BDAR

Jūsų asmens duomenų valdymas

Šiame tinklapyje gali būti naudojami slapukai ar kiti jūsų asmens duomenys tinklapio funkcionalumo tikslais. Kai kurie iš šių slapukų yra būtini, o kiti padeda mums patobulinti jūsų patirtį ir gauti duomenų, kaip ši svetainė yra naudojama.

Duomenų apsaugos politika Slapukų naudojimo taisyklės

Būtini slapukai

Būtini slapukai įgalina pagrindines tinklapio funkcijas.Svetainė negali tinkamai veikti be šių slapukų, juos galima išjungti tik pakeitus naršyklės nuostatas.

Statistikos slapukai

Analitiniai slapukai padeda mums tobulinti mūsų tinklalapį, renkant ir pateikiant informaciją apie jo naudojimą.

Konkurencijos taryba Konkurencijos taryba

Dėl Šiaulių miesto savivaldybės sprendimų, organizuojant keleivių vežimo paslaugų teikimą, atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams

Spausdinti

Atgal

Administracinė byla Nr. eA-2166-624/2017
Procesinio sprendimo kategorija 11.1

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

2017 m. lapkričio 21 d.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Busturas“ ir trečiojo suinteresuoto asmens Šiaulių miesto savivaldybės apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Busturas“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Šiaulių miesto savivaldybei, uždarajai akcinei bendrovei „Karališkas vežėjas“, uždarajai akcinei bendrovei „Ridvija“, uždarajai akcinei bendrovei „Jūsų taksi“, Antano Urbono įmonei, Arūno Sabansko įmonei dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

  1. Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau – ir Konkurencijos taryba) 2016 m. sausio 6 d. nutarimu Nr. 2S-1/2016 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės sprendimų, organizuojant keleivių vežimo paslaugų teikimą, atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams“ (toliau – ir Nutarimas) nutarė: 1) pripažinti Šiaulių miesto savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) sprendimus organizuojant keleivių vežimo vietinio (miesto) reguliaraus susisiekimo maršrutais paslaugų teikimą pažeidžiančiais Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus: 1.1. Šiaulių miesto savivaldybės ir uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Busturas“ 2001 m. balandžio 17 d. Keleivių vežimo kelių transportu vietinio susisiekimo maršrutais sutartį Nr. 131; 1.2. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2010 m. spalio 21 d. sprendimą Nr. T-333 „Dėl keleivinio kelių transporto vietiniais (miesto) susisiekimo maršrutais viešųjų paslaugų teikimo ir nuostolių kompensavimo“; 1.3. Šiaulių miesto savivaldybės ir UAB „Busturas“ 2010 m. spalio 29 d. Keleivinio kelių transporto vietiniais (miesto) susisiekimo maršrutais viešųjų paslaugų teikimo ir nuostolių kompensavimo sutartį Nr. SŽ-1005; 2) įpareigojo Šiaulių miesto savivaldybę ne vėliau kaip per 6 mėn. nuo Nutarimo paskelbimo Konkurencijos tarybos interneto svetainėje www.kt.gov.lt panaikinti 1 punkte nurodytus sprendimus ir organizuoti konkurencingą procedūrą keleivių vežimo vietinio (miesto) reguliaraus susisiekimo maršrutams aptarnauti; 3) įpareigojo Šiaulių miesto savivaldybę ne vėliau kaip per 14 dienų nuo 2 punkte nurodyto įpareigojimo įvykdymo apie tai informuoti Konkurencijos tarybą, pateikiant tai patvirtinančius įrodymus.
  2. Pareiškėjas UAB „Busturas“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–23), p
    1. Pareiškėjas paaiškino, kad Šiaulių miesto savivaldybė 2001 m. balandžio 17 d. pasirašė viešųjų paslaugų teikimo sutartį su savo kontroliuojama įmone UAB „Busturas“ (toliau – ir Sutartis). 2010 m. spalio 29 d. pasirašytas Sutarties pakeitimas – Keleivinio kelių transporto vietiniais (miesto) susisiekimo maršrutais viešųjų paslaugų teikimo ir nuostolių kompensavimo sutartis Nr. SŽ-1005) (toliau – ir 2010 m. Viešųjų paslaugų sutartis). Sutarties galiojimas buvo pratęstas iki 2020 m., Sutarties priede išvardinti vietinio (miesto) reguliaraus susisiekimo autobusu maršrutai, kuriais paslaugas pavedama teikti pareiškėjui. Iš 36-ių Sutarties priede išvardintų maršrutų, 31-o maršruto atžvilgiu Savivaldybė nebuvo paskelbusi viešo konkurso, prieš pavesdama paslaugas šiuose maršrutuose teikti pareiškėjui. Likusių 5-ių maršrutų atžvilgiu konkursai buvo skelbti, ir juos visus laimėjo pareiškėjas. Be pareiškėjo šiuo metu Šiaulių mieste nėra jokių ūkio subjektų, teikiančių vietinio (miesto) reguliaraus susisiekimo autobusais paslaugas.
    2. Pareiškėjas nesutiko su Konkurencijos tarybos vertinimu, kad Savivaldybė privilegijavo pareiškėją, pavesdama šiai įmonei teikti paslaugas maršrutuose, kurių atžvilgiu nebuvo skelbti vieši konkursai. Šiuo aspektu pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) savo 2015 m. sausio 15 d. nutarime įtvirtino, jog savivaldybės, atrinkdamos viešojo susisiekimo paslaugų teikėjus, neprivalo kiekvienu atveju skelbti viešą konkursą. Savivaldybės gali paskirti paslaugas teikiančius vežėjus ne konkurso būdu tuo atveju, inter alia, jei yra tik vienas ūkio subjektas, galintis teikti paslaugas visa reikiama apimtimi. Šiuo atveju, be pareiškėjo nebuvo jokių ūkio subjektų, kuriems Savivaldybė būtų galėjusi pavesti teikti paslaugas jai reikiama apimtimi – ta apimtimi, kuria jas buvo pavesta teikti pareiškėjui. Tuo metu, kai Savivaldybė pavedė pareiškėjui teikti paslaugas, visi kiti vežėjai buvo arba per maži, kad galėtų patenkinti Savivaldybės poreikius, arba atitinkamas paslaugas pradėjo teikti tik po to, kai paslaugas pavesta teikti pareiškėjui. Konstitucinis Teismas įvardijo dvi sąlygas, kurioms egzistuojant, Savivaldybė turi teisę pasinaudoti Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso (toliau – ir Kelių transporto kodeksas) 171 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinta galimybe parinkti paslaugų teikėją neskelbiant viešojo konkurso: (1) kai atitinkamų paslaugų kiti ūkio subjektai, atsižvelgdami į savo komercinius interesus, neteiktų arba teiktų ne visa apimtimi, tačiau kurios yra būtinos patenkinti bendruosius interesus (toliau – ir Pirmoji sąlyga), ir (2) šia teise (paslaugų teikėją paskirti ne konkurso būdu) Savivaldybė privalo naudotis nediskriminuodama ir neprivilegijuodama ūkio subjektų (toliau – ir Antroji sąlyga). Priešingai nei teigia Konkurencijos taryba, Savivaldybei privalo būti leidžiama pačiai ne konkurso būdu nustatyti, ar yra tokių kitų ūkio subjektų. Priešingu atveju, Savivaldybė būtų priversta skelbti konkursą tik tam, kad išsiaiškintų, ar ji privalo skelbti konkursą.
    3. Jeigu be pareiškėjo jokių ūkio subjektų nebuvo, arba jeigu kiti ūkio subjektai nebūtų sugebėję teikti Savivaldybei reikalingas paslaugas visa apimtimi, tai Pirmoji sąlyga turi būti laikoma išpildyta. Kadangi Konstitucinis Teismas nepatikslino, kokiais konkrečiais kriterijais remdamasi Savivaldybė privalo nagrinėti, ar yra išpildyta Pirmoji sąlyga, ir šiuo klausimu nėra priimta jokių detalizuojančių teisės aktų, darytina išvada, jog Savivaldybė privalo pati protingai įvertinti, kurie kriterijai yra reikšmingi, vertinant kitų ūkio subjektų egzistavimą Pirmosios sąlygos kontekste.Nepaisant to, kad pareiškėjas neturi visos informacijos apie tai, į kokius kriterijus Savivaldybė atsižvelgė, pavesdama jam teikti paslaugas, Savivaldybės vertinimas, jog be pareiškėjo nebuvo jokių ūkio subjektų, galėjusių visa apimtimi prisiimti teikti paslaugas, kurias prisiėmė teikti pareiškėjas, buvo pagrįstas pagal visus praktinę reikšmę galinčius turėti kriterijus.
    4. Atsakovo argumentas, jog ūkio subjektus, kurie, atsižvelgdami į savo komercinius interesus, būtų suinteresuoti teikti paslaugas Savivaldybei, įmanoma nustatyti tik paskelbus viešą konkursą ir įvertinus gautus ūkio subjektų pasiūlymus, yra nenuoseklus, kadangi jis paneigia pačią Pirmosios sąlygos esmę. Pareiškėjas akcentavo, kad skundžiamo Nutarimo 88 pastraipoje įvardijami ūkio subjektai, kuriuos Konkurencijos taryba įvertino kaip galėjusius siekti teikti keleivių vežimo paslaugas Šiaulių mieste ir dalyvauti konkurencingose procedūrose dėl šių paslaugų ar jų dalies teikimo, jeigu tokia procedūra ar procedūros būtų organizuotos – UAB „Kautra“ bei penkios maršrutinių taksi paslaugas teikusios įmonės: UAB „Karališkas vežėjas“, UAB „Ridvija“, UAB „Jūsų taksi“, Antano Urbono įmonė ir Arūno Sabansko įmonė (toliau visos penkios kartu – ir Maršrutinių taksi įmonės). UAB „Kautra“ įvardijama potencialiu paslaugų teikėju remiantis tuo pagrindu, kad 2015 m. sausio 6 d. pateikė Konkurencijos tarybai raštą, kuriuo pranešė, jog domėtųsi viešo konkurso vietinio (miesto) reguliaraus susisiekimo autobusu paslaugoms teikti Šiaulių mieste sąlygomis, jei toks konkursas būtų skelbiamas. Maršrutinių taksi įmonės Nutarime pripažintos potencialiomis paslaugų teikėjomis tuo pagrindu, kad anksčiau užsiėmė panašia veikla. UAB „Kautra“ pateikė 2015 m. surašytą raštą, atspindintį jos poziciją būtent 2015 m. Tačiau šiuo atveju reikėtų vertinti situaciją, egzistavusią 2010 m., kadangi būtent tuo metu Savivaldybė pasirašė Sutarties su pareiškėju pakeitimą, kuriuo pastarajam buvo pavesta teikti atitinkamas paslaugas. Abejotina, ar UAB „Kautra“, atsižvelgdama į savo komercinius interesus, 2010 m. būtų norėjusi ir sugebėjusi teikti paslaugas Savivaldybei visa apimtimi. Remiantis viešai prieinama informacija, UAB „Kautra“ tik nuo 2010 m. pradėjo teikti susisiekimo viešuoju transportu paslaugas Druskininkuose. Taip pat UAB „Kautra“ šiuo metu teikia susisiekimo maršrutiniais taksi paslaugas Kaune, tačiau šios veiklos įmonė ėmėsi tik nuo 2014 m., t. y. gerokai po to, kai susiklostė nagrinėjamos bylos aplinkybės.Tuo tarpu Maršrutinių taksi įmonių gebėjimas prisiimti teikti paslaugas tik kai kuriuose maršrutuose suponuoja, jog šios paslaugos būtų teikiamos ne visa apimtimi, kuria jas buvo pavesta teikti pareiškėjui. Taigi, Maršrutinių taksi įmonės neturėjo pakankamų pajėgumų konkuruoti su pareiškėju dėl paslaugų, kurias šiam pavedė teikti Savivaldybė, teikimo.
    5. Pareiškėjas manė, kad Savivaldybė neprivalėjo įvertinti, ar bet kuris pareiškėjo „potencialus konkurentas“ būtų galėjęs teikti paslaugas Šiaulių mieste reikalinga apimtimi. Savivaldybė, išpildydama Pirmąją sąlygą, privalėjo tik įvertinti, ar nebuvo kitų ūkio subjektų, kurie, atsižvelgdami į savo komercinius interesus, būtų galėję šias paslaugas teikti. Potencialios konkurencijos (taip, kaip ji suprantama Lietuvos ir Europos Sąjungos konkurencijos teisėje) Savivaldybė vertinti neprivalėjo.
    6. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad 2007 m. spalio 23 d. Europos parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1370/2007 dėl keleivinio geležinkelių ir kelių transporto viešųjų paslaugų ir panaikinančio Tarybos reglamentus (EEB) Nr. 1191/69 ir (EEB) Nr. 1107/70“ (toliau – ir Reglamentas Nr. 1370/2007) 5 straipsnio 7 dalies nuostata įtvirtina valstybių narių (ir jų institucijų) pareigą imtis priemonių siekiant užtikrinti, kad sprendimai dėl vežimo paslaugų paskyrimo neskelbiant konkurso būtų veiksmingai ir skubiai peržiūrimi paprašius asmeniui, norinčiam ar norėjusiam sudaryti konkrečią sutartį ir rizikavusiam ar rizikuojančiam nukentėti nuo tariamo pažeidimo dėl to, kad minėtieji sprendimai pažeidė Bendrijos teisę arba nacionalines taisykles, pagal kurias ši teisė įgyvendinama. Tačiau nuo to laiko, kai buvo sudaryta Sutartis su pareiškėju, Savivaldybė kreipimųsi pagal minėtą nuostatą nėra gavusi.
    7. Pareiškėjo manymu, atsižvelgiant į tai, jog nėra jokių teisės aktų, tiesiogiai įtvirtinančių apribojimus savivaldybėms nuspręsti, keliems paslaugų teikėjams turi būti suteikiama teisė teikti paslaugas atitinkamoje rinkoje, Savivaldybė, nustatydama, kad visų paslaugų teikimas turėtų būti perduodamas tik vienam vežėjui, nepažeidė savivaldybių savarankiškumo ir veiklos laisvės principo. Pareiškėjas pabrėžė, kad tuo atveju, jei paslaugų teikėjų skaičius Šiauliuose nebūtų ribojamas iki vieno, t. y. dėl kiekvieno maršruto būtų skelbiamas atskiras viešas konkursas, tai lemtų paskatą rinkos dalyviams prisiimti paslaugas tik aktyviausiuose maršrutuose, kadangi šie maršrutai potencialiai yra pelningiausi. Tuo tarpu mažai aktyvūs maršrutai, kurių yra dauguma, ir kurių keleivių srautai sudaro tik mažą dalį nuo visų keleivių srautų, rinkos dalyviams būtų nepatrauklūs. Taigi, paslaugas šiuose neaktyviuose maršrutuose tikriausiai tektų teikti pareiškėjui, kadangi ši įmonė yra kontroliuojama Savivaldybės, todėl siekia bendrojo intereso tikslų. Atsižvelgiant į tai, įpareigojimas pareiškėjui prisiimti nepelningą veiklą, tuo pačiu metu konkuruojant dėl pelningos veiklos su analogiškų įpareigojimų neapsunkintais privačiais operatoriais, sudarytų finansiškai netvarią pareiškėjo padėtį ir sukeltų grėsmę bendruosius interesus atitinkančių paslaugų teikimui. Be to, pareiškėjas akcentavo, kad vienintelio paslaugų teikėjo priežiūra reikalauja mažiau Savivaldybės resursų. Taip pat, esant vieninteliam paslaugų teikėjui, teikiančiam paslaugas visame mieste, įvairių reformų organizavimas tampa paprastesnis ir greitesnis, paprasčiau koreguoti maršrutus.
    8. Dėl Antrosios sąlygos išpildymo pareiškėjas nurodė, kad Nutarime keliose vietose yra teigiama, jog Savivaldybė privilegijavo pareiškėją, nes paskyrė jį teikti paslaugas ne konkurso būdu. Šiame kontekste pareiškėjas pažymėjo, kad tuo atveju, jei vežėjo parinkimas ne konkurso būdu savaime lemia diskriminavimą arba privilegijavimą, tai reiškia, jog parinkti vežėją ne konkurso būdu nėra teisėtos galimybės – priešingai, negu nustatyta Konstitucinio Teismo nutarime. Tuo tarpu jokių papildomų argumentų, kodėl pareiškėjas buvo privilegijuojamas jį parinkus ne konkurso būdu, Nutarime nėra pateikiama, todėl, pareiškėjo teigimu, Savivaldybė šią Konstitucinio Teismo nutarime įtvirtintą Antrąją sąlygą išpildė ir nepažeidė Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio.
    9. Pareiškėjo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra jokių priežasčių, dėl kurių tariamo pažeidimo teisinis vertinimas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio atžvilgiu galėtų išsiskirti 2001 m. ir 2010 m. Visi pareiškėjo teisiniai argumentai, susiję su 2010 m. Viešųjų paslaugų sutarties atitiktimi Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui, mutatis mutandis turėtų būti taikomi ir 2001 m. balandžio 17 d. sudarytos Sutarties bei Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2010 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. T-333 atžvilgiu. Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje įtvirtinti ribojimai savivaldybių atžvilgiu 2001 m. nebuvo platesni, negu tie, kurie buvo taikomi 2010 m. Tuo tarpu Nutarime nėra pateikiama informacija apie reikšmingas faktines aplinkybes, egzistavusias 2001 m.
    10. Nutarimo rezoliucinės dalies 1.1–1.3 punktuose pripažįstama, jog Sutartis, 2010 m. Viešųjų paslaugų sutartis ir Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2010 m. spalio 21 d. sprendimas Nr. T-333 visa savo apimtimi pažeidžia Konkurencijos įstatymo 4 straipsnį. Tačiau minėti dokumentai įtvirtina pareiškėjo teisę teikti paslaugas ne tik 31-u maršrutu, dėl kurių nebuvo skelbta konkurso, bet ir 5-iais maršrutais, dėl kurių konkursas skelbtas buvo. Atsižvelgiant į tai, Nutarime nepagrįstai pripažįstama, jog Konkurencijos įstatymo 4 straipsnis buvo pažeistas ir šių 5-ių maršrutų atžvilgiu.
    11. Pareiškėjas skunde taip pat prašė
  3. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 175–191) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
    1. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas netinkamai vadovaujasi Konstitucinio Teismo 2015 m. sausio 15 d. nutarime pateiktais išaiškinamais ir nepagrįstai jų pagrindu siekia paneigti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus. Konstitucinis Teismas nagrinėjo Kelių transporto kodekso 17 straipsnio 2 dalies 2 punkto (2009 m. gruodžio 17 d. redakcija), kuriame nustatyta, kad Savivaldybių institucijos vežėjus teikti viešąsias paslaugas pagal viešųjų paslaugų įsipareigojimus parenka tiesiogiai sudarydamos viešųjų paslaugų teikimo sutartį su vežėju, atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Tai, kad Konstitucinis Teismas nutarime pripažino, jog tam tikromis sąlygomis savivaldybės gali sudaryti keleivių vežimo sutartis su jų valdomomis įmonėmis ir tai neprieštarauja Konstitucijai, nereiškia, jog paslaugų pavedimas ne konkurso būdu teikti keleivių vežimo paslaugas negali būti vertinamas pagal Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus. Kaip nustatė Konkurencijos taryba (Nutarimo (100) pastraipa), Kelių transporto kodekso 171 straipsnio 2 dalyje numatyti keleivinio kelių transporto viešąsias paslaugas teikiančių vežėjų parinkimo būdai konkurso būdu ar tiesiogiai sudarant viešųjų paslaugu teikimo sutartį, nenumato imperatyvo, kad viešąsias paslaugas teikiantys vežėjai privalo būti parenkami tik tiesiogiai sudarant viešųjų paslaugų teikimo sutartį. Kelių transporto kodekso 171 straipsnio 2 dalyje numatyta savivaldybės teisė (galimybė) vežėją paskirti ne konkurso būdu. Taigi, net tuo atveju, jeigu savivaldybė turi teisę paskirti vežėją ne konkurso būdu, tokia jos teisė nelaikytina imperatyviu įstatymo reikalavimų vykdymu. Konstitucinio Teismo 2015 m. sausio 15 d. nutarimo 9.2 punkte nurodyta, kad ginčijamas teisinis reguliavimas aiškintinas ir kitų Lietuvos Respublikos teisės aktų, kuriais reguliuojamas viešųjų paslaugų teikimas, kontekste: Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo, Konkurencijos įstatymo ir Kelių transporto kodekso. Vis dėlto, tai nereiškia, jog Konstitucinis Teismas minėtame nutarime pateikė Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatų aiškinimą ir pareiškėjo nurodytą pažeidimo sudėties ar Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio sąlygų interpretavimą. Konkurencijos taryba Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimą šiuo atveju konstatavo nustačiusi visų šiame straipsnyje įtvirtintų sąlygų visumą, o Konstitucinio Teismo 2015 m. sausio 15 d. nutarimu vadovavosi tiek, kiek jis reikšmingas vertinant konkrečias pažeidimo sąlygas.
    2. Atsakovas pabrėžė, kad konkurso ir konkurencingos procedūros rengimas sudaro sąlygas ne tik ūkio subjektams įvertinti savo galimybes varžytis dėl atitinkamų paslaugų teikimo, tačiau ir Savivaldybei nustatyti potencialius šių paslaugų teikėjus, pasinaudoti jų tarpusavio konkurencijos teikiama nauda. Konkurso ar kitokios konkurencingos procedūros rengimas nepaneigia aplinkybės, jog neatsiradus potencialių paslaugų teikėjų, Savivaldybė sutartį galėtų sudaryti tiesiogiai, ne konkurso tvarka. Konkurencijos procedūros organizavimas, priešingai, nei teigia pareiškėjas, yra ne formalumas, o siekis sudaryti sąlygas ūkio subjektams varžytis dėl galimybės teikti atitinkamas keleivių vežimo paslaugas. 2009 m. Šiaulių miesto bendrojo plano aiškinamajame rašte Savivaldybė pati patvirtino poreikį užtikrinti efektyvią Šiaulių miesto keleivių vežimo vietinio (miesto) reguliaraus susisiekimo maršrutais sistemą ir vežėjų parinkimą konkurso būdu, tačiau vis tiek paslaugų teikimą pavedė tik vienam, savo kontroliuojamam ūkio subjektui. Savivaldybė, nekonkurencingu būdu suteikdama UAB „Busturas“ teisę vežti keleivius, sudarė šiai įmonei išskirtinai palankias sąlygas veikti atitinkamoje keleivių vežimo vietinio (miesto) reguliaraus susisiekimo maršrutais rinkoje, t. y. privilegijavo UAB „Busturas“ kitų ūkio subjektų atžvilgiu. Atitinkamai kiti šias paslaugas teikiantys ar galintys teikti ūkio subjektai buvo diskriminuojami, nes jiems nebuvo sudarytos galimybės konkuruoti dėl keleivių vežimo Šiaulių mieste. Objektyvus kitų ūkio subjektų ir jų galimybių teikti paslaugas nustatymas galimas tik tuo atveju, jeigu Savivaldybė rengia konkurencingą procedūrą, kurios metu visi paslaugas galintys ir norintys teikti ūkio subjektai turi galimybę konkuruoti. Ūkio subjektai, tik žinodami viešai paskelbtas aiškias, skaidrias ir nediskriminacines paslaugų teikimo sąlygas konkurencingos procedūros metu, gali įvertinti savo galimybes ir suinteresuotumą jas teikti, o Savivaldybė galėtų objektyviai įvertinti galimus keleivių vežimo paslaugų teikėjus. Tačiau nagrinėjamu atveju nei Savivaldybė, nei UAB „Busturas“ nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, jog bet koks vertinimas dėl to, ar buvo kitų pajėgių ūkio subjektų teikti paslaugas, iš tiesų buvo atliktas. Nepriklausomai nuo to, kad savivaldybės turi teisę paskirti vežimo paslaugų teikėjus ne konkurso būdu, tiek Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimai, tiek ir Konstitucinio Teismo 2015 m. sausio 15 d. nutarime pateikti išaiškinimai patvirtina, jog savivaldybės šia savo teise negali pasinaudoti, jeigu vieni ūkio subjektai būtų privilegijuojami, o kiti – diskriminuojami.
    3. Atsakovo teigimu, Konkurencijos taryba tinkamai nustatė UAB „Busturas“ konkurentus ir ūkio subjektus, kurie dėl keleivių vežimo vietinio (miesto) reguliaraus susisiekimo maršrutais paslaugų pavedimo UAB „Busturas“ buvo diskriminuoti. Pagal Konkurencijos įstatymą konkurentais laikomi ne tik tie ūkio subjektai, kurie konkuruoja tarpusavyje, tačiau ir tie, kurie gali susidurti su tarpusavio konkurencija (potencialūs konkurentai). Konkurencijos taryba, vertindama, ar Savivaldybės sprendimai teikia privilegijas ar diskriminuoja ūkio subjektus, pagrįstai nustato ne tik konkurentus, tačiau ir potencialius konkurentus. Tai, kad Konstitucinis Teismas savo nutarime nevartojo potencialių konkurentų sąvokos, visiškai nekeičia ir nepaneigia Konkurencijos tarybos išvadų. Konstitucinis Teismas nustatė, kad turi būti atsižvelgiama į ūkio subjektus, kurie nebūtinai jau teikia keleivių vežimo paslaugas, bet kurie nori ir gali teikti šias paslaugas.
    4. Konkurencijos tarybos vertinimu, UAB „Kautra“ ar kiti ūkio subjektai galėjo potencialiai siekti varžytis dėl keleivių vežimo vietinio (miesto) reguliaraus susisiekimo maršrutais paslaugų ar jų dalies Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje teikimo. Tai patvirtina ir UAB „Kautra“ 2015 m. raštas, kuriame įmonė patvirtino suinteresuotumą, jeigu konkursas dėl vežimo paslaugų teikimo būtų organizuotas, svarstyti galimybę jame dalyvauti. Tai, kad UAB „Kautra“ raštas buvo 2015 m., o ne 2010 m., nepaneigia Konkurencijos tarybos vertinimo, jog yra ūkio subjektų, kurių atžvilgiu buvo ar galėjo būti sudaromos skirtingos konkurencijos sąlygos. Konkurencijos taryba tyrimo metu (t. y. 2014–2015 m.) nagrinėjo kitų ūkio subjektų suinteresuotumą teikti šias paslaugas, o Savivaldybė, kuriai nustatyta pareiga užtikrinti sąžiningą konkurenciją, 2010 m. tokio vertinimo neatliko, todėl nėra pagrindo sutikti, jog 2010 m. tokių subjektų neabejotinai nebuvo.
    5. Atsakovas nurodė, kad keleivių vežimo vietinio (miesto) reguliaraus susisiekimo maršrutais paslaugas iki 2014 m. vasario 1 d., t. y. įsakymo dėl maršrutinių taksi maršrutų panaikinimo priėmimo, autobusais, turinčiais nuo 10 iki 17 sėdimųjų vietų, teikė ir Maršrutinių taksi įmonės. Nuo 2014 m. vasario 1 d., UAB „Busturas“ autobusais iki 17 sėdimųjų vietų keleivius veža 8-iais maršrutais. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo sutikti, jog subjektai, kurie teikė analogiškas paslaugas kaip UAB „Busturas“, yra nelaikytini potencialiais konkurentais ir rinkos dalyviais vien dėl to, kad Savivaldybė savo sprendimais šias paslaugas nusprendė pavesti teikti tik savo kontroliuojamai įmonei. Bent jau atitinkamoje keleivių vežimo paslaugų dalyje maršrutiniais taksi keleivius vežančios įmonės galėtų konkuruoti su UAB „Busturas“. Atsakovo teigimu, Savivaldybės sprendimai, kartu ir įsakymas dėl maršrutinių taksi maršrutų panaikinimo, kai keleivių vežimo paslaugų teikimas be konkurso pavestas tik Savivaldybės kontroliuojamam ūkio subjektui, patvirtina, kad Savivaldybė nesiėmė veiksmų sudaryti sąlygas ir paskatinti kitus ūkio subjektus varžytis dėl vietinio (miesto) reguliaraus susisiekimo maršrutais vežimo paslaugų teikimo. Be to, potencialiais paslaugų teikėjais gali būti ne tik savivaldybių įsteigtos ir kontroliuojamos vežėjų įmonės, tačiau bet kurie kiti (ne savivaldybių įsteigti) ūkio subjektai, galintys ir norintys teikti keleivių vežimo vietinio (miesto) reguliaraus susisiekimo maršrutais paslaugas.
    6. Atsakovas akcentavo, kad tai, jog Maršrutinių taksi įmonės, UAB „Kautra“ ar kiti ūkio subjektai neinicijavo Reglamento Nr. 1370/2007 procedūrų, nėra išimtinė aplinkybė, rodanti, jog nėra potencialios konkurencijos šioje rinkoje. Tuo tarpu Konkurencijos taryba savo vertinimą atliko įvertinusi kitas šiuo konkrečiu atveju nustatytas faktines aplinkybes: Maršrutinių taksi įmonės buvo teikę dalį UAB „Busturas“ teikiamų paslaugų, UAB „Kautra“ patvirtino savo suinteresuotumą dalyvauti konkursuose dėl šių paslaugų ar jų dalies teikimo. Todėl Konkurencijos tarybos išvados dėl potencialių rinkos dalyvių, padarytos remiantis šiomis aplinkybės, yra pagrįstos.
    7. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, jog teisės aktai neriboja Savivaldybės teisių keleivių vežimo srityje. Šiuo aspektu pažymėjo, kad Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 33 punktas, Transporto veiklos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 4 dalis ir Kelių transporto kodekso 4 straipsnio 3 dalis suteikia savivaldybėms kompetenciją formuoti viešojo vietinio transporto veiklos strategiją ir organizuoti keleivių vežimą vietiniais maršrutais. Tačiau šias savo teises savivaldybės turi įgyvendinti vadovaudamosi ir kitų įstatymų nuostatomis, įskaitant Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimais, Konstitucijos 46 straipsnio numatytais konkurencijos principais.
    8. Konkurencijos taryba papildomai paaiškino, kad Nutarimo išvados nėra ir neprivalo būti analogiškos Pranešimo apie atliktą tyrimą išvadoms. Nutarime Konkurencijos taryba atlieka vertinimą ir pateikia motyvus, be kita ko, atsižvelgusi į procedūros dalyvių pateiktus paaiškinimus dėl tyrimo išvadų pagrįstumo. Tai, kad Konkurencijos taryba Nutarime išsamiai įvertino tiek Pranešime apie atliktą tyrimą nustatytas, tiek ir kitas aplinkybes bei pateikė vertinimą, kuris nevisiškai atitinka Pranešime apie atliktą tyrimą Konkurencijos tarybos Viešųjų subjektų priežiūros skyriaus siūlomą vertinimą, nesudaro pagrindo teigti, jog Nutarimas prieštarauja ankstesnėms Konkurencijos tarybos išvadoms.
    9. Atsakovo manymu, pareiškėjo argumentai, kad kiti vežėjai neva išsirinktų sau pelningiausius maršrutus ar kitaip nepagrįstai pasinaudotų UAB „Busturas“ veikla, nėra pagrįsti jokiais įrodymais. Atsakovas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, jog Savivaldybė, organizuodama viešojo transporto sistemą ir turėdama teisės aktų įgaliojimus prižiūrėti visų vežimo paslaugų teikėjų veiklą, negalėtų užtikrinti tiek sąžiningos konkurencijos, tiek bendrųjų interesų įgyvendinimo. Tuo tarpu tai, kad tam tikromis sąlygomis Savivaldybei galėtų būti lengviau atlikti savo funkcijas, nereiškia, jog Savivaldybė visiškai neturi imtis veiksmų užtikrinti sąžiningą konkurenciją. Savivaldybė turi teisės aktų jai suteiktus įgaliojimus ir gali taip organizuoti keleivių vežimo vietinio (miesto) reguliaraus susiekimo maršrutais sistemą, kad pelningi maršrutai nebūtų išrankiojami, kad kitų, su keleivių vežimu susijusių, funkcijų ar išlaidų joms padengimas būtų paskirstytas tarp paslaugų teikėjų ir pan.
    10. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, atsakovas tvirtino, kad keleivių vežimo paslaugų teikimo 31-u maršrutu pavedimas UAB „Busturas“, netaikant konkurencingos procedūros, laikytinas privilegijavimu, nes ši įmonė, nesusidurdama su konkurenciniu spaudimu, įgijo teisę teikti keleivių vežimo paslaugas. Nekonkurencingos procedūros būdu UAB „Busturas“ suteikus išimtines teises teikti keleivių vežimo vietinio (miesto) reguliaraus susisiekimo maršrutais paslaugas, kiti ūkio subjektai, galintys ir norintys teikti šias paslaugas, neturėjo tokių pačių rinkoje veikimo galimybių kaip UAB „Busturas“, t. y. buvo diskriminuoti. UAB „Busturas“ privilegijavimą bei kitų ūkio subjektų diskriminavimą patvirtina ir kitos tyrimo metu nustatytos aplinkybės. Pavyzdžiui, iki įsakymo dėl maršrutinių taksi maršrutų panaikinimo įsigaliojimo maršrutinių taksi įmonės vykdė keleivių vežimo vietinio (miesto) reguliaraus susisiekimo maršrutais veiklą (maršrutiniais taksi, t. y. autobusais, turinčiais nuo 10 iki 17 sėdimųjų vietų), o po šio įsakymo įsigaliojimo ir Viešųjų paslaugų teikimo sutarties su UAB „Busturas“ papildymo, jau pastaroji įmonė veža keleivius 8-iais maršrutais autobusais iki 17 sėdimųjų vietų (Nutarimo (32)–(33) pastraipos). Taigi, kiti ūkio subjektai buvo pajėgūs teikti keleivių vežimo vietinio (miesto) reguliaraus susisiekimo maršrutais paslaugas Šiaulių mieste, tačiau jiems nebuvo sudarytos galimybės varžytis dėl jų teikimo.
    11. Dėl kitų pareiškėjo argumentų paaiškino, kad tai, jog Konkurencijos tarybos vertinimas buvo atliktas ir 2001 m. Keleivių vežimo sutarties atžvilgiu, aiškiai nurodyta Nutarime. Tuo tarpu, siekiant pripažinti 2001 m. Keleivių vežimo sutartį, galiojusią neterminuotai ir kartu su 2010 m. Viešųjų paslaugų sutartimi, pažeidžiančia Konkurencijos įstatymą, nėra būtina, kaip teigia pareiškėjas, vertinti išimtinai faktines aplinkybes, egzistavusias 2001 m. Atitinkamai nagrinėjamu atveju Konkurencijos taryba nustatė, kad pavedus keleivių vežimo paslaugų teikimą be konkurencingos procedūros, ūkio subjektai, kurie gali ir nori vykdyti keleivių vežimo vietinio (miesto) reguliaraus susisiekimo maršrutais veiklą ir kurie atitinka teisės aktų reikalavimus, nustatytus tokių paslaugų teikėjams, negalėjo siekti teikti keleivių vežimo paslaugų Šiaulių mieste, todėl buvo diskriminuoti. Taigi, visos esminės aplinkybės ir Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimo pripažinimo sąlygos buvo nustatytos.
    12. Atsakovas taip pat atkreipė dėmesį į tai, jog Konkurencijos taryba aiškiai nurodė, kad vertino Savivaldybės pavedimą išimtinai UAB „Busturas“ teikti keleivių vežimo vietinio (miesto) reguliaraus susisiekimo maršrutais paslaugas, o ne apskritai UAB „Busturas“ vežimo veiklą Šiaulių mieste. Tai, kad Nutarimo rezoliucinėje dalyje ir išvadose kiekvienu atveju nenurodoma, jog Viešųjų paslaugų sutartis pažeidžia Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus tik dėl tų maršrutų, kurių aptarnavimas UAB „Busturas“ buvo pavestas, o ne laimėtas konkurso būdu, nepaneigia Konkurencijos tarybos vertinimo, atlikto kitose Nutarimo dalyse. Konkurencijos tarybos Nutarimas turi būti vertinamas visumoje, o ne atskirais sakiniais ar pastraipomis, todėl nėra pagrindo sutikti su tuo, jog pavienis rezoliucinės dalies punktas vertintinas neteisingu vien dėl to, kad jame nėra pateikta dalis išsamiai Konkurencijos tarybos Nutarime vertintos informacijos.
  4. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Ridvija“ atsiliepime į pareiškėjo skundą (II t., b. l. 1–6) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.
    1. UAB „Ridvija“ paaiškino, kad įgyvendinus Nutarimą, būtų sukurtos prielaidos keleivių vežimo rinkoje atstatyti sveikos konkurencijos principų veikimą. Konstitucinio Teismo vertinimu, transporto viešųjų paslaugų teikėjas gali būti parinktas be konkurso tik tokiu atveju, kai paskelbto viešojo konkurso būdu lygiomis sąlygomis dalyvaujant tiek viešiems, tiek privatiems ūkio subjektams tokio teikėjo nepavyko rasti. Teikti keleivių pervežimo už atlygį paslaugas yra akivaizdžiai suinteresuotos iki 2014 m. maršrutinių taksi paslaugas Šiaulių mieste teikusios įmonės bei visa eilė kitų įmonių, tame tarpe ir UAB „Kautra“. Pareiškėjas visiškai nepagrįstai kaip teisiškai reikšmingą aplinkybę akcentuoja sąvokų „potencialus konkurentas“ ir „kiti ūkio subjektai“ turinio netapatumą, pagal kurį pastaroji sąvoka neva reikštų siauresnį subjektų, į kurių interesus savivaldybė turi (turėjo) atsižvelgti, ratą, ir neva tai eliminuoja galimybę Šiaulių miesto savivaldybės veiksmus vertinti kaip prieštaraujančius Konkurencijos įstatymo nuostatoms. Konstitucinio Teismo nutarime aiškiai nurodyta, kad „savivaldybė, nuspręsdama dėl keleivinio kelių transporto viešųjų paslaugų teikėjo parinkimo būdo, turi atsižvelgti inter alia į tai, ar yra kitų ūkio subjektų, norinčių ir galinčių teikti keleivinio kelių transporto viešąsias paslaugas, ir, jei jų esama, užtikrinti, kad jiems būtų sudarytos sąlygos konkuruoti dėl galimybės teikti šias paslaugas“. Taigi, akivaizdu, kad norintys ir galintys teikti paslaugas subjektai, gali būti tiek jau analogiškas / panašias paslaugas teikiantys, tiek ir potencialiai galintys jas teikti ūkio subjektai.
    2. Taip pat atkreipė dėmesį į tai, jog 2010 m. UAB „Busturas“ disponavo vos 2 328 765,93 Eur (atitinkamai 8 040 763,00 Lt) vertės transporto priemonių parku, kurio pilnai pakako aptarnauti daugiau kaip šimtą tūkstančių gyventojų turintį Šiaulių miestą. Todėl akivaizdu, kad tokio masto finansinių galimybių poreikis suformuojant reikalingą autobusų parką nėra tas kriterijus, kuris galėtų būti laikomas objektyvia kliūtimi teikti transporto paslaugas Šiaulių mieste. Be to, joks teisės aktas neįpareigoja skelbti konkursą tokiu būdu, kad įmonės varžytųsi dėl galimybės aptarnauti visą Šiaulių miesto teritoriją. Jei savivaldybė turi realių nuogąstavimų dėl potencialių paslaugų teikėjų pajėgumo, egzistuoja galimybė organizuoti konkurencingą procedūrą dėl teisės teikti keleivių vežimo vietinio (miesto) reguliaraus susisiekimo paslaugą tam tikrame maršrute ar keliuose maršrutuose.
  5. Trečiojo suinteresuoto asmens Šiaulių miesto savivaldybės atstovės teismo posėdyje prašė pareiškėjo skundą tenkinti, atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.
  6. Trečiojo suinteresuoto asmens Antano Urbono įmonės atstovas teismo posėdyje prašė bylą spręsti teismo nuožiūra, atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.
  7. Tretieji suinteresuoti asmenys UAB „Karališkas vežėjas“, UAB „Jūsų taksi“, Arūno Sabansko įmonė teismo posėdyje nedalyvavo, atsiliepimų į pareiškėjo skundą nepateikė.

II.

  1. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 15 d. sprendimu (II t., b. l. 160–172) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, priteisė trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Ridvija“ iš pareiškėjo 280 Eur bylinėjimosi išlaidų, panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartimi pritaikytą reikalavimo užtikrinimo priemonę.
    1. Teismas iš bylos duomenų nustatė, kad 2001 m. balandžio 17 d. Savivaldybė ir Savivaldybės kontroliuojama įmonė UAB „Busturas“ pasirašė neterminuotą viešųjų paslaugų teikimo sutartį, pagal kurią pareiškėjas įsipareigojo teikti užsakovui keleivių vežimo autobusais paslaugas nustatytais maršrutais ir tvarkaraščiais. 2010 m. spalio 21 d. Šiaulių miesto savivaldybės taryba sprendimu Nr. T-333 „Dėl keleivinio kelių transporto vietiniams (miesto) susisiekimo maršrutais viešųjų paslaugų teikimo ir nuostolių kompensavimo“ nusprendė: 1) patikėti UAB „Busturas“ teikti viešąją paslaugą – vežti keleivius kelių transporto vietiniais (miesto) susisiekimo maršrutais; 2) kompensuoti iš Savivaldybės biudžeto lėšų UAB „Busturas“ kiekvieną mėnesį patirtus nuostolius, susidarančius teikiant viešąsias keleivinio kelių transporto paslaugas; 3) įgalioti Savivaldybės administracijos direktorių Savivaldybės vardu pasirašyti Viešųjų paslaugų sutartį. 2010 m. spalio 29 d. Savivaldybė ir pareiškėjas pasirašė Keleivinio kelių transporto vietiniais (miesto) susisiekimo maršrutais viešųjų paslaugų teikimo ir nuostolių kompensavimo sutartį Nr. SŽ-1005, kurios dalykas – keleivių vežimo autobusais Savivaldybės nustatytais Šiaulių miesto vietinio susisiekimo (miesto) maršrutais, pagal sutarties priede nurodytą sąrašą, paslaugos ir pareiškėjo patirtų nuostolių teikiant paslaugas kompensavimas. Šia sutartimi pareiškėjas įsipareigojo keleivius vežti Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso, Keleivinio kelių transporto veiklos licencijavimo taisyklių ir kitų norminių aktų nustatyta tvarka, laikantis Savivaldybės patvirtintų eismo tvarkaraščių, ir vykdyti juose nustatytą reisų skaičių (2.1 punktas), o Savivaldybė įsipareigojo kompensuoti pareiškėjui nuostolius, patirtus vykdant šia sutartimi nustatytus paslaugų įsipareigojimus (3.5 punktas). Sutartis galiojo neterminuotai (19 punktas). Sutarties priede nurodytas vietinio (miesto) reguliaraus susisiekimo autobusų maršrutų sąrašas (26-i maršrutai). 2013 m. liepos 26 d. Papildomu susitarimu prie 2010 m. Viešųjų paslaugų sutarties pakeistas šios sutarties galiojimas, nustatant 10 m. terminą su galimybe sutartį pratęsti 5 m. 2013 m. lapkričio 11 d. Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktorius įsakymu Nr. A-1353, įsigaliojusiu nuo 2014 m. vasario 1 d., panaikino maršrutinių taksi maršrutus Šiaulių miesto savivaldybėje. 2014 m. birželio 4 d. papildomu susitarimu prie 2010 m. Viešųjų paslaugų sutarties Nr. SŽ-750 Savivaldybė ir pareiškėjas susitarė papildyti maršrutų sąrašą, kuris po šio papildymo sudarė 36-is autobusų maršrutus. Autobusų maršrutai Nr. P1–P8 aptarnaujami mažesnės talpos autobusais, kurių talpa 14–17 vietų. UAB „Busturas“ aptarnauja visus 36-is vietinio (miesto) reguliaraus susisiekimo autobusų maršrutus. Be kita ko, nustatyta, kad 5-iems vietinio (miesto) reguliaraus susisiekimo autobusų maršrutams (Nr. 10, 11, 19, 25, 29) buvo organizuoti viešieji konkursai vežėjams parinkti, kuriuos laimėjo UAB „Busturas“ (dėl maršruto Nr. 19 konkursas neįvyko negavus nė vieno pasiūlymo).
    2. Teismas nurodė, kad keleivių vežimo vietiniais maršrutais organizavimas, lengvatinio keleivių vežimo kompensacijų skaičiavimas ir mokėjimas yra savarankiškoji savivaldybių funkcija (Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 33 punktas). Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad savivaldybių institucijos arba jų įgaliotos įstaigos valdo ir organizuoja keleivių vežimą vietinio susisiekimo maršrutais ir lengvaisiais automobiliais taksi. Savivaldybių institucijos pagal savo kompetenciją leidžia vežėjams privalomus teisės aktus. Kelių transporto kodekso 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad keleivių vežimo autobusais ir krovinių vežimo krovininėmis kelių transporto priemonėmis, kurių didžiausioji leidžiamoji masė, įskaitant priekabą (puspriekabę), didesnė kaip 3,5 t, už atlygį veiklą gali vykdyti tik vežėjai, turintys nustatyta tvarka išduotą licenciją. Kelių transporto kodekse nustatyta, kad licencijas verstis keleivių vežimu autobusais vietinio susisiekimo maršrutais, suteikiančias teisę vežti keleivius autobusais vietinio susisiekimo maršrutais, kai maršruto pradžia arba pabaiga yra licenciją išdavusios savivaldybės teritorijoje, ir jų kopijas išduoda, licencijos (licencijos kopijos) galiojimą sustabdo, licencijos (licencijos kopijos) galiojimo sustabdymą ar licencijos (licencijos kopijos) galiojimą naikina, pripažįsta fizinį asmenį, einantį transporto vadybininko pareigas, netinkamu vadovauti įmonės transporto veiklai, tikrina, ar vežėjai atitinka Reglamento (EB) Nr. 1071/2009 3 straipsnyje nurodytus reikalavimus, savivaldybės vykdomosios institucijos, vadovaudamosi Reglamentu (EB) Nr. 1071/2009 ir Kelių transporto veiklos licencijavimo taisyklėmis, kurias tvirtina Vyriausybė (Kelių transporto kodekso 8 straipsnio 2 dalies 4 punktas, 6 dalis); keleiviai vežami reguliariais, specialiais bei užsakomaisiais reisais vietinio (miesto ir priemiestinio), tolimojo ir tarptautinio susisiekimo maršrutais (18 straipsnio 2 dalis); reguliarūs reisai – reisai, kuriais keleiviai vežami nustatytu dažnumu ir maršrutais, kelionės metu paimant ir išleidžiant keleivius tam tikslui nustatytose stotelėse, laikantis iš anksto nustatytų tvarkaraščių ir tarifų. <...>. Keleiviai reguliariais reisais vežami tik autobusais, troleibusais ir maršrutiniais taksi (18 straipsnio 3 dalis), keleiviams vežti reguliariais reisais nustatytu maršrutu išduodamas leidimas. Leidimus keleiviams vežti vietiniais maršrutais išduoda savivaldybių institucijos arba jų įgaliotos įstaigos (18 straipsnio 11 dalis). Kelių transporto kodekso 171 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad savivaldybių institucijos užtikrina bendrus interesus tenkinančių keleivinio kelių transporto viešųjų paslaugų teikimą, kurio, atsižvelgdami į savo komercinius interesus, vežėjai neprisiimtų arba neprisiimtų tokiu mastu ar tokiomis pačiomis sąlygomis negaudami atlygio, vadovaudamosi Reglamentu (EB) Nr. 1370/2007. Pagal šio straipsnio 2 dalį savivaldybių institucijos vežėjus teikti viešąsias paslaugas pagal viešųjų paslaugų įsipareigojimus parenka: 1) konkurso būdu, vadovaudamosi Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 5 straipsnyje nurodytais reikalavimais; 2) tiesiogiai sudarydamos viešųjų paslaugų teikimo sutartį su vežėju, atitinkančiu Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 5 straipsnyje nurodytus reikalavimus. Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išskyrus atvejus, kai draudžiama pagal nacionalinę teisę, vietos kompetentinga institucija – nesvarbu, ar tai būtų integruotas keleivinio transporto viešąsias paslaugas teikianti atskira institucija, ar institucijų grupė – gali nuspręsti viešąsias keleivinio transporto paslaugas teikti pati arba tiesiogiai sudaryti viešųjų paslaugų sutartis su teisiškai atskirtu subjektu, kurį vietos kompetentinga institucija, o institucijų grupės atveju – bent viena vietos kompetentinga institucija – kontroliuoja panašiai, kaip ji kontroliuoja savo padalinius.
    3. Nurodytų aplinkybių kontekste teismas pažymėjo, kad ginčijamu Konkurencijos tarybos Nutarimu Šiaulių miesto savivaldybės sprendimai organizuojant keleivių vežimo vietinio (miesto) reguliaraus susisiekimo maršrutais paslaugų teikimą pripažinti pažeidžiančiais Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus, kurio 1 dalyje nustatyta, kad viešojo administravimo subjektai, įgyvendindami pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu Lietuvos Respublikoje, privalo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę. Pagal Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį viešojo administravimo subjektams draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus.
    4. Teismas akcentavo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. birželio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1581-502/2015 konstatavo, jog Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pažeidimas gali būti konstatuojamas, kai nustatoma šių trijų aplinkybių visuma: 1) valstybės valdymo ar savivaldos institucijos teisės aktas ar sprendimas teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes; 2) dėl tokio sprendimo atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams; 3) skirtingos konkurencijos sąlygos nėra sąlygotos Lietuvos Respublikos įstatymų vykdymu. Be to, teismas nurodė, kad šiuo atveju ginčui aktualūs Konstitucinio Teismo išaiškinimai, pateikti 2015 m. sausio 15 d. nutarime Nr. KT3-N1/2015, kuriame Konstitucinis Teismas, aiškindamas Kelių transporto kodekso 171 straipsnio (2009 m. gruodžio 17 d. redakcija) 2 dalies 2 punktą, pažymėjo, kad: „įstatymų leidėjas, perdavęs tam tikras keleivių vežimo veiklos organizavimo funkcijas savivaldybėms, laikydamasis iš Konstitucijos 46 straipsnio kylančių imperatyvų, inter alia jame įtvirtintų ūkinės veiklos tarnavimo bendrai tautos gerovei, sąžiningos konkurencijos, vartotojų teisių apsaugos reikalavimų, Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo imperatyvo, privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį savivaldybės užtikrintų sąžiningos konkurencijos laisvę (inter alia kad būtų numatytos priemonės ir būdai jai apsaugoti, taip pat kad keleivių vežėjų rinka nebūtų monopolizuota), vartotojų teises keleivių vežimo srityje (inter alia kad vartotojai gautų kokybiškas, jų interesus atitinkančias, finansiškai prieinamas paslaugas net ir tais atvejais, kai teikti tokias paslaugas yra nenaudinga), taip pat nepaneigtų keleivių vežėjų lygiateisiškumo (3.2 punktas); savivaldybė, nuspręsdama dėl keleivinio kelių transporto viešųjų paslaugų teikėjo parinkimo būdo, turi atsižvelgti inter alia į tai, ar yra kitų ūkio subjektų, norinčių ir galinčių teikti keleivinio kelių transporto viešąsias paslaugas, ir, jei jų esama, užtikrinti, kad jiems būtų sudarytos sąlygos konkuruoti dėl galimybės teikti šias paslaugas (9.3 punktas); savivaldybės vežėją keleivinio kelių transporto viešosioms paslaugoms teikti gali parinkti tiesiogiai sudarydamos viešųjų paslaugų teikimo sutartis įstatyme nustatytomis sąlygomis, o ne konkurso būdu, tik tais atvejais, kai reikia imtis veiksmų, kad būtų užtikrintas šių paslaugų teikimas, kurio, atsižvelgdami į savo komercinius interesus, vežėjai neprisiimtų arba kurį prisiimtų ne visa apimtimi, tačiau kuris yra būtinas siekiant patenkinti bendruosius interesus, ir tik jeigu tokiais sprendimais nebus teikiama privilegijų arba diskriminuojami atskiri ūkio subjektai ar jų grupės. Taigi Kelių transporto kodekso 171 straipsnio (2009 m. gruodžio 17 d. redakcija) 2 dalies 2 punkte įtvirtintu teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas sudarė prielaidas užtikrinti stabilų ir nenutrūkstamą bendrus interesus tenkinančių keleivinio kelių transporto viešųjų paslaugų teikimą gyventojams (inter alia tais atvejais, kai tai komerciškai nenaudinga); pagal ginčijamą teisinį reguliavimą keleivinio kelių transporto viešųjų paslaugų teikėjas gali būti parinktas tik tokiu atveju, kai to neįmanoma padaryti konkurso būdu lygiomis sąlygomis jame dalyvaujant tiek savivaldybės įsteigtoms įmonėms, tiek privatiems ūkio subjektams“.
    5. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde akcentuoja, jog be jo nebuvo jokių ūkio subjektų, galėjusių visa apimtimi prisiimti teikti paslaugas, kurias prisiėmė teikti pareiškėjas, tačiau tokiam teiginiui pagrįsti nepateikia jokių įrodymų. Šiame kontekste teismas nurodė, kad iki 2014 m. vasario 1 d., kai įsigaliojo 2013 m. lapkričio 11 d. Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas Nr. A-1353, panaikinantis maršrutinių taksi maršrutus Šiaulių miesto savivaldybėje, vietinio (miesto) susisiekimo paslaugas maršrutiniais taksi teikė UAB „Karališkas vežėjas“, UAB „Ridvija“, UAB „Jūsų taksi“, Antano Urbono įmonė ir Arūno Sabansko įmonė, o vėliau teikti paslaugas šiais maršrutais pavesta UAB „Busturas“. Taigi, teismas sprendė, kad šios įmonės galėtų konkuruoti su pareiškėju. Be to, teismas akcentavo, kad teisės aktai neįpareigoja savivaldybės parinkti vežėją, kuris vienas visa apimtimi teiktų keleivių vežimo vietinio (miesto) reguliaraus susisiekimo maršrutais paslaugas Šiaulių mieste, o šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad nebūtų patenkinti bendrieji interesai ir užtikrintas sklandus tokių paslaugų teikimas, jeigu šias paslaugas teiktų keli vežėjai. Teismas kartu pabrėžė, kad UAB „Kautra“ taip pat galėjo būti suinteresuota vykdyti veiklą keleivių vežimo reguliariaisiais vietinio susisiekimo maršrutais rinkoje Šiaulių mieste, o organizuojant konkurencingą procedūrą, tikėtina, suinteresuotų asmenų galėtų būti ir daugiau. Tačiau byloje nėra duomenų, kad Savivaldybė ėmėsi visų priemonių, jog užtikrintų sąžiningą konkurenciją ir prieš pavesdama pareiškėjui teikti šias viešąsias paslaugas, būtų vertinusi kitų ūkio subjektų galimybes užtikrinti šių paslaugų teikimą.
    6. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, jog Savivaldybė privalėjo įvertinti tik tai, ar nebuvo kitų ūkio subjektų, kurie būtų galėję šias paslaugas teikti, o ne vertinti „potencialius konkurentus“, teismas nurodė, kad pareiškėjas nepagrįstai bando atskirti šias dvi sąvokas. Šiuo aspektu pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2015 m. sausio 15 d. nutarime Nr. KT3-N1/2015, kuriuo remiasi ir pareiškėjas, nurodė, jog savivaldybė, nuspręsdama dėl keleivinio kelių transporto viešųjų paslaugų teikėjo parinkimo būdo, turi atsižvelgti inter alia į tai, ar yra kitų ūkio subjektų, norinčių ir galinčių teikti keleivinio kelių transporto viešąsias paslaugas, ir, jei jų esama, užtikrinti, kad jiems būtų sudarytos sąlygos konkuruoti dėl galimybės teikti šias paslaugas. Taigi, tokiais subjektais laikytini ne tik teikiantys atitinkamas paslaugas, tačiau ir galimai jas teiksiantys subjektai.
    7. Teismas pabrėžė, kad Savivaldybei, visų pirma, iš keleivių vežimo vietinio (miesto) reguliaraus susisiekimo maršrutais paslaugų teikimo eliminavus maršrutinių taksi įmones, o vėliau be konkurso pavedus UAB „Busturas“ vežti keleivius vietiniais (miesto) reguliariaisiais susisiekimo maršrutais, konkurencija šioje rinkoje Šiaulių mieste buvo panaikinta. Tokiu būdu nebuvo užtikrintos vienodos konkurencijos sąlygos varžytis dėl keleivių vežimo reguliariaisiais vietinio susisiekimo maršrutais. Tuo tarpu Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje numatyta išimtis taikytina tik tada, kai skirtingų konkurencijos sąlygų nebuvo įmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus. Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostata „neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus“ turėtų būti aiškinama, kaip nurodanti atvejus, kai viešojo administravimo subjektas neturi diskrecijos pasirinkti tam tikro elgesio modelio, o priimdamas konkretų sprendimą, paprasčiausiai vykdo iš įstatymo kylantį imperatyvų reikalavimą. Sprendžiant, ar konkrečiu atveju egzistuoja pirmiau aptarta Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies sąlyga, turi būti vertinama, ar viešojo administravimo subjektas turėjo diskreciją elgtis tam tikru būdu (rėmėsi LVAT 2012 m. gegužės 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A858-1484/2012). Atsižvelgęs į tai, teismas nurodė, kad nei Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 33 punkte, nei Kelių transporto kodekso 171 straipsnio 1 dalyje nėra imperatyviai įtvirtintas reikalavimas savivaldybei keleivių vežimo vietiniais maršrutais viešąsias paslaugas pavesti teikti jos pačios įsteigtai įmonei. Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnyje taip pat nėra įtvirtintas toks imperatyvas. Teismo vertinimu, tai leidžia daryti išvadą, kad Savivaldybės sprendimų priėmimas nebuvo nulemtas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta išimtimi.
    8. Teismas akcentavo, kad šiuo atveju Savivaldybė privalėjo įsitikinti, ar yra ūkio subjektų, galinčių ir norinčių teikti Šiaulių mieste keleivių vežimo vietiniais maršrutais viešąsias paslaugas (pvz., organizuoti konkursą ar kitą konkurencingą procedūrą vežėjui parinkti). Todėl neįvertinusi to, kad tokių paslaugų teikimo rinkoje gali būti konkurencija, ir ginčo sprendimais pavesdama be konkurso šias paslaugas teikti UAB „Busturas“, Savivaldybė privilegijavo pareiškėją kitų ūkio subjektų atžvilgiu ir tokiu būdu sudarė skirtingas konkurencijos sąlygas atitinkamoje rinkoje galintiems veikti ūkio subjektams diskriminuodama kitus vežėjus.
    9. Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, teismas padarė išvadą, kad Konkurencijos taryba 2016 m. sausio 6 d. nutarime Nr. 2S-1/2016 pagrįstai Savivaldybės sprendimus organizuojant keleivių vežimo vietinio (miesto) reguliaraus susisiekimo maršrutais paslaugų teikimą pripažino pažeidžiančiais Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus ir įpareigojo Savivaldybę panaikinti šiuos sprendimus bei organizuoti konkurencingą procedūrą keleivių vežimo vietinio (miesto) reguliaraus susisiekimo maršrutams aptarnauti. Be to, teismas pažymėjo, kad įpareigojimas panaikinti Nutarime nurodytus sprendimus ir organizuoti konkurencingą procedūrą yra duotas Savivaldybei, todėl nedaro įtakos pareiškėjo materialinėms teisėms ar pareigoms. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
    10. Teismas kartu pabrėžė, kad Konkurencijos taryba Nutarime vertino pareiškėjo vežimo veiklą Šiaulių mieste tuo aspektu, kuriuo Savivaldybė jam pavedė teikti keleivių vežimo vietinio (miesto) reguliaraus susisiekimo maršrutais paslaugas (31-u maršrutui), o Nutarimas turi būti vertinamas visas, bet ne išskiriamos atskiros jo dalys, todėl tai, kad Nutarimo rezoliucinėje dalyje nenurodyta išimtis dėl 5-ių maršrutų, kuriais pareiškėjas vežimo paslaugas teikia laimėjęs konkursą, nesudaro pagrindo naikinti Nutarimą ar tam tikrą jo dalį.
    11. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nuostatomis, teismas tenkino trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Ridvija“ prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir priteisė iš pareiškėjo 280 Eur bylinėjimosi išlaidų.

III.

  1. Pareiškėjas UAB „Busturas“ pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 188–195), kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti
    1. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, šiurkščiai suklydo taikydamas teisės aktus ir neištyrė esminių su nagrinėjama byla susijusių faktinių aplinkybių. Pažymi, kad nagrinėjamoje byloje kyla klausimas dėl to, ar Savivaldybė turėjo laisvę pasirinkti, kokia apimtimi pavesti teikti vietinio (miesto) reguliaraus susisiekimo autobusų maršrutais paslaugas. Šis klausimas yra reikšmingas tuo, kad, pripažinus Savivaldybės teisę pasirinkti perkamų paslaugų apimtį, ir ne visiems ūkio subjektams turint pakankamus pajėgumus Savivaldybės poreikius patenkinti, šie ūkio subjektai negalėtų būti laikomi pareiškėjo potencialiais konkurentais. Tuo tarpu ūkio subjektai, nesantys pareiškėjo potencialiais konkurentais, negalėtų būti ir diskriminuojami Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio prasme, kadangi jų atžvilgiu ipso facto negalėtų būti sukuriamos skirtingos konkurencijos sąlygos.
    2. Pareiškėjas sutinka su teismo vertinimu, kad teisės aktai neįpareigoja Savivaldybės parinkti vieną vežėją, kuris visa apimtimi teiktų atitinkamas paslaugas, tačiau pabrėžia, kad lygiai taip pat teisės aktai neįpareigoja pavesti paslaugas teikti keliems vežėjams. Šiuo aspektu akcentuoja, kad Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 33 dalyje numatyta, jog keleivių vežimo vietiniais maršrutais organizavimas yra savarankiškoji savivaldybių funkcija, o tai reiškia, kad įstatymų leidėjas pačiai Savivaldybei suteikė diskreciją pasirinkti, kokiu būdu ji organizuos vietinio maršrutinio susisiekimo ūkį, ir, atitinkamai, kokia apimtimi ji paves šias paslaugas teikti ūkio subjektams, jei apskritai paves. Tuo tarpu nei atsakovas, nei pirmosios instancijos teismas nenurodė, kodėl nagrinėjamos bylos atveju Savivaldybės sprendimas pavesti teikti paslaugas vienam ūkio subjektui savaime būtų galėjęs nulemti atskirų ūkio subjektų ar jų grupių privilegijavimą arba diskriminavimą. Savo ruožtu, pareiškėjas išvardino eilę bendrųjų interesų, kuriuos siekiama užtikrinti apribojant paslaugų teikėjų skaičių iki vieno, nei atsakovas, nei byloje dalyvavę tretieji suinteresuoti asmenys, šių bendrųjų interesų svarbos neginčijo nei savo procesiniuose dokumentuose, nei teismo posėdžio metu. Tačiau bendrųjų interesų pažeidimo klausimas apskritai nebuvo tiriamas.
    3. Pareiškėjas pabrėžia, kad rodymus pareiškėjas pateikė skunde teismui, kuriame pagrindė, kad atsakovo įvardinta UAB „Kautra“ iš tiesų niekada nenurodė, jog būtų galėjusi prisiimti teikti paslaugas, ir ši įmonė nebūtų tam turėjusi pakankamų pajėgumų. Be to, pareiškėjas pagrindė, kad tretieji suinteresuoti asmenys nebūtų sugebėję prisiimti teikti paslaugas, o dėl teisinių priežasčių tai nebūtų buvę suinteresuoti daryti ir kitų Lietuvos savivaldybių valdomi vežėjai. Šią aplinkybę patvirtina tai, kad jokie ūkio subjektai iki šiol Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnio 7 dalyje numatyta tvarka neprieštaravo Savivaldybės sprendimui pavesti paslaugas teikti pareiškėjui. Pareiškėjas kartu akcentuoja, kad pats atsakovas, tyrimo metu atlikęs ūkio subjektų apklausą, negavo nei vieno atsakymo, patvirtinančio, jog kiti ūkio subjektai būtų buvę suinteresuoti atitinkamų paslaugų teikimu. Tuo tarpu būtent atsakovui tenka pareiga įrodyti, jog bent vienas ūkio subjektas būtų norėjęs ir galėjęs teikti ginčo paslaugas, t. y. atsakovas privalo įrodyti, jog viešojo subjekto veiksmai galėjo nulemti skirtingas konkurencijos sąlygas bent vieno potencialaus konkurento atžvilgiu. Šiame kontekste pareiškėjas akcentuoja, kad jokie teisės aktai nenustatė procedūrų, pagal kurias Savivaldybė turėjo vertinti ūkio subjektų galimybes teikti ginčo paslaugas, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog Savivaldybė šiuo aspektu neįvykdė savo pareigų.
    4. Pareiškėjo teigimu, nagrinėjamu atveju atsakovas tyrime dėl Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimo neatsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2015 m. sausio 15 d. nutarime nustatytus kriterijus, kurie nagrinėjamoje byloje yra privalomi, todėl buvo neįvertintos visos aplinkybės, turinčios esminę reikšmę bylai. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas mano, kad šiuo atveju byla, mažų mažiausiai, turėtų būti grąžinta atsakovui papildomam tyrimui atlikti.
    5. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad Nutarime nurodyti sprendimai daro tiesioginę įtaką jo materialinėms teisėms ir pareigoms, todėl pareiškėjas turi teisę savo interesus ginti teisme. Nurodo, kad Nutarimu atsakovas įpareigojo Savivaldybę nutraukti Sutartį su pareiškėju, todėl akivaizdu, jog pareiškėjas turi tiesioginį materialinį suinteresuotumą, kadangi dėl Nutarimo reikalavimų įvykdymo būtų panaikintos jo teisės ir pareigos, kylančios iš Sutarties.
    6. Pareiškėjas papildomai nurodė, kad palaiko visus ankstesniuose procesiniuose dokumentuose, įskaitant ir skunde teismui, išdėstytus argumentus, todėl jų nekartoja.
  2. Trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių miesto savivaldybė taip pat pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 176–185), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo skundą.
    1. Savivaldybė mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir pažeidžiantis jos bei pareiškėjo teises ir teisėtus interesus. Teigia, jog nagrinėjamu atveju t
    2. 2010 m. spalio 29 d. sutartis su UAB „Busturas“, kurią reikalauja panaikinti Konkurencijos taryba, buvo pakeista nustačius naujus vietinio (miesto) reguliaraus susisiekimo autobusų maršrutus ir jų trasų sąrašą bei panaikinus vietinio reguliaraus susisiekimo taksi maršrutus. Tačiau Konkurencijos taryba nereikalauja naikinti Savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymus, kurių pagrindu nustatyti nauji keleivių vežimo vietinio reguliaraus susisiekimo autobusų maršrutai Šiaulių mieste, nes neįžvelgė šių įsakymų neatitikimo Konkurencijos įstatymui. Atvirkščiai, Konkurencijos taryba paaiškino Savivaldybės institucijos teisę priimti tokį įsakymą ir šioje dalyje tyrimą nutraukė. Taigi, Konkurencijos taryba pritarė maršrutinių taksi maršrutų panaikinimui Konkurencijos įstatymo prasme, todėl nesuprantama, kokiu pagrindu teigiama, kad maršrutinių taksi paslaugas teikiančios įmonės yra potencialūs paslaugų teikėjai. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrindė šio motyvo ir tik subjektyviai padarė išvadą dėl potencialių teikėjų.
    3. Teismas neįvertino situacijos Šiaulių mieste ir subjektyviai padarė išvadas, kad Savivaldybės niekas neįpareigoja parinkti vežėją, kuris paslaugas Šiaulių mieste teiktų visa apimtimi. Savivaldybės manymu, tokiu teismo sprendimu pažeidžiama jos teisė pačiai spręsti dėl paslaugų apimčių ir jų teikimo organizavimo įtakos viešajam interesui. Šiame kontekste Savivaldybė paaiškino, kad 2013 m. lapkričio 11 d. įsakymas Nr. A-1353 buvo priimtas atsižvelgiant į Miesto keleivinio kelių transporto komisijos posėdžio 2013 m. spalio 28 d. protokolą Nr. VAK-331, kuriame nutarta panaikinti atitinkamus maršrutinių taksi maršrutus, kurie su miesto autobusų maršrutais dubliuojasi daugiau kaip 20 proc. Sprendimas buvo priimtas įvertinus Kauno technologijų universiteto atliktą studiją „Šiaulių miesto keleivių vežimo reguliariais susisiekimo maršrutais esamos situacijos vertinimas ir siūlymų geresniam viešojo transporto sistemos organizavimui pateikimas“ ir atsižvelgiant į tai, kad Šiaulių mieste visuomeninio transporto pagrindinio tinklo autobusų maršrutai yra dubliuojami maršrutinių taksi maršrutų, o tai neatitinka Reglamento Nr. 1370/2007 nuostatų ir Statybos techninio reglamento STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ reikalavimų. Savivaldybė pažymi, kad nagrinėjamu atveju situaciją vertino tam tikslui sudaryta darbo grupė, kuri 2013 m. kovo 27 d. pateikė išvadas, jog maršrutinių taksi įmonės, kurios buvo pareiškėjais šiame tyrime, keleivius veža tais pačiais maršrutais, kaip ir UAB „Busturas“, maršrutiniai taksi nesilaiko patvirtintų eismo tvarkaraščių, jie neskelbiami stotelėse ar internete, vairuotojai keleiviams neišduoda bilietų, pažeidžiamos Kelių eismo taisyklės, tai kelia grėsmę keleivių saugumui. Be to, buvo pateikti atitinkami dokumentai, įrodantys nustatytus pažeidimus teikiant paslaugas maršrutiniais taksi. Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis, Savivaldybė tvirtina, kad nagrinėjamu atveju buvo aiškiai išanalizuota, jog būtina naikinti maršrutinių taksi maršrutus, pastarieji nėra pajėgūs tinkamai teikti paslaugas.
    4. Savivaldybė taip pat tyrė rinkos operatorius, kurie turi pajėgumus ir patirtį vykdyti keleivių pervežimus, Konkurencijos tarybai buvo pateikta informacija, kad susitikimų su atskirų Lietuvos miestų autobusų parkų atstovais metu išsiaiškinta, jog jų pajėgumai leidžia užtikrinti tik savo miestų (rajonų) būtinus keleivių vežimo paslaugų poreikius. Šį argumentą patvirtino ir pačios Konkurencijos tarybos gauta informacija iš apklaustų autobusų parkų, kurie atsakymuose aiškiai nurodė, kad nėra suinteresuoti vežti keleivius Šiaulių mieste, nes vykdo veiklą konkrečiuose miestuose, beje, tuo pačiu pagrindu, kaip ir Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje veiklą vykdo UAB „Busturas“. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, neteisingai remdamasis UAB „Kautra“ atsakymu, padarė išvadą, kad šis vežėjas suinteresuotas teikti paslaugas Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje, kadangi 2014 m. sausio 6 d. atsakyme Nr. 02-16 aiškiai paaiškinta, jog ši įmonė negali atsakyti, ar būtų suinteresuota dalyvauti konkurse ar kitoje procedūroje dėl visų ar dalies maršrutų, nes tai priklausytų nuo konkurso sąlygų, sutarties galiojimo termino, kainodaros taisyklių ir reikalavimų, reikiamų investicijų dydžio ir kitų sąlygų. Šiame kontekste Savivaldybė pabrėžia, kad viešosios paslaugos teikimas turi būti užtikrintas nedelsiant ir negali būti pertraukiamas vien tuo pagrindu, kad kažkokia įmonė nėra tikra, ar dalyvautų procedūrose dėl paslaugų teikimo. Be to, nurodo, jog UAB „Kautra“ nedalyvavo konkursuose dėl maršrutų, kuriems buvo skelbiami viešojo pirkimo konkursai, o pareiškėjo nurodytos aplinkybės įrodo, kad UAB „Kautra“ neturėjo pajėgumų teikti paslaugas tokia apimtimi, kokia buvo reikalinga Šiaulių miesto savivaldybei.
    5. Savivaldybė kartu akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, jog Savivaldybė turi teisę nuspręsti pasitelkti vieną paslaugų teikėją, nes viešojo transporto ūkio organizavimas tampa efektyvesnis: supaprastėja maršrutų koregavimo klausimų sprendimas, priežiūros funkcijų vykdymas, lengviau užtikrinama, jog vežėju bus paskirta patikima įmonė, išvengiama situacijos, kai privatūs paslaugų teikėjai prisiima teikti paslaugas tik patraukliausiais maršrutais. Be to, Savivaldybė pabrėžė, kad pareiškėjas be keleivių pervežimo veiklos atlieka ir kitas funkcijas, naudingas visiems keleivių pervežimo veikla užsiimantiems ūkio subjektams Šiaulių mieste – viešojo transporto bilietų platinimą, elektroninio bilieto sistemos diegimą ir palaikymą, bilietų kontrolės funkcijas, tvarkaraščių sudarymo funkcijas. Visų šių funkcijų atlikimui reikalingi papildomi ištekliai yra dengiami iš pareiškėjo keleivių pervežimo veiklos, Savivaldybė nėra numačiusi papildomo kompensacinio mechanizmo pareiškėjui už šių funkcijų vykdymą. Tuo tarpu, jeigu Šiaulių mieste veiktų daugiau nei vienas vežėjas, likę vežėjai galėtų naudotis pareiškėjo atliekamų funkcijų teikiama nauda, patys į šių funkcijų atlikimą neinvestuodami, o pareiškėjas, apsunkintas pareigos atlikti šias funkcijas, negalėtų lygiomis galimybėmis konkuruoti su ūkio subjektais, kurie šių funkcijų nėra apsunkinti. Todėl šiuo atveju visiškai pagrįsta yra reikalauti, kad tiek vežėjo funkcijas, tiek ir kitą susijusią veiklą visame mieste prisiimtų vienintelis ūkio subjektas, nesvarbu kas – pareiškėjas ar bet kuri kita įmonė, kadangi tik tokiu būdu galima užtikrinti ūkio subjektų lygiateisiškumą. Taigi, šiuo atveju akivaizdu, kad buvo pasirinktas viešąjį interesą atitinkantis paslaugų teikimo būdas. Savivaldybė papildomai akcentuoja, kad Šiaulių mieste keleivių vežimo kaina yra viena mažiausių Lietuvoje, o tai parodo teikiamos paslaugos tinkamą organizavimą ir efektyvumą.
    6. Savivaldybės manymu, skundžiamas Konkurencijos tarybos Nutarimas daro įtaką ne tik jos, bet ir pareiškėjo teisėms bei pareigoms.
  3. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo UAB „Busturas“ ir trečiojo suinteresuoto asmens Šiaulių miesto savivaldybės apeliacinius skundus (III, b. l. 4–14) prašo juos atmesti ir palikti . Atsakovo atsiliepimas į pareiškėjo UAB „Busturas“ ir trečiojo suinteresuoto asmens Savivaldybės apeliacinius skundus iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir atsiliepimas į pareiškėjo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui. Atsakovas atsiliepime papildomai nurodo šiuos argumentus:
    1. N
    2. Aplinkybė, kad Konkurencijos taryba nekonstatavo Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimo dėl įsakymo dėl maršrutinių taksi maršrutų panaikinimo, nereiškia, jog ir Savivaldybės sprendimai be konkurencingos procedūros pavesti keleivių vežimo vietinio (miesto) reguliaraus susisiekimo maršrutais paslaugų teikimą tik UAB „Busturas“ taip pat nepažeidžia Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimų.
    3. Argumentai, kad kiti ūkio subjektai piktnaudžiautų viešojo transporto sistema ir neužtikrintų tinkamo viešųjų paslaugų teikimo, yra tik apeliantų nuomonė, nepagrįsta faktiniais duomenimis. Šiuo atveju nėra pagrindo teigti, jog Savivaldybė, organizuodama viešojo transporto sistemą ir turėdama teisės aktų įgaliojimus prižiūrėti visų vežimo paslaugų teikėjų veiklą, negalėtų ar neturėtų užtikrinti tiek sąžiningos konkurencijos, tiek ir apeliaciniuose skunduose pabrėžiamos tinkamos keleivių vežimo paslaugų kokybės bei bendrųjų interesų įgyvendinimo. Vežėjų veiklos priežiūra ir viešojo transporto sistemos organizavimas, negali ir neturi vykti konkurenciją apribojančiu būdu. Be to, negalima sutikti, jog pavedimas teikti keleivių vežimo paslaugas tik UAB „Busturas“ be konkurso sprendžia ir yra tinkamas būdas spręsti tokias problemas, kaip, pavyzdžiui, transporto tvarkaraščių nesilaikymas, bilietų neišdavimas, sustojimas ne stotelėse.
    4. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad
    5. Apeliantai nepagrįstai bando perkelti įrodinėjimo naštą Konkurencijos tarybai, kad pastaroji neabejotinai pagrįstų, jog buvo kitų keleivių vežimo paslaugų teikėjų, kurie būtų konkuravę su UAB „Busturas“. Šiame kontekste atsakovas nurodo, kad tiek, kiek reikalinga Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimui įvertinti ir įrodyti, Konkurencijos taryba tinkamai nustatė UAB „Busturas“ konkurentus – ūkio subjektus, kurie dėl keleivių vežimo vietinio (miesto) reguliaraus susisiekimo maršrutais paslaugų pavedimo UAB . Atsakovas nurodo, kad Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 7 dalis įtvirtina, jog – toje pačioje atitinkamoje rinkoje . Taigi, pagal Konkurencijos įstatymą konkurentais laikomi ne tik tie ūkio subjektai, kurie konkuruoja tarpusavyje, tačiau ir tie, kurie gali susidurti su tarpusavio konkurencija (potencialūs konkurentai). Atitinkamai šiuo atveju tokiais pareigos nustatyti visus galinčius ir norinčius šias paslaugas teikti ūkio subjektus, tokia pareiga tenka .
    6. Konkurencijos taryba ir pirmosios instancijos teismas, be kita ko, vadovavosi Konstitucinio Teismo nutarimo išaiškinimais. Tuo tarpu tai, kad apeliantai minėto Konstitucinio Teismo nutarimo išaiškinimus nepagrįstai aiškina priešingai jų prasmei, išimdami iš konteksto atskirus sakinius, nereiškia, jog Konkurencijos taryba nesivadovavo Konstitucinio Teismo praktika ir dėl to padarė esminį procedūrinį pažeidimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

  1. Ginčas kilo dėl  
  2. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo UAB „“ skundą dėl minėto Konkurencijos tarybos panaikinimo atmetė, konstatavęs, kad Savivaldybė, ginčo sprendimais pavesdama be konkursokeleivių vežimo vietinio (miesto) reguliaraus susisiekimo maršrutais paslaugasteikti UAB „Busturas“, privilegijavo pareiškėją kitų ūkio subjektų atžvilgiu ir tokiu būdu sudarė skirtingas konkurencijos sąlygas atitinkamoje rinkoje galintiems veikti ūkio subjektams, diskriminuodama kitus vežėjus, todėl Konkurencijos taryba pagrįstai Savivaldybės sprendimus organizuojant nurodytų paslaugų teikimą pripažino pažeidžiančiais Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus ir įpareigojo Savivaldybę panaikinti šiuos sprendimus bei organizuoti konkurencingą procedūrą keleivių vežimo vietinio (miesto) reguliaraus susisiekimo maršrutams aptarnauti.
  3. Pareiškėjas UAB „“ ir trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo skundą, t. y. panaikinti Konkurencijos tarybost
  4. Apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs pagrindų apeliacinių skundų ribose patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 140 str. 1 ir 2 d.), konstatuoja, kad jo keisti ar naikinti nėra pagrindo:
  5. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, apibendrindama administracinių teisų praktiką aiškinant ir taikant Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio normas, 2015 m. birželio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1581-502/2015 konstatavo, kad Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pažeidimas gali būti pripažintas, kai nustatoma trijų sąlygų visuma: 1) valstybės valdymo ar savivaldos institucijos teisės aktas ar sprendimas teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes; 2) dėl tokio sprendimo atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams; 3) skirtingos konkurencijos sąlygos nėra nulemtos Lietuvos Respublikos įstatymų vykdymu. Pažymėtina, jog administracinių teismų jurisprudencijoje laikomasi nuostatos, kad privilegijų teikimas arba atskirų ūkio subjektų ar jų grupių diskriminavimas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintos sąžiningos konkurencijos kontekste sietinas su nevienodų ūkinės veiklos vykdymo sąlygų užtikrinimu (žr., pvz., LVAT 2009 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-441/2009, 2014 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-308/2014).
  6. Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš pateiktų įrodymų bei administracinės bylos proceso šalių procesiniuose dokumentuose nurodytų aplinkybių, UAB „Busturas“ pagal su Šiaulių miesto savivaldybe sudarytas sutartis – 2001 m. balandžio 17 d. Keleivių vežimo kelių transportu vietinio susisiekimo maršrutais sutartį Nr. 131, 2010 m. spalio 29 d. Keleivinio kelių transporto vietiniais (miesto) susisiekimo maršrutais viešųjų paslaugų teikimo ir nuostolių kompensavimo sutartį Nr. SŽ-1005 – teikia viešąją paslaugą – veža keleivius autobusais savivaldybės nustatytais Šiaulių miesto vietinio susiekimo (miesto) maršrutais. Dėl 31-o iš 36-ių maršrutų, prieš pavesdama paslaugas juose (šiuose maršrutuose) teikti UAB „Busturas“, Savivaldybė neskelbė viešo konkurso, iš esmės motyvuodama Kelių transporto kodekso 171 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinta teise parinkti paslaugų teikėją neskelbiant viešojo konkurso.
  7. Kelių transporto kodekso 171 straipsnio (2009 m. gruodžio 17 d. redakcija) 1 dalis nustato, kad savivaldybių institucijos užtikrina bendrus interesus tenkinančių keleivinio kelių transporto viešųjų paslaugų teikimą, kurio, atsižvelgdami į savo komercinius interesus, vežėjai neprisiimtų arba neprisiimtų tokiu mastu ar tokiomis pačiomis sąlygomis negaudami atlygio, vadovaudamosi Reglamentu (EB) Nr. 1370/2007. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad savivaldybių institucijos vežėjus teikti viešąsias paslaugas pagal viešųjų paslaugų įsipareigojimus parenka: 1) konkurso būdu, vadovaudamosi Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 5 straipsnyje nurodytais reikalavimais; 2) tiesiogiai sudarydamos viešųjų paslaugų teikimo sutartį su vežėju, atitinkančiu Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 5 straipsnyje nurodytus reikalavimus.
  8. Konstitucinis Teismas, tirdamas Kelių transporto kodekso 171 straipsnio (2009 m. gruodžio 17 d. redakcija) 2 dalies 2 punkto atitikimą Lietuvos Respublikos Konstitucijai, išanalizavęs administracinėje byloje taikytinų teisės aktų – Kelių transporto kodekso 171 straipsnio (2009 m. gruodžio 17 d. redakcija), Vietos savivaldos įstatymo, Konkurencijos įstatymo, Reglamento Nr. 1370/2007 – reikšmingas nuostatas, 2015 m. sausio 15 d. nutarime konstatavo, kad „<...> Kelių transporto kodekso 171 straipsnio (2009 m. gruodžio 17 d. redakcija) 2 dalį, kurioje nustatyti du keleivinio kelių transporto viešąsias paslaugas teikiančių vežėjų parinkimo būdai, aiškinant kartu su nurodytomis Vietos savivaldos, Konkurencijos įstatymų nuostatomis, pažymėtina, kad savivaldybės, organizuodamos keleivių vežimą vietiniais maršrutais ir parinkdamos vežėjus šioms paslaugoms teikti, privalo vadovautis veiklos skaidrumo, priimamų sprendimų teisėtumo ir asmenų lygiateisiškumo principais; keleivinio kelių transporto viešųjų paslaugų teikimo organizavimu, inter alia parinkdamos vežėją minėtoms paslaugoms teikti, savivaldybės savivaldybės, turinčios pareigą užtikrinti bendrus interesus atitinkančių keleivinio kelių transporto paslaugų teikimą, neturi absoliučios diskrecijos nuspręsti dėl šias paslaugas teikiančių vežėjų parinkimo būdo. Savivaldybės sprendimus dėl keleivinio kelių transporto viešąsias paslaugas teikiančių vežėjų parinkimo pagal Kelių transporto kodekso 171 straipsnio (2009 m. gruodžio 17 d. redakcija) 2 dalies 2 punktą (su vežėjais tiesiogiai sudarydamos viešųjų paslaugų teikimo sutartis įstatyme numatytomis sąlygomis), o ne pagal 1 punktą (konkurso būdu), gali priimti tik tuo atveju, jeigu tokiais sprendimais nebus teikiama privilegijų arba diskriminuojami atskiri ūkio subjektai ar jų grupės.Taigi savivaldybė, nuspręsdama dėl keleivinio kelių transporto viešųjų paslaugų teikėjo parinkimo būdo, turi atsižvelgti inter alia į tai, ar yra kitų ūkio subjektų, norinčių ir galinčių teikti keleivinio kelių transporto viešąsias paslaugas, ir, jei jų esama, užtikrinti, kad jiems būtų sudarytos sąlygos konkuruoti dėl galimybės teikti šias paslaugas.“ (2015 m. sausio 15 d. nutarimo 9.3 punktas); „<...> ginčijamą Kelių transporto kodekso 171 straipsnio (2009 m. gruodžio 17 d. redakcija) 2 dalies 2 punktą aiškinant kartu su Vietos savivaldos, Konkurencijos įstatymų nuostatomis, taip pat Reglamento, į kurį ginčijamoje nuostatoje daroma nuoroda, nuostatų kontekste, pažymėtina, kad šiuo teisiniu reguliavimu įtvirtintas kitoks keleivinio kelių transporto viešąsias paslaugas teikiančių vežėjų parinkimo būdas – vežėjo parinkimas ne konkurso tvarka, bet tiesiogiai sudarant viešųjų paslaugų teikimo sutartį – nustatytas siekiant sudaryti galimybę savivaldybių institucijoms imtis reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas keleivinio kelių transporto viešųjų paslaugų, būtinų siekiant patenkinti bendrus ekonominius interesus, teikimas net ir tais atvejais, kai vežėjams tai komerciškai nenaudinga. Taigi savivaldybės, turėdamos pareigą užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, organizuodamos keleivių vežimą vietiniais maršrutais pagal ginčijamą Kelių transporto kodekso 171 straipsnio (2009 m. gruodžio 17 d. redakcija) 2 dalies 2 punktą vežėją šioms paslaugoms teikti gali parinkti tiesiogiai sudarydamos viešųjų paslaugų teikimo sutartis įstatyme nustatytomis sąlygomis, o ne konkurso būdu, tik tais atvejais, kai reikia imtis veiksmų, kad būtų užtikrintas keleivinio kelių transporto viešųjų paslaugų teikimas, kurio, atsižvelgdami į savo komercinius interesus, vežėjai neprisiimtų arba kurį prisiimtų ne visa apimtimi, tačiau kuris yra būtinas siekiant patenkinti bendruosius interesus, ir tik jeigu tokiais sprendimais nebus teikiama privilegijų arba diskriminuojami atskiri ūkio subjektai ar jų grupės.“ (2015 m. sausio 15 d. nutarimo 10 p.).
  9. Nors Savivaldybė apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismo sprendime aptartos Kelių transporto kodekso 171 straipsnio (2009 m. gruodžio 17 d. redakcija), Vietos savivaldos įstatymo, Konkurencijos įstatymo, Reglamento Nr. 1370/2007 normų nuostatos bei jų aiškinimo ir taikymo praktika yra tik formalus teisinis pagrindas, nesusietas su konkrečia situacija Šiaulių miesto savivaldybėje, iš esmės jokių argumentų, kurie pagrįstų tokius teiginius, nenurodo, be to, kaip jau nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendime, Konstitucinis Teismas 2015 m. sausio 15 d. konstatavo, kad Kelių transporto kodekso 171 straipsnio (2009 m. gruodžio 17 d. redakcija) 2 dalies 2 punkte įtvirtintu teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas sudarė prielaidas užtikrinti stabilų ir nenutrūkstamą bendrus interesus tenkinančių keleivinio kelių transporto viešųjų paslaugų teikimą gyventojams (inter alia tais atvejais, kai tai komerciškai nenaudinga); pagal ginčijamą teisinį reguliavimą keleivinio kelių transporto viešųjų paslaugų teikėjas gali būti parinktas tik tokiu atveju, kai to neįmanoma padaryti konkurso būdu lygiomis sąlygomis jame dalyvaujant tiek savivaldybės įsteigtoms įmonėms, tiek privatiems ūkio subjektams (2015 m. sausio 15 d. nutarimo 11.1 p.). Taigi tam, kad pagrįsti savo sprendimų parinkti keleivinio kelių transporto viešųjų paslaugų teikėją Kelių transporto kodekso 171 straipsnio (2009 m. gruodžio 17 d. redakcija) 2 dalies 2 punkte įtvirtintu būdu, būtent Savivaldybei tenka pareiga nurodyti ir pateikti įrodymus, kad tai buvo neįmanoma padaryti minėto straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintu, t. y. konkurso, būdu, ko ji, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nepadarė. Pažymėtina, kad tokio vertinimo nekeičia ir Savivaldybės apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad Konkurencijos taryba nereikalauja naikinti Administracijos direktoriaus įsakymų, kaip pažeidžiančių Konkurencijos įstatymo nuostatas, kurių pagrindu nustatyti nauji keleivių vežimo vietinio reguliaraus susisiekimo autobusų maršrutai Šiaulių mieste: Konkurencijos taryba nei teigia turinti teisę, nei ginčija Savivaldybės teisės pasirinkti, kaip turi būti valdomas ir organizuojamas keleivių vežimas (2016 m. sausio 6 d. nutarimo 77–80, 84, 106 punktai), o ginčijamas nutarimas priimtas pagrįstai konstatavus, kad Savivaldybė, neįvertinusi kitų ūkio subjektų, teikiančių ar galinčių teikti keleivių vežimo vietinio (miesto) reguliaraus susiekimo maršrutais paslaugas, galimybių teikti keleivių vežimo paslaugas, teisę vežti keleivius be konkurencingos procedūros suteikė tik UAB „Busturas“ (2016 m. sausio 6 d. nutarimo 83 punktas).
  10. Kadangi, kaip jau minėta, pareiga įrodyti, kad keleivinio kelių transporto viešųjų paslaugų teikėją buvo neįmanoma parinkti konkurso būdu, tenka Savivaldybei, kuri turi teisę pasirinkti, kaip turi būti valdomas ir organizuojamas keleivių vežimas, UAB „Busturas“ apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu nėra reikšmingi. Pažymėtina, kad nors tiek pareiškėjas, tiek Savivaldybė teigia, kad keleivinio kelių transporto viešųjų paslaugų tiekėjo parinkti konkurso būdu buvo neįmanoma, šiems teiginiams pagrįsti jie nepateikė jokių įrodymų: viena vertus, iš Konkurencijos tarybos vykdyto tyrimo metu pateiktų dokumentų negalima spręsti, kad Savivaldybė 2010 metais, kai pakeitė su UAB „Busturas“, kuri, anot jos šalių, yra dar galiojanti, ar 2013 metais, kai papildė ją nuostatomis dėl naujų maršrutų, atsiradusių panaikinus maršrutinių taksi maršrutus, analizavo konkurencingos procedūros dėl teisės vežti keleivius suteikimo vykdymo galimybę, kadangi manė tai galinti padaryti Kelių transporto kodekso 171 straipsnio (2009 m. gruodžio 17 d. redakcija) 2 dalies 2 punkte įtvirtintu būdu (Konkurencijos tarybos tyrimo bylos I tomas, b. l. 38–40, 47–49; II tomas, b. l. 7–8, 10–16, 139; III tomas, b. l. 82–84). Kita vertus, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su Konkurencijos tarybos argumentais, kad neskelbusi konkurso ar kitos konkurencingos procedūros, Savivaldybė objektyviai negalėjo įvertinti, ar kiti keleivių vežimo paslaugas teikiantys ūkio subjektai galėtų teikti paslaugas, kurių teikimas buvo pavestas UAB „Busturas“ 2010 ir 2013 metais (2016 m. sausio 6 d. nutarimo 93 punktas).
  11. UAB „Busturas“ apeliacinio skundo argumentas, kad Konkurencijos tarybos 2016 m. sausio 6 d. nutarimas dėl Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimo priimtas nevertinant Konstitucinio Teismo 2015 m. sausio 15 d. nutarime išplėtotų kriterijų, yra abstraktus, be to, atsižvelgiant į aptartą teisinį reguliavimą, nėra ir pagrįstas.
  12. Nors
  13. Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies, punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Busturas“ ir trečiojo suinteresuoto asmens Šiaulių miesto savivaldybės apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai

Arūnas Dirvonas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė

Videogalerija (4)

Karteliai
2020 09 21
Teisėta valstybės pagalba
2019 06 14
Valstybės pagalba
2019 01 07
Karteliai viešuosiuose pirkimuose
2019 01 07

Apie mus

Veiklos sritys

Veiklos viešinimas

Administracinė informacija

Teisinė informacija

Struktūra ir kontaktinė informacija