Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal atsakovo Joniškio rajono savivaldybės apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos prašymą atsakovui Joniškio rajono savivaldybei dėl įpareigojimo atlikti veiksmus,

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba prašymu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti Joniškio rajono savivaldybę ne vėliau kaip per du mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos konkurencingos procedūros būdu atrinkti ūkio subjektą/-us komunalinių atliekų surinkimo iš atliekų turėtojų ir atliekų vežimo paslaugoms teikti ir įpareigoti Joniškio rajono savivaldybę šią konkurencingą procedūrą vykdyti tokiu būdu, kad ji būtų prieinama visiems norintiems / galintiems teikti komunalinių atliekų surinkimo iš atliekų turėtojų ir atliekų vežimo paslaugas ūkio subjektams.

Pareiškėjas nurodė, kad Konkurencijos taryba 2015 m. sausio 22 d. priėmė nutarimą Nr. 2S-1/2015 (toliau – ir Nutarimas), kuriuo pripažino, jog Joniškio rajono savivaldybės taryba (toliau – ir Taryba) neįvykdė Konkurencijos tarybos 2012 m. balandžio 26 d. nutarimu Nr. 2S-7 nustatyto įpareigojimo – nutraukti Joniškio rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) ir uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Joniškio komunalinis ūkis“ (toliau – ir Bendrovė) bei viešosios įstaigos Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro (toliau – ir Centras) sudarytą 2010 m. gruodžio 1 d. sutartį Nr. (7-50) A7-316. Konkurencijos taryba 2012 m. nutarime Nr. 2S-7 nustatė, jog Tarybos 2010 m. lapkričio 18 d sprendimo Nr. T-214 1.2, 1.4 ir 1.10 punktais buvo pakeistos Atliekų tvarkymo taisyklių nuostatos, 5.18, 20 ir 50 punktuose numačius, kad atliekų tvarkymo paslaugas savivaldybės teritorijoje teikia savivaldybės kontroliuojama įmonė. Be to, buvo nustatyta, kad Tarybos 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimo Nr. T-215 1 punktu buvo pavesta Bendrovei nuo 2011 m. sausio 1 d. eksploatuoti Joniškio rajono savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemą, įskaitant viešąsias komunalinių atliekų surinkimo iš jų turėtojų, rūšiavimo, parengimo perdirbti, išrūšiuotų atliekų perdavimo jų tvarkytojams ir komunalinių atliekų transportavimo į jų šalinimo vietas paslaugas. Nurodyto sprendimo 3 punktu savivaldybė įpareigojo Centrą iki 2010 m. gruodžio 1 d. parengti ir pasirašyti trišalę sutartį su Joniškio rajono savivaldybe ir Bendrove dėl savivaldybės komunalinių atliekų surinkimo iš jų turėtojų, rūšiavimo, parengimo perdirbti, išrūšiuotų atliekų perdavimo jų tvarkytojams ir komunalinių atliekų transportavimo į jų šalinimo vietas paslaugų teikimo. Šių Tarybos sprendimų pagrindu Administracija su Bendrove bei Centru sudarė 2010 m. gruodžio 1 d. Joniškio rajono komunalinių atliekų surinkimo iš jų turėtojų, rūšiavimo, parengimo perdirbti, išrūšiuotų atliekų perdavimo jų tvarkytojams ir komunalinių atliekų transportavimo į jų šalinimo vietas viešosios paslaugos teikimo sutartį Nr. (7.50) A7-316 (toliau – ir 2010 m. Sutartis). Šia sutartimi Bendrovei buvo pavesta vykdyti viešąją atliekų tvarkymo paslaugą savivaldybės teritorijoje. Konkurencijos taryba 2012 m. nutarimu Nr. 2S-7 konstatavo, kad Joniškio rajono savivaldybė privilegijavo Bendrovę, tuo pačiu diskriminuodama kitus šias paslaugas galinčius teikti ūkio subjektus. Konkurencijos taryba pripažino, kad savivaldybės priimtų sprendimų ir jų pagrindu sudarytos 2010 m. Sutarties pagrindu buvo užkirstas kelias kitiems ūkio subjektams siūlyti ir teikti komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugas savivaldybės teritorijoje. Savivaldybė neįvertino aplinkybės, kad jos poreikius galinčių patenkinti paslaugų rinkos yra konkurencingos ir dėl teisės teikti paslaugas turi būti varžomasi, nors turėjo pareigą užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, vykdydama Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus. Konkurencijos taryba 2012 m. nutarimo Nr. 2S-7 rezoliucinės dalies 1 punktu nutarė, kad Tarybos 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimo Nr. T-214 1.2, 1.4 ir 1.10 punktai (pakeitę atitinkamai Joniškio rajono savivaldybės atliekų tvarkymo taisyklių 5.18, 20 ir 50 punktus) pažeidžia Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus; Tarybos 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimo Nr. T-215 1 ir 3 punktai pažeidžia Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus; šių sprendimų pagrindu su Bendrove ir Centru sudaryta 2010 m. Sutartis pažeidžia Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus. Konkurencijos taryba 2012 m. nutarimo Nr. 2S-7 rezoliucinės dalies 2 punktu įpareigojo Joniškio rajono savivaldybę ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo Konkurencijos tarybos nutarimo paskelbimo leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“ panaikinti arba pakeisti 2010 m. sprendimo Nr. T-214 1.2, 1.4 ir 1.10 punktus taip, kad neprieštarautų Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams, panaikinti 2010 m. sprendimo Nr. T-215 1 ir 3 punktus bei nutraukti šių sprendimų pagrindu sudarytą 2010 m. Sutartį. Siekdama nustatyti, kaip vykdomi Konkurencijos tarybos 2012 m. balandžio 26 d. nutarimu Nr. 2S-7 nustatyti įpareigojimai, Konkurencijos taryba atliko tyrimą. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad 2013 m. rugsėjo 12 d. Taryba priėmė sprendimą Nr. T-143 (toliau – ir 2013 m. Sprendimas), kuriuo pavedė Administracijai su Bendrove sudaryti vidaus sandorį 36 mėnesių laikotarpiui. Be to, buvo nustatyta, kad 2013 m. Sprendimo pagrindu savivaldybė su Bendrove pasirašė sutartis: 2013 m. rugsėjo 18 d. sutartį Nr. (3.43)A7-2513 ir 2013 m. rugsėjo 30 d. sutartį Nr. S-14/(3.43)A7-2604 (toliau – ir 2013 m. Sutartys). 2013 m. Sutartimis su Bendrove trejų metų laikotarpiui buvo sudarytas vidaus sandoris dėl savivaldybės komunalinių atliekų surinkimo iš jų turėtojų, rūšiavimo, parengimo perdirbti, išrūšiuotų atliekų perdavimo jų tvarkytojams ir komunalinių atliekų transportavimo į jų šalinimo vietas paslaugų teikimo. Atlikusi tyrimą Konkurencijos taryba 2015 m. sausio 25 d. nutarime konstatavo, kad savivaldybė neįvykdė Konkurencijos tarybos 2012 m. nutarime Nr. 2S-7 numatyto įpareigojimo nutraukti 2010 m. Sutartį taip, kad būtų panaikintas prieštaravimas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams. Ši išvada padaryta atsižvelgus į tai, kad 2013 m. Sutartys nepašalino 2012 m. nutarimu Nr. 2S-7 konstatuoto Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimo, kuris pasireiškė skirtingų konkurencijos sąlygų sudarymu privilegijuojant vieną ūkio subjektą – bendrovę. Konkurencijos taryba padarė išvadą, kad situacija rinkoje tiek sudarius 2010 m. Sutartį, tiek ir sudarius 2013 m. Sutartis, išliko nepakitusi – teikti komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugas gali tik be konkurencingos procedūros parinkta savivaldybės kontroliuojama bendrovė. Kitiems ūkio subjektams (ar jų grupėms) tokiu savivaldybės sprendimu buvo užkirstas kelias patekti į atitinkamą rinką. Aukščiau nurodyta išvada buvo padaryta įvertinus tai, kad savivaldybė, netinkamai vykdydama 2012 m. nutarimu 2S-7 nustatytus įpareigojimus, paslaugų teikėją parinko ne konkurso ar kitos konkurencingos procedūros būdu, o vadovaudamasi Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalimi, paskelbė Centrinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje apie vidaus sandorius dėl komunalinių atliekų surinkimo iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymo. Tačiau taip paskelbto paslaugos pirkimo vidaus sandorio būdu negalėjo įgyvendinti joks ūkio subjektas, nepriklausantis savivaldybei. Atsakovas pabrėžė, jog tam, kad būtų įvykdytas Konkurencijos tarybos 2012 m. balandžio 26 d. nutarimas Nr. 2S-7, savivaldybė turėjo užtikrinti, jog toje pačioje rinkoje veikiantys ūkio subjektai, norintys ir galintys teikti komunalinių atliekų surinkimo iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymo paslaugas, turėtų galimybę dalyvauti konkurencingoje procedūroje, kurios metu galėtų vienodomis sąlygomis siūlyti savo paslaugas. Pareiškėjas nurodė, kad savivaldybė dar 2012 m. balandžio 26 d. nutarimu Nr. 2S-7 buvo įpareigota pašalinti prieštaravimus Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams, tačiau iki šio laiko įpareigojimų neįvykdė. Pareiškėjas darė išvadą, kad teismo sprendimu savivaldybei nustatyti įpareigojimai turėtų būti konkretūs ir nustatyti tokia apimtimi, kiek tai neleistų savivaldybei pasinaudojus diskrecijos teise savo nuožiūra atlikti veiksmus, kurie galimai nepašalintų prieštaravimo Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams. Priešingu atveju būtų sukurtos prielaidos situacijai, kuomet netinkamai ar iš viso neįvykdžius įpareigojimų, Konkurencijos taryba turėtų pakartotinai tirti, ar buvo įvykdyti savivaldybei nustatyti įpareigojimai ir vėl kreiptis į teismą dėl Konkurencijos tarybos nutarimo nevykdymo. Pareiškėjas pažymėjo, kad Konkurencijos tarybos 2012 m. balandžio 26 d. nutarimo Nr. 2S-7 įvykdymas būtų užtikrintas tuomet, jei teismo sprendimu savivaldybė būtų įpareigota ne vėliau kaip per du mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos konkurencingos procedūros būdu atrinkti ūkio subjektą/-us komunalinių atliekų surinkimo iš atliekų turėtojų ir atliekų vežimo paslaugoms teikti. Konkurencinga procedūra privalo būti neteikianti privilegijų, nediskriminuojanti ir prieinama visiems norintiems / galintiems teikti komunalinių atliekų surinkimo iš atliekų turėtojų ir atliekų vežimo paslaugas.

Atsakovas Joniškio rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į prašymą prašė prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad, vykdydamas Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punkte įtvirtintą funkciją, siekė užtikrinti efektyvų, nuolatinį, nenutrūkstamą komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą savivaldybėje, pagerinti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų kokybę savivaldybės aptarnaujamojoje teritorijoje ir efektyviau panaudoti savivaldybės biudžeto lėšas. Atsakovas rėmėsi Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi ir pažymėjo, kad įstatymo leidėjas viešųjų paslaugų teikimą pirmiausia numatė būtent savivaldybių įsteigtiems paslaugų teikėjams. Kaip galima alternatyva yra numatytas sutarčių sudarymas su kitais fiziniais bei juridiniais asmenimis, kurie tokiu atveju būtų pasirenkami viešai. Atsakovas vadovavosi Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsniu, 30 straipsnio 4 dalimi ir darė išvadą, kad konkursas nėra vienintelis būdas parinkti komunalinių atliekų surinkimo ir transportavimo paslaugos teikėją. Atsakovas darė išvadą, kad komunalinių atliekų tvarkymo sistemos organizavimo funkciją savivaldybė, nepažeisdama imperatyvių teisės aktų reikalavimų ir bendrųjų teisės principų, įgyvendina laisvai ir pagal savo nuožiūrą. Kadangi ši funkcija yra nepaprastai svarbi ir sudėtinga bei apimanti visą geografinę savivaldybės teritoriją, savivaldybės taryba nusprendė šios funkcijos įgyvendinimą pavesti savivaldybės valdomai komunalinei įmonei. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Konkurencijos taryba būtinumą organizuoti konkursą iš esmės grindžia tik Konkurencijos įstatymo 4 straipsniu. Atsakovas pažymėjo, kad Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 11 dalis įsigaliojo tik 2012 m. balandžio 28 d., jau po ginčijamų sprendimų priėmimo. Atsakovo manymu, nepagrįstas ir prieštaraujantis nustatytam teisiniam reglamentavimui yra Konkurencijos tarybos teigimas, kad Lietuvos Respublikos įstatymai bet kuriuo atveju numato konkurso organizavimą. Atsakovas nurodė, kad sprendimas atitiko vidaus sandorio požymius, apibrėžtus Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje ir Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje, būtent todėl Viešųjų pirkimų įstatymo reikalavimai dėl konkurso organizavimo jam netaikytini. Pagal nuo 2010 m. kovo 2 d. įsigaliojusią Viešųjų pirkinių įstatymo 10 straipsnio 5 dalį, Viešųjų pirkimų įstatymo reikalavimai netaikomi pirkimams, jeigu perkančioji organizacija sudaro sutartį su atskirą juridinio asmens statusą turinčiu subjektu, kurį ji kontroliuoja kaip savo pačios tarnybą ar struktūrinį padalinį ir kuriame ji yra vienintelė dalyvė (arba įgyvendina valstybės ar savivaldybės, kaip vienintelės dalyvės, teises ir pareigas), ir jeigu kontroliuojamas subjektas ne mažiau kaip 90 procentų pardavimo pajamų gauna iš veiklos, skirtos perkančiosios organizacijos poreikiams tenkinti ar perkančiosios organizacijos funkcijoms atlikti. Atsakovas darė išvadą, kad įstatymų leidėjas įtvirtino vidaus sandorių išimtį, kurios požymiai iš esmės atitinka Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) suformuotą doktriną vidaus sandorių srityje. Pirmasis vidaus sandorio kriterijus yra tai, kad perkančioji organizacija kontroliuoja teisiškai atskirą subjektą, su kuriuo sudaro sutartį, kaip savo pačios tarnybą ar struktūrinį padalinį ir jame yra vienintelė dalyvė. Atsakovas nurodė, kad savivaldybė yra Bendrovės savininkė. Ši savivaldybės įtaka įmonei yra lemiama ir nukreipta į strateginius tikslus ir svarbius sprendimus. Atsakovas darė išvadą, kad savivaldybė visiškai tenkina pirmąjį kriterijų dėl efektyvios juridinio asmens kontrolės. Antrasis vidaus sandorio kriterijus yra bendrovės vykdoma veikla ją kontroliuojančios perkančiosios organizacijos naudai. Tai reiškia, kad kontroliuojamas subjektas ne mažiau kaip 90 procentų pardavimo pajamų gauna iš veiklos, skirtos perkančiosios organizacijos poreikiams tenkinti ar perkančiosios organizacijos funkcijoms atlikti. Bendrovė gauna 100 procentų pajamų iš veiklos, skirtos perkančiosios organizacijos (nagrinėjamu atveju – savivaldybės) poreikiams tenkinti ar funkcijoms atlikti, todėl atsakovas darė išvadą, kad Bendrovė atitinka ir antrąjį Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą kriterijų. Savivaldybės ir Bendrovės santykiai patenka į Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalies taikymo apimtį, visiškai atitinka vidaus sandorio turinį, todėl atsakovas darė išvadą, kad savivaldybė minėtai įmonei pavestoms paslaugoms teikti neprivalėjo skelbti konkurso. Atsakovas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir darė išvadą, kad konstatuoti, jog Joniškio rajono savivaldybė pažeidė Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatas, nėra pagrindo. Savivaldybės sprendimas ir jo pagrindu pasirašytos sutartys yra pagrįsti Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 4 dalimi ir Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalimi. Atsakovas atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2015 m. kovo 16 d. nutarimą.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino iš dalies ir įpareigojo Joniškio rajono savivaldybę per 6 mėnesius nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos konkurencingos procedūros (prieinamos visiems norintiems / galintiems teikti komunalinių atliekų surinkimo iš atliekų turėtojų ir atliekų vežimo paslaugas ūkio subjektams) būdu atrinkti ūkio subjektą/-us komunalinių atliekų surinkimo iš atliekų turėtojų ir atliekų vežimo paslaugoms teikti.

Teismas rėmėsi Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1, 2 dalimis, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, vertino tai, kad Konkurencijos taryba nutarė pripažinti, jog savivaldybės sprendimai ir / ar jų pagrindu sudarytos sutartys pažeidė Konkurencijos įstatymo 4 straipsnį, kaip jame įtvirtintų reikalavimų visumą, ir tokį pažeidimą iš esmės grindė Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyto pažeidimo sąlygų egzistavimu, ir darė išvadą, kad analizuotinas atitinkamų veiksmų teisėtumas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų reikalavimų požiūriu.

Teismas rėmėsi Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punktu, Atliekų tvarkymo įstatymo 25, 30, 31 straipsniais, Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1, 4 punktais ir pažymėjo, jog savivaldybė, įgyvendindama teisę pasirinkti, kaip bus teikiamos viešosios paslaugos, privalo užtikrinti, kad sprendimas viešųjų paslaugų teikimo vykdymą pavesti savo įsteigtam paslaugų teikėjui nepažeistų Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos sąžiningos konkurencijos laisvės, kurią užtikrinti skirtas ginčo teisiniams santykiams taikytinas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnis. Konstitucinis reikalavimas užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, kurį, be kita ko, išreiškia Konkurencijos įstatymo 4 straipsnis, negali būti vertinamas kaip nepagrįstai ribojantis minėtą savivaldybių (vietos savivaldos institucijų) diskreciją.

Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl atitinkamos rinkos ir paslaugų nustatymo, Konkurencijos taryba nutarime pagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju atitinkama rinka apibrėžiama kaip komunalinių atliekų surinkimas ir vežimas Joniškio rajono savivaldybės teritorijoje.

Teismas vadovavosi Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 40 dalimi, 30 straipsnio 11 dalimi, pažymėjo, kad atsakovas sutartis dėl vidaus sandorio sudarė 2013 m. rugsėjo 18 d. ir 2013 m. rugsėjo 30 dieną. Teismas rėmėsi Vietos savivaldos įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 9 straipsnio 1 ir 2 dalimis ir pažymėjo, kad šios teisės normos, numatančios savivaldybių galimybes pasirinkti iš kelių skirtingų būdų, kaip organizuoti tam tikrų paslaugų teikimą, įtvirtina abstrakčią, bendro pobūdžio savivaldybės galimybę (subjektinę teisę kaip abstraktų elgesio modelį) pasirinkti keletą skirtingų būdų, kaip bus užtikrinamas viešųjų paslaugų teikimas, o Konkurencijos įstatymas nustato šios galimybės (teisės) įgyvendinimo sąlygas. Teismas pažymėjo, kad savivaldybės teisių įgyvendinimas pagal Vietos savivaldos įstatymą bei Atliekų tvarkymo įstatymą negali būti tapatinamas su reikalavimų pagal Konkurencijos įstatymą vykdymu, todėl atsakovas nepagrįstai teigia, kad savivaldybei įstatymu suteiktos teisės įgyvendinimas eliminuoja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio taikymą.

Teismas nustatė, kad Bendrovė yra atskirą juridinio asmens statusą turinti Joniškio rajono savivaldybės dukterinė įmonė, kurios vienintelė akcininkė yra Joniškio rajono savivaldybė. Teismas rėmėsi Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalimi, nustatė, kad savivaldybė 2013 m. gegužės 22 d., 2013 m. birželio 18 d., 2013 m. birželio 25 d. kreipėsi į Viešųjų pirkimų tarnybą su prašymu leisti vykdyti viešosios paslaugos – komunalinių atliekų surinkimo iš jų turėtojų, rūšiavimo, parengimo perdirbti, išrūšiuotų atliekų perdavimo jų tvarkytojams ir komunalinių atliekų transportavimo į jų šalinimo vietas paslaugų pirkimą Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje numatytu (vidaus sandorio) būdu. Viešųjų pirkimų tarnyba 2013 m. birželio 26 d. raštu Nr. 4S-2870 sutiko, kad Administracija sudarytų su Bendrove vidaus sandorį nurodytu būdu. Taryba 2013 m. rugsėjo 12 d. sprendimu Nr. T-143 pavedė Administracijai sudaryti vidaus sandorį 36 mėnesių laikotarpiui su Bendrove dėl Joniškio rajono savivaldybės komunalinių atliekų surinkimo iš jų turėtojų, rūšiavimo, parengimo perdirbti, išrūšiuoti atliekų perdavimo jų tvarkytojams ir komunalinių atliekų transportavimo į jų šalinimo vietas. Šio sprendimo pagrindu 2013 m. rugsėjo 18 d. buvo sudarytas vidaus sandoris Nr. (3.43)7-251, kuriuo Bendrovė įsipareigojo vykdyti Joniškio rajono savivaldybės komunalinių atliekų surinkimo iš jų turėtojų, rūšiavimo, parengimo perdirbti, išrūšiuotų atliekų perdavimo jų tvarkytojams ir komunalinių atliekų transportavimo į jų šalinimo vietas paslaugų teikimą, taip pat 2013 m. rugsėjo 30 d. „Joniškio rajono savivaldybės komunalinių atliekų surinkimo iš jų turėtojų, rūšiavimo, parengimo perdirbti, išrūšiuotų atliekų perdavimo jų tvarkytojams ir komunalinių atliekų transportavimo į jų šalinimo vietas viešųjų paslaugų teikimo sutartis“ Nr. S-14 (3.43)-17-260.

Teismas nustatė, kad Joniškio rajono savivaldybė prieš vidaus sandorio su Bendrove sudarymą ir pasirašymą nebuvo paskelbusi viešojo konkurso komunalinių atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimo paslaugų teikėjui parinkti. Konkurencijos tarybos 2015 m. sausio 22 d. nutarime Nr. 2S-1/2015 nurodyta, kad savivaldybė skelbimą apie vidaus sandorį paskelbė Centrinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje (toliau – ir CVP sistema). Teismas sprendė, kad taip CVP sistemoje paskelbto paslaugos pirkimo vidaus sandorio būdu negalėjo įgyvendinti joks kitas ūkio subjektas, nepriklausantis pačiai savivaldybei, kadangi neatitiko vidaus sandoriui būtinų kriterijų. Dėl to savivaldybės vykdomo pirkimo paskelbimo CVP sistemoje laikyti tinkama konkurencinga procedūra teismas neturėjo pagrindo.

Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog savivaldybė gavo Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimą vykdyti pirkimą Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje nustatytu būdu, tačiau ši aplinkybė, teismo vertinimu, nepaneigia Konkurencijos įstatymo savivaldybei nustatytos pareigos užtikrinti sąžiningą konkurenciją. Teismas pabrėžė, kad savivaldybių sprendimai, kokiu konkrečiu būdu parinkti komunalinių atliekų tvarkytojus, daro tiesioginę įtaką konkurencijos sąlygoms, nes tai lemia, kokiu būdu ir ar bus konkuruojama dėl šių paslaugų teikimo. Pasirinktas netinkamas komunalinių atliekų tvarkytojų atrinkimo būdas gali visiškai eliminuoti konkurenciją, pavyzdžiui, tiesiogiai suteikiant išimtines teises veikti atitinkamoje rinkoje ar kitu būdu sudarant monopolines ūkinės veiklos vykdymo sąlygas. Dėl šios priežasties savivaldybių diskrecija spręsti dėl komunalinių atliekų tvarkytojų parinkimo būdo, įskaitant ir galimybę sudaryti vidaus sandorį dėl šių paslaugų teikimo, teismo vertinimu, negali būti nagrinėjama atsietai nuo konkurencijos apsaugos reikalavimų viešojo administravimo subjektams, numatytų ne tik Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje, tačiau ir Konstitucijos 46 straipsnyje.

Teismas pažymėjo, kad iš Viešųjų pirkimų tarnybos rašto savivaldybei matyti, jog ši tarnyba nevertino paties sandorio įtakos konkurencijai. Teismas nurodė, kad pagal Viešųjų pirkimų įstatymą Viešųjų pirkimų tarnyba tokios pareigos neturi. Teismas darė išvadą, kad vien šios tarnybos sutikimas sandorius vykdyti atitinkamu būdu nesuponuoja išvados, jog jie yra teisėti ir jiems neturi būti taikomi konkurencijos teisės normų reikalavimai. Teismas nurodė, kad savivaldybė, įgyvendindama Konstitucijoje ir Vietos savivaldos įstatyme įtvirtintą sprendimo (veiksmų) teisėtumo principą, prieš priimdama sprendimą sudaryti nurodyto pobūdžio sandorius su jos pačios įsteigtomis bendrovėmis, privalėjo įsitikinti, kad šiais sandoriais jos įsteigtoms įmonėms nebus suteikiama privilegijų, nebus diskriminuojami kiti rinkoje veikiantys ūkio subjektai, užtikrintas atliekų naudojimo ir šalinimo viešųjų paslaugų teikimo nepertraukiamumas, gera kokybė ir prieinamumas.

Teismas vadovavosi Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 11 ir 12 dalimis, pažymėjo, kad tiek Bendrovė, tiek ir kiti komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugas galintys teikti ūkio subjektai gali būti potencialiais konkurentais (Konkurencijos įstatymo 3 str. 7 d.) aptariamoje rinkoje. Teismas nurodė, kad savivaldybė, pasinaudojusi Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje numatyta išimtimi, sprendimu be konkurso ar kitos konkurencingos procedūros pavedė jos įsteigtai bendrovei eksploatuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą savivaldybės teritorijoje bei šio sprendimo pagrindu sudarė minėtas sutartis, taip suteikdama bendrovei išimtines teises sutartyje nurodytoje savivaldybės teritorijoje teikti komunalinių atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimo paslaugas.

Teismas rėmėsi Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nustatė, kad savivaldybė, be konkurenciją užtikrinančios procedūros sudariusi sutartį su Bendrove ir tokiu būdu jai suteikdama išimtines teises teikti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas, privilegijavo bendrovę kitų potencialių šių paslaugų teikėjų atžvilgiu. Dėl tokio savivaldybės sprendimo buvo sudarytos iš esmės skirtingos konkurencijos sąlygos bendrovei ir potencialiems konkurentams, galintiems veikti atitinkamoje rinkoje. Kitiems ūkio subjektams buvo atimtos galimybės patekti į atitinkamą rinką. Šiuo atveju savivaldybė siekdama įsitikinti, ar yra esamų ir / ar potencialių ūkio subjektų, galinčių ir norinčių teikti savivaldybės teritorijoje komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas konkrečiomis sąlygomis, teismo vertinimu, turėjo organizuoti konkursą ar kitą konkurencingą procedūrą šios paslaugos teikėjui parinkti. Teismas konstatavo, kad, neatsižvelgusi į tai, jog tokių paslaugų teikimo rinkoje gali vykti konkurencija ir neįvertinusi galimybės konkurencijos neribojančiu būdu organizuoti šių komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų teikimą, savivaldybė privilegijavo bendrovę kitų ūkio subjektų atžvilgiu ir tuo sudarė iš esmės skirtingas konkurencijos sąlygas atitinkamoje rinkoje galintiems veikti ūkio subjektams lyginant su bendrove, kuri šias paslaugas teikia išimtinėmis teisėmis. Teismas pažymėjo, kad nustačius, jog atitinkamoje rinkoje galėtų veikti kiti ūkio subjektai, savivaldybių sprendimai be konkurencingų procedūrų pavesti savo įsteigtam ūkio subjektui teikti aptariamas paslaugas, faktiškai lėmė ir tai, kad kiti ūkio subjektai atitinkamoje rinkoje apskritai negali veikti ir konkuruoti, o Bendrovė be konkurencijos gali išlaikyti konkrečios rinkos monopoliją. Teismas darė išvadą, kad tokie savivaldybės sprendimai užkirto kelią kitiems ūkio subjektams siūlyti savo paslaugas, eliminuodami galimybes vienodomis konkurencijos sąlygomis varžytis (konkuruoti) dėl teisių teikti paslaugas – komunalinių atliekų surinkimą iš jų turėtojų, rūšiavimą, parengimą perdirbti, išrūšiuotų atliekų perdavimą jų tvarkytojams ir komunalinių atliekų transportavimą į jų šalinimo vietas.

Teismas pažymėjo, kad savivaldybė, norėdama pasiremti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje numatyta išimtimi, privalo įrodyti, kad sudarydama vidaus sandorį vykdė Lietuvos Respublikos įstatyme pakankamai aiškiai įtvirtintą reikalavimą (įpareigojimą) pavesti savo įsteigtai bendrovei teikti komunalinių atliekų surinkimo iš jų turėtojų, rūšiavimo, parengimo perdirbti, išrūšiuotų atliekų perdavimo jų tvarkytojams ir komunalinių atliekų transportavimo į jų šalinimo vietas paslaugas. Teismas nurodė, kad Joniškio rajono savivaldybės sprendimas pavesti komunalinių atliekų surinkimo iš jų turėtojų, rūšiavimo, parengimo perdirbti, išrūšiuotų atliekų perdavimo jų tvarkytojams ir komunalinių atliekų transportavimo į jų šalinimo vietas paslaugų tiekėjo funkcijas tik jos valdomai bendrovei negali būti pateisinamas Lietuvos Respublikos įstatymo vykdymu. Teismas pabrėžė, kad nei Konkurencijos tarybai, nei teismui atsakovas nepateikė įrodymų ir nepaaiškino, kodėl jo ginčijamų aktų atžvilgiu turi būti taikoma Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta išimtis. Teismas atkreipė dėmesį, kad nei Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 4 ar 11 dalyse, nei Vietos savivaldos įstatymo 8 ir 9 straipsniuose nėra imperatyviai nustatyta, kad viešąsias paslaugas teikti turi būti parenkamas konkretus subjektas, šiuo atveju atsakovo nurodyta savivaldybės įsteigta įmonė, kurią parenkant neturi būti paisoma konkurencingų procedūrų. Teismas pažymėjo, kad ir nurodytoje Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje, kuria remiasi atsakovas, numatyta galimybė esant tam tikroms sąlygoms sudaryti vidaus sandorius nereiškia, kad neturi būti paisoma Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje numatytų konkurencijos apsaugos reikalavimų.

Teismas atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2015 m. kovo 5 d. nutarimą ir pažymėjo, kad šiuo atveju byloje nėra nustatyta jokių aplinkybių, jog sprendimas pavesti teikti viešąsias paslaugas būtent savivaldybės bendrovei buvo objektyviai būtinas (pvz., kilus realiai grėsmei šių paslaugų teikimo nepertraukiamumui). Teismas darė išvadą, kad savivaldybės sprendimų pavesti teikti viešąsias paslaugas – komunalinių atliekų surinkimą iš jų turėtojų, rūšiavimą, parengimą perdirbti, išrūšiuotų atliekų perdavimą jų tvarkytojams ir komunalinių atliekų transportavimą į jų šalinimo vietas – priėmimas nebuvo nulemtas Lietuvos Respublikos įstatymų vykdymu (Konkurencijos įstatymo 4 str. 2 d. įtvirtina išimtimi).

Teismas nurodė, kad nėra draudžiama pavesti savivaldybės ar kelių savivaldybių įsteigtai įmonei teikti komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo paslaugas, tačiau tai turėtų būti daroma tik išimtiniais atvejais, kai dėl objektyvių priežasčių nėra galimybės užtikrinti šių paslaugų teikimo nepertraukiamumo, geros kokybės ir prieinamumo. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju savivaldybė, organizuodama komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų teikimą, pirmiausia turėjo organizuoti konkursą ar kitą konkurencingą procedūrą.

Teismas darė išvadą, kad Konkurencijos taryba visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo visas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimo konstatavimui reikšmingas aplinkybes, teisingai taikė teisės aktus, todėl jos prašymas įpareigoti Joniškio rajono savivaldybę konkurencingos procedūros būdu atrinkti ūkio subjektą / -us komunalinių atliekų surinkimo iš atliekų turėtojų ir atliekų vežimo paslaugoms teikti yra pagrįstas ir tenkintinas. Tačiau teismas, atsižvelgdamas į Viešųjų pirkimų įstatymo nustatytus terminus viešajam pirkimui atlikti, nurodė, kad pareiškėjo prašomas 2 mėnesių terminas yra per trumpas, todėl turi būti nustatytas ilgesnis teismo įpareigojimo įvykdymo terminas. Teismas Joniškio rajono savivaldybę įpareigojo per 6 mėnesius nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos konkurencingos procedūros (prieinamos visiems norintiems / galintiems teikti komunalinių atliekų surinkimo iš atliekų turėtojų ir atliekų vežimo paslaugas ūkio subjektams) būdu atrinkti ūkio subjektą / -us komunalinių atliekų surinkimo iš atliekų turėtojų ir atliekų vežimo paslaugoms teikti.

III.

Atsakovas Joniškio rajono savivaldybė apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymo netenkinti. Atsakovas taip pat prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl preliminaraus nutarimo šiais klausimais: a) ar vidaus sandorio (kaip jis apibrėžtas Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje) sudarymas prieštarauja Europos Sąjungos sutartyje ir 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje Nr.2014/24/ES nurodytiems tikslams užtikrinti laisvą prekių ir paslaugų judėjimą bei neiškraipytą konkurenciją visose valstybėse narėse?; b) ar vertinant sudaryto vidaus sandorio (kaip jis apibrėžtas Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje) teisėtumą pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo formuojamą jurisprudenciją vidaus sandorių klausimais ir Europos Sąjungos sutartyje ir 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje Nr.2014/24/ES nurodytus tikslus užtikrinti laisvą prekių ir paslaugų judėjimą bei neiškraipytą konkurenciją visose valstybėse narėse yra privaloma taikyti sąlygą, jog vidaus sandoris gali būti sudaromas tik tuo atveju, jei perkančioji organizacija negali patenkinti poreikių, taikydama konkurencingą viešųjų pirkimų procedūrą, o taip pat kai egzistuoja pakankamai konkurencinga atitinkamų prekių / paslaugų rinka?

Atsakovo teigimu, teismas netinkamai kvalifikavo Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalies nuostatų bei Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio bendro pobūdžio pareigos užtikrinti konkurenciją teisinį santykį, nepagrįstai atskyrė vidaus sandorio sąlygų ir savivaldybės sprendimo dėl vidaus sandorio teisėtumo vertinimą. Atsakovas atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 3 d. Viešųjų pirkimų reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalgą Nr. AC-38-1, kurioje nurodyta, kad nesuvaržyta tiekėjų konkurencija – iš Viešųjų pirkimų įstatymo implicitiškai išplaukiantis reikalavimas. Atsakovas atkreipia dėmesį į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką ir daro išvadą, kad Konkurencijos įstatymo 4 straipsnis negali būti laikomas specialiu viešųjų pirkimų teisinio reglamentavimo ir Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalies atžvilgiu. Atsakovas pabrėžia, kad viešųjų pirkimų teisinis reglamentavimas laikytinas specialiosiomis teisės normomis konkurencijos teisės atžvilgiu. Atsakovas remiasi Viešųjų pirkimų įstatymo 8¹ straipsniu, 10 straipsnio 5 dalimi ir daro išvadą, kad Viešųjų pirkimų tarnyba teisės aktais yra įgaliota nustatyti vidaus sandorio sudarymo teisėtumo sąlygas ir suteikti arba nesuteikti leidimą sudaryti vidaus sandorį. Atsakovas pažymi, kad vidaus sandorio šalys negali būti laikomos subjektais, kurių atžvilgiu taikomi Konkurencijos įstatymo reikalavimai ir kurių atžvilgiu konkurencijos taryba vykdo Konkurencijos įstatymo kontrolę dėl neteisėtų ar įtaką rinkai darančių sandorių. Atsakovas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1581-502/2015 ir daro išvadą, kad teismas netinkamai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl vidaus sandorių, kurie buvo sudaryti dar iki įsigaliojant Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 daliai.

Pareiškėjas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti bei netenkinti prašymo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.

Pareiškėjas remiasi Viešųjų pirkimų įstatymo 3, 25, 32 straipsniais, 10 straipsnio 5 dalimi, pažymi, kad Viešųjų pirkimų tarnybos vertinimas apima tik Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje nurodytų sąlygų vidaus sandoriui sudaryti vertinimą, tačiau toks vertinimas neapima paties sandorio įtakos konkurencijai bei pasekmių rinkai tyrimo vertinimo. Pareiškėjas daro išvadą, kad, spręsdama dėl vidaus sandorio sudarymo galimybės, savivaldybė privalėjo įvertinti tokio sandorio įtaką konkurencijos sąlygoms ir tik nustačiusi, kad konkurencijos apsaugos reikalavimai nebus pažeisti, imtis veiksmų sudarant vidaus sandorį. Pareiškėjas daro išvadą, kad Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje numatyta savivaldybės teisė esant tam tikroms sąlygoms sudaryti sutartis netaikant šiame įstatyme numatytų viešųjų pirkimų procedūrų, negali būti taikoma tokiu būdu, kad paneigtų Konkurencijos 46 straipsnyje ir Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje numatytus konkurencijos apsaugos reikalavimus. Pareiškėjas pabrėžia, kad Joniškio rajono savivaldybė, prieš priimdama sprendimą sudaryti sandorius su jos pačios įsteigtomis bendrovėmis, privalėjo įsitikinti, kad šiais sandoriais jos įsteigtoms įmonėms nebus suteikiama privilegijų, nebus diskriminuojami kiti rinkoje veikiantys ūkio subjektai, užtikrintas atliekų naudojimo ir šalinimo viešųjų paslaugų teikimo nepertraukiamumas, gera kokybė ir prieinamumas. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2015 m. kovo 5 d. nutarimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1581-502/2015 ir daro išvadą, kad Viešųjų pirkimų įstatymo ir Konkurencijos įstatymo nuostatos turi būti taikomos sistemiškai. Pareiškėjas pabrėžia, kad Konkurencijos taryba neneigė vidaus sandorių sudarymo galimybės, bet sandoriai, sudaryti laikantis viešųjų pirkimų taisyklėse nustatytų procedūrų turi tenkinti ir Konkurencijos įstatymo reikalavimus dėl sąžiningos konkurencijos ir nediskriminacinių konkurencijos sąlygų užtikrinimo. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika vadovavosi tik ta apimtimi, kiek tai aktualu nustatant Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje nurodyto pažeidimo sudėtį, o ne taikant vidaus sandorių sudarymo praktiką. Pareiškėjas pažymi, kad teismų pareiga kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl išaiškinimo nėra absoliuti. Pareiškėjo manymu, nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, nes keliami klausimai yra aiškūs, dėl jų nekyla jokių abejonių, be to, jie neturi reikšmės nagrinėjamoje byloje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl atsakovo apeliacinis skundas išnagrinėtas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 dienos.

Byloje kilęs ginčas dėl įpareigojimo savivaldybei pašalinti Konkurencijos įstatymo pažeidimus savo veikloje pagal Konkurencijos tarybos reikalavimą.

Pareiškėjas, 2015 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 2S-1/2015 konstatavęs, kad Joniškio rajono savivaldybė tinkamai neįvykdė Konkurencijos tarybos 2012 m. balandžio 26 d. nutarimu Nr.2S-7 jai nustatyto įpareigojimo nutraukti atliekų tvarkymo sutartį su savivaldybės kontroliuojama įmone, prašė teismo įpareigoti Joniškio rajono savivaldybę per du mėnesius konkurencingos procedūros būdu atrinkti ūkio subjektą/us komunalinių atliekų tvarkymo paslaugoms teikti.

Pirmosios instancijos teismas patenkino pareiškėjo prašymą iš dalies, prailginęs Konkurencijos tarybos įpareigojimo įvykdymo terminą iki šešių mėnesių nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Atsakovas apeliaciniame skunde su tokiu teismo sprendimu nesutinka, teigdamas, kad teismas netinkamai kvalifikavo Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalies ir Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatų santykį, neįvertino vidaus sandorių sudarymo ypatumų. Be to, atsakovas kelia tinkamo Europos Sąjungos sutarties ir 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos Nr.2014/24/ES taikymo klausimą.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal ABTĮ 136 straipsnį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė, teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai, jis privalo patikrinti visą bylą. Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT), taip pat ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį adm. byloje Nr. A²⁶¹-3555/2011; 2013 m. sausio 10 d. nutartį adm. byloje Nr. A⁴⁴⁴-341/2013; 2014 m. gegužės 14 d. nutartį adm. byloje Nr. A²⁶¹-706/2014 ir kt.).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi minėta praktika ir patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms bei nurodytiems argumentams.

Konkurencijos įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 3 punktas suteikia Konkurencijos tarybai teisę, nustačius Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimus, kreiptis į viešojo administravimo subjektą su reikalavimu pašalinti nustatytus pažeidimus. Jei viešojo administravimo subjektas tokio reikalavimo neįvykdo, Konkurencijos taryba tokio subjekto sprendimą turi teisę apskusti atitinkamam administraciniam teismui, prašydama įpareigoti subjektą atlikti veiksmus, kurie pašalintų nustatytą Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimą.

Konstatuotina, kad Konkurencijos taryba tinkamai naudojosi savo diskrecija ir turėjo teisę kreiptis į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydama įpareigoti Joniškio rajono savivaldybę konkurencingos procedūros būdu atrinkti ūkio subjektą komunalinių atliekų tvarkymui.

Šioje byloje šalys nesutaria dėl vienos esminės aplinkybės – ar Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje numatyta vidaus sandorio išimtis leidžia nesilaikyti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimų.

Byloje nustatyta, kad Joniškio rajono savivaldybės administracija, uždaroji akcinė bendrovė „Joniškio komunalinis ūkis“ ir viešoji įstaiga Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras 2010 m. gruodžio 1 d. sudarė sutartį Nr. (7-50) A7-316 dėl viešosios komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo. Minėta Bendrovė yra atskirą juridinio asmens statusą turinti Joniškio rajono savivaldybės dukterinė įmonė, kurios vienintelė akcininkė yra Joniškio rajono savivaldybė. Konkurencijos taryba 2012 m. balandžio 26 d. nutarimu Nr. 2S-7 įpareigojo Savivaldybę šią sutartį nutraukti, kaip pažeidžiančią Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus. Savivaldybė sutartį nutraukė, bet neorganizavo viešo konkurso ar kitos konkurencingos procedūros atliekų tvarkymo paslaugoms teikti, o 2013 m. gegužės - birželio mėnesiais kreipėsi į Viešųjų pirkimų tarnybą su prašymu leisti vykdyti viešosios atliekų tvarkymo paslaugos pirkimą Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje numatytu (vidaus sandorio) būdu. Viešųjų pirkimų tarnyba 2013 m. birželio 26 d. raštu Nr. 4S-2870 sutiko, kad Administracija sudarytų su Bendrove vidaus sandorį nurodytu būdu. 2013 m. rugsėjo 12 d. Taryba priėmė sprendimą Nr. T-143, kuriuo pavedė Administracijai su Bendrove sudaryti vidaus sandorį 36 mėnesių laikotarpiui. O šio sprendimo pagrindu savivaldybė su Bendrove pasirašė 2013 m. rugsėjo 18 d. sutartį Nr. (3.43)A7-2513 ir 2013 m. rugsėjo 30 d. sutartį Nr. S-14/(3.43)A7-2604 dėl savivaldybės komunalinių atliekų surinkimo iš jų turėtojų, rūšiavimo, parengimo perdirbti, išrūšiuotų atliekų perdavimo jų tvarkytojams ir komunalinių atliekų transportavimo į jų šalinimo vietas paslaugų teikimo trejiems metams. Atlikusi tyrimą, Konkurencijos taryba 2015 m. sausio 25 d. nutarime Nr. 2S-1/2015 konstatavo, kad savivaldybė neįvykdė Konkurencijos tarybos 2012 m. nutarime Nr. 2S-7 numatyto įpareigojimo nutraukti 2010 m. Sutartį taip, kad būtų panaikintas prieštaravimas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams.

Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad vertinant individualiai bylai aktualius teisės taikymo klausimus, būtina vadovautis teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis jau išnagrinėtose analogiškose arba labai panašiose bylose. Pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies bei Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimo nuostatas, teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Pagal nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes ir galiojantį teisinį reguliavimą nėra pagrindo kurti naują precedentą ir nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 15 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A-1581-502/2015) suformuotos praktikos dėl savivaldybės teisės pavesti eksploatuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą savivaldybės įsteigtai bendrovei įgyvendinimo sąlygų. Ši praktika nuosekliai plėtojama kitose tokio pobūdžio bylose ( žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-923-858/2015, 2016 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-347-552/2016 ir kt.)

Išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. birželio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1581-502/2015 pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pažeidimas gali būti konstatuojamas, kai nustatoma šių trijų aplinkybių visuma: 1) valstybės valdymo ar savivaldos institucijos teisės aktas ar sprendimas teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes; 2) dėl tokio sprendimo atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams; 3) skirtingos konkurencijos sąlygos nėra sąlygotos Lietuvos Respublikos įstatymų vykdymu (inter alia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁸²²-762/2009, išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis 2011 m. kovo 31 d. administracinėje byloje Nr. A⁸²²-2563/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011).

Aptardama pirmąsias dvi aplinkybes, išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, jog pagal Konkurencijos įstatymo 3 straipsnį, ūkinė veikla suprantama kaip visokia gamybinė, komercinė, finansinė ar profesinė veikla, susijusi su prekių pirkimu ar pardavimu, išskyrus, kai fiziniai asmenys prekę įsigyja asmeniniams ir namų ūkio poreikiams tenkinti, o prekė – kaip kiekvienas pirkimo ar pardavimo objektas, įskaitant visų rūšių paslaugas, darbus, teises ar vertybinius popierius. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punktą, komunalinių atliekų tvarkymo sistemų diegimas, antrinių žaliavų surinkimo bei perdirbimo organizavimas ir sąvartynų įrengimas bei eksploatavimas yra savarankiškoji savivaldybių funkcija. Ši funkcija apima ir komunalinių atliekų tvarkymo viešųjų paslaugų teikimo organizavimą, ir tai yra ūkinė veikla Konkurencijos įstatymo prasme. Iš oficialios konstitucinės doktrinos nuostatų išplaukia, kad išimtinės teisės vykdyti ūkinę veiklą atsiranda tuo atveju, kai valstybė (savivaldybė) suteikia įmonei monopolines teises užsiimti tam tikra ekonomine (ūkine) veikla (pvz., Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d., 2004 m. sausio 26 d. nutarimai). Europos Sąjungos teisėje išimtinės teisės apibrėžiamos, kaip teisės, kurias valstybė narė suteikia vienai įmonei bet kuriuo įstatymu ar kitu teisės aktu, paliekant jai teisę teikti tam tikrą paslaugą ar užsiimti tam tikra veikla nurodytoje geografinėje zonoje (2006 m. lapkričio 16 d. Komisijos direktyva 2006/111/EB dėl finansinių santykių tarp valstybių narių ir valstybių įmonių skaidrumo ir dėl finansinio skaidrumo tam tikrose įmonėse). Išimtinių sąlygų vienam ūkio subjektui sudarymas suponuoja ir absoliučius konkurencijos sąlygų skirtumus atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ar galintiems konkuruoti ūkio subjektams. Be to, konkurencija suprantama ne vien tik kaip atitinkamoje rinkoje veikiantys ūkio subjektai (jų skaičius), o kaip tam tikra įtampa tarp rinkos dalyvių, varžantis dėl kuo geresnio klientų poreikių patenkinimo, taip pat atvirumas naujiems rinkos dalyviams. Sąžiningos konkurencijos sąlygomis konkursų ar kitos konkurencingos procedūros dalyviai siūlo savarankiškai nustatytas paslaugų kainas, kurios apskaičiuojamos, atsižvelgiant į tai, jog paslaugos turi būti teikiamos kuo efektyviau už priimtiniausią kainą. Nekonkurencingu būdu parinktų įmonių teikiamų paslaugų kaina ir kokybė nėra veikiama iš konkurencijos kylančios įtampos, todėl paprastai nėra tokia efektyvi.

Nagrinėjamu atveju tai reiškia, kad neužtikrinus vienodų konkurencijos sąlygų varžytis dėl teisės teikti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas, konkurencija komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų rinkoje Joniškio rajono savivaldybės teritorijoje buvo absoliučiai panaikinta, Sutarčių sudarymas suteikė UAB „Joniškio komunalinis ūkis“ monopolines teises teikti aptariamas paslaugas, užkertant savivaldybės teritorijoje komunalinių atliekų tvarkymu užsiimti ir kitiems rinkos dalyviams, potencialiai galintiems teikti tokias paslaugas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vienoje iš administracinių bylų vertindamas savivaldybės tarybos sprendimo pavesti savo įsteigtai įmonei viešųjų teritorijų tvarkymo darbus teisėtumą Konkurencijos įstatymo prasme ir aiškindamas aktualias Vietos savivaldos įstatymo nuostatas (5 str. 2 d., 10 str. 3 d.), yra konstatavęs, kad savivaldybė (vietos savivaldos institucijos, pareigūnai), įgyvendindama teisę pasirinkti, kaip bus teikiamos viešosios paslaugos, privalo užtikrinti, kad sprendimas viešųjų paslaugų teikimo vykdymą pavesti savo įsteigtam paslaugų teikėjui nepažeistų Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos sąžiningos konkurencijos laisvės, kurią įstatymo lygmenyje, be kita ko, atspindi ir yra skirtas ją užtikrinti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnis. Konstitucinis reikalavimas užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę negali būti vertinamas, kaip nepagrįstai ribojantis minėtą savivaldybių (vietos savivaldos institucijų) diskreciją. Vietos savivaldos įstatyme ir Konkurencijos įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą reikia taikyti sistemiškai. Vietos savivaldos įstatymas įtvirtino tik abstrakčią, bendro pobūdžio savivaldybės galimybę pasirinkti keletą skirtingų būdų, kaip bus užtikrinamas viešųjų paslaugų teikimas. Tuo tarpu Konkurencijos įstatymas nustatė šios galimybės įgyvendinimo sąlygas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 31 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A⁸²²-2563/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011). Taigi administracinių teismų praktikoje laikomasi požiūrio, kad Vietos savivaldos įstatyme numatyta savivaldybių diskrecija pavesti teikti viešąsias paslaugas savo įsteigtai bendrovei yra ribojama reikalavimu atsižvelgti į Konkurencijos įstatymo nuostatas ir užtikrinti, kad toks pavedimas nepažeistų sąžiningos konkurencijos imperatyvo.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad sąžiningos konkurencijos pažeidimas gali būti pateisintas, jeigu nustatoma, kad skirtingų konkurencijos sąlygų nebuvo įmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus. Ši, išimtį iš bendro draudimo viešojo administravimo subjektų sprendimais riboti konkurenciją įtvirtinanti, taisyklė negali būti aiškinama pernelyg plačiai. Dėl sąlygos, susijusios su reikalavimų įtvirtinimu Lietuvos Respublikos įstatymuose, pažymėtina, kad iš Konstitucijos 46 straipsnio, kuriame, be kita ko, nustatyta, jog įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę, taip pat jį aiškinančios Konstitucinio Teismo praktikos nuostatų išplaukia, kad ūkinės veiklos ribojimai gali būti įtvirtinti tik įstatyme (pvz., Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d., 2006 m. gegužės 31 d. nutarimai). Todėl ir Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje numatyta išimtis taikytina tik tais atvejais, kai reikalavimas numatytas Lietuvos Respublikos įstatymuose ar jam prilygstančiuose kituose teisės aktuose.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostata „neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus“ turėtų būti aiškinama, kaip nurodanti atvejus, kai viešojo administravimo subjektas neturi diskrecijos pasirinkti tam tikro elgesio modelio, o priimdamas konkretų sprendimą, paprasčiausiai vykdo iš įstatymo kylantį imperatyvų reikalavimą. Sprendžiant, ar konkrečiu atveju egzistuoja pirmiau aptarta Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies sąlyga, turi būti vertinama, ar viešojo administravimo subjektas turėjo diskreciją elgtis tam tikru būdu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 30 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A⁸⁵⁸-1484/2012).

Nagrinėjamu atveju tai reiškia, kad savivaldybė, norėdama pasiremti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje numatyta išimtimi, privalo įrodyti, kad, sudarydama 2013 m. Sutartis, ji vykdė konkrečiame Lietuvos Respublikos įstatyme pakankamai aiškiai įtvirtintą reikalavimą (įpareigojimą) pavesti savo įsteigtai bendrovei, įmonei ar organizacijai teikti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas atitinkamoje teritorijoje. Tokių įrodymų atsakovas šioje byloje nepateikė.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusi Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 4 dalis numatė, jog savivaldybė gali pavesti savivaldybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar organizacijai eksploatuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą, tačiau šioje nuostatoje nėra imperatyviai įtvirtintas reikalavimas savivaldybei komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas pavesti teikti savo įsteigtai įmonei. Pažymėtina, kad ir nurodytoje Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje, kuria remiasi pareiškėjas, numatyta galimybė esant tam tikroms sąlygoms sudaryti vidaus sandorius nereiškia, kad neturi būti paisoma Konkurencijos 4 straipsnyje nustatytų konkurencijos apsaugos reikalavimų.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2015 m. kovo 5 d. nutarime Nr. KT9-N5/2015, pasisakydamas dėl savivaldybės teisės pavesti eksploatuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą savivaldybės įsteigtai bendrovei įgyvendinimo sąlygų, pažymėjo, kad :

– Atliekų tvarkymo įstatymo (2002 m. liepos 1 d. redakcija) 30 straipsnio 4 dalies nuostatoje (buvo) nustatytas vienas iš savivaldybių vykdomos komunalinių atliekų tvarkytojų, teikiančių šių atliekų naudojimo ir šalinimo paslaugas, atrankos būdų – pavedimas (kaip privalomą užduotį) vykdyti šią veiklą savivaldybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar organizacijai; kitas šių paslaugų teikėjų atrankos būdas – konkursas;

– savivaldybės, pasirinkdamos komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo paslaugų teikėjų atrankos būdą, turėjo vadovautis įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimais, inter alia privalėjo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, atliekų naudojimo ir šalinimo viešųjų paslaugų teikimo nepertraukiamumą, gerą kokybę ir prieinamumą;

– pavedimas (kaip privalomą užduotį) vykdyti komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo veiklą savivaldybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar organizacijai buvo galimas tik tokiu atveju, kai tokiu pavedimu šiai bendrovei, įstaigai, įmonei ar organizacijai neteikta privilegijų, nediskriminuoti kiti šioje rinkoje veikiantys ūkio subjektai, užtikrintas atliekų naudojimo ir šalinimo viešųjų paslaugų teikimo nepertraukiamumas, gera kokybė ir prieinamumas;

– toks pavedimas (buvo) galimas tik išskirtiniu atveju – kai kitu (šių paslaugų teikėjų konkurso) būdu būtų neįmanoma užtikrinti atliekų naudojimo ir šalinimo viešųjų paslaugų teikimo nepertraukiamumo, geros kokybės ir prieinamumo;

– reikalavimas atliekų tvarkytojus atrinkti konkurso būdu pagal jų galimybes teikti nepertraukiamas, geros kokybės ir prieinamas paslaugas gali būti nevykdomas tik objektyviai pateisinamu pagrindu; tokiu pagrindu nelaikytina vien tai, kad savivaldybė yra įsteigusi ūkio subjektą, veikiantį atliekų tvarkymo srityje;

– įstatymų leidėjas privalo nustatyti tokį atliekų tvarkymo organizavimo teisinį reguliavimą, kad savivaldybės šioje srityje užtikrintų sąžiningos konkurencijos laisvę (inter alia kad atliekų tvarkymo rinka nebūtų monopolizuota, nebūtų paneigtas šios rinkos dalyvių lygiateisiškumas), taip pat vartotojų teisių, žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugą (inter alia kad būtų užtikrintas atliekų tvarkymo paslaugų prieinamumas, teikimo nepertraukiamumas ir gera kokybė).

Šiuo atveju byloje nėra nustatyta jokių aplinkybių, kad sprendimas pavesti teikti viešąsias paslaugas būtent nurodytai bendrovei buvo objektyviai būtinas (pvz., kilus realiai grėsmei šių paslaugų teikimo nepertraukiamumui, kokybei ir prieinamumui). Atsakovas nepateikė duomenų, kad Savivaldybė, prieš pavesdama UAB „Joniškio komunalinis ūkis“ teikti minėtas viešąsias paslaugas, būtų bet kokiu būdu vertinusi kitų atitinkamoje rinkoje galinčių veikti ūkio subjektų galimybes užtikrinti šių paslaugų prieinamumą, gerą kokybę ir nepertraukiamumą. Taigi darytina išvada, kad 2013 m. Sutarčių sudarymas nebuvo nulemtas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta išimtimi.

Atsakovo argumentas, kad Viešųjų pirkimų tarnyba leido sudaryti vidaus sandorį ir tuo patvirtino jo teisėtumą, atmestinas kaip nepagrįstas, nes Viešųjų pirkimų tarnyba nėra tas subjektas, kuris vertina sandorio įtaką konkurencijai bei jo pasekmes rinkai. Toks leidimas nepaneigia savivaldybės pareigos užtikrinti sąžiningą konkurenciją, pačiai įsitikinti ir įvertinti, kad vidaus sandorio sudarymas nepažeis Konkurencijos įstatymo reikalavimų.Neatsižvelgusi į tai, kad tokių paslaugų teikimo rinkoje gali vykti konkurencija ir neįvertinusi galimybės konkurencijos neribojančiu būdu organizuoti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų teikimą, Savivaldybė suteikė privilegiją UAB „Joniškio komunalinis ūkis“ kitų ūkio subjektų atžvilgiu ir tuo sudarė iš esmės skirtingas konkurencijos sąlygas atitinkamoje rinkoje galintiems veikti ūkio subjektams lyginant su UAB „Joniškio komunalinis ūkis“, kuri atitinkamas paslaugas teikia išimtinėmis teisėmis.

Esant tokioms aplinkybėms, pripažintina, kad atsakovas netinkamai vykdė Konkurencijos tarybos 2012 m. balandžio 26 d. nutarimu Nr. 2S-7 nustatytus įpareigojimus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai įpareigojo Joniškio rajono savivaldybę konkurencingos procedūros būdu atrinkti ūkio subjektą/-us komunalinių atliekų surinkimo iš atliekų turėtojų ir atliekų vežimo paslaugoms teikti. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir laikotarpį, kuris būtinas tokioms procedūroms atlikti pagal Viešųjų pirkimų įstatymą.

Atsižvelgiant į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio ir Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 40¹ straipsnio nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris yra galutinė instancija administracinėms byloms (ABTĮ 20 str. 1 d.), nagrinėjant bylą bei taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilus šių normų aiškinimo ar galiojimo klausimui, privalo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti preliminarų nutarimą.

Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, būtent bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuris atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti reikalingumą pateikti prašymą priimti preliminarų nutarimą, kad galėtų priimti savo sprendimą bei įvertinti Europos Sąjungos Teisingumo Teismo pateikiamų klausimų svarbą.Teisingumo Teismas taip pat ne kartą yra nusprendęs negalįs priimti sprendimo dėl nacionalinio teismo pateikto prejudicinio klausimo, jeigu yra akivaizdu, kad nacionalinio teismo prašomas Bendrijos teisės normos išaiškinimas arba jos galiojimo įvertinimas yra nesusijęs su pagrindinės bylos aplinkybėmis arba dalyku, jeigu problema yra hipotetinė. Prašymą priimti preliminarų nutarimą pateisina ne galimybė pateikti konsultacines nuomones apie bendruosius ar hipotetinius klausimus, bet poreikis veiksmingai išspręsti ginčą(pvz., Teisingumo Teismo 2006 m. birželio 15 d. sprendimo Acereda Herrera, C–466/04, 47 p., taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A¹⁴³-250/2012).

Bylos šalies prašymas teismui nėra privalomas ir jei Europos Sąjungos teisės taikymas yra toks akivaizdus, kad dėl pateikto klausimo sprendimo negali kilti jokių pagrįstų abejonių, galutinės instancijos nacionalinis teismas neprivalo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prejudiciniu klausimu (pvz., Teisingumo Teismo 1982 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Cilfit ir kt. C-283/81, Rink. p. 3415, 13–16 ir 21 punktai). Kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą pagrindas yra pagrįsta abejonė ne dėl bet kokios Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos aiškinimo, bet dėl tokios nuostatos ar nuostatų, kurios turėtų būti taikomos konkrečioje byloje.

Pasisakydama dėl atsakovo prašymo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl preliminaraus nutarimo dėl Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje apibrėžto vidaus sandorio teisėtumo ir atitikimo Europos Sąjungos sutartyje ir 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje Nr.2014/24/ES nurodytiems tikslams, teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas šiame prašyme tinkamai nepagrindė, kokias Europos Sąjungos teisės normas netinkamai taikė ar aiškino Konkurencijos taryba ar pirmosios instancijos teismas. Abejonės, ar vidaus sandorio sudarymas neprieštarauja 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje Nr.2014/24/ES nurodytiems tikslams, pašalinimas neišspręstų tarp šalių kilusio ginčo.

Viešųjų pirkimų įstatymo priede nurodyta, kad šiuo įstatymu yra įgyvendinama 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva Nr.2014/24/ES , kuria panaikinama Direktyva 2004/18/EB (OL 2014 L 94, p. 65).

Tačiau nagrinėjamoje byloje Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo ar galiojimo klausimų nekyla, nes šios normos (tarp jų ir atsakovo minima Direktyva), atsižvelgiant į byloje sprendžiamo ginčo pobūdį nėra tiesiogiai taikomos, o yra taikomos nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios sąžiningą konkurenciją, taip pat vertinta savivaldybių subjekto veikla, ribojanti konkurenciją. Byloje nėra keliamas klausimas, kad Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalis negali būti taikoma, kaip prieštaraujanti Europos Sąjungos teisei, tačiau sprendžiama dėl to, ar sudarant vidaus sandorius, yra būtina įvertinti sąžiningos konkurencijos reikalavimus, įtvirtintus Konkurencijos įstatyme.

Taip pat pažymėtina, jog atsakovas prašyme dėl kreipimosi į ESTT nurodo tik labai abstrakčius argumentus, aiškiai nepagrindžia, kuo Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatos dėl vidaus sandorio galėtų prieštarauti minėtos Direktyvos nuostatoms.

Teisėjų kolegijai nagrinėjamoje byloje nekilo pagrįstų abejonių dėl Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų aiškinimo ar dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų, reguliuojančių ginčo teisinius santykius, prieštaravimo Europos Sąjungos teisei, todėl atsakovo prašymas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl preliminaraus nutarimo šioje byloje priėmimo netenkintinas.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas materialinės ir procesinės teisės normas byloje taikė teisingai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl Joniškio rajono savivaldybės apeliacinis skundas atmetamas, Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Atsakovo Joniškio rajono savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė