Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų Kauno miesto savivaldybės ir Kauno savivaldybės įmonės „Kapinių priežiūra“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų Kauno miesto savivaldybės ir Kauno savivaldybės įmonės „Kapinių priežiūra“ skundus atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai (tretieji suinteresuoti asmenys: Kauno miesto savivaldybės administracija, Kauno miesto savivaldybės taryba ir Laidojimo paslaugų asociacija) dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjai Kauno miesto savivaldybė (toliau – ir Savivaldybė) ir Kauno savivaldybės įmonė (toliau – ir SĮ) „Kapinių priežiūra“ (toliau – ir Įmonė) (toliau kartu – ir pareiškėjai) atitinkamai 2016 m. gegužės 23 d. ir 2016 m. gegužės 26 d. kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir atsakovas, Konkurencijos taryba) 2016 m. gegužės 2 d. nutarimą Nr. 2S-4/2016 „Dėl Kauno miesto savivaldybės sprendimų, susijusių su Kauno miesto kapinių priežiūros ir laidojimo paslaugų teikimo organizavimu, atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams“ (toliau – ir Nutarimas).

2. Pareiškėjas Savivaldybė savo skunde tvirtino, kad Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo, Lietuvos Respublikos žmonių palaikų laidojimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo nuostatos įgalina savivaldybes spręsti, kokiu konkrečiai būdu bus organizuojamas ritualinių paslaugų teikimo užtikrinimas ir kapinių priežiūros organizavimas. Siekdama užtikrinti, jog šios viešosios paslaugos būtų prieinamos, teikiamos nuolat ir geros kokybės, Savivaldybės taryba 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. T-701 bei 2015 m. spalio 20 d. sprendimu Nr. T-565 nutarė pasirašyti sutartis su Savivaldybės kontroliuojama įmone – SĮ „Kapinių priežiūra“. Prieš priimant šiuos sprendimus ir pasirašant sutartis, buvo kreiptasi į Viešųjų pirkimų tarnybą dėl sutikimų sudaryti vidaus sandorius, kuri tokius sutikimus davė, konstatuodama, kad Įmonė atitinka abi imperatyvias sąlygas, nustatytas Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje. Be to, su Savivaldybės tarybos sprendimo projektais bei jų aiškinamaisiais raštais buvo susipažinęs ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovas Kauno apskrityje, kuris dalyvavo Savivaldybės tarybos posėdžiuose, tačiau jis nei pastabų, nei teikimo nepateikė.

3. Savivaldybė nesutiko su atsakovo išvadomis, jog minėti sprendimai yra traktuotini kaip suteikiantys privilegijas arba diskriminuojantys atskirus ūkio subjektus ir sudarantys skirtingas konkurencijos sąlygas. Savivaldybės teigimu, Konkurencijos taryba nenustatė visų ginčui reikšmingų aplinkybių, SĮ „Kapinių priežiūra“ nepagrįstai prilygino privačių asmenų kontroliuojamoms įmonėms. SĮ „Kapinių priežiūra“ yra savivaldybės įmonė, veikianti pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymą, todėl tokios teisinės formos juridinio asmens veikla yra neatsiejamai susijusi su jo steigėjo funkcijomis, toks juridinis asmuo atsako už savo prievoles Savivaldybės turtu, į šį turtą gali būti nukreiptas išieškojimas, įmonės 100 proc. įstatinio kapitalo savininkė yra Savivaldybė. Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 17 dalies prasme Savivaldybė ir Įmonė sudaro vieną subjektą. Tai, jog viešosios valdžios institucijos pavedimas teikti viešąją paslaugą savo 100 proc. kontroliuojamai įmonei turėtų būti prilyginamas tai situacijai, kai viešosios vadžios institucija pati teikia atitinkamą paslaugą, yra pripažįstama ir Europos Sąjungos teisėje. Toks santykis tarp Savivaldybės ir kontroliuojamo juridinio asmens atitinka santykį tarp Savivaldybės ir jos struktūrinio darinio (ar pavienio darbuotojo), o ne išimtinai sutartinius santykius tarp savarankiškų juridinių asmenų. Savivaldybės įsitikinimu, Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis neapima tų situacijų, kuomet vietos savivaldos institucija nusprendžia jai tiesiogiai pavestas funkcijas teikti pati, per savo 100 proc. kontroliuojamą įmonę, tačiau atsakovas į šiuos jam pateiktus paaiškinimus neatsižvelgė. Be to, Savivaldybės teigimu, atsakovas neįvertino ir aplinkybės, kad Savivaldybė tokiais veiksmais, vykdydama savarankiškas funkcijas viešųjų paslaugų teikimo srityje, siekė ne ekonominės ar komercinės naudos, o užtikrinti savivaldybės bendruomenės viešojo intereso poreikius, t. y. tinkamą ritualinių paslaugų teikimo užtikrinimą ir kapinių priežiūros organizavimą, todėl tokių viešųjų paslaugų teikimas negali būti vertinamas vien per ūkinės veiklos efektyvumo kriterijų. Suvaržius savivaldybių laisves pasirinkti šių funkcijų įgyvendinimo būdus ir formas, gali susidaryti situacijos, kai privačių tiekėjų karteliniais ar kitokiais susitarimais bus ribojama konkurencija ir taip neproporcingai didinama viešųjų paslaugų kaina.

4. Pareiškėjas SĮ „Kapinių priežiūra“ savo skunde tvirtino, kad Nutarimas yra nepagrįstas, nes atsakovas: 1) tinkamai nenustatė realios situacijos rinkoje, nepagrįstai laikė tam tikrus ūkio subjektus Įmonės konkurentais, netinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, ignoravo įrodymus, kurie prieštarauja jo padarytoms išvadoms; 2) nepagrįstai laikė, jog Savivaldybė negalėjo priimti ginčijamų sprendimų, neįvertino, jog teisės aktai Savivaldybei suteikia teisę priimti skundžiamus sprendimus; 3) priimtu Nutarimu paneigė Savivaldybei įstatymu suteiktą diskrecijos teisę. Įmonė, remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymėjo, jog Konkurencijos įstatymas draudžia ne bet kokią diskriminaciją, o tik tą, kuri sąlygoja ar gali sąlygoti konkurencijos sąlygų skirtumus atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems subjektams. Nutarime yra išskirtos dvi rinkos – kapinių priežiūros paslaugų bei žmogaus palaikų pirminio vežimo ir laikymo paslaugų, todėl atsakovas turėjo vertinti, ar šiose rinkose yra konkurentų, kurie konkuruoja ar realiai galėtų konkuruoti. Įmonės nuomone, tam, kad būtų nustatyti konkurentai, turėjo būti vertinami ūkio subjektai, kurie būtų suinteresuoti bei pajėgūs teikti ne vien laidojimo paslaugą, bet ir kapinių priežiūros paslaugas, t. y. vykdyti šias paslaugas kaip vieną paslaugų paketą. Įmonė tokią išvadą priėjo įvertinusi Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 41 punkto, Žmonių palaikų laidojimo įstatymo 2 straipsnio 5 ir 15 punktų, 31 straipsnio, 26 straipsnio 1 dalies, Kapinių priežiūros organizavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Vyriausybės 2008 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1207 (toliau – ir Tvarkos aprašas), 5 ir 8 punktų, Kauno miesto kapinių tvarkymo ir žmonių palaikų laidojimo taisyklių, patvirtintų Kauno miesto savivaldybės tarybos 2010 m. liepos 23 d. sprendimu Nr. T-474 (toliau – ir Laidojimo taisyklės), 52¹ punkto nuostatas. Įmonės teigimu, Konkurencijos taryba tyrimo metu nesurinko pakankamai objektyvių duomenų, jog rinkoje egzistuoja konkurencija, ką patvirtina 2014 m. rugsėjo 22 d. Laidojimų paslaugų asociacijos pareiškimas, apklaustųjų atsakymai į Konkurencijos tarybos užklausas, Laidojimo paslaugų asociacijos pirmininko pasisakymas 2015 m. lapkričio 6 d. vykusio posėdžio metu.

