Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Pakruojo rajono savivaldybės apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos prašymą atsakovui Pakruojo rajono savivaldybei dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) įpareigoti Pakruojo rajono savivaldybę (toliau – ir atsakovas, Savivaldybė) ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos konkurencingos procedūros būdu atrinkti vieną ar kelis ūkio subjektus komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugoms atlikti; 2) įpareigoti Pakruojo rajono savivaldybę 1 punkte nurodytą konkurencingą procedūrą vykdyti tokiu būdu, kad ji būtų prieinama visiems norintiems bei galintiems teikti komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugas ūkio subjektams.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2016 m. rugsėjo 5 d. jis priėmė nutarimą Nr. 2S-9 (2016) „Dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2012 m. balandžio 19 d. nutarimu Nr. 2S-6 „Dėl Pakruojo rajono savivaldybės sprendimų, pavedant uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Pakruojo komunalininkas“ teikti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas, atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams“ nustatytų įpareigojimų nevykdymo“ (toliau – ir 2016 m. Nutarimas). Nutarimu pareiškėjas pripažino, jog Savivaldybė netinkamai įvykdė pareiškėjo 2012 m. balandžio 19 d. nutarimu Nr. 2S-6 „Dėl Pakruojo rajono savivaldybės sprendimų, pavedant UAB „Pakruojo komunalininkas“ teikti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas, atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams“ (toliau – ir 2012 m. Nutarimas) nustatytus įpareigojimus, t. y. panaikinti Savivaldybės 2010 m. lapkričio 24 d. sprendimo Nr. T-361 „Dėl pavedimo UAB „Pakruojo komunalininkas“ teikti Pakruojo rajono mišrių komunalinių, buityje susidarančių pavojingų, bioskaidžių, elektros ir elektroninės įrangos, didelio gabarito atliekų, naudotų padangų ir antrinių žaliavų surinkimo ir transportavimo į jų šalinimo vietas paslaugas“ (toliau – ir 2010 m. Savivaldybės sprendimas) 1 ir 3 punktus ir nutraukti Savivaldybės, UAB „Pakruojo komunalininkas“ ir viešosios įstaigos (toliau – ir VšĮ) Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro 2011 m. vasario 19 d. sudarytą Savivaldybės mišrių komunalinių, buityje susidarančių pavojingų, bioskaidžių, elektros ir elektroninės įrangos, didelio gabarito atliekų, naudotų padangų ir antrinių žaliavų surinkimo ir transportavimo į jų šalinimo vietas paslaugų teikimo sutartį Nr. S-11-706 (toliau – ir 2011 m. Sutartis).

3. Pareiškėjas paaiškino, kad 2012 m. Nutarimu jis konstatavo, jog Savivaldybė suteikė privilegiją vienam ūkio subjektui – UAB „Pakruojo komunalininkas“ ir užkirto kelią kitiems ūkio subjektams siūlyti bei teikti komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugas Savivaldybės teritorijoje. Pareiškėjas pripažino, jog 2010 m. Savivaldybės sprendimo 1 ir 3 punktai bei 2011 m. Sutartis prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams ir įpareigojo Savivaldybę ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo 2012 m. Nutarimo rezoliucinės dalies paskelbimo 2010 m. Savivaldybės sprendimo 1 ir 3 punktus panaikinti, o 2011 m. Sutartį nutraukti. Nustatyti įpareigojimai Savivaldybei turėjo būti įvykdyti ne vėliau kaip iki 2012 m. liepos 25 d.

4. Pareiškėjas teigė, kad atlikęs tyrimą, 2016 m. Nutarime jis konstatavo, jog Savivaldybė netinkamai įvykdė 2012 m. Nutarimu nustatytus įpareigojimus, situacija išliko nepakitusi, t. y. Pakruojo savivaldybės teritorijoje teikti komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugas gali tik be konkurencingos procedūros parinkta Savivaldybės kontroliuojama bendrovė, o kitiems ūkio subjektams (ar jų grupėms) užkirstas kelias patekti į atitinkamą rinką. Atsakovas paslaugų teikėją parinko ne konkurso ar kitos konkurencingos procedūros būdu, o vadovaudamasis Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalimi.

5. Pareiškėjas nurodė, kad 2012 m. Nutarimo įvykdymas būtų užtikrintas tuomet, jeigu Savivaldybė būtų įpareigota ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos konkurencingos procedūros būdu atrinkti vieną ar kelis ūkio subjektus komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugoms atlikti. Pareiškėjas pažymėjo, kad konkurencinga procedūra privalo būti neteikianti privilegijų, nediskriminuojanti ir prieinama visiems norintiems ir galintiems teikti komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugas subjektams.

6. Atsakovas Savivaldybė atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

7. Atsakovas nurodė, kad jis yra vienintelis UAB „Pakruojo komunalininkas“ akcininkas, šios įmonės pagrindinis veiklos tikslas yra teikti Savivaldybei priskirtas viešąsias paslaugas Savivaldybės teritorijoje, todėl atsakovas, vadovaudamasis Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalimi, pavedė UAB „Pakruojo komunalininkas“ teikti komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugas. Dėl šios priežasties atsakovas, prieš priimdamas 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. T-315 „Dėl pavedimo UAB „Pakruojo komunalininkas“ teikti Pakruojo rajono mišrių komunalinių, buityje susidarančių pavojingų, bioskaidžių, elektros ir elektroninės įrangos, didelio gabarito atliekų, naudotų padangų ir antrinių žaliavų surinkimo ir transportavimo į jų šalinimo vietas paslaugas“ (toliau – ir 2012 m. Savivaldybės sprendimas), neorganizavo konkurso ar kitos konkurencingos atrankos procedūros ir kitu būdu netikrino, ar yra kitų atliekų tvarkymo paslaugas Savivaldybės teritorijoje norinčių teikti ūkio subjektų.

8. Atsakovas pažymėjo, kad jis siekė užtikrinti komunalinių atliekų surinkimo paslaugos tiekimo nepertraukiamumą ir kokybę, laikėsi taikomo bendrojo viešojoje teisėje veikiančio teisinio reguliavimo principo „galima tai, kas nustatyta“ ir kompetencijos ribų neviršijo. 2012 m. Savivaldybės sprendimu VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras įpareigotas parengti ir pasirašyti trišalę sutartį su Savivaldybe ir UAB „Pakruojo komunalininkas“.

9. Savivaldybė, vadovaudamasi 2012 m. Savivaldybė sprendimo 3 punktu, su UAB „Pakruojo komunalininkas“ ir VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centru sudarė 2013 m. sausio 1 d. sutartį Nr. SA-5-13-31 dėl Pakruojo rajono mišrių komunalinių, buityje susidarančių pavojingų, bioskaidžių, elektros ir elektroninės įrangos, didelio gabarito atliekų, naudotų padangų ir antrinių žaliavų surinkimo ir transportavimo į jų šalinimo vietas paslaugų teikimo (toliau – ir 2013 m. Sutartis).

II.

10. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 14 d. sprendimu pareiškėjo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos prašymą tenkino iš dalies, t. y. įpareigojo Pakruojo rajono savivaldybę per 6 mėnesius nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos konkurencingos procedūros (prieinamos visiems norintiems bei galintiems teikti komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugas ūkio subjektams) būdu atrinkti ūkio subjektą (-us) komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugoms teikti.

11. Teismas nustatė, kad ginčo teisiniai santykiai kyla iš konkurencijos teisės reguliavimo, kuriuo viešojo administravimo subjektams yra draudžiama atlikti veiksmus, ribojančius sąžiningos konkurencijos laisvę, įtvirtintus, be kita ko, Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje. Byloje nėra ginčo dėl atitinkamos rinkos ir paslaugų nustatymo. 2012 m. Nutarime nustatytas pažeidimas pasireiškė tuo, kad Savivaldybė be viešojo konkurso ar kitų konkurencingas sąlygas užtikrinančių procedūrų administracinių aktų pagrindu pavedė UAB „Pakruojo komunalininkas“ atlikti komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo funkcijas, t. y. suteikė jai išskirtines (išimtines) teises vykdyti minėtą veiklą atitinkamose apskrityse. Pareiškėjas Savivaldybės veiksmus – sprendimų priėmimą ir / arba sutarčių sudarymą – kvalifikavo kaip Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimą dėl to, kad šie pavedimai atlikti netaikant konkurencingų procedūrų.

12. Teismas pažymėjo, kad savivaldybės teisių įgyvendinimas pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymą bei Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymą negali būti tapatinamas su reikalavimų pagal Konkurencijos įstatymą vykdymu, todėl atsakovas nepagrįstai teigė, jog Savivaldybei įstatymu suteiktos teisės įgyvendinimas eliminuoja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio taikymą.

13. Teismas nustatė, kad byloje taip pat nėra ginčo, jog Savivaldybė gavo Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimą vykdyti pirkimą Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje nustatytu būdu, tačiau ši aplinkybė nepaneigia Konkurencijos įstatymo savivaldybei nustatytos pareigos užtikrinti sąžiningą konkurenciją. Viešųjų pirkimų tarnyba nevertino paties sandorio įtakos konkurencijai. Teismas nurodė, kad savivaldybių diskrecija spręsti dėl komunalinių atliekų tvarkytojų parinkimo būdo, įskaitant ir galimybę sudaryti vidaus sandorį dėl šių paslaugų teikimo, negali būti nagrinėjama atsietai nuo konkurencijos apsaugos reikalavimų viešojo administravimo subjektams, nurodytų Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnyje.

14. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad

šiuo atveju Savivaldybė, siekdama įsitikinti, ar yra esamų ir / ar potencialių ūkio subjektų, galinčių ir norinčių teikti Savivaldybės teritorijoje komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas konkrečiomis sąlygomis, turėjo organizuoti konkursą ar kitą konkurencingą procedūrą šios paslaugos teikėjui parinkti. To nepadariusi, Savivaldybė suteikė privilegiją UAB „Pakruojo komunalininkas“ prieš kitus ūkio subjektus ir sudarė iš esmės skirtingas konkurencijos sąlygas atitinkamoje rinkoje galintiems veikti ūkio subjektams. Teismas sprendė, kad Savivaldybės veiksmus pareiškėjas pagrįstai vertino kaip sudarančius kliūtis potencialiems paslaugos teikėjams atitinkamoje rinkoje konkuruoti su bendrove, kuri nepagrįstai įgijo išskirtines teises veikti atitinkamoje rinkoje, nepatiriant konkurencinio spaudimo iš kitų ūkio subjektų, o bendrovės potencialiems konkurentams galimybės konkuruoti buvo apskritai eliminuotos.

15. Teismas pažymėjo, kad atsakovas nei pareiškėjui, nei teismui nepateikė įrodymų ir nepaaiškino, kodėl turi būti taikoma Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta išimtis. Teismas sprendė, kad nėra nustatyta jokių aplinkybių, dėl kurių Savivaldybės sprendimas pavesti teikti viešąsias paslaugas būtent Savivaldybės bendrovei buvo objektyviai būtinas (pvz., kilus realiai grėsmei šių paslaugų teikimo nepertraukiamumui), t. y. dėl kurių būtų galima taikyti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą išimtį.

16. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo visas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimui konstatuoti reikšmingas aplinkybes, teisingai taikė teisės aktus, tačiau, atsižvelgdamas į Viešųjų pirkimų įstatymo nustatytus terminus viešajam pirkimui atlikti, nurodė, jog pareiškėjo prašomas 3 mėnesių terminas yra per trumpas. Dėl nurodytų priežasčių teismas įpareigojo Savivaldybę per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos konkurencingos procedūros (prieinamos visiems norintiems bei galintiems teikti komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugas ūkio subjektams) būdu atrinkti vieną ar kelis ūkio subjektus komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugoms teikti.

III.

17. Atsakovas Pakruojo rajono savivaldybė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. sprendimą ir visiškai netenkinti pareiškėjo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos prašymo.

18. Atsakovas nurodo, kad jis, pavesdamas UAB „Pakruojo komunalininkas“ teikti komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugas, vadovavosi Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalimi, todėl neprivalėjo organizuoti konkurso ar kitos konkurencingos atrankos procedūros bei tikrinti, ar yra kitų atliekų tvarkymo paslaugas Savivaldybės teritorijoje norinčių teikti ūkio subjektų. Atsakovas Vietos savivaldos įstatymo ir Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatas taikė jų nepažeisdamas.

19. Atsakovo teigimu, būtent dėl komunalinių atliekų paslaugos tiekimo nepertraukiamumo, prieinamumo ir kokybės siekio turi būti taikoma Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta išimtis.

20. Atsakovas pažymi, kad Savivaldybės teritorijoje komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugas teikiančių įmonių nėra, todėl jis pasirinko tokį atliekų tvarkymo sistemos organizavimo modelį, kuris galėtų efektyviai funkcionuoti Savivaldybės teritorijoje, būtų užtikrinamas viešųjų paslaugų prieinamumas, nepertraukiamumas ir kokybė.

21. Atsakovas nurodo, jog jis, priimdamas 2012 m. Sprendimą, kompetencijos ribų neviršijo, vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. 432 patvirtintu Viešojo pirkimo–pardavimo sutarčių, sudaromų ilgiau kaip 3 metams, terminų nustatymo kriterijų ir atvejų, kuriais gali būti sudaromos tokios sutartys, aprašo (toliau – ir Aprašas) 3.1 punktu, taip pat vadovavosi Viešųjų pirkimų tarnybos 2012 m. gruodžio 5 d. raštu Nr. 4S-5796, kuriame Viešųjų pirkimų tarnyba sutiko, kad Savivaldybė sudarytų vidaus sandorį su UAB „Pakruojo komunalininkas“.

22. Atsakovas teigia, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

23. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

24. Pareiškėjas nurodo, kad Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje numatyta Savivaldybės teisė esant tam tikroms sąlygoms sudaryti sutartis netaikant šiame įstatyme numatytų viešųjų pirkimų procedūrų, negali būti taikoma tokiu būdu, kuris paneigtų Konstitucijos 46 straipsnyje ir Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje numatytus konkurencijos apsaugos reikalavimus.

25. Pareiškėjas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija, teigia, kad išimtinių teisių konkrečiai bendrovei suteikimas yra galimas tik išskirtiniu atveju, t. y. jeigu kitais būdais būtų neįmanoma tinkamai organizuoti komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugų teikimo. Šiuo atveju byloje nebuvo nustatyta jokių aplinkybių, kad atsakovo sprendimas pavesti teikti viešąsias paslaugas konkrečiai bendrovei buvo objektyviai būtinas, ir atsakovas nepateikė duomenų, jog vertino kitų atitinkamoje rinkoje galinčių veikti ūkio subjektų galimybes užtikrinti šių paslaugų prieinamumą, gerą kokybę ir nepertraukiamumą.

26. Pareiškėjas teigia, kad atsakovas neįrodė savo teiginio, jog Savivaldybės teritorijoje nėra kitų komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugas teikiančių įmonių. Pareiškėjas 2012 m. Nutarime yra konstatavęs, kad tyrimo metu buvo nustatyta potencialių komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugas teikiančių ūkio subjektų, galinčių teikti analogiškas paslaugas. Viešųjų pirkimų tarnyba, kaip Viešųjų pirkimų įstatymo priežiūros institucija, vertino tik sandorio atitikties vidaus sandoriui kriterijus, tačiau nevertino paties sandorio įtakos konkurencijai ir pasekmių rinkai, t. y. ar Savivaldybė, sudarydama vidaus sandorį, užtikrino sąžiningos konkurencijos laisvę. Pareiškėjas pažymi, kad nei Viešųjų pirkimų įstatymas, nei kiti teisės aktai nenumato, jog Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimas vykdyti pirkimą tam tikru būdu eliminuoja Konkurencijos įstatymo nuostatų ir jame nustatytų draudimų taikymą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

27. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atsakovas Pakruojo rajono savivaldybė įpareigota per 6 mėnesius nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos konkurencingos procedūros (prieinamos visiems norintiems bei galintiems teikti komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugas ūkio subjektams) būdu atrinkti ūkio subjektą (-us) komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugoms teikti, pagrįstumas ir teisėtumas.

28. Pirmosios instancijos teismas iš esmės tenkino pareiškėjo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos prašymą, nustatęs, jog atsakovo veiksmai priimant 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. T-315 ir sudarant 2013 m. sausio 1 d. sutartį Nr. SA-5-12-31, kuri yra vidaus sandoris, pareiškėjo pagrįstai įvertinti kaip sudarantys kliūtis potencialiems paslaugos teikėjams atitinkamoje rinkoje konkuruoti su bendrove, kuri nepagrįstai įgijo išskirtines teises veikti atitinkamoje rinkoje, nepatiriant konkurencinio spaudimo iš kitų ūkio subjektų, o bendrovės potencialiems konkurentams galimybės konkuruoti buvo apskritai eliminuotos.

29. Teisėjų kolegija, nagrinėdama atsakovo apeliacinio skundo ir pareiškėjo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia atkreipia dėmesį, kad byloje nustatyta, jog UAB „Pakruojo komunalininkas“ visos akcijos nuosavybės teise priklauso Pakruojo rajono savivaldybei, t. y. UAB „Pakruojo komunalininkas“ yra Savivaldybės administracijos valdoma bendrovė, kuri turi teisę vykdyti atliekų surinkimo, tvarkymo ir šalinimo, pavojingų ir nepavojingų atliekų surinkimo, tvarkymo ir šalinimo darbus. Pagal pateiktus įrodymus UAB „Pakruojo komunalininkas“ ne mažiau kaip 90 procentų pardavimo pajamų per paskutinius finansinius metus gauna iš veiklos, skirtos perkančiosios organizacijos poreikiams tenkinti ir perkančiosios organizacijos funkcijoms atlikti (Viešųjų pirkimų tarnybos 2012 m. rugsėjo 5 d. raštas Nr. 4S-5796). Savivaldybės taryba 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. T-315 pavedė UAB „Pakruojo komunalininkas“ teikti Pakruojo rajone mišrių komunalinių, buityje susidarančių pavojingų, bioskaidžių, elektros ir elektroninės įrangos, didelio gabarito atliekų, naudotų padangų ir antrinių žaliavų surinkimo ir transportavimo į jų šalinimo vietas paslaugas iki 2017 m. gruodžio 31 d.; įpareigojo VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centrą iki 2012 m. gruodžio 31 d. parengti ir pasirašyti trišalę sutartį su Pakruojo rajono savivaldybės administracija ir UAB „Pakruojo komunalininkas“ dėl Pakruojo rajono mišrių komunalinių, buityje susidarančių pavojingų, bioskaidžių, elektros ir elektroninės įrangos, didelio gabarito atliekų, naudotų padangų ir antrinių žaliavų surinkimo ir transportavimo į jų šalinimo vietas paslaugų teikimo. Remiantis šiuo sprendimu, 2013 m. sausio 1 d. buvo sudaryta sutartis Nr. SA-5-12-31, kuria UAB „Pakruojo komunalininkas“ įsipareigojo vykdyti Pakruojo rajono mišrių komunalinių, buityje susidarančių pavojingų, bioskaidžių, elektros ir elektroninės įrangos, didelio gabarito atliekų, naudotų padangų ir antrinių žaliavų surinkimo ir transportavimo į jų šalinimo vietas paslaugų teikimą.

30. Iš pareiškėjo 2016 m. rugsėjo 5 d. nutarimo Nr. 2S-9 (2016) matyti, kad buvo vertinamos aplinkybės, susijusios 2012 m. Savivaldybės sprendimo priėmimu ir 2013 m. Sutarties sudarymu, ir nustatinėjama, ar šiais veiksmais atsakovas pašalino 2012 m. Nutarime konstatuotus konkurencijos sąlygų skirtumus toje pačioje rinkoje veikiančių ūkio subjektų atžvilgiu (žr. 2016 m. Nutarimo 20 p.). 2016 m. Nutarimo 29–37 punktuose įvertintas 2012 m. Nutarimu nustatytų įpareigojimų santykis su vidaus sandorio išimtimi ir viešųjų paslaugų reglamentavimu, o 46 punkte formuluojant išvadas, nurodyta, kad Savivaldybė neįvykdė 2012 m. Nutarimu nustatytų įpareigojimų, o vykdyti komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo darbus gali tik be konkurencijos procedūros parinkta Savivaldybės kontroliuojama UAB „Pakruojo komunalininkas“, kitiems ūkio subjektams nesudarytos galimybės teikti minėtų paslaugų Pakruojo teritorijoje, dėl ko Savivaldybės teritorijoje jau veikiantys ir siekiantys teikti atitinkamas paslaugas ir konkuruoti ūkio subjektai ir toliau veikia skirtingomis konkurencijos sąlygomis. Atsižvelgiant į tai, konstatuota, kad Savivaldybės taryba neįvykdė 2012 m. Nutarimu nustatytų įpareigojimų.

31. Pareiškėjas į pirmosios instancijos teismą kreipėsi su 2016 m. rugsėjo 26 d. prašymu, siekdamas, kad atsakovas būtų įpareigotas konkurencingos procedūros būdu atrinkti vieną ar kelis ūkio subjektus komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugoms atlikti; konkurencingą procedūrą įvykdyti tokiu būdu, kad ji būtų prieinama visiems norintiems bei galintiems teikti komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugas ūkio subjektams. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje numatyta Savivaldybės teisė esant tam tikroms sąlygoms sudaryti sutartis, netaikant šiame įstatyme numatytų viešųjų pirkimų procedūrų, negali būti taikoma tokiu būdu, kad paneigtų Konstitucijos 46 straipsnyje ir Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje numatytus konkurencijos apsaugos reikalavimus.

32. Atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjo prašymu, pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis dėl prašymo pagrįstumo, nurodo, jog pavesdamas UAB „Pakruojo komunalininkas“ teikti komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugas, pagrįstai ir teisėtai vadovavosi Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalimi ir neprivalėjo organizuoti konkurso ar kitos konkurencingos atrankos procedūros bei tikrinti, ar yra kitų atliekų tvarkymo paslaugas Savivaldybės teritorijoje norinčių teikti ūkio subjektų.

33. Atsižvelgiant į šioje byloje nagrinėjamas teisiškai reikšmingas aplinkybes, konstatuotina, kad šioje byloje yra taikytinos teisės aktų normos, galiojusios 2012 m. Savivaldybės sprendimo priėmimo ir 2013 m. Sutarties sudarymo metu, ir tikrintina, ar šios normos buvo aiškios atsakovui būtent tuo metu.

34. 2012 m. Savivaldybės sprendimo priėmimo ir 2013 m. Sutarties sudarymo metu galiojusi Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalis nustatė, jog šio įstatymo reikalavimai netaikomi pirkimams, jeigu perkančioji organizacija sudaro sutartį su atskirą juridinio asmens statusą turinčiu subjektu, kurį ji kontroliuoja kaip savo pačios tarnybą ar struktūrinį padalinį ir kuriame ji yra vienintelė dalyvė (arba įgyvendina valstybės ar savivaldybės, kaip vienintelės dalyvės, teises ir pareigas), ir jeigu kontroliuojamas subjektas ne mažiau kaip 90 procentų pardavimo pajamų per paskutinius finansinius metus (arba per laiką nuo subjekto įsteigimo dienos, jeigu subjektas vykdė veiklą mažiau kaip vienus finansinius metus) gauna iš veiklos, skirtos perkančiosios organizacijos poreikiams tenkinti ar perkančiosios organizacijos funkcijoms atlikti. Pirkimas šioje dalyje nurodytu būdu gali būti pradedamas tik gavus Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimą. Viešųjų pirkimų tarnyba sprendimą dėl sutikimo priima ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo perkančiosios organizacijos motyvuoto kreipimosi gavimo Viešųjų pirkimų tarnyboje dienos dėl sutikimo pirkimą atlikti šioje dalyje nurodytu būdu. Viešųjų pirkimų tarnybos direktorius sprendimo dėl sutikimo priėmimo terminą gali pratęsti dar 20 darbo dienų. Jeigu per šioje dalyje nustatytą terminą Viešųjų pirkimų tarnyba nepateikia jokio atsakymo, laikoma, kad sutikimas gautas. Kreipimosi dėl sutikimo pirkimą atlikti šioje dalyje nurodytu būdu tvarką nustato Viešųjų pirkimų tarnyba. Siekiant užtikrinti tokių pirkimų kontrolę, perkančioji organizacija, tvirtindama šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nurodytus einamaisiais biudžetiniais metais planuojamų atlikti viešųjų pirkimų planus, juose pateikia informaciją apie planuojamus atlikti šioje dalyje nurodytus pirkimus, o per 30 dienų nuo ataskaitinių kalendorinių metų pabaigos Viešųjų pirkimų tarnybai jos nustatyta tvarka pateikia visų per kalendorinius metus atliktų šioje dalyje nurodytų pirkimų ataskaitas.

35. Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad viešojo administravimo subjektai, įgyvendindami pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu Lietuvos Respublikoje, privalo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, o 2 dalyje įtvirtinta, jog viešojo administravimo subjektams draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus.

36. Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 11 dalyje buvo nustatyta, kad savivaldybė ar savivaldybės pavedimu komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorius atrenka komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą teikiančius atliekų tvarkytojus įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 8 straipsnio 1 dalį savivaldybė yra atsakinga už viešųjų paslaugų teikimą gyventojams, o komunalinių atliekų tvarkymas yra viešoji paslauga (Atliekų tvarkymo įstatymo 2 str. 40 d.).

37. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad savivaldybė (vietos savivaldos institucijos, pareigūnai), įgyvendindama teisę pasirinkti, kaip bus teikiamos viešosios paslaugos, privalo užtikrinti, jog sprendimas viešųjų paslaugų teikimo vykdymą pavesti savo įsteigtam paslaugų teikėjui nepažeistų Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos sąžiningos konkurencijos laisvės, kurią įstatymo lygmenyje, be kita ko, atspindi ir yra skirtas ją užtikrinti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnis. Konstitucinis reikalavimas užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę negali būti vertinamas, kaip nepagrįstai ribojantis minėtą savivaldybių (vietos savivaldos institucijų) diskreciją. Vietos savivaldos įstatyme ir Konkurencijos įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą reikia taikyti sistemiškai. Vietos savivaldos įstatymas įtvirtino tik abstrakčią, bendro pobūdžio savivaldybės galimybę (subjektinę teisę kaip abstraktų elgesio modelį) pasirinkti keletą skirtingų būdų, kaip bus užtikrinamas viešųjų paslaugų teikimas. Tačiau Konkurencijos įstatymas nustatė šios galimybės (teisės) įgyvendinimo sąlygas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁸²²-2563/2011; kt.).

38. Pasisakydamas dėl Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog apskritai nėra draudžiama pavesti savivaldybės ar kelių savivaldybių įsteigtai įmonei teikti komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo paslaugas, tačiau tai turėtų būti daroma tik išimtiniais atvejais, kai dėl objektyvių priežasčių nėra galimybės užtikrinti šių paslaugų teikimo nepertraukiamumo, geros kokybės ir prieinamumo, t. y. savivaldybės, organizuodamos komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo paslaugų teikimą, pirmiausia turi organizuoti konkursą ar kitą konkurencingą procedūrą, o reikalavimas komunalinių atliekų naudojimo ir / arba šalinimo paslaugų teikėjus atrinkti konkurso ar kitu konkurencingos procedūros būdu gali būti nevykdomas tik dėl objektyvių priežasčių, kurias galėtų atitikti situacija, kai atitinkamoje rinkoje nėra kitų ūkio subjektų, galinčių teikti komunalinių atliekų naudojimo ir / arba šalinimo paslaugas, atitinkančias nepertraukiamumo, geros kokybės ir prieinamumo kriterijus. Vietos savivaldos institucijoms, kaip ir kitoms institucijoms, veikiančioms viešojo administravimo srityje, tenka pareiga pagrįsti savo sprendimus (žr. 2015 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1581-502/2015). Šioje nutartyje taip pat konstatuota, kad savivaldybių sprendimų priėmimo ir / arba sudarytų sutarčių sudarymo – pavedimo be konkurso regioniniams atliekų tvarkymo centrams teikti komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo paslaugas – imperatyvas negali būti kildinamas iš Vietos savivaldos, Atliekų tvarkymo, Viešųjų pirkimų įstatymų nuostatų.

39. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas analogiško pobūdžio bylas, laikosi pozicijos, kad Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje nustatyta galimybė esant tam tikroms sąlygoms sudaryti vidaus sandorius nereiškia, jog neturi būti paisoma Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje nustatytų konkurencijos apsaugos reikalavimų; sąžiningos konkurencijos pažeidimas gali būti pateisintas, jeigu nustatoma, kad skirtingų konkurencijos sąlygų nebuvo įmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus, Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje numatyta išimtis taikytina tik tais atvejais, kai reikalavimas numatytas Lietuvos Respublikos įstatymuose ar jam prilygstančiuose kituose teisės aktuose (žr., pvz., 2017 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-215-552/2017).

40. Šiai bylai taip pat reikšminga ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimo 2019 m. spalio 3 d. byloje C-285/18 pateikti išaiškinimai, kad nedraudžiama nacionalinės teisės nuostata, kurioje valstybė narė vidaus sandorio sudarymą, be kita ko, susieja su sąlyga, kad viešojo pirkimo sutarties sudarymas neleistų užtikrinti teikimų paslaugų kokybės, jų prieinamumo ar nepertraukiamumo, jeigu etape iki viešojo pirkimo sutarties sudarymo pasirenkant konkretų paslaugų teikimo būdą paisoma vienodo požiūrio, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo principų.

41. Nagrinėjamu atveju atsakovas 2012 m. Nutarimu būtent ir buvo įpareigotas pašalinti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimus, šis nutarimas nebuvo nuginčytas ar panaikintas, jame išsamiai atsakovui buvo išaiškinta pareiga laikytis Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimų (53 punkte nurodyta ir tai, kad joks įstatymas, įskaitant ir Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalies nuostatas, nenumatė Savivaldybei pareigos organizuoti komunalinių atliekų surinkimą ir vežimą konkurenciją tarp ūkio subjektų eliminuojančiu būdu, pažeidžiančiu Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus), tačiau atsakovas, vykdydamas šį nutarimą, nesiėmė priemonių, kad konkurencingos procedūros būdu būtų atrinktas ūkio subjektas ar subjektai komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugoms atlikti, t. y. būtų laikomasi Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimų. Dėl to pagrįstai konstatuota, kad atsakovas neįvykdė 2012 m. Nutarimu nustatytų įpareigojimų.

42. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad priimdamas 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. T-315, nesiekė (nesiekia) pažeisti sąžiningos konkurencijos laisvės, iškreipti komunalinių atliekų tvarkymo rinkos ar jos monopolizuoti, diskriminuoti minėtos rinkos dalyvius, o Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies išimtis turi būti taikoma dėl to, kad atsakovas siekė užtikrinti komunalinių atliekų surinkimo paslaugos tiekimo nepertraukiamumą ir kokybę, nes kitaip nebuvo galimybės užtikrinti šių paslaugų teikimo nepertraukiamumo, geros kokybės ir prieinamumo, tačiau šie argumentai nepagrįsti jokiais byloje pateiktais įrodymais, todėl šie deklaratyvūs argumentai nepripažintini pagrįstais ir paneigiančiais pirmosios instancijos teismo išvadą dėl ginčo esmės.

43. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, ir nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo ir patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

44. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes ginčui išspręsti, teisingai išaiškino ir pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, t. y. pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas tiek galiojančios teisės, tiek ir bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, todėl sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Pakruojo rajono savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Stasys Gagys

Dalia Višinskienė