Dėl ūkio subjektų veiksmų dalyvaujant viešuosiuose pirkimuose statybos ir įrengimo darbams pirkti atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
2019 m. vasario 20 d.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vortex Capital“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vortex Capital“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai (tretieji suinteresuoti asmenys: uždaroji akcinė bendrovė „Elmis“ ir uždaroji akcinė bendrovė „Ledevila“) dėl nutarimo panaikinimo arba pakeitimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Vortex Capital“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) 2017 m. vasario 13 d. kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir atsakovas, Taryba) 2017 m. sausio 23 d. nutarimą Nr. 2S-1(2017) (toliau – ir Nutarimas); 2) nustačius, kad pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, ir nepanaikinus Nutarimo – sumažinti pareiškėjui skirtą 12 600 Eur baudą;
3) nustačius, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, neskirti jam griežtos baudos; 4) priteisti pareiškėjui bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1.1. Atsakovo išvada, kad Bendrovė, UAB „Elmis“ ir UAB „Ledevila“ sudarė draudžiamą susitarimą dėl komercinių pasiūlymų derinimo, dalyvaujant statybos ir įrengimo darbų viešajame pirkime (apklausos būdu), kurio metu buvo perkami poilsio pastato, lauko inžinierinių tinklų, valymo įrenginių įrengimo ir aplinkotvarkos darbai (toliau – ir Pirkimas), iš anksto numatydamos pirkimo laimėtoją, ir tuo pažeidė Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, buvo prieita atlikus neišsamų tyrimą, netinkamai aiškinant faktines aplinkybes, nepagrįstai konstatavus Įstatymo pažeidimą bei netinkamai apskaičiavo skirtos baudos dydį;
1.2. Atsakovas neapklausė arba netinkamai apklausė liudytojus. 2016 m. gruodžio 13 d. tvarkomojo posėdžio metu nuspręsdamas netenkinti prašymo iškviesti liudytojus apklausai į posėdį, atsakovas pažeidė pareiškėjo teisę į gynybą. J. Ž. ir L. K. apklausa turėjo būti vykdoma ne elektroniniu paštu, o Tarybos posėdyje, sudarant galimybę pareiškėjui joms pateikti klausimus. Be to, atsakovas nesiaiškino, ar L. K. bendravo su kitais konsultantais, ar nebuvo kitų konsultantų, dėl kurių galėjo atsirasti tam tikri komercinių pasiūlymų sutapimai. J. Ž. paaiškinimuose, pareiškėjo nuomone, yra neaiškumų ir prieštaravimų. Atsakovas nepagrįstai neapklausė K. E., kuris pažeidimo metu buvo UAB „Elmis“ direktoriumi. Atsakovas taip pat turėjo pakartotinai apklausti A. K., nes būtent ji 2012 m. spalio 18 d. atsiuntė G. V. elektroninį laišką, prie kurio buvo pridėtas failas su Bendrovės pasiūlymu. Pareiškėjas abejoja A. K. paaiškinimų tikslumu;
1.3. Atsakovo išvada, kad Bendrovė, UAB „Elmis“ ir UAB „Ledevila“ Pirkime veikė ne nepriklausomai, o tarpusavyje derindamos konkursinius pasiūlymus, yra nepagrįsta, nes sutapimus komerciniuose pasiūlymuose lėmė trečiųjų asmenų (A. K. ar / ir J. Ž.) veiksmai, o ne Bendrovės ir kitų Pirkime dalyvavusių bendrovių tarpusavio veiksmų derinimas;
1.4. Aplinkybė, kad nepavyko nustatyti draudžiamo susitarimo iniciatorių, įrodo, kad atsakovas atliko neišsamų tyrimą, o pareiškėjas neturėjo motyvo sudaryti konkurenciją ribojantį susitarimą su kitomis bendrovėmis;
1.5. Dabartinis Bendrovės akcininkas G. Ū. ir direktorius G. V. negali būti pripažinti atsakingais už galbūt 2012 m. spalio 1 d. sudarytą draudžiamą susitarimą. G. Ū., įsigydamas Bendrovę, neperėmė statybos darbų teikimo Pirkimo atžvilgiu ir kitų statybinių darbų iš ankstesnių akcininkų;
1.6. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, atsakovui nepateikus įtikinamų įrodymų, patvirtinančių, kad Bendrovė, dalyvaudama Pirkime, sudarė draudžiamą susitarimą, abejonės turėtų būti vertinamos jos naudai ir pripažįstama, kad ji nepažeidė Įstatymo 5 straipsnio;
1.7. Tuo atveju, jei teismas konstatuotų, jog pareiškėjas pažeidė Įstatymo 5 straipsnį, jam skirta bauda turėtų būti sumažinta, nes ji yra neprotinga ir neproporcinga. Pareiškėjo vertinimu, dėl draudžiamo susitarimo nekilo neigiamų pasekmių konkurencijai, be to, Taryba, paskirdama baudą, turėjo atsižvelgti į jo kaltę bei pažeidimo sukeltas pasekmes (jei jas įmanoma nustatyti). Sankcijų skyrimas neatitinka sankcijų skyrimo tikslų konkurencijos teisėje, kadangi G. V. buvo paskirtas Bendrovės direktoriumi tik 2016 m. vasario 8 d., nuo 2012 m. iki 2016 m. pasikeitė daug Bendrovės akcininkų, G. Ū. akcininku tapo tik 2015 m. gegužės 28 d. Taigi, G. V. ir G. Ū. nėra susiję su galbūt neteisėtais Bendrovės veiksmais Pirkimo metu, o baudos skyrimas neturės atgrasančio poveikio G. V. ir G. Ū., nes jie nedalyvavo sudarant draudžiamą susitarimą;
1.8. Bendrovės galbūt įvykdyto pažeidimo negalima pripažinti pavojingu ar sukėlusiu didelę žalą, kadangi Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra) nėra nustačiusi, kad įvykdytas draudžiamas susitarimas galėjo sukelti kokią nors žalą. Byloje nėra dokumentų, galinčių patvirtinti tikėtiną žalos sukėlimą.
1.9. Atsakovas neteisingai nustatė draudžiamo susitarimo trukmę. Toks susitarimas galėjo trukti tik 2012 m. spalio 3–5 d., t. y. iki tol, kol nebuvo pateiktas paskutinio tiekėjo pasiūlymas
G. V.. Nėra pagrindo draudžiamo susitarimo trukmę skaičiuoti iki G. V. ir Bendrovės sudarytos 2012 m. spalio 10 d. statybos rangos sutarties Nr. 2012/10/10 galiojimo pabaigos. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme nagrinėjamą administracinę bylą Nr. eA-909-552/2017 dėl viešosios įstaigos (toliau – ir VšĮ) „Media Medis“, kurios aplinkybės dėl pažeidimo trukmės vertinimo, jo teigimu, yra labai panašios nagrinėjamam atvejui.
2. Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Atsiliepimas į skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
2.1. Vadovaujantis Įstatymo 25 straipsniu, nagrinėjant bylą Tarybos posėdyje nėra atliekami tyrimo veiksmai, įskaitant liudytojų apklausą. Tačiau posėdžio metu yra išklausomi pažeidimu įtariamų ir kitų procedūros dalyvių, suinteresuotų asmenų paaiškinimai dėl tyrimo išvadų, taip jiems sudarant sąlygas įgyvendinti savo teisę į gynybą;
2.2. Pareiškėjui buvo sudaryta galimybė susipažinti su Tarybai pateiktais L. K., pažeidimo padarymo metu buvusios Bendrovės direktore, ir UAB „Dalinta“ direktorės J. Ž. paaiškinimais, pateikti dėl jų savo nuomonę. Atsakovas akcentavo, kad teisės aktai nereglamentuoja, kokiu būdu jis turi įrodinėti pažeidimą, taip pat liudytojų apklausos ypatumų. Šiuo atveju atsakovas apklausą atliko raštu dėl objektyvių priežasčių: L. K. apklausos metu gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose, o J. Ž. augino mažametį vaiką ir gyveno (duomenys neskelbtini). Argumentų, kodėl liudytojų apklausa turėjo būti atlikta būtent žodžiu, pareiškėjas nenurodė;
2.3. Atsakovas neturi pareigos nustatinėti teoriškai galbūt egzistuojančias aplinkybes, apie kurių buvimą nėra duomenų, jų nepateikė ir pareiškėjas, pavyzdžiui, apie kitų konsultantų buvimą;
2.4. Pareiškėjas, teigdamas, kad J. Ž. paaiškinimuose yra neaiškumų ir prieštaravimų, klaidingai interpretuoja ir tendencingai cituoja jos 2017 m sausio 11 d. pateiktus atsakymus;
2.5. Pareiškėjo reikalavimas apklausti UAB „Elmis“ direktorių K. E. yra abstraktus. Pareiškėjas nei Tarybai, nei teismui nenurodė, ką konkrečiai galėtų paaiškinti K. E. ir ar jo paaiškinimas galėtų pakeisti tyrimo išvadas ar daryti joms įtaką. Kita vertus, UAB „Elmis“ viešo paskelbimo būdu buvo informuota apie jos atžvilgiu pradėtą tyrimą bei tyrimo išvadas, dėl kurių galėjo teikti savo paaiškinimus, bet ši bendrovė nepasinaudojo tokia savo teise;
2.6. Pareiškėjo prašymas pakartotinai apklausti liudytojus nėra pagrįstas. Jo minimas elektroninis laiškas G. V. buvo siųstas 2012 m. spalio 18 d., t. y. jau po įvykusio Pirkimo, todėl tokia aplinkybė nesuponuoja, kad A. K. galėjo užpildyti viešojo konkurso dokumentus Bendrovės vardu. Be to, apklausos metu A. K. aiškiai nurodė, kad ji tiekėjams siuntė tik tuščias formas, o pakartotinė apklausa niekaip negalėtų būti patikimesnė ir tikslesnė nei pirmoji, nes vykdant antrąją apklausą po nagrinėjamų įvykių būtų praėję dar daugiau laiko. Atsakovo vertinimu, J. Ž., L. K., A. K. vienareikšmiškai paaiškino aplinkybes, kuriomis vyko Tarybos tirtas pirkimas. Be to, pakartotinė liudytojų apklausa vyktų liudytojams žinant su konstatuotu pažeidimu susijusias aplinkybes ir būtų neobjektyvi;
2.7. Tyrimo metu atsakovas nustatė pakankamai faktinių aplinkybių, kurios leido daryti išvadas dėl konkurenciją ribojančio susitarimo buvimo. Pareiškėjas šių išvadų nepaneigė, o tyrimo metu nebuvo nustatyta įrodymų, kuriais remiantis pirkimo pasiūlymų formos ir turinio panašumą būtų galima paaiškinti kitaip nei suderintų veiksmų egzistavimu. Pareiškėjo argumentas, jog sutapimai atsirado dėl UAB „Dalinta“ darbuotojų ar kitų neįvardytų asmenų veiksmų, yra nepagrįstas;
2.8. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad akcininko ir vadovo pasikeitimas lėmė tokius pokyčius, kad juos būtų galima prilyginti naujos įmonės, kuri nėra atsakinga už pirmtakės padarytus konkurencijos taisyklių pažeidimus, sukūrimui, todėl akcininko bei direktoriaus pasikeitimas negali atleisti Bendrovės nuo atsakomybės dėl Įstatymo pažeidimo;
2.9. Nustačius, jog buvo susitarta dėl kainos, nėra būtina įrodyti tokio susitarimo ar veiksmų realų poveikį konkurencijai. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT);
2.10. Pareiškėjas nepagrįstai reikalauja atsižvelgti į jo kaltę, nes atsakomybė už konkurencijos taisyklių pažeidimus taikoma nepriklausomai nuo kaltės formos. Tyrimo metu subjektų atsakomybę lengvinančių ir / ar sunkinančių aplinkybių nebuvo nustatyta. Pareiškėjas nenurodė, kokios aplinkybės, jo nuomone, turėtų būti pripažintos lengvinančiomis;
2.11. Baudos šiuo atveju buvo skirtos ūkio subjektams, o ne ūkio subjekto valdymo organams – fiziniams asmenims. Tyrimo metu nebuvo nustatyta, kad Bendrovės teises ir pareigas perėmė kitas ūkio subjektas, sankcija buvo paskirta būtent jai. Įrodymų, patvirtinančių Bendrovės teisių ir pareigų perleidimo / perdavimo faktą, ji nei Tarybai, nei teismui nepateikė;
2.12. Atsakovas pagrįstai skyrė pareiškėjui 12 600 Eur baudą, ir nėra pagrindo ją mažinti;
2.13. Pareiškėjo teiginiai, jog jo galbūt įvykdyto pažeidimo negalima pripažinti pavojingu ar sukėlusiu didelę žalą, yra nepagrįsti. Atsakovas pabrėžė, kad Agentūra nėra kompetentinga vertinti Įstatymo pažeidimus. Argumentai dėl pažeidimo pavojingumo yra išdėstyti Nutarime. Pareiškėjo teiginiai, kad nėra padaryta žalos, nesudaro pagrindo pripažinti, jog pažeidimas negali būti laikomas pavojingu Įstatymo prasme. Nors bendrovės, sudariusios susitarimą, šiuo atveju galbūt nėra itin didelės, pareiškėjo pažeidimas pagal savo pobūdį savaime yra laikomas pavojingiausiu konkurencijos taisyklių pažeidimu (kartelinio susitarimo padarymu), dėl ko nėra pagrindo nustatyti mažesnį nei 5 proc. dydį už pavojingumą.
2.14. Iš bylos aplinkybių akivaizdu, kad Bendrovei, UAB „Elmis“ ir UAB „Ledevila“ suderinus pasiūlymus, konkurencija buvo apribota 2012 m. spalio 10 d. sudarytos statybų rangos sutarties Nr. 2012/10/10 galiojimo laikotarpiui, t. y. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Pažeidimas tęsėsi bent 1 metus ir 3 mėnesius, nes būtent tokį laikotarpį tęsėsi susitarimo ekonominės pasekmės.
II.
3. Vilniaus apygardos administracinis 2017 m. birželio 9 d. sprendimu pareiškėjo
UAB „Vortex Capital“ skundą atmetė.
4. Teismas nustatė, kad paramos gavėjas G. V. 2012 m. spalio mėn. vykdė statybos ir įrengimo darbų viešąjį pirkimą (apklausos būdu), kurio metu buvo perkami poilsio pastato, lauko inžinierinių tinklų, valymo įrenginių įrengimo ir aplinkotvarkos darbai ir kuriame dalyvavo Bendrovė, UAB „Elmis“ ir UAB „Ledevila“. Bendrovės pateikė šiuos komercinius pasiūlymus: Bendrovė – 1 077 570,86 (Lt be PVM), 226 289,89 (Lt, PVM), 1 303 860,75 (Lt su PVM);
UAB „Ledevila“ – 1 104 561,48 (Lt be PVM), 226 289,89 (Lt, PVM), 1 330 851,37 (Lt su PVM); UAB „Elmis“ – 1 088 423,86 (Lt be PVM), 226 289,89 (Lt, PVM), 1 314 713,75 (Lt su PVM).
5. G. V. 2012 m. spalio 9 d. Pirkimo nugalėtoja paskelbė Bendrovę. G. V. su Bendrove 2012 m. spalio 10 d. sudarė statybos rangos sutartį Nr. 2012/10/10. Sutarties objektas: poilsio pastato, lauko inžinierinių tinklų, valymo įrenginių įrengimo ir aplinkotvarkos darbai, kurių vertė 312 086,09 Eur (1 077 570,86 Lt) be PVM. Statybų rangos sutarties Nr. 2012/10/10 galiojimo trukmė – iki 2013 m. gruodžio 31 d.
6. Taryba 2015 m. gruodžio 11 d. gavo Agentūros prašymą ištirti galbūt Įstatymo 5 straipsniui prieštaraujančius viešojo pirkimo dalyvių veiksmus. Įtarimai, jog pirkimai vykdyti neskaidriai ir egzistuoja konkurenciją ribojantis tiekėjų susitarimas, Agentūrai kilo dėl to, kad Pirkime tiekėjų pateiktuose pasiūlymuose yra akivaizdžių pasiūlymų tekstų panašumų, be kita ko, juose identiškai nurodytos vienodos PVM sumos, nors pasiūlymų kainos skiriasi.
7. Taryba 2016 m. sausio 26 d. nutarimu Nr. 1S-8/2016 pradėjo, be kita ko, pareiškėjo tyrimą dėl jo veiksmų atitikties Įstatymo 5 straipsnio reikalavimams.
8. 2016 m. vasario 26 d. apklausos Taryboje metu UAB „Ledevila“ direktorius D. L. nurodė, kad 2012 m. spalio 5 d. pasiūlymą statybos darbams pirkti parengė jis. Dėl savo pasiūlyme nurodyto darbų pavadinimo, kuris skiriasi nuo G. V. parengtoje pavyzdinėje formoje pateikto pavadinimo, paaiškino, kad „nežinau, negaliu sureikšminti šių žodžių. <...> Nežinau, niekas neskaito pirmo puslapio, žiūri tik kainą, o ne tai kas parašyta visame dokumente“. Dėl 21 proc. neatitinkančių PVM sumų D. L. nieko paaiškinti negalėjo ir nurodė, kad „čia elementari matematinė klaida“. Dėl neteisingai paskaičiuoto PVM dydžio, kuris analogiškai yra nurodytas ir pareiškėjo pasiūlymo 3.1 punkte, paaiškino „ta pati klaida, kitaip paaiškinti negaliu“. Nurodydamas, kas atliko skaičiavimus ir kas prisidėjo prie UAB „Ledevila“ pasiūlymo rengimo, atsakė: „kažkuri mergaitė. Nepasakysiu nei jos pavardės, nei vardo, neatsimenu. Taip pat nepamenu, kad kažkas būtų dar prisidėjęs prie pasiūlymo rengimo“.
9. Bendrovės direktorius G. V., atsakydamas į Tarybos klausimą, kodėl 2012 m. spalio mėn. G. V. organizuotame pirkime Bendrovė, UAB „Ledevila“ ir UAB „Elmis“ prieduose Nr. 1 „Objektinė sąmata“ apskaičiuotas PVM pagal kiekvieną statybos darbų pavadinimą bei suminis PVM dydis, kuris taip pat nurodytas minėtų bendrovių pasiūlymų 3.1 papunkčio lentelėje, yra vienodas, nors kaina litais be PVM (nuo kurios skaičiuojamas PVM) yra skirtinga, nurodė, kad „paaiškinti negaliu, kadangi tuo metu įmonėje nedirbau. Apie UAB „Vortex Capital“ darbuotoją
L. K. duomenų neturime“.
10. Bendrovės direktorės pareigas vykdžiusi L. K. elektroniniu paštu siųstame laiške Tarybai nurodė, kad Bendrovės pasiūlymų formose nurodytus PVM dydžius bei objektines sąmatas ji pildė savarankiškai ir pasirašė pati: „Pasiūlymas pasirašytas mano. Pasiūlymą užpildžiau pati“. Nurodė, kad dėl sutapimų bendrovių pasiūlymų formose bei objektinėse sąmatose paaiškinti negali, reikėtų klausti UAB „Ledevila“ ir UAB „Elmis“.
11. Tarybai nepavyko susisiekti su UAB „Elmis“, apie jos atžvilgiu pradėtą tyrimą bei tyrimo išvadas ši bendrovė buvo informuota viešo paskelbimo būdu.
12. 2016 m. spalio 7 d. apklausos Taryboje metu G. V. paaiškino, kad pasiūlymų formas Pirkimui rengė konsultantai: „viską rengė mano patarėjai. Įmonė, kuri buvo nusamdyta. Pavadinimo nepamenu, dokumentus tvarkė A. K..“ Teigė, kad įmonės funkcijos buvo: „visa dokumentacija, susijusi su viešaisiais pirkimais, su mokėjimo prašymais NMA, viskas iki pabaigos, kol gavome išmokas. O mano darbas pasirašyti. Kas be A. K. prisidėjo nežinau“. Paaiškino, kad pats atsirinko potencialius tiekėjus Pirkime, įmonės atrinktos internete, kvietimai ir pasiūlymo formos jiems buvo išsiųstos elektroniniu paštu: „ aš išsiunčiau el. paštu, skanuotas, o UAB „Elmis“, UAB „Ledevila“ ir UAB „Vortex Capital“ užpildyti dokumentai buvo gauti paštu“. Į prašymą paaiškinti aplinkybes, kodėl UAB „Elmis“, UAB „Ledevila“ ir Bendrovės pasiūlymų prieduose Nr. 1 „Objektinė sąmata“ apskaičiuotas PVM pagal kiekvieną statybos darbų pavadinimą bei suminis PVM dydis, kuris yra nurodytas minėtų bendrovių pasiūlymuose (3.1 papunktyje), yra vienodas, nors kaina litais be PVM (nuo kurios skaičiuojamas PVM dydis) yra skirtinga, paaiškino: „aš negaliu paaiškinti, jei būčiau daręs, galėčiau paaiškinti, kas ką darė. Dabar neįsivaizduoju. <...> Nežinau, ką pasakyti“.
13. 2016 m. lapkričio 4 d. apklausos Taryboje metu tiriamuoju laikotarpiu UAB „Dalinta“ dirbusi A. K. į prašymą paaiškinti, kaip buvo rengiamos tiekėjo pasiūlymo dėl prekių, paslaugų ar darbų formos Pirkime, paaiškino, kad „rengdavome šabloninį dokumentą, kvietimo formą, neįrašant tiekėjo pavadinimo. Ta pati forma yra patvirtinta taisyklėse. Datą rašydavo pats klientas. mes pirkimo objektą patikslindavome, grynai tik patį tekstą. O kartais prie jų būdavo techninė specifikacija“. Nurodė: „formų tiekėjams neduodam, tik klientams. Formas duodam tuščias, tai dokumento projektas, kurį klientas peržiūri ir pasitikslina pagal savo poreikius. Iš mūsų iškeliaudavo forma elektroniniu pavidalu, o kas su ja toliau vykdavo iki sugrįžimo su pasiūlymais mums nežinoma. Mes peržiūrėdavome dokumentus ir jie tada jau keliaudavo į NMA“. Į klausimą, kaip gavo užpildytus UAB „Ledevila“ dokumentus, atsakė: „Aš tose procedūrose nedalyvavau. Aš gavau komplektą dokumentų, tikėtina iš G. V.. Iš UAB „Ledevila“, UAB „Vortex Capital“, UAB „Elmis“ nieko negalėjau gauti. Jei tiksliai žiūrint, formoje turėtų būti nurodyta, kur pasiūlymus pateikti ir iki kada. Taip nebuvo, kad mes vykdytume pirkimo procedūras“.
14. Tiriamuoju laikotarpiu UAB „Dalinta“ direktorės pareigas vykdžiusi J. Ž. Tarybai elektroniniu paštu siųstame laiške, atsakydama į klausimą, kas užpildė UAB „Ledevila“,
UAB „Elmis“ ir Bendrovės pasiūlymų formose nurodytus PVM dydžius bei objektines sąmatas, nurodė, kad formas pildė ne ji, nes „pasiūlymus teikia tiekėjai, todėl jie ir pildo pasiūlymų formas“.
15. Taryba ginčijamu 2017 m. sausio 23 d. nutarimu Nr. 2S-1(2017), be kita ko, pripažino, kad pareiškėjas, dalyvaudamas 2012 m. spalio mėn. G. V. organizuotame Pirkime poilsio pastato, lauko inžinierinių tinklų, valymo įrenginių įrengimo ir aplinkotvarkos darbams pirkti, pažeidė Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, ir už šio pažeidimo padarymą pareiškėjui skyrė 12 600 Eur baudą.
16. Spręsdamas dėl pareiškėjo teiginių apie netinkamai atliktą liudytojų apklausą pagrįstumo teismas atkreipė dėmesį į tai, jog L. K. Tarybai nurodė asmeniškai užpildžiusi ir pasirašiusi pasiūlymą. G. V., kuris pažeidimo metu buvo užsakovas, o šiuo metu eina Bendrovės direktoriaus pareigas, nenurodė, kad yra kitų konsultantų, kurie kažkokiu būdu galėjo turėti ryšį su pirkime dalyvavusiomis bendrovėmis ar jo konsultante. J. Ž. nurodė, kad nepildė tiekėjų formų ir darbų pasiskirstymo, taip pat per klaidą nėra išsiuntusi neišvalytų pasiūlymų formų, minėtas aplinkybes patvirtino ir G. V., todėl Taryba pagrįstai nesidomėjo jau nustatytomis aplinkybėmis dėl J. Ž. ir A. K. bendradarbiavimo. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, jog nėra pagrindo pakartotinai apklausti A. K.. Pakartotinė apklausa niekaip negalėtų būti patikimesnė ir tikslesnė nei pirmoji, nes vykdant antrąją apklausą po nagrinėjamų įvykių būtų praėję dar daugiau laiko. Be to, apklausos metu A. K. aiškiai nurodė, kad tiekėjams siuntė tik tuščias formas. Teismo vertinimu, J. Ž., L. K. ir A. K. vienareikšmiškai paaiškino aplinkybes, kuriomis vyko Tarybos tirtas pirkimas. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Tarybai nepavyko įprastiniu būdu pranešti UAB „Elmis“ apie pradėtą tyrimą ir tyrimo išvadas, dėl kurių galima teikti savo paaiškinimus, tačiau teismo posėdžio metu UAB „Elmis“ atstovas – direktorius K. E. – nurodė, kad jis negali pasisakyti dėl ginčo esmės. Pareiškėjas nenurodė, ką konkrečiai galėtų paaiškinti K. E. ir ar jo paaiškinimas galėtų pakeisti tyrimo išvadas ar daryti joms įtaką.
17. Teismas pažymėjo, kad tyrimo metu ūkio subjektams bei fiziniams asmenims klausimai gali būti užduodami ir žodžiu, ir raštu. Įstatymas nereglamentuoja, kokiu būdu Tarybos pareigūnai turi įrodinėti pažeidimą, jame taip pat nenustatyti liudytojų apklausos ypatumai. Nagrinėjamu atveju Taryba apklausą atliko raštu dėl objektyvių priežasčių: apklausos metu L. K. gyveno JAV, o J. Ž. augino mažametį vaiką ir gyveno (duomenys neskelbtini). Teismas darė išvadą, kad Taryba,
J. Ž. ir L. K. apklausą atlikusi elektroniniu paštu, nepažeidė Įstatymo nuostatų. Be to, pareiškėjas turėjo galimybę susipažinti su liudytojų paaiškinimais ir pateikti dėl jų nuomonę Tarybai, jis šia teise pasinaudojo teikdamas nuomonę dėl pranešime pateiktų išvadų raštu ir žodžiu. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjo teisė į gynybą buvo pažeista.
18. Vertindamas įrodymų pakankamumą byloje teismas pastebėjo, kad UAB „Elmis“,
UAB „Ledevila“ ir Bendrovės pasiūlymuose gausu formatavimo panašumų (pvz., 3.1 papunkčio lentelėje bendrovės vienodai pakeitė stulpelio pavadinimą, taip pat suformavo papildomą stulpelį pavadinimu „PVM, Lt“; pavadinime vienodai pakeitė pirkimo pavadinimo formuluotę ir vienodai praleido žodžius „IR ĮRENGIMO“; vienodai panaikino tiekėjo formoje nurodytus pabraukimus pasiūlymo pavadinimo, datos ir numerio, pasiūlymo galiojimo, bendros pasiūlymo kainos bei siūlomų darbų eilutėse, tačiau vienodai paliko pabraukimus eilutėje bendrovės atstovo parašui, vardui, pavardei), identiški pasiūlymų numerio skaičiai (bendrovės vienodai sunumeravo savo pasiūlymo formas, įrašydamos numerio skaičių „1“), pasiūlymo galiojimo terminai („iki 2013 m. vasario 28 d.“, naudojo tą patį datos rašymo formatą, nors pasiūlymo datą visos trys bendrovės nurodė kitu formatu: „2014-07-03“, „2014-07-05“, „2014-07-04“) ir PVM skaičiavimai (nors Bendrovės pasiūlymų 3.1 papunkčio lentelėse ir priede Nr. 1 „Objektinė sąmata“ pateikė skirtingas darbų kainas litais be PVM, tačiau PVM dydį litais nurodė vienodą, bendrovių pateikti šešiaženkliai PVM dydžio apskaičiavimai sutampa visose 5 eilutėse, tačiau tik pareiškėjo (pirkimo laimėtojo) pateiktame pasiūlyme PVM dydis atitinka galiojantį 21 procentą). Tarybos byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad G. V. bendrovėms UAB „Elmis“, UAB „Ledevila“ ir UAB „Vortex Capital“ pateikė neužpildytas tiekėjo pasiūlymo formas bei objektinių sąmatų lenteles, kurias bendrovės turėjo užpildyti savarankiškai. Teismas, įvertinęs bendrovių teiktų pasiūlymų formas, konstatavo, kad jos užpildytos iš esmės identiškai. Taigi, atsakovas pagrįstai nustatė, kad UAB „Ledevila“ ir UAB „Elmis“, žinodamos, jog pirkimą pralaimės, savarankiškai neskaičiavo PVM (21 procento) nuo savo pateiktų kainų, o tiksliai žinojo ir įrašė Bendrovės pasiūlyme nurodytus PVM skaičius, lygius 21 procentui nuo Bendrovės pateiktų darbų kainų.
19. Teismas akcentavo, jog minėtos bendrovės negalėjo paaiškinti šių sutapimų.
UAB „Ledevila“ direktorius nurodė, kad formą pildė pats, o vienodo PVM įrašymas buvo matematinė klaida, bet tai niekaip nepaaiškina, kodėl Pirkime visų tiekėjų nurodyti statybos darbų šešiaženkliai PVM dydžiai centų tikslumu sutampa. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad pasiūlymų turinio ir formos panašumai bei klaidos atsirado dėl to, kad didelę dalį informacijos tiekėjų pasiūlymuose užpildė Bendrovės konsultantė A. K., nes ji aiškiai nurodė, jog sutapimai negalėjo atsirasti dėl jos veiklos, kadangi užsakovams teikiamos neužpildytos formos. Įrodymų, kad A. K. žinojo apie būsimus apklausos dalyvius ir su jais kontaktavo, Taryba nenustatė. Tokių įrodymų nepateikė ir bendrovės. Kaip minėta, buvusi Bendrovės direktorė L. K. nurodė, kad pasiūlymų formas užpildė savarankiškai, o UAB „Dalinta“ buvusi direktorė J. Ž. patvirtino, kad ji pasiūlymų formų nepildė, jas pildė tiekėjai. Remdamasis šiais paaiškinimais, teismas sprendė, kad pasiūlymų turinio ir formos panašumai galėjo atsirasti dėl UAB „Elmis“,
UAB „Ledevila“ ir Bendrovės veiksmų. Teismas konstatavo, jog Taryba taikė Įstatyme nustatytą įrodinėjimo standartą, surinko pakankamai įrodymų apie tai, kad minėtos bendrovės Pirkime derino savo veiksmus ir pateikė suderintus komercinius pasiūlymus, bei teisėtai ir pagrįstai padarė išvadą dėl konkurenciją ribojančio susitarimo buvimo. Taryba sutapimų visumą pagrįstai aiškino kaip bendrą tokių pasiūlymų rengimą.
20. Teismas, atsakydamas į pareiškėjo argumentus, jog jis neturėjo motyvo sudaryti konkurenciją ribojantį susitarimą, akcentavo, kad kvalifikuojant susitarimą subjektyvūs pareiškėjų siekiai dalyvaujant susitarime paprastai neturi jokios reikšmės, o atsakomybė už konkurencijos taisyklių pažeidimus taikoma nepriklausomai nuo kaltės formos.
21. Teismas nurodė, kad UAB „Elmis“, UAB „Ledevila“ ir Bendrovės draudžiamo susitarimo pradžia laikytina pirmojo pasiūlymo pateikimo diena, t. y. 2012 m. spalio 3 d., kai
UAB „Elmis“ pateikė savo komercinį pasiūlymą, kuris buvo suderintas su kitų Pirkime dalyvavusių tiekėjų pasiūlymais. Pirkimą laimėjus pareiškėjui, 2012 m. spalio 10 d. G. V. su juo sudarė statybos rangos sutartį Nr. 2012/10/1019. Jos galiojimo terminas – iki 2013 m. gruodžio 31 d. Tiriamųjų ūkio subjektų susitarimas turėjo poveikį visu sutarties galiojimo laikotarpiu, todėl atsakovas pagrįstai sprendė, kad pažeidimo veiksmai tęsėsi bent 1 metus ir 3 mėnesius.
22. Analizuodamas pareiškėjo teiginius dėl jam skirtos baudos dydžio teismas pabrėžė, jog įmonių susitarimai, suderinti veiksmai bei sprendimai viešuosiuose pirkimuose, kurie paprastai būna slapti, dėl savo pobūdžio laikomi vienu iš sunkiausių konkurencijos pažeidimų. Nagrinėjamu atveju tiriami ūkio subjektai padarė sunkų konkurencijos teisės pažeidimą – sudarė konkurenciją ribojantį susitarimą. Toks draudžiamas susitarimas daro žalą visai šalies ekonomikai. Vadovaujantis Baudų, skiriamų už Įstatymo pažeidimus, dydžio nustatymo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. sausio 18 d. nutarimu Nr. 64 (toliau – ir Aprašas), bei laikantis sąžiningos konkurencijos principo, už jį turėtų būti baudžiama ypač griežtai, skiriamos baudos dydžiu siekiant atgrasyti įmones nuo dalyvavimo neteisėtose veikose. Teismas nenustatė pagrindo mažinti pareiškėjui skirtos baudos dydį, jį laikė atitinkančiu proporcingumo ir protingumo principus, taip pat užtikrinančiu atgrasomąjį poveikį.
23. Teismas pažymėjo, kad atsakomybė už konkurencijos teisės pažeidimus yra taikoma ūkio subjektui, kuris pažeidimo padarymo metu buvo atsakingas už padarytą pažeidimą. Byloje nepateikti įrodymai, kad Bendrovės teises ir pareigas perėmė kitas ūkio subjektas, sankcija buvo paskirta būtent jai, todėl aplinkybė, kad šiuo metu Bendrovės direktorius ir akcininkai yra pasikeitę, nesudaro pagrindo neskirti baudos.
24. Teismas akcentavo, kad atsakovas pakankamai aiškiai pagrindė ir nurodė kriterijus, kuriais remiantis buvo nustatyta pareiškėjui skirtina bauda, todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovas, skirdamas baudą, padarė esminius pažeidimus, nulėmusius neteisėtos ar nepagrįstos baudos paskyrimą. Be to, nors pažeidimo tyrimo metu atsakovas nenustatė nei lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių, pareiškėjo veiksmų seka pažeidimo tyrimo metu buvo įvertinta, jam skiriant tik 5 proc. dydžio baudą. Nutarimu ekonominė sankcija pareiškėjui skirta laikantis Įstatymo nustatytų taisyklių bei tinkamai individualizuota, todėl baudą panaikinti ar pakeisti nėra teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundas atmestas, atitinkamai netenkintas ir jo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
III.
25. Pareiškėjas UAB „Vortex Capital“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti, taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, teismo posėdžio metu apklausti J. Ž., A. K. ir L. K. bei priteisti pareiškėjui bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apeliaciniame skunde pakartojami skundo argumentai ir papildomai nurodoma, kad:
25.1. Teismo sprendime visiškai nepasisakyta dėl J. Ž. prisipažinimo, jog ji galėjo per klaidą išsiųsti tiekėjams neišvalytas pasiūlymų formas, teismas netinkamai vertino J. Ž. paaiškinimus;
25.2. Teismas pažeidė proceso teisės normas (motyvuotumo reikalavimą), ignoruodamas kai kuriuos pareiškėjo argumentus, be kita ko, dėl apklausų metu atsakovo padarytų teisės normų (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 str., Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41, 47–48 str., Tarybos 2004 m. rugsėjo 16 d. nutarimu
Nr. 1S-139 patvirtinto Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos darbo reglamento (toliau – ir Darbo reglamentas) 45 p.) pažeidimų, pareiškėjo teisės į gynybą pažeidimo. Pareiškėjas pažymi, kad apklausų tvarką Taryboje reglamentuoja Darbo reglamentas. Teismo posėdžio metu Tarybos atstovai pripažino, kad apklausų metu buvo daromi garso įrašai, kurie vėliau buvo sunaikinti. Pareiškėjo teigimu, jam ir jo atstovui nebuvo sudaryta galimybė susipažinti su apklausų metu darytais garso įrašais, protokoluose apie darytus garso įrašus nepažymėta. Atsižvelgiant į atsakovo apklausų metu padarytus procedūrinius pažeidimus, priimant Nutarimą nebuvo galima remtis apklausų protokolais. Pareiškėjas, apžvelgęs teisės aktų (tarp jų – Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso) nuostatas ir teismų praktiką, tvirtina, jog, kadangi jam nebuvo sudaryta galimybė susipažinti su visais atsakovo surinktais įrodymais, buvo pažeisti rungtyniškumo ir proceso šalių lygiateisiškumo principai;
25.3. Teismas neatsižvelgė į prieštaravimus tarp J. Ž. ir A. K. paaiškinimų bei nemotyvavo, kodėl neatsižvelgta į aplinkybę, kad A. K. 2012 m. spalio 18 d. G. V. atsiuntė elektroninį laišką, prie kurio buvo pridėtas dokumentas su visiškai užpildytu Bendrovės pasiūlymu;
25.4. Teismas nemotyvavo, kodėl neatsižvelgė į pareiškėjo teiginius, jog nėra veiklos tęstinumo tarp šiuo metu (2016–2017 metais) veikiančios Bendrovės ir tariamo draudžiamo susitarimo metu (2012 metais) veikusios Bendrovės;
25.5. L. K. galėtų plačiau paaiškinti aplinkybes, kurioms esant Bendrovė dalyvavo Pirkime. Tarybos susirašinėjimas su L. K., pareiškėjo nuomone, buvo netinkamas ir nepašalino visų esančių prieštaravimų;
25.6. Egzistuoja tam tikri prieštaravimai tarp A. K. paaiškinimų ir nustatytų faktinių aplinkybių. Nors ji 2016 m. lapkričio 4 d. apklausos metu tvirtino negalėjusi įrašyti PVM dydžių minėtų bendrovių pasiūlymuose, ji 2012 m. spalio 18 d. G. V. atsiuntė elektroninį laišką, prie kurio buvo pridėtas dokumentas su visiškai užpildytu Bendrovės pasiūlymu;
25.7. Atsakovas pažeidė pareiškėjo teisę į gynybą, nesudarydamas galimybių pateikti klausimus J. Ž.. Siekiant atlikti objektyvų tyrimą, apklausa turėjo būti atlikta žodžiu. Be to, pareiškėjo vertinimu, J. Ž. nebuvo pateikti visi reikšmingi klausimai, be kita ko, apie bendradarbiavimą su A. K..
26. Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, netenkinti pareiškėjo prašymo apklausti liudytojus. Atsiliepime į apeliacinį skundą pakartojami atsiliepimo į skundą argumentai, papildomai nurodant, kad:
26.1. Tuo atveju, jei konsultantai ar kiti tretieji asmenys būtų pildę formas, užpildytas formas turėjo gauti arba užsakovas, arba Pirkime dalyvavę tiekėjai (tarp jų – pareiškėjas). G. V., šiuo metu einantis Bendrovės direktoriaus pareigas, Pirkimo metu buvo užsakovas, todėl jis bet kuriuo atveju gavo užpildytas pasiūlymų formas ir turėtų žinoti, kokiomis aplinkybėmis jos buvo užpildytos. Tai, kad G. V. nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog pasiūlymų formas pildė konsultantai, įrodo, jog konsultantai šių formų nepildė;
26.2. J. Ž. yra aiškiai nurodžiusi, jog ji nepildė pasiūlymų formų. Teismas šias aplinkybes įvertino teisingai;
26.3. Tarybos darbuotojai garso įrašus, kurie laikytini asmens duomenimis, daro protokolo surašymo tikslais, o, surašius paaiškinimų protokolus, kuriuos pasirašo paaiškinimus davę asmenys, garso įrašai nebėra reikalingi, todėl tyrimo byloje jie nesaugomi ir yra sunaikinami;
26.4. Pareiškėjas nepaaiškina, kaip aplinkybė, kad paaiškinimų protokoluose nebuvo nurodyta, jog buvo daromi garso įrašai, pažeidžia jo teises. Apklausiami asmenys buvo informuoti apie daromą garso įrašą ir paaiškinimų protokoluose patvirtino, jog protokoluose užfiksuoti duomenys yra teisingi;
26.5. Pareiškėjas į Tarybą dėl netinkamo Tarybos darbuotojų pareigų atlikimo surašant paaiškinimų protokolus per nustatytą 10 dienų terminą nesikreipė;
26.6. Nei tyrime, nei Nutarime nebuvo remiamasi garso įrašais, darytais apklausų metu, o garso įrašai nėra tyrimo bylos medžiagos dalis. Tyrimo bylos medžiagą sudaro paaiškinimų protokolai, kuriais ir buvo remiamasi Nutarime. Pareiškėjas nedetalizuoja, kokia informacija nebuvo nurodyta paaiškinimų protokoluose. Pareiškėjo teisė susipažinti su bylos medžiaga yra reglamentuojama Įstatyme ir Darbo reglamente, o ne Baudžiamojo proceso kodekse. 2004 m. balandžio 7 d. Europos Komisijos reglamentas (EB) Nr. 773/2004 dėl bylų nagrinėjimo Komisijoje pagal Sutarties 81 ir 82 straipsnius tvarkos reglamentuoja procedūrinius klausimus, susijusius su bylų nagrinėjimu Europos Komisijoje, ir nėra tiesiogiai taikomas Konkurencijos tarybos atliekamų tyrimų metu;
26.7. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad teismo sprendimas nėra motyvuotas, kadangi, kaip yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įpareigojimas motyvuoti teismo sprendimą (nutartį) nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvių argumentą ir bylos nagrinėjimo metu iškeltą klausimą. Be to, atsakovo nuomone, teismas sprendime pateikė tinkamą, išsamų jo ir pareiškėjo argumentų vertinimą, nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes ir jas įvertino;
27. Pareiškėjas nepateikė argumentų, kurie leistų pagrįstai manyti, jog apklausus jo nurodytus asmenis galėtų būti nustatytos tokios reikšmingos aplinkybės, kurios pakeistų Nutarime padarytas išvadas. Be to, pakartotinė liudytojų apklausa vyktų liudytojams žinant su konstatuotu pažeidimu susijusias aplinkybes ir būtų neobjektyvi, pirminiai liudytojų parodymai yra patikimesni. Net ir nevertinant liudytojų parodymų, tyrimo metu Tarybos nustatytų faktinių aplinkybių pakanka išvadoms dėl konkurenciją ribojančio susitarimo buvimo pagrįsti.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
28. Ginčas byloje kilo dėl Konkurencijos tarybos 2017 m. sausio 23 d. nutarimo
Nr. 2S-1(2017), kuriuo pripažinta, be kita ko, kad UAB „Elmis“, UAB „Ledevila“ ir
UAB „Vortex Capital“ neteisėtai derino savo veiksmus bei kainas teikiant pasiūlymus viešojo pirkimo konkurse statybos ir įrengimo darbams pirkti ir šiais veiksmais pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, bei už šio pažeidimo padarymą pareiškėjui UAB „Vortex Capital“ paskirta 12 600 Eur bauda, teisėtumo ir pagrįstumo.
29. Apeliaciniame skunde pareiškėjas suformulavo prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tokį prašymą grįsdamas tuo, kad byla yra ypatingai sudėtinga, didelės apimties, joje yra daug vienas kitam prieštaraujančių liudytojų parodymų, šalys skirtingai vertina įrodymus, todėl papildomai būtina apklausti liudytojus, sudaryti šalims galimybę jiems užduoti papildomus klausimus. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ)
137 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka,
t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas; proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi bylos proceso šalių pozicija ir detalūs argumentai nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Vien tai, kad skundžiamame teismo sprendime, pareiškėjo nuomone, nebuvo atsakyta arba netinkamai atsakyta į visus jo argumentus, arba tai, kad pareiškėjas norėtų gauti papildomus atsakovo paaiškinimus ar papildomai apklausti asmenis, nesudaro pakankamo pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Papildoma liudytojų apklausa, teisėjų kolegijos vertinimu, būtų tikslinga tuo atveju, jeigu šio įrodymų šaltinio pagrindu būtų galima gauti naujus duomenis ar pašalinti atsiradusius prieštaravimus, tačiau tokios aplinkybės byloje nenustatytos, todėl pareiškėjo prašymas netenkinamas, o byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.
30. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str.
2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
31. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos.
32. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-355/2011). Taip pat akcentuotina, jog, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).
33. Teisėjų kolegija pažymi, kad, pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., LVAT 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016). Tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino kitaip nei juos vertina pareiškėjas, savaime nesudaro pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.
34. Patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą bei įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai, priėmė iš esmės teisingą sprendimą. Sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija skundžiamo teismo sprendimo motyvų nebekartoja, o juos papildo, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus.
35. Ginčijamame Nutarime atsakovas konstatavo, jog pareiškėjas UAB „Vortex Capital“,
su UAB „Elmis“ ir UAB „Ledevila“ derindamas veiksmus ir kainas teikiant pasiūlymus viešajame pirkime (apklausos būdu), pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Taigi Nutarime atsakovas iš esmės nusprendė, kad byloje aptariami ūkio subjektai, įskaitant pareiškėją, sudarė draudžiamą susitarimą dėl komercinių pasiūlymų derinimo dalyvaujant Pirkime, iš anksto numatant pirkimo laimėtoją, ir tuo pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus. Taigi, ginčas kilo dėl konkurencijos teisės pažeidimo, kylančio iš draudimo sudaryti konkurenciją ribojančius ar galinčius riboti susitarimus (Įstatymo 5 str. 1 d., Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 101 str. 1 d.). Nors nagrinėjamu atveju Europos Sąjungos konkurencijos teisės normos tiesiogiai netaikytinos, tačiau, atsižvelgiant į Įstatymo 1 straipsnio
3 dalį, kurioje numatyta, kad šiuo įstatymu siekiama Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos konkurencijos santykius reglamentuojančios teisės suderinimo, pažymėtinos ir SESV nuostatos, reglamentuojančios draudžiamus susitarimus Europos Sąjungos konkurencijos teisėje ir įtvirtintos SESV 101 straipsnyje.
36. Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad visi susitarimai, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, yra draudžiami ir negalioja nuo jų sudarymo momento, įskaitant susitarimą tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyti (fiksuoti) tam tikros prekės kainas arba kitas pirkimo ar pardavimo sąlygas. Iš esmės analogiškas draudimas įtvirtintas ir SESV 101 straipsnio 1 dalies a punkte: kaip nesuderinami su vidaus rinka yra draudžiami: visi įmonių susitarimai, įmonių asociacijų sprendimai ir suderinti veiksmai, kurie gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir kurių tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas vidaus rinkoje, būtent tie, kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai nustatomos pirkimo ar pardavimo kainos arba kokios nors kitos prekybos sąlygos. Įstatymo
5 straipsnio 1 dalyje ir SESV 101 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas yra pakankamai panašus (savo turiniu, tikslais ir kt.), kad šiuo atveju aiškinant Įstatyme įtvirtinto draudimo turinį ir esmę būtų galima atsižvelgti į Europos Sąjungos teismų praktiką taikant ir aiškinant konkurencijos teisės nuostatas, reglamentuojančias labai panašius santykius.
37. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, jog, atskleidžiant Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto turinį, turi būti atsižvelgiama į
Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas (žr. pvz., 2011 m. kovo 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525?2577/2011, 2011 m. gegužės 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-294/2011). Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas draudimas monopolizuoti gamybą ir rinką bei įpareigojimas saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę. Aiškindamas šią konstitucinę nuostatą, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad joje yra įtvirtintos ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos teisinės garantijos, būtinos efektyviam rinkos ūkio funkcionavimui (žr., pvz., 1995 m. balandžio 20 d., 1999 m. spalio 6 d. nutarimus). Viena iš teisinių garantijų, būtinų efektyviam rinkos ūkio funkcionavimui, yra tai, kad įstatymų leidėjas yra konstituciškai įpareigotas išleisti įstatymus, kurie saugotų sąžiningos konkurencijos laisvę. Taigi remiantis oficialios konstitucinės doktrinos nuostatomis galima teigti, jog sąžiningos konkurencijos laisvė – konstitucinė vertybė, kadangi, Konstitucinio Teismo vertinimu, sąžiningos konkurencijos apsauga yra pagrindinis būdas užtikrinti asmens ir visuomenės interesų darną reguliuojant ūkinę veiklą (žr., pvz., 1999 m. spalio 6 d., 2000 m. spalio 18 d. nutarimus). Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad konstitucinė sąžiningos konkurencijos apsaugos garantija įpareigoja valstybės valdžios, savivaldybių institucijas teisinėmis priemonėmis užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę; tokios priemonės – tai ūkio subjektų susitarimų, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, draudimas, piktnaudžiavimo vyraujančia padėtimi draudimas, rinkos koncentracijos kontrolė bei atitinkami koncentracijos draudimai, nesąžiningos konkurencijos draudimas, įstatymuose nustatytų sąžiningos konkurencijos apsaugos taisyklių laikymosi kontrolė, atsakomybė už jų pažeidimus (žr., pvz., 1999 m. spalio 6 d. nutarimą).
38. Konstituciniai sąžiningos konkurencijos apsaugos imperatyvai įgyvendinami žemesnės galios teisės aktais. Kaip minėta, Konkurencijos įstatymo 5 straipsnis ir SESV 101 straipsnis draudžia visus susitarimus, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje (žr., pvz., 2006 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-686/2006; 2011 m. gegužės 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858?294/2011; 2012 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2016/2012) taip pat ne kartą pažymėjo, jog Įstatymo 5 straipsnio loginė konstrukcija bei šiame straipsnyje įtvirtintų nuostatų tikslas leidžia išskirti dvi draudžiamų susitarimų kategorijas: susitarimus, savaime ribojančius konkurenciją, ir susitarimus, kurių priešingas konkurencijos teisei tikslas ar neigiamas poveikis konkurencijai turi būti nustatytas ir įrodytas. Pirmajai grupei priskiriami tie susitarimai (per se (liet. savaime) ribojantys konkurenciją susitarimai), kurie patenka į Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies veikimo sritį. Pagal Įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, konkurentų sudaryti šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 ir 4 punktuose išvardyti susitarimai visais atvejais laikomi ribojančiais konkurenciją. Taigi visais atvejais ribojantys konkurenciją susitarimai – tai tokia kategorija susitarimų, kurių neigiamas poveikis konkurencijai yra preziumuojamas, savaime suprantamas. Todėl iš minėtų nuostatų akivaizdu, kad, jei susitarimas patenka į Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies taikymo sritį, Konkurencijos taryba neprivalo atskirai įrodinėti susitarimo tikslo priešingumo sąžiningai konkurencijai ir (arba) neigiamo jo poveikio konkurencijai. Priešingas aiškinimas nulemtų, kad Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies tikslas ir galia būtų paneigta ir neįgyvendinama (analogiškai žr., pvz., Europos Sąjungos Pirmosios instancijos teismo 1998 m. rugsėjo 15 d. sprendimą European Night Services (ENS) ir kiti prieš Europos Komisiją, sujungtose bylose T?374/94, T-375/94, T-384?388/94, EU:T:1998:198).
39. UAB „Vortex Capital“ apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai laikė, jog Tarybos naudojami fragmentiški, selektyvūs ir prieštaringi įrodymai bei nepagrįsta aplinkybių interpretacija yra pakankami tam, kad būtų konstatuotas draudžiamas susitarimas, kuriuo UAB „Vortex Capital“, UAB „Elmis“ ir UAB „Ledevila“ pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus.
40. Taigi, įvertinus tai, kad atsakovas Nutarime nusprendė buvus kainų fiksavimo atvejį (kainų kartelį), nagrinėjamam pažeidimui konstatuoti Konkurencijos tarybai pakako nustatyti:
1) susitarimo tarp ūkio subjektų, kurie yra konkurentai, sudarymo faktą, ir 2) susitarimo objektą – tiesioginį ar netiesioginį prekės (paslaugos) kainos nustatymą (fiksavimą). Šių aplinkybių (elementų) visuma sudaro Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyto pažeidimo sudėtį, o Taryba, nustačiusi, jog ūkio subjektai sudarė susitarimą dėl kainų fiksavimo, neprivalo įrodyti, kad šiuo susitarimu buvo siekta neteisėtų tikslų arba kad dėl šio susitarimo galėjo kilti ar kilo neigiamos pasekmės konkurencijai.
41. Pareiškėjas neginčija Nutarime pateikto prekių (paslaugų) rinkų apibrėžimo (statybos ir įrengimo darbų teikimo Lietuvos Respublikoje rinka) bei pareiškėjo ir trečiųjų suinteresuotų asmenų UAB „Elmis“ ir UAB „Ledevila“ laikymo tiesiogiai konkuruojančiais (teikiant pasiūlymus tame pačiame viešajame pirkime, siūlant pirkimo objektu esančias analogiškas prekes). Konstatavus, jog atsakovas tinkamai apibrėžė prekės (paslaugos) rinkas, o pareiškėjas,
UAB „Elmis“ ir UAB „Ledevila“ byloje aptariamu atveju laikytini konkurentais, būtina įvertinti, ar atsakovas ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo buvus neteisėtą susitarimą konkurencijos teisės prasme.
42. Įstatymo 3 straipsnio 15 dalyje (2012 m. gegužės 1 d. įstatymo Nr. 42-2041 redakcija) pateiktas susitarimo apibrėžimas, t. y. bet kuria forma (raštu ar žodžiu) dviejų ar daugiau ūkio subjektų sudarytos sutartys arba ūkio subjektų suderinti veiksmai, įskaitant bet kurio ūkio subjektų junginio (asociacijos, susivienijimo, konsorciumo ir pan.) arba šio junginio atstovų priimtą sprendimą.
43. Ir Europos Sąjungos teismų, ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog konkurencijos teisės reikalavimų neatitinkančio susitarimo draudžiamumo esmė atskleistina per konkurencijos sampratą. Konstitucinė sąžiningos konkurencijos koncepcija, kuri, be kita ko, apima draudimus sudaryti priešingus konkurencijai susitarimus, suponuoja tai, kad ūkio subjektai, laisvai veikdami rinkoje, varžosi vieni su kitais lygiais teisiniais pagrindais, kad jie savarankiškai priima sprendimus dėl ūkinės veiklos ir šiuo požiūriu nepriklauso vieni nuo kitų. Kiekvienas rinkoje veikiantis ūkio subjektas turi nepriklausomai pasirinkti savo elgesį joje. Toks reikalavimas neeliminuoja galimybės ūkio subjektui protingai prisiderinti prie esamų ar numanomų savo konkurentų veiksmų. Tačiau griežtai draudžiamas bet koks tiesioginis ar netiesioginis bendravimas tarp ūkio subjektų, kurio tikslas ar pasekmė yra paveikti esamų ar potencialių konkurentų elgesį ar atskleisti jautrią informaciją ir (arba) ketinimus, susijusius su konkurento planuojamais veiksmais rinkoje, kai tokių kontaktų tikslas arba pasekmė yra nenormalių konkurencijos sąlygų atitinkamoje rinkoje atsiradimas (žr., pvz., ESTT 1999 m. liepos 8 d. sprendimo Europos Komisija prieš Anic Partecipazioni, C-49/92, EU:C:1999:356, 115-117 p.;
1999 m. liepos 8 d. sprendimo Hüls AG prieš Komisiją (Polypropylene), C-199/92, EU:C:1999:358, 160 p.; 2009 m. birželio 4 d. sprendimo T-Mobile Netherlands ir kiti, C-8/08, EU:C:2009:343, 23 p., ir minėtuose sprendimuose nurodytą Teismo praktiką; LVAT 2006 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-686/2006).
44. Vertinant, ar ūkio subjektų elgesys laikytinas susitarimu Konkurencijos įstatymo
5 straipsnio 1 dalies 1 punkto požiūriu, pakanka nustatyti eksplicitinį arba implicitinį šalių valios (norų, ketinimų) sutapimą (suderinimą) veikti rinkoje atitinkamu būdu, o subjektyvūs pareiškėjų siekiai, dalyvaujant susitarime, paprastai neturi jokios reikšmės (žr., pvz., Europos Sąjungos Pirmosios instancijos teismo 1989 m. gruodžio 17 d. sprendimo Hercules Chemicals prieš Europos Komisiją, T-7/89, EU:T:1991:75, 256 p.; 2002 m. kovo 20 d. sprendimo HFB Holding prieš Europos Komisiją, T-9/99, EU:T:2002:70, 199 p.; 2011 m. lapkričio 30 d. sprendimo Quinn Barlo Ltd prieš Europos Komisiją, T-208/06, EU:T:2011:701, 35 p.); LVAT 2011 m. kovo 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A575-2577/2011; 2011 m. gegužės 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-294/2011; 2011 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1433/2011). Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje susitarimais konkurencijos teisės prasme pripažįstami ne tik formalūs, rašytiniai susitarimai (rašytinės sutarties sudarymas), bet ir žodiniai susitarimai ar teisiškai neįpareigojantys dokumentai (žr., pvz., 1970 m. liepos 15 d. sprendimą ACF Chemiefarma NV prieš Europos Komisiją, C-41/69, EU:C:1970:71). Net iš pirmo žvilgsnio vienašalis aktas, nepriklausomai nuo jo formos, gali būti laikomas susitarimu konkurencijos teisės prasme, jei jis išreiškia bendrą bent dviejų šalių valią (žr., pvz., ESTT 2006 m. liepos 13 d. sprendimą Europos Komisija prieš Volkswagen, C-74/04, EU:C:2006:460). Šalių valia gali būti išreikšta tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai (numanomai, neišreiškiant žodžiais, „nebyliai“) (žr. pagal analogiją ESTT 1983 m. spalio 25 d. sprendimą AEG-Telefunken prieš Europos Komisiją, C-107/82, EU:C:1983:293).
Taigi tais atvejais, kai nustatomas bendros šalių valios elgtis tam tikru būdu pa(si)reiškimas (suderinimas), šalių susitarimas Įstatymo 3 straipsnio 15 dalies prasme paprastai turėtų būti kvalifikuojamas kaip sutartis. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad susitarimas konkurencijos teisės prasme suprantamas labai plačiai, nekeliant esminių reikalavimų jo išraiškos būdui ar formai.
45. Kiek tai susiję su byloje vertinamu konkrečiu atveju, t. y. Nutarime apibūdintu susitarimu (veiksmų koordinavimu) derinti kainas teikiant komercinius pasiūlymus Pirkime, pažymėtina, jog Europos Sąjungos teismų praktikoje suderintais veiksmais konkurencijos teisės prasme, be kita ko, laikomas ūkio subjektų, ketinančių dalyvauti ar dalyvaujančių viešųjų pirkimų procedūrose, keitimasis tarpusavyje informacija apie sąnaudas, prekių charakteristikas ir jų kainas, nors tai yra informacija, kurią nepriklausomas rinkos dalyvis laikytų komercine paslaptimi
(žr., pvz., Europos Sąjungos Pirmosios instancijos teismo 1995 m. vasario 25 d. sprendimo SPO ir kiti prieš Europos Komisiją, T-29/92, EU:T:1995:34, 116–121 p.). Taip pat laikomasi nuostatos, jog bet koks abipusis tiesioginis ar netiesioginis ūkio subjektų kontaktas, kurio metu atskleidžiama informacija apie tai, kaip ūkio subjektas ketina elgtis rinkoje ateityje, laikomas SESV 101 straipsnio 1 daliai prieštaraujančiais suderintais veiksmais, jei tokiu kontaktu siekiama sukurti konkurencijos sąlygas, kurios nėra įprastos atitinkamai rinkai. Be to, jei neįrodyta priešingai, preziumuojama, kad kitas ūkio subjektas pasinaudojo atskleista informacija (žr., pvz., Europos Sąjungos Pirmosios instancijos teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2000 m. kovo 15 d. sprendimo Ceminteries ir kiti prieš Europos Komisiją, sujungtose bylose T-25/95 ir kiti, EU:T:2000:77, 1849, 1852, 1855 ir 1865 p.).
46. Europos Komisija savo praktikoje laikosi nuostatos, jog konkurencijos teisė draudžia konkurentui pranešti apie pagrindinius savo kainų politikos elementus: kainoraščius, pardavimo sąlygas, nuolaidas, įkainius ir pan. (žr., pvz., 1974 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. 74/292 Agreements between manufacturers of glass containers), taip pat yra nusprendusi, jog komercinių pasiūlymų sąlygų derinimas viešųjų pirkimų procedūrose laikytinas karteliniu susitarimu dėl kainų (žr., pvz., 2007 m. vasario 21 d. sprendimą Nr. COMP/E-1/38.823 PO/Elevators and Escalators).
47. Iš ginčijamo Nutarimo turinio matyti, kad byloje analizuojamu atveju atsakovas kainų derinimu traktuoja praktiką, kuomet ūkio subjektai susitaria pateikti suderintus komercinius pasiūlymus (įskaitant kainas) viešojo pirkimo organizatoriui, t. y. atskleidžia savo komercinių pasiūlymų turinį konkurentams.
48. Teisėjų kolegija, vertindama Nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą, bendriausia prasme sutinka su Tarybos pozicija, jog komercinių pasiūlymų turinio derinimo (informacijos, įskaitant kainą, apie būsimų komercinių pasiūlymų turinį atskleidimo konkurentui) prieš juos pateikiant perkančiajai organizacijai praktika traktuotina kaip prieštaraujanti Konkurencijos įstatymo
5 straipsnio 1 dalies 1 punktui. Kaip minėta, sąžiningos konkurencijos koncepcija reiškia, be kita ko, ir tai, jog ūkio subjektai, laisvai veikdami rinkoje, varžosi vieni su kitais lygiais teisiniais pagrindais, savarankiškai priima sprendimus dėl ūkinės veiklos ir šiuo požiūriu nepriklauso vieni nuo kitų. Kiekvienas rinkoje veikiantis ūkio subjektas turi nepriklausomai pasirinkti savo elgesį joje. Dėl to draudžiamas bet koks tiesioginis ar netiesioginis bendravimas tarp ūkio subjektų, kurio tikslas ar pasekmė yra paveikti esamų ar potencialių konkurentų elgesį ar atskleisti jautrią informaciją ir (arba) ketinimus, susijusius su konkurento planuojamais veiksmais rinkoje, kai tokių kontaktų tikslas arba pasekmė yra nenormalių konkurencijos sąlygų atitinkamoje rinkoje atsiradimas. Be to, rengdama viešuosius pirkimus perkančioji organizacija siekia, kad procedūroje dalyvaujantys ūkio subjektai pateiktų konkuruojančius pasiūlymus, iš kurių perkančioji organizacija galėtų išsirinkti jai priimtiniausią. Tais atvejais, kai ūkio subjektai komercinių pasiūlymų sąlygas iš anksto suderina prieš juos pateikdami viešuosius pirkimus rengiančiai organizacijai, akivaizdu, jog viešojo pirkimo laimėtoją nulemia ne konkurencinė kova, o išankstinis ūkio subjektų susitarimas. Taigi tokiais atvejais komercinių pasiūlymų turinio derinimo pasekmė yra ta, jog sudaromos sąlygos viešuosius pirkimus laimėti iš anksto žinomam ūkio subjektui, todėl pati viešųjų pirkimų procedūra tampa fiktyvi ir praranda savo prasmę.
49. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl apeliacinio skundo teiginių apie tyrimo metu padarytus procedūrinius pažeidimus pagrįstumo, akcentuoja, jog Konkurencijos įstatymo 25 straipsnyje yra nurodyti tyrimo metu atliekami tyrimo veiksmai, be kita ko, gauti žodinius bei rašytinius paaiškinimus iš asmenų, susijusių su tikrinamų ūkio subjektų veikla, taip pat reikalauti, kad jie atvyktų duoti paaiškinimus į tyrimą atliekančio įgalioto pareigūno tarnybines patalpas, o šio įstatymo 29 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta procedūros dalyvių ir kitų suinteresuotų asmenų teisė, prieš Tarybai priimant nutarimą dėl įstatymo pažeidimo, duoti paaiškinimus ir būti išklausytiems per
Tarybos posėdį, apie kurį jie turi būti tinkamai informuoti. Pastaroji nuostata sudaro sąlygas pažeidimu įtariamiems subjektams įgyvendinti savo teisę į gynybą, tačiau neįpareigoja atsakovo
Tarybos posėdyje atlikti kokius nors tyrimo veiksmus, be kita to, ir liudytojų apklausą.
Darbo reglamento 45 punkte nurodyta, kad, apklausiant asmenį, pareigūnas turi teisę pats savo ranka užrašyti paaiškinimus arba pasiūlyti tai padaryti apklausiamam asmeniui savarankiškai; pareigūnas turi teisę patikrinimo metu daryti duodamų paaiškinimų garso ar vaizdo įrašą, apie tai pažymėdamas paaiškinimų protokole. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su atsakovo pozicija, kad Įstatymas nereglamentuoja, kokiu būdu Tarybos pareigūnas turi įrodinėti pažeidimą, jame taip pat nenumatyti liudytojų apklausos ypatumai, o tiek ūkio subjektams, tiek fiziniams asmenims klausimai gali būti užduodami tiek raštu, tiek žodžiu, todėl Taryba neturi pareigos atlikti kryžmines apklausas ar užtikrinti pažeidimu įtariamo ūkio subjekto dalyvavimą įrodymų rinkime, tačiau visais atvejais Taryba privalo užtikrinti tyrimo objektyvumą ir pašalinti visas dėl tyrimų išvadų atsiradusias abejones.
50. Pirmosios instancijos teismas įvertino aplinkybes dėl paaiškinimų iš L. K. ir J. Ž. gavimo elektroniniu paštu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria išvadai, kad, atsižvelgiant į objektyvias aplinkybes, trukdžiusias asmenims, susijusiems su tikrinamų ūkio subjektų veikla, atvykti duoti paaiškinimus į atsakovo tarnybines patalpas, toks įrodymų rinkimo būdas laikytinas leistinu Konkurencijos įstatymo nuostatų prasme. Byloje nėra duomenų, kad kokiu nors būdu buvo suvaržyta pareiškėjo teisė susipažinti su įrodymais, kurių pagrindu yra priimtas Nutarimas, todėl nėra jokio pagrindo pripažinti, jog kokiu nors būdu buvo pažeista pareiškėjo teisė į gynybą.
51. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas taip pat neįrodė, kad atliktų apklausų garso įrašų, padarytų protokolų surašymo tikslais, sunaikinimas, kai tokiais garso įrašais nėra įrodinėjamos faktinės aplinkybės ir jais nėra remiamasi Nutarime, kaip nors pažeidė jo teisę į gynybą. Byloje nustatyta, kad nei tyrime, nei Nutarime nebuvo remiamasi garso įrašais, darytais apklausų metu, o garso įrašai niekada nebuvo tyrimo bylos medžiagos dalis, Taryba garso įrašų neturi savo žinioje. Nagrinėjamu atveju tyrimo bylos medžiagą sudaro paaiškinimų protokolai, su kuriais pareiškėjas turėjo teisę susipažinti, todėl apeliacinio skundo argumentai, kad pareiškėjui nebuvo suteikta teisė susipažinti su visais Tarybos žinioje esančiais įrodymais, atmestini.
52. Pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas 2011 m. rugsėjo 27 d. sprendime byloje Menarini Diagnostics S. R. L. prieš Italiją (pareiškimo Nr. 43509/08) konstatavo, kad Konvencijos 6 straipsnio nuostatos taikytinos ir konkurencijos bylose. Konvencijos 6 straipsnio taikymą konkurencijos bylose yra pripažinęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
(žr., pvz., 2014 m. balandžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-253/2014). Tokia pozicija reiškia, kad pareiškėjams turi būti suteiktos Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintos garantijos
(žr., pvz., LVAT 2016 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2330-520/2016, 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-417-822/2017).
53. Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinta, jog, nustatant kiekvieno asmens pilietines teises ir pareigas ar jam pareikštą baudžiamąjį kaltinimą, jis turi teisę, kad jo byla būtų nagrinėjama per įmanomai trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis pagal įstatymą sudaryto nepriklausomo ir nešališko teismo. Teismo sprendimas turi būti paskelbtas viešai, tačiau spaudai ir publikai gali būti neleidžiama dalyvauti per visą teisminį nagrinėjimą ar jo dalį tiek, kiek to reikalauja visuomenės moralės, viešosios tvarkos ar valstybės saugumo interesai demokratinėje visuomenėje arba nepilnamečių ar bylos šalių privataus gyvenimo interesai, ar tada, kai, teismo nuomone, būtina dėl ypatingų aplinkybių, dėl kurių viešumas pažeistų teisingumo interesus (6 str. 1 d.). Kiekvienas žmogus, kaltinamas nusikaltimo padarymu, laikomas nekaltu tol, kol jo kaltumas neįrodytas pagal įstatymą (6 str. 2 d.). Kiekvienas asmuo, kaltinamas nusikaltimo padarymu, turi teisę mažiausiai į šias garantijas: a) kad jam būtų skubiai ir nuodugniai pranešta tokia kalba, kurią jis supranta, apie pareiškiamo jam kaltinimo pagrindą ir motyvus; b) kad jis turėtų pakankamai laiko ir galimybių pasirengti savo gynybai; c) kad jis galėtų gintis pats arba per savo paties pasirinktą gynėją arba, jei jis neturi pakankamai lėšų tam gynėjui atsilyginti, turi gauti pagalbą nemokamai, kai to reikalauja teisingumo interesai; d) kad jis galėtų apklausti kaltinimo liudytojus arba turėtų teisę, kad tie liudytojai būtų apklausti, ir turėtų teisę, kad gynybos liudytojai būtų iškviesti ir apklausti tomis pat sąlygomis, kokios taikomos kaltinimo liudytojams; e) kad jis galėtų nemokamai naudotis vertėjo pagalba, jeigu jis nesupranta ar nekalba teismo procese vartojama kalba (6 str. 3 d.).
54. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo argumentais, jog nagrinėjant konkurencijos bylas turi būti laikomasi Konvencijos 6 straipsnio reikalavimų, tačiau nagrinėjamu atveju, vadovaudamasi Nutarties 49–53 punktuose nurodytu teisiniu reguliavimu bei nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, konstatuoja, kad nėra pagrindo prieiti išvadą, jog Tarybos vykdytų apklausų metu buvo pažeista Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinta pareiškėjo teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, procesinės šalių lygybės ir rungtyniško proceso principai.
55. Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos neįvertino J. Ž. parodymų prieštaringumo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pabrėžia, jog byloje surinktų duomenų visuma leidžia teigti, kad apklausti asmenys – J. Ž., L. K. ir A. K. – vienareikšmiškai paaiškino aplinkybes dėl Pirkimo. Papildomai pažymėtina, kad J. Ž. paaiškinimai yra pakankamai nuoseklūs ir neprieštaringi. Ji nebuvo nurodžiusi, jog kažkada pildė pasiūlymų formas ar per klaidą jas išsiuntė neišvalytas, priešingai – nurodė, kad formų nepildė, bei vėliau dar kartą patikslino, jog pati pasiūlymų formų niekam nesiuntė, todėl pareiškėjo argumentai šiuo aspektu yra nepagrįsti.
56. Teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nebuvo pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl pakartotinės A. K. apklausos atlikimo, nes laikas, praėjęs nuo tiriamo įvykio yra svarbi aplinkybė, lemianti pateiktos informacijos patikimumą.
57. Dėl įrodymų, pagrindžiančių draudžiamo susitarimo sudarymo faktą, pakankamumo akcentuotina, kad teismų praktikoje yra ne kartą nurodyta, jog išvadą apie antikonkurencinių veiksmų egzistavimą galima daryti remiantis tam tikru skaičiumi sutapimų ir požymių, kurie, vertinami kartu, kai nėra kitokio logiško paaiškinimo, ir tai gali būti konkurencijos taisyklių pažeidimo įrodymas (žr., pvz., LVAT 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. A858-1704/2012; 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-293/2012; 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-290/2012; ESTT 2014 m. gegužės 22 d. sprendimo Plasticos Espanoles SA (ASPLA) prieš Europos Komisiją, C-35/12; EU:C:2014:348, 22 p. bei jame nurodyta Teismo praktika).
58. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nepaneigė atsakovo padarytų išvadų, o tyrimo metu nebuvo nustatyta įrodymų, kuriais remiantis Pirkimo pasiūlymų formos ir turinio panašumus būtų galima paaiškinti kitaip nei suderintų veiksmų egzistavimu, ką pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimu, yra atmestini.
59. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje nurodoma, kad atsakomybė už konkurencijos teisės pažeidimus yra taikoma ūkio subjektui, kuris pažeidimo padarymo metu buvo atsakingas už padarytą pažeidimą (žr., pvz., 2000 m. lapkričio 16 d. sprendimo SCA Holding Ltd prieš Komisiją, C-297/98 P, EU:C:2000:633, 25 p.; 2009 m. rugsėjo 24 d. sprendimo
Erste roup ank AG ir kiti prieš Komisiją, sujungtose bylose C-125/07 P, C-133/07 P, C- 135/07 P ir C-137/07 P, EU:C:2009:756, 79 p.). Tol, kol egzistuoja toks ūkio subjektas ir jis išlaiko savo teisinį subjektiškumą, jis yra laikomas atsakingu už padarytą pažeidimą, nepriklausomai nuo organizacinių ar struktūrinių pertvarkų. ESTT praktikoje nurodoma, kad net ir tais atvejais, kai konkurencijos normas pažeidęs subjektas patiria teisinio ar organizacinio pobūdžio reformas, šie pasikeitimai nebūtinai lemia, kad sukurta nauja įmonė nėra atsakinga už pirmtakės padarytus konkurencijos normų pažeidimus, jei ekonominiu požiūriu abu subjektai sutampa (žr., pvz., 2014 m. gruodžio
18 d. sprendimo Komisija prieš Parker Hannifin, C-434/13 P, EU:C:2014:2456, 40 p.).
ESTT pažymėjo, kad jeigu įmonės galėtų išvengti sankcijų paprasčiausiai pakeitusios savo tapatybę restruktūrizacija, perdavimu arba kitomis teisinėmis arba organizacinėmis reformomis, taip būtų pakenkta tikslui persekioti už konkurencijos taisyklių neatitinkančius veiksmus ir, taikant atgrasančias sankcijas, užkirsti kelią jų pasikartojimui. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad akcininko ir vadovo pasikeitimas lėmė tokius pokyčius, kad juos būtų galima prilyginti naujos įmonės, kuri nėra atsakinga už pirmtakės padarytus konkurencijos taisyklių pažeidimus, sukūrimui, todėl akcininko bei direktoriaus pasikeitimas negali atleisti pareiškėjo UAB „Vortex Capital“ nuo atsakomybės už Konkurencijos įstatymo pažeidimą.
60. Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Nagrinėjamoje byloje ir pareiškėjo nurodomoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-34/2009 faktinės aplinkybės nėra tapačios, todėl spręstina, kad nagrinėjamame ginče ši praktika nėra aktuali.
61. Įstatymo 36 straipsnio 1 dalis reglamentuoja piniginių baudų skyrimą už draudžiamus susitarimus, piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi, koncentracijos, apie kurią buvo privaloma pranešti, įgyvendinimą be Konkurencijos tarybos leidimo, koncentracijos tęsimą jos sustabdymo laikotarpiu, Konkurencijos tarybos nustatytų koncentracijos vykdymo sąlygų ar privalomų įpareigojimų pažeidimą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas sudarė draudžiamą susitarimą dėl kainų fiksavimo, remiantis Įstatymo 36 straipsnio 1 dalimi, yra pagrindas spręsti dėl sankcijų jam taikymo.
62. Teisėjų kolegija pažymi, kad Taryba yra viešojo administravimo subjektas, vykdantis valstybinę konkurencijos politiką bei kontroliuojantis kaip laikomasi Konkurencijos įstatymo, ir turintis teisę už konkurencijos teisės pažeidimus įstatymo numatytais atvejais ūkio subjektams skirti baudas (Įstatymo 18 str., 35 str. 1 d. 3 p.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog teismas neatlieka viešojo administravimo funkcijų ir nevykdo atitinkamos srities politikos, o tik sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje (žr., pvz., 2011 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444?1433/2011; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-634/2013). Visa tai lemia, kad Taryba, skirdama baudas, turi
plačią diskreciją (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 17 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. A?1699-822/2015). Analogiškos pozicijos laikosi ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas
(žr., pvz., 2005 m. birželio 28 d. sprendimo Dansk Rørindustri prieš Europos Komisiją, sujungtose bylose C-189/02 P ir kitos, EU:C:2005:408, 172 p.). Kita vertus, tai nereiškia, kad Taryba šioje srityje gali veikti nevaržomai. Ją saisto ir bendrieji teisės principai (pvz., proporcingumo, vienodo vertinimo), ir specialiosios konkurencijos teisės ar bendrosios viešojo administravimo normos
(pvz., baudos dydis iki 10 procentų bendrųjų metinių pajamų, Įstatymo 30 str. 2 d.,
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 str.). Teismas turi įgaliojimus patikrinti,
ar Taryba laikėsi šių teisės aktų reikalavimų. Pažymėtina, jog pareiškėjas, siekdamas įrodyti jam skirtų baudų ar jų dydžių nepagrįstumą, turi pateikti duomenis, kurių pagrindu būtų galima spręsti, kad Taryba, skirdama baudą ir nustatydama jos dydį, netinkamai pasinaudojo savo diskrecija
(žr., pvz., LVAT 2012 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552?2016/2012;
2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-634/2013; 2015 m. gruodžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1699-822/2015, 2016 m. gegužės 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-97-858/2016).
63. Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog už draudžiamus susitarimus, piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi, koncentracijos, apie kurią buvo privaloma pranešti, įgyvendinimą be Konkurencijos tarybos leidimo, koncentracijos tęsimą jos sustabdymo laikotarpiu, Konkurencijos tarybos nustatytų koncentracijos vykdymo sąlygų ar privalomų įpareigojimų pažeidimą ūkio subjektams skiriama piniginė bauda iki 10 procentų bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais. Skiriamos ūkio subjektams baudos diferencijuojamos, atsižvelgiant į pažeidimo pavojingumą; pažeidimo trukmę; ūkio subjekto atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes; kiekvieno ūkio subjekto įtaką pažeidimo padarymui, kai pažeidimą padaro keli ūkio subjektai; ūkio subjekto prekių, tiesiogiai ir netiesiogiai susijusių su pažeidimu, pardavimų vertę (Įstatymo 37 str. 1 d.).
64. Vadovaujantis Aprašo 4 punktu, nustačius bazinį baudų dydį, jis, vadovaujantis Aprašo V skyriumi, yra tikslinamas, atsižvelgiant į individualias aplinkybes (atsakomybę lengvinančių arba sunkinančių aplinkybių buvimą, kiekvieno ūkio subjekto įtaką pažeidimo padarymui, kai pažeidimą padaro keli ūkio subjektai).
65. Nagrinėjamu atveju vertinant baudos skyrimui reikšmingas aplinkybes, reikia atsižvelgti į pažeidimo pavojingumą bei trukmę, tačiau nei pareiškėjo kaltė, nei pažeidimo sukeltos pasekmės nėra įrodinėtinos bei vertintinos aplinkybės remiantis Nutarties 38–45 punktuose išdėstytu teisiniu reguliavimu bei suformuota teismų praktika.
66. Vadovaujantis Konkurencijos įstatymo ir Aprašo nuostatomis, individualizuotos ir prevencinį poveikį turinčios baudos nagrinėjamu atveju buvo skirtos ūkio subjektams, o ne ūkio subjekto valdymo organams – fiziniams asmenims, todėl atmestinas pareiškėjo argumentas, kad sankcijų skyrimas UAB „Vortex Capital“ neatitinka sankcijų skyrimo tikslų konkurencijos teisėje.
67. Šioje byloje konstatuota, kad tiriami ūkio subjektai padarė sunkų konkurencijos teisės pažeidimą – sudarė kartelinius susitarimus. Tokie draudžiami susitarimai daro žalą visai šalies ekonomikai, nes eliminuoja susitarimo dalyvių iniciatyvą efektyviai panaudoti ribotus išteklius. Remiantis Europos Komisijos praktika bei Aprašu, taip pat laikantis sąžiningos konkurencijos principo, už juos turėtų būti baudžiama ypač griežtai, skiriamos baudos dydžiu siekiant atgrasyti įmones nuo dalyvavimo neteisėtose veikose.
68. Kaip minėta, pareiškėjo padarytas Įstatymo pažeidimas yra ribojantis konkurenciją pagal tikslą ir savaime laikomas vienu pavojingiausių konkurencijos teisės pažeidimų, todėl, nepaisant to, jog bendrovės, sudariusios susitarimą, galbūt nėra itin didelės, nėra pagrindo nustatyti mažesnį nei 5 procentų bendrųjų metinių pajamų baudos dydį už pavojingumą.
69. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi faktines aplinkybes, kad dėl UAB „Elmis“, UAB „Ledevila“ ir UAB „Vortex Capital“ draudžiamo susitarimo buvo pasirašyta Statybų rangos sutartis Nr. 2012/10/10, kuria buvo apribota konkurencija statybos ir įrengimo darbų pardavimo rinkoje Lietuvos Respublikos teritorijoje bei eliminuota susitarimo dalyvių iniciatyva efektyviai panaudoti ribotus išteklius, prieina išvadą, kad pažeidimas tęsėsi būtent sudarytos sutarties galiojimo laikotarpiu, t. y. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (bent 1 metus ir 3 mėnesius), ką pagrįstai konstatavo ir Taryba. Būtent tokį laikotarpį tęsėsi susitarimo ekonominės pasekmės, todėl pareiškėjo argumentai šiuo aspektu yra nepagrįsti.
70. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad jokių kitų duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, kad Taryba, skirdama baudą ir nustatydama jos dydį, netinkamai pasinaudojo savo diskrecija, pareiškėjas nepateikė, todėl tokio pobūdžio pareiškėjo argumentai yra atmestini.
71. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi nagrinėjamoje byloje pareiškėjo apeliacinis skundas yra atmestinas, atitinkamai netenkintinas ir jo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
72. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vortex Capital“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Arūnas Dirvonas
Milda Vainienė
