Jūsų asmens duomenų valdymas

Šiame tinklapyje gali būti naudojami slapukai ar kiti jūsų asmens duomenys tinklapio funkcionalumo tikslais. Kai kurie iš šių slapukų yra būtini, o kiti padeda mums patobulinti jūsų patirtį ir gauti duomenų, kaip ši svetainė yra naudojama.

Privatumo politika

Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Nemuno vaistinė“ skelbtos reklamos atitikties Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo reikalavimams

Atgal

Administracinė byla Nr. eA-1612-502/2018
Procesinio sprendimo kategorija 11.5.1

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

2018 m. lapkričio 21 d.

 

Administracinė byla Nr. eA-1612-502/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03959-2016-8

Procesinio sprendimo kategorija 11.5.1

 (S)

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2018 m. lapkričio 21 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Nemuno vaistinė“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl ekonominės sankcijos sumažinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

 

I.

 

1.       Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Nemuno vaistinė“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) 2016 m. spalio 5 d. teismui pateikė skundą, prašydamas sumažinti atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir atsakovas, Taryba) 2016 m. rugsėjo 5 d. nutarimu Nr. 2S-10(2016) (toliau – ir Nutarimas) jam skirtą baudą.

2.       Pareiškėjas paaiškino, kad jis skleidė reklamą apie vaistinių tinkle „Camelia“ taikytą akciją – visose tinklo vaistinėse kasdien, nuo 13 iki 15 val., buvo taikomos iki 30 proc. nuolaidos visoms prekėms, išskyrus kompensuojamus vaistus ir med. prekes (toliau – ir pirmoji sąlyga), bei atsiskaitant „Mažų kainų kortele“ (toliau – ir antroji sąlyga). Taikomai akcijai buvo parengta reklaminė kampanija, kurią, be kita ko, sudarė reklaminis radijo klipas ir reklaminis pranešimas, siųstas trumpąja (SMS) žinute. Atsakovas gavo D. B. skundą dėl pareiškėjo skleistos reklamos turinio, t. y. dėl to, kad radijo klipe nebuvo nurodyta antroji sąlyga. Gavusi informaciją apie šį skundą, Bendrovė pakeitė radijo klipo turinį ir nuo 2015 m. rugsėjo 16 d. pradėjo skleisti radijo klipą, kuriame antroji sąlyga buvo aiškiai įvardyta. Senasis radijo klipas, kuriame nebuvo nurodyta antroji sąlyga, buvo platintas 5 darbo dienas (2015 m. rugsėjo 1–7 d.). Pareiškėjas teigė atsakovui geranoriškai teikęs visą informaciją apie reklaminę kampaniją, įskaitant ir informaciją apie tai, kad SMS žinutėse bei koreguotame radijo klipe nebuvo nurodyta pirmoji sąlyga. Pareiškėjo vertinimu, tiriama reklama sudarė itin menką visos reklaminės kampanijos dalį (mažiau nei 7 proc.), teisėta reklama – 93 proc. Tęsdama teisėtos reklamos apie tą pačią akciją sklaidą 15,5 karto didesniu mastu, Bendrovė minimizavo žalos vartotojams galimybę. Ši aplinkybė reikšminga individualizuojant baudos už neteisėtą reklamą dydį. Be to, reklamos sklaidos mastai bendroje reklaminėje kampanijoje bei Bendrovės sukurta dviejų pakopų vartotojų informavimo apie akciją sistema (vartotojai visuomet gaudavo informaciją apie abi sąlygas „Camelia“ vaistinėse) užtikrino, kad sandorius vartotojai sudarytų tik būdami tinkamai informuoti.

3.       Pareiškėjas nesutiko su atsakovo vertinimu, kad reklamos sklaidos laikotarpis buvo „labai ilgas“, o mastas – „didelis“, bei sprendimu, nenustačius atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių, jam skirti maksimalią sankciją – 8 688 Eur, tokią sankciją laikė neproporcinga. Pareiškėjo teigimu, SMS žinutės buvo siųstos tik du kartus: 2015 m. rugsėjo 2 d. ir 2015 m. spalio
5 d., todėl pažeidimo trukmė – 2 dienos. Radijo klipas nebuvo transliuojamas savaitgaliais. Atsižvelgiant į tai, radijo reklamos pažeidimo trukmė sudaro mažiau nei 2 mėnesius, o ne, kaip nurodo Taryba, – beveik 3 mėnesius. Tarybos išvada, kad radijo stotys „Radiocentras“ ir „Pūkas“ yra laikytinos nacionaliniais transliuotojais, šiuo atveju nesudaro teisinio pagrindo reklamos sklaidą laikyti didelio masto. Be to, pažeidimo mastą Taryba turėjo vertinti ne savarankiškai, o bendroje reklaminėje kampanijoje. Pareiškėjo nuomone, Nutarimo dalis dėl pažeidimo laikotarpio ir masto kvalifikavimo nėra tinkamai motyvuota, t. y. neatskleistas nei tokios kvalifikacijos teisinis pagrindas, nei realūs argumentai, dėl ko Bendrovei skirta tokio dydžio sankcija. Skirdamas sankciją, atsakovas taip pat nukrypo nuo savo paties formuojamos praktikos.

4.       Pareiškėjas tvirtino, jog atsakovas turėjo atsižvelgti į tai, kad skundą padavęs asmuo
D. B. yra vieno „Camelia“ vaistinių tinklo konkurentų – UAB „Eurovaistinė“ – rinkodaros analitikas. Prekę be nuolaidos jis įsigijo darbo dieną, skundą Tarybai taip pat pateikė darbo dieną. Taigi sandoris sudarytas ir skundas Tarybai pateiktas ne realaus vartotojo, o konkurento darbuotojo atliekant tiesioginę darbo funkciją. Šis asmuo nesielgė kaip eilinis vartotojas (juo ir nebuvo), todėl jo skundas neturėtų būti pagrindas sprendimui dėl reklamos poveikio vartotojų ekonominiam elgesiui priimti. Be to, sandoris buvo sudarytas net ir vaistinėje gavus informaciją apie tai, kad nuolaida taikoma tik pateikus „Mažų kainų kortelę“, t. y. asmuo sąmoningai priėmė sprendimą sudaryti jam ekonomiškai nenaudingą sandorį, nors prekė nebuvo būtina (pirko vitaminą C). Pareiškėjas teigė, kad, nepaisant viešų skelbimų apie tyrimo pradžią ir pabaigą, iki šiol nėra gauta jokių skundų ar pareiškimų, jog realūs vartotojai buvo suklaidinti reklamos. Be to, atsakovo skirta bauda yra daug didesnė už visos akcijos veiklos rezultatą (grynąjį pelną), t. y. sankcija neproporcinga pažeidimui. Iš akcijos (bei reklamos) vartotojai gavo realią naudą – didesnes nuolaidas nei iki tiriamos reklamos sklaidos. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. sausio 3 d. nutartyje administracinėje byloje 
Nr. A858-1702/2010 už tokio paties pobūdžio pažeidimą ūkio subjektui skyrė 868 Eur bauda. Pareiškėjo manymu, Nutarimu bauda buvo paskirta nesant tam objektyvaus pagrindo ir tik dėl to, kad jis yra finansiškai pajėgus, t. y. bauda skirta ne pagal pažeidimo sunkumą, o pagal pažeidėjo asmenį, nors Lietuvos Respublikos reklamos įstatyme ir teismų praktikoje akcentuojama, jog sankcija turi atitikti pažeidimą.

5.       Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

6.       Atsakovo teigimu, sprendžiant dėl poveikio vartotojų ekonominiam elgesiui, pakanka nustatyti poveikio ekonominiam elgesiui galimybę. Taryba vertina skundo dėl klaidinančios reklamos turinį, o ne skundą pateikusio asmens tapatybę. Teisės aktuose nėra draudimo konkuruojančioms įmonėms teikti skundą dėl klaidinančios reklamos. Vartotojo ekonominis elgesys yra paveiktas jau atvykus į prekybos vietą, todėl vartotojai turi būti informuoti apie akcijos sąlygas dar prieš atvykstant į prekybos vietą. Atsakovas pažymėjo, kad Bendrovė nepateikė jokių duomenų, kad reklama nebuvo skleista savaitgaliais nuo 2015 m. rugsėjo 16 d. iki 2015 m. lapkričio 31 d., o trijuose raštuose nurodė, kad reklama buvo skleista rugsėjo 1–7 dienomis imtinai, todėl Taryba pagrįstai rėmėsi nurodyta informacija. Atsakovas tvirtino ne kartą pripažinęs, kad reklama, skleista 2–3 skirtingomis sklaidos priemonėmis, buvo skleista dideliu mastu. Šiuo atveju aplinkybė, kad apie akciją buvo skleidžiama ne tik klaidinanti reklama, neturi įtakos sprendžiant dėl nagrinėtos reklamos sklaidos masto. Tai, kad pareiškėjas Tarybai teikė visą jos prašomą informaciją, nėra laikoma atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Atsakovo vertinimu, jis pagrįstai nenustatė pareiškėjo atsakomybę lengvinančių aplinkybių bei jam skyrė proporcingą baudą. Jei baudos dydis neleistų pareiškėjui pajausti padarinių, galėtų būti sudarytos prielaidos nepasiekti teisinės atsakomybės tikslų, įskaitant pažeidimų prevenciją.

 

 

II.

 

7.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 7 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Nemuno vaistinė“ skundą tenkino, t. y. pakeitė Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2016 m. rugsėjo 5 d. nutarimo Nr. 2S-10(2016) rezoliucinės dalies 2 punktą, sumažindamas pareiškėjui skirtą baudą iki 3 000 Eur.

