Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės, Jolitos Rasiukevičienės, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokatui Dariui Krukoniui,

atsakovės atstovei Evelinai Uogintaitei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Maniga“ skundą atsakovei Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl nutarimo panaikinimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė:

Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba 2016 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 1S-45/2016 (toliau – ir Nutarimas) atsisakė pradėti tyrimą dėl UAB „Biseris“ ir UAB „Sankryža“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams.

Pareiškėja teismui pateikė skundą, kuriame prašo panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2016 m. balandžio 12 d. nutarimą Nr. 1S-45/2016 bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškino, kad atsakovas Nutarime vadovaujasi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktika, kuri yra aktuali tik ta apimtimi, kiek tai būtų susiję su ūkio subjektų dalyvavimu laisvoje rinkoje įprastinėmis sąlygomis, o ne viešųjų pirkimų atveju. Nei vienoje iš atsakovo nurodytų ESTT bylų nebuvo nagrinėta ginčui aktuali situacija, kuomet dvi susijusios įmonės dalyvautų tame pačiame viešajame pirkime ir būtų sutarusios elgtis siekiant konkurenciją ribojančio tikslo - pridengti vienos iš įmonių pasiūlymą, taip užtikrinant kitos   laimėjimą   viešajame   pirkime.  Nutarime taip pat vadovaujasi 2011 m. sausio 14 d. Europos Komisijos komunikato „Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio taikymo horizontaliesiems bendradarbiavimo susitarimams gairės“  11 paragrafu, tačiau tų pačių Europos Komisijos gairių 6-8 paragrafai nurodo, kad gairėse pateikti pavyzdžiai ir išaiškinimai negali būti laikomi galutiniais, o situacijas reikia vertinti individualiai.

Atsakovo klaidinga pozicija galėjo susiklostyti dėl neįvertinto Viešųjų pirkimų įstatymo ir Konkurencijos įstatymo santykio. Viešajame pirkime dalyviai yra visais atvejais laikomi konkurentais. Ginčo situaciją atsakovas vertina Konkurencijos įstatymo apimtyje atsiribojant nuo fakto, kad du juridiniai asmenys dalyvavo tame pačiame viešajame pirkime. Vertinant tik pačią Konkurencijos įstatymo 3 str. 14 d. įtvirtintą prezumpciją galima sutikti, kad susiję ūkio subjektai yra laikomi vienu ekonominiu vienetu ir negali konkuruoti. Tačiau tai yra paneigiama teisinė prezumpcija, kuri, be kita ko, turi būti vertinama ryšium su nagrinėjama ginčo situacija ir Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatomis. Viešųjų pirkimų kontekste galima sakyti, kad galioja atvirkštinė prezumpcija - susiję ūkio subjektai viešajame pirkime dalyvauja kaip konkurentai.

Nagrinėjamu ginčo atveju UAB „Biseris“ ir UAB „Sankryža“, teikdami atskirus pasiūlymus tame pačiame viešajame pirkime deklaravo, kad konkurencijos teisės ir viešųjų pirkimų teisės prasme veikė kaip konkurentai - savarankiški ūkio subjektai, kuriems Konkurencijos įstatymo 3 str. 14 d. įtvirtinta susijusių ūkio subjektų ir vieno ekonominio vieneto prezumpcija neturėtų būti taikoma. Šios įmonės neigė Konkurencijos įstatymo 3 str. 14 d. prezumpciją. Pareiškėjo manymu, jei su tokia pozicija nesutinkama, tuomet neigiamas sąžiningos konkurencijos principas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 str. 4 d.

Pažymėjo, kad vadovaujantis atsakovo logika, dviejų juridinių asmenų sudarytas susitarimas su tikslu pridengti kito asmens pasiūlymą, laimėti viešąjį pirkimą, bendras interesas iškreipti sąžiningą konkurenciją kitų tiekėjų atžvilgiu - yra sąžininga ūkio subjektų konkurencija, kadangi, anot atsakovo, konkurencijos teisės pažeidimas nėra padarytas. Tokia pozicija yra klaidinga, kadangi susitarimą sudarę ūkio subjektai yra pašalinami iš viešojo pirkimo, tačiau atsakomybė už tokius susitarimus nėra taikoma. Konkurencijos įstatymas yra skirtas visiems rinkoje dalyvaujantiems ūkio subjektams sudaryti vienodas konkurencijos sąlygas, tačiau vadovaujantis atsakovo pozicija, šis įstatymo tikslas yra iš esmės paneigtas.

