš kitų tiekėjų. 
27. Atsakovas pažymėjo, kad techninių galimybių įsigyti gamtinių dujų tiesiogiai iš Vakarų Europos tiekėjų Lietuvos gamtinių dujų vartotojams nėra. OAO „Gazprom“ padėtis Lietuvos gamtinių dujų vartotojų atžvilgiu lemia, kad nebendradarbiaujant ir nedalyvaujant OAO „Gazprom“, Lietuvos vartotojai negalėjo įsigyti gamtinių dujų iš kito tiekėjo, todėl pareiškėjas turėjo įvertinti AB „Lietuvos energijos gamyba“ siūlyto įgyvendinti gamtinių dujų mainų sandorio sąlygas bei kitas aplinkybes. Pareiškėjo OAO „Gazprom“ veiksmai, kai jis, net nesiaiškindamas gamtinių dujų mainų sutarties aplinkybių ir sąlygų, atsisakė derėtis dėl gamtinių dujų mainų sandorio, yra nesuderinami su įpareigojimais, kylančiais iš Koncentracijos vykdymo sąlygos.
28. Taryba atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas, abejodamas dėl savo elgesio suderinamumo su Koncentracijos vykdymo sąlyga ar jos turiniu, galėjo kreiptis į atsakovą, kad pašalintų abejones ar neaiškumus, tačiau to nepadarė, todėl atsisakydamas derėtis su AB „Lietuvos energijos gamyba“ prisiėmė riziką, jog tokiu savo elgesiu gali pažeisti Koncentracijos vykdymo sąlygą.
29. Tarybos vertinimu, AB „Lietuvos energijos gamyba“ kreipimasis į pareiškėją buvo aiškus. AB „Lietuvos energijos gamyba“ prašyme nurodė, kad norima sudaryti dujų mainų sandorį, ir prašė nurodyti preliminarias tokio sandorio sąlygas arba siūlė parengti jas pati. Gavęs AB „Lietuvos energijos gamyba“ pasiūlymą, pareiškėjas nebuvo visiškai laisvas elgtis savo nuožiūra. Taryba sutinka su pareiškėjo argumentais, jog gamtinių dujų sandoriui sudaryti gali būti svarbios įvairios aplinkybes, pavyzdžiui, gamtinių dujų kokybė, kontrahento patikimumas, galimi kaštai ar rizika, susijusi su gamtinių dujų mainų sandoriu, tačiau šias aplinkybes pareiškėjas galėjo išsiaiškinti ir galbūt išspręsti derybų metu.
30. Taryba nesutiko su pareiškėjo argumentu, jog ši byla dėl atsakomybės taikymo yra baudžiamoji byla ir pasiremdama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602‑223/2013; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 3 d. ir 2013 m. balandžio 12 d. nutarimai) tvirtino, jog pareiškėjas netinkamai aiškina Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) sprendimą A. Menarini Diagnostics S.r.l. prieš Italiją.
31. Atsakovas teigė, kad pareiškėjas negali remtis valstybės imunitetu nuo Lietuvos jurisdikcijos, kiek tai susiję su Koncentracijos vykdymo sąlygos pažeidimu, nes pareiškėjo veiksmai yra susiję su jo įsipareigojimais pagal 2004 m. kovo 18 d. nutarimą Nr. 1S-38, o ne su Rusijos Federacijos teisėmis. Santykiai, susiję su AB „Lietuvos dujos“ akcijų įsigijimu, įskaitant Koncentracijos vykdymo sąlygą, yra komerciniai santykiai ir OAO „Gazprom“ negali remtis valstybės imunitetu nei pagal AB „Lietuvos dujos“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, nei pagal JTO konvenciją. Taryba nurodė ir tai, kad pareiškėjas yra ūkio subjektas, turintis atskirą teisinį subjektiškumą, o tai, kad 50 procentų jo akcijų priklauso Rusijos Federacijai, nesudaro pagrindo teigti, jog Rusijos teisės ar interesai, pareiškėjui sumokėjus skirtą baudą, bus paveikti. Net jei Rusijos Federacija suteikė pareiškėjui išimtinę teisę eksportuoti gamtines dujas, jo vykdoma gamtinių dujų tiekimo, transportavimo ir eksporto veikla laikytina ūkine komercine veikla konkurencijos teisės prasme. Ši veikla susijusi su paslaugų teikimu atlygintinai bei prekyba, todėl yra ekonominio pobūdžio, o pareiškėjas laikytinas ūkio subjektu pagal KĮ 2 straipsnio 1 dalį ir jam taikytinos KĮ nuostatos. Taryba teigė, kad taip pat ir ES ir Rusijos susitarimas nereglamentuoja santykių, susijusių su nacionalinių konkurencijos įstatymų įgyvendinimu ir tyrimo dėl šių įstatymų pažeidimo procedūromis. ES ir Rusijos susitarimas yra politinis dokumentas, kurio tikslai yra susiję su ES ir Rusijos bendradarbiavimu įvairiose ekonominės veiklos srityse. Dėl Dvišalės sutarties Taryba pažymėjo, jog ši sutartis reglamentuoja teisinius santykius civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose, bet ne administracinėse bylose.
32. Taryba akcentavo, jog Nutarimą priėmė po to, kai remdamasi KĮ 29 straipsniu sudarė galimybę pareiškėjui susipažinti su tyrimo išvadomis, pateikti paaiškinimus raštu, susipažinti su tyrimo bylos medžiaga, išskyrus kitų ūkio subjektų komercinę paslaptį sudarančia informacija, bei pateikti paaiškinimus žodžiu Tarybos posėdyje. Pareiškėjas 2014 m. balandžio 23 d. pateikė paaiškinimus raštu dėl tyrimo išvadų, tačiau neatvyko susipažinti su tyrimo bylos medžiaga ir nedalyvavo 2014 m. gegužės 13 d. vykusiame Tarybos posėdyje. Taryba, vadovaudamasi KĮ 29 straipsnio 5 dalimi, teigė, kad laikytina, jog procedūros dalyviai buvo išklausyti tinkamai, kai yra duomenų, kad jiems buvo tinkamai pranešta apie Tarybos posėdžio vietą ir laiką.
33. Dėl Tarybos jurisdikcijos atsakovas nurodė, kad būtent pareiškėjas 2004 metais kreipėsi į Tarybą, prašydamas leidimo vykdyti koncentraciją ir įsigyti AB „Lietuvos dujos“ akcijų, t. y. pats pareiškėjas pripažino atsakovo jurisdikciją. Atsakovas turėjo jurisdikciją priimti sprendimą dėl leidimo koncentracijai, kuri buvo įgyvendinta Lietuvoje ir turėjo pasekmių Lietuvos gamtinių dujų rinkoje. Pareiškėjas įgyvendino koncentraciją ir įgijęs AB „Lietuvos dujos“ akcijų nuo 2004 metų vykdė komercinę veiklą Lietuvoje. Leidimą vykdyti koncentraciją pareiškėjas gavo su Koncentracijos vykdymo sąlyga, todėl, įvykdęs koncentraciją, pareiškėjas įsipareigojo veiklą vykdyti, laikydamasis nustatytų įpareigojimų. Atsakovas taip pat pabrėžė, kad teisė nagrinėti Tarybos nustatytų koncentracijos sąlygų ir įpareigojimų pažeidimą nepriklauso nuo to, kurioje valstybėje yra registruotas ar veikia pažeidimą padaręs ūkio subjektas. Pareiškėjo registracijos vieta ar komercinės ūkinės veiklos vieta neturi reikšmės sprendžiant klausimą, ar Taryba turi jurisdikciją nagrinėti pareiškėjo veiksmus, pažeidžiančius Koncentracijos vykdymo sąlygą. Taryba vadovavosi KĮ 2 straipsnio 2 dalimi.
34. Tarybos teigimu, pareiškėjui sudarius kliūtis AB „Lietuvos energijos gamyba“ sudaryti sutartį su kitu tiekėju, alternatyvus tiekėjas negalėjo tiekti gamtinių dujų Lietuvos vartotojams. AB „Lietuvos energijos gamyba“ turėjo pirkti pareiškėjo tiekiamas gamtines dujas, todėl pareiškėjas išlaikė savo, kaip vienintelio gamtinių dujų tiekėjo Lietuvos vartotojams, padėtį. Vadinasi, jo veiksmai turėjo neigiamą poveikį konkurencijai Lietuvos gamtinių dujų rinkoje.
35. Dėl poveikio doktrinos nurodydama, kad Europos Komisija (toliau – ir Komisija) savo praktikoje šią doktriną yra taikiusi, Taryba nesutiko su pareiškėjo teiginiu, jog doktrina anksčiau nebuvo taikoma. Taryba rėmėsi ESTT praktika, kurioje nurodyta, jog ES konkurencijos teisė yra taikoma ir ne ES įsteigtiems ūkio subjektams, jei jie parduoda savo prekes į ES teritoriją, nes tokiu būdu jie varžosi dėl klientų ir dalyvauja konkurencinėje kovoje, todėl savo veiksmais gali riboti konkurenciją ES teritorijoje (ESTT 1993 m. kovo 31 d. sprendimas A. Ahlström Osakeyhtiö ir kt. prieš Europos Bendrijų Komisiją, sujungtos bylos C-89/85, C-104/85, C-114/85, C-116/85, C‑117/85 ir C-125/85 iki C-129/85).
36. Tarybos teigimu, ji nepažeidė pareiškėjo teisės į gynybą, nes užtikrino šią teisę, tačiau pats pareiškėjas nepasinaudojo jam suteiktomis teisėmis į gynybą. Nutarimą atsakovas priėmė po to, kai vadovaudamasis KĮ 29 straipsnio nustatyta tvarka tinkamai išklausė pareiškėją bei įvertino jo paaiškinimuose išdėstytus argumentus. Nutarime nėra konfidencialių duomenų ir pareiškėjui yra žinomos visos aplinkybės, reikšmingos pažeidimui įvertinti. Taryba pažymėjo, kad ESTT praktikoje nurodyta, jog teisė susipažinti su bylos medžiaga reiškia, kad Komisija atitinkamai įmonei suteikia galimybę išnagrinėti visus tyrimo medžiagoje esančius dokumentus, kurie gali būti svarbūs jos gynybai. Tai taikytina ir kaltę patvirtinantiems, ir ją paneigiantiems dokumentams, išskyrus kitų įmonių verslo paslaptis, Komisijos vidaus dokumentus ir kitą konfidencialią informaciją (ESTT 2011 m. spalio 25 d. spendimas Solvay SA prieš Europos Komisiją, C-109/10).
37. Atsakovas vadovavosi KĮ 21 straipsnio 1 dalimi, kurioje įtvirtina, kad Taryba ir jos administracijos darbuotojai privalo saugoti KĮ laikymosi priežiūros metu sužinotas ūkio subjektų komercines ir profesines paslaptis ir be ūkio subjekto sutikimo gali naudoti jas tik tiems tikslams, dėl kurių jos buvo pateiktos. Kaip pripažįstama ir ES teismų praktikoje, ūkio subjekto komercinę paslaptį sudaranti informacija yra išimtis iš teisės susipažinti su bylos medžiaga (Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo 2005 m. spalio 25 d. sprendimas Groupe Danone prieš Europos Bendrijų Komisiją, T-38/02).
38. Atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjo argumentais, kad pareiškėjo teisės į gynybą pažeidimą rodo tai, jog Bendrovei nebuvo leista susipažinti su 60 procentų (11 tomų iš 18) tyrimo bylos medžiagos, teigė, kad teisės į gynybą pažeidimui vertinti reikšmės neturi tai, kokią dalį tyrimo bylos medžiagos sudaro komercinę paslaptį sudaranti informacija, o svarbu tai, kad pareiškėjas turėjo galimybę suprasti ir įvertinti aplinkybes, kuriomis atsakovas grindė pareiškėjo padarytą pažeidimą, bei turėjo galimybę dėl šių aplinkybių pasisakyti. Atsakovas vadovavosi KĮ 21 straipsnio 7 dalimi bei nurodė, kad teisės aktuose nėra pateikiamas baigtinis tarnybinio naudojimo dokumentų sąrašas, konkretaus dokumento priskyrimas tarnybinio naudojimo dokumentų kategorijai priklauso nuo atitinkamo dokumento parengimo tikslo, turinio, parengimo ir naudojimo bei kitų aplinkybių. Atsakovo teigimu, 2004 metų koncentracijos pažyma, priešingai nei teigė pareiškėjas, neturi įrodomosios reikšmės.
39. Dėl pareiškėjo skunde nurodytų procedūrinių pažeidimų atsakovas pažymėjo, kad teismas turi atsižvelgti, jog ne bet koks procedūrinis pažeidimas gali lemti Tarybos sprendimo panaikinimą. Atsakovas nurodė, kad 2013 m. sausio 3 d. nutarimą pratęsti tyrimo terminą jis priėmė trimis dienomis vėliau negu po penkių mėnesių, tačiau, įvertinus tyrimo procedūrą ir ją reglamentuojančius teisės aktus, to negalima laikyti esminiu procedūros pažeidimu. Terminas buvo pratęstas iki 2013 m. kovo 30 d., t. y. bendras tyrimo terminas dėl šio procedūrinio pažeidimo nepailgėjo. Todėl dėl vėlesnio nei nustatyta KĮ tyrimo termino pratęsimo niekaip nebuvo neigiamai paveiktos pareiškėjo teisės ar interesai.
40. Atsakovas nesutiko ir su pareiškėjo argumentu, jog Taryba, atlikdama tyrimą, rėmėsi neautentiškais, neišverstais ir netinkamai patvirtintais dokumentais, todėl pažymėjo, kad dokumentų formalieji reikalavimai ne visais atvejais vertinami vienodai. Buvo vertinama visuma pareiškėjo veiksmų, o tyrimo bylos medžiagoje esantys dokumentai buvo įvairūs: tiek originalai, tiek kopijos, tiek dokumentai su vertimais ar išrašai.
41. Dėl pranešimo apie atliktą tyrimą įteikimo pareiškėjui Taryba nurodė, kad pareiškėjui buvo įteiktas pranešimo apie atliktą tyrimą išrašas su patvirtintu vertimu į rusų kalbą. Pranešimas apie atliktą tyrimą buvo išsiųstas su raštu, kurį pasirašė Tarybos pirmininkas. Rašte buvo nurodyta, kad Taryba priėmė sprendimą tyrimą baigti bei nurodytos pareiškėjo teisės, pavyzdžiui, pateikti paaiškinimus. Pareiškėjas prieštaravimų dėl dokumentų autentiškumo nepareiškė ir paaiškinimus dėl tyrimo išvadų pateikė, todėl konstatuotina, jog Taryba tinkamai informavo pareiškėją apie tyrimo išvadas bei sudarė galimybę jam dėl šių išvadų pasisakyti.
42. Tarybos nuomone, pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad atsakovas nevertino jo kaltės klausimo. Nutarime nurodyta, kad leidimas vykdyti koncentraciją buvo duotas su sąlyga, jog pareiškėjas geranoriškai laikysis ir tinkamai vykdys iš Koncentracijos vykdymo sąlygos kylančius įsipareigojimus. Tarybos vertinimu, Koncentracijos vykdymo sąlyga numatė pareiškėjui aiškias pareigas. Kaltės, kaip atsakomybės sąlygos, buvimas konkretaus konkurencijos taisyklių pažeidimo atveju vertinamas viso Nutarimo kontekste, t. y. ar iš tyrimo metu surinktų įrodymų ir Nutarime jais remiantis padarytų išvadų galima teigti, kad pareiškėjas negalėjo nežinoti, jog jo veiksmai gali pažeisti KĮ reikalavimus. Be to, atsakomybė už konkurencijos taisyklių pažeidimus taikoma nepriklausomai nuo kaltės formos (tyčios ar neatsargumo), tad kaltės forma nėra reikšminga atsakomybei taikyti bei baudos dydžiui nustatyti. Pareiškėjas elgėsi neatsargiai, o tai jau sudaro pagrindą taikyti atsakomybę už konkurencijos taisyklių pažeidimą.
43. Dėl paskirtos baudos Konkurencijos taryba nurodė, jog ji buvo paskirta nepažeidžiant baudų skyrimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. 2004 m. kovo 18 d. nutarime Nr. 1S-38 nurodytos koncentracijos problemos bei nustatyta aiški Koncentracijos vykdymo sąlyga, reikalinga šioms problemoms pašalinti. Tai, kad pareiškėjas galbūt suklydo dėl savo veiksmų atitikties konkurencijos taisyklėms, nepašalina jo atsakomybės. Taryba išsamiai pagrindė pažeidimo pavojingumą bei nurodė, kad nagrinėtas pažeidimas pagal pasekmes prilygsta sunkiausiems KĮ pažeidimams. Aprašo 14 punktas nustato, jog „siekiant užtikrinti baudų atgrasomąjį poveikį, <...> bazinis baudos dydis didinamas, kai ūkio subjekto pajamos iš nesusijusių su pažeidimu prekių pardavimų, sudaro daugiau kaip 95 procentų bendrųjų ūkio subjektų pajamų“, t. y. siekiama užtikrinti, kad skirta bauda būtų pakankamai atgrasanti, o tai užtikrinti galima tik įvertinant bendrąsias įmonės pajamas.
44. Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Lietuvos energijos gamyba“, prašydamas netenkinti skundo, atsiliepime į skundą nurodė, kad Koncentracijos vykdymo sąlygoje reikalavimas „nesudaryti kliūčių“ turėtų būti aiškinamas ir taikomas kaip inter alia įpareigojantis pareiškėją visapusiškai bendradarbiauti su gamtinių dujų pirkėjais ar vartotojais bei sudaryti jiems sąlygas pirkti gamtines dujas iš alternatyvių tiekėjų sudarant gamtinių dujų mainų sutartis. Dominuojančiam ūkio subjektui tenka speciali ir ypatinga pareiga užtikrinti, kad sąžininga konkurencija nebūtų iškraipyta. Tiek teisės doktrinoje, tiek praktikoje pripažįstama, jog „superdominuojančią“ ar monopolinę padėtį turintiems ūkio subjektams taikomi standartai gali būti griežtesni nei dominuojantiems ūkio subjektams taikomi elgesio standartai. 
45. Trečiojo suinteresuoto asmens vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad Taryba leido vykdyti koncentraciją dviem dominuojantiems ūkio subjektams, 2004 m. kovo 18 d. nutarimu Nr. 1S‑38 nustatytas reikalavimas „nesudaryti kliūčių“ negali būti aiškinamas siaurai. Pareiškėjas, atsižvelgdamas į pareigas, kylančias iš Koncentracijos vykdymo sąlygos, galėjo bei privalėjo bent preliminariai įvertinti siūlyto gamtinių dujų mainų sandorio įgyvendinimo sąlygas, nes tokio sandorio atveju būtų tik apsikeista dujomis skirtingose vietose, o dujų poreikis savaime nepadidėtų.
46. AB „Lietuvos energijos gamyba“ nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad jo (trečiojo suinteresuoto asmens) kreipimasis į pareiškėją nesudarė konkretaus pasiūlymo, nes kreipimasis buvo tikslus, jame buvo nurodytas kreipimosi tikslas, lūkestis bei pasiūlymas dėl galimo bendradarbiavimo, siekiant patiekti į Lietuvą pigesnes gamtines dujas. Pasiūlyme buvo nurodyta, jog AB „Lietuvos energijos gamyba“ derasi su potencialiu tiekėju dėl gamtinių dujų tiekimo AB „Lietuvos energijos gamyba“ ir kad dėl techninių priežasčių ji negali užtikrinti šių gamtinių dujų transportavimo į Lietuvą. Pareiškėjas tiekia gamtines dujas įvairiomis kryptimis bei valdo dujų tiekimo infrastruktūrą, todėl neturėjo jokių objektyvių kliūčių, dėl kurių negalėjo įvykdyti siūlomo sandorio.
47. Trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat nurodė, kad gamtinių dujų mainai nėra laikytini neįprastu sandoriu, jų atlikimas nereikalauja specifinės infrastruktūros, know-how (liet. technologijos naujovės, pažangioji patirtis) ar resursų, be to, pats pareiškėjas yra įvykdęs tokio pobūdžio sandorius. Dujų mainų sandoriai yra traktuojami kaip vienas iš būdų eliminuoti teritoriniu nacionaliniu pagrindu kurtos Europos gamtinių dujų tiekimo sistemos trūkumus, riboto vamzdynų pralaidumo ar kitų techninių priežasčių sukeliamas problemas. Tokio pobūdžio sandoriai yra ypač svarbūs tokioms geografinėms teritorijoms kaip Lietuva, nes „sutartiniam“ gabenimui nėra reikalinga fizinė gamtinių dujų transportavimo infrastruktūra, dujų mainų sandoriai yra viena iš priemonių alternatyviems dujų tiekimo šaltiniams atsirasti bei sudaryti konkurencinį spaudimą pareiškėjui.
48. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimu pareiškėjo OAO „Gazprom“ skundą atmetė.
49. Teismas nustatė, kad Taryba 2012 m. liepos 3 d. gavo AB „Lietuvos energijos gamyba“ skundą, kuriuo buvo prašoma įvertinti, ar OAO „Gazprom“ atsisakymas sudaryti gamtinių dujų mainų sandorį su AB „Lietuvos energijos gamyba“ laikytinas Lietuvoje esantiems gamtinių dujų pirkėjams kliūties sudaryti gamtinių dujų pirkimo sutartį su alternatyviu tiekėju sudarymu bei 2004 m. kovo 18 d. nutarimu Nr. 1S-38 nustatytos Koncentracijos vykdymo sąlygos pažeidimu. Atsakovas priėmė Nutarimą, kuriuo pripažino OAO „Gazprom“ pažeidusiu 2004 m. kovo 18 d. nutarimo Nr. 1S-38 nuostatas (Koncentracijos vykdymo sąlygą).
50. Pasisakydamas dėl Koncentracijos vykdymo sąlygos, teismas pirmiausia pažymėjo, kad 2004 m. kovo 18 d. nutarimas Nr. 1S-38, kuriuo nustatyta Koncentracijos vykdymo sąlyga, yra įsiteisėjęs, nėra ir negali būti šios administracinės bylos ginčo dalyku, todėl Koncentracijos vykdymo sąlygos pagrįstumas ir teisėtumas nėra vertinami.
51. Dėl pareiškėjo akcentuojamo plečiamojo Koncentracijos vykdymo sąlygos aiškinimo teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, įvykdęs koncentraciją, įsipareigojo laikytis Koncentracijos vykdymo sąlygoje nustatytų pareigų, net jei tai apribojo jo laisvę sudaryti sutartis. Teismas nustatė, jog atsakovas vertino konkrečias tyrimo metu nustatytas aplinkybes, t. y. AB „Lietuvos energijos gamyba“ siektą įgyvendinti gamtinių dujų mainų sandorį, pareiškėjo veiksmus, Koncentracijos vykdymo sąlygos priežastis ir tikslus, bei vadovavosi KĮ 14 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Teismas pritarė atsakovo pozicijai, kad pareiškėjas pagal nustatytą Koncentracijos vykdymo sąlygą ne tik turėjo susilaikyti nuo veiksmų, tačiau turėjo ir pareigą imtis visų priemonių, reikalingų Koncentracijos vykdymo sąlygoje nustatytiems įpareigojimams įvykdyti. Teismo vertinimu, toks aiškinimas nėra laikytinas plečiamuoju ir yra suderintas su Koncentracijos vykdymo sąlygos nustatymo aplinkybėmis ir tikslais – užtikrinti galimybę Lietuvos gamtinių dujų vartotojams savo poreikiams įsigyti gamtinių dujų iš kitų tiekėjų. Taip pat teismas pritarė atsakovo argumentams, jog pareiškėjas, net nesiaiškindamas gamtinių dujų mainų sutarties aplinkybių ir sąlygų, atsisakė derėtis dėl gamtinių dujų mainų sandorio, o šis atsisakymas ir lėmė aplinkybes, kad AB „Lietuvos energijos gamyba“ galėjo pirkti tik pareiškėjo tiekiamas dujas.
52. Pasisakydamas dėl AB „Lietuvos energijos gamyba“ kreipimosi į OAO „Gazprom“, teismas pažymėjo, kad pagrindinis civilinių santykių dalyvių derybų tikslas – sandorio sudarymas, tačiau šis tikslas pasiekiamas ne visada. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.163 straipsnio 2 dalies nuostata, kad šalys turi teisę pradėti derybas bei derėtis ir neatsako už tai, jog nepasiekiamas šalių susitarimas, ir pabrėžė teismų praktikoje įtvirtintą taisyklę, jog šalys turi teisę ne tik laisvai nuspręsti, su kuo derėtis dėl sutarties sudarymo, bet ir nutraukti pradėtas derybas, jeigu aiškiai matyti, jog susitarimo nebus pasiekta arba kitos šalies sąlygos nepriimtinos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2011), tačiau sprendžiant dėl teisės laisvai derėtis, būtina atsižvelgti į kilusių santykių specifiką. Iš trečiojo suinteresuoto asmens AB „Lietuvos energijos gamyba“ kreipimosi teismas nustatė, kad trečiasis suinteresuotas asmuo, kreipdamasis tiek į pareiškėjo dukterinę įmonę OOO „Gazprom Export“, tiek į OAO „Gazprom“, pasiūlė sudaryti gamtinių dujų mainų sandorį, pagal kurį AB „Lietuvos energijos gamyba“ gamtines dujas tiektų Lenkijos pasienyje mainais į pareiškėjo gamtinių dujų tiekimą Lietuvai. Teismas atkreipė dėmesį, kad AB „Lietuvos energijos gamyba“ paprašė nurodyti preliminarias tokio sandorio sąlygas arba pasiūlė parengti jas pati, nurodė, jog derasi su potencialiu tiekėju dėl gamtinių dujų tiekimo ir kad dėl techninių priežasčių nėra galimybės užtikrinti šių gamtinių dujų transportavimo į Lietuvą.
53. Teismas darė išvadą, jog pareiškėjas, gavęs pakankamai aiškų pasiūlymą, atsižvelgdamas į nustatytą Koncentracijos vykdymo sąlygą, turėjo pareigą užtikrinti, kad nesudarys kliūčių minėtiems vartotojams sudaryti sutartis su kitais tiekėjais, t. y. turėjo ir galėjo įvertinti pasiūlymą, tačiau, visiškai nesiaiškindamas siūlyto sandorio sąlygų, atsisakė derėtis.
54. Pareiškėjo argumentus dėl tarptautinės teisės aktų pažeidimo ir Konkurencijos tarybos jurisdikcijos neturėjimo dėl pareiškėjui taikytino imuniteto teismas atmetė, akcentuodamas AB „Lietuvos dujos“ akcijų pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas ir nuostatą, kad pareiškėjo ir Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos VĮ Valstybės turto fondo, sudaryta sutartis ir jos pagrindu sudaromi sandoriai yra komerciniai, o ne viešieji ar valstybiniai ir šalys neturi teisės reikalauti valstybės imuniteto nuo teisminių ar arbitražo procesų. Teismas taip pat įvertino JTO konvencijos, kurios Lietuva nėra ratifikavusi, nuostatas bei įtvirtintus atvejus, kuomet valstybė negali remtis valstybės imunitetu, akcentuodamas, kad vienas iš tų atvejų – procesas, kuris susijęs su komerciniu sandoriu. Teismas taip pat nurodė, kad Nutarime nustatytas pažeidimas buvo susijęs su pareiškėjo ūkine komercine veikla.
55. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad atsakovas, vykdydamas tyrimą, turėjo vadovautis ES ir Rusijos Federacijos susitarimu, nurodydamas, kad šis susitarimas nereguliuoja tyrimo dėl konkurencijos taisyklių pažeidimo. Dėl pareiškėjo teiginio, jog Taryba neturėjo jurisdikcijos pradėti tyrimo ir skirti pareiškėjui baudą, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju buvo svarbu atsižvelgti į susiklosčiusias specifines aplinkybes 2004 metais, kai pareiškėjas kreipėsi į atsakovą, prašydamas leidimo vykdyti koncentraciją ir įsigyti AB „Lietuvos dujos“ akcijų – šiais veiksmais pareiškėjas pripažino atsakovo jurisdikciją. Teismas pažymėjo, kad KĮ taikomas ir ne Lietuvos Respublikoje registruotų ūkio subjektų veiklai, jeigu dėl šios veiklos ribojama konkurencija Lietuvos Respublikos vidaus rinkoje (KĮ 2 str. 2 d.), todėl teisė nagrinėti Tarybos nustatytų koncentracijos vykdymo sąlygų ir įpareigojimų pažeidimus nepriklauso nuo to, kurioje valstybėje yra registruotas ar veikia pažeidimą padaręs ūkio subjektas.
56. Teismas atmetė pareiškėjo argumentą, jog KĮ 2 straipsnio 2 dalis neįtvirtina poveikio doktrinos, kurios nepripažįsta nei Lietuvos, nei ES teisė, sutikdamas su atsakovo pastebėjimu, jog Komisija savo praktikoje yra taikiusi poveikio doktriną.
57. Dėl pareiškėjo teisės į gynybą teismas pažymėjo, jog KĮ 29 straipsnyje nustatyta, kad baigus tyrimą pareiškėjui ir pažeidimu įtariamam ūkio subjektui raštu pateikiamos tyrimo išvados ir pasiūloma pateikti paaiškinimus dėl jų, procedūros dalyviams taip pat sudaroma galimybė susipažinti su tyrimo bylos medžiaga, išskyrus dokumentus, kuriuose yra valstybės ar tarnybos paslapčių arba kito ūkio subjekto komercinių paslapčių, be to, prieš Konkurencijos tarybai priimant sprendimą dėl KĮ pažeidimo, procedūros dalyviai turi teisę duoti paaiškinimus ir būti išklausyti per Tarybos posėdį. Teismas nustatė, kad Taryba, baigusi tyrimą, raštu informavo pareiškėją apie tyrimo baigimą ir įteikė pranešimą, kuriame buvo pateikta informacija pareiškėjui ir apie galimybę pateikti paaiškinimus raštu, susipažinti su tyrimo medžiaga bei nurodyta Tarybos posėdžio data. Pareiškėjas Konkurencijos tarybai pateikė paaiškinimus raštu, kuriuos Taryba įvertino. Teismo vertinimu, tai, kad pareiškėjas visomis savo teisėmis nesinaudojo, negali būti vertinama kaip pažeidimas, o pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai dėl teisės į gynybą pažeidimo yra nepagrįsti.
58. Teismas taip pat patvirtino, jog teisė susipažinti su bylos medžiaga laikytina sudėtine teisės į gynybą dalimi, bei nurodė, kad ūkio subjektų teisė į gynybą yra užtikrinama, kai ir be konfidencialių duomenų galima suprasti esminius argumentus – aplinkybes, kuriomis buvo grindžiamas pažeidimas. Teismas pažymėjo, kad tuo atveju, jei ūkio subjektams medžiagos pripažinimas konfidencialia trukdo ginti teises, jie turi nurodyti ir motyvuotai pagrįsti, kodėl ir kokie konkretūs konfidencialiais pripažinti duomenys jiems trukdo ginti savo teises. Teismo įsitikinimu, nagrinėjamoje byloje konfidencialia pripažinta medžiaga nedaro esminės įtakos teisiniam ūkio subjektui veiksmams įvertinti ir atsakomybei nustatyti, kadangi iš atsakovo išsiųsto pranešimo ir Nutarimo motyvų galima aiškiai suprasti esminius Tarybos argumentus.
59. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo argumentą, paremtą ESTT išaiškinimu byloje Solvay prieš Komisiją, nurodydamas, kad šis aiškinimas pripažintinas neaktualiu, nes tyrimo bylos medžiaga nebuvo dingusi ar nepilna. Teismas nurodė, jog Taryba, vykdydama pareigą, kylančią iš KĮ nuostatų, saugoti kitų ūkio subjektų komercinę paslaptį sudarančią informaciją, neleido pareiškėjui susipažinti su tyrimo bylos medžiagos dalimi, o pareiškėjo nurodyti pateiktos medžiagos trūkumai (ne visas dokumentas buvo nuskenuotas), laikytini nereikšmingais, nes tik tokią klaidą pastebėjus, ji buvo ištaisyta. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, jog pareiškėjas rėmėsi tik prielaidomis, kad tyrimo medžiagoje esantys komercinę paslaptį sudarantys dokumentai yra reikšmingi, tačiau to nepagrindė. Teismo vertinimu, atsakovas visais atvejais neturi pareigos tikrinti, ar tam tikra informacija ir dokumentai turi tikrą ar potencialią komercinę vertę – tai atliekama tik tuomet, jei kyla pagrįstų abejonių dėl tokios informacijos ar dokumentų komercinės vertės, o nagrinėjamu atveju tokios abejonės nebuvo.
60. Dėl 2004 metų koncentracijos pažymos, su kuria OAO „Gazprom“ nebuvo leista susipažinti, įrodomosios reikšmės teismas nurodė, kad Konkurencijos tarybos tarnybinio naudojimo dokumentai gali būti teikiami tik teisėsaugos institucijoms įstatymų joms priskirtoms funkcijoms atlikti (KĮ 21 str. 7 d.). Konkurencijos tarybos darbo reglamento 107 punktas nustato, kad administracijos darbuotojas, išnagrinėjęs pranešimą apie koncentraciją, parengia ir teikia svarstyti Tarybai pažymą apie atliktą nagrinėjimą. Joje yra teikiami pasiūlymai Tarybai. Teismas nustatė, jog Taryba posėdžio metu priimdama sprendimą dėl koncentracijos atsižvelgia ne tik į pažymą apie koncentracijos nagrinėjimą, tačiau ir kitus dokumentus ar kitų Tarybos darbuotojų ar narių nuomones bei pasiūlymus. Teismas konstatavo, kad 2004 metų koncentracijos pažyma laikytina tarnybinio naudojimo dokumentu, ir sprendė, jog ji pagrįstai nebuvo teikiama pareiškėjui susipažinti.
61. Pasisakydamas dėl procedūrinių pažeidimų – atsakovo tyrimo termino pratęsimo jam jau pasibaigus ir pratęsimą neatliekant jokių veiksmų bei nemotyvuotai, teismas nurodė, kad ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata reiškia, jog ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti administracinį aktą neteisėtu, jeigu įstatymas tiesiogiai nenustato tokios procedūros pažeidimo pasekmės. Teismas sutiko su atsakovo argumentu, jog net jei Taryba tyrimo terminą būtų pratęsusi KĮ nustatytais terminais, sprendimas dėl pareiškėjo padaryto pažeidimo nebūtų buvęs kitoks. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad Nutarimas turi būti panaikintas, nes tyrimas buvo pratęsiamas neatliekant jokių veiksmų ir nemotyvuotai, nurodydamas, kad iš nutarimų pratęsti tyrimą buvo akivaizdu, jog jis buvo pratęsiamas siekiu tęsti turimos informacijos analizę bei surinkti papildomų duomenų, o rašytinė bylos medžiaga patvirtino, kad atsakovas ne tik tęsė turimos informacijos analizę, bet ir rinko papildomą rašytinę medžiagą.
62. Vertindamas pareiškėjo teiginius, kad atsakovas objektyviai neįvertino visų aplinkybių, t. y. jog tyrimo bylos medžiaga nebuvo parengta nagrinėjant bylą; byla papildyta po tyrimo pabaigos, o medžiaga sudaryta selektyviai; tyrimo metu dalis surinktų dokumentų yra neautentiški, neišversti bei netinkamai patvirtinti, todėl neturi įrodomosios galios, teismas vadovavosi ABTĮ 57 straipsnyje įtvirtintomis nuostatomis. Teismas, įvertinęs surinktų įrodymų visumą, padarė išvadą, kad tyrimo medžiagos dokumentuose nėra esminių prieštaravimų, jie yra nuoseklūs ir aiškūs, todėl atsakovas pagrįstai rėmėsi visų rašytinių įrodymų visetu, o pareiškėjo argumentai dėl įrodymų nepatikimumo atmestini.
63. Dėl pareiškėjo argumento, kad atsakovas nesilaikė specialios teisinių dokumentų įteikimo tvarkos, kadangi dokumentai turėjo būti įteikti per Rusijos Federacijos teisingumo ministeriją arba per Generalinę prokuratūrą, teismas pažymėjo, jog ESTT yra išaiškinęs, kad pranešimo apie kaltinimus tikslas yra suteikti galimybę ūkio subjektui pateikti paaiškinimus ir argumentus prieš priimant sprendimą dėl konkurencijos teisės pažeidimo, o pranešimo apie kaltinimus įteikimo tikslas pasiekiamas, jei adresatas sužino apie prieštaravimų egzistavimą (ESTT 1972 m. liepos 14 d. sprendimas Geigy prieš Komisiją, 52/69). Teismo vertinimu, nukrypimas nuo tinkamam įteikimui keliamų reikalavimų ar netinkamas įteikimas negali būti priežastimi panaikinti Nutarimą.
64. Nagrinėdamas pareiškėjo argumentus, kad atsakovas neanalizavo pareiškėjo kaltės; Koncentracijos vykdymo sąlyga buvo neaiški; pareiškėjas negalėjo įvertinti, jog pareiškėjo atsisakymas derėtis dėl gamtinių dujų mainų sandorio turės poveikį Lietuvos gamtinių dujų rinkoje; pareiškėjui nebuvo žinomos sandorio detalės; antikonkurencinis pareiškėjo veiksmų poveikis yra neįrodytas, teismas rėmėsi ESTT pozicija, kad atsakomybė už konkurencijos teisės pažeidimus taikoma tiek esant tyčiai, tiek neatsargumui, kaltės forma nereikšminga atsakomybei taikyti ir baudos dydžiui nustatyti (ESTT 1996 m. kovo 25 d. sprendimas SPO prieš Komisiją, C-137/95). Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas, žinodamas apie nustatytą Koncentracijos vykdymo sąlygą, negalėjo nežinoti, jog vykdyti koncentraciją pažeidžiant nustatytas koncentracijos sąlygas yra draudžiama ir kad už pažeidimus yra taikoma atsakomybė, o abejodamas dėl savo veiksmų atitikties Koncentracijos vykdymo sąlygai, galėjo kreiptis į Tarybą, tačiau to nepadarė – veikė savo rizika.
65. Teismas nepripažino pagrįsta pareiškėjo pozicijos, kad ši byla dėl atsakomybės jam taikymo yra baudžiamoji byla ir Tarybos veiksmai prilyginti baudžiamojo persekiojimo vykdymui užsienio valstybėje, negavus Rusijos Federacijos sutikimo. Šiuo aspektu teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje yra išaiškinta, jog Tarybos skiriamos baudos yra diferencijuotos ūkio subjektams taikomos ekonominės sankcijos, kurias šis viešojo administravimo subjektas pagal suteiktą kompetenciją skiria už konkurencijos taisyklių pažeidimus, remdamasis specialiosiomis teisės normomis (2013 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-223/13). Teismas taip pat pažymėjo, kad tarp ginčo šalių yra susiklostę administraciniai teisiniai santykiai, kuriuos reglamentuoja specialiosios (konkurencijos teisės) normos, nustatančios ypatingus šios administracinės atsakomybės rūšies atsiradimo pagrindus ir taikymo tvarką. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, jog byla dėl atsakomybės jam taikymo yra baudžiamoji byla, nurodydamas, kad argumentai paremti klaidingai aiškintu EŽTT sprendimu byloje A. Menarini Diagnostics S. r. l. prieš Italiją.
66. Vertindamas baudos skyrimą ir jos dydžio nustatymą, teismas vadovavosi KĮ bei Aprašu ir nurodė, jog konstatuoti pareiškėjo veiksmai (atsisakymas derėtis su AB „Lietuvos energijos gamyba“) neleido pasiekti tikslų, kurių buvo siekiama nustatant Koncentracijos vykdymo sąlygą. Tokie OAO „Gazprom“ veiksmai sudarė sąlygas išlaikyti savo, kaip vienintelio (tuo metu) gamtinių dujų tiekėjo Lietuvos vartotojams, padėtį. Dėl to teismas sutiko su Nutarime padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo padaryto pažeidimo pavojingumo ir pažeidimo trukmės nustatymo.
67. Nagrinėdamas pareiškėjo argumentus, kad paskirta bauda, siekiant atgrasymo, pareiškėjui buvo padidinta nepagrįstai, teismas vertino Aprašo nuostatas ir akcentavo, kad vienas iš baudos už konkurencijos teisės pažeidimus tikslų yra atgrasymas nuo pažeidimo darymo, todėl itin mažos ekonominės sankcijos taikymas ar atleidimas nuo baudos mokėjimo šio tikslo nepasiektų, t. y. sutiko su atsakovo argumentu, kad atsižvelgus į itin dideles pareiškėjo pajamas ir siekiant pakankamo atgrasymo, pagrįstai paskirtoji bauda buvo padidinta 100 procentų. Teismas taip pat pažymėjo, kad tinkamas ir visapusiškas faktinių aplinkybių įvertinimas, skiriant sankcijas už KĮ įtvirtintų reikalavimų nesilaikymą ūkio subjektams bei parenkant jų dydį yra atsakovo diskrecijos klausimas. Tarybos funkcijos leidžia jai visapusiškai įvertinti tam tikrus konkurenciją galinčius pažeisti veiksmus ir šių funkcijų tinkamas atlikimas, kai yra vertinami tam tikri duomenys, yra Tarybai skirtos diskrecijos dalis. Teismas nustatė, kad skirdamas baudą atsakovas atsižvelgė į padaryto pažeidimo pobūdį (Koncentracijos vykdymo sąlygos pažeidimas) ir pavojingumą (labai pavojingas), pažeidimo trukmę (vieni metai).
68. Remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, teismas padarė išvadą, kad Konkurencijos taryba, neperžengdama jai suteiktos kompetencijos ribų, įvertinusi faktinių aplinkybių visumą, pagrįstai ir teisėtai priėmė Nutarimą, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

III.

69. Pareiškėjas OAO „Gazprom“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti; tuo atveju, jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažintų, kad Konkurencijos taryba įrodė pareiškėjo padarytą teisės pažeidimą, sumažinti arba apskritai panaikinti OAO „Gazprom“ skirtą baudą. Pareiškėjas taip pat prašo sustabdyti bylą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės 2012 m. sausio 18 d. nutarimo Nr. 64 „Dėl baudų, skiriamų už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus, dydžio nustatymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 14 punkte nustatyta Konkurencijos tarybos teisė neribotai didinti už konkurencijos teisės pažeidimą ūkio subjektui skirtiną baudą, atsižvelgiant į su pažeidimu nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nesusijusias ūkio subjekto pajamas, neprieštarauja KĮ 37 straipsnio 1 dalies 5 punktui ir tokiu būdu nepažeidžia konstitucinių bausmės teisėtumo, teisinės valstybės ir įstatymo viršenybės principų bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 31 straipsnio 4 dalies; išduoti pareiškėjui Konkurencijos tarybos 2004 m. kovo 18 d. nutarimo koncentracijos pažymų kopijas.
70. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime nėra nei glaustai, nei išsamiai atsakyta į daugybę pareiškėjo argumentų, sprendimas yra nemotyvuotas, jame iš esmės tik sutinkama su atsakovo pozicija. Sprendimas neatitinka teisės aktuose ir teismų praktikoje suformuotų teisėto, pagrįsto sprendimo kriterijų (ABTĮ 86 str. 1 d.) ir yra be motyvų (ABTĮ 86 str. 2 d., 87 str. 4 d.).
71. Pareiškėjo teigimu, jo nurodytos aplinkybės nebuvo iš esmės vertinamos, pirmosios instancijos teismas tik perrašė atsakovo motyvus dėl įrodymų vertinimo. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl pareiškėjo motyvų, kad AB „Lietuvos energijos gamyba“ pageidautas sandoris buvo objektyviai neįmanomas dėl to, jog atsakovas itin sudėtingus techninio pobūdžio vertinimus grindė ne kokia nors surinkta bylos medžiaga, o keturių teisininkų nuomone.
72. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl 2015 m. rugsėjo 6 d. dr. A. S. išvados, kurioje pripažinta, kad atsakovo siūloma Koncentracijos vykdymo sąlygos interpretacija neatitinka Koncentracijos vykdymo sąlygos formuluočių ir yra akivaizdžiai plečiama. Taip pat sprendime visiškai nepasisakyta dėl pareiškėjo argumentų, kad Aprašo nuostata, vadovaujantis kuria pareiškėjui skirta bauda padvigubinta atsižvelgiant į OAO „Gazprom“ pajamas, nesusijusias su pažeidimu, akivaizdžiai prieštarauja KĮ 36 straipsnio 1 daliai ir taip pažeidžia bausmės teisėtumo, teisės aktų hierarchijos bei teisinės valstybės principus. Visiškai neanalizuota 2004 metais atsakovo nustatyta konkurencijos problema, būtent dėl kurios visiems AB „Lietuvos dujos“ akcininkams, įskaitant ir pareiškėją, buvo nustatyta Koncentracijos vykdymo sąlyga.
73. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad Nutarime nustatyta konkurencijos problema yra ne gamtinių dujų rinkoje, Koncentracijos vykdymo sąlyga yra aiškinama plečiamai, neteisėtai taikant įstatymą atgal. 2004 metais vienintele koncentracijos problema galėjo būti tik dominuojančios padėties sukūrimas arba sustiprinimas. Kaip nurodė pats atsakovas, 2004 metais ši problema buvo ne bendroje gamtinių dujų, o gamtinių dujų perdavimo ir skirstymo rinkoje. Atsakovo 2014 metais sugalvota konkurencijos problema tiekimo rinkoje 2004 metais apskritai nebuvo įmanoma, nes Lietuva paprasčiausiai neturėjo techninių galimybių transportuoti gamtines dujas iš ES.
74. KĮ 12 straipsnio 2 dalis (tiek dabartinė redakcija, tiek galiojusi 2004 m. kovo 18 d.) labai aiškiai apibrėžia atsakovo diskrecijos laisvę, t. y. atsakovas, priimdamas nutarimą dėl koncentracijos, rėmėsi tik tais motyvais, dėl kurių ūkio subjektai pasisakė iki nutarimo priėmimo. Nagrinėjamu atveju itin svarbi aplinkybė, dėl kurios nepasisakė pirmosios instancijos teismas, yra ta, jog koncentracijos sąlygos ir įpareigojimai 2004 metais galėjo būti nustatomi tik vienu konkrečiu tikslu – išvengti dominuojančios padėties sukūrimo ar sustiprinimo. Koncentracijos vykdymo sąlyga nebuvo ir negalėjo būti nustatyta dėl jokių kitų tikslų. Todėl priešingai, nei nurodoma sprendime, Koncentracijos vykdymo sąlyga 2004 m. kovo 18 d. nutarime Nr. 1S-38 nebuvo nustatoma siekiant išvengti kitų papildomų žalingų pasekmių nei dominuojančios padėties sukūrimas ar jos sustiprinimas. Tik vėlesnė KĮ redakcija, t. y. 2009 m. balandžio 25 d. redakcija, sudaro prielaidas koncentracijos sąlygomis ir įpareigojimais, nustatytais tik po 2009 m. balandžio 25 d., spręsti ir kitas koncentracijos problemas. Vėlesnis KĮ pasikeitimas atsakovo 2004 m. kovo 18 d. nutarimo turiniui ir jo aiškinimui nedaro įtakos. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad atsakovas vadovavosi vėlesne KĮ redakcija, o Koncentracijos vykdymo sąlygos nustatymo metu – 2004 metais – galiojusi KĮ redakcija nesuteikė teisių nustatyti koncentracijos sąlygų ar įpareigojimų kitais atvejais. Vėlesnis KĮ pasikeitimas 2004 m. kovo 18 d. nutarimo turiniui įtakos nedaro, todėl sprendimu patvirtintas klaidinantis atsakovo elgesys iškreipia Koncentracijos vykdymo sąlygos aiškinimą.
75. Pareiškėjas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad atsakovas niekada nenustatė fakto, jog dėl 2004 m. sausio 23 d. sudarytos 34 procentų AB „Lietuvos dujos“ akcijų pirkimo sutarties įgyvendinimo bus sukurta ar sustiprinta AB „Lietuvos dujos“ arba pareiškėjo dominuojanti padėtis. Pats atsakovas nustatė, kad AB „Lietuvos dujos“ tampa keleto ūkio subjektų – „Ruhrgas Energie Beteiligungs AG“ ir „E.ON Energie AG“, Lietuvos Respublikos (veikiančios per VĮ Valstybės turto fondą) ir pareiškėjo – bendrai kontroliuojama įmone. Šia išvada atsakovas patvirtino, kad pareiškėjas vienas negalėjo daryti lemiamos įtakos AB „Lietuvos dujos“ sprendimams, o lemiamą įtaką galėjo daryti tik kartu (bendrai) su kitais AB „Lietuvos dujos“ akcininkais. Atsakovas aiškiai ir konkrečiai konstatavo, kad koncentracijoje nustatyta problema buvo gamtinių dujų perdavimas ir skirstymas, bet ne bendra Lietuvos gamtinių dujų rinka. Pirmosios instancijos teismas neįvertino ir atsakovo nustatyto fakto, kad Nutarimo priėmimo metu nebuvo techninės galimybės transportuoti gamtinių dujų iš ES valstybių. Tokia dar 2004 metais įtvirtinta atsakovo pozicija atspindi nuoseklią ES institucijų konkurencijos politiką energetikos ir ypač dujų sektoriuje. Daugelyje Europos Komisijos sprendimų, direktyvų bei reglamentų problema pripažinta būtent investicijų į dujų perdavimo infrastruktūrą ir perdavimo tinklų pralaidumo trūkumą.
76. Pirmosios instancijos teismas neįvertino fakto, kad pareiškėjas po 2004 metų netapo „labiau vieninteliu“ gamtinių dujų tiekėju į Lietuvos rinką kartu su Vyriausybe ir „Ruhrgas Energie Beteiligungs AG“ bei „E.ON Energie AG“ įgydamas bendrą AB „Lietuvos dujos“ kontrolę. 2014 m. birželio 10 d. nutarimo priėmimo metu pagal esamą infrastruktūrą, gamtinių dujų tiekimas buvo galimas tik iš Rusijos Federacijos. Pareiškėjas buvo vienintelis tiekėjas iki koncentracijos, vienintelis liko ir po jos. Pirmosios instancijos teismas neįvertino to, kad privatizavimo sąlygos, AB „Lietuvos dujos“ akcijų pirkimo sutartis bei Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimas Nr. 22 nustatė, jog pareiškėjas privalo užtikrinti mažiausiai 70 procentų, o faktiškai pagal pasirašytą sutartį – net 90 procentų visų Lietuvos Respublikos vartotojų poreikio 10 metų. Šios sąlygos buvo privatizavimo sąlygų, o ne atsakovo kompetencijos, įgyvendinimo rezultatas.
77. Remdamasis ginčo santykiams netaikytina KĮ redakcija, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pritarė ypač plečiamam atsakovo Koncentracijos vykdymo sąlygos aiškinimui. Atsakovo siūlomas aiškinimas yra paremtas tik teiginiais apie visapusišką ir visiškai išsamų visų reikšmingų aplinkybių įvertinimą, bet tiesiogiai prieštarauja tikrajam Koncentracijos vykdymo sąlygos turiniui. 2015 m. birželio 3 d. teismo posėdžio metu atsakovas pareiškė, kad Koncentracijos vykdymo sąlygoje įtvirtinta sąlyga, t. y. draudimas nesudaryti kliūčių, iš tikrųjų yra ne sąlyga, o įpareigojimas imtis visų reikiamų priemonių ir taip užtikrinti, kad Lietuvos vartotojai įsigytų dujas iš kitų tiekėjų. Nutarimu atsakovas sau palankia linkme pakeitė Koncentracijos vykdymo sąlygą, papildydamas šioje sąlygoje įtvirtintą aiškią teisinę sąvoką „sudaryti sutartį“ visiškai skirtinga teisine kategorija, t. y. „įsigyti gamtinių dujų“. Atsakovas, nustatydamas pažeidimą, ne tik taikė nustatant Koncentracijos vykdymo sąlygą negaliojusias teisės normas, tačiau ir keitė pačios sąlygos turinį.
78. Atsakovo Koncentracijos vykdymo sąlygos draudimo „nesudaryti kliūčių“ aiškinimas yra ydingas, nes prieštarauja draudimui plečiamai ir ūkio subjekto nenaudai aiškinti teisės reikalavimus. Pareiškėjas remiasi lietuvių kalbos mokslo specialisto, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekano dr. A. S. išvada bei teigia, kad klaidinga manyti, jog frazė „nesudaryti kliūčių“ yra sinonimas žodžių junginiui „imtis visų reikiamų priemonių“, kad „Lietuvos vartotojai pirktų gamtines dujas iš kitų nei pareiškėja gamtinių dujų tiekėjų“.
79. Papildomai pareiškėjas nurodo, jog Koncentracijos vykdymo sąlygos aiškinimas nesuderinamas su elementaria ekonomine logika. Reikalavimas, jog pareiškėjas dėtų visas įmanomas pastangas, kad vartotojai dujas pirktų ne iš jo ir kad savo lėšomis išspręstų infrastruktūros trūkumo problemas, yra nepagrįstas. Nei pirmosios instancijos teismas, nei atsakovas nenurodė nė vieno praktinio pavyzdžio, kai konkurencijos priežiūros institucija įpareigotų ūkio subjektą dėti visas įmanomas aktyvias pastangas, kad vartotojai pirktų dujas iš trečiųjų asmenų ar kad derėtųsi net dėl akivaizdžiai neįgyvendinamų pasiūlymų. Koncentracijos vykdymo sąlyga pareiškėjui negalėjo numatyti pareigos dėti daugiau pastangų, kad įgyvendintų tai, kas nėra konkrečiai susiję su AB „Lietuvos dujos“ valdymo teisėmis, įgytomis ne koncentracijos pagrindu.
80. Pareiškėjo teigimu, sąvokos „gamtinių dujų įsigijimas“ ir „gamtinių dujų pirkimo sutarties sudarymas“ yra nepagrįstai sutapatintos. Koncentracijos vykdymo sąlyga kalba tik apie „gamtinių dujų pirkimo sutarties sudarymą“. AB „Lietuvos energijos gamyba“ sudaryti sutartį galėjo, tačiau pati vengė tą daryti. Nubausdamas pareiškėją, atsakovas peržengė Koncentracijos vykdymo sąlygos ribas – dujų įsigijimas mainams apskritai nepatenka į Koncentracijos vykdymo sąlygą, kitaip atsakovas būtų nubaudęs ir kitą koncentracijos dalyvį – „Nežinomą Tiekėją“ – „E.ON Energie AG“.
81. Remdamasis Jungtinių Tautų Organizacijos konvencija dėl tarptautinio prekių pirkimo–pardavimo sutarčių bei Lietuvos Respublikos bendrosios kompetencijos teismų praktika, pareiškėjas teigia, jog pirkimo sutarties sudarymas nėra ir negali būti prilyginamas gamtinių dujų įsigijimui. Dujų įsigijimas, t. y. nuosavybės teisės įgijimas, nėra tapatus sutarties sudarymui, o sutarties sudarymo ir nuosavybės teisės įgijimo momentas nesutampa. Taip pat pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo įvertinti tą aplinkybę, jog AB „Lietuvos energijos gamyba“ galėjo sudaryti dujų pirkimo sandorį, tačiau tokia galimybe nepasinaudojo ir su „Nežinomu Tiekėju“ nesiderėjo.
82. Pareiškėjas nurodo, kad byloje atsakovo atskleistas „Nežinomas Tiekėjas“ – „E.ON Energie AG“ pats buvo saistomas Koncentracijos vykdymo sąlygos. Aiškinant Koncentracijos vykdymo sąlygą taip, kaip atsakovas ir pirmosios instancijos teismas aiškina ją, yra nesuprantama, kodėl atsakovas nenubaudė „Nežinomo Tiekėjo“ („E.ON Energie AG“) už sutarties su AB „Lietuvos energijos gamyba“ nesudarymą. Pareiškėjas teigia, jog jis nepažeidė Koncentracijos vykdymo sąlygos, kadangi pareiga nesudaryti kliūčių atsiranda tada, kai yra sudaryta sutartis bei yra gautos visos reikalingos licencijos, ir tik po to, kai gaunamas paties gamtinių dujų tiekėjo kreipimasis, tačiau tokių duomenų byloje nėra.
83. Pareiškėjas teigia, kad nebuvo įvertintas Koncentracijos vykdymo sąlygos tikrasis turinys. Teismo sprendimu patvirtintas Nutarimas, priimtas be koncentracijos bylos medžiagos, nes ji nebuvo pridėta. Iš koncentracijos bylos medžiagos akivaizdu, kad Koncentracijos vykdymo sąlyga siekta išsaugoti status quo (padėtis, kuri yra) – Lietuvos subjektų galimybę sudaryti gamtinių dujų pirkimo sutartis su alternatyviais tiekėjais – ir niekas nepasikeitė, nes šią galimybę subjektai turi iki šios dienos. Kadangi dujų tiekimas vamzdynais iš Vakarų Europos yra neįmanomas, Koncentracijos vykdymo sąlyga įpareigojo pareiškėją netrukdyti sudaryti sutartis su Rusijos Federacijos tiekėjais, tad tokio įpareigojimo pažeidimo nėra nustatyta. Dėl to pareiškėjas neturėjo pagrindo manyti, kad itin abstrakčia ir visiems koncentracijos dalyviams adresuota Koncentracijos vykdymo sąlyga nustatė pozityvius įpareigojimus šalinti objektyviai egzistuojančias, dėl Lietuvos Respublikos turimos infrastruktūros konkurencijai įtaką darančias aplinkybes. Tai, kad iš Rusijos Federacijos buvo perkamos beveik visos Lietuvoje suvartojamos gamtinės dujos, gali būti laikoma objektyvia konkurencijai įtaką darančia aplinkybe, nulemta valstybių bei gamtinių išteklių vietos, bei – svarbiausia – net iki 2014 m. gruodžio mėnesio pradžios ilgą laiką buvusios infrastruktūros. Atsižvelgtina ir į viešosios teisės nulemtus ribojimus, nes tiek Rusijos, tiek Lenkijos, tiek Baltarusijos dujotiekiai kontroliuojami viešosios teisės aktais. Pareiškėjas, net ir turėdamas gamtinių dujų perdavimo sistemos operatoriaus įgaliojimus, privalėjo paisyti valstybių reikalavimų dėl dujų perdavimo sistemos tvarkymo.
84. Pirmosios instancijos teismo sprendimas prieštarauja Komisijos praktikai bylose dėl konkurencijos ribojimo gamtinių dujų tiekimo ir skirstymo rinkose. Komisija pozityvius įpareigojimus visada nurodo aiškiai. Ypač svarbu, kad pagal Komisijos praktiką įpareigojimai parduoti dujas tiesiogiai tretiesiems asmenims apskritai yra laikomi neproporcinga priemone. Nesant aiškaus ir tikslaus reikalaujamų aktyvių veiksmų išvardijimo, iš pareiškėjo negalėjo būti reikalaujama pozityvių, 2004 metais nesvarstytų ir net nenumatytų aktyvių veiksmų atlikimo. Komisijos praktikoje pripažįstama, kad nustatant elgesio įsipareigojimus paprastai yra numatoma konkreti ir apibrėžta tvarka, kaip konkretūs įsipareigojimai bus įgyvendinti. Tačiau pirmosios instancijos teismas neįvertino tos aplinkybės, jog dujų įgijimas mainams apskritai nepatenka į Koncentracijos vykdymo sąlygą.
85. Remdamasis Komisijos praktika Gaz de France, E.ON bei ENI bylose, pareiškėjas nurodo, jog jose buvo tiriami panašūs įtarimai dėl konkurencijos ribojimo Vokietijos, Prancūzijos ir Italijos gamtinių dujų tiekimo ir skirstymo geografinėse rinkose. Kildintas konkurencijos ribojimas buvo panašus į atsakovo kildinamą iš leidimo koncentracijai – dominuojantis gamtinių dujų tiekėjas buvo tas, kuris turėjo gamtinių dujų perdavimo sistemos skirstymo įgaliojimus. Dominuojančių subjektų rezervuoti perdavimo sistemos pajėgumai bei grafikai neleido kitiems gamtinių dujų tiekėjams veiksmingai veikti ir plėstis gamtinių dujų tiekimo rinkoje atitinkamai Vokietijos, Prancūzijos ir Italijos rinkose. Pareiškėjas pažymėjo, jog šiose bylose nustatyti pozityvūs įpareigojimai yra visiškai priešingi leidime koncentracijai nustatytai susilaikymo nuo veiksmų sąlygai, o reikalavimas ar įpareigojimas parduoti gamtinių dujų kiekius yra konkurencijos teisėje nebūdingas, todėl atsakovas, norėdamas nustatyti tokį įpareigojimą, privalėjo jį suformuluoti itin tiksliai ir aiškiai. Įpareigojimus parduoti dujas tiesiogiai tretiesiems asmenimis Komisija laiko neproporcinga priemone. Remiantis šia praktika, nesant aiškaus ir tikslaus reikalaujamų aktyvių veiksmų išvardijimo, iš pareiškėjo negalėjo būti reikalaujama pozityvių aktyvių veiksmų sudarant kompleksinius mainų sandorius su „Nežinomu Tiekėju“, atsakovas, nesvarstęs ir dėl to tiesiogiai ir nedviprasmiškai nenumatęs pareiškėjo pareigos atlikti aktyvius veiksmus, vėliau negalėjo iš jo tokio elgesio reikalauti, remdamasis tik negatyvia Koncentracijos vykdymo sąlyga.
86. Remdamasis KĮ vartojamomis formuluotėmis, tiek ir ankstesniais atsakovo nutarimais, pareiškėjas teigia, kad skiriant įpareigojimus dėl koncentracijų yra nustatomi įpareigojimų vykdymo terminai. Ir priešingai, atsakovo nutarimų analizė rodo, kad „sąlygomis“ paprastai būna formuluojami draudimai ir tokiais atvejais atsakovas nutarime nevartoja „įpareigojimo“ sąvokos, o vartoja tik „sąlygos“ sąvoką. Tai parodo, kad Koncentracijos vykdymo sąlyga buvo draudimas atlikti tam tikrus veiksmus, tačiau jokiu būdu ne įpareigojimas imtis aktyvių veiksmų konkurentų naudai. Galiausiai, Koncentracijos vykdymo sąlygos abstraktumas liudija, kad tai yra „sąlyga“ arba „draudimas“, tačiau ne „įpareigojimas“ imtis aktyvių ir labai konkrečių veiksmų.
87. Pareiškėjas teigia, kad nėra pagrįsta ir išaiškinta, jog atsisakymas eksportuoti yra laikomas neteisėtu konkurencijos ribojimu. Remdamasis ESTT praktika, pareiškėjas teigia, jog atsisakymas tiesiogiai parduoti prekę vartotojui laikomas neteisėtu tik tokiu atveju, jeigu konstatuojama, kad dėl atsisakymo eksportuoti vartotojui tampa objektyviai neįmanoma veikti atitinkamoje rinkoje. Tai, kad vartotojui būtų patogiau ar naudingiau įsigyti reikalingas žaliavas tiesiogiai iš pareiškėjo, o ne per AB „Lietuvos dujos“, mokant kitą kainą, nėra ir negali būti pagrindas nustatyti pozityvias pareigas vykdyti eksportą. Nagrinėjamu atveju tiesioginis kompleksinis mainų sandoris nebuvo būtinas AB „Lietuvos energijos gamyba“, be to sandorio AB „Lietuvos energijos gamyba“ būtų galėjusi vykdyti savo veiklą.
88. Konkurencijos teisė taip pat reikalauja, kad koncentracijų sąlygos privalomai atitiktų proporcingumo reikalavimus, t. y. taikomos priemonės turi būti tinkamos ir neviršyti to, kas tinkama ir būtina tikslui pasiekti. Kai yra kelios galimos priemonės, pirmenybė turi būti teikiama mažiau ūkio subjekto teises varžančiai priemonei. Pasak pareiškėjo, tiekėjai Lietuvoje dujas pirko daugiausia iš pareiškėjo ne dėl koncentracijos. Pareiškėjas buvo vienintelis gamtinių dujų eksportuotojas iš Rusijos tiek prieš 2004 metų koncentraciją, tiek ir po jos, todėl atsakovo nurodoma konkurencijos problema dėl koncentracijos nei tapo gilesnė, nei apskritai atsirado.
89. Atsakovas tyrimą pradėjo ir pareiškėją nubaudė dėl tariamų konkurencijos problemų, kurios nebuvo nulemtos 2004 metų koncentracijos. Tyrimas atliktas ir Nutarimas priimtas siekiant kitų, su koncentracijos priežiūra nesusijusių, tikslų (nustatyti pareiškėjui naujus įpareigojimus, nenustatytus Koncentracijos vykdymo sąlyga, taip atverti rinkas, o ne vertinti, ar buvo pažeista Koncentracijos vykdymo sąlyga).
90. Pareiškėjas nurodo, kad konkurencijos pažeidimą atsakovas nustatė neatlikęs būtino tyrimo. Atsakovas, prisidengdamas Koncentracijos vykdymo sąlygos pažeidimu, išvengė pareigos vykdyti papildomus tyrimo veiksmus, kuriuos būtų privalėjęs atlikti, norėdamas nubausti pareiškėją už rinkos uždarymą pagal KĮ 7 straipsnį ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 102 straipsnį. Atsakovas be tinkamo tyrimo konstatavo konkurencijos teisės pažeidimą – rinkos uždarymą – viršijo jam įstatymo suteiktą diskreciją.
91. Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismas AB „Lietuvos energijos gamyba“ vienintelį kreipimąsi dėl informacijos pateikimo nepagrįstai laikė kvietimu pradėti derybas dėl dujų mainų sandorio. Net jeigu ir apeliacinės instancijos teismas laikytųsi pozicijos, jog Koncentracijos vykdymo sąlygos aiškinimas, pateiktas Nutarime bei pirmosios instancijos teismo sprendime, yra teisėtas bei pagrįstas, tokio aiškinimo kontekste kvalifikuotas AB „Lietuvos energijos gamyba“ kreipimasis dėl informacijos suteikimo, negali būti objektyviai vertintinas kaip kvietimas pareiškėjui pradėti derybas dėl dujų mainų sandorio.
92. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas visiškai patenkino trečiojo suinteresuoto asmens prašymą pateikti informaciją. Pareiškėjas pateikė prašomą poziciją ir informaciją, kad neturi AB „Lietuvos dujos“ pageidaujamam sandoriui reikalingų papildomų gamtinių dujų kiekio. Pareiškėjas teigia, kad jam siųstas AB „Lietuvos energijos gamyba“ 2012 m. kovo 19 d. raštas įformino prašymą pateikti informaciją, tačiau jokiu būdu nesudarė objektyvaus pagrindo traktuoti pateiktą raštą net kaip preliminarų kvietimą pradėti derėtis. Tai, kad prašymas pateikti informaciją skyrėsi nuo kvietimo derėtis, patvirtina ir tolesnių AB „Lietuvos energijos gamyba“ veiksmų turinys, o būtent – 2012 m. balandžio 27 d. ir 2012 m. gegužės 22 d. siūlymai AB „Lietuvos dujos“ dėl gamtinių dujų mainų sandorio.
93. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad pasiūlymas derėtis apskritai buvo adresuotas ne pareiškėjui, o šioje byloje nedalyvaujančiai OOO „Gazprom Export“. Į pareiškėją dėl informacijos pateikimo kreiptasi tik pasibaigus pasiūlyme OOO „Gazprom Export“ numatytam atsakymo terminui. AB „Lietuvos energijos gamyba“ siūlė būtent OOO „Gazprom Export“ prekiauti dujomis ant Lenkijos ir Baltarusijos sienos. Be to, AB „Lietuvos energijos gamyba“ 2012 m. vasario 15 d. rašte, adresuotame OOO „Gazprom Export“, buvo nurodytas konkretus terminas atsakyti iki 2012 m. kovo 2 d. Pareiškėjo teigimu, nebegaliojantis pasiūlymas buvo tik 2012 m. kovo 19 d. rašto priedu, patvirtinančiu prašyme dėl informacijos pateikimo nurodytą faktą – kad toks siūlymas buvo siųstas kitam juridiniam asmeniui.
94. Pareiškėjas nurodo, kad OAO „Gazprom“ ir OOO „Gazprom Export“ yra du skirtingi subjektai, ir pabrėžia, jog Nutarime nėra nurodyta, kad pareiškėjas yra atsakingas už OOO „Gazprom Export“ veiksmus ar neveikimą (atsakovas neįrodinėjo vieno ekonominio vieneto doktrinos (angl. single economic entity)). Priešingai, 2015 m. birželio 3 d. teismo posėdyje atsakovas pripažino nenustatęs, kad OOO „Gazprom Export“ būtų pažeidusi Koncentracijos vykdymo sąlygą arba kad pareiškėjas turėtų būti baudžiamas už kokius nors OOO „Gazprom Export“ veiksmus ar neveikimą. Be to, pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad tikslinis ir aiškiai išreikštas pasiūlymas buvo pateiktas ir kitam tos pačios koncentracijos dalyviui – AB „Lietuvos dujos“. Nors aiškus pasiūlymas dėl prekybos gamtinėmis dujomis buvo pateiktas būtent AB „Lietuvos dujos“, baudžiamas yra pareiškėjas, kurio buvo prašyta tik pateikti savo poziciją, o, ją gavus, šia buvo pasinaudota 2012 m. balandžio 27 d. kreipiantis į AB „Lietuvos dujos“. Tai rodo, kad pareiškėjas buvo diskriminuojamas – Bendrovė baudžiama už atsisakymą derėtis pagal negautą pasiūlymą, kai dėl realų pasiūlymą gavusio asmens – AB „Lietuvos dujos“ – net nebuvo pradėtas tyrimas.
95. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad nebuvo įmanoma sudaryti gamtinių dujų mainų sandorį. Apie AB „Lietuvos energijos gamyba“ ketinimą prekiauti dujomis kitoje vietoje, negu nurodyta AB „Lietuvos energijos gamyba“ rašte, adresuotame OOO „Gazprom Export“, t. y. Lenkijos ir Vokietijos pasienyje, pareiškėjui nebuvo užsiminta. Be to, pareiškėjas neturėjo papildomų dujų kiekių tiesiogiai pateikti AB „Lietuvos energijos gamyba“. Bylos įrodymai patvirtina, kad gamtinių dujų tranzitas per Baltarusiją buvo neįmanomas. Pareiškėjas pažymi, jog apie savo planus prekiauti dujomis ant Lenkijos ir Vokietijos sienos pagal „Nežinomo Tiekėjo“ („E.ON Energie AG“) pasiūlymą AB „Lietuvos energijos gamyba“ informavo tik atsakovą. Be AB „Lietuvos energijos gamyba“ iniciatyvos derybos dėl tokios prekybos iš viso neįmanomos. Atsakovas nubaudė pareiškėją už tai, kad AB „Lietuvos energijos gamyba“ toliau su pareiškėju nebekomunikavo, neteikė pasiūlymo pareiškėjui dėl prekybos dujomis ant Lenkijos ir Vokietijos sienos ir apskritai slėpė savo pasikeitusius planus. Pareiškėjo teigimu, sandorio realumu netikėjo ir „Nežinomas Tiekėjas“ („E.ON Energie AG“), todėl atsiuntė tik neįpareigojantį, t. y. pasekmių nesukeliantį pasiūlymą.
96. Pasak pareiškėjo, atsakovas pripažino faktą, kad Vakarų Europoje pareiškėjas veiklos nevykdo, o dujas Vakarų Europai parduoda byloje nedalyvaujantis OOO „Gazprom Export“. 2015 m. birželio 3 d. teismo posėdyje teigta, jog OOO „Gazprom Export yra 100 procentų kontroliuojama OAO „Gazprom“ įmonė, atsakinga už dujų tiekimą Europos kontinentui. Šią labai svarbią aplinkybę patvirtino ir AB „Lietuvos energijos gamyba“ dar 2012 m. vasario 15 d. su pasiūlymu dėl prekybos dujomis kreipdamasi ne į pareiškėją, o į kitą juridinį asmenį – OOO „Gazprom Export“. Be to, atsakovas neįrodė, kad pareiškėjas turi licenciją įsigyti dujas ant Lenkijos ir Vokietijos sienos, tiek iš Lenkijos pusės, tiek iš Vokietijos pusės. Be licencijos sandoris neįmanomas.
97. Pirmosios instancijos teismas be pagrindo pritarė atsakovo techninio pobūdžio teiginiams, paremtiems išimtinai teisinį išsilavinimą turinčių atsakovo tarnautojų nuomone, apie itin sudėtingus techninius gamtinių dujų gavybos ir transportavimo procesus. Atsakovas nepasinaudojo galimybe pasitelkti specialistus ir ekspertus, neapklausė nė vieno gamtinių dujų gavyba užsiimančio subjekto, nesurinko nė vieno įrodymo apie pareiškėjo ir „Nežinomo Tiekėjo“ („E.ON Energie AG“) gamtinių dujų charakteristikas.
98. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl Rusijos Federacijos imuniteto pažeidimo. Pirmosios instancijos teismas neginčijo, kad pareiškėjas turėjo specialius Rusijos įgaliojimus, susijusius su gamtinių dujų perdavimo dujotiekių valdymu Rusijoje. Byla yra ne komercinė, o kilusi iš administracinės procedūros, kurioje pareiškėjui buvo skirta baudžiamojo pobūdžio sankcija. Atsakovas nenurodė jokio pagrindo, kuriuo pareiškėjas, kuris laikytinas valstybe JTO konvencijos požiūriu, galėtų būti patrauktas baudžiamojon arba administracinėn atsakomybėn. Pareiškėjas pažymi, kad AB „Lietuvos dujos“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartyje įtraukta išlyga dėl imuniteto atsisakymo yra susijusi išimtinai tik su arbitražo procesu.
99. Pareiškėjas nurodo, kad nei pirmosios instancijos teismas, nei atsakovas nepaneigė, kad pareiškėjas yra Rusijos Federacijos kontroliuojama įmonė. Pareiškėjui yra suteiktas specialus statusas išimtinėmis teisėmis valdyti Rusijos gamtinių dujų perdavimo dujotiekius. Šie įgaliojimai vykdyti Rusijos strategiškai svarbią ūkinę veiklą lemia pareiškėjo sui generis statusą pagal viešąją teisę. Atsakovas pažeidė Rusijos imunitetą, nes administraciniu aktu nustatė naujus pozityvius įpareigojimus pareiškėjui, t. y. didinti gamtinių dujų gavybą ir eksportą iš Rusijos. Pareiškėjas yra Rusijos strateginės reikšmės įmonė. Su tuo susijęs Rusijos viešosios teisės įtvirtintas draudimas pareiškėjui teikti su jos veikla susijusią informaciją. Atsakovas pripažino, kad pareiškėjas negali teikti informacijos dėl savo ypatingo statuso pagal Rusijos Federacijos teisę, be to, nagrinėjamoje byloje paveiktas Rusijos Federacijos turtas. Rusija yra pareiškėjo kontrolinio akcijų paketo savininkė, t. y. pareiškėjui skirta 35 651 268,54 Eur sankcija neabejotinai paveikė ir Rusijos turtinius interesus.
100. Pareiškėjas teigia, jog atsakovas vykdė baudžiamojo pobūdžio persekiojimą dėl pareiškėjo veiklos, o ši byla dėl atsakomybės pagal KĮ taikymo savo esme yra baudžiamoji byla. Pareiškėjas vadovaujasi EŽTT, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Europos konvencija dėl tarpusavio bendradarbiavimo baudžiamosios teisės srityje ir pažymi, kad šiuose šaltiniuose iš esmės nurodoma, jog bendro pobūdžio nuostatos turi būti aiškinamos plačiai. Taip pat, konkurencijos bylose taikomos baudžiamosios byloms būdingos įrodymų vertinimo taisyklės, dėl to visos abejonės privalo būti aiškinamos pažeidimu kaltinamo subjekto naudai. Pareiškėjas remiasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kurioje nurodyta, kad gresiančios ekonominės sankcijos griežtumas bei tyrimo pobūdis, o ne vien formalus įtraukimas į Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą lemia, ar byla yra pripažįstama baudžiamąja (turinio viršenybė prieš formą) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-266/2014). Tokios pat pozicijos laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje bylose dėl ekonominių sankcijų taikymo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pabrėžė, kad šiek tiek didesnės nei 1 000 Lt baudos paskyrimas buvo laikomas kriminalinio pobūdžio nubaudimu (2011 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A113-2619/2011).
101. Pareiškėjo byla yra baudžiamoji byla ir tai lemia imuniteto pareiškėjo naudai taikymo būtinybę. EŽTT praktikoje konkurencijos byloms taikomi tiek Konvencijos 6 straipsnis, tiek ir 7 straipsnis. Tai, kad pareiškėjui nėra suteiktos tos teisinės garantijos, kurios yra suteiktos baudžiamosiose bylose, nagrinėjamose pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksą, gali būti savarankiškas Konvencijos 6 ir 7 straipsnio pažeidimo pagrindas. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino esminių aplinkybių, patvirtinančių pareiškėjo bylos baudžiamąjį pobūdį – jam skirta sankcija daugiau nei 18 kartų viršija maksimalią pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą leidžiamą skirti piniginę sankciją, sankcijos tikslas yra nubaudimas bei bendroji ir specialioji prevencija, o ne kompensavimas. Atsakovas, kaip Lietuvos valstybės institucija, vykdė pareiškėjo persekiojimą, nors Bendrovė reziduoja ir vykdo veiklą tik Rusijos Federacijoje, tačiau nereziduoja ir nevykdo jokios veiklos Lietuvos valstybėje. Taip atsakovas vykdė baudžiamąjį persekiojimą Rusijos Federacijoje, prieš tai netgi tinkamai neinformavęs kompetentingų Rusijos institucijų.
102. Pareiškėjo nuomone, teismas klaidingai taikė JTO konvenciją. Procesas yra laikomas iškeltu prieš valstybę ne tik tais atvejais, kai valstybė nurodoma kaip proceso šalis. Valstybės imunitetas taikomas, kai procesas paveiks kitos valstybės nuosavybę, teises, interesus ar veiklą. Nei pirmosios instancijos teismas, nei atsakovas nepaneigė, kad byloje paveikiami Rusijos Federacijos nuosavybė, teisės, interesai ir veikla. Tai reiškia, kad JTO konvencijos atžvilgiu pareiškėjas šioje byloje tapatintinas su valstybe ir yra privilegijuotas. Remdamasis EŽTT bylomis – Cudak prieš Lietuvą (EŽTT 2010 m. kovo 23 d. sprendimas Cudak prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 15869/02)) bei Jones ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (EŽTT 2014 m. sausio 14 d. sprendimas Jones ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimų Nr. 34356/06 ir 40528/06)) – pareiškėjas akcentuoja valstybės imuniteto principo visuotiną pripažinimą. Pareiškėjo teigimu, EŽTT sprendime byloje Jones ir kiti prieš Jungtinę Karalystę buvo pripažinta, kad net jeigu civilinių santykių srityje valstybės imunitetas yra apribotas, baudžiamosios atsakomybės srityje valstybės imuniteto principų išimčių nėra numatyta. Pasisakydamas dėl AB „Lietuvos dujos“ akcijų pirkimo sutarties 7.9 punkto reikšmės, pareiškėjas teigia, jog šis punktas ne paneigia, o patvirtina, kad valstybės imunitetas yra taikomas visais atvejais, išskyrus sutarties šalių santykius dėl tos sutarties sąlygų. Būtent dėl to AB „Lietuvos dujos“ akcijų pirkimo sutartyje yra numatyta išimtis iš imuniteto taisyklės, tačiau ši išimtis nėra taikoma atsakovo vykdyto tyrimo atžvilgiu. Pareiškėjas remiasi sutarties 7.15 straipsniu, nustatančiu, kad imuniteto atsisakoma tik sutarties šalių ginčų sprendimui arbitraže, ir teigia, kad AB „Lietuvos dujos“ akcijų pirkimo sutartyje valstybės imuniteto atsisakyta tik dėl komercinių ginčų, tačiau ne dėl baudžiamosios ar administracinės atsakomybės taikymo.
103. Pasak pareiškėjo, teisiškai reikšminga yra tai, kad AB „Lietuvos energijos gamyba“ nėra AB „Lietuvos dujos“ privatizavimo sutarties šalimi ir neturi iš sutarties kylančių teisių. Pareiškėjas neturi jokių iš sutarties kylančių pareigų AB „Lietuvos energijos gamyba“. Sutarties šalimi yra VĮ Valstybės turto fondas. Atsakovas nėra ir negali būti privatizavimo komercinių santykių bei akcininkų sutarties šalimi, kadangi nevykdė nei privatizavimo funkcijos, nei patikėjimo teise valdė AB „Lietuvos dujos“ akcijas, todėl atsakovas negali remtis sutartyje esančiu imuniteto atsisakymu.
104. Galiausiai, pareiškėjas nurodo, kad JTO konvencija patvirtina, jog tik komercinėse bylose gali būti atsisakoma taikyti valstybės imunitetą, tačiau pirmosios instancijos teismas visiškai neįvertino, kad nagrinėjama byla nėra komercinė byla (byloje nagrinėjamas ginčas tik dėl atsakomybės taikymo, o ne, pavyzdžiui, dėl nuostolių atlyginimo, skolos priteisimo, įpareigojimo įvykdyti sutartį natūra ar pan.). Pagal JTO konvenciją nėra leidžiama vienos valstybės teismams traukti kitą valstybę baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn.
105. Pareiškėjas teigia, jog buvo pažeistas ES ir Rusijos Federacijos susitarimas, t. y. pareiga konsultuotis prieš priimant dvišalius santykius paveiksiančius sprendimus, inter alia, neteisėtos ekonominės veiklos srityje. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas privalėjo taikyti Susitarimą, o patį Susitarimą traktuoti kaip aukštesnės galios teisės aktą KĮ atžvilgiu. Teisės normų kolizijos atveju Susitarimas turi viršenybę prieš Lietuvos valstybės teisės aktus. Pirmosios instancijos teismas glaustai nurodė, kad Susitarimas „nereguliuoja tyrimo dėl konkurencijos taisyklių pažeidimo“, tačiau tai klaidingas Susitarimo nuostatų vertinimas. Nemotyvuodamas savo sprendimo šioje dalyje, pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl Susitarimo taikymo. Pareiškėjas teigia, kad Susitarimo 17, 53 bei 84 straipsniai yra konkrečiai skirti nuostatoms dėl neteisėtos veiklos, pažeidžiančios konkurencijos taisykles. Susitarimo 53 straipsnio 1 dalyje aiškiai įtvirtinta, kad vienas iš susitarimo tikslų yra siekis bendradarbiauti taikant konkurencijos įstatymus ir šalinant įmonių ar valstybių sukuriamas kliūtis ES ir Rusijos prekybai. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neargumentavo, kodėl Susitarimas neįpareigoja Lietuvos valstybės konsultuotis su Rusija, kai sprendžiamas su Rusijos ir ES santykiais susijęs klausima, dėl atsakomybės taikymo už galbūt neteisėtą veiklą ekonomikos srityje, nors atsakomybės už konkurencijos pažeidimus taikymas yra susijęs su galbūt neteisėtos veiklos ekonominėje srityje klausimais.
106. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas, nesilaikydamas 1992 metų Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose, atsisakė dokumentus pareiškėjui įteikti per Rusijos Federacijos teisingumo ministeriją ar Generalinę prokuratūrą ir taip išvengė kompetentingų Rusijos institucijų informavimo apie prieš pareiškėją vykdytą baudžiamojo pobūdžio persekiojimą. Minėta sutartis nustato specialią teisinių dokumentų įteikimo tvarką. Atsakovas dokumentus pareiškėjui, kurio buveinė yra Maskvoje, privalėjo įteikti per Rusijos Federacijos teisingumo ministeriją arba per Generalinę prokuratūrą. Bendrovė neturėjo ir negalėjo vertinti atsakovo siųstų dokumentų, be kita ko, pranešimo apie tyrimo išvadas kaip autentiškų suverenios valstybės kompetentingos institucijos dokumentų. Atsakovas nė vieno dokumento nepateikė tuo būdu, kurio reikalavo Dvišalė sutartis. Atsakovas pranešimus apie tyrimo pabaigą siuntė į Rusiją tiesiogiai paštu, faksu, į pareiškėjo atstovybę Belgijoje – elektroniniu paštu, tiesiogiai paštu, į Latviją – tiesiogiai paštu. Šie veiksmai, Bendrovės teigimu, rodo atsakovo siekį pareiškėją suklaidinti ir supainioti.
107. Pareiškėjas nurodo, kad tyrimo termino praleidimas ir jo neatnaujinimas lemia tai, jog visi nuo 2013 m. sausio 1 d. atlikti tyrimo veiksmai yra neteisėti. Nutarimas priimtas ne to tyrimo atžvilgiu, nes turėjo būti pradėtas naujas tyrimas, o Nutarimo priėmimas jau pasibaigusio tyrimo pagrindu yra esminis procedūrinis pažeidimas ir savarankiškas pagrindas panaikinti Nutarimą. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad tyrimo veiksmų atlikimas neturint tam suteiktų įgaliojimų yra laikomas savaime neteisėtu ir pripažįstamas piktnaudžiavimu valdžia, nes veiksmų atlikimas neturint įstatymo suteiktų įgaliojimų ir yra piktnaudžiavimas valdžia (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 str. 4 p.). Nustačius kompetencijos trūkumą ir piktnaudžiavimą valdžia administracinis aktas privalo būti panaikintas kaip iš esmės neteisėtas. Tik nauji faktai yra pagrindas atnaujinti tyrimą dėl to paties dalyko (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A39-1939/2008).
108. Pareiškėjo nuomone, KĮ 2 straipsnio 2 dalis neįtvirtina poveikio doktrinos ir nesuteikia atsakovui neribotos jurisdikcijos. Net jeigu būtų laikoma, kad KĮ 2 straipsnio 2 dalis leidžia bausti už neveikimą, atsakovas privalėjo įrodyti, jog pareiškėjo veiksmais buvo apribota konkurencija Lietuvos rinkose, tačiau atsakovas pripažino, kad konkurencijos ribojimo buvimo vertinimo neatliko. KĮ nėra įtvirtinta galimybė bausti už veiksmus, kurie nėra įgyvendinti Lietuvos Respublikos teritorijoje. Šiuo atveju veiksmai nėra įgyvendinti Lietuvos teritorijoje, nes draudžiami veiksmai – tai tariamos Koncentracijos vykdymo sąlygos pažeidimas neveikimu. Pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kokiu būdu KĮ 2 straipsnio 2 dalis, nustatanti atsakovo jurisdikciją, suteikia atsakovui teritorinę jurisdikciją bausti už neveikimą, neįvykusį ne Lietuvos ir net ne ES teritorijoje. Minėta teisės norma apibrėžia, kuriems asmenims gali būti taikomas KĮ, bei nenurodo, kad KĮ taikomas ūkio subjektams nepriklausomai nuo to, kurioje vietoje atlikti konkurenciją ribojantys veiksmai. Pareiškėjas pažymi, kad ES teismai poveikio doktrinos iki šiol nepripažįsta, nepaisydami tam tikrų Komisijos bandymų oficialiai ES teismuose remtis poveikio doktrina. Tai, kad Komisija poveikio doktriną taikė, o ES teismai tose pačiose bylose poveikio doktriną atsisakė pripažinti, patvirtina, kad šios doktrinos taikyti nėra jokio teisinio pagrindo.
109. Atsakovui jau 2004 metais buvo puikiai žinoma, kad pareiškėjas nevykdo veiklos Lietuvoje ir neketina jos vykdyti. Pareiškėjas išgauna gamtines dujas ne Lietuvoje, gamtinių dujų per Lietuvą netransportuoja bei gamtinių dujų Lietuvoje nepardavinėja. Atsakovas neturi jokių įgaliojimų vykdyti tyrimus ir įpareigoti subjektus, neveikiančius Lietuvoje, pateikti atsakovui tyrimui reikalingus duomenis (KĮ 25 str. 1 d.). Pareiškėjo vertinimu, Koncentracijos vykdymo sąlyga nebuvo ir negalėjo būti skirta reguliuoti pareiškėjo (strateginės reikšmės Rusijos Federacijos ūkio subjekto) veiklą Rusijos teritorijoje. Net jeigu poveikio doktrina galėtų būti taikoma, turėtų būti įrodyta, kad neveikimas, už kurį baudžia atsakovas, apribojo konkurenciją Lietuvos Respublikos viduje, t. y. turėjo neigiamus padarinius konkurencijai Lietuvoje. Pareiškėjas nurodo, jog tam, kad įrodytų konkurencijos ribojimą pagal ESTT praktiką, atsakovas privalėjo atlikti kontrafaktinę analizę. Kontrafaktinės analizės testas taikomas tiek nustatinėjant faktinį, tiek potencialų poveikį konkurencijai. Kontrafaktinė analizė yra vienintelis ir privalomas poveikio konkurencijai įrodinėjimo būdas. Pareiškėjas daro išvadą, kad atsakovas neįrodė būtinosios KĮ 2 straipsnio 2 dalies taikymo sąlygos – „konkurencijos ribojimo“ (KĮ 2 str. 2 d., 3 str. 5 d.).
110. Atsakovas ir pirmosios instancijos teismas pažeidė rungimosi principą ir pareiškėjo teisę į gynybą. Nuo pareiškėjo buvo nuslėpta daugiau nei 60 procentų bylos medžiagos, taip pat 2004 metų koncentracijos pažyma. Tai, kad atsakovas nesudarydavo kliūčių susipažinti su koncentracijos pažymomis ankstesnėse bylose, taip pat tai, jog atsakovas slepia šį dokumentą, parodo, jog nuo pareiškėjo buvo nuslėpta itin svarbi informacija. Pareiškėjas turi teisę apeliaciniame skunde skųsti pirmosios instancijos teismo protokolines nutartis, kuriomis neteisėtai apribota pareiškėjo teisė į gynybą. Administracinio teismo nutartys atsisakyti išreikalauti įrodymus, taip pat nutartys dėl neišnagrinėtos bylos medžiagos pripažinimo konfidencialia ir neteikimo susipažinti bei kopijuoti, yra laikomos neskundžiamomis ir neužkertančiomis galimybės tolesnei bylos eigai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas byloje buvo pateikęs tris procesinio pobūdžio prašymus dėl įrodymų ir susipažinimo su bylos medžiaga, kuriuos pirmosios instancijos teismas savo neskundžiamomis nutartimis atmetė. Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo proceso taisykles, priimdamas neskundžiamas (protokolines) nutartis dėl susipažinimo su 2004 metų koncentracijos pažymomis apribojimo.
111. Pareiškėjas nurodo, kad vienas iš pagrindinių administracinio proceso principų yra rungimosi principas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą savo praktikoje yra pažymėjęs, kad procesas administraciniame teisme iš esmės turėtų būti grindžiamas rungimosi principu, o šalims turi būti suteikiamos vienodos galimybės procese (2009 m. spalio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556‑1238/2009). Šalims turi būti suteikiama galimybė pasisakyti dėl pateiktų įrodymų pagrįstumo, t. y. nagrinėdamas administracines bylas, teismas privalo užtikrinti, kad bylos šalys turėtų vienodas galimybes dėstyti savo aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756‑425/2009). Be to, teisės doktrinoje, aiškinant rungimosi principo turinį administraciniame procese, laikomasi nuostatos, jog ABTĮ nėra aiškiai nustatyta nė vienai ginčo šaliai išimtinė įrodinėjimo našta. Tai iš dalies reiškia, kad bylą rengiančiam teisėjui tenka ypač svarbus vaidmuo surenkant įrodymus. Teismas negali perkelti įrodinėjimo naštos nė vienai šaliai, jis privalo pats išaiškinti ir skatinti ginčo šalis nurodyti visas bylai svarbias aplinkybes ir įrodymus, tokią pareigą įtvirtina ABTĮ 10 straipsnis.
112. Teisė susipažinti su byla taip pat yra vienas iš pagrindinių teisės į gynybą elementų konkurencijos bylose. Konkurencijos bylą sudaro visi dokumentai, kurie buvo gauti, parengti ir sukaupti tyrimo metu. Su visais įrodomąją reikšmę turinčiais dokumentais turi būti leista susipažinti. Galima nepateikti tik tų dokumentų, kurie neturi įrodomosios vertės. Pareiškėjo teisė į gynybą nepriklauso nuo to, ar dokumentuose esanti informacija sudaro komercinę paslaptį. Atsakovas turi aiškiai nustatytą pareigą atlikti ūkio subjektų pateiktų prašymų dėl komercinių paslapčių vertinimą ir priimti motyvuotą sprendimą, įformintą administraciniu aktu, tačiau nagrinėjamoje byloje įslaptindamas 60 procentų tyrimo bylos medžiagos, atsakovas nepriėmė reikiamo motyvuoto individualaus administracinio akto.
113. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė suteikti galimybę pareiškėjui susipažinti su 2004 metų koncentracijos pažyma ir pasidaryti jos kopiją. Būtent koncentracijos pažymos, kurias atsakovas priima nagrinėdamas koncentraciją, ir atsako į aptartus ekonominius klausimus: pažymose nurodomos aplinkybės, turinčios ryšį su nagrinėjamu klausimu, teisės aktai, kuriais vadovautasi, motyvai, kuriais grindžiamos išvados. Būtent pažymose dėl koncentracijų tiriamos svarbios bylai aplinkybės.
114. Byloje iš esmės iškilęs klausimas dėl itin abstrakčios Koncentracijos vykdymo sąlygos aiškinimo. Nei Koncentracijos vykdymo sąlyga, nei jokia atsakovo 2004 m. kovo 18 d. nutarimo Nr. 1S-38 dalis nepatvirtina atsakovo siūlomo aiškinimo. Atsakovo interpretacija nėra niekaip susijusi su pareiškėjo įgytomis AB „Lietuvos dujos“ bendro valdymo teisėmis, nei su AB „Lietuvos dujos“ valdoma gamtinių dujų transportavimo sistema. Pareiškėjas turi teisę susipažinti su 2004 metų koncentracijos pažyma, nes priimant koncentracijos pažymą galiojo KĮ redakcija, kurioje apskritai nebuvo numatyta tarnybinio naudojimo dokumentų apsaugos: iki pat 2012 m. gegužės 1 d. KĮ nustatė tik vieną teisės susipažinti su byla išimtį – komercinių paslapčių apsaugos išimtį, o tarnybinių dokumentų išimtis numatyta tik nuo 2012 m. gegužės 1 d. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, koncentracijos pažymos nėra tarnybinis dokumentas, kai laikytina, kad koncentracijos pažymose yra išdėstyti itin glausti Tarybos nutarimo motyvai (2014 m. rugpjūčio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-858/2014). Atsakovo veiksmai prieštarauja teisėtų lūkesčių principui bei draudimui taikyti įstatymą atgal. Koncentracijos pažyma, kuri nebuvo konfidenciali nuo 2004 m. kovo 15 d., tokia tapo 2014 m. birželio 23 d. (po 35 651 268,53 Eur baudos paskyrimo), pareiškėjo atstovams atvykus susipažinti su byla. Bendrovė turėjo neabejotiną teisę susipažinti su pažyma nuo 2004 m. kovo 15 d. iki pat 2012 m. gegužės 1 d. ir nėra jokių priežasčių, kodėl pažyma negalėtų būti išduota.
115. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas, abejodamas dėl savo veiksmų atitikties Koncentracijos vykdymo sąlygai, galėjo kreiptis į atsakovą, tačiau to nepadarė – veikė savo rizika, taip pat, jog pareiškėjas negalėjo nežinoti, kad Koncentracijos vykdymo sąlygos pažeidimas yra draudžiamas pagal KĮ. Pareiškėjo įsitikinimu, pažeidimas negalėjo būti konstatuotas arba bauda negalėjo būti paskirta, nes atsakovas Koncentracijos vykdymo sąlygą aiškina plečiamai – kaip įpareigojimą veikti aktyviai ir šalinti objektyviai egzistuojančias ir galbūt konkurenciją ribojančias kliūtis; pažeidimas nebuvo akivaizdus ir nebuvo įmanomas numatyti iš anksto; KĮ nenustato teisės normos, kuri suteiktų atsakovui teisę atlikti tyrimą, ar hipotetiniai veiksmai pažeistų KĮ esant tam tikroms aplinkybėms, o tokio pobūdžio išaiškinimai būtų priimti viršijant atsakovui suteiktą kompetenciją ir neturėtų jokios saistančios galios.
116. Sprendime nepagrįstai pritarta neteisėtai apskaičiuotai baudai. Vertindamas pažeidimo pavojingumą, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad: (i) pažeidimas nebuvo aiškus, (ii) Koncentracijos vykdymo sąlyga neįpareigojo imtis aktyvių veiksmų, (iii) galimybė sudaryti menamą dujų mainų sandorį neįrodyta; (iv) nukrypta net nuo atsakovo formuojamos praktikos. Galiausiai, bauda padidinta klaidingai nustačius pažeidimo trukmę. Tariamas pažeidimas geriausiu atveju buvo vienkartinis. Pareiškėjui skirta bauda buvo apskaičiuota pagal Aprašo 14 punkto nuostatą, prieštaraujančią bausmės teisėtumo, teisinės valstybės ir įstatymo viršenybės principams. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas šiuo klausimu visiškai nepasisakė. Atsakovo iniciatyva Apraše atsiradęs 14 punktas suteikia atsakovui teisę padidinti pareiškėjui skirtiną baudą 100 procentų, atsižvelgiant į nesusijusių su pažeidimu prekių pardavimų pajamas, kai KĮ 37 straipsnyje nurodyta atsakovo teisė nustatant baudos dydį atsižvelgti tik į „prekių, tiesiogiai ir netiesiogiai susijusių su pažeidimu, pardavimų vertę“. Galimybės baudą skirti atsižvelgiant į su pažeidimu nesusijusias ūkio subjekto pajamas KĮ nenustato.
117. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad Aprašo 14 punktas pažeidžia konstitucinį bausmės teisėtumo principą (Konstitucijos 31 str. 4 d.), pagal kurį įstatymų leidėjas „bausmes, skiriamas už nusikalstamas veikas, ir šių bausmių dydžius turi nustatyti tik įstatymu“. Atsakovo teisė net 100 procentų didinti baudą yra įtvirtinta tik įstatymo įgyvendinamajame akte. Aprašo 14 punktu yra sudaromos prielaidos atsakovui piktnaudžiauti valdžia, nes Aprašas nenurodo, kiek galima didinti baudą atgrasymo tikslais. Neribota atsakovo diskrecija pažeidžia atsakingo valdymo principą. Be to, Aprašo 14 punktas sudaro prielaidas bausti pareiškėją dėl pajamų, kurios nėra gautos Lietuvoje, nepaisant to, kad KĮ yra taikomas tik už pažeidimus Lietuvoje. Pareiškėjo teigimu, siekiant teisingai išspręsti bylą, yra būtina kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu nustatyti, ar Aprašo 14 punktas neprieštarauja KĮ ir Konstitucijai.
118. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pritarė atsakovo pozicijai dėl pažeidimo pavojingumo, neįvertinęs, kokiai konkurencijos problemai išspręsti buvo nustatyta Koncentracijos vykdymo sąlyga, bei fakto, kad pareiškėjas vienintelis dujų tiekėjas Lietuvos vartotojams buvo tiek prieš 2004 metų koncentraciją, tiek ir po jos. Tokia padėtis jokio ryšio su pareiškėjo kartu su kitais subjektais įvykdyta AB „Lietuvos dujos“ kontrole neturėjo ir buvo išimtinai nulemta tuometinės infrastruktūros.
119. Pirmosios instancijos teismas ignoravo atsakovo padarytas fakto ir teisės klaidas, nustatant pažeidimo trukmę, bei nepagrįstai sutapatino Bendrovei ir byloje nedalyvaujančiam OOO „Gazprom Export“ siųstus raštus. Pareiškėjas niekada neatsisakė derėtis, nes niekada negavo pasiūlymo dėl prekybos gamtinėmis dujomis. Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo pritarti atsakovui, pažeidimo laikotarpį pratęsusiam dėl to, kad gamtinių dujų mainų sutartis galėjo būti sudaryta iki 2012 metų pabaigos. Pareiškėjo teigimu, laikytina, kad pažeidimo laikotarpis yra pusė metų, o tai reiškia, kad bazinis baudos dydis už pažeidimo pavojingumą turi būti dauginamas ne iš vieneto, kaip nustatyta Nutarime, o iš 0,5. Todėl, net jeigu teismas spręstų esant įrodytą pažeidimą, aptartos aplinkybės sudaro pagrindą skirtą baudą mažinti per pusę.
120. Atsakovas Konkurencijos taryba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, netenkinti OAO „Gazprom“ prašymų: išduoti 2004 metų koncentracijos pažymą; stabdyti bylą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Aprašo 14 punkto atitikties konstituciniams bausmės teisėtumo, teisinės valstybės ir įstatymo viršenybės principams, Konstitucijos 31 straipsnio 4 daliai. 
121. Tarybos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai motyvavo sprendimą, todėl jis yra teisėtas ir pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos atsakyti į kiekvieną iš OAO „Gazprom“ pateiktų argumentų, kurie nebuvo susiję su OAO „Gazprom“ pagrindiniais reikalavimais ir neturėjo įtakos nagrinėjamos bylos baigčiai, taip pat pagrįstai nevertino pareiškėjo argumentų, susijusių su įsiteisėjusiu 2004 m. kovo 18 d. nutarimu Nr. 1S-38 ir OAO „Gazprom“ privalomos Koncentracijos vykdymo sąlygos pagrįstumu, tačiau motyvuotai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo reikalavimų, susijusių su Nutarimu ir juo pareiškėjui skirta bauda.
122. Atsakovo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai 2004 m. kovo 18 d. nutarimą vertino ne formaliai ar remdamasis lingvistiniu Koncentracijos vykdymo sąlygos aiškinimu, o atsižvelgdamas į šios sąlygos nustatymo aplinkybes ir tikslus bei pasekmes, kurias sukėlė nagrinėti pareiškėjo veiksmai, be to, pagrįstai nevertino visų argumentų dėl techninių gamtinių dujų mainų sandorio reikalavimų, kadangi pats pareiškėjas šių sąlygų, gavęs AB „Lietuvos energijos gamyba“ pasiūlymą, nesiaiškino ir būtent dėl pareiškėjo veiksmų neįvyko derybos dėl gamtinių dujų mainų sandorio, kurių metu būtų buvę galima išsiaiškinti teisinius ir techninius gamtinių dujų mainų sandorio aspektus.
123. Taryba pažymi, kad Nutarime Koncentracijos vykdymo sąlyga nebuvo išaiškinta plečiamai. OAO „Gazprom“ veiksmus Taryba vertino ne formaliai ar lingvistiškai, o atsižvelgdama į teisinį ir ekonominį kontekstą, kuriame Koncentracijos vykdymo sąlyga buvo nustatyta, ir ekonomines pasekmes, kurias sukėlė OAO „Gazprom“ atsisakymas derėtis su AB „Lietuvos energijos gamyba“ dėl gamtinių dujų mainų sutarties. Toks aiškinimas yra suderinamas su Koncentracijos vykdymo sąlygos nustatymo aplinkybėmis ir tikslais, konkurencijos teisės samprata ir pobūdžiu. Konkurencija tarp ūkio subjektų, yra Konstitucijos saugoma vertybė bei ekonominė kategorija, todėl vertinant, ar nėra pažeidžiamos atitinkamos konkurencijos taisyklės, pirmiausia turi būti atsižvelgiama į tai, kokį ekonominį rezultatą sukelia tam tikri veiksmai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje vertindamas tam tikrus ūkio subjektų veiksmus, kuriais pažeidžiamos KĮ nuostatos, yra pripažinęs turinio prieš formą principą (2009 m. balandžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-341/2009). Ekonominis konkurencijos teisės pobūdis lemia šioje teisės šakoje naudojamų kategorijų sampratą.
124. Atsakovas nurodo, jog ūkio subjektas konkurencijos teisės kontekste suprantamas taikant funkcinį požiūrį, t. y. nepaisant jo teisinės formos ar finansavimo būdo, atsižvelgiant tik į tai, ar jis vykdo ekonominę veiklą. Kitoks, formalus vertinimas, neatsižvelgus į ekonominį atitinkamų veiksmų kontekstą, sudarytų galimybes apeiti konkurencijos teisės draudimus ir tuo pažeistų Konstitucijos saugomą sąžiningos konkurencijos vertybę. Koncentracijos vykdymo sąlyga turi būti aiškinama atsižvelgus į jos nustatymo tikslus, t. y. kokio ekonominio rezultato buvo siekiama įtvirtinant šią sąlygą. Nustatydama Koncentracijos vykdymo sąlygą Konkurencijos taryba siekė užtikrinti galimybę Lietuvos gamtinių dujų vartotojams savo poreikiams sudaryti gamtinių dujų tiekimo sutartis su kitais tiekėjais. Tam, kad Koncentracijos vykdymo sąlygos tikslai būtų pasiekti, svarbu, jog Lietuvos vartotojai galėtų realiai įsigyti gamtinių dujų iš kitų tiekėjų. Pareiškėjas turėjo pareigą tam nekliudyti.
125. Koncentracijos vykdymo sąlyga suformuluota nedetalizuojant, kas laikoma kliudymu – veikimas ar neveikimas, nes nėra svarbu, kaip pasireiškia ūkio subjekto elgesys, jei tokiu elgesiu Lietuvos vartotojams kliudoma įsigyti gamtinių dujų iš kitų tiekėjų. OAO „Gazprom“ veiksmai lėmė būtent tas konkurencijai žalingas pasekmes, kurių siekta išvengti nustatant Koncentracijos vykdymo sąlygą. Tiek sąlygos, tiek įpareigojimai numato pareigas koncentracijoje dalyvaujantiems ūkio subjektams. Be to, praktikoje gali būti sudėtinga įvertinti, kas yra Koncentracijos vykdymo sąlyga ar įpareigojimas, tačiau jie abu turi tuos pačius tikslus – užtikrinti, kad koncentracija būtų suderinama su koncentracijų priežiūros taisyklėmis. Taryba pažymi, kad nagrinėjamu atveju OAO „Gazprom“ veiksmai lėmė būtent tas konkurencijai žalingas pasekmes, kurių siekta išvengti nustatant Koncentracijos vykdymo sąlygą – pareiškėjui atsisakius bendradarbiauti, AB „Lietuvos energijos gamyba“ ir alternatyvaus tiekėjo derybos nutrūko bei AB „Lietuvos energijos gamyba“ negalėjo sudaryti sutarties su kitu tiekėju. Kaip nurodė alternatyvus tiekėjas, kadangi AB „Lietuvos energijos gamyba“ neturėjo galimybių gauti gamtines dujas Lietuvoje, tolesnės derybos dėl gamtinių dujų tiekimo iš Vakarų Europos buvo netikslingos.
126. Koncentracijos vykdymo sąlygos aiškinimas vien lingvistiškai, būtų nepagrįstas ir nesuderinamas su konkurencijos teisės esme ir jai būdingu vertinimu. Nors pirmosios instancijos teismas sprendime tiesiogiai neįvertino dr. A. S. pateiktos išvados, tačiau motyvuotai išdėstė savo poziciją. Be to, dr. A. S. išvada nėra specialisto išvada ABTĮ prasme ir neturi specialisto išvadai būdingos įrodomosios galios, todėl teismas neturėjo pareigos atskirai dėl jos pasisakyti. Pirma, specialistas nebuvo kviestas teismo, o buvo samdytas pareiškėjo, už ką, tikėtina, pareiškėjas sumokėjo. Antra, teismas neuždavė specialistui klausimų (juos formulavo pareiškėjas), neaišku, kokiais duomenimis vadovavosi specialistas.
127. Dėl pareiškėjo nurodomo 2004 m. vasario 27 d. Ūkio ministerijos atsakymo Konkurencijos tarybai atsakovas pažymi, kad Ūkio ministerija išdėstė savo poziciją dėl nagrinėtos Koncentracijos, tačiau ji niekaip neįpareigojo Tarybos – tik Taryba buvo kompetentinga nagrinėti koncentraciją ir nustatyti Koncentracijos vykdymo sąlygą. Taryba, pasisakydama dėl Komisijos praktikos, nurodo, kad koncentracijos sąlygų ir įpareigojimų turinys ir apimtis gali skirtis priklausomai nuo konkrečių bylos aplinkybių. Būtent Taryba, įvertinusi su koncentracija susijusias aplinkybes, sprendė, jog Koncentracijos vykdymo sąlyga yra tinkama ir pakankama su koncentracija susijusioms problemoms spręsti.
128. Aptardama AB „Lietuvos energijos gamyba“ kreipimosi visumą, Taryba nurodo, kad nėra pagrindo sutikti su OAO „Gazprom“ argumentais, jog tai nebuvo pasiūlymas derėtis dėl gamtinių dujų mainų sandorio. Be to, ir iš OAO „Gazprom“ atsakymo AB „Lietuvos energijos gamyba“ matyti, kad OAO „Gazprom“ suprato, jog AB „Lietuvos energijos gamyba“ kreipėsi dėl gamtinių dujų tiekimo – OAO „Gazprom“ nurodė, kad apsvarstė AB „Lietuvos energijos gamyba“ paklausimą dėl gamtinių dujų tiekimo 2013–2015 metais, tačiau atsižvelgdama į tai, kad neturi papildomų, nei numatyta sutartyse, gamtinių dujų rezervų, patiekti gamtinių dujų AB „Lietuvos energijos gamyba“ negali. Nors AB „Lietuvos energijos gamyba“ iš pradžių kreipėsi į 100 procentų kontroliuojamą pareiškėjo dukterinę įmonę OOO „Gazprom Export“, tačiau analogiško turinio kreipimąsi AB „Lietuvos energijos gamyba“ pateikė ir OAO „Gazprom“. OAO „Gazprom“ buvo sudariusi sutartį su Lietuvos gamtinių dujų pirkėjais, ir būtent OAO „Gazprom“ buvo nustatyta Koncentracijos vykdymo sąlyga. Todėl OAO „Gazprom“ veiksmams vertinti neturi įtakos nei tai, kad AB „Lietuvos energijos gamyba“ iš pradžių kreipėsi į OOO „Gazprom Export“, nei tai, kad gavusi atsakymą iš OAO „Gazprom“ AB „Lietuvos energijos gamyba“ kreipėsi į AB „Lietuvos dujos“. AB „Lietuvos energijos gamyba“ turėjo tikslą įsigyti dujų iš kito tiekėjo ir ieškojo tam galimybių.
129. Koncentracijos vykdymo sąlygos pažeidimo nepaneigia ir OAO „Gazprom“ argumentai, kad gamtinių dujų kaina ir tiekimo sąlygos, dėl kurių derėjosi AB „Lietuvos energijos gamyba“ bei alternatyvus tiekėjas, buvo negalutinės. Galutinės AB „Lietuvos energijos gamyba“ ir alternatyvaus tiekėjo sutarties sąlygos priklausė nuo to, ar AB „Lietuvos energijos gamyba“ būtų sudariusi gamtinių dujų mainų sandorį su OAO „Gazprom“. Susitarus tiek dėl gamtinių dujų pirkimo, tiek dėl gamtinių dujų mainų sandorio, būtų derinamos gamtinių dujų tiekimo sąlygos su perdavimo sistemos operatoriais. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, jog OAO „Gazprom“ net nesiaiškino gamtinių dujų sutarties aplinkybių ir sąlygų bei atsisakė derėtis dėl tokio sandorio. Būtent dėl OAO „Gazprom“ elgesio nebuvo prieita prie techninių ar teisinių gamtinių dujų mainų sandorio sąlygų ar gamtinių dujų mainų sandorio įgyvendinimo mechanizmo suderinimo.
130. Pareiškėjo veiksmai, kai jis (pareiškėjas) nesiėmė net minimalių protingų pastangų išsiaiškinti siūlomo sandorio aplinkybes, esant privalomai Koncentracijos vykdymo sąlygai, yra nesuderinami su OAO „Gazprom“ įsipareigojimais pagal 2004 m. kovo 18 d. Nr. 1S-38 nutarimą. Kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, įvykdžiusi koncentraciją, OAO „Gazprom“ įsipareigojo laikytis sąlygoje nustatytų pareigų, net jei tai apribojo Bendrovės laisvę sudaryti sutartis. Kadangi pati OAO „Gazprom“ nesiaiškino aplinkybių, reikšmingų AB „Lietuvos energijos gamyba“ siūlytam gamtinių dujų mainų sandoriui įgyvendinti, pareiškėjo pateikti argumentai, susiję su teisiniais ar techniniais gamtinių dujų mainų sandorio aspektais, nekeičia vertinimo dėl OAO „Gazprom“ veiksmų atitikties Koncentracijos vykdymo sąlygai, kadangi šiuos aspektus OAO „Gazprom“ galėjo išsiaiškinti su AB „Lietuvos energijos gamyba“ derybų metu. OAO „Gazprom“ atsakymas AB „Lietuvos energijos gamyba“ reiškė, jog AB „Lietuvos energijos gamyba“ galėjo pirkti tik OAO „Gazprom“ tiekiamas dujas.
131. Pareiškėjas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ėmė keisti savo argumentus dėl to, kodėl gamtinių dujų mainų sandorio nebuvo galima sudaryti. Pirmiausia, pareiškėjas nurodė, kad AB „Lietuvos energijos gamyba“ prašymo tenkinti negali, kadangi neturi papildomų sutartyse nenumatytų gamtinių dujų kiekių, tačiau ši priežastis nepagrįsta. AB „Lietuvos energijos gamyba“ siūlė apsikeisti tokiu pačiu gamtinių dujų kiekiu per metus, vadinasi, dėl gamtinių dujų mainų sandorio OAO „Gazprom“ savaime nebūtų reikėję papildomų gamtinių dujų kiekių. Siektas įgyvendinti gamtinių dujų mainų sandoris buvo objektyviai įmanomas. Konkrečios sandorio aplinkybės priklausė nuo AB „Lietuvos energijos gamyba“ bei OAO „Gazprom“ sutarties sąlygų. Tik bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pareiškėjas savo elgesį ėmė aiškinti kitomis aplinkybėmis, susijusiomis su teisiniais ir techniniais gamtinių dujų mainų sandorio įgyvendinimo aspektais.
132. Be to, Taryba atkreipia dėmesį, jog aiškindamas objektyvų gamtinių dujų mainų sandorio negalimumą, pareiškėjas painioja fizinį gamtinį dujų gabenimą ir gamtinių dujų mainus ir dėl to klaidingai aiškina Nutarimo aplinkybes. Nutarimo 2 dalyje yra išsamiai paaiškintas gamtinių dujų mainų sandoris, kurį siekė įgyvendinti AB „Lietuvos energijos gamyba“. Pareiškėjas pagal tokį mainų sandorį būtų turėjęs tiekti dujas iš Rusijos per Baltarusiją į Vakarų Europą ir dalį gamtinių dujų nukreipti į Lietuvą. Tai pareiškėjas daro įprastai ir šiuo metu, ir jokių techninių apribojimų tam nėra. Taigi, tokiam sandoriui nebūtų buvę reikalingi pakeitimai Lenkijos tiekimo sistemoje, apie ką kalba pareiškėjas, nes techninės sąlygos tiekti tiek į Lenkiją, tiek į Lietuvą egzistavo.
133. Nutarimas nebuvo priimtas atsakovui piktnaudžiaujant valdžia. Pareiškėjo padarytą Koncentracijos vykdymo sąlygos pažeidimą Taryba vertino, atsižvelgdama į koncentracijos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, Koncentracijos vykdymo sąlygos tikslus, pareiškėjo veiksmus ir kitas nustatytas reikšmingas teisines ir faktines aplinkybes (teisinį ir ekonominį pareiškėjo veiksmų kontekstą). 2014 m. birželio 10 d. nutarimas yra pagrįstas objektyviomis aplinkybėmis ir priimtas vadovaujantis Koncentracijos vykdymo sąlyga ir KĮ, Tarybai suteiktais įgaliojimais.
134. Taryba nepažeidė tarptautinės viešosios teisės. OAO „Gazprom“ neturi pagrindo remtis valstybės imunitetu, kadangi atsisakydamas derėtis dėl gamtinių dujų mainų sutarties pareiškėjas neįgyvendino Rusijos Federacijos viešosios teisės įgalinimų, o atsisakė derėtis dėl komercinio sandorio dėl gamtinių dujų tiekimo AB „Lietuvos energijos gamyba“. OAO „Gazprom“ atsakomybei vertinti neturi įtakos ir tai, kad Bendrovė yra registruota Rusijos Federacijoje, nes ji privalėjo laikytis privalomos Koncentracijos vykdymo sąlygos, o jos veiksmai lėmė neigiamas pasekmes Lietuvos gamtinių dujų vartotojams. Taip pat pareiškėjo nurodomos tarptautinės sutartys nereglamentuoja tyrimo dėl Koncentracijos vykdymo sąlygos ir KĮ pažeidimo tvarkos, todėl Taryba neturėjo pareigos jomis vadovautis ir jų nepažeidė.
135. Taryba teigia, kad atsakomybė pagal KĮ nėra baudžiamoji atsakomybė. Teisiniai santykiai dėl KĮ pažeidimo yra administraciniai teisiniai santykiai, reglamentuojami specialiosiomis teisės normomis – Konkurencijos įstatymu. Atsakovas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 8 d. sprendimu administracinėje byloje „G4S Lietuva“ prieš Konkurencijos tarybą; 2013 m. vasario 22 d. nutartimi administracinėje byloje „Swedbank“, AB prieš Konkurencijos tarybą) ir teigia, kad pareiškėjas klaidingai aiškina EŽTT sprendimą byloje A. Menarini Diagnostics S.r.l prieš Italiją.
136. Atsakovo nuomone, OAO „Gazprom“ netaikomas imunitetas nuo Lietuvos jurisdikcijos, kiek tai susiję su Koncentracijos vykdymo sąlygos pažeidimu. Pirma, OAO „Gazprom“, įsigydama AB „Lietuvos dujos“ akcijų, atsisakė imuniteto. OAO „Gazprom“ neįgyvendino valstybės suverenios valdžios. Antra, santykiai, susiję su AB „Lietuvos dujos“ akcijų įsigijimu, įskaitant su Koncentracijos vykdymo sąlyga, yra komerciniai santykiai ir OAO „Gazprom“ negali remtis valstybės imunitetu. Lietuva nėra ratifikavusi JTO konvencijos. Net ir pripažinus, kad JTO konvencija kodifikuoja tarptautinės teisės papročius, nėra pagrindo teigti, jog Taryba, taikydama atsakomybę OAO „Gazprom“, pažeidė Rusijos Federacijos imunitetą. Nutarime nagrinėti OAO „Gazprom“ veiksmai yra susiję su OAO „Gazprom“, kaip ūkio subjekto, įsipareigojimais pagal 2004 m. kovo 18 d. nutarimą Nr. 1S-38 ir atsakomybe už padarytą pažeidimą, o ne su Rusijos Federacijos, kaip valstybės, teisėmis. Taryba remiasi AB „Lietuvos dujos“ akcijų pirkimo–pardavimo sutarties 10.6 punkto nuostatomis bei teigia, kad Nutarime nagrinėta OAO ,,Gazprom“ veikla yra ūkinė komercinė veikla, susijusi su gamtinių dujų prekyba.
137. Atsakovas pažymi, kad ES ir Rusijos Federacijos susitarimas nereglamentuoja ginčui aktualių teisinių santykių, tai yra politinis bendradarbiavimo dokumentas. Dvišalė sutartis nereglamentuoja administracinių teisinių santykių ir negalėjo būti taikoma konkurencijos byloje, nes reglamentuoja teisinius santykius civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose. Konkurencijos bylos yra administracinės bylos, o tokių bylų Susitarimas nereglamentuoja.
138. Konkurencijos taryba nesutinka dėl procedūrinių pažeidimų padarymo bei pažymi, kad  jeigu būtų įvertinta, jog Taryba nesilaikė tarptautinės teisės reikalavimų įteikdama dokumentus pareiškėjui, tokio pažeidimo negalima laikyti esminiu ir sudarančiu pagrindą naikinti Nutarimą. Nutarimą Taryba priėmė po to, kai, remdamasi KĮ 29 straipsniu, sudarė galimybę OAO „Gazprom“ susipažinti su tyrimo išvadomis, pateikti paaiškinimus raštu, susipažinti su tyrimo bylos medžiaga, išskyrus kitų ūkio subjektų komercinę paslaptį sudarančia informacija, bei pateikti paaiškinimus žodžiu Tarybos posėdyje. OAO „Gazprom“ 2014 m. balandžio 23 d. pateikė paaiškinimus raštu dėl tyrimo išvadų, tačiau neatvyko susipažinti su tyrimo bylos medžiaga ir nedalyvavo 2014 m. gegužės 13 d. vykusiame Tarybos posėdyje. Taryba Nutarimą priėmė tinkamai išklausiusi pažeidimo padarymu įtartą ūkio subjektą – OAO „Gazprom“, todėl Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas (KĮ 29 str. 5 d.).
139. KĮ 2 straipsnio 2 dalis nustato, jog šis įstatymas taikomas ir ne Lietuvos Respublikoje registruotų ūkio subjektų veiklai, jeigu dėl šios veiklos ribojama konkurencija Lietuvos Respublikos vidaus rinkoje. Atsižvelgus į koncentracijos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes bei priežastis, dėl kurių buvo nustatyta Koncentracijos vykdymo sąlyga, šios sąlygos pažeidimas riboja konkurenciją Lietuvos Respublikos rinkoje. Šią išvadą patvirtina tai, kad AB „Lietuvos dujos“, kurios akcijų įgijo OAO „Gazprom“, vykdė veiklą Lietuvoje, o leidimas koncentracijai buvo išduotas tik įvertinus koncentracijos poveikį Lietuvos Respublikoje. Atsakovo teigimu, OAO „Gazprom“ veiksmai sukėlė neigiamas pasekmes konkurencijai Lietuvos Respublikoje, nes AB „Lietuvos energijos gamyba“ galėjo pirkti tik pareiškėjo tiekiamas gamtines dujas.
140. Atsakovas dėl pareiškėjo argumentų, jog KĮ 2 straipsnio 2 dalis neįtvirtina poveikio doktrinos, kurios tariamai nepripažįsta nei Lietuvos, nei ES teisė, pažymi, kad Komisija savo praktikoje yra taikiusi poveikio doktriną ir konstatavusi, kad ūkio subjektų suderintų veiksmų ir susitarimų ekonominis efektas buvo pirmiausiai nukreiptas į vidaus rinką. ES konkurencijos teisė yra taikoma ir ne ES įsteigtiems ūkio subjektams, jei jie parduoda savo prekes į ES teritoriją, nes tokiu būdu jie varžosi dėl klientų ir dalyvauja konkurencinėje kovoje ir savo veiksmais gali riboti konkurenciją ES teritorijoje. Tokiu atveju, nepaisant to, jog sprendimas atlikti veiksmą priimtas už ES teritorijos, laikoma, jog konkurencija varžoma ES teritorijoje, o pažeidimas, atitinkamai, buvo įvykdytas ES teritorijoje. Priešingu atveju, jei ES konkurencijos taisyklių taikymas priklausytų nuo to, kur buvo priimtas sprendimas ribojantis konkurenciją, ūkio subjektams būtų sudarytos sąlygos lengvai išvengti šių taisyklių taikymo.
141. Tarybos teigimu, nebuvo padarytas esminis procedūrinis pažeidimas, laiku nepratęsus tyrimo termino. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo argumentus pagrįstai vertino ne formaliai, o vadovaudamasis ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintu esminio procedūrinio pažeidimo principu. Jeigu Taryba tyrimo terminą būtų pratęsusi KĮ numatytais terminais, sprendimas dėl OAO „Gazprom“ nebūtų buvęs kitoks. Atsakovas pažymi, kad terminas buvo pratęstas iki 2013 m. kovo 30 d., t. y. bendras tyrimo terminas dėl šio procedūrinio pažeidimo nepailgėjo. Todėl dėl vėlesnio nei nustatyta KĮ tyrimo termino pratęsimo niekaip nebuvo neigiamai paveiktos pareiškėjo teisės ar interesai.
142. Pareiškėjui nepateikta 2004 metų koncentracijos pažyma neturi įrodomosios reikšmės ir nėra susijusi su teisėtos ir privalomos Koncentracijos vykdymo sąlygos pažeidimu, nagrinėtu Nutarime. Taryba leido pareiškėjui susipažinti su 2004 metų koncentracijos nagrinėjimo medžiaga, išskyrus kitų ūkio subjektų komercinę paslaptį sudarančia informacija, Taryba, priimdama Nutarimą, nevertino koncentracijos pažymos, nes pažymą sudaro Tarybos administracijos darbuotojo, atlikusio pranešimo apie koncentraciją nagrinėjimą, vertinimai, bet ne oficiali Tarybos pozicija, kuri yra pateikiama tik nutarime dėl nagrinėjamos koncentracijos. OAO „Gazprom“ buvo žinomos visos aplinkybės, kuriomis Taryba rėmėsi priimdama Nutarimą. Taip buvo užtikrintas rungimosi principas ir pareiškėjo teisė gintis nuo nustatyto pažeidimo. OAO ,,Gazprom“ ir be konfidencialių duomenų galėjo suprasti esminius Tarybos argumentus, t. y. aplinkybes, kuriomis Taryba grindė pažeidimą. Pranešime apie atliktą tyrimą, kuris buvo įteiktas pareiškėjui ir dėl kurio OAO „Gazprom“ pateikė paaiškinimus raštu, konfidencialus buvo tik alternatyvaus tiekėjo pavadinimas. Pareiškėjas turėjo galimybę pasisakyti dėl visų esminių pažeidimo vertinimui reikšmingų aplinkybių. OAO „Gazprom“ galėjo įvertinti tyrimo išvadas, kuriomis grindžiamas OAO „Gazprom“ padarytas pažeidimas. Be to, Nutarime nėra konfidencialių duomenų ir pareiškėjui yra žinomos visos aplinkybės, kuriomis Taryba grindė pažeidimą.
143. Atsakovo teigimu, OAO „Gazprom“, žinodama apie 2004 m. kovo 18 d. nutarime Nr. 1S‑38 nustatytą Koncentracijos vykdymo sąlygą, negalėjo nežinoti, jog vykdyti koncentraciją pažeidžiant Koncentracijos vykdymo sąlygą yra draudžiama ir kad už tokį pažeidimą taikoma atsakomybė pagal KĮ. OAO „Gazprom“ buvo aiškios jos veiklos Lietuvoje ir Lietuvos vartotojų atžvilgiu sąlygos – nesudaryti kliūčių Lietuvos vartotojams sudaryti gamtinių dujų pirkimo sutartis su kitais tiekėjais. OAO „Gazprom“ elgėsi bent neatsargiai, o tai sudaro pagrindą taikyti atsakomybę už konkurencijos taisyklių pažeidimą. Atsakomybė už konkurencijos taisyklių pažeidimus taikoma nepriklausomai nuo kaltės formos (tyčios ar neatsargumo), be to, kaltės forma nėra reikšminga atsakomybei taikyti ir baudos dydžiui nustatyti. Atsižvelgus į tai, kad OAO „Gazprom“ negalėjo nežinoti, jog Koncentracijos vykdymo sąlygos pažeidimas yra draudžiamas pagal KĮ ir jam gali būti taikoma atsakomybė, Taryba daro išvadą, kad OAO „Gazprom“ kaltė įrodyta.
144. Taryba pažymi, kad baudų už KĮ pažeidimus skyrimą reglamentuojantys teisės aktai numato tiek bendrųjų pajamų, tiek su pažeidimu susijusių pajamų vertinimą. Bet kuriuo atveju skiriama bauda negali viršyti KĮ 36 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos 10 procentų bendrųjų pajamų ribos, todėl nėra pagrindo teigti, kad Aprašo 14 punktas prieštarauja konstituciniams bausmės teisėtumo ar įstatymo viršenybės principams. Skirdama baudą, Taryba atsižvelgė į padaryto pažeidimo pobūdį ir pavojingumą, trukmę, vadovavosi baudų skyrimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimais. Taip pat Taryba vadovavosi baudų skyrimą reglamentuojančiais teisės aktais – KĮ 37 straipsniu bei Aprašu. Aprašas nenustato naujų Tarybos skiriamų sankcijų nustatymo kriterijų, tik detalizuoja aplinkybes, į kurias Taryba atsižvelgia skirdama individualizuotas ir prevencinį poveikį turinčias baudas. Minėti teisės aktai suteikia galimybę Tarybai, įgyvendinant savo diskreciją baudų skyrimo srityje, skirti ūkio subjektams proporcingas baudas, kad ūkio subjektai būtų tinkamai nubausti už padarytus pažeidimus ir būtų pasiekta tiek bendrojo, tiek individualaus atgrasymo.
145. Atsakovo teigimu, OAO „Gazprom“ skirta bauda buvo pagrįstai padidinta siekiant atgrasymo. Neatsižvelgus į įmonės dydį skirta bauda gali būti itin maža lyginant su įmonės bendrosiomis pajamomis ir įmonės, kuriai bauda skiriama, bei kitų įmonių neskatintų laikytis konkurencijos taisyklių reikalavimu. OAO „Gazprom“ su nustatytu pažeidimu susijusios pajamos (pajamos iš gamtinių dujų pardavimo AB „Lietuvos energijos gamyba“) sudarė mažiau nei 0,1 procento bendrųjų pajamų 2012 metais. Konkurencijos tarybos vertinimu, atsižvelgus į itin dideles OAO ,,Gazprom“ bendrąsias pajamas, siekiant pakankamo atgrasymo, buvo pagrįstai padidinta OAO „Gazprom“ skirta bauda 100 procentų. Galutinė OAO „Gazprom“ skirta bauda sudaro tik 0,03 procento bendrųjų OAO „Gazprom“ pajamų.
146. Nutarime nagrinėtas pažeidimas pagal pasekmes prilygsta sunkiausiems KĮ pažeidimams. Koncentracijos vykdymo sąlygos nustatymas rodo, kad koncentracija lemia neigiamas pasekmes. Veiksmai, pažeidžiantys Koncentracijos vykdymo sąlygą, savaime sukelia neigiamas pasekmes. Pažeidimo sunkumą patvirtina ir ta aplinkybė, kad už koncentracijos sąlygų ir įpareigojimų pažeidimą KĮ 36 straipsnio 1 dalis nustato tokio pat dydžio maksimalią galimą sankciją (iki 10 procentų bendrųjų pajamų) kaip ir už draudžiamus susitarimus ar piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi. Koncentracijos sąlygų pažeidimas pagal pobūdį yra labai pavojingas pažeidimas, kuris savaime trukdo pasiekti tikslų, kurių siekiama nustatant Koncentracijos vykdymo sąlygas ir įpareigojimus bei išvengti neigiamų koncentracijos pasekmių.
147. Apeliacinio skundo argumentai dėl pažeidimo trukmės, Tarybos nuomone, grindžiami neteisingu Konkurencijos tarybos nustatytų faktinių aplinkybių vertinimu. Vertinant pažeidimo pabaigą, reikšminga aplinkybė yra tai, kad AB „Lietuvos energijos gamyba“ derėjosi su alternatyviu tiekėju dėl gamtinių dujų tiekimo 2013–2015 metais. Bendradarbiaujant OAO „Gazprom“, sandoris galėjo būti sudarytas vėliausiai iki 2012 metų pabaigos, todėl pažeidimas yra trunkamasis ir jo pabaiga laikytina 2012 m. gruodžio 31 d. Vadovaujantis Aprašo 12 punktu, laikoma, kad pažeidimas truko vienus metus. Taryba laikosi pozicijos, kad pareiškėjui skirta bauda yra tinkamai motyvuota ir skirta vadovaujantis baudų už konkurencijos taisyklių pažeidimus reglamentuojančių teisės aktų reikalavimais.
148. Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Lietuvos energijos gamyba“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo OAO „Gazprom“ apeliacinį skundą atmesti.
149. AB „Lietuvos energijos gamyba“ nuomone, pareiškėjas, atsisakydamas derėtis dėl gamtinių dujų mainų sandorio su AB „Lietuvos energijos gamyba“ pažeidė 2004 metais nustatytą Koncentracijos vykdymo sąlygą, todėl nėra jokio pagrindo abejoti Nutarimo teisėtumu bei pagrįstumu. Kadangi OAO „Gazprom“ tiekia gamtines dujas įvairiomis kryptimis bei valdo dujų tiekimo infrastruktūrą, nebuvo jokių objektyvių kliūčių, dėl kurių pareiškėjas nebūtų galėjęs įvykdyti AB „Lietuvos energijos gamyba“ siūlomo mainų sandorio. Iš esmės AB „Lietuvos energijos gamyba“ siūlytas dujų mainų sandoris suponuotų dalies dujų, kurias OAO „Gazprom“ tiekia į Lenkiją per Baltarusiją, nukreipimą Lietuvos kryptimi (t. y. AB „Lietuvos energijos gamyba“), o dėl šios operacijos atsiradęs pareiškėjo dujų trūkumas Lenkijoje būtų padengtas dujų kiekiu, kurį pareiškėjas būtų gavęs mainais iš AB „Lietuvos energijos gamyba“. Kitaip tariant, papildomo dujų kiekio, kurio, pareiškėjo teigimu, jis neturėjo, apskritai nereikėtų patiekti į Lietuvos Respubliką, kadangi AB „Lietuvos energijos gamyba“ siūlomu mainų sandoriu vyktų tiesiog apsikeitimas tuo pačiu dujų kiekiu. Pareiškėjo atsisakymas pradėti derybas dėl gamtinių dujų mainų sandorio sudarymo, pažeidė Koncentracijos vykdymo sąlygą bei, be kita ko, užkirto AB „Lietuvos energijos gamyba“ galimybę siekti pigesnės elektros energijos visiems vartotojams.
150. Pasisakydamas dėl 2012 m. kovo 19 d. AB „Lietuvos energijos gamyba“ kreipimosi į OAO „Gazprom“, trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, jog paklausimas pareiškėjui buvo aiškus, konkretus ir OAO „Gazprom“, būdama viena didžiausių energetikos bendrovių pasaulyje bei vienintele gamtinių dujų tiekėja į Lietuvos Respubliką, galėjo numatyti (ir, žinoma, numatė), jog be jos bendradarbiavimo mainų sandoris objektyviai negali būti įvykdytas. Tačiau siekdama išlikti vienintele gamtinių dujų tiekėja Lietuvos Respublikai, remdamasi neobjektyviomis priežastimis, vis dėlto atsisakė pradėti derybas dėl mainų sandorio sudarymo. Pasak AB „Lietuvos energijos gamyba“, pareiškėjas klaidina teismą, teigdamas, jog AB „Lietuvos energijos gamyba“ paklausimas buvo bendro pobūdžio ir nesudarė jokio konkretaus paklausimo ar pasiūlymo. AB „Lietuvos energijos gamyba“ savo kreipimesi aiškiai nurodė kreipimosi tikslą, savo lūkestį bei pasiūlymą dėl galimo šalių bendradarbiavimo, siekiant tiekti į Lietuvos Respublikos teritoriją pigesnes gamtines dujas.
151. Pabrėžiama, kad AB „Lietuvos energijos gamyba“, kaip ir nurodyta 2012 m. vasario 15 d. rašte pareiškėjo kontroliuojamai OOO „Gazprom Export“, buvo pasiryžusi svarstyti ir kitus pasiūlymus dėl prekybos gamtinėmis dujomis 2013–2015 metais. Tai, kad pareiškėjui pateikto paklausimo pavadinimas įvardijamas kaip „Prašymas suteikti informaciją“, AB „Lietuvos energijos gamyba“ įsitikinimu, neturi teisinės reikšmės, nes pareiškėjas galėjo ir turėjo vertinti konkrečius paklausimo argumentus, o ne spręsti apie paklausimo pobūdį tik iš jo pavadinimo. Kaip yra pažymėjusi Taryba Nutarime, OAO „Gazprom“ yra vykdęs gamtinių dujų mainų sandorį, susijusį su gamtinių dujų tiekimu į Jungtines Amerikos Valstijas (toliau – ir JAV). Viešai skelbiama, kad 2009 metais Gazprom Marketing & Trading Limited ir EDF Trading sudarė dujų mainų sutartį, pagal kurią šalys sutarė apsikeisti JAV ir Jungtinėje Karalystėje esančiomis gamtinėmis dujomis.
152. Dėl Koncentracijos vykdymo sąlygos aiškinimo ir taikymo AB „Lietuvos energijos gamyba“ pirmiausia nurodo, jog 2004 m. kovo 18 d. nutarimas yra įsiteisėjęs, OAO „Gazprom“ šio nutarimo KĮ nustatyta tvarka ir terminais neskundė, todėl Koncentracijos vykdymo sąlyga OAO „Gazprom“ yra privaloma ir pareiškėjas neturi teisės kvestionuoti šio nutarimo bei Koncentracijos vykdymo sąlygos pagrįstumo ir tikslingumo. Dėl to visi pareiškėjo argumentai, susiję su Koncentracijos vykdymo sąlygos nustatymo tikslingumu, neturėtų būti šios administracinės bylos dalyku.
153. Konkurencijos teisėje pripažįstama, jog dominuojančiam ūkio subjektui tenka speciali, ypatinga pareiga užtikrinti, kad sąžininga konkurencija nebūtų iškraipyta. Be to, tiek teisės doktrinoje, tiek praktikoje pripažįstama, jog „superdominuojančią“ ar monopolinę padėtį turinčioms įmonėms taikomi standartai gali būti griežtesni nei dominuojantiems ūkio subjektams taikomi elgesio standartai. Pavyzdžiui, doktrinoje būtent nagrinėjamo ūkio subjekto „superdominavimu“ yra aiškinama Komisijos ir bendrijos teismų pozicija Compagnie Maritime Belge & Commission byloje. 2004 m. kovo 18 d. nutarimo Nr. 1S-38 pagrindu buvo sudarytos sąlygos monopolinę padėtį turinčiam gamtinių dujų tiekėjui įsigyti dominuojančią padėtį turintį regioninį gamtinių dujų distributorių, t. y. AB „Lietuvos dujos“. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad turint omenyje, jog Taryba leido vykdyti koncentraciją dviem dominuojantiems ūkio subjektams, 2004 m. kovo 18 d. nutarimu Nr. 1S-38 nustatytas reikalavimas „nesudaryti kliūčių“ negali būti aiškinamas siaurinamai.
154. Tarybos 2004 m. kovo 18 d. nutarimo priėmimo metu (kaip ir šiandien) Lietuvos gamtinių dujų tiekimo sistema nebuvo ir nėra sujungta su ES valstybių narių gamtinių dujų tiekimo tinklais ir sistema. Tiek dabar, tiek ir 2004 metais, gamtinių dujų mainai ar panašaus pobūdžio sandoriai, kuriais fiziškai neturėjo būti transportuojamos gamtinės dujos, buvo vienintelė įmanoma alternatyva užsitikrinti gamtinių dujų tiekimą iš ES valstybėse narėse esančių gamtinių dujų tiekėjų. Dėl šios priežasties įpareigojimo „nesudaryti kliūčių“ aiškinimas siaurai, t. y. tik kaip įpareigojimo leisti įsigytas gamtines dujas transportuoti pareiškėjo kontroliuojamais vamzdynais, suponuotų išvadą, jog nustatydama minėtą įpareigojimą Taryba siekė sudaryti prielaidas Lietuvoje esantiems gamtinių dujų pirkėjams savo paklausą tenkinti išimtinai tik iš buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje esančių gamtinių dujų tiekėjų, įskaitant ir pareiškėją. Tačiau tai, jog 2004 m. kovo 18 d. nutarime Nr. 1S-38 yra minimas ES lygmeniu galiojantis teisinis reglamentavimas, suponuoja faktą, jog nustatydama atitinkamą įpareigojimą, Taryba siekė sudaryti galimybes Lietuvoje esantiems gamtinių dujų pirkėjams pasinaudoti inter alia ir ES lygmenyje vykdomu gamtinių dujų sektoriaus liberalizavimu ir vieningos gamtinių dujų rinkos kūrimu.
155. AB „Lietuvos energijos gamyba“ nuomone, visiškai nepagrįsti pareiškėjo apeliaciniame skunde dėstomi argumentai, susiję ir su privatizavimo programos, kuriai Vyriausybė pritarė 2002 m. birželio 7 d. nutarimu Nr. 846, skyriuje „Privatizavimo sąlygos“ nustatytomis sąlygomis, kurios įtvirtina, kad potencialus pirkėjas ne trumpesniam kaip 10 metų turi užtikrinti dujų tiekimą, tenkinantį šalies gamtinių dujų poreikį ne mažiau kaip 70 procentų. AB „Lietuvos energijos gamyba“ žiniomis, OAO „Gazprom“ ne kartą viešai leido suprasti, jog Lietuvoje esantys gamtinių dujų pirkėjai turėtų įsigyti daugiau dujų ir kad AB „Lietuvos dujos“ nepajėgia įsigyti viso kiekio gamtinių dujų, kuris yra numatytas sutartyje su OAO „Gazprom“. Be to, sutartyje su AB „Lietuvos dujos“ OAO „Gazprom“ ne atsitiktinai yra įtraukusi sąlygą „Take or pay“ (liet. imk arba mokėk), kuri užtikrina, kad net ir už nesuvartotą ar nepatiektą gamtinių dujų kiekį Lietuvai AB „Lietuvos dujos“ moka sutartyje numatytą kainą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

156. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).
157. Nagrinėjamos bylos dalykas – atsakovo Konkurencijos tarybos 2014 m. birželio 10 d. nutarimo, kuriuo pareiškėjas OAO „Gazprom“ pripažintas pažeidusiu Tarybos 2004 m. kovo 18 d. nutarimo Nr. 1S-38 „Dėl leidimo OAO „Gazprom“ vykdyti koncentraciją įsigyjant 34 procentus AB „Lietuvos dujos“ akcijų paketą ir įgyjant kartu su VĮ Valstybės turto fondu, „Ruhrgas Energie Beteiligungs AG“ ir „E.ON Energie A“ bendrą AB „Lietuvos dujos“ kontrolę“ nuostatas (Koncentracijos vykdymo sąlygą) ir jam paskirta 35 651 268,54 Eur bauda, pagrįstumas ir teisėtumas.
158. Pareiškėjo skundo reikalavimas šioje administracinėje byloje iš esmės buvo grindžiamas tuo, kad atsakovas, priimdamas Nutarimą, neteisingai išaiškino Koncentracijos vykdymo sąlygą; nepagrįstai nustatė, jog pareiškėjas pažeidė Koncentracijos vykdymo sąlygą ir skyrė baudą; pažeidė Rusijos Federacijos imunitetą nuo bylų dėl administracinės baudžiamojo pobūdžio atsakomybės taikymo; atsakovas neturėjo teisės grįsti jurisdikcijos prieš pareiškėją nei Lietuvos teismų, nei ES teismų nepripažinta „poveikio doktrina“; Nutarimas yra neteisėtas dėl esminių procedūrinių pažeidimų; atsakovas neteisėtai bei neteisingai apskaičiavo baudos dydį. Pirmosios instancijos teismas netenkino skundo, padaręs išvadą, kad Nutarimas yra teisingas tiek galiojančios teisės, tiek nustatytų faktų bei jų vertinimo požiūriu, nes atsakovas, neperžengdamas jam suteiktos kompetencijos ribų ir įvertinęs faktinių aplinkybių visumą bei tinkamai pritaikęs materialiosios teisės normas, pagrįstai ir teisėtai priėmė Nutarimą. Pareiškėjas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka ir apeliacinį skundą grindžia tuo, jog pirmosios instancijos teismas turėjo tenkinti skundą dėl jame išdėstytų motyvų. Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Lietuvos energijos gamyba“ laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai netenkino skundo.

