Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laisvutės Kartanaitės, Arvydo Martinavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Virginijaus Stankevičiaus,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos prašymą atsakovui Pakruojo rajono savivaldybei dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2012 m. balandžio 19 d. nutarimu Nr. 2S 6 „Dėl Pakruojo rajono savivaldybės sprendimų, pavedant UAB „Pakruojo komunalininkas“ teikti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas, atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams“ nustatytų įpareigojimų nevykdymo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė:

Pareiškėjas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau – ir pareiškėjas) Šiaulių apygardos administraciniam teismui pateikė prašymą, kuriuo prašo: 1) įpareigoti Pakruojo rajono savivaldybę ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos konkurencingos procedūros būdu atrinkti vieną ar kelis ūkio subjektus komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugoms atlikti; 2) įpareigoti Pakruojo rajono savivaldybę 1 punkte nurodytą konkurencingą procedūrą vykdyti tokiu būdu, kad ji būtų prieinama visiems norintiems bei galintiems teikti komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugas ūkio subjektams.

Pareiškėjas prašyme nurodė, kad 2016 m. rugsėjo 5 d. Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba priėmė nutarimą Nr. 2S-9 (2016) „Dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2012 m. balandžio 19 d. nutarimu Nr. 2S 6 „Dėl Pakruojo rajono savivaldybės sprendimų, pavedant UAB „Pakruojo komunalininkas“ teikti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas, atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams“ nustatytų įpareigojimų nevykdymo“ (toliau – ir Nutarimas). Nutarimu Konkurencijos taryba pripažino, kad Pakruojo rajono savivaldybė netinkamai įvykdė Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2012 m. balandžio 19 d. nutarimu Nr. 2S-6 „Dėl Pakruojo rajono savivaldybės sprendimų, pavedant UAB „Pakruojo komunalininkas“ teikti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas, atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams“ (toliau – ir 2012 m. Nutarimas Nr. 2S-6) nustatytus įpareigojimus – panaikinti savivaldybės 2010 m. lapkričio 24 d. sprendimo Nr. T-361 „Dėl pavedimo UAB „Pakruojo komunalininkas“ teikti Pakruojo rajono mišrių komunalinių, buityje susidarančių pavojingų, bioskaidžių, elektros ir elektroninės įrangos, didelio gabarito atliekų, naudotų padangų ir antrinių žaliavų surinkimo ir transportavimo į jų šalinimo vietas paslaugas“ (toliau – ir 2010 m. Sprendimas Nr. T-361) 1 ir 3 punktus bei nutraukti 2011 m. vasario 19 d. savivaldybės administracijos, UAB „Pakruojo komunalininkas“ ir VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro sudarytą savivaldybės mišrių komunalinių, buityje susidarančių pavojingų, bioskaidžių, elektros ir elektroninės įrangos, didelio gabarito atliekų, naudotų padangų ir antrinių žaliavų surinkimo ir transportavimo į jų šalinimo vietas paslaugų teikimo sutartį Nr. S-11-706 (toliau – ir 2011 m. Sutartis). Konkurencijos taryba, siekdama 2012 m. Nutarimo Nr. 2S-6 įvykdymo, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 3 punktu, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama įpareigoti savivaldybę įgyvendinti Konkurencijos tarybos 2012 m. Nutarimu Nr. 2S-6 nustatytą įpareigojimą, t. y. panaikinti 2010 m. Sprendimo Nr. T-361 1 ir 3 punktus ir nutraukti 2011 m. Sutartį taip, kad būtų panaikintos skirtingos konkurencijos sąlygos komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo rinkoje privilegijuojant vieną ūkio subjektą kitų ūkio subjektų atžvilgiu. Konkurencijos taryba 2012 m. Nutarimu Nr. 2S-6 konstatavo, jog savivaldybė privilegijavo vieną ūkio subjektą – uždarąją akcinę bendrovę „Pakruojo komunalininkas“(toliau – ir UAB „Pakruojo komunalininkas“) – ir užkirto kelią kitiems ūkio subjektams siūlyti ir teikti komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugas savivaldybės teritorijoje. Konkurencijos taryba pripažino, kad savivaldybės 2010 m. Sprendimo Nr. T-361 1 ir 3 punktai bei 2011 m. Sutartis prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams, ir įpareigojo savivaldybę ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo Konkurencijos tarybos nutarimo rezoliucinės dalies paskelbimo leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“ nurodyto savivaldybės sprendimo 1 ir 3 punktus panaikinti, o 2011 m. Sutartį nutraukti. Vadovaudamasi 2012 m. Nutarimo Nr. 2S-6 rezoliucinės dalies 3 punktu, savivaldybė privalėjo per 14 dienų nuo įpareigojimų įvykdymo pranešti apie tai Konkurencijos tarybai bei pateikti tai patvirtinančius įrodymus.2012 m. Nutarimo Nr. 2S-6 rezoliucinė dalis leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“ buvo paskelbta 2012 m. balandžio 25 d., taigi 2012 m. Nutarimu Nr. 2S-6 nustatyti įpareigojimai savivaldybei turėjo būti įvykdyti ne vėliau kaip iki 2012 m. liepos 25 d. Siekdama nustatyti, kaip vykdomi Konkurencijos tarybos 2012 m. Nutarimu Nr. 2S-6 nustatyti įpareigojimai, Konkurencijos taryba atliko tyrimą. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad savivaldybės taryba 2012 m. rugpjūčio 16 d. priėmė sprendimą Nr. T-204 „Dėl Pakruojo rajono savivaldybė tarybos 2010 m. lapkričio 24 d. sprendimo Nr. T-361 „Dėl pavedimo uždarajai akcinei bendrovei „Pakruojo komunalininkas“ teikti Pakruojo rajono mišrių komunalinių, buityje susidarančių pavojingų, bioskaidžių, elektros ir elektroninės įrangos, didelio gabarito atliekų, naudotų padangų ir antrinių žaliavų surinkimo ir transportavimo į jų šalinimo vietas paslaugas“ panaikinimo“ (toliau – ir 2012 m. Sprendimas Nr. T-204), kurio 1 punktu panaikino 2010 m. Sprendimą Nr. T-361, o 2 punktu įpareigojo savivaldybės administraciją, VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centrą bei UAB „Pakruojo komunalininkas“ sudaryti susitarimą dėl 2011 m. Sutarties nutraukimo. 2012 m. gruodžio 20 d. savivaldybės taryba priėmė sprendimą Nr. T-315 „Dėl pavedimo UAB „Pakruojo komunalininkas“ teikti Pakruojo rajono mišrių komunalinių, buityje susidarančių pavojingų, bioskaidžių, elektros ir elektroninės įrangos, didelio gabarito atliekų, naudotų padangų ir antrinių žaliavų surinkimo ir transportavimo į jų šalinimo vietas paslaugas“ (toliau – ir 2012 m. Sprendimas Nr. T-315), kurio 5 punktu panaikino 2012 m. Sprendimą Nr. T-204 ir 1 punktu pavedė UAB „Pakruojo komunalininkas“ teikti Pakruojo rajono mišrių komunalinių, buityje susidarančių pavojingų, bioskaidžių, elektros ir elektroninės įrangos, didelio gabarito atliekų, naudotų padangų ir antrinių žaliavų surinkimo ir transportavimo į jų šalinimo vietas paslaugas iki 2017 m. gruodžio 31d., 3 punktu įpareigojo VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centrą iki 2012 m. gruodžio 31 d. parengti ir pasirašyti trišalę sutartį su savivaldybės administracija ir UAB „Pakruojo komunalininkas“ dėl Pakruojo rajono savivaldybės mišrių komunalinių, buityje susidarančių pavojingų, bioskaidžių, elektros ir elektroninės įrangos, didelio gabarito atliekų, naudotų padangų ir antrinių žaliavų surinkimo ir transportavimo į jų šalinimo vietas paslaugų teikimo. Vadovaudamasi 2012 m. Sprendimo Nr. T-315 3 punktu, savivaldybės administracija su UAB „Pakruojo komunalininkas“ ir VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centru sudarė 2013 m. sausio 1 d. sutartį Nr. SA-5-13-31 dėl Pakruojo rajono mišrių komunalinių, buityje susidarančių pavojingų, bioskaidžių, elektros ir elektroninės įrangos, didelio gabarito atliekų, naudotų padangų ir antrinių žaliavų surinkimo ir transportavimo į jų šalinimo vietas paslaugų teikimo (toliau – ir 2013 m. Sutartis). Atlikusi tyrimą Konkurencijos taryba Nutarime konstatavo, kad Pakruojo rajono savivaldybė netinkamai įvykdė 2012 m. Nutarimu Nr. 2S-6 nustatytus įpareigojimus – panaikinti 2010 m. Sprendimo Nr. T-361 1 ir 3 punktus bei nutraukti 2011 m. Sutartį. Ši išvada padaryta atsižvelgus į tai, kad 2012 m. Sprendimas Nr. T-315 ir 2013 m. Sutartis nepašalino 2012 m. Nutarimu Nr. 2S-6 konstatuoto Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimo, kuris pasireiškė skirtingų konkurencijos sąlygų sudarymu komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo rinkoje, privilegijuojant vieną ūkio subjektą – UAB „Pakruojo komunalininkas“ – kitų ūkio subjektų atžvilgiu. Konkurencijos taryba Nutarime padarė išvadą, kad situacija priėmus 2012 m. Sprendimą Nr. T-315 ir pasirašius 2013 m. Sutartį, išliko nepakitusi – teikti komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugas Pakruojo savivaldybės teritorijoje gali tik be konkurencingos procedūros parinkta savivaldybės kontroliuojama bendrovė. Kitiems ūkio subjektams (ar jų grupėms) tokiu savivaldybės sprendimu buvo užkirstas kelias patekti į atitinkamą rinką. Aukščiau nurodyta išvada buvo padaryta įvertinus, kad savivaldybė, netinkamai vykdydama 2012 m. Nutarimu Nr. 2S-6 nustatytus įpareigojimus, paslaugų teikėją parinko ne konkurso ar kitos konkurencingos procedūros būdu, o vadovaudamasi Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalimi. Kad būtų įvykdytas Konkurencijos tarybos 2012 m. Nutarimas Nr. 2S-6, savivaldybė turėjo užtikrinti, kad toje pačioje atitinkamoje rinkoje veikiantys ūkio subjektai, norintys ir galintys teikti komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugas, turėtų galimybę dalyvauti konkurencingoje procedūroje, kurios metu galėtų vienodomis sąlygomis siūlyti savo paslaugas. Iš to galima daryti išvadą, kad teismo sprendimu savivaldybei nustatyti įpareigojimai turėtų būti konkretūs ir nustatyti tokia apimtimi, kad tai neleistų savivaldybei pasinaudojus diskrecijos teise savo nuožiūra atlikti veiksmus, kurie galimai nepašalintų prieštaravimo Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams. Priešingu atveju būtų sukurtos prielaidos situacijai, kuomet netinkamai ar iš viso neįvykdžius įpareigojimų Konkurencijos taryba turėtų pakartotinai tirti, ar buvo įvykdyti savivaldybei nustatyti įpareigojimai, ir vėl kreiptis į teismą dėl Konkurencijos tarybos nutarimo nevykdymo. Taigi toks procesas ne tik lemtų galimus papildomus ginčus dėl tinkamo Konkurencijos tarybos įpareigojimų įvykdymo, tačiau taip pat sąlygotų situaciją, kuomet ūkio subjektai komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugas neapibrėžtą laikotarpį turėtų teikti skirtingomis ir dėl to konkurenciją ribojančiomis sąlygomis. Įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes, galima daryti pagrįstą išvadą, kad Konkurencijos tarybos 2012 m. Nutarimo Nr. 2S-6 įvykdymas būtų užtikrintas tuomet, jei teismo sprendimu savivaldybė būtų įpareigota ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos konkurencingos procedūros būdu atrinkti vieną ar kelis ūkio subjektus komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugoms atlikti. Konkurencinga procedūra privalo būti neteikianti privilegijų, nediskriminuojanti ir prieinama visiems norintiems bei galintiems teikti komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugas.

Atsakovas Pakruojo rajono savivaldybės administracija atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad 2010 m. lapkričio 24 d. Pakruojo rajono savivaldybės taryba priėmė sprendimą Nr. T-361 „Dėl pavedimo UAB „Pakruojo komunalininkas“ teikti Pakruojo rajono mišrių komunalinių, buityje susidarančių pavojingų, bioskaidžių, elektros ir elektroninės įrangos, didelio gabarito atliekų, naudotų padangų ir antrinių žaliavų surinkimo ir transportavimo į jų šalinimo vietas paslaugas“. 2011 m. vasario 19 d. tarp Pakruojo rajono savivaldybės administracijos, UAB „Pakruojo komunalininkas“ ir VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro sudaryta savivaldybės mišrių komunalinių, buityje susidarančių pavojingų, bioskaidžių, elektros ir elektroninės įrangos, didelio gabarito atliekų, naudotų padangų ir antrinių žaliavų surinkimo ir transportavimo į jų šalinimo vietas paslaugų teikimo sutartis Nr. S-l1-706. 2012 m. rugpjūčio 16 d. Pakruojo rajono savivaldybės taryba priėmė sprendimą Nr. T-204 „Dėl Pakruojo rajono savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 24 d. sprendimo Nr. T-361 „Dėl pavedimo uždarajai akcinei bendrovei „Pakruojo komunalininkas“ teikti Pakruojo rajono mišrių komunalinių, buityje susidarančių pavojingų, bioskaidžių, elektros ir elektroninės įrangos, didelio gabarito atliekų, naudotų padangų ir antrinių žaliavų surinkimo ir transportavimo į jų šalinimo vietas paslaugas“ panaikinimo“, kurio 1 punktu panaikino 2010 m. Sprendimą Nr. T-361, o 2 punktu įpareigojo Pakruojo rajono savivaldybės administraciją, VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centrą bei UAB „Pakruojo komunalininkas“ sudaryti susitarimą dėl 2011 m. Sutarties nutraukimo. 2012 m. gruodžio 20 d. Pakruojo rajono savivaldybės taryba priėmė sprendimą Nr. T-315 „Dėl pavedimo UAB „Pakruojo komunalininkas“ teikti Pakruojo rajono mišrių komunalinių, buityje susidarančių pavojingų, bioskaidžių, elektros ir elektroninės įrangos, didelio gabarito atliekų, naudotų padangų ir antrinių žaliavų surinkimo ir transportavimo į jų šalinimo vietas paslaugas“, kurio 5 punktu panaikino 2012 m. Sprendimą Nr. T-204 ir 1 punktu pavedė UAB „Pakruojo komunalininkas“ teikti Pakruojo rajono mišrių komunalinių, buityje susidarančių pavojingų, bioskaidžių, elektros ir elektroninės įrangos, didelio gabarito atliekų, naudotų padangų ir antrinių žaliavų surinkimo ir transportavimo į jų šalinimo vietas paslaugas iki 2017 m. gruodžio 31d.; 3 punktu įpareigojo VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centrą iki 2012 m. gruodžio 31 d. parengti ir pasirašyti trišalę sutartį su Pakruojo rajono savivaldybės administracija ir UAB „Pakruojo komunalininkas“ dėl Pakruojo rajono mišrių komunalinių, buityje susidarančių pavojingų, bioskaidžių, elektros ir elektroninės įrangos, didelio gabarito atliekų, naudotų padangų ir antrinių žaliavų surinkimo ir transportavimo į jų šalinimo vietas paslaugų teikimo. Vadovaujantis 2012 m. Sprendimo Nr. T-315 3 punktu, Pakruojo rajono savivaldybės administracija su UAB „Pakruojo komunalininkas“ ir VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centru sudarė 2013 m. sausio 1 d. sutartį Nr. SA-5-12-31 dėl Pakruojo rajono mišrių komunalinių, buityje susidarančių pavojingų, bioskaidžių, elektros ir elektroninės įrangos, didelio gabarito atliekų, naudotų padangų ir antrinių žaliavų surinkimo ir transportavimo į jų šalinimo vietas paslaugų teikimo. Atsakovas yra vienintelis UAB „Pakruojo komunalininkas“ akcininkas, šios įmonės pagrindinis veiklos tikslas yra teikti Pakruojo rajono savivaldybei priskirtas viešąsias paslaugas Pakruojo rajono savivaldybės teritorijoje, todėl atsakovas, vadovaudamasis Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalimi, pavedė UAB „Pakruojo komunalininkas“ teikti komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugas. Dėl šios priežasties prieš priimdamas 2012 m. Sprendimą Nr. T-315 atsakovas neorganizavo konkurso ar kitos konkurencingos atrankos procedūros ir kitu būdu netikrino, ar yra kitų atliekų tvarkymo paslaugas Pakruojo rajono savivaldybės teritorijoje norinčių teikti ūkio subjektų. Atsakovas Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo ir Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo nuostatas taikė jų nepažeisdamas. Atsakovas pažymi, kad savivaldybės teritorijoje tokias paslaugas teikiančios įmonės nėra; atsakovas siekė pasirinkti tokį atliekų tvarkymo sistemos organizavimo modelį, kuris galėtų efektyviai funkcionuoti savivaldybės teritorijoje, užtikrinti, kad viešosiomis paslaugomis galėtų naudotis visi savivaldybės gyventojai, paslaugos būtų teikiamos nuolat. Pakruojo rajono savivaldybė siekė užtikrinti komunalinių atliekų surinkimo paslaugos tiekimo nepertraukiamumą ir kokybę. Pažymima, kad Pakruojo rajono savivaldybės taryba priimdama ginčijamą administracinį aktą laikėsi taikomo bendrojo viešojoje teisėje veikiančio teisinio reguliavimo principo „galima tai, kas nustatyta“ ir kompetencijos ribų neviršijo. Pakruojo rajono savivaldybės taryba priimdama 2012 m. Sprendimą Nr. T-315 taip pat vadovavosi ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. 432 „Dėl Viešojo pirkimo–pardavimo sutarčių, sudaromų ilgiau kaip 3 metams, terminų nustatymo kriterijų ir atvejų, kuriais gali būti sudaromos tokios sutartys, aprašo patvirtinimo“ patvirtintu aprašu. Taip pat vadovavosi Viešųjų pirkimų tarnybos 2012 m. gruodžio 5 d. raštu Nr. 4S-5796 „Dėl prašymo sutikti vykdyti pirkimą Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje nustatytu būdu“. Pakruojo rajono savivaldybės tarybos 2012 m. Sprendimu Nr. T-315 VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras įpareigotas parengti ir pasirašyti trišalę sutartį su Pakruojo rajono savivaldybės administracija ir UAB „Pakruojo komunalininkas“. Atsakovas nesiekė (nesiekia) pažeisti sąžiningos konkurencijos laisvės, iškreipti komunalinių atliekų tvarkymo rinkos ar jos monopolizuoti, diskriminuoti minėtos rinkos dalyvius.

Pareiškėjo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos prašymas tenkintinas iš dalies.

Byloje nustatyta, kad 2016 m. rugsėjo 5 d. Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba priėmė nutarimą Nr. 2S-9 (2016) „Dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2012 m. balandžio 19 d. nutarimu Nr. 2S 6 „Dėl Pakruojo rajono savivaldybės sprendimų, pavedant UAB „Pakruojo komunalininkas“ teikti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas, atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams“ nustatytų įpareigojimų nevykdymo“. Nutarimu Konkurencijos taryba pripažino, kad Pakruojo rajono savivaldybės taryba netinkamai įvykdė Konkurencijos tarybos 2012 m. balandžio 19 d. nutarimu Nr. 2S-6 nustatytus įpareigojimus –  panaikinti savivaldybės 2010 m. lapkričio 24 d. sprendimo Nr. T-361  1 ir 3 punktus bei nutraukti 2011 m. vasario 19 d. savivaldybės administracijos, UAB „Pakruojo komunalininkas“ ir VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro sudarytą savivaldybės mišrių komunalinių, buityje susidarančių pavojingų, bioskaidžių, elektros ir elektroninės įrangos, didelio gabarito atliekų, naudotų padangų ir antrinių žaliavų surinkimo ir transportavimo į jų šalinimo vietas paslaugų teikimo sutartį Nr. S-11-706. Konkurencijos taryba 2012 m. Nutarimu Nr. 2S-6 nustatė Pakruojo rajono savivaldybei įpareigojimą panaikinti 2010 m. Sprendimo Nr. T-361 1 ir 3 punktus ir nutraukti 2011 m. Sutartį taip, kad būtų panaikintos skirtingos konkurencijos sąlygos komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo rinkoje privilegijuojant vieną ūkio subjektą kitų ūkio subjektų atžvilgiu. Konkurencijos taryba 2012 m. Nutarimu Nr. 2S-6 konstatavo, jog savivaldybė privilegijavo vieną ūkio subjektą – UAB „Pakruojo komunalininkas“ – ir užkirto kelią kitiems ūkio subjektams siūlyti ir teikti komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugas savivaldybės teritorijoje. Konkurencijos taryba pripažino, kad savivaldybės 2010 m. Sprendimo Nr. T-361 1 ir 3 punktai bei 2011 m. Sutartis prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams, ir įpareigojo savivaldybę ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo Konkurencijos tarybos nutarimo rezoliucinės dalies paskelbimo leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“ nurodyto savivaldybės sprendimo 1 ir 3 punktus panaikinti, o 2011 m. Sutartį nutraukti. Vadovaudamasi 2012 m. Nutarimo Nr. 2S-6 rezoliucinės dalies 3 punktu, savivaldybė privalėjo per 14 dienų nuo įpareigojimų įvykdymo pranešti apie tai Konkurencijos tarybai bei pateikti tai patvirtinančius įrodymus. 2012 m. Nutarimo Nr. 2S-6 rezoliucinė dalis leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“ buvo paskelbta 2012 m. balandžio 25 d., taigi 2012 m. Nutarimu Nr. 2S-6 nustatyti įpareigojimai savivaldybei turėjo būti įvykdyti ne vėliau kaip iki 2012 m. liepos 25 d. Siekdama nustatyti, kaip vykdomi Konkurencijos tarybos 2012 m. Nutarimu Nr. 2S-6 nustatyti įpareigojimai, Konkurencijos taryba atliko tyrimą. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad savivaldybės taryba 2012 m. rugpjūčio 16 d. priėmė sprendimą Nr. T-204 „Dėl Pakruojo rajono savivaldybė tarybos 2010 m. lapkričio 24 d. sprendimo Nr. T-361 „Dėl pavedimo uždarajai akcinei bendrovei „Pakruojo komunalininkas“ teikti Pakruojo rajono mišrių komunalinių, buityje susidarančių pavojingų, bioskaidžių, elektros ir elektroninės įrangos, didelio gabarito atliekų, naudotų padangų ir antrinių žaliavų surinkimo ir transportavimo į jų šalinimo vietas paslaugas“ panaikinimo“, kurio 1 punktu panaikino 2010 m. Sprendimą Nr. T-361, o 2 punktu įpareigojo savivaldybės administraciją, VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centrą bei UAB „Pakruojo komunalininkas“ sudaryti susitarimą dėl 2011 m. Sutarties nutraukimo. 2012 m. gruodžio 20 d. savivaldybės taryba priėmė sprendimą Nr. T-315 „Dėl pavedimo UAB „Pakruojo komunalininkas“ teikti Pakruojo rajono mišrių komunalinių, buityje susidarančių pavojingų, bioskaidžių, elektros ir elektroninės įrangos, didelio gabarito atliekų, naudotų padangų ir antrinių žaliavų surinkimo ir transportavimo į jų šalinimo vietas paslaugas“, kurio 5 punktu panaikino 2012 m. Sprendimą Nr. T-204, ir 1 punktu pavedė UAB „Pakruojo komunalininkas“ teikti Pakruojo rajono mišrių komunalinių, buityje susidarančių pavojingų, bioskaidžių, elektros ir elektroninės įrangos, didelio gabarito atliekų, naudotų padangų ir antrinių žaliavų surinkimo ir transportavimo į jų šalinimo vietas paslaugas iki 2017 m. gruodžio 31d.;3 punktu įpareigojo VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centrą iki 2012 m. gruodžio 31 d. parengti ir pasirašyti trišalę sutartį su savivaldybės administracija ir UAB „Pakruojo komunalininkas“ dėl Pakruojo rajono savivaldybės mišrių komunalinių, buityje susidarančių pavojingų, bioskaidžių, elektros ir elektroninės įrangos, didelio gabarito atliekų, naudotų padangų ir antrinių žaliavų surinkimo ir transportavimo į jų šalinimo vietas paslaugų teikimo.Vadovaudamasi 2012 m. Sprendimo Nr. T-315 3 punktu, savivaldybės administracija su UAB „Pakruojo komunalininkas“ ir VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centru sudarė 2013 m. sausio 1 d. sutartį Nr. SA-5-13-31 dėl Pakruojo rajono mišrių komunalinių, buityje susidarančių pavojingų, bioskaidžių, elektros ir elektroninės įrangos, didelio gabarito atliekų, naudotų padangų ir antrinių žaliavų surinkimo ir transportavimo į jų šalinimo vietas paslaugų teikimo. Bylos teisiniai santykiai kyla iš konkurencijos teisės reguliavimo, kuriuo viešojo administravimo subjektams yra draudžiama atlikti veiksmus, ribojančius sąžiningos konkurencijos laisvę, įtvirtintus inter alia Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje.

Pažymėtina, kad Lietuvos ūkis grindžiamas asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva, įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę (Konstitucijos 46 straipsnio 1 ir 4 dalys). Šie principai kartu su kitais Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintais principais sudaro šalies ūkio konstitucinį pagrindą. Konstitucinė sąžiningos konkurencijos apsaugos garantija įpareigoja valstybės ir savivaldybių institucijas teisinėmis priemonėmis užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę. Konkurencijos įstatymo tikslas – saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę Lietuvos Respublikoje. Šis įstatymas reglamentuoja konkurenciją ribojančią ar galinčią riboti valstybės valdymo, savivaldos institucijų bei ūkio subjektų veiklą ir nesąžiningos konkurencijos veiksmus, nustato šių institucijų ir subjektų teises, pareigas ir atsakomybę bei konkurencijos ribojimo ir nesąžiningos konkurencijos kontrolės Lietuvos Respublikoje teisinius pagrindus (Konkurencijos įstatymo 1 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamu atveju Konkurencijos taryba konstatavo Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimą. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad valstybės valdymo ir savivaldos institucijos, vykdydamos pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu Lietuvos Respublikoje, privalo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę. Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis detalizuoja šio straipsnio 1 dalyje įtvirtintą sąžiningos konkurencijos laisvės principą ir apibrėžia, kokius veiksmus valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms draudžiama atlikti kaip nesuderinamus su sąžiningos konkurencijos laisve – tai teisės aktų ar kitų sprendimų, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes priėmimas, dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus.

Konkurencijos tarybos Nutarime nustatytas pažeidimas pasireiškė tuo, kad Pakruojo rajono savivaldybė be viešo konkurso ar kitų konkurencingas sąlygas užtikrinančių procedūrų administracinių aktų pagrindu pavedė įmonei  UAB „Pakruojo komunalininkas“ atlikti komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo funkcijas, t. y. suteikė jai išskirtines (išimtines) teises vykdyti minėtą veiklą atitinkamose apskrityse. Taip savivaldybė privilegijavo vieną ūkio subjektą, diskriminuodama kitus analogišką veiklą galinčius vykdyti ūkio subjektus ir sudarydama skirtingas konkurencijos sąlygas atitinkamoje rinkoje. Konkurencijos tarybos teigimu, savivaldybė neužtikrino sąžiningos konkurencijos tarp ūkio subjektų sąlygų nei prieš suteikdama išimtines teises UAB „Pakruojo komunalininkas“, nei po to nesudarydama galimybių kitiems ūkio subjektams pasinaudoti vienodomis su šia įmone veiklos sąlygomis ir sąžiningos konkurencijos teikiamomis veiklos atitinkamoje rinkoje galimybėmis. Taigi, Konkurencijos tarybos vertinimu, savivaldybė pažeidė bendrą pareigą užtikrinti sąžiningos konkurencijos sąlygas ir nesilaikė Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų.

Administracinių teismų praktikoje laikoma, kad viešojo administravimo institucijos (taip pat vietos savivaldos institucijos) veiksmai (neveikimas), kuriais neužtikrinama sąžininga konkurencija, gali būti vertinami kaip savarankiškas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies pažeidimas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁵⁰²-1301/2012, Administracinė jurisprudencija Nr. 23, 2012). Tačiau įvertinus tai, kad Konkurencijos taryba nutarė pripažinti, jog savivaldybės sprendimai ir/ar jų pagrindu sudarytos sutartys pažeidė Konkurencijos įstatymo 4 straipsnį, kaip jame įtvirtintų reikalavimų visumą, ir tokį pažeidimą iš esmės grindė Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyto pažeidimo sąlygų egzistavimu, šiame procesiniame sprendime bus analizuojama atitinkamųveiksmų teisėtumas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų reikalavimų požiūriu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pažeidimas gali būti konstatuojamas, kai nustatoma šių trijų aplinkybių visuma: 1) valstybės valdymo ar savivaldos institucijos teisės aktas ar sprendimas teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes; 2) dėl tokio sprendimo atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams; 3) skirtingos konkurencijos sąlygos nėra sąlygotos Lietuvos Respublikos įstatymų vykdymu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁸²²-762/2009, išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁸²²-2563/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011, išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1581-502/2015).

Konkurencijos taryba atitinkamus savivaldybės veiksmus – sprendimų priėmimą ir/arba sutarčių sudarymą – kvalifikavo kaip Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimą dėl to, kad šie pavedimai atlikti netaikant konkurencingų procedūrų. 

Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punkte ir Atliekų tvarkymo įstatymo 25, 30, 31 straipsniuose įtvirtinta, kad viena iš savivaldybių savarankiškųjų funkcijų yra komunalinių atliekų tvarkymo sistemų diegimas, šių atliekų tvarkymo organizavimas, įskaitant sprendimų, susijusių su šių bei joms prilygintų atliekų tvarkytojų parinkimu, priėmimą. Pažymėtina, kad nepaisant to, jog pagal Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą savivaldybės turi Konstitucijos ir įstatymų nustatytą sprendimų iniciatyvą, jų priėmimo ir įgyvendinimo laisvę, tačiau to paties įstatymo 4 straipsnio nuostatos savivaldybės institucijas ir kitus savivaldybės viešojo administravimo subjektus įpareigoja, kad jų veikla ir visi veiklos klausimais priimti sprendimai atitiktų įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus, taip pat ir įtvirtintus aukščiausiajame šalies įstatyme – Konstitucijoje. Nagrinėjamos bylos kontekste tai reiškia, jog savivaldybė, įgyvendindama aptariamą teisę pasirinkti, kaip bus teikiamos viešosios paslaugos, privalo užtikrinti, kad sprendimas viešųjų paslaugų teikimo vykdymą pavesti savo įsteigtam paslaugų teikėjui nepažeistų Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos sąžiningos konkurencijos laisvės, kurią užtikrinti skirtas ginčo teisiniams santykiams taikytinas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnis. Konstitucinis reikalavimas užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, kurį, be kita ko, išreiškia Konkurencijos įstatymo 4 straipsnis, negali būti vertinamas kaip nepagrįstai ribojantis minėtą savivaldybių (vietos savivaldos institucijų) diskreciją.

Byloje nėra ginčo dėl atitinkamos rinkos ir paslaugų nustatymo. Konkurencijos taryba nutarime pagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju atitinkama rinka apibrėžiama kaip komunalinių atliekų surinkimas ir vežimas Pakruojo rajono savivaldybės teritorijoje.

Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 40 dalyje nurodyta, kad komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos yra viešosios paslaugos. Šio įstatymo 30 straipsnio 11 dalyje nurodyta, kad savivaldybė ar savivaldybės pavedimu komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorius atrenka komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą teikiančius atliekų tvarkytojus įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalių bei 9 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, viešąsias paslaugas gali teikti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka parinkti įvairūs subjektai (biudžetinės ir viešosios įstaigos, savivaldybės įmonės, akcinės bendrovės ir kiti subjektai), o pati savivaldybė šias paslaugas gali teikti tik tais atvejais, kai nėra kitų viešųjų paslaugų teikėjų. Be to, savivaldybė steigti naujus viešųjų paslaugų teikėjus gali tik tais atvejais, kai kiti teikėjai viešųjų paslaugų neteikia arba negali jų teikti gyventojams ekonomiškai ir geros kokybės. Aptartos teisės normos, numatančios savivaldybių galimybes pasirinkti iš kelių skirtingų būdų, kaip organizuoti tam tikrų paslaugų teikimą, įtvirtina abstrakčią, bendro pobūdžio savivaldybės galimybę (subjektinę teisę kaip abstraktų elgesio modelį) pasirinkti keletą skirtingų būdų, kaip bus užtikrinamas viešųjų paslaugų teikimas, o Konkurencijos įstatymas gi nustato šios galimybės (teisės) įgyvendinimo sąlygas. Pažymėtina, kad savivaldybės teisių įgyvendinimas pagal Vietos savivaldos įstatymą bei Atliekų tvarkymo įstatymą negali būti tapatinamas su reikalavimų pagal Konkurencijos įstatymą vykdymu, todėl atsakovas nepagrįstai teigia, kad savivaldybei įstatymu suteiktos teisės įgyvendinimas eliminuoja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio taikymą (žr. LVAT išplėstinės kolegijos 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁸²²-2563/2011).

Byloje nustatyta, kad UAB „Pakruojo komunalininkas“ visos akcijos nuosavybės teise priklauso Pakruojo rajono savivaldybei. Pakruojo rajono savivaldybės administracijos valdoma bendrovė, kurią ji valdo kaip savo struktūrinį padalinį, turi teisę vykdyti atliekų surinkimo, tvarkymo ir šalinimo, pavojingų ir nepavojingų atliekų surinkimo, tvarkymo ir šalinimo darbus. UAB „Pakruojo komunalininkas“ ne mažiau kaip 90 procentų pardavimo pajamų per paskutinius finansinius metus gauna iš veiklos, skirtos perkančiosios organizacijos poreikiams tenkinti ir perkančiosios organizacijos funkcijoms atlikti (Viešųjų pirkimų tarnybos 2012 m. rugsėjo 5 d. raštas Nr. 4S-5796).

Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje numatyta galimybė bei sąlygos be viešųjų pirkimų procedūros perkančiosioms organizacijoms sudaryti vidaus sandorius. Nurodyta, kad atliekant pirkimus šio įstatymo reikalavimai netaikomi pirkimams, jeigu perkančioji organizacija sudaro sutartį su atskirą juridinio asmens statusą turinčiu subjektu, kurį ji kontroliuoja kaip savo pačios tarnybą ar struktūrinį padalinį ir kuriame ji yra vienintelė dalyvė (arba įgyvendina valstybės ar savivaldybės, kaip vienintelės dalyvės, teises ir pareigas), ir jeigu kontroliuojamas subjektas ne mažiau kaip 80 procentų (iki 2014 m. sausio 1 d. – 90 procentų) pardavimo pajamų per paskutinius finansinius metus (arba per laiką nuo subjekto įsteigimo dienos, jeigu subjektas vykdė veiklą mažiau kaip vienus finansinius metus) gauna iš veiklos, skirtos perkančiosios organizacijos poreikiams tenkinti ar perkančiosios organizacijos funkcijoms atlikti. Pirkimas tokiu būdu gali būti pradedamas tik gavus Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimą.

Savivaldybė 2012 m. rugsėjo 14 d. kreipėsi į Viešųjų pirkimų tarnybą su prašymu duoti sutikimą vykdyti komunalinių atliekų surinkimo iš jų turėtojų ir transportavimo į jų šalinimo vietas paslaugas Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje nustatytu (vidaus sandorio) būdu. Viešųjų pirkimų tarnyba 2012 m. rugsėjo 5 d. raštu Nr. 4S-5796 sutiko, kad savivaldybės administracija sudarytų su bendrove vidaus sandorį nurodytu būdu. Savivaldybės taryba 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. T-315 pavedė UAB „Pakruojo komunalininkas“ teikti Pakruojo rajone mišrių komunalinių, buityje susidarančių pavojingų, bioskaidžių, elektros ir elektroninės įrangos, didelio gabarito atliekų, naudotų padangų ir antrinių žaliavų surinkimo ir transportavimo į jų šalinimo vietas paslaugas iki 2017 m. gruodžio 31d.; taip pat įpareigojo VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centrą iki 2012 m. gruodžio 31 d. parengti ir pasirašyti trišalę sutartį su Pakruojo rajono savivaldybės administracija ir UAB „Pakruojo komunalininkas“ dėl Pakruojo rajono mišrių komunalinių, buityje susidarančių pavojingų, bioskaidžių, elektros ir elektroninės įrangos, didelio gabarito atliekų, naudotų padangų ir antrinių žaliavų surinkimo ir transportavimo į jų šalinimo vietas paslaugų teikimo. Šio sprendimo pagrindu 2013 m. sausio 1 d. buvo sudarytas vidaus sandoris Nr. SA-5-12-31, kuriuo UAB „Pakruojo komunalininkas“  įsipareigojo vykdyti Pakruojo rajono mišrių komunalinių, buityje susidarančių pavojingų, bioskaidžių, elektros ir elektroninės įrangos, didelio gabarito atliekų, naudotų padangų ir antrinių žaliavų surinkimo ir transportavimo į jų šalinimo vietas paslaugų teikimą. 

Kaip matyti iš bylos medžiagos, savivaldybė prieš vidaus sandorio su UAB „Pakruojo komunalininkas“ sudarymą ir pasirašymą nebuvo paskelbusi viešojo konkurso komunalinių atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimo paslaugų teikėjui parinkti. Konkurencijos tarybos 2016 m. rugsėjo 5 d. nutarime Nr. 2S-9 (2016) nurodyta, kad vykdydama Konkurencijos tarybos 2012 m. Nutarime Nr. 2S-6 nustatytus įpareigojimus ir spręsdama dėl vidaus sandorio sudarymo galimybės, savivaldybė privalėjo pirmiau įvertinti tokio sandorio įtaką konkurencijos sąlygoms, pavyzdžiui, ar dėl jo nebus eliminuota konkurencija, ir tik nustačius, kad konkurencijos apsaugos reikalavimai nebus pažeisti, imtis veiksmų sudarant vidaus sandorį.

Byloje taip pat nėra ginčo, kad savivaldybė gavo Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimą vykdyti pirkimą Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje nustatytu būdu. Tačiau ši aplinkybė nepaneigia Konkurencijos įstatymo savivaldybei nustatytos pareigos užtikrinti sąžiningą konkurenciją. Savivaldybių sprendimai, kokiu konkrečiu būdu parinkti komunalinių atliekų tvarkytojus, daro tiesioginę įtaką konkurencijos sąlygoms, nes tai lemia, kokiu būdu ir apskritai ar bus konkuruojama dėl šių paslaugų teikimo. Pasirinktas netinkamas komunalinių atliekų tvarkytojų atrinkimo būdas gali visiškai eliminuoti konkurenciją, pavyzdžiui, tiesiogiai suteikiant išimtines teises veikti atitinkamoje rinkoje ar kitu būdu sudarant monopolines ūkinės veiklos vykdymo sąlygas. Dėl šios priežasties savivaldybių diskrecija spręsti dėl komunalinių atliekų tvarkytojų parinkimo būdo, įskaitant ir galimybę sudaryti vidaus sandorį dėl šių paslaugų teikimo, negali būti nagrinėjama atsietai nuo konkurencijos apsaugos reikalavimų viešojo administravimo subjektams, numatytų ne tik Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje, tačiau ir Konstitucijos 46 straipsnyje.

Kaip matyti iš Viešųjų pirkimų tarnybos rašto savivaldybei, ši tarnyba nevertino paties sandorio įtakos konkurencijai. Pagal Viešųjų pirkimų įstatymą, Viešųjų pirkimų tarnyba tokios pareigos neturi. Tai reiškia, kad vien šios tarnybos sutikimas sandorius vykdyti atitinkamu būdu nesuponuoja išvados, jog jie yra teisėti ir jiems neturi būti taikomi konkurencijos teisės normų reikalavimai. Savivaldybė, įgyvendindama Konstitucijoje ir Vietos savivaldos įstatyme įtvirtintą sprendimo (veiksmų) teisėtumo principą, prieš priimdama sprendimą sudaryti nurodyto pobūdžio sandorius su jos pačios įsteigtomis bendrovėmis privalėjo įsitikinti, kad šiais sandoriais jos įsteigtoms įmonėms nebus suteikiama privilegijų, nebus diskriminuojami kiti rinkoje veikiantys ūkio subjektai, užtikrintas atliekų naudojimo ir šalinimo viešųjų paslaugų teikimo nepertraukiamumas, gera kokybė ir prieinamumas.

Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 11 ir 12 dalyse nustatyta, kad savivaldybė ar savivaldybės pavedimu komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorius atrenka komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą teikiančius atliekų tvarkytojus įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Atliekų tvarkytojas komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas teikti savivaldybės teritorijoje gali tik tuo atveju, jeigu jį išrenka savivaldybė ar komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorius. Kol paslaugų teikėjas nėra atrenkamas, jis paslaugų savivaldybės teritorijoje teikti negali. Pažymėtina, kad tiek UAB „Pakruojo komunalininkas“, tiek ir kiti komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugas galintys teikti ūkio subjektai gali būti potencialiais konkurentais (Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 7 dalis) aptariamoje rinkoje. Nagrinėjamu atveju savivaldybė, pasinaudojusi Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje numatyta išimtimi, sprendimu be konkurso ar kitos konkurencingos procedūros pavedė jos įsteigtai bendrovei eksploatuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą savivaldybės teritorijoje bei šio sprendimo pagrindu sudarė minėtas sutartis, taip suteikdama bendrovei išimtines teises sutartyje nurodytoje savivaldybės teritorijoje teikti komunalinių atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimo paslaugas.

Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis viešojo administravimo subjektams draudžia privilegijuoti ar diskriminuoti atskirus ūkio subjektus ar jų grupes, jei dėl to atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad siekiant nustatyti antrosios Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pažeidimo sąlygos, t. y., kad dėl teisės akto ar sprendimo atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, buvimą, nėra būtina įrodyti konkrečius konkurencijos sąlygų skirtumus, o pakanka nustatyti prielaidas tokiems skirtumams atsirasti (žr. LVAT 2012-05-30 sprendimą administracinėje byloje Nr. A⁸⁵⁸-282/2013). Nagrinėjamu atveju savivaldybė, be konkurenciją užtikrinančios procedūros sudariusi sutartį su UAB „Pakruojo komunalininkas“ ir taip jai suteikdama išimtines teises teikti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas, privilegijavo bendrovę kitų potencialių šių paslaugų teikėjų atžvilgiu. Dėl tokio savivaldybės sprendimo buvo sudarytos iš esmės skirtingos konkurencijos sąlygos bendrovei ir potencialiems konkurentams, galintiems veikti atitinkamoje rinkoje. Kitiems ūkio subjektams buvo atimtos galimybės patekti į atitinkamą rinką. Šiuo atveju savivaldybė siekdama įsitikinti, ar yra esamų ir/ar potencialių ūkio subjektų, galinčių ir norinčių teikti savivaldybės teritorijoje komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas konkrečiomis sąlygomis, turėjo organizuoti konkursą ar kitą konkurencingą procedūrą šios paslaugos teikėjui parinkti. Tačiau, kaip minėta, savivaldybė to nepadarė. Neatsižvelgusi į tai, kad tokių paslaugų teikimo rinkoje gali vykti konkurencija, ir neįvertinusi galimybės konkurencijos neribojančiu būdu organizuoti šių komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų teikimą, savivaldybė privilegijavo bendrovę kitų ūkio subjektų atžvilgiu ir tuo sudarė iš esmės skirtingas konkurencijos sąlygas atitinkamoje rinkoje galintiems veikti ūkio subjektams lyginant su bendrove, kuri šias paslaugas teikia išimtinėmis teisėmis. Iš oficialios konstitucinės doktrinos nuostatų išplaukia, kad išimtinės teisės atsiranda tuo atveju, kai valstybė (savivaldybė) suteikia įmonei monopolines teises užsiimti tam tikra ekonomine (ūkine) veikla (pvz., Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d., 2004 m. sausio 26 d. nutarimai). Europos Sąjungos teisėje išimtinės teisės apibrėžiamos, kaip teisės, kurias valstybė narė suteikia vienai įmonei bet kuriuo įstatymu ar kitu teisės aktu, paliekant jai teisę teikti tam tikrą paslaugą ar užsiimti tam tikra veikla nurodytoje geografinėje zonoje (2006 m. lapkričio 16 d. Komisijos direktyva 2006/111/EB dėl finansinių santykių tarp valstybių narių ir valstybių įmonių skaidrumo ir dėl finansinio skaidrumo tam tikrose įmonėse). Tokių teisių suteikimas, nerengiant konkurso ar kitos konkurencingos procedūros, savivaldybės įmonei sudarė kur kas palankesnes nei kitiems ūkio subjektams sąlygas vykdyti ūkinę atliekų tvarkymo (naudojimo ir šalinimo) veiklą ir leido išvengti konkurencijos (apsaugojo nuo konkurencijos) dėl aptariamų paslaugų teikimo. Nustačius, kad atitinkamoje rinkoje veikia ar galėtų veikti kiti ūkio subjektai, savivaldybių sprendimai be konkurencingų procedūrų pavesti savo įsteigtam ūkio subjektui teikti aptariamas paslaugas faktiškai lėmė ir tai, kad kiti ūkio subjektai atitinkamoje rinkoje apskritai negali veikti ir konkuruoti, o UAB „Pakruojo komunalininkas“ be konkurencijos gali išlaikyti konkrečios rinkos monopoliją. Tokie savivaldybės sprendimai užkirto kelią kitiems ūkio subjektams siūlyti savo paslaugas, eliminuodami galimybes vienodomis konkurencijos sąlygomis varžytis (konkuruoti) dėl teisių teikti paslaugas – komunalinių atliekų surinkimą iš jų turėtojų, rūšiavimą, parengimą perdirbti, išrūšiuotų atliekų perdavimą jų tvarkytojams ir komunalinių atliekų transportavimą į jų šalinimo vietas.

Konkurencija suprantama ne vien tik kaip atitinkamoje rinkoje veikiantys ūkio subjektai (jų skaičius), o kaip tam tikra įtampa tarp rinkos dalyvių, varžantis dėl kuo geresnio klientų poreikių patenkinimo, taip pat atvirumas naujiems rinkos dalyviams. Sąžiningos konkurencijos sąlygomis konkursų ar kitos konkurencingos procedūros dalyviai siūlo savarankiškai nustatytas paslaugų kainas, kurios apskaičiuojamos, atsižvelgiant į tai, jog paslaugos turi būti teikiamos kuo efektyviau už priimtiniausią kainą. Nekonkurencingu būdu parinktų įmonių teikiamų paslaugų kaina ir kokybė nėra veikiama iš konkurencijos kylančios įtampos, todėl paprastai nėra tokia efektyvi.

Taigi, aptarti savivaldybės veiksmai priimant sprendimą ir sudarant sutartį (vidaus sandorį) Konkurencijos tarybos pagrįstai įvertinti kaip sudarantys kliūtis potencialiems paslaugos teikėjams atitinkamoje rinkoje konkuruoti su bendrove, kuri nepagrįstai įgijo išskirtines teises veikti atitinkamoje rinkoje, nepatiriant konkurencinio spaudimo iš kitų ūkio subjektų, o bendrovės potencialiems konkurentams galimybės konkuruoti buvo apskritai eliminuotos.

 Sąžiningos konkurencijos pažeidimas gali būti pateisintas, jeigu nustatoma, kad skirtingų konkurencijos sąlygų nebuvo įmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus. Šią išimtį iš bendro draudimo viešojo administravimo subjektų sprendimais riboti konkurenciją įtvirtinanti taisyklė negali būti aiškinama pernelyg plačiai. Dėl sąlygos, susijusios su reikalavimų įtvirtinimu Lietuvos Respublikos įstatymuose, pažymėtina, kad iš Konstitucijos 46 straipsnio, kuriame, be kita ko, nustatyta, jog įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę, taip pat jį aiškinančios Konstitucinio Teismo praktikos nuostatų išplaukia, kad ūkinės veiklos ribojimai gali būti įtvirtinti tik įstatyme (pvz., Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d., 2006 m. gegužės 31 d. nutarimai). Todėl ir Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje numatyta išimtis taikytina tik tais atvejais, kai reikalavimas numatytas Lietuvos Respublikos įstatymuose ar jam prilygstančiuose kituose teisės aktuose.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostata „neįmanoma išvengti vykdant <...>“ turėtų būti aiškinama, kaip nurodanti atvejus, kai viešojo administravimo subjektas neturi diskrecijos pasirinkti tam tikro elgesio modelio, o priimdamas konkretų sprendimą (aktą), paprasčiausiai vykdo iš įstatymo kylantį imperatyvų reikalavimą. Sprendžiant, ar konkrečiu atveju egzistuoja pirmiau aptarta Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies sąlyga, turi būti vertinama, ar viešojo administravimo subjektas turėjo diskreciją elgtis tam tikru būdu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 30 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A⁸⁵⁸-1484/2012). Papildomai pažymėtina, kad iš įstatyme vartojamų formuluočių turėtų būti pakankamai aišku, kokio konkretaus viešojo administravimo (šiuo atveju vietos savivaldos institucijos) elgesio (sprendimo) yra reikalaujama. Nagrinėjamu atveju tai reiškia, kad savivaldybė, norėdama pasiremti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje numatyta išimtimi, privalo įrodyti, kad sudarydama vidaus sandorį vykdė Lietuvos Respublikos įstatyme pakankamai aiškiai įtvirtintą reikalavimą (įpareigojimą) pavesti savo įsteigtai bendrovei teikti komunalinių atliekų surinkimo iš jų turėtojų, rūšiavimo, parengimo perdirbti, išrūšiuotų atliekų perdavimo jų tvarkytojams ir komunalinių atliekų transportavimo į jų šalinimo vietas paslaugas.

Pakruojo rajono savivaldybės sprendimas pavesti teikti mišrių komunalinių, buityje susidarančių pavojingų, bioskaidžių, elektros ir elektroninės įrangos, didelio gabarito atliekų, naudotų padangų ir antrinių žaliavų surinkimo ir transportavimo į jų šalinimo vietas paslaugų tiekėjo funkcijas tik josvaldomai bendrovei negali būti pateisinamas Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo vykdymu. Nei Konkurencijos tarybai, nei teismui atsakovas nepateikė įrodymų ir nepaaiškino, kodėl turi būti taikoma Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta išimtis. Kaip jau minėta, Vietos savivaldos ir Atliekų tvarkymo įstatymų normos, numatančios savivaldybių galimybes pasirinkti iš kelių skirtingų būdų, kaip organizuoti tam tikrų paslaugų teikimą, nustato bendrą imperatyvą laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų, taip pat ir konkurenciją reglamentuojančių normų. Nei Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 4 dalyje, kurioje nustatyta, kad komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratoriui nepavestas komunalinių atliekų tvarkymo sistemos organizavimo funkcijas savivaldybė atlieka įstatymų nustatyta tvarka, nei šio įstatymo jau minėtoje 30 straipsnio 11 dalyje, nei Vietos savivaldos įstatymo 8 ir 9 straipsniuose nėra imperatyviai nustatyta, kad viešąsias paslaugas teikti turi būti parenkamas konkretus subjektas, šiuo atveju atsakovo nurodyta savivaldybės įsteigta įmonė, kurią parenkant neturi būti paisoma konkurencingų procedūrų. Pažymėtina, kad ir nurodytoje Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje, kuria remiasi atsakovas, numatyta galimybė esant tam tikroms sąlygoms sudaryti vidaus sandorius nereiškia, kad neturi būti paisoma Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje numatytų konkurencijos apsaugos reikalavimų.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, tirdamas Atliekų tvarkymo įstatymo (2002 m. liepos 1 d. redakcija) 30 straipsnio 4 dalies nuostatą „Eksploatuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą savivaldybės gali pavesti (kaip privalomą užduotį) savivaldybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar organizacijai“ tiek, kiek pagal joje nustatytą teisinį reguliavimą savivaldybės galėjo pavesti (kaip privalomą užduotį) savivaldybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar organizacijai vykdyti komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo veiklą, atitiktį Konstitucijai (inter alia joje įtvirtintam konstituciniam sąžiningos konkurencijos principui), 2015 m. kovo 5 d. nutarime Nr. KT9-N5/2015 iš esmės pasisakė dėl šios savivaldybių teisės įgyvendinimo sąlygų. Konstitucinis Teismas išaiškino: Atliekų tvarkymo įstatymo (2002 m. liepos 1 d. redakcija) 30 straipsnio 4 dalies nuostatoje (buvo) nustatytas vienas iš savivaldybių vykdomos komunalinių atliekų tvarkytojų, teikiančių šių atliekų naudojimo ir šalinimo paslaugas, atrankos būdų – pavedimas (kaip privalomą užduotį) vykdyti šią veiklą savivaldybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar organizacijai; kitas šių paslaugų teikėjų atrankos būdas – konkursas; savivaldybės, pasirinkdamos komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo paslaugų teikėjų atrankos būdą, turėjo vadovautis įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimais, inter alia privalėjo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, atliekų naudojimo ir šalinimo viešųjų paslaugų teikimo nepertraukiamumą, gerą kokybę ir prieinamumą; pavedimas (kaip privalomą užduotį) vykdyti komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo veiklą savivaldybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar organizacijai buvo galimas tik tokiu atveju, kai tokiu pavedimu šiai bendrovei, įstaigai, įmonei ar organizacijai neteikta privilegijų, nediskriminuoti kiti šioje rinkoje veikiantys ūkio subjektai, užtikrintas atliekų naudojimo ir šalinimo viešųjų paslaugų teikimo nepertraukiamumas, gera kokybė ir prieinamumas; toks pavedimas (buvo) galimas tik išskirtiniu atveju – kai kitu (šių paslaugų teikėjų konkurso) būdu būtų neįmanoma užtikrinti atliekų naudojimo ir šalinimo viešųjų paslaugų teikimo nepertraukiamumo, geros kokybės ir prieinamumo; reikalavimas atliekų tvarkytojus atrinkti konkurso būdu pagal jų galimybes teikti nepertraukiamas, geros kokybės ir prieinamas paslaugas gali būti nevykdomas tik objektyviai pateisinamu pagrindu; tokiu pagrindu nelaikytina vien tai, kad savivaldybė yra įsteigusi ūkio subjektą, veikiantį atliekų tvarkymo srityje; įstatymų leidėjas privalo nustatyti tokį atliekų tvarkymo organizavimo teisinį reguliavimą, kad savivaldybės šioje srityje užtikrintų sąžiningos konkurencijos laisvę (inter alia kad atliekų tvarkymo rinka nebūtų monopolizuota, nebūtų paneigtas šios rinkos dalyvių lygiateisiškumas), taip pat vartotojų teisių, žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugą (inter alia kad būtų užtikrintas atliekų tvarkymo paslaugų prieinamumas, teikimo nepertraukiamumas ir gera kokybė).

Teismas sprendžia, jog šiuo atveju byloje nėra nustatyta jokių aplinkybių, kad sprendimas pavesti teikti viešąsias paslaugas būtent savivaldybės bendrovei buvo objektyviai būtinas (pvz., kilus realiai grėsmei šių paslaugų teikimo nepertraukiamumui). Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad savivaldybės sprendimų pavesti teikti viešąsias paslaugas – pavedimas UAB „Pakruojo komunalininkas“ teikti Pakruojo rajono mišrių komunalinių, buityje susidarančių pavojingų, bioskaidžių, elektros ir elektroninės įrangos, didelio gabarito atliekų, naudotų padangų ir antrinių žaliavų surinkimo ir transportavimo į jų šalinimo vietas paslaugas – priėmimas nebuvo nulemtas Lietuvos Respublikos įstatymų vykdymu (Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtina išimtimi).

Savivaldybės galias nagrinėjamoje situacijoje riboja iš Atliekų tvarkymo įstatymo, kitų teisės aktų išplaukiantis reikalavimas suderinti įvairias konstitucines vertybes – inter alia užtikrinti sąžiningą konkurenciją, apsaugoti žmonių sveikatą ir aplinką, nepažeisti vartotojų teisių. Savivaldybė, pasirinkdama, kokiu būdu (konkurencingu ar ne) organizuoti komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo paslaugų teikimą, turi skatinti privačių ūkio subjektų iniciatyvą ir pirmiausia įvertinti šių subjektų veiklos rinkoje galimybes. Apskritai nėra draudžiama pavesti savivaldybės ar kelių savivaldybių įsteigtai įmonei teikti komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo paslaugas, tačiau tai turėtų būti daroma tik išimtiniais atvejais, kai dėl objektyvių priežasčių nėra galimybės užtikrinti šių paslaugų teikimo nepertraukiamumo, geros kokybės ir prieinamumo. Taigi nagrinėjamu atveju savivaldybė, organizuodama komunalinių atliekų surinkimo iš jų turėtojų, rūšiavimo, parengimo perdirbti, išrūšiuotų atliekų perdavimo jų tvarkytojams ir komunalinių atliekų transportavimo į jų šalinimo vietas paslaugų teikimą, pirmiausia turėjo organizuoti konkursą ar kitą konkurencingą procedūrą.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Konkurencijos taryba visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo visas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimo konstatavimui reikšmingas aplinkybes, teisingai taikė teisės aktus, todėl jos prašymas įpareigoti Pakruojo rajono savivaldybę konkurencingos procedūros būdu atrinkti vieną ar kelis ūkio subjektus komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugoms atlikti yra pagrįstas ir tenkintinas. Tačiau teismas, atsižvelgdamas į Viešųjų pirkimų įstatymo nustatytus terminus viešajam pirkimui atlikti, mano, kad pareiškėjo prašomas 3 mėnesių terminas yra per trumpas, todėl turi būti nustatytas ilgesnis teismo įpareigojimo įvykdymo terminas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Pakruojo rajono savivaldybė įpareigotina per 6 mėnesius nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos konkurencingos procedūros (prieinamos visiems norintiems bei galintiems teikti komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugas ūkio subjektams) būdu atrinkti vieną ar kelis ūkio subjektus komunalinių atliekų surinkimo irvežimo paslaugoms teikti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos prašymą tenkinti iš dalies.

Įpareigoti Pakruojo rajono savivaldybę per 6 mėnesius nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos konkurencingos procedūros (prieinamos visiems norintiems bei galintiems teikti komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugas ūkio subjektams) būdu atrinkti ūkio subjektą/-us komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugoms teikti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.

Teisėjai

Laisvutė Kartanaitė

Arvydas Martinavičius

Virginijus Stankevičius