Jūsų asmens duomenų valdymas

Šiame tinklapyje gali būti naudojami slapukai ar kiti jūsų asmens duomenys tinklapio funkcionalumo tikslais. Kai kurie iš šių slapukų yra būtini, o kiti padeda mums patobulinti jūsų patirtį ir gauti duomenų, kaip ši svetainė yra naudojama.

Privatumo politika

Dėl nekilnojamojo turto Palangoje reklamos atitikties Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo reikalavimams

Atgal

Administracinė byla Nr. eI-1227-790/2018
Procesinio sprendimo kategorija 1.4.4; 5.7

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

2018 m. gegužės 08 d.

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Violetos Petkevičienės ir Ernesto Spruogio,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui adv. Povilui Juzikiui,

atsakovo atstovėms Gintarei Šukienei, Monikai Dumbrytei-Ožiūnienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Kauno būstai“ skundą atsakovei Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl nutarimo panaikinimo.

Teismas

n u s t a t ė :

I.

1.Pareiškėja UAB „Kauno būstai“ kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – Taryba) 2017 m. lapkričio 27 d. nutarimą Nr. 2S-10 „Dėl nekilnojamojo turto Palangoje reklamos atitikties Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo reikalavimams“ (toliau – ir skundžiamas nutarimas).

2.Taryba skundžiamame nutarime nustatė, kad pareiškėjos iniciatyva ir interesais interneto svetainėse www.aruodas.lt, www.skelbiu.lt, www.ntzemelapis.lt skleistos reklamos apie parduodamus butus, būstus dvibučiame name bei gyvenamąjį trijų kambarių namą, esančius (duomenys neskelbtini), buvo neteisingos ir galėjo suklaidinti vartotojus bei paveikti jų ekonominį elgesį priimant sprendimus, susijusius su nekilnojamojo turto įgijimu, vykimu į nekilnojamojo turto vietą, informacijos apie vykdomą projektą paieška ir gavimu. Taryba pripažino pareiškėjos nuo 2016 m. rugsėjo 16 d. iki 2017 m. vasario 8 d. skleistas reklamas, susijusias su nekilnojamojo turto pardavimu, klaidinančiomis reklamomis, pažeidžiančiomis Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo (toliau – Reklamos įstatymas) 5 straipsnio reikalavimus, ir už šių klaidinančių reklamų naudojimą nutarė skirti pareiškėjai 6 300 Eur baudą.

3.Pareiškėja nurodo, kad pažeidimas buvo padarytas dėl techninės klaidos. Dvejuose internetiniuose portaluose paskelbtuose skelbimuose dėl nekilnojamojo turto pardavimo vietoje žodžio „būstas“ buvo nurodytas žodis „butas“. Klaida buvo pastebėta 2016 m. lapkričio 25 d. ir ištaisyta be jokio Tarybos raginimo.

4.Pareiškėja nurodo, kad atsakovė atsakomybėn patraukė netinkamą subjektą. Tarybai buvo pateikti duomenys, kad pareiškėja neturėjo tikslo skelbti tokio pobūdžio skelbimo, situacija susiklostė dėl vieno darbuotojo techninės klaidos. Minėtas darbuotojas klaidą pripažino ir prisiėmė atsakomybę už ją. Pareiškėjos vertinimu, aplinkybė, kad atsakovė administracinėn atsakomybėn patraukė ne tą subjektą, sudaro savarankišką pagrindą panaikinti skundžiamą nutarimą.

5.Pareiškėjos nuomone, atsakovė nepagrįstai vertina, kad bet kokia viešoje erdvėje pateikta informacija laikoma reklama, kaip ją apibrėžia Reklamos įstatymo 2 straipsnio 8 dalis. Iš Reklamos įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje pateikto reklamos apibrėžimo matyti, kad pagrindinis reklamos požymis – skatinimas įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis. Pareiškėja nesiekė pateikti jokios informacijos, skatinančios įsigyti prekių (nekilnojamojo turto objektų), tačiau siekė sudaryti vienkartinį sandorį ir parduoti individualius, o ne rūšinius požymius atitinkantį turtą, todėl informaciją apie jį patalpino specialiai tam skirtose skelbimų, o ne reklamos, svetainėse. Kitaip tariant, pareiškėja nesiekė skatinti įsigyti nekilnojamojo turto objekto, bet siekė tik pateikti informaciją apie parduodamus objektus.

6.Pareiškėja teigia, kad atsakovė, vertindama pareiškėjos pateiktą informaciją apie nekilnojamojo turto objektų pardavimą, neatsižvelgė į nekilnojamojo turto rinkos ypatumus ir teisinį reglamentavimą, ir nepagrįstai vertino, kad pareiškėja suklaidino vartotojus. Pareiškėjos nuomone, paprastai pirkėjas iki nekilnojamojo turto sandorio sudarymo apžiūri bent keletą patalpų, teiraujasi informacijos telefonu, veda derybas dėl nekilnojamojo turto įsigijimo sąlygų, ir tai yra įprasta praktika, kuri nėra laikoma klaidinančia reklama. Todėl nėra pagrindo teigti, kad vartotojams buvo padarytas poveikis vien todėl, kad jie paskambino telefonu ir pasiteiravo informacijos, taip pat dėl šios priežasties nėra pagrindo skirti beveik maksimalią teisės aktuose nustatytą baudą pareiškėjai.

7.Pareiškėja pažymi, kad Taryba painioja statinio ir žemės sklypo paskirties keitimą su galimybe pastate įrengti atskiras gyvenamąsias patalpas, nesusijusias su svečių namų veikla, t. y. formuoti butus, nekeičiant nei žemės sklypo, nei statinio paskirties. Tyrimo metu pareiškėja nurodė, kad egzistuoja hipotetinė galimybė parduodamose poilsio patalpose formuoti butus. Priešingai, nei akcentuojama Tarybos nutarime, pareiškėja niekada neteigė, kad ji ketina pakeisti žemės sklypo ir statinio paskirtį į gyvenamąją ir suformuoti butus. Nepaisant to, Taryba vertino galimybę pakeisti statinio ir žemės sklypo paskirtį ir būtent dėl šių aplinkybių pateikė paklausimus Palangos miesto savivaldybės administracijai ir Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos. Taigi, Taryba tyrė ne tas aplinkybes, kurias turėjo tirti ir kurias turėjo nustatyti.

8.Pareiškėjos nuomone, atsakovės argumentai dėl būsto sąvokos tapatinimo tik su gyvenamosios paskirties patalpomis yra nepagrįsti. Pareiškėja, įvertinusi teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias būsto sąvoką, daro išvadą, kad žodis „būstas“ gali būti suprantamas ir kaip gyvenamosios paskirties, ir kaip negyvenamosios paskirties patalpos.

9.Pareiškėjos vertinimu, atsakovė nepagrįstai nurodo, kad vartotojai, vietoje gyvenamosios paskirties patalpų (butų) įsigiję pareiškėjos parduodamas poilsio patalpas, susidurs su finansiniais ir gyvenimo kokybės praradimais. Pareiškėja teigia, kad nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartyje yra aiškiai nurodoma parduodamų patalpų paskirtis, todėl net jeigu pokalbio ir patalpų apžiūros metu pirkėjui nebūtų pateikta ši informacija, sudarydamas notarinį sandorį jis bus informuotas apie perkamo nekilnojamojo turto paskirtį, todėl, pareiškėjos nuomone, situacija, kai pirkėjai, nepageidaujantys įsigyti poilsio paskirties patalpų, jas įgis, yra teisiškai ir faktiškai neįmanoma.

10.Pareiškėja teigia, kad Tarybos tyrimas atliktas paviršutiniškai. Skundžiamame nutarime nėra pateikta jokių argumentų, kurių pagrindu būtų galima manyti, kad potencialiems pirkėjams buvo padaryta didelė žala, jame taip pat nėra nurodyta jokių argumentų apie konkrečią vartotojams padarytą žalą ar bent tikėtinai sukeltą žalą.

11.Pareiškėja teigia, kad atsakovė nepagrįstai skyrė jai baudą, kuri yra gerokai didesnė, negu Reklamos įstatymo 24 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytas vidurkis. Paskirta bauda neatitinka pažeidimo pavojingumo, kadangi žala yra nustatyta tik deklaratyviais argumentais, nesant duomenų apie galimai sukeltą žalą ir duomenų, kad bent vienas asmuo, pasiteiravęs ir sužinojęs, kad vietoje butų parduodamos poilsio paskirties patalpos, atsisakė sudaryti sandorį.

II.

12.Atsakovė Taryba atsiliepimu į skundą prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

13.Atsakovė nurodo, kad pareiškėja nepagrįstai teigia, jog nesiekė esminio reklamos požymio – skatinti įsigyti nekilnojamojo turto objektų, ir tik pateikė informaciją apie parduodamus objektus. Internetinėse svetainėse skleistoje informacijoje apie vykdomą nekilnojamojo turto projektą buvo nurodoma ne tik konkreti informacija apie siūlomą įsigyti nekilnojamąjį turtą (plotas, aukštas, kambarių skaičius ir pan.), tačiau nurodomi ir vystomo projekto privalumai, t. y. informacija, daranti objektą labiau patraukliu ir labiau vertingu dėl tam tikrų objekto savybių (objektas netoli Palangos, statomi namai turės individualią šilumos apskaitą, miesto vandentiekį bei kanalizaciją). Šie požymiai nėra būdingi visiems statomiems objektams, todėl skatina reklamos vartotojus domėtis ir / ar pasirinkti būtent pareiškėjos parduodamus nekilnojamojo turto objektus. Kita vertus, net ir tuo atveju, jeigu skelbime būtų pateikta tik informacija apie parduodamo nekilnojamojo turto objekto paskirtį, ar apskritai tik informacija apie parduodamą objektą, nekonkretizuojant jo savybių, tokia informacija Reklamos įstatymo prasme taip pat būtų laikoma reklama, kadangi vien fakto apie parduodamą nekilnojamąjį turtą paviešinimas, turint tikslą jį parduoti, gali būti laikomas reklama Reklamos įstatymo prasme.

14.Anot atsakovės, esminis dalykas, lemiantis reklamos neteisingumą nagrinėjamu atveju, yra tai, kad priklausomai nuo to, ar nekilnojamasis turtas yra gyvenamosios paskirties (butas, namas), ar negyvenamosios paskirties, vartotojai gali susidurti su įvairiomis pasekmėmis, kylančiomis dėl skirtingo gyvenamosios ir negyvenamosios paskirties patalpų naudojimo teisinio reglamentavimo ir dėl to patirti finansinių, gyvenimo kokybės ir kitokius praradimus. Tai, kad teisės aktuose svečių namai apibrėžiami kaip pastatas, kuriame galima teikti apgyvendinimo paslaugas, nereiškia, kad jie dėl skirtingo reglamentavimo ir skirtingų kokybinių reikalavimų gali būti prilyginami gyvenamosios paskirties pastatams.

15.Pareiškėja nepagrįstai nurodo, kad nekilnojamasis daiktas nėra prekė ar paslauga, ir jo pardavimas neturėtų būti tapatinamas su prekių pardavimu. Reklamos įstatyme aiškiai nurodyta, kad skleidžiama informacija apie nekilnojamąjį turtą yra reklama. Be to, Lietuvos Respublikos nesąžiningos konkurencinės veiklos vartotojams draudimo įstatyme produktas taip pat apibrėžtas kaip, be kita ko, nekilnojamasis daiktas, o Konkurencijos įstatyme prekė apibrėžiama kaip kiekvienas pirkimo ar pardavimo objektas. Atsižvelgiant į tai, atsakovei nekyla abejonių, kad nekilnojamasis turtas Reklamos įstatymo ir kitų Tarybos taikomų įstatymų prasme laikomas preke.

16.Priešingai negu teigia pareiškėja, skundžiamame nutarime atsakovė įvertino, kaip pareiškėja siekė paveikti vartotojų elgesį. Poveikio vartotojo ekonominiam elgesiui nustatymas nereikalauja įrodyti fakto, kad reklamos paveiktas vartotojas priėmė konkretų sprendimą ir įsigijo prekę. Pakanka nustatyti klaidinimo ir jo poveikio vartotojo ekonominiam elgesiui galimybę. Nagrinėjamu atveju vartotojas yra suklaidinamas jau tuo momentu, kai gavęs pradinę neteisingą informaciją, ieško papildomos informacijos apie projektą, skambina telefonu, vyksta apžiūrėti objekto ir atlieka kitus veiksmus, susijusius su pareiškėjos parduodamu nekilnojamojo turto objektu.

17.Atsakovė, remdamasi Palangos miesto savivaldybės administracijos pateiktais išaiškinimais, atkreipia dėmesį, kad pareiškėjos statomuose pastatuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), negali būti formuojamos gyvenamosios patalpos – butai, nekeičiant pagrindinės pastatų paskirties – svečių namų. Be to, žemės sklypas, kuriame pareiškėja parduoda nekilnojamąjį turtą, patenka į teritoriją, kuriai dėl padidinto triukšmo lygio taikomi apribojimai ir kurioje galima tik trumpalaikio apgyvendinimo statyba, todėl žemės sklypo paskirties taip pat nėra galimybės pakeisti.

18.Atsakovė pažymi, kad remiantis Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies bei 23 straipsnio 1 dalies nuostatomis, Taryba neprivalo įrodinėti įtariamų pažeidėjų kaltės, kadangi įrodžius, kad reklama klaidina ar gali klaidinti ir kad ūkio subjektas yra klaidinančios reklamos davėjas, reklamos davėjo kaltė preziumuojama.

19.Aplinkybė, kad pareiškėjos skelbtuose skelbimuose yra neva padarytas rašymo apsirikimas, nepaneigia pareiškėjos atsakomybės už klaidinančios reklamos skleidimą, kadangi, kaip nurodo pati pareiškėja, klaida ištaisyta tik daugiau negu po 2 mėn. nuo klaidinančios reklamos skelbimo pradžios. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja tokį ilgą laikotarpį nepastebėjo klaidos, atsakovei kyla abejonių, ar klaida buvo atsitiktinė. Pareiškėjos neatleidžia nuo atsakomybės ir tai, kad atsakomybę už neva padarytą klaidą prisiėmė pareiškėjos darbuotoja, kadangi pareiškėja pripažino, jog yra skleistos informacijos davėja, be to, įgaliojimus veikti pareiškėjos vardu turinčios darbuotojos veiksmai laikomi pareiškėjos veiksmais.

20.Atsakovė nesutinka su pareiškėjos teiginiu, kad skundžiamame nutarime nenustatyta aplinkybių apie konkrečiam vartotojui padarytą ar bent tikėtinai sukeltą žalą. Vartotojai gali patirti praradimų dėl skirtingo gyvenamosios ir negyvenamosios paskirties patalpų naudojimo teisinio reglamentavimo, be to, vartotojai galėjo patirti žalą dėl to, kad dėl klaidinančios reklamos gaišo laiką, domėdamiesi projektu (skambino pareiškėjai, vyko apžiūrėti objektus).

21.Atsakovė tyrimo metu nenustatė pareiškėjos atsakomybę sunkinančių arba lengvinančių aplinkybių, todėl baudos dydis paskirtas atsižvelgiant į pažeidimo trukmę ir mastą.

III.

22.Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas ir atsakovės atstovės palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją ir iš esmės rėmėsi procesiniuose dokumentuose nurodytais argumentais.

IV.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

23.Skundžiamu nutarimu Taryba pripažino pareiškėjos nuo 2016 m. rugsėjo 16 d. iki 2017 m. vasario 8 d. interneto svetainėse www.aruodas.lt, www.skelbiu.lt, www.ntzemelapis.lt skleistas reklamas apie parduodamus butus, būstus dvibučiame name bei gyvenamąjį trijų kambarių namą, esančius (duomenys neskelbtini), klaidinančiomis reklamomis, pažeidžiančiomis Reklamos įstatymo 5 straipsnio reikalavimus bei už klaidinančių reklamų naudojimą skyrė pareiškėjai 6 300 Eur baudą (1 t., b. l. 43-60). Pareiškėja nesutinka, kad skleista informacija skundžiamu nutarimu buvo pripažinta klaidinančia reklama, taigi, byloje kyla ginčas dėl skundžiamo nutarimo pagrįstumo ir teisėtumo.

24.Skundžiamas nutarimas buvo priimtas Tarybai pradėjus pažeidimo tyrimą pagal gautą Nacionalinės nekilnojamojo turto vartotojų asociacijos 2016 m. lapkričio 29 d. pranešimą dėl internetinėse svetainėse pateiktuose skelbimuose pareiškėjos pateikiamos reklamos apie nekilnojamojo turto objektus (3 t., b. l. 243-247). Prie pranešimo buvo pridėti internetinėse svetainėse patalpinti skelbimai apie parduodamus butus ir antstolės 2016 m. lapkričio 8 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, kuriame užfiksuoti internetinėse svetainėse patalpinti skelbimai (3 t., b. l. 248-265).

25.Taryba tyrimo metu nustatė, kad pareiškėja įkėlė tris skelbimus į internetines svetaines 2016 m. rugsėjo 16, 17 d. ir lapkričio 9 d., kurie buvo skelbiami iki 2017 m. vasario 8 d. Viename iš jų buvo nurodoma, kad vartotojai gali įsigyti atitinkamo ploto butą dvibučiame name, nurodyta detalesnė informacija apie patalpas, vizualizacijos ir kt. (žr. pvz., 3 t., b. l. 250). Kitame skelbime buvo pateikiamas pasiūlymas įsigyti atitinkamo ploto būstą dvibučiame name, detalizuota informacija apie patalpas, pateiktos vizualizacijos ir kt. (žr. pvz., Tarybos 2016 m. gruodžio 23 d., 2017 m. sausio 12 d., 2017 m. sausio 16 d., 2017 m. sausio 27 d., 2017 m. vasario 6 d. faktinių aplinkybių užfiksavimo protokolus, 3 t., b. l. 151-217). Trečiame skelbime vartotojams buvo siūloma įsigyti gyvenamąjį namą (žr. pvz., Tarybos 2017 m. liepos 13 d. faktinių aplinkybių užfiksavimo protokolą, 3 t., b. l. 233-239).

26.Taryba skundžiamu nutarimu pripažino minėtus skelbimus klaidinančiomis reklamomis, konstatavusi, kad pareiškėja neįrodė, jog vartotojams buvo parduodamos gyvenamosios paskirties patalpos. Kaip nustatė Taryba, pagal Palangos miesto savivaldybės administracijos 2015 m. gruodžio 30 d. išduotą pritarimą statinio projektui, pareiškėjai buvo suteikta teisė statyti statinius, kurių paskirtis – svečių namai (negyvenamosios paskirties pastatai, viešbučių). Be to, Taryba nustatė, kad Nekilnojamojo turto registre pareiškėjos statomos patalpos užregistruotos kaip nebaigta statyba su poilsio paskirties priklausiniais. Taryba nurodė, kad pagal teisės aktus svečių namai ir poilsio paskirties pastatai priskiriami negyvenamosios paskirties patalpoms ir skirti trumpam apgyvendinimui. Taryba rėmėsi ir tuo, kad Palangos miesto savivaldybės administracija ir Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija ją informavo, jog statomuose pastatuose gyvenamosios patalpos (butai) nekeičiant pagrindinės svečių namų paskirties, negali būti formuojamos. Taryba sprendė, kad vertintos reklamos neatitinka Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinto teisingumo kriterijaus, kadangi vartotojai pagrįstai galėjo tikėtis, kad jie įsigis gyvenamosios paskirties nekilnojamąjį turtą, t. y. turtą, kuriame galės nuolat gyventi, tačiau faktiškai vartotojai galėjo įsigyti negyvenamosios paskirties patalpas.

27.Iš pareiškėjos skundo matyti, kad ji nesutinka, jog Taryba skelbimus pripažino reklama. Teismas atmeta tokius pareiškėjos teiginius kaip nepagrįstus. Reklamos sąvoka išdėstyta Reklamos įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje, pagal kurią reklama suprantama kaip bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija, susijusi su asmens ūkine komercine, finansine ar profesine veikla, skatinanti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis, įskaitant nekilnojamojo turto įsigijimą, turtinių teisių ir įsipareigojimų perėmimą. Kaip yra nurodęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, prekių bei paslaugų reklama – nesvarbu, ar ši veikla yra atlygintina, ar ne – visuomet yra tiesiogiai arba netiesiogiai siekiama skatinti naudoti tam tikras prekes ar naudotis tam tikromis paslaugomis (pvz., 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimas). Nagrinėjamu atveju pareiškėja neginčija, kad aptariamuose skelbimuose skleista informacija buvo susijusi su jos ūkine komercine veikla, tačiau teigia, kad bendrovė nesiekė skatinti įsigyti nekilnojamojo turto objektų. Tačiau toks pareiškėjos teiginys aiškiai neatitinka skelbimų turinio ir jų paskelbimo būdo. Skelbimai buvo patalpinti specializuotuose internetiniuose puslapiuose, kuriuose skelbiama būtent apie parduodamas prekes, vartotojai turi galimybę atlikti parduodamų prekių paiešką. Kaip matyti iš publikuotų skelbimų turinio, juose vartotojai buvo tiesiogiai kviečiami pasinaudoti pasiūlymu ir įsigyti atitinkamus nekilnojamojo turto objektus. Skelbimuose buvo nurodomi siūlomų įsigyti objektų privalumai, patrauklus savybių aprašymas, patrauklios vizualizacijos, nurodyta kontaktinė pareiškėjos informacija, taigi, skelbimais buvo akivaizdžiai siekiama, jog vartotojai susidomėtų siūlomais objektais, juos įsigytų, atitinkamai, pareiškėja, užsiimanti objektų statyba, juos parduotų. Taigi, skelbimuose buvo aiškiai siūloma arba, kitaip tariant, skatinama įsigyti objektus. Visos šios aplinkybės paneigia pareiškėjos teiginius, kad skelbimuose skleista informacija ji nesiekė skatinti įsigyti nekilnojamojo turto objektų. Reklamos įstatyme įtvirtintas reklamos apibrėžimas aiškiai nurodo, kad reklama gali skatinti įsigyti ir nekilnojamąjį turtą, taigi, pareiškėjos teiginiai, kad ji siekė sudaryti vienkartinį sandorį parduodama nekilnojamąjį turtą, kuris negali būti tapatinamas su prekių ar paslaugų teikimu, nepaneigia skleistos informacijos pripažinimo reklama pagrįstumo.

28.Pareiškėja nesutinka su skundžiamu nutarimu, teigdama, kad dvejuose internetiniuose puslapiuose paskelbtuose skelbimuose vietoje žodžio „būstas“ buvo nurodytas žodis „butas“ dėl techninės darbuotojos klaidos, kuri buvo ištaisyta, todėl, pareiškėjos vertinimu, atsakovė atsakomybėn patraukė netinkamą subjektą. Dėl šių argumentų teismas pažymi, kad tai, jog skelbimuose vėliau buvo vartojamas žodis „būstas“, nekeičia skelbimų klaidinančio pobūdžio (apie tai teismas pasisakys žemiau), todėl nepriklausomai, ar buvo vartojamas žodis „butas“ ar „būstas“, skleista informacija atsakovės pagrįstai buvo pripažinta klaidinančia reklama. Kalbant apie atsakomybės pagal Reklamos įstatymą subjektą, už šiame įstatyme nustatytų reikalavimų neatitinkančios reklamos naudojimą atsako reklamos davėjas (Reklamos įstatymo 23 straipsnio 1 dalis), kuris suprantamas kaip asmuo, kurio iniciatyva ir interesais naudojama (užsakoma, gaminama, skleidžiama) reklama (Reklamos įstatymo 2 straipsnio 10 dalis). Taryba tyrimo metu nustatė, kad nagrinėjami skelbimai buvo skleidžiami pareiškėjos iniciatyva ir interesais, šią aplinkybę patvirtina tai, kad skelbimai internetiniuose puslapiuose buvo talpinami pagal UAB „Diginet LTU“ su pareiškėja sudarytą paslaugų sutartį (1 t., b. l. 578-580, 593-595). Pareiškėjos darbuotojos (pardavimų vadovės D. G.) veiksmai skelbiant informaciją internetinėse svetainėse buvo atliekami pareiškėjos vardu ir jos interesais, todėl atsakovė pagrįstai atsakomybę pagal Reklamos įstatymą taikė pareiškėjai kaip subjektui, atitinkančiam reklamos davėjo požymius, o ne jos darbuotojui. Taigi, Taryba neturėjo pagrindo, remdamasi minėtos darbuotojos pareiškimu, jog yra asmeniškai atsakinga už informacijos pateikimą internetinėms svetainėms (1 t., b. l. 690), atsakomybę taikyti ne pareiškėjai, o šiai darbuotojai.

29.Reklamos įstatymo 2 straipsnio 3 dalis numato, kad klaidinanti reklama – reklama, kuri bet kokiu būdu, įskaitant ir jos pateikimo būdą, klaidina arba gali suklaidinti asmenis, kuriems ji skirta arba kuriuos ji pasiekia, ir kuri dėl savo klaidinančio pobūdžio gali paveikti jų ekonominį elgesį arba kuri dėl šių priežasčių pakenkia ar gali pakenkti kito asmens galimybėms konkuruoti. Reklamos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis draudžia naudoti klaidinančią reklamą. Remiantis Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi, kai sprendžiama, ar reklama yra klaidinanti, atsižvelgiama į jos teisingumo, išsamumo ir pateikimo kriterijus. Pagal Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą reklamoje pateikiami teiginiai yra neteisingi, jeigu reklamos davėjas negali pagrįsti šių teiginių teisingumo jos naudojimo metu. Ar pakanka reklamoje pateikiamų teiginių teisingumą pagrindžiančių duomenų, sprendžiama atsižvelgiant į kiekvieną konkretų atvejį. Remiantis Reklamos įstatymo 5 straipsnio 7 dalimi, kai sprendžiama, ar reklama yra klaidinanti, laikoma, kad vartotojai susidaro nuomonę apie reklamoje pateikiamų teiginių teisingumą, reklamos išsamumą ir reklamos pateikimo būdą ar formą ir priima tokius sprendimus, kurių galima tikėtis iš vidutinio vartotojo.

30.Nagrinėjamu atveju teismas sprendžia, kad atsakovė pagrįstai įvertino, jog aptariamuose skelbimuose pareiškėja nekilnojamojo turto objektus reklamavo kaip gyvenamosios paskirties. Tai ypač aiškiai matoma pirmajame ir trečiajame skelbimuose (pagal teismo sprendimo 25 punkte nurodytą eiliškumą), kuriuose buvo siūlomi įsigyti butai ir gyvenamasis namas. Teismo vertinimu, vidutinis vartotojas tokius objektus suvokia kaip gyventi skirtus statinius. Taip jie suvokiami ir teisės aktuose, reglamentuojančiuose statybą (statybos techninio reglamento STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 705, 4.13, 4.16 punktai, statybos techninis reglamentas STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji pastatai“, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. D1-338) bei statinių klasifikavimą ir nekilnojamųjų daiktų formavimą (statybos techninis reglamentas STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. D1-713, Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534, 4 priedas). Teismo manymu, atsakovė pagrįstai vertino, kad antrajame skelbime siūlyti įsigyti būstai vidutinių vartotojų taip pat buvo suvokiami kaip gyventi skirti statiniai. Skelbimai apie šiuos objektus interneto svetainėje www.aruodas.lt buvo skelbiami skiltyje apie parduodamus butus, be to, buvo nurodyta, kad būstai yra dvibučiame name, galiausiai, nurodyta data, nuo kada būstas bus tinkamas apgyvendinimui. Iš šios informacijos visumos vartotojas neabejotinai turėjo suvokti, kad skelbiama apie būtent gyventi skirto statinio pardavimą. Taryba skundžiamame nutarime nustatė, kad statybos techninio reglamento STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 705, 4.11 punkte būstas suvokiamas kaip vienbutis gyvenamasis namas, jo dalis, butas ar kitos gyvenamosios patalpos, tinkamos asmeniui ar šeimai gyventi. Be to, Taryba skundžiamame nutarime išanalizavo ir bendrinę žodžio „būstas“ reikšmę, pateiktą Dabartinės lietuvių kalbos žodyne, kur nurodyta, kad būstas – tai namai, butas, pastogė. Nors negali būti paneigiama, kad kai kurie pareiškėjo įvardyti teisės aktai sąvokos „būstas“ nesieja vien su gyvenamąja paskirtimi, vis dėlto nagrinėjamam klausimui svarbu tai, kad vidutiniai vartotojai, susipažinę su pareiškėjo skleistos informacijos visuma (kaip minėta, apie parduodamą būstą buvo skelbiama skiltyje apie parduodamus butus, nurodyta, kad būstas yra dvibučiame name bei nurodoma, nuo kada būstas bus tinkamas apgyvendinimui), šį žodį neabejotinai susiejo su gyvenamąja paskirtimi.

31.Statinio paskirtis – viešajame registre nurodytas statinio naudojimo tikslas (žmonėms gyventi, ūkinei komercinei ar kitai veiklai), kai statinys atitinka saugos ir jame planuojamos (atliekamos) veiklos (technologijos proceso) privalomuosius reikalavimus, nustatytus normatyviniuose statinio saugos ir paskirties dokumentuose (Statybos įstatymo 2 straipsnio 59 dalis). Šie privalomieji reikalavimai nustatomi būtent atsižvelgiant į statinio paskirtį (statinio tipą) ir jame planuojamą veiklą (Statybos įstatymo 2 straipsnio 32 dalis). Statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. D1-713, 5.1 punktas pastatus pagal jų paskirtį išskiria į dvi grupes: gyvenamuosius ir negyvenamuosius. Prie gyvenamųjų priskiriami ir, be kita ko, vieno ar dviejų butų pastatai. Tuo tarpu prie negyvenamųjų pastatų priskiriami viešbučių paskirties pastatai – trumpalaikio apgyvendinimo pastatai (viešbučiai, moteliai ir svečių namai), poilsio paskirties pastatai – tarp jų poilsio namai, kiti poilsio pastatai. Taigi, šiems pastatams normatyviniuose statinio saugos ir paskirties dokumentuose nustatyti skirtingi privalomieji reikalavimai. Antai, vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų namų esminiai statinių, sklypo tvarkymo, namo paskirties, saugos, galimybės patekti į statinį, apsaugos nuo triukšmo, energetiniai, namo inžinerinių sistemų, namo priklausinių reikalavimai detaliai įtvirtinti statybos techniniame reglamente STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji pastatai“, patvirtintame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. D1-338, tačiau jie viešbučių, poilsio paskirties pastatams nėra taikomi. Skirtingi reikalavimai gyvenamosios ir negyvenamosios paskirties statiniams nustatyti ir įvairiuose kituose statybą reglamentuojančiuose teisės aktuose. Pavyzdžiui, statybos techniniame reglamente STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“, patvirtintame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2011 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. D1-933, gyvenamosios paskirties ir viešbučių paskirties pastatams nustatyti skirtingi automobilių stovėjimo vietų reikalavimai. Kad gyvenamosios ir negyvenamosios paskirties (svečių namai) patalpų infrastruktūrai taikomi nevienodi reikalavimai, patvirtino ir Palangos miesto savivaldybės administracija 2017 m. kovo 20 d. rašte (3 t., b. l. 137). Taigi, į numatomą pastato paskirtį, taikomus šiai paskirčiai reikalavimus atsižvelgiama jau statybos proceso metu (nekilnojamojo daikto sukūrimo metu), o nustatyta pastato paskirtis suponuoja jo naudotojų pareigą naudoti statinį (jo patalpas) pagal šią paskirtį, išskyrus Vyriausybės nustatytus atvejus (Statybos įstatymo 47 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pastebėtina, kad pagal Vyriausybės 2011 m. spalio 12 d. nutarimu Nr. 1178 patvirtintą Statinio (jo patalpų) naudojimo ne pagal paskirtį atvejų ir tvarkos aprašą, gyvenamosios paskirties patalpose numatyta galimybė vykdyti siauresnės apimties ekonominę veiklą, nei viešbučių ar poilsio paskirties patalpose. Visi šie argumentai suponuoja išvadą, kad statinio naudojimo paskirtis yra vienas iš svarbiausių nekilnojamąjį daiktą apibūdinančių požymių, nulemiančių esmines jo savybes ir veiklos jame galimybes.

32.Kadangi pareiškėja nekilnojamojo turto objektus reklamavo kaip gyvenamosios paskirties, jai pagal Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą kilo pareiga pagrįsti šių teiginių teisingumą reklamos naudojimo metu. Tačiau teismas vertina, kad pareiškėja nei tyrimo Taryboje, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu to nepadarė. Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis nustatyta, kad žemės sklypo, kuriame yra reklamuojami objektai, paskirtis kita, naudojimo būdas – rekreacinės teritorijos (3 t., b. l. 45-46). Nekilnojamojo turto registre žemės sklypui įregistruota aerodromo apsaugos zona ir aerodromo sanitarinės apsaugos zona. Remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 17 punktu, aerodromo sanitarinė apsaugos zona nustatoma atsižvelgiant į triukšmo lygį, o joje draudžiama statyti gyvenamuosius namus. Iš Palangos miesto savivaldybės administracijos 2017 m. kovo 20 d. rašte (3 t., b. l. 137) nurodytų aplinkybių matyti, kad žemės sklypas patenka į Palangos miesto bendrajame plane ir Tarptautinio Palangos oro uosto detaliajame plane, patvirtintame Palangos miesto savivaldybės tarybos 2004 m. balandžio 1 d. sprendimu Nr. 36, nustatytą „C“ zoną, kurioje gyvenamųjų namų statyba negalima. Palangos miesto savivaldybės taryba 2011 m. vasario 18 d. sprendimu Nr. T2-32 patvirtino žemės sklypo detalųjį planą, pagal kurio sprendinius galima viešbučio tipo (viešbučių paskirties) pastatų statyba. Palangos miesto savivaldybės administracija 2015 m. gruodžio 30 d. išdavė rašytinį pritarimą statinio projektui – svečių namų statybos projektui, pagal kurį suteikta teisė statyti svečių namus (negyvenamosios paskirties pastatai; viešbučių) (3 t., b. l. 47-48). Nekilnojamojo turto registro duomenimis, pareiškėjo statomi pastatai reklamos publikavimo metu buvo įregistruoti kaip nebaigti statyti pastatai – poilsio namai, kurių pagrindinė naudojimo paskirtis – poilsio, t. y. negyvenamosios paskirties pastatai (3 t., b. l. 112-122). Iš šių aplinkybių matyti, kad pareiškėja reklamos naudojimo metu negalėjo pasiūlyti įsigyti gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto objektų (butų, gyvenamojo namo), kadangi ji tokių objektų nestatė ir neturėjo teisės jų statyti. Pareiškėjos siūlomi įsigyti objektai, kaip minėta, buvo negyvenamosios paskirties.

33.Pareiškėjos teiginiai, kad egzistuoja hipotetinė galimybė parduodamose poilsio patalpose formuoti butus, vertintini kaip nepagrįsti ir nesudarantys pagrindo konstatuoti skundžiamo nutarimo nepagrįstumo. Visų pirma, esminė aplinkybė, kad pareiškėja negali pagrįsti, jog reklamos naudojimo metu ji galėjo pasiūlyti įsigyti gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto objektų (butų, gyvenamojo namo). Reklamos vertinimui kaip klaidinančios svarbu tai, kad siūloma įsigyti prekė reklamos naudojimo metu faktiškai neturi tų savybių, apie kurias skelbiama vartotojams, taigi, tai, kad prekė neapibrėžtu ateityje momentu hipotetiškai galėtų įgyti reklamuojamas savybes, nėra teisiškai reikšminga aplinkybė. Pareiškėja nepagrindė, kad ji reklamos naudojimo metu buvo kreipusis į kompetentingas institucijas dėl gyvenamosios paskirties objektų (butų, gyvenamųjų namų) suformavimo, kad buvo atlikta tokia procedūra ir kad pareiškėja reklamos naudojimo metu faktiškai, o ne hipotetiškai, galėjo vartotojams pasiūlyti įsigyti gyvenamosios paskirties objektų (butų, gyvenamųjų namų). Antra vertus, Palangos miesto savivaldybės administracija 2017 m. balandžio 24 d. rašte (3 t., b. l. 144) aiškiai nurodė, kad kadangi nagrinėjamas sklypas patenka į oro uosto „C“ zoną (dėl ekvivalentinio triukšmo), kurioje yra padidintas triukšmo lygis, dėl ko gyvenamųjų pastatų (tame tarpe ir gyvenamųjų patalpų – butų) statyba ir eksploatavimas negalimi, statomuose pastatuose negali būti formuojamos gyvenamosios patalpos butai, nekeičiant pagrindinės pastatų paskirties – svečių namai. Tuo tarpu, kaip nurodyta jau minėtame Palangos miesto savivaldybės administracijos 2017 m. kovo 20 d. rašte, pakeisti rašytiniame pritarime statinio projektui numatytą statinių paskirtį – svečių namai į gyvenamosios paskirties (vieno ir dviejų butų pastatai) negalima, kadangi tai prieštarautų galiojančiam žemės sklypo planui ir nustatytos „C“ zonos reglamentams. Taigi, priešingai, nei teigia pareiškėja, Taryba tyrimo metu įvertino pareiškėjos akcentuojamą hipotetinę galimybę statomuose pastatuose įrengti gyvenamąsias patalpas (butus) ir ją įrodymais paneigė.

34.Teismas sutinka su Tarybos vertinimu, kad reklamoje pateikta neteisinga informacija apie parduodamus gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto objektus buvo klaidinančio pobūdžio, kadangi galėjo paveikti vartotojų ekonominį elgesį. Kaip minėta, klaidinanti reklama yra tokia, kuri klaidina arba gali suklaidinti vartotojus, ir kuri dėl savo klaidinančio pobūdžio gali paveikti jų ekonominį elgesį. Pagal Reklamos įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, ekonominis elgesys – reklamos vartotojų sprendimai ar veiksmai, susiję su prekių ar paslaugų įsigijimu, ūkine komercine, finansine ar profesine veikla. Iš šių nuostatų matyti, kad tam, jog reklama būtų pripažinta klaidinančia, nebūtina, jog vartotojas priimtų sprendimą įsigyti reklamuotų prekių, patirtų žalą, pakanka galimybės paveikti vartotojų sprendimus ar veiksmus, susijusius su prekių įsigijimu. Taigi, kaip pagrįstai nurodo Taryba, net jei vartotojas ir nenusipirko prekės, tai nereiškia, kad jo ekonominis elgesys nebuvo paveiktas. Kaip minėta, vienas iš svarbiausių nekilnojamąjį daiktą apibūdinančių požymių, nulemiančių esmines jo savybes ir veiklos jame galimybes, yra šio daikto paskirtis. Todėl nagrinėjamu atveju teismas sutinka su Tarybos vertinimu, kad reklamos vartotojai (pagal vidutinio vartotojo standartą), sužinoję apie parduodamus gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto objektus, galėjo priimti sprendimus domėtis paskelbta reklama, skambinti pareiškėjo įgaliotam asmeniui, tartis dėl objektų apžiūros, turto įsigijimo bei kt., nors tokių sprendimų nebūtų priėmę ir objektu apskritai nebūtų susidomėję, jeigu jiems būtų buvusi pateikta teisinga informacija, kad parduodami negyvenamosios paskirties objektai. Tai, kad, pareiškėjos teigimu, paprastai pirkėjas iki nekilnojamojo turto sandorio sudarymo apžiūri bent keletą patalpų, teiraujasi informacijos telefonu, veda derybas dėl nekilnojamojo turto įsigijimo sąlygų, savaime neeliminuoja, kad tokius veiksmus pirkėjas atlieka nebūdamas suklaidintas neteisingos reklamos. Pareiškėja pateikė įrodymus, kad tik sudarant preliminariąsias sutartis pirkėjams buvo nurodoma (raštu sutartyje) tikroji parduodamo turto paskirtis, tuo tarpu jokių įrodymų, kad neteisinga informacija apie objektų paskirtį buvo patikslinama kiekvienam potencialiam pirkėjui jau iš karto išreiškus susidomėjimą, nepateikė. Taigi, dėl netikslios informacijos reklamoje vartotojų ekonominis elgesys galėjo būti paveiktas, o tai pakankama sąlyga reklamą pripažinti klaidinančia.

35.Galiausiai, pareiškėjas kelia klausimą dėl paskirtos baudos dydžio. Reklamos įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad už draudimo naudoti klaidinančią reklamą pažeidimą gali būti skiriama nuo 289 iki 8 688 Eur bauda. Pagal šio straipsnio 5 dalį skiriamos baudos dydis nustatomas pagal mažiausios ir didžiausios baudos vidurkį ir atsižvelgiant į šio straipsnio 7 ir 8 dalyse nustatytas atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, pažeidimo pobūdį, pažeidimo trukmę ir mastą. Nagrinėjamu atveju Taryba vertino, kad atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nėra, o baudos dydį (6 300 Eur) parinko įvertinusi pažeidimo pobūdį, labai ilgą jo trukmę (reklama buvo skleidžiama beveik 5 mėnesius), pažeidimo vidutinį mastą (reklamą peržiūrėjo virš 40 tūkst. vartotojų). Teismas neturi pagrindo nesutikti su tokiu sankcijos individualizavimu. Nors pareiškėjos atstovas teismo posėdyje teigė, kad turėtų būti nustatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kadangi pareiškėja bendradarbiavo su Taryba, tyrimo metu nutraukė reklamą, su šiais pareiškėjos atstovo argumentais teismas nesutinka. Pagal Reklamos įstatymo 24 straipsnio 7 dalį atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, kad reklaminės veiklos subjektas, padaręs šiame įstatyme nustatytų reikalavimų pažeidimą, savo noru užkirto kelią žalingiems pažeidimo padariniams, pripažino padaręs pažeidimą, padėjo priežiūros institucijoms tyrimo metu, atlygino nuostolius ar pašalino padarytą žalą. Nagrinėjamu atveju Taryba skundžiamame nutarime, remdamasi administracinių teismų praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. lapkričio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A1-930/2005) pagrindė, kad tai, jog reklamos davėjas nutraukė pažeidimą iki tyrimo pradėjimo, savaime nelaikytina atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Tai, kad pareiškėjas teikė reikiamą informaciją Tarybai tyrimo metu, pagrįstai neįvertinta kaip padėjimas tyrimo metu. Tokia išvada taip pat grindžiama administracinių teismų praktika (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-2818/2012 ir joje nurodyta praktika). Šiuo atveju pareiškėja nei Tarybos tyrimo, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu nepripažino padariusi pažeidimą, be to, pažeidimą padarė Tarybos 2015 metais jau būdama įspėta dėl skleidžiamos klaidinančios reklamos (ši aplinkybė matoma iš Tarybos 2015 m. kovo 20 d. rašto, 3 t., b. l. 280-282). Taigi, Taryba, įvertinusi šių aplinkybių visumą, pagrįstai sprendė skirti pareiškėjai didesnę nei sankcijoje numatytas vidurkis baudos dydį, kurio teismas neturi pagrindo vertinti kaip neadekvataus ar neproporcingo padarytam pažeidimui, ypač įvertinus pateiktus duomenis apie pelningą pareiškėjos veiklą 2015-2016 metais (3 t., b. l. 100).

36.Dėl išdėstytų argumentų teismas sprendžia, kad atsakovės skundžiamas nutarimas, kuriuo pareiškėjai paskirta bauda už draudimo naudoti klaidinančią reklamą pažeidimą, pagrįstas ir teisėtas, priimtas tinkamai ištyrus teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes ir teisingai pritaikius Reklamos įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatas. Kadangi teismas nenustatė pagrindų panaikinti skundžiamą nutarimą, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjos UAB „Kauno būstai“ skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Marius Bajoras

Violeta Petkevičienė

Ernestas Spruogis