Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Violetos Petkevičienės ir Ernesto Spruogio,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės Mados namai „Vestina“ skundą atsakovei Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl  nutarimo panaikinimo.

Teismas

n u s t a t ė:

Pareiškėja UAB Mados namai „Vestina“ kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino
(b. l. 1 – 3, 9 – 11), prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2017 m. spalio 30 d. nutarimą Nr. 2S-8 (2017) ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Konkurencijos taryba 2017 m. spalio 30 d. nutarimu pripažino, kad pareiškėja UAB Mados namai „Vestina“, valdanti saloną „Vestina“,  ir ūkio subjektai, valdantys salonus „Baltoji mūza, „BeLady“, „Diana“, „Ilona“, „La Feur“,  „Laiminga“, „Mon amour“, „Mon Cheri“, „R“, „Santa“, „Tavo diena“, sudarydami susitarimą nustatyti vestuvinių suknelių matavimo mokestį ir jo dydį, pažeidė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo
5 straipsnio 1 dalį. Pareiškėja nurodo, kad Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio prasme svarbu konstatuoti ne tik susitarimo faktą, bet ir pagrindinį susitarimo tikslą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 5 straipsniu, yra draudžiamos 2 susitarimų kategorijos – susitarimai, savaime ribojantys konkurenciją, ir susitarimai, kurių priešingas konkurencijos teisei tikslas ar neigiamas poveikis konkurencijai turi būti nustatytas ir įrodytas. Todėl Konkurencijos taryba turėjo nustatyti ir įrodyti susitarimo dėl konsultavimo mokesčio tikslą ar neigiamą poveikį konkurencijai, t. y. kokio neigiamo rezultato buvo siekiama nagrinėjamu susitarimu. Iš pateiktos Konkurencijos tarybos medžiagos matyti, kad ūkio subjektų susitarimas buvo tik dėl konsultacinio mokesčio įvedimo, o ūkio subjektų susirašinėjimas atskleidžia šio susitarimo tikslą – atskirti tikslinę auditoriją, bet ne eliminuoti kitus konkurentus ar kitaip neigiamai paveikti konkurenciją. Šis susitarimas nebuvo nukreiptas prieš kitus konkurentus, taigi, neribojo ir negalėjo riboti konkurencijos rinkoje. Ūkio subjektai, sudarydami susitarimą, nesiekė jo nuslėpti ar iš jo pasipelnyti, todėl, siekdami pranešti apie pokyčius ir sudaryti galimybę vartotojams pasirinkti, ar eiti į saloną, kuriame taikomas konsultavimo mokestis, apie sudaromą susitarimą paskelbė viešai, užsakydami straipsnius žinomose internetinėse svetainėse.

Atsakovė Konkurencijos taryba atsiliepime į skundą (b. l. 46 – 51) su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad pagal Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, konkurentų sudaryti Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 – 4 punktuose išvardinti susitarimai visais atvejais laikomi ribojančiais konkurenciją, t. y. tokiais susitarimais, kurių neigiamas poveikis konkurencijai yra preziumuojamas, todėl tuo atveju, jeigu susitarimas patenka į Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies taikymo sritį, jis laikomas savaime ribojančiu konkurenciją pagal tikslą, ir atskirai įrodinėti tokio susitarimo tikslo priešingumo sąžiningai konkurencijai ar jo neigiamo poveikio konkurencijai nereikia. Tam, kad būtų konstatuotas Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies pažeidimas, pakanka nustatyti susitarimo tarp ūkio subjektų, kurie yra konkurentai, sudarymo faktą ir susitarimo objektą – tiesioginį ar netiesioginį prekės (paslaugos) kainos nustatymą. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad proginių drabužių salonai, būdami konkurentais, sudarė susitarimą, kurio objektas – nustatyti vestuvinių suknelių matavimo mokestį bei jo dydį (10 Eur). Taigi, Konkurencijos taryba tyrimo metu nustatė abi pirmiau minėtas sąlygas, todėl pagrįstai sprendė, kad toks proginių drabužių salonų sudarytas susitarimas pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus. Šios Konkurencijos tarybos išvados yra pagrįstos ir 7 iš 12 susitarime dalyvavusių ūkio subjektų prisipažinimais, kad Konkurencijos tarybos nustatytas konkurenciją ribojantis susitarimas iš tikrųjų buvo sudarytas. Atsakovės nuomone, pareiškėjos argumentai, kad nagrinėjamu atveju susitarimo tikslas buvo ne eliminuoti konkurentus arba kitaip neigiamai paveikti konkurenciją, bet atskirti tikslinę auditoriją, laikytini nepagrįstais, kadangi konkurenciją ribojančio susitarimo tikslas yra vertinamas ne pagal subjektyvius šalių ketinimus, sudarant tokį susitarimą, o pagal objektyvų susitarimo tikslą – kokio ekonominio rezultato buvo siekiama nagrinėjamu susitarimu, todėl net ir tuo atveju, jeigu susitarimo šalys veikė neturėdamos subjektyvaus ketinimo sąmoningai riboti konkurenciją arba turėjo ir kitų, teisėtų tikslų, tai nepašalina ir nepaneigia objektyvaus susitarimo tikslo – ekonominio rezultato, kurio buvo siekiama susitarimu riboti konkurenciją. Ūkio subjektams nėra draudžiama nustatyti vestuvinių suknelių matavimo mokestį ir jo dydį, tačiau tai jie turėtų daryti savarankiškai, o ne susitardami dėl tokio mokesčio ir jo dydžio nustatymo. Nagrinėjamu atveju konkurencijos ribojimas pasireiškė tuo, kad tiek dėl matavimo mokesčio dydžio, tiek apskritai dėl šio mokesčio nustatymo, proginių drabužių salonai susitarė bendrai priimdami sprendimą, t. y. ūkio subjektai nesprendė savarankiškai dėl vestuvinių suknelių matavimo mokesčio įvedimo arba jo dydžio, tačiau sprendimą priėmė suderinę bendrą valią su kitais subjektais, tokiu būdu apribodami vieną iš esminių konkurenciją tarp ūkio subjektų turinčių užtikrinti ūkinės veiklos vykdymo elementų – konkurenciją kainomis. Nurodo, kad pareiškėjos argumentai, kad ūkio subjektai, sudarydami susitarimą, nesiekė jo nuslėpti ar iš jo pasipelnyti, ir apie sudarytą susitarimą viešai paskelbė spaudoje, nelaikytini reikšmingais, nes susitarimo slaptumas nėra konkurenciją ribojančio susitarimo būtinas elementas.

Teismas

k o n s t a t u o j a:

Byloje kilo ginčas dėl Konkurencijos tarybos 2017 m. spalio 30 d. nutarimo Nr. 2S-8 (2017) (b. l. 13 – 41), kuriuo konstatuota, kad pareiškėja, sudarydama susitarimą dėl vestuvinių suknelių matavimo mokesčio nustatymo ir jo dydžio, pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, pagrįstumo ir teisėtumo.

Konkurencijos taryba 2017 m. spalio 30 d. nutarimu nustatė, kad pareiškėja ir kiti ūkio subjektai, esantys konkurentais, veikiančiais Vilniaus miesto vestuvinių suknelių nuomos ir pardavimo rinkoje, sudarė draudžiamą sudaryti susitarimą nustatyti vestuvinių suknelių matavimo mokestį bei jo dydį (10 Eur), todėl, vadovaudamasi nustatytomis aplinkybėmis, Konkurencijos taryba pripažino, kad tokiais savo veiksmais pareiškėja pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, ir paskyrė jai piniginę baudą (b. l. 13 – 41).

Pareiškėja nurodo, kad susitarimu dėl konsultavimo mokesčio nustatymo nebuvo siekiama eliminuoti konkurentus arba kitaip neigiamai paveikti konkurenciją, šio susitarimo tikslas – atskirti  tikslinę auditoriją, o Konkurencijos taryba, konstatuodama susitarimo neteisėtumą, neįrodė šio susitarimo tikslo ir neigiamo poveikio konkurencijai.

Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad visi susitarimai, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, įskaitant ir susitarimus, išvardintus Konkurencijos įstatymo 1 dalies 1 – 5 punktuose, yra draudžiami ir negalioja nuo jų sudarymo momento. Vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi, konkurentų sudaryti šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 ir 4 punktuose nurodyti susitarimai visais atvejais laikomi ribojančiais konkurenciją.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ir taikydamas Konkurencijos įstatymo straipsnį, yra nurodęs, jog yra išskiriamos dvi draudžiamų konkurenciją ribojančių susitarimų rūšys – susitarimai, savaime ribojantys konkurenciją, ir susitarimai, kurių priešingas konkurencijos teisei tikslas ar neigiamas poveikis konkurencijai turi būti nustatytas ir įrodytas. Susitarimai, kurie patenka į Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies veikimo sritį, priskiriami pirmajai susitarimų kategorijai. Šių susitarimų neigiamas poveikis konkurencijai yra preziumuojamas ir savaime suprantamas, todėl tuo atveju, jeigu susitarimas patenka į Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies taikymo sritį, Konkurencijos taryba neprivalo atskirai įrodinėti susitarimo tikslo priešingumo sąžiningai konkurencijai ir (arba) neigiamo jo poveikio konkurencijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-858-294/2011).

Šiuo atveju aktualus yra Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 5 punktas, kuriame nurodyta, kad yra draudžiami susitarimai, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai nustato (fiksuoja) tam tikros prekės kainas arba kitas pirkimo ar pardavimo sąlygas. Tokiu atveju tam, kad būtų konstatuotas pažeidimas, Konkurencijos tarybai pakanka nustatyti: 1) susitarimo tarp ūkio subjektų, kurie yra konkurentai, sudarymo faktą ir 2) susitarimo objektą – tiesioginį ar netiesioginį prekės (paslaugos) kainos nustatymą (fiksavimą). Šių aplinkybių (elementų) visuma nustato Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyto pažeidimo sudėtį. Konkurencijos taryba, nustačiusi, jog ūkio subjektai sudarė susitarimą dėl kainų fiksavimo, neprivalo įrodyti, jog šiuo susitarimu buvo siekta neteisėtų tikslų, arba kad dėl šio susitarimo galėjo ar kilo neigiamos pasekmės konkurencijai. Kvalifikuojant susitarimą pagal Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą, pakanka nustatyti eksplicitinį arba implicitinį šalių valios (norų, ketinimų) sutapimą (suderinimą) veikti rinkoje atitinkamu būdu, o subjektyvūs pareiškėjų siekiai, dalyvaujant susitarime, paprastai neturi jokios reikšmės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-293/2012). Konkurentų susitarimas dėl kainų nustatymo (fiksavimo) pats savaime preziumuoja siekio riboti konkurenciją egzistavimą. Todėl net jeigu susitarimo dalyviai turėjo kitokius, jų manymu ir įsitikinimu, teisėtus tikslus, susitarimo tikslas šiuo atveju vertinamas ne civilinės teisės, kitos teisės srities ar normų sistemos (pvz., moralinių, etinių ir kt.), o konkurencijos teisės kontekste ir pagal konkurencijos teisės normų nustatytą tokio susitarimo reikšmę ir prasmę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A⁵²⁵-2577/2011, 2011 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁸⁵⁸-294/2011).

Taigi, Konkurencijos įstatymo nuostatos imperatyviai reglamentuoja, kad tam tikros susitarimų kategorijos, inter alia (be kita ko) ir susitarimai dėl kainų nustatymo, savaime laikomi ribojančiais konkurenciją, todėl tuo atveju, kai yra nustatoma, kad ūkio subjektai, esantys konkurentais, sudarė susitarimą, kurio objektas – prekės ar paslaugos kainos nustatymas, toks susitarimas laikomas pažeidžiančiu Konkurencijos įstatymo nuostatas, ir šio susitarimo teisiniam kvalifikavimui neturi įtakos susitarimą sudariusių ūkio subjektų tikslai ir siekiai.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėja ir kiti proginių drabužių pardavimu ir nuoma Vilniaus mieste užsiimantys ūkio subjektai nusprendė pradėti taikyti vestuvinių suknelių matavimo mokestį ir bendru tarpusavio sutarimu nustatė šio mokesčio dydį – 10 Eur. Tokiu būdu yra nustatytos abi Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo sąlygos, t. y. susitarimo tarp konkuruojančių tarpusavyje ūkio subjektų sudarymo faktas bei šio susitarimo objektas – matavimo mokesčio ir jo dydžio nustatymas, kurių egzistavimas pats savaime sudaro pagrindą konstatuoti, kad ūkio subjektai sudarė susitarimą, kuris riboja konkurenciją.

Pažymėtina, kad pareiškėja nekvestionuoja Konkurencijos tarybos nutarime nustatytų aplinkybių, t. y. pareiškėja neginčija susitarimo tarp vestuvines sukneles nuomojančių ir (ar) pardavinėjančių ūkio subjektų dėl matavimo mokesčio ir jo dydžio nustatymo egzistavimo fakto, taip pat neginčija, kad šie ūkio subjektai laikytini konkurentais, tačiau, jos įsitikinimu, toks susitarimas, atsižvelgiant į jo tikslą – atskirti tikslinę auditoriją – neturėtų būti vertinamas kaip konkurenciją ribojantis susitarimas, juo labiau kad pareiškėja, sudarydama šį susitarimą, nesiekė eliminuoti konkurentų. Vis dėlto, kaip minėta, nustatant konkurencijos prasme draudžiamų susiarimų egzistavimą, nėra vertinami ūkio subjektų subjektyvūs ketinimai, todėl atsižvelgiant į tai, kad tiek sprendimą nustatyti vestuvinių suknelių matavimo mokestį apskritai, tiek ir sprendimą dėl šio mokesčio dydžio, pareiškėja priėmė ne savarankiškai, bet suderindama valią su kitais šioje srityje veikiančiais ūkio subjektais, ir tokiu būdu išvengė tarpusavio konkurencijos kainomis, aplinkybė, kad pareiškėja, sudarydama tokio pobūdžio susitarimą, galimai nesiekė eliminuoti konkurentų, o tik atskirti tikslinę auditoriją, neturi įtakos susiklosčiusių santykių kvalifikavimui. Kartu pastebėtina, kad įtvirtinant prezumpciją, jog susitarimas dėl tiesioginio ar netiesioginio kainų fiksavimo pats savaime riboja konkurenciją, pirmiausia siekiama apsaugoti ne tik atitinkamoje rinkoje dalyvaujančius kitus konkurentus ar vartotojų interesus, bet ir rinkos struktūrą bei pačią konkurenciją kaip visuotines vertybes, garantuojančias inter alia konstitucinę ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą. Laisvas konkuravimas kainomis yra viena iš pagrindinių sąžiningos konkurencijos formų, o kainų fiksavimas tiesiogiai įsiterpia ir kliudo formuotis konkurencingų procesų rezultatams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-293/2012).

Nesutiktina su pareiškėjos argumentu, kad neigiamą susitarimo poveikį konkurencijai paneigia šio susitarimo viešumas. Susitarimai dėl kainos fiksavimo, vadovaujantis Konkurencijos įstatymo
5 straipsnio 2 dalimi, laikomi savaime ribojančiais konkurenciją, ir teisės aktuose nėra nustatyta, kad šiam faktui turėtų įtakos tokio susitarimo slaptumas, ar  priešingai, jo viešumas. Todėl esant nustatytam konkurentų susitarimo dėl kainų fiksavimo faktui, aplinkybė, kad ūkio subjektai, sudarydami susitarimą dėl matavimo mokesčio nustatymo ir jo dydžio, apie savo susitarimą pranešė viešai, nepaneigia tokio susitarimo neatitikimo konkurencijos teisei, o kartu  nesudaro pagrindo teigti, kad Konkurencijos tarybos nutarimas, kuriuo pripažinta, kad susitarimas dėl matavimo kainos nustatymo prieštarauja Konkurencijos įstatymo nuostatoms, yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Už Konkurencijos įstatymo nuostatų pažeidimą pareiškėjai paskirta 1 260 Eur bauda. Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad už draudžiamus susitarimus ūkio subjektams skiriama piniginė bauda iki 10 procentų bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais. Skiriamos ūkio subjektams ir viešojo administravimo subjektams baudos diferencijuojamos atsižvelgiant į pažeidimo pavojingumą; pažeidimo trukmę; ūkio subjekto ir viešojo administravimo subjekto atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes; kiekvieno ūkio subjekto įtaką pažeidimo padarymui, kai pažeidimą padaro keli ūkio subjektai;  ūkio subjekto prekių, tiesiogiai ir netiesiogiai susijusių su pažeidimu, pardavimų vertę (Konkurencijos įstatymo 37 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėja kartu su kitais ūkio subjektais sudarė susitarimą dėl vestuvinių suknelių matavimo mokesčio nustatymo ir jo dydžio, susitarime dalyvavo net 12 ūkio subjektų, valdančių Vilniuje – didžiausiame Lietuvos mieste ir sostinėje, veikiančius proginių drabužių salonus, todėl toks susitarimas laikytinas pavojingu Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimu, kurio trukmė baudų dydžio nustatymo tikslais pareiškėjos atžvilgiu siekia 1 metus.  Atsižvelgiant į tai, paskirtas baudos dydis vertintinas kaip adekvatus nustatytam pažeidimui.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas Konkurencijos tarybos 2017 m. spalio 30 d. nutarimas yra  pagrįstas ir teisėtas, priimtas tinkamai įvertinus faktines aplinkybes ir pritaikius teisės aktų nuostatas, pagrindų jo naikinimui nenustatyta (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos skundas dėl Konkurencijos tarybos nutarimo panaikinimo atmestinas, kaip nepagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–
87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjos UAB Mados namai „Vestina“ skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai

Marius Bajoras

Violeta Petkevičienė

Ernestas Spruogis