Dėl 2004 metų koncentracijos pažymos

159. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde, kurį nagrinėjo pirmosios instancijos teismas,  nebuvo suformulavęs kitų skundo reikalavimų atsakovui, tačiau apeliaciniame skunde yra nurodytas ir reikalavimas – išduoti pareiškėjui Konkurencijos tarybos 2004 m. kovo 18 d. nutarimo Nr. 1S-38 koncentracijos pažymų kopijas.
160. Pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858‑1626/2014 pateiktais išaiškinimais, jog koncentracijos pažymos nėra tarnybinis dokumentas, kai laikytina, kad koncentracijos pažymose yra išdėstyti itin glausti atsakovo nutarimo motyvai, taip pat Konkurencijos įstatymo redakcija, galiojusia nuo 2004 m. kovo 18 d. iki 2012 m. gegužės 1 d., nenustačiusia draudimo susipažinti su Tarybos tarnybiniais dokumentais, ir teigia, kad atsakovas be teisėto pagrindo atsisako jam atskleisti 2004 metų koncentracijos pažymą ir sudaro kliūtis įgyvendinti jo (pareiškėjo) teisę į gynybą, bei akcentuoja, jog ši pažyma turi įrodomąją galią, o jos atskleidimas pareiškėjui negali sukelti jokios žalos ar pažeisti kokius nors interesus.
161. Patikrinus nagrinėjamos bylos medžiagą, nustatyta, kad joje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjo reikalavimas dėl Tarybos įpareigojimo pateikti būtent pareiškėjui 2004 metų koncentracijos pažymą būtų nagrinėtas kaip savarankiškas reikalavimas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės institucijų ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo nuostatomis. Pažymėtina, kad pareiškėjo nurodomoje administracinėje byloje Nr. A858‑1626/2014 buvo nagrinėjamas ūkio subjekto savarankiškas skundo reikalavimas įpareigoti Konkurencijos tarybą pateikti koncentracijos pažymas. Šioje byloje konstatuota, kad teismas, nagrinėdamas tokio pobūdžio reikalavimą, turi nuspręsti, ar egzistuoja Teisės gauti informaciją iš valstybės institucijų ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje nustatyti atsisakymo suteikti informaciją ar dokumentus pagrindai, juos aiškinant ir taikant sistemiškai su Konkurencijos įstatymo 21 straipsnio 7 dalies (įstatymo redakcija, įsigaliojusi 2012 m. gegužės 1 d.) nuostatomis. Primintina, kad Teisės gauti informaciją iš valstybės institucijų ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog šis įstatymas sudaro palankias sąlygas asmenims gauti valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų disponuojamą informaciją.
162. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje taip pat atkreipė dėmesį, kad Teisės gauti informaciją iš valstybės institucijų ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 1 straipsnio 3 dalies 6 punkte atskirai nėra išskirta tarnybinių dokumentų, kurie pripažįstami neteiktinais asmenims dėl tam tikro viešojo intereso apsaugos, kategorija, o pagal Konkurencijos įstatymo 21 straipsnio 7 dalį susipažinti neteikiami ne apskritai visi tarnybiniai (vidaus) dokumentai, o išskirtos tik tam tikros konkrečios tarnybinių dokumentų, kurie neteiktini tretiesiems asmenims, kategorijos. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad teismas taip pat turėtų vertinti, ar prašomos koncentracijos pažymos yra sudedamoji koncentracijos bylos dalis, bei atkreipė dėmesį, jog Konkurencijos tarybos nutarimai, leidžiantys vykdyti koncentraciją, neturi motyvuojamosios dalies, o nusprendus, kad ginčo pažymos laikytinos sudėtine Konkurencijos tarybos nutarimo dalimi, nebūtų pagrindas pažymas laikyti tarnybiniais (vidaus) dokumentais Konkurencijos įstatymo 21 straipsnio 7 dalies prasme.
163. Konkurencijos įstatymo 21 straipsnio 7 dalyje (2012 m. kovo 22 d. įstatymo Nr. XI‑1937 redakcija) nurodyta, kad Konkurencijos tarybai atliekant jai pavestas funkcijas Konkurencijos tarybos parengti dokumentai, kuriuose yra pareikštos Konkurencijos tarybos vidaus darbo reikmėms skirtos nuomonės, Konkurencijos tarybos parengti dokumentai, susiję su klausimais, dėl kurių nėra priimtas galutinis Konkurencijos tarybos nutarimas ar kitoks sprendimas, ir tik Konkurencijos tarybos vidaus darbo tvarkos organizavimui skirti dokumentai yra tarnybinio naudojimo dokumentai, kurie neteikiami susipažinti tretiesiems asmenims ir nesegami į tyrimų bylas, su kuriomis turi teisę susipažinti tretieji asmenys. Tokie Konkurencijos tarybos tarnybinio naudojimo dokumentai gali būti teikiami tik teisėsaugos institucijoms įstatymų joms priskirtoms funkcijoms atlikti.
164. Pareiškėjo nurodomos 2004 metų koncentracijos pažymos surašymo metu galiojo KĮ redakcija, nenustačiusi tarnybinio naudojimo dokumentų apsaugos, o KĮ 27 straipsnis, reglamentuojantis inter alia tarnybinio naudojimo dokumentų apsaugą, buvo priimtas 2012 m. kovo 22 d. Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pakeitimo įstatymu Nr. XI-1937 ir įsigaliojo 2012 m. gegužės 1 d. Iki šio įstatymo įsigaliojimo pareiškėjas nesikreipė į atsakovą dėl susipažinimo su 2004 metų koncentracijos pažyma ar jos išreikalavimo iš atsakovo. Pareiškėjas apeliacinio skundo 444 punkte nurodo, kad jis atvyko susipažinti su koncentracijos bylos medžiaga 2014 m. birželio 23 d., t. y. kai jau KĮ buvo įtvirtintas teisinis pagrindas atsisakyti leisti susipažinti su tarnybiniais dokumentais.
165. Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje nebuvo nagrinėjamas skundo reikalavimas dėl atsakovo įpareigojimo pareiškėjui pateikti 2004 metų koncentracijos pažymą, o apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas ir teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos, be to, ABTĮ 130 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, konstatuotina, kad pareiškėjo reikalavimas išduoti jam 2004 metų koncentracijos pažymą negali būti nagrinėjamas apeliacinės instancijos teisme.
166. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-1626/2014 pateikti išaiškinimai nėra aktualūs šiai nagrinėjamai administracinei bylai, nes šios bylos ir administracinės bylos Nr. A858‑1626/2014 aplinkybės yra skirtingos, t. y. jose nagrinėti skirtingi reikalavimai, kurie ir grindžiami ne tokiomis pat faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis. Primintina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra nurodęs, jog iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje expressis verbis (aiškiais žodžiais) yra nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.
167. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje atsakovas, priimdamas pareiškėjo skundžiamą Nutarimą, jo negrindė 2004 metų koncentracijos pažyma bei šios pažymos nėra pateikęs pirmosios instancijos teismui, o pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, atsisakė šią pažymą išreikalauti iš atsakovo kaip įrodymą.
168. ABTĮ 57 straipsnio 4 dalis nustato, kad įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai, o prireikus teismas gali pasiūlyti minėtiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus. Tai reiškia, jog teismas gali reikalauti, kad įrodymai būtų pateikti į nagrinėjamą bylą, siekdamas nustatyti teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes.
169. Teismas, spręsdamas klausimą dėl įrodymų išreikalavimo tiek savo iniciatyva, tiek ir byloje dalyvaujančių asmenų prašymu, yra saistomas šalių rungimosi ir lygiateisiškumo principų bei įrodymų sąsajumo taisyklių. Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinta teisingo bylos nagrinėjimo koncepcija nustato teisę į rungtynišką procesą, reiškiančią, kad šalys privalo turėti galimybę ne tik pateikti įrodymus savo reikalavimams pagrįsti, bet taip pat teisę žinoti ir komentuoti visus įrodymus ar pastabas, pateiktus siekiant paveikti teismo sprendimą (žr. EŽTT 1997 m. vasario 18 d. sprendimo byloje Nideröst-Huber prieš Šveicariją (pareiškimo Nr. 18990/91) 24 p.; 2001 m. gegužės 31 d. sprendimo byloje K. S. prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 29346/95) 21 p.; 2014 m. kovo 3 d. sprendimo byloje Duraliyski prieš Bulgariją (pareiškimo Nr. 45519/06) 30 p.). Nepaisant to, EŽTT savo jurisprudencijoje nurodo, kad faktų ir įrodymų vertinimas apskritai yra ne jo, o nacionalinių teismų prerogatyva (žr. EŽTT 1992 m. gruodžio 16 d. sprendimo byloje Edwards prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 13071/87) 34 p.); įrodymų priimtinumo, jų įrodomosios vertės klausimus reglamentuoja vidaus teisė (žr. EŽTT 1988 m. liepos 12 d. sprendimo Schenk prieš Šveicariją (pareiškimo Nr. 10862/84) 46 p.).
170. Taigi, nors Konvencijos 6 straipsnis užtikrina teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, tačiau jis nenustato jokių taisyklių, reguliuojančių įrodymų priimtinumą, kas pirmiausia yra nacionalinės teisės reguliavimo dalykas. Klausimas, į kurį derėtų atsakyti, – ar visas procesas, įskaitant ir tai, kaip įrodymai buvo gauti, buvo teisingas (EŽTT 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Galstyan prieš Armėniją (pareiškimo Nr. 26986/03) 77 p.). Tačiau, kaip minėta, teismas, rinkdamas įrodymus, turi vadovautis įrodymų sąsajumo taisykle. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos konkrečioje byloje. Pažymėtina, kad pagal EŽTT praktiką, jei pareiškėjas aiškiai nurodo, kokių tiksliai įrodymų jis siekia gauti ir kodėl jie yra tiesiogiai susiję su jo skundu bei jo noru lemti teismų sprendimus, taip pat jei konkrečioje proceso stadijoje dar nėra aišku, ar įrodymai būtini vertinant pareiškėjo skundą, teismų atsisakymas pareiškėjui gauti įrodymus ir pateikti juos vertinti, ar nepakankamas motyvavimas, kodėl tai nėra būtina, gali atimti iš pareiškėjo galimybę pagrįsti savo bylą (EŽTT 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimo byloje Jokšas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 25330/07) 58 p.).
171. Atsižvelgiant į EŽTT praktikoje nustatytus reikalavimus, kai sprendžiama dėl įrodymų išreikalavimo, ir vertinant, ar konkretūs įrodymai susiję su byla, svarbu nustatyti, kokie yra pareikšto reikalavimo faktinis ir teisinis pagrindai. Ginčo administracinėje byloje ribas apsprendžia pareiškėjo suformuluoti reikalavimai, todėl įrodinėjimo procese yra reikšmingi tik tie įrodymai, kurie gali patvirtinti ar paneigti byloje pareikštiems reikalavimams išspręsti reikšmingas konkrečias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1373/2010; kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad teismui negali būti reiškiami abstraktūs reikalavimai išreikalauti tam tikrus įrodymus, prašyme turi būti nurodyta, kokias reikšmingas bylai aplinkybes tais įrodymais siekiama pagrįsti. Teismui nėra privalomas prašymas dėl įrodymų išreikalavimo. Teismas, tenkindamas ar atmesdamas prašymą dėl įrodymų išreikalavimo, turi teisę spręsti įrodymų liečiamumo klausimą, t. y. ar prašyme nurodytas įrodymas yra reikšmingas nagrinėjamam ginčui (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2742/2011; kt.).
172. Šioje byloje pareiškėjas pirmosios instancijos teismui paduotame skunde prašė įpareigoti atsakovą į bylą pateikti šiuos rašytinius įrodymus: a) visą bylos medžiagą, sudarytą priimant 2004 m. kovo 18 d. nutarimą Nr. 1S-38, įskaitant ir pažymas dėl koncentracijų, nurodomas Konkurencijos tarybos darbo reglamento 107–108 punktuose (anksčiau – 109–110 punktuose); b) visą bylos medžiagą, sudarytą priimant 2014 m. gegužės 19 d. nutarimą Nr. 1S-78/2014, įskaitant ir pažymas dėl koncentracijų, nurodomas Konkurencijos tarybos darbo reglamento 107–108 punktuose. Pirmosios instancijos teismas 2014 m. liepos 8 d. nutartimi įpareigojo atsakovą iki 2014 m. rugpjūčio 18 d. pateikti atsiliepimą į skundą ir turimą su ginču susijusią medžiagą. Konkurencijos taryba pateikė pirmosios instancijos teismui tyrimo dėl OAO „Gazprom“ veiksmų atitikties Tarybos 2004 m. kovo 18 d. nutarimo nuostatoms dokumentus, kuriais remiantis buvo priimtas šioje byloje pareiškėjo ginčijamas Nutarimas.
173. Pirmosios instancijos teismas 2014 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi nutarė, kad prie šios administracinės bylos pateiktos konkurencijos bylos medžiagos dalis – 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 13, 14, 17 ir 18 tomuose esanti medžiaga, yra nevieša bylos medžiaga ir ji neteiktina susipažinti bei kopijuoti kitiems proceso dalyviams, iš kurių ši medžiaga nėra gauta arba jiems skirta. 2015 m. birželio 2 d. bei 2015 m. rugsėjo 29 d. teismo posėdžiuose pareiškėjui paprašius pripažinti nekonfidencialiais Konkurencijos tarybos įslaptinto tyrimo duomenis bei išviešinti koncentracijos pažymą, pirmosios instancijos teismas šių prašymų netenkino. Pažymėtina, kad prie šios administracinės bylos nebuvo pridėta 2004 metais suformuota Tarybos byla dėl koncentracijos.
174. Atsižvelgiant į pareiškėjo teiktus prašymus pirmosios instancijos teismui, darytina išvada, kad šiuo atveju turi būti nagrinėjamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai netenkino pareiškėjo prašymo kaip įrodymą išreikalauti iš atsakovo 2004 metų koncentracijos pažymą pagal ABTĮ 57 straipsnio 4 dalį.
175. Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo išsakytą argumentaciją, netenkinant minėto pareiškėjo prašymo, byloje pareikštą skundo reikalavimą ir nurodytas faktines bei teisines aplinkybes, kuriomis buvo grindžiamas skundo reikalavimas, priimto Nutarimo pagrindą, pirmiausia pažymi, kad nagrinėdamas Nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą pirmosios instancijos teismas nesirėmė atsakovo darbuotojo surašyta 2004 metų koncentracijos pažyma bei atsakovas, priimdamas Nutarimą, šios pažymos nevertino ir ja negrindė Nutarimo išvadų. Nutarimas buvo priimtas įvertinus tik 2004 m. kovo 18 d. nutarimo Nr. 1S-38 motyvuojamąją ir rezoliucinę dalis, be to, 2004 m. kovo 18 d. nutarimas Nr. 1S-38 nėra grindžiamas tarnybinio naudojimo dokumentais, iš jų – ir Tarybos darbuotojo surašyta 2004 metų koncentracijos pažyma. Byloje nepateikti įrodymai, kad pareiškėjas buvo informuotas ne tik apie 2004 m. kovo 18 d. nutarime Nr. 1S-38 suformuluotą Koncentracijos vykdymo sąlygą, bet ir apie kitokio pobūdžio Tarybos nustatytą koncentracijos vykdymo sąlygą ir įpareigojimus, kurių jis privalėjo laikytis.
176. Iš Konkurencijos tarybos darbo reglamento 107 ir 108 punktų nuostatų matyti, kad pažyma yra dokumentas apie atliktą pranešimo apie koncentraciją išnagrinėjimą, kurį Tarybos administracijos darbuotojas parengia ir teikia svarstyti Konkurencijos tarybai. Pažymoje nurodomi inter alia nagrinėjamo klausimo esmė, nustatytos aplinkybės, turinčios ryšį su nagrinėjamu klausimu, įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais vadovautasi, motyvai, kuriais grindžiamos išvados, išvados dėl nagrinėjamo klausimo, pasiūlymai Konkurencijos tarybai. Kartu su pažyma teikiamas nutarimo projektas. Konkurencijos tarybos darbo reglamento nuostatos nesuponuoja išvados, kad pažymoje nurodomi pasiūlymai Konkurencijos tarybai turi privalomąjį pobūdį tiek atsakovui, tiek pranešimą apie koncentraciją pateikusiam ūkio subjektui.
177. Nagrinėjamu atveju ypač svarbi aplinkybė, kad 2004 m. kovo 18 d. nutarime Nr. 1S-38 yra nurodyti konkretūs motyvai, dėl kurių buvo suformuluota rezoliucinė dalis, šiame nutarime yra išreikšta oficiali atsakovo pozicija dėl Koncentracijos vykdymo sąlygos nustatymo pagrindo ir jos turinio. Taigi 2004 metų koncentracijos pažyma nėra dokumentas, iš kurio nustatomi motyvai, leidę atsakovui priimti Konkurencijos įstatymo (1999 m. kovo 23 d. įstatymo Nr. VIII-1099 redakcija) 14 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodomą nutarimą. Akcentuotina, kad šiuo atveju 2004 metų koncentracijos pažyma nėra 2004 m. kovo 18 d. nutarimo Nr. 1S-38 sudėtinė dalis.
178. Be to, būtina pabrėžti, kad šioje byloje nėra nagrinėjamas Konkurencijos tarybos 2004 m. kovo 18 d. nutarimo Nr. 1S-38, kuris buvo priimtas išnagrinėjus pareiškėjo 2004 m. sausio 23 d. pranešimą apie koncentraciją, pagrįstumas ir teisėtumas. Konkurencijos tarybai sprendžiant klausimą, ar pareiškėjas 2012 metais pažeidė 2004 m. kovo 18 d. nutarimu Nr. 1S-38 nustatytą Koncentracijos vykdymo sąlygą, šis nutarimas buvo galiojantis ir privalomas vykdyti.
179. 2004 m. kovo 18 d. nutarimas Nr. 1S-38 yra viešojo administravimo subjekto, turinčio įstatymo nustatyta tvarka jam suteiktus viešojo administravimo įgaliojimus, individualus teisės aktas, skirtas pareiškėjui ir individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei, privalomas pareiškėjui ir šiame akte nurodytiems asmenims (ABTĮ 2 str. 13 d., Viešojo administravimo įstatymo 2 str. 10 d.). Akcentuotina, kad šis individualus teisės aktas yra pagrįstas faktais bei teisės norma, jame yra išdėstytos ištirtos faktinės aplinkybės, atliktas teisinis nustatytų faktų vertinimas, t. y. nurodytas faktinis ir teisinis pagrindai, kuriais remiantis nustatyta, jog egzistuoja konkurencijos problema ir ji turi būti sprendžiama priimant sąlyginį sprendimą leisti pareiškėjui vykdyti koncentraciją pagal jo pateiktą pranešimą. Pareiškėjo veiksmai Tarybai priėmus 2004 m. kovo 18 d. nutarimą Nr. 1S-38 leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjui Koncentracijos vykdymo sąlyga buvo aiški bei pareiškėjas sutiko su Koncentracijos vykdymo sąlyga ir privalėjo ją vykdyti, nes nepateikti duomenys, jog pareiškėjas kreipėsi į Tarybą dėl šios sąlygos išaiškinimo ar būtų ginčijęs 2004 m. kovo 18 d. nutarimą Nr. 1S-38 teisme. Akcentuotina, kad nustačius šią Koncentracijos vykdymo sąlygą, pareiškėjas įvykdė koncentraciją.
180. Išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas bylos nagrinėjimo metu pagrįstai neišreikalavo 2004 metų koncentracijos pažymos, todėl nepažeidė administracinio proceso nuostatų ir neužkirto kelio pareiškėjui veiksmingai naudotis teise į teisingą teismą. Taip pat konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo išreikalauti iš atsakovo 2004 metų koncentracijos pažymą šioje bylos nagrinėjimo stadijoje, t. y. bylą nagrinėjant apeliacine tvarka.

Dėl pirmosios instancijos teismo išnagrinėto ginčo ir bylos pobūdžio

181. Atsižvelgiant į šioje byloje kilusio ginčo pobūdį, aplinkybes, dėl kurių buvo priimtas pareiškėjo skundžiamas Nutarimas, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai aiškinosi ir vertino šios administracinės bylos aplinkybes, susijusias su Nutarimo pagrįstumu ir teisėtumu.
182. Nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir atsikirtimus į apeliacinį skundą bei tikrindama pirmosios instancijos teismo išvados dėl Nutarimo pagrįstumą ir teisėtumą, išplėstinė teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad nebus analizuojami pareiškėjo argumentai, susiję su 2004 m. kovo 18 d. nutarimo Nr. 1S-38 pagrįstumu ir teisėtumu, ir dėl jų pasisakoma, nes šio nutarimo teisėtumas nėra šios bylos dalykas.
183. Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama, kad pareiškėjas, remdamasis EŽTT praktika, šioje byloje akcentuoja, jog byla dėl atsakomybės pagal KĮ taikymo yra baudžiamoji byla ir ši administracinė byla yra baudžiamojo pobūdžio, atsakovas vykdė pareiškėjo baudžiamąjį persekiojimą, pirmiausia pasisako dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su šios bylos pobūdžiu.
184. EŽTT savo praktikoje vertindamas, ar konkrečiu atveju asmuo buvo baudžiamas kriminaline bausme, atsižvelgia į vadinamus ,,Engel kriterijus“, iš esmės nustatytus aiškinant Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintą sąvoką ,,baudžiamasis kaltinimas“ (angl. criminal charge) 1976 m. birželio 8 d. sprendime byloje Engel ir kiti prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 5100/71, 5101/71, 5102/71, 5354/72, 5370/72), kuriais nuolat remiamasi EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimą byloje Mikhaylova prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 46998/08)). Minėti kriterijai yra tokie: 1) teisinė pažeidimo klasifikacija pagal vidaus teisę (padaryto pažeidimo vieta teisės pažeidimų sistemoje); 2) pažeidimo pobūdis; 3) sankcijos, kuri pažeidėjui gali būti skiriama, griežtumas. Pažymėtina, kad paskutiniai du kriterijai nėra kumuliatyvūs, todėl gali būti nustatomi alternatyviai. Kita vertus, EŽTT yra nurodęs, kad aplinkybė, kaip formaliai pagal nacionalinę teisę vadinasi procedūra, kurios metu asmuo buvo nubaustas, pati savaime negali lemti išvados apie baudimą Konvencijos prasme. Tai reiškia, kad teisinis pažeidimo kvalifikavimas pagal nacionalinę teisę nenulemia jo kvalifikavimo pagal Konvenciją. Neturėtų būti suabsoliutinama ir tai, kokiai teisinės atsakomybės rūšiai (baudžiamajai, administracinei, drausminei ar kitai teisinei atsakomybei) priskirtinos asmeniui taikytos sankcijos ar kaip atitinkamos sankcijos vadinamos įstatymuose. Šiuo atveju Konvencijos sąvokos turi būti aiškinamos savarankiškai, atsižvelgiant į visų aplinkybių, kurios padėtų atskleisti šių sąvokų turinį Konvencijos prasme, visumą. Todėl net jeigu pažeidimas ar konkreti sankcija pagal nacionalinę teisę nėra priskirta baudžiamajai teisei, procesas ar sankcija už tokį pažeidimą Konvencijos prasme gali būti laikomas baudžiamuoju (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011).
185. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad pažeidimas, kuriuo kaltinamas pareiškėjas, bei sankcija, kuri jam skirta pagal Lietuvos Respublikos teisę, nėra reglamentuojami baudžiamosios teisės, tačiau daro išvadą, kad vadovaujantis trečiuoju „Engel kriterijumi“ pripažintina, jog pareiškėjui skirta sankcija dėl savo griežtumo laikytina baudžiamąja Konvencijos prasme. Terminas „Konvencijos prasme“ šiuo atžvilgiu yra labai svarbus: jis parodo, kad sankcija laikytina baudžiamąja tik tiek, kiek tai susiję su Konvencijos taikymo sritimi. Kitaip tariant, dėl sankcijos griežtumo pareiškėjui turėtų būti taikomos Konvencijos 6 straipsnyje numatytos garantijos. Tokia pozicija atitinka EŽTT 2011 m. rugsėjo 27 d. sprendimą byloje Menarini Diagnostics S. R. L. prieš Italiją, kuriame buvo konstatuota, kad Konvencijos 6 straipsnio nuostatos taikytinos ir konkurencijos bylose. Konvencijos 6 straipsnio taikymą konkurencijos bylose yra pripažinęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-253/2014), tačiau tokia pozicija reiškia, kad pareiškėjui turi būti suteiktos Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintos garantijos, o ne tai, kad atsakovas, įgyvendindamas Konkurencijos įstatyme jam nustatytus įgaliojimus, vykdė pareiškėjo baudžiamojo pobūdžio persekiojimą.
186. Atsižvelgdama į tai, išplėstinė teisėjų kolegija nepripažįsta teisiškai pagrįstais pareiškėjo argumentų, kad atsakovas vykdė jo baudžiamojo pobūdžio persekiojimą, ši byla yra baudžiamojo pobūdžio.
187. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo motyvų matyti, kad pareiškėjas ne tik ginčija pirmosios instancijos teismo išvadas dėl Nutarimo pagrįstumo ir teisėtumo, bet ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra be motyvų, o tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, dėl kurio pirmosios instancijos teismo sprendimas privalo būti panaikintas (ABTĮ 142 str. 2 d. 5 p.).
188. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neatsakė į esminius pareiškėjo argumentus, taip neišspręsdamas ginčo iš esmės, akcentuojama, jog nebuvo atsakyta į pareiškėjo motyvus dėl Koncentracijos vykdymo sąlygos aiškinimo; dėl to, kad AB „Lietuvos energijos gamyba“ pageidautas sandoris buvo objektyviai neįmanomas; dėl dr. A. S. išvados; dėl to, kad atsakovas itin sudėtingus techninius vertinimus, susijusius su pareiškėjo pasiūlymu AB „Lietuvos energijos gamyba“ kreiptis į AB „Lietuvos dujos“, pagrindė ne techninio pobūdžio įrodymais, tačiau teisininkų pamąstymais; dėl Aprašo nuostatos, kuria vadovaujantis pareiškėjui skirta bauda buvo padvigubinta, prieštaravimo Konstitucijos 36 straipsnio 1 daliai ir bausmės teisėtumo, teisės aktų hierarchijos bei teisinės valstybės principams, kt.
189. Išplėstinė teisėjų kolegija, nepritardama pareiškėjo pozicijai dėl sprendimo nemotyvuotumo ir ginčo neišnagrinėjimo, nurodo, kad ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.
190. Šiuo aspektu vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimą, pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, šiuos įrodymus vertino, laikydamasis minėtų ABTĮ nuostatų ir principų.
191. EŽTT praktikoje nurodoma, jog Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimui priimti. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai. Teismas ne kartą pažymėjo, jog teismų sprendimai privalo būti tinkamai motyvuojami, aptariant visus byloje reikšmingus kriterijus, tačiau ši teismo pareiga neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90) 61 p.; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimo byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92) 55 p.). Teismo pareigos išsamiai išdėstyti sprendimo motyvus apimtis kiekvieną kartą turi būti vertinama individualiai, atsižvelgiant į bylos aplinkybes. Tačiau pirmosios instancijos teismas privalo sprendime išdėstyti argumentus, kurie leistų šalims tinkamai pasinaudoti įtvirtinta teise šį sprendimą apskųsti (EŽTT 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimo byloje Hirvisaari prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 49684/99) 30 p.). Neatitinkančiais Konvencijos reikalavimų pripažįstami atvejai, kada nacionaliniai teismai savo sprendimuose neaptaria reikšmingų materialiosios ar proceso teisės pažeidimų ir pan. (pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 8 d. sprendimo byloje Gr?dinar prieš Moldovą (pareiškimo Nr. 7170/02) 114 p.; 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimo byloje L?c?tu? ir kiti prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 12694/04) 97–102 p.).
192. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad jeigu teismo sprendime neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, jame iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku, kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje, toks teismo sprendimas laikytinas nemotyvuotu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-151/2009; 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2013 m. rugpjūčio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-580/2013; 2016 m. rugsėjo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1793-756/2016; kt.).
193. Akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl neišsamios motyvacijos gali būti panaikintas, kai dėl to neteisingai buvo išspręsta byla. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, bei pareiškėjas nesutinka su ne jo naudai priimtu sprendimu, savaime nereiškia, kad teismo išvados nemotyvuotos.
194. Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsprendė byloje kilusį ginčą dėl Nutarimo pagrįstumo ir teisėtumo, atsakė į pareiškėjo reikalavimą ir išnagrinėjo teisiškai reikšmingus pareikštam reikalavimui išspręsti skundo argumentus, dėl kurių buvo prašoma tenkinti šį reikalavimą, t. y. buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, priimtas sprendimas yra aiškus ir pakankamai motyvuotas, atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus.

Dėl 2004 m. kovo 18 d. nutarime Nr. 1S-38 nustatytos Koncentracijos vykdymo sąlygos

195. Išplėstinė teisėjų kolegija, analizuodama apeliacinio skundo argumentus ir atsikirtimus į apeliacinį skundą dėl 2004 m. kovo 18 d. nutarime Nr. 1S-38 nustatytos Koncentracijos vykdymo sąlygos, dar kartą akcentuoja, kad šioje byloje nėra nagrinėjamas 2004 m. kovo 18 d. nutarimo Nr. 1S-38 pagrįstumas ir teisėtumas bei vertinama, ar Konkurencijos taryba nustatė faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis pagrįstą ir teisingą Koncentracijos vykdymo sąlygą.
196. 2004 m. kovo 18 d. nutarimo Nr. 1S-38 priėmimo metu galiojęs Konkurencijos įstatymas (1999 m. kovo 23 d. įstatymo Nr. VIII-1099 redakcija) reglamentavo konkurenciją ribojančią ar galinčią riboti valstybės, savivaldos institucijų bei ūkio subjektų veiklą ir nesąžiningos konkurencijos veiksmus, nustatė šių institucijų ir subjektų teises, pareigas ir atsakomybę bei konkurencijos ribojimo ir nesąžiningos konkurencijos kontrolės Lietuvos Respublikoje teisinius pagrindus (1 str. 2 d.). Konkurencijos įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi ūkio subjektams buvo imperatyviai draudžiama atlikti veiksmus, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, nesvarbu, kokio dydžio jų ūkinė veikla, išskyrus atvejus, kai šis įstatymas ar įstatymai, skirti atskiroms veiklos sritims, nustato išimtis. Vieno ar daugiau ūkio subjektų padėtis atitinkamoje rinkoje, kai tiesiogiai nesusiduriama su konkurencija arba kuri įgalina daryti vienpusę lemiamą įtaką atitinkamoje rinkoje veiksmingai ribojant konkurenciją buvo laikoma dominuojančia padėtimi. Jeigu neįrodoma priešingai, laikoma, kad ūkio subjektas užima dominuojančią padėtį atitinkamoje rinkoje, jeigu jo rinkos dalis sudaro ne mažiau kaip 40 procentų (Konkurencijos įstatymo 3 str. 11 d.). Be to, buvo aiškiai nustatyta, kad šis įstatymas taikomas ir ne Lietuvos Respublikoje registruotų ūkio subjektų veiklai, jei dėl šios veiklos ribojama konkurencija Lietuvos Respublikos vidaus rinkoje (Konkurencijos įstatymo 2 str. 2 d.). Ūkinė veikla – visokia gamybinė, komercinė, finansinė ar profesinė veikla, susijusi su prekių pirkimu ar pardavimu, išskyrus, kai fiziniai asmenys prekę įsigyja asmeniniams ir namų ūkio poreikiams tenkinti (Konkurencijos įstatymo 3 str. 1 d.). Konkurencijos ribojimas – veiksmai, sudarantys kliūtis konkuruoti atitinkamoje rinkoje ar galintys susilpninti, iškraipyti arba kitaip neigiamai paveikti konkurenciją (Konkurencijos įstatymo 3 str. 3 d.). Konkurencijos įstatymo II skyriaus trečiajame skirsnyje įtvirtintos nuostatos, susijusios su koncentracijos kontrole.
197. Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 14 dalies 1–2 punktuose koncentracija buvo apibrėžiama, kaip: 1) susijungimas, kai prie ūkio subjekto, kuris tęsia veiklą, prijungiami vienas ar keletas kitų ūkio subjektų, kurie kaip savarankiški ūkio subjektai baigia veiklą, arba kai įsteigiamas naujas ūkio subjektas iš dviejų ar daugiau ūkio subjektų, kurie kaip savarankiški ūkio subjektai baigia veiklą; 2) kontrolės įgijimas, kai tas pats fizinis asmuo ar tie patys fiziniai asmenys, kurie turi vieno ar daugiau ūkio subjektų kontrolę, arba ūkio subjektas ar keletas ūkio subjektų, veikdami susitarimo pagrindu, kartu steigia naują ūkio subjektą arba įgauna kito ūkio subjekto kontrolę įsigydami įmonę ar jos dalį, visą ūkio subjekto turtą ar turto dalį, akcijas ar kitus vertybinius popierius, balsavimo teises, sudarydami sutartis ar kitu būdu. Kontrolė buvo apibrėžiama kaip visokios iš įstatymų ar sandorių atsirandančios teisės, kurios suteikia juridiniam ar fiziniam asmeniui galimybę daryti lemiamą įtaką ūkio subjekto veiklai, įskaitant: 1) nuosavybės teisę į visą ar dalį ūkio subjekto turto arba teisę naudoti visą ar dalį ūkio subjekto turto; 2) kitas teises, kurios leidžia daryti lemiamą įtaką ūkio subjekto valdymo organų sprendimams ar personalo sudėčiai (Konkurencijos įstatymo 3 str. 15 d. 1–2 p.), o lemiama įtaka suprantama kaip padėtis, kai kontroliuojantis asmuo įgyvendina ar turi galimybę įgyvendinti savo sprendimus dėl kontroliuojamo ūkio subjekto ūkinės veiklos, valdymo organų sprendimų ar personalo sudėties (Konkurencijos įstatymo 3 str. 17 d.).
198. Koncentracijų reguliavimu inter alia siekiama išsaugoti rinkos struktūrą, sudarančią sąlygas veiksmingai konkurencijai rinkoje, nes dėl įvykdytos koncentracijos tam tikrais atvejais gali pakisti rinkos struktūra taip, kad sumažėtų konkurencija. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad kontrolė koncentracijos vertinimo prasme nustatoma atsižvelgiant tiek į kiekybinius, tiek ir į kokybinius įgyjamos galios kriterijus, o tai, ar po sandorio įgyjama kontrolė, priklauso nuo faktinių ir teisinių aplinkybių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1668/2012). Taip pat šioje nutartyje pažymėta, kad nors kontrolės sąvoka nustatant koncentraciją yra savarankiška konkurencijos teisės kategorija ir jos samprata ar interpretavimas kitose teisės srityse nebūtinai yra lemiamas veiksnys, tačiau aiškinant ją pagal Konkurencijos įstatymą, lemiamos įtakos atsiradimą gali nulemti Lietuvos Respublikoje galiojančių įstatymų nuostatos ir jose įtvirtintos konkrečios asmenims suteikiamos teisės.
199. Konkurencijos įstatymo 10 straipsnio 1 dalis nustato, kad apie numatomą įvykdyti koncentraciją privaloma pranešti Konkurencijos tarybai ir gauti leidimą, jeigu koncentracijoje dalyvaujančių ūkio subjektų suminės bendrosios pajamos paskutiniais prieš koncentraciją ūkiniais metais yra didesnės negu 30 mln. litų ir jeigu kiekvieno mažiausiai iš dviejų koncentracijoje dalyvaujančių ūkio subjektų bendrosios pajamos paskutiniais prieš koncentraciją ūkiniais metais yra didesnės negu 5 mln. litų. Pranešimas apie koncentraciją turi būti pateiktas Konkurencijos tarybai ne vėliau kaip per 7 dienas nuo pasiūlymo sudaryti sutartį arba įsigyti akcijas ar turtą pateikimo, pavedimo sudaryti sutartį, sutarties sudarymo, nuosavybės teisės ar teisės disponuoti tam tikru turtu įgijimo (Konkurencijos įstatymo 11 str. 2 d.).
200. Nagrinėjamu atveju OAO „Gazprom“ 2004 m. sausio 23 d. pateikė Konkurencijos tarybai pranešimą apie koncentraciją įsigyjant 34 procentus AB „Lietuvos dujos“ akcijų paketą ir įgyjant kartu su VĮ Valstybės turto fondu, „Ruhrgas Energie Beteiligungs AG“ ir „E.ON Energie AG“ bendrą AB „Lietuvos dujos“ kontrolę. Įvertinus pareiškėjo pranešimą dėl koncentracijos ir 2004 m. kovo 18 d. nutarimo Nr. 1S-38 turinį akivaizdu, kad pranešimas buvo teikiamas dėl koncentracijos, kuri veikia Lietuvos Respublikos gamtinių dujų rinką, susidedančią iš dujų perdavimo, paskirstymo ir tiekimo.
201. Atsižvelgiant į Tarybos nagrinėtas ir įvertintas aplinkybes, dėl kurių buvo nustatyta Koncentracijos vykdymo sąlyga, primintina, kad Vyriausybės 2001 m. kovo 26 d. nutarimu Nr. 325 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. vasario 23 d. nutarimo Nr. 228 „Dėl privatizavimo objektų sąrašo patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ buvo iš dalies pakeistas Vyriausybės 1998 m. vasario 23 d. nutarimu Nr. 228 (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) patvirtintas privatizavimo objektų sąrašas ir išdėstytas nauja redakcija. Į šį sąrašą buvo įtraukta ir AB „Lietuvos dujos“, pridėjus pastabą, kad šis objektas gali būti privatizuojamas tik po to, kai privatizavimo programai pritars Vyriausybė. Vyriausybė 2001 m. spalio 4 d. nutarimu Nr. 1194 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. kovo 2 d. nutarimo Nr. 246 „Dėl akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ pagrindinių privatizavimo bei pertvarkymo nuostatų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ iš dalies pakeitė Vyriausybės 2000 m. kovo 2 d. nutarimu Nr. 246 patvirtintas AB „Lietuvos dujos“ pagrindines privatizavimo bei pertvarkymo nuostatas. AB „Lietuvos dujos“ pagrindinių privatizavimo bei pertvarkymo nuostatų 1 punkte „Pagrindiniai akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ privatizavimo ir pertvarkymo tikslai“ (2001 m. spalio 4 d. redakcija) inter alia nustatyta: privatizuojant bendrovę, pritraukti europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkantį investuotoją (toliau vadinamas strateginiu investuotoju), gamtinių dujų tiekėją ir kitus investuotojus. AB „Lietuvos dujos“ pagrindinių privatizavimo bei pertvarkymo nuostatų 2.3 punkte inter alia nustatyta, kad bendrovė privatizuojama parduodant dalį valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų; viešo konkurso būdu parduodami 34 procentai bendrovės akcijų strateginiam investuotojui; viešo konkurso būdu parduodami 34 procentai bendrovės akcijų tiekėjui arba konsorciumui, kuriame sprendžiamojo balso teisė priklauso bent vienam ar keliems dalyviams, atitinkantiems šiose nuostatose tiekėjui keliamus reikalavimus; tiekėjas ne trumpesniam kaip 10 metų laikotarpiui turi užtikrinti dujų tiekimą, tenkinantį šalies gamtinių dujų poreikį ne mažiau kaip 70 procentų, ir nurodyti tiekiamų gamtinių dujų kainos formulę. Vyriausybė 2002 m. gegužės 15 d. nutarimu Nr. 670 „Dėl pritarimo akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausančių 34 procentų akcijų pirkimo–pardavimo sutarties ir akcininkų sutarties projektams“ pritarė valstybei nuosavybės teise priklausančių 34 procentų akcijų pardavimui Vokietijos kapitalo bendrovėms „Ruhrgas AG“ ir „E.ON Energie AG“, o 2003 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1504 „Dėl akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ akcijų perleidimo“ nutarė leisti „E.ON Energie AG“ savo įgytas AB „Lietuvos dujos“ akcijas perduoti „Ruhrgas AG“ dukterinei įmonei „Ruhrgas Energie Beteiligungs AG“.
202. Vyriausybė 2004 m. sausio 9 d. priėmė nutarimą Nr. 22 „Dėl pritarimo akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausančių 34 procentų akcijų pirkimo–pardavimo sutarties, šios sutarties priedų, taip pat akcininkų sutarties projektams“, kurio 1 punktu pritarė AB „Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausančių 34 procentų akcijų pirkimo–pardavimo sutarties tarp VĮ Valstybės turto fondo, veikiančio Vyriausybės vardu, ir atvirosios akcinės bendrovės „Gazprom“ projektui, šios sutarties priedams, taip pat akcininkų sutarties tarp VĮ Valstybės turto fondo, atvirosios akcinės bendrovės „Gazprom“ ir „Ruhrgas Energie Beteiligungs AG“ projektui, o 2 punktu įgaliojo VĮ Valstybės turto fondo generalinį direktorių Vyriausybės vardu pasirašyti AB „Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausančių 34 procentų akcijų pirkimo–pardavimo sutartį tarp VĮ Valstybės turto fondo ir atvirosios akcinės bendrovės „Gazprom“, šios sutarties priedus, taip pat akcininkų sutartį tarp VĮ Valstybės turto fondo, OAO „Gazprom“ ir „Ruhrgas Energie Beteiligungs AG“. Be to, minėtu nutarimu buvo nutarta, kad VĮ Valstybės turto fondas iki nuosavybės teisių į akcijas perdavimo turi pateikti Vyriausybei pritarti ilgalaikės gamtinių dujų tiekimo sutarties tarp AB „Lietuvos dujos“ ir OAO „Gazprom“ pakeitimo ir galiojimo pratęsimo ne mažiau kaip iki 2014 metų (įskaitytinai) projektą (3 p.); nustatė svarbiausias sąlygas, kurios turi būti nurodytos ilgalaikėje dujų tiekimo sutartyje (4 p.).
203. Viena iš nustatytų sąlygų ta, kad OAO „Gazprom“ įsipareigoja tiesiogiai tiekti AB „Lietuvos dujos“ gamtines dujas tokiais kiekiais, kad tai tenkintų ne mažiau kaip 70 procentų bendro Lietuvos vartotojų poreikio, pareikšto AB „Lietuvos dujos“ (išskyrus tiekimą AB „Achema“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Kauno termofikacinė elektrinė“ (4.1 p.). Vyriausybės 2004 m. kovo 18 d. nutarimu Nr. 292 „Dėl ilgalaikės gamtinių dujų tiekimo sutarties tarp akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ ir OAO „Gazprom“ papildymo projekto“ pritarta ilgalaikės gamtinių dujų tiekimo sutarties tarp AB „Lietuvos dujos“ ir atvirosios akcinės bendrovės „Gazprom“ papildymo projekto nuostatoms, atitinkančioms sąlygas, nustatytas AB „Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausančių 34 procentų akcijų paketo privatizavimo programos privatizavimo sąlygų 1 punkte ir AB „Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausančių 34 procentų akcijų pirkimo–pardavimo sutarties 7.4 straipsnyje.
204. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2010 m. vasario 26 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 „Dėl pritarimo akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausančių 34 procentų akcijų pirkimo–pardavimo sutarties, šios sutarties priedų, taip pat akcininkų sutarties projektams“ 1, 2 punktų, Vyriausybės 2004 m. kovo 18 d. nutarimo Nr. 292 „Dėl ilgalaikės gamtinių dujų tiekimo sutarties tarp akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ ir atvirosios akcinės bendrovės „Gazprom“ papildymo projekto“ atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ yra nustatęs, kad gamtinių dujų perdavimo ir paskirstymo privatizuotinų įmonių privatizavimas Lietuvos Respublikos Seimo buvo pripažintas Lietuvos energetikos strateginiu tikslu, AB „Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausančių 34 procentų akcijų paketas gamtinių dujų tiekėjams buvo parduodamas viešo konkurso būdu ir privatizavimo viešą konkursą laimėjo atviroji akcinė bendrovė „Gazprom“.
205. 2004 m. kovo 18 d. nutarimo Nr. 1S-38 priėmimo metu galiojusios Gamtinių dujų įstatymo redakcijos 12 straipsnio 4 dalis įtvirtino gamtinių dujų pirkimo–pardavimo sutarčių tarp dujų tiekėjų ir laisvųjų vartotojų šalių laisvojo pasirinkimo principą, nustatydama laisvųjų vartotojų teisę sudaryti tiekimo sutartis su bet kuriomis dujų tiekimo įmonėmis ir sudaryti naudojimosi gamtinių dujų perdavimo sistema sutartis dėl tokio dujų kiekio, kurį sunaudoja jie patys. Pažymėtina, kad rengiantis Lietuvos narystei Europos Sąjungoje aptariama nuostata atitiko poziciją, jog dujų vartotojams reikia užtikrinti galimybę laisvai pasirinkti tiekėją, o prekių judėjimo, paslaugų teikimo ir įsisteigimo laisvės galimos tik visiškai atviros rinkos sąlygomis, kai vartotojams suteikta galimybė laisvai rinktis savo tiekėjus, o tiekėjams – laisvai aprūpinti savo vartotojus (žr. 2003 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/55/EB dėl gamtinių dujų vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinančios Direktyvą 98/30/EB, preambulės 4 ir 18 konstatuojamąsias dalis).
206. Gamtinių dujų įstatymo 1 straipsnio 19 dalis apibrėžė gamtinių dujų rinką kaip asmenų, vykdančių gamtinių dujų gavybą, perdavimą, skirstymą, tiekimą, skystinimą ir laikymą, santykių visumą, apimančią didmeninę ir mažmeninę prekybą gamtinėmis dujomis, paslaugų teikimą ir pagrįstą teisėtumo ir lygiateisiškumo principais bei reguliuojamojo trečiųjų asmenų dalyvavimo transportuojant gamtines dujas principu. AB „Lietuvos dujos“ vykdė gamtinių dujų importo, perdavimo, skirstymo ir tiekimo veiklas Lietuvos Respublikoje ir buvo vienas iš pagrindinių gamtinių dujų tiekėjų Lietuvoje. Pareiškėjas – subjektas, kuris tiekia gamtines dujas AB „Lietuvos dujos“ ar kitoms įmonėms Lietuvoje ir kuris tiesiogiai arba per kontroliuojamus subjektus kontroliuoja bei eksploatuoja gamtinių dujų išteklius ir gamtinių dujų transportavimo infrastruktūrą, reikalingą efektyviai vykdyti jo tiekimo įsipareigojimus (žr. 2004 m. sausio 23 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutarties 3 str. 1.5.1 p.).
207. Iš 2004 m. kovo 18 d. nutarimo Nr. 1S-38 turinio matyti, kad Taryba įvertinusi: 1) Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 nuostatas; 2) tai, kad pareiškėjas yra gamtinių dujų tiekėjas ir yra įsipareigojęs tiesiogiai tiekti AB „Lietuvos dujos“ gamtines dujas bei buvo paskelbtas privatizavimo konkurso laimėtoju; 3) AB „Lietuvos dujos“ užima dominuojančią padėtį atitinkamose gamtinių dujų perdavimo ir paskirstymo rinkose, o pareiškėjas yra vienintelis galimas dujų tiekėjas į Lietuvą ir kito alternatyvaus tiekėjo nėra; 4) AB „Lietuvos dujos“ dujų tinklai nėra sujungti su ES gamtinių dujų tinklais bei gamtinių dujų tiekimo sistema; 5) Rusijos Federacijoje yra ir kitų dujų gavybos kompanijų, tačiau jų galimybės eksportuoti dujas priklauso nuo OAO „Gazprom“ kontroliuojamų magistralinių dujotiekių pralaidumo, techninių galimybių ir kitų sąlygų; 6) vadovaujantis Gamtinių dujų įstatymo nuostatomis, laisvieji vartotojai turi teisę pasirinkti dujų tiekėją be apribojimų; 7) Lietuvai tapus ES nare, jai bus privalomos ir naujos gamtinių dujų vidaus rinkos bendrųjų taisyklių direktyvos (2003/55/EB) nuostatos, kuriose numatyta dujų perdavimo, paskirstymo bei saugojimo kainų reguliavimas, nustatė, kad dėl minėtos koncentracijos egzistuoja konkurencijos problema Lietuvos Respublikos gamtinių dujų rinkoje, kuri apima tiek dujų perdavimą ir paskirstymą, tiek ir tiekimą.
208. Pagal 2004 m. kovo 18 d. nutarimo Nr. 1S-38 priėmimo metu galiojusį reglamentavimą Konkurencijos taryba, išnagrinėjusi pranešimą apie koncentraciją, galėjo priimti nutarimą leisti vykdyti koncentraciją pagal pateiktą pranešimą (Konkurencijos įstatymo (1999 m. kovo 23 d. įstatymo Nr. VIII-1099 redakcija) 14 str. 1 d. 1 p.) bei atsisakyti duoti leidimą vykdyti koncentraciją, jeigu dėl koncentracijos bus sukurta ar sustiprinta dominuojanti padėtis ir dėl to itin apribota konkurencija atitinkamoje rinkoje (Konkurencijos įstatymo (1999 m. kovo 23 d. įstatymo Nr. VIII-1099 redakcija) 14 str. 1 d. 3 p.).
209. Konkurencijos įstatymo (1999 m. kovo 23 d. įstatymo Nr. VIII-1099 redakcija) 14 straipsnio 1 dalies 2 punktas leido Tarybai, išnagrinėjus pranešimą apie koncentraciją, priimti nutarimą leisti vykdyti koncentraciją pagal dalyvaujantiems ūkio subjektams ar kontroliuojantiems asmenims Tarybos nustatytas koncentracijos vykdymo sąlygas ir įpareigojimus, reikalingus dominuojančios padėties sukūrimui ar sustiprinimui išvengti. Šios nuostatos turinys buvo išplėstas 2009 m. balandžio 9 d. Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 1, 3, 4, 10, 13, 14, 19, 20, 23, 24, 26, 28, 29, 30, 31, 40, 41, 42, 43, 44, 49 straipsnių ir priedo pakeitimo ir papildymo įstatymo Nr. XI-216 6 straipsniu, kuris pakeitė Konkurencijos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nustatydamas, kad Konkurencijos taryba gali leisti vykdyti koncentraciją pagal dalyvaujantiems ūkio subjektams ar kontroliuojantiems asmenims Tarybos nustatytas koncentracijos vykdymo sąlygas ir įpareigojimus, reikalingus tam, kad nebūtų sukurta ar sustiprinta dominuojanti padėtis, ar itin apribota konkurencija atitinkamoje rinkoje. Tačiau Konkurencijos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 2 punkto pakeitimas nagrinėjamoje byloje neaktualus, nes 2004 m. kovo 18 d. nutarimas Nr. 1S-38 buvo priimtas iki šio pakeitimo.
210. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimu buvo nepagrįstai patvirtintos atsakovo išvados, kuriomis Koncentracijos vykdymo sąlyga aiškinama pagal neteisėtai atgal taikomą įstatymą.
211. Išplėstinė teisėjų kolegija nesutinka su tokia pareiškėjo pozicija, nes pirmosios instancijos teismas aiškiai nurodė, jog pagal 2004 m. kovo 18 d. nutarimo Nr. 1S-38 priėmimo metu nagrinėjamiems teisiniams santykiams aktualų reguliavimą atsakovas galėjo leisti vykdyti koncentraciją pagal dalyvaujantiems ūkio subjektams ar kontroliuojantiems asmenims jo nustatytas koncentracijos vykdymo sąlygas ir įpareigojimus, reikalingus dominuojančios padėties sukūrimui ar sustiprinimui išvengti. Tai, kad pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, jog iš esmės panašios KĮ nuostatos galioja ir sprendimo priėmimo dieną, nesudaro pagrindo teigti, jog buvo taikomos ne 2004 m. kovo 18 d. nutarimo Nr. 1S-38 priėmimo metu galiojusios KĮ nuostatos ir nustatyta, kad atsakovas Koncentracijos vykdymo sąlyga siekė išvengti ne dominuojančios padėties sukūrimo ar sustiprinimo, o, kaip teigia pareiškėjas, siekė spręsti ir kitas koncentracijos problemas.
212. Pažymėtina, kad pareiškėjas savo argumentus, susijusius su atsakovo nustatyta Koncentracijos vykdymo sąlyga, grindžia ES teismų jurisprudencija ir Komisijos praktika, todėl tikslinga atkreipti dėmesį į ES teisėje galiojantį reglamentavimą koncentracijų kontrolės srityje.
213. Pagal 2004 m. sausio 20 d. Tarybos Reglamentą (EEB) Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (toliau – ir Susijungimų reglamentas) Komisija įvertina koncentracijos, apie kurią pranešta, derėjimą su bendrąja rinka, remdamasi jos poveikiu konkurencijos struktūrai Europos Sąjungoje. Pagal Susijungimų reglamento 2 straipsnio 2 ir 3 dalis derėjimo patikrinimas — tai įvertinimas, ar koncentracija itin apribotų veiksmingą konkurenciją bendrojoje rinkoje arba didelėje jos dalyje, visų pirma dėl to, kad sukuria arba sustiprina dominuojančią padėtį. Komisijai išnagrinėjus koncentraciją ir įvardijus neigiamas pasekmes konkurencijai bendrojoje rinkoje, ūkio subjektai siekdami gauti Komisijos leidimą vykdyti koncentraciją, gali tokią koncentraciją pakeisti ir tuo tikslu Komisijai siūlyti tam tikrus įsipareigojimus (angl. commitments). Pagal pagrindines įsipareigojimų rūšis juos galima skirstyti į struktūrinius ir elgesio. Pagrindinis įsipareigojimų tikslas – užtikrinti konkurencingas rinkos struktūras (Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo 1999 m. kovo 25 d. sprendimas byloje Gencor Ltd prieš Europos Bendrijų Komisiją, T‑102/96, ECLI:EU:T:1999:65), todėl šiam tikslui pasiekti dažniausiai priimtinesni struktūrinio pobūdžio įsipareigojimai (Komisijos pranešimas dėl konkurencijos gynimo priemonių, priimtinų pagal Tarybos Reglamentą (EB) Nr. 139/2004 ir Komisijos Reglamentą (EB) Nr. 802/2004 (toliau – ir Komisijos pranešimas dėl konkurencijos gynimo priemonių) 15 p.). Tačiau praktikoje yra nemažai atvejų, kai taikomi vadinamieji hibridiniai įsipareigojimai – tokie, kurie nepaveikia nuosavybės teisių paskirstymo, bet pakeičia rinkos struktūrą, pavyzdžiui, leidžiant įeiti naujam žaidėjui, kai susijungusios įmonės įpareigojamos suteikti technologijų licenciją potencialiam konkurentui, arba nutraukti išskirtinius susitarimus, tiekti būtinas žaliavas suteikiant prieigą prie būtinos infrastruktūros (Geradin. D., Layne – Farrar, A., Petit, N. EU competition law and economics, Oxford: Oxford University Press, 2012, p. 534). Atkreiptinas dėmesys, kad visų šių rūšių įpareigojimus (angl. commitments) Komisijai siūlo patys ūkio subjektai, dalyvaujantys koncentracijoje.
214. Tačiau nagrinėjamos bylos kontekste pabrėžtina, kad Konkurencijos įstatymo nuostatos šiuo aspektu iš esmės skiriasi nuo analogiško klausimo reglamentavimo ES teisėje, nes Konkurencijos įstatymas įsipareigojimų instituto nenustato, ir pareiškėjas, teikdamas atsakovui pranešimą apie koncentraciją, jokių įsipareigojimų nepateikė.
215. Susijungimų reglamento 6 straipsnio 2 dalyje ir 8 straipsnio 2 dalyje aiškiai nustatyta, kad Komisija, atsižvelgusi į šalių atliktus pakeitimus ir prisiimtus įsipareigojimus, gali paskelbti, jog koncentracija yra suderinama su bendrąja rinka, ir prieš pradedant procedūras, ir jas pradėjus. Panašiai kaip ir atsakovas pagal KĮ nuostatas, Komisija gali susieti savo sprendimą su sąlygomis (angl. conditions) ir įpareigojimais (angl. obligations), kurių tikslas — užtikrinti, jog atitinkamos įmonės laikytųsi įsipareigojimų (angl. commitments), prisiimtų Komisijai, kad užtikrintų, jog koncentracija būtų suderinama su bendrąja rinka (žr. 6 straipsnio 2 dalį ir 8 straipsnio 2 dalies antrąją pastraipą, taip pat Susijungimų reglamento 30 konstatuojamąją dalį). Sąlygos, kurias nustačius galima užkirsti kelią konkurencijos problemoms ir užtikrinti konkurencingą konkrečios nagrinėjamos rinkos struktūrą, yra geriausias būdas veiksmingai konkurencijai palaikyti neuždraudžiant siūlomos koncentracijos, jeigu dėl jos kyla didelės kliūties veiksmingai konkurencijai grėsmė.
216. Komisija taip pat nurodo, kad nereikėtų painioti sąlygų (angl. conditions) ir įpareigojimų (angl. obligations) (Komisijos pranešimo dėl konkurencijos gynimo priemonių 19 p.). Jeigu atitinkamos įmonės nevykdo įpareigojimo (angl. obligation), Komisija, vadovaudamasi Susijungimų reglamento 6 straipsnio 3 dalimi arba 8 straipsnio 6 dalimi, gali atšaukti pagal atitinkamai 6 straipsnio 2 dalį arba 8 straipsnio 2 dalį sprendimą leisti koncentraciją. Nevykdant įpareigojimo, šalims gali būti paskirtos baudos arba periodiniai baudų mokėjimai, kaip nustatyta Susijungimų reglamento atitinkamai 14 straipsnio 2 dalies d punkte ir 15 straipsnio 1 dalies c punkte. Tačiau jeigu pažeista sąlyga (angl. condition), sprendimas dėl koncentracijos suderinamumo nebetaikomas. Tokiomis aplinkybėmis Komisija gali pirmiausia imtis laikinųjų priemonių, kurios būtų tinkamos siekiant palaikyti veiksmingos konkurencijos sąlygas pagal Susijungimų reglamento 8 straipsnio 5 dalies b punktą. Antra, jeigu tenkinamos 8 straipsnio 4 dalies b punkto sąlygos, ji gali pareikalauti imtis visų tinkamų priemonių užtikrinti, kad atitinkamos įmonės nutrauktų koncentraciją arba imtųsi kitų grąžinamųjų priemonių, arba pagal 8 straipsnio 7 dalį priimti sprendimą atsižvelgiant į 8 straipsnio 1–3 dalių nuostatas. Be to, šalims taip pat gali būti skirtos baudos, kaip nustatyta 14 straipsnio 2 dalies d punkte.
217. Taigi skirtingai nuo Konkurencijos įstatyme nustatyto reglamentavimo (tiek 1999 m. kovo 23 d. įstatymo Nr. VIII-1099 redakcijos, tiek 2012 m. kovo 22 d. įstatymo Nr. XI-1937 redakcijos) sąlygų (angl. conditions) ir įpareigojimų (angl. obligations) pažeidimas sukelia skirtingas pasekmes. Tačiau tai netaikytina koncentracijos vertinimui nacionaliniu mastu, nes Konkurencijos įstatymas teisinių pasekmių šiuo aspektu nediferencijuoja. Kitaip tariant, sąlygas ir įpareigojimus apibūdinant bendrai ir vertinant nacionaliniame kontekste svarbu tai, kad pagal tikslą jie suvokiami kaip tam tikro elgesio formos nustatymas, kuris padėtų užtikrinti, kad dėl koncentracijos nesusikurs dominuojanti ūkio subjekto padėtis arba ji nestiprės ir tai padės išvengti bet kokių konkurencijai žalingų padarinių.
218. Pažymėtina, jog kiekvienu atveju yra nagrinėjamas klausimas, ar konkurencijos gynimo priemonė ir, konkrečiau, kokios rūšies konkurencijos gynimo priemonė tinka nustatytoms konkurencijos problemoms išspręsti. Kaip matyti iš 2004 m. kovo 18 d. nutarimo Nr. 1S-38 turinio, atsakovas būtent nagrinėjo ir vertino, kokios rūšies konkurencijos gynimo priemonė tinka nustatytoms konkurencijos problemoms išspręsti, atsižvelgdamas į susiklosčiusią išskirtinę padėtį Lietuvos dujų rinkoje.
219. Apibendrinant 2004 m. kovo 18 d. nutarime Nr. 1S-38 nurodytus motyvus ir suformuluotą rezoliucinę dalį, darytina išvada, kad Taryba leido pareiškėjui vykdyti koncentraciją, tačiau atsižvelgdama į tai, kad AB „Lietuvos dujos“ dujų tinklai nėra sujungti su ES gamtinių dujų tinklais bei gamtinių dujų tiekimo sistema, į pareiškėjo, kaip vienintelio gamtinių dujų tiekėjo į Lietuvą ir kartu magistralinių dujotiekių kontrolę turinčio asmens, padėtį, užtikrino, kad dėl koncentracijos nebūtų ribojama konkurencija Lietuvos gamtinių dujų rinkoje ir kad būtų užtikrintos Lietuvos gamtinių dujų vartotojų galimybės įsigyti gamtinių dujų iš kitų tiekėjų. Taryba nustatė, jog koncentracija leidžiama su sąlyga, kad šioje koncentracijoje dalyvaujantis pareiškėjas nesudarys kliūčių dujų tiekimo įmonėms, turinčioms reikalingas licencijas ir sutartis su pirkėjais Lietuvoje, taip pat ir laisviesiems vartotojams savo poreikiams sudaryti gamtinių dujų pirkimo sutartis su bet kuria dujų gavybos ar tiekimo įmone, o taip pat kitiems ūkio subjektams, išgaunantiems gamtines dujas, tiekti jas pirkėjams Lietuvoje.
220. Vertinant Koncentracijos vykdymo sąlygą Konkurencijos įstatymo (1999 m. kovo 23 d. įstatymo Nr. VIII-1099 redakcija) 14 straipsnio 1 dalies 2 punkto aspektu darytina išvada, kad Taryba Koncentracijos vykdymo sąlygą nustatė siekdama užkirsti kelią neigiamoms pasekmėms, kurias gali sukelti minėta koncentracija, atsižvelgiant į AB „Lietuvos dujos“ ir, svarbiausia, į pareiškėjo, kuris tuo metu buvo vienintelis dujų tiekėjas į Lietuvą, kontroliuojantis magistralinius dujotiekius (kuriais dujos gali patekti į Lietuvą), dominuojančią padėtį. Pašalinęs galimybę dėl koncentracijoje dalyvaujančių ūkio subjektų elgesio susidaryti konkrečioms neigiamoms pasekmėms atsakovas apribojo tų ūkio subjektų galimybę pasinaudoti savo padėtimi, t. y. tam tikra apimtimi išvengti dominuojančios padėties sustiprėjimo. Konstatuotina, kad nustatydamas tokią sąlygą atsakovas siekė atsverti pareiškėjo ir kitų dominuojančią padėtį užimančių koncentracijos dalyvių galimybę daryti lemiamą įtaką gamtinių dujų vartotojams Lietuvoje, o toks siekis savo esme laikytinas tikslu užkirsti kelią dominuojančiai padėčiai stiprėti.
221. Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad Tarybos nustatyta Koncentracijos vykdymo sąlyga siekta išsaugoti Lietuvos subjektų galimybę sudaryti gamtinių dujų pirkimo (o ne mainų) sutartis su kitais tiekėjais nei pareiškėjas. Be to, pareiškėjas remiasi Koncentracijos vykdymo sąlygos priėmimo metu veikusio atsakovo tarnautojo Šarūno Pajarsko išleistame leidinyje „Konkurencijos teisė Lietuvoje: sprendimai ir bylos“ išsakyta pozicija, kad pareiškėjas buvo įpareigotas „nesudaryti kliūčių“ Lietuvos vartotojams sudaryti sutartis su Rusijos tiekėjais. Pažymėtina, kad minėtame leidinyje yra nurodoma, jog OAO „Gazprom“ ir AB „Lietuvos dujos“ buvo nustatytas elgesio įpareigojimas – nesudaryti kliūčių tiekimui, kad šis įpareigojimas yra labai platus, iš esmės reiškiantis, kad visi norintys turi galėti pirkti iš Rusijos gamintojų ir tiekti į Lietuvą, kad OAO „Gazprom“ negali daryti kliūčių importui į Lietuvą (Pajarskas, Š., Konkurencijos teisė Lietuvoje: sprendimai ir bylos. Klaipėda: Spaustuvė Druka, 2014, p. 537–538). Pareiškėjas nurodo, kad neturėjęs pagrindo manyti, jog itin abstrakčia ir visiems koncentracijos dalyviams (o ne tiesiogiai pareiškėjui) adresuota Koncentracijos vykdymo sąlyga nustatė pozityvius įpareigojimus šalinti objektyviai egzistuojančias dėl Lietuvos Respublikos turimos infrastruktūros konkurencijai įtaką darančias aplinkybes. Pareiškėjo teigimu, tokio pobūdžio įpareigojimai, kokius deklaruoja atsakovas, apskritai nėra būdingi koncentracijos bylose.
222. Išplėstinė teisėjų kolegija, nesutikdama su pareiškėjo Koncentracijos vykdymo sąlygos aiškinimu, pabrėžia, kad koncentracijų reguliavimu inter alia siekiama užtikrinti, kad koncentracija nepadarytų neigiamos įtakos konkurencijai, kad dėl koncentracijos veiksmų neatsirastų neigiamos žalos konkurencijos struktūrai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2703/2012). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1999 m. spalio 6 d. nutarime yra konstatavęs, kad konstitucinė sąžiningos konkurencijos apsaugos garantija įpareigoja valstybės valdžios, savivaldybių institucijas teisinėmis priemonėmis užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę; tokios priemonės – tai ūkio subjektų susitarimų, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, draudimas, piktnaudžiavimo vyraujančia padėtimi draudimas, rinkos koncentracijos kontrolė bei atitinkami koncentracijos draudimai, nesąžiningos konkurencijos draudimas, įstatymuose nustatytų sąžiningos konkurencijos apsaugos taisyklių laikymosi kontrolė, atsakomybė už jų pažeidimus.
223. Iš Tarybos 2004 m kovo 18 d. nutarimo Nr. 1S-38 nuostatų matyti, kad atsakovas, leisdamas koncentraciją ir nustatydamas Koncentracijos vykdymo sąlygą, siekė, kad pareiškėjas nepasinaudotų savo padėtimi ir neribotų Lietuvos gamtinių dujų vartotojų galimybės savo poreikiams įsigyti gamtinių dujų iš kitų tiekėjų. Pareiškėjas šioje byloje akcentuoja, kad jis įgijo tik AB „Lietuvos dujos“ akcijas, tad jam neįgijus vienvaldės AB „Lietuvos dujos“ kontrolės Koncentracijos vykdymo sąlyga galėjo būti susijusi tik su pareiškėjo įgytomis balsavimo teisėmis. Tačiau išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžia, kad Koncentracijos vykdymo sąlyga pareiškėjui buvo suformuluota ne vien kaip akcininkui, kurio veiksmų atitiktis vertintina kokiems nors reikalavimams, siekiant apriboti jo įtaką AB „Lietuvos dujos“ priimamiems sprendimams. Kaip jau buvo minėta, Koncentracijos vykdymo sąlyga nustatyta įvertinus ne tik tai, kad pareiškėjas siekia įgyti AB „Lietuvos dujos“ akcijas, tačiau ir tai, kad jis yra ir vienintelis dujų tiekėjas, kontroliuojantis magistralinius dujotiekius, t. y. tai, kad galimybė į Lietuvą tiekti dujas galima tik per pareiškėjo kontroliuojamus magistralinius dujotiekius. Pažymėtina, kad pareiškėjo, kaip akcininko, įpareigojimai buvo nustatyti akcijų pirkimo–pardavimo sutartyje, o būtent – pareiškėjas buvo įpareigojamas balsuoti už AB „Lietuvos dujos“ tinklų sujungimą su ES dujų tinklais bei dujų tiekimo sistema, jei tam atsirastų ekonominės sąlygos (sutarties 7.3. str. 1.1 p.).
224. Taigi 2004 m. kovo 18 d. nutarime Nr. 1S-38 nustatyta plataus pobūdžio Koncentracijos vykdymo sąlyga. Atkreiptinas dėmesys, kad Konkurencijos įstatymo (1999 m. kovo 23 d. įstatymo Nr. VIII-1099 redakcija) normos neribojo Tarybos diskrecijos pasirinkti sąlygas ir įpareigojimus, leidžiančius pasiekti KĮ 14 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytus tikslus.
225. 2004 m. kovo 18 d. nutarime Nr. 1S-38 nustatant Koncentracijos vykdymo sąlygą nebuvo atskirai apibrėžta sąlyga ir atskirai nustatyti įpareigojimai. Tačiau nagrinėjamu atveju tai neturi jokios teisinės reikšmės sprendžiant ginčą dėl Nutarimo teisėtumo. Pareiškėjas, nesutikdamas su nustatyta Koncentracijos vykdymo sąlyga ir manydamas, kad ji neatitinka KĮ nuostatų, ar jos nesuprasdamas, turėjo galimybę 2004 m. kovo 18 d. nutarimą Nr. 1S-38 apskųsti, reikalauti, kad tokia Koncentracijos vykdymo sąlyga būtų panaikinta ir / ar atsakovas paaiškintų šios Koncentracijos vykdymo sąlygą. Išplėstinė teisėjų kolegija, atmesdama pareiškėjo argumentus, kad buvo nustatyta abstrakti bei neaiški Koncentracijos vykdymo sąlyga, pažymi, jog pareiškėjas vykdė koncentraciją ir nesikreipė į Tarybą, kad būtų išaiškinta ši sąlyga. Pareiškėjas pretenzijas dėl Koncentracijos vykdymo sąlygos neaiškumo pradėjo reikšti, kai atsakovas nustatė, jog pareiškėjas pažeidė šią sąlygą.  
226. Pažymėtina, kad pareiškėjas šioje byloje Koncentracijos vykdymo sąlygos esmę aiškina remdamasis Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekano dr. A. S. pareiškėjui pateikta nuomone, kurioje naudojamas išimtinai lingvistinis termino aiškinimo metodas. Pirmosios instancijos teismas sprendime atskirai neaptarė šio pateikto įrodymo, tačiau iš sprendimo motyvų dėstymo eigos matyti, kad pirmosios instancijos teismas nesirėmė vien tik lingvistiniu Koncentracijos vykdymo sąlygos aiškinimu, o Koncentracijos vykdymo sąlygą aiškino, remdamasis ir 2004 m. kovo 18 d. nutarimo Nr. 1S-38 motyvuojamosios dalies nuostatomis.
227. Koncentracijos vykdymo sąlygoje suformuluotas draudimas „nesudaryti kliūčių“ pagrįstai atsakovo laikytinas įpareigojimu „imtis visų reikiamų priemonių“, kad Lietuvos vartotojams būtų sudaryta galimybė įsigyti gamtines dujas iš kitų nei pareiškėjas gamtinių dujų tiekėjų. Aptartos Konkurencijos įstatymo (1999 m. kovo 23 d. įstatymo Nr. VIII-1099 redakcija) 14 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos turinys atskleidžia, kad Taryba nustato, jos nuomone, reikalingas sąlygas ir įpareigojimus, taigi šiuo atžvilgiu Taryba turi kompetenciją pasirinkti nebūtinai vienos rūšies konkurencijos gynybos priemones, nes vartojamas jungtukas „ir“, o ne „ar“. Todėl negalima pritarti pareiškėjo apeliacinio skundo 193 punkte dėstomam argumentui, kad KĮ (1999 m. kovo 23 d. įstatymo Nr. VIII-1099 redakcija) šiuo aspektu suteikė atsakovui dvi alternatyvas: skirti sąlygas arba skirti įpareigojimus. Be to, tokia nuostata nesuponuoja, kad Taryba būtinai turi nustatyti ir sąlygas, ir įpareigojimus.
228. Pažymėtina, kad KĮ nuostatos nenumato skirtingų teisinių pasekmių atsižvelgiant į tai, kas – Tarybos nustatyta sąlyga ar įpareigojimas – buvo pažeistas. Todėl šia prasme nėra esminio skirtumo, ar 2004 m. kovo 18 d. nutarime Nr. 1S-38 Tarybos nustatytas reikalavimas nesudaryti kliūčių dujų tiekimo įmonėms, turinčioms reikalingas licencijas ir sutartis su pirkėjais Lietuvoje, taip pat ir laisviesiems vartotojams savo poreikiams sudaryti gamtinių dujų pirkimo sutartis su bet kuria dujų gavybos ar tiekimo įmone, o taip pat kitiems ūkio subjektams, išgaunantiems gamtines dujas, tiekti jas pirkėjams Lietuvoje turėtų būti laikomas sąlyga ar įpareigojimu.
229. Konstatuotina, kad Koncentracijos vykdymo sąlyga vertintina jos nustatymo aplinkybių ir tikslų kontekste, o ne naudojant lingvistinį atskirų frazių aiškinimo metodą, kurį pasitelkus atsietai nuo teisinio santykio konteksto, galima padaryti su atitinkamu teisiniu santykiu nesuderinamas išvadas. Todėl atsižvelgiant į tai, kad Koncentracijos vykdymo sąlygos tikslas buvo užkirsti kelią pareiškėjui pasinaudoti savo dominuojančia padėtimi ir riboti Lietuvos gamtinių dujų vartotojų galimybes sudarant tam tikras kliūtis, kaip teisingai nurodo atsakovas, pareiškėjui taikytas reikalavimas „nesudaryti kliūčių“ ne tik įpareigoja susilaikyti nuo veiksmų, tačiau nustato ir pareigą imtis visų priemonių, kurios gali būti reikalingos Koncentracijos vykdymo sąlygai įgyvendinti. Šiuo atžvilgiu reikia pastebėti, kad sudaryti kliūtis ūkio subjektas gali ir nesiimdamas tam tikrų veiksmų, todėl reikalavimas „nesudaryti kliūčių“ reiškia ne tik prigimtinį veiksmo pasyvumą, kaip aiškina dr. A. S., bet bendro pobūdžio įpareigojimą elgtis taip, kad būtų įgyvendinta Tarybos nustatyta Koncentracijos vykdymo sąlyga. Kitaip tariant, atsakovo 2004 m. kovo 18 d. nutarime Nr. 1S-38 nustatyta Koncentracijos vykdymo sąlyga ipso facto (pati savaime) apima tiek aktyvių, tiek ir pasyvių veiksmų reikalaujančius įpareigojimus, t. y. įpareigoja elgtis taip, kad dėl atitinkamo elgesio Lietuvos gamtinių dujų vartotojams nebūtų užkirstas kelias savo poreikiams įsigyti gamtinių dujų iš kitų tiekėjų.
230. Atmestinas pareiškėjo argumentas, kad atsakovas iškreiptai aiškina Koncentracijos vykdymo sąlygą, nes joje nėra paminėti sudėtingi dujų mainų sandoriai. Šiuo aspektu išplėstinė teisėjų kolegija nurodo, kad nors mainai ir pirkimas–pardavimas nėra tapatūs sandoriai, jie vis dėlto turi bendrų bruožų. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.432 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad mainų sutarčiai taikomos pirkimo–pardavimo sutarties taisyklės, kiek jos neprieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso šeštosios knygos XXIV skyriaus normoms, reglamentuojančioms mainų santykius, ir mainų esmei. Įstatymų leidėjas tokiu būdu nustatė pirkimo–pardavimo ir mainų sutarčių bendrumą ir ypatumus, nulemiančius šių sandorių savarankiškumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-165/2005; kt.). Esminis mainų sutarties skirtumas nuo pirkimo–pardavimo sutarties yra tas, kad vietoje perleidžiamos daikto dalies vertės pinigais turto perleidėjas įgyja nuosavybėn konkretų individualiais požymiais apibrėžtą daiktą. Sudarant mainų, o ne dvi pirkimo–pardavimo sutartis, sutaupoma laiko ir lėšų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2009; kt.).
231. Nors, kaip minėta, mainai ir pirkimas–pardavimas nėra tapatūs sandoriai, sprendžiant, ar nagrinėjamu atveju šių sandorių skirtumai yra lemiamos reikšmės, būtina atsižvelgti į Koncentracijos vykdymo sąlyga siekto tikslo.
232. Šiuo aspektu pirmiausia akcentuotina, kad byloje nustatyta, jog pasaulinėje praktikoje egzistuoja ne tik gamtinių dujų pirkimo–pardavimo sandoriai ir gamtinių dujų rinkai nėra neįprasti ar nebūdingi mainų sandoriai, kuriuose, kaip iš Nutarimo nuostatų matyti, yra dalyvavęs ir pareiškėjas. Svarbu, kad nustatant Koncentracijos vykdymo sąlygą buvo atsižvelgta į koncentracijoje dalyvavusių subjektų padėtį atitinkamose rinkose, be to, ne tik į tai, kad Rusijos Federacijoje yra ir kitų dujų gavybos kompanijų, bet kad AB „Lietuvos dujos“ dujų tinklai nėra sujungti su ES gamtinių dujų tinklais ir tiekimo sistema, o pareiškėjas kontroliuoja magistralinius dujotiekius ir tik nuo pareiškėjo priklauso dujų patekimas į Lietuvą. Galiausiai reikia nurodyti, kad, kaip matyti iš 2004 m. kovo 18 d. nutarimo Nr. 1S‑38, nustatydamas tokią sąlygą atsakovas siekė atsverti pareiškėjo ir kitų dominuojančią padėtį užimančių koncentracijos dalyvių galimybę daryti lemiamą įtaką gamtinių dujų vartotojams Lietuvoje, t. y. užkirsti kelią dominuojančios padėties stiprėjimui; užtikrinti, kad dėl koncentracijos, atsižvelgiant į pareiškėjo ir kitų joje dalyvavusių ūkio subjektų dominuojančią padėtį, nebūtų ribojama konkurencija Lietuvos gamtinių dujų rinkoje, t. y. būtų užtikrintos Lietuvos gamtinių dujų vartotojų galimybės sudaryti gamtinių dujų pirkimo sutartis su bet kuria dujų gavybos ar tiekimo įmone. Šiuo aspektu taip pat pabrėžtina, kad AB „Lietuvos energijos gamyba“ iš alternatyvaus tiekėjo būtų pirkusi gamtines dujas, t. y. sudariusi pirkimo–pardavimo sandorį. Tokiomis aplinkybėmis išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad kliūčių sudarymas – nesvarbu, ar mainų sandorio, ar pirkimo–pardavimo sandorio pagalba – įsigyti gamtinių dujų yra akivaizdus konkurencijos Lietuvos gamtinių dujų rinkoje ribojimas ir Lietuvos gamtinių dujų vartotojų galimybės įsigyti gamtinių dujų iš kitų tiekėjų suvaržymas, todėl pripažintina, kad pareiškėjo argumentas, jog Koncentracijos vykdymo sąlygos aiškinimas negali apimti sudėtingų dujų mainų sandorių, yra nepagrįstas, todėl atmestinas.
233. Taigi, pareiškėjas kiekvienu konkrečiu atveju turėjo vertinti savo elgesį atsižvelgdamas į tokio elgesio įtaką Tarybos nustatytai Koncentracijos vykdymo sąlygai. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad verslininkams taikytini aukštesni atidumo ir rūpestingumo standartai, nes verslininko statusas sustiprina reikalavimą būnant sandorio šalimi domėtis aplinkybėmis, svarbiomis turtui įgyti, bei vadovautis atidumo, rūpestingumo, protingumo principais ir verslo logika. Todėl būdamas ne fiziniu asmeniu ir ne smulkaus verslo atstovu, o užimdamas dominuojančią padėtį rinkoje, pareiškėjas turėjo reikiamų išteklių ir resursų išsiaiškinti jam taikomų teisinių įpareigojimų turinį, jei konkrečiu atveju jie kėlė abejonių ar neaiškumu, kaip dabar teigiama apeliaciniame skunde.
234. Apibendrindama išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai sprendė, jog pareiškėjas pagal nustatytą Koncentracijos vykdymo sąlygą ne tik turėjo susilaikyti nuo veiksmų, tačiau turėjo ir pareigą imtis visų priemonių, reikalingų Koncentracijos vykdymo sąlygoje nustatytiems įpareigojimams įvykdyti, o toks aiškinimas nėra laikytinas plečiamu ir yra suderintas su Koncentracijos vykdymo sąlygos nustatymo aplinkybėmis ir tikslais – užtikrinti galimybę Lietuvos gamtinių dujų vartotojams savo poreikiams įsigyti gamtinių dujų iš kitų tiekėjų. Atsižvelgiant į tai, atmestini pareiškėjo argumentai, kad pirmosios instancijos teismo sprendime neįvertintas Koncentracijos vykdymo sąlygos tikrasis turinys, be to, kad sprendimas prieštarauja Komisijos praktikai bylose dėl konkurencijos ribojimo gamtinių dujų tiekimo ir skirstymo rinkose.  

Dėl Koncentracijos vykdymo sąlygos pažeidimo

235. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pritarė atsakovo pozicijai bausti pareiškėją, su kuriuo AB „Lietuvos energijos gamyba“ nesiderėjusi. Pareiškėjo teigimu, atsakovas jį galėjęs nubausti tik už Koncentracijos vykdymo sąlygos, skirtos išspręsti būtent 2004 metais pareiškėjo vykdytos koncentracijos problemas, pažeidimą; atsakovas neturėjo teisinio pagrindo nepaisyti Koncentracijos vykdymo sąlygos apimties. 
236. Nagrinėjant apeliacinio skundo argumentus, susijusius su nustatytu Konkurencijos vykdymo sąlygos pažeidimu, pirmiausia reikia nurodyti, kad Nutarime nustatyta, jog AB „Lietuvos energijos gamyba“ 2011 metais atlikusi alternatyvaus gamtinių dujų tiekimo iš Vakarų Europos ir Skandinavijos analizę ir išsiuntusi pasiūlymus gamtinių dujų tiekėjams įsigyti iš jų gamtinių dujų, 2011 metų pabaigoje gavo alternatyvaus tiekėjo atsakymą. AB „Lietuvos energijos gamyba“ derėjosi su alternatyviu tiekėju dėl gamtinių dujų sutarties sudarymo bei sutarties sąlygų 2013–2015 metams ir 2012 m. sausio 27 d. gavo alternatyvaus tiekėjo pasiūlymą įsigyti gamtinių dujų 2013–2015 metais, kurias jis būtų tiekęs iki Vokietijos – Lenkijos sienos. Gamtinių dujų transportavimas per Lenkijos teritoriją užtikrinamas 2010 m. spalio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 994/2010 dėl dujų tiekimo saugumo užtikrinimo priemonių, kuriuo panaikinama Tarybos direktyva 2004/67/EB (OLL 295, 2010, p. 1). Tačiau fizinis gamtinių dujų tiekimas iš Lenkijos per Baltarusiją į Lietuvą nebuvo galimas, nes infrastruktūra pritaikyta tik gamtinių dujų gabenimui viena kryptimi – iš Baltarusijos į Lenkiją, todėl AB „Lietuvos energijos gamyba“ nebūtų galėjusi iš alternatyvaus tiekėjo įsigytų dujų fiziškai transportuoti į Lietuvą. Tačiau, kaip nustatyta Nutarime, gamtinių dujų pirkimo–pardavimo sutarties, pagal kurią AB „Lietuvos energijos gamyba“ nusipirktų dujas, sudarymas priklausė nuo to, ar AB „Lietuvos energijos gamyba“ turės galimybę nupirktas gamtines dujas pristatyti į Lietuvą. Tokiomis aplinkybėmis gamtinių dujų įsigyti iš alternatyvaus tiekėjo AB „Lietuvos energijos gamyba“ galėjo tik sudariusi gamtinių dujų mainų sandorį, kurio pagrindu AB „Lietuvos energijos gamyba“ iš alternatyvaus tiekėjo Vakarų Europoje įsigytas  gamtines dujas perduotų pareiškėjui mainais už tą patį gamtinių dujų kiekį, kurį pareiškėjas patiektų Lietuvos – Baltarusijos pasienyje.
237. 2012 m. vasario 15 d. AB „Lietuvos energijos gamyba“ kreipėsi į pareiškėjo 100 procentų kontroliuojamą OOO „Gazprom Export“, kuri, AB „Lietuvos energijos gamyba“ žiniomis, buvo atsakinga už dujų tiekimą į Europos kontinentą. AB „Lietuvos energijos gamyba“ informavo OOO „Gazprom Export“ apie derybas su alternatyviu tiekėju dėl gamtinių dujų tiekimo 2013–2015 metams ir OOO „Gazprom Export“ pasiūlė su AB „Lietuvos energijos gamyba“ sudaryti gamtinių dujų mainų sutartį, pagal kurią gamtinės dujos, kurias AB „Lietuvos energijos gamyba“ gautų iki Lenkijos – Baltarusijos valstybinės sienos,  būtų pakeistos gamtinėmis dujomis, kurias OOO „Gazprom Export“ patiektų į Lietuvą. AB „Lietuvos energijos gamyba“ kreipimesi paprašė pateikti preliminarias gamtinių dujų mainų sutarties sąlygas arba pasiūlė pati parengti mainų sutarties projektą. AB „Lietuvos energijos gamyba“ taip pat informavo OOO „Gazprom Export“, kad pageidautų gauti bei apsvarstyti bet kokį kitokį tiesioginį pasiūlymą dėl prekybos gamtinėmis dujomis 2013–2015 metais.
238. Kaip nustatyta byloje, OOO „Gazprom Export“ jokio atsakymo nepateikė, todėl AB „Lietuvos energijos gamyba“ 2012 m. kovo 19 d. kreipėsi į pareiškėją, kuris, kaip nustatyta Nutarime, yra OOO „Gazprom Export“ patronuojanti įmonė, persiųsdamas OOO „Gazprom Export“ adresuotą pasiūlymą, ir atitinkamai prašydamas užtikrinti atsakymo į jį pateikimą arba pačiam pareiškėjui pateikti poziciją dėl AB „Lietuvos energijos gamyba“ pasiūlymo, susijusio su prekyba gamtinėmis dujomis.
239. 2012 m. balandžio 11 d. pareiškėjas pateikė AB „Lietuvos energijos gamyba“ atsakymą, kuriame nurodė, kad apsvarstė AB „Lietuvos energijos gamyba“ paklausimą  dėl galimo gamtinių dujų tiekimo 2013–2015 metais, tačiau atsižvelgdamas į tai, kad neturi papildomų, nei sutartyse numatyta, gamtinių dujų rezervų, tiekti gamtinių dujų AB „Lietuvos energijos gamyba“ negali, taip pat dėl gamtinių dujų tiekimo pasiūlė kreiptis į AB „Lietuvos dujos“.
240. Šiuo aspektu išplėstinė teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu, kad pažeidimas buvo nustatytas dėl to, kad jis suteikė AB „Lietuvos energijos gamyba“ jos prašomą informaciją. Pareiškėjas, remdamasis AB „Lietuvos energijos gamyba“ 2012 m. kovo 19 d. kreipimosi į pareiškėją pavadinimo lingvistiniu aiškinimo būdu, nepagrįstai siaurai aiškina tokio kreipimosi esmę. 2012 m. kovo 19 d. pateiktame kreipimesi pareiškėjas buvo aiškiai paprašytas pateikti poziciją dėl prekybos gamtinėmis dujomis prie prašymo pridedant ir 2012 m. vasario 15 d. AB „Lietuvos energijos gamyba“ kreipimosi į OOO „Gazprom Export“ kopiją, kurioje AB „Lietuvos energijos gamyba“ labai aiškiai išreiškė pageidavimą gauti arba pati pasiūlyti gamtinių dujų mainų sutarties metmenis; gauti bet kurį kitą pasiūlymą dėl prekybos gamtinėmis dujomis 2013–2015 metais; aptarti visas bendradarbiavimo galimybes.
241. Pareiškėjas apeliacinio skundo 249 punkte neteisingai teigia, kad jo buvo prašoma ne pateikti kokias nors pasiūlymo sąlygas, o tik poziciją (požiūrį) dėl AB „Lietuvos energijos gamyba“ paklausimo ne jam, o OOO „Gazprom Export“. Šiuo aspektu išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžia, kad 2012 m. kovo 19 d. kreipimosi tekste esanti formuluotė „sužinoti Jūsų poziciją Pasiūlymo dėl prekybos gamtinėmis dujomis atžvilgiu“ laikytina pakankamai aiškiu derybų inicijavimo pasiūlymu, kurį detalizavo prie kreipimosi pridėta minėto 2012 m. vasario 15 d. AB „Lietuvos energijos gamyba“ kreipimosi į OOO „Gazprom Export“ kopija. Tai, kad minėtas priedas, detalizavęs derybų pasiūlymą, buvo adresuotas OOO „Gazprom Export“, o ne tiesiogiai pareiškėjui, nagrinėjamu atveju esminės reikšmės neturi, nes kaip jau minėta, net ir be detalizuojančio priedo iš 2012 m. kovo 19 d. kreipimosi, adresuoto tiesiogiai pareiškėjui, derybų inicijavimo pasiūlymas pareiškėjui kaip verslo subjektui turėjo būti pakankamai aiškus. Be to, nėra teisinių pagrindų draudžiančių vienai įmonei vertinti kitai įmonei adresuotą pasiūlymą, jei pasiūlymo pateikėjas aiškiai išreiškė tokį pageidavimą, kaip ir buvo nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, kai AB „Lietuvos energijos gamyba“ kreipdamasi į pareiškėją paprašė užtikrinti OOO „Gazprom Export“ atsakymo pateikimą arba pačiam pateikti poziciją Pasiūlymo dėl prekybos gamtinėmis dujomis atžvilgiu.
242. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas, nė neparodęs intereso išsiaiškinti pasiūlymo aplinkybių ir sąlygų, pateikė aiškiai suformuluotą poziciją, jog tiekti gamtinių dujų AB „Lietuvos energijos gamyba“ negali, konstatuotina, kad Taryba ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenagrinėjo pareiškėjo argumentų dėl tariamai buvusių techninio pobūdžio kliūčių prekybai gamtinėmis dujomis Lenkijos ir Baltarusijos pasienyje, taip pat dėl itin sudėtingų techninių gamtinių dujų gavybos ir transportavimo procesų. Šiame kontekste išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad iš 2012 m. balandžio 11 d. pareiškėjo atsakymo yra aiškiai matyti, jog pateikdamas savo poziciją dėl AB „Lietuvos energijos gamyba“ kreipimosi pareiškėjas tokiais argumentais nesirėmė, o tik nurodė neturįs papildomų, nei sutartyse numatyta, gamtinių dujų rezervų. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad tokių argumentų suformulavimas teisminio nagrinėjimo metu leidžia daryti išvadą apie jų nepriimtinumą.
243. Pareiškėjas apeliacinio skundo 251 punkte taip pat klaidingai teigia, kad AB „Lietuvos energijos gamyba“ nelaikė, jog pateikta informacija prieštarauja viešai paskelbtai Koncentracijos vykdymo sąlygai. Tai, kad remdamasi pareiškėjo atsakymu AB „Lietuvos energijos gamyba“ kreipėsi į AB „Lietuvos dujos“, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, niekaip nepagrindžia šio teiginio. Įvertinusi tai, kad pagal Nutarime nustatytas aplinkybes, jog AB „Lietuvos energijos gamyba“ gamtines dujas ir taip pirkdavo iš AB „Lietuvos dujos“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Dujotekana“, tačiau aiškiai siekė alternatyvaus šios žaliavos įsigijimo šaltinio, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas, pasiūlydamas AB „Lietuvos energijos gamyba“ kreiptis į AB „Lietuvos dujos“, kuri pati visas gamtines dujas įsigydavo tik iš pareiškėjo ir nekontroliavo infrastruktūros, kuria buvo užtikrintas dujų tiekimas į Lietuvą (ir tai pareiškėjui, kaip AB „Lietuvos dujos“ akcininkui, buvo žinoma), tiesiogiai užkirto kelią AB „Lietuvos energijos gamyba“ įsigyti gamtinių dujų iš alternatyvaus tiekėjo. Be to, kaip matyti iš Nutarimo, 2012 m. liepos 3 d. būtent AB „Lietuvos energijos gamyba“ kreipėsi į atsakovą su skundu, kuriame nurodė, kad pareiškėjas, atsisakydamas sudaryti su AB „Lietuvos energijos gamyba“ gamtinių dujų mainų sandorį, sudarė kliūtis AB „Lietuvos energijos gamyba“ sudaryti gamtinių dujų pirkimo sutartį su kitu tiekėju, ir taip pažeidė 2004 m. kovo 18 d. nutarimu Nr. 1S-38 nustatytą Koncentracijos vykdymo sąlygą.
244. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai sprendė, kad pareiškėjas, net nesiaiškindamas gamtinių dujų mainų sutarties aplinkybių ir sąlygų, atsisakė derėtis dėl gamtinių dujų mainų sandorio. Šis pareiškėjo atsisakymas lėmė aplinkybes, kad AB „Lietuvos energijos gamyba“ galėjo pirkti tik pareiškėjo tiekiamas dujas.
245. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, teigia, kad nei Nutarime, nei pirmosios instancijos teismo sprendime nenurodyta, kokią konkrečią kliūtį sudarė pareiškėjo 2012 m. balandžio 11 d. atsakymas. Tačiau toks argumentas nepagrįstas, nes Nutarimo 12–20 punktuose pateikta informacija atskleidžia, kad pareiškėjo 2012 m. balandžio 11 d. atsakymas, kuriuo pareiškėjas nurodė neturintis galimybės patenkinti AB „Lietuvos energijos gamyba“ prašymo dėl gamtinių dujų tiekimo, tiesiogiai užkirto kelią AB „Lietuvos energijos gamyba“ sudaryti gamtinių dujų tiekimo sandorį su alternatyviu tiekėju, nes toks sandoris tuo metu galiojusiomis aplinkybėmis, susijusiomis su esama gamtinių dujų transportavimo infrastruktūra, buvo galimas tik sudarius gamtinių dujų mainų sandorį su pareiškėju. Nutarimo 12 punkte yra eksplicitiškai nurodyta, kad AB „Lietuvos energijos gamyba“ ir alternatyvaus tiekėjo susirašinėjimas rodo, jog gamtinių dujų tiekimo sutarties sudarymas priklausė nuo to, ar AB „Lietuvos energijos gamyba“ turės galimybę nupirktas gamtines dujas pristatyti į Lietuvą, o 17 punkte nustatyta, kad fizinis gamtinių dujų iš Lenkijos per Baltarusiją į Lietuvą tiekimas buvo techniškai negalimas, o šios problemos sprendimas galėjo būti gamtinių dujų mainų sutarties su pareiškėju sudarymas. Taigi, atsakovas Nutarime pakankamai aiškiai ir motyvuotai konstatavo, jog pareiškėjas, nesiderėdamas dėl gamtinių dujų mainų sandorio sudarymo, užkirto kelią AB „Lietuvos energijos gamyba“ su alternatyviu tiekėju sudaryti gamtinių dujų tiekimo sutartį.
246. Dėl pareiškėjo akcentuojamo priežastinio ryšio tarp 2004 metais atsakovo nustatytos problemos, spręstos nustatant Koncentracijos vykdymo sąlygą, ir jos pažeidimo pripažinimo išplėstinė teisėjų kolegija pirmiausia pabrėžia, kad negalima pritarti pareiškėjo pozicijai, jog dėl įvykdytos koncentracijos galėjusi atsirasti konkurencijos problema tebuvo tokia, kad po koncentracijos ir būtent dėl jos pareiškėjas galėjęs teoriškai dirbtinai neįleisti kitų dujų gavybos kompanijų iš Rusijos pusės, kurios sutartų dėl dujų tiekimo konkrečioms Lietuvos įmonėms ir laisviesiems vartotojams, o jokios kitos dėl koncentracijos galėjusios atsirasti konkurencijos problemos atsakovas 2004 metais nenustatė ir nesiekė sureguliuoti. Toks pareiškėjo siūlomas aiškinimas yra nepagrįstai siauras – pabrėžtina, kad iš paties 2004 m. kovo 18 d. nutarimo Nr. 1S-38 nuostatų matyti, jog atsakovas siekė užtikrinti Lietuvos gamtinių dujų vartotojų galimybes sudaryti gamtinių dujų pirkimo sutartis su kitais tiekėjais, atsverti sustiprėjusios pareiškėjo dominuojančios padėties neigiamas pasekmes, o esminė problema buvo ta, kad gamtinės dujos į Lietuvą galėjo patekti tik per pareiškėjo kontroliuojamą magistralinį dujotiekį.
247. Kaip matyti iš Nutarimo, AB „Lietuvos energijos gamyba“ ir alternatyvaus tiekėjo gamtinių dujų pirkimo–pardavimo sutarties, pagal kurią AB „Lietuvos energijos gamyba“ būtų įsigijusi gamtines dujas, sudarymas priklausė nuo to, ar gamtinės dujos galės būti pristatytos į Lietuvą. Šiuo nagrinėjamu atveju tai galėjo užtikrinti su pareiškėju sudaroma gamtinių dujų mainų sutartis. Tačiau pareiškėjo atsisakymas dėl tokios sutarties derėtis lėmė AB „Lietuvos energijos gamyba“ derybų su alternatyviu tiekėju dėl gamtinių dujų pirkimo–pardavimo sutarties nutrūkimą. Taigi, laikytina, kad pareiškėjo atsisakymas derėtis užkirto kelią AB „Lietuvos energijos gamyba“ deryboms su alternatyviu tiekėju ir dėl to AB „Lietuvos energijos gamyba“ negalėjo realizuoti Gamtinių dujų įstatyme nustatytos teisės laisvai pasirinkti gamtinių dujų tiekėją ir sudaryti gamtinių dujų pirkimo–pardavimo sutartį su alternatyviu tiekėju, o tai pripažintina konkurencijos Lietuvos gamtinių dujų rinkoje ribojimu.
248. Tokiomis aplinkybėmis išplėstinė teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovas pagrįstai ir teisėtai pripažino pareiškėją pažeidusiu 2004 m. kovo 18 d. nutarime Nr. 1S-38 nustatytą Koncentracijos vykdymo sąlygą. Pareiškėjo argumentai dėl kitų koncentracijos dalyvių veiksmų ir jų atsakomybės nėra šios bylos dalykas, nes Nutarime, kurio pagrįstumo ir teisėtumo klausimas nagrinėjamas šioje byloje, konstatuojamas tik pareiškėjo padarytas Koncentracijos vykdymo sąlygos pažeidimas, t. y. kitų ūkio subjektų veiksmai AB „Lietuvos energijos gamyba“ atžvilgiu šiuo klausimu nėra teisiškai reikšmingi.    

Dėl Konkurencijos tarybos jurisdikcijos, tarptautinės teisės aktų pažeidimo, poveikio doktrinos taikymo

249. Pareiškėjas, ginčydamas Nutarimą, nurodė, kad atsakovas, atlikdamas tyrimą, neįvertino specifinės pareiškėjo, kaip viešąsias, specialiaisiais įstatymais priskirtas funkcijas atliekančio sui generis (savitas) subjekto padėties, todėl pažeidė tarptautinės viešosios teisės nuostatas. Pareiškėjo teigimu, atsakovas neturėjo nei jurisdikcijos, nei kompetencijos atlikti tyrimą ir pažeidė pareiškėjo imunitetą nuo administracinės baudžiamojo pobūdžio atsakomybės taikymo tiriamos tam tikros jo veiklos atžvilgiu, neatsižvelgė į aplinkybes, jog virš 50 procentų pareiškėjo akcijų kontroliuoja Rusijos Federacija ir jog pareiškėjui, kaip sui generis subjektui (akcinei bendrovei), Rusijos teisės aktais priskirtas specialusis, išimtinis statusas dėl dujų tiekimo tiek valstybės viduje, tiek išorėje. Pareiškėjo teigimu, jo statusas yra ypatingas viešosios teisės prasme, nes veikla yra susijusi su Rusijos Federacijos teisėmis ir interesais, todėl jai gali būti taikomas imunitetas pagal JTO konvencijos 2 straipsnio (b) dalies (iii) punktą.
250. Pirmosios instancijos teismas šių pareiškėjo argumentų nepripažino pagrįstais, išanalizavęs AB „Lietuvos dujos“ pirkimo–pardavimo sutarties nuostatas ir padaręs išvadą, kad pareiškėjas sudarė komercinį sandorį, o Nutarime nustatytas pažeidimas buvo susijęs su pareiškėjo ūkine komercine veikla. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pagal JTO konvencijos 10 straipsnio 3 dalį valstybė negali remtis valstybės imunitetu procese, kuris susijęs su komerciniu sandoriu.
251. Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjant pirmosios instancijos teismo išvados teisingumo klausimą bei siekiant nustatyti, ar pareiškėjui turėtų būti taikomas imunitetas nuo jurisdikcijos, pirmiausia reikia išnagrinėti valstybės imuniteto taikymo teisinius pagrindus bei įvertinti, ar pareiškėjas pakliūna į valstybės imuniteto taikymo reglamentavimo sritį. 
252. Tarptautinėje teisėje ir tarptautinėje praktikoje visuotinai pripažįstamas valstybės imuniteto principas, kuris reiškia valstybės, jos organų ir atstovų, taip pat valstybės turto imunitetą nuo užsienio valstybių jurisdikcijos, t. y. ir imunitetą nuo užsienio valstybių teismų jurisdikcijos bei imunitetą nuo vykdomųjų veiksmų. Valstybės imuniteto doktrina leidžia valstybei gintis nuo jai reiškiamo ieškinio, atsisakant dalyvauti procese atsakovu pagal jai reiškiamus reikalavimus. Taip pat pripažįstama riboto valstybės imuniteto doktrina, pagal kurią valstybė ar jos vardu veikianti institucija gali turėti imunitetą tik dėl veiksmų viešosios teisės reglamentuojamoje srityje (lot. acta jure imperii), o tais atvejais, kai valstybė ar jos institucija dalyvauja privatinės teisės reglamentuojamuose santykiuose (lot. acta jure gestionis), valstybė negali remtis imunitetu nuo užsienio teismų jurisdikcijos, nes šiuose santykiuose valstybė dalyvauja tokiais pačiais pagrindais kaip ir privatūs asmenys (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/2007).
253. Atkreiptinas dėmesys, kad šį aspektą tarptautinėje teisėje reglamentuoja 2004 m. gruodžio 2 d. Jungtinių Tautų Organizacijos jurisdikcinių imunitetų konvencija, kuria ir remiasi pareiškėjas. Lietuvos Respublika nėra ratifikavusi šios konvencijos, tačiau kaip nurodė EŽTT, yra nusistovėjęs tarptautinės teisės principas, kad net ir tais atvejais, kai valstybė nėra ratifikavusi sutarties, jai gali būti privaloma viena iš jos nuostatų, jei ta nuostata atspindi paprotinę tarptautinę teisę, arba ją „kodifikuodama“, arba sukurdama naują paprotinę normą (EŽTT 2010 m. kovo 23 d. sprendimas byloje Cudak prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 15869/02), 66 p.).
254. Nagrinėdama pareiškėjo argumentus, kuriuose jis remiasi JTO konvencija, išplėstinė teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad JTO konvencijos 2 straipsnio 1 dalies 3 punktas apibrėžia, jog tos konvencijos tikslais sąvoka „valstybė“ reiškia valstybės agentūras ar žinybas, ar kitus subjektus, tiek, kad jie turi teisę atlikti ir faktiškai atlieka suverenius valstybės veiksmus (angl. agencies or instrumentalities of the State or other entities, to the extent that they are entitled to perform and are actually performing acts in the exercise of sovereign authority of the State). JTO konvencijos komentaras atskleidžia, kad tokia kategorija apima valstybės agentūras ar žinybas ir kitus asmenis, įskaitant privačius subjektus, bet tik tiek, kiek jie turi įgaliojimų atlikti veiksmus įgyvendinant prerogatyvą de la puissance publique (viešieji įgaliojimai). Peržengiant tokias ribas ar vykdant veiklą, nepatenkančią į valstybės suverenios valdžios vykdymo sferą, tokie subjektai iš tikrųjų neturi jokio imuniteto nuo jurisdikcijos. Taigi agentūra, žinyba ar kitas subjektas, turintis teisę atlikti veiksmus įgyvendinant suverenią valstybės valdžią bei privataus pobūdžio veiksmus, imunitetu gali remtis tik dėl veiksmų, kuriuos atlieka įgyvendindamas suverenią valstybės valdžią (1991 metų Valstybių ir jų turto imuniteto straipsnių projektas su komentarais, Jungtinės Tautos, 2005, 14 pastraipa).
255. Be kita ko, JTO konvencijos komentare pažymima, kad sąvoka „agentūros, žinybos ar kiti subjektai“ teoriškai gali apimti valstybines įmones ar kitus valstybės įsteigtus subjektus, vykdančius komercinius sandorius. Tačiau kartu pabrėžiama, kad JTO konvencijos tikslais daroma prielaida, kad tokios valstybinės įmonės ar kiti subjektai neturi suteiktų įgaliojimų atlikti vyriausybines funkcijas, ir, atitinkamai dažniausiai neturi teisės remtis imunitetu nuo jurisdikcijos kitos valstybės teismuose (1991 metų Valstybių ir jų turto imuniteto straipsnių projektas su komentarais, Jungtinės Tautos, 2005, 15 pastraipa). 
256. Taigi darytina išvada, kad suverenios valstybės valdžios įgyvendinimas arba acta jure imperii neabejotinai leidžia subjektui remtis imunitetu nuo kitos valstybės jurisdikcijos, nes tokie veiksmai iš esmės reiškia, kad jis veikia ne savo nuožiūra, tačiau valstybės kompetentingų valdžios institucijų įgaliojimu. Vadinasi, pareiškėjas galėtų būti tapatinamas su valstybe ir remtis imunitetu JTO konvencijos prasme, jei būtų konstatuota, kad veiksmai ar neveikimas, dėl kurių pareiškėjas Nutarimu pripažintas pažeidusiu 2004 m. kovo 18 d. nutarimą Nr. 1S-38, buvo vykdomi kokia nors forma pateiktu Rusijos Federacijos valdžios institucijų nurodymu, t. y. kad taip pareiškėjas vykdė „valstybės suverenios valdžios vykdymo veiksmus“.  
257. Pareiškėjas apeliacinio skundo 349 punkte teigia, kad ypatingas jo statusas pagal Rusijos Federacijos teisę lemia, jog pareiškėjas privalo veikti nepažeisdamas Rusijos Federacijos interesų: i) prisidėti prie Rusijos Federacijos energijos eksporto plėtros ir teigiamo užsienio prekybos balanso palaikymo; ii) prisidėti prie Rusijos reikšmės pasaulinėje kuro ir energijos rinkoje; iii) pritraukti investicijas į Rusijos dujų pramonę; iv) prisidėti prie įdarbinimo ir pajamų Rusijos Federacijoje gerinimo. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, tokie pareiškėjo nurodomi jo veiklai keliami tikslai yra pernelyg abstraktaus pobūdžio, kad galėtų būti nagrinėjamu atveju pripažįstami įgaliojimais, skirtais įgyvendinti valstybės suverenią valdžią, t. y. acta iure imperii.
258. Nutarties 201–204 punktuose aptartos AB „Lietuvos dujos“ privatizavimo sąlygos, AB „Lietuvos dujos“ akcijų pirkimo–pardavimo sutarties nuostatos akivaizdžiai tvirtina, kad pareiškėjas AB „Lietuvos dujos“ akcijas įsigijo kaip juridinis asmuo (verslo subjektas), vykdantis ūkinę komercinę veiklą, o ne įgyvendindamas Lietuvos ir Rusijos Federacijos susitarimus ar vykdydamas Rusijos Federacijos valdžios institucijų nurodymus. Pažymėtina, kad AB „Lietuvos dujos“ akcijų pirkimo–pardavimo sutarties 3.2. straipsnio 1.5. punkte nurodyta, kad pirkėjas, reiškiantis atvirąją akcinę bendrovę (OAO) „Gazprom“, visiškai ir besąlygiškai atitinka visus parduodamas akcijas įsigyjančiam subjektui privatizavimo programoje nustatytus kvalifikacinius reikalavimus, t. y. pirkėjas yra subjektas, kuris teikia gamtines dujas AB „Lietuvos dujos“ ar kitoms įmonėms Lietuvoje ir kuris tiesiogiai arba per kontroliuojamus subjektus kontroliuoja bei eksploatuoja gamtinių dujų išteklius ir gamtinių dujų transportavimo infrastruktūrą, reikalingą efektyviai vykdyti jo tiekimo; pirkėjui (OAO „Gazprom“) keliamas reikalavimas gauti Konkurencijos tarybos leidimą dėl rinkos struktūrų koncentracijos Lietuvoje, jei toks reikalavimas taikomas pagal tuo metu galiojusius Lietuvos Respublikos įstatymus (6.3. str. 1.1. p.). Byloje surinkti įrodymai neleidžia spręsti, kad pareiškėjas AB „Lietuvos dujos“ akcijas įsigijo kaip sui generis statusą pagal viešąją tarptautinę teisę turintis subjektas, veikiantis Rusijos Federacijos valdžios institucijų nurodymu, o ne verslo subjektas, pagal komercinio pobūdžio akcijų pirkimo–pardavimo sutartį prisiėmęs atitinkamai sričiai būdingas iš tos sutarties kylančias teises ir įsipareigojimus. Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie atskleistų, jog pareiškėjo veiksmai ar neveikimas, dėl kurių jis Nutarimu pripažintas pažeidusiu 2004 m. kovo 18 d. nutarimą Nr. 1S-38, buvo vykdomi kokia nors forma pateiktu Rusijos Federacijos valdžios institucijų nurodymu. To nepaneigia apeliacinio skundo 19 punkte nurodomas argumentas, kad Rusijos Federacija yra suteikusi pareiškėjui įgaliojimus eksportuoti dujas iš Rusijos Federacijos į užsienio valstybes vykdant tarptautinius Rusijos Federacijos įsipareigojimus.
259. Be to, pareiškėjas kreipėsi į atsakovą, prašydamas leidimo vykdyti koncentraciją ir įsigyti AB „Lietuvos dujos“ akcijas pagal Konkurencijos įstatymą, kuris taikomas ir ne Lietuvos Respublikoje registruotų ūkio subjektų veiklai, jeigu dėl šios veiklos ribojama konkurencija Lietuvos Respublikos vidaus rinkoje (KĮ 2 str. 2 d.).
260. Apibendrinant konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad Nutarime nustatytas pažeidimas buvo susijęs su pareiškėjo ūkine komercine veikla bei atsakovas teisėtai tyrė, ar pareiškėjo veikla neribojo konkurencijos Lietuvos Respublikos vidaus rinkoje, ir sprendė, ar pareiškėjas pažeidė Koncentracijos vykdymo sąlygą, pagrįsta remiantis bylos faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, o pareiškėjo argumentai dėl imuniteto nuo Lietuvos Respublikos jurisdikcijos taikymo atmestini.
261. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nustatė, kad 1994 m. birželio 24 d. Europos Sąjungos sudaryto su Rusijos Federacija partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimas nereguliuoja tyrimo dėl konkurencijos taisyklių pažeidimo.
262. Pareiškėjas, remdamasis 1994 m. birželio 24 d. Europos Sąjungos sudarytos Rusijos Federacija partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimo 84 ir 102 straipsniais, teigia, kad atsakovas, prieš pradėdamas tyrimą ir juo labiau – prieš skirdamas didžiausią Lietuvos istorijoje paskirtą sankciją už tariamą ekonominio pobūdžio pažeidimą, privalėjo konsultuotis su atitinkamomis Rusijos Federacijos valdžios institucijomis, tačiau to nepadarė. Be to, sąmoningai neinformavo Rusijos Federacijos institucijų apie dėl pareiškėjo vykdomą tyrimą, nesikonsultavo su Rusijos Federacijos institucijomis dėl pareiškėjo specifinio statuso bei veiklos savarankiškumo. Pareiškėjas teigia, kad Susitarimo 53 straipsnio 1 dalyje aiškiai įtvirtinta, jog vienas iš susitarimo tikslų yra siekis bendradarbiauti taikant konkurencijos įstatymus ir šalinant įmonių ar valstybių sukuriamas kliūtis ES ir Rusijos Federacijos prekybai.
263. Išplėstinė teisėjų kolegija tokiai pareiškėjo pozicijai nepritaria, nes atsakovas netyrė pareiškėjo veiksmų pagal Europos Sąjungos konkurencijos teisės taisykles, o apsiribojo jo veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2004 m. kovo 18 d. nutarimo Nr. 1S-38 nuostatoms tyrimu. Be to, Susitarimo 84 straipsnis įtvirtina, kad šalys nustato bendradarbiavimą, kuriuo siekiama užkirsti kelią tokių rūšių neteisėtai veiklai: (...) neteisėtos veikos ekonominės veiklos srityje, įskaitant korupciją. Be kita ko, pastebėtina, kad minėtas straipsnis taip pat atskleidžia, jog bendradarbiavimas pirmiau minėtose srityse yra grindžiamas abipusiu konsultavimusi ir glaudžia sąveika bei numato techninę ir administracinę pagalbą, kuri apima nacionalinių teisės aktų neteisėtos veiklos prevencijos srityje rengimą, informacijos centrų kūrimą, neteisėtos veiklos prevencijoje dalyvaujančių institucijų veiksmingumo didinimą, personalo mokymą ir mokslinių tyrimų infrastruktūrų kūrimą, abipusiškai priimtinų priemonių, užkertančių kelią neteisėtai veiklai, rengimą. Pažymėtina, kad Susitarimo 84 straipsnio nuostata nesuponuoja išvados dėl įpareigojimo bendradarbiauti tuomet, kai įtariant dėl neteisėtos veikos ekonominės veiklos, yra pradedamas tyrimas.
264. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neįvertino KĮ 2 straipsnio 2 dalies bei poveikio doktrinos taikymo sąlygų ir dėl to priėmė klaidingą sprendimą.
265. Išplėstinė teisėjų kolegija nurodo, kad tiek 2004 metais, tiek atsakovui atliekant tyrimą, KĮ 2 straipsnio 2 dalis įtvirtino, jog šis įstatymas taikomas ir ne Lietuvos Respublikoje registruotų ūkio subjektų veiklai, jeigu dėl šios veiklos ribojama konkurencija Lietuvos Respublikos vidaus rinkoje. Anot pareiškėjo, ši nuostata nenurodo, kad KĮ taikomas ūkio subjektams nepriklausomai nuo to, kurioje vietoje atlikti konkurenciją ribojantys veiksmai, tačiau iš tiesų pabrėžtina, kad vienintelė šios nuostatos įtvirtinta sąlyga įstatymui taikyti yra konkurencijos Lietuvos Respublikos vidaus rinkoje ribojimas, nulemtas ūkio subjekto veiklos. Taigi, jei ūkio subjekto veikla riboja konkurenciją Lietuvos Respublikos vidaus rinkoje, tuomet įstatymas taikomas, neatsižvelgiant į tai, kur subjektas yra registruotas, kur ir kokius veiksmus jis atliko, vienintelis svarbus aspektas vertinant įstatymo taikymo galimybę yra tas, kad veiksmai riboja konkurenciją Lietuvos Respublikos vidaus rinkoje.
266. Pabrėžtina ir tai, kad konkurencijos ribojimas gali pasireikšti ne tik veikla, bet ir neveikimu, pavyzdžiui, jei dominuojančią padėtį užimanti įmonė atsisako tiekti iš privačių lėšų sukurtos infrastruktūros esminius elementus, kai tai gali pašalinti visą konkurenciją rinkoje ir toks atsisakymas negali būti objektyviai pateisinamas, toks atsisakymas tiekti pripažįstamas piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi (ESTT 1998 m. lapkričio 26 d. sprendimas Oscar Bronner GmbH & Co. KG prieš Mediaprint Zeitungs- und Zeitschriftenverlag GmbH & Co. KG, Mediaprint Zeitungsvertriebsgesellschaft mbH & Co. KG ir Mediaprint Anzeigengesellschaft mbH & Co. KG, C‑7/97, EU:C:1998:569, 41 p.). Atsižvelgiant į tai pripažintina, kad atsakovas naudojasi įgaliojimais taikyti KĮ normas ne tik dėl įmonių aktyvių veiksmų, bet ir dėl neveikimo, ribojančio konkurenciją Lietuvos Respublikos vidaus rinkoje. Konkurencijos įstatymo nuostatos būtent Tarybai suteikia išimtinius įgaliojimus kontroliuoti įmonių koncentracijas Lietuvos Respublikos lygiu. 
267. Taigi KĮ 2 straipsnio 2 dalis laikytina teisiniu pagrindu taikyti įstatymą ir užsienio valstybėse registruotų ūkio subjektų veiklai, neatsižvelgiant į tai, kur jie veikė, jeigu dėl šios veiklos ribojama konkurencija Lietuvos Respublikos vidaus rinkoje. Kadangi KĮ taip pat įtvirtina atsakovo funkcijas ir įgaliojimus, konstatuotina, kad atsakovas turi jurisdikciją vykdyti jam numatytas funkcijas ne tik dėl Lietuvos Respublikoje, bet ir dėl užsienyje registruotų ūkio subjektų veiklos, neatsižvelgiant į tai, kur jie veikė, jeigu dėl šios veiklos ribojama konkurencija Lietuvos Respublikos vidaus rinkoje. 
268. Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju analizuoti poveikio doktrinos taikymą nėra tikslinga. Vadovaujantis ESTT praktika Komisijai pripažįstami įgaliojimai taikyti ES konkurencijos teisės taisykles koncentracijai, įgyvendintai įmonės, įsikūrusios už ES ribų, kai buvo įsigyjama dalis ES teritorijoje įsteigtos įmonės (ESTT 1973 m. vasario 21 d. sprendimas Europemballage ir Continental Can prieš Komisiją, 6/72, ECLI:EU:C:1973:22, 16 p.). Gencor byloje net ir nesivadovaujant poveikio doktrina buvo pripažinta, kad Komisija, taikydama reglamentą dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės, planuojamai koncentracijai, apie kurią pranešė įmonės, kurių registruotos buveinės ir kasybos bei gamybos veikla vykdoma už Sąjungos ribų, nesuklydo vertindama teritorinę reglamento taikymo sritį (Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo 1999 m. kovo 25 d. sprendimas Gencor Ltd prieš Europos Bendrijų Komisiją, T-102/96, ECLI:EU:T:1999:65, 88 p.).
269. Manytina, kad analogiškai vertintini nacionalinių konkurencijos institucijų įgaliojimai, kai vadovaujantis 2004 m. sausio 20 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės koncentracija nepasiekia ES masto. Todėl išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas, būdamas nacionaline konkurencijos institucija, turėjo įgaliojimus taikyti nacionalines teisės normas, reglamentuojančias koncentracijų kontrolę. Vykdydamas turimus įgaliojimus atsakovas nustatė sąlygas, kurioms esant koncentracija būtų laikoma atitinkančia Lietuvos Respublikos konkurencijos teisės taisykles, o pareiškėjas, nustatytoms sąlygoms neprieštaraudamas ir vykdydamas koncentraciją, laikytina, kad toms sąlygoms pritarė. Dėl to darytina išvada, kad atsakovo vykdytas pareiškėjo veiklos tyrimas yra tiesiogiai nulemtas įgaliojimų nustatyti atitinkamas sąlygas koncentracijai, o ne poveikio doktrinos taikymo rezultatas.
270. Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo nurodytas apeliacinio skundo pagrindas dėl atsakovo jurisdikcijos nebuvimo ir poveikio doktrinos taikymo yra nepagrįstas.

