Jūsų asmens duomenų valdymas

Šiame tinklapyje gali būti naudojami slapukai ar kiti jūsų asmens duomenys tinklapio funkcionalumo tikslais. Kai kurie iš šių slapukų yra būtini, o kiti padeda mums patobulinti jūsų patirtį ir gauti duomenų, kaip ši svetainė yra naudojama.

 

 

Privatumo politika

DĖL UAB „RIMI LIETUVA“ VEIKSMŲ ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS MAŽMENINĖS PREKYBOS ĮMONIŲ NESĄŽININGŲ VEIKSMŲ DRAUDIMO ĮSTATYMO 3 STRAIPSNIO REIKALAVIMAMS

Atgal

Administracinė byla Nr. eI-4364-643/2016
Procesinio sprendimo kategorija 1.7.; 3.21.

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

2016 m. gegužės 30 d.

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės, Ernesto Spruogio ir Margaritos Stambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

dalyvaujant pareiškėjo atstovams advokatui  Mariui Juoniui ir Astai Rekštienei bei atsakovo atstovei Evelinai Uogintaitei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Rimi Lietuva“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė:

pareiškėjas UAB „Rimi Lietuva“ (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – Taryba) 2015-09-18 nutarimą Nr. 1S-97/2015 „Dėl UAB „Rimi Lietuva“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnio reikalavimams“ (toliau – ir Nutarimas).

 Pareiškėjas nurodo, kad Nutarimu Taryba pripažino, jog tam tikros pareiškėjo veikloje naudojamos didmeninio pirkimo-pardavimo sutarties nuostatos prieštarauja Lietuvos Respublikos mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo (toliau – ir MPĮNVDĮ) 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimams ir skyrė pareiškėjui 73 000 EUR piniginę baudą bei įpareigojo nutraukti Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytus veiksmus.

Skunde teigiama, kad 2010-04-01 įsigaliojusio MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte yra įtvirtintas draudimas reikalauti iš tiekėjo tiesiogiai ar netiesiogiai apmokėti dalį mažmeninės prekybos įmonės arba kartu su šia įmone vykdomo pardavimo skatinimo išlaidų ar kitokiu būdu už jas atlyginti, išskyrus atvejus, kai yra mažmeninės prekybos įmonės ir tiekėjo rašytinis susitarimas dėl apmokamų išlaidų dydžio ir numatomų taikyti pardavimo skatinimo veiksmų. Pareiškėjas nurodo, kad dar prieš įsigaliojant minėtai nuostatai, jis pakeitė savo veikloje naudojamas sutartis taip, kad jos atitiktų MPĮNVDĮ 3 straipsnio reikalavimus. Pareiškėjas teigia, kad vienas iš jo tiekėjams siūlomų bendradarbiavimo modelių numato susitarimą dėl bendradarbiavimo pardavimų skatinimo (sutartyse naudojamas terminas „marketingo“) srityje. 2014 m. iš 518 pareiškėjo tiekėjų 245 tiekėjai buvo pasirinkę pastarąjį bendradarbiavimo modelį bei sudarę su pareiškėju sutartis, numatančias įvairaus dydžio marketingo biudžetus. Nurodytos sutarčių nuostatos buvo pateikiamos Tarybai reguliarios stebėsenos bei individualių konsultacijų kontekste ir jokių pastabų nebuvo negauta, tačiau skundžiamame Nutarime Taryba teigia, kad pareiškėjo ir jo tiekėjų sudarytos didmeninio pirkimo-pardavimo sutartys, kuriose numatyti marketingo biudžetai, prieštarauja MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimams dėl tiekėjų valios trūkumo. Be to, Taryba pareiškėjo ir jo tiekėjų sudarytų sutarčių dėl marketingo biudžeto ir jo panaudojimo nelaiko „rašytiniu susitarimu“ MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto prasme.

Su nurodytomis išvadomis pareiškėjas nesutinka ir teigia, kad minėta nuostata nedraudžia metų pradžioje su tiekėju raštu susitarti dėl to, kokią pinigų sumą jis skirs savo prekių ir prekės ženklo rinkodarai pareiškėjo tinkle. Pareiškėjo nuomone, toks susitarimas gali būti įtvirtintas tiek pačioje sutartyje, kurioje sutariama dėl marketingo biudžeto sumos, tiek ir vėliau sudaromais atskirais rašytiniais susitarimais, kadangi MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punktas nereglamentuoja paties susitarimo sudarymo proceso ir iš esmės reikalauja tik rašytinio susitarimo. Toks susitarimas, pareiškėjo manymu, patenka į Civilinio kodekso (toliau – ir CK) reglamentavimo sritį, leidžiančią civilinių teisinių santykių modifikavimą.

Pareiškėjas nurodo, kad MPĮNVDĮ nėra įtvirtinta jokia specifinė „susitarimo“ koncepcija, todėl nesutinka su Tarybos argumentu, jog MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte vartojamas terminas „susitarimas“ nėra susijęs su CK įtvirtintomis taisyklėmis bei mano, kad Taryba „susitarimo“ koncepciją aiškina plečiamai, kas prieštarauja bendriesiems teisės principams.

UAB „Rimi Lietuva“ pažymi, kad priešingai, nei nurodyta Nutarime, jos naudojamos tipinės sutarčių formos, savaime nereiškia, jog sutartys yra sudaromos neišreiškiant tiekėjo valios. Nurodo, kad MPĮNVDĮ standartinių sutarčių naudojimas nėra uždraustas ir tokių sutarčių naudojimas yra įprastas tarp verslo subjektų. Pagal CK 6.185 straipsnio 3 dalį preziumuojama, kad  supažindinimo su standartinėmis sąlygomis pareiga yra įvykdyta, kai standartinės sąlygos pateikiamos kitai šaliai susipažinti. Šiuo atveju nėra ginčo, kad pareiškėjas savo tiekėjus supažindina su standartinėmis sutarčių sąlygomis ir individualiai susitaria dėl marketingo biudžeto sumos bei jos paskirstymo. Pareiškėjas nurodė, jog prie standartinės sutarties yra pridedama „Susitarimo dėl pakeitimų forma”, kurioje pagal didmeninės pirkimo-pardavimo sutarties 21.1 punktą, įtvirtinami šalių susitarimai, nukrypstantys nuo standartinių sąlygų. Pareiškėjas teigė, kad tiekėjai turi galimybę rinktis bendradarbiavimo modelį, derėtis dėl esminių sąlygų – marketingo biudžeto ir marketingo priemonių, tokiu būdu pilnai kontroliuodami marketingo biudžeto panaudojimą ir išreikšdami savo valią dėl sutarties sąlygų. Tuo tarpu MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punktas nereikalauja sutarčių papildyti „paaiškinimais“ ar „nuostatomis“, kurie leistų tiekėjams išsakyti savo nuomonę dėl tokių nuostatų įtraukimo į sutartį, tokios šalių pozicijos ar nuomonės yra išsakomos sudarant sutartį, sutartyje tiesiog užfiksuojant susitarimą. UAB „Rimi Lietuva“ taip pat pažymėjo, kad „Susitarimo dėl pakeitimų forma” įgauna galią tik tada, kai yra sutartyje nurodoma marketingo biudžeto suma bei jos paskirstymas, priešingu atveju šios priedo nuostatos šalims yra netaikomos.

Pareiškėjo nuomone, su tiekėju sudaryta didmeninio pirkimo-pardavimo sutartis bei vėliau šalių sudaromi susitarimai dėl konkrečių pardavimų skatinimo veiksmų ir jų atlyginimo negali būti vertinami atsietai, tai yra sudėtinės tos pačios sutarties dalys. Pareiškėjas tiekėjams neprimeta jų kaštų didinančių susitarimų ir neatima galimybės apsispręsti dėl investicijų – už galimybę bendradarbiauti pardavimų skatinimų srityje pareiškėjas susimoka tiekėjams, mokėdamas didesnę prekės pirkimo kainą. Pareiškėjas pažymi, kad tiekėjų bendradarbiavimas yra jiems patiems naudingas, tokiu būdu jie reklamuoja savo prekes ar prekės ženklą, o metinis marketingo biudžeto planavimas bei jo preliminarus paskirstymas atitinka tiekėjo ir pareiškėjo interesus planuoti savo veiksmus ir išlaidas. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog tokia nuostata į sutartis buvo įtraukta pačių tiekėjų pageidavimu, taip pat kaip ir nuostata, numatanti bendradarbiavimo pardavimų skatinimo srityje pratęsimą kitiems metams. Iki tol buvo neracionalu kiekvienais metais su tais pačiais tiekėjais pasirašyti iš esmės analogiškus susitarimus.

Pareiškėjas nurodė, jog MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punktas leidžia šalims susitarti dėl atlyginimo mažmeninei prekybos įmonei. Įgyvendindamas pardavimų skatinimą, pareiškėjas suteikia sutartas paslaugas bei patiria su tuo susijusius kaštus, tačiau teisę į atlyginimą įgyja tik tuo atveju, kai tiekėjas neišnaudoja šalių suderintos marketingo biudžeto sumos. Kai tiekėjas yra aktyvus ir šalys pilnai išnaudoja pardavimų skatinimui skirtą biudžetą, pareiškėjas gali tikėtis kaštų atsipirkimo dėl padidėjusių pardavimų, tačiau tiekėjams nebendradarbiaujant, pareiškėjas negali įgyvendinti pardavimų skatinimo priemonių tam skirtas biudžetas nėra išnaudojamas, o pareiškėjas patiria praradimus. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas nemano, kad susitarimas išmokėti pardavimų skatinimui skirtas lėšas iki einamųjų metų gruodžio 31 d. yra nesąžininga ar prielaidas daryti tiekėjams „spaudimą“ sudaranti nuostata.

Pareiškėjas teigė, kad sutarties nuostata, leidžianti jam savo nuožiūra koreguoti marketingo biudžeto lėšų paskirstymą tarp atskirų pardavimų platinimo priemonių, buvo numatyta išimtinėms situacijoms, kada sprendimą reikia priimti itin greitai. Tačiau praktikoje ji nėra naudojama, nes pareiškėjas negali vienašališkai įgyvendinti pardavimų skatinimo veiksmus.

Dėl tiekėjų apklausos rezultatų pareiškėjas nurodė, kad jie yra nevienareikšmiški ir pažymėjo, kad tik vieno jų netenkino santykiai su pareiškėju, kita vertus, šio tiekėjo nepasitenkinimas iš  esmės buvo susijęs su pačios sutarties įgyvendinimu, o ne su jos nuostatų atitikimu MPĮNVDĮ. Pareiškėjas pastebėjo, kad Nutarime nenurodyta, kokiu pagrindu buvo atrinkti apklausti tiekėjai, be to, 11 iš daugiau nei 500 maisto prekių ir gėrimų tiekėjų apklausa buvo akivaizdžiai per maža. Pareiškėjo nuomone, apklaustų tiekėjų vertinimus apsprendė ne sutarties nuostatos, o individuali bendravimo su pareiškėju patirtis.

 Pareiškėjas pažymėjo, kad dėl tiekėjų pageidavimų skirtingumo, visi pageidavimai negali būti išpildyti, tačiau šalių pasiektas kompromisinis variantas yra „susitarimas“. Pastebėjo, kad absoliuti dauguma tiekėjų pripažino, jog derybos dėl bendradarbiavimo sąlygų vyksta, sutartos rinkodaros priemonės yra inicijuojamos pačių tiekėjų ir atitinka jų interesus. Nurodė, kad kritiškos tiekėjų nuomonės nepatvirtino, jog metų pradžioje sudarytas susitarimas dėl metinio biudžeto ir/ar susitarimas dėl jo pratęsimo kitiems metams, yra ydingi. Dėl tapatybės užslaptinimo, pareiškėjas negalėjo įvertinti, kiek tiekėjų liudijimai yra objektyvūs ir korektiški.

Pareiškėjo nuomone, jam paskirta sankcija yra nepagrįsta ir neteisėta. Jo teigimu, Taryba neturėjo teisės skirti baudos, kadangi atsakovui nuo 2010 m. iki 2015 m. buvo žinoma apie ginčo objektu tapusių nuostatų egzistavimą, dėl jų buvo konsultuojamasi, tačiau atsakovas jokių veiksmų nesiėmė ir abejonių dėl minėtų nuostatų teisėtumo nereiškė. Stebėsenos pažymose nurodoma, kad MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto pažeidimų nenustatyta. Pareiškėjas stebėsenos pažymas laikė jo sudarytų sutarčių ir jų priedų atitikimo MPĮNVDĮ vertinimu, todėl, nesant jokių pastabų, laikė, kad naudojamos sutartys atitinka įstatymo reikalavimus. Taryba 2014 m. papildė stebėsenos pranešimą išlyga apie informacinį jo pobūdį, todėl pareiškėjas laiko, kad atsakovas žinojo apie stebėsenos pažymų įtaką mažmeninės prekybos įmonių veiklai. Pareiškėjas mano, kad sutarties teisėtumą patvirtinus viešai skelbiamame dokumente, jam pagrįstai susiformavo teisėtas lūkestis, todėl laiko, kad Tarybai Nutarime pripažinus, jog dėl reguliavimo neaiškumo ir nenusistovėjusios praktikos pareiškėją galėjo suklaidinti 2011 m., 2012 m. ir 2013 m. stebėsenos pažymų turinys, iš esmės atsakomybė jam negalėjo kilti.

Pareiškėjas teigia, kad paskirta bauda nėra tinkamai pagrįsta, neaišku, kokias principais ji buvo paskaičiuota, nenurodytas pareiškėjo pažeidimų lyginamasis svoris, neadekvačiai vertintas pažeidimo pavojingumas, nepateikti įrodymai, kad dėl sutarčių su pareiškėjų būtų išaugusi kitoms įmonėms tiekiamų prekių kaina, pareiškėjui nesuprantamas pažeidimo masto vertinimas. Pareiškėja teigė, kad susitarimus dėl bendradarbiavimo buvo sudaręs su 245 tiekėjais, o Nutarime nurodoma – 500 tiekėjų. Be to, Tarnyba nenagrinėjo pareiškėjo santykių su visais tiekėjais, tyrimo metu pateikti tiekėjų atsakymai buvo nevienareikšmiški, todėl ši statistika negali būti laikoma susijusia su pažeidimo masto vertinimu.

Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjas mano, kad jam paskirta bauda turėtų būti arba panaikinta pilna apimtimi dėl tinkamo pagrindimo nebuvimo, arba sumažinta dėl netinkamai įvertinti inkriminuojamo pažeidimo pobūdžio ir masto.

Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovai skundą palaikė jame (skunde) ir 2016-05-05 rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytais argumentais ir prašė tenkinti.

Atsakovas Taryba atsiliepime į skundą prašo jį atmesti. Atsakovas nurodo, kad Nutarimu pripažino pažeidžiančiomis MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimus UAB „Rimi Lietuva“ standartinės tiekimo sutarties nuostatas: reikalavimą tiekėjams iš anksto skirti ne mažesnį nei tam tikrą marketingo biudžetą metams, tik preliminariai ir neišsamiai nurodant, kokiems pardavimo skatinimo veiksmams suma gali būti panaudota, bei numatant pareigą sumokėti bet kuriuo atveju visą biudžeto sumą iki metų pabaigos; numatyta, kad pardavimo skatinimo biudžetą sudaro išlaidos, susijusios su pardavimų skatinimu ir (ar) prekių išdėstymu, ir atlygis už pardavimų skatinimą ir (ar) prekių išdėstymą, kuris lygus skirtumui tarp sulygtos pardavimo skatinimo biudžeto sumos ir išlaidų pardavimų skatinimui ir (ar) prekių išdėstymui; įtvirtintą UAB „Rimi Lietuva“ teisę savo nuožiūra be atskiro tiekėjo sutikimo perskirstyti pardavimo skatinimo biudžeto sumas bei tuo atveju, jeigu einamiesiems kalendoriniams metams teikėjas ir pareiškėjas nėra susitarę dėl tiekėjo skiriamos pardavimo skatinimo biudžeto sumos, einamiesiems kalendoriniams metams taikyti tokią pačią kaip ir ankstesniais kalendoriniais metais biudžeto sumą, kuri paskirstoma atskiroms išlaidoms tokiu pat būdu.

Atsakovas teigė, kad būtent MPĮNVDĮ numato, kokio detalumo susitarimas turi būti sudarytas, kad atitiktų MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytas išlygos sąlygas ir vertindamas mažmeninės prekybos įmonių veiksmų sąžiningumą bei atitiktį nurodyto įstatymo reikalavimams, pirmiausia vadovavosi šiuo specialiu įstatymu, jo tikslais, standartais ir jame numatytomis nuostatomis, kurie lemia didesnius reikalavimus susitarimui, nei tai numatyta pagal CK.

Atsakovo nuomone, tipinių sutarčių nuostatų negalima laikyti tiekėjo ir mažmeninės prekybos įmonės susitarimu, be to, jose nebuvo sutarta ir dėl kitų MPĮNVDĮ reikalaujamų aspektų – dėl skatinimo veiksmų ir išlaidų apmokėjimo. Visos pareiškėjo su tiekėjais sudarytų tipinių sutarčių nuostatos dėl pardavimo skatinimo veiksmų buvo identiškos, todėl Nutarime pagrįstai nuspręsta, jog tiekėjų valia dėl tokio susitarimo turinio nebuvo išreikšta. Tai, kad sutarties sudarymas ir jos turinys galimai atitinka CK numatytas sutarčių standartinėmis sąlygomis taisykles, atsakovo nuomone, savaime nereiškia tokio atitikimo MPĮNVDĮ prasme.

Atsiliepime nurodoma, kad pagal MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punktą atlyginimą reglamentuojančios pareiškėjo sutarčių nuostatos ir jų forma privalo atitikti išlygos sąlygas, t. y. sutartyje turi būti aptartos konkrečios sąlygos dėl numatomų vykdyti skatinimo veiksmų ir apmokamų išlaidų dydis. Tuo tarpu pareiškėjo susitarimas su tiekėjais dėl atlygio nėra aiškiai įvardintas ir apibrėžtas. Atsakovas pastebėjo, kad perskirstant biudžeto sumas yra keičiamas skatinimo veiksmų apmokėjimas ir pagal sutartį dėl to bet kada gali nuspręsti pareiškėjas. Tokiu būdu jis taip pat savo nuožiūra gali nuspręsti ir dėl pardavimo skatinimo veiksmų. Atsakovas pažymėjo, kad tiekėjo leidimas pareiškėjui pačiam spręsti dėl skatinimo veiksmų ir išlaidų aptarimo taip pat turi atitikti MPĮNVDĮ išlygos reikalavimus. Tuo tarpu teisės pareiškėjui elgtis savo nuožiūra suteikimas, akivaizdžiai neatitinka nurodytų reikalavimų.

Atsakovas nesutinka, kad sutarčių nuostatų turinys turėjo būti vertinamas su kitais metų eigoje pareiškėjo ir tiekėjų sudarytais susitarimais dėl konkrečių pardavimo skatinimo veiksmų. Nurodo, kad mažmeninės prekybos įmonės ir tiekėjo susitarimas dėl pardavimo skatinimo veiksmų kiekvienu atveju turi atitikti MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimus. Nurodo, kad tipinėse sutartyse biudžeto lėšų paskirstymas tam tikroms pardavimo skatinimo priemonėms yra tik preliminarus, numatytų išlaidų sąrašas nėra išsamus, todėl reikalavimas bet kuriuo atveju padengti išlaidas už veiksmus, kurie, nebuvo numatyti (numatyti tik preliminariai ir neišsamiai), dėl kurių apmokėjimo nebuvo sutarta, ar kurie faktiškai net nebuvo atlikti, pagrįstai laikytas neatitinkančiu MPĮNVDĮ reikalavimų. Atsakovas pažymi, kad vėlesnių susitarimų pareiškėjas gali ir nesudaryti, tokiu būdu MPĮNVDĮ reikalavimas būtų tik sąlyginis.

Atsakovas pažymi, kad tiekėjų paaiškinimai, vertinant pareiškėjo pažeidimą, nebuvo pirminio pobūdžio, tačiau nesutinka, kad jie buvo netinkamai įvertinti. Nurodo, kad esant identiškoms standartinių sutarčių sąlygoms visiems tiekėjams, nebuvo poreikio nagrinėti visų pareiškėjo tiekėjų paaiškinimus. Skirtingi tiekėjų parodymai nėra priežastis jais nesiremti ar laikyti nepatikimais. Atsakovo nuomone, pareiškėjas, net ir nežinodamas tiekėjų pavadinimų, galėjo išdėstyti savo nesutikimo motyvus.

Atsakovas nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad jam atsakomybė neturėjo būti taikoma dėl jo teisėtų lūkesčių. Nurodo, kad Taryba niekuomet nesuteikė pareiškėjui jokių užtikrinimų ar garantijų dėl jo sutarčių nuostatų teisėtumo. Kita vertus, vadovaudamasi objektyvumo ir proporcingumo principais, atsižvelgė į galimą pareiškėjo susiklaidinimą vertinant stebėsenos pažymas ir baudos skaičiavimo tikslais sutrumpino pažeidimo trukmę atitinkamu laikotarpiu.

Atsiliepime pažymima, kad Taryba Nutarime vertino visas baudos dydžio nustatymui reikšmingas aplinkybes ir pateikė atitinkamo savo vertinimo argumentus. Nurodyta, kad bauda buvo skiriama už nustatytus draudžiamus nesąžiningus veiksmus, o baudos skaičiavimui numatyti reikalavimai buvo taikomi konkrečiam pažeidimui, o ne jo epizodams. Taryba vertino sutarčių nuostatų turinį, tikslus, pasireiškimo ūkio subjektų veikloje galimybes ir galimą jų poveikį tiekėjų veiklai, o tai, kad tam tikros nuostatos buvo įgyvendintos buvo svarbi aplinkybė pažeidimo pobūdžio vertinime, t. y. pažeidimas buvo įgyvendinamas faktiškai.

Vertinant pažeidimo mąstą buvo atsižvelgta į kiekybines aplinkybes, tiekimo sutarčių kiekį ir pažeidimą sudarančių sutarčių nuostatų įgyvendinimo apimtį. Vertinimo metu nustatyta, kad MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimams prieštaraujančios sutarčių nuostatos buvo standartinės ir sudaromos su visais maisto prekių ir gėrimų tiekėjas dėl bet kurių tiekiamų maisto prekių ir gėrimų, 245 tiekėjų atžvilgiu šios nuostatos buvo įgyvendintos. Kadangi visiems tiekėjams buvo taikomos standartinės nuostatos, pareiškėjo santykius su visais tiekėjais nagrinėti nebuvo tikslo, tačiau Taryba įvertino, ar nagrinėjamos nuostatos buvo įgyvendintos ir kokia jų įgyvendinimo apimtis. Nustatant pažeidimo mastą konstatuota, kad bent 245 tiekėjai savo sutartyse iš anksto metams skyrė ne mažesnį, nei tam tikras pardavimo skatinimo biudžetas, su pareiškėju tik preliminariai numatę jo negalutinį paskirstymą skatinimo veiksmams su įsipareigojimu šį biudžetą sumokėti ne vėliau kaip iki metų pabaigos, 70 tiekėjų, neišnaudojusiems viso skatinimo biudžeto, pareiškėjas pateikė sąskaitas likusiai sumai, t. y. gavo 185 820 Eur atlygį. Taip pat buvo nustatyta, kad santykinai didelė dalis ankstesnių metų pardavimo skatinimo biudžeto sumų, nesusitarus dėl pardavimo skatinimo biudžeto, buvo perkelta į kitus metus.

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė su skundu nesutiko atsiliepime išdėstytų argumentų pagrindu ir prašė jį atmesti.

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčijamas Tarybos 2015-09-18 nutarimas Nr. 1S-97/2015, kuriuo pareiškėjui UAB „Rimi Lietuva“ buvo skirta sankcija už MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimų pažeidimą.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų ir Tarybos pateikto Tyrimo dėl pareiškėjo veiksmų atitikties MPĮNVDĮ 3 straipsnio reikalavimams bylos (toliau – Tarybos byla) 1 tomo bei 18 tomo medžiagos nustatyta, kad Taryba 2014-09-29 raštu Nr. (11.2-36)6V-2044 kreipėsi į pareiškėją, prašydama pateikti duomenis, susijusius su pareiškėjo su tiekėjais sudarytų pirkimo-pardavimo sutarčių atitikties MPĮNVDĮ 3 straipsnio reikalavimams (Tarybos byla, t. 1, b. l. 1-5).

Pareiškėjas 2014-10-27 raštu išdėstė Tarybai savo poziciją dėl MPĮNVDĮ nuostatų laikymosi (Tarybos byla, t. 1, b. l. 6-11).

Taryba 2015-05-19 nutarimu Nr. 1S-50/2015 pradėjo tyrimą dėl UAB „Rimi Lietuva“ veiksmų atitikties MPĮNVDĮ 3 straipsnio reikalavimams (Tarybos byla, t. 1, b. l. 12-13).

Taryba 2015-05-19 raštu kreipėsi į dalį UAB „Rimi Lietuva“ tiekėjų, prašydama pateikti paaiškinimus, susijusius su marketingo biudžeto sąlygomis ir biudžeto nustatymu (Tarybos byla, t. 18, b. l. 1-3). Pagal Tarybos pateiktus klausimus, anonimiškai atsakymus pateikė 11 UAB „Rimi Lietuva“ tiekėjų (Tarybos byla, t. 18, b. l. 4-28).

Taryba 2015-09-18 nutarimu Nr. 1S-97/2015 pripažino, kad UAB „Rimi Lietuva“ 2010-2015 m. didmeninio pirkimo-pardavimo sutartyse su maisto prekių ir gėrimų tiekėjais įtvirtinusi nuostatas dėl prekių pardavimo skatinimo veiksmų ir išlaidų reglamentavimo, pažeidė MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimus, įpareigojo pašalinti nutarime nustatytus pažeidimus ir skyrė pareiškėjui 73 000 EUR baudą (Tarybos byla, b. l. 83-105).

Byloje spręstinas ginčas dėl Tarybos  2015-09-18 nutarimo Nr. 1S-97/2015 pagrįstumo ir teisėtumo. Teismas įpareigotas nustatyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (ABTĮ 3 str. 2 d.). Be to, sprendžiant pareiškėjo reikalavimų panaikinti ginčo sprendimą pagrįstumą, būtina įvertinti skundžiamo sprendimo, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra kitų Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiami sprendimai turėtų būti panaikinti.

Verta pažymėti, kad ginčo tarp šalių dėl tyrimo procedūrų ir tyrimo metu nustatytų faktinių aplinkybių nėra. Iš esmės ginčas tarp šalių kilęs dėl MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatų aiškinimo ir taikymo pareiškėjo su tiekėjais sudarytų sutarčių (susitarimų) atžvilgiu. Be to, pareiškėjas kelia ir teisėtų lūkesčių apsaugos bei atsakomybės taikymo klausimus.

Dėl MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto aiškinimo ir taikymo

Sankcija pareiškėjui ginčijamu nutarimu paskirta Tarybai pripažinus, kad pareiškėjas 2010-2015 m. didmeninio pirkimo-pardavimo sutartyse su maisto ir gėrimų tiekėjais įtvirtinęs nuostatas dėl prekių pardavimo skatinimo veiksmų ir išlaidų reglamentavimo, pažeidė MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimus. Prieštaraujančiomis įstatymo nuostatoms Taryba pripažino pareiškėjo su tiekėjai sudaromų tipinių sutarčių nuostatas dėl: tiekėjų iš anksto metams skiriamo ne mažesnio nei tam tikras pardavimo skatinimo biudžeto, jo preliminaraus ir negalutinio paskirstymo skatinimo veiksmams bei įpareigojimo skirtą biudžetą bet kuriuo atveju sumokėti ne vėliau kaip iki metų pabaigos (2012 m. sutarties 12.1 p., 2010 m. sutarties priedo Nr. 2 5 ir 5.2 p. bei 2012 m. sutarties priedo Nr. 2 6 ir 6.7 p.); dėl atlygio už pardavimo skatinimą ir (ar) prekių išdėstymą, kurį sudaro skirtumas tarp pardavimo skatinimo biudžeto ir jo faktinių išlaidų (2010 m. sutarties priedo Nr. 2 5 p. bei 2012 m. sutarties priedo Nr. 2 6.5 p.); dėl ankstesnių metų pardavimo skatinimo biudžeto ir jo analogiško paskirstymo taikymo, nesusitarus dėl pardavimo skatinimo biudžeto ir mažmeninės prekybos įmonės teisės savo nuožiūra perskirstyti pardavimo skatinimo biudžetą (2012 m. sutarties 12.2 p., 2010 m. sutarties priedo Nr. 2 5.1 p. bei 2012 m. sutarties  priedo Nr. 2 6.6 p.).

MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta, kad mažmeninės prekybos įmonėms draudžiama atlikti ūkinės veiklos sąžiningai praktikai prieštaraujančius veiksmus, kuriais mažmeninės prekybos įmonių veiklos rizika perkeliama tiekėjams ar jiems primetami papildomi įsipareigojimai arba kurie varžo tiekėjų galimybes laisvai veikti rinkoje ir kurie išreiškiami kaip reikalavimai tiekėjui tiesiogiai ar netiesiogiai apmokėti dalį mažmeninės prekybos įmonės arba kartu su šia įmone vykdomo pardavimo skatinimo išlaidų ar kitokiu būdu už jas atlyginti, išskyrus atvejus, kai yra mažmeninės prekybos įmonės ir tiekėjo rašytinis susitarimas dėl apmokamų išlaidų dydžio ir numatomų taikyti pardavimo skatinimo veiksmų.

Kaip teisingai nurodyta ginčijamame nutarime, išlyga draudimui dėl pardavimų skatinimo išlaidų apmokėjimo pagal MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punktą taikoma tik esant visoms trims sąlygoms: yra rašytinis tiekėjo ir mažmeninės prekybos įmonės susitarimas; susitariama dėl apmokamų išlaidų dydžio ir susitariama dėl numatomų taikyti pardavimo skatinimo veiksmų.

Prieštaraujančiomis MPĮNVDĮ Taryba pripažino pareiškėjo su tiekėjais pasirašomų sutarčių ir sutarčių priedų nuostatas dėl pardavimo skatinimo veiksmų ir išlaidų nustatymo, paskirstymo bei mokėjimo,  dėl atlygio už pardavimo skatinimą ir (ar) prekių išdėstymą bei dėl pardavimo skatinimo biudžeto perskirstymo bei ankstesnių metų marketingo biudžeto sumos ir paskirstymo.

Neteisėtomis ginčijamu nutarimu pripažintos šios pareiškėjo 2010 metų redakcijos ir 2012 metų redakcijos sutarčių sąlygos:

  • „Pirkėjas ir pardavėjas susitaria dėl bendradarbiavimo marketingo srityje, panaudojant per kiekvienus 1 (vienerius) kalendorinius metus (įskaitant einamuosius metus), Priede Nr. 2 nurodytą marketingo biudžetą, kurį kiekvieniems metams skiria Pardavėjas kaip rėmimo (skatinimo įsigyti) mokestį Pardavėjo mokamą Pirkėjui už Sutartyje numatytų marketingo veiksmų organizavimą. Marketingo biudžeto suma einamiesiems kalendoriniams metams ir paskirstymas atskiroms išlaidoms (marketingo veiksmams) yra nurodytas Priede Nr. 2” (2012 m. sutarties 12.1 p.);
  • “Pirkėjas ir Pardavėjas tarpusavyje susitaria dėl bendradarbiavimo marketingo srityje, panaudojant per 1 (vienerius) einamuosius metus ne mažesnį kaip_(_)<…> dydžio marketingo biudžetą <…>. Šalių susitarimu šis marketingo biudžetas preliminariai paskirstomas kaip nurodyta žemiau:

_<…>, neįskaitant PVM, reklamai Pirkėjo leidžiamuose leidiniuose;

_<…>, neįskaitant PVM, Pardavėjo Prekių prioritetiniams išstatymams Pirkėjo prekybos centruose;

_išimtinai tik už Pirkėjo vykdomas reklamines Pardavėjo prekių akcijas prekybos centruose;

_Pardavėjo ir Pirkėjo bendroms reklaminėms kompanijoms;

_kitoms šalių sutartims marketingo išlaidoms.” (2010 m. sutarties priedo Nr.2 5 p.)

  • “Pirkėjas ir Pardavėjas susitaria dėl bendradarbiavimo marketingo srityje, panaudojant per kiekvienus 1 (vienerius) kalendorinius metus (įskaitant einamuosius)_(_)<...>, neįskaitant PVM, dydžio marketingo biudžetą, kurį kiekvieniems metams skiria Pardavėjas, preliminariai paskirstant biudžeto sumas tokius būdu:

_(_)<...>, neįskaitant PVM, Pardavėjo prekių reklamai Pirkėjo leidžiamuose leidiniuose;

_(_)<...>, neįskaitant PVM, Pardavėjo prekių prioritetiniams išstatymams Pirkėjo prekybos centruose;

_(_)<...>, neįskaitant PVM, už Pirkėjo prekybos centruose vykdomas išimtinai Pardavėjo prekių reklamines akcijas;

_(_)<...>, neįskaitant PVM, kitoms šalių sutartoms marketingo išlaidoms.“ (2012 m. sutarties priedo Nr. 2 6 p.)

  • “Visa marketingo biudžeto suma turi būti išmokėta ne vėliau kaip iki einamųjų metų gruodžio mėnesio 31 dienos.” (2010 m. sutarties priedo Nr. 2 5.2 p.)
  • “Visa marketingo biudžeto  suma turi būti išmokėta ne vėliau kaip iki einamųjų metų gruodžio mėnesio 31 dienos.” (2012 m. sutarties priedo Nr. 2 6.7 p.)
  • “<…> Šalių susitarimu Biudžetą sudaro išlaidos, susijusios su padavimų skatinimu, prekių išdėstymu, atlygis už pardavimo skatinimą ir/ar prekių išdėstymą. Šalių susitarimu atlygis lygus skirtumui tarp sulygtos marketingo biudžeto sumos ir faktinių išlaidų.“ (2010 m. sutarties priedo Nr. 2 5 p.)
  • “Šalių susitarimu marketingo biudžete įtrauktos išlaidos, susijusios su pardavimų skatinimu, Prekių išdėstymu, ir atlygis už pardavimų skatinimą ir/ar Prekių išdėstymą. Šalių susitarimu atlygis už pardavimų skatinimą ir/ar Prekių išdėstymą yra lygus skirtumui tarp sulygtos marketingo biudžeto sumos ir išlaidų pardavimų skatinimui ir/ar Prekių išdėstymui.“ (2012 m. sutarties priedo Nr. 2 6.5 p.)
  • “Jeigu einamiesiems kalendoriniams metams Šalys nėra susitarusios dėl Pardavėjo skiriamos marketingo biudžeto sumos, tuomet, jeigu dėl to nebus sudarytas atskiras Šalių susitarimas, bus laikoma, kad einamiesiems kalendoriniams metams yra taikytina tokia pati kaip ir ankstesniais kalendoriniais metais marketingo biudžeto suma; kartu bus laikoma, kad ši marketingo biudžeto suma paskirstoma atskiroms išlaidoms taip pat, kaip ir ankstesniais kalendoriniais metais.” (2012 m. sutarties 12.2 p.)
  • “Šalys susitaria, kad šiuo Pardavėjo prašymu Pirkėjas turi teisę perpaskirstyti aukščiau lentelės grafose nurodytas sumas. Biudžeto suma, atsižvelgiant į marketingo vykdymo sąlygas, eigą, gali būti keičiama Šalių susitarimu.“ (2010 m. sutarties priedo Nr. 2 5.1 p.)
  • “Šalys susitaria, kad Pirkėjas  turi teisę savo nuožiūra be pardavėjo atskiro sutikimo (tokį sutikimą Pardavėjas duoda šiame punkte) perpaskirstyti 6 punkte nurodytas sumas, tačiau bendra marketingo biudžeto suma dėl to negali padidėti.“ (2012 m. sutarties priedo Nr. 2 6.6 p.)

 Įvertinusi paminėtų sutarčių nuostatų atitiktį MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatoms, Taryba padarė išvadą, kad vien konkrečios marketingo biudžeto sumos numatymas, kai pardavimo skatinimo veiksmai įvardinti tik preliminariai ir neišsamiai, neatitinka įstatymo reikalavimo susitarti dėl numatomų pardavimo skatinimo veiksmų, nes tokiu būdu tiekėjai įsipareigoja skirti atitinkamą sumą pardavimo skatinimo veiksmams, kurių pobūdis ar apimtis nėra apibrėžti. Tai prieštarauja  MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintoms išlygos taikymui reikalingoms sąlygoms. Be to, Tarybos vertinimu, MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatos leidžia sudaryti susitarimą, aptariant išlaidų dydį bei numatomus taikyti marketingo veiksmus, tačiau reikalavimas bet kuriuo atveju padengti išlaidas už veiksmus, kurie, nebuvo numatyti (numatyti tik preliminariai ir neišsamiai), dėl kurių buvo faktiškai nesusitarta, ar kurie faktiškai net nebuvo atlikti, neatitinka minėtų reikalavimų. Tokiu būdu tiekėjų galimybės laisvai planuoti savo veiklą ir disponuoti lėšomis gali būti apribojamos konkrečios sumos, tačiau neapibrėžtiems pardavimo skatinimo veiksmams, skyrimu. Taryba, be kita ko, konstatavo, kad sutartyse apibrėžtas atlygis, kurį sudaro skirtumas tarp pardavimo skatinimo biudžeto sumos ir faktinių išlaidų pardavimo skatinimui ir (ar) prekių išdėstymui, neatitinka MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte išlygos taikymui nustatyto reikalavimo susitarti dėl apmokamų išlaidų dydžio. Ginčijamame nutarime nurodyta, jog sutarčių nuostata, įtvirtinanti vienašališką pareiškėjo teisę savo nuožiūra perskirstyti pardavimo skatinimo biudžeto sumas (kartu pakeičiant ir skatinimo priemones ar jų apimtį) neatitinka išlygos sąlygų, nes nėra numatomas skatinimo veiksmų apmokėjimas. Šios sutarties nuostatos neatitinka MPĮNVDĮ išlygos reikalavimų ir tuo aspektu, kad suteikia teisę pareiškėjui priimti sprendimą savo nuožiūra ir su tiekėju nesitarti taip pat ir dėl pardavimo skatinimo veiksmų, keičiant apmokėjimo už juos paskirstymą. Taryba ginčijamame nutarime, be kita ko, konstatavo, kad nurodytos sutarčių nuostatos neatitinka ir išlygos sąlygos, kad dėl skatinimo veiksmų ir išlaidų turi būti sudarytas rašytinis tiekėjo ir mažmeninės prekybos įmonės susitarimas. Tokią išvadą Taryba pagrindė aplinkybe, jog pareiškėjo parengtos standartinės sutartys neužtikrina, kad jos atitiktų abiejų šalių valią, nes prekių pardavimo skatinimo veiksmus ir išlaidas bei konkretų jų reglamentavimą lėmė ne tiekėjų interesai, nebūtinai jiems priimtinu ar sutartu būdu ir sąlygomis, o mažmeninės prekybos įmonės valia, t.y. kaip ji numatė savo tipinėje sutartyje.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Tarybos išvadomis, visų pirma pažymi, kad kadangi MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatos tiesiogiai nereglamentuoja rašytinio susitarimo proceso, todėl turėtų būti vadovaujamasi CK nuostatomis, leidžiančiomis šalims sudaryti bendresnio pobūdžio susitarimus, vėliau, esant poreikiui, juos konkretizuojant, keisti sudarytus susitarimus, t.y. modifikuoti civilinius teisinius santykius.  MPNVDĮ neįtvirtina jokios specifinės susitarimo koncepcijos, t.y. sandoris, kuris laikomas rašytiniu susitarimu CK prasme laikytinas rašytiniu susitarimu ir MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto prasme. Vien tai, kad yra naudojamos tipinės sutarčių formos, savaime nereiškia, jog sutartys yra sudaromos neišreiškiant tiekėjo valios.

Vertinant ginčijamas sutarčių nuostatas MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintos išlygos taikymo prasme, t.y. įstatyme įtvirtinto reikalavimo sudaryti rašytinį susitarimą, sutiktina su pareiškėjo vertinimu ir pozicija, kad nagrinėjamu atveju neteisėta ir neteisinga Tarybos išvada, jog standartinės sutartys neužtikrina, jog jų sąlygos atitiktų abiejų šalių valią. Juolab, nagrinėjamų aplinkybių kontekste, kaip niekuo nepagrįsta laikytina Tarybos išvada, kad tarp pareiškėjo ir tiekėjų pasirašytos sutartys lėmė ne tiekėjų interesų patenkinimą, o įtvirtino pareiškėjo valią.  Kaip teisingai pažymėjo pareiškėjas, tokia Tarybos pozicija suponuoja išvadą, kad mažmeninės prakybos įmonės apskritai negali naudoti tipinių sutarčių, tačiau toks draudimas nėra įtvirtintas jokiame teisės akte, tame tarpe ir MPĮNVDĮ. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo tyrimo metu vertintos sutartys atitinka vieną iš trijų  išlygos taikymui reikalingų sąlygų – raštu susitarti dėl apmokamų išlaidų dydžio ir skatinimo veiksmų.

Kita vertus, ginčytinas klausimas dėl raštu sutartų sąlygų dėl išlaidų dydžių ir skatinimo veiksmų atitikties MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto ir paties įstatymo tikslams ir esmei.

MPĮNVDĮ tikslas – riboti didelę rinkos galią turinčių mažmeninės prekybos įmonių rinkos galios panaudojimą ir užtikrinti tiekėjų ir didelę rinkos galią turinčių mažmeninės prekybos įmonių interesų pusiausvyrą (MPĮNVDĮ 1 str. 1 d.). MPĮNVDĮ 3 straipsnyje yra įtvirtintas bendro pobūdžio draudimas mažmeninės prekybos įmonėms atlikti ūkinės veiklos sąžiningai praktikai prieštaraujančius veiksmus, kuriais mažmeninės prekybos įmonių veiklos rizika perkeliama tiekėjams ar jiems primetami papildomi įsipareigojimai arba kurie varžo tiekėjų galimybes laisvai veikti rinkoje, tame tarpe reikalauti iš tiekėjų tiesiogiai ar netiesiogiai apmokėti dalį mažmeninės prekybos įmonės arba kartu su šia įmone vykdomo pardavimo skatinimo išlaidų ar kitokiu būdu už jas atlyginti. MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte, be kita ko, yra numatyta ir išlyga tokiam draudimui – kai yra mažmeninės prekybos įmonės ir tiekėjo rašytinis susitarimas dėl apmokamų išlaidų dydžio ir numatomų taikyti pardavimo skatinimo veiksmų.  Atsižvelgiant tai, kad ši sąlyga teisės normoje nurodoma kaip išlyga, jos taikymui ypač svarbu kontekstas su įstatymo tikslu ir MPĮNVDĮ 3 straipsnio bendrąja draudimo nuostata. Tai reiškia, kad nepakanka raštu susitarti dėl apmokamų išlaidų dydžio ir numatomų taikyti pardavimo skatinimo veiksmų, tačiau toks susitarimas neturi prieštarauti sąžiningai verslo praktikai, neperkelti veiklos rizikos tiekėjams ir nevaržyti jų galimybės laisvai veikti rinkoje.

Pareiškėjas, nesutikdamas su ginčijamame nutarime išdėstytomis Tarybos išvadomis dėl sutarčių sąlygų prieštaravimo MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatoms, nurodo, jog tiekėjai turėjo realią galimybę rinktis iš trijų bendradarbiavimo modelių. Vienas iš šių modelių apėmė šalių susitarimą dėl bendradarbiavimo pardavimų skatinimo srityje, įskaitant vadinamojo marketingo (pardavimų skatinimo) biudžeto numatymą ir jo preliminarų paskirstymą priede Nr. 2. Kiti du modeliai tokio bendradarbiavimo nenumatė. Tokiu būdu tiekėjams buvo užtikrinta galimybė rinktis bendradarbiavimą be pardavimų skatinimo. Pažymėtina, kad ginčo tarp šalių dėl to, jog ginčijamos sutarčių sąlygos ir jų nulemtos tiekėjų galimybės laisvai veikti rinkoje, taikytinos visų pareiškėjo tiekėjų atžvilgiu nėra. Taryba ginčijamu nutarimu vertino pasirašytų susitarimų, kuriuose buvo aptartos pardavimo skatinimo priemonės ir išlaidos,  atitiktį MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatoms. Taryba nėra pripažinusi, jog visos pareiškėjo sutartys prieštarauja MPĮNVDĮ, todėl pareiškėjo argumentai apie tai, jog didelė dalis tiekėjų susitarimų dėl pardavimų skatinimo nesudarinėjo ir turėjo galimybę rinktis, vertintini, kaip teisiškai nereikšmingi vertinant pasirašytų susitarimų atskirų sąlygų atitiktį MPĮNVDĮ 3 straipsnyje nustatytiems draudimams.

Pareiškėjas, nesutikdamas su ginčijamu nutarimu, be kita ko, nurodo, kad santykiai su tiekėjais yra individualizuoto pobūdžio.  Sutartinių santykių individualizavimas vyksta ne atskirų tiekėjų, bet prekių kategorijų ar net atskirų prekių lygmeniu. Sutartyse yra labai detaliai aptariamas bendradarbiavimas įgyvendinant atskirus pardavimų skatinimo veiksmus, t.y. identifikuojamos konkrečios prekės, kurių pardavimai bus skatinami, parduotuvės, kuriose buvo įgyvendinamos pardavimų skatinimo priemonės, konkrečios pardavimų skatinimo priemonės, akcijoms skirti prekių kiekiai, užsakymų pateikimas, konkretaus pardavimo skatinimo veiksmo biudžetas ir pan. Be to, pareiškėjo vertinimu, metinės marketingo biudžeto sumos numatymas atitinka ne tik pareiškėjo interesą iš anksto planuoti pardavimų skatinimo veiksmams skirtų prekybinių plotų paskirstymą, leidžiamų reklaminių leidinių tiražą bei mažinti administracinę naštą, tačiau ir tiekėjo interesą planuoti savo veiklos pareiškėjo tinkle pelningumą. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad nuostata, numatanti, jog sutarties pasirašymo metu sutartas marketingo biudžeto sumos paskirstymas yra preliminarus, į sutartis buvo įtrauktas pačių tiekėjų pageidavimu, o nuostata dėl bendradarbiavimo pardavimų skatinimo srityje pratęsimo kitiems metams buvo pradėta taikyti todėl, kad su absoliučia dauguma tiekėjų santykiai yra tęstiniai.   Kadangi pareiškėjas be tiekėjo bendradarbiavimo negali įgyvendinti daugumos iš praktikoje taikomų skatinimo priemonių nuostata, suteikianti pareiškėjui teisę gauti atlygį, kuris apskaičiuojamas kaip skirtumas tarp šalių suderintos marketingo biudžeto sumos ir išlaidų pardavimų skatinimui bei prekių išdėstymui, skatina tiekėjus būti aktyviais.

Vertinant pareiškėjo nesutikimo su ginčijamu nutarimu argumentus verta pažymėti, kad absoliuti dauguma pareiškėjo argumentų yra susiję su ekonominiu situacijos vertinimu ir paremti verslo logika ir praktika. Tačiau pagal ABTĮ 3 straipsnio 2 dalį teismas nevertina ginčijamo administracinio akto  bei veiksmų (ar neveikimo) ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.

Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes ir remdamasis anksčiau teismo sprendime išdėstytais motyvais daro išvadą, kad pareiškėjas nepaneigė Tarybos nutarime suformuluotų išvadų dėl pareiškėjo sutarčių su tiekėjais atitikties (neatitikimo) MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimams. Vadovaujantis MPĮVNDĮ įtvirtintais įstatymo tikslais bei MPĮNVDĮ 3 straipsnio nuostatų esme bei išanalizavus anksčiau teismo sprendime pacituotas ginčijamas sutarčių nuostatas sutiktina su Tarybos vertinimu, kad  vien konkrečios marketingo biudžeto sumos numatymas, kai pardavimo skatinimo veiksmai įvardinti tik preliminariai ir neišsamiai, neatitinka MPĮNVDĮ reikalavimo susitarti dėl numatomų pardavimo skatinimo veiksmų. Sutartyse įtvirtintas reikalavimas tiekėjams bet kuriuo atveju padengti išlaidas už veiksmus, kurie, nebuvo numatyti (numatyti tik preliminariai ir neišsamiai), dėl kurių buvo faktiškai nesusitarta, ar kurie faktiškai net nebuvo atlikti, neatitinka MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytos išlygos, leidžiančios sudaryti susitarimą aptariant išlaidų dydį bei numatomus taikyti marketingo veiksmus, nes  tokiu būdu tiekėjų galimybės laisvai planuoti savo veiklą ir disponuoti lėšomis gali būti apribojamos konkrečios sumos, tačiau neapibrėžtiems pardavimo skatinimo veiksmams, skyrimu. Sutarčių nuostata, įtvirtinanti vienašališką pareiškėjo teisę savo nuožiūra perskirstyti pardavimo skatinimo biudžeto sumas (kartu pakeičiant ir skatinimo priemones ar jų apimtį) neatitinka išlygos sąlygų, nes nėra numatomas skatinimo veiksmų apmokėjimas. Sutarties nuostatos, suteikiančios teisę pareiškėjui priimti sprendimą savo nuožiūra ir su tiekėju nesitarti taip pat ir dėl pardavimo skatinimo veiksmų, keičiant apmokėjimo už juos paskirstymą, taip pat neatitinka MPĮNVDĮ išlygos reikalavimų.

Teismas daro išvadą, kad Taryba, nustačiusi dviejų iš trijų išlygos taikymui reikalingų sąlygų netinkamą įgyvendinimą (netinkamus susitarimus dėl apmokamų išlaidų dydžio ir pardavimo skatinimo veiksmų), teisėtai ir pagrįstai konstatavo pareiškėjo padarytą MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto pažeidimą.

Dėl teisėtų lūkesčių apsaugos

Pareiškėjas laikosi pozicijos, jog net ir konstatavus pažeidimą, Taryba neturėjo teisės skirti baudos. Pareiškėjas skunde nurodo, kad jo parengtos tipinės sutartys su ginčijamomis nuostatomis ne kartą buvo teiktos Tarybai MPĮNVDĮ numatyta tvarka vykdomos stebėsenos tikslais. Be to, tarp šalių atskirais laikotarpiais vyko korespondencija kai kurių ginčo objektu tapusių nuostatų įgyvendinimo klausimais, todėl Tarybai jau nuo 2010 metų buvo žinoma apie ginčijamų nuostatų egzistavimą. Tai, kad Taryba nuo pat 2010 metų nesiėmė jokių veiksmų ir (ar) nepareiškė jokių abejonių dėl ginčijamų nuostatų teisėtumo, bet dargi ne kartą savo stebėsenos pažymose išreiškė poziciją, kad MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto pažeidimų nenustatė, sudarė prielaidas pareiškėjo lūkesčiams dėl atitinkamų nuostatų atitikimo MPĮNVDĮ reikalavimams.

Taryba, atsikirsdama į šiuos pareiškėjo argumentus nurodo, kad Tarybos veiksmai negali būti laikomi sukėlusiais ar galinčiais sukelti pareiškėjui teisėtų lūkesčių. Taryba nurodo, kad teisėti lūkesčiai būtų galėję susiformuoti tik tokiu atveju, jeigu Taryba būtų suteikusi tikslią garantiją dėl pareiškėjo veiksmų. Tarybos vertinimu, nei stebėsenos pažymos, kurios yra ataskaitinio pobūdžio dokumentas teikiamas Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir negali būti tapatinamos su tyrimo išvadomis, nei kiti bendravimo su pareiškėju atvejai nesuteikia jokio užtikrinimo dėl pareiškėjo sutarčių nuostatų atitikties MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimams.

Teismas, įvertinęs šalių argumentus nagrinėjamų aplinkybių kontekste bei  atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes (stebėsenos pažymų turinį, susirašinėjimą tarp šalių konsultuojantis dėl sutarčių pakeitimų ir pan.), laiko pagrįsta pareiškėjo  poziciją, kad Tarybos veiksmai (pareiškėjo pateiktų duomenų, susijusių su tipinių sutarčių nuostatomis, analizė ir apibendrinimas stebėsenos pažymose) ir (ar) neveikimas (turint tuos pačius duomenis, kurie iš esmės buvo nustatyti ir tyrimo metu, t.y. pareiškėjo su tiekėjais sudaromas tipines sutartis, ilgalaikis nesiėmimas jokių veiksmų užkardyti MPĮNVDĮ pažeidimą),  buvo pakankamu pagrindu atsirasti teisėtiems pareiškėjo lūkesčiams, jog jo sudaromos sutartys atitinka MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimus. Atkreiptinas dėmesys, kad  Taryba ginčijamame nutarime pati konstatavo, jog stebėsenos pažymų turinys galėjo pareiškėją suklaidinti dėl jų turinio  ir teisinės reikšmės ir tai Tarybai buvo pagrindu pažeidimo eigos pradžia laikyti 2014-03-03, kai pažymoje buvo nurodyta, jog pažyma yra informacinio pobūdžio dokumentas, kuriame pateikiami teiginiai ir išvados neapriboja Tarybos atliekant tyrimus dėl galimo šio įstatymo pažeidimo. Sutiktina su pareiškėjo vertinimu, kad tokios bendro pobūdžio formuluotės (informacijos) pateikimas neeliminavo ir neturėjo (negalėjo) eliminuoti pareiškėjo pasitikėjimo viešojo administravimo subjekto (Tarybos), turinčio specifines funkcijas nagrinėjamoje srityje (MPĮNVDĮ  nuostatų laikymosi kontrolė) ir privalančio, be kita ko, laikytis bendrųjų VAĮ principų bei turinčio visą pateikiamų sutarčių teisiniam įvertinimui MPĮNVDĮ taikymo prasme reikalingą informaciją (pabrėžtina, kad MPĮNVDĮ 3 str. 1 d. 8 p. pažeidimo sudėties yra formali),  veikla ir nulėmė pareiškėjo pagrįstą įsitikinimą, kad Taryba jo (pareiškėjo) teiktų sutarčių atitiktį MPĮNVDĮ vertina taip pat, kaip ir pareiškėjas, t.y. kad sutartys atitinka įstatymo nuostatas, o pareiškėjo elgesys nevertintinas kaip MPĮNVDĮ nuostatų pažeidimas. 

Kita vertus, net ir nustačius, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeisti pareiškėjo teisėti lūkesčiai, kad viešojo administravimo subjektas veiks tinkamai, tai nelaikytina pareiškėjo atsakomybę šalinančią aplinkybe. Ši aplinkybė vertintina, kaip turinti įtakos skiriamos sankcijos parinkimui. Pažymėtina, kad ir pats pareiškėjas savo pozicijos, jog už nustatytą MPĮNVDĮ pažeidimą Taryba neturėjo teisės skirti baudą, nepagrindė jokiomis teisės aktų nuostatomis. Teismas taip pat nenustatė atleidimo nuo administracinės atsakomybės pagrindų.

Dėl sankcijos

MPĮNVDĮ 9 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad Taryba, išnagrinėjusi tyrimo metu padarytas išvadas ir tyrimo šalių raštu pateiktus paaiškinimus dėl tyrimo išvadų, priima vieną iš šių nutarimų: 1) pripažinti, kad mažmeninės prekybos įmonė pažeidė šio įstatymo reikalavimus, ir taikyti šio įstatymo nustatytas sankcijas; 2) tyrimą nutraukti, jeigu šio įstatymo pažeidimų nenustatyta. Anksčiau teismo sprendime išdėstytų motyvų pagrindu padarius išvadą, kad nagrinėjamu atveju buvo pagrindas konstatuoti MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto pažeidimą, konstatuotina, kad Taryba pagrįstai vadovavosi MPĮNVDĮ 9 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostata.

MPĮNVDĮ 9 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Taryba, nustačiusi šio įstatymo pažeidimą, vadovaudamasi objektyvumo ir proporcingumo principais, turi teisę skirti mažmeninės prekybos įmonei šiame įstatyme nustatytą baudą ir nustatyti įpareigojimą mažmeninės prekybos įmonei nutraukti draudžiamus nesąžiningus veiksmus ar įpareigojimą atlikti veiksmus, atkursiančius ankstesnę padėtį ar pašalinančius pažeidimo pasekmes, įskaitant sutarties pakeitimą.  O MPĮNVDĮ 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad už šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodytus draudžiamus nesąžiningus veiksmus mažmeninės prekybos įmonėms skiriama piniginė bauda iki 115848 Eur. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad skiriamos baudos dydis priklauso nuo pažeidimo pobūdžio, pažeidimo trukmės ir masto, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Tarybos nutarime turi būti nurodyti motyvai, pagrindžiantys baudos dydį (MPĮNVDĮ 11 str. 6 d.).

Ginčijamu nutarimu Taryba, konstatavusi  MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto pažeidimą, pareiškėją įpareigojo nutraukti draudžiamus nesąžiningus veiksmus ir paskyrė 73000 Eur baudą.

Parinkdama baudos dydį Taryba ginčijamame nutarime nurodė atsižvelgusi į pažeidimo pobūdį (tiekėjams nustatyti įpareigojimai, varžantys jų galimybes laisvai veikti rinkoje, sukelta papildoma finansinė našta ir nepagrįstos išlaidos tiekėjams, padidintas tiekėjų veiklos neapibrėžtumas), į ilgą pažeidimo trukmę (1 m. 6 mėn.) ir didelį mastą (sutarčių nuostatos įgyvendintos daugelio maisto prekių ir gėrimų  tiekėjų atžvilgiu). Taryba parinkdama baudos dydį nurodė, jog nagrinėjamos pardavimo skatinimą reglamentuojančios nuostatos sudaro sąlygas, kad išlaidas prekių pardavimo skatinimui tiekėjai traktuoja kaip savo kaštus ir įtraukia į prekių kainą, gali būti perkeliamos į naujai tiekiamų prekių savikainą bei pardavimų kainą visoms mažmeninės prekybos įmonėms. Todėl pardavimo skatinimo veiksmams skiriamos lėšos, gali lemti tiekėjų tiekiamų prekių kainų padidėjimą ir atitinkamai didesnes kainas galutiniams vartotojams. Be to, Taryba nurodė nenustačiusi nei pareiškėjo atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių.

Pareiškėjas su paskirta bauda nesutinka ir nurodo, kad paskirta bauda turėtų būti arba panaikinta pilna apimtimi dėl tinkamo pagrindimo nebuvimo arba bent jau sumažinta dėl netinkamai įvertintų inkriminuojamo pažeidimo pobūdžio ir masto. Pareiškėjas skundu atkreipia dėmesį, kad baudos dydis nėra tinkamai pagrįstas – nėra aišku, kokiais principais remiantis buvo apskaičiuota būtent tokia suma. Taryba neatskleidė, ar inkriminuojamą pažeidimą siejo su visais penkiais epizodais, t.y. penkiomis, neva MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punktui prieštaraujančiomis nuostatomis. Pareiškėjas nurodo, kad nutarime pateiktas pažeidimo pavojingumo pobūdžio vertinimas yra akivaizdžiai neadekvatus. Be to, pareiškėjo vertinimu pažeidimo mastas, atsižvelgiant į tai, kad standartinės sutartys buvo sudaromos bent su 500 maisto ir gėrimų tiekėjais negali turėti jokios įtakos inkriminuojamo pažeidimo vertinimui vien dėl tos priežasties, kad ginčo objektu tapė susitarimai dėl bendradarbiavimo pardavimo skatinimo srityje buvo sudaryti tik su 245 tiekėjais. Pareiškėjas, be kita ko, atkreipia dėmesį, kad Taryba nenagrinėjo pareiškėjo santykių su visais tiekėjais, o net ir tų, tyrimo metu apklaustų 11 teikėjų atsakymai yra nevienareikšmiai.

Pagal VAĮ 8 straipsnio 1 dalį taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Visų pirma, visiškai sutiktina su pareiškėjo argumentais, jog poveikio priemonė negali būti grindžiama prielaidomis, todėl ginčijamo nutarimo 119 pastraipoje nurodyti motyvai, jog  išlaidos prekių pardavimo skatinimui gali būti perkeliamos į naujai tiekiamų prekių savikainą bei pardavimų kainą visoms mažmeninės prekybos įmonėms ir (arba)  gali lemti tiekėjų tiekiamų prekių kainų padidėjimą ir atitinkamai didesnes kainas galutiniams vartotojams, vertini, kaip netinkantys pagrįsti skiriamos baudos dydį nulėmę pažeidimo pobūdžio kriterijai.

Vertinant pažeidimo trukmę, būtina pažymėti, kad pati Taryba nutarime akcentavo, kad tiek MPĮNVDĮ, tiek šio įstatymo stebėsena trunka santykinai neilgą laikotarpį, todėl nebuvo susiformavusi stebėsenos praktika. Pati Taryba pripažino, kad dėl šių išimtinių aplinkybių galėjo susidaryti situacija, kad pareiškėjas galėjo klaidingai interpretuoti Tarybos atliekamą stebėseną ir jos pagrindu rengiamas pažymas kaip ex ante peržiūros įrankį pareiškėjo sutarčių atitikties MPĮNVDĮ nuostatoms vertinti. Tai galėjo lemti, kad pareiškėjas, nesulaukęs tiesioginių Tarybos pastabų dėl sutarčių ne vienoje stebėsenos pažymoje, galėjo suklysti dėl sutarčių atitikties MPĮNVDĮ  reikalavimams. Nepagrįstu laikytinas Tarybos argumentas, kad pažeidimo laikotarpio pradžia laikytina 2014-03-03, kai buvo paskelbta pažyma ir pareiškėjas turėjo sužinoti apie stebėsenos pobūdį ir neabejotinai suprasti, kad jo sudaromų sutarčių  nuostatos galėjo pažeisti MPĮNVDĮ reikalavimus. Tarybos minimoje pažymoje nurodymas, kad pažyma iš esmės yra informacinio pobūdžio dokumentas, kuriame pateikiami teiginiai ir išvados, ir neapriboja Tarybos atliekant tyrimus dėl galimų MPĮNVDĮ pažeidimų, jokiais būdais nesuponuoja išvados, kad pareiškėjo sudaromos sutartys gali pažeisti MPĮNVDĮ nuostatas. Kita vertus, nagrinėjamų aplinkybių kontekste verta pažymėti ir tai, kad pati Taryba, būdama MPĮNVDĮ 4 straipsnio nuostatų įpareigota kontroliuoti, kaip laikomasi šio įstatymo nuostatų ir gaudama iš esmės tą pačią informaciją, kuri ir buvo pagrindu pažeidimo konstatavimui, turėjo realią galimybę pažeidimo terminą sutrumpinti. Jau anksčiau teismo sprendime pasisakyta, jog nagrinėjamu atveju Taryba pažeidė pareiškėjo teisėtus lūkesčius ir tai taip pat vertintina, kaip aplinkybė lemianti švelnesnės sankcijos už pažeidimą skyrimą.

MPĮNVDĮ 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, kad skundą dėl Tarybos nutarimo nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į atsakomybę lengvinančias aplinkybes ir kitas aplinkybes (dėl kurių atitinkama piniginė bauda būtų akivaizdžiai per didelė, nes neproporcinga padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga) ir vadovaudamasi teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę skirti mažesnę piniginę baudą negu šiame  straipsnyje nustatytos baudos.

Pareiškėjas prašo teismo baudą panaikinti visa apimtimi arba ją sumažinti. Pažymėtina, kad MPĮNVDĮ nėra įtvirtinta teisė teismui atleisti pareiškėją nuo atsakomybės už šio įstatymo nuostatų pažeidimus, atleisti nuo baudos ir (arba) skirti kitą nei įstatyme numatyta sankciją. Todėl tenkinti pareiškėjo prašymą panaikinti ginčijamu nutarimu paskirtą baudą visa apimtimi nėra teisinio pagrindo.  Teismas, įvertinęs ir sutikdamas su pareiškėjo argumentais, dėl nepakankamo paskirtos baudos pagrįstumo, remdamasis anksčiau teismo sprendime išdėstytais argumentais dėl pažeidimo pobūdžio, trukmės ir masto, be to, pareiškėjo elgesį tyrimo metu, teikiant duomenis ir paaiškinimus, laikydamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe (MPĮNVDĮ 11 str. 8 d.) ir vadovaudamasis MPĮNVDĮ 7 straipsniu bei teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas sprendžia, kad pareiškėjui skirtina mažesnė bauda, nei ginčijamu nutarimu paskirtoji. Pareiškėjui paskirta 35000 Eur dydžio bauda yra pakankama priemonė atgrąsyti nuo pažeidimų darymo ateityje.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 127 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a:

pareiškėjo UAB „Rimi Lietuva“ skundą tenkinti iš dalies.

Sumažinti UAB „Rimi Lietuva“ Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2015 m. spalio 8 d. nutarimu Nr. 1S-97/2015 už Lietuvos Respublikos mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimų pažeidimą paskirtą baudą iki 35000 Eur.

Likusioje dalyje skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

 

Teisėjai

Violeta Balčytienė

Ernestas Spruogis

Margarita Stambrauskaitė