Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Dalios Višinskienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų akcinės bendrovės „Orlen Lietuva“ ir akcinės bendrovės „Lifosa“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų Lietuvos pramonininkų konfederacijos, akcinės bendrovės „Achema“, akcinės bendrovės „Lifosa“ ir akcinės bendrovės „Orlen Lietuva“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjai Lietuvos pramoninkų konfederacija, akcinė bendrovė (toliau – ir AB) „Orlen Lietuva“, AB „Lifosa“ ir AB „Achema“ (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau ir Konkurencijos taryba, atsakovas) 2015 m. kovo 19 d. nutarimo 1S-27/2015 „Dėl viešuosius interesus atitinkančias paslaugas elektros energetikos sektoriuje reglamentuojančių teisės aktų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams tyrimo nutraukimo“ (toliau – ir Nutarimas) rezoliucinės dalies 1 punktą ir įpareigoti Konkurencijos tarybą atlikti papildomą tyrimą dėl galimo Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimo.

2. Pareiškėjai skunde nurodė, kad Konkurencijos taryba, pagal Lietuvos pramonininkų konfederacijos skundą atlikusi tyrimą dėl viešuosius interesus atitinkančias paslaugas (toliau – ir VIAP) energetikos sektoriuje reglamentuojančių teisės aktų suderinamumo su Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje nustatytais reikalavimais (toliau – ir Tyrimas), priimtame Nutarime konstatavo, jog nėra pagrindo daryti išvadą, kad su VIAP susijęs reguliavimas elektros energetikos sektoriuje veikiantiems ūkio subjektams nustato skirtingas konkurencijos sąlygas, ir Nutarimo 1 punktu nutraukė tyrimą.

3. Pažymėjo, kad AB „Achema“, AB „Lifosa“ ir AB „Orlen Lietuva“ yra Lietuvos Respublikoje veikiantys elektros energijos gamintojai, kuriems Lietuvos Respublikos energetikos ministerija yra išdavusi leidimus gaminti elektros energiją. Pagamintą elektros energiją naudoja savo ūkiniams poreikiams tenkinti, o AB „Achema“ ir AB „Lifosa“ taip pat tiekia elektros energiją kitiems jų teritorijoje esantiems juridiniams asmenims.

4. Paaiškino, kad dėl VIAP elektros energetikos sektoriuje reglamentuojančių įstatymų įgyvendinamųjų teisės aktų yra įpareigoti mokėti VIAP mokestį už savo pagamintą ir savo ūkiniams poreikiams sunaudotą elektros energiją, o AB „Achema“ ir AB „Lifosa“ atveju dar ir už elektros energiją, patiektą tiesiogine linija kitiems asmenims. Taigi taip sudaromos skirtingos konkurencijos sąlygos jiems ir kitiems elektros energijos gamintojams vykdyti elektros energijos gamybos veiklą, kadangi pareiškėjų sumokėtas VIAP mokestis yra išmokamas kitiems elektros energetikos sektoriuje veikiantiems ūkio subjektams. Be to, dėl įstatymų įgyvendinamaisiais teisės aktais nustatytų išimčių elektros energijos gamintojai, gaminantys elektros energiją iš atsinaujinančių energijos išteklių, yra atleisti nuo VIAP mokesčio, o tai atitinkamai ne tik didina pareiškėjų mokėtiną VIAP mokestį, bet ir sudaro skirtingas konkurencijos sąlygas jiems ir kitiems elektros energijos gamintojams vykdyti elektros energijos gamybos veiklą.

5. Akcentavo, kad Konkurencijos taryba nusprendė nutraukti tyrimą be teisėto ir pagrįsto pagrindo, neatlikusi išsamaus ir detalaus tyrimo, todėl yra pažeidžiamos jų teisės.

6. Nurodė, kad skundas Konkurencijos tarybai buvo pateiktas dar 2011 m. kovo 1 d., o tyrimas pradėtas 2011 m. spalio 20 d. Konkurencijos tarybos nutarimu Nr. 1S-212. Konkurencijos taryba skundą nagrinėjo daugiau nei 4 metus, tačiau argumentai, kuriais remdamasi nutraukė tyrimą, yra susiję su pačiais pirminiais ūkio subjektų veiklos pobūdžio vertinimo klausimais (t. y. kokią apskritai veiklą vykdo atitinkami ūkio subjektai), akivaizdžiai nereikalaujančiais tokios trukmės analizės.

7. Pareiškėjų teigimu, pagamintos elektros energijos sunaudojimas savo reikmėms (ūkiniams poreikiams) arba pardavimas kitiems subjektams elektros energijos gamintojo teritorijoje (tiesiogine linija) reiškia, kad likusioje rinkos dalyje sumažėja elektros energijos poreikis ir apribojamos kitų gamintojų galimybės parduoti savo pagamintą elektros energiją – jie turi arba mažinti savo gaminamos elektros energijos kiekius, arba ieškoti kitų pagamintos elektros energijos realizavimo galimybių. O nutraukus elektros energijos naudojimą savo ūkiniams poreikiams arba pardavimą kitiems subjektams elektros energijos gamintojo teritorijoje atsirastų tokių subjektų poreikis pirkti iš kitų šaltinių, taip perskirstant rinkos struktūrą.Net jei elektros energijos gamintojas, sunaudojantis savo pasigamintą elektros energiją savo ūkiniams poreikiams, nebūtų laikomas esamu konkurentu kitiems elektros energijos gamintojams, Konkurencijos taryba nepagristai nevertino potencialios konkurencijos galimybės. Jei konkrečiu laikotarpiu ūkio subjektas pagaminamą elektros energiją sunaudoja savo reikmėms (ūkiniams poreikiams), tai nereiškia, kad ateityje jis jos netieks į elektros tinklus. Bet kuris elektros energijos gamintojas teisės aktų nustatyta tvarka gali dalį pagamintos, tačiau nesunaudotos elektros energijos, patiekti į elektros tinklus, taip pat gali nuspręsti visą pagamintą energiją parduoti, o reikalingą kiekį nusipirkti iš kitų šaltinių, jei suderėta elektros energijos pirkimo kaina yra mažesnė, nei jos pardavimo. Todėl iš esmės bet kuris elektros energijos gamintojas, einamuoju laikotarpiu pagamintą energiją sunaudojantis savo reikmėms (ūkiniams poreikiams), yra bent jau potencialus konkurentas gamintojų, tiekiančių elektros energiją į tinklus, atžvilgiu.

8. Pareiškėjai nurodo, kad Nutarime pateiktas vertinimas, jog nagrinėjamos ūkio subjektų grupės vykdo skirtingą veiklą ir tarpusavyje nekonkuruoja, todėl VIAP reglamentavimas nelaikytinas nustatančiu skirtingas konkurencijos sąlygas, yra neteisingas, nepagrįstas ir prieštaraujantis tiek pačiosKonkurencijos tarybos, tiek Europos Komisijos ir ES teismų praktikai. VIAP reglamentavimu vieni ūkio subjektai yra remiami, o kiti įpareigoti mokėti VIAP mokestį (ir taip netiesiogiai remti pirmuosius subjektus). Tokiu reglamentavimu daroma įtaka vienų ir kitų ūkio subjektų padėčiai tiek potencialios jų tarpusavio konkurencijos, tiek ir bendros konkurencinės pozicijos rinkose, kuriose jie veikia, atžvilgiu.

9. Pareiškėjai atskirai išskiria ir Konkurencijos tarybos motyvą, kad elektros energijos gamintojų, gaminančių elektros energiją iš atsinaujinančių išteklių, atleidimas nuo VIAP mokesčio nelaikytinas šių subjektų privilegijavimu, nes šie gamintojai neva nevykdo ūkinės veiklos ir nekonkuruoja nei tarpusavyje, nei su elektros energiją parduodančiais gamintojais. Pareiškėjų nuomone, tokia Konkurencijos tarybos pozicija yra nepagrįsta. Pažymi, kad Konkurencijos taryba tyrimo metu neįvertino VIAP teisinio reglamentavimo įtakos esamai ar bent jau potencialiai konkurencijai tarp šių ūkio subjektų ne tik elektros energijos, bet ir kitose atitinkamose rinkose.

10. Pareiškėjo AB „Achema“ atstovas papildomai paaiškino, kad VIAP mechanizmas yra valstybės pagalba, pradėta įgyvendinti nesant Europos Komisijos privalomo pritarimo. Nurodė, kad pareiškėja akcinė bendrovė „Achema“ dėl prievolės mokėti VIAP mokestį ir remdama VIAP lėšų gavėjus, nesvarbu, ar pati bendrovė perka elektros energiją iš VIAP lėšų gavėjų, patiria akivaizdžią diskriminaciją dėl nepalankių gaminamų prekių pardavimo (eksporto) sąlygų. Dėl didėjančių gamybos sąnaudų ji priversta kelti produkcijos kainas. Dėl tokių sąlygų tampa nekonkurencinga ES rinkoje, kurioje stiprias pozicijas užima kitų valstybių narių gamintojai, analogiškų papildomų įmokų už elektros energijos naudojimą nemokantys. Tai verčia perplanuoti gamybą, ieškoti rinkų, kuriose galimai būtų mažesnė konkurencija ir galėtų būti paklausios brangesnės prekės. Taip valstybė sudaro apribojimus prekėms laisvai judėti suvaržydama galimybes eksportuoti produkciją į Europos Sąjungos rinką.

11. Atsakovas Konkurencijos taryba pateiktame atsiliepime su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

12. Atsiliepime nurodė, kad nėra jokio objektyvaus pagrindo teigti, jog tyrimo trukmė galėjo nulemti Konkurencijos tarybos sprendimą nutraukti tyrimą nenustačius pažeidimo. Konkurencijos įstatymas neapriboja tyrimų trukmės, nes šio įstatymo 23 straipsnio 5 dalis nustato galimybę pratęsti tyrimą. Pažymėjo, kad tyrimas nėra tik veiksmai, tiesiogiai įvardyti Konkurencijos įstatymo 25 straipsnyje. Tyrimo metu taip pat peržiūrima ir analizuojama informacija, vertinamos reikšmingos aplinkybės. Akivaizdu, kad be informacijos analizės ir vertinimo, tai taip pat reikalauja atitinkamų laiko sąnaudų, parengti atitinkamas išvadas ir Konkurencijos tarybai priimti atitinkamą sprendimą būtų neįmanoma.

13. Atkreipė dėmesį, kad Konkurencijos tarybos atliekamo tyrimo metu VIAP teisinis reglamentavimas keitėsi, todėl buvo būtina įvertinti naujas aplinkybes. Be to, Konkurencijos taryba tyrimą papildė ir vertino ne tik pareiškėjų skunde nurodytas aplinkybes, tačiau tyrė ir kitas su VIAP reguliavimu susijusias nuostatas dėl jų atitikties Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams (kaip nustatyta Nutarimo 5 dalyje).

14. Atsakovas pažymėjo, kad Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nustato, jog viešojo administravimo subjektai, įgyvendindami pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu Lietuvos Respublikoje, privalo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę. Pagal Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 16 dalį, ūkinė veikla suprantama kaip gamybinė, komercinė, finansinė ar profesinė veikla,susijusi su prekių pirkimu ar pardavimu, išskyrus atvejus, kai fiziniai asmenys prekę įsigyja asmeniniams ir namų ūkio poreikiams tenkinti.

15. Atsakovas akcentavo, kad Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 11 dalis nustato, jog prekė yra kiekvienas pirkimo ar pardavimo objektas, įskaitant visų rūšių paslaugas, darbus, teises ar vertybinius popierius. Pirkimu ar pardavimu laikomas prekės perleidimas ar įsigijimas pagal pirkimo–pardavimo, tiekimo, rangos sutartis ar kitus sandorius. Taigi Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio požiūriu, svarbu, kad ūkio subjektas ne tik gamintų, tačiau ir perleistų (ar įsigytų) tam tikrą objektą. Konkurencijos taryba pagrįstai konstatavo, kad Lietuvos pramonininkų konfederacija nepagrįstai lygina dvi skirtingas situacijas, t. y. kai elektros energijos gamintojai neparduoda savo pagamintos energijos kitiems, tačiau elektrą sunaudoja patys savo reikmėms, ir kai elektros energijos gamintojai vykdo ūkinę veiklą, tai yra parduoda prekę – elektros energiją. Elektros energijos naudojimas (ir gamyba, kai ši pagaminta elektros energija sunaudojama savo reikmėms) nelaikytinas ūkine veikla, todėl Konkurencijos taryba pagrįstai konstatavo, kad elektros energijos gamintojai, sunaudojantys elektros energiją savo reikmėms, ir elektros energiją parduodantys gamintojai tarpusavyje nekonkuruoja.

16. Atsakovo teigimu, pareiškėjai nepagrįstai sutapatina valstybės pagalbą ir Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio įpareigojimą viešojo administravimo subjektams užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, nors tai yra du skirtinguose teisės aktuose įtvirtinti skirtingi draudžiami veiksmai, kuriuos tirti yra įgaliotos skirtingos institucijos.

II.

17. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 15 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

18. Teismas nustatė, kad Konkurencijos taryba 2011 m. spalio 20 d. nutarimu Nr. 1S-212 pradėjo tyrimą dėl VIAP reglamentuojančių teisės aktų atitikties Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams. Tyrimas pradėtas pagal Lietuvos pramonininkų konfederacijos pareiškimą, kuriame teigiama, kad energetikos ministro ir Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) įstatymų įgyvendinamaisiais teisės aktais nustatytas VIAP sąrašas bei mokėjimų už šias paslaugas teisinis reguliavimas privilegijuoja elektros energiją gaminančias termofikacines elektrines, pagamintą šilumą tiekiančias į aprūpinimo šiluma sistemas, ir juridinius bei fizinius asmenis, elektros energijos gamybai naudojančius atsinaujinančius energijos šaltinius, o pagamintą elektros energiją naudojančius savo reikmėms.

19. Konkurencijos taryba 2012 m. kovo 8 d. nutarimu Nr. 1S-35, 2012 m. birželio 19 d. nutarimu Nr. 1S-79, 2012 m. rugsėjo 18 d. nutarimu Nr. 1S-124, 2012 m. gruodžio 13 d. nutarimu Nr. 1S-169, 2013 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. 1S-39 pakeitė 2011 m. spalio 20 d. nutarimą Nr. 1S-212, 2013 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 1S-82, 2013 m. rugsėjo 16 d. nutarimu Nr. 1S-125, 2013 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1S-179, 2014 m. vasario 18 d. nutarimu Nr. 1S-27/2014, 2014 m. gegužės 16 d. nutarimu Nr. 1S-76/2014, 2014 m. rugpjūčio 11 d. nutarimu Nr. 1S-127/2014, 2014 m. lapkričio 12 d. nutarimu Nr. 1S-182/2014 ir 2015 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 1S-18/2015 pratęsė tyrimo terminą.

20. Konkurencijos taryba 2015 m. kovo 19 d. posėdyje išnagrinėjo klausimą dėl VIAP elektros energetikos sektoriuje reglamentuojančių teisės aktų atitikties Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams tyrimo nutraukimo ir priėmė nutarimą 1S-27/2015 „Dėl viešuosius interesus atitinkančias paslaugas elektros energetikos sektoriuje reglamentuojančių teisės aktų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams tyrimo nutraukimo“. Nutarimo 1 punktu Konkurencijos taryba nutarė nutraukti tyrimą dėl viešuosius interesus atitinkančias paslaugas elektros energetikos sektoriuje reglamentuojančių teisės aktų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams. Nutarimo 2 punktu nutarė rekomenduoti Energetikos ministerijai pradėti viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje finansavimo schemos ir joje taikomų atitinkamų paramos priemonių derinimą su Europos Komisija.

21. Teismas nurodė, kad ginčijamu nutarimu buvo vertinama, ar energetikos ministro 2009 m. lapkričio 24 d. įsakymo Nr. 1-214 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje sąrašo nustatymo“ (toliau – ir VIAP sąrašas) 1.2 papunktis, Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikimo tvarkos aprašo, patvirtinto energetikos ministro 2009 m. lapkričio 24 d. įsakymu Nr. 1-215 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir VIAP teikimo tvarkos aprašas), 6.2, 8.2, 25,26.2 ir 26.3 papunkčiai, Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų kainos skaičiavimo metodikos, patvirtintos Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2007 m. spalio 19 d. nutarimu Nr. 03-82 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų kainos skaičiavimo metodikos“, 3 ir 4 punktai atitinka Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus.

22. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2012 m. liepos 18 d. priėmė nutarimą Nr. 916 „Dėl Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, kuriuo patvirtino Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje teikimo tvarkos aprašą (toliau – ir Paslaugų teikimo tvarkos aprašas). Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2012 m. rugsėjo 19 d. nutarimu Nr. 1157„Dėl Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje lėšų administravimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtino Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje lėšų administravimo tvarkos aprašą (toliau – ir VIAP lėšų administravimo tvarkos aprašas). Komisijos nutarimu Nr. 03-279 „Dėl Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje kainos nustatymo metodikos patvirtinimo“ buvo patvirtinta nauja Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje kainos nustatymo metodika (toliau – ir Metodika). Energetikos ministro 2013 m. balandžio 5 d. įsakymu Nr. 1-81 „Dėl kai kurių energetikos ministro įsakymų pripažinimo netekusiais galios“ VIAP sąrašas ir VIAP teikimo tvarkos aprašas buvo pripažinti netekusiais galios.

23. Teismas nurodė, kad Konkurencijos taryba nustatė, jog į Paslaugų teikimo tvarkos aprašą, VIAP lėšų administravimo tvarkos aprašą ir Metodiką iš esmės buvo perkeltos Lietuvos pramonininkų konfederacijos skųstos VIAP sąrašo, VIAP teikimo tvarkos aprašo ir Komisijos 2007 m. spalio 19 d. nutarimu N r. 03-82 patvirtintos metodikos nuostatos.

24. Teismas, vertindamas pareiškėjų skundo teiginius, kad Konkurencijos taryba nepagrįstai ilgai vykdė tyrimą, pažymėjo, jog Konkurencijos įstatymas neapriboja tyrimų trukmės, nes to paties įstatymo 23 straipsnio 5 dalis nustato galimybę pratęsti tyrimą. Įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, teismas konstatavo, kad tyrimas buvo nustatytais terminais ir motyvuotai pratęsiamas Konkurencijos tarybos nutarimais. Pratęsimų pagrindas buvo nepakankamas informacijos kiekis. Tyrimo metu buvo analizuojami ir vertinami Energetikos ministerijos, AB „Litgrid“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Baltpool“ paaiškinimai bei Paslaugų teikimo tvarkos aprašo 7.2–7.6 papunkčiuose nustatyti VIAP bei VIAP lėšų administratoriaus statusą reglamentuojantys teisės aktai. Pažymėjo, kad Konkurencijos tarybos atliekamo tyrimo metu VIAP teisinis reglamentavimas keitėsi. Be to, kaip matyti iš ginčijamo Nutarimo 5 dalies, Konkurencijos taryba buvo aktyvi ir tyrimą pildė ir vertino ne tik skunde nurodytas aplinkybes, tačiau tyrė ir kitas su VIAP reguliavimu susijusias nuostatas dėl jų atitikties Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams. Teismas sprendė, kad tyrimas buvo atliekamas nepažeidžiant teisės aktų.

25. Teismas nurodė, kad ginčijamu Nutarimu nuspręsta nutraukti tyrimą dviem pagrindais: nenustačius teisės pažeidimo ir panaikinus skundžiamus teisės aktus. Teismas, vertindamas pastarąjį pagrindą, konstatavo, kad atsižvelgiant į energetikos ministro 2013 m. balandžio 5 d. įsakymą Nr. 1-81 „Dėl kai kurių energetikos ministro įsakymų pripažinimo netekusiais galios“ ginčijamu Nutarimu Konkurencijos tarybos atliekamas tyrimas dėl VIAP sąrašo ir VIAP teikimo tvarkos aprašo atitikties Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams buvo pagrįstai nutrauktas remiantis Konkurencijos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 3 punktu ir 24 straipsnio 4 dalies 6 punktu, t. y. panaikinus skundžiamą teisės aktą.

26. Teismas, vertindamas, ar Konkurencijos taryba teisėtai ir pagrįstai nutraukė likusios dalies tyrimą nenustačiusi Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimo, pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog AB „Achema“, AB „Lifosa“ ir AB „Orlen Lietuva“ yra Lietuvos Respublikoje veikiantys elektros energijos gamintojai, kuriems Lietuvos Respublikos energetikos ministerija yra išdavusi leidimus gaminti elektros energiją. Nėra ginčo ir dėl to, kad pagamintą elektros energiją naudoja savo ūkiniams poreikiams tenkinti, o AB „Achema“ ir AB „Lifosa“ taip pat tiesiogine linija tiekia elektros energiją kitiems jų teritorijoje esantiems tretiesiems asmenims. Taigi, vienu atveju elektros energija naudojama tik savo ūkiniams poreikiams tenkinti, t. y. nėra parduodama, o kitu atveju elektros energija tiekiama kitiems jų teritorijoje esantiems juridiniams asmenims. Teismas sprendė, kad pirmuoju atveju elektros gamyba ir jos naudojimas savo ūkiniams poreikiams tenkinti nėra ūkinė veikla Konkurencijos įstatymo prasme, kadangi nėra susijusi su prekių pirkimu ar pardavimu, t. y. elektros energija nėra parduodama, o naudojama asmeniniams poreikiams tenkinti. Vertindamas antrąjį atvejį, teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad gamintojai nekonkuruoja dėl elektros energijos tiekimo tiesiogine linija tretiesiems asmenims, kadangi toks elektros energijos tiekimas suponuoja išimtinį elektros energijos tiekimo pobūdį.

27. Teismas pažymėjo, kad tam, jog vartotojas galėtų gauti elektros energiją iš kitų gamintojų, nei yra sujungtas tiesiogine linija, jis turėtų būti prijungtas prie skirstymo arba perdavimo tinklų. Teismas vertino, kad dėl tokiu būdu tiekiamos elektros energijos gamintojai iš esmės nekonkuruoja, kadangi vartotojas gauna tik to gamintojo elektros energiją, su kuriuo sujungtas tiesiogine linija. Atsižvelgiant į tai, šioje ginčijamo Nutarimo dalyje buvo teisėtai ir pagrįstai tyrimas nutrauktas nenustačius teisės pažeidimo.

28. Teismas nurodė, kad pareiškėjai rėmėsi Konkurencijos tarybos 2015 m. kovo 31d. nutarimu Nr. 2S-5/2015 teigdami, kad turėjo būti vertinama ir potenciali konkurencija. Tačiau, kaip paaiškino atsakovas, šiame nutarime buvo nagrinėjamas Šiaulių miesto savivaldybės sprendimas, kuriuo buvo panaikinta galimybė nepriklausomiems šilumos gamintojams patekti į Šiaulių miesto šilumos gamybos rinką. Taigi nagrinėjamos bylos ir 2015 m. kovo 31d. nutarimo 2S-5/2015 faktinės aplinkybės ir teisinis reguliavimas yra iš esmės skirtingi, todėl išaiškinimai 2015 m. kovo 31d. nutarime Nr. 2S-5/2015 esant visiškai skirtingoms faktinėms aplinkybėms ir teisiniam reguliavimui nesaisto atsakovo atliekant tyrimą nagrinėjamu atveju.

29. Teismas pareiškėjų argumentų dėl to, kad nagrinėjamas teisinis reguliavimas yra valstybės pagalba, nevertino, kadangi, kaip pagrįstai nurodo atsakovas, pareiškėjai nepagrįstai sutapatina valstybės pagalbą ir Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio įpareigojimą viešojo administravimo subjektams užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, kuriuos tiria skirtingos įgaliotos institucijos. Kaip matyti iš ginčijamo Nutarimo rezoliucinės dalies ir motyvų (58–60 paragrafai), atsakovui kilo abejonių dėl VIAP reguliavimo prilyginimo valstybės pagalbai, todėl Nutarimo 2 punkte nutarė rekomenduoti Energetikos ministerijai pradėti viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje finansavimo schemos ir joje taikomų atitinkamų paramos priemonių derinimą su Europos Komisija. Taigi vertinimas, ar VIAP reguliavimas laikytinas valstybės pagalba, priklauso nuo derinimo su Europos Komisija ir išeina už Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimo vertinimo ribų.

30. Pareiškėjų motyvai dėl to, kad nagrinėjamas teisinis reguliavimas yra valstybės pagalba, nevertintinas, kadangi, kaip pagrįstai nurodo atsakovė, pareiškėjos nepagrįstai sutapatina valstybės pagalbą ir Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio įpareigojimą viešojo administravimo subjektams užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, kuriuos tiria skirtingos įgaliotos institucijos. Kaip matyti iš ginčijamo nutarimo rezoliucinės dalies ir motyvų (58–60 paragrafai), atsakovei kilo abejonių dėl VIAP reguliavimo prilyginimo valstybės pagalbai, todėl ginčijamo nutarimo 2 punkte nutarė rekomenduoti Energetikos ministerijai pradėti viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje finansavimo schemos ir joje taikomų atitinkamų paramos priemonių derinimą su Europos Komisija. Taigi vertinimas, ar VIAP reguliavimas laikytinas valstybės pagalba, priklauso nuo derinimo su Europos Komisija ir išeina už Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimo vertinimo ribų.

31. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad Konkurencijos taryba ginčijamo Nutarimo dalyje pagrįstai nutraukė tyrimą panaikinus skundžiamus aktus, o kitoje dalyje, atlikusi išsamų tyrimą, nenustatė Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimo, todėl teisėtai ir pagrįstai tyrimą nutraukė.

III.

32. Pareiškėjai AB „Lifosa“ ir AB „Orlen Lietuva“ (toliau – ir Apeliantai) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjų skundą patenkinti. Apeliaciniame skunde nurodo, kad apeliantai su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu ir jame pateiktais argumentais nesutinka, mano, kad sprendimas yra priimtas netinkamai pritaikius teisės normas ir neteisingai įvertinus reikšmingas faktines aplinkybes. Sprendimas atkartoja Konkurencijos tarybos poziciją bei argumentus, jame nėra pasisakyta dėl daugelio pareiškėjų procesiniuose dokumentuose nurodytų argumentų bei aplinkybių, todėl nėra pakankamai motyvuotas.

33.Apeliantai nesutinka su Konkurencijos tarybos ir pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimo sąlygų nebuvimo ir teigia, kad toks vertinimas nėra pagrįstas nei teisės aktais, nei teismų praktika bei prieštarauja Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 16 ir 17 dalims, 4 straipsniui, taip pat neatitinka Europos Sąjungos konkurencijos teisės aktų, teismų praktikos ir doktrinos, kuria reguliuojančios institucijos ir teismai turi vadovautis savo praktikoje aiškindami ir taikydami atitinkamas Konkurencijos įstatymo nuostatas.

34.Pažymi, kad klasifikuodamas elektros energijos gamybą savo ūkiniams poreikiams kaip nesusijusią su ūkine veikla, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai susiaurino ūkinės veiklos ir ūkio subjekto apibrėžimą, įtvirtintą Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 16 ir 17 dalyse. Ūkinė veikla negali būti aiškinama siaurai ir atskirai nuo kitų Konkurencijos įstatymo sąvokų, t. y. vien tik kaip prekių pirkimas ir pardavimas, o apima ir susijusią veiklą. Tokią išvadą patvirtina Europos Sąjungos teismų praktika ir Europos Komisijos išaiškinimai, kuriuose pripažįstama, kad elektros energijos gamintojai, gamindami elektros energiją savo ūkiniams poreikiams, yra ūkio subjektai, vykdantys ūkinę veiklą. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjai turi leidimus gaminti elektros energiją bet kokiais tikslais (t. y. tiek savo ūkiniams poreikiams (tolesnės produkcijos gamybai), tiek pardavimui), be to, turėjo teisę vykdyti pagamintos elektros energijos tiekimo veiklą. Vadovaujantis Elektros energetikos įstatymo 16 straipsnio 21 dalimi, leidimas vykdyti nepriklausomo elektros energijos tiekimo veiklą šio įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis išduodamas asmenims, kurie verčiasi ūkine komercine veikla Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje ir atitinka kitas nurodytoje teisės normoje nustatytas sąlygas.

35.Apeliantai teigia, kad šiuo atveju jų vykdoma veikla negali būti laikoma savo pobūdžiu nepatenkančia į ekonominės veiklos sritį ar priskiriama viešosioms funkcijoms. Atitinkamai ir išvada, kad apeliantai nevykdo ūkinės veiklos yra visiškai nepagrįsta nurodytos Europos Komisijos ir Teisingumo Teismo praktikos kontekste bei patvirtina, kad teismas visiškai neatsižvelgė ir neįsigilino į nagrinėjamos situacijos ypatumus. Komisija savo periodinėse elektros energijos rinkos stebėsenos ataskaitose išskiria elektros energijos gamybos rinką kaip atskirą prekės rinką, į kurią patenka visi elektros energijos gamintojai, tiek pagamintą energiją suvartojantys savo ūkiniams poreikiams arba parduodantys kitiems subjektams jo teritorijoje (tiesiogine linija), tiek ir tiekiantys ją į tinklus. Komisija pripažįsta elektros energijos gamintojus, gaminančius elektros energiją savo ūkiniams poreikiams, ūkio subjektais, veikiančiais toje pačioje rinkoje kaip ir kiti elektros energijos gamintojai.

36.Akcentuoja, kad Komisija, kaip valstybinis rinkos reguliatorius, ūkio subjektus, gaminančius elektros energiją savo ūkiniams poreikiams tenkinti, vienareikšmiškai priskiria elektros gamintojų rinkai. Nagrinėjamos situacijos kontekste tai yra labai svarbi aplinkybė, kuri pirmosios instancijos teismo liko visiškai neįvertinta.

37.Apeliantai taip pat nurodo, kad Konkurencijos tarybos ir teismo pateikiamas pareiškėjų vykdomos ūkinės veiklos (elektros energijos gamybos) įvertinimas prieštarauja ankstesnei pačios Konkurencijos tarybos praktikai, pvz., Konkurencijos tarybos 2015 m. kovo 31 d. nutarime Nr. 2S-5/2015 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimų, susijusių su Šiaulių miesto šilumos ūkio vystymu, atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams“ įvertinta analogiška byloje nagrinėjamai situacijai ūkio subjektų veikla gaminant ir tiekiant šilumos energiją: viešojo administravimo subjekto veiksmais nepriklausomiems šilumos gamintojams buvo uždrausta patekti į šilumos gamybos rinką, kurioje veikė šilumos gamintojas, kuris kartu yra ir savo pagamintos šilumos tiekėjas.

38.Apeliantų teigimu, byloje yra nagrinėjama analogiška situacija, kai apeliantai savo tolesnės ūkinės veiklos vykdymui - prekių tiekimui atitinkamoje rinkoje, gaminasi dalį reikalingos elektros energijos (t. y. neperka iš kitų elektros energijos gamintojų). Atsižvelgiant į ekonominį naudingumą, apeliantai taip pat gali pasirinkti, ar pirkti kitų elektros energijos gamintojų tiekiamą elektros energiją, ar gaminti ją patiems. Pabrėžia, kad apeliantai gaminasi tik dalį elektros energijos, kurią naudoja savo ūkinėje veikloje, tuo tarpu kitą dalį perka iš kitų elektros energijos gamintojų. Tai dar kartą pagrindžia, kad elektros energija, gaminama savo ūkiniams poreikiams, ir kitų gamintojų gaminama elektros energija yra pakeičiamos ir patenka į tą pačią atitinkamą prekės rinką.

39.Nesutinka su teismo vertinimu, kad Konkurencijos tarybos 2015 m. kovo 31 d. nutarime Nr. 2S-5/2015 pateikiami išaiškinimai nesaisto Konkurencijos tarybos esant skirtingoms faktinėms aplinkybėms ir teisiniam reguliavimui, kadangi šiuo atveju skirtingos faktinės aplinkybės ir teisinis reglamentavimas yra teisiškai nereikšmingi argumentai, nes veiklos kaip ūkinės kvalifikavimas yra atliekamas taikant konkurencijos teisės normas bei išaiškinimus, vienodai galiojančius visuose pramonės sektoriuose. Dėl šių priežasčių, nepaisant, kad analogiška ūkinės veiklos vykdymo prasme situacija susiklostė kitame energetikos sektoriuje, tiek Konkurencijos taryba, tiek ir pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į šias konkurencijos teisės nuostatų taikymo prasme reikšmingas aplinkybes.

40.Akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas sprendime padarė klaidingą ir nepagrįstą išvadą, jog apeliantų vykdoma elektros energijos gamyba nėra laikytina ūkine veikla. Atitinkamai nepagrįstomis laikytinos ir iš to daromos pirmosios instancijos teismo išvados, kad Konkurencijos taryba neva teisingai nustatė, jog elektros energiją savo reikmėms (ūkiniams poreikiams) gaminantys subjektai yra skirtingoje padėtyje nei kiti gamintojai, kurie yra remiami iš VIAP lėšų, todėl nėra pagrindo pažeidimo konstatavimui. Pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškindamas konkurencijos teisės normas ir nepasisakydamas dėl svarbių bylai aplinkybių, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

41.Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad Konkurencijos taryba pagrįstai nenustatė pažeidimo egzistavimo, taip pat nepagrįstai nurodo, jog apeliantai, tiekdami elektros energiją tiesioginėmis linijomis, nekonkuruoja su kitais gamintojais, todėl dėl VIAP finansavimo schemos neatsiranda konkurencijos skirtumų. Pažymi, kad norint konstatuoti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pažeidimą, pirmiausia reikia nustatyti atskirų ūkio subjektų diskriminavimą ar privilegijavimą, ir tik tada vertinti, ar toks diskriminavimas ar privilegijavimas turi ar gali turėti neigiamą poveikį konkurencijai atitinkamoje rinkoje.

42.Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl to, kad apeliantai, tiekdami elektros energiją tiesioginėmis linijomis, nekonkuruoja su kitais elektros energijos gamintojais, nepagrįstai susieja dvi skirtingas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies taikymo sąlygas į vieną, t. y. tiek atskirų ūkio subjektų diskriminavimą/privilegijavimą, tiek esamą ar galimą neigiamą poveikį konkurencijos sąlygoms atitinkamose rinkose. Taigi remiantis šiais argumentais, pirmosios instancijos teismas atliko neteisingą būtinųjų pažeidimo sąlygų analizę ir tinkamai neįvertino ir nepagrįstai nekonstatavo pirmosios Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies sąlygos egzistavimo.

43.Apeliantai pažymi, kad Konkurencijos taryba tyrimo metu ir Nutarime iš esmės tinkamai neapibrėžė atitinkamų rinkų, kuriose atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų dėl VIAP finansavimo schemos reguliavimo. Nutarime Konkurencijos taryba laikosi pozicijos, kad atitinkamos rinkos apibrėžimas nėra būtinas, remiantis tuo, kad elektros energijos gamyba savo ūkiniams poreikiams nėra ūkinė veikla, dėl tiesiogine linija gaunančio elektros energijos vartotojo gamintojai neva nekonkuruoja, kitos su pagamintos elektros energijos panaudojimu susijusios rinkos neturi būti vertinamos. Iš esmės analogiškos pozicijos sprendime laikosi ir pirmosios instancijos teismas. Tačiau tokia teismo ir Konkurencijos tarybos pozicija yra nepagrįsta ir prieštarauja tiek pačios Konkurencijos tarybos ankstesnei praktikai bei išaiškinimams, tiek LVAT jurisprudencijai.

44.Pabrėžia, kad Konkurencijos tarybos Nutarime pateiktas atitinkamos rinkos apibrėžimas iš esmės neatitinka net minimalių tokio pobūdžio analizei taikytinų standartų. Nutarime nėra pateikiamas nei geografinės, nei prekės rinkos įvertinimas. Tokiu būdu Konkurencijos taryba negalėjo padaryti pagrįstų ir motyvuotų išvadų dėl skirtingų konkurencijos sąlygų nebuvimo atitinkamose rinkose dėl VIAP finansavimo schemos. Tik nagrinėjant bylą teisme Konkurencijos taryba pradėjo aiškinti atitinkamas rinkas pateikiant vertinimą, kurio nebuvo Nutarime, todėl atitinkamai ir Konkurencijos tarybos išvados, neatlikus analizės jau konkrečiai apsibrėžtos rinkos kontekste ir neįvertinus veiklos šioje rinkoje ypatumų, negali būti laikomos teisingomis, išsamiomis ir pakankamomis.

45.Apeliantų teigimu, visi elektros energijos gamintojai veikia vienoje elektros energijos gamybos rinkoje, taip pat konkuruoja elektros energijos pardavimo rinkoje, kuri yra atskira atitinkama rinka. Poįstatyminis VIAP finansavimo schemos reguliavimas sukuria situaciją, kai vieni elektros energijos gamintojai yra įpareigojami mokėti VIAP mokestį, tuo tarpu kiti gamintojai tokios pareigos neturi. Tokiu būdu pastarųjų elektros energijos gamybos sąnaudos yra ženkliai mažesnės ir jie įgyja konkurencinį pranašumą prieš kitus gamintojus. Pagamintos elektros energijos suvartojimas savo reikmėms (ūkiniams poreikiams) arba elektros energijos pardavimas kitiems subjektams (pvz., tiesiogine linija) reiškia, kad likusioje rinkos dalyje sumažėja elektros energijos poreikis ir apribojamos kitų gamintojų galimybės parduoti savo pagamintą elektros energiją - jie turi arba mažinti savo gaminamos elektros energijos kiekius, arba ieškoti kitų pagamintos elektros energijos realizavimo galimybių. Tuo tarpu nutraukus elektros energijos vartojimą savo ūkiniams poreikiams arba pardavimą kitiems subjektams elektros energijos gamintojo teritorijoje automatiškai atsirastų tokių subjektų poreikis pirkti iš kitų šaltinių, taip perskirstant elektros energijos gamybos rinkos struktūrą. Taigi VIAP reguliavimas sudaro skirtingas konkurencines sąlygas vienodose situacijose esantiems elektros energijos gamintojams. Nurodyto konkurencijos iškraipymo teismas visiškai nevertino atsižvelgiant išimtinai į klaidingą prielaidą, kad elektros energijos gamyba savo ūkiniams poreikiams tenkinti nėra ūkinė veikla.

46.Apeliantai nesutinka ir su teismo sprendime nurodytais argumentais, kad elektros energijos gamintojai neva nekonkuruoja dėl elektros energijos tiekimo tiesiogine linija. Vien aplinkybė, kad prie elektros energijos gamintojo įrenginių tiesioginėmis linijomis prijungti ūkio subjektai perka elektros energiją iš kitų (kadangi nėra prijungti prie perdavimo ar skirstomųjų tinklų), neeliminuoja VIAP finansavimo schemos neigiamos įtakos konkurencijai. Teismo sprendime pateiktas vertinimas, jog nagrinėjamos ūkio subjektų grupės vykdo skirtingą veiklą ir tarpusavyje nekonkuruoja, yra neteisingas, nepagrįstas ir prieštaraujantis tiek pačios Konkurencijos tarybos, tiek Europos Komisijos ir ES teismų praktikai.

47.Pirmosios instancijos teismas taip pat visiškai neįvertino pareiškėjų skunde pateiktų argumentų dėl Konkurencijos tarybos neatsižvelgimo į potencialios konkurencijos egzistavimą. Potenciali konkurencija, tiksliau jos eliminavimas, turėjo būti vertinamas ne apibrėžiant atitinkamą rinką, o vertinant VIAP finansavimo schemos reguliavimo poveikį konkurencijai, įskaitant potencialiai konkurencijai.

48.Akcentuoja, kad potencialios konkurencijos įvertinimas atliekant tyrimą dėl Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimo yra įprasta Konkurencijos tarybos praktika vertinant minėto pažeidimo poveikį konkurencijai. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo nurodyti argumentai, kad Konkurencijos tarybos 2015 m. kovo 31 d. nutarimas Nr. 2S-5/2015 vertino visiškai skirtingą situaciją nei nagrinėjamu atveju yra nepagrįsti, kadangi Konkurencijos taryba nagrinėjamu atveju, kaip ir 2015 m. kovo 31 d. nutarimo Nr. 2S-5/2015 atveju, remiantis susiformavusia Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimų nagrinėjimo praktika, privalėjo įvertinti reguliavimo poveikį ne tik esamai, bet ir potencialiai konkurencijai, tačiau to nepadarė.

49.Konkurencijos taryba turėjo įvertinti VIAP finansavimo schemos reguliavimo įtaką ne tik realiai, bet ir potencialiai konkurencijai. Konkurencijos taryba šių aplinkybių nevertino, todėl atliktas tyrimas laikytinas neišsamiu ir neobjektyviu. Apeliantų teigimu, elektros energijos gamintojai, gaminantys energiją savo ūkiniams poreikiams, taip pat yra ūkio subjektai, gaminantys atitinkamą produkciją bei teikiantys ją rinkai. Šios produkcijos gamybai, nurodyti gamintojai, be kita ko, naudoja savo ūkiniams poreikiams pasigamintą elektros energiją, taip siekdami sumažinti savo kaštus bei efektyviai konkuruoti atitinkamoje produkto rinkoje. Tačiau nurodyta elektros energija yra papildomai apmokestinama VIAP mokesčiu. Tuo tarpu vadovaujantis VIAP teikimo tvarkos aprašo 20.1 p., gamintojai, naudojantys elektros energijos gamybai atsinaujinančius energijos išteklius, yra atleisti nuo VIAP mokesčio už savo pasigamintą ir savo ūkiniams poreikiams suvartotą elektros energiją, todėl nepatiria papildomų su VIAP mokesčiu susijusių kaštų. Tokiu būdu, vienodoje padėtyje esantiems subjektams nustatant skirtingą reguliavimą yra sukuriamos skirtingos konkurencinės sąlygos ūkio subjektų gaminamo produkto rinkoje.

50.Apeliantų vertinimu, elektros energijos gamintojų diferencijavimas atsižvelgiant į gamybai naudojamų išteklių rūšį, kai bent keletas šių rūšių yra skatinamos ir remiamos visos Europos Sąjungos mastu, nėra objektyviai pateisinamas. Pabrėžtina, kad toks skirtingų konkurencijos sąlygų nustatymas kyla išimtinai iš VIAP teikimo tvarkos aprašo bei kitų poįstatyminių teisės aktų ir nėra numatytas nei Elektros energetikos įstatyme, nei kituose įstatymuose. Atsižvelgiant į tai, skirtingų konkurencinių sąlygų sudarymas VIAP teikimo tvarkos aprašu prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai.

51.Pažymi, kad Konkurencijos taryba Nutarime nepagrįstai nevertino VIAP reguliavimo poveikio ir konkurencijos iškraipymo susijusiose rinkose, o teismas dėl šių aplinkybių apskritai nepasisakė.

52.Aiškinant Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pirmąją ir antrąją sąlygą laikytina, kad viešojo administravimo subjekto sprendimas, nustatantis diskriminacines ar privilegijuojančias sąlygas ūkio subjektams, gali turėti poveikį konkurencijai (sudaryti skirtingas konkurencijos sąlygas) nebūtinai tik toje pačioje rinkoje, kurioje veikia diskriminuojami ar privilegijuojami ūkio subjektai. Konkurencijos teisės doktrinoje ir praktikoje visuotinai pripažįstama, kad konkurenciją ribojantys veiksmai gali būti atlikti vienoje rinkoje, o neigiamos pasekmės konkurencijai atsirasti - ir kitoje, ar tik kitoje atitinkamoje rinkoje (pvz., piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi vienoje rinkoje, poveikis konkurencijai - kitoje rinkoje, ir pan.). Konkurencijos taryba nepagrįstai remiasi Konkurencijos tarybos 2015 m. kovo 31 d. nutarimo Nr. 2S- 5/2015 127 pastraipa bandydama pagrįsti, kad neva nereikia vertinti VIAP finansavimo schemos reguliavimo poveikio konkurencijai susijusiose atitinkamose rinkose, kadangi nurodyta pastraipa buvo pateikta visiškai kitame kontekste. Nurodytame Konkurencijos tarybos nutarime, atsiliepiant į pažeidėjo gynybos argumentus, buvo pasisakyta dėl to, kad neturi būti vertinamos kitos diskriminuojamų ūkio subjektų veiklos, kurios, pažeidėjo vertinimu, buvo nesąžiningai vykdomos.

53.Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, Konkurencijos taryba turėjo įvertinti VIAP finansavimo schemos reguliavimo įtaką ir kitose nei elektros energijos gamybos ir/ar pardavimo rinkose. Konkurencijos taryba šių aplinkybių nevertino, todėl atliktas tyrimas laikytinas neišsamiu ir neobjektyviu.

54.Nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytu teiginiu, kad VIAP schemos pripažinimas valstybės pagalba neturi įtakos Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimo vertinimo kontekste, kadangi tai yra skirtingi konkurencijos teisės pažeidimai, todėl su tuo susiję pareiškėjų motyvai yra nevertintini. Nėra ginčo dėl to, kad vienas iš valstybės pagalbos požymių yra tai, kad pagalba iškraipo arba gali iškraipyti konkurenciją, kitas - valstybės pagalba suteikia išskirtinę naudą. Analogiškai, vertinant Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimo sąlygų buvimą, yra vertinama, ar analizuojamas reguliavimas teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl to atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų. Taigi analizuojami kriterijai tiek vienu, tiek ir kitu atveju yra iš esmės vienodi.

55.Konkurencijos tarybai pripažinus VIAP schemą atitinkančia valstybės pagalbos požymius, atitinkamai turėjo būti konstatuotas ir Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimo pirmosios ir antrosios sąlygų buvimas. Priešingu atveju, Konkurencijos tarybos Nutarimas prieštarautų pats sau. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į šiuos pareiškėjų pateiktus argumentus ir priėmė nepagrįstą sprendimą.

56.Pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo priimtas neįsigilinus į nagrinėjamo teisinio reglamentavimo ypatumus bei tinkamai nepritaikius atitinkamų konkurencijos teisės nuostatų. Be to, didžioji dalis proceso metu pateiktų pareiškėjų argumentų apskritai liko neįvertinti, o teismo argumentacija yra tokia lakoniška, kad priimtas sprendimas niekaip negali būti laikomas tinkamai motyvuotu.

57.Nors teismas itin ilgos Konkurencijos tarybos vykdyto tyrimo trukmės nelaikė procedūriniu pažeidimu, atkreiptinas dėmesys į tai, kad tyrimo nutraukimo motyvai yra susiję su pačiais pirminiais bet kokio konkurencijos teisės pažeidimo tyrimo metu kylančiais klausimais, t. y. kokiose rinkose veikia ūkio subjektas ir ar jis apskritai laikomas vykdančiu ūkinę veiklą. Akivaizdu, kad Konkurencijos taryba nebūtų trejus metus vykdžiusi tyrimo, jei šiuos klausimus tyrimo pradžioje būtų vertinusi taip, kaip skundžiamame Nutarime. Kitaip tariant, argumentai, kuriais remiantis buvo nutrauktas tyrimas dėl VIAP finansavimo schemos, galėjo ir turėjo būti žinomi jau pačioje tyrimo dėl VIAP finansavimo schemos pradžioje. Akivaizdu, kad tyrimo pradžioje ir jo eigoje šių aplinkybių vertinimas buvo kitoks, o jo pasikeitimas pačioje tyrimo pabaigoje parodo tik tai, kad Konkurencijos taryba vilkino tyrimą ir neįsigilino į situacijos bei apeliantų nurodomų konkurencijos problemų esmę. Konkurencijos tarybos proceso vilkinimas užkirto galimybes apeliantams tinkamai apginti savo teises, nes Konkurencijos tarybai dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo atsirado oficialus pagrindas tyrimą nutraukti, kas dalyje ir buvo padaryta.

58.Atsakovas pateiktame atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.

59.Atsiliepime nurodo, kad nesutinka su apeliantų teiginiais, kad Nutarime nėra detaliai analizuojamos ir apibrėžiamos atitinkamos rinkos. Apeliantų teigimu, elektros energijos gaminimas (tiekimas sau) yra laikytinas ūkine veikla, ir iš esmės bet kurie elektros energijos gamintojai gali būti laikomi konkurentais (bent potencialiais), nepriklausomai nuo to, ar pagamintą energiją tiekia į tinklus, ar ją sunaudoja savo reikmėms.

60.Atitinkama rinka yra tam tikros prekės rinka tam tikroje geografinėje teritorijoje (Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 1 dalis). Pažymi, kad rinkos apibrėžimas yra priemonė konkurencijos riboms tarp ūkio subjektų nustatyti ir apibrėžti, o pagrindinis jo tikslas - sistemingai nustatyti konkurencijos ribojimus, su kuriais susiduria ūkio subjektai. Rinkos apibrėžimas nėra savitikslis dalykas, todėl kiekvienu konkrečiu atveju reikia įvertinti, kokia galima konkurencijos problema yraanalizuojama ir kokiu tikslu siekiama nustatyti atitinkamos rinkos apibrėžimą. Poreikis atitinkamą rinką tiksliai ir detaliai apibrėžti priklauso nuo nagrinėjamo pažeidimo pobūdžio. Veiksmų vertinimas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio aspektu ir Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimui konstatuoti pakanka nustatyti, kad ūkio subjektai konkuruoja ar galėtų konkuruoti nesant diskriminacinių ir sąžiningos konkurencijos sąlygų neatitinkančių ribojimų, t. y. rinkos apibrėžimui yra taikomi specifiniai, minimalūs reikalavimai. Šiuo atveju, kaip matyti iš Nutarimo, nebuvo pagrindo nagrinėti, kokia atitinkama rinka turėtų būti apibrėžta, kadangi buvo nagrinėjama veikla, kuri apskritai nelaikytina ūkine veikla.

61.Atsakovas atkreipia dėmesį, kad apeliantai iškraipoKonkurencijos įstatyme pateiktą „ūkinės veiklos“ apibrėžimą, kadangi jame nėra nurodyta, jog ūkinė veikla yra prekių pirkimo ir pardavimo bei kita susijusi veikla, o yra būtent nurodyta priešingai: veikla yra ūkinė tuomet, kai gamybinė, komercinė, finansinė ar profesinė veikla yra susijusi su prekių pirkimu ar pardavimu.

62.Pažymi, kad tai, jog aplinkybę, kad vien elektros gaminimas (tiekimas sau) nėra laikytinas ūkine veikla, patvirtina ir pačių apeliantų apeliaciniame skunde pateikta Europos Komisijos praktika koncentracijų bylose, iš kurių matyti, kad nėra išskiriama atskira elektros gamybos rinka - elektros gamyba siejama su didmeniniu elektros tiekimu. Taigi tik jeigu ūkio subjektas tiektų savo pagamintą elektros energiją į rinką, būtų galima teigti, kad jis vykdo ūkinę veiklą atitinkamoje rinkoje.

63.Konkurencijos taryba Nutarime pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas (Lietuvos pramonininkų konfederacija) nepagrįstai lygino dvi skirtingas situacijas, t. y. kai elektros energijos gamintojai neparduoda savo pagamintos energijos kitiems, tačiau elektrą suvartoja patys savo reikmėms, ir kai elektros energijos gamintojai vykdo ūkinę veiklą, tai yra parduoda prekę - elektros energiją. Elektros energijos vartojimas (ir gamyba, kai ši pagaminta elektros energija suvartojama savo reikmėms) nėra laikytinas ūkine veikla. Todėl Konkurencijos taryba pagrįstai konstatavo, kad elektros energijos gamintojai, suvartojantys elektros energiją savo reikmėms, ir elektros energiją parduodantys gamintojai, šiuo atveju tarpusavyje nekonkuruoja.

64.Jei asmuo elektros energiją gamina sau, ši jo veikla nelaikoma ūkine ir jos atžvilgiu atitinkama rinka negali būti apibrėžta, nes nėra nei jokios prekės rinkos, nei geografinės rinkos. Priešingai negu galima suprasti iš apeliantų argumentų, atitinkamos rinkos apibrėžimas neturi būti traktuojamas kaip savitikslis dalykas. Nustačius, kad gaminantys sau asmenys nevykdo ūkinės veiklos ir nėra ūkio subjektai atitinkamos veiklos atžvilgiu, nėra tikslinga apibrėžti rinkos kitų asmenų atžvilgiu, nes pirmieji asmenys bet kuriuo atveju nėra ūkio subjektai ir negali būti diskriminuojami 4 straipsnio 2 dalies prasme. Be to, ta apimtimi, kiek atitinkami asmenys gamina elektros energiją savo reikmėms, jie nelaikomi ūkio subjektais (pagal teismų praktiką dalis subjekto veiklos gali būti ūkinė, ir jos atžvilgiu jis laikomas ūkio subjektu, o dalis - neūkinė, ir jos atžvilgiu jis nelaikomas ūkio subjektu). Todėl šios neūkinės veiklos atžvilgiu jie nėra ūkio subjektai ir negali būti diskriminuojami pagal 4 straipsnio 2 dalį, kuri kalba apie ūkio subjektų diskriminavimą.

65.Nesutinka su apeliantų teiginiais, kad Konkurencijos tarybos ir teismo pateikiamas apeliantų vykdomos ūkinės veiklos (elektros energijos gamybos) įvertinimas prieštarauja ankstesnei pačios Konkurencijos tarybos praktikai. Apeliantai apeliaciniame skunde nekorektiškai, ištraukiant teiginius iš konteksto, cituojaKonkurencijos tarybos 2015 m. kovo 31 d. nutarime Nr. 2S-5/2015 pateiktas išvadas, bei nepagrįstai vertina, kad neva minėtu atveju buvo apibrėžta tik gamybos rinka.