Dėl pavėluoto tyrimo termino pratęsimo

271. Konkurencijos įstatymo (2012 m. kovo 22 d. įstatymo Nr. XI-1937 redakcija) 23 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad Konkurencijos taryba tyrimą turi baigti ne vėliau kaip per penkis mėnesius nuo nutarimo pradėti tyrimą priėmimo dienos. Konkurencijos taryba motyvuotu nutarimu kiekvieną kartą šį terminą gali pratęsti ne ilgiau kaip trims mėnesiams. KĮ 28 straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad tyrimas laikomas baigtu, kai Konkurencijos taryba patvirtina įgaliotų pareigūnų tyrimo išvadas dėl įtariamo pažeidimo. Konkurencijos taryba priima nutarimą tyrimą nutraukti, jeigu: 1) tyrimo metu paaiškėja, kad teisės pažeidimo nėra; 2) veiksmai nepadarė esminės žalos įstatymų saugomiems interesams, o ūkio subjektas, įtariamas pažeidęs įstatymą, geranoriškai nutraukė veiksmus ir pateikė Konkurencijos tarybai rašytinį įsipareigojimą tokių veiksmų neatlikti ar atlikti veiksmus, šalinančius įtariamą pažeidimą ar sudarančius prielaidas jo išvengti ateityje; 3) tyrimo metu paaiškėja arba atsiranda šio įstatymo 24 straipsnio 4 dalyje nurodytos aplinkybės (KĮ 28 str. 3 d.).  
272. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas tyrimą dėl pareiškėjo veiklos pradėjo 2012 m. liepos 30 d., o 2013 m. sausio 3 d. nutarimu Nr. 1S-1, pasibaigus penkiems mėnesiams, t. y. terminui, nurodytam KĮ 23 straipsnio 5 dalyje, šio tyrimo terminą pratęsė. Taigi šiuo atveju egzistuoja 3 dienų laiko tarpas (nuo 2012 m. gruodžio 31 d. iki 2013 m. sausio 3 d.), kai tyrimo terminas pagal KĮ 23 straipsnio 5 dalį buvo pasibaigęs ir nebuvo pratęstas. Pirmosios instancijos teismas dėl tokios susidariusios teisinės situacijos Nutarimo nepripažino neteisėtu, konstatuodamas, kad formalus procedūros pažeidimas nėra pagrindas pripažinti administracinį aktą neteisėtu pagal ABTĮ 89 straipsnio 3 punktą, o pagal KĮ nuostatas Taryba privalo išnagrinėti ir įvertinti tas aplinkybes, kurios leido įtarti galimą KĮ pažeidimą ir sudarė pagrindą pradėti tyrimą. Sprendime pažymėta, kad pareiškėjas nenurodė jokių svarių argumentų, kokiu konkrečiu būdu buvo pažeistos jo teisės ir kaip būtų pakitęs Tarybos atlikto tyrimo rezultatas, jei tyrimas būtų pratęstas laiku.
273. Primintina, kad ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, jog skundžiamas aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje yra pripažįstama, jog ši nuostata reiškia, kad ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti administracinį aktą neteisėtu, jeigu įstatymas tiesiogiai nenustato tokios procedūros pažeidimo pasekmės. Kriterijus, pagal kurį turi būti vertinama procedūros pažeidimo įtaka priimto administracinio akto teisėtumui, yra tikimybė, kad dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-79-624/2016; 2014 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-253/2014 ir kt.).
274. Pareiškėjas, apeliaciniame skunde kritikuodamas pirmosios instancijos teismo poziciją, teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog Nutarimas priimtas neteisėtai vykdyto tyrimo pagrindu: i) pasibaigus KĮ 23 straipsnio 5 dalyje nurodytam terminui, atsakovas turėjo pradėti naują tyrimą; ii) visi įrodymai, gauti pasibaigus KĮ 23 straipsnio 5 dalyje nustatytam terminui, yra neleistini, nes atsakovas neturėjo teisės rinkti duomenų jau pasibaigusio tyrimo pagrindu; iii) Nutarimo priėmimas jau pasibaigusio tyrimo pagrindu yra esminis procedūros pažeidimas.
275. Išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinio skundo motyvus, pirmiausia konstatuoja, kad pareiškėjo teiginys, jog pasibaigus penkių mėnesių terminui, atsakovas turėjo pradėti naują tyrimą, nėra teisiškai pagrįstas, o KĮ tokių nuostatų nėra įtvirtinta. KĮ 23 straipsnio 5 dalyje, kuria vadovaujasi pareiškėjas, nėra nustatyta, kad po penkių mėnesių, jei šis terminas nėra pratęstas, tyrimas turi būti baigtas. Tyrimo pabaigą aiškiai reglamentuoja KĮ 28 straipsnio 2 dalis, nustatanti, kad tyrimas laikomas baigtu, kai Konkurencijos taryba patvirtina įgaliotų pareigūnų tyrimo išvadas dėl įtariamo pažeidimo. Kadangi 2012 m. gruodžio 31 d. Konkurencijos taryba nepatvirtino įgaliotų pareigūnų tyrimo išvadų dėl įtariamo pažeidimo, taip pat Konkurencijos taryba nepriėmė nutarimo tyrimą nutraukti, nelaikoma, kad atsakovo vykdytas pareiškėjo veiklos tyrimas buvo baigtas 2012 m. gruodžio 31 d.
276. KĮ 23 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta Konkurencijos tarybos teisė pratęsti tyrimą, t. y. vykdomas tyrimas nėra apribotas naikinamaisiais terminais. Be to, būtina pažymėti, kad KĮ 23 straipsnio 5 dalyje yra nustatyti procedūrinio pobūdžio nurodymai Tarybai, kaip veikti, kad būtų efektyviai įgyvendintos funkcijos. Terminas, per kurį Taryba turi atlikti tyrimą (penki mėnesiai), skirtas ne asmens pažeistai teisei ginti, o valstybės institucijos funkcijoms įgyvendinti. Pagal KĮ nuostatas Tarybai suteikta teisė pratęsti penkių mėnesių terminą, t. y. vykdyti tyrimą ilgiau nei penkis mėnesius. Akcentuotina, kad KĮ nenustatyta, kiek kartų ir kokiam maksimaliam laikui gali būti pratęstas terminas, per kurį Taryba privalo užbaigti tyrimą, bei nėra nustatyta, kad tyrimas gali būti nutrauktas dėl pernelyg ilgos tyrimo trukmės. Pažymėtina, kad netoleruotina situacija, kai tyrimo terminas nėra pratęstas, nors tyrimas nebuvo baigtas ir reikalinga jį tęsti, tačiau nagrinėjamu atveju atsakovo vykdyto tyrimo pratęsimas pavėlavus 3 dienomis, nevertintinas kaip esminis procedūros pažeidimas, dėl kurio turi būti panaikintas Nutarimas. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad net praleidus KĮ nustatytą terminą, vis dėlto egzistavo pagrindas ir pareiga atsakovui išnagrinėti ir įvertinti tas aplinkybes, kurios leido įtarti galimą KĮ pažeidimą ir sudarė pagrindą pradėti tyrimą, pripažintina pagrįsta ir teisėta.
277. Dėl pareiškėjo argumentų, kad po penkių mėnesių, t. y. suėjus terminui, nurodytam KĮ 23 straipsnio 5 dalyje, visi įrodymai, gauti po šio termino pasibaigimo, turėjo būti nepriimti, pažymėtina, kad 2013 m. sausio 3 d. nutarimu Nr. 1S-1 tyrimas buvo pratęstas ir toliau jis vyko nepažeidžiant KĮ 23 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų terminų. Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju vertinant Nutarimo teisėtumą, būtų teisiškai reikšminga aplinkybė, susijusi su atsakovo vykdytu įrodymų rinkimu nuo 2012 m. gruodžio 31 d. iki 2013 m. sausio 3 d., kai nebuvo priimtas sprendimas tyrimą pratęsti, ir Nutarimo pagrindimas tokiais įrodymais. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad nei pareiškėjas, nei atsakovas nepateikė byloje duomenų, kuriais remiantis būtų galima konstatuoti, kad nuo 2012 m. gruodžio 31 d. iki 2013 m. sausio 3 d., kai KĮ 23 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas terminas jau buvo praleistas, bet 2013 m. sausio 3 d. atsakovo nutarimas Nr. 1S‑1 dėl tyrimo termino pratęsimo dar nebuvo priimtas, atsakovas rinko įrodymus ir šiais įrodymais yra grindžiamas Nutarimas.
278. Taigi apibendrinant išdėstytus argumentus konstatuotina, kad minėtas procedūros pažeidimas negali būti laikomas pagrindu abejoti Nutarimo pagrįstumu ir nagrinėjamu atveju vertintinas kaip formalus. Kartu pastebėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 30 d. sprendime administracinėje byloje Nr. R-23-261/2015 yra nurodyta, jog formalus procedūros pažeidimas vertintinas kaip neesminis, neturintis įtakos atsakovo priimtų sprendimų teisėtumui, jei nėra sietinas su galbūt pažeistomis pareiškėjo teisėmis. Šiuo atžvilgiu svarbu ir tai, kad dėl klaidos, kurią pripažino atsakovas, praleistas 3 dienų terminas nagrinėjamu atveju savaime neturi įtakos pareiškėjo gynybos teisėms: pareiškėjui suteikiamos Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintos garantijos, todėl nors pareiškėjas skundo, nagrinėto pirmosios instancijos teisme, 29 punkte nurodė, kad nepagrįstai nebaigus tyrimo ar nemotyvuotai pratęsus tyrimo veiksmus, pažeidžiami teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principai, tačiau išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, tokio abstraktaus ir neargumentuoto teiginio nepakanka, kad būtų galima pripažinti, jog 3 dienų atsakovo vėlavimas pratęsti tyrimo terminą galėjo lemti pareiškėjo gynybos teisių pažeidimą. 

Dėl dokumentų įteikimo pareiškėjui nesilaikant teisės aktuose nustatytų reikalavimų

279. Byloje nustatyta, kad atsakovas 2014 m. kovo 17 d. raštu „Dėl tyrimo baigimo, paaiškinimų dėl tyrimo išvadų pateikimo ir Konkurencijos tarybos 2014-05-13 posėdžio“ Nr. (2.1-24)6V-502 informavo pareiškėją, kad tyrimas dėl OAO „Gazprom“ veiksmų atitikties Tarybos 2004 m. kovo 18 d. nutarimo Nr. 1S-38 nuostatoms baigtas, pateikė pranešimo išrašą be komercinių paslapčių su vertimu į rusų kalbą bei, vadovaudamasis Konkurencijos įstatymo (2012 m. kovo 22 d. įstatymo Nr. XI-1937 redakcija) 29 straipsnio 1 ir 2 dalimis bei Konkurencijos tarybos darbo reglamento 62.2 punktu, informavo apie teisę raštu pateikti paaiškinimus dėl tyrimo išvadų bei susipažinti su tyrimo bylos medžiaga. Tuo pačiu atsakovas, vadovaudamasis Konkurencijos įstatymo 29 straipsnio 3 dalimi, informavo pareiškėją apie įvyksiantį Konkurencijos tarybos posėdį, kuriame bus svarstomas klausimas dėl OAO „Gazprom“ veiksmų atitikties Tarybos 2004 m. kovo 18 d. nutarimo Nr. 1S-38 nuostatoms bei apie teisę duoti paaiškinimus ir būti išklausytam tame posėdyje nagrinėjant šią bylą. Visa informacija kartu buvo pateikta į rusų kalbą vertimų biure išverstame dokumente. Minėtas 2014 m. kovo 17 d. raštas Nr. (2.1-24)6V-502 buvo pasirašytas Tarybos pirmininko ir per DHL Express siuntų tarnybą išsiųstas pareiškėjui jo buveinės Rusijoje adresu, taip pat išsiųstas pareiškėjui elektroniniu paštu bei faksu, analogiškas Konkurencijos tarybos pirmininko pasirašytas 2014 m. kovo 19 d. raštas Nr. (2.1-24)6V-528 „Dėl tyrimo baigimo, paaiškinimų dėl tyrimo išvadų pateikimo ir Konkurencijos tarybos 2014-05-13 posėdžio“ buvo išsiųstas pareiškėjo atstovybių Belgijoje ir Latvijoje adresais.
280. Kaip minėta, atsakovas 2014 m. kovo 17 d. tiesiogiai paštu per siuntų tarnybą pareiškėjo buveinės Rusijoje adresu, taip pat elektroniniu paštu ir faksu išsiuntė informaciją apie 2014 m. gegužės 13 d. (t. y. po beveik dviejų mėnesių) vyksiantį Konkurencijos tarybos posėdį, kartu pateikdamas ir kitus posėdžiui esminę reikšmę turinčius dokumentus – informaciją dėl tyrimo baigimo bei paaiškinimų dėl tyrimo išvadų pateikimo, be to, tą pačią informaciją pakartojo 2014 m. kovo 19 d. tiesiogiai paštu pareiškėjo atstovybių Belgijoje ir Latvijoje buveinių adresais. Pareiškėjas byloje pats neginčija, kad gavo atsakovo siųstą informaciją dėl tyrimo baigimo, paaiškinimų dėl tyrimo išvadų pateikimo ir Konkurencijos tarybos 2014 m. gegužės 13 d. posėdžio. Be kita ko, pareiškėjas 2014 m. balandžio 23 d. atsakovui pateikė paaiškinimus „Dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos tyrimo baigimo“, kuriuose nurodė, jog pareiškėjas Lietuvoje komercinės veiklos tiesiogiai nevykdo ir nepripažįsta atsakovo kompetencijos, o tai įrodo, kad atsakovo siųstus procesinius dokumentus pareiškėjas gavo. Visa pateikiama informacija buvo išversta į rusų kalbą, todėl pareiškėjas taip pat neginčijo, kad jam buvo suprantamas atsakovo siųstos informacijos turinys. Apibendrinant konstatuotina, kad pareiškėjui nebuvo užkirstas kelias dalyvauti atsakovo rengtame posėdyje, be to, buvo pateikta visa posėdžiui esminę reikšmę turinti informacija.
281. Pareiškėjas šioje byloje teigia, kad atsakovas privalėjo pateikti pranešimą apie baigtą tyrimą ir Tarybos posėdį pagal 1992 metų Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutarties „Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose“ nuostatas, o toks viešosios teisės pažeidimas yra esminis procedūrinis pažeidimas, kuris sudaro pagrindą panaikinti Nutarimą.
282. Išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėdama minėtus pareiškėjo argumentus, visų pirma pabrėžia, kad atsakovo pranešimo apie tyrimo išvadas ir kitų dokumentų įteikimas yra svarbus procesinis veiksmas, nuo kurio priklauso proceso teisėtumas, tuo pačiu ir tinkamas asmens teisių šiame procese įgyvendinimas. Tokią išvadą suponuoja Konkurencijos įstatymo 29 straipsnio 1, 2 ir 3 dalių nuostatų analizė.
283. Konkurencijos įstatymo 29 straipsnio 1 ir 2 dalys nurodo, kad baigus tyrimą, pareiškėjui, pažeidimu įtariamam subjektui (toliau – procedūros dalyviai), Konkurencijos tarybos sprendimu ir kitiems suinteresuotiems ūkio subjektams ar viešojo administravimo subjektams (toliau – kiti suinteresuoti asmenys) raštu pateikiamos tyrimo išvados ir pasiūloma per Konkurencijos tarybos nustatytą protingą terminą raštu pateikti savo paaiškinimus dėl jų, taip pat procedūros dalyviams sudaroma galimybė susipažinti su tyrimo bylos medžiaga. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad įstatymo norma nenustato konkretaus įteikimo būdo, kuriuo raštu turi būti pateikiamos tyrimo išvados, pasiūloma pateikti paaiškinimus dėl jų ir informuojama apie galimybę susipažinti su bylos medžiaga. Konstatuotina, kad šiuos reikalavimus atsakovas išpildė, išsiųsdamas 2014 m. kovo 17 d. raštą Nr. (2.1-24)6V-502 pareiškėjui jo buveinės adresu Rusijoje paštu, taip pat faksu bei elektroniniu paštu, o 2014 m. kovo 19 d. raštą Nr. (2.1-24)6V-528 išsiuntė į pareiškėjo atstovybes Belgijoje ir Latvijoje tiesiogiai paštu. Įteikimą Belgijoje ir Latvijoje esančioms pareiškėjo buveinėms įrodo byloje esantys DHL Express siuntų tarnybos įteikimą patvirtinantys dokumentai. Kaip jau minėta, byloje neneigiama, kad pareiškėjas šiuos dokumentus gavo.
284. Atsižvelgiant į tai, kad dokumentai dėl tyrimo baigimo, paaiškinimų dėl tyrimo išvadų pateikimo ir Konkurencijos tarybos posėdžio pareiškėjui buvo siunčiami vienu kartu, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamomis aplinkybėmis Konkurencijos įstatymo 29 straipsnio 1 ir 2 dalys turi būti skaitomos ir aiškinamos kartu su to paties straipsnio 3 dalimi, pagal kurią apie Konkurencijos tarybos posėdžio vietą ir laiką procedūros dalyviams ir kitiems suinteresuotiems asmenims turi būti iš anksto pranešta Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nustatyta tvarka. Pagal CPK, jeigu asmuo, kuriam turi būti įteiktas procesinis dokumentas, nėra Lietuvos Respublikos pilietis, teismas kreipiasi į užsienio valstybės teismą ar kitą valstybės instituciją dėl teisinės pagalbos suteikimo (CPK 803 str. 3 d.). Nagrinėdami bylas Lietuvos Respublikos teismai su užsienio valstybių teismais dėl teisinės pagalbos susižino per Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją, išskyrus tarptautinių sutarčių ir Europos Sąjungos teisės aktų nustatytus atvejus, kai susižinoma tiesiogiai (CPK 801 str. 1 d.). 
285. Kadangi, kaip jau buvo konstatuota, pareiškėjui skirta sankcija dėl savo griežtumo laikytina baudžiamąja Konvencijos prasme, t. y. dėl sankcijos griežtumo pareiškėjui turėtų būti taikomos Konvencijos 6 straipsnyje numatytos garantijos, išplėstinė teisėjų kolegija pastebi, kad baudžiamajame procese jeigu kaltinamasis – užsienio valstybės pilietis yra ne Lietuvos Respublikos teritorijoje kaltinamojo akto dėl nusikaltimo, už kurį numatyta atsakomybė Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 7 straipsnio pagrindais, nuorašas taip pat turi būti pateikiamas ne tiesiogiai kaltinamajam, bet Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse numatytoms centrinėms susižinojimo įstaigoms užsienio valstybėje (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 220 str. 6 d.). Kitaip tariant, nagrinėjant KĮ 29 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nurodomų dokumentų įteikimo pareiškėjui tinkamumo klausimą svarbu nustatyti nagrinėjamu atveju taikytiną reglamentavimą, kuriuo vadovaujantis tokie dokumentai turėjo būti įteikti.
286. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad 2007 m. lapkričio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1393/2007 dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo valstybėse narėse ir panaikinantis Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1348/2000 taikomas nagrinėjant civilines ir komercines bylas, kai teisminis arba neteisminis dokumentas turi būti perduodamas iš vienos valstybės narės į kitą, kad būtų joje įteiktas. Tačiau nagrinėjamoje byloje šio reglamento nuostatos nėra svarbios, nes KĮ 29 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nurodyti dokumentai turėjo būti perduoti pareiškėjo registracijos adresu į Rusijos Federaciją, o šis ES teisės aktas nereglamentuoja dokumentų įteikimo ne ES valstybėse narėse.
287. 1965 m. lapkričio 15 d. Hagos konvencijoje dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse ir komercinėse bylose įteikimo užsienyje (toliau – Hagos konvencija dėl dokumentų įteikimo), kurią Lietuvos Respublika ratifikavo 2000 m. gegužės 9 d. įstatymu Nr. VIII–1670, nustatyti būdai, kuriais teisminiai ir neteisminiai dokumentai turi būti perduodami iš vienos susitariančiosios valstybės į kitą, kurioje juos reikia įteikti. Joje nustatyta, kad paprastai dokumentai perduodami ne konsuliniais ir diplomatiniais kanalais, o per centrinę instituciją, kuri įteikia dokumentus pati arba suorganizuoja jų įteikimą. Hagos konvencijoje dėl dokumentų įteikimo taip pat numatyti keli alternatyvūs dokumentų perdavimo būdai, pavyzdžiui, paštu. Tačiau šio teisės akto 11 straipsnis nustato: „Ši Konvencija netrukdo dviem arba daugiau Susitariančiųjų Valstybių susitarti leisti naudoti kitus nei numatyti ankstesniuose straipsniuose teisminių dokumentų perdavimo įteikimui būdus, o ypač tiesioginius jų atitinkamų įstaigų ryšius“. Taigi Hagos konvencija dėl dokumentų įteikimo leidžia valstybėms sudaryti dvišales sutartis, pagal kurių nuostatas dokumentai būtų įteikiami, todėl turėtų būti vadovaujamasi būtent tokiomis sutartimis, jei jos yra sudarytos.
288. Nagrinėjamu atveju reikia vadovautis 1992 metų Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutartimi dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose, kurios 2 straipsnio 1 dalis nustato, kad abiejų Susitariančiųjų Šalių teisingumo įstaigos teikia viena kitai teisinę pagalbą civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose, vadovaudamosi šios Sutarties nuostatomis; 3 straipsnis įtvirtina, kad teisinė pagalba apima, inter alia, dokumentų įteikimą ir persiuntimą, o 9 straipsnio, reglamentuojančio dokumentų įteikimo tvarką, 1 dalis nustato, kad įstaiga, kuriai pateikiamas prašymas, įteikia dokumentus pagal jos valstybėje galiojančias taisykles, jeigu įteikiamieji dokumentai surašyti jos kalba arba prie jų pridėtas patvirtintas vertimas. Tais atvejais, kai dokumentai surašyti ne Susitariančiosios Šalies, kuriai pateikiamas prašymas, kalba arba prie jų nepridėtas vertimas, jie įteikiami gavėjui tuo atveju, jei jis sutinka juos priimti.
289. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta ankščiau, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad  procesiniai dokumentai dėl tyrimo baigimo, paaiškinimų dėl tyrimo išvadų pateikimo ir Konkurencijos tarybos posėdžio pareiškėjui turėjo būti pateikti Dvišalėje sutartyje nustatyta tvarka per Susitariančiųjų Šalių teisingumo įstaigas, tačiau iš tiesų jie buvo išsiųsti  tiesiogiai pareiškėjui (2014 m. kovo 17 d. raštas Nr. (2.1-24)6V-528 ir 2014 m. kovo 19 d. raštas Nr. (2.1-24)6V-502), ir dėl to pripažįsta, kad atsakovas pareiškėjui minėtus dokumentus pateikė nesilaikydamas Konkurencijos įstatymo 29 straipsnio 3 dalies reikalavimų.
290. EŽTT jurisprudencijos analizė rodo, jog nacionalinio teismo pareiga tinkamai informuoti bylos šalį apie procesą vertinama pakankamai griežtai, draudžiant formalų požiūrį į jos vykdymą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. lapkričio 8 d. sprendimo byloje Strizhak prieš Ukrainą (pareiškimo Nr. 72269/01) 38–40 p.; 2007 m. gegužės 3 d. sprendimo byloje Prokopenko prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 8630/03) 18–20 p.; 2009 m. spalio 13 d. sprendimo Ovus prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 42981/04) 47–50 p.). Šio teismo praktikoje nuosekliai pabrėžiamas bendrasis principas, kad šalių lygybė netektų prasmės, jei bylos šaliai nebūtų pranešta apie bylos nagrinėjimą taip, kad ji turėtų galimybę jame dalyvauti, jeigu nuspręstų pasinaudoti vidaus teisėje įtvirtinta tokia teise. Vis dėlto taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad EŽTT kiekvieną situaciją analizuoja individualiai ir vertina proceso visumą; tam tikri informavimo trūkumai gali būti vertinami kaip iš esmės nepažeidžiantys Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimų, jei iš proceso visumos matyti, kad asmuo galiausiai turėjo galimybę pateikti savo poziciją, pastabas byloje (žr. mutatis mutandis (su reikiamais pakeitimais) EŽTT 2007 m. birželio 7 d. sprendimo byloje Zagorodnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 66941/01) 30 ir 34 p.).
291. Šiuo aspektu išplėstinė teisėjų kolegija, pritardama, kad tarptautinė dvišalė sutartis yra esminę reikšmę turintis teisės šaltinis, vis dėlto sprendžia, kad specifiškai susiklosčiusi situacija dėl pareiškėjo informavimo byloje analizuotina atsižvelgiant ir į tai, ar nagrinėjamu atveju iš esmės nebuvo pažeistas Dvišalės sutarties 1 straipsnyje nurodomas tikslas – abiejų Susitariančiųjų Šalių piliečiams užtikrinti vienodą, efektyvią teisinę gynybą. Šis principinis tikslas nepaneigiamas, jei išimtiniais atvejais, specifinėmis bylos aplinkybėmis matyti, kad CPK nuostatų taikymas suteikė galimybę veiksmingai, operatyviai, ekonomiškai išnagrinėti bylą, su sąlyga, kad nebuvo pažeistos kitos esminės proceso šalių teisės į teisingą bylos nagrinėjimą garantijos. Konstatuotina, kad net ir nustačius tam tikrus informavimo trūkumus, jie gali būti vertinami kaip neesminiai ir nepažeidžiantys tarptautinio susitarimo tikslo bei pagrindinių nacionalinio civilinio proceso principų, asmens teisių (dėl realios galimybės pristatyti savo poziciją teismo akivaizdoje ne mažiau palankiomis priemonėmis, kaip kad yra suteiktas kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims) esmės, jei, analizuojant procesą bendrai, matyti, kad asmuo turėjo galimybę pateikti savo poziciją, pastabas byloje ir pirmiau įvardyti trūkumai nelėmė neteisingo teismo sprendimo priėmimo. Proceso, kaip visumos, vertinimas pripažįstamas taip pat ir EŽTT praktikoje (žr. cituoto EŽTT sprendimo byloje Zagorodnikov prieš Rusiją 28–35 p.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-548/2013).
292. Lietuvos teismų praktikoje aiškiai pripažįstama, kad jei asmuo, prieš kurį užsienio valstybėje buvo inicijuotas teismo procesas, bent vieną kartą laiku bei tokiu būdu, kuris jam leido suprasti teismo procesą inicijavusio asmens reikalavimo esmę, buvo informuotas apie procesą, laikoma, jog jis turėjo realią galimybę šiame procese dalyvauti ir jame gintis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. rugsėjo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2000; 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2009). Dokumentai asmeniui gali būti įteikiami nebūtinai laikantis visų egzistuojančių formalių taisyklių, tačiau jie turi būti įteikiami prieš tiek laiko ir tokiu būdu, kad galėtų veiksmingai pasirūpinti savo teisių gynimu teisme.
293. Nors atsakovas pasirinko pareiškėjo informavimo apie tyrimo baigimą, paaiškinimų dėl tyrimo išvadų pateikimą ir Konkurencijos tarybos posėdį būdą ir informavimo pareigos praktinį įgyvendinimą, neatitinkantį teisės aktų nustatytų tokio informavimo taisyklių, tačiau tinkamai ir veiksmingai užtikrino pareiškėjo teisę į teisminę gynybą nacionalinės teisės ir Konvencijos atžvilgiu. Kaip jau buvo nurodyta šios nutarties 283 punkte, pareiškėjui buvo įteikti dokumentai, suteikta pakankamai laiko pasirūpinti savo teisių gynimu, be to, pareiškėjas 2014 m. balandžio 23 d. atsakovui pateikė paaiškinimus „Dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos tyrimo baigimo“, kurie buvo priimti ir įvertinti Nutarime. Akcentuotina, kad pareiškėjui buvo sudarytos galimybės dalyvauti atsakovo rengtame posėdyje ir būti jame išklausytam, nes buvo pateikta visa posėdžiui esminę reikšmę turinti informacija bei pareiškėjas informuotas apie posėdžio vietą ir laiką.
294. Pareiškėjo teiginį, kad esant itin grubiam ir sąmoningam viešosios tarptautinės teisės pažeidimui pareiškėjas  neturėjo ir negalėjo vertinti atsakovo siųstų dokumentų, be kita ko, pranešimo apie tyrimo išvadas, kaip autentiškų suverenios valstybės kompetentingos institucijos dokumentų, išplėstinė teisėjų kolegija vertina kaip nepagrįstą ir prieštaraujantį draudimui piktnaudžiauti savo procesinėmis teisėmis tokiu būdu, kai šalis neįsitraukia į ginčo nagrinėjimą, motyvuodama tuo, jog jos informavimas apie proceso pradžią turėjo formalių procesinių trūkumų.
295. Apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad  nagrinėjamu atveju nustačius, jog buvo pažeistas reikalavimas dokumentus dėl tyrimo baigimo, paaiškinimų dėl tyrimo išvadų pateikimo ir Konkurencijos tarybos posėdžio pareiškėjui pateikti Dvišalėje sutartyje nustatyta tvarka per Susitariančiųjų Šalių teisingumo įstaigas, Nutarimas vis dėlto nepripažintinas neteisėtu ir nepanaikintinas, nes nustatytas pažeidimas nėra esminis procedūrinis pažeidimas. Ši išvada grindžiama tuo, kad pareiškėjas buvo informuotas apie Tarybos posėdį kartu pateikiant posėdžiui esminę reikšmę turinčius dokumentus – informaciją dėl tyrimo baigimo bei dėl paaiškinimų dėl tyrimo išvadų pateikimo, taip pat pareiškėjui buvo užtikrinta galimybė efektyviai išsakyti savo poziciją dėl tyrimo išvadų ir dalyvauti Tarybos posėdyje, t. y. būti išklausytam. Tokia išvada atitinka ir ESTT praktiką, kurioje buvo atmesti asmenų dėstomi argumentai, jog Komisijos sprendimo įteikimas laikytinas netinkamu, nes turėjo būti atsiųstas diplomatiniais kanalais, o ne paštu. ESTT konstatavo, kad apie sprendimą pranešta tinkamai, jei jis pasiekia adresatą ir dėl to pastarasis gali su juo susipažinti (ESTT 1973 m. vasario 21 d. sprendimas Europemballage Corporation ir Continental Can Company Inc. prieš Europos Bendrijų Komisiją, 6/72, ECLI:EU:C:1973:22, 9–10 p.).

