Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės ir trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Kauno švara“ apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos prašymą atsakovui Kauno miesto savivaldybei (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Kauno švara“) dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau – ir pareiškėjas, Konkurencijos taryba) 2016 m. liepos 11 d. kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) įpareigoti Kauno miesto savivaldybę (toliau – ir atsakovas) ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos konkurencingos procedūros būdu atrinkti ūkio subjektą (subjektus) komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugoms teikti; 2) įpareigoti Kauno miesto savivaldybę konkurencingą procedūrą dėl ūkio subjekto (subjektų) atrinkimo komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugoms teikti vykdyti tokiu būdu, kad ji būtų prieinama visiems ūkio subjektams – norintiems ir galintiems teikti komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugas.

2. Pareiškėjas prašyme nurodė, kad Konkurencijos taryba 2016 m. birželio 15 d. priėmė nutarimą Nr. 2S-5 (2016), kuriame pripažino, jog atsakovas iki šiol tinkamai neįvykdė Konkurencijos tarybos 2008 m. nutarimu Nr. 2S-10 (toliau – ir Nutarimas) jam nustatyto įpareigojimo pakeisti Kauno miesto savivaldybės tarybos 2002 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. 123 1 punkto nuostatas taip, kad jos neprieštarautų Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams. Siekiant minėto Nutarimo įvykdymo ir vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 3 punktu, pareiškėjas buvo priverstas kreiptis į apygardos administracinį teismą ir prašyti įpareigoti atsakovą įgyvendinti Nutarimu nustatytą įpareigojimą. Atsakovas Nutarimą apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2008 m. liepos 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-3915-426/2008 ginčijamo Nutarimo galiojimą sustabdė iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. lapkričio 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-172-426/2010 paliko galioti Nutarimą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-923-858/2015 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Dėl to Nutarimu nustatytą įpareigojimą atsakovas privalėjo įvykdyti iki 2015 m. gruodžio 10 d.

3. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad dėl Nutarimu nustatyto įpareigojimo įvykdymo buvo atliktas tyrimas, kurio metu nustatyta, kad Kauno miesto savivaldybės taryba 2014 m. balandžio 10 d. priėmė sprendimą Nr. T-210 (toliau – ir Sprendimas Nr. T-210), kuriame nusprendė įgalioti administracijos direktorių sudaryti su trečiuoju suinteresuotu asmeniu sutartį dėl komunalinių atliekų tvarkymo Kauno mieste paslaugų teikimo. Taip pat pripažino netekusiu galios 2002 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. 123. Vykdydamas minėtą sprendimą, atsakovas, atstovaujamas administracijos direktoriaus, 2014 m. balandžio 15 d. su trečiuoju suinteresuotu asmeniu sudarė komunalinių atliekų tvarkymo Kauno mieste paslaugų teikimo sutartį Nr. SR-0759 (toliau – ir Sutartis). Pagal šios Sutarties 5 ir 16 punktų sąlygas sutartis dėl komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų, kurios apima komunalinių atliekų, įskaitant ir mišrių komunalinių atliekų, surinkimą ir vežimą, sudaryta 10 metų laikotarpiui. Konkurencijos tarybos tyrimo metu nebuvo nustatyta, kad Sprendimas Nr. T-210 būtų priimtas ir Sutartis būtų sudaryta įvykdžius konkursą ar kitą konkurencingą procedūrą.

4. Pareiškėjas vadovavosi Konkurencijos įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir pažymėjo, kad atsakovas Sprendimu Nr. T-210 panaikino savo ankstesnį sprendimą, tačiau paslaugų teikėją parinko ne konkurso ar kitos konkurencingos procedūros būdu, o vadovaudamasis Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – ir VPĮ) 10 straipsnio 5 dalyje numatyta vidaus sandorio išimtimi. Atsakovas ir toliau pavedė šias paslaugas teikti tai pačiai savo kontroliuojamai uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Kauno švara“, kaip kad buvo padaręs 2002 m. sprendimu Nr. 123. Situacija rinkoje, priėmus Sprendimą Nr. T-210 ir sudarius Sutartį, išliko nepakitusi – teikti komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugas be konkurencingos procedūros buvo pavesta tik UAB „Kauno švara“, o kitiems ūkio subjektams (pvz., UAB „Ekonovus“, UAB „Ecoservice“) nebuvo sudarytos galimybės patekti į atitinkamą rinką. Ginčo situacijoje atsakovas privalėjo užtikrinti, kad atitinkamoje rinkoje veikiantis ūkio subjektas bei kiti komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugas Kauno miesto teritorijoje norintys ir galintys teikti ūkio subjektai turėtų galimybę dalyvauti konkurencingoje procedūroje, kurios metu galėtų vienodomis sąlygomis siūlyti savo paslaugas. Konkurencinga procedūra privalo būti neteikianti privilegijų, nediskriminuojanti ir prieinama visiems norintiems ir galintiems teikti komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugas Kauno miesto savivaldybės teritorijoje.

5. Atsakovas Kauno miesto savivaldybė atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas nurodė, kad Sprendimu Nr. T-210 buvo panaikintas atsakovo 2002 m. gegužės 30 d. sprendimas Nr. 123. Tai buvo padaryta vadovaujantis VPĮ 10 straipsnio 5 dalyje numatyta vidaus sandorio išimtimi. Nutarimas įvykdytas tinkamai, kadangi atsakovas Sprendimu Nr. T-210 pavedė komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugas teikti tai pačiai savo kontroliuojamai bendrovei (trečiajam suinteresuotam asmeniui) ir nepažeidė įstatymų, bet juos tinkamai pritaikė.

7. Atsakovas vadovavosi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, 8 straipsnio 5 dalimi, 5 straipsnio 2 dalimi, 6 straipsnio 1 dalies 31 punktu, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 11, 12 dalimis, Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi ir pažymėjo, kad Konkurencijos tarybos atliktas tyrimas neišsamus. Jis atliktas neįvertinus įstatymų nuostatų, susijusių su vietos savivaldos funkcijų vykdymu, Atliekų tvarkymo įstatymo ypatumų, todėl laikytinas nepagrįstu ir neteisėtu. Atsakovas, siekdamas tinkamai įgyvendinti Nutarimą, Sprendimu Nr. T-210 nutarė sudaryti įstatyme numatytą vidaus sandorį su savo 100 proc. kontroliuojama įmone UAB „Kauno švara“. Vidaus sandorio išimtis Lietuvos nacionalinėje teisėje buvo įtvirtinta 2010 m. vasario 1 d. priėmus Viešųjų pirkimų įstatymo pakeitimus Nr. XI-678 (įsigaliojo nuo 2010 m. vasario 2 d.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gegužės 5 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A⁸⁵⁸-1491/2011, suformavo teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę, kad vidaus sandoriams konkurencijos teisės reikalavimai netaikytini. Prieš priimdamas Sprendimą Nr. T-210 ir sudarydamas Sutartį, vadovaujantis VPĮ 10 straipsnio 5 dalimi, atsakovas kreipėsi į Viešųjų pirkimų tarnybą dėl sutikimo sudaryti vidaus sandorį ir toks sutikimas buvo gautas. Situacija visiškai atitiko 2 imperatyvias sąlygas, nustatytas VPĮ 10 str. 5 d.: 1) trečiasis suinteresuotas asmuo yra atskirą juridinio asmens statusą turinti Kauno miesto savivaldybės įmonė, kurios vienintelis akcininkas yra perkančioji organizacija (atsakovas); 2) UAB „Kauno švara“ 95,32 proc. pardavimo pajamų per paskutinius finansinius metus (2013 m.) gavo iš veiklos, skirtos perkančiosios organizacijos poreikiams tenkinti ir jos funkcijoms atlikti. Jokių papildomų sąlygų (pvz., kad Kauno miesto savivaldybė vidaus sandorį gali sudaryti tik įvertinus, kad rinkoje nėra kitų ūkio subjektų, galinčių teikti analogiškas paslaugas) Viešųjų pirkimų tarnyba, išduodama sutikimą, nenurodė. Atsakovas, vadovaudamasis VPĮ 10 straipsnio 5 dalimi ir gavęs Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimą vidaus sandorio sudarymui, taip pat atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bei Viešųjų pirkimų tarnybos viešai skelbiamą informaciją, priėmė Sprendimą Nr. T-210 ir sudarė Sutartį. Nei tada, nei šiuo metu atsakovui nėra įtvirtintos įstatyminės pareigos prieš sudarant vidaus sandorį gauti Konkurencijos tarybos išvadą (pritarimą, leidimą). Specialioji institucija, turinti išimtinę teisę, reglamentuotą nacionalinėje teisėje, yra Viešųjų pirkimų tarnyba, ir jos sutikimą Kauno miesto savivaldybė gavo. Be to, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) savo sprendimuose yra įtvirtinęs išimtį, kada galima sudaryti viešojo pirkimo sutarties požymius turinčią sutartį, nesilaikant viešųjų pirkimų teisės ir netaikant viešųjų pirkimų procedūrų, t. y. ESTT yra įtvirtinęs vidaus pirkimų išimtį. Išimtis buvo suformuota ESTT 1999 m. lapkričio 18 d. sprendime Teckal Srl prieš Comune di Viano ir Azienda Gas-Acqua Consorziale (AGAC) di Reggio Emilia, C-107/98, EU:C:1999:562 (toliau – ir Teckal byla). Paminėtoje byloje ESTT pažymėjo, kad viešosios valdžios institucijų įsteigtos ir jų kontroliuojamos įmonės, kurios didžiąją veiklos dalį vykdo išimtinai jas kontroliuojančių institucijų poreikiams tenkinti ar jų funkcijoms atlikti, rinkoje neveikia vadovaudamosi lygiai tais pačiais principais kaip kitos, jokiais ryšiais su viešosios valdžios institucijomis nesusijusios įmonės. Būtent tai ir pateisina išimtį iš viešuosius pirkimus reglamentuojančių taisyklių taikymo.

8. Atsakovas pabrėžė, kad VPĮ 10 straipsnio 5 dalies pakeitimas reiškia, jog nuo 2010 m. kovo 2 d. atsakovas gali pirkti iš jam priklausančių įmonių įvairius darbus ar paslaugas tiesiogiai, o ne konkurso būdu, tais atvejais, kai jis yra vienintelis tų įmonių steigėjas ar akcininkas bei kai šios įmonės didžiąją dalį savo pajamų gauna iš veiklos, susijusios su savivaldybės poreikiais ar funkcijomis. Taigi kilusio ginčo situacijai negali būti taikomos Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatos. Be to, atsakovo Sprendimas Nr. T-210 neriboja konkurencijos atitinkamoje rinkoje, nes atsakovas turi diskrecijos teisę sutartyje minimas paslaugas teikti per savo įmonę. Tikslingai įsteigta UAB „Kauno švara“ yra skirta savivaldybės viešųjų paslaugų (poreikių) įgyvendinimui (tenkinimui). Dėl šios priežasties Kauno miesto savivaldybės sprendimų esmė yra ta, jog Kauno miesto savivaldybė nusprendė šią savarankišką funkciją vykdyti pati. Vietoj to, kad šią veiklą vykdytų struktūrinis padalinys, veikla yra vykdoma per atskirą, savivaldybės 100 proc. kontroliuojamą, juridinį asmenį. Tuo tarpu kiti privatūs juridiniai asmenys yra uždarosios akcinės bendrovės, kurių pagrindinis tikslas – pelno siekimas. Šie asmenys renkasi teikti ir teikia tik tokias paslaugas, kurios yra pelningos ir jų veikla nėra orientuota į viešųjų paslaugų, kurios nėra pelno objektas, teikimą. Taigi atsakovas, priimdamas Sprendimą Nr. T-210, nesiekė suteikti ir nesuteikė jokių privilegijų atskiriems ūkio subjektams. Šiuo sprendimu buvo konstatuota, jog komunalinių atliekų tvarkymo organizavimą atliks pati savivaldybė per savo kontroliuojamą įmonę. Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punktas iš esmės įtvirtinta, kad savivaldybių įmonių teikiamų paslaugų kainas nustato savivaldybės taryba. Todėl pareiškėjas, priimdamas nutarimą, visiškai nevertino aplinkybės, kaip perkančiosios organizacijos statusą turinti įmonė, kurios paslaugų įkainius tvirtina savivaldybės taryba ir kurie pagal teisės aktus privalo būti skelbiami viešai, galėtų konkurencingomis ir sąžiningomis sąlygomis dalyvauti viešųjų pirkimų konkursuose kartu su kitomis įmonėmis, kurios šio statuso neturi. Taigi, priešingai nei teigia pareiškėjas, būtent savivaldybės kontroliuojamai įmonei nebūtų sudarytos sąžiningos konkurencijos sąlygos Konkurencijos įstatymo prasme.

9. Atsakovas taip pat akcentavo, kad pareiškėjo skunde suformuluotas reikalavimas įpareigoti atsakovą ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos konkurencingos procedūros būdu atrinkti ūkio subjektą komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugoms teikti yra neįmanomas įvykdyti dėl objektyvių priežasčių – VPĮ yra įtvirtinta viešųjų pirkimų procedūra ir jos atlikimo terminai. Pagal VPĮ 44 straipsnio 2 dalies nuostatas vien pasiūlymų pateikimo terminas negali būti trumpesnis kaip 52 dienos nuo skelbimo išsiuntimo iš Viešųjų pirkimų tarnybos dienos. Po to vykdomos kitos procedūros, kurių metu vertinama teikėjų kvalifikacija, pateikti pasiūlymai, nagrinėjamos pretenzijos ir pan. Taigi akivaizdu, kad minėta viešojo pirkimo procedūra trunka mažiausiai 4 mėnesius, tačiau reikia įvertinti ir tai, kad organizuojant tokio pobūdžio viešąjį pirkimą, atsiranda ir nenumatytų aplinkybių, dėl kurių pirkimas gali užsitęsti (pvz., teisminiai ginčai).

10. Trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Kauno švara“ atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip neapgrįstą.

11. UAB „Kauno švara“ nurodė, kad Sprendimu Nr. T-210 buvo panaikintas Kauno miesto savivaldybės tarybos 2002 m. gegužės 30 d. sprendimas Nr. 123. Taigi atsakovas tinkamai įvykdė Nutarime numatytus įpareigojimus – panaikino Kauno miesto savivaldybės tarybos 2002 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. 123 1 punktą. Be to, Sprendimas Nr. T-210, kurio pagrindu buvo pasirašyta Sutartis su trečiuoju suinteresuotu asmeniu, yra nenuginčytas teisme ir galiojantis. Dėl to pareiškėjo skundo reikalavimas yra praktiškai neįgyvendinamas.

12. UAB „Kauno švara“ akcentavo, kad pareiškėjas neteisingai aiškina VPĮ 10 straipsnio 5 dalies normą ir visiškai ignoruoja ESTT praktiką. ESTT praktika dėl Teckal išimties taikymo buvo suformuota tuo metu, kai vidaus sandorio išimties dar nereglamentavo Lietuvos Respublikos įstatymai. Nuo 2010 m. kovo 2 d. įsigaliojusi VPĮ 10 straipsnio 5 dalies norma įtvirtino vidaus sandorio išimtį Lietuvos teisėje ir pirkimas šioje dalyje nurodytu būdu gali būti pradedamas tik gavus Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimą. Europos Komisija 2012 m. vasario 24 d. rašte Lietuvos Respublikos finansų ministerijai, nurodė, kad, vadovaujantis ESTT susiformavusia praktika, kvietimas dalyvauti konkurse pagal direktyvas, susijusias su viešaisiais pirkimais, nėra privalomas, jei sutarties šalis yra subjektas, teisėtai atskirtas nuo perkančiosios organizacijos, kai egzistuoja dvi sąlygos: 1) valdžios institucija, kuri yra perkančioji organizacija, privalo kontroliuoti šį atskirtą subjektą panašiai kaip ji kontroliuoja savo pačios padalinius; 2) šis atskiras subjektas privalo vykdyti esminę savo veiklos dalį su viena ar daugiau vietos institucijų, kurios jį kontroliuoja. Akivaizdu, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą Nr. T-210 ir sudarydamas Sutartį, nežinojo ir juo labiau negalėjo vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2015 m. kovo 5 d. nutarimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 15 d. nutartimi, suformulavusiomis savivaldybių elgesio taisykles ketinant sudaryti vidaus sandorį. Konstitucinis Teismas 1994 m. kovo 16 d. ir kituose nutarimuose yra pabrėžęs, kad teisinio reguliavimo srityje galioja taisyklė lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios).

II.

13. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 13 d. sprendimu pareiškėjo Konkurencijos tarybos prašymą patenkino iš dalies. Įpareigojo Kauno miesto savivaldybę iš karto po šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos Viešųjų pirkimų įstatyme nustatytais terminais konkurencingos procedūros būdu atrinkti ūkio subjektą (subjektus) komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugoms teikti. Įpareigojo Kauno miesto savivaldybę šią konkurencingą procedūrą dėl ūkio subjekto (subjektų) atrinkimo komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugoms teikti vykdyti tokiu būdu, kad ji būtų prieinama visiems ūkio subjektams – norintiems ir galintiems teikti komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugas. Likusią dalį pareiškėjo prašymo atmetė kaip nepagrįstą.

