Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Irenos Paulauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės, dalyvaujant pareiškėjos akcinės bendrovės „Achema“ atstovui advokatui Ryčiui Paukštei, pareiškėjų akcinės bendrovės „Lifosa“ ir akcinės bendrovės „Orlen Lietuva“ atstovėms advokatei Danguolei Bublienei ir advokatei Rasai Zaščiurinskaitei, atsakovės Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos atstovui Justui Margeniui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų Lietuvos pramonininkų konfederacijos, akcinės bendrovės „Achema“, akcinės bendrovės „Lifosa“ ir akcinės bendrovės „Orlen Lietuva“ skundą atsakovei Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl nutarimo panaikinimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė:

Pareiškėjos elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo panaikinti atsakovės Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2015 m. kovo 19 d. nutarimo 1S-27/2015 „Dėl viešuosius interesus atitinkančias paslaugas elektros energetikos sektoriuje reglamentuojančių teisės aktų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams tyrimo nutraukimo“ (toliau – ir Nutarimas) rezoliucinės dalies 1 punktą ir įpareigoti atsakovę Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybą atlikti papildomą tyrimą dėl galimo Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimo.

Pareiškėjos paaiškina, kad Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau – ir Konkurencijos taryba), pagal Lietuvos pramonininkų konfederacijos skundą atlikusi tyrimą dėl viešuosius interesus atitinkančias paslaugas (toliau – ir VIAP) energetikos sektoriuje reglamentuojančių teisės aktų suderinamumo su Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje nustatytais reikalavimais (toliau – ir Tyrimas), priimtame Nutarime konstatavo, kad nėra pagrindo daryti išvadą, kad su VIAP susijęs reguliavimas elektros energetikos sektoriuje veikiantiems ūkio subjektams nustato skirtingas konkurencijos sąlygas, ir Nutarimo 1 punktu nutraukė tyrimą.

Nurodo, kad akcinė bendrovė „Achema“, akcinė bendrovė „Lifosa“ ir akcinė bendrovė „Orlen Lietuva“ yra Lietuvos Respublikoje veikiantys elektros energijos gamintojai, kuriems Lietuvos Respublikos energetikos ministerija yra išdavusi leidimus gaminti elektros energiją. Pagamintą elektros energiją naudoja savo ūkiniams poreikiams tenkinti, o akcinės bendrovės „Achema“ ir „Lifosa“ taip pat tiekia elektros energiją kitiems jų teritorijoje esantiems juridiniams asmenims.

Pareiškėjos paaiškina, kad dėl VIAP elektros energetikos sektoriuje reglamentuojančių įstatymų įgyvendinamųjų teisės aktų yra įpareigotos mokėti VIAP mokestį už savo pagamintą ir savo ūkiniams poreikiams sunaudotą elektros energiją, o akcinių bendrovių „Achema“ ir „Lifosa“ atveju dar ir už elektros energiją, patiektą tiesiogine linija kitiems asmenims. Taigi, taip sudaromos skirtingos konkurencijos sąlygos joms ir kitiems elektros energijos gamintojams vykdyti elektros energijos gamybos veiklą, kadangi pareiškėjų sumokėtas VIAP mokestis yra išmokamas kitiems elektros energetikos sektoriuje veikiantiems ūkio subjektams. Be to, dėl įstatymų įgyvendinamaisiais teisės aktais nustatytų išimčių elektros energijos gamintojai, gaminantys elektros energiją iš atsinaujinančių energijos išteklių, yra atleisti nuo VIAP mokesčio, o tai atitinkamai ne tik didina pareiškėjų mokėtiną VIAP mokestį, bet ir sudaro skirtingas konkurencijos sąlygas joms ir kitiems elektros energijos gamintojams vykdyti elektros energijos gamybos veiklą.

Pareiškėjos mano, kad Konkurencijos taryba nusprendė nutraukti tyrimą be teisėto ir pagrįsto pagrindo, neatlikusi išsamaus ir detalaus tyrimo, todėl yra pažeidžiamos jų teisės.

Pareiškėjos nurodo, kad skundas Konkurencijos tarybai buvo pateiktas dar 2011 m. kovo            1 d., o tyrimas pradėtas 2011 m. spalio 20 d. Konkurencijos tarybos nutarimu Nr. 1S-212. Konkurencijos taryba skundą nagrinėjo daugiau nei 4 metus, tačiau argumentai, kuriais remdamasi nutraukė tyrimą, yra susiję su pačiais pirminiais ūkio subjektų veiklos pobūdžio vertinimo klausimais (t. y. kokią apskritai veiklą vykdo atitinkami ūkio subjektai), akivaizdžiai nereikalaujančiais tokios trukmės analizės.

Pareiškėjos nurodo, kad pagamintos elektros energijos sunaudojimas savo reikmėms (ūkiniams poreikiams) arba pardavimas kitiems subjektams elektros energijos gamintojo teritorijoje (tiesiogine linija) reiškia, kad likusioje rinkos dalyje sumažėja elektros energijos poreikis ir apribojamos kitų gamintojų galimybės parduoti savo pagamintą elektros energiją – jie turi arba mažinti savo gaminamos elektros energijos kiekius, arba ieškoti kitų pagamintos elektros energijos realizavimo galimybių. O nutraukus elektros energijos naudojimą savo ūkiniams poreikiams arba pardavimą kitiems subjektams elektros energijos gamintojo teritorijoje atsirastų tokių subjektų poreikis pirkti iš kitų šaltinių, taip perskirstant rinkos struktūrą. Net jei elektros energijos gamintojas, sunaudojantis savo pasigamintą elektros energiją savo ūkiniams poreikiams, nebūtų laikomas esamu konkurentu kitiems elektros energijos gamintojams, Konkurencijos taryba nepagristai nevertino potencialios konkurencijos galimybės. Jei konkrečiu laikotarpiu ūkio subjektas pagaminamą elektros energiją sunaudoja savo reikmėms (ūkiniams poreikiams), tai nereiškia, kad ateityje jis jos netieks į elektros tinklus. Bet kuris elektros energijos gamintojas teisės aktų nustatyta tvarka gali dalį pagamintos, tačiau nesunaudotos elektros energijos patiekti į elektros tinklus, taip pat gali nuspręsti visą pagamintą energiją parduoti, o reikalingą kiekį nusipirkti iš kitų šaltinių, jei suderėta elektros energijos pirkimo kaina yra mažesnė, nei jos pardavimo. Todėl iš esmės bet kuris elektros energijos gamintojas, einamuoju laikotarpiu pagamintą energiją sunaudojantis savo reikmėms (ūkiniams poreikiams), yra bent jau potencialus konkurentas gamintojų, tiekiančių elektros energiją į tinklus, atžvilgiu.

Konkurencijos tarybos Nutarime pateiktas vertinimas, kad nagrinėjamos ūkio subjektų grupės vykdo skirtingą veiklą ir tarpusavyje nekonkuruoja, todėl VIAP reglamentavimas nelaikytinas nustatančiu skirtingas konkurencijos sąlygas, yra neteisingas, nepagrįstas ir prieštaraujantis tiek pačios Konkurencijos tarybos, tiek Europos Komisijos ir ES teismų praktikai. VIAP reglamentavimu vieni ūkio subjektai yra remiami, o kiti įpareigoti mokėti VIAP mokestį (ir taip netiesiogiai remti pirmuosius subjektus). Tokiu reglamentavimu daroma įtaka vienų ir kitų ūkio subjektų padėčiai tiek potencialios jų tarpusavio konkurencijos, tiek ir bendros konkurencinės pozicijos rinkose, kuriose jie veikia, atžvilgiu.

Pareiškėjos atskirai išskiria ir Konkurencijos tarybos motyvą, kad elektros energijos gamintojų, gaminančių elektros energiją iš atsinaujinančių išteklių, atleidimas nuo VIAP mokesčio nelaikytinas šių subjektų privilegijavimu, nes šie gamintojai neva nevykdo ūkinės veiklos ir nekonkuruoja nei tarpusavyje, nei su elektros energiją parduodančiais gamintojais. Pareiškėjų nuomone, tokia Konkurencijos tarybos pozicija yra nepagrįsta. Pažymi, kad Konkurencijos taryba tyrimo metu neįvertino VIAP teisinio reglamentavimo įtakos esamai ar bent jau potencialiai konkurencijai tarp šių ūkio subjektų ne tik elektros energijos, bet ir kitose atitinkamose rinkose. Pateikia pavyzdį: atitinkamoje trąšų rinkoje konkuruoja dvi trąšų gamybos įmonės, turinčios savo elektrines ir pačios gaminančios elektros energiją, reikalingą trąšų gamybai. Viena trąšų gamintoja gaminasi elektros energiją atsinaujinančius energijos išteklius naudojančioje elektrinėje ir, remiantis įstatymų įgyvendinamaisiais teisės aktais, nuo VIAP mokesčio yra atleista. Kitos trąšų gamintojos elektrinė yra termofikacinė (kogeneracinė) ir už tokią pasigamintą ir prekių gamybai sunaudotą elektros energiją ši trąšų gamintoja, remiantis įstatymų įgyvendinamaisiais teisės aktais, privalo papildomai mokėti VIAP mokestį.

Teismo posėdyje pareiškėjų atstovai palaikė skundo motyvus ir prašė skundą tenkinti. Advokatė Rasa Zaščiurinskaitė atkreipė dėmesį į kitus Konkurencijos tarybos nutarimus ir nurodė, kad pareiškėjos vykdo ūkinę veiklą.

 Advokatė Danguolė Bublienė paaiškino, kad teismas iš esmės turėtų atsakyti į tris klausimus: 1) ar asmuo, gaminantis elektros energiją savo reikmėms, yra ūkio subjektas; 2) ar yra ūkio subjektų diskriminavimas ar privilegijavimas; 3) ar yra sudaromos skirtingos sąlygos ūkio subjektams atitinkamoje rinkoje.

Advokatas Rytis Paukštė paaiškino, kad VIAP mechanizmas yra valstybės pagalba, pradėta įgyvendinti nesant Europos Komisijos privalomo pritarimo. Nurodė, kad pareiškėja akcinė bendrovė „Achema“ dėl prievolės mokėti VIAP mokestį ir remdama VIAP lėšų gavėjus, nesvarbu, ar pati bendrovė perka elektros energiją iš VIAP lėšų gavėjų, patiria akivaizdžią diskriminaciją dėl nepalankių gaminamų prekių pardavimo (eksporto) sąlygų. Dėl didėjančių gamybos sąnaudų ji priversta kelti produkcijos kainas. Dėl tokių sąlygų tampa nekonkurencinga ES rinkoje, kurioje stiprias pozicijas užima kitų valstybių narių gamintojai, analogiškų papildomų įmokų už elektros energijos naudojimą nemokantys. Tai verčia perplanuoti gamybą, ieškoti rinkų, kuriose galimai būtų mažesnė konkurencija ir galėtų būti paklausios brangesnės prekės. Taip valstybė sudaro apribojimus prekėms laisvai judėti suvaržydama galimybes eksportuoti produkciją į Europos Sąjungos rinką.

Atsakovė Konkurencijos taryba atsiliepime į skundą prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teigia, kad nėra jokio objektyvaus pagrindo teigti, kad tyrimo trukmė galėjo nulemti Konkurencijos tarybos sprendimą nutraukti tyrimą nenustačius pažeidimo. Konkurencijos įstatymas neapriboja tyrimų trukmės, nes šio įstatymo 23 straipsnio 5 dalis nustato galimybę pratęsti tyrimą. Reikalavimai, keliami pratęsiant tyrimo terminą, yra pareiga motyvuoti. Atsakovė pažymi, kad tyrimas nėra tik veiksmai, tiesiogiai įvardyti Konkurencijos įstatymo 25 straipsnyje. Tyrimo metu taip pat peržiūrima ir analizuojama informacija, vertinamos reikšmingos aplinkybės. Akivaizdu, kad be informacijos analizės ir vertinimo, o tai taip pat reikalauja atitinkamų laiko sąnaudų, parengti atitinkamas išvadas ir Konkurencijos tarybai priimti atitinkamą sprendimą būtų neįmanoma. Atkreiptinas dėmesys, kad Konkurencijos tarybos atliekamo tyrimo metu VIAP teisinis reglamentavimas keitėsi, todėl buvo būtina įvertinti naujas aplinkybes. Be to, Konkurencijos taryba tyrimą papildė ir vertino ne tik pareiškėjų skunde nurodytas aplinkybes, tačiau tyrė ir kitas su VIAP reguliavimu susijusias nuostatas dėl jų atitikties Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams (kaip nustatyta Nutarimo 5 dalyje).

Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nurodo, kad viešojo administravimo subjektai, įgyvendindami pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu Lietuvos Respublikoje, privalo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę.

Vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 16 dalimi, ūkinė veikla suprantama kaip gamybinė, komercinė, finansinė ar profesinė veikla, susijusi su prekių pirkimu ar pardavimu, išskyrus atvejus, kai fiziniai asmenys prekę įsigyja asmeniniams ir namų ūkio poreikiams tenkinti.

Akcentuoja, kad Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 11 dalis nurodo, kad prekė yra kiekvienas pirkimo ar pardavimo objektas, įskaitant visų rūšių paslaugas, darbus, teises ar vertybinius popierius. Pirkimu ar pardavimu laikomas prekės perleidimas ar įsigijimas pagal pirkimo–pardavimo, tiekimo, rangos sutartis ar kitus sandorius. Taigi, Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio požiūriu, svarbu, kad ūkio subjektas ne tik gamintų, tačiau ir perleistų (ar įsigytų) tam tikrą objektą. Konkurencijos taryba pagrįstai konstatavo, kad Lietuvos pramonininkų konfederacija nepagrįstai lygina dvi skirtingas situacijas, t. y. kai elektros energijos gamintojai neparduoda savo pagamintos energijos kitiems, tačiau elektrą sunaudoja patys savo reikmėms, ir kai elektros energijos gamintojai vykdo ūkinę veiklą, tai yra parduoda prekę – elektros energiją. Elektros energijos naudojimas (ir gamyba, kai ši pagaminta elektros energija sunaudojama savo reikmėms) nelaikytinas ūkine veikla, todėl Konkurencijos taryba pagrįstai konstatavo, kad elektros energijos gamintojai, sunaudojantys elektros energiją savo reikmėms, ir elektros energiją parduodantys gamintojai tarpusavyje nekonkuruoja.

Pareiškėjos nepagrįstai sutapatina valstybės pagalbą ir Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio įpareigojimą viešojo administravimo subjektams užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, nors tai yra du skirtinguose teisės aktuose įtvirtinti skirtingi draudžiami veiksmai, kuriuos tirti yra įgaliotos skirtingos institucijos.

Atsakovės atstovas teismo posėdyje palaikė atsiliepimo į skundą motyvus ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Konkurencijos taryba                2011 m. spalio 20 d. nutarimu Nr. 1S-212 pradėjo tyrimą dėl VIAP reglamentuojančių teisės aktų atitikties Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams (Konkurencijos tarybos byla Nr. 2.1-35, t. I, b. l. 106–108).

Tyrimas pradėtas pagal Lietuvos pramonininkų konfederacijos pareiškimą, kuriame teigiama, kad energetikos ministro ir Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) įstatymų įgyvendinamaisiais teisės aktais nustatytas VIAP sąrašas bei mokėjimų už šias paslaugas teisinis reguliavimas privilegijuoja elektros energiją gaminančias termofikacines elektrines, pagamintą šilumą tiekiančias į aprūpinimo šiluma sistemas, ir juridinius bei fizinius asmenis, elektros energijos gamybai naudojančius atsinaujinančius energijos šaltinius, o pagamintą elektros energiją naudojančius savo reikmėms (Konkurencijos tarybos byla Nr. 2.1-35, t. I, b. l. 1–53).

 2012 m. kovo 8 d. Konkurencijos taryba nutarimu Nr. 1S-35 pratęsė tyrimo terminą (Konkurencijos tarybos byla Nr. 2.1-35, t. I, b. l. 123–130).

 2012 m. birželio 19 d. Konkurencijos taryba nutarimu Nr. 1S-79 pratęsė tyrimo terminą (Konkurencijos tarybos byla Nr. 2.1-35, t. I, b. l. 138–139).

 2012 m. rugsėjo 18 d. Konkurencijos taryba nutarimu Nr. 1S-124 pratęsė tyrimo terminą (Konkurencijos tarybos byla Nr. 2.1-35, t. I, b. l. 165).

2012 m. gruodžio 13 d. Konkurencijos taryba nutarimu Nr. 1S-169 pratęsė tyrimo terminą (Konkurencijos tarybos byla Nr. 2.1-35, t. I, b. l. 170–171).

2013 m. kovo 15 d. Konkurencijos taryba nutarimu Nr. 1S-39 pakeitė 2011 m. spalio 20 d. nutarimą Nr. 1S-212 ir pratęsė tyrimo terminą (Konkurencijos tarybos byla Nr. 2.1-35, t. II, b. l. 1–3).

2013 m. birželio 17 d. Konkurencijos taryba nutarimu Nr. 1S-82 pratęsė tyrimo terminą (Konkurencijos tarybos byla Nr. 2.1-35, t. II, b. l. 20–21).

2013 m. rugsėjo 16 d. Konkurencijos taryba nutarimu Nr. 1S-125 pratęsė tyrimo terminą (Konkurencijos tarybos byla Nr. 2.1-35, t. II, b. l. 25–26).

2013 m. gruodžio 17 d. Konkurencijos taryba nutarimu Nr. 1S-179 pratęsė tyrimo terminą (Konkurencijos tarybos byla Nr. 2.1-35, t. II, b. l. 66–67).

 2014 m. vasario 18 d. Konkurencijos taryba nutarimu Nr. 1S-27/2014 pratęsė tyrimo terminą (Konkurencijos tarybos byla Nr. 2.1-35, t. II, b. l. 71–72).

 2014 m. gegužės 16 d. Konkurencijos taryba nutarimu Nr. 1S-76/2014 pratęsė tyrimo terminą (Konkurencijos tarybos byla Nr. 2.1-35, t. II, b. l. 76–77).

 2014 m. rugpjūčio 11 d. Konkurencijos taryba nutarimu Nr. 1S-127/2014 pratęsė tyrimo terminą (Konkurencijos tarybos byla Nr. 2.1-35, t. II, b. l. 97–98).

2014 m. lapkričio 12 d. Konkurencijos taryba nutarimu Nr. 1S-182/2014 pratęsė tyrimo terminą (Konkurencijos tarybos byla Nr. 2.1-35, t. II, b. l. 116–117).

2015 m. vasario 17 d. Konkurencijos taryba nutarimu Nr. 1S-18/2015 pratęsė tyrimo terminą (Konkurencijos tarybos byla Nr. 2.1-35, t. II, b. l. 121–122).

2015 m. kovo 19 d. Konkurencijos taryba posėdyje išnagrinėjo klausimą dėl VIAP elektros energetikos sektoriuje reglamentuojančių teisės aktų atitikties Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams tyrimo nutraukimo ir priėmė nutarimą 1S-27/2015 „Dėl viešuosius interesus atitinkančias paslaugas elektros energetikos sektoriuje reglamentuojančių teisės aktų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams tyrimo nutraukimo“. Nutarimo 1 punktu Konkurencijos taryba nutarė nutraukti tyrimą dėl viešuosius interesus atitinkančias paslaugas elektros energetikos sektoriuje reglamentuojančių teisės aktų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams. Nutarimo 2 punktu nutarė rekomenduoti Energetikos ministerijai pradėti viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje finansavimo schemos ir joje taikomų atitinkamų paramos priemonių derinimą su Europos Komisija (Konkurencijos tarybos byla Nr. 2.1-35, t. II, b. l. 143–152).

Ginčas byloje kilo dėl 2015 m. kovo 19 d. Konkurencijos tarybos nutarimo 1S-27/2015 „Dėl viešuosius interesus atitinkančias paslaugas elektros energetikos sektoriuje reglamentuojančių teisės aktų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams tyrimo nutraukimo“ 1 punkto teisėtumo ir pagrįstumo.

Ginčijamu nutarimu buvo vertinama, ar energetikos ministro 2009 m. lapkričio 24 d. įsakymo Nr. 1-214 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje sąrašo nustatymo“ (toliau – ir VIAP sąrašas) 1.2 papunktis, Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikimo tvarkos aprašo, patvirtinto energetikos ministro 2009 m. lapkričio 24 d. įsakymu Nr. 1-215 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir VIAP teikimo tvarkos aprašas), 6.2, 8.2, 25,26.2 ir 26.3 papunkčiai, Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų kainos skaičiavimo metodikos, patvirtintos Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) 2007 m. spalio 19 d. nutarimu Nr. 03-82 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų kainos skaičiavimo metodikos“, 3 ir 4 punktai atitinka Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus.

 2012 m. liepos 18 d. Vyriausybė priėmė nutarimą Nr. 916 „Dėl Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, kuriuo patvirtino Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje teikimo tvarkos aprašą (toliau – ir Paslaugų teikimo tvarkos aprašas).

 2012 m. rugsėjo 19 d. Vyriausybė nutarimu Nr. 1157„Dėl Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje lėšų administravimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtino Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje lėšų administravimo tvarkos aprašą (toliau – ir VIAP lėšų administravimo tvarkos aprašas).

2012 m. rugsėjo 28 d. Komisijos nutarimu Nr. 03-279 „Dėl Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje kainos nustatymo metodikos patvirtinimo“ buvo patvirtinta nauja Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje kainos nustatymo metodika (toliau – ir Metodika).

 Energetikos ministro 2013 m. balandžio 5 d. įsakymu Nr. 1-81 „Dėl kai kurių energetikos ministro įsakymų pripažinimo netekusiais galios“ VIAP sąrašas ir VIAP teikimo tvarkos aprašas buvo pripažinti netekusiais galios.

Konkurencijos taryba nustatė, kad į Paslaugų teikimo tvarkos aprašą, VIAP lėšų administravimo tvarkos aprašą ir Metodiką iš esmės buvo perkeltos Lietuvos pramonininkų konfederacijos skųstos VIAP sąrašo, VIAP teikimo tvarkos aprašo ir Komisijos 2007 m. spalio              19 d. nutarimu N r. 03-82 patvirtintos metodikos nuostatos.

Ginčo teisinius santykius reguliuoja Konkurencijos įstatymas. Šio įstatymo 4 straipsnio  1 dalyje nustatyta, kad viešojo administravimo subjektai, įgyvendindami pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu Lietuvos Respublikoje, privalo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad viešojo administravimo subjektams draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus.

Pareiškėjos nurodo, kad Konkurencijos taryba nepagrįstai ilgai vykdė tyrimą. Pažymėtina, kad Konkurencijos įstatymas neapriboja tyrimų trukmės, nes to paties įstatymo 23 straipsnio 5 dalis nustato galimybę pratęsti tyrimą. Įvertinus byloje esančius rašytinius įrodymus, konstatuotina, kad tyrimas buvo nustatytais terminais ir motyvuotai pratęsiamas Konkurencijos tarybos nutarimais. Pratęsimų pagrindas buvo nepakankamas informacijos kiekis. Kaip matyti iš ginčijamo nutarimo, tyrimo metu buvo analizuojami ir vertinami Energetikos ministerijos, akcinės bendrovės „Litgrid“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Baltpool“ paaiškinimai bei Paslaugų teikimo tvarkos aprašo 7.2–7.6 papunkčiuose nustatyti VIAP bei VIAP lėšų administratoriaus statusą reglamentuojantys teisės aktai. Kaip matyti iš to, kas išdėstyta, Konkurencijos tarybos atliekamo tyrimo metu VIAP teisinis reglamentavimas keitėsi. Be to, kaip matyti iš ginčijamo nutarimo 5 dalies, Konkurencijos taryba buvo aktyvi ir tyrimą pildė ir vertino ne tik skunde nurodytas aplinkybes, tačiau tyrė ir kitas su VIAP reguliavimu susijusias nuostatas dėl jų atitikties Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams. Taigi teismas daro išvadą, kad tyrimas buvo atliekamas  nepažeidžiant teisės aktų.

Ginčijamu nutarimu tyrimas nutrauktas vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 1 ir 3 punktais, 24 straipsnio 4 dalies 6 punktu, 45 straipsnio 2 dalimi. Konkurencijos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 1 punktas nustato, kad Konkurencijos taryba priima nutarimą tyrimą nutraukti, jeigu tyrimo metu paaiškėja, kad teisės pažeidimo nėra. 28 straipsnio 3 dalies 3 punktas nustato, kad Konkurencijos taryba priima nutarimą tyrimą nutraukti, jeigu tyrimo metu paaiškėja, arba atsiranda Konkurencijos įstatymo 24 straipsnio 4 dalyje nurodytos aplinkybės. 24 straipsnio 4 dalies 6 punktas nustato, kad Konkurencijos taryba priima nutarimą atsisakyti pradėti tyrimą, jeigu šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytų pažeidimų atveju skundžiamas viešojo administravimo subjekto teisės aktas ar sprendimas buvo panaikintas, pakeistas ar nustojo galioti iki pareiškimo išnagrinėjimo Konkurencijos taryboje dienos.

Taigi ginčijamu nutarimu nuspręsta nutraukti tyrimą dviem pagrindais: nenustačius teisės pažeidimo ir panaikinus skundžiamus teisės aktus. Teismas, vertindamas pastarąjį pagrindą, konstatuoja, kad atsižvelgiant į energetikos ministro 2013 m. balandžio 5 d. įsakymą Nr. 1-81 „Dėl kai kurių energetikos ministro įsakymų pripažinimo netekusiais galios“ ginčijamu nutarimu Konkurencijos tarybos atliekamas tyrimas dėl VIAP sąrašo ir VIAP teikimo tvarkos aprašo atitikties Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams buvo pagrįstai nutrauktas remiantis Konkurencijos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 3 punktu ir 24 straipsnio 4 dalies 6 punktu, t. y. panaikinus skundžiamą teisės aktą.

Toliau vertinama, ar Konkurencijos taryba teisėtai ir pagrįstai nutraukė likusios dalies tyrimą nenustačiusi Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimo.

 Elektros energetikos įstatymo 74 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, siekdama įgyvendinti valstybės energetikos, ekonominės ir aplinkos apsaugos politikos strateginius tikslus elektros energetikos sektoriuje ir užtikrinti visuomenės interesų įgyvendinimą, Vyriausybė, vadovaudamasi šio ir kitų energetikos sektorių veiklos teisinius pagrindus reglamentuojančių įstatymų nuostatomis, gali nustatyti, kad viešuosius interesus atitinkančioms paslaugoms elektros energetikos sektoriuje priskiriama: 1) elektros energijos gamyba naudojant atsinaujinančius energijos išteklius; 2) elektros energijos gamyba termofikaciniu režimu kombinuotojo elektros energijos ir šilumos gamybos ciklo elektrinėse, kai šios elektrinės tiekia šilumą į aprūpinimo šiluma sistemas ir yra sutaupomas toks pirminės energijos kiekis, kad bendrą šilumos ir elektros energijos gamybą galima laikyti efektyvia; 3) elektros energijos gamyba nustatytose elektrinėse, kuriose elektros energijos gamyba būtina elektros energijos tiekimo saugumui užtikrinti; 4) elektros energetikos sistemos rezervų užtikrinimas nustatytose elektrinėse, kurių veikla būtina valstybės energetiniam saugumui užtikrinti; 5) elektros energijos gamybos pajėgumų, strategiškai svarbių elektros energetikos sistemos darbo saugumui ir patikimumui ar valstybės energetinei nepriklausomybei užtikrinti, plėtra; 6) strateginių elektros energetikos sektoriaus projektų, susijusių su energetinio saugumo didinimu, įrengiant jungiamąsias linijas su kitų valstybių elektros energetikos sistemomis ir (ar) sujungiant Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemas su kitų valstybių narių elektros energetikos sistemomis, įgyvendinimas; 7) energetikos objektų darbo saugumo užtikrinimo, radioaktyviųjų atliekų tvarkymo veikla.

To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Vyriausybė, išimtinai vadovaudamasi šio straipsnio 1 dalies nuostatomis, patvirtina viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje sąrašą ir nustato šių paslaugų teikimo tvarką. Pagal Paslaugų teikimo tvarkos aprašo 7.2 papunktį VIAP apima elektros energijos gamybą termofikaciniu režimu kombinuotojo elektros energijos ir šilumos gamybos ciklo elektrinėse, kai šios elektrinės tiekia šilumą į aprūpinimo šiluma sistemas ir sutaupomas toks kiekis pirminės energijos, kad bendrą šilumos ir elektros energijos gamybą galima laikyti efektyvia. Paslaugų teikimo tvarkos aprašo 13 punktas nustato papildomą reikalavimą, tai yra termofikacinė elektrinė pagamintą elektros energiją privalo tiekti į elektros tinklus. Pagal 20.1 papunktį, nuo mokėjimo už VIAP yra atleisti elektros energijos gamintojai, gaminantys elektros energiją iš atsinaujinančių išteklių, kai ši elektros energija sunaudojama savo reikmėms bei ūkiniams poreikiams tenkinti, bei asmenys, iš šių gamintojų gaunantys elektros energiją tiesioginėmis linijomis.

Kaip pagrįstai pastebi pareiškėjų atstovė, pirmasis klausimas, į kurį privalu atsakyti nagrinėjant bylos dalį, ar pagrįstai buvo nutrauktas tyrimas nenustačius teisės pažeidimo.Ar elektros energijos gamintojai, gaminantys elektros energiją savo reikmėms, vykdo ūkinę veiklą, kaip ji apibrėžta Konkurencijos įstatyme. Tai iš esmės patvirtina ir ginčijamo nutarimo motyvai, išdėstyti 49–54 pastraipose. Pagrindinis Konkurencijos tarybos motyvas ir yra grindžiamas tuo, kad pareiškėjų elektros energijos gamyba savo reikmėms nelaikytina ūkine veikla Konkurencijos įstatymo prasme.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, kad Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis įtvirtina pareigą valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms, vykdančioms joms pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu, užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, o Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis detalizuoja šio straipsnio pirmoje dalyje įtvirtintą sąžiningos konkurencijos laisvės principą ir apibrėžia, kokius veiksmus valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms draudžiama atlikti kaip nesuderinamus su sąžiningos konkurencijos laisve (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-502-308-14).

Pabrėžtina, kad, nustačius, jog valstybės ar savivaldybės institucijos sprendimas ar aktas reguliuoja ūkinę veiklą, Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pažeidimas gali būti konstatuojamas tada, kai nustatoma šių trijų aplinkybių visuma: 1) valstybės ar savivaldybės institucijos sprendimas teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes;  2) dėl tokio sprendimo atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams; 3) skirtingos konkurencijos sąlygos nėra nulemtos Lietuvos Respublikos įstatymų vykdymu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A2-32/2007, 2008 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-45/2008, 2011 m. sausio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-118/2011).

Ūkinės veiklos ir ūkio subjekto sąvokos yra apibrėžtos Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 16 ir 17 dalyse. Ūkinė veikla apibrėžiama kaip gamybinė, komercinė, finansinė ar profesinė veikla, susijusi su prekių pirkimu ar pardavimu, išskyrus atvejus, kai fiziniai asmenys prekę įsigyja asmeniniams ir namų ūkio poreikiams tenkinti (3 straipsnio 16 dalis), o ūkio subjektas apibrėžiamas kaip įmonės, jų junginiai (asociacijos, susivienijimai, konsorciumai ir pan.), įstaigos ar organizacijos arba kiti juridiniai ar fiziniai asmenys, kurie vykdo ar gali vykdyti ūkinę veiklą Lietuvos Respublikoje arba kurių veiksmai daro įtaką ar ketinimai, jeigu būtų įgyvendinti, galėtų daryti įtaką ūkinei veiklai Lietuvos Respublikoje, viešojo administravimo subjektai laikomi ūkio subjektais, jeigu jie vykdo ūkinę veiklą (3 straipsnio 17 dalis).

Byloje nėra ginčo dėl to, kad akcinė bendrovė „Achema“, akcinė bendrovė „Lifosa“ ir akcinė bendrovė „Orlen Lietuva“ yra Lietuvos Respublikoje veikiantys elektros energijos gamintojai, kuriems Lietuvos Respublikos energetikos ministerija yra išdavusi leidimus gaminti elektros energiją. Nėra ginčo ir dėl to, kad pagamintą elektros energiją naudoja savo ūkiniams poreikiams tenkinti, o akcinės bendrovės „Achema“ ir „Lifosa“ taip pat tiesiogine linija tiekia elektros energiją kitiems jų teritorijoje esantiems tretiesiems asmenims (Konkurencijos tarybos byla Nr. 2.1-35, t. I, b. l. 64, 90). Vadinasi, vienu atveju elektros energija naudojama tik savo ūkiniams poreikiams tenkinti, t. y. nėra parduodama, o kitu atveju elektros energiją tiekiama kitiems jų teritorijoje esantiems juridiniams asmenims.

Pirmuoju atveju elektros energijos gamyba ir jos naudojimas savo ūkiniams poreikiams tenkinti nėra ūkinė veikla Konkurencijos įstatymo prasme, kadangi nėra susijusi su prekių pirkimu ar pardavimu, t. y. elektros energija nėra parduodama, o naudojama asmeniniams poreikiams tenkinti.

Vertindamas antrąjį atvejį, teismas sutinka su atsakovės argumentais, kad gamintojai nekonkuruoja dėl elektros energijos tiekimo tiesiogine linija tretiesiems asmenims, kadangi toks elektros energijos tiekimas suponuoja išimtinį elektros energijos tiekimo pobūdį.

 Elektros energetikos įstatymo 70 straipsnio 4 dalis nurodo, kad leidimas tiesti tiesioginę liniją išduodamas tik tuo atveju, kai tinklų operatoriai atsisako leisti naudotis perdavimo ar skirstomaisiais tinklais arba šiame įstatyme nustatyta tvarka pradedama ginčo sprendimo procedūra pagal gamintojo ar vartotojo skundą dėl tinklų operatoriaus veiksmų ar neveikimo priimant sprendimą dėl prieigos prie perdavimo ar skirstomųjų tinklų.

 Taigi, tam, kad vartotojas galėtų gauti elektros energiją iš kitų gamintojų, nei yra sujungtas tiesiogine linija, jis turėtų būti prijungtas prie skirstymo arba perdavimo tinklų. Darytina išvada, kad dėl tokiu būdu tiekiamos elektros energijos gamintojai iš esmės nekonkuruoja, kadangi vartotojas gauna tik to gamintojo elektros energiją, su kuriuo sujungtas tiesiogine linija. Atsižvelgiant į tai, šioje ginčijamo nutarimo dalyje buvo teisėtai ir pagrįstai tyrimas nutrauktas nenustačius teisės pažeidimo.

Pareiškėjos rėmėsi Konkurencijos tarybos 2015 m. kovo 31d. nutarimu Nr. 2S-5/2015 nurodydamos, kad turėjo būti vertinama ir potenciali konkurencija. Tačiau, kaip paaiškino atsakovė, šiame nutarime buvo nagrinėjamas Šiaulių miesto savivaldybės sprendimas, kuriuo buvo panaikinta galimybė nepriklausomiems šilumos gamintojams patekti į Šiaulių miesto šilumos gamybos rinką. Taigi nagrinėjamos bylos ir 2015 m. kovo 31d. nutarimo 2S-5/2015 faktinės aplinkybės ir teisinis reguliavimas yra iš esmės skirtingi, todėl išaiškinimai 2015 m. kovo 31d. nutarime Nr. 2S-5/2015 esant visiškai skirtingos faktinėms aplinkybėms ir teisiniam reguliavimui nesaisto atsakovės atliekant tyrimą nagrinėjamu atveju.

Pareiškėjų motyvai dėl to, kad nagrinėjamas teisinis reguliavimas yra valstybės pagalba, nevertintinas, kadangi, kaip pagrįstai nurodo atsakovė, pareiškėjos nepagrįstai sutapatina valstybės pagalbą ir Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio įpareigojimą viešojo administravimo subjektams užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, kuriuos tiria skirtingos įgaliotos institucijos. Kaip matyti iš ginčijamo nutarimo rezoliucinės dalies ir motyvų (58–60 paragrafai), atsakovei kilo abejonių dėl VIAP reguliavimo prilyginimo valstybės pagalbai, todėl ginčijamo nutarimo 2 punkte nutarė rekomenduoti Energetikos ministerijai pradėti viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje finansavimo schemos ir joje taikomų atitinkamų paramos priemonių derinimą su Europos Komisija. Taigi vertinimas, ar VIAP reguliavimas laikytinas valstybės pagalba, priklauso nuo derinimo su Europos Komisija ir išeina už Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimo vertinimo ribų.

Įvertinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad Konkurencijos taryba ginčijamo nutarimo dalyje pagrįstai nutraukė tyrimą panaikinus skundžiamus aktus, o likusioje dalyje, atlikusi išsamų tyrimą, nenustatė Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimo, todėl teisėtai ir pagrįstai tyrimą nutraukė. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 127 straipsnio 1 dalimi,

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjų Lietuvos pramonininkų konfederacijos, akcinės bendrovės „Achema“, akcinės bendrovės „Lifosa“ ir akcinės bendrovės „Orlen Lietuva“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai

Arūnas Kaminskas

Irena Paulauskienė

Milda Vainienė