66.Pažymi, kad apeliantai iš esmės neteisingai supranta potencialių konkurentų įtaką atitinkamos rinkos apibrėžimui. Apibrėžiant atitinkamą rinką į potencialią konkurenciją neatsižvelgiama,tai vertinama vėlesnėje stadijoje (nustatant potencialių konkurentų įėjimo į rinką galimybes). Tai, kad apeliantai ar kiti asmenys gali pradėti pardavinėti savo pagamintą elektros energiją, nereiškia, kad šiuo metu, kai jie tokios ūkinės veiklos nevykdo, jų elektros energijos gamybos veikla patenka į tą pačią rinką kaip ir elektros energijos pardavimas. Atitinkamai potencialūs konkurentai yra nustatomi tada, kai jau žinoma, kokia atitinkama rinka yra nagrinėjama. Galimybė būti potencialiu konkurentu (t. y. ūkio subjekto galimybė užsiimti įvairia ūkine veikla) nėra savaiminis kriterijus sprendžiant dėl to, kokia konkreti ūkinė veikla patenka į atitinkamą rinką. Taigi, jei elektros energijos gamintojai, kurie gamina elektros energiją sau, pradėtų tiekti elektros energiją į elektros tinklus, tuomet jie ir būtų kitų elektros energiją tiekiančių elektros gamintojų konkurentais, nes užsiimtų šia ūkine veikla. Tuo tarpu, kol to nedaro, t. y. neužsiima šia ūkine veikla, tol nėra pagrindo lyginti jų esamos padėties su šia ūkine veikla užsiimančių ūkio subjektų padėtimi. Tarp jų egzistuoja esminis skirtumas - vieni vykdo ūkinę veiklą, o kiti - ne. Taigi nėra prielaidų Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio prasme lyginti subjektų, kurie tik gamina (bet neparduoda, netiekia į tinklą) elektros energiją, t. y. neužsiima ūkine veikla šioje srityje Konkurencijos įstatymo prasme, padėtį su energiją parduodančių (tiekiančių į tinklą), t. y. ūkinę veiklą šioje srityje vykdančių, ūkio subjektų padėtimi.

67.Teismas sprendime pagrįstai konstatavo, kad elektros energijos gamyba ir jos naudojimas savo ūkiniams poreikiams tenkinti nėra ūkinė veikla Konkurencijos įstatymo prasme, kadangi nėra susijusi su prekių pirkimu ar pardavimu, t. y. elektros energija nėra parduodama, o naudojama asmeniniams poreikiams tenkinti.

68.Nepagrįstais laiko ir apeliantų argumentus, kad potenciali konkurencija, tiksliau jos eliminavimas, turėjo būti vertinamas ne apibrėžiant atitinkamą rinką, o vertinant VIAP finansavimo schemos reguliavimo poveikį konkurencijai, įskaitant potencialiai konkurencijai, ir teismas turėjo tai įvertinti. Akcentuoja, kad apibrėžiant atitinkamą rinką į potencialią konkurenciją neatsižvelgiama, tai vertinama vėlesnėje stadijoje. Apeliantai neįvertina, kad kadangi tiekiantys sau subjektai nevykdo ūkinės veiklos ir tuo aspektu neveikia jokioje atitinkamoje rinkoje, tai reiškia, kad potenciali konkurencija ir nebeturėjo būti vertinama nei Konkurencijos tarybos Nutarime, nei teismo sprendime. Apeliantų nurodyta Konkurencijos tarybos praktikadėl potencialios konkurencijos įvertinimo neatitinka nagrinėjamos situacijos. Konkurencijos taryba praktikoje vertina poveikį konkurencijai nustačius, kad buvo vykdoma ūkinė veikla tam tikroje atitinkamoje rinkoje. Apeliantų argumentai dėl potencialios konkurencijos yra nereikšmingi.

69.Taip pat nesutinka su apeliantų pozicija, kad VIAP reguliavimas sudaro skirtingas konkurencines sąlygas vienodose situacijose esantiems elektros energijos gamintojams. VIAP poįstatyminis reguliavimas dėl reikalavimo tiekti elektros energiją į elektros tinklus, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimų pažeidimą. Toks reguliavimas nustato objektyvius kriterijus, atsižvelgiant į skirtingas situacijas: jei elektros gamintojai tiekia elektros energiją į elektros tinklus, tuomet veikla pripažįstama VIAP, jei netiekia - tuomet veikla nepripažįstama VIAP. Toks reguliavimas niekaip neužkerta kelioelektros gamintojams, sau gaminantiems elektros energiją termofikaciniu režimu, pradėti tiekti elektros energiją į elektros tinklus.

70.Konkurencijos tarybos surinktais duomenimis, laikotarpiu nuo 2010 m. iki 2015 m. prašymų išduoti leidimą tiesti tiesioginę liniją ar panaikinti leidimą tiesti tiesioginę liniją pateikta nebuvo. Be to, Konkurencijos tarybos surinktais duomenimis, vartotojų, kurie būtų prijungti tiek prie tiesioginių linijų, tiek ir prie elektros tinklų (skirstomųjų ar perdavimo), nėra. Atitinkamai, dėl tik tiesiogine linija elektros energiją gaunančio vartotojo elektros gamintojai iš esmės nekonkuruoja, kadangi jam tiekia tik vienas elektros energijos gamintojas - t. y., su kuriuo vartotojas sujungtas tiesiogine linija. Taigi, nėra pagrindo apeliantų teiginiams, kad dėl VIAP poįstatyminio reglamentavimo įmonės susidurtų su konkurencijos sąlygų skirtumais dėl tiekimo tiesioginėmis linijomis.

71.Teismas pagrįstai konstatavo, kad gamintojai nekonkuruoja dėl elektros energijos tiekimo tiesiogine linija tretiesiems asmenims, kadangi toks elektros energijos tiekimas suponuoja išimtinį elektros energijos tiekimo pobūdį. Teismas pagrįstai sprendė, kad dėl tokiu būdu tiekiamos elektros energijos gamintojai iš esmės nekonkuruoja, kadangi vartotojas gauna tik to gamintojo elektros energiją, su kuriuo sujungtas tiesiogine linija.

72.Pažymi, kad priešingai nei teigia apeliantai, nei Konkurencijos taryba, nei teismas ir neturėjo pasisakyti dėl apeliantų minimo konkurencijos iškraipymo, kadangi tai yra ne Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio, o valstybės pagalbos taisyklių nagrinėjimo dalykas.

73.Dėl apeliantų teiginių, susijusių su valstybės pagalba, nurodo, kad Konkurencijos taryba Nutarimo 11 dalyje įvertino, jog kyla pagrįstų abejonių dėl VIAP finansavimo schemos atitikties Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimams, kadangi VIAP paramos schema gali atitikti valstybės pagalbos apibrėžimą (t. y., būti nesuderinama su SESV 107 straipsnio 1 dalies reikalavimais). Konkurencijos taryba, kaip ir nurodė Nutarime, nėra kompetentinga nustatyti, ar parama atitinka valstybės pagalbos kriterijus ir ar ji suderinama su vidaus rinka, tokią kompetenciją turi Europos Komisija.

74.Apeliantai nepagrįstai sutapatina valstybės pagalbos taisyklių reikalavimus ir Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio įpareigojimą viešojo administravimo subjektams užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, nors tai yra du skirtinguose teisės aktuose įtvirtinti skirtingi draudžiami veiksmai, kuriuos tirti yra įgaliotos skirtingos institucijos.

75.Vertinant, ar parama laikytina valstybės pagalba, neturi reikšmės aplinkybės, ar tokia pagalba suteikta įstatymu, ar poįstatyminiu teisės aktu (tuo tarpu pagal Konkurencijos įstatymo 4 straipsnį, viešojo administravimo veiksmai gali pažeisti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnį, jei skirtingos konkurencijos sąlygos nėra lemtos Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimų vykdymo). Be to, vertinant, ar parama iškraipo ar gali iškraipyti konkurenciją SESV 107 straipsnio prasme, Europos Komisija atlieka abstraktesnio pobūdžio vertinimą, pavyzdžiui, nėra apibrėžiamos atitinkamos rinkos (t. y., nėra būtina vertinti poveikį kurioje nors konkrečioje atitinkamoje rinkoje). Atitinkamai, tai, kad VIAP finansavimo schema galimai neatitinka SESV 107 ir 108 straipsnių nuostatų, nereiškia, kad VIAP poįstatyminisreglamentavimas pažeidžia Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatas. Tai, kad Konkurencijos taryba pripažino, jog šiuo atveju VIAP poįstatyminis reguliavimas neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams, niekaip nesaisto Europos Komisijos galimybių priimti sprendimą VIAP reguliavimą laikyti neteisėta valstybės pagalba, jei Komisija nustatytų pagrindą tokiam sprendimui priimti.

76.Taigi teismas sprendime pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjų motyvai dėl to, kad nagrinėjamas teisinis reguliavimas yra valstybės pagalba, nevertintinas, kadangi, kaip pagrįstai nurodė Konkurencijos taryba, pareiškėjai nepagrįstai sutapatina valstybės pagalbos kontrolę ir Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio įpareigojimą viešojo administravimo subjektams užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, nors atitinkamas nuostatas taiko skirtingos įgaliotos institucijos. Vertinimas, ar VIAP reguliavimas laikytinas valstybės pagalba, priklauso nuo derinimo su Europos Komisija rezultatų ir išeina už Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimo vertinimo ribų.

77.Atsakovas dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su tyrimo trukme, pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra jokio objektyvaus pagrindo teigti, jog tyrimo trukmė galėjo nulemti Konkurencijos tarybos sprendimą nutraukti tyrimą nenustačius pažeidimo. Konkurencijos įstatymas neapriboja tyrimų trukmės, nes Konkurencijos įstatymo 23 straipsnio 5 dalis numato galimybę pratęsti tyrimą priimant motyvuotą nutarimą, tai šiuo atveju ir buvo padaryta. Pabrėžia, kad tyrimas nėra tik veiksmai, tiesiogiai įvardinti Konkurencijos įstatymo 25 straipsnyje. Tyrimo metu taip pat peržiūrima ir analizuojama informacija, vertinamos reikšmingos aplinkybės. Akivaizdu, kad be informacijos analizės ir vertinimo, kas taip pat reikalauja atitinkamų laiko sąnaudų, parengti atitinkamas išvadas ir Konkurencijos tarybai priimti atitinkamą sprendimą būtų neįmanoma. Konkurencijos tarybos atliekamo tyrimo metu VIAP teisinis reglamentavimas keitėsi, todėl buvo būtina įvertinti naujas aplinkybes. Be to, Konkurencijos taryba tyrimą papildė ir vertino ne tik apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, tačiau tyrė ir kitas su VIAP reguliavimu susijusias nuostatas dėl jų atitikties Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams.

78.Nesutinka su apeliaciniame skunde išdėstytais niekuo neapgrįstais teiginiais, kad neva Konkurencijos taryba užkirto galimybes apeliantams tinkamai apginti savo teises. Tai, kad kai kurie teisės aktai neteko galios tyrimo metu, nereiškia, kad apeliantai negalėjo apginti savo teisių. Nustačius pažeidimą, Konkurencijos taryba galėtų kreiptis į viešojo administravimo subjektus su reikalavimu pakeisti ar panaikinti teisės aktus ar kitus konkurenciją ribojančius sprendimus, kitaip sakant, jeigu būtų nustatytas pažeidimas, rezultatas galiausiai būtų toks pat - akto pakeitimas/panaikinimas. Šiuo atveju nagrinėtų teisės aktų, kurie nebegalioja, nuostatos buvo perkeltos į kitus teisės aktus, kuriuos Konkurencijos taryba tyrimo metu taip pat nagrinėjo. Taigi nėra pagrindo teigti, kad Konkurencijos taryba nutraukė tyrimą neva vien tuo pagrindu, jog nagrinėti teisės aktai nustojo galioti. Tuo tarpu apeliantai niekaip nepagrindė, kokios jų galimybės ginti teises galėjo būti apribotos.

79.Dėl apeliantų argumentų, kad teismas dalies pateiktų argumentų neanalizavo ir dėl jų nepasisakė, pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Taigi teismas neprivalėjo sprendime analizuoti kiekvieno pateikto argumento. Visos reikšmingos aplinkybės buvo įvertintos, o aplinkybė, kad teismas nesutiko su apeliantų pozicija, nereiškia, kad teismas apskritai apeliantų argumentų nevertino.

80.Pateiktame atsiliepime pareiškėjas AB „Achema“ nurodo, kad sutinka su visais apeliantų apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais ir palaiko apeliantų reikalavimus, todėl prašo apeliacinį skundą tenkinti. Pareiškėjo ir apeliantų apeliaciniame skunde pateikiama pozicija, kaip ir pareiškėjų byloje formuluojami reikalavimai, iš esmės sutampa tiek savo turiniu, tiek tikslais. Pareiškėjo įsitikinimu, sutampančiu su apeliantų apeliaciniame skunde išdėstyta pozicija, skundžiamas sprendimas yra nepagrįstas ir turėtų būti naikinamas priimant naują sprendimą - pareiškėjų skundą tenkinant visa apimtimi, t. y. panaikinant Nutarimo 1 p. ir įpareigojant Konkurencijos tarybą atlikti papildomą tyrimą.

81.Atsiliepime nurodo argumentus iš esmės analogiškus pareiškėjų skunde ir apeliaciniame skunde nurodytiems argumentams.

82.Pareiškėjas AB „Achema“ Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2016 m. birželio 6 d. prašyme nurodė, kad prisideda prie apeliantų apeliacinio skundo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

83.Byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, galiojusia iki 2016 m. liepos 1 d. (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija, toliau – ir ABTĮ), kadangi byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta iki 2016 m. liepos 1 d.

84.Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2015 m. kovo 19 d. nutarimo 1S-27/2015 „Dėl viešuosius interesus atitinkančias paslaugas elektros energetikos sektoriuje reglamentuojančių teisės aktų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams tyrimo nutraukimo“, kurio 1 punktu nuspręsta nutraukti tyrimą dėl viešuosius interesus atitinkančias paslaugas elektros energetikos sektoriuje reglamentuojančių teisės aktų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams, teisėtumo ir pagrįstumo.

85.2015 m. kovo 19 d. Konkurencijos taryba nutarimo 1S-27/2015 „Dėl viešuosius interesus atitinkančias paslaugas elektros energetikos sektoriuje reglamentuojančių teisės aktų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams tyrimo nutraukimo“ 1 punktu nutarė nutraukti tyrimą dėl viešuosius interesus atitinkančias paslaugas elektros energetikos sektoriuje reglamentuojančių teisės aktų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams. Nutarimo 2 punktu nutarė rekomenduoti Energetikos ministerijai pradėti viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje finansavimo schemos ir joje taikomų atitinkamų paramos priemonių derinimą su Europos Komisija (Konkurencijos tarybos byla Nr. 2.1-35, t. II, b. l. 143–152).

86.Ginčas byloje kilo dėl 2015 m. kovo 19 d. Konkurencijos tarybos nutarimo 1S-27/2015 „Dėl viešuosius interesus atitinkančias paslaugas elektros energetikos sektoriuje reglamentuojančių teisės aktų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams tyrimo nutraukimo“ 1 punkto teisėtumo ir pagrįstumo.

87.Ginčijamu Nutarimu buvo vertinama, ar energetikos ministro 2009 m. lapkričio 24 d. įsakymo Nr. 1-214 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje sąrašo nustatymo“ (toliau – ir VIAP sąrašas) 1.2 papunktis, Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikimo tvarkos aprašo, patvirtinto energetikos ministro 2009 m. lapkričio 24 d. įsakymu Nr. 1-215 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir VIAP teikimo tvarkos aprašas), 6.2, 8.2, 25,26.2 ir 26.3 papunkčiai, Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų kainos skaičiavimo metodikos, patvirtintos Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) 2007 m. spalio 19 d. nutarimu Nr. 03-82 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų kainos skaičiavimo metodikos“, 3 ir 4 punktai atitinka Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus.

88.Konkurencijos taryba nustatė, kad į Paslaugų teikimo tvarkos aprašą (2012 m. liepos 18 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 916 patvirtintas Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje teikimo tvarkos aprašą), VIAP lėšų administravimo tvarkos aprašą (2012 m. rugsėjo 19 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1157 patvirtintas Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje lėšų administravimo tvarkos aprašas) ir Metodiką (2012 m. rugsėjo 28 d. Komisijos nutarimu Nr. 03-279 patvirtinta nauja Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje kainos nustatymo metodika) iš esmės buvo perkeltos Lietuvos pramonininkų konfederacijos skųstos VIAP sąrašo, VIAP teikimo tvarkos aprašo ir Komisijos 2007 m. spalio 19 d. nutarimu N r. 03-82 patvirtintos metodikos nuostatos. Energetikos ministro 2013 m. balandžio 5 d. įsakymu Nr. 1-81 „Dėl kai kurių energetikos ministro įsakymų pripažinimo netekusiais galios“ VIAP sąrašas ir VIAP teikimo tvarkos aprašas pripažinti netekusiais galios.

89.Ginčo teisinius santykius reguliuoja Konkurencijos įstatymas. Šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viešojo administravimo subjektai, įgyvendindami pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu Lietuvos Respublikoje, privalo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad viešojo administravimo subjektams draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus.

90.Ginčijamu nutarimu tyrimas nutrauktas vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 1 ir 3 punktais, 24 straipsnio 4 dalies 6 punktu, 45 straipsnio 2 dalimi. Konkurencijos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 1 punktas nustato, kad Konkurencijos taryba priima nutarimą tyrimą nutraukti, jeigu tyrimo metu paaiškėja, kad teisės pažeidimo nėra. Konkurencijos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 3 punktas nustato, kad Konkurencijos taryba priima nutarimą tyrimą nutraukti, jeigu tyrimo metu paaiškėja, arba atsiranda Konkurencijos įstatymo 24 straipsnio 4 dalyje nurodytos aplinkybės. Konkurencijos įstatymo 24 straipsnio 4 dalies 6 punktas nustato, kad Konkurencijos taryba priima nutarimą atsisakyti pradėti tyrimą, jeigu šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytų pažeidimų atveju skundžiamas viešojo administravimo subjekto teisės aktas ar sprendimas buvo panaikintas, pakeistas ar nustojo galioti iki pareiškimo išnagrinėjimo Konkurencijos taryboje dienos.

91.Taigi ginčijamu nutarimu nuspręsta nutraukti tyrimą dviem pagrindais: nenustačius teisės pažeidimo ir panaikinus skundžiamus teisės aktus. Teismas, vertindamas pastarąjį pagrindą, pagrįstai konstatavo, kad atsižvelgiant į energetikos ministro 2013 m. balandžio 5 d. įsakymą Nr. 1-81 „Dėl kai kurių energetikos ministro įsakymų pripažinimo netekusiais galios“ ginčijamu nutarimu Konkurencijos tarybos atliekamas tyrimas dėl VIAP sąrašo ir VIAP teikimo tvarkos aprašo atitikties Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams buvo pagrįstai nutrauktas remiantis Konkurencijos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 3 punktu ir 24 straipsnio 4 dalies 6 punktu, t. y. panaikinus skundžiamą teisės aktą.

92.Nagrinėjant, ar Konkurencijos taryba teisėtai ir pagrįstai nutraukė likusios dalies tyrimą nenustačiusi Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimo, svarbu atsižvelgti į Elektros energetikos įstatymo 74 straipsnio, Paslaugų teikimo tvarkos aprašo 7.2 papunkčio , 13 punkto, 20.1 papunkčio nuostatas.

93.Konkurencijos taryba ginčijamame Nutarime padarė išvadą, kad reguliavimas, skirtas asmenų suvartotos elektros energijos kiekio apskaičiavimo tvarkai nustatyti, nepažeidė Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimų, kad reguliavimu, numatančiu, jog iš termofikacinių elektrinių už jų suvartotą elektros energiją surinktomis VIAP lėšomis yra remiamos termofikacinės elektrinės, kurių veikla pripažįstama VIAP, nepažeidžiami Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimai. Taip pat ginčijamu Nutarimu nustatyta, kad elektros energiją gaminantys ir (ar) ją suvartojantys asmenys, įskaitant gaminančius elektros energiją iš atsinaujinančių išteklių, nėra privilegijuojami Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio prasme, nes elektros energijos vartojimas nėra ūkinė veikla.

94.Taip pat Konkurencijos taryba ginčijamame Nutarime taip pat nutarė, kad Metodikoje įtvirtintas reguliavimas prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui, taip pat, kad nėra pagrindo teigti, kad VIAP teikėjų sąrašo 1 punktas ir VIAP lėšų administravimo tvarkos 4 punktas pažeidžia Konkurencijos 4 straipsnį ir kad skųstos VIAP sąrašo ir VIAP teikimo tvarkos aprašo nuostatos, taip pat VIAP teikėjų sąrašo 1 punktas ir VIAP lėšų administravimo tvarkos 4 punktas pažeidžia Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus.

95.Sutiktina su pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime ir Konkurencijos tarybos ginčijamame Nutarime išdėstytais motyvais, kad pareiškėjų elektros energijos gamyba savo reikmėms nelaikytina ūkine veikla Konkurencijos įstatymo prasme.

96.Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, kad Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis įtvirtina pareigą valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms, vykdančioms joms pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu, užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, o Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis detalizuoja šio straipsnio pirmoje dalyje įtvirtintą sąžiningos konkurencijos laisvės principą ir apibrėžia, kokius veiksmus valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms draudžiama atlikti kaip nesuderinamus su sąžiningos konkurencijos laisve (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-502-308-14).

97.Pabrėžtina, kad, nustačius, jog valstybės ar savivaldybės institucijos sprendimas ar aktas reguliuoja ūkinę veiklą, Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pažeidimas gali būti konstatuojamas tada, kai nustatoma šių trijų aplinkybių visuma: 1) valstybės ar savivaldybės institucijos sprendimas teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes; 2) dėl tokio sprendimo atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams; 3) skirtingos konkurencijos sąlygos nėra nulemtos Lietuvos Respublikos įstatymų vykdymu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A2-32/2007, 2008 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-45/2008, 2011 m. sausio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-118/2011).

98.Ūkinės veiklos ir ūkio subjekto sąvokos yra apibrėžtos Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 16 ir 17 dalyse. Ūkinė veikla apibrėžiama kaip gamybinė, komercinė, finansinė ar profesinė veikla, susijusi su prekių pirkimu ar pardavimu, išskyrus atvejus, kai fiziniai asmenys prekę įsigyja asmeniniams ir namų ūkio poreikiams tenkinti (3 straipsnio 16 dalis), o ūkio subjektas apibrėžiamas kaip įmonės, jų junginiai (asociacijos, susivienijimai, konsorciumai ir pan.), įstaigos ar organizacijos arba kiti juridiniai ar fiziniai asmenys, kurie vykdo ar gali vykdyti ūkinę veiklą Lietuvos Respublikoje arba kurių veiksmai daro įtaką ar ketinimai, jeigu būtų įgyvendinti, galėtų daryti įtaką ūkinei veiklai Lietuvos Respublikoje, viešojo administravimo subjektai laikomi ūkio subjektais, jeigu jie vykdo ūkinę veiklą (3 straipsnio 17 dalis).

99.Byloje nėra ginčo dėl to, kad akcinė bendrovė „Achema“, akcinė bendrovė „Lifosa“ ir akcinė bendrovė „Orlen Lietuva“ yra Lietuvos Respublikoje veikiantys elektros energijos gamintojai, kuriems Lietuvos Respublikos energetikos ministerija yra išdavusi leidimus gaminti elektros energiją. Nėra ginčo ir dėl to, kad pagamintą elektros energiją naudoja savo ūkiniams poreikiams tenkinti, o akcinės bendrovės „Achema“ ir „Lifosa“ taip pat tiesiogine linija tiekia elektros energiją kitiems jų teritorijoje esantiems tretiesiems asmenims (Konkurencijos tarybos byla Nr. 2.1-35, t. I, b. l. 64, 90). Vadinasi, vienu atveju elektros energija naudojama tik savo ūkiniams poreikiams tenkinti, t. y. nėra parduodama, o kitu atveju elektros energiją tiekiama kitiems jų teritorijoje esantiems juridiniams asmenims. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstyta pozicija, kuri sutampa ir su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstyta pozicija, kad elektros energijos gamyba ir jos naudojimas savo ūkiniams poreikiams tenkinti nėra ūkinė veikla Konkurencijos įstatymo prasme, kadangi nėra susijusi su prekių pirkimu ar pardavimu, t. y. elektros energija nėra parduodama, o naudojama asmeniniams poreikiams tenkinti.

100. Teisėjų kolegija laiko nepagrįstais apeliacinio skundo argumentus, kad potenciali konkurencija, tiksliau jos eliminavimas, turėjo būti vertinamas vertinant VIAP finansavimo schemos reguliavimo poveikį konkurencijai, įskaitant potencialiai konkurencijai, ir teismas turėjo tai įvertinti.

101. Taip pat teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad VIAP reguliavimas sudaro skirtingas konkurencines sąlygas vienodose situacijose esantiems elektros energijos gamintojams. VIAP poįstatyminis reguliavimas dėl reikalavimo tiekti elektros energiją į elektros tinklus nesudaro pagrindo konstatuoti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimų pažeidimo, nes šis reguliavimas nustato objektyvius kriterijus, atsižvelgiant į skirtingas situacijas: jei elektros gamintojai tiekia elektros energiją į elektros tinklus, tuomet veikla pripažįstama VIAP, jei netiekia - tuomet veikla nepripažįstama VIAP. Nėra byloje duomenų apie tai, kad šis reguliavimas kokiu nors būdu užkirstų keliąelektros gamintojams, sau gaminantiems elektros energiją termofikaciniu režimu, pradėti tiekti elektros energiją į elektros tinklus.

102. Teismas pagrįstai konstatavo, kad gamintojai nekonkuruoja dėl elektros energijos tiekimo tiesiogine linija tretiesiems asmenims, o toks elektros energijos tiekimas suponuoja išimtinį elektros energijos tiekimo pobūdį. Teismas pagrįstai sprendė, kad dėl tokiu būdu tiekiamos elektros energijos gamintojai iš esmės nekonkuruoja, kadangi vartotojas gauna tik to gamintojo elektros energiją, su kuriuo sujungtas tiesiogine linija. Nei Konkurencijos taryba, nei teismas nėra kompetentingas spręsti dėl apeliantų minimo konkurencijos iškraipymo, nes tai, teisėjų kolegijos vertinimu, yra ne Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio, o valstybės pagalbos taisyklių nagrinėjimo dalykas.

103. Dėl apeliacinio skundo teiginių, susijusių su valstybės pagalba, teisėjų kolegija pažymi, kad Konkurencijos taryba Nutarimo 11 dalyje įvertino, jog kyla pagrįstų abejonių dėl VIAP finansavimo schemos atitikties Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimams, kadangi VIAP paramos schema gali atitikti valstybės pagalbos apibrėžimą (t. y., būti nesuderinama su SESV 107 straipsnio 1 dalies reikalavimais). Teisėjų kolegija pripažįsta, kad Konkurencijos taryba, kaip ir nurodė Nutarime, nėra kompetentinga nustatyti, ar parama atitinka valstybės pagalbos kriterijus ir ar ji suderinama su vidaus rinka, tokią kompetenciją turi Europos Komisija. Lygiai taip pat ir teismas šiuo atveju nėra kompetentingas ginčo teisinio reguliavimo suderinamumo su ES teisės reikalavimais ar vidaus rinka.

104. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje suformuoti labai aiškūs principai dėl valstybių narių ir ES institucijų kompetencijos atribojimo valstybės pagalbos srityje. Pagal nusistovėjusią ESTT praktiką Europos Komisijai priklauso išimtinė teisė įvertinti valstybės pagalbos suderinamumą su bendrąja rinka (ESTT sprendimas Lucchini byloje C-119/05, EU:C:2007:434, 51 ir 52 punktai). Nacionaliniai teismai nėra visiškai nesusiję su valstybės pagalbos kontrolės sistema, bet jų užduotis apsiriboja valstybės pagalbos projektų prevencinės kontrolės veiksmingumo užtikrinimu. Todėl Europos Komisijos ir nacionalinio teismo atliekamos funkcijos yra „viena kitą papildančios, tačiau skirtingos“ (ESTT sprendimas Deutsche Lufthansa byloje C‑284/12, EU:C:2013:755, 27 punktas), taip, kad „pagalbos priemonių suderinamumo su bendrąja rinka vertinimas priklauso išimtinei Komisijos, kontroliuojamos Sąjungos teismų, kompetencijai, o kol bus priimtas galutinis Komisijos sprendimas, nacionaliniai teismai užtikrina teisės subjektų teisių apsaugą valstybės institucijoms galbūt pažeidus EB 108 straipsnio 3 dalyje nustatytą draudimą“ (ESTT sprendimo Deutsche Lufthansa byloje C‑284/12, EU:C:2013:755, 28 punktas, kuriame nurodomi sprendimai van Calsterir kt. byloje C‑261/01, EU:C:2003:571, 75 punktas ir Transalpine Ölleitung in Österreich byloje C‑368/04, EU:C:2006:644, 38 punktas. Todėl nacionaliniai teismai neturi jurisdikcijos priimti sprendimą dėl valstybės pagalbos suderinamumo su bendrąja rinka ar vertinti Komisijos šiuo klausimu priimtų sprendimų.

105. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantai nepagrįstai sutapatina valstybės pagalbos taisyklių reikalavimus ir Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio įpareigojimą viešojo administravimo subjektams užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, nors tai yra du skirtinguose teisės aktuose įtvirtinti skirtingi draudžiami veiksmai, kuriuos tirti yra įgaliotos skirtingos institucijos.

106. Vertinant, ar parama laikytina valstybės pagalba ir ar parama iškraipo ar gali iškraipyti konkurenciją SESV 107 straipsnio prasme, Europos Komisija atlieka abstraktesnio pobūdžio vertinimą, pavyzdžiui, nėra apibrėžiamos atitinkamos rinkos (t. y., nėra būtina vertinti poveikį kurioje nors konkrečioje atitinkamoje rinkoje). Sutiktina su atsakovo pozicija, kad ta aplinkybė, kad VIAP finansavimo schema galimai neatitinka SESV 107 ir 108 straipsnių nuostatų, neturi įtakos ir tiesiogiai nesusiję su tuo, kad VIAP poįstatyminis reglamentavimas pažeidžia Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatas. Tai, kad Konkurencijos taryba pripažino, jog šiuo atveju VIAP poįstatyminis reguliavimas neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams, neturi jokios įtakos Europos Komisijos sprendimui dėl VIAP reguliavimo įvertinimo.

107. Taigi teismas sprendime pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjų motyvai dėl to, kad nagrinėjamas teisinis reguliavimas yra valstybės pagalba, nevertintinas, kadangi, kaip pagrįstai nurodė Konkurencijos taryba, pareiškėjai nepagrįstai sutapatina valstybės pagalbos kontrolę ir Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio įpareigojimą viešojo administravimo subjektams užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę. Vertinimas, ar VIAP reguliavimas laikytinas valstybės pagalba, išeina už Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimo vertinimo ribų. Kaip matyti iš ginčijamo nutarimo rezoliucinės dalies ir motyvų (58–60 paragrafai), atsakovei kilo abejonių dėl VIAP reguliavimo prilyginimo valstybės pagalbai, todėl ginčijamo nutarimo 2 punkte nutarė rekomenduoti Energetikos ministerijai pradėti viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje finansavimo schemos ir joje taikomų atitinkamų paramos priemonių derinimą su Europos Komisija. Taigi vertinimas, ar VIAP reguliavimas laikytinas valstybės pagalba, peržengia Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimo vertinimo ribas.

108. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šioje byloje ginčijamas Nutarimas yra procedūrinis sprendimas, kuriuo nutraukiamas tyrimas, nenustačius Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimo, ši Nutarimas yra pakankamai motyvuotas ir pagrįstas teisės aktų nuostatomis. Teisėjų kolegija nenustatė akivaizdžių teisės ar procedūrinių pažeidimų priimant ginčijamą Nutarimą. Specifika nagrinėjamoje byloje yra ta, kad pareiškėjai iš esmės prašo įvertinti, ar ginčo reguliavimas, kuris gali būti laikomas valstybės pagalba, yra suderinamas su vidaus rinka, tačiau į šį klausimą atsakyti neturi kompetencijos nei teismas, nei atsakovas.

109. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų akcinės bendrovės „Lifosa“ ir akcinės bendrovės „Orlen Lietuva“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Dalia Višinskienė

Skirgailė Žalimienė