Dėl atsisakymo leisti susipažinti su dokumentais

296. Konkurencijos taryba 2012 m. liepos 30 d. priėmė nutarimą Nr. 1S-105 „Dėl OAO „Gazprom“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2004 m. kovo 18 d. nutarimo Nr. 1S-38 nuostatoms tyrimo pradėjimo“, kuriuo pradėjo tyrimą dėl OAO „Gazprom“ veiksmų atitikties Konkurencijos tarybos 2004 m. kovo 18 d. nutarimo Nr. 1S-38 nuostatoms. Tyrimo dėl OAO „Gazprom“ veiksmų atitikties Konkurencijos tarybos 2004 m. kovo 18 d. nutarimo Nr. 1S-38 nuostatoms dokumentai, dalies kurių buvo pateikti išrašai be konfidencialios informacijos, buvo suformuoti į Konkurencijos bylos tomus Nr. 1, 2, 11, 12, 15, 16, 19, o dokumentai, sudarantys ūkio subjektų komercinę paslaptį, buvo suformuoti į atskirus Konkurencijos bylos tomus Nr. 3–10, 13, 14, 17, 18.
297. Konkurencijos taryba 2014 m. kovo 17 d. raštu Nr. (2.1-24)6V-502 OAO „Gazprom“ pranešė, kad Taryba, apsvarsčiusi Dominuojančių ūkio subjektų ir susijungimų skyriaus 2014 m. kovo 4 d. pranešimą Nr. 5S-1/2014 apie atliktą tyrimą dėl OAO „Gazprom“ veiksmų atitikties 2014 m. kovo 18 d. nutarimo Nr. 1S-38 nuostatoms, 2014 m. kovo 7 d. nusprendė tyrimą baigti, ir pasiūlė iki 2014 m. balandžio 7 d. raštu pateikti savo paaiškinimus dėl tyrimo išvadų bei susipažinti su tyrimo bylos medžiaga; informavo apie Konkurencijos taryboje vyksiantį posėdį, kurio metu bus svarstomas klausimas dėl OAO „Gazprom“ veiksmų atitikties 2004 m. kovo 18 d. nutarimo Nr. 1S-38 nuostatoms. Kartu su šiuo raštu Konkurencijos taryba pateikė OAO „Gazprom“ 2014 m. kovo 4 d. pranešimo Nr. 5S-1/2014 išrašą be komercinių paslapčių su vertimu į rusų kalbą.
298. Pareiškėjas Konkurencijos tarybai 2014 m. birželio 11 d. pateikė prašymą „Dėl susipažinimo su Konkurencijos tarybos bylų medžiaga ir leidimo pasidaryti kopijas“, kuriuo, be kita ko, paprašė kuo operatyviau sudaryti sąlygas susipažinti su Konkurencijos bylos medžiaga, sudaryta Konkurencijos tarybai priimant Nutarimą, ir padaryti nurodytos bylos medžiagos elektronines kopijas arba leisti pasidaryti kopijas savo asmenine elektronine įranga. Pareiškėjas Konkurencijos tarybai 2014 m. birželio 13 d. pateikė skundą dėl Konkurencijos tarybos darbuotojų veiksmų neteisėtumo grubiai pažeidžiant teisę į gynybą ir įslaptinant 2014 m. birželio 10 d. nutarimo Nr. 2S-3/2014 bylos dalį, kuriuo paprašė pripažinti su Nutarimo byla dirbusių Konkurencijos tarybos tyrėjų veiksmus neteisėtais ir užtikrinti OAO „Gazprom“ teisę susipažinti su visa Nutarimo bylos medžiaga.
299. Atsakydama į 2014 m. birželio 13 d. skundą, Konkurencijos taryba 2014 m. birželio 16 d. raštu Nr. (1.25-22)6V-1190 OAO „Gazprom“ atstovą informavo, kad šis skundas nesudaro pagrindo Konkurencijos tarybai pradėti skundo nagrinėjimo procedūrą, kadangi turi esminių trūkumų, ir nustatė terminą iki 2014 m. birželio 23 d. pašalinti skundo trūkumus, bei pateikti, be kita ko, skundą, kuriame būtų aiškiai įvardijama, kokios konkrečios tyrimo medžiagos trūksta pareiškėjui, kad jis galėtų įvertinti Nutarime atliktą vertinimą. Pareiškėjas Konkurencijos tarybai 2014 m. birželio 16 d. pateikė paaiškinimą dėl 2014 m. birželio 13 d. skundo, kuriuo paprašė, be kita ko, užtikrinti OAO „Gazprom“ teisę susipažinti su visa Nutarimo bylos medžiaga. Išnagrinėjusi OAO „Gazprom“ atstovo 2014 m. birželio 13 d. skundą Konkurencijos taryba 2014 m. birželio 26 d. priėmė nutarimą Nr. 1S-101/2014, kuriuo nutarė netenkinti pareiškėjo 2014 m. birželio 13 d. skundo dėl Konkurencijos tarybos tyrėjų, dirbusių su Nutarimo byla, bei Dominuojančių ūkio subjektų ir susijungimų skyriaus vedėjos veiksmų ir pareiškėjo prašymo leisti susipažinti su visa Konkurencijos tarybos Nutarimo bylos medžiaga teisėtumo ir pagrįstumo.
300. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą dėl Nutarimo, 2014 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi nustatė, kad Konkurencijos taryba pareiškė prašymą konkurencijos bylos 3 ir 14 tomus (AB „Lietuvos energijos gamyba“); 6, 14 ir 17 tomus (Alternatyvus tiekėjas); 4 ir 5 tomus (AB „Lietuvos dujos“); 7 tomą (uždaroji akcinė bendrovė „Dujotekana“); 8 tomą (AB „Achema“); 9 tomą (uždaroji akcinė bendrovė „Kauno termofikacijos elektrinė“); 10 tomą (Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija); 13 tomą (uždaroji akcinė bendrovė „Haupas“); 18 tomą (OAO „Gazprom“) pripažinti nevieša ir neleisti su ja susipažinti kitiems asmenims, išskyrus nurodytą medžiagą pateikusius asmenis ir Tarybos atstovus, kadangi minėtoje medžiagoje esanti informacija sudaro ūkio subjektų komercinę paslaptį. Pirmosios instancijos teismas nutarė pripažinti, kad prie administracinės bylos pridėtos konkurencijos bylos medžiagos dalis – 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 13, 14, 17 ir 18 tomuose esanti medžiaga, yra nevieša bylos medžiaga, ir jos neteikti susipažinti bei kopijuoti kitiems proceso dalyviams, iš kurių ši medžiaga nėra gauta arba jiems skirta.
301. Pareiškėjas skundo nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teismui teikė procesinius prašymus dėl įrodymų ir susipažinimo su bylos medžiaga, kurie buvo atmesti. Pastebėtina, kad pareiškėjas teikė skundą dėl atsakovo neteisėto neva konfidencialios medžiagos įslaptinimo atskiroje administracinėje byloje, tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 21 d. nutartimi bylą dėl pareiškėjo skundo nutraukė, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 9 d. nutartimi administracinėje byloje pareiškėjo atskirąjį skundą atmetė, iš esmės nurodydamas, kad atskiro proceso inicijavimas yra beprasmis, nes pareiškėjo argumentai dėl nesupažindinimo su tyrimo medžiaga, medžiagos pripažinimo konfidencialia vykdant procedūrą, kurią baigus buvo priimtas Nutarimas, bus vertinami administracinėje byloje, kurioje nagrinėjamas Nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.
302. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovas be pakankamo teisinio pagrindo įslaptino 60 procentų bylos medžiagos, o pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo prašymus su tokia medžiaga susipažinti, pažeidė jo teisę į gynybą, nors administraciniame procese proceso šalims privalo suteikti vienodas galimybes, taip pat vienodą galimybę dalyvauti įrodinėjimo procese – surenkant (teikiant) įrodymus teismui ir pasisakant dėl jų vertinimo.
303. Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi teisinį reguliavimą, atsakovo pripažintus neviešais dokumentus, su pirmosios instancijos teismo pozicija sutinka.
304. Pirmiausiai pažymėtina, kad pagal ABTĮ 51 straipsnio 2 dalį šalis arba institucija, teikianti teismui dokumentus ar medžiagas, kurių duomenys sudaro valstybės, tarnybos, profesinę ar komercinę paslaptį, gali prašyti teismo neteikti jų susipažinti ir kopijuoti. Dėl to teismas priima nutartį. Komercinės paslapties apibrėžimą pateikia CK 1.116 straipsnio 1 dalis, kurioje įtvirtinta, kad informacija laikoma komercine (gamybine) paslaptimi, jeigu turi tam tikrą ar potencialią komercinę (gamybinę) vertę dėl to, jog jos nežino tretieji asmenys ir ji negali būti laisvai prieinama dėl šios informacijos savininko ar kito asmens, kuriam savininkas ją yra patikėjęs, protingų pastangų išsaugoti jos slaptumą. Informaciją, kuri negali būti laikoma komercine (gamybine) paslaptimi, nustato įstatymai. Komercinės paslaptys yra pramoninės nuosavybės objektas, taigi, kaip ir visi kiti pramoninės nuosavybės objektai (patentai, prekių ženklai, dizainas, pan.) yra svarbi konkuravimo rinkoje priemonė. Taigi informacija, kurią bendrovė laiko komercine paslaptimi, turi būti slapta, labai svarbi ir identifikuojama tinkamu būdu.
305. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas anksčiau paminėtos teisės normos turinį, yra nurodęs, kad komercine paslaptimi gali būti duomenys, atitinkantys tokius požymius: 1) nevieša informacija; 2) saugojama informacija; 3) turinti komercinę vertę informacija. Pagal šiuos požymius komercine paslaptimi gali būti informacija, kuri neprivaloma viešai skelbti, nėra žinoma tretiesiems asmenims ir ją pagal įstatymą nedraudžiama pripažinti komercine paslaptimi; kurią savininkas saugo protingomis pastangomis, pavyzdžiui, fizinėmis, techninėmis, teisinėmis, organizacinėmis ar kitokiomis priemonėmis; ir kuri turi komercinę vertę arba jos praradimas būtų komerciškai žalingas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-499/2006; 2011 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2011; kt.). Medžiagos pripažinimas komercine ūkio subjekto paslaptimi yra Konkurencijos įstatyme ir Konkurencijos tarybos darbo reglamente įtvirtinta procedūra. Konkurencijos tarybos administracijos pareiga apsaugoti ūkio subjektų komercines paslaptis, be kita ko, turėtų būti siejama su Konkurencijos tarybos darbo reglamente įtvirtinta tokios apsaugos įgyvendinimo tvarka.
306. Kaip matyti iš pareiškėjui adresuoto atsakovo 2014 m. birželio 26 d. rašto Nr. (1.25-22)6V-1270 dėl Konkurencijos tarybos sprendimo pagal OAO „Gazprom“ 2014 m. birželio 13 d. skundą, atsakovo vykdyto tyrimo išvadose, kurios buvo pateiktos pareiškėjui ir dėl kurių pareiškėjas pateikė savo paaiškinimus, konfidencialus buvo tik alternatyvaus tiekėjo pavadinimas, taigi pareiškėjui buvo žinomos visos aplinkybės, kuriomis remiantis jis buvo kaltinamas pažeidęs Koncentracijos vykdymo sąlygą. Iš to paties atsakovo rašto matyti, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė ne tik susipažinti su tyrimo medžiaga, išskyrus su kitų ūkio subjektų komercinę paslaptį sudarančia informacija, bet ir su komercine paslaptį sudarančios informacijos bei dokumentų išrašais be komercinių paslapčių, bylos tomų apyrašais, kuriuose įvardyti dokumentai, sudarantys komercinę paslaptį, bei nurodyta, kurių ūkio subjektų tai yra komercinė paslaptis.
307. Išplėstinė teisėjų kolegija, išnagrinėjusi konfidencialia pripažintos bylos medžiagos turinį, konstatuoja, kad atsakovas, gavęs kiekvieno iš ūkio subjektų prašymus, vadovaudamasis Konkurencijos įstatymo 21 straipsniu, pagrįstai pripažino medžiagą konfidencialia. Kitaip tariant, šioje byloje konfidencialia pripažinta informacija atitinka komercinės paslapties sampratą, nurodytą CK 1.116 straipsnyje ir šios informacijos atskleidimas pareiškėjui galėjo būti žalingas tą informaciją pateikusiems ūkio subjektams.
308. Taip pat pagrįstai konfidencialia laikytina tyrimo medžiagos dalis, kurią tokia pripažinti pirmosios instancijos teismo prašė Taryba.
309. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad jeigu ūkio subjektams medžiagos pripažinimas konfidencialia trukdo ginti teises, jie turi nurodyti ir motyvuotai pagrįsti, kodėl ir kokie konkretūs konfidencialiais pripažinti duomenys jiems trukdo ginti savo teises (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-253/2014).
310. Šiuo aspektu išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, nemotyvuotai atsisakydamas leisti pareiškėjui susipažinti su įslaptintais dokumentais, užkirto kelią pareiškėjui tiek pasisakyti dėl jų vertinimo, pagrįstumo, tiek ir išdėstyti savo aplinkybes, reikšmingas ginčui išnagrinėti. Pareiškėjo nuomone, akivaizdu, kad nesusipažinus su bylos įrodymų dalimi, nebuvo objektyvių galimybių pateikti galutinį ginčo teisinių santykių vertinimą nei pasirengimo bylą nagrinėti stadijoje, nei teismo posėdyje. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo argumentai prieštarauja minėtai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai dėl motyvuoto pagrindimo. Pabrėžtina, kad dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo neleisti susipažinti su konfidencialia pripažinta medžiaga nebuvo apribotos pareiškėjo gynybos teisės, nes nei Nutarimas, nei pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra grindžiamas konfidencialia pripažinta medžiaga. 
311. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, konfidencialia pripažinta medžiaga nagrinėjamoje byloje nedaro esminės įtakos teisiniam pareiškėjo veiksmų vertinimui ir atsakomybės nustatymui. Iš Tarybos Nutarimo be konfidencialių duomenų motyvų galima aiškiai suprasti esminius Tarybos argumentus. Taigi, atsižvelgiant į pirmiau aptartas nagrinėjamos bylos aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas neleisti pareiškėjui susipažinti su konfidencialia pripažinta informacija yra pagrįstas ir teisėtas.

Dėl baudos

312. Pareiškėjas ginčija Nutarimo dalį, kuria jam už 2004 m. kovo 18 d. nutarime Nr. 1S‑38 nustatytos Koncentracijos vykdymo sąlygos pažeidimą paskirta 35 651 268,54 Eur bauda. Pareiškėjas nurodo, kad nagrinėjamoje byloje bauda negali būti paskirta, nes jis nepažeidė Koncentracijos vykdymo sąlygos, o jei pažeidimas būtų konstatuotas, tuomet nesant pareiškėjo kaltės jis turėtų atleistas nuo baudos arba ji turėtų būti sumažinta. Taip pat pareiškėjas nesutinka su jam paskirtos baudos padidinimu atgrasymo tikslais.  
313. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo argumentų nepripažino pagrįstais ir nustatė, jog skirdamas baudą atsakovas atsižvelgė į padaryto pažeidimo pobūdį (Koncentracijos vykdymo sąlygos pažeidimas) ir pavojingumą (labai pavojingas), pažeidimo trukmę (vieni metai), taip pat į byloje nustatytas atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes (jų nenustatyta). Tokie kriterijai baudų dydžiui nustatyti, pirmosios instancijos teismo manymu, atitinka Konkurencijos įstatymo (2012 m. kovo 22 d. įstatymo Nr. XI-1937 redakcija) 42 straipsnio 1 dalyje ir Vyriausybės 2012 m. sausio 18 nutarimu Nr. 64 „Dėl baudų, skiriamų už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus, dydžio nustatymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 2 punkte nurodytus kriterijus, o pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad Konkurencijos taryba, skirdama baudą ir nustatydama jos dydį, netinkamai pasinaudojo savo diskrecijos laisve. Sprendime atkreiptas dėmesys, kad pareiškėjui paskirta bauda procentine išraiška – viena mažiausių iš paskirtųjų ūkio subjektams, t. y. 0,03 procento pareiškėjo bendrųjų pajamų dydžio bauda, nors už pažeidimą galima skirti iki 10 procentų bendrųjų pajamų dydžio baudą.
314. Išplėstinė teisėjų kolegija šioje nutartyje jau yra konstatavusi pareiškėjo padarytą Nutarime nustatytą pažeidimą, todėl toliau nagrinės apeliacinio skundo argumentus dėl baudos neskyrimo ar simbolinės baudos skyrimo, taip pat argumentus dėl baudos apskaičiavimo taisyklių netinkamo taikymo.
315. Konkurencijos įstatymo 38 straipsnis reglamentuoja atleidimą nuo baudos konkurencijos teisės pažeidimų atvejais, tačiau ši nuostata nagrinėjamoje byloje neaktuali, nes taikytina tik ūkio subjektams, kurie yra draudžiamo konkurentų susitarimo dalyviai arba yra draudžiamo nekonkurentų susitarimo dėl tiesioginio ar netiesioginio kainų nustatymo (fiksavimo), nurodyto šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte, dalyviai, pateikę Konkurencijos tarybai visą informaciją apie tokį susitarimą. 2008 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. 1S‑27 Konkurencijos taryba patvirtino Draudžiamų susitarimų dalyvių atleidimo nuo baudų ir jų sumažinimo taisykles, kurių 2 punktas nustato, kad šių taisyklių nustatyta atleidimo nuo baudos ar jos sumažinimo tvarka taikoma tik draudžiamo konkurentų susitarimo (tai yra horizontalaus susitarimo) atvejais. Kitaip tariant, šis teisės aktas nagrinėjamoje byloje taip pat netaikytinas. Pareiškėjas nenurodo konkrečių teisės aktų, vadovaujantis kuriais ūkio subjektai gali būti atleidžiami nuo baudos konstatavus Tarybos nustatytos koncentracijos sąlygos ir / ar įpareigojimų pažeidimą.
316. Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas argumentus dėl atleidimo nuo baudos ar simbolinės baudos paskyrimo grindžia Komisijos praktika, kuri yra susijusi tik su draudžiamais susitarimais. Pareiškėjo rėmimasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-253/2014 taip pat nepripažintinas pagrįstu, nes nagrinėta byla buvo susijusi su draudžiamais susitarimais, be to, toje byloje nebuvo pagrindo vertinti baudų skyrimo ūkio subjektams klausimo, nes nebuvo konstatuotas pagrindas taikyti jiems atsakomybę (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-253/2014).
317. Dėl aplinkybių neskirti pareiškėjui baudos taikant bendruosius teisės principus, iš jų teisėtų lūkesčių principą, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimais, yra nurodęs, jog teisėtų lūkesčių apsauga yra vienas iš neatsiejamų teisinės valstybės principo elementų. Valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui, nes neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise. Įvertinęs ESTT praktiką, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad teisė remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu taikoma kiekvienam asmeniui, esančiam padėtyje, kuri leidžia manyti, kad institucija sukėlė jam pagrįstų vilčių dėl suteiktų konkrečių garantijų ( Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444‑2863/2011, taip pat šioje nutartyje nurodyti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir ESTT sprendimai). ESTT taip pat yra nurodęs, kad garantijomis, galinčiomis suteikti tokių vilčių, laikoma tiksli, nesąlygiška, nuosekli ir tam teisę turinčių patikimų šaltinių, nesvarbu kokia forma, pateikta informacija (ESTT 2011 m. kovo 17 d. sprendimas AJD Tuna Ltd v Direttur tal-Agrikoltura u s-Sajd, Avukat Generali, Nr. C-221/09, 71–72 p.).
318. Išplėstinė teisėjų kolegija, atmesdama apeliacinio skundo argumentus, kuriais remdamasis pareiškėjas teigia, kad jis turėjo būti atleistas nuo baudos ar jam turėjo būti skirta tik simbolinė bauda, pirmiausia pažymi, kad šioje byloje nustatytos aplinkybės patvirtina faktą, jog pareiškėjui buvo aiški ir suprantama Koncentracijos vykdymo sąlyga. Pareiškėjas, būdamas AB „Lietuvos dujos“ akcininku, tiekdamas gamtines dujas AB „Lietuvos dujos“ ir kontroliuodamas tiesiogiai arba per kontroliuojamus subjektus gamtinių dujų transportavimo infrastruktūrą, žinojo, kad techniškai yra neįmanoma patiekti dujas iš Vakarų Europos tiesiogiai į Lietuvą dujotiekiu, ir suprato, kad trečiasis suinteresuotas asmuo, siekdamas pirkti dujas Vakarų Europoje, realiausiai tai gali įgyvendinti dujų mainų sandorio pagalba, tačiau atsisakė derėtis dėl gamtinių dujų mainų sudarymo sandorio. Pareiškėjo argumentai, kad jam pažeidimas nebuvo akivaizdus ir nebuvo įmanoma jo numatyti iš anksto, nepripažintini pagrįstais. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal bylos duomenis pareiškėjas nesikreipė į Tarybą, kad jam būtų išaiškinta Koncentracijos vykdymo sąlyga.
319. Atkreiptinas dėmesys, kad ESTT yra pažymėjęs, jog atsakomybė už konkurencijos teisės pažeidimus taikoma tiek esant tyčiai, tiek neatsargumui, tačiau kaltės forma nereikšminga atsakomybei taikyti ir baudos dydžiui nustatyti (ESTT 1996 m. kovo 25 d. sprendimas SPO prieš Komisiją, C‑137/95 P, EU:C:1996:130). Pripažįstama, kad įmonės padarytos teisės ar fakto klaidos panaikina subjekto „tyčią“, tačiau neapsaugo nuo baudų, kai klaidos yra lemtos neatsargumo. Komisija laikosi pozicijos, kad net Susijungimo reglamento nuostatų aiškinimo klaida, kurią padarė tuo klausimu išorinę teisinę išvadą įmonei teikę patarėjai, neturi įtakos pažeidimo faktui konstatuoti, todėl į tai galima atsižvelgti tik sprendžiant, kad ES konkurencijos teisė buvo pažeista ne tyčia, o dėl neatsargumo (žr. 2014 m. liepos 23 d. Komisijos sprendimo Nr. COMP/M.7184 141 p.). Tai, jog atitinkama įmonė teisiniu požiūriu klaidingai kvalifikavo savo veiksmus, kuriais grindžiamas pažeidimo konstatavimas, negali būti pagrindas atleisti nuo baudos skyrimo, jeigu ji negalėjo nežinoti to, kad tokie jos veiksmai yra antikonkurencinio pobūdžio (ESTT (didžioji kolegija) 2013 m. birželio 18 d. sprendimas Bundeswettbewerbsbehörde un Bundeskartellanwalt prieš Schenker & Co. AG ir kt., C-681/11, EU:C:2013:404, 37–38 p.). Be to, ESTT pritaria Komisijos nuomonei, kad vertinant iš konkurencijos perspektyvos neatsargiai padarytas pažeidimas nėra mažiau sunkus nei tyčia padarytas pažeidimas (ESTT 1996 m. kovo 25 d. procesinis sprendimas Vereniging van Samenwerkende Prijsregelende Organisaties in de Bouwnijverheid ir kt. prieš Europos Bendrijų Komisiją, C-137/95 P, EU:C:1996:130, 55 p.). Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. 2015 m. gruodžio 17 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-1699-822/2015 91 p.).   
320. Dėl pirmiau nurodytų argumentų išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo atleisti pareiškėją nuo baudos už Koncentracijos vykdymo sąlygos pažeidimą ar skirti simbolinę baudą.
321. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad jam paskirta bauda yra akivaizdžiai klaidingai apskaičiuota netinkamai nustačius pažeidimo trukmę. Pareiškėjo teigimu, pažeidimas turėjo būti pripažintas vienkartiniu ir pagal Aprašo 12 punktą pažeidimo laikotarpis yra pusė metų.
322. Apskaičiuodama pareiškėjo padaryto pažeidimo trukmę, Konkurencijos taryba laikėsi pozicijos, kad pažeidimo pradžia yra atsisakymo derėtis su AB „Lietuvos energijos gamyba“ dėl gamtinių dujų mainų ar kito gamtinių dujų tiekimo sandorio. Primintina, kad AB „Lietuvos energijos gamyba“ atitinkamą pasiūlymą derėtis 2012 m. vasario 15 d. pateikė OOO „Gazprom Export“, o 2012 m. kovo 19 d. – pareiškėjui. Atsakovo nuomone, pažeidimas yra trunkamasis ir jo pabaiga laikytina 2012 m. gruodžio 31 d., t. y. laikas, iki kada vėliausiai galėjo būti sudarytas gamtinių dujų tiekimo mainų sandoris bendradarbiaujant pareiškėjui.
323. Pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovo Nutarime padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo padaryto pažeidimo trukmės nustatymo, papildomai jų nekartodamas. Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, siekiant nustatyti, ar atsakovas teisingai apskaičiavo pareiškėjui taikytinos baudos dydį pažeidimo trukmės aspektu, kurį ginčija pareiškėjas, analizuotinos baudos skaičiavimo taisyklės.
324. Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog už draudžiamus susitarimus, piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi, koncentracijos, apie kurią buvo privaloma pranešti, įgyvendinimą be Konkurencijos tarybos leidimo, koncentracijos tęsimą jos sustabdymo laikotarpiu, Konkurencijos tarybos nustatytų koncentracijos vykdymo sąlygų ar privalomų įpareigojimų pažeidimą ūkio subjektams skiriama piniginė bauda iki 10 procentų bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais. Skiriamos ūkio subjektams baudos diferencijuojamos, atsižvelgiant į pažeidimo pavojingumą; pažeidimo trukmę; ūkio subjekto atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes; kiekvieno ūkio subjekto įtaką pažeidimo padarymui, kai pažeidimą padaro keli ūkio subjektai; ūkio subjekto prekių, tiesiogiai ir netiesiogiai susijusių su pažeidimu, pardavimų vertę (Konkurencijos įstatymo 37 str. 1 d.). Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas Konkurencijos įstatymo 37 straipsnio 4 dalyje įtvirtino, jog Vyriausybė nutarimu patvirtina baudų dydžio nustatymo tvarką.
325. Vyriausybės patvirtinto Aprašo tikslas – nustatyti tvarką, kuri sudarytų sąlygas skirti individualizuotas ir prevencinį poveikį turinčias baudas ūkio subjektams, pažeidusiems KĮ ir SESV nuostatas (2 p.). Baudos dydžio nustatymo tvarka detaliai reglamentuota 4, 8, 9–11, 23 punktuose. Pažymėtina, kad siekiant atsižvelgti į kiekvieno ūkio subjekto dalyvavimo darant pažeidimą trukmę, pagal Aprašo 9–11 punktų nuostatas apskaičiuota suma dauginama iš ūkio subjekto dalyvavimo darant pažeidimą metų skaičiaus. Trumpesnis nei šešių mėnesių laikotarpis laikomas puse metų; ilgesnis už šešis mėnesius, bet trumpesnis už metus laikotarpis laikomas metais (Aprašo 12 p.).
326. Atsižvelgiant į aptartas teisės aktų nuostatas, svarbu nustatyti, ar konstatuotas pareiškėjo pažeidimas laikytinas vienkartinio ar tęstinio pobūdžio. Konstatavus, kad pažeidimas laikytinas vienkartiniu, jo laikotarpis pagal Aprašo 12 punktą būtų laikomas pusės metų trukmės, tačiau tęstinis pažeidimo pobūdis reikalautų konkretaus laikotarpio apskaičiavimo kartu jį įvertinant atsižvelgiant į Aprašo 12 punkte nustatytą trukmės suapvalinimo taisyklę.
327. Teisės teorijoje teisės pažeidimai skirstomi į paprastus ir sudėtinius, o pagal veikos pobūdį – į vienkartinius bei tęstinius. Sudėtinis tęstinis nusižengimas – tai dažniausiai keletas veikų, kurių kiekviena atskirai paėmus taip pat yra nusižengimas. Tęstinis nusižengimas laikomas baigtu padarius pirmą neteisėtą veiksmą ir trunka tol, kol pats pažeidėjas nutraukia šiuos veiksmus arba kompetentingos valstybės institucijos pareigūnas nustato teisės pažeidimo faktą. Kai subjektas nevykdo tam tikros teisinės pareigos, tęstinis pažeidimas yra trunkamojo pobūdžio ir baigiasi, kai subjektas pareigą įvykdo arba pažeidimą nutraukia kompetentinga institucija ar pareigūnas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2171/2013).
328. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad kai kurie Konkurencijos įstatymo pažeidimai yra tęstiniai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A39-1939/2008). Tokiu tęstiniu konkurencijos teisės pažeidimu yra pripažintas, pavyzdžiui, nepranešimas apie koncentraciją Konkurencijos tarybai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1699-822/2015).  
329. Kaip jau minėta, 2012 m. sausio 27 d. AB „Lietuvos energijos gamyba“ gavo alternatyvaus tiekėjo pasiūlymą įsigyti gamtinių dujų 2013–2015 metais, tačiau gamtinių dujų įsigyti iš alternatyvaus tiekėjo ši įmonė galėjo tik sudariusi gamtinių dujų mainų sandorį. 2012 m. kovo 19 d. AB „Lietuvos energijos gamyba“ kreipusis į pareiškėją su pasiūlymu sudaryti gamtinių dujų mainų sandorį AB „Lietuvos energijos gamyba“ informavo pareiškėją, kad derasi su alternatyviu tiekėju dėl gamtinių dujų įsigijimo sutarties sudarymo, todėl atsižvelgiant į nustatytą Koncentracijos vykdymo sąlygą pareiškėjas turėjo ir galėjo suprasti, kad jo atsisakymas derėtis dėl pateikto pasiūlymo aiškiai lems AB „Lietuvos energijos gamyba“ kliūtį sudaryti gamtinių dujų įsigijimo sutartį su alternatyviu tiekėju. Kitaip tariant, AB „Lietuvos energijos gamyba“ pareiškėjui pateikto pasiūlymo momentu pastarajam atsirado pareiga imtis veiksmų Koncentracijos vykdymo sąlygai įvykdyti. Tačiau pareiškėjui nevykdant tokios pareigos bei 2012 m. balandžio 11 d. atsisakius derėtis dėl AB „Lietuvos energijos gamyba“ pateikto gamtinių dujų mainų sandorio pasiūlymo, AB „Lietuvos energijos gamyba“ atsirado kliūtis sudaryti gamtinių dujų pirkimo sutartį su alternatyviu tiekėju (kaip matyti iš Nutarimo, AB „Lietuvos energijos gamyba“ derybos su alternatyviu tiekėju nutrūko šiam nurodžius, kad toliau AB „Lietuvos energijos gamyba“ ir jo bendradarbiavimas dėl dujų tiekimo negalimas, kadangi nebūtų galima gamtinių dujų patiekti į Lietuvą). Pažeidimo pobūdžio vertinimo kontekste svarbu, kad pareigą imtis pozityvių veiksmų pareiškėjas dar galėjo įvykdyti laikotarpiu, per kurį pasiūlytas gamtinių dujų mainų sandoris galėjo būti sudarytas. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad pažeidimo pobūdis laikytinas tęstiniu.
330. Atsakymo į 2012 m. kovo 19 d. AB „Lietuvos energijos gamyba“ kreipimąsi nepateikimo atveju pažeidimo pradžia turėtų būti laikomas momentas, kai pareiškėjui atsirado pareiga imtis pozityvių veiksmų Koncentracijos vykdymo sąlygai įvykdyti, t. y. AB „Lietuvos energijos gamyba“ kreipimosi į pareiškėją diena. Tačiau kadangi pareiškėjas atsisakė derėtis pažeidimo pradžia šiuo atveju laikytina informacijos apie tokį atsisakymą derėtis data, t. y. 2012 m. balandžio 11 d. Pažeidimo pabaigos apibrėžimo atžvilgiu svarbi aplinkybė, kad pareiškėjas pats tebesitęsiančio pažeidimo nenutraukė, nors turėjo imtis veiksmų Koncentracijos vykdymo sąlygai įvykdyti. Atsižvelgiant į tai, kad alternatyvus tiekėjas buvo pateikęs pasiūlymą įsigyti gamtinių dujų 2013–2015 metais, todėl sutiktina su atsakovo nuomone, kad pažeidimo pabaiga laikytina 2012 m. gruodžio 31 d., t. y. laikas, iki kada vėliausiai galėjo būti sudarytas AB „Lietuvos energijos gamyba“ gamtinių dujų pirkimo sandoris su alternatyviu tiekėju.
331. Atsižvelgdama į byloje pateiktus įrodymus ir nustatytas aplinkybes bei remdamasi Aprašo 12 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad Taryba nagrinėjamu atveju teisingai nustatė pareiškėjo pažeidimo trukmę.
332. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į akivaizdų atsakovo nenuoseklumą vertinant pažeidimo pavojingumą. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad kitais atvejais atsakovas yra nustatęs 10 procentų pavojingumo koeficientą už pažeidimą, kai draudžiami susitarimai ne tik buvo realiai sudaryti, tačiau netgi truko 5,5 metų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-253/2014), o pareiškėjui už Koncentracijos vykdymo sąlygos pažeidimą nustatė 20 procentų koeficientą, kuris taikomas už akivaizdžiausius kartelinius susitarimus tarp konkurentų.
333. Atsakydama į šiuos argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį, kad pažeidimo pavojingumas įvertinamas atsižvelgiant į visas su konkrečiu pažeidimu susijusias aplinkybes, tokias kaip pažeidimo pobūdis, visų pažeidimo dalyvių bendra rinkos dalis, pažeidimo geografinis plotas, ir kitas aplinkybes. Šių aplinkybių svarba ir jų vertinimo poreikis priklauso nuo kiekvieno konkretaus pažeidimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A‑1699-822/2015).
334. Dėl šioje nutartyje jau konstatuoto pareiškėjo pažeidimo pavojingumo nurodytina, kad iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, jog koncentracijos įgyvendinimas negavus leidimo pripažintinas pavojingu pažeidimu, o aplinkybė, jog tokiu atveju buvo apribota konkurencija arba kitaip padaryta žala, leistų kvalifikuoti tokį pažeidimą kaip žymiai sunkesnį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1699-822/2015; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-634/2013). Koncentracijos sąlygų ir įpareigojimų nustatymą lemia siekis užtikrinti, kad ūkio subjektai laiku ir efektyviai vykdytų įsipareigojimus, kurių turėtų pakakti koncentracijos nagrinėjimo metu nustatytai konkurencijos problemai visiškai išspręsti. Įvertinus nustatytą Koncentracijos vykdymo sąlygą ir su pažeidimu susijusias aplinkybes, darytina išvada, kad pagrįstai šioje byloje nustatytas pažeidimas prilygintas itin sunkiam konkurencijos teisės pažeidimui.
335. Pareiškėjo argumentas, kad skaičiuojant baudą jam už koncentracijos vykdymo sąlygos pažeidimą nustatytas 20 procentų koeficientas, kuris taikomas už akivaizdžiausius kartelinius susitarimus tarp konkurentų, nepripažintinas teisiškai pagrįstu, nes nėra teisinio pagrindo lyginti skirtingų rūšių konkurencijos teisės pažeidimų sunkumo kategorijas, t. y. itin sunkius koncentracijos taisyklių pažeidimus lyginti su itin sunkiais draudžiamus susitarimus reglamentuojančių nuostatų pažeidimais ir šiuo atžvilgiu taikyti analogiją.
336. Taip pat pareiškėjas teigia, kad jam bauda apskaičiuota pagal Aprašo 14 punkto nuostatą, prieštaraujančią bausmės teisėtumo, teisės aktų hierarchijos ir teisinės valstybės, įstatymo viršenybės, nepiktnaudžiavimo valdžia ir atsakingo valdymo principams. Pareiškėjo teigimu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nurodyta, kad įstatymų leidėjas bausmes, skiriamas už nusikalstamas veikas, ir šių bausmių dydžius turi nustatyti tik įstatymu (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarimas), o atsakovo teisė net 100 procentų didinti baudą yra įtvirtinta tik paties atsakovo iniciatyva papildytame įstatymo įgyvendinamajame teisės akte, tačiau tokios teisės atsakovui joks įstatymas nenustato. Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, jog draudžiama įstatymo įgyvendinamaisiais teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme, o Aprašo 14 punktas, nustatantis ne baudos apskaičiavimo tvarką, bet papildomą galimybę sankciją sugriežtinti, pažeidžia įstatymo viršenybės principą. Be to, Aprašas nenustato, kiek galima didinti baudą atgrasymo tikslais, taigi, atsakovui suteikiama neribota diskrecija šiuo aspektu.
337. Pareiškėjas, remdamasis minėtais argumentais, prašo sustabdyti bylą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti, ar Aprašo 14 punkte nustatyta Konkurencijos tarybos teisė neribotai didinti už konkurencijos teisės pažeidimą ūkio subjektui skirtiną baudą, atsižvelgiant į su pažeidimu nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nesusijusias ūkio subjekto pajamas, neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 37 straipsnio 1 dalies 5 punktui ir tokiu būdu nepažeidžia konstitucinių bausmės teisėtumo, teisinės valstybės ir įstatymo viršenybės principų bei Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalies.
338. Išplėstinė teisėjų kolegija, vertindama, ar atsakovas pagrįstai ir teisėtai padidino pareiškėjui apskaičiuotą baudą 100 procentų, atkreipia dėmesį į tai, kad Aprašo nuostatos iš esmės atitinka Komisijos patvirtintas pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktą skirtų baudų apskaičiavimo gaires (OLC 201, 2006, p. 2) (toliau – ir Gairės). Gairių įžangoje nurodoma, kad Komisijos teisė skirti baudas įmonėms ir įmonių asociacijoms, tyčia ar dėl neatsargumo pažeidusioms SESV 101 ir 102 straipsnio nuostatas, yra vienas iš Komisijai suteiktų būdų atlikti SESV nustatytą priežiūros funkciją. Nurodoma, kad pakankamai atgrasomas baudas reikia nustatyti ne vien tik siekiant nubausti susijusią įmonę (konkretus atgrasomasis poveikis), bet ir siekiant atgrasyti kitas įmones imtis veiksmų, prieštaraujančių SESV 101 ir 102 straipsniams, arba tęsti tokius veiksmus (bendras atgrasomasis poveikis). Gairių 30 punktas aiškiai nustato, jog Komisija ypač sieks užtikrinti, kad baudų poveikis būtų pakankamai atgrasomas, o to siekdama ji gali padidinti skirtinos baudos dydį įmonėms, kurių apyvarta, gauta iš prekių pardavimo, nesusijusių su pažeidimu, yra itin didelė.
339. Tokia norma (kurią iš esmės atkartoja Aprašo 14 p.) vertintina kaip padedanti išvengti situacijų, kai didelio ekonominio pajėgumo ūkio subjektams skiriama bauda nepasiektų atgrasomojo tikslo, nes įmonei didžiausią savo apyvartą užsitikrinant su pažeidimu nesusijusių prekių pardavimais, o baudos baziniam dydžiui apskaičiuoti atsižvelgiant tik į tiesiogiai ar netiesiogiai susijusių prekių pardavimų apyvartą, pastarieji duomenys neatspindėtų įmonės realios ekonominės galios. Jei su pažeidimu susijusių prekių pardavimai įmonėje nedideli, tai nepanaikina įmonės didžiulės ekonominės galios lemiamų pajėgumų padaryti neigiamą įtaką kitiems ūkio subjektams ir vartotojams. Todėl siekiant nustatyti tokiems ūkio subjektams atgrasomąjį poveikį turinčias baudas, būtina atsižvelgti į realius jų ekonominius pajėgumus, t. y. atsižvelgti į su pažeidimu nesusijusių prekių pardavimų lemiamą apyvartą. Pastebėtina, kad dar iki Gairių priėmimo galiojusiose 1998 metų Baudų nustatymo remiantis Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi ir Europos anglių ir plieno bendrijos sutarties 65 straipsnio 5 dalimi metodo gairėse (OLC 9, 1998) (toliau – ir 1998 metų gairės) buvo nustatyta, kad svarbu atsižvelgti į pažeidėjų efektyvų ekonominį pajėgumą padaryti pastebimą žalą kitiems ūkio subjektams ir ypač vartotojams ir nustatyti tokį baudos lygį, kuris turėtų žymų atgrasantį efektą, bei, kad apskritai reiktų atkreipti dėmesį į faktą, kad didelės įmonės paprastai turi teisinių ir ekonominių žinių ir infrastruktūrų, kurios padeda joms lengviau atpažinti pažeidimus savo veikloje ir suvokti iš to kylančias konkurencijos teisėje nusakomas pasekmes (žr. 1998 metų gairių 1 dalies A punktą). Komisija savo praktikoje baudos, skiriamos ES konkurencijos teisės pažeidimą padariusiai įmonei, bazinį dydį yra padidinusi ir 100, ir 165 bei 175 procentais (žr. 2003 m. spalio 1 d. Komisijos sprendimo byloje Nr. C.37.370 dėl proceso pagal EB sutarties 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį prieš Chisso Corporation, Daicel Chemical Industries Ltd, Hoechst AG, The Nippon Synthetic Chemical Industry Co. Ltd ir Ueno Fine Chemicals Industry Ltd, 24–26 p.).
340. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismas tokią poziciją yra patvirtinęs pasakydamas, kad iš tiesų, viena vertus, dėl būtinybės užtikrinti pakankamą atgrasomąjį baudos poveikį būtina, kad baudos dydis būtų koreguojamas atsižvelgiant į siekiamą poveikį įmonei, kuriai jis yra nustatytas, ir kad bauda nebūtų nereikšminga arba, atvirkščiai, pernelyg didelė, pirmiausia atsižvelgiant į šios įmonės finansines galimybes, kaip reikalaujama, pirma, dėl būtinybės užtikrinti baudos veiksmingumą, ir, antra, proporcingumo principo paisymo. Įmonės finansiniai ištekliai, siekiant tinkamai pasiekti atgrasymo tikslą ir laikantis proporcingumo principo, turi būti įvertinti skiriant baudą. Pradinės baudos dydžio padidinimo 100 procentų koeficientas, siekiant atsižvelgti į atitinkamos įmonės dydį ir bendruosius išteklius, neviršija Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje ir 1998 m. gairėse nustatytų ribų (žr. Europos Sąjungos Pirmosios instancijos teismo 2008 m. birželio 18 d. sprendimo byloje Hoechst GmbH prieš Europos Bendrijų Komisiją, T-410/03, EU:T:2008:211, 374, 379, 382, 387 p.).
341. Be to, Bendrasis Teismas byloje Elf Aquitaine SA prieš Europos Komisiją yra nagrinėjęs skundą, kad pagal Gairių 30 punktą Komisija padidindama baudą pažeidė teisėtumo principą, nes gairių 30 punkte nenurodomi „specialaus baudos padidinimo siekiant atgrasomojo poveikio“ apskaičiavimo veiksniai, taigi ieškovui skirtas baudos dydžio padidinimas 70 procentų nebuvo paremtas jokiu teisiniu pagrindu, pažeidžiant teisėtumo principą, pagal kurį turi būti užtikrintas pakankamas akto, kuriuo skiriamos sankcijos, tikslumas, be to, posėdyje ieškovas taip pat pastebėjo, kad minėtos gairės bet kuriuo atveju neturi teisės akto teisinės galios. Bendrasis Teismas sprendime nurodė, kad, pirma, Gairės nėra baudos dydžio nustatymo teisinis pagrindas, o tik Reglamento Nr. 1 23 straipsnio 2 dalies taikymo paaiškinimas (pagal analogiją žr. ESTT 2007 m. vasario 8 d. sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją, C‑3/06 P, EU:C:2007:88, 28 p.), ir, antra, kai baudos bazinis dydis nustatomas atsižvelgiant į pažeidimą, jo sunkumas apibrėžiamas įvertinant daugelį kitų veiksnių, kuriuos vertinti Komisija turi plačią diskreciją (minėto ESTT sprendimo Danone 25 p.). Taigi Komisija, vadovaudamasi Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalimi ir nepažeisdama Gairių, kurias įsipareigojo taikyti įgyvendindama savo diskreciją, 30 punkto, Bendrojo Teismo nuomone, galėjo 70 procentų padidinti baudos bazinį dydį ieškovui, nes jis dėl ypač didelės apyvartos galėjo lengviau surinkti reikalingas lėšas baudai sumokėti nei kiti šioje byloje nubausti subjektai (Bendrojo Teismo 2011 m. gegužės 17 d. sprendimas Elf Aquitaine SA prieš Europos Komisiją, T-299/08, EU:T:2011:217, 285 p.).
342. Išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju atsakovas pagrįstai ir teisėtai taikė Aprašo 14 punkto nuostatas, skirdamas pareiškėjui baudą. Aprašas nelaikytinas baudos dydžio nustatymo teisiniu pagrindu, nes jame įtvirtinta baudų dydžio nustatymo tvarka, t. y. Konkurencijos įstatymo 37 straipsnio taikymo detalizavimas.
343. Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, savo aktuose pripažindamas, jog pagal Konstituciją su žmogaus teisių ir laisvių turinio apibrėžimu, jų įgyvendinimo garantijų įtvirtinimu susijusį teisinį reguliavimą galima nustatyti tik įstatymu, taip pat ne kartą yra konstatavęs, jog tada, kai Konstitucija nereikalauja, kad tam tikri su žmogaus teisėmis, jų įgyvendinimu susiję santykiai būtų reguliuojami įstatymais, juos galima reguliuoti ir poįstatyminiais teisės aktais (inter alia žmogaus teisių įgyvendinimo procesinius (procedūrinius) santykius ir pan.). Antai kai kada poreikį įstatymų nustatytą teisinį reguliavimą detalizuoti ir sukonkretinti poįstatyminiuose teisės aktuose gali lemti būtinumas teisėkūroje remtis specialiomis žiniomis ar specialia (profesine) kompetencija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. vasario 7 d., 2005 m. gegužės 5 d. nutarimai).
344. Taigi atsakovas, vadovaudamasis Konkurencijos įstatymo 37 straipsniu ir Aprašo 14 punktu, galėjo 100 procentų padidinti baudos bazinį dydį pareiškėjui, nes šiuo atveju nepadidinus baudos dydžio 100 procentų, bauda netektų savo atgrasomojo pobūdžio dėl pareiškėjo ypač didelės apyvartos.
345. Pareiškėjas savo 2016 m. lapkričio 4 d. pateiktų papildomų rašytinių paaiškinimų 132 punkte teigia, kad teismo precedento formavimo požiūriu svarbu pastebėti, jog šiuo metu ūkio subjektai (pagrįstai) nesitiki baudų, viršijančių 10 procentų bendrųjų metinių pajamų, tačiau nagrinėjamoje byloje sankcionavus atsakovo ex nihilo (iš niekur) suformuotą baudos apskaičiavimo būdą, užsienio subjektus gali atgrasyti tokia beribė atsakovo diskrecija nustatant galutinį baudos dydį. Išplėstinė teisėjų kolegija šiuo aspektu pastebi, kad taip teigdamas pareiškėjas neteisingai interpretuoja KĮ ir Apraše nustatytas baudos apskaičiavimo taisykles. KĮ 36 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad už pažeidimus ūkio subjektams skiriama piniginė bauda tik iki 10 procentų bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais. Aprašo 1 punktas aiškiai nustato, kad jame reglamentuojamas baudų, skiriamų vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 41 straipsniu (dabar galiojančios KĮ redakcijos 36 straipsnis, kurio turinys atskleistas anksčiau), taip pat už SESV 101 ir 102 straipsniuose nurodytus pažeidimus, kuriuos tiria Konkurencijos taryba, dydžio nustatymas. Vadinasi, nepaisant to, koks pagal Aprašo IV dalį būtų apskaičiuotas bazinis baudos dydis, be to, kaip tas dydis būtų patikslintas pagal Aprašo V dalį atsižvelgiant į, pavyzdžiui, sunkinančių aplinkybių buvimą, bendra ūkio subjektui skiriama bauda pagal KĮ 36 straipsnį negali viršyti 10 procentų bendrųjų jo metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais.
346. Dėl pirmiau nurodyto pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą išplėstinė teisėjų kolegija nurodo, kad ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143‑78/2012).
347. Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).
348. Išplėstinė teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį bei taikytinas įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas, atsižvelgusi į analogiškose situacijose ESTT ir Komisijos plėtojamą praktiką, daro išvadą, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl pareiškėjo iškeltų abejonių dėl Aprašo 14 punkto neatitikimo KĮ 37 straipsnio 1 dalies 5 punktui, konstituciniams bausmės teisėtumo, teisinės valstybės ir įstatymo viršenybės principams bei Konstitucijos 31 straipsnio 4 daliai, turi būti tenkinamas pareiškėjo prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ir kreipiamasi į Konstitucinį Teismą.
349. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl Nutarimo teisėtumo yra pagrįsta ginčo faktinio ir teisinio aspektų analize, ginčas išnagrinėtas tinkamai įvertinus byloje surinktus įrodymus ir nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, išaiškinus ir pritaikius ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypstant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai bei papildomuose apeliacinės instancijos teismui pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl Nutarimo teisėtumo bei nepatvirtina, kad viešojo administravimo subjektas (atsakovas), priimdamas Nutarimą, pažeidė fundamentalius viešojo administravimo principus – nepiktnaudžiavimą valdžia, teisėtų lūkesčių ir proporcingumo principus, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), išplėstinė teisėjų kolegija

n u t a r i a:
Atvirosios akcinės bendrovės „Gazprom“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius
Arūnas Dirvonas
Ramūnas Gadliauskas
Irmantas Jarukaitis
Dalia Višinskienė