14. Teismas pažymėjo, kad pateiktų įrodymų visuma, taip pat Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad 2005 m. balandžio 13 d. UAB „Dzūtra“ (teisių perėmėjas – UAB ,,Ekonovus“) kreipėsi į Konkurencijos tarybą, kadangi nesutiko su Kauno miesto savivaldybės sprendimu pavesti komunalinių atliekų tvarkymą UAB „Kauno švara“. Konkurencijos taryba 2008 m. birželio 5 d. nutarimu Nr. 2S-10 „Dėl Kauno miesto savivaldybės veiksmų, atsisakant sudaryti sutartį su UAB „Dzūtra“ dėl komunalinių (buitinių) atliekų surinkimo ir vežimo Kauno mieste, atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams“ pripažino, kad Kauno miesto savivaldybės tarybos 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimu Nr. 212 patvirtintų Kauno miesto atliekų tvarkymo taisyklių 24 punktas prieštaravo Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams. Taip pat nustatė, kad Kauno miesto savivaldybės tarybos 2002 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. 123 1 punktas, kuriuo pavesta UAB „Kauno švara“ tvarkyti mišrias komunalines atliekas savivaldybės teritorijoje, prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams. Konkurencijos taryba taip pat įpareigojo Kauno miesto savivaldybę per 3 mėnesius nuo šio nutarimo rezoliucinės dalies paskelbimo leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“ dienos pakeisti Kauno miesto savivaldybės tarybos 2002 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. 123 1 punkto nuostatas taip, kad jos neprieštarautų Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams. Šis Nutarimas buvo apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2008 m. liepos 22 d. nutartimi sustabdė Nutarimo galiojimą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Minėtas teismas 2010 m. lapkričio 4 d. sprendimu paliko galioti Nutarimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartimi paliko pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

15. Teismui pateikti įrodymai taip pat patvirtina, kad Kauno miesto savivaldybės taryba 2014 m. balandžio 10 d., vadovaudamasis VPĮ 10 straipsnio 5 dalimi ir gavusi Viešųjų pirkimų tarnybos leidimą, priėmė Sprendimą Nr. T-210, kuriuo nusprendė pripažinti netekusiu galios Kauno miesto savivaldybės tarybos 2002 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. 123, taip pat pritarti sutarties su trečiuoju suinteresuotu asmeniu projektui. Šia Sutartimi trečiajam suinteresuotam asmeniui (tai pačiai savo kontroliuojamai bendrovei) iš esmės buvo pavesta teikti komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugas. Konkurencijos taryba 2016 m. birželio 15 d. priėmė nutarimą Nr. 2S-5 (2016), kuriame konstatavo, kad atsakovas iki šiol tinkamai neįvykdė Nutarimu jam nustatyto įpareigojimo.

16. Teismas pažymėjo, kad šios administracinės bylos ginčo teisiniai santykiai kyla iš konkurencijos teisės reguliavimo, kuriuo viešojo administravimo subjektams yra draudžiama atlikti veiksmus, ribojančius sąžiningos konkurencijos laisvę, įtvirtintus, be kita ko, Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 1 ir 4 dalimis, Konkurencijos įstatymo 1 straipsnio 2 dalimi ir pažymėjo, kad nuo 2010 m. kovo 2 d. Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje numatyta galimybė ir sąlygos be viešųjų pirkimų procedūros sudaryti vidaus sandorius.

17. Teismas nurodė, kad iš administracinės bylos duomenų visumos matyti, jog atsakovas pripažįsta faktinę aplinkybę, kad Kauno miesto savivaldybė prieš 2014 metų Sutarties su trečiuoju suinteresuotu asmeniu sudarymą ir pasirašymą nebuvo paskelbusi viešojo konkurso komunalinių atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimo paslaugų teikėjui parinkti. Taip pat nebuvo atlikusi ir kitokios konkurencingos procedūros. Byloje taip pat nėra ginčo, kad atsakovas gavo Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimą vykdyti pirkimą VPĮ 10 straipsnio 5 dalyje nustatytu būdu. Viešųjų pirkimų tarnybos rašto atsakovui turinio analizė patvirtina išvadą, kad ši tarnyba nevertino sandorio įtakos konkurencijai. Pagal VPĮ Viešųjų pirkimų tarnyba tokios pareigos neturi. Tai reiškia, kad vien šios tarnybos sutikimas sandoriui vykdyti atitinkamu būdu nesuponuoja išvados, jog jis yra teisėtas ir jam neturi būti taikomi konkurencijos teisės normų reikalavimai. Atsakovas, įgyvendindamas Konstitucijoje ir Vietos savivaldos įstatyme įtvirtintą sprendimo (veiksmų) teisėtumo principą, prieš priimdamas sprendimą sudaryti nurodyto pobūdžio sandorį su jo paties įsteigta bendrove, privalėjo įsitikinti, kad šiuo sandoriu jo įsteigtai įmonei nebus suteikiama privilegijų, nebus diskriminuojami kiti rinkoje veikiantys ūkio subjektai, tinkamai užtikrintas atliekų naudojimo ir šalinimo viešųjų paslaugų teikimo nepertraukiamumas, gera kokybė ir prieinamumas. Kaip jau buvo paminėta, Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis viešojo administravimo subjektams draudžia privilegijuoti ar diskriminuoti atskirus ūkio subjektus ar jų grupes, jei dėl to atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams.

18. Teismas pažymėjo, kad ginčo situacijos teisinis reglamentavimas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nepaneigia Konkurencijos įstatymo atsakovui nustatytos pareigos užtikrinti sąžiningą konkurenciją. Atsakovo sprendimai, kokiu konkrečiu būdu parinkti komunalinių atliekų tvarkytoją, daro tiesioginę įtaką konkurencijos sąlygoms, nes tai lemia, kokiu būdu ir apskritai, ar bus konkuruojama dėl šių paslaugų teikimo. Pasirinktas netinkamas komunalinių atliekų tvarkytojo atrinkimo būdas gali visiškai eliminuoti konkurenciją, pavyzdžiui, tiesiogiai suteikiant išimtines teises veikti atitinkamoje rinkoje ar kitu būdu sudarant monopolines ūkinės veiklos vykdymo sąlygas. Dėl šios priežasties savivaldybės diskrecija spręsti dėl komunalinių atliekų tvarkytojų parinkimo būdo, įskaitant ir galimybę sudaryti vidaus sandorį dėl šių paslaugų teikimo, negali būti nagrinėjama atsietai nuo konkurencijos apsaugos reikalavimų viešojo administravimo subjektams, numatytų ne tik Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje, tačiau ir Konstitucijos 46 straipsnyje.

19. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju Konkurencijos taryba tiek Nutarime, tiek ir 2016 m. birželio 15 d. nutarime Nr. 2S-5 iš esmės konstatavo, jog atsakovas 2002 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. 123 1 punktu (šiuo metu panaikintas), taip pat ir Sprendimu Nr. T-210 pažeidė Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio imperatyvias nuostatas. Pareiškėjas ir jo atstovė pabrėžė, kad Sprendimu Nr. T-210 2008 metais pareiškėjo nustatytas konkurencijos pažeidimas nebuvo pašalintas, nes nebuvo įvykdyta jokia konkurencinga atranka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vertindamas Nutarimo teisėtumą, 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-923-858/2015 pabrėžė, kad Kauno miesto savivaldybės sprendimų priėmimo metu (2001 m. rugsėjo 27 d., 2002 m. gegužės 30 d.) galiojo Konkurencijos įstatymo 4 straipsnis, kurio pažeidimą Nutarimu nustatė Konkurencijos taryba. Teismas akcentavo, kad, priimdamas procesinį sprendimą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas objektyviai žinojo jau pasikeitusį ir nutarties priėmimo metu galiojantį VPĮ 10 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, taip pat Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priimdamas procesinį sprendimą, vadovavosi ir Konstitucinio Teismo 2015 m. kovo 5 d. nutarimu. Dėl to atmesti kaip nepagrįsti atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens argumentai, kad ginčo situacijoje paminėto Konstitucinio Teismo nutarimo išaiškinimai negali būti teisiškai reikšmingi. Šiame kontekste teismas taip pat pažymėjo, jog ginčo situacijos faktinė pusė iš esmės išliko nepakitusi – tiek 2002 metais, tiek ir 2014 metais atsakovas konkurencingos procedūros būdu neatrinko ūkio subjekto komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugoms teikti. Dėl paminėtų priežasčių Konstitucinio Teismo išaiškinimas tampa svarbus ir priimant procesinį sprendimą šioje administracinėje byloje.

20. Teismas vadovavosi Konstitucinio Teismo 2015 m. kovo 5 d. nutarimu ir pažymėjo, kad atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo bei jų atstovai teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog Kauno miesto savivaldybė konkurencingos procedūros pagrindu objektyviai negalėjo užtikrinti komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugų teikimo nepertraukiamumo, geros kokybės ir prieinamumo, t. y. nebuvo pateikta įrodymų, kurie leistų teigti buvus išskirtines aplinkybes, pateisinančias tokį atsakovo elgesį 2014 metais, kai buvo priimtas Sprendimas Nr. T-210. Teismas pažymėjo, kad šis sprendimas buvo priimtas vadovaujantis VPĮ 10 straipsnio 5 dalyje numatyta išimtimi (vidaus sandoris), kuri iš esmės eliminavo konkurencijos instituto taikymą. Atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens bei jų atstovų argumentai dėl paslaugų įkainių nustatymo viešumo negali būti pakankamu pagrindu užkirsti kelią kitiems rinkoms dalyviams (pvz., UAB ,,Ekonovus“ – UAB ,,Dzūtra“ teisių perėmėjui ar kitai tokia veikla užsiimančiai bendrovei) dalyvauti komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugų teikimo veikloje. Teismui taip pat nebuvo pateikti įrodymai, kad prieš priimdamas Sprendimą Nr. T-210 dėl sutarties su trečiuoju suinteresuotu asmeniu sudarymo, atsakovas įvertino (atliko rinkos tyrimą ar pan.), kad negalima konkurencija komunalinių atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimo paslaugų rinkoje, taip pat kad yra (nėra) kitų šių paslaugų teikėjų, galinčių teikti aptariamas paslaugas. Teismas pažymėjo, jog ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. birželio 15 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-1581-502/2015, imperatyviai nurodė, kad savivaldybės, priimdamos sprendimus pavesti vykdyti komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo veiklą savivaldybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar organizacijai, privalo įvertinti tokių sprendimų įtaką sąžiningai konkurencijai ir inter alia (be kita ko) nepriimti sprendimų, kuriais teikiamos privilegijos arba diskriminuojami atskiri komunalinių atliekų tvarkymo rinkoje veikiantys ūkio subjektai ar jų grupės ir dėl kurių atsiranda arba gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams. Teismas nurodė, kad sprendžiant kilusį ginčą, vadovautis tik atsakovo paminėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 5 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A⁸⁵⁸-1491/2011, nėra pakankamo pagrindo, kadangi 2012–2016 metais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (taip pat ir Konstitucinio Teismo) procesiniais sprendimais jau yra suformuota kita administracinių teismų praktika iš esmės neleidžiant visiškai ignoruoti konkurencijos elemento vidaus sandoriuose.

21. Paminėtas teisinis reglamentavimas leido teismui daryti išvadą, kad Sprendimu Nr. T-210 atsakovas nepašalino Nutarime nustatytų Konkurencijos įstatymo pažeidimų, todėl pareiškėjas turėjo pakankamą pagrindą 2016 metais atlikti tyrimą ir priimti teisiškai pagrįstą bei motyvuotą 2016 m. birželio 15 d. nutarimą Nr. 2S-5 (2016). Šiuo nutarimu pareiškėjas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas iki šiol tinkamai neįvykdė Nutarime nustatyto įpareigojimo – užtikrinti konkurenciją. Tai sudarė teisines prielaidas pareiškėjui pateikti prašymą administraciniam teismui dėl įpareigojimo atsakovą užtikrinti Konkurencijos įstatymo, VPĮ normų, užtikrinančių konkurencingos procedūros įgyvendinimą komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugų teikimo procese. Teismas nusprendė, kad dėl to nėra jokio pagrindo šią administracinę bylą nutraukti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 2 punkto pagrindu arba pareiškėjo prašymą atmesti ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu. Teismas laikė nepagrįstais trečiojo suinteresuoto asmens argumentus, kad teismine tvarka turi būti panaikintas atsakovo 2014 metų sprendimas.

22. Pareiškėjas teismo prašė įpareigoti atsakovą ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos konkurencingos procedūros būdu atrinkti ūkio subjektą (subjektus) komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugoms teikti. Šią dalį pareiškėjo prašymo teismas patenkino iš dalies. Įvertinęs VPĮ nustatytus terminus, taip pat atsakovo ir jo atstovės argumentus apie tai, kad VPĮ 44 straipsnio 2 dalies pasiūlymų pateikimo terminas negali būti trumpesnis kaip 52 dienos nuo skelbimo išsiuntimo iš Viešųjų pirkimų tarnybos dienos, pastabas dėl kitų privalomų procedūrų trukmės, taip pat atsižvelgdamas į galimus teisminius ginčus, teismas darė išvadą, kad įpareigojimui įgyvendinti turi būti nustatytas terminas, kuris reglamentuojamas VPĮ normomis.

23. Trečiasis suinteresuotas asmuo teismo prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis, Viešųjų pirkimų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis, 10 straipsnio 5 dalis ta apimtimi, kuria įtvirtinta, kad savivaldybei įgyvendinant savarankiškąsias viešųjų paslaugų teikimo funkcijas, ji privalo užtikrinti konkurenciją net ir tuo atveju, kai yra visos VPĮ 10 straipsnio 5 dalyje numatytos sąlygos, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam lygybės principui ir Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalyje įtvirtintiems savivaldybių veiklos laisvės ir nepriklausomumo principams.

24. Teismas pažymėjo, kad išnagrinėjus ginčo situacijos teisinį reglamentavimą, taip pat įvertinus Konstitucinio Teismo 2015 m. kovo 5 d. nutarimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁸²²-468/2010, 2016 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-347-552/2016, 2016 m. gegužės 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1469-502/2016, taip pat šiame procesiniame sprendime paminėtus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinius sprendimus (taip pat ir išplėstinių kolegijų), teismui nekilo abejonių dėl trečiojo suinteresuoto asmens paminėtų Konkurencijos įstatymo, VPĮ normų atitikimo Konstitucijos 29 straipsniui, 120 straipsnio 2 dalyje įtvirtintiems principams. Paminėtuose Konstitucinio Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimuose detaliai aptartas savivaldybių elgesio modelis, kuris tuo pačiu metu nepažeidžia nei Konkurencijos įstatymo, nei VPĮ, taip pat ir Konstitucijos normų. Atsakovas ginčo situacijoje akivaizdžiai nesilaikė šio elgesio modelio, todėl tai negali sukelti pagrįstos abejonės dėl įstatymų normų prieštaravimo Konstitucijai.

25. Visus likusius pareiškėjo prašymo, atsiliepimų ir teisme proceso dalyvių išsakytus argumentus teismas laikė pertekliniais, tiesiogiai nesusijusiais su prašymo pagrindu ir dalyku, neturinčiais teisinės reikšmės prašymo patenkinimui (arba atmetimui). Dėl šios priežasties šie argumentai detaliau teismo nedėstyti ir neanalizuoti.

III.

26. Atsakovas Kauno miesto savivaldybė apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria tenkintas pareiškėjo prašymas, ir prašymą atmesti visiškai. Taip pat prašoma kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis, VPĮ 4 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis, 10 straipsnio 5 dalis ta apimtimi, kuria įtvirtinta, kad savivaldybei įgyvendinant savarankiškąsias viešųjų paslaugų teikimo funkcijas, ji privalo užtikrinti konkurenciją net ir tuo atveju, kai yra visos VPĮ 10 straipsnio 5 dalyje numatytos sąlygos, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam lygybės principui ir Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalyje įtvirtintiems savivaldybių veiklos laisvės ir nepriklausomumo principams. Apeliaciniame skunde atsakovas vadovaujasi tokiais pagrindiniais argumentais:

26.1.    Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad vykdydamas Nutarimą, atsakovas vadovavosi VPĮ 10 straipsnio 5 dalimi, t. y. teisės norma, leidžiančia savivaldybei pasinaudoti VPĮ bei ESTT suformuotoje praktikoje numatyta vidaus sandorio išimtimi, turint Viešųjų pirkimų tarnybos, kuri yra vienintelė įstaiga, kuriai suteikta išimtinė kompetencija spręsti dėl vidaus sandorių sudarymo, pritarimą.

26.2.    Pirmosios instancijos teismas neatliko išsamaus VPĮ 10 straipsnio 5 dalies normos vertinimo, neatsižvelgė į tai, kad vidaus sandorio išimtis Lietuvos nacionalinėje teisėje buvo įtvirtinta 2010 m. vasario 1 d., neįvertino Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 5 d. nutartyje Nr. A⁸⁵⁸-1491/2011 suformuotos taisyklės, kad vidaus sandoriams konkurencijos teisės reikalavimai netaikytini. Nei VPĮ, nei Konkurencijos įstatyme nėra įtvirtinta, kad sudarant vidaus sandorį reikalinga atlikti papildomas procedūras norint tinkamai atlikti vieną iš savarankiškųjų savivaldybių funkcijų. Sprendimas Nr. T-210 priimtas vadovaujantis esančiu teisiniu reglamentavimu. Nagrinėdamas ginčą, teismas turėjo įvertinti įstatymų leidėjo valią, įtvirtinant VPĮ 10 straipsnio 5 dalį, kuri atsispindi aiškinamajame rašte. Įstatymų leidėjo valia buvo įtvirtinti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos Nr. 2007/66/EB reikalavimus, nebuvo tikslo vidaus sandorio sudarymą sieti su dar viena valstybine institucija. Be to, viešojo intereso apsauga optimaliausiai gali būti įgyvendinama tik atliekas tvarkant per pačios savivaldybės kaip savo struktūrinį padalinį valdomą juridinį asmenį.

26.3.    Pirmosios instancijos teismas neanalizavo, kad ESTT įtvirtina vidaus sandorį, o teismai privalo vadovautis ESTT sprendimais. ESTT praktika dėl Teckal išimties taikymo buvo suformuota tuo metu, kai vidaus sandorio išimties nereglamentavo Lietuvos Respublikos įstatymai, tačiau nuo 2010 m. kovo 2 d. įsigaliojusi VPĮ 10 straipsnio 5 dalis įtvirtino minėtą išimtį Lietuvos teisėje. Teismas turėjo įvertinti, ar UAB „Kauno švara“ veikia kaip laisvas rinkos dalyvis, ar jos veikla išimtinai susijusi su steigėjo valia ir ji veikia kaip savivaldybės padalinys. Teismas neatsižvelgė, kad UAB „Kauno švara“ yra savivaldybės bendrovė, veikianti pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymą, kurios vienintelė akcininkė yra savivaldybė, kuri turi visapusišką ir vienvaldę UAB „Kauno švara“ kontrolę. Savivaldybės tarybos sprendimais yra nustatomi UAB „Kauno švara“ paslaugų įkainiai. Kauno miesto savivaldybės sprendimų esmė – savivaldybė nusprendė ginčo savarankiškąją funkciją teikti pati, ši veikla vykdoma per atskirą, savivaldybės 100 proc. kontroliuojamą, juridinį asmenį. Teismas neįvertino UAB „Kauno švara“ galimybės konkuruoti su kitomis bendrovėmis. Ginčo atveju net negalėtų būti sprendžiama dėl Konkurencijos 4 straipsnio pažeidimo, kadangi ši norma turėtų būti taikoma lygiaverčiams rinkos dalyviams. Be to, šiuo atveju akivaizdžiai ribojama savivaldybių sprendimų laisvė (Konstitucijos 120 str.), kai jos priima sprendimus dėl savarankiškųjų viešųjų paslaugų teikimo funkcijų vykdymo įgyvendinimo būdų. Savivaldybės, vykdydamos savarankiškąsias funkcijas viešųjų paslaugų teikimo srityje, siekia ne ekonominės ar komercinės naudos, o užtikrina savivaldybės bendruomenės socialinius, sveikatos, aplinkos apsaugos, viešojo intereso poreikius.

26.4.    Teismas nepagrįstai atsisakė sustabdyti bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą.

27. Atsakovas papildomai pateiktuose paaiškinimuose teigia, kad byloje esminę reikšmę turi 2019 m. spalio 3 d. ESTT prejudicinis sprendimas byloje Irgita, C-285/18, bei minimu ESTT sprendimo pagrindu 2019 m. gruodžio 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) civilinėje byloje Nr. e3K-3-494-469/2019 pateikti išaiškinimai. Atsakovo įsitikinimu, minimas ESTT sprendimas reikšmingas pirmiausiai dėl to, kad jis gerai iliustruoja, jog ginčas dėl „vidaus sandorio“ yra susijęs ne su konkurencijos tarp rinkos dalyvių iškraipymu, bet su sprendimu „naudotis vidaus ištekliais“, „pirkti iš savęs“ arba „pasidaryti pačiam“. Nei teisinė, nei ekonominė doktrina nepagrindžia pozicijos, jog sprendimas „naudotis vidaus ištekliais“ būtų per se (savaime) antikonkurencinis. Taip pat atkreiptas dėmesys, jog teisinė praktika, kuria savo poziciją grindžia pareiškėjas, yra nesuderinama su fundamentaliais ES (ir Lietuvos) teisės principais, t. y. skaidrumo principu, suponuojančiu reikalavimą teisinius santykius reglamentuoti aiškiomis, prieinamomis, numatomomis (nuspėjamomis) taisyklėmis. VPĮ yra specialioji norma Konkurencijos įstatymo atžvilgiu. Atsakovas nurodo, kad tokią išvadą patvirtina ir minėta LAT nutartis, kurioje konstatuojama, jog iš praktikos, kuria remiasi pareiškėjas, kildinamos taisyklės neatitinka aiškumo, prieinamumo ir nuspėjamumo standarto.

28. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Kauno švara“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti. UAB „Kauno švara“ taip pat prašo atlyginti bylą nagrinėjant apeliacine tvarka patirtas bylinėjimosi išlaidas, pagal jas pagrindžiančius dokumentus. Apeliaciniame skunde UAB „Kauno švara“ vadovaujasi tokiais pagrindiniais argumentais:

28.1.    Konkurencijos taryba byloje netinkamai suformulavo reikalavimą. Teismo sprendimu sukurtas teisinis rezultatas nėra aiškus ir iš viso neįgyvendinamas, nes pirmiausia turi būti išspręstas viešojo administravimo subjekto (Kauno miesto savivaldybės tarybos) Sprendimo Nr. T-210 panaikinimo ir Sutarties ginčijimo klausimas. Tokių reikalavimų pareiškėjas byloje nereiškia. Teismas nepasisakė dėl trečiojo suinteresuoto asmens argumentų, kad Sutartis negali būti nutraukta vienašališkai, be kreipimosi į bendrosios kompetencijos teismą.

28.2.    Dėl būtinybės taikyti konkurencingą procedūrą pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išaiškino VPĮ 10 straipsnio 5 dalies normą ir ignoravo ESTT praktiką. ESTT praktika dėl Teckal išimties taikymo buvo suformuota tuo metu, kai vidaus sandorio išimties nereglamentavo Lietuvos Respublikos įstatymai, tačiau nuo 2010 m. kovo 2 d. įsigaliojusi VPĮ 10 straipsnio 5 dalis įtvirtino minėtą išimtį Lietuvos teisėje. Sprendimas Nr. T-210 ir Sutartis atitinka Europos Sąjungos, o tuo pačiu ir Lietuvos teisę bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A⁸⁵⁸-1491/2011 suformuotą praktiką dėl vidaus sandorio sudarymo be konkurencingos procedūros.

28.3.    Aiškinimas, kad Konkurencijos įstatymo 4 straipsnis taikomas visais atvejais, nebent pateikiami įrodymai, kad jo taikyti objektyviai neįmanoma, yra nelogiškas, nes tada vidaus sandorio galimybė praktikoje apskritai neįmanoma. Šioje byloje turi būti rasta konstitucinių vertybių (ūkinės veiklos laisvės, savivaldybių teisės veikti laisvai ir savarankiškai, viešojo intereso užtikrinimo ir kt.) protinga pusiausvyra, o tai galima padaryti tik kreipiantis į Konstitucinį Teismą.

29. Trečiasis suinteresuotas asmuo papildomai pateiktuose paaiškinimuose taip pat atkreipia dėmesį į minėtą ESTT sprendimą bei LAT nutartį bei akcentuoja, kad LAT, atsižvelgdamas į ESTT sprendimą ir jame pateiktą ES teisės aiškinimą, VPĮ ir kitų teisės normų turinį bei jų santykį ir teismų praktiką, siekdamas užtikrinti skaidrumo ir teisinio tikrumo principus, suformavo labai aiškią ir tikslią teisės aiškinimo taisyklę – visi vidaus sandorių sudarymo reikalavimai turi būti aiškiai, tiksliai, nedviprasmiškai ir suprantamai įtvirtinti viename teisės akte – VPĮ, taip pat, kad vidaus sandoriams Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimai savaime papildomai netaikomi. UAB „Kauno švara“ pabrėžia, kad tiek ESTT sprendimas, tiek LAT nutartis patvirtina, kad Sutartis buvo sudaryta teisėtai ir nepažeidžiant Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio bei jokių kitų konkurencijos reikalavimų ar imperatyvių teisės normų.

30. Atsakovas Kauno miesto savivaldybė atsiliepime į trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą tenkinti. Atsakovas pažymi, kad detalūs sutikimo su apeliaciniu skundu motyvai pateikti atsakovo pateiktame apeliaciniame skunde.

31. Pareiškėjas Konkurencijos taryba atsiliepime į atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinius skundus prašo apeliacinius skundus atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. 

32. Pareiškėjas pažymi, kad vidaus sandorio sudarymas nėra Konkurencijos tarybos nustatytų įpareigojimų įvykdymas. Vidaus sandorio sudarymas buvo tinkamai vertinamas šiuo aspektu, t. y. ar dėl Sprendimo T-210 ir Sutarties pasikeitė situacija rinkoje. Konkurencijos taryba nustatė, kad situacija nepasikeitė. Tai, ką atsakovas laiko papildomomis procedūromis, yra Konkurencijos įstatymo reikalavimo užtikrinti sąžiningą konkurenciją laikymasis. ES teisė nedraudžia valstybėms narėms nustatyti griežtesnių taisyklių, užtikrinančių apsaugų nuo priešingų konkurencijai veikų. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad išimtys turi būti taikomos siaurai, o atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo ignoruoja 2015–2017 m. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką analogiškose bylose.

33. Pareiškėjas akcentuoja, kad savivaldybės diskrecija ir veiklos savarankiškumas nebuvo paneigti, nes savivaldybės neturi absoliučios diskrecijos nuspręsti dėl ginčo paslaugas teikiančių subjektų parinkimo būdo. Toks pasirinkimas negali prieštarauti Konkurencijos įstatymo reikalavimams. Paslaugų parinkimo būdas, kuris pažeidžia sąžiningos konkurencijos imperatyvą, neturėtų būti leidžiamas vadovaujantis vietos savivaldos teisėmis. Argumentai, kad UAB „Kauno švara“ paslaugų kokybė ar kainos tinkamesnė nei kitų ūkio subjektų ir būtent ji paslaugas gali teikti tinkamiausiai, yra niekuo nepagrįsti.

34. Pareiškėjas pabrėžia, kad tinkamas įpareigojimų vykdymas yra konkurencingos procedūros organizavimas, o ne sutarties ar sprendimo panaikinimas. Reikalavimai, kad viešųjų pirkimų procedūra būtų aiški, skaidri ir nediskriminacinė nėra specifiniai, tačiau pamatiniai konstituciniai principai, kuriais privalo vadovautis visos institucijos. Šiuo atveju nėra pagrindo kurti naują precedentą ir nukrypti nuo suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, pagal kurią reikalavimas užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę negali būti vertinamas kaip nepagrįstai ribojantis savivaldybių diskreciją.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

35. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Konkurencijos tarybos reikalavimo įpareigoti Kauno miesto savivaldybę konkurencingos procedūros būdu atrinkti ūkio subjektą (subjektus) komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugoms teikti, konkurencingą procedūrą vykdant tokiu būdu, kad ji būtų prieinama visiems ūkio subjektams – norintiems ir galintiems teikti komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugas.

36. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju sprendė, kad sudarant vidaus sandorius, aktualios tiek VPĮ, tiek Konkurencijos įstatymo nuostatos. Teismo vertinimu, savivaldybės diskrecija spręsti dėl komunalinių atliekų tvarkytojų parinkimo būdo, įskaitant ir galimybę sudaryti vidaus sandorį dėl šių paslaugų teikimo, negali būti nagrinėjama atsietai nuo konkurencijos apsaugos reikalavimų viešojo administravimo subjektams, numatytų ne tik Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje, tačiau ir Konstitucijos 46 straipsnyje. Teismas pažymėjo, kad atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo bei jų atstovai teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog Kauno miesto savivaldybė konkurencingos procedūros pagrindu objektyviai negalėjo užtikrinti komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugų teikimo nepertraukiamumo, geros kokybės ir prieinamumo, t. y. nebuvo pateikta įrodymų, kurie leistų teigti buvus išskirtines aplinkybes, pateisinančias tokį atsakovo elgesį 2014 metais, kai buvo priimtas Sprendimas Nr. T-210. Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis VPĮ 10 straipsnio 5 dalyje numatyta išimtimi (vidaus sandoris), kuri iš esmės eliminavo konkurencijos instituto taikymą. Teismas taip pat akcentavo, kad nebuvo pateikti įrodymai, jog prieš priimdamas Sprendimą Nr. T-210 dėl sutarties su trečiuoju suinteresuotu asmeniu sudarymo, atsakovas įvertino (atliko rinkos tyrimą ar pan.), kad negalima konkurencija komunalinių atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimo paslaugų rinkoje, o taip pat, kad yra (nėra) kitų šių paslaugų teikėjų, galinčių teikti aptariamas paslaugas.

37.  Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. sausio 9 d. nutartimi pripažinęs, kad šiai bylai išspręsti yra reikšmingas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 13 d. kreipimasis į ESTT prašant priimti prejudicinį sprendimą labai panašių faktinių ir teisinių argumentų ginčo byloje, o atsakymai į nacionalinio teismo pateiktus klausimus yra aktualūs (reikšmingi) šioje byloje taikomos teisės vienodo aiškinimo aspektu, administracinę bylą sustabdė iki ESTT priims prejudicinį sprendimą pagal LAT 2018 m. balandžio 13 d. kreipimąsi.

38. ESTT 2019 m. spalio 3 d. priėmė sprendimą byloje Irgita, C‑285/18, EU:C:2019:829 (toliau – ir Prejudicinis sprendimas). LAT 2019 m. gruodžio 17 d. išnagrinėjo bylą, kurioje kreipėsi prejudicinio sprendimo, ir paskelbė Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-494-469/2019.

39. Įvertinus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisdikcijų padalijimą, Viešųjų pirkimų įstatymo aiškinimo prerogatyva tenka Lietuvos Aukščiausiajam Teismui, todėl teisėjų kolegija, spręsdama šį administracinį teisinį ginčą, vadovausis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-494-469/2019 pateikiamais VPĮ nuostatų išaiškinimais, nuosekliai derinamais su prejudiciniame sprendime nurodytais teisiniais argumentais.

40. Paminėtina, kad LAT kreipėsi į ESTT, jo klausdamas, ar valstybės narės apskritai gali įtvirtinti papildomas vidaus sandorių sudarymo sąlygas lyginant su ESTT 1999 m. lapkričio 18 d. sprendime byloje Teckal (C-107/98, EU:C:1999:562) išdėstytais kriterijais, įtvirtintais VPĮ 10 straipsnio 5 dalyje, o jei gali – kaip šia teise jos turėtų pasinaudoti (ją įgyvendinti).

41. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 13 d. nutartyje, kuria kreiptasi prejudicinio sprendimo, pateiktą analizę. Nutartyje nurodyta, kad:

41.1.    nors Lietuvos teismų praktika iš pradžių vystėsi, atsižvelgiant į nacionalinio teisinio reguliavimo kaitą, tačiau vėlesnis vis griežtėjantis teismų požiūris į vidaus sandorių sudarymo praktiką iš esmės buvo pagrįstas tiesiog teisės aiškinimo ir taikymo pasikeitimu, kurį galbūt lėmė nacionalinė vidaus sandorių sudarymo praktika;

41.2.    Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuo 2011 metų pabaigos iki 2015 metų vidurio formavo praktiką, kad vidaus sandoris, atitinkantis Teckal kriterijus, teisėtas; nuo 2015 metų vidurio, be kita ko, atsižvelgdamas į du Konstitucinio Teismo nutarimus, jis pradėjo vidaus sandorių teisėtumą sieti ne tik su Teckal kriterijais, bet ir su papildomais vertybiniais pagrindais, be kita ko, išplaukiančiais iš Konkurencijos įstatymo nuostatų, pavyzdžiui, paslaugų teikimo nepertraukiamumu, jų gera kokybe ir prieinamumu, taip pat poveikiu kitų ūkio subjektų lygiateisiškumui ir jų galimybėmis konkuruoti dėl atitinkamų paslaugų;

41.3.    Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatų turinys iš esmės nepakito nuo pradinės (originalios) šio įstatymo redakcijos, t. y. 1999 m. kovo 23 d. įstatymo. Taigi Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje du dešimtmečius įtvirtinta viešojo administravimo subjektų bendro pobūdžio pareiga užtikrinti ūkio subjektų konkurenciją (ir šios pareigos vykdymas) įvairiais tarpsniais teismų buvo pripažįstama tiek kaip vidaus sandorių teisėtumo vertinimo kriterijus, tiek į ją apskritai nebuvo atsižvelgiama.

42. Iš šių LAT argumentų matyti, kad, pirma, Lietuvoje ginčo vidaus sandorio sudarymo metu, be VPĮ 10 straipsnio 5 dalies, iš esmės nebuvo kitų nuostatų, kuriose expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) būtų įtvirtinti konkretūs vidaus sandorių sudarymo papildomi ribojimai, antra, iš Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio išplaukiantys galimi papildomi ribojimai pagrįsti teisminės jurisprudencijos vystymusi, o ne aiškia įstatymų leidėjo valia.

43. Prejudiciniame sprendime nurodoma, kad pagal Europos Sąjungos teisę valstybės narės gali teisėtai savo nacionalinės teisės sistemose nustatyti papildomus vidaus sandorių sudarymo kriterijus (sąlygas, ribojimus). Ši ESTT išvada pagrįsta valstybių narių turimos diskrecijos įgyvendinimu. ESTT vertinimu, tokia valstybių narių diskrecija turi ribas, tačiau bet kokiu atveju papildomų sąlygų vidaus sandoriams sudaryti nustatymas, net ir atsižvelgiant į pamatines Europos Sąjungos teisės normas ir bendrosios rinkos laisves, yra galimas (nedraudžiamas), bet ne privalomas (Prejudicinio sprendimo 43–47 p.).

44. Prejudicinio sprendimo rezoliucinėje dalyje šiuo aspektu taip pat nurodyta, kad pagal Europos Parlamento ir Tarybos 2014 m. vasario 26 d. direktyvos 2014/24/ES dėl viešųjų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/18/EB (toliau – Direktyva 2014/24), nuostatas, įskaitant skaidrumo principą, papildomos nacionalinės vidaus sandorių sudarymo sąlygos turi būti įtvirtintos konkrečiose ir aiškiose pozityviosios viešųjų pirkimų teisės normose, šios turi būti pakankamai prieinamos, o jų taikymas – numatomas.

45. Pažymėtina, kad ESTT savo teisės aiškinimus grindė Direktyva 2014/24. Vis dėlto nagrinėjamoje byloje, analogiškai kaip ir LAT nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-494-469/2019, nėra pagrindo spręsti dėl tiesioginio ar netiesioginio Direktyvos 2014/24 veikimo galimybės, atsižvelgiant į Prejudicinio sprendimo 19 punkte padarytą išvadą, kad valstybėms narėms suteikta diskrecija, o ne pareiga reguliuoti vidaus sandorius. Valstybėms narėms turint laisvę pirmenybę teikti kuriam nors paslaugų teikimo, darbų atlikimo ar prekių tiekimo būdui, šios laisvės įgyvendinimas nustatant konkrečias vidaus sandorių sudarymo sąlygas nacionalinėje teisėje apskritai nelaikytinas Direktyvos 2014/24 perkėlimu (Prejudicinio sprendimo 53 p., LAT 2019 m. gruodžio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-494-469/2019 59–60 p.).

46. Dėl šių priežasčių Prejudiciniame sprendime akcentuota būtent pozityviosios viešųjų pirkimų teisės normų svarba, kaip valstybių narių diskrecijos įgyvendinimo priemonė ir pagrindas sprendžiant šalių ginčus.

47. Vienas iš ESTT argumentų, kuriuo remiantis sprendžiama dėl vidaus sandorių sudarymo papildomų sąlygų, per se (savaime) neįeinančių į Direktyvos 2014/24 rationae materia (materialųjį pagrindą), teisėtumo – skaidrumo ir teisinio saugumo principai, pagrindinės Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo nuostatos (vidaus rinkos laisvės) ir iš jų išplaukiantys bendrieji Europos Sąjungos principai (Prejudicinio sprendimo 48, 54, 55 p., LAT 2019 m. gruodžio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-494-469/2019 62 p.).

48. Vidaus sandorių reguliavimas VPĮ įtvirtintas nuo 2010 m. kovo 2 d. Nuo šio momento iki ginčo vidaus sandorio sudarymo (2014 m. balandžio 15 d. paslaugų teikimo sutarties Nr. SR-0759 su trečiuoju suinteresuotu asmeniu) VPĮ 10 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas reguliavimas buvo keičiamas kelis kartus, tačiau jo turinys liko iš esmės nepakitęs. Reguliavimo kaita buvo susijusi daugiausia su procedūriniais vidaus sandorių sudarymo aspektais (išviešinimu, jų sudarymo pagal Viešųjų pirkimų tarnybos suteikiamus leidimus tvarkos nustatymu), be to, sumažinta kontroliuojamos įmonės iš kontroliuojančios perkančiosios organizacijos gaunamų pajamų dalis. Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatos nebuvo keičiamos.

49. Taip pat pažymėtina, kad iki vidaus sandorių instituto įtvirtinimo VPĮ, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi pozicijos, jog Lietuvos įstatymų leidėjas įtvirtino baigtinį VPĮ taikymo išimčių sąrašą, kuriame vidaus sandoriai nenustatyti; šie, jo vertinimu, apskritai laikytini bendrojo viešųjų pirkimų reguliavimo išimtimi, kuri turėtų būti aiškinama ir taikoma siaurai; valstybės narės gali įtvirtinti griežtesnį nei viešųjų pirkimų direktyvose nustatytą reguliavimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-1976/2008).

50. Atsižvelgiant į Nutarties 48–49 punktus, nėra pagrindo daryti išvados, jog Lietuvos įstatymų leidėjas teisiniame reguliavime nevisiškai tiksliai įgyvendino savo konstitucinę kompetenciją ir nenustatė visų būtinų vidaus sandorių reguliavimo aspektų, taip pat nėra pagrindo tokiam teisės aiškinimui, pagal kurį, ignoruojant įstatymų leidėjo valią, vidaus sandorių instituto taikymas lieka nuolatos išimtinis, nepriklausomai nuo VPĮ 10 straipsnio reguliavimo kaitos (žr., pvz., LAT 2019 m. gruodžio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-494-469/2019 65 p.).

51. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad LAT yra ne kartą konstatavęs, jog Lietuvoje tiekėjų parinkimas ir sutarčių su jais sudarymas reguliuojamas VPĮ; VPĮ pripažįstamas lex specialis (specialusis įstatymas) tiek Civilinio kodekso, tiek kitų teisės aktų atžvilgiu; VPĮ, kaip specialiojo įstatymo, aiškinimą ir taikymą lemia šio įstatymo tikslai ir juo reguliuojamų santykių pobūdis; teismai, nagrinėdami tiekėjų ir perkančiųjų organizacijų ginčus, ex officio (pagal pareigas) sprendžia dėl VPĮ taikymo; kitų teisės aktų nuostatos turi būti taikomos subsidiariai VPĮ atžvilgiu, t. y. pirmiausia reikia taikyti galiojančias VPĮ nuostatas, o visos kitos teisės normos taikytinos tais atvejais, kai VPĮ nereguliuoja tam tikro klausimo arba VPĮ normose įtvirtintos blanketinės nuostatos; kita vertus, toks VPĮ ir kitų teisės aktų santykis neeliminuoja imperatyviųjų reikalavimų, įtvirtintų ne VPĮ, taikymo; VPĮ nuostatų negalima aiškinti ir taikyti taip, kad būtų nukrypta nuo kitų teisės aktų nuostatų, o šių taikymas negali būti laikomas prieštaraujančiu VPĮ nuostatų taikymui, nebent VPĮ expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) būtų įtvirtintas priešingas reguliavimas (žr., pvz., LAT 2014 m. gruodžio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2014 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką, 2019 m. gruodžio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-494-469/2019 68 p.).

52. LAT sprendė, jog net ir laikant, kad iš Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio bendrojo pobūdžio nuostatų išplaukia kokie nors perkančiosioms organizacijoms taikytini ribojimai (papildomos vidaus sandorių sudarymo sąlygos), tokia situacija, atsižvelgiant į VPĮ santykį su kitais teisės aktais, analogiškoje nagrinėjamai bylai situacijoje, turėjo būti sprendžiama VPĮ naudai, juolab kad pastarajame teisės akte įtvirtinta konkretaus turinio nuostata. LAT nurodė, kad esant konkrečios specialiojo įstatymo teisės normos ir abstraktesnės bendrojo teisės akto nuostatos, kurios turinys išplaukia tik iš teismų praktikos, kolizijai, pirmenybė turėtų būti suteikta būtent lex specialis (specialiajam įstatymui) ir pažymėjo, kad apskritai neigiamai vertintinas toks teisės aiškinimo metodas (būdas), kuris iš esmės pakeičia aiškų reguliavimą, jam suteikdamas visiškai priešingą reikšmę (žr., pvz., LAT 2019 m. gruodžio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-494-469/2019 69 p.).

53. LAT, nekvestionuodamas administracinių teismų formuojamos konkurencijos teisės aiškinimo praktikos, turi kompetenciją pasisakyti dėl nacionalinio viešųjų pirkimų teisinio reguliavimo aiškumo, vertinti jo pakankamumą ar stoką ir taikyti atitinkamus teisinius tokio vertinimo padarinius savo jurisdikcijos bylose. Tai suponuoja, kad tiek, kiek Konkurencijos taryba veikia įgyvendindama jai nustatytus įgalinimus perkančiosios organizacijos atžvilgiu, nors tai ir yra administracinių teismų jurisdikcijos sritis, VPĮ įtvirtintas teisinis reglamentavimas turi būti aiškinamas tapačiai, kaip ir sprendžiant ginčus tarp perkančiosios organizacijos ir tiekėjo, kaip yra LAT 2019 m. gruodžio 17 d. nutartimi Nr. e3K-3-494-469/2019 baigtoje civilinėje byloje. Todėl minėtoje nutartyje pateikiamas Konkurencijos įstatymo nuostatų aiškinimas, kai taikomos VPĮ nuostatos, reglamentuojančios vidaus sandorius, taikytinas ir nagrinėjamoje administracinėje byloje.

54. Įgyvendindama Prejudicinio sprendimo 56 punkte nurodytą pareigą įvertinti Lietuvos jurisprudencijoje suformuluotų Konkurencijos įstatymo nuostatų aiškinimo taisyklių tikslumą, suprantamumą, LAT teisėjų kolegija nurodė, kad nacionalinės teisės turiniui ir jos suprantamumui pirmiausia keliamas universalumo kriterijus; subjektinės teisės ir pareigos, galbūt išplaukiančios iš bendrojo pobūdžio teisės nuostatos, negali priklausyti tik nuo atitinkamo asmens žinojimo apie tam tikros institucijos veiklą, formuojamą praktiką bei jos vertinimą jurisprudencijoje. LAT atkreipė dėmesį, kad nacionalinė jurisprudencija šiuo klausimu nebuvo nuosekli, dėl to tik nuo 2015 metų vidurio vėl pasikeitusi administracinių teismų praktika negali būti laikoma nusistovėjusia. Be to, vidaus sandorių teisėtumas nevienodai vertintas ir juos kontroliuojančių institucijų. LAT nagrinėtoje byloje Viešųjų pirkimų tarnyba įpareigojo Kauno miesto savivaldybę įvertinti viešųjų pirkimų procedūrų vykdymo galimybę ir sudaromo sandorio atitiktį Konkurencijos įstatymo nuostatoms, tačiau iš karto suteikė leidimą sudaryti vidaus sandorį, tuo tarpu kitoje byloje Viešųjų pirkimų tarnyba priėmė 2017 m. vasario 10 d. sprendimą neleisti perkančiajai organizacijai sudaryti vidaus sandorio su savo kontroliuojamomis įmonėmis, nes, tarnybos vertinimu, VPĮ 10 straipsnio 5 dalyje nustatytos išimties taikymas prieštarautų teismų praktikai, pažeistų VPĮ 3 straipsnyje įtvirtintus principus ir neleistų pasiekti pirkimo tikslo (racionalaus biudžeto lėšų panaudojimo) (žr., pvz., LAT 2019 m. gruodžio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-494-469/2019 72 p., 73 p.).

55. LAT reziumavo, kad jei vidaus sandorius kontroliuojanti institucija neturi nuoseklios pozicijos dėl Konkurencijos įstatymo nuostatas aiškinančios teismų praktikos turinio ir reikšmės taikant VPĮ normas, tokia jurisprudencija negali būti pripažinta kaip suprantama ir aiški perkančiosioms organizacijoms; tokia institucijų (ir teismų) praktika, be kita ko, neatitinka Prejudiciniame sprendime nurodytų aiškių pozityviosios viešųjų pirkimų teisės normų prieinamumo, taikymo numatomumo (nuspėjamumo) kriterijų, kuriais siekiama išvengti bet kokios savivalės pavojaus. Taigi LAT priėjo prie išvados, kad ginčo vidaus sandorio metu konkrečiose ir aiškiose pozityviosios viešųjų pirkimų teisės normose nebuvo įtvirtinta papildomų tokių sutarčių sudarymo privalomų sąlygų lyginant su Teckal (VPĮ 10 straipsnio 5 dalies) kriterijais (žr., pvz., LAT 2019 m. gruodžio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-494-469/2019 74 p., 75 p.).

56. Ši LAT išvada nagrinėjamos bylos kontekste, įvertinant visus teisės aiškinimo aspektus, suponuoja, kad ginčo vidaus sandorio (2014 m. balandžio 15 d. paslaugų teikimo sutarties Nr. SR-0759 su trečiuoju suinteresuotu asmeniu) sudarymo metu konkrečiose ir aiškiose pozityviosios viešųjų pirkimų teisės normose nebuvo įtvirtinta papildomų vidaus sandorių sudarymo privalomų sąlygų, lyginant su VPĮ 10 straipsnio 5 dalies kriterijais, todėl pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Kauno miesto savivaldybę konkurencingos procedūros būdu atrinkti ūkio subjektą (subjektus) komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugoms teikti, konkurencingą procedūrą vykdant tokiu būdu, kad ji būtų prieinama visiems ūkio subjektams – norintiems ir galintiems teikti komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugas, negali būti tenkinamas (taip pat žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-319-415/2019).

57. Atsižvelgdama į šiame teismo sprendime ir jame nurodytoje teismų praktikoje pateiktą vertinimą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais aspektais.

58. Nurodytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl neteisingo teisės normų aiškinimo (ABTĮ 147 str.) ir priima naują sprendimą – pareiškėjo Konkurencijos tarybos prašymą atmesti.

59. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Kauno švara“ prašo atlyginti bylą nagrinėjant apeliacine tvarka patirtas bylinėjimosi išlaidas pagal jas pagrindžiančius dokumentus. UAB „Kauno švara“ prašo priteisti iš pareiškėjo Konkurencijos tarybos 2 111,91 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti, kurias sudaro prašymo dėl bylos sustabdymo rengimas, susipažinimas su bylos medžiaga, rašytinių paaiškinimų dėl Prejudicinio sprendimo ir LAT nutarties rengimas ir prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo rengimas.

60. Nagrinėjamu atveju UAB „Kauno švara“ procese palaikė atsakovo poziciją, pateikė apeliacinį skundą, kuris buvo tenkintas, todėl laikytina, jog sprendimas priimtas trečiojo suinteresuoto asmens naudai ir jis turi teisę gauti iš pareiškėjo savo išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

61. Vertindama priteistinų išlaidų dydį, teisėjų kolegija pažymi, kad už prašymo dėl bylos sustabdymo parengimą UAB „Kauno švara“ sumokėjo 90 Eur, kas neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija; toliau – ir Rekomendacijos) 8.16 punkte numatyto maksimalaus dydžio. Rekomendacijų 8.16 punkte numatyto maksimalaus dydžio neviršija ir prašoma priteisti 127,05 Eur suma už prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų parengimą. Tuo tarpu už susipažinimą su bylos medžiaga ir rašytinių paaiškinimų parengimą sumokėta 2 021,91 Eur suma viršija Rekomendacijų 8.16 punkte numatytą maksimalų dydį už rašytinių paaiškinimų parengimą (0,4 x 1 317,6 Eur = 527,04 Eur).

62. Atsižvelgdama į aptartas aplinkybes ir Rekomendacijų 2 punkte numatytus kriterijus, teisėjų kolegija vertina, kad protinga ir teisinga UAB „Kauno švara“ priteisti iš pareiškėjo Konkurencijos tarybos 744,09 Eur (90 Eur + 527,04 Eur + 127,05 Eur) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

63. Atsakovas Kauno miesto savivaldybė prašo atlyginti bylą nagrinėjant apeliacine tvarka patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kauno miesto savivaldybė prašo priteisti iš pareiškėjo Konkurencijos tarybos 6 446,38 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti, kurias sudaro bylos medžiagos analizė, 2019 m. gruodžio 30 d. prašymo dėl teismo posėdžio atidėjimo rengimas ir 2020 m. sausio 8 d. paaiškinimų raštu rengimas.

64. Nagrinėjamu atveju atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinis skundas tenkintas, taigi sprendimas priimtas atsakovo naudai ir jis turi teisę, atsižvelgiant į šios bylos specifiką, gauti iš pareiškėjo ir savo išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

65. Vertindama priteistinų išlaidų dydį, teisėjų kolegija pažymi, kad už 2019 m. gruodžio 30 d. prašymo dėl teismo posėdžio atidėjimo rengimą maksimali priteistina suma pagal Rekomendacijų 8.16 punktą yra 515,60 Eur (1 289,0 Eur x 0,4 = 515,60 Eur), o už 2020 m. sausio 8 d. rašytinių paaiškinimų parengimą – 527,04 Eur (1 317,6 Eur x 0,4 = 527,04 Eur). Bylos medžiagos analizė laikytina sudėtine minėtų dokumentų rengimo dalimi.

66. Atsižvelgdama į aptartas aplinkybes ir Rekomendacijų 2 punkte numatytus kriterijus, teisėjų kolegija vertina, kad protinga ir teisinga atsakovui Kauno miesto savivaldybei priteisti iš pareiškėjo Konkurencijos tarybos 1 042,64 Eur (527,04 Eur + 515,60 Eur) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Kauno miesto savivaldybės ir trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Kauno švara“ apeliacinius skundus tenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos prašymą atmesti.

Priteisti trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Kauno švara“ iš pareiškėjo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 744,09 Eur (septynis šimtus keturiasdešimt keturis eurus devynis euro centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti atsakovui Kauno miesto savivaldybei iš pareiškėjo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 1 042,64 Eur (tūkstantį keturiasdešimt du eurus šešiasdešimt keturis euro centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius