Jūsų asmens duomenų valdymas

Šiame tinklapyje gali būti naudojami slapukai ar kiti jūsų asmens duomenys tinklapio funkcionalumo tikslais. Kai kurie iš šių slapukų yra būtini, o kiti padeda mums patobulinti jūsų patirtį ir gauti duomenų, kaip ši svetainė yra naudojama.

 

 

Privatumo politika

DĖL UAB „RIMI LIETUVA“ VEIKSMŲ ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS MAŽMENINĖS PREKYBOS ĮMONIŲ NESĄŽININGŲ VEIKSMŲ DRAUDIMO ĮSTATYMO 3 STRAIPSNIO REIKALAVIMAMS

Atgal

Administracinė byla Nr. eA-1537-858/2017
Procesinio sprendimo kategorija 11.8

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

2017 m. rugsėjo 27 d.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), Virginijos Volskienės,

sekretoriaujant Julijai Krinickienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Mariui Juoniui,

atsakovo atstovei Evelinai Uogintaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „RIMI LIETUVA“ ir atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „RIMI LIETUVA“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

  1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „RIMI LIETUVA“ (toliau – ir UAB „RIMI LIETUVA“, pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir Konkurencijos taryba, Taryba, atsakovas) 2015 m. rugsėjo 18 d. nutarimą Nr. 1S-97/2015 „Dėl UAB „RIMI LIETUVA“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnio reikalavimams“ (toliau – ir Nutarimas).
  2. Pareiškėjas nurodė, kad Nutarimu Taryba pripažino, jog tam tikros pareiškėjo veikloje naudojamos didmeninio pirkimo–pardavimo sutarties nuostatos prieštarauja Lietuvos Respublikos mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimams ir skyrė pareiškėjui 73 000 EUR piniginę baudą bei įpareigojo nutraukti Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytus veiksmus.
  3. UAB „RIMI LIETUVA“ skunde pažymėjo, kad 2010 m. balandžio 1 d. įsigaliojusio Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte yra įtvirtintas draudimas reikalauti iš tiekėjo tiesiogiai ar netiesiogiai apmokėti dalį mažmeninės prekybos įmonės arba kartu su šia įmone vykdomo pardavimo skatinimo išlaidų ar kitokiu būdu už jas atlyginti, išskyrus atvejus, kai yra mažmeninės prekybos įmonės ir tiekėjo rašytinis susitarimas dėl apmokamų išlaidų dydžio ir numatomų taikyti pardavimo skatinimo veiksmų. Pareiškėjas nurodė, kad dar prieš įsigaliojant minėtai nuostatai, jis pakeitė savo veikloje naudojamas sutartis taip, kad jos atitiktų Įstatymo 3 straipsnio reikalavimus. Pareiškėjas teigė, kad vienas iš jo tiekėjams siūlomų bendradarbiavimo modelių numato susitarimą dėl bendradarbiavimo pardavimų skatinimo (sutartyse naudojamas terminas „marketingo“) srityje. 2014 m. iš 518 pareiškėjo tiekėjų 245 tiekėjai buvo pasirinkę pastarąjį bendradarbiavimo modelį bei sudarę su pareiškėju sutartis, numatančias įvairaus dydžio marketingo biudžetus. Nurodytos sutarčių nuostatos buvo pateikiamos Tarybai reguliarios stebėsenos bei individualių konsultacijų kontekste ir jokių pastabų nebuvo negauta, tačiau skundžiamame Nutarime Taryba teigia, kad pareiškėjo ir jo tiekėjų sudarytos didmeninio pirkimo–pardavimo sutartys, kuriose numatyti marketingo biudžetai, prieštarauja Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimams dėl tiekėjų valios trūkumo. Be to, Taryba pareiškėjo ir jo tiekėjų sudarytų sutarčių dėl marketingo biudžeto ir jo panaudojimo nelaiko „rašytiniu susitarimu“ Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto prasme.
  4. Su nurodytomis išvadomis pareiškėjas nesutiko ir teigė, kad minėta nuostata nedraudžia metų pradžioje su tiekėju raštu susitarti dėl to, kokią pinigų sumą jis skirs savo prekių ir prekės ženklo rinkodarai pareiškėjo tinkle. Pareiškėjo nuomone, toks susitarimas gali būti įtvirtintas tiek pačioje sutartyje, kurioje sutariama dėl marketingo biudžeto sumos, tiek ir vėliau sudaromais atskirais rašytiniais susitarimais, kadangi Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punktas nereglamentuoja paties susitarimo sudarymo proceso ir iš esmės reikalauja tik rašytinio susitarimo. Toks susitarimas, pareiškėjo manymu, patenka į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) reglamentavimo sritį, leidžiančią civilinių teisinių santykių modifikavimą.
  5. Pareiškėjas nurodė, kad Įstatyme nėra įtvirtinta jokia specifinė „susitarimo“ koncepcija, todėl nesutiko su Tarybos argumentu, jog Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte vartojamas terminas „susitarimas“ nėra susijęs su CK įtvirtintomis taisyklėmis bei teigė, kad Taryba „susitarimo“ koncepciją aiškina plečiamai, kas prieštarauja bendriesiems teisės principams.
  6. UAB „RIMI LIETUVA“ pažymėjo, kad priešingai nei nurodyta Nutarime, jos naudojamos tipinės sutarčių formos savaime nereiškia, jog sutartys yra sudaromos neišreiškiant tiekėjo valios. Nurodė, kad Įstatyme standartinių sutarčių naudojimas nėra uždraustas ir tokių sutarčių naudojimas yra įprastas tarp verslo subjektų. Pagal CK 6.185 straipsnio 3 dalį preziumuojama, kad  supažindinimo su standartinėmis sąlygomis pareiga yra įvykdyta, kai standartinės sąlygos pateikiamos kitai šaliai susipažinti. Šiuo atveju nėra ginčo, kad pareiškėjas savo tiekėjus supažindina su standartinėmis sutarčių sąlygomis ir individualiai susitaria dėl marketingo biudžeto sumos bei jos paskirstymo. Pareiškėjas nurodė, jog prie standartinės sutarties yra pridedama „Susitarimo dėl pakeitimų forma”, kurioje pagal didmeninės pirkimo-pardavimo sutarties 21.1 punktą įtvirtinami šalių susitarimai, nukrypstantys nuo standartinių sąlygų. Pareiškėjas teigė, kad tiekėjai turi galimybę rinktis bendradarbiavimo modelį, derėtis dėl esminių sąlygų – marketingo biudžeto ir marketingo priemonių, tokiu būdu pilnai kontroliuodami marketingo biudžeto panaudojimą ir išreikšdami savo valią dėl sutarties sąlygų. O Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punktas nereikalauja sutarčių papildyti „paaiškinimais“ ar „nuostatomis“, kurie leistų tiekėjams išsakyti savo nuomonę dėl tokių nuostatų įtraukimo į sutartį, tokios šalių pozicijos ar nuomonės yra išsakomos sudarant sutartį, sutartyje tiesiog užfiksuojant susitarimą. UAB „RIMI LIETUVA“ taip pat pažymėjo, kad „Susitarimo dėl pakeitimų forma” įgauna galią tik tada, kai yra sutartyje nurodoma marketingo biudžeto suma bei jos paskirstymas, priešingu atveju šios priedo nuostatos šalims yra netaikomos.
  7. Pareiškėjo nuomone, su tiekėju sudaryta didmeninio pirkimo-pardavimo sutartis bei vėliau šalių sudaromi susitarimai dėl konkrečių pardavimų skatinimo veiksmų ir jų atlyginimo negali būti vertinami atsietai, tai yra sudėtinės tos pačios sutarties dalys. Pareiškėjas tiekėjams neprimeta jų kaštų didinančių susitarimų ir neatima galimybės apsispręsti dėl investicijų – už galimybę bendradarbiauti pardavimų skatinimų srityje pareiškėjas susimoka tiekėjams, mokėdamas didesnę prekės pirkimo kainą. Pareiškėjas pažymėjo, kad tiekėjų bendradarbiavimas yra jiems patiems naudingas, tokiu būdu jie reklamuoja savo prekes ar prekės ženklą, o metinis marketingo biudžeto planavimas bei jo preliminarus paskirstymas atitinka tiekėjo ir pareiškėjo interesus planuoti savo veiksmus ir išlaidas. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog tokia nuostata į sutartis buvo įtraukta pačių tiekėjų pageidavimu, taip pat kaip ir nuostata, numatanti bendradarbiavimo pardavimų skatinimo srityje pratęsimą kitiems metams. Iki tol buvo neracionalu kiekvienais metais su tais pačiais tiekėjais pasirašyti iš esmės analogiškus susitarimus.
  8. Pareiškėjas nurodė, jog Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punktas leidžia šalims susitarti dėl atlyginimo mažmeninei prekybos įmonei. Įgyvendindamas pardavimų skatinimą, pareiškėjas suteikia sutartas paslaugas bei patiria su tuo susijusius kaštus, tačiau teisę į atlyginimą įgyja tik tuo atveju, kai tiekėjas neišnaudoja šalių suderintos marketingo biudžeto sumos. Kai tiekėjas yra aktyvus ir šalys pilnai išnaudoja pardavimų skatinimui skirtą biudžetą, pareiškėjas gali tikėtis kaštų atsipirkimo dėl padidėjusių pardavimų, tačiau tiekėjams nebendradarbiaujant, pareiškėjas negali įgyvendinti pardavimų skatinimo priemonių tam skirtas biudžetas nėra išnaudojamas, o pareiškėjas patiria praradimus. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas nemano, kad susitarimas išmokėti pardavimų skatinimui skirtas lėšas iki einamųjų metų gruodžio 31 d. yra nesąžininga ar prielaidas daryti tiekėjams „spaudimą“ sudaranti nuostata.
  9. Pareiškėjas teigė, kad sutarties nuostata, leidžianti jam savo nuožiūra koreguoti marketingo biudžeto lėšų paskirstymą tarp atskirų pardavimų platinimo priemonių, buvo numatyta išimtinėms situacijoms, kada sprendimą reikia priimti itin greitai. Tačiau praktikoje ji nėra naudojama, nes pareiškėjas negali vienašališkai įgyvendinti pardavimų skatinimo veiksmus.
  10. Dėl tiekėjų apklausos rezultatų pareiškėjas nurodė, kad jie yra nevienareikšmiški ir pažymėjo, kad tik vieno jų netenkino santykiai su pareiškėju, kita vertus, šio tiekėjo nepasitenkinimas iš  esmės buvo susijęs su pačios sutarties įgyvendinimu, o ne su jos nuostatų atitikimu Įstatyme. Pareiškėjas pastebėjo, kad Nutarime nenurodyta, kokiu pagrindu buvo atrinkti apklausti tiekėjai, be to, 11 iš daugiau nei 500 maisto prekių ir gėrimų tiekėjų apklausa buvo akivaizdžiai per maža. Pareiškėjo nuomone, apklaustų tiekėjų vertinimus apsprendė ne sutarties nuostatos, o individuali bendravimo su pareiškėju patirtis.
  11. Pareiškėjas pažymėjo, kad dėl tiekėjų pageidavimų skirtingumo, visi pageidavimai negali būti išpildyti, tačiau šalių pasiektas kompromisinis variantas yra „susitarimas“. Pastebėjo, kad absoliuti dauguma tiekėjų pripažino, jog derybos dėl bendradarbiavimo sąlygų vyksta, sutartos rinkodaros priemonės yra inicijuojamos pačių tiekėjų ir atitinka jų interesus. Nurodė, kad kritiškos tiekėjų nuomonės nepatvirtino, jog metų pradžioje sudarytas susitarimas dėl metinio biudžeto ir/ar susitarimas dėl jo pratęsimo kitiems metams, yra ydingi. Dėl tapatybės užslaptinimo, pareiškėjas negalėjo įvertinti, kiek tiekėjų liudijimai yra objektyvūs ir korektiški.
  12. Pareiškėjo nuomone, jam paskirta sankcija yra nepagrįsta ir neteisėta. Jo teigimu, Taryba neturėjo teisės skirti baudos, kadangi atsakovui nuo 2010 m. iki 2015 m. buvo žinoma apie ginčo objektu tapusių nuostatų egzistavimą, dėl jų buvo konsultuojamasi, tačiau atsakovas jokių veiksmų nesiėmė ir abejonių dėl minėtų nuostatų teisėtumo nereiškė. Stebėsenos pažymose nurodoma, kad Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto pažeidimų nenustatyta. Pareiškėjas stebėsenos pažymas laikė jo sudarytų sutarčių ir jų priedų atitikimo Įstatymui vertinimu, todėl, nesant jokių pastabų, laikė, kad naudojamos sutartys atitinka įstatymo reikalavimus. Taryba 2014 m. papildė stebėsenos pranešimą išlyga apie informacinį jo pobūdį, todėl pareiškėjas laiko, kad atsakovas žinojo apie stebėsenos pažymų įtaką mažmeninės prekybos įmonių veiklai. Pareiškėjas mano, kad sutarties teisėtumą patvirtinus viešai skelbiamame dokumente, jam pagrįstai susiformavo teisėtas lūkestis, todėl laiko, kad Tarybai Nutarime pripažinus, jog dėl reguliavimo neaiškumo ir nenusistovėjusios praktikos pareiškėją galėjo suklaidinti 2011 m., 2012 m. ir 2013 m. stebėsenos pažymų turinys, iš esmės atsakomybė jam negalėjo kilti.
  13. Pareiškėjas teigė, kad paskirta bauda nėra tinkamai pagrįsta, neaišku, kokias principais ji buvo paskaičiuota, nenurodytas pareiškėjo pažeidimų lyginamasis svoris, neadekvačiai vertintas pažeidimo pavojingumas, nepateikti įrodymai, kad dėl sutarčių su pareiškėju būtų išaugusi kitoms įmonėms tiekiamų prekių kaina, pareiškėjui nesuprantamas pažeidimo masto vertinimas. Pareiškėjas nurodė, kad susitarimus dėl bendradarbiavimo buvo sudaręs su 245 tiekėjais, o Nutarime nurodoma – 500 tiekėjų. Be to, Tarnyba nenagrinėjo pareiškėjo santykių su visais tiekėjais, tyrimo metu pateikti tiekėjų atsakymai buvo nevienareikšmiški, todėl ši statistika negali būti laikoma susijusia su pažeidimo masto vertinimu. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjas mano, kad jam paskirta bauda turėtų būti arba panaikinta pilna apimtimi dėl tinkamo pagrindimo nebuvimo, arba sumažinta dėl netinkamai įvertintų inkriminuojamo pažeidimo pobūdžio ir masto.
  14. Atsakovas Taryba atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsakovas nurodė, kad Nutarimu pripažino pažeidžiančiomis Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimus UAB „RIMI LIETUVA“ standartinės tiekimo sutarties nuostatas: reikalavimą tiekėjams iš anksto skirti ne mažesnį nei tam tikrą marketingo biudžetą metams, tik preliminariai ir neišsamiai nurodant, kokiems pardavimo skatinimo veiksmams suma gali būti panaudota, bei numatant pareigą sumokėti bet kuriuo atveju visą biudžeto sumą iki metų pabaigos; numatyta, kad pardavimo skatinimo biudžetą sudaro išlaidos, susijusios su pardavimų skatinimu ir (ar) prekių išdėstymu, ir atlygis už pardavimų skatinimą ir (ar) prekių išdėstymą, kuris lygus skirtumui tarp sulygtos pardavimo skatinimo biudžeto sumos ir išlaidų pardavimų skatinimui ir (ar) prekių išdėstymui; įtvirtintą UAB „RIMI LIETUVA“ teisę savo nuožiūra be atskiro tiekėjo sutikimo perskirstyti pardavimo skatinimo biudžeto sumas bei tuo atveju, jeigu einamiesiems kalendoriniams metams tiekėjas ir pareiškėjas nėra susitarę dėl tiekėjo skiriamos pardavimo skatinimo biudžeto sumos, einamiesiems kalendoriniams metams taikyti tokią pačią kaip ir ankstesniais kalendoriniais metais biudžeto sumą, kuri paskirstoma atskiroms išlaidoms tokiu pat būdu.
  15. Atsakovas teigė, kad būtent Įstatymas numato, kokio detalumo susitarimas turi būti sudarytas, kad atitiktų Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytas išlygos sąlygas ir vertindamas mažmeninės prekybos įmonių veiksmų sąžiningumą bei atitiktį nurodyto įstatymo reikalavimams, pirmiausia vadovavosi šiuo specialiu įstatymu, jo tikslais, standartais ir jame numatytomis nuostatomis, kurie lemia didesnius reikalavimus susitarimui, nei tai numatyta pagal CK.
  16. Atsakovo nuomone, tipinių sutarčių nuostatų negalima laikyti tiekėjo ir mažmeninės prekybos įmonės susitarimu, be to, jose nebuvo sutarta ir dėl kitų Įstatymo reikalaujamų aspektų – dėl skatinimo veiksmų ir išlaidų apmokėjimo. Visos pareiškėjo su tiekėjais sudarytų tipinių sutarčių nuostatos dėl pardavimo skatinimo veiksmų buvo identiškos, todėl Nutarime pagrįstai nuspręsta, jog tiekėjų valia dėl tokio susitarimo turinio nebuvo išreikšta. Tai, kad sutarties sudarymas ir jos turinys galimai atitinka CK numatytas sutarčių standartinėmis sąlygomis taisykles, atsakovo nuomone, savaime nereiškia tokio atitikimo Įstatymo prasme.
  17. Atsiliepime nurodoma, kad pagal Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punktą atlyginimą reglamentuojančios pareiškėjo sutarčių nuostatos ir jų forma privalo atitikti išlygos sąlygas, t. y. sutartyje turi būti aptartos konkrečios sąlygos dėl numatomų vykdyti skatinimo veiksmų ir apmokamų išlaidų dydis. O pareiškėjo susitarimas su tiekėjais dėl atlygio nėra aiškiai įvardintas ir apibrėžtas. Atsakovas pastebėjo, kad perskirstant biudžeto sumas yra keičiamas skatinimo veiksmų apmokėjimas ir pagal sutartį dėl to bet kada gali nuspręsti pareiškėjas. Tokiu būdu jis taip pat savo nuožiūra gali nuspręsti ir dėl pardavimo skatinimo veiksmų. Atsakovas pažymėjo, kad tiekėjo leidimas pareiškėjui pačiam spręsti dėl skatinimo veiksmų ir išlaidų aptarimo taip pat turi atitikti Įstatymo išlygos reikalavimus. O teisės pareiškėjui elgtis savo nuožiūra suteikimas akivaizdžiai neatitinka nurodytų reikalavimų.
  18. Atsakovas nesutiko, kad sutarčių nuostatų turinys turėjo būti vertinamas su kitais metų eigoje pareiškėjo ir tiekėjų sudarytais susitarimais dėl konkrečių pardavimo skatinimo veiksmų. Nurodė, kad mažmeninės prekybos įmonės ir tiekėjo susitarimas dėl pardavimo skatinimo veiksmų kiekvienu atveju turi atitikti Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimus. Nurodė, kad tipinėse sutartyse biudžeto lėšų paskirstymas tam tikroms pardavimo skatinimo priemonėms yra tik preliminarus, numatytų išlaidų sąrašas nėra išsamus, todėl reikalavimas bet kuriuo atveju padengti išlaidas už veiksmus, kurie, nebuvo numatyti (numatyti tik preliminariai ir neišsamiai), dėl kurių apmokėjimo nebuvo sutarta, ar kurie faktiškai net nebuvo atlikti, pagrįstai laikytas neatitinkančiu Įstatymo reikalavimų. Atsakovas pažymėjo, kad vėlesnių susitarimų pareiškėjas gali ir nesudaryti, tokiu būdu Įstatymo reikalavimas būtų tik sąlyginis.
  19. Atsakovas pažymėjo, kad tiekėjų paaiškinimai, vertinant pareiškėjo pažeidimą, nebuvo pirminio pobūdžio, tačiau nesutinka, kad jie buvo netinkamai įvertinti. Nurodė, kad esant identiškoms standartinių sutarčių sąlygoms visiems tiekėjams, nebuvo poreikio nagrinėti visų pareiškėjo tiekėjų paaiškinimus. Skirtingi tiekėjų parodymai nėra priežastis jais nesiremti ar laikyti nepatikimais. Atsakovo nuomone, pareiškėjas, net ir nežinodamas tiekėjų pavadinimų, galėjo išdėstyti savo nesutikimo motyvus.
  20. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad jam atsakomybė neturėjo būti taikoma dėl jo teisėtų lūkesčių. Nurodė, kad Taryba niekuomet nesuteikė pareiškėjui jokių užtikrinimų ar garantijų dėl jo sutarčių nuostatų teisėtumo. Kita vertus, vadovaudamasi objektyvumo ir proporcingumo principais, atsižvelgė į galimą pareiškėjo susiklaidinimą vertinant stebėsenos pažymas ir baudos skaičiavimo tikslais sutrumpino pažeidimo trukmę atitinkamu laikotarpiu.
  21. Atsiliepime pažymėjo, kad Taryba Nutarime vertino visas baudos dydžio nustatymui reikšmingas aplinkybes ir pateikė atitinkamo savo vertinimo argumentus. Nurodė, kad bauda buvo skiriama už nustatytus draudžiamus nesąžiningus veiksmus, o baudos skaičiavimui numatyti reikalavimai buvo taikomi konkrečiam pažeidimui, o ne jo epizodams. Taryba vertino sutarčių nuostatų turinį, tikslus, pasireiškimo ūkio subjektų veikloje galimybes ir galimą jų poveikį tiekėjų veiklai, o tai, kad tam tikros nuostatos buvo įgyvendintos buvo svarbi aplinkybė pažeidimo pobūdžio vertinime, t. y. pažeidimas buvo įgyvendinamas faktiškai.
  22. Pasak atsakovo, vertinant pažeidimo mastą buvo atsižvelgta į kiekybines aplinkybes, tiekimo sutarčių kiekį ir pažeidimą sudarančių sutarčių nuostatų įgyvendinimo apimtį. Vertinimo metu nustatyta, kad Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimams prieštaraujančios sutarčių nuostatos buvo standartinės ir sudaromos su visais maisto prekių ir gėrimų tiekėjais dėl bet kurių tiekiamų maisto prekių ir gėrimų, 245 tiekėjų atžvilgiu šios nuostatos buvo įgyvendintos. Kadangi visiems tiekėjams buvo taikomos standartinės nuostatos, pareiškėjo santykius su visais tiekėjais nagrinėti nebuvo tikslo, tačiau Taryba įvertino, ar nagrinėjamos nuostatos buvo įgyvendintos ir kokia jų įgyvendinimo apimtis. Nustatant pažeidimo mastą konstatuota, kad bent 245 tiekėjai savo sutartyse iš anksto metams skyrė ne mažesnį, nei tam tikras pardavimo skatinimo biudžetas, su pareiškėju tik preliminariai numatę jo negalutinį paskirstymą skatinimo veiksmams su įsipareigojimu šį biudžetą sumokėti ne vėliau kaip iki metų pabaigos, 70 tiekėjų, neišnaudojusiems viso skatinimo biudžeto, pareiškėjas pateikė sąskaitas likusiai sumai, t. y. gavo 185 820 Eur atlygį. Taip pat buvo nustatyta, kad santykinai didelė dalis ankstesnių metų pardavimo skatinimo biudžeto sumų, nesusitarus dėl pardavimo skatinimo biudžeto, buvo perkelta į kitus metus.

II.

  1. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 30 d. pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ‒ sumažino Nutarimu paskirtą baudą iki 35000 Eur, o likusią skundo dalį atmetė.
  2. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Nutarime teisingai nurodyta, jog išlyga draudimui dėl pardavimų skatinimo išlaidų apmokėjimo pagal Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punktą taikoma tik esant visoms trims sąlygoms: yra rašytinis tiekėjo ir mažmeninės prekybos įmonės susitarimas; susitariama dėl apmokamų išlaidų dydžio ir susitariama dėl numatomų taikyti pardavimo skatinimo veiksmų.
  3. Teismas nurodė, kad prieštaraujančiomis Įstatymui Taryba pripažino pareiškėjo su tiekėjais pasirašomų sutarčių ir sutarčių priedų nuostatas dėl pardavimo skatinimo veiksmų ir išlaidų nustatymo, paskirstymo bei mokėjimo, dėl atlygio už pardavimo skatinimą ir (ar) prekių išdėstymą bei dėl pardavimo skatinimo biudžeto perskirstymo bei ankstesnių metų marketingo biudžeto sumos ir paskirstymo.
  4. Vertindamas ginčijamas sutarčių nuostatas Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintos išlygos taikymo prasme, t. y. įstatyme įtvirtinto reikalavimo sudaryti rašytinį susitarimą, pirmosios instancijos teismas sutiko su pareiškėjo vertinimu ir pozicija, kad nagrinėjamu atveju neteisėta ir neteisinga Tarybos išvada, jog standartinės sutartys neužtikrina, kad jų sąlygos atitiktų abiejų šalių valią. Teismas niekuo nepagrįsta laikė Tarybos išvadą, kad tarp pareiškėjo ir tiekėjų pasirašytos sutartys lėmė ne tiekėjų interesų patenkinimą, o įtvirtino pareiškėjo valią. Pasak pirmosios instancijos teismo, tokia Tarybos pozicija suponuoja išvadą, kad mažmeninės prakybos įmonės apskritai negali naudoti tipinių sutarčių, tačiau toks draudimas nėra įtvirtintas jokiame teisės akte, taip pat ir Įstatyme. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju tyrimo metu vertintos sutartys atitinka vieną iš trijų  išlygos taikymui reikalingų sąlygų – raštu susitarti dėl apmokamų išlaidų dydžio ir skatinimo veiksmų.
  5. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas nurodė, jog tiekėjai turėjo realią galimybę rinktis iš trijų bendradarbiavimo modelių. Vienas iš šių modelių apėmė šalių susitarimą dėl bendradarbiavimo pardavimų skatinimo srityje, įskaitant vadinamojo marketingo (pardavimų skatinimo) biudžeto numatymą ir jo preliminarų paskirstymą priede Nr. 2. Kiti du modeliai tokio bendradarbiavimo nenumatė, taigi tiekėjams buvo užtikrinta galimybė rinktis bendradarbiavimą be pardavimų skatinimo. Teismas pažymėjo, kad ginčo tarp šalių dėl to, jog ginčijamos sutarčių sąlygos ir jų nulemtos tiekėjų galimybės laisvai veikti rinkoje taikytinos visų pareiškėjo tiekėjų atžvilgiu, nėra. Taryba Nutarimu vertino pasirašytų susitarimų, kuriuose buvo aptartos pardavimo skatinimo priemonės ir išlaidos, atitiktį Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatoms. Taryba nėra pripažinusi, jog visos pareiškėjo sutartys prieštarauja Įstatymui, todėl pareiškėjo argumentai apie tai, jog didelė dalis tiekėjų susitarimų dėl pardavimų skatinimo nesudarinėjo ir turėjo galimybę rinktis, vertinti kaip teisiškai nereikšmingi sprendžiant dėl pasirašytų susitarimų atskirų sąlygų atitikties Įstatymo 3 straipsnyje nustatytiems draudimams.
  6. Vertindamas pareiškėjo nesutikimo su Nutarimu argumentus, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad absoliuti dauguma pareiškėjo argumentų yra susiję su ekonominiu situacijos vertinimu ir paremti verslo logika ir praktika, tačiau pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.
  7. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas nepaneigė Tarybos nutarime suformuluotų išvadų dėl pareiškėjo sutarčių su tiekėjais atitikties (neatitikimo) Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimams. Teismas sutiko su Tarybos vertinimu, kad  vien konkrečios marketingo biudžeto sumos numatymas, kai pardavimo skatinimo veiksmai įvardinti tik preliminariai ir neišsamiai, neatitinka Įstatymo reikalavimo susitarti dėl numatomų pardavimo skatinimo veiksmų. Pasak pirmosios instancijos teismo, sutartyse įtvirtintas reikalavimas tiekėjams bet kuriuo atveju padengti išlaidas už veiksmus, kurie, nebuvo numatyti (numatyti tik preliminariai ir neišsamiai), dėl kurių buvo faktiškai nesusitarta, ar kurie faktiškai net nebuvo atlikti, neatitinka Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytos išlygos, leidžiančios sudaryti susitarimą aptariant išlaidų dydį bei numatomus taikyti marketingo veiksmus, nes tokiu būdu tiekėjų galimybės laisvai planuoti savo veiklą ir disponuoti lėšomis gali būti apribojamos konkrečios sumos, tačiau neapibrėžtiems pardavimo skatinimo veiksmams, skyrimu; sutarčių nuostata, įtvirtinanti vienašališką pareiškėjo teisę savo nuožiūra perskirstyti pardavimo skatinimo biudžeto sumas (kartu pakeičiant ir skatinimo priemones ar jų apimtį) neatitinka išlygos sąlygų, nes nėra numatomas skatinimo veiksmų apmokėjimas; sutarties nuostatos, suteikiančios teisę pareiškėjui priimti sprendimą savo nuožiūra ir su tiekėju nesitarti taip pat ir dėl pardavimo skatinimo veiksmų, keičiant apmokėjimo už juos paskirstymą, taip pat neatitinka Įstatymo išlygos reikalavimų.
  8. Teismas darė išvadą, kad Taryba, nustačiusi dviejų iš trijų išlygos taikymui reikalingų sąlygų netinkamą įgyvendinimą (netinkamus susitarimus dėl apmokamų išlaidų dydžio ir pardavimo skatinimo veiksmų), teisėtai ir pagrįstai konstatavo pareiškėjo padarytą Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto pažeidimą.
  9. Dėl teisėtų lūkesčių apsaugos teismas laikė pagrįsta pareiškėjo poziciją, kad Tarybos veiksmai (pareiškėjo pateiktų duomenų, susijusių su tipinių sutarčių nuostatomis, analizė ir apibendrinimas stebėsenos pažymose) ir (ar) neveikimas (turint tuos pačius duomenis, kurie iš esmės buvo nustatyti ir tyrimo metu, t. y. pareiškėjo su tiekėjais sudaromas tipines sutartis, ilgalaikis nesiėmimas jokių veiksmų užkardyti Įstatymo pažeidimą) buvo pakankamas pagrindas atsirasti teisėtiems pareiškėjo lūkesčiams, jog jo sudaromos sutartys atitinka Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimus. Teismas atkreipė dėmesį kad Taryba Nutarime pati konstatavo, jog stebėsenos pažymų turinys galėjo pareiškėją suklaidinti dėl jų turinio ir teisinės reikšmės ir tai Tarybai buvo pagrindu pažeidimo eigos pradžia laikyti 2014 m. kovo 3 d., kai pažymoje buvo nurodyta, jog pažyma yra informacinio pobūdžio dokumentas, kuriame pateikiami teiginiai ir išvados neapriboja Tarybos atliekant tyrimus dėl galimo šio įstatymo pažeidimo. Pirmosios instancijos teismas sutiko su pareiškėjo vertinimu, kad tokios bendro pobūdžio formuluotės (informacijos) pateikimas neeliminavo ir neturėjo (negalėjo) eliminuoti pareiškėjo pasitikėjimo viešojo administravimo subjekto (Tarybos), turinčio specifines funkcijas nagrinėjamoje srityje (Įstatymo nuostatų laikymosi kontrolė) ir privalančio, be kita ko, laikytis bendrųjų Viešojo administravimo įstatymo principų bei turinčio visą pateikiamų sutarčių teisiniam įvertinimui Įstatymo taikymo prasme reikalingą informaciją (Įstatymo 3 str. 1 d. 8 p. pažeidimo sudėties yra formali),  veikla ir nulėmė pareiškėjo pagrįstą įsitikinimą, kad Taryba pareiškėjo teiktų sutarčių atitiktį Įstatymui vertina taip pat, kaip ir pareiškėjas, t. y. kad sutartys atitinka įstatymo nuostatas, o pareiškėjo elgesys nevertintinas kaip Įstatymo nuostatų pažeidimas. 
  10. Vis dėlto, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog net ir nustačius, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeisti pareiškėjo teisėti lūkesčiai, kad viešojo administravimo subjektas veiks tinkamai, tai nelaikytina pareiškėjo atsakomybę šalinančią aplinkybe. Šią aplinkybę teismas vertino kaip turinčią įtakos skiriamos sankcijos parinkimui, bei pažymėjo, kad ir pats pareiškėjas savo pozicijos, jog už nustatytą Įstatymo pažeidimą Taryba neturėjo teisės skirti baudą, nepagrindė jokiomis teisės aktų nuostatomis. Teismas taip pat nenustatė atleidimo nuo administracinės atsakomybės pagrindų.
  11. Dėl sankcijos pirmosios instancijos teismas visiškai sutiko su pareiškėjo argumentais, jog poveikio priemonė negali būti grindžiama prielaidomis, todėl Nutarimo 119 pastraipoje nurodytus motyvus, jog  išlaidos prekių pardavimo skatinimui gali būti perkeliamos į naujai tiekiamų prekių savikainą bei pardavimų kainą visoms mažmeninės prekybos įmonėms ir (arba) gali lemti tiekėjų tiekiamų prekių kainų padidėjimą ir atitinkamai didesnes kainas galutiniams vartotojams, teismas vertino kaip netinkančius reikalavimo pagrįsti skiriamos baudos dydį nulėmusius pažeidimo pobūdžio kriterijus.
  12. Vertindamas pažeidimo trukmę, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pati Taryba Nutarime akcentavo, kad Įstatymo stebėsena trunka santykinai neilgą laikotarpį, todėl nebuvo susiformavusi stebėsenos praktika, pati Taryba pripažino, kad dėl šių išimtinių aplinkybių galėjo susidaryti situacija, kad pareiškėjas galėjo klaidingai interpretuoti Tarybos atliekamą stebėseną ir jos pagrindu rengiamas pažymas kaip ex ante peržiūros įrankį pareiškėjo sutarčių atitikties Įstatymo nuostatoms vertinti. Tai galėjo lemti, kad pareiškėjas, nesulaukęs tiesioginių Tarybos pastabų dėl sutarčių nė vienoje stebėsenos pažymoje, galėjo suklysti dėl sutarčių atitikties Įstatymo  reikalavimams. Teismas nepagrįstu laikė Tarybos argumentą, kad pažeidimo laikotarpio pradžia laikytina 2014 m. kovo 3 d., kai buvo paskelbta pažyma ir pareiškėjas turėjo sužinoti apie stebėsenos pobūdį ir neabejotinai suprasti, kad jo sudaromų sutarčių nuostatos galėjo pažeisti Įstatymo reikalavimus. Pasak teismo, Tarybos minimoje pažymoje nurodymas, kad pažyma iš esmės yra informacinio pobūdžio dokumentas, kuriame pateikiami teiginiai ir išvados neapriboja Tarybos atliekant tyrimus dėl galimų Įstatymo pažeidimų, jokiais būdais nesuponuoja išvados, kad pareiškėjo sudaromos sutartys gali pažeisti Įstatymo nuostatas. Teismas taip pat pažymėjo ir tai, kad pati Taryba, būdama Įstatymo 4 straipsnio nuostatų įpareigota kontroliuoti, kaip laikomasi šio įstatymo nuostatų ir gaudama iš esmės tą pačią informaciją, kuri ir buvo pagrindu pažeidimo konstatavimui, turėjo realią galimybę pažeidimo terminą sutrumpinti. Kadangi nagrinėjamu atveju Taryba pažeidė pareiškėjo teisėtus lūkesčius, tai taip pat vertintina kaip aplinkybė, lemianti švelnesnės sankcijos už pažeidimą skyrimą.
  13. Teismas pažymėjo, kad Įstatyme nėra įtvirtinta teisė teismui atleisti pareiškėją nuo atsakomybės už šio įstatymo nuostatų pažeidimus, atleisti nuo baudos ir (arba) skirti kitą nei įstatyme numatyta sankciją, todėl tenkinti pareiškėjo prašymą panaikinti ginčijamu nutarimu paskirtą baudą visa apimtimi nėra teisinio pagrindo.  Teismas, įvertinęs ir sutikdamas su pareiškėjo argumentais dėl nepakankamo paskirtos baudos pagrįstumo, remdamasis anksčiau teismo sprendime išdėstytais argumentais dėl pažeidimo pobūdžio, trukmės ir masto, be to, pareiškėjo elgesį tyrimo metu, teikiant duomenis ir paaiškinimus, laikydamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe (Įstatymo 11 str. 8 d.) ir vadovaudamasis Įstatymo 7 straipsniu bei teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad pareiškėjui skirtina mažesnė bauda, nei Nutarimu paskirtoji. Teismas nurodė, kad pareiškėjui paskirta 35000 EUR dydžio bauda yra pakankama priemonė atgrasyti nuo pažeidimų darymo ateityje. 

III.

  1. Pareiškėjas UAB „RIMI LIETUVA“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti apelianto skundą ir panaikinti Nutarimą.
  2. Pareiškėjas pažymi, kad jo veikloje naudojama tipinė sutartis neįtvirtina reikalavimo mokėti už pardavimų skatinimo paslaugas, dėl kurių nėra pasiektas konkretus šalių susitarimas. Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punktas nedraudžia mažmeninės prekybos įmonei ir tiekėjui sutarti a) dėl fiksuoto biudžeto kartu b) numatant laikotarpį, per kurį tas biudžetas bus panaudojamas, jeigu faktiniai mokėjimai už atskirus pardavimo skatinimo veiksmus yra atliekami tik po to, kai šalys raštu suderina tiek atitinkamą pardavimo skatinimo veiksmą, tiek šiam veiksmui skiriamą marketinginio biudžeto dalį.
  3. Pasak UAB „RIMI LIETUVA“, pirmosios instancijos teismo išvadų nepagrįstumą liudija ir teismo pozicijos neatitikimas kitoms Konkurencijos tarybos tyrimo metu nustatytoms aplinkybėms: neadekvatu yra daryti išvadą, jog pareiškėjas taiko Įstatymo 3 str. 1 d. 8 p. uždraustą reikalavimą, kai a) pareiškėjo naudojamos sutarties tekstas to nesuponuoja, b) tyrimo medžiagoje yra duomenys, jog pareiškėjas su tiekėjais derina ne tik preliminarius, bet ir konkrečius pardavimų skatinimo veiksmus ir atlyginimą už juos, o c) faktiniai pareiškėjo veiksmai tiekėjų atžvilgiu iš esmės tiriami nebuvo.
  4. Pareiškėjo manymu, ginčas dėl jam inkriminuojamo Įstatymo 3 str. 1 d. 8 p. pažeidimo atskleidžia fundamentalų Konkurencijos tarybos tyrimo trūkumą: Konkurencijos taryba, tirdama pareiškėjo sutartis, šį tyrimą tikslingai pozicionavo kaip formalų, t. y. orientuotą išimtinai į tipinės sutarties vertinimą. Tačiau tokia formali analizė nesudaro prielaidos teigti, jog pareiškėjas reikalauja iš tiekėjų atlyginti pardavimo skatinimo išlaidas nesudaręs tinkamo susitarimo.
  5. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismo argumentai, kurių pagrindu teismas atsisakė pripažinti pareiškėjo nubaudimą neteisėtu, yra teisiškai nekorektiški ir prieštaringi. Prieštaravimą pareiškėjas įžvelgia tame, jog pripažinęs teisėtų lūkesčių buvimą, teismas vis dėlto atsisakė juos apsaugoti tuo pačiu paneigdamas teisėtų lūkesčių apsaugos principo esmę. Skundžiamo teismo sprendimo teisinį nekorektiškumą pareiškėjas įžvelgia tame, jog galimybę pripažinti pareiškėjo nubaudimą neteisėtu pirmosios instancijos teismas susiejo su tokia aplinkybe, kaip eksplicitinio reglamentavimo nebuvimas. Spręsdamas ginčus teismas taiko teisę. Kadangi teisėtų lūkesčių apsaugos principas yra pripažįstamas Lietuvos teisės sistemos dalimi ir administracinės teisės principu, pirmosios instancijos teismas galėjo šiuo principu pasiremti tiesiogiai. Alternatyviai, pirmosios instancijos teismas galėjo konstatuoti, jog Konkurencijos taryba netinkamai pritaikė baudos apskaičiavimą reglamentuojančias Įstatymo 9 straipsnio 3 dalies bei 11 straipsnio 7 dalies nuostatas, kadangi baudos skyrimas pareiškėjui pažeidė teisėtų lūkesčių apsaugos principą.
  6. UAB „RIMI LIETUVA“ laikosi pozicijos, jog net jeigu visi pirmosios instancijos teismo argumentai dėl pažeidimo ir sankcijos skyrimo pareiškėjui būtų pagrįsti, teismo apskaičiuota 35 000 EUR bauda vis tiek yra per didelė. Paties teismo išvados suponuoja, jog Konkurencijos taryba dirbtinai (mažiausiai dvigubai) padidino inkriminuojamo pažeidimo mastą bei pačios apibrėžtą kaip formalų pažeidimą skundžiamo Nutarimo 119 pastraipoje pateikė kaip galėjusį sukelti plataus masto neigiamas pasekmes. Vien šių Konkurencijos tarybos išvadų paneigimas pateisina baudos sumažinimą bent per pusę. O teismo pripažintas teisėtų lūkesčių pažeidimas (jeigu būtų vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė) savaime (t. y. atsietai nuo kitų tesimo konstatuotų aplinkybių) taip pat pagrindžia esminį baudos sumažinimą. Todėl vien šios pirmosios instancijos teismo konstatuotos aplinkybės sudaro prielaidas pareiškėjui paskirtą 73 000 EUR baudą sumažinti ženkliai labiau nei iki 35 000 EUR.
  7. Pasak pareiškėjo, tokiame kontekste negalima nepastebėti ir pirmosios instancijos teismo sprendime neįvertinto principinio skundžiamo Nutarimo ydingumo – Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies reikalavimus atitinkančio baudos pagrindimo nebuvimo. Jeigu skundžiamame Nutarime būtų paaiškinta, kokiu metodu buvo skaičiuojama bauda, koks svoris buvo suteiktas Įstatymo 11 straipsnio 5 dalyje nurodytoms aplinkybėms, tokiu atveju būtų galima objektyviai įvertinti ne tik pačios Konkurencijos tarybos vertinimų pagrįstumą, bet ir atitinkamus Konkurencijos tarybos vertinimus pagrindžiančių prielaidų ir spėjimų paneigimo įtaką baudos dydžiui. Pastaroji aplinkybė yra svarbi, kadangi keisdamas iš esmės ydingą Konkurencijos tarybos sprendimą dėl baudos dydžio, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad Konkurencijos tarybos išvadų dėl pažeidimo pobūdžio ir didelio masto paneigimas bei lengvinančios aplinkybės konstatavimas suponuoja žymiai didesnį baudos sumažinimą.
  8. Atsakovas Konkurencijos taryba pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašė pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir tenkinti Konkurencijos tarybos apeliaciniame skunde nurodytus prašymus. Taryba nurodė, jog nesutinka su teiginiais, kad tyrimas formalus, kai tyrimo metu buvo vertintos ir analizuotos UAB „RIMI LIETUVA“ tipinės sutarties nuostatos, pareiškėjo paaiškinimai ir pateikti duomenys, tiekėjų paaiškinimai ir pateikti duomenys, nurodyti Konkurencijos tarybos poziciją pagrindžiantys argumentai. Tai, kad Konkurencijos taryba pirmiausia vertino sutartis, kuriose ir yra užfiksuotos pagrindinės bendravimo su tiekėjais sąlygos, tačiau nepritarė pareiškėjo paaiškinimams, kurie pagristi tik paties pareiškėjo žodžiais, nepaneigia jos išvadų teisingumo. Atsakovas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-1014/2013 ir teigia, kad sutarčių netaikymas ar kitoks taikymas nepaneigia sutarčių nuostatų nesąžiningumo, nes Įstatymas apskritai draudžia įtvirtinti tokius mažmeninės prekybos įmonės veiksmus. Taryba pažymi, kad vertinant Įstatymo reguliavimą, UAB „RIMI LIETUVA“ tiekimo sutartyse negali būti Įstatymo reikalavimus pažeidžiančių nuostatų, neatsižvelgiant į tai, kad galbūt praktikoje jos taikomos ne taip ar taikomos ne visiems tiekėjams, o tai, kad pareiškėjas sutarties nuostatų tam tikrais atvejais galėjo netaikyti, nepaneigia nustatyto pažeidimo.
  9. Konkurencijos taryba nurodo, kad Įstatymo reikalavimų neatitinka tokios sutarties nuostatos, pagal kurias susitariama dėl tiekėjo mokamų išlaidų dydžio, ir šis pardavimo skatinimo veiksmų susitarimo aspektas, kaip matyti iš tipinės sutarties nuostatų ir paties pareiškėjo paaiškinimo, nėra keičiamas, tačiau pardavimo skatinimo veiksmai vėliau gali būti pildomi ar keičiami (ir netgi pačios UAB „RIMI LIETUVA“ iniciatyva, nesiderinant su tiekėjais). Pasak Tarybos, jeigu tipinėje sutartyje numatomas finansinis įpareigojimas tiekėjui dėl pardavimo skatinimo veiksmų, kaip numato Įstatymas, jame turi būti numatyti ir pardavimo skatinimo veiksmai, priešingu atveju, tokios nuostatos pažeidžia Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto draudimą ir netenkina jame numatytos išimties sąlygų.
  10. Atsakovas pažymi, kad Įstatymui prieštaraujančiomis tipinės sutarties nuostatas pripažino ne dėl to, jog jos preliminarios, tačiau dėl to, kad įpareigojimas tiekėjui mokėti tam tikrą suma yra galutinis (nepreliminarus), o UAB „RIMI LIETUVA“ vykdomi pardavimo skatinimo veiksmai tik preliminarūs ir nebūtinai suteikti už visą tiekėjo apmokėtą pardavimo skatinimo sumą. Konkurencijos taryba atkreipia dėmesį į tai, kad daugelis UAB „RIMI LIETUVA“ argumentų apeliaciniame skunde iš esmės grindžiami hipotetiniu situacijų pateikimu ir UAB „RIMI LIETUVA“  motyvais, kad, esant tam tikroms situacijoms, pareiškėjui būtų neaiškūs bendradarbiavimo su tiekėjais aspektai ar bendravimo galimybės. Tačiau nagrinėjamu atveju Konkurencijos taryba vertino bei pasisakė dėl konkrečių nuostatų, įtvirtinančių konkrečius įpareigojimus ir sąlygas tiekėjams bei UAB „RIMI LIETUVA“.
  11. Taryba teigia, kad Įstatymo draudimas neapsiriboja nenumatytų ar nekontroliuojamų išlaidų tiekėjui draudimu, tačiau apskritai neleidžia priskirti tiekėjui bet kokias pardavimo skatinimo išlaidas, išskyrus atvejus, kai yra mažmeninės prekybos įmonės ir tiekėjo rašytinis susitarimas dėl apmokamų išlaidų dydžio ir numatomų taikyti pardavimo skatinimo veiksmų. Netgi jeigu apmokamų pardavimo skatinimo išlaidų dydis yra numatytas ar kontroliuojamas, t. y. nagrinėjamu atveju buvo įtvirtintas visų metų išlaidų biudžetas, tačiau nėra numatyti pardavimo skatinimo veiksmai, t. y. nebuvo numatytos priemonės, už kurias tiekėjai įsipareigoja sumokėti išlaidas, tokios tipinės sutarties nuostatos neabejotinai neatitinka Įstatymo reikalavimų. Atsakovas pabrėžia, kad Įstatymas reikalauja susitarti ne dėl atlyginimo už paslaugas apskaičiavimo būdo, bet dėl apmokamų išlaidų (ir pardavimo skatinimo veiksmų). Tipinės sutarties nuostatos nenumato konkrečios atlygio išlaidų sumos. Tokiu būdu tiekėjai patiria išlaidas, kurios nėra aiškiai įvardintos ir apibrėžtos, o atlygio suma apskritai priklauso nuo to, ar išnaudojamas visas pardavimo skatinimo biudžetas.
  12. Atsakovas taip pat nurodo, kad tipinės sutarties nuostatomis ir leidimu UAB „RIMI LIETUVA“ elgtis savo nuožiūra nėra laikomasi Įstatymo išlygos reikalavimų, nes pagal tokią sutarties nuostatą nėra numatomas aiškus skatinimo veiksmų apmokėjimas (keičiant apmokėjimo už juos paskirstymą), ji suteikia teisę UAB „RIMI LIETUVA“ priimti sprendimą savo nuožiūra ir su tiekėju nesitarti.
  13. Konkurencijos taryba pažymi, kad teisėtų lūkesčių pažeidimas galėtų būti pripažįstamas jeigu UAB „RIMI LIETUVA“ būtų buvusi padėtyje, kuri leidžia manyti, kad institucija sukėlė jai pagristų vilčių dėl suteiktų konkrečių garantijų. Garantijomis, galinčiomis suteikti tokiu vilčių, laikoma tiksli, nesąlygiška, nuosekli ir tam teisę turinčių patikimų šaltinių nesvarbu kokia forma pateikta informacija. Pasak atsakovo, Įstatymas nenumato, kad Konkurencijos taryba priima ex ante sprendimus ar atlieka ex ante kontrolę dėl nuostatų atitikties Įstatymo reikalavimams, kuriuos galima būtų laikyti užtikrinimais, tokių užtikrinimų nesuteikė ir Konkurencijos taryba, todėl nebuvo jokio pagrindo pareiškėjai tokių sprendimų ar užtikrinimų tikėtis ar Konkurencijos tarybos veiksmus vertinti kaip tokius.
  14. Taryba nurodo, kad jos nustatytos aplinkybės pakankamai parodė ir pagrindė pažeidimo mastą, t. y. Konkurencijos taryba vertino konkrečių UAB „RIMI LIETUVA“ tiekimo sutarčių kiekį ir atitinkamų pažeidimą sudarančių sutarčių nuostatų įgyvendinimo apimtį. Pasak atsakovo, pažeidimo pavojingumas nėra būtinai faktinis neigiamas poveikis tiekėjams ar vartotojams padaryta žala, todėl tai, kad nebuvo konkrečiai nustatinėjama tiekėjams sukelta žala, nepaneigia Konkurencijos tarybos vertinimo. Vis dėlto į tai, kad tam tikros nuostatos buvo įgyvendintos, buvo atsižvelgta vertinant pažeidimo pobūdį, t. y. pažeidimas nebuvo vien formalus, tačiau ir įgyvendinamas faktiškai.
  15. Pareiškėjas UAB „RIMI LIETUVA“ 2017 m. gegužės 22 d. pateikė paaiškinimus dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos atsiliepimo į apeliacinį skundą bei prašymą dėl įrodymų išreikalavimo.
  16. Pareiškėjas nurodė, kad Konkurencijos tarybos atsiliepimas neatsako į esminį šiai bylai klausimą – kaip UAB „RIMI LIETUVA“ gali būti laikoma pažeidusia Įstatymą, jeigu pardavimo skatinimo veiksmai yra atliekami ir atlyginimas už juos yra gaunamas po to, kai pareiškėjas ir tiekėjas suderina tiek pardavimo skatinimo veiksmus, tiek ir atlyginimą už juos.
  17. UAB „RIMI LIETUVA“ nurodo, kad Konkurencijos taryba, teigdama, jog atsakovas nepateikė sutarčių, kuriose būtų užfiksuotos kitokios nuostatos nei tos, kurios buvo tipinėje sutartyje, nesąžiningai manipuliuoja terminu „tipinė sutartis“, konkrečiau, Konkurencijos taryba nutyli tą aplinkybę, jog „tipinė“ sutartis yra parengta taip, kad ją būtų galima pritaikyti įvairioms situacijoms. Kitaip tariant, „tipinė“ sutartis sudaro prielaidas pareiškėjui sudaryti tiek sutartis, kuriose yra numatytas bendradarbiavimas pardavimų skatinimo srityje, tiek sutartis, kuriose tokio bendradarbiavimo nėra numatyta, tiek ir tokius sandorius, kai dėl bendradarbiavimo pardavimų skatinimo srityje yra susitariama ad hoc, jau po didmeninės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo. Tai pripažįstama tiek skundžiamame nutarime, tą patvirtina ir pareiškėjo pateikti įrodymai.
  18. Pasak pareiškėjo, jo ir tiekėjų bendradarbiavimą susitarimo pagrindu Konkurencijos taryba nepagrįsta vadina „faktiniu bendradarbiavimu“. Tuo pačiu Konkurencijos taryba taip ir nepaaiškina konkrečiai, ką ji vadina „faktiniu bendradarbiavimu“ ir kaip ji tai atriboja nuo „susitarimo“ ar „sutarties“. Konkrečiau, savo atsiliepime Konkurencijos taryba pareiškėjo ir tiekėjų susitarimus, kurie konkretizuoja didmeninės pirkimo–pardavimo sutarties nuostatas dėl bendradarbiavimo pardavimų skatinimo srityje, vadina „faktiniu bendradarbiavimu“ kartu teigdama, jog toks „pareiškėjo ir jo tiekėjų faktinis bendradarbiavimas savaime neturi įtakos Konkurencijos tarybos išvadoms, kurios padarytos pagristai analizuojant pirmiausia RIMI standartinių sutarčių su tiekėjais nuostatas“. Vartojant terminą „faktinis bendradarbiavimas“ sudaromas įspūdis, jog tarp pareiškėjo ir jo tiekėjų vyksta kažkas, dėl ko nebuvo susitarta rašytiniu susitarimu. Tačiau šioje byloje ginčas kyla ne dėl to, kad pareiškėjo ir jo tiekėjų bendradarbiavimas pardavimų skatinimo srityje nebūtų reglamentuotas rašytiniais susitarimais (t. y. vyktų faktinių santykių pagrindu), bet dėl to, kad didmeninės pirkimo–pardavimo sutarties nuostatos dėl tokio bendradarbiavimo  dažniausiai yra detalizuojamos sutarties vykdymo eigoje, sudarant didmeninėje pirkimo–pardavimo sutartyje numatytus papildomus susitarimus.
  19. UAB „RIMI LIETUVA“ teigimu, aiškindama savo poziciją Konkurencijos taryba tam tikra prasme manipuliuoja sąvokomis. Atkreipusi dėmesį į tai, kad tipinė sutartis numato galimybę sutarties vykdymo eigoje vėliau tikslinti pardavimo skatinimo veiksmus, Konkurencijos taryba priduria, jog „pardavimo skatinimo veiksmai gali būti vėliau gali būti pildomi ar keičiami (ir netgi pačios RIMI iniciatyva nesiderinant  su tiekėjais),“ tačiau ką Konkurencijos taryba turi omenyje vartodama terminą „nesiderinant“ (t. y. ar nesiderinimą ji priligina susitarimo nebuvimui) Konkurencijos taryba savo atsiliepime nepaaiškina. Kaip plačiau paaiškinta apeliaciniame skunde, tipinės sutarties priedo Nr. 2 nuostatos suteikia pareiškėjui teisę koreguoti tik marketingo biudžeto lėšų paskirstymą tarp atskirų pardavimų skatinimo priemonių bet ne pačias priemones ar marketingo biudžeto dydį (2010 m. tipinės sutarties priedo Nr. 2 5.1 punktas ir 2012 m. tipinės sutarties priedo Nr. 2 6.6 punktas). Be to, tai bet kokiu atveju būtų daroma iš anksto pasiekto rašytinio susitarimo su tiekėju pagrindu. Kita vertus, esmine aplinkybe laikytume tai, kad Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punktas reikalauja tarp šalių sudaryti susitarimą dėl pardavimo skatinimo veiksmų ir jų atlyginimo, tačiau Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punktas nedraudžia šalims susitarti dėl tvarkos, pagal kurią bus apskaičiuojamas ar paskirstomas atlyginimas už pardavimo skatinimo veiksmus, ar dėl tokių veiksmų derinimo tvarkos. Kitaip tariant, nėra jokio draudimo sudaryti susitarimą, kuris leidžia mažmeninės prekybos įmonei pakoreguoti marketingo biudžeto lėšų paskirstymą.
  20. Pasak UAB „RIMI LIETUVA“, vadovaujantis Konkurencijos tarybos logika, kadangi pareiškėjo naudojama tipinė sutartis yra „bloga“, tai kiekvienas jos pagrindu sudarytas susitarimas yra pažeidžiantis Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punktą nepaisant to, kad (i) pati Konkurencijos taryba konstatuoja, jog bendradarbiavimas pardavimų skatinimo srityje reglamentuojantis priedas buvo pasirašytas su 245 tiekėjais ir (ii) pati Konkurencijos taryba pripažįsta, jog sutarties vykdymo eigoje pareiškėjas konkrečiai susitaria su tiekėjais dėl pardavimų skatinimo veiksmų.
  21. UAB „RIMI LIETUVA“ nurodo, kad, paaiškinusi, jog pareiškėjo ir jo tiekėjų susitarimus, kuriais detalizuojamos didmeninio pirkimo-pardavimo sutarties nuostatos, Konkurencijos taryba laiko nukrypimu nuo tipinės sutarties, Konkurencijos taryba savo poziciją apibendrina paaiškindama, jog „Ši aplinkybė gali būti reikšminga vertinant pažeidimo pobūdį ir (ar) mastą, tačiau ne paties pažeidimo egzistavimo faktą“. Tačiau ginčo nekyla dėl to (t. y. Konkurencijos taryba to ir nebando įrodinėti), jog pastaroji aplinkybė skiriant sankciją vertinama nebuvo. Kaip minėta anksčiau, ir kaip nurodoma skundžiamame nutarime, skirdama baudą Konkurencijos taryba preziumavo, jog Įstatymui prieštarauja absoliučiai visos tipinės formos pagrindu pareiškėjo sudarytos didmeninio pirkimo-pardavimo sutartys (įskaitant ir tuos atvejus, kai šalių susitarimas apkritai jokių šalių įsipareigojimų pardavimų skatinimo srityje nenumatė).
  22. Pasak pareiškėjo, Konkurencijos taryba savo išvadas sieja ne su realiu pareiškėjo elgesiu, bet su hipotetine prielaida apie tai, kas būtų, jeigu pareiškėjas ir tiekėjas nesuderintų konkrečių pardavimo skatinimo veiksmų. Konkurencijos tarybos argumentai parodo, jog savo vertinimą Konkurencijos taryba atliko neįsigilinusi į praktinius šalių sutartinių santykių aspektus. Tam, kad būtų galima sudaryti biudžetą ir išskirti rinkodarai tiek piniginių lėšų, kiek jų reikia, šių lėšų poreikį reikia žinoti jau biudžeto sudarymo metu. Skirtingai nuo pinigų skyrimo, kuris yra strateginis sprendimas, konkretūs pardavimo skatinimo veiksmai, jų terminai ir konkretus atlyginimas už juos yra operatyvinio pobūdžio sprendimai.
  23. Pareiškėjas mano esant tikslinga išreikalauti iš Konkurencijos tarybos informaciją apie tai, kaip susitarimai dėl pardavimų skatinimo yra reglamentuojami kitų į Įstatymo veikimo sritį patenkančių mažmeninės prekybos įmonių sutartyse.
  24. UAB „RIMI LIETUVA“ teigimu, pasisakydama dėl tariamo pažeidimo masto Konkurencijos taryba 273 atvejus, kai ginčo objektu tapusios nuostatos nebuvo įtrauktos į pareiškėjo ir tiekėjų sutartis, bando neapgrįstai prilyginti sutarties „faktiniam nesilaikymui“ ar atitinkamos sutartinės nuostatos „netaikymui“. Kitaip tariant, Konkurencijos taryba sąmoningai ar nesąmoningai maišo sutarties nebuvimą su nukrypimu nuo sutarties.
  25. Pasak pareiškėjo, nors Konkurencijos taryba lyg ir pripažįsta, kad realios žalos ji nenustatinėjo (ir kad tai nėra būtina pažeidimo pavojingumo įvertinimui), tačiau skundžiamo nutarimo formuluotės labai aiškiai suponuoja, jog Konkurencijos taryba atsižvelgė į žalos „elementą“ vertindama skirtinos sankcijos dydį. Be to, kad, pareiškėjo įsitikinimu, įrodytos turi būti visos aplinkybės, kurios nutarime yra nurodomos kaip pagrindžiančios baudos dydį, toks Konkurencijos tarybos pozicijos neapibrėžtumas tik patvirtina, kad savo vertinimus ji grindė į pažeidimo sudėtį nepatenkančiomis aplinkybėmis.

IV.

  1. Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti UAB „RIMI LIETUVA“ skundą ir palikti Nutarimą nepakeistą.
  2. Taryba teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog pareiškėjo tipinės sutarties nuostatos dėl pardavimo skatinimo veiksmų ir išlaidų atitinka Įstatymo išlygos sąlygą dėl rašytinio susitarimo tarp mažmeninės prekybos įmonės ir tiekėjo. Pasak Tarybos, Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punktas reikalauja, kad susitarimas būtų sudarytas dėl pardavimo skatinimo veiksmų ir jų išlaidų apmokėjimo tarp tiekėjo ir mažmeninės prekybos įmonės, todėl vienos šalies parengtos tipinės sutarties nuostatos, įtvirtinančios santykių pardavimo skatinimo srityje reglamentavimą, nėra tinkamas šios Įstatymo sąlygos vykdymas. Pardavimo skatinimo veiksmų ir išlaidų reguliavimą pareiškėjo ir tiekėjų santykiuose lėmė išimtinai pareiškėjo valia, t. y. kaip jis numatė savo tipinėje sutartyje.
  3. Atsakovas pažymi, kad tipinių sutarčių nuostatos numato „tuščias vietas“, ir su tiekėjais yra derinamos tik į šias tuščias vietas įrašomos pardavimo skatinimo veiksmams skiriamos sumos. Visas kitas sutartines nuostatas, įkaitant ir teisę pareiškėjui nusimatyti atlygį už pardavimo skatinimą ir (ar) prekių išdėstymą, teisę vienašališkai perskirstyti pardavimo skatinimo biudžetą, nesusitarus dėl naujo biudžeto, perkelti buvusį kitiems metams, numato pats pareiškėjas jam priimtinu būdu ir nesilaikydamas Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimų. Taryba atkreipia dėmesį, kad kai kurie tiekėjai nurodė, jog sutarties nuostatos yra standartinės, nustatytos visose sutartyse ir dėl jų tiekėjai neturėjo galimybės derėtis ir jas keisti. Pasak Tarybos, pareiškėjo tipinė sutartis bent jau turi sudaryti aiškias ir nedviprasmiškas galimybes tiekėjams apsispręsti dėl pardavimo skatinimo veiksmų ir išlaidų už juos apmokėjimo. Tiekėjas, norėdamas išvengti Įstatymą pažeidžiančių nuostatų taikymo, pavyzdžiui, kaip patvirtino ir pareiškėjas, turi sudaryti vėlesnius susitarimus dėl pardavimų skatinimo (susitarimais dėl akcijų organizavimo), siūlyti sudaryti tipinės sutarties pakeitimus ar pan. t. y. turi dėti aktyvias pastangas (kurių rezultatas priklauso nuo pareiškėjo). Todėl tipinėmis sutarties nuostatomis pareiga, kurios turi laikytis mažmeninės prekybos įmonė, nepagristai perkeliama tiekėjams.
  4. Konkurencijos taryba nurodo, kad Įstatymo 3 straipsnio 1 dalis numato konkrečius atvejus, kada ir kokius susitarimus turi būti sudariusios mažmeninės prekybos įmonės ir tiekėjai, t. y. Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 7, 8 ir 10 punktai. Tai, kad pareiškėjas turi laikytis konkrečių Įstatymo reikalavimų tam tikrose srityse ir Konkurencijos taryba vertino taip pat tik konkrečias sutarties nuostatas, šiuo atveju dėl pardavimo skatinimo veiksmų išlaidų apmokėjimo, savaime nereiškia nepritarimo tipinėms sutartims ar kitos mažmeninės prekybos įmonės praktikos ar veiksmų uždraudimą.
  5. Dėl pareiškėjo teisėtų lūkesčių Konkurencijos taryba teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog Tarybos elgesys nulėmė pareiškėjo pagrįstą įsitikinimą, kad jo sutartys atitinka Įstatymą. Konkurencijos taryba stebėsenos pažymomis, informacijos rinkimu ar kitais savo veiksmais nesuteikė pareiškėjui teisėtų lūkesčių dėl jo sutarčių nuostatų atitikties Įstatymo reikalavimams ir nesuteikė prielaidų tokiems pareiškėjo įsitikinimams susiformuoti. Pasak atsakovo, tiek Įstatymo nustatytas reguliavimas, tiek Konkurencijos tarybos praktika aiškiai atspindi Konkurencijos tarybos veiklos gaires, tikslus ir apimtį, į kurią nepatenka ex ante mažmeninės prekybos įmonių sutarčių nuostatų teisėtumo kontrolė. Konkurencijos taryba nurodo, kad iki tyrimo pradėjimo neteikė pareiškėjui jokių konkrečių išaiškinimų ir aiškių garantijų dėl Įstatymo nuostatų taikymo jo atžvilgiu. Taryba pažymi, kad išvadas dėl konkrečių mažmeninės prekybos įmonių veiksmų atitikties Įstatymo reikalavimams atlikusi tyrimą pateikia nutarime, o apibendrinta Įstatymo stebėsenos informacija nereiškia individualios situacijos vertinimo ir negali panaikinti pareiškėjo pareigos užtikrinti savo sutarčių ir (ar) veiksmų atitikį Įstatymui.
  6. Dėl pareiškėjui skirtos baudos sumažinimo Konkurencijos taryba nurodo, kad pats pareiškėjas patvirtino, jog pardavimo skatinimo veiksmų kaštai yra įtraukiami į prekių savikainą, taigi toks Tarybos vertinimas yra pagrįstas. Atsakovas taip pat pažymi, kad bent jau nuo 2014 m. kovo 3 d. pareiškėjui turėjo būti aišku, jog jokie patvirtinimai dėl sutarčių nuostatų atitikties Įstatymo reikalavimams jam nesuteikiami. Pasak Tarybos, tos pačios informacijos kaip ir stebėsenos pažymos rengimo tikslais turėjimas, nepaneigia Konkurencijos tarybos pareigos pradėti ir atlikti oficialų pažeidimo tyrimą. Konkurencijos tarybos pareigūnai turi ne tik surinkti tyrimui atlikti reikalingą informaciją, ją peržiūrėti, įvertinti, parengti tyrimo išvadas, tačiau ir užtikrinti tyrimo procedūrų ir ūkio subjektų teisių tinkamą įgyvendinimą, todėl vien sutarčių ar kitos informacijos turėjimas visiškai nereiškia, jog dėl to Konkurencijos taryba turėjo galimybę sutrumpinti pažeidimo terminą. Negalima sutikti su pirmosios instancijos teismu, jog pažeidimo trukmė (ar net ir jo egzistavimo faktas) priklauso nuo Konkurencijos tarybos veiksmų, nes pažeidimą vykdė pareiškėjas. Atsakovo teigimu, tai, kad ūkio subjektas vykdo jam nustatytas pareigas ir teikia informaciją nėra vertinama kaip pagrindas švelninti atsakomybę; Vilniaus apygardos administracinis teismas nepagristai pripažino šia aplinkybę lengvinančia. Taryba taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog bent 185 820 EUR iš Įstatymą pažeidžiančios sutarčių nuostatos taikymo gavusiam pareiškėjui, 35 000 EUR dydžio bauda yra pakankama priemonė atgrasyti nuo pažeidimu darymo ateityje. Konkurencijos tarybos nuomone, toks sprendimas yra nemotyvuotas, neatitinka Įstatymo reikalavimų ir nustatytų faktinių aplinkybių, ir bet kuriuo atveju neatgraso pareiškėjo nuo pažeidimų darymo ateityje.
  7. Pareiškėjas UAB „RIMI LIETUVA“ pateikė atsiliepimą į Konkurencijos tarybos apeliacinį skundą, kuriame prašo Konkurencijos tarybos apeliacinį skundą atmesti ir tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą. Pasak pareiškėjo, Konkurencijos tarybos apeliacinio skundo argumentai yra atmestini vien dėl to, kad jie yra akivaizdžiai nesuderinami su galiojančiomis teisės normomis. Konkurencijos taryba plečiamai aiškina Įstatymo normas, kurdama tokias taisykles, kurios ne tik neturi įstatyminio pagrindo, bet ir akivaizdžiai paneigia kitus įstatymus.
  8. Pareiškėjas teigia, kad santykiuose tarp verslo subjektų tipinės sutarties pasirašymas visada suprantamas kaip užfiksuojantis šalių valios išraišką. Pats Įstatymas niekaip nedraudžia sudaryti tipinių susitarimų. Jis taip pat nenustato jokių specialių reikalavimų sutarties parengimui, deryboms, pasirašymui ar kitokiai valios išraiškos procedūrai. Atitinkamai, Įstatymo prasme net ir tipinių formų pagrindu sudarytas susitarimas yra pakankamas pagrindas sutartiniams santykiams atsirasti.
  9. UAB „RIMI LIETUVA“ nurodo, kad valios trūkumas nebent galėtų būti konstatuotas analizuojant konkrečius atvejus, t. y. kaip buvo sudaryta konkreti sutartis, ar sudarant šią sutartį buvo aplinkybių, leidžiančių konstatuoti „valios trūkumą“ ir pan. Tačiau vien standartinės, pareiškėjo veikloje naudojamos formos peržiūra nieko negali pasakyti apie tokio pobūdžio aplinkybių egzistavimą.
  10. Pareiškėjo nuomone, aiškinant ir taikant Konkurencijos tarybos poziciją nuosekliai, tektų pripažinti, kad Įstatymas apskritai draudžia standartinių sutarčių naudojimą, tačiau, kad taip nėra, pripažįsta ir pati Konkurencijos taryba. Dėl šios priežasties, tiek skundžiamo Nutarimo, tiek apeliacinio skundo argumentuose egzistuoja fundamentalus neatitikimas. Nors Konkurencijos taryba užsimena apie poreikį papildyti standartinę sutartį kažkokiais paaiškinimais, tie paaiškinimai, įtraukti į standartinę sutartį, neišvengiamai taptų standartinės sutarties dalimi. Lygiai taip pat, nors Konkurencijos taryba kritikuoja pareiškėją dėl to, kad standartinių sutarčių naudojimas „verčia“ tiekėjus inicijuoti sutarčių pakeitimus, sudarinėti atskirus susitarimus ir pan., iš esmės poreikis tiekėjui suformuluoti savo reikalavimus egzistuotų bet kuriuo atveju. Galiausiai, nors Konkurencijos taryba tiekėjų valios nebuvimą sieja su tuo, kad standartinė sutartis sudaroma pagal pareiškėjo parengtas sąlygas, sutartiniuose santykiuose yra neišvengiama tai, kad vienu ar kitu klausimu pirmenybė suteikiama kurios nors šalies norams, pozicijai ar pasiūlymams.
  11. Tokie esminiai prieštaravimai suponuoja išvadą, jog vienintelis pareiškėjo ir tiekėjų santykio modelis, kuris tenkintų Konkurencijos tarybą, būtų toks, kai pareiškėjas be jokių derybų „pasirašo“ pačių tiekėjų parengtus susitarimus, tiekėjų nurodytomis sąlygomis, be jokių išlygų. Tokia išvada peršasi dėl to, kad: a) Konkurencijos tarybos netenkina standartinių sutarčių naudojimo faktas, kadangi standartinę sutartį parengė pareiškėjas; b) Konkurencijos tarybos netenkina tai, jog pirmenybė yra suteikiama pareiškėjo parengtoms formuluotėms, o ne tiekėjo parengtoms formuluotėms.
  12. Tačiau, paliekant nuošalyje diskusiją dėl sutarties šalių (įskaitant ir pareiškėją) teisės spręsti, kokiomis sąlygomis palaikyti komercinius santykius su savo verslo partneriais, akivaizdu yra tai, jog toks „reglamentavimas“ neturi nieko bendro su Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostata. Įstatymas nedraudžia naudoti standartinių sutarčių, įstatymas taip pat nereikalauja iš pareiškėjo sutikti su tiekėjo reikalavimais ar pasiūlymais, bei nedraudžia pareiškėjui spręsti, kokiomis sąlygomis jis norėtų palaikyti verslo santykius su kitomis įmonėmis. Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punktas reikalauja tik raštu susitarti dėl pardavimų skatinimo veiksmų ir atlyginimo už juos.
  13. UAB „RIMI LIETUVA“ nurodo, kad Konkurencijos taryba nepagrįstai susiaurina prielaidas, kurių pagrindu gali atsirasti teisėti lūkesčiai, be to, ignoruoja jog tiek pareiškėjas, tiek pirmosios instancijos teismas pareiškėjo teisėtų lūkesčių susiformavimą siejo su kelių aplinkybių visuma – ginčo nekyla dėl to, kad Konkurencijos taryba ilgą laiką (nuo 2010 m.) nekvestionavo pareiškėjo ginčo objektu tapusių standartinės sutarties nuostatų, nepaisant to, kad su šiomis nuostatomis Konkurencijos taryba buvo susipažinusi. Dar daugiau, apie standartinės sutarties keitimus, kuriais sutartis buvo papildyta kai kuriomis ginčo objektu tapusiomis nuostatomis, Konkurencijos taryba buvo informuota raštu. Pareiškėjo teisėtiems lūkesčiams susiformuoti turėjo įtakos ir Konkurencijos tarybos stebėsenos pažymos, kuriose buvo pateikiamas aiškus ir nedviprasmiškas į Įstatymo veikimo sritį patenkančių įmonių veiklos (sutarčių) vertinimas. Pasak UAB „RIMI LIETUVA“, Konkurencijos taryba nepagrįstai pervertina skirtumą tarp stebėsenos pažymos kaip neva bendro pobūdžio informacinio dokumento bei individualaus tyrimo, taip pat nepagrįstai sumenkina stebėsenos pažymose pateikiamų vertinimų svarbą ir konkretumą, įvardindama pažymas bendro pobūdžio informaciniais dokumentais.
  14. Pareiškėjas pažymi, kad 2011 m. kovo 1 d. stebėsenos pažymoje yra nurodoma, kad iki įstatymo įsigaliojimo viena (konkrečiai neįvardijama) mažmeninės prekybos įmonė taikė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punktui prieštaraujančią praktiką, tačiau po įstatymo įsigaliojimo šią nuostatą pažeidžiančių ūkio subjektų neliko. Pastarojo teiginio neįmanoma interpretuoti niekaip kitaip, kaip pateikiančio pakankamai konkretų sutarties neatitikimo Įstatymui vertinimą. Šalia yra pateikiama išvada, kad stebimos mažmeninės prekybos įmonės atitinkamų „nesąžiningų“ veiksmų atsisakė. Tokios informacijos neišeina interpretuoti niekaip kitaip, kaip tik vienareikšmiškai patvirtinančios, jog Konkurencijos taryba a) vertino iki įstatymo įsigaliojimo buvusią praktiką ir b) po įstatymo įsigaliojimo gavusi pareiškėjo ir kitų tiekėjų standartines sutartis, įvertino jų nuostatų atitikimą Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto atžvilgiu bei padarė konkrečią išvadą, kad sutartys Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto nepažeidžia.
  15. Pasak pareiškėjo, tokiame kontekste negalima nepastebėti ir Konkurencijos tarybos pozicijos prieštaringumo. Skundžiamame nutarime Konkurencijos taryba pripažino, jog stebėsenos pažymos galėjo pareiškėją suklaidinti ir pastarąją aplinkybę traktavo kaip pagrindą sutrumpinti inkriminuojamo pažeidimo terminą. Dėl šios priežasties pareiškėjai nėra aišku, kaip apeliacinio skundo argumentai, kuriais neigiama stebėsenos pažymų reikšmė, sutampa su pripažinimu, jog stebėsenos pažymos galėjo suklaidinti pareiškėją.
  16. UAB „RIMI LIETUVA“ nurodo, kad neįtikinami yra ir Konkurencijos tarybos argumentai apie tai, jog 2014 m. kovo 3 d. stebėsenos pažyma pašalino prielaidas suklaidinimui. Abstraktus pasakymas, jog stebėsenos pažyma yra informacinis dokumentas, jokiu būdu nesudaro prielaidų kvestionuoti ar abejoti pakankamai aiškiomis ir nedviprasmiškomis ankstesnių stebėsenos pažymų išvadomis. Taip pat pareiškėjas nekorektišku laiko Tarybos argumentą, jog teisėtų lūkesčių nebuvimą įrodo tai, kad prasidėjus tyrimui pareiškėjas nesiėmė jokių veiksmų pažeidimui nutraukti. Visų pirma, „lūkestis“ suponuoja įsitikinimą savo veiksmų teisėtumu. Konkurencijos tarybai pradėjus tyrimą pareiškėjas buvo įsitikinęs, kad veikia teisėtai. Be to, Konkurencijos tarybos nutarimas, kuriuo buvo pradėtas tyrimas, buvo itin lakoniškas, ir jo pagrindu neįmanoma suvokti, dėl ko susiformavo Konkurencijos tarybos įtarimai. Pareiškėjas kategoriškai nesutinka su teiginiu, jog pareiškėjo teisėtų lūkesčių pripažinimas nepagrįstai perkelia Įstatymo laikymosi užtikrinimo naštą Konkurencijos tarybai. Kadangi inkriminuojamas pažeidimas yra formalus, o jo ištyrimas iš esmės suponuoja sutarties nuostatų atitikimo Įstatymui įvertinimą, nėra priežasties, dėl kurios Konkurencijos taryba negalėjo skundžiamame Nutarime daromų išvadų padaryti žymiai anksčiau.
  17. Dėl Konkurencijos tarybos argumentų, kvestionuojančių baudos pareiškėjui sumažinimą, UAB „RIMI LIETUVA“ teigia, kad nėra aišku, kodėl Taryba mano, kad pareiškėjo veiksmai sukėlė tiekėjams papildomą finansinę naštą ar nepagrįstas išlaidas. Pardavimų skatinimas yra normali ūkinė veikla. Tie tiekėjai, kurie neketino vykdyti pardavimo skatinimo veiksmų turėjo galimybę pasirinkti (ir pasirinko) nesudaryti susitarimo dėl bendradarbiavimo pardavimų skatinimo srityje. Pasak pareiškėjo, bylos medžiagoje nėra nieko, kas pagrįstų Konkurencijos tarybos išvadą, jog tiekėjų prekių pardavimų skatinimo veiksmai buvo vykdomi ne jiems, o pareiškėjui naudingu būdu. Apskritai nėra aišku, ką reiškia prielaida apie „pardavimų skatinimo vykdymą pareiškėjui naudingu būdu“. Juk pardavimų skatinimas yra vienodai naudingas tiek pareiškėjui, tiek tiekėjui, kadangi jie abu „uždirba“ iš padidėjusių pardavimų. Lygiai taip pat nėra suprantama išvada apie tiekėjų veiklos neapibrėžtumo didinimą. Pareiškėjo įsitikinimu, būtent jos taikomas bendradarbiavimo modelis, kai pardavimų skatinimo veiklos bei išlaidų planavimas pradedamas metų pradžioje, sudaro prielaidas tiekėjams planuoti savo veiklą ir išlaidas.
  18. Pareiškėjas nurodo, kad nesant aplinkybių tyrimo net neįmanoma įsivaizduoti, kokį poveikį nagrinėjamos nuostatos daro kainų lygiui. Anot pareiškėjo, kainos gali nedidėti tiesiog dėl to, marketinginių išlaidų suma yra itin maža; kainos gali nedidėti ir dėl to, kad parduodami daugiau tiek tiekėjas, tiek pareiškėjas laimi iš masto ekonomijos. Pastarąją išvadą patvirtina ir tai, kad daugeliu atveju pardavimų skatinimo priemonės yra derinamos su kainodarinėmis akcijomis. Galiausiai, pardavimų skatinimas gali sudaryti prielaidas naujo produkto įvedimui į rinką, kas vėlgi nieko bendro neturi su kainų rinkoje didėjimu.
  19. UAB „RIMI LIETUVA“ neteisingu laiko Tarybos argumentą, kad Įstatymas nereikalauja įvertinti pažeidimo faktinio neigiamo poveikio. Korektiškiau yra teigti, jog Įstatyme nėra nuostatos, kuri tiesiogiai reglamentuotų šį aspektą. Pareiškėjas akcentuoja, jog pati Konkurencijos taryba skundžiamame Nutarime apibūdindama inkriminuojamo pažeidimo pobūdį bei mastą įvardino galimas pažeidimo pasekmes. Tokiame kontekste natūralu, jog pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog išvados dėl pasekmių nėra įrodytos.
  20. Galiausiai, pareiškėjas nekorektišku laiko nurodomą naują argumentą, jog pareiškėjui sumažinta bauda yra akivaizdžiai neproporcinga lyginant su pareiškėjo 185 820 EUR pajamomis. Pasak UAB „RIMI LIETUVA“, tai yra naujas argumentas, ir skundžiamas Nutarimas nesuponuoja, jog pati Konkurencijos taryba būtų atsižvelgusi į šią aplinkybę nustatydama pareiškėjui skiriamos baudos dydį. Be to, Konkurencijos taryba niekada netyrė to, kokiomis aplinkybėmis ir už ką pareiškėjas gavo minėtas pajamas, bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, kurie leistų 185 820 EUR sumą pagrįstai įvardinti kaip neteisėtai gautas pajamas ir traktuoti kaip atskaitos tašką baudai apskaičiuoti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V.

Dėl faktinių aplinkybių

  1. Byloje ginčas kilo dėl Konkurencijos tarybos 2015 m. rugsėjo 18 d. nutarimo Nr. 1S-97/2015, kuriame Konkurencijos taryba nutarė pripažinti, kad UAB „RIMI LIETUVA“ 2010-2015 m. didmeninio pirkimo – pardavimo sutartyse su maisto prekių ir gėrimų tiekėjais įtvirtinusi šiame nutarime nagrinėtas ir toliau nurodytas nuostatas dėl prekių pardavimo skatinimo veiksmų ir išlaidų reglamentavimo, pažeidė Mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimus: 

1.1. tiekėjų iš anksto metams skiriamo ne mažesnio nei tam tikras pardavimo skatinimo biudžeto, jo preliminaraus ir negalutinio paskirstymo skatinimo veiksmams bei įpareigojimo skirtą biudžetą [bet] kuriuo atveju sumokėti ne vėliau kaip iki metų pabaigos (2012 m. Sutarties 12.1 punktas, 2010 m. priedo Nr. 2 „Bendradarbiavimo sąlygos“ 5 ir 5.2 punktai bei 2012 m. priedo Nr. 2 „Bendradarbiavimo sąlygos“ 6 ir 6.7 punktai);

1.2. atlygio už pardavimo skatinimą ir (ar) prekių išdėstymą, kurį sudaro skirtumas tarp pardavimo skatinimo biudžeto ir jo faktinių išlaidų (2010 m. priedo Nr. 2 „Bendradarbiavimo sąlygos“ 5 punktas bei 2012 m. priedo Nr. 2 „Bendradarbiavimo sąlygos“ 6.5 punktas); 

1.3. ankstesnių metų pardavimo skatinimo biudžeto ir jo analogiško paskirstymo taikymo nesusitarus dėl pardavimo skatinimo biudžeto ir mažmeninės prekybos įmonės teisės savo nuožiūra perskirstyti pardavimo skatinimo biudžetą (2012 m. Sutarties 12.2 punktas, 2010 m. priedo Nr. 2 „Bendradarbiavimo sąlygos“ 5.1 punktas bei 2012 m. priedo Nr. 2 „Bendradarbiavimo sąlygos“ 6.6 punktas),

  1. Konkurencijos taryba Nutarime taip pat įpareigojo UAB „RIMI LIETUVA“ nutraukti šio nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytus draudžiamus nesąžiningus veiksmus bei už šio nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą UAB „RIMI LIETUVA“ skyrė 73 000 Eur piniginę baudą.
  2. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 30 d. sprendimu pareiškėjo UAB „RIMI LIETUVA“ skundą tenkino iš dalies, sumažino UAB „RIMI LIETUVA“ Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2015 m. spalio 8 d. nutarimu Nr. 1S-97/2015 už Lietuvos Respublikos mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimų pažeidimą paskirtą baudą iki 35 000 Eur. Likusią skundo dalį atmetė.
  3. Pareiškėjas UAB „RIMI LIETUVA“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą byloje – patenkinti apelianto skundą ir panaikinti Nutarimą. Atsakovas Konkurencijos taryba apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti UAB „RIMI LIETUVA“ skundą ir palikti Nutarimą nepakeistą.
  4. Kaip matyti iš skundžiamo Nutarimo turinio, Konkurencijos taryba Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto pažeidimą nustatė dėl nuostatų, įtvirtintų nuo 2010 m. UAB „RIMI LIETUVA“ su maisto prekių ir gėrimų tiekėjais sudarytose sutartyse (toliau – ir 2010 m. Sutartis) bei dėl nuostatų, įtvirtintų nuo 2012 m. UAB „RIMI LIETUVA“ su maisto prekių ir gėrimų tiekėjais sudarytose sutartyse (toliau – ir 2012 m. Sutartis) bei jų prieduose Nr. 2. Šiose sutartyse tiekėjas yra vadinamas Pardavėju, o UAB „RIMI LIETUVA“ – Pirkėju. 2012 m. Sutarties 12.1 punkte buvo nurodyta: „<...> Pirkėjas ir Pardavėjas susitaria dėl bendradarbiavimo marketingo srityje, panaudojant per kiekvienus 1 (vienerius) kalendorinius metus (įskaitant einamuosius metus) Priede Nr. 2 nurodytą marketingo biudžetą, kurį kiekvieniems metams skiria Pardavėjas kaip rėmimo (skatinimo įsigyti) mokestį Pardavėjo mokamą Pirkėjui už Sutartyje numatytų marketingo veiksmų organizavimą. Marketingo biudžeto suma einamiesiems kalendoriniams metams ir paskirstymas atskiroms išlaidoms (marketingo veiksmams) yra nurodytas Priede Nr. 2.“
  5. 2010 m. Sutarties priedo Nr. 2 „Bendradarbiavimo sąlygos“ 5 punkte buvo nurodyta: „<...> Pirkėjas ir Pardavėjas tarpusavyje susitaria dėl bendradarbiavimo marketingo srityje, panaudojant per 1 (vienerius) einamuosius metus ne mažesnį kaip ___(___)<...> dydžio marketingo biudžetą <...>. Šalių susitarimu šis marketingo biudžetas preliminariai paskirstomas kaip nurodyta žemiau: ___ <...>, neįskaitant PVM, reklamai Pirkėjo leidžiamuose leidiniuose; ___ <...>, neįskaitant PVM, Pardavėjo Prekių prioritetiniams išstatymams Pirkėjo prekybos centruose; ___ išimtinai tik už Pirkėjo vykdomas reklamines Pardavėjo prekių akcijas prekybos centruose; ___ Pardavėjo ir pirkėjo bendroms reklaminėms kompanijoms; ___ kitoms šalių sutartoms marketingo išlaidoms.“
  6. 2012 m. Sutarties priedo Nr. 2 „Bendradarbiavimo sąlygos“ 6 punkte buvo nustatyta: „<...> Pirkėjas ir Pardavėjas susitaria dėl bendradarbiavimo marketingo srityje, panaudojant per kiekvienus 1 (vienerius) kalendorinius metus (įskaitant einamuosius) ___(___) <...>, neįskaitant PVM, dydžio marketingo biudžetą, kurį kiekvieniems metams skiria Pardavėjas, preliminariai paskirstant biudžeto sumas tokiu būdu:  6.1.___(___) <...>, neįskaitant PVM, Pardavėjo prekių reklamai Pirkėjo leidžiamuose leidiniuose; 6.2.___(___) <...>, neįskaitant PVM, Pardavėjo Prekių prioritetiniams išstatymams Pirkėjo prekybos centruose; 6.3.___(___) <...>, neįskaitant PVM, už Pirkėjo prekybos centruose vykdomas išimtinai Pardavėjo prekių reklamines akcijas; ir 6.4.___(___) <...> neįskaitant PVM, kitoms šalių sutartoms marketingo išlaidoms.“
  7. 2010 m. Sutarties priedo Nr. 2 „Bendradarbiavimo sąlygos“ 5.2 punkte buvo nurodyta:  „Visa marketingo biudžeto suma turi būti išmokėta ne vėliau kaip iki einamųjų metų gruodžio mėnesio 31 dienos.“
  8. 2012 m. Sutarties priedo Nr. 2 „Bendradarbiavimo sąlygos“ 6.7 punkte buvo įtvirtinta: „Visa marketingo biudžeto suma turi būti Pardavėjo išmokėta ne vėliau kaip iki einamųjų metų gruodžio mėnesio 31 dienos.“
  9. 2010 m. Sutarties priedo Nr. 2 „Bendradarbiavimo sąlygos“ 5 punkte buvo nustatyta: „<...> Šalių susitarimu Biudžetą sudaro išlaidos, susijusios su pardavimų skatinimu, prekių išdėstymu, atlygis už pardavimo skatinimą ir/ar prekių išdėstymą. Šalių susitarimu atlygis lygus skirtumui tarp sulygtos marketingo biudžeto sumos ir faktinių išlaidų.“
  10. 2012 m. Sutarties priedo Nr. 2 „Bendradarbiavimo sąlygos“ 6.5 punkte buvo nurodyta: „Šalių susitarimu marketingo biudžete įtrauktos išlaidos, susijusios su pardavimų skatinimu, Prekių išdėstymu, ir atlygis už pardavimų skatinimą ir/ar Prekių išdėstymą. Šalių susitarimu atlygis už pardavimų skatinimą ir/ar Prekių išdėstymą yra lygus skirtumui tarp sulygtos marketingo biudžeto sumos ir išlaidų pardavimų skatinimui ir/ar Prekių išdėstymui.“
  11. 2012 m. Sutarties 12.2 punkte buvo nustatyta: „Jeigu einamiesiems kalendoriniams metams Šalys nėra susitarusios dėl Pardavėjo skiriamos marketingo biudžeto sumos, tuomet, jeigu dėl to nebus sudarytas atskiras Šalių susitarimas, bus laikoma, kad einamiesiems kalendoriniams metams yra taikytina tokia pati kaip ir ankstesniais kalendoriniais metais marketingo biudžeto suma; kartu bus laikoma, kad ši marketingo biudžeto suma paskirstoma atskiroms išlaidoms taip pat, kaip ir ankstesniais kalendoriniais metais.“
  12. 2010 m. Sutarties priedo Nr. 2 „Bendradarbiavimo sąlygos“ 5.1 punkte buvo nustatyta: „Šalys susitaria, kad šiuo Pardavėjo prašymu Pirkėjas turi teisę perpaskirstyti aukščiau lentelės grafose nurodytas sumas. Biudžeto suma, atsižvelgiant į marketingo vykdymo sąlygas, eigą, gali būti keičiama Šalių susitarimu.“
  13. 2012 m. Sutarties priedo Nr. 2 „Bendradarbiavimo sąlygos“ 6.6 punkte buvo nurodyta: šalys susitaria, kad Pirkėjas turi teisę savo nuožiūra be pardavėjo atskiro sutikimo (tokį sutikimą Pardavėjas duoda šiame punkte) perpaskirstyti 6 punkte nurodytas sumas tačiau bendra marketingo biudžeto suma dėl to negali padidėti.
  14. Tarp šalių nėra ginčo dėl to, jog daliai tiekėjų standartinės sutarties nuostatos dėl pardavimų skatinimo neįsigaliojo, kadangi sutartyse su šiais tiekėjais nebuvo nurodytos sumos, skiriamos pardavimų skatinimui (Nutarimo 10 punktas). Kaip nurodyta ginčijamame Nutarime (34 punkte) ir kaip matyti iš bylos medžiagos, 2014 m. buvo sudarytos sutartys ir (arba) priedai Nr. 2 su 484 tiekėjais, kurių tiekiamų maisto prekių ir gėrimų asortimentą RIMI sudaro apie 15 696 prekių. Tais pačiais metais konkretūs įvairaus dydžio pardavimų skatinimo biudžetai buvo numatyti 245 tiekėjų, kurių asortimentą sudaro apie 11 169 prekių, sutartyse su UAB „RIMI LIETUVA“ (Tarybos byla, III t., b. l. 19). Be to, kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, egzistavo galimybė pardavimo skatinimo akcijose dalyvauti ir tiems tiekėjams, su kuriais sudarytose sutartyse nebuvo numatytas metinis pardavimo skatinimo biudžetas (dėl to sudarant atskirus susitarimus), tačiau, kaip nurodyta Nutarime (36 punktas) ir kaip matyti iš bylos medžiagos, 2014 m. tokie susitarimai dėl pardavimų skatinimo, nesant numatyto metinio pardavimo skatinimo biudžeto, buvo sudaryti tik su daugmaž 12 tiekėjų (Tarybos byla, III t., b. l. 92).
  15. Byloje ginčas kilo dėl to, ar Nutarime nurodytos sutarčių nuostatos iš tikrųjų pažeidžia Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punktą (Konkurencijos taryba Nutarime nustatė, kad Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punktą pažeidžia trys atskiros tipinės sutarčių nuostatos (ar jų grupės). Taip pat byloje ginčas kyla dėl galimo UAB „RIMI LIETUVA“ teisėtų lūkesčio pažeidimo bei dėl pareiškėjui skirtos sankcijos. Dėl kiekvieno iš nurodytų aspektų pasisakytina atskirai.

Dėl sutarčių nuostatų, kuriose nustatytas tiekėjų iš anksto metams skiriamas ne mažesnis nei tam tikras pardavimo skatinimo biudžetas, jo preliminarus ir negalutinis paskirstymas pardavimo skatinimo veiksmams bei įpareigojimas skirtą biudžetą bet kuriuo atveju sumokėti ne vėliau kaip iki metų pabaigos

  1. Nagrinėjamu atveju pagal tipinę sutartį, kurią UAB „RIMI LIETUVA“ buvo pasirašiusi su tiekėjais, pardavimo skatinimo biudžeto dydis buvo numatomas konkrečia suma, kurią tiekėjas privalėjo sumokėti iki metų pabaigos, tačiau jos paskirstymas konkretiems pardavimo skatinimo veiksmams buvo preliminarus, be to, sutartyse nurodyta, jog biudžeto sumos gali būti skiriamos kitoms šalių sutartoms marketingo išlaidoms (Nutarimo 12, 13 punktai, 2010 m. Sutarties priedo Nr. 2 „Bendradarbiavimo sąlygos“ 5 punktas, 2012 m. Sutarties priedo Nr. 2 „Bendradarbiavimo sąlygos“ 6 punktas). UAB „RIMI LIETUVA“ pagal tipinę sutartį turėjo teisę perskirstyti pardavimo skatinimo biudžeto sumą pardavimo skatinimo veiksmams kitaip nei numatyta tarp šalių pasirašytoje sutartyje (Nutarimo 30 punktas, 2010 m. Sutarties priedo Nr. 2 „Bendradarbiavimo sąlygos“ 5.1 punktas, 2012 m. Sutarties priedo Nr. 2 „Bendradarbiavimo sąlygos“ 6.6 punktas). Sutartyse taip pat buvo numatyta, kad visa pardavimo skatinimo biudžeto suma turi būti išmokėta ne vėliau kaip iki einamųjų metų gruodžio 31 d. (2010 m. Sutarties priedo Nr. 2 „Bendradarbiavimo sąlygos“ 5.2 punktas, 2012 m. Sutarties priedo Nr. 2 „Bendradarbiavimo sąlygos“ 6.7 punktas). Tiek Konkurencijos taryba, tiek pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šios sutarčių nuostatos prieštarauja Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punktui.
  2. Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog šio įstatymo tikslas – riboti didelę rinkos galią turinčių mažmeninės prekybos įmonių rinkos galios panaudojimą ir užtikrinti tiekėjų ir didelę rinkos galią turinčių mažmeninės prekybos įmonių interesų pusiausvyrą, o 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta: „Mažmeninės prekybos įmonėms draudžiama atlikti ūkinės veiklos sąžiningai praktikai prieštaraujančius veiksmus, kuriais mažmeninės prekybos įmonių veiklos rizika perkeliama tiekėjams ar jiems primetami papildomi įsipareigojimai arba kurie varžo tiekėjų galimybes laisvai veikti rinkoje ir kurie išreiškiami kaip reikalavimai tiekėjui tiesiogiai ar netiesiogiai apmokėti dalį mažmeninės prekybos įmonės arba kartu su šia įmone vykdomo pardavimo skatinimo išlaidų ar kitokiu būdu už jas atlyginti, išskyrus atvejus, kai yra mažmeninės prekybos įmonės ir tiekėjo rašytinis susitarimas dėl apmokamų išlaidų dydžio ir numatomų taikyti pardavimo skatinimo veiksmų.“
  3. Šioje normoje yra įtvirtintas bendras draudimas mažmeninės prekybos įmonei reikalauti, kad tiekėjas tiesiogiai ar netiesiogiai apmokėtų dalį mažmeninės prekybos įmonės arba kartu su šia įmone vykdomo pardavimo skatinimo išlaidų ar kitokiu būdu už jas atlyginti, bei nustatyta šio draudimo išimtis, pagal kurią mažmeninės prekybos įmonei leidžiama raštu susitarti su tiekėju dėl apmokamų išlaidų dydžio ir numatomų taikyti pardavimo skatinimo veiksmų. Atsižvelgiant į tai, kad šioje normoje yra nustatyta išimtis iš bendro draudimo, ši išimtis turėtų būti aiškinama griežtai. Teisėjų kolegijos vertinimu, numatyta galimybė raštu susitarti „dėl apmokamų išlaidų dydžio ir numatomų taikyti pardavimo skatinimo veiksmų“ reiškia, kad rašytiniame susitarime turi būti aiškiai numatyti abu elementai (tą indikuoja normoje vartojamas jungtukas „ir“) – numatomi taikyti pardavimo skatinimo veiksmai ir apmokamų išlaidų dydis.
  4.  Taigi tokios sutarties nuostatos, kuriose konkrečiai numatytas tik vienas elementas – apmokamų išlaidų dydis, tačiau ne konkretūs numatomi taikyti pardavimo skatinimo veiksmai, neatitinka Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintos išimties sąlygų. Papildomai pažymėtina, kad tokiomis sutarties nuostatomis, kuriomis tiekėjas įpareigojamas bet kuriuo atveju iki metų pabaigos sumokėti tam tikrą sumą, tačiau mažmeninės prekybos įmonė nėra įsipareigojusi suteikti konkrečius sutartus pardavimo skatinimo veiksmus, mažmeninės prekybos įmonių veiklos rizika perkeliama tiekėjams, varžomos tiekėjų galimybės laisvai veikti rinkoje – tiekėjai, būdami įsipareigoję skirti tam tikrą sumą pardavimo skatinimo biudžetui UAB „RIMI LIETUVA“, metų eigoje gali būti verčiami rinktis jų mažiau pageidaujamus pardavimo skatinimo veiksmus, jei UAB „RIMI LIETUVA“ nesudaro galimybių jiems pasirinkti konkrečius jų pageidaujamus pardavimo skatinimo veiksmus, dėl kurių (preliminariai paskirstant) buvo susitarta sumokėti tam tikras sumas, be to, nors UAB „RIMI LIETUVA“ neįsipareigoja taikyti konkrečių pardavimo skatinimo veiksmų, tiekėjai tuo atveju, jei jų netenkina konkretūs UAB „RIMI LIETUVA“ metų eigoje siūlomi suteikti pardavimo skatinimo veiksmai, negali dalies ar viso numatyto pardavimo skatinimo biudžeto skirti kitiems savo verslo poreikiams (išlaidoms, investicijoms).
  5. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad pagal Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punktą yra leidžiama metų pradžioje susitarti dėl pardavimo skatinimo biudžeto sumos metams, o vėliau metų eigoje – dėl konkrečių pardavimo skatinimo veiksmų. Šioje normoje nėra numatyta galimybė sudaryti preliminarų susitarimą dėl kurio nors iš nurodytų elementų, ir vėliau jį konkretizuoti. Kaip minėta, pagal Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punktą išimtimi iš bendro draudimo galima pasinaudoti tik tuo atveju, kai yra rašytinis susitarimas dėl abiejų elementų – apmokamų išlaidų dydžio ir numatomų taikyti pardavimo skatinimo veiksmų. Sutarties sudarymo mechanizmas, kai tiekėjas įsipareigoja skirti konkrečią pardavimo skatinimo biudžeto sumą ir ją bet kuriuo atveju sumokėti iki metų pabaigos, tačiau mažmeninės prekybos įmonė neįsipareigoja taikyti konkrečių pardavimo skatinimo veiksmų, yra akivaizdžiai palankus mažmeninės prekybos įmonei, tačiau neatitinka Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintų reikalavimų.

Dėl sutarčių nuostatų, kuriose nustatytas tiekėjo UAB „RIMI LIETUVA“ mokamas atlygis už pardavimo skatinimą ir (ar) prekių išdėstymą, kurį sudaro skirtumas tarp pardavimo skatinimo biudžeto ir jo faktinių išlaidų

  1.  2010 m. Sutarties priedo Nr. 2 „Bendradarbiavimo sąlygos“ 5 punktas bei 2012 m. Sutarties priedo Nr. 2 6.5 punktas numatė, kad dalį marketingo biudžeto sudaro atlygis už pardavimų skatinimą ir/ar prekių išdėstymą, kuris yra lygus skirtumui tarp sulygtos marketingo biudžeto sumos ir išlaidų pardavimų skatinimui ir/ar prekių išdėstymui. Konkurencijos taryba bei pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šios sutarčių nuostatos pažeidžia Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punktą.
  2.  Pareiškėjas UAB „RIMI LIETUVA“ apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad tipinės sutarties priede Nr. 2 greta nuostatų, numatančių preliminarų marketingo biudžeto panaudojimą, yra nuostata, įvardinanti pareiškėjo teisę gauti atlyginimą už konkrečią, aiškiai apibrėžtą paslaugą – prekių išdėstymą (2010 m. tipinės sutarties priedo Nr. 2 5 punktas ir 2012 m. tipinės sutarties priedo Nr. 2 6.5 punktas). Pasak pareiškėjo, šioje dalyje šalių susitarimas nėra preliminarus, kadangi paslauga yra aiškiai identifikuota, o Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punktas neriboja šalių galimybės susitarti dėl atlyginimo už paslaugas apskaičiavimo būdo. Pareiškėjas taip pat teigia, kad jo veikloje naudojamoje tipinėje sutartyje nėra nuostatų, kurios reikalautų atlyginti pardavimo skatinimo išlaidas ir/arba mokėti atlyginimą pareiškėjui be pagrindo. Pareiškėjo manymu, pagrindas, kuriuo pareiškėjas gali gauti atlyginimą pagal sutartį, yra arba sutarties vykdymo eigoje šalių konkrečiai suderinti pardavimo skatinimo veiksmai (tipinės sutarties 12.1 p.), arba paties pareiškėjo atlikti veiksmai, konkrečiai įvardinti pačioje sutartyje, t. y. kuriems tolesnis suderinimas nėra reikalingas.
  3. Iš šių sutarčių nuostatų matyti, kad tuo atveju, kai sulygta pardavimo skatinimo biudžeto suma per metus nėra išnaudojama, UAB „RIMI LIETUVA“ įgyja teisę gauti neišnaudotą pardavimo skatinimo biudžeto dalį. Nors sutartyje ši pinigų suma yra vadinama „atlygiu už pardavimų skatinimą ir/ar prekių išdėstymą“, iš nuostatos turinio yra matyti, kad ši suma yra mokama už neatliktus pardavimų skatinimo ir/ar prekių išdėstymo veiksmus (sumą sudaro skirtumas tarp sulygtos marketingo biudžeto sumos ir išlaidų pardavimų skatinimui ir/ar prekių išdėstymui). Tokia sutarties nuostata prieštarauja Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punktui, kadangi pagal šią normą yra leidžiamas tik susitarimas dėl apmokamų išlaidų dydžio ir numatomų taikyti pardavimo skatinimo veiksmų, t. y. pagal šią nuostatą privalo būti numatytas konkretus apmokamų išlaidų dydis už konkrečius numatomus taikyti pardavimo skatinimo veiksmus. Atitinkamai ir pagal Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 10 punktą, kuriame leidžiamas rašytinis susitarimas dėl mokėjimo už prekių išdėstymą, teisėjų kolegijos vertinimu, privalo būti numatytas konkretus mokėjimo už prekių išdėstymą dydis. Taigi minėtose sutarčių nuostatose įtvirtinus, jog dalį marketingo biudžeto sudaro suma, mokama už neatliktus pardavimo skatinimo veiksmus (ar prekių išdėstymą), tokios nuostatos neatitinka Įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad Konkurencijos taryba pagrįstai pripažino, jog ši nuostata pažeidžia Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punktą, kiek tai susiję su pardavimų skatinimo apmokėjimu.

Dėl sutarčių nuostatų, kuriose nustatytas ankstesnių metų pardavimo skatinimo biudžeto ir jo analogiško paskirstymo taikymas nesusitarus dėl pardavimo skatinimo biudžeto ir mažmeninės prekybos įmonės teisės savo nuožiūra perskirstyti pardavimo skatinimo biudžetą

  1. UAB „RIMI LIETUVA“ su tiekėjais buvo sudariusi sutartis, kuriose buvo nustatytas ankstesnių metų pardavimo skatinimo biudžeto ir jo analogiško paskirstymo taikymas nesusitarus dėl pardavimo skatinimo biudžeto einamaisiais metais (2012 m. Sutarties 12.2 punktas). Konkurencijos taryba konstatavo, kad šios sutarčių nuostatos pažeidžia Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punktą.
  2. Pagal šią sutarties nuostatą pardavimų skatinimo biudžeto pakeitimas (tiek didinimas, tiek mažinimas) galimas tik esant abiejų šalių susitarimui, o jo nesant, taikomas praėjusių metų biudžetas, net ir tuo atveju, kai, pavyzdžiui, tiekėjas apskritai nenori einamaisiais metais skirti lėšų pardavimų skatinimui ar nori jų skirti mažiau nei praėjusiais metais, tačiau UAB „RIMI LIETUVA“ su pardavimo skatinimo biudžeto mažinimu nesutinka. Iš byloje esančių tiekėjų paaiškinimų matyti, kad kai kurie iš tiekėjų ne vienerius metus bandė mažinti pardavimo skatinimo biudžeto dydį, tačiau, UAB „RIMI LIETUVA“ nesutinkant, jie privalėjo ir toliau skirti ne mažesnes sumas pardavimų skatinimui, nors jų verslo poreikiai buvo pasikeitę (pavyzdžiui, vienas tiekėjas nurodė, jog niekada nėra sumažinęs marketingo biudžeto, nes UAB „RIMI LIETUVA“ dėl jo nesidera (Tarybos byla, 10 t., b. l. 2), kitas tiekėjas nurodė, kad sutarties sąlygos dėl marketingo biudžeto ir marketingo veiksmų yra standartinės ir vienašališkai UAB „RIMI LIETUVA“ nustatytos, tiekėjas neturėjo galimybės derėtis ar įtakoti sutarties priedo Nr. 2 sąlygų, taip pat pažymėjo, kad jau nuo 2012 m. tiekėjas neturėjo galimybės, net ir pagal prekybos tinklo numatytą grafiką, susitikti su UAB „RIMI LIETUVA“ atstovais ir derėtis dėl komercinių sąlygų; suėjus grafike numatytam terminui, „RIMI“ prekybos tinklo atstovai vengia susitikimų, nekelia telefono ragelio (Tarybos byla, VI t., b. l. 1), dar vienas tiekėjas nurodė, jog bendrovė niekada nėra faktiškai sumažinusi marketingo biudžeto, nes „RIMI“ dėl jo pakeitimo nesidera (Tarybos byla, X t., b. l. 2). Taigi iš šių paaiškinimų bei nagrinėjamos tipinės sutarties nuostatos matyti, kad ji suteikia galimybę UAB „RIMI LIETUVA“ neatsižvelgti į tiekėjų valią dėl pardavimų skatinimo biudžeto sumos mažinimo (ar jokios sumos neskyrimo) daugelį metų. Tokiu būdu konkretaus tokio pat kaip praėjusiais metais pardavimo skatinimo biudžeto dydžio skyrimas, kaip matyti iš tiekėjų paaiškinimų, gali neatitikti tiekėjo valios daugelį metų, kol tęsiasi tiekimo santykiai tarp tiekėjo ir UAB „RIMI LIETUVA“. Teisėjų kolegija pritaria Konkurencijos tarybos vertinimui, jog tokia nuostata, kuri užtikrina tik vienos iš šalių valios ir interesų įgyvendinimą ir iš esmės daugeliui metų atima iš tiekėjo galimybę išreikšti valią dėl pardavimo skatinimo biudžeto dydžio, sumažinti pardavimo skatinimo biudžetą (ar jo nebeskirti) nenutraukiant tiekimo sutarties, neatitinka Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintos sąlygos, jog turi būti sudarytas (rašytinis) susitarimas, t. y. suderinta abiejų šalių valia.   
  3. Dėl sutarčių nuostatų, kuriose buvo įtvirtinta UAB „RIMI LIETUVA“ teisė savo nuožiūra perskirstyti pardavimo skatinimo biudžetą, pažymėtina, jog pagal Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintą išimtį iš draudimo, galimas rašytinis susitarimas tarp mažmeninės prekybos įmonės ir tiekėjo dėl apmokamų išlaidų dydžio ir numatomų taikyti pardavimo skatinimo veiksmų. Kaip minėta, pagal šią nuostatą privalo būti numatytas tiek konkretus apmokamų išlaidų dydis, tiek konkretūs pardavimo skatinimo veiksmai. Tokiu atveju, kai yra numatytas tik konkretus apmokamų išlaidų dydis, tačiau nenumatyti konkretūs pardavimo skatinimo veiksmai (teisė juos parinkti paliekama mažmeninės prekybos įmonei), toks susitarimas neatitinka Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintos išimties.  Pažymėtina, kad Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog šio įstatymo tikslas – riboti didelę rinkos galią turinčių mažmeninės prekybos įmonių rinkos galios panaudojimą ir užtikrinti tiekėjų ir didelę rinkos galią turinčių mažmeninės prekybos įmonių interesų pusiausvyrą. Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtinta galimybė pasinaudoti išimtimi iš bendro draudimo, leidžianti sudaryti susitarimą dėl apmokamų išlaidų dydžio ir numatomų taikyti pardavimo skatinimo veiksmų, yra viena iš Įstatymo nuostatų, kuriomis siekiama riboti didelę rinkos galią turinčių mažmeninės prekybos įmonių rinkos galios panaudojimą ir užtikrinti tiekėjų ir didelę rinkos galią turinčių mažmeninės prekybos įmonių interesų pusiausvyrą.   Taigi sutarties nuostatos, pagal kurias mažmeninės prekybos įmonei paliekama teisė pasirinkti tai, dėl ko pagal Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punktą, siekiant pasinaudoti išimtimi, privalo būti susitarta (apmokamų išlaidų dydis ir numatomi taikyti pardavimo skatinimo veiksmai), neatitinka Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintos išimties sąlygų, kadangi iš esmės panaikina Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintą didelę rinkos galią turinčių mažmeninės prekybos įmonių rinkos galios panaudojimo ribojimą.

Dėl sutarčių nuostatų, susijusių su pardavimo skatinimo veiksmų ir išlaidų reglamentavimu, vertinimo kaip susitarimo Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto prasme

  1. Konkurencijos taryba ginčijamame Nutarime darė išvadą, kad nurodytos sutarčių nuostatos (dėl skyrimo ne mažesnio nei tam tikras pardavimo skatinimo biudžetas iš anksto metams, jo preliminaraus paskirstymo, nebaigtinio pardavimo skatinimo veiksmų sąrašo, reikalavimo sumokėti visą skirtą pardavimo skatinimo biudžetą iki metų pabaigos, atlygio už pardavimo skatinimą ir prekių išdėstymą, teisės perskirstyti išlaidas bei nesusitarus taikyti tokią pat biudžeto sumą kaip ir ankstesniais metais) neatitinka ir išlygos sąlygos, kad dėl skatinimo veiksmų ir išlaidų turi būti sudarytas rašytinis tiekėjo ir mažmeninės prekybos įmonės susitarimas. Nutarime nurodoma, kad nesant jokių papildomų paaiškinimų ar išlygų, sudarančių galimybes maisto prekių ir gėrimų tiekėjams išsakyti savo nuomonę dėl šių nuostatų įtraukimo į Sutartį ir jų taikymo, iš tokių sutartinių nuostatų formuluočių galima suprasti, kad pardavimo skatinimo veiksmai ir išlaidų dydis nuostatų pagrindu yra galimas bet kurio tiekėjo atžvilgiu nepriklausomai nuo jo valios; tokiu būdu UAB „RIMI LIETUVA“ standartinės Sutartys neužtikrina, kad ji atitiktų abiejų šalių valią, nes prekių pardavimo skatinimo veiksmus ir išlaidas bei konkretų jų reglamentavimą lėmė ne tiekėjų interesai, nebūtinai jiems priimtinu ar sutartu būdu ir sąlygomis, o mažmeninės prekybos įmonės valia, t. y. kaip ji numatė savo tipinėje sutartyje; taigi, bendrai suformuluotos standartinės Sutarčių nuostatos neatitinka minėtos išlygos sąlygos dėl mažmeninės prekybos įmonės bei tiekėjo susitarimo ir kartu neužtikrina, kad jų pagrindu UAB „RIMI LIETUVA“ negalėtų reikalauti iš tiekėjų apmokėti dalies mažmeninės prekybos įmonės ar kartu su ja vykdomo pardavimo skatinimo išlaidų.
  2. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 30 d. sprendime sutiko su pareiškėjo vertinimu ir pozicija, kad nagrinėjamu atveju neteisėta ir neteisinga Tarybos išvada, jog standartinės sutartys neužtikrina, kad jų sąlygos atitiktų abiejų šalių valią; teismas niekuo nepagrįsta laikė Tarybos išvadą, kad tarp pareiškėjo ir tiekėjų pasirašytos sutartys lėmė ne tiekėjų interesų patenkinimą, o įtvirtino pareiškėjo valią. Pirmosios instancijos teismas pritarė pareiškėjui, kad tokia Tarybos pozicija suponuoja išvadą, jog mažmeninės prakybos įmonės apskritai negali naudoti tipinių sutarčių, tačiau toks draudimas nėra įtvirtintas jokiame teisės akte, taip pat ir Įstatyme. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo tyrimo metu vertintos sutartys atitinka vieną iš trijų išlygos taikymui reikalingų sąlygų – raštu susitarti dėl apmokamų išlaidų dydžio ir pardavimo skatinimo veiksmų.
  3. Nagrinėjamu atveju svarbu atsižvelgti į tai, kad standartinių sutarčių nuostatos, dėl kurių priimtas Nutarimas, yra pripažintos neatitinkančiomis Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintos išimties iš bendro draudimo sąlygų. Taigi pagal galiojantį teisinį reglamentavimą tokios sutarčių nuostatos nėra galimos nei tipinėse, nei individualiai sudarytose sutartyse tarp mažmeninės prekybos įmonės ir tiekėjo, kuriems taikomas Įstatymas, todėl minėtų nuostatų vertinimas papildomai tuo aspektu, jog jų įtvirtinimas tipinėse sutartyse neleido tiekėjams išreikšti savo valios, teisėjų kolegijos nuomone, yra perteklinis. Atsižvelgiant į tai, kad Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte yra įtvirtintas ne abstraktaus susitarimo reikalavimas, tačiau reikalavimas susitarti dėl konkrečių aspektų – apmokamų išlaidų dydžio ir numatomų taikyti pardavimo skatinimo veiksmų, konkrečių sutarties nuostatų atžvilgiu konstatavus, kad nebuvo susitarimo dėl vieno iš nurodytų aspektų, nėra prasminga atskirai konstatuoti pažeidimą visų minėtų nuostatų atžvilgiu kartu tuo pagrindu, kad tarp šalių nebuvo susitarimo.

Dėl Konkurencijos tarybos atlikto tyrimo

  1. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad Konkurencijos tarybos atliktas tyrimas yra netinkamas, kadangi faktiniai apelianto veiksmai tiekėjų atžvilgiu iš esmės tiriami nebuvo. Apeliantas nurodė, kad Konkurencijos tarybos Nutarimas buvo grindžiamas pozicija, jog Įstatyme vartojamas terminas „reikalavimas“ turėtų būti suprantamas ne kaip faktinis mažmeninės prekybos įmonės veiksmas, bet kaip sutartinė nuostata, ir, apelianto nuomone, šio ginčo kontekste toks formalus požiūris yra neadekvatus.
  2.  Iš Konkurencijos tarybos atlikto tyrimo medžiagos matyti, kad buvo apklausta dalis tiekėjų, kurie pateikė savo nuomonę iš esmės dėl visų ginčijamų sutarties nuostatų, taip pat buvo vertinami ir UAB „RIMI LIETUVA“ pateikti duomenys bei paaiškinimai. Grindžiant ginčijamą Nutarimą buvo remiamasi visais šiais duomenimis. Pažymėtina, kad tiekėjų paaiškinimai iš esmės patvirtino, jog ginčijamos sutarčių nuostatos yra praktiškai taikomos apklaustiems tiekėjams (kai kurios nuostatos – daliai apklaustų tiekėjų), todėl šis pareiškėjo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

Dėl UAB „RIMI LIETUVA“ teisėtų lūkesčių

  1. Konkurencijos taryba Nutarime, atsižvelgusi į tai, kad UAB „RIMI LIETUVA“ galėjo klaidingai interpretuoti Konkurencijos tarybos atliekamą stebėseną ir jos pagrindu rengiamas metines pažymas kaip ex ante peržiūros įrankį įmonės sutarčių atitikties Įstatymo nuostatoms vertinti, ir tai galėjo lemti, kad UAB „RIMI LIETUVA“, nesulaukusi tiesioginių Konkurencijos tarybos pastabų dėl Sutarčių nė vienoje stebėsenos pažymoje, galėjo suklysti dėl Sutarčių atitikties Įstatymo reikalavimams, baudos dydžio skaičiavimui atsižvelgė į pažeidimo laikotarpį, kurio pradžia laikė 2014 m. kovo 3 d., kai buvo paskelbta 2014 m. pažyma ir UAB „RIMI LIETUVA“ turėjo sužinoti apie informacinį Įstatymo stebėsenos pobūdį ir neabejotinai suprasti, kad jos Sutarčių nuostatos galėjo pažeisti Įstatymo reikalavimus.
  2. Vilniaus apygardos administracinis teismas laikė pagrįsta pareiškėjo poziciją, kad Tarybos veiksmai (pareiškėjo pateiktų duomenų, susijusių su tipinių sutarčių nuostatomis, analizė ir apibendrinimas stebėsenos pažymose) ir (ar) neveikimas (turint tuos pačius duomenis, kurie iš esmės buvo nustatyti ir tyrimo metu, t. y. pareiškėjo su tiekėjais sudaromas tipines sutartis, ilgalaikis nesiėmimas jokių veiksmų užkardyti Įstatymo pažeidimą), buvo pakankamas pagrindas atsirasti teisėtiems pareiškėjo lūkesčiams, jog jo sudaromos sutartys atitinka Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas sutiko su pareiškėjo vertinimu, kad bendro pobūdžio formuluotės (informacijos) pateikimas 2014 m. kovo 3 d. pažymoje neeliminavo ir neturėjo (negalėjo) eliminuoti pareiškėjo pasitikėjimo viešojo administravimo subjekto (Tarybos), turinčio specifines funkcijas nagrinėjamoje srityje ir privalančio, be kita ko, laikytis bendrųjų Viešojo administravimo įstatymo principų bei turinčio visą pateikiamų sutarčių teisiniam įvertinimui Įstatymo taikymo prasme reikalingą informaciją, veikla ir nulėmė pareiškėjo pagrįstą įsitikinimą, kad Taryba jo (pareiškėjo) teiktų sutarčių atitiktį Įstatymui vertina taip pat kaip ir pareiškėjas, t. y. kad sutartys atitinka įstatymo nuostatas.
  3. UAB „RIMI LIETUVA“ apeliaciniame skunde nurodo, jog pripažinęs teisėtų lūkesčių buvimą, pirmosios instancijos teismas vis dėlto atsisakė juos apsaugoti, taip paneigdamas teisėtų lūkesčių apsaugos principo esmę. Konkurencijos taryba apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino tiek teisėtų lūkesčių sampratą, tiek ir Konkurencijos tarybos veiksmus (neveikimą).
  4. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad neatsiejami konstitucinio teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Konstituciniai teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2002 m. lapkričio 5 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. kovo 17 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas). Neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 14 d., 2011 m. vasario 14 d., 2012 m. birželio 29 d. nutarimai).
  5. Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad visi teisės aktai, visų valstybės ir savivaldybių institucijų bei pareigūnų sprendimai turi atitikti Konstituciją, jai neprieštarauti; konstituciniu teisinės valstybės principu turi būti vadovaujamasi ir kuriant teisę, ir ją įgyvendinant (Konstitucinio Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimas).
  6. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, yra pažymėjęs, kad teisė remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu taikoma kiekvienam asmeniui, esančiam padėtyje, kuri leidžia manyti, kad institucija sukėlė jam pagrįstų vilčių dėl suteiktų konkrečių garantijų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444‑2863/2011). Garantijomis, galinčiomis suteikti tokių vilčių, laikoma tiksli, nesąlygiška, nuosekli ir tam teisę turinčių patikimų šaltinių, nesvarbu kokia forma, pateikta informacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2330-520/2016, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2011 m. kovo 17 d. sprendimas AJD Tuna Ltd v Direttur tal-Agrikoltura u s-Sajd, Avukat Generali, Nr. C-221/09, 71–72 p.).
  7. Nagrinėjamoje byloje susiklostė specifinės aplinkybės – Konkurencijos taryba nuo 2011 m. pagal Įstatymo 14 straipsnį teikė Vyriausybei metines šio įstatymo stebėsenos pažymas, kurias taip pat skelbė viešai. 2011 m. pažymoje Konkurencijos taryba inter alia nurodė, kad Įstatymo tikslų kontekste išanalizavo 4 didelę rinkos galią turinčių mažmeninės prekybos įmonių pateiktas 2010 metais galiojusias didmeninio tiekimo sutartis. Pažymos išvadose Taryba pažymėjo, kad mažmeninės prekybos įmonės nuo 2010 m. balandžio 1 d. Mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatyme numatytų ūkinės veiklos sąžiningai praktikai prieštaraujančių veiksmų santykiuose su tiekėjais atsisakė.
  8. 2012 m. pažymos 15 punkte Konkurencijos taryba nurodė, kad Įstatymo tikslų kontekste išanalizavo pateiktas didmeninio tiekimo sutartis su 4 didžiaisiais prekybos tinklais; Įstatymo stebėsenos laikotarpiu (2011 metais) ūkinės veiklos sąžiningai praktikai prieštaraujančių veiksmų, kuriuos draudžia Įstatymas, mažmeninės prekybos įmonių ir tiekėjų sutartiniuose santykiuose, nustatyta nebuvo, tačiau negalima teigti, kad Įstatymo draudžiamų veiksmų apskritai buvo atsisakyta.
  9. 2013 m. pažymoje (22–25 punktuose) Konkurencijos taryba nurodė, kad Įstatymo „tikslų kontekste išanalizavo vykdytos maisto prekių ir gėrimų tiekėjų ir mažmeninės prekybos įmonių apklausos metu šių subjektų pateiktas didmeninio tiekimo sutartis. Remiantis Konkurencijos tarybos atliktais tyrimais, galima teigti, kad praktikoje yra atliekami tam tikri mažmeninės prekybos įmonių veiksmai maisto prekių ir gėrimų tiekėjų atžvilgiu, kurie kelia įtarimų dėl galimo neatitikimo Įstatymo reikalavimams. Tačiau, atsižvelgiant į tyrimų rezultatus matyti, kad tik vienu atveju įtarimai dėl tokių veiksmų atitikties Įstatymui buvo pagrįsti. Taip pat pažymėtina, kad abu tyrimai buvo pradėti stebėsenos metu gautos informacijos pagrindu, o ne pagal tiekėjų pagrįstus pareiškimus.“ 2013 m. pažymos 50 punkte nurodyta, jog analizuojant sudarytas sutartis nustatyta, kad tos mažmeninės prekybos įmonės, kurių standartinių sutarčių nuostatos kėlė abejonių dėl jų atitikties Įstatymui ar buvo Konkurencijos tarybos nutarimu pripažintos kaip pažeidžiančios Įstatymo reikalavimus, pakeitė standartines sutartis. Pažymėtina, kad Konkurencijos tarybos tyrimas dėl pareiškėjo veiksmų pradėtas 2015 m., tad nėra vienas iš tyrimų, minimų 2013 m. pažymoje.
  10. Taigi 2011 – 2013 m. viešai skelbtose pažymose Konkurencijos taryba, Įstatymo pagrindu atlikdama sisteminę mažmeninės prekybos sektoriaus stebėseną, nuosekliai kasmet nurodydavo, kad išanalizavo didmeninio tiekimo sutartis su didžiaisiais prekybos tinklais, ir kad mažmeninės prekybos įmonės Įstatyme numatytų ūkinės veiklos sąžiningai praktikai prieštaraujančių veiksmų santykiuose su tiekėjais atsisakė. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokių nuoseklių vienareikšmiškų viešai skelbiamų Konkurencijos tarybos teiginių pagrindu pareiškėjui pagrįstai galėjo susiformuoti įsitikinimas, kad jo naudojamos tipinės sutartys, kurias pareiškėjas teikė Konkurencijos tarybai, ir kurios, kaip nurodyta pažymose, buvo analizuojamos pažymas rengiant, nepažeidžia Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto.
  11. Papildomai pažymėtina, kad Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte yra įtvirtintas ne absoliutus draudimas, tačiau draudimas su tam tikra išimtimi, kuria galima pasinaudoti esant joje nurodytoms sąlygoms. Taigi Konkurencijos tarybos, kaip Įstatymo stebėseną (Įstatymo 14 straipsnis) ir jo nuostatų laikymosi kontrolę (Įstatymo 4 straipsnis) atliekančios institucijos viešai pateikiamas vertinimas, kad mažmeninės prekybos įmonės sąžiningai praktikai prieštaraujančių veiksmų santykiuose su tiekėjais atsisakė, ar kad, išanalizavus keturių mažmeninės prekybos įmonių didmeninio tiekimo sutartis, pažeidimų nustatyta nebuvo, pagrįstai galėjo būti pareiškėjo suprantamas kaip reiškiantis tai, kad Konkurencijos taryba Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punktą interpretuoja taip, jog pareiškėjo naudojama tipinė sutartis šios Įstatymo nuostatos nepažeidžia.
  12. Konkurencijos taryba ginčijamame Nutarime (129 punkte) nurodė, kad paskelbus 2014 m. pažymą UAB „RIMI LIETUVA“ turėjo sužinoti apie informacinį Įstatymo stebėsenos pobūdį ir neabejotinai suprasti, kad jos naudojamos tipinės sutarties nuostatos galėjo pažeisti Įstatymo reikalavimus. 2014 m. pažymos 2 punkte Konkurencijos taryba nurodė: „Stebėsenos pažymoje pateikiama tik apibendrinta Įstatymo stebėsenos informacija, kuri nereiškia individualios situacijos vertinimo. Stebėsenos pažyma iš esmės yra informacinio pobūdžio dokumentas, kuriame pateikiami teiginiai ir išvados neapriboja Konkurencijos tarybos atliekant tyrimus dėl galimų Įstatymo pažeidimų.”
  13. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia pastaba yra pernelyg abstraktaus ir bendro pobūdžio, kad galėtų paneigti 2011, 2012 ir 2013 m. pažymose nurodytus nuoseklius ir konkrečius teiginius, kurių pagrindu pareiškėjui galėjo pagrįstai susiformuoti įsitikinimas, kad jo naudojamos tipinės sutartys nepažeidžia Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto. Pažymėtina, kad UAB „RIMI LIETUVA“ tipinės sutarties nuostatos, kurias Konkurencijos taryba pripažino prieštaraujančiomis Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punktui, 2010–2015 m. iš esmės nesikeitė. Be to, pareiškėjas ne tik teikė Konkurencijos tarybai tipines sutartis Įstatymo stebėsenai, bet 2012 m. ir konsultavosi dėl nuostatų, reglamentuojančių pardavimo skatinimo veiksmus, įgyvendinimo tvarkos (UAB „RIMI LIETUVA“ skundo pirmosios instancijos teismui priedas Nr. 14), kas rodo, jog atitinkamos tipinės sutarties nuostatos Konkurencijos tarybai turėjo būti žinomos. Taigi konstatuotina, kad pareiškėjas pagrįstai traktavo Konkurencijos tarybos viešai skelbtose pažymose išdėstytus teiginius kaip reiškiančius, kad jo naudojamos tipinės sutarties nuostatos nepažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimų.
  14. Kaip minėta, teisėtų lūkesčių apsauga yra neatsiejamas konstitucinio teisinės valstybės principo elementas. Neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 14 d., 2011 m. vasario 14 d., 2012 m. birželio 29 d. nutarimai). Visi teisės aktai, visų valstybės ir savivaldybių institucijų bei pareigūnų sprendimai turi atitikti Konstituciją, jai neprieštarauti; konstituciniu teisinės valstybės principu turi būti vadovaujamasi ir kuriant teisę, ir ją įgyvendinant (Konstitucinio Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimas).
  15. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad Konkurencijos taryba jai suteiktus baudų ir kitų sankcijų skyrimo įgaliojimus privalo įgyvendinti vadovaudamasi bendraisiais teisės, be kita ko, konstituciniais, principais ir teisės taikymo reikalavimais. Nors Konkurencijos taryba dėl jai suteikto ypatingo statuso naudojasi tam tikros apimties diskrecija, realizuojant šią diskreciją, neturi būti paneigiami esminiai teisinės valstybės, valdžios įstaigų tarnavimo žmonėms, gero administravimo, atsakingo valdymo (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, asmens dalyvavimo priimant atitinkamus sprendimus, skaidrumo ir kt.) reikalavimai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1668/2012).
  16. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas); konstitucinis teisingumo principas reikalauja nustatomas nuobaudas diferencijuoti taip, kad jas taikant būtų galima atsižvelgti į teisės pažeidimo pobūdį, į atsakomybę lengvinančias ir kitas aplinkybes, kad atsižvelgiant į tai būtų galima skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatytoji minimali ir kt.; įstatymuose už įstatymų pažeidimus nustatomos baudos turi būti tokio dydžio, koks yra būtinas siekiant teisėto ir visuotinai svarbaus tikslo – užtikrinti įstatymų laikymąsi, nustatytų pareigų vykdymą (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimai).
  17. Aiškindamas Konstitucijos 109 straipsnį Konstitucinis Teismas taip pat yra ne kartą konstatavęs (inter alia 1999 m. gruodžio 21 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d., 2006 m. lapkričio 27 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimuose), kad teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves. Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, kad konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne tik išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet ir – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai).
  18. Įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje nurodyta, jog skundą dėl Konkurencijos tarybos nutarimo nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į atsakomybę lengvinančias ir kitas aplinkybes (dėl kurių atitinkama piniginė bauda būtų akivaizdžiai per didelė, nes neproporcinga padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga) ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę skirti mažesnę piniginę baudą negu šiame straipsnyje nustatytos piniginės baudos.
  19. Teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsniu, anksčiau pateikta Konstitucinio Teismo doktrina dėl skiriamų sankcijų už įstatymų pažeidimus, Įstatymo 11 straipsnio 7 dalimi, taip pat teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais bei atsižvelgdama į byloje susiklosčiusią specifinę situaciją, sprendžia, jog, nepaisant to, kad Konkurencijos taryba pagrįstai nustatė, kad pareiškėjo tipinių sutarčių tam tikros nuostatos pažeidžia Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punktą, pareiškėjo teisėtas lūkestis, atsiradęs dėl nuoseklios 2010 – 2013 m. viešai skelbtos Konkurencijos tarybos pozicijos, kad pareiškėjo tipinė sutartis nepažeidžia Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto, gintinas panaikinant pareiškėjui skirtą baudą.

Teisėjų kolegija, apibendrindama visus pirmiau išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė, kad nagrinėtos UAB „RIMI LIETUVA“ tipinių sutarčių nuostatos pažeidžia Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punktą, tačiau, nustatęs, jog buvo susiformavęs pareiškėjo teisėtas lūkestis, nepagrįstai jo neapgynė pilna apimtimi. Todėl pareiškėjo UAB „RIMI LIETUVA“ apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas keičiamas (Administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis) 140 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Atsakovo Konkurencijos tarybos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjo UAB „RIMI LIETUVA“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 30 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo UAB „RIMI LIETUVA“ skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2015 m. rugsėjo 18 d. nutarimo Nr. 1S-97/2015 rezoliucinės dalies 3 punktą, kuriame UAB „RIMI LIETUVA“ už Lietuvos Respublikos Mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimų pažeidimą paskirta 73 000 (septyniasdešimt trijų tūkstančių) Eur bauda, ir 4 punktą tiek, kiek juo nustatoma UAB „RIMI LIETUVA“ pareiga pranešti Konkurencijos tarybai apie baudos sumokėjimą ir tai pateikti tai patvirtinančius įrodymus.

Likusią skundo dalį atmesti.“

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai

Irmantas Jarukaitis

Dainius Raižys

Virginija Volskienė