8.       Teismas nustatė, kad Taryba 2015 m. rugsėjo 4 d. gavo D. B. skundą, kuriame nurodyta, jog 2015 m. rugsėjo 3 d. per radijo stotį „Radiocentras“ buvo paskelbta klaidinanti vaistinės „Camelia“ reklama, kad kasdien nuo 13 iki 15 val. visoms prekėms yra taikoma nuolaida iki 30 proc., nes reklamoje nepateikta informacija, kad nuolaida yra taikoma tik su nuolaidų kortele.

9.       Pareiškėjo atstovas advokato padėjėjas L. S. 2015 m. rugsėjo 16 d. rašte Tarybai pateikė informaciją, kad: Bendrovė 2015 m. rugsėjo 7 d. nutraukė reklamos per radiją sklaidą; laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 7 d. reklama per radijo stotis „Radiocentras“ ir „Pūkas“ buvo paskleista 44 kartus, šioje reklamoje tiesiogiai nebuvo nurodyta aplinkybė, kad nuolaida yra taikoma su nuolaidų kortele, tačiau radijas nebuvo vienintelė reklamos sklaidos priemonė, visose kitose reklamos priemonėse minėta sąlyga yra nurodyta tiesiogiai; reklama per radiją yra ribota sklaidos priemonė, o išsami informacija paprastai yra pateikiama vaizdinėje medžiagoje; informacija pirkėjams buvo pateikia ne tik reklaminės akcijos metu, bet ir prieš sandorio sudarymą, todėl ribotą informaciją išgirdęs pirkėjas prieš prekės įsigijimą vis tiek buvo informuotas apie papildomą akcijos sąlygą; skundą pateikusio asmens elgesys buvo netipinis, jam ekonomiškai nenaudingas, nes vidutiniškai protingas pirkėjas įvertintų gaunamos naudos ir patiriamų kaštų santykį ir atsisakytų sudaryti sandorį be nuolaidų kortelės; tyrimas galbūt yra pradėtas pareiškėjo konkurentų parengto skundo pagrindu; jokių realių vartotojų nusiskundimų Bendrovės administracija nėra gavusi, o akcijos nuolaidomis yra sėkmingai naudojamasi.
L. S. 2015 m. rugsėjo 29 d. rašte Tarybai papildomai nurodė, kad: reklama
SMS žinutėmis buvo išplatinta rugsėjo 2 dieną; radijo reklama buvo platinama rugsėjo 1–7 d. (imtinai) radijo stotyje „Radiocentras“ ir „Pūkas“ (44 kartus); visi reklamos sklaidos laikotarpiai buvo nurodomi imtinai. L. S. 2015 m. lapkričio 26 d. rašte Tarybai nurodė, kad: reklama apie tęsiamą akciją spalio–lapkričio mėnesiais, be kitų priemonių, skleidžiama radijuje (koreguota radijo reklama radijo stotyse „Pūkas“ ir „Radiocentras“) bei SMS žinutėmis (nežymiai pakoreguotos reklaminės žinutės buvo išsiųstos „Mažų kainų kortelės“ turėtojams 2015 m. spalio 5 d., išsiųstų žinučių skaičius kiek didesnis nei 170 tūkst.); Taryba be pagrindo sutapatina SMS žinučių ir radijo reklamos turinį; Lietuvos Respublikos farmacijos įstatyme yra įtvirtinta imperatyvi nuostata, draudžianti kompensuojamųjų vaistų reklamą, todėl reklamos apie kompensuojamiesiems vaistams taikomas nuolaidas skleidimas gali būti suprantamas kaip skatinantis kompensuojamųjų vaistų įsigijimą ir laikomas draudžiama jų reklama; pirkėjams yra žinomi įstatymų reikalavimai, todėl, esant ribotoms galimybėms tiek SMS būdu, tiek radijo reklamose pateikti visas (išsamias) akcijos sąlygas, Bendrovė yra priversta skleisti itin koncentruotą žinutę, nenurodant akivaizdaus fakto, kad akcija netaikoma kompensuojamiesiems vaistams bei prekėms. L. S. 2016 m. kovo 16 d. rašte Tarybą papildomai informavo, kad radijo reklama 2015 m. gruodžio mėnesį nebuvo skleidžiama, rugsėjo ir spalio mėnesiais per radijo stotis „Pūkas“ ir „Radiocentras“ buvo paskleista 220 kartų, informacija SMS žinutėmis lapkričio–gruodžio mėnesiais skleidžiama nebuvo.
L. S. 2016 m. gegužės 16 d. rašte Tarybai nurodė, kad naujoji radijo reklama buvo pradėta skleisti 2015 m. rugsėjo 16 d. ir buvo skleidžiama iki lapkričio mėnesio pabaigos.

10.       Tarybos Nesąžiningos konkurencinės veiklos tyrimo skyrius 2016 m. liepos 20 d. surašė pranešimą Nr. 5S-12(216) apie atliktą tyrimą dėl UAB „Nemuno vaistinė“ skelbtos reklamos atitikties Reklamos įstatymo reikalavimams, kuriame siūlė pareiškėjo SMS žinutėmis bei per radiją skleistas reklamas, kuriose nenurodyta, kad nuolaidos nėra taikomos kompensuojamiesiems vaistams ir medicinos prekėms, perkant su kompensuojamųjų vaistų pasu, taip pat kad nuolaidos yra taikomos tik su nuolaidų kortele, pripažinti klaidinančiomis bei skirti Reklamos įstatymo
24 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą sankciją. L. S. 2016 m. rugpjūčio 4 d. rašte Tarybai pateikė paaiškinimus dėl šio pranešimo, jame išdėstė argumentus, iš esmės analogiškus nurodytiesiems skunde teismui, bei teigė, kad Bendrovei skiriama bauda turėtų būti artima minimaliai teisės aktuose nustatytai sankcijai.

11.       Taryba 2016 m. rugsėjo 5 d. priėmė ginčijamą Nutarimą, kuriame pripažino, kad pareiškėjas pažeidė Reklamos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies reikalavimus, t. y. skleidė klaidinančią reklamą, ir už tai jam skyrė 8 688 Eur baudą. Nutarime nurodyta, kad: Bendrovė skleidė informaciją apie tai, jog „Camelia“ vaistinėse nuo 13 iki 15 val. taikoma iki 30 proc. nuolaida visoms prekėms, tačiau nuolaida nebuvo taikoma kompensuojamiesiems vaistams ir medicinos prekėms, perkant su kompensuojamųjų vaistų pasu, todėl šie reklaminiai teiginiai buvo neteisingi; Farmacijos įstatymas neriboja galimybės skleisti informaciją, kurioje nepateikti konkretūs vaistų pavadinimai, todėl nėra pagrindo teigti, kad informacijos apie nuolaidos netaikymą kompensuojamiesiems vaistams nurodymas būtų lėmęs Farmacijos įstatymo pažeidimą ar pateisinęs Reklamos įstatymo reikalavimų nesilaikymą; informacija apie tai, kad nuolaida iki 30 proc. taikoma tik pateikus „Mažų kainų kortelę“, buvo būtina, siekiant išvengti vartotojų klaidinimo dėl nuolaidų teikimo sąlygų; argumentas, kad radijas yra ribota sklaidos priemonė, atmestinas, kadangi bet kuria sklaidos priemone skleidžiama reklama turi atitikti Reklamos įstatymo reikalavimus; poveikio vartotojo ekonominiam elgesiui nustatymas nereikalauja įrodyti faktą, kad vartotojas priėmė sprendimą ir įsigijo prekę paveiktas reklamos, pakanka nustatyti poveikio vartotojo ekonominiam elgesiui galimybę; reklamoje pateikiama informacija, susijusi su prekių ar paslaugų kainomis, nuolaidomis yra esminė, daranti įtaką vartotojo ekonominiam elgesiui; vidutinis vartotojas, išgirdęs ir perskaitęs informaciją, kad „Camelia“ vaistinėse taikomos nuolaidos iki 30 proc. visoms prekėms, galėjo pagrįstai tikėtis, kad atitinkamo dydžio nuolaida bus taikoma visoms be išimties „Camelia“ vaistinėse parduodamoms prekėms, taip pat kad nuolaidos bus pritaikytos be jokių papildomų sąlygų, t. y. be nuolaidų kortelės; tikėtina, kad, jeigu vartotojas būtų žinojęs teisingą ir išsamią informaciją, būtų priėmęs kitokius sprendimus dėl prekių įsigijimo „Camelia“ vaistinėse, pavyzdžiui, būtų ieškojęs palankesnių sąlygų kitose vaistinėse, nebūtų pirkęs prekių „Camelia“ vaistinėse; taigi Bendrovės nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2015 m. lapkričio 30 d. trumposiomis žinutėmis bei per radijo stotis „Pūkas“ ir „Radiocentras“ skleista reklama galėjo paveikti vartotojų ekonominį elgesį, todėl reklama laikoma klaidinančia; pažeidimo trukmė – 2 mėnesiai ir 22 dienos, vertintina kaip labai ilga; reklama radijo stotyse buvo skleisti 220 kartų, o SMS žinutės buvo siunčiamos du kartus 190 tūkst. ir 170 tūkst. vartotojų, todėl pažeidimo mastas yra didelis; atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta.

12.       Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir pažymėjo, kad Reklamos įstatymo 5 straipsnyje įtvirtintų pažeidimą padariusiam ūkio subjektui taikytinų ekonominių sankcijų ribos yra nuo 289 Eur iki 8 688 Eur. Diskrecija paskirti konkretaus dydžio baudą Reklamos įstatyme yra suteikta Tarybai, tačiau šia teise Taryba privalo naudotis griežtai atsižvelgdama į pažeidimo tyrimo metu nustatytas pareiškėjo atsakomybę lengvinančias ir (arba) sunkinančias aplinkybes, atitinkamai, pagal jas apskaičiuodama tokiam ūkio subjektui skirtiną baudą, (ne)viršijančią nustatyto baudos vidurkio. Sistemiškai vertinant Reklamos įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą, akivaizdu, kad Reklamos įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta maksimali
8 688 Eur dydžio bauda ūkio subjektams skiriama kaip kraštutinė priemonė, nustačius sunkaus pobūdžio pažeidimus, kuriais konkretiems vartotojams padaroma žala (nuostoliai), bei su jais susijusias sunkinančias aplinkybes – kliudymą vykdyti tyrimą, tęstinį ir (ar) pakartotinį Reklamos įstatymo reikalavimų neatitinkančios veiklos vykdymą.

13.       Teismas neigiamai vertino atsakovo argumentus, kuriais jis grindė sprendimą pareiškėjui skirti 8 688 Eur dydžio baudą, kad pareiškėjo padaryto Reklamos įstatymo 5 straipsnio pažeidimų trukmė buvo labai ilga, o mastas – didelis, taip pat kad nebuvo nustatyta pareiškėjo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Bendrovė, sužinojusi apie Tarybos gautą skundą dėl radijo stotyje „Radiocentras“ skleidžiamos galbūt klaidingos reklamos apie vaistinėse „Camelia“ vykdomą akciją, pati nedelsiant ėmėsi priemonių užkirsti kelią pažeidimui,
t. y. nuo 2015 m. rugsėjo 8 d. nutraukė galbūt klaidingos reklamos skleidimą ne tik radijo stotyje „Radiocentras“, bet ir radijo stotyje „Pūkas“. Pareiškėjas buvo aktyvus, padėjo Tarybai pažeidimo tyrimo metu – 2015 m. rugsėjo 16 d. ir 29 d., 2015 m. lapkričio 26 d., 2016 m. kovo 16 d. ir
2016 m. gegužės 16 d. raštuose (taip pat kitais raštais, kuriuose buvo pateikta Bendrovės komercinę paslaptį sudaranti informacija, šioje byloje pripažinta neviešinama) nedelsdama teikė atsakymus į visus Tarybos tyrimo metu užduotus klausimus bei jos prašomą informaciją, susijusią su tiriamu pažeidimu ir Bendrovės veikla. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas už Reklamos įstatymo pažeidimus būtų buvęs baustas anksčiau. Šios aplinkybės laikytinos pareiškėjo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis Reklamos įstatymo 24 straipsnio 7 dalies prasme. Teismas akcentavo, jog tai, kad pareiškėjas tyrimo metu teikia Tarybai prašomą informaciją ir dokumentus, su ja bendradarbiauja, pažeidimą padaro pirmą kartą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat laiko atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis (žr. 2017 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-735-502/2017). Reklamos įstatymo 24 straipsnio 8 dalyje įtvirtintų atsakomybę sunkinančių aplinkybių, kurių pagrindu pareiškėjui galėtų būti skiriama maksimali 8 688 Eur dydžio bauda, šioje byloje nėra nustatyta, taip pat nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo nustatytas neįprastai sunkaus pobūdžio pažeidimas. Tarybos atlikto pažeidimo tyrimo metu nebuvo nustatytas žalos (nuostolių) konkretiems vartotojams faktas. Atsižvelgdamas į tai, teismas priėjo išvadą, kad už Nutarime nustatytus Reklamos įstatymo pažeidimus pareiškėjui skirta maksimali bauda yra itin didelė ir neproporcinga jo padarytam pažeidimui, neatitinka pažeidimo tyrimo metu nustatytų aplinkybių. Todėl pareiškėjo skundas patenkintas, Nutarime jam skirtą baudą sumažinant iki 3 000 Eur.

 

III.

 

14.       Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo UAB „Nemuno vaistinė“ skundą atmesti.

15.       Atsakovo vertinimu, teismas nepagrįstai nustatė pareiškėjo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, nes teismo nurodytos aplinkybės nėra įtvirtintos Reklamos įstatyme (24 str. 7 d.) kaip atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Teismas nepagrįstai nurodė, kad maksimali 8 688 Eur bauda už Reklamos įstatymo pažeidimą gali būti skiriama tik nustačius atsakomybę sunkinančias aplinkybes – tai Reklamos įstatyme nėra įtvirtinta. Teismas, sumažindamas pareiškėjui skirtinos baudos dydį, nepagrįstai atsižvelgė į tai, kad pareiškėjo pažeidimas nėra pakartotinis, kadangi, esant pakartotiniam pažeidimui, skiriama didesnė nei 8 688 Eur bauda. Teismas nesilaikė baudų skyrimo taisyklių, įtvirtintų Reklamos įstatyme.

16.       Atsakovas pažymi, kad, vadovaujantis Reklamos įstatymo 21 straipsniu, Tarybos prašomos informacijos teikimas yra ūkio subjektų pareiga, ji nepriklauso nuo ūkio subjektų valios, noro tokią informaciją teikti, todėl tai, kad pareiškėjas teikė šią informaciją, nelaikytina jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Sunkinančios aplinkybės – žalos vartotojams – nebuvimas taip pat nėra atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Taryba, skirdama baudą už reklamą, pripažintą klaidinančia, neprivalo nustatyti, ar tokia reklama buvo padaryta žala. Lengvinančia aplinkybe galėtų būti laikoma tai, kad reklaminės veiklos subjektas savo noru užkirto kelią žalingiems pažeidimo padariniams, tačiau tai, kad pareiškėjas nutraukė klaidinančios reklamos skleidimą, nereiškia, kad buvo užkirstas kelias žalingiems pažeidimo padariniams atsirasti. Aplinkybė, jog reklamos priežiūrą atliekančiai institucijai pradėjus tyrimą dėl pažeidimo, reklamos davėjas nutraukia klaidinančios reklamos skleidimą, nelaikytina lengvinančia aplinkybe. Be to, nors Bendrovė 2015 m. rugsėjo 7 d. nustojo skleisti klaidinančią reklamą, kurioje nebuvo nurodoma antroji sąlyga, ji iki 2015 m. lapkričio 30 d. skleidė klaidinančią reklamą kitu aspektu. Taryba, nustatydama baudos dydį, kaip pažeidimo trukmę vertino konkretų laikotarpį, kurį buvo skleidžiama klaidinanti reklama. Atsakovo nuomone, jis tinkamai įvertino klaidinančios reklamos skelimo aplinkybes baudos dydžio nustatyto tikslu. Atsakovas taip pat teigia, kad teismas nustatė, jog Taryba pareiškėjui negalėjo skirti maksimalios baudos, kadangi pažeidimas nebuvo tęstinis. Tačiau Reklamos įstatyme nenurodyta skiriant baudą atsižvelgti į tokį kriterijų kaip tęstinumas.

17.       Atsakovas pabrėžia, kad teismas, vadovaudamasis Reklamos įstatymo 24 straipsnio
6 dalimi, gali sumažinti skirtą baudą, tačiau šia teise galima pasinaudoti tik išskirtiniais atvejais, kai paskirta bauda yra akivaizdžiai per didelė, nes neproporcinga padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga. Teismas sprendime nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių ar kitų pagrįstų priežasčių, atitinkančių minėtus kriterijus. Atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimas nėra tokia išskirtinė aplinkybė, dėl kurios teismas, vadovaudamasis Reklamos įstatymo 24 straipsnio 6 dalimi, galėtų sumažinti Tarybos skirtą baudą daugiau nei dvigubai.

18.       Atsakovas tvirtina, kad teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kurioje yra nurodyta, pavyzdžiui, kad duomenų apie paveiktus vartotojus nebuvimas nėra laikytinas atsakomybę lengvinančia aplinkybe (2010 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1235/2010 ir kt.); kad tai, jog ūkio subjektas nutraukia reklamos skleidimą iki pažeidimo tyrimo pradžios, savaime nelaikytina atsakomybę lengvinančia aplinkybe (2011 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-2340/2011); kad vien Tarybos nurodymų vykdymas ir prašomos informacijos teikimas negali būti pripažintas padėjimu reklamos kontrolės institucijoms tyrimo metu, todėl tai negali būti laikoma atsakomybę lengvinančia aplinkybe (2007 m. liepos 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-709/2007 ir kt.). Atsakovo nuomone, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-735-502/2017, kuria rėmėsi teismas, neatspindi dominuojančios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Teismas nepagrįstai rėmėsi šia viena nutartimi, neturėjo pagrindo ignoruoti anksčiau minėtą gausią ir nuoseklia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

19.       Atsakovo teigimu, teismas nesivadovavo baudų skyrimo taisyklėmis, įtvirtintomis Reklamos įstatymo 24 straipsnio 5 dalyje. Teismas neįvertino reklamos sklaidos trukmės, masto ir pažeidimo pobūdžio. Teismas perdėtą reikšmę nepagrįstai suteikė atsakomybę lengvinančioms ir sunkinančioms aplinkybėms, o kitus kriterijus ir juos pagrindžiančias aplinkybes iš esmės paneigė, nepasisakė dėl atsakovo padarytų išvadų, jog reklamos sklaidos trukmė buvo labai ilga, o mastas – didelis. Atsakovas pabrėžia, kad skleista reklama buvo susijusi su prekės kaina, kuri yra esminė informacija, įtakojanti vartotojų elgesį, be to, reklama buvo klaidinanti dviem iš trijų reklamos klaidingumo vertinimo aspektų. Reklamos įstatyme nėra įtvirtinta sąvoka „neįprastai sunkus pažeidimas“, todėl teismas nepagrįstai pareiškėjui skirtą baudą sumažino Reklamos įstatyme neegzistuojančiu kriterijumi, kurio net pats nepaaiškino.

20.       Pareiškėjas UAB „Nemuno vaistinė“ atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

21.       Pareiškėjas atisiliepime į apeliacinį skundą apžvelgia bylos aplinkybes. Pareiškėjas, atsakydamas į atsakovo argumentą dėl teismo nustatytų atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nenumatytų Reklamos įstatyme, remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika
(2016 m. kovo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-428-552/2016) ir teigia, jog teismas, nagrinėdamas klausimą dėl priežiūros institucijų paskirtų piniginių ar kitokių ekonominių sankcijų pagrįstumo ir teisėtumo, turi teisę vertinti ir tokių nuobaudų adekvatumą padarytiems pažeidimams, taikyti teisingumo ir protingumo kriterijus, jei to reikalauja individualios faktinės bylos aplinkybės. Vykdydamas teisingumą, teismas nėra formaliai apribotas įstatymų. Be to, 2017 m. vasario 14 d. teismo posėdžio metu atsakovas pripažino, jog teismas turi teisę atsižvelgti ir į kitas, t. y. Reklamos įstatyme nenumatytas, aplinkybes. Todėl laikytina, kad teismas pagrįstai vertino Reklamos įstatyme nenumatytas aplinkybes.

22.       Pareiškėjas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išnagrinėjęs analogišką bylą (2017 m. sausio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-735-502/2017), kurioje nurodė, kad dokumentų bei informacijos savalaikis teikimas atsakovui bei pažeidimo padarymas pirmą kartą yra laikytini atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis. Pareiškėjo nuomone, teismas pagrįstai vadovavosi pastarojoje nutartyje pateiktais išaiškinimais. Pareiškėjas nesutinka su atsakovo teiginiais, jog ši nutartis yra vienas ir precedentinės reikšmės neturintis sprendimas, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimais (2006 m. kovo 28 d. ir 2007 m. spalio 24 d. nutarimai), kuriuose pateikti išaiškinimai apie jurisprudencijos tęstinumą. Atsakovas neturi teisės kvestionuoti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus. Tai, kad ginčui aktuali teismų praktika yra gan nauja ir galbūt ne tokia gausi, savaime nereiškia, kad galima rinktis, ar ja vadovautis.

23.       Pareiškėjas, vadovaudamasis Reklamos įstatymo 24 straipsnio 6 dalimi, tvirtina, kad, kilus ginčui dėl skirtos piniginės sankcijos (baudos) dydžio, teismas turi teisę atsižvelgti į iš esmės bet kokias aplinkybes, kurios padeda teismui įvertinti baudos proporcingumą ir teisingumą konkretaus ginčo atžvilgiu. Sprendime teismas nurodė konkrečias aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo išvadą dėl pareiškėjui skirtos baudos dydžio nepagrįstumo (nutarties 13 p.). Vien tai, kad atsakovas nesutinka su teismo vertinimu, nesudaro pagrindo teismo sprendimą pripažinti neteisėtu. Teismas, spręsdamas dėl sankcijos dydžio (ne)pagrįstumo, neprivalėjo nustatinėti išskirtinių aplinkybių, o turėjo įvertinti visas bylai reikšmingas aplinkybes. Atsakovo nurodomas „išskirtinumo“ kriterijus nėra įtvirtintas nei teismų praktikoje, nei Reklamos įstatyme. Pareiškėjo teigimu, teismas vertino: 1) ar yra informacijos, jog vartotojams padaryta žala; 2) ar pareiškėjas ėmėsi veiksmų, nukreiptų į žalos sumažinimą (jos išvengimą); 3) ar pareiškėjas anksčiau yra baustas už tokio pobūdžio pažeidimus; 4) kokie buvo pareiškėjo veiksmai sužinojus apie skundą ir pradėjus tyrimą; 5) ar yra atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Įvertinęs šių aplinkybių visumą, teismas konstatavo, jog Bendrovė nėra „pavojinga“ pažeidėja, o pažeidimas nebuvo toks „sunkus“, kad už jį būtų galima skirti maksimalią sankciją. Teismas minėtas aplinkybes vertino baudos proporcingumo nustatytam pažeidimui bei pareiškėjo asmeniui kontekste, o ne kaip atskiras atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Pareiškėjo nuomone, būtent atsakovas turi pagrįsti, kodėl jis, nenustatęs jokių pareiškėjo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, jam skyrė maksimalią sankciją, bet atsakovas to nepadarė.

24.       Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1702/2010, kurioje išnagrinėtas panašus Reklamos įstatymo pažeidimas, už kurį pažeidėjui skirta 3 000 Lt (868 Eur) bauda. Pareiškėjas sutinka, kad jo padarytas pažeidimas gali būti laikomas šie tiek sunkesniu nei minėtoje byloje, todėl teismo jam paskirta 3,5 karto didesnė bauda už minėtą baudą laikytina adekvačia. Atsakovas nenurodė jokių konkrečių baudos apskaičiavimo kriterijų ar taisyklių, kuriais remdamasis jis siekė pareiškėją nubausti 10 kartų griežčiau. Atsakovas taip pat nenurodė jokių teisės aktų ar teismų praktikos, kuri pagrįstų jo akcentuojamą galimybę skirti maksimalią sankciją nesant atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Pareiškėjo nuomone, galimybė asmeniui skirti maksimalią sankciją nenustačius atsakomybę sunkinančių aplinkybių paneigtų paties atsakomybę sunkinančių aplinkybių instituto esmę bei prasmę, nes pažeidėjas, pavyzdžiui, trukdantis tyrimui, tęsiantis pažeidimą, jokių papildomų sankcijų už tai nesusilauktų.

25.       Pareiškėjas sutinka su apeliacinio skundo teiginiu, kad teismas sprendime nepasisakė dėl tokių aplinkybių kaip pažeidimo pobūdis, mastas bei trukmė, tačiau, jo vertinimu, tai reiškia, kad minėtos aplinkybės nepakeistų galutinės teismo išvados dėl pareiškėjui skirtos baudos proporcingumo. Pareiškėjas nesutinka su atsakovo vertinimu, kad nustatyto pažeidimo trukmė laikytina labai ilga, o mastas – dideliu, ir nurodo palaikantis skunde šiuo aspektu pateiktus argumentus. Pareiškėjas pastebi, kad atsakovas neneigė, jog jis savo praktikoje analogiškos trukmės ir panašios sklaidos pažeidimus yra įvertinęs kaip „lengvesnius“ ir, atitinkamai, už juos skyręs mažesnę sankciją.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

IV.

 

26.       Byloje sprendžiama dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2016 m. rugsėjo 5 d. nutarimo Nr. 2S-10(2016), kuriuo pareiškėjui UAB „Nemuno vaistinė“  skirta bauda, teisėtumo ir pagrįstumo.

27.       Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje V. de H. prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje H. prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-355/2011). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

28.       Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

29.       Dėl faktinių Reklamos įstatymo 5 straipsnio pažeidimo aplinkybių ginčas tarp šalių nevyksta, pripažįstama, kad per radijo stotis „Pūkas“ ir „Radiocentras“ bei SMS žinutėmis pareiškėjas skleidė klaidinančią reklamą. Skirtingos šalių pozicijos tik dėl pareiškėjui pritaikytos maksimalios ekonominės sankcijos dydžio, kurį pirmosios instancijos teismas sumažino.

30.       Reklamos įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad už šio įstatymo 4, 5, 6, 7, 8, 9, 11, 13, 14, 15, 16, 17 ir 18 straipsniuose nustatytų reikalavimų nesilaikymą reklaminės veiklos subjektams gali būti skiriama bauda nuo dviejų šimtų aštuoniasdešimt devynių iki aštuonių tūkstančių šešių šimtų aštuoniasdešimt aštuonių eurų.

31.       Skiriamos baudos dydis turi būti nustatomas pagal mažiausios ir didžiausios baudos vidurkį ir atsižvelgiant į šio straipsnio 7 ir 8 dalyse nustatytas atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, pažeidimo pobūdį, pažeidimo trukmę ir mastą (Reklamos įstatymo 24 straipsnio 5 dalis).

32.       Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad maksimalios baudos skyrimas pareiškėjui, nenustačius atsakomybę sunkinančių aplinkybių ir neatsižvelgus į atsakomybę lengvinančias aplinkybes, yra nepagrįstas ir neteisėtas.

33.       Pagal reklamos įstatymo 24 straipsnio 7 dalį atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, kad reklaminės veiklos subjektas, padaręs šiame įstatyme nustatytų reikalavimų pažeidimą, savo noru užkirto kelią žalingiems pažeidimo padariniams, pripažino padaręs pažeidimą, padėjo priežiūros institucijoms tyrimo metu, atlygino nuostolius ar pašalino padarytą žalą. Atsakomybę lengvinančia aplinkybe gali būti pripažįstama ir tai, kad reklaminės veiklos subjektas yra prisiėmęs kodekse nustatytus įsipareigojimus, jų laikėsi iki šiame įstatyme nustatytų reikalavimų pažeidimo padarymo ir pateikė tai patvirtinantį reklamos savitvarkos institucijos dokumentą.

34.       Byloje nustatyta, kad pareiškėjas pripažino padaręs pažeidimą, padėjo priežiūros institucijai tyrimo metu, nedelsiant nutraukė klaidinančios reklamos skleidimą, siekdamas užkirsti kelią žalingiems pažeidimo padariniams, aptariamo pobūdžio pažeidimą padarė pirmą kartą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai šias aplinkybes pripažino atsakomybę lengvinančiomis ir atsižvelgęs į pažeidimo pobūdį, trukmę bei mastą paskirtą pareiškėjui ekonominę sankciją sumažino.

35.       Dėl paminėto pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

Atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ričardas Piličiauskas