Anot atsakovo, susitarimas gali riboti konkurenciją Viešųjų pirkimų įstatymo prasme, tačiau toks susitarimas nebus ribojantis konkurencijos Konkurencijos įstatymo prasme. Tokia nelogiška pozicija išplaukia iš to, kad pats atsakovas pripažįsta, jog UAB „Sankryža“ ir UAB „Biseris“ iš viešojo pirkimo pašalinti už sąžiningos konkurencijos apsaugos principo pažeidimą, išplaukiantį iš Viešųjų pirkimų įstatymo 3 str., tačiau tuo pat metu, teigia, kad sąžiningos konkurencijos imperatyvas Konkurencijos įstatymo prasme nėra pažeistas. Be to, nagrinėjant susijusių įmonių suderintus veiksmus viešuosiuose pirkimuose susitarimas yra atskleidžiamas per konkurencijos teisės normų aiškinimą, yra vadovaujamasi ESTT praktika nagrinėjant antikonkurencinius susitarimus, pavyzdžiui, žr. 2016 m. kovo 4 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) nutartį e3K-3-155-415/2016 ir joje nurodytą ESTT bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką. Susitarimas viešajame pirkime negali būti suprantamas kaip apimantis tik Viešųjų pirkimų įstatymo taikymo apimtį, kadangi, jei susitarimas nebūtų apimantis ir Konkurencijos įstatymo taikymo srities, toks susitarimas apskritai negalėtų būti draudžiamas. Būtent iš Viešųjų pirkimų įstatymo 3 str. išplaukiantis sąžiningos konkurencijos imperatyvo principas reiškia, kad dviejų susijusių įmonių susitarimas tame pačiame viešajame pirkime riboja konkurenciją, t. y. yra draudžiamas Viešųjų pirkimų įstatymo ir Konkurencijos įstatymo.

Atsakovas Nutarime nurodo, kad, jo vertinimu, LAT 2016 m. kovo 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-155-415/2016 konstatavo UAB „Biseris“ ir UAB „Sankryža“ pažeidimus tik Viešųjų pirkimų įstatymo prasme nepaisant to, kad LAT nutartyje aiškiai įvardintas pastarųjų įmonių veiksmų prieštaravimas Konkurencijos įstatymo 5 str. 1 d. 1 p. Iš LAT nutarties bei pirmosios ir apeliacinės instancijos sprendimų, darytina išvada, kad UAB „Biseris“ ir UAB „Sankryža“ komercinių pasiūlymų turinio derinimas tame pačiame viešajame pirkime yra suprantamas kaip draudžiamas susitarimas.

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas prašė skundą patenkinti jame išdėstytais argumentais.

Atsakovė Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba su skundu nesutinka, prašo atmesti. Atsiliepime paaiškino, kad tam, kad būtų galima konstatuoti Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimą, turi būti sudarytas susitarimas bent tarp dviejų ar daugiau ūkio subjektų, kuris riboja konkurenciją. Konkurencijos taryba neturėjo pagrindo įtarti, jog UAB „Biseris“ ir UAB „Sankryža“ yra du atskiri ūkio subjektai Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio prasme. Tai, kad šios įmonės yra atskiri juridiniai asmenys, savaime nereiškia, jog jos sudaro du atskirus ūkio subjektus. Atsižvelgiant į tai, kad UAB „Biseris“ turi 100 proc. UAB „Sankryža“ akcijų, konkurencijos teisės požiūriu bei vadovaujantis ESTT išaiškinimais, Konkurencijos taryba tinkamai įvertino pareiškėjo pareiškimą ir pagrįstai konstatavo, nėra pagrindo įtarti galimą draudžiamą susitarimą. UAB „Sankryža“ akcijos visiškai (100 proc.) priklauso įmonei UAB „Biseris“ ir nebuvo nustatyta jokių šių įmonių tarpusavio įtaką paneigiančių aplinkybių. Nebuvo duomenų, kurie leistų pagrįstai įtarti Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimą tarp UAB „Biseris“ ir UAB „Sankryža“.

Konkurencijos taryba Nutarime pagrįstai pripažino, kad nagrinėtu atveju šios atskiros įmonės (atskiri juridiniai asmenys) sudarė vieną ekonominį vienetą. Ši aplinkybė buvo pakankama, kad nebūtų pagrindo įtarti vienos iš galimo draudžiamo susitarimo sąlygų, ir atsisakyti pradėti tyrimą dėl pareiškime nurodytų veiksmų pagal Konkurencijos įstatymo 24 straipsnio 4 dalies 7 punktą. Tai, kad UAB „Biseris“ ir UAB „Sankryža“ dalyvavo tame pačiame viešajame pirkime, nekeičia Konkurencijos tarybos vertinimo dėl jų buvimo vienu ekonominiu vienetu. Vieno ekonominio vieneto vertinimui reikšminga tai, ar viena bendrovė daro lemiamą įtaką kitai bendrovei, dėl ko 100 proc. akcijų turėjimas patvirtina tokios įtakos turėjimą, ir tai savaime nepriklauso nuo to, kaip save viešajame pirkime pateikia juridiniai asmenys. Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 14 dalyje tiesiogiai įtvirtinta, kad susijusių ūkio subjektų grupė yra du ar daugiau ūkio subjektų, kurie dėl savitarpio kontrolės ar priklausomybės ir galimų suderintų veiksmų yra laikomi vienu Ūkio subjektu apskaičiuojant bendrąsias pajamas ir rinkos dalį. Konkurencijos įstatyme susijusių ūkio subjektų grupės sąvoka pateikiama ūkio subjektų koncentracijų vertinimo tikslais, t. y. nurodomi kriterijai, kada du ar daugiau ūkio subjektų dėl savitarpio kontrolės ar priklausomybės ir galimų suderintų veiksmų yra laikomi vienu ūkio subjektu apskaičiuojant bendrąsias pajamas ir rinkos dalį. Vieno ekonominio vieneto samprata, priešingai nei skunde aiškina pareiškėjas, nėra tapati Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 14 dalyje įtvirtintai susijusių ūkio subjektų grupės sąvokai. Vieno ekonominio vieneto sąvoka nėra tiesiogiai numatyta Konkurencijos įstatyme, tačiau įtvirtinta teismų praktikoje.

Susijusių ūkio subjektų grupėje esantys ūkio subjektai gali būti nelaikytini vienu ekonominiu vienetu, tačiau koncentracijų vertinimo tikslais laikomi vienu ūkio subjektu apskaičiuojant bendrąsias pajamas ir rinkos dalį. Vieno ekonominio vieneto samprata numato griežtesnius kontrolės ir įtakos kriterijus nei numatyti Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 14 dalyje. Taigi, susijusių tiekėjų klausimas viešųjų pirkimų teisėje ir vieno ekonominio vieneto klausimas konkurencijos teisėje nėra tapatūs. Šių aplinkybių vertinimas lemia skirtingas pasekmes konkurencijos teisės ir viešųjų pirkimų teisės kontekste. Nors dėl UAB „Biseris“ kontrolės UAB „Sankryža“ atžvilgiu, šios įmonės laikytinos vienu ekonominiu vienetu, dėl ko nėra pagrindo taikyti Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio, tačiau jų atžvilgiu gali būti taikomi Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnio, numatančio viešųjų pirkimų principus, reikalavimai.

Kaip matyti iš LAT nutarties bei ankstesnių instancijų teismų sprendimų, juose nebuvo konstatuotas Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimas. Teismai vertino ir pripažino UAB „Biseris“ bei UAB „Sankryža“ pažeidus Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnio nuostatas, t. y. iš Viešųjų pirkimų įstatymo implicitiškai išplaukianti sąžiningos tiekėjų konkurencijos reikalavimą. Be to, Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnyje, kuris įtvirtina pagrindinius viešųjų pirkimų principus, nurodyta, jog perkančioji organizacija taip pat užtikrina ne tik sąžiningą konkurenciją, tačiau ir tai, kad atliekant pirkimo procedūras ir nustatant laimėtoją būtų laikomasi lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo principų.

UAB „Biseris“ ir UAB „Sankryža“ veiksmų neteisėtumas Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio prasme nebuvo nagrinėtos civilinės bylos įrodinėjimo dalykas. Vien tai, kad LAT rėmėsi tam tikrais Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio taikymo elementais, t. y. veiksmų derinimo samprata ir vertinimo kriterijais, savaime nenulemia, kad civilinėje byloje įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis buvo šių įmonių veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams vertinimas. Nei LAT, nei ankstesnių instancijų teismai nepadarė išvados, kad UAB „Biseris“ ir UAB „Sankryža“ veikia kaip savarankiški konkuruojantys ūkio subjektai. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio objektyvaus pagrindo teigti, kad LAT galėjo padaryti išvadą, jog šios įmonės pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnį, draudžiantį būtent savarankiškiems ūkio subjektams sudaryti konkurenciją ribojančius susitarimus. Atskiriems juridiniams asmenims, kurie veikia kaip vienas ekonominis vienetas, Konkurencijos įstatymo 5 straipsnis apskritai negali būti taikomas.

Per teismo posėdį atsakovės atstovė prašė skundą atmesti atsiliepime išdėstytais argumentais.

S k u n d a s   a t m e s t i n a s

Šioje byloje ginčas kilęs dėl Konkurencijos tarybos 2014-03-03 sprendimo Nr. (5.8-26) 6V-398, kuriuo atsisakyta pradėti skundo nagrinėjimo procedūrą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėjas, kreipdamasis į Konkurencijos tarybą, prašė atlikti tyrimą dėl UAB „Biseris“ įr UAB „Sankryža“ padaryto Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimo bei taikyti šioms bendrovėms Konkurencijos įstatyme numatytas sankcijas, nes Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos organizuotame viešajame pirkime, kurį laimėjusi UAB „Sankryža“ ir pirkimo dalyvis UAB „Biseris“ dalyvavo ne kaip konkurentai, o kaip susiję tiekėjai, kadangi bendrovei „Biseris“ priklausė 100 procentų bendrovės „Sankryža“ akcijų, jos teikė alternatyvius pasiūlymus, o viešajame pirkime veikė suderinusios veiksmus.

Konkurencijos taryba ginčo sprendimu atsisakė pradėti tyrimą dėl UAB „Biseris“ ir UAB „Sankryža“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 24 straipsnio 4 dalies 7 punktu.  Šios įstatymo normos nustato, kad tyrimą pradėti atsisakoma, jeigu nėra duomenų, kurie leistų pagrįstai įtarti šio įstatymo pažeidimą. Atsakovė ginčo nutarime pažymėjo, kad UAB „Biseris“ įr UAB „Sankryža“ sudaro vieną ekonominį vienetą, todėl Konkurencijos taryba pagrįstai konstatavo, jog nėra duomenų, kurie leistų pagrįstai įtarti Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimą, atsižvelgdama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir kitų instancijų teismų motyvus.

Šioje byloje ginčo tarp šalių dėl nustatytų aplinkybių nėra, tačiau pareiškėja, ginčydama Konkurencijos tarybos nutarimą, teigia, kad bendrovės „Biseris“ ir „Sankryža“ teikdami atskirus pasiūlymus viešajame pirkime deklaravo, kad konkurencijos teisės ir viešųjų pirkimų teisės prasme veikė kaip konkurentai, jiems susijusių ūkio subjektų bei vieno ekonominio vieneto prezumpcija neturėtų būti taikoma, nes šių bendrovių susitarimas riboja konkurenciją Viešųjų pirkimų įstatymo prasme, toks susitarimas turi būti laikomas ribojančiu konkurenciją ir Konkurencijos įstatymo prasme. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos apeliacinio teismo, Klaipėdos apygardos teismo sprendimuose konstatuotas sąžiningos konkurencijos imperatyvo pažeidimas negali būti suprantama tik kaip Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintų principų pažeidimas, nes Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-l 55-415/2016 turi res judicata galią nagrinėjamoje situacijoje, o Konkurencijos taryba ginčo nutarime nepagrįstai kvestionuoja įsiteisėjusius teismų sprendimus.

Atsakovė su pareiškėjos teiginiais nesutinka, teigdama, kad vieno ekonominio vieneto samprata numato griežtesnius kontrolės ir įtakos kriterijus nei numatyti Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 14 dalyje, todėl susijusių tiekėjų klausimas viešųjų pirkimų teisėje ir vieno ekonominio vieneto klausimas konkurencijos teisėje nėra tapatūs. Šių aplinkybių vertinimas lemia skirtingas pasekmes konkurencijos teisės ir viešųjų pirkimų teisės kontekste. Nors dėl bendrovės „Biseris“ kontrolės UAB „Sankryža“ atžvilgiu, šios įmonės laikytinos vienu ekonominiu vienetu, dėl ko nėra pagrindo taikyti Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio, tačiau jų atžvilgiu gali būti taikomi Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnio, numatančio viešųjų pirkimų principus, reikalavimai.

Teismas negali sutikti su tokiais pareiškėjos teiginiais, palaiko atsakovės poziciją, nes vadovaujantis Konkurencijos teise, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika,  Konkurencijos taryba tinkamai įvertino pareiškėjos prašymą ištirti bendrovių „Biseris“ ir „Sankryža“ veiksmus dėl atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams, pagrįstai konstatavo, jog nėra pagrindo įtarti galimą draudžiamą susitarimą. Atsakovė ginčo nutarime pagrįstai pripažino, kad nagrinėjamu atveju šios atskiros bendrovės (atskiri juridiniai asmenys) sudarė vieną ekonominį vienetą. Tiek teismų praktikoje, tiek teisės aktuose yra įtvirtinta, kad santykiai vieno ekonominio vieneto viduje nėra laikomi ūkio subjektų susitarimu ar suderintais veiksmais, kurie riboja konkurenciją, konkurencijos teisės prasme. Tai aiškiai patvirtino ESTT byloje Nr. C-73/95, Viho Europe prieš Komisiją, kurioje konstatavo: „kai patronuojanti bendrovė ir jos dukterinės įmonės sudaro vieną ekonominį vienetą, kuriame dukterinės įmonės neturi realios autonomijos dėl savo veiklos rinkoje, o įgyvendina jas visiškai kontroliuojančios patronuojančios bendrovės instrukcijas, <...> negali būti taikoma EBB 85 straipsnio 1 dalis <...> kur nėra susitarimo tarp ekonomiškai nepriklausomų subjektų, santykiai ekonominio vieneto viduje negali reikšti susitarimo ar suderintų veiksmų tarp įmonių, kurie riboja konkurenciją pagal EBB sutarties 85 straipsnio 1 dalį <..>“. Be to, Europos Komisija komunikato „Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio taikymo horizontaliesiems bendradarbiavimo susitarimams gairės“, 11 pastraipoje yra pažymėjusi, kad „bendrovės, kurios yra tos pačios įmonės dalis, kaip apibrėžta 101 straipsnio 1 dalyje, šiose gairėse konkurentėmis nelaikomos. 101 straipsnis taikomas tik nepriklausomų įmonių sudarytiems susitarimams. Kai viena bendrovė daro lemiamą įtaką kitai bendrovei, jos yra vienas ūkio subjektas ir todėl tos pačios įmonės dalis). Tą patį galima pasakyti ir apie tai pačiai grupei priklausančias bendroves, t. y. bendroves, kurioms lemiamą įtaką daro ta pati patronuojančioji bendrovė. Taigi jos nelaikomos konkurentėmis, net jei abi veikia tose pačiose atitinkamose produktų ir geografinėse rinkose“. Todėl ši aplinkybė (vienas ekonominis vienetas) buvo pakankama, kad nebūtų pagrindo įtarti vienos iš galimo draudžiamo susitarimo sąlygų, ir atsisakyti pradėti tyrimą dėl prašyme nurodytų veiksmų pagal Konkurencijos įstatymo 24 straipsnio 4 dalies 7 punktą.

Pareiškėja teigia, kad atsakovės nurodoma teismų praktika nėra aktuali nagrinėjamoje situacijoje, nes nei vienoje byloje nebuvo nagrinėjamas dviejų susijusių tiekėjų dalyvavimas tame pačiame viešajame pirkime, ESTT praktika nepaneigia galimybės tokioje situacijoje taikyti Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą, viešajame pirkime dalyviai visais atvejais laikomi konkurentais.

Teismas negali sutikti su tokiais pareiškėjos teiginiais, nes šių bendrovių („Biseris“ ir „Sankryža“), dalyvavimas tame pačiame viešajame pirkime, nekeičia jų buvimo vienu ekonominiu vienetu pagal ESTT suformuotą vieno ekonominio vieneto doktriną. Atsakovė pagrįstai pažymėjo, kad vieno ekonominio vieneto vertinimui reikšminga tai, ar viena bendrovė daro lemiamą įtaką kitai bendrovei, dėl ko 100 procentų akcijų turėjimas patvirtina tokios įtakos turėjimą, ir tai savaime nepriklauso nuo to, kaip save viešajame pirkime pateikia juridiniai asmenys.

Įvertinus ESTT praktiką, taikant Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 101 straipsnio nuostatas dėl vieno ūkio subjekto sampratos, nėra nurodyti kokie nors šios praktikos apribojimai, nėra nurodyta, jog ji netaikoma kokių nors ūkinės veiklos sričių ar sektorių atvejais, taip pat  viešųjų pirkimų srityje. ESTT nėra pažymėjęs, kad ši praktika taikytina tik kokių nors išimčių atvejais. Be to ESTT vieno ekonominio vieneto praktiką yra patvirtinęs ir kainų fiksavimo atveju, todėl galima pritaikyti šios nagrinėjamos bylos kontekste. Vadinasi ESTT praktikoje, teisės normose reglamentuojančiuose konkurenciją nėra numatyta vieno ekonominio vieneto sampratos išimčių viešųjų pirkimų srityje ar kitose veiklos srityse ar sektoriuose. Teismas laiko, kad atskiri juridiniai asmenys atsižvelgus į jų tarpusavio ryšius sudaro vieną ekonominį vienetą, tokių juridinių asmenų sudaryti susitarimai ar suderinti veiksmai negali būti pripažinti Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimu. Atsižvelgus į šias teisės aktų normas, ESTT praktiką, darytina išvada, kad pareiškėjos skunde nurodyti argumentai, kad bendrovių „Biseris“ ir  „Sankryža“ buvimas vienu ekonominiu vienetu nėra reikšmingas konstatuojant draudžiamo susitarimo buvimą viešojo pirkimo atveju, yra nepagrįsti.

 Pareiškėja apeliuoja į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Konkurencijos įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą sąžiningos konkurencijos principą, negalima situacija, kai dviem juridiniams asmenims, sudariusiems susitarimą su tikslu pridengti kito asmens pasiūlymą ir laimėti viešąjį pirkimą, t. y. iškreipti sąžiningą konkurenciją, atsakomybė už tokius susitarimus nėra taikoma.

Šiuo aspektu teismas pažymi,  kad vieno ekonominio vieneto samprata, priešingai nei aiškina pareiškėja, nėra tapati Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 14 dalyje įtvirtintai susijusių ūkio subjektų grupės sąvokai. Vieno ekonominio vieneto sąvoka nėra tiesiogiai numatyta Konkurencijos įstatyme, tačiau įtvirtinta teismų praktikoje. Susijusių ūkio subjektų grupėje esantys ūkio subjektai gali būti nelaikytini vienu ekonominiu vienetu, tačiau koncentracijų vertinimo tikslais laikomi vienu ūkio subjektu apskaičiuojant bendrąsias pajamas ir rinkos dalį. Vieno ekonominio vieneto samprata numato griežtesnius kontrolės ir įtakos kriterijus nei numatyti Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 14 dalyje (ESTT byloje Nr. C-97/08 P Akzo Nobel NV ir kt. prieš Europos Komisija).

Teismas pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo nuostatas susijusių ūkio subjektų grupės sąvoka buvo naudojama ir ja buvo vadovaujamasi siekiant nustatyti susijusius tiekėjus. Viešųjų pirkimų įstatymo (redakcija galiojusi nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.) 24 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatos numatė, kad pirkimo dokumentuose turi būti reikalavimas pateikti su kokiais ūkio subjektais tiekėjas yra susijęs Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 12 dalyje nustatytais būdais, ir patvirtinama, kad jeigu vienas ar keli iš jo nurodytų ūkio subjektų, su kuriais jis yra susijęs, dalyvauja pirkime ir pateikia savarankišką pasiūlymą (pasiūlymus), tiekėjas šiame pirkime veikia nepriklausomai nuo jų ir jie laikytini konkurentais. Viešųjų pirkimų įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 7 punktas numatė, kad perkančioji organizacija pirkimo dokumentuose gali nustatyti, jog paraiška ar pasiūlymas atmetami, jeigu tiekėjas apie nustatytų reikalavimų atitikimą yra pateikęs melagingą informaciją. Atsižvelgus į šias teisės normas, darytina išvada, kad susijusių tiekėjų klausimas viešųjų pirkimų teisėje ir vieno ekonominio vieneto klausimas konkurencijos teisėje nėra tapatūs, šių aplinkybių vertinimas lemia skirtingas pasekmes konkurencijos teisės ir viešųjų pirkimų teisės kontekste. Todėl teismas nesutinka su pareiškėjos teiginiais, kad Konkurencijos įstatymo ir Viešųjų pirkimų įstatymo reguliavimas prieštarautų ar paneigtų vienas kitą, priešingai, abiejų įstatymų tikslas užtikrinti sąžiningą konkurenciją, tačiau juose numatyti pažeidimai ir jų konstatavimo sąlygos skiriasi. Pagal Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnio nuostatas, perkančioji organizacija privalo užtikrinti, kad atliekant pirkimo procedūras ir nustatant laimėtoją būtų laikomasi lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo principų. Šiuo atveju Viešųjų pirkimų įstatymas numato griežtesnę atsakomybe nei Konkurencijos įstatymas. Todėl vien tai, kad nėra pagrindo taikyti Konkurencijos įstatymo, nereiškia, kad vadovaujantis Viešųjų pirkimų įstatymu susiję tiekėjai nelaikytini pažeidusiais Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintų principų ir negali būti šalinami iš viešojo pirkimo. Vadinasi, susijusių tiekėjų dalyvavimo viešajame pirkime atveju gali būti neužtikrinama sąžininga konkurencija, tačiau nėra pagrindo šio pažeidimo sutapatinti su draudžiamu susitarimu ir taikyti įmonėms tuos pačius reikalavimus. Atsižvelgus į šias aplinkybes, teismas nesutinka su pareiškėjos teiginiais, kad toks atsakovės vertinimas prieštarauja Konstitucijai ar Konstitucinio Teismo praktikai, nes tiek Viešųjų pirkimų įstatymas, tiek ir Konkurencijos įstatymas užtikrina, jog sąžiningai konkurencijai prieštaraujantys veiksmai nebūtų galimi.

Pareiškėja taip pat teigia, kad vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi ir ankstesnių teismų instancijų sprendimais bendrovės „Biseris“ ir „Sankryža“ komercinių pasiūlymų derinimas tame pačiame viešajame pirkime yra suprantamas kaip draudžiamas susitarimas.

Teismas šiuo aspektu pažymi, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste. Bandymas taikyti teisės taikymo taisykles, suformuluotas konkrečiose teismo bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluotas tas teismo precedentas, reikštų tą patį, kaip taikyti teisės normą teisiniam santykiui, kurio ši norma nereglamentuoja. Dėl to išaiškinimai taikytini tik teismams nagrinėjant panašias savo faktinėmis aplinkybėmis bylas į tą bylą, kurią nagrinėdamas ESTT išaiškino atitinkamą teisės normą (ESTT praktiką, taikant SESV 101 straipsnio nuostatas dėl vieno ekonominio vieneto, ESTT byloje Nr. C-73/95, Viho Europe prieš Komisiją, ESTT byloje Nr. C-97/08 P Akzo Nobel NV ir kt. prieš Europos Komisija, Europos Komisijos komunikatas „Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio taikymo horizontaliesiems bendradarbiavimo susitarimams gairės“).

Pirmiau nurodytų išaiškinimų kontekste teismas pažymi, kad tam, jog būtų teisinis pagrindas atsižvelgti į ankstesnėse bylose suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, nebūtina, kad visiškai sutaptų gretinamų bylų faktinių aplinkybių visuma, o pakanka, kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų būtent tos aplinkybės, kurios buvo suformuluotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių, t. y. kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų (tik) tos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurių pagrindu ir buvo suformuluota atitinkama taisyklė. Tuo tarpu tapatumo arba esminio panašumo reikalavimai netaikytini toms teisiškai nereikšmingoms bylos aplinkybėms, kurios neturėjo teisinės reikšmės ir (arba) įtakos formuluojant atitinkamą teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę.

Kaip matyti iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties (LAT nutartis Nr. e3K-3-155-415/2016, LITEKO), kitų teismų sprendimuose (LITEKO) nebuvo konstatuotas Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimas. Teismai, nagrinėdami Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos organizuotą viešąjį pirkimą,  konstatavo bendrovių  „Biseris“ ir „Sankryža“ Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnio pažeidimus (sąžiningas tiekėjas). Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnyje  įtvirtinti pagrindiniai viešųjų pirkimų principai, pagal kuriuos perkančioji organizacija turi užtikrinti ne tik sąžiningą konkurenciją, tačiau ir tai, kad atliekant pirkimo procedūras ir nustatant laimėtoją būtų laikomasi lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo principų. Taip pat Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje bendroves „Biseris“ ir „Sankryža“ pripažino tarpusavyje susijusiais tiekėjais, todėl Viešųjų pirkimų įstatymo prasme susijusiems ūkio subjektams, nors nedraudžiama dalyvauti tame pačiame viešajame pirkime, tačiau draudžiama teikti suderintus komercinius pasiūlymus viešajame pirkime, toks susijusių teikėjų pasiūlymų derinimas gali būti vertinamas pagal tokius pačius kriterijus, kaip ir nesusijusių tiekėjų pasiūlymų derinimas Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio prasme ir pasiremiant Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio nuostatomis. Tačiau teismas laiko, kad toks bendrovių veiksmų neteisėtumas Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio prasme nebuvo nagrinėtos civilinės bylos įrodinėjimo dalykas, o vien tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas rėmėsi tam tikrais Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio taikymo elementais (veiksmų derinimo samprata, vertinimo kriterijais), dar nereiškia, kad minėtoje civilinėje byloje įrodinėjimo dalykas buvo šių bendrovių veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams vertinimas.  Be to, iš pareiškėjos skundo turinio, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties matyti, kad pareiškėja yra pripažinta Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos organizuoto viešojo pirkimo laimėtoja, konstatuojant bendrovių „Biseris“ ir „Sankryža“ Viešųjų pirkimų įstatymo pažeidimus (LITEKO).

Konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad konkurencijos taryba turi išnagrinėti pareiškimus dėl konkurenciją ribojančių veiksmų ne vėliau kaip per 30 dienų nuo pareiškimo ir dokumentų pateikimo ir priimti nutarimą pradėti tyrimą ar atsisakyti pradėti tyrimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A⁵⁵⁶-1555-08 pažymėjo, kad kiekvienu atveju asmenims, turintiems iniciatyvos teisę pradėti konkurenciją ribojančių veiksmų tyrimą, pateikus pareiškimą dėl konkurenciją ribojančių veiksmų tyrimo, Konkurencijos taryba turi atlikti išsamų, visapusišką, objektyvų pareiškimo tyrimą. Pareiškimo tyrimo išdava – sprendimas dėl konkurenciją ribojančių veiksmų tyrimo arba sprendimas atsisakyti pradėti tyrimą. Pastarojo sprendimo priėmimo metu, teismas laiko, kad paprastai neturėtų būti gauta jokių duomenų, leidžiančių pagrįstai įtarti įstatymo pažeidimą. Ir atvirkščiai, jei konkretaus pareiškimo nagrinėjimo metu gaunami įrodymai, leidžiantys įtarti galimą Konkurencijos įstatymo pažeidimą – tyrimas dėl galimų konkurenciją ribojančių veiksmų tyrimo turėtų būti pradėtas. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjos nurodytos faktinės aplinkybės nėra pagrįstos, ginčo sprendime pagrįstai konstatuota, kad bendrovės „Biseris“ ir „Sankryža“ sudaro vieną ekonominį vienetą, todėl nėra duomenų, kurie leistų pagrįstai įtarti Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimą.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad Konkurencijos taryba pagrįstai atsisakė pradėti tyrimą pagal pareiškėjos prašymą dėl bendrovių „Biseris“ ir „Sankryža“ veiksmų, dalyvaujant Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos organizuotame viešajame pirkime, atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams, ginčijamas Konkurencijos tarybos 2016 m. balandžio 12 d. nutarimas Nr. 1S-45/2016, kuriuo atsisakyta pradėti tyrimą, yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo jo naikinti skunde išdėstytais argumentais.

Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997-12-19 sprendimas Helle v. Finland; LVAT administracinė byla Nr. A²⁶¹-3555/2011).

Esant šioms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo reikalavimų tenkinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl jo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 d. 1 p., 57 str.).

Teismui nepatenkinus pareiškėjo skundo, nėra pagrindo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 − 87 str., 88 str. 1 d. 1 p., 132 str., teismas

n u s p r e n d ž i a :

pareiškėjos  UAB „Maniga“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjai

Mefodija Povilaitienė

Jolita Rasiukevičienė

Henrikas Sadauskas