5. Įmonė teigė, jog vertinant konkurentų buvimą / nebuvimą rinkoje, buvo svarbu vertinti teikiamų paslaugų apimtis (kapinių skaičių, užimamą plotą), kapinių priežiūros organizavimo paslaugų vientisumą, jų savalaikiškumą ir kokybę bei įgytą patirtį šioje srityje. Įmonė yra įgijusi didelį patirtį teikdama tokio pobūdžio paslaugas, turi tam reikalingus žmogiškuosius resursus, investavo į darbo priemones. Be to, Konkurencijos taryba, apibrėždama prekės (paslaugos) rinką, turėjo analizuoti paklausos ir pasiūlos pakeičiamumą, tačiau šių aplinkybių netyrė ir nevertino. Įmonės vertinimu, atsakovas, neturėdamas objektyvių duomenų, kad rinkoje egzistuoja kitų kapinių priežiūros paslaugas galinčių (ar bent jau suinteresuotų) teikti ūkio subjektų, nepagrįstai nusprendė, jog rinkoje egzistuoja konkurencija. Vien tik ta aplinkybė, kad keli asmenys, galbūt siekiantys monopolizuoti ritualinių paslaugų rinką, yra suinteresuoti tik maža apimtimi paslaugų teikimo, nepašalina pareigos Konkurencijos tarybai visapusiškai ir objektyviai nustatyti visas su ginču susijusias aplinkybes, be kita ko, ir konkurentus kapinių priežiūros paslaugų teikimo rinkoje. Galimybės teikti kapinių priežiūros ir laidojimo paslaugas atskirai ar dalinti tam tikromis zonomis nėra, kadangi tai būtų sudėtinga techniškai padaryti ir ekonomiškai nenaudinga. Paskyrus keletą ar net keliolika kapinių prižiūrėtojų, administravimo kaštai išaugtų, o tai reiškia, kad Savivaldybė patirtų didesnes išlaidas, dėl ko būtų pažeidžiamas ir viešasis interesas bendrąja prasme. Be to, Įmonė akcentavo, kad tuo atveju, jeigu būtų paskirtas kitas asmuo šioms paslaugoms teikti, jis būtų privilegijuotas, kadangi Įmonė jau atliko dideles ilgalaikes investicijas į Kauno mieste veikiančias kapines (investicijos į naujų kolumbariumų įrengimą, vandentiekio trasas, takelius ir kt.).

6. Įmonė tvirtino, kad Savivaldybė, vadovaudamasi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir  Teisingumo Teismas) praktika, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 29 d. apžvalga, 2010 m. kovo 2 d. įsigaliojusia nauja Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalies redakcija, pagrįstai sudarė vidaus sandorius su Įmone, nes pareiškėjai atitinka visus vidaus sandoriui keliamus reikalavimus: 1) Įmonė yra 100 proc. kontroliuojama Savivaldybės; 2) virš 90 proc. pardavimo pajamų yra gaunama iš veiklos, susijusios su savivaldybės funkcijomis; 3) sandoriams sudaryti yra gauti Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimai. Ginčo, jog Įmonės teikiamos paslaugos yra išskirtinai viešosios paslaugos, nėra, su Įmonė sudarytomis sutartimis išimtinai siekiama įgyvendinti viešąjį administravimą ir tenkinti viešąjį interesą, įgyvendinant Savivaldybei įstatymu pavestas funkcijas.

7. Įmonė atkreipė dėmesį į tai, kad viešųjų pirkimų teisiniam reguliavimui būdingas ir dispozityvumo principas. Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalis nenustato ribojimo sudaryti vidaus sandorį tuo atveju, jeigu atitinkamas (panašias) paslaugas, dėl kurių sudaromas vidaus sandoris, rinkoje teikia ir kiti fiziniai ar juridiniai asmenys, todėl, konstatuojant Konkurencijos įstatymo pažeidimus, nepakanka vien tik konstatuoti vidaus sandorio formą. Konkurencijos įstatymo reikalavimai visada pažeidimu traktuoti bet kokią be konkurso sudaromą sutartį, t. y. taip, kaip tokie reikalavimai buvo įvertinti Nutarime, prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 2 daliai, 9 straipsnio 1 daliai, 16 straipsnio 2 dalies 21 ir 26 punktams. Atsakovo išvados yra formalios ir suformuluotos neįsigilinus į tarp viešosios valdžios institucijų ir jos kontroliuojamos įmonės susiklosčiusių santykių pobūdį bei realią rinkos padėtį, vykdant išimtines Savivaldybės funkcijas, užtikrinant ritualinių paslaugų teikimą ir kapinių priežiūrą bei Savivaldybės teritorijoje mirusių žmonių pirminį palaikų vežimą ir laikymą.

8. Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepime į pareiškėjų skundus prašė juos atmesti.

9. Atsakovas atsiliepime į skundus pakartojo Nutarime išdėstytus argumentus. Jo teigimu, Nutarime pagrįstai konstatuota, jog Įmonė buvo privilegijuojama, o kiti ūkio subjektai – diskriminuojami, jame nustatytos ir tinkamai įvertinos visos reikšmingos aplinkybės. Įvertinęs kapinių priežiūros ir laidojimo paslaugų teisinį reglamentavimą, pareiškėjų sudarytų paslaugų teikimo sutarčių turinį, pareiškėjų ir kitų subjektų pateiktus paaiškinimus tyrimo metu, atsakovas apibrėžė kapinių priežiūros rinką, kuri apėmė neatpažinto ar vienišo žmogaus palaikų ir visų žmonių palaikų laidojimą bei žmogaus palaikų pirminio vežimo ir laikymo rinkas. Atsakovo nuomone, pareiškėjai įrodinėjimo naštą jam perkėlė nepagrįstai, reikalaudami pagrįsti, kad buvo kitų ūkio subjektų, kurie būtų teikę paslaugas būtent tokia apimtimi, kokia Savivaldybė jas pavedė teikti Įmonei, arba kad tokių ūkio subjektų turėjo būti daugiau nei jų nustatė Konkurencijos taryba. Šiuo atveju pareiga savo sprendimais nesukurti skirtingų konkurencijos sąlygų atitinkamoje rinkoje tenka Savivaldybei, tačiau ji be konkurso ar kitos konkurencingos procedūros, net nevertinusi kitų ūkio subjektų galimybių siekti teikti kapinių priežiūros, laidojimo bei žmogaus palaikų pirminio vežimo ir laikymo paslaugas, atitinkamų paslaugų teikimą pavedė savo kontroliuojamai įmonei.

10. Atsakovas nurodė, jog, apibrėžiant atitinkamą rinką galimo Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimo atveju, nėra būtinas detalus atitinkamos rinkos apibrėžimas, jeigu yra įmanoma nustatyti, kad ūkio subjektai konkuruoja ar galėtų konkuruoti nesant diskriminacinių ir sąžiningos konkurencijos sąlygų neatitinkančių ribojimų. Atsakovo vertinimu, Įmonė skunde pateikė tik formalius argumentus, jog atsakovas, apibrėždamas atitinkamas rinkas, turėjo vertinti ir kitas aplinkybes bei surinkti daugiau duomenų, tačiau ji visiškai nepaaiškino ir nepateikė motyvų, kuo atsakovo pateikti atitinkamų rinkų apibrėžimai yra klaidingi ir nesudaro pagrindo tinkamai įvertinti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimą. Įmonės argumentai, kad kiti ūkio subjektai būtų suinteresuoti teikti tik dalį, bet ne visas Įmonei pavestas paslaugas, arba kad kapinių priežiūros rinka neva yra nekonkurencinga, nepaneigia Nutarime padarytų išvadų. Konkurencijos taryba Nutarime išskyrė kapinių priežiūros rinką bei žmogaus palaikų pirminio vežimo ir laikymo prekės rinką, atsižvelgusi į nustatytas faktines aplinkybes ir į tai, kad šios paslaugos teikiamos kartu. Nutarimo 15 ir 24 pastraipose nustatyta, kad būtų ūkio subjektų, kurie norėtų ir galėtų teikti visas ar kiekvieną atskirai iš minėtų paslaugų, bei galėtų dėl jų konkuruoti su Įmone. Atsakovas taip pat nesutiko su Įmonės teiginiais, jog atitinkamos rinkos apibrėžimas savaime lemia, jog jos dalyviais gali būti laikomi tik ūkio subjektai, kurie teikia visas paslaugas ir būtinai tokia apimtimi, kokia nusprendė Savivaldybė. Atsakovas manė tinkamai nustatęs potencialius konkurentus, kurie dėl paslaugų pavedimo Įmonei buvo diskriminuoti. Įmonė, vadovaudamasi Laidojimo taisyklių 52¹ punktu, tvirtino, kad kapinių prižiūrėtojas organizuoja laidojimą, įskaitant ir kapo duobės iškasimą, tačiau, atsakovo nuomone, ši nuostata nelaikytina paneigiančia Konkurencijos tarybos išvadas, kadangi šios taisyklės yra priimtos pačios Savivaldybės, o jokie kiti Įmonės išvardyti teisės aktai nenustato, jog kapinių priežiūros paslaugos privalo būti teikiamos kartu su neatpažinto ar vienišo žmogaus palaikų ir visų žmonių palaikų laidojimu. Atsakovo vertinimu, Savivaldybė ne tik užkirto kelią kitiems ūkio subjektams, norintiems ir galintiems teikti laidojimo (kapo duobės kasimo) bei žmogaus palaikų pirminio vežimo ir laikymo paslaugas Kauno mieste, konkuruoti tarpusavyje ir su Įmone, bet ir nepagrįstai panaikino galimybę vartotojams rinktis paslaugos teikėją. Nėra pagrindo manyti, jog atskiros kapinės negalėtų būti prižiūrimos vieno ar kelių ūkio subjektų, atrinktų konkurencingos procedūros būdu.

11. Atsakovas teigė, jog Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimai sudaryti vidaus sandorius ar Vyriausybės atstovo veiksmai nepanaikina Savivaldybės pareigos vadovautis sąžiningos konkurencijos imperatyvais, kurie šiuo atveju buvo pažeisti. Teisė konstatuoti Konkurencijos įstatymo pažeidimą pagal kompetenciją yra priskirta Konkurencijos tarybai ir teismams. Atsakovas Nutarimo 90–98 pastraipose detaliai pasisakė dėl vidaus sandorio išimties santykio su Konkurencijos įstatymo reikalavimų taikymu, tačiau pareiškėjos skunduose šiuos argumentus ir aktualią susiformavusią teismų praktiką visiškai ignoruoja ir cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009–2011 m. bylas, kuriose net nebuvo nagrinėtas vidaus sandorio ir konkurencijos teisės santykis. Atsakovas neneigė vidaus sandorio doktrinos ar savivaldybių teisės sudaryti vidaus sandorį, tačiau pažymėjo, kad toks sandoris negali būti sudarytas, jeigu pažeidžiami Konkurencijos įstatymo reikalavimai.

12. Atsakovas teigė, jog, nacionalinėje teisėje įtvirtinus vidaus sandorio doktriną, yra taikomi nacionaliniuose teisės aktuose ir teismų praktikoje suformuluoti reikalavimai, todėl nėra pagrindo svarstyti pareiškėjų argumentus dėl vidaus sandorių reglamentavimo Europos Sąjungos teisėje. Kita vertus, Teisingumo Teismo praktikoje pripažįstamas griežtas vidaus sandorių taikymas, nes pagrindinis Europos Sąjungos teisės taisyklių dėl viešųjų pirkimų tikslas yra sudaryti sąlygas neiškraipytai konkurencijai visose valstybėse narėse darbų atlikimo, prekių tiekimo ir paslaugų teikimo srityse, o jų išimtys turi būti taikomos siaurai.

13. Atsakovas tvirtino, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, jog Savivaldybė būtų vykdžiusi ūkinę veiklą, nes tai vykdo Įmonė, todėl šie subjektai nelaikytini vienu ūkio subjektu konkurencijos teisės prasme. Atsakovas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad ginčo sutartyse numatyta, jog už visas Įmonės teikiamas paslaugas yra mokami nustatyti įkainiai, todėl nėra aišku, ar Įmonė padarė ir kokiu pagrindu padarė visas jos skunde nurodomas investicijas, nes jokios išvardytos investicijos jai nebuvo pavestos, be to, investicijų atlikimas nepaneigia, jog Savivaldybė, be konkurso ar kitos konkurencingos procedūros Įmonei pavesdama teikti paslaugas, privilegijavo šią įmonę kitų ūkio subjektų atžvilgiu. Esant investicijų poreikiui, Savivaldybė turi išspręsti šiuos klausimus taip, kad nebūtų apribota konkurencija.

14. Atsakovas laikė nepagrįstais Savivaldybės teiginius, kad, vykdydama savarankiškąsias savo funkcijas, ji užtikrina viešojo intereso poreikius, kitiems ūkio subjektams vykdyti Įmonės veiklą nėra ekonominės naudos, o Įmonės paslaugų kokybė ar kainos yra tinkamesnės nei kitų ūkio subjektų. Atsakovas tvirtino neneigiantis ir neribojantis savivaldybių teisės steigti viešųjų paslaugų teikėjus, tačiau tai nereiškia, jog, įsteigus tokį ūkio subjektą, galima jį privilegijuoti išimtinai pavedant paslaugų teikimą. Tai, kad Įmonė yra įkurta teikti viešąsias paslaugas arba kad jos tikslas nėra pelno siekimas, nepateisina Savivaldybės sprendimų be konkurencingos procedūros tik Įmonei suteikti teisę teikti kapinių priežiūros, laidojimo, įskaitant ir neatpažinto ar vienišo žmogaus palaikų laidojimo, bei žmogaus palaikų pirminio vežimo ir laikymo paslaugas. Įvertinus Įmonės veiklą, nėra pagrindo teigti, kad ji nelaikytina ūkine veikla arba kad Įmonė nelaikytina ūkio subjektu. Nors Įmonės veikla tam tikrais aspektais yra reglamentuojama kitaip nei privačių ūkio subjektų, tai nepaneigia, jog ji gali konkuruoti su kitais ūkio subjektais, tad nėra pagrindo teigti, kad pažeidžiamas lygiateisiškumo principas. Atsakovas, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2015 m. sausio 15 d. nutarime pateiktais išaiškinimais, akcentavo, kad, nors įstatymai ir suteikia galimybę savivaldybėms nuspręsti dėl viešųjų paslaugų teikimo būdo, toks pasirinkimas negali prieštarauti Konkurencijos įstatymo reikalavimams. Šiuo atveju Savivaldybė savo sprendimais iš esmės monopolizavo rinką Įmonės atžvilgiu, o kitus suinteresuotus paslaugų teikimu ūkio subjektus diskriminavo, taip sudarydama skirtingas konkurencijos sąlygas.

II.

15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 27 d. sprendime pareiškėjų Kauno miesto savivaldybės ir SĮ „Kapinių priežiūra“ skundus atmetė.

16. Teismas nustatė, kad SĮ „Kapinių priežiūra“ yra savivaldybės įmonė, kurios veiklos tikslas – atlikti Vietos savivaldos įstatyme reglamentuotas viešojo administravimo funkcijas (ritualinių paslaugų teikimo užtikrinimą ir kapinių priežiūros organizavimą), Tvarkos apraše nustatytas kapinių prižiūrėtojo funkcijas, teikti laidojimo paslaugas fiziniams ir juridiniams asmenims, vykdyti miesto kapinių priežiūrą ir organizuoti kapinių plėtrą.

17. Savivaldybės taryba 2008 m. gruodžio 18 d. priėmė sprendimą Nr. T-644, kuriame nusprendė paskirti Įmonę Kauno miesto viešųjų kapinių prižiūrėtoju, įpareigoti Administracijos direktorių parengti ir pasirašyti su Įmone Kauno miesto viešųjų kapinių priežiūros sutartį. Įmonė ir Administracijos direktorius 2008 m. gruodžio 31 d. sudarė Kauno miesto viešųjų kapinių priežiūros sutartį Nr. 201-2-2689, pagal kurią Savivaldybė pavedė Įmonei Kauno viešosiose kapinėse atlikti kapinių prižiūrėtojo funkcijas bei laidoti neatpažintus ir vienišus asmenis neterminuotam laikotarpiui. Savivaldybės taryba 2010 m. liepos 23 d. patvirtino Laidojimo taisykles. Savivaldybės taryba 2012 m. spalio 4 d. sprendimu Nr. T-524 ir 2013 m. gegužės 8 d. sprendimu Nr. T-303 patvirtino Įmonės teikiamų atlygintinių paslaugų kainas.

18. Vyriausybės atstovas Kauno apskrityje 2012 m. spalio 19 d. pateikė reikalavimą Nr. 8-38, kuriuo pareikalavo Savivaldybės administracijos direktorių neatidėliojant įgyvendinti Žmonių palaikų laidojimo įstatymo 31 straipsnio nuostatas ir užtikrinti, kad Savivaldybės gyventojai turėtų galimybę pasirinkti laidojimo paslaugų (tarp jų – kapo duobės iškasimo ir užkasimo paslaugų) teikėją Savivaldybės teritorijoje esančiose kapinėse, o Savivaldybės merą – neatidėliojant įgyvendinti Vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 11 punktą – įpareigoti SĮ „Kapinių priežiūra“ vadovą įmonės veikloje vadovautis teisės aktais, reglamentuojančiais kapinių priežiūrą ir veikti išimtinai Savivaldybės suteiktų įgaliojimų ribos.

19. Savivaldybės taryba 2012 m. spalio 25 d. patvirtino Tvarkos aprašą.

20. Administracija 2012 m. lapkričio 7 d kreipėsi į Viešųjų pirkimų tarnybą dėl leidimo sudaryti vidaus sandorį su Įmone dėl Savivaldybės teritorijoje mirusių žmonių palaikų vežimo ir laikymo paslaugų teikimo. Viešųjų pirkimų tarnyba 2012 m. gruodžio 3 d davė sutikimą Administracijai dėl vidaus sandorio sudarymo.

21. Savivaldybės taryba 2012 m. gruodžio 20 d. priėmė sprendimą Nr. T-701, kuriuo nusprendė pavesti Administracijos direktoriui sudaryti su Įmone sutartį dėl Savivaldybės teritorijoje mirusių žmonių palaikų vežimo ir laikymo paslaugų teikimo pagal patvirtintus įkainius ir patvirtinti Savivaldybės teritorijoje mirusių žmonių palaikų vežimo ir laikymo paslaugų įkainius.

22. Savivaldybės tarybos 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. T-702 buvo pakeistos ir papildytos Laidojimo taisyklės, kurių 52¹ punkte įtvirtinta, kad laidojimą organizuoja ir už jį atsako Savivaldybės paskirtas kapinių prižiūrėtojas Kauno miesto viešųjų kapinių priežiūros sutartyje nustatyta tvarka.

23. Įmonė ir Administracijos direktorius 2013 m. sausio 10 d. sudarė neterminuotą Kauno miesto savivaldybės teritorijoje mirusių žmonių palaikų vežimo ir laikymo paslaugų teikimo sutartį Nr. SR-0036. Savivaldybė su Įmone 2013 m. sausio 29 d., 2014 m. sausio 30 d. ir 2014 m. kovo 31 d. susitarimais susitarė pakeisti Kauno miesto viešųjų kapinių priežiūros sutartį Nr. 201-2-2689.

24. Administracija 2014 m. kovo 14 d. raštu Nr. (33.194)2-1707 kreipėsi į Viešųjų pirkimų tarnybą, prašydama leisti Kauno miesto viešųjų kapinių administravimo, priežiūros ir neatpažinto ar vienišo žmogaus palaikų laidojimo paslaugų pirkimą Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje nustatytu būdu su Įmone. Viešųjų pirkimų tarnyba 2014 m. gegužės 30 d. raštu Nr. 4S-1778 davė sutikimą Administracijai sudaryti vidaus sandorį su Įmone.

25. Konkurencijos taryba 2014 m. gruodžio 18 d. nutarimu Nr. 1S-192/2014 pradėjo tyrimą dėl Savivaldybės sprendimų, susijusių Kauno miesto kapinių priežiūros ir laidojimo paslaugų teikimo organizavimu, atitikties Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams. Konkurencijos tarybos Viešųjų subjektų priežiūros skyrius 2015 m. rugpjūčio 14 d. pranešimu Nr. 5S-16/2015 pateikė pasiūlymus Konkurencijos tarybai pripažinti prieštaraujančius Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams atitinkamus Savivaldybės tarybos sprendimus ir jų pagrindu sudarytas sutartis; pranešime taip pat siūloma įpareigoti Savivaldybę panaikinti atitinkamus sprendimus. Pareiškėjai 2015 m. rugsėjo mėn. Konkurencijos tarybai pateikė savo nuomonę dėl padarytų išvadų ir nurodė, kad su tyrimo išvadomis nesutinka.

26. Viešųjų pirkimų tarnyba 2015 m. spalio 1 d. priėmė sprendimą Nr. 4S-3312 dėl sutikimo, kad Administracija Kauno miesto viešųjų kapinių administravimo, priežiūros ir neatpažinto ar vienišo žmogaus palaikų laidojimo paslaugų pirkimą atliktų Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje nustatytu būdu, sudarant sutartį su Įmone.

27. Savivaldybės taryba 2015 m. spalio 20 d. priėmė sprendimą Nr. T-565, kuriuo nusprendė pritarti, jog su Įmone būtų sudaryta sutartis dėl Kauno miesto viešųjų kapinių administravimo, priežiūros ir neatpažinto ir vienišo žmogaus palaikų laidojimo paslaugų pirkimo pagal jame nustatytus įkainius, įgalioti šią Sutartį parengti ir pasirašyti Administracijos direktorių. Šiuo sprendimu taip pat pripažintas netekusiu galios Savivaldybės tarybos sprendimas Nr. T-644 bei nutraukta Kauno miesto viešųjų kapinių priežiūros sutartis Nr. 201-2-2689. Įmonė ir Administracijos direktorius 2015 m. lapkričio 6 d. sudarė naują sutartį Nr. SR-1977, pagal kurią Savivaldybė pavedė Įmonei teikti Kauno miesto viešųjų kapinių administravimo, priežiūros ir neatpažinto ar vienišo žmogaus palaikų laidojimo paslaugas.

28. Konkurencijos taryba, atsižvelgusi į tyrimo metu nustatytas ir po jo baigimo naujai paaiškėjusias aplinkybes, 2015 m lapkričio 17 d. nutarime Nr. 2S-16/2016 nutarė atlikti papildomą tyrimą. Konkurencijos tarybos Viešųjų subjektų priežiūros skyrius 2016 m. vasario 18 d. pranešimu Nr. 5S-3/2016 pasiūlė Konkurencijos tarybai pripažinti pažeidžiančiais Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams Savivaldybės 2015 m. spalio 20 d. sprendimo Nr. T-565 2, 4 ir 5 punktus ir jų pagrindu 2015 m. lapkričio 6 d. sudarytą sutartį Nr. SR-1977, taip pat 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr. T-701 3 punktą ir jo pagrindu 2013 m. spalio 10 d. sudarytą sutartį Nr. SR-0036 bei pasiūlė įpareigoti Savivaldybę panaikinti arba pakeisti minėtų sprendimų nurodytus punktus ir jų pagrindu sudarytas sutartis. Pareiškėjai 2016 m. kovo mėn. pateikė savo nuomonę dėl pranešime padarytų išvadų ir nurodė, kad su tyrimo išvadomis nesutinka, joms nepritarė ir 2016 m. balandžio 12 d. vykusio Konkurencijos tarybos posėdžio metu.

29. Konkurencijos taryba 2016 m. gegužės 2 d. priėmė ginčijamą nutarimą Nr. 2S-4/2016, kurio 1 punktu pripažino pažeidžiančiais Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus: 1) Savivaldybės tarybos 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr. T-701 3 punktą; 2) Įmonės ir Savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. sausio 10 d. sudarytą Savivaldybės teritorijoje mirusių žmonių palaikų vežimo ir laikymo paslaugų teikimo sutartį Nr. SR-0036; 3) Savivaldybės tarybos 2015 m. spalio 20 d. sprendimo Nr. T-565 2 ir 4 punktus; 4) Įmonės ir Administracijos direktoriaus 2015 m. lapkričio 6 d. sudarytą Kauno miesto viešųjų kapinių administravimo, priežiūros ir neatpažintų ar vienišų žmonių palaikų laidojimo paslaugų teikimo sutartį Nr. SR-1977. Nutarimo 2 punktu Konkurencijos taryba nutarė įpareigoti Savivaldybę ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo Nutarimo paskelbimo Konkurencijos tarybos interneto svetainėje www.kt.gov.lt 1 punkte nurodytus sprendimus ir sutartis panaikinti ir organizuoti konkurencingas procedūras kapinių priežiūros, vienišo ir neatpažinto žmogaus palaikų laidojimo bei žmogaus palaikų pirminio vežimo ir laikymo paslaugų teikėjams parinkti. Nutarimas 2016 m. gegužės 3 d. paskelbtas Konkurencijos tarybos interneto tinklalapyje.

30. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir priėjo išvadas, kad: 1) Savivaldybė kapinių priežiūrą ir ritualinių paslaugų teikimą savo įsteigtai Įmonei galėjo pavesti tik tokiu atveju, jeigu įstatymų nustatyta tvarka atlikusi viešą tokio pobūdžio paslaugas teikiančių subjektų (tiek įsteigtų Savivaldybės, tiek kitos teisinės formos įmonių) atranką, nustatytų, kad nėra kitų asmenų, galinčių teikti kapinių priežiūros ir ritualines paslaugas, arba tokias paslaugas teikiant kitiems asmenims nebūtų užtikrinamas šios viešosios paslaugos nuolatinis teikimas, gera kokybė, prieinamumas; 2) Savivaldybė, kapinių priežiūros ir ritualines paslaugas teikiančių subjektų parinkimo procese taikydama Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalį, privalėjo įvertinti savo sprendimų įtaką sąžiningai konkurencijai ir, be kita ko, nepriimti sprendimų, kuriais teikiamos privilegijos arba diskriminuojami atskiri šioje rinkoje veikiantys ūkio subjektai ar jų grupės ir dėl kurių atsiranda arba gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams.

31. Teismas akcentavo, jog Savivaldybė, sudariusi sutartis su Įmone, jai pavedė teikti kapinių priežiūros ir ritualines paslaugas, t. y. Savivaldybės teritorijoje mirusių žmonių palaikų vežimo ir laikymo paslaugas bei Kauno miesto viešųjų kapinių administravimo, priežiūros ir neatpažinto ar vienišo žmogaus palaikų laidojimo paslaugas, be jokios išankstinės viešos atrankos. Teismas taip pat nustatė, kad Savivaldybės teritorijoje teikti tokio pobūdžio paslaugas būtų suinteresuota uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Rimtis“, kuri 2014 m. rugsėjo 10 d. rašte Nr. 1409/76 aiškiai nurodė, kad bendrovė teikia visas laidojimo paslaugas, kurios apima žmogaus palaikų pirminį vežimą, laikymą, paruošimą šarvoti, šarvojimą, žmogaus palaikų vežimą laidoti, laidojimą ir kt., bei kad būtų suinteresuota teikti žmonių palaikų laidojimui skirto kapo kasimą, pirminį žmogaus palaikų vežimą, dalyvauti visuose konkursuose, susijusiuose su laidojimo paslaugų teikimu ir kitose konkurencingose procedūrose dėl kapinių prižiūrėtojo parinkimo Savivaldybės teritorijoje, jei tokios procedūros būtų rengiamos. Be to, Savivaldybės administracija po viešojo pirkimo procedūros su UAB „Praradimas“ anksčiau, t. y. 2009 m. spalio 22 d., buvo sudariusi sutartį vienišų ir neatpažintų žmonių palaikų gabenimo į lavoninę paslaugoms teikti. Šios aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad ritualinių paslaugų teikimo ir kapinių priežiūros rinkoje yra galima konkurencija. Pažymėta, jog potencialiais konkurentais šioje rinkoje galėtų būti laikomi ir kiti kapinių priežiūra ir ritualinių paslaugų teikimu užsiimantys ūkio subjektai (ar individualią veiklą vykdantys asmenys), kurie analogiškas paslaugas teikia kitų savivaldybių teritorijose.

32. Teismas konstatavo, kad Savivaldybės administracija, su Įmone sudarydama sutartis (2013 m. sausio 10 d. sudaryta sutartis yra neterminuota, o 2015 m. lapkričio 6 d. sudaryta sutartis galioja 60 mėnesių su galimybe ją pratęsti) tik dėl to, kad jų sudarymo momentu savivaldybės įmonė atitiko Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje įtvirtintus reikalavimus, netinkamai taikė teisinį reguliavimą, susijusį su savivaldybės pareiga organizuoti viešą kapinių priežiūrą ir ritualines paslaugas teikiančių subjektų atranką. Taip Savivaldybė nepagrįstai suteikė privilegijas Įmonei, diskriminavo (sudarė sąlygas diskriminuoti) kitus žmogaus palaikų pirminio vežimo ir laikymo, šarvojimo, laidojimo, kapinių priežiūros veikla užsiimančius ūkio subjektus, kurie norėtų ir galėtų teikti visas ar dalį minėtų paslaugų, ir pažeidė Konkurencijos įstatymo 4 straipsnį. Pareiškėjų argumentus, kad, nesudariusi ginčo sutarčių, Savivaldybės administracija būtų neturėjusi galimybės užtikrinti visų paslaugų teikimo ar kad kiti ūkio subjektai būtų suinteresuoti teikti tik dalį, o ne visas Įmonei pavestas paslaugas, kurių apimtį, be kita ko, nustatė pati Savivaldybė, teismas atmetė, kadangi jokie teisės aktai nenustato, jog kapinių priežiūros paslaugos gali būti teikiamos tik kartu su neatpažinto ar vienišo žmogaus palaikų laidojimo ir visų žmonių palaikų laidojimu. Savivaldybė turėjo paskirti kapinių prižiūrėtoją ir užtikrinti ritualinių paslaugų teikimą, tačiau tai nereiškia, kad visas šias paslaugas privalo teikti viena be viešojo konkurso procedūrų parinkta savivaldybės kontroliuojama įmonė, todėl, teismo vertinimu, akivaizdu, jog Įmonė buvo ne tik privilegijuota, bet ir užkirstas kelias ritualines paslaugas perkantiems vartotojams jas įsigyti iš kitų ūkio subjektų.

33. Teismas priėjo išvadą, jog atsakovas Nutarime pagrįstai pripažino, kad Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus pažeidžia Tarybos 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr. T-701 3 punktas ir šio sprendimo pagrindu Savivaldybės administracijos 2013 m. sausio 10 d. su Įmone sudaryta sutartis Nr. SR-0036, taip pat Tarybos 2015 m. spalio 20 d sprendimo Nr. T-565 2 ir 4 punktai ir šio sprendimo pagrindu Savivaldybės administracijos 2015 m. lapkričio 6 d. su Įmone sudaryta sutartis Nr. SR-1977, bei pagrįstai įpareigojo Savivaldybę ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo šio nutarimo paskelbimo Konkurencijos tarybos interneto svetainėje panaikinti minėtas sutartis, todėl pareiškėjų skundai buvo atmesti.

III.

34. Pareiškėjas Kauno miesto savivaldybė apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

35. Savivaldybės vertinimu, teismas neatskleidė bylos esmės, netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias ginčo santykį, sprendime tik perrašė teisės aktų normas, bet jų nesusiejo su pareiškėjų keliamo ginčo dalyku. Teismas ydingai formuojamu teisinio reguliavimo aiškinimu siekia įsiterpti į jau suformuotus teisinius santykius, o tai sudaro prielaidas paneigti asmenų teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, konstitucinį teisingumo principą. Savivaldybės teigimu, teismas nustatė kitokias bylos nagrinėjimo ribas nei nurodyta jos skunde. Teismas taip pat neatliko išsamaus Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalies vertinimo. Savivaldybė akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gegužės 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A⁸⁵⁸-1491/2011 išaiškino, kad vidaus sandoriams konkurencijos teisės reikalavimai netaikytini, tačiau pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju nukrypo nuo šios teismų praktikos. Teismas taip pat nepasisakė dėl Savivaldybės argumentų, jog vidaus sandoriai yra įtvirtinti Teisingumo Teismo jurisprudencijoje. Be to, Savivaldybės nuomone, teismas, konstatuodamas, jog ji nepagrįstai suteikė privilegijas Įmonei, neatsižvelgė į tai, kad SĮ „Kapinių priežiūra“ yra savivaldybės įmonė, kurią 100 proc. kontroliuoja Savivaldybė. Pagal Viešųjų pirkimų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir 2 dalį, Įmonė nėra lygiavertė rinkos dalyvė kitų viešųjų ir privačių juridinių asmenų, nepatenkančių į šio teisinio reguliavimo sritį, atžvilgiu. Teismas neįvertino ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies nuostatų, kuriose įtvirtinta, jog savivaldybė veikia laisvai ir savarankiškai. Savivaldybės nuomone, įpareigojimu užtikrinti konkurenciją net ir nelygiaverčiams rinkos dalyviams būtų akivaizdžiai ribojama savivaldybių sprendimų laisvė, net tais atvejais, kai jos priima sprendimus dėl savarankiškų viešųjų paslaugų teikimo funkcijų vykdymo įgyvendinimo būdų. Savivaldybė tvirtina, kad ginčo atveju net negalėjo būti sprendžiama dėl Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimo, kadangi ši norma turėtų būti taikoma lygiaverčiams rinkos dalyviams. Savivaldybė pakartotinai pažymi, jog šioje byloje turi būti atsižvelgiama į aplinkybę, kad savivaldybės, vykdydamos savarankiškąsias funkcijas viešųjų paslaugų teikimo srityje, siekia ne ekonominės ar komercinės naudos, o užtikrina savivaldybės bendruomenės socialinius, sveikatos, aplinkos apsaugos ir viešojo intereso poreikius, todėl šios paslaugos turi būti teikiamos geros kokybės, nepertraukiamai, prieinamos net ten, kur jų teikimas nėra ekonomiškai naudingas ar net nuostolingas.

36. Pareiškėjas Kauno miesto savivaldybė teismui pateikė 2018 m. gruodžio 17 d. prašymą sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą. Savivaldybė nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kasacine tvarka nagrinėdamas civilinę bylą Nr. e3K-3-120-469/2018 dėl vidaus sandorio teisėtumo, šiuo klausimu 2018 m. balandžio 13 d. nutartimi nutarė kreiptis į Teisingumo Teismą, prašydamas priimti prejudicinį sprendimą. Savivaldybės nuomone, tiek šioje administracinėje byloje, tiek minėtoje civilinėje byloje yra nagrinėjamas tapatus teisinis klausimas – dėl perkančiųjų organizacijų teisės su savo kontroliuojamais subjektais sudaryti tiesiogines sutartis (in house, vidaus sandorius), todėl yra poreikis sustabdyti šios administracinės bylos nagrinėjimą iki Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išspręs minėtą civilinę bylą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 str. 2 p.) arba bent iki bus gautas kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos prejudicinis sprendimas (ABTĮ 101 str. 4 p.).

37. Pareiškėjas SĮ „Kapinių priežiūra“ apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

38. Įmonės vertinimu, teismas nepagrįstai suabsoliutino faktą, kad Savivaldybė neorganizavo konkurso, ir visiškai nevertino aplinkybės, jog dėl Savivaldybės sprendimų rinkose (kapinių priežiūros paslaugų rinkoje ir žmogaus palaikų pirminio vežimo ir laikymo paslaugų rinkoje) neatsirado ir negalėjo atsirasti realių konkurencijos sąlygų skirtumų, t. y. neegzistuoja viena iš sąlygų Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimui konstatuoti. Jos nuomone, Konkurencijos tarybos tyrimo metu surinktos informacijos apie esamus / potencialius konkurentus nepakanka daryti išvadai, jog apibrėžtose rinkose buvo ar gali būti reali konkurencijai, taip pat išvadai, kad ši konkurencija galėjo būti paveikta Savivaldybės sprendimais. Įmonė teigė, kad UAB „Praradimas“, R. G. įmonė „Amžinybės sala“ ir UAB „Rimtis“ nurodė esančios suinteresuotos teikti tik dalį, o ne visas paslaugas. Laidojimo paslaugų biuras „Anapilis“ aiškiai nurodė net neketinantis dalyvauti minėtose prekių rinkose. Pati tyrimą inicijavusi Laidojimo paslaugų asociacija nurodė, jog kapinių priežiūros paslaugų teikimas jai būtų per didelis uždavinys ir tai turėtų daryti savivaldybės įmonė. Kitos įmonės, į kurias tyrimo metu kreipėsi Konkurencijos taryba, į jos paklausimus neatsakė. Įmonė pabrėžia, jog tyrimo metu nebuvo nustatytas nė vienas ūkio subjektas, kuris patvirtino veikiantis ar ketinantis veikti kapinių priežiūros prekės rinkoje, tai paneigia konkurencijos kapinių priežiūros rinkoje faktą. Tyrimo metu nebuvo aiškiai nustatyti ir ūkio subjektai, ketinantys (pageidaujantys) veikti visoje žmogaus palaikų pirminio vežimo ir laikymo paslaugų rinkoje, neįvertinti ūkio subjektų pajėgumai šias paslaugas realiai teikti. Įmonė papildomai pažymi, kad daugelis paslaugų, sudarančių kapinių priežiūros paslaugas bei žmogaus palaikų pirminio vežimo ir laikymo paslaugas, išvis negeneruoja pelno arba net yra nuostolingos, todėl tyrimo metu ūkio subjektai sąmoningai išreiškė valią teikti tik tam tikras, potencialiai pelningas paslaugas. Galima konkurencija vienos konkrečios paslaugos rinkos dalyje savaime nereiškia konkurencijos visoje tos paslaugos rinkoje. Įmonė mano, kad net tuo atveju, jei Nutarimas liktų galioti, situacija rinkose realiai nepasikeistų – panaikinus ginčijamus Savivaldybės sprendimus ir įvykus atitinkamam konkursui, paslaugas greičiausiai ir toliau teiktų Įmonė, kadangi kitų pajėgių ir suinteresuotų ūkio subjektų paslaugų rinkose paprasčiausiai nėra. Taigi, atitinkamo konkurso (konkursų) neorganizavimas yra ne esminis, o tik formalus Savivaldybės priimtų aktų ir jų įgyvendinimo veiksmų trūkumas.

39. Įmonės nuomone, teismas, konstatuodamas esant konkurenciją minėtose rinkose, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Teismas rėmėsi tik UAB „Rimtis“ raštu, o kitų subjektų paaiškinimus apie situaciją rinkose ignoravo. Be to, teismas netinkamai interpretavo UAB „Rimtis“ atsakymą – ši bendrovė nenurodė esanti suinteresuota teikti kapinių priežiūros paslaugą, o tik nurodė galinti būti suinteresuota dalyvauti procedūrose dėl kapinių prižiūrėtojo parinkimo, be to, bendrovė net neužsiminė apie žmogaus palaikų laikymo paslaugą. Įmonės teigimu, UAB „Rimtis“ niekada ir niekur nėra teikusi kapinių priežiūros paslaugos ir neturi pajėgumų tai daryti. Įmonė taip pat tvirtina, kad teismas neįvertino atsakovo pateiktoje medžiagoje esančių įrodymų, paneigiančių konkurencijos egzistavimą minėtose paslaugų rinkose. Vien abstraktus UAB „Rimtis“ paaiškinimas nepaneigia abejonių dėl konkurencijos rinkose (ne)buvimo. Teismas neįvertino surinktų įrodymų pakankamumo, nuoseklumo, nepašalino esminių jų tarpusavio prieštaravimų.

40. Pareiškėjas SĮ „Kapinių priežiūra“ atsiliepime į pareiškėjo Savivaldybės apeliacinį skundą prašo jį tenkinti. Įmonė taip pat sutinka su Savivaldybės prašymu sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą, teigdama, jog yra tikslinga sulaukti ne tik Savivaldybės nurodomo Teisingumo Teismo prejudicinio sprendimo, bet ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo galutinio sprendimo civilinėje byloje Nr. e3K-3-120-469/2018.

41. Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepime į pareiškėjų apeliacinius skundus prašo juos atmesti.

42. Atsakovas nurodo palaikantis atsiliepime į skundus išdėstytą savo poziciją. Atsakovas papildomai pažymi, kad Įmonės nesutikimas, kad apibrėžtose rinkose galėjo būti ar buvo jos konkurentų, iš esmės yra paremtas nuomone, kad Įmonės konkurentais galėtų būti laikomi tik ūkio subjektai, galintys ir norintys teikti visas atitinkamą paslaugos rinką sudarančias paslaugas, o Konkurencijos taryba privalo nustatyti ir įvardyti konkrečius subjektus, galinčius ir norinčius teikti visas šias paslaugas. Atsakovo vertinimu, Įmonė jam nepagrįstai perkelia įrodinėjimo naštą. Būtent Savivaldybė, be konkurso ar kitos konkurencingos procedūros, t. y. niekaip nevertinusi kitų ūkio subjektų galimybių siekti teikti kapinių priežiūros paslaugas, taip pat laidojimo bei žmogaus palaikų pirminio vežimo ir laikymo paslaugas, atitinkamų paslaugų teikimą pavedė savo kontroliuojamai įmonei. Atsakovas tvirtina tinkamai atlikęs Savivaldybės sprendimų atitikties Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams vertinimą ir įrodęs Konkurencijos įstatymo pažeidimą. Akcentuoja, jog Įmonė pripažįsta, kad atsakovas apklausė tam tikrus laidojimo paslaugas teikiančius ūkio subjektus dėl jų suinteresuotumo teikti ginčo paslaugas ir buvo ūkio subjektų, patvirtinusių savo suinteresuotumą teikti vieną, kelias ar visas iš išvardytų paslaugų. Tai, ar tam tikri subjektai iš tiesų teiktų ir galėtų teikti atitinkamas paslaugas, Taryba neturi galimybių ir neprivalo tiksliai nustatyti. Jos teigimu, tikslus ir objektyvus konkurentų nustatymas yra galimas tik įvykdžius konkurencingas procedūras. Įmonės argumentai, kad tam tikri ūkio subjektai galbūt yra suinteresuoti teikti tik dalį, o ne visas Įmonei pavestas paslaugas, ir kad kai kurios iš šių paslaugų nėra pelningos ar konkurencingos, nepaneigia Nutarime padarytų išvadų. Atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes, atsakovas nesutinka ir su Įmonės argumentu, kad teismas netinkamai interpretavo UAB „Rimtis“ raštą. Įmonės teiginiai, kad UAB „Rimtis“ negalėtų teikti ginčo paslaugų, yra grindžiami tik jos nuomone, nesudarius galimybių objektyviai įvertinti UAB „Rimtis“ pajėgumą konkurencingos procedūros būdu. Įmonei taip pat nėra jokio pagrindo būti užtikrintai dėl galimo (būsimo) konkurso laimėjimo, jeigu jis būtų vykdomas skaidriu ir nediskriminaciniu būdu.

43. Atsakovas, įvertinęs Savivaldybės argumentus, pabrėžė, jog konkurencijos teisėje ūkio subjektu laikomas bet koks subjektas, kuris užsiima ūkine veikla, siūlydamas tam tikra prekes ar paslaugas, nepriklausomai nuo jo teisinės formos ar finansavimo būdo. Atsakovas nenustatė pagrindo teigti, jog Įmonės vykdoma veikla nelaikytina ūkine veikla arba jog ji nelaikytina ūkio subjektu, negalinčiu konkuruoti ir konkuruojančiu su kitais rinkos dalyviais. Tokio pobūdžio Savivaldybės argumentų nepatvirtina ir aplinkybė, kad Įmonės veikla yra reglamentuojama tam tikrais aspektais kitaip nei privačių ūkio subjektų, o Savivaldybė yra Įmonės steigėja ir ją kontroliuoja. Atsakovo vertinimu, SĮ „Kapinių priežiūra“ yra ūkio subjektas, kuris nepatiria konkurencinio spaudimo dėl Savivaldybės jam suteiktų privilegijų. Atsakovas nesutinka su Savivaldybės teiginiais, kad teismas netinkamai vadovavosi Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje ir Europos Sąjungos teisėje įtvirtinta vidaus sandorio doktrina. Atsakovas tvirtina, kad nei jis, nei teismas neneigia vidaus sandorio doktrinos ar savivaldybių teisės sudaryti vidaus sandorius, tačiau toks sandoris gali būti sudarytas tik jeigu nėra pažeidžiami Konkurencijos įstatymo reikalavimai. Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimas sudaryti vidaus sandorį nepanaikina pareigos laikytis Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimų ir neeliminuoja jo pažeidimų, kadangi Viešųjų pirkimų tarnyba, duodama tokį sutikimą, nevertina sandorio atitikties konkurencijos taisyklėms. Tokią savo poziciją atsakovas grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Be to, atsakovo teigimu, jo išvadas patvirtina ir Europos Sąjungos teisės nuostatos. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip yra išaiškinęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, savivaldybių teisės ir laisvės nėra absoliučios. Taryba neneigia ir neriboja Savivaldybės teisės steigti viešuosius paslaugų teikėjus, tačiau tai nereiškia, kad tokius ūkio subjektus galima privilegijuoti, jiems išimtinai pavedant paslaugų teikimą. Savivaldybės sprendimų be konkurencingos procedūros tik Įmonei suteikti teisę teikti ginčo paslaugas nepateisina ir Įmonės įsteigimo tikslai.

IV.

44. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 16 d. nutartimi administracinė byla buvo sustabdyta, kol bus priimtas Teisingumo Teismo prejudicinis sprendimas byloje C-285/18 pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo prašymą priimti prejudicinį sprendimą.

45. Teisingumo Teismas 2019 m. spalio 3 d. priėmė prejudicinį sprendimą byloje C-285/18. 2019 m. spalio 22 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas pareiškėjo SĮ „Kapinių priežiūra“ prašymas sustabdyti šią administracinė bylą iki Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išnagrinės civilinę bylą Nr. e3K-3-494-469/2019.

46. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 23 d. nutartimi administracinės bylos nagrinėjimas buvo atnaujintas ir byla vėl sustabdyta, kol Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išnagrinės civilinę bylą Nr. e3K-3-494-469/2019.

47. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. gruodžio 17 d. išnagrinėjo bylą, kurioje kreipėsi prejudicinio sprendimo, ir paskelbė Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-494-469/2019, todėl Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. sausio 8 d. nutartimi atnaujino administracinės bylos nagrinėjimą.

48. Pareiškėjas Kauno miesto savivaldybė papildomai pateiktuose paaiškinimuose atkreipia teismo dėmesį, kad Konkurencijos tarybos pozicija kvestionuoti Viešųjų pirkimų įstatymo nustatyta tvarka Savivaldybės sudarytus vidaus sandorius kaip netinkamus dėl tariamo nesuderinamumo su Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimais yra iš esmės antikonstitucinė bei prasilenkianti su fundamentaliais teisės principais. Savivaldybė pažymi, kad ypatingą požiūrį į vidaus sandorį nulemia pripažinimas to fakto, jog iš esmės tai yra sandoris, kurį viešojo administravimo subjektas sudaro su pačiu savimi, atsižvelgiant į jos ryšius su formaliai atskiru subjektu, kai perkančioji organizacija naudoja nuosavus išteklius, t. y. vidaus išteklius. Ginčas dėl vidaus sandorio visų pirma yra susijęs su klausimu, ar atitinkamą funkciją atliks pats viešojo administravimo subjektas, ar vis dėl to šią funkciją jis įsigis iš rinkos kaip paslaugą. Savivaldybė teigia, kad būtent šis aspektas yra ignoruojamas atsakovo. Savivaldybė akcentuoja, kad ginčo sprendimų ir vidaus sandorių sudarymo metu galiojusios Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos teisės sudaryti vidaus sandorius reglamentavimas buvo aiškus ir nedviprasmiškas, o šios teisės susiaurinimas arba apribojimas papildomais, iš Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatos kildinamais kriterijais, kyla iš įstatymų interpretavimo, taip iš esmės keičiant Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos nuostatos turinį. Ginčo situacijos kilimo metu paties atsakovo ir administracinių teismų praktikoje buvo pripažįstama, kad Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus atitinkantis vidaus sandoris Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai neprieštarauja. Savivaldybė teigia, kad teismas turėtų atsižvelgti į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotus šiai administracinei bylai aktualius išaiškinimus bei naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, t. y. 2019 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-319-415/2019, 2020 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-893-556/2020.

49. Pareiškėjas SĮ „Kapinių priežiūra“ papildomai pateiktuose paaiškinimuose aptaria Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotus šiai administracinei bylai aktualius išaiškinimus, pabrėžia, kad su konkurencingos procedūros įvykdymu siejamas vidaus sandorių ribojimas negali sudaryti teisėto pagrindo pripažinti vidaus sandorį neteisėtu. Įmonė nurodo, kad kasacinio teismo suformuluotos Lietuvos nacionalinės teisės aiškinimo taisyklės įpareigoja šią administracinę bylą nagrinėjantį teismą. Įmonė teigia, kad 2008 m. ir 2012 m. priimti teisės aktai bei sudarytas vidaus sandoris lygiai taip pat negali būti pripažįstamas neteisėtu, remiantis jų priėmimo metu neegzistavusiu konkurencingos procedūros reikalavimu ir atkreipia dėmesį, jog tokios pozicijos laikėsi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ankstesnę praktiką keičiančioje 2020 m. vasario 5 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-893-556/2020. Pareiškėjas SĮ „Kapinių priežiūra“ taip pat prašo atlyginti 3 752,32 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų šią bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V.

50. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl įpareigojimo Kauno miesto savivaldybei, pašalinti Konkurencijos įstatymo pažeidimus savo veikloje, kai ji be konkurso ar kitos konkurencingos procedūros, net nevertinusi kitų ūkio subjektų galimybių siekti teikti kapinių priežiūros, laidojimo bei žmogaus palaikų pirminio vežimo ir laikymo paslaugas, atitinkamų paslaugų teikimą pavedė savo kontroliuojamai įmonei pagal Konkurencijos tarybos reikalavimą – Nutarime nurodytus sprendimus ir sutartis panaikinti bei organizuoti konkurencingas procedūras kapinių priežiūros, vienišo ir neatpažinto žmogaus palaikų laidojimo bei žmogaus palaikų pirminio vežimo ir laikymo paslaugų teikėjams parinkti.

51. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Savivaldybės administracija, su Įmone sudarydama sutartis (2013 m. sausio 10 d. sudaryta sutartis yra neterminuota, o 2015 m. lapkričio 6 d. sudaryta sutartis galioja 60 mėnesių su galimybe ją pratęsti) tik dėl to, kad jų sudarymo momentu savivaldybės įmonė atitiko Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje įtvirtintus reikalavimus, netinkamai taikė teisinį reguliavimą, susijusį su Savivaldybės pareiga organizuoti viešą kapinių priežiūrą ir ritualines paslaugas teikiančių subjektų atranką. Taip Savivaldybė nepagrįstai suteikė privilegijas Įmonei, diskriminavo (sudarė sąlygas diskriminuoti) kitus žmogaus palaikų pirminio vežimo ir laikymo, šarvojimo, laidojimo, kapinių priežiūros veikla užsiimančius ūkio subjektus, kurie norėtų ir galėtų teikti visas ar dalį minėtų paslaugų, ir pažeidė Konkurencijos įstatymo 4 straipsnį. Pareiškėjų argumentus, kad, nesudariusi ginčo sutarčių, Savivaldybės administracija būtų neturėjusi galimybės užtikrinti visų paslaugų teikimo ar kad kiti ūkio subjektai būtų suinteresuoti teikti tik dalį, o ne visas Įmonei pavestas paslaugas, kurių apimtį, be kita ko, nustatė pati Savivaldybė, teismas atmetė, vertindamas, kad jokie teisės aktai nenustato, jog kapinių priežiūros paslaugos gali būti teikiamos tik kartu su neatpažinto ar vienišo žmogaus palaikų laidojimo ir visų žmonių palaikų laidojimu. Savivaldybė turėjo paskirti kapinių prižiūrėtoją ir užtikrinti ritualinių paslaugų teikimą, tačiau tai nereiškia, kad visas šias paslaugas privalo teikti viena be viešojo konkurso procedūrų parinkta Savivaldybės kontroliuojama įmonė, todėl, teismo vertinimu, Įmonė buvo ne tik privilegijuota, bet ir užkirstas kelias ritualines paslaugas perkantiems vartotojams jas įsigyti iš kitų ūkio subjektų.

52. Pirmosios instancijos teismas priėjo išvadą, jog atsakovas Nutarime pagrįstai pripažino, kad Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus pažeidžia Savivaldybės tarybos 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr. T-701 3 punktas ir šio sprendimo pagrindu Savivaldybės administracijos 2013 m. sausio 10 d. su Įmone sudaryta sutartis Nr. SR-0036, taip pat Savivaldybės tarybos 2015 m. spalio 20 d sprendimo Nr. T-565 2 ir 4 punktai ir šio sprendimo pagrindu Savivaldybės administracijos 2015 m. lapkričio 6 d. su Įmone sudaryta sutartis Nr. SR-1977, bei pagrįstai įpareigojo Savivaldybę ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo šio nutarimo paskelbimo Konkurencijos tarybos interneto svetainėje panaikinti minėtas sutartis, todėl pareiškėjų skundai buvo atmesti.

53. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjamoje byloje 2019 m. sausio 16 d. nutartimi pripažinęs, kad šiai bylai išspręsti yra reikšmingas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 13 d. kreipimasis į Teisingumo Teismą prašant priimti prejudicinį sprendimą labai panašių faktinių ir teisinių argumentų ginčo byloje, o atsakymai į nacionalinio teismo pateiktus klausimus yra aktualūs (reikšmingi) šioje byloje taikomos teisės vienodo aiškinimo aspektu, administracinę bylą sustabdė iki Teisingumo Teismas priims prejudicinį sprendimą pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 13 d. kreipimąsi. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. spalio 23 d. nutartimi nustatęs, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimas civilinėje byloje Nr. e3K-3-494-469/2019 aktualus siekiant teisingai teisiškai įvertinti susiklosčiusią situaciją nagrinėjamoje byloje ir priimti teisingą sprendimą, administracinę bylą sustabdė, kol Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išnagrinės minėtą administracinę bylą.

54. Teisingumo Teismas 2019 m. spalio 3 d. priėmė sprendimą byloje Irgita, C‑285/18, EU:C:2019:829 (toliau – ir Prejudicinis sprendimas). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. gruodžio 17 d. išnagrinėjo bylą, kurioje kreipėsi prejudicinio sprendimo, ir paskelbė Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-494-469/2019.

55. Pažymėtina, kad sudarant vidaus sandorius, aktualios tiek Viešųjų pirkimų įstatymo, tiek Konkurencijos įstatymo nuostatos, todėl įvertinusi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisdikcijų padalijimą, kai Viešųjų pirkimų įstatymo aiškinimo prerogatyva tenka Lietuvos Aukščiausiajam Teismui, teisėjų kolegija, spręsdama šį administracinį teisinį ginčą, vadovausis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-494-469/2019 pateikiamais Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatų išaiškinimais, nuosekliai derinamais su prejudiciniame sprendime nurodytais teisiniais argumentais.

56. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pastebi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas neturi kompetencijos kvestionuoti kitų (ne bendrosios kompetencijos) Lietuvos teismų procesinių sprendimų, kuriuose buvo pateiktas Konkurencijos įstatymo ar kitų teisės aktų aiškinimas, res judicata (galutinis teismo sprendimas) galios. Vis dėlto, kaip nurodyta ankščiau (šios nutarties 55 punktas), kasacinis teismas kompetentingas pasisakyti dėl nacionalinio viešųjų pirkimų teisinio reguliavimo aiškumo, vertinti jo pakankamumą ar stoką ir taikyti atitinkamus teisinius tokio vertinimo padarinius sprendžiant dėl ginčo vidaus sandorio teisėtumo. Tai suponuoja, kad tiek, kiek Konkurencijos taryba veikia įgyvendindama jai nustatytus įgalinimus perkančiosios organizacijos atžvilgiu, nors tai ir yra administracinių teismų jurisdikcijos sritis, Viešųjų pirkimų įstatyme įtvirtintas teisinis reglamentavimas turi būti aiškinamas tapačiai, kaip ir sprendžiant ginčus tarp perkančiosios organizacijos ir tiekėjo, kaip yra Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutartimi Nr. e3K-3-494-469/2019 baigtoje civilinėje byloje. Todėl minėtoje nutartyje pateikiamas Konkurencijos įstatymo nuostatų aiškinimas, kai taikomos Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatos, reglamentuojančios vidaus sandorius, taikytinas ir nagrinėjamoje administracinėje byloje.

57. Paminėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kreipėsi į Teisingumo Teismą, klausdamas, ar valstybės narės apskritai gali įtvirtinti papildomas vidaus sandorių sudarymo sąlygas lyginant su Teisingumo Teismo 1999 m. lapkričio 18 d. sprendime byloje Teckal (C-107/98, EU:C:1999:562) išdėstytais kriterijais, įtvirtintais Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje, o jei gali – kaip šia teise jos turėtų pasinaudoti (ją įgyvendinti).

58. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 13 d. nutartyje, kuria kreiptasi prejudicinio sprendimo, pateiktą analizę. Nutartyje nurodyta, kad:

58.1.    Nors Lietuvos teismų praktika iš pradžių vystėsi, atsižvelgiant į nacionalinio teisinio reguliavimo kaitą, tačiau vėlesnis vis griežtėjantis teismų požiūris į vidaus sandorių sudarymo praktiką iš esmės buvo pagrįstas tiesiog teisės aiškinimo ir taikymo pasikeitimu, kurį galbūt lėmė nacionalinė vidaus sandorių sudarymo praktika.

58.2.    Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuo 2011 metų pabaigos iki 2015 metų vidurio formavo praktiką, kad vidaus sandoris, atitinkantis Teckal kriterijus, teisėtas; nuo 2015 metų vidurio, be kita ko, atsižvelgdamas į du Konstitucinio Teismo nutarimus, jis pradėjo vidaus sandorių teisėtumą sieti ne tik su Teckal kriterijais, bet ir su papildomais vertybiniais pagrindais, be kita ko, išplaukiančiais iš Konkurencijos įstatymo nuostatų, pavyzdžiui, paslaugų teikimo nepertraukiamumu, jų gera kokybe ir prieinamumu, taip pat poveikiu kitų ūkio subjektų lygiateisiškumui ir jų galimybėmis konkuruoti dėl atitinkamų paslaugų.

58.3.    Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatų turinys iš esmės nepakito nuo pradinės (originalios) šio įstatymo redakcijos, t. y. 1999 m. kovo 23 d. įstatymo. Taigi Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje du dešimtmečius įtvirtinta viešojo administravimo subjektų bendro pobūdžio pareiga užtikrinti ūkio subjektų konkurenciją (ir šios pareigos vykdymas) įvairiais tarpsniais teismų buvo pripažįstama tiek kaip vidaus sandorių teisėtumo vertinimo kriterijus, tiek į ją apskritai nebuvo atsižvelgiama.

59. Iš šių Lietuvos Aukščiausiojo Teismo argumentų matyti, kad, pirma, Lietuvoje ginčo vidaus sandorio sudarymo metu, be Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalies, iš esmės nebuvo kitų nuostatų, kuriose expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) būtų įtvirtinti konkretūs vidaus sandorių sudarymo papildomi ribojimai, antra, iš Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio išplaukiantys galimi papildomi ribojimai pagrįsti teisminės jurisprudencijos vystymusi, o ne aiškia įstatymų leidėjo valia.

60. Prejudiciniame sprendime nurodoma, kad pagal Europos Sąjungos teisę valstybės narės gali teisėtai savo nacionalinės teisės sistemose nustatyti papildomus vidaus sandorių sudarymo kriterijus (sąlygas, ribojimus). Ši Teisingumo Teismo išvada pagrįsta valstybių narių turimos diskrecijos įgyvendinimu. Teisingumo Teismo vertinimu, tokia valstybių narių diskrecija turi ribas, tačiau bet kokiu atveju papildomų sąlygų vidaus sandoriams sudaryti nustatymas, net ir atsižvelgiant į pamatines Europos Sąjungos teisės normas ir bendrosios rinkos laisves, yra galimas (nedraudžiamas), bet ne privalomas (Prejudicinio sprendimo 43–47 p.).

61. Prejudicinio sprendimo rezoliucinėje dalyje šiuo aspektu taip pat nurodyta, kad pagal Europos Parlamento ir Tarybos 2014 m. vasario 26 d. direktyvos 2014/24/ES dėl viešųjų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/18/EB (toliau – Direktyva 2014/24), nuostatas, įskaitant skaidrumo principą, papildomos nacionalinės vidaus sandorių sudarymo sąlygos turi būti įtvirtintos konkrečiose ir aiškiose pozityviosios viešųjų pirkimų teisės normose, šios turi būti pakankamai prieinamos, o jų taikymas – numatomas.

62. Pažymėtina, kad Teisingumo Teismas savo teisės aiškinimus grindė Direktyva 2014/24. Vis dėlto nagrinėjamoje byloje, analogiškai kaip ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-494-469/2019, nėra pagrindo spręsti dėl tiesioginio ar netiesioginio Direktyvos 2014/24 veikimo galimybės, atsižvelgiant į Prejudicinio sprendimo 19 punkte padarytą išvadą, kad valstybėms narėms suteikta diskrecija, o ne pareiga reguliuoti vidaus sandorius. Valstybėms narėms turint laisvę pirmenybę teikti kuriam nors paslaugų teikimo, darbų atlikimo ar prekių tiekimo būdui, šios laisvės įgyvendinimas nustatant konkrečias vidaus sandorių sudarymo sąlygas nacionalinėje teisėje apskritai nelaikytinas Direktyvos 2014/24 perkėlimu (Prejudicinio sprendimo 53 p., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-494-469/2019 59–60 p.).

63. Dėl šių priežasčių Prejudiciniame sprendime akcentuota būtent pozityviosios viešųjų pirkimų teisės normų svarba, kaip valstybių narių diskrecijos įgyvendinimo priemonė ir pagrindas sprendžiant šalių ginčus.

64. Vienas iš Teisingumo Teismo argumentų, kuriuo remiantis sprendžiama dėl vidaus sandorių sudarymo papildomų sąlygų, per se (savaime) neįeinančių į Direktyvos 2014/24 rationae materia (materialųjį pagrindą), teisėtumo – skaidrumo ir teisinio saugumo principai, pagrindinės Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo nuostatos (vidaus rinkos laisvės) ir iš jų išplaukiantys bendrieji Europos Sąjungos principai (Prejudicinio sprendimo 48, 54, 55 p., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-494-469/2019 62 p.).

65. Vidaus sandorių reguliavimas Viešųjų pirkimų įstatyme įtvirtintas nuo 2010 m. kovo 2 d. Nuo šio momento iki ginčo vidaus sandorių sudarymo (2013 m. spalio 10 d. sutartis Nr. SR-0036 ir 2015 m. lapkričio 6 d. sutartis) Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas reguliavimas buvo keičiamas kelis kartus, tačiau jo turinys liko iš esmės nepakitęs. Reguliavimo kaita buvo susijusi daugiausia su procedūriniais vidaus sandorių sudarymo aspektais (išviešinimu, jų sudarymo pagal Viešųjų pirkimų tarnybos suteikiamus leidimus tvarkos nustatymu), be to, sumažinta kontroliuojamos įmonės iš kontroliuojančios perkančiosios organizacijos gaunamų pajamų dalis. Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatos nebuvo keičiamos.

66. Taip pat pažymėtina, kad iki vidaus sandorių instituto įtvirtinimo Viešųjų pirkimų įstatyme, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi pozicijos, jog Lietuvos įstatymų leidėjas įtvirtino baigtinį Viešųjų pirkimų įstatymo taikymo išimčių sąrašą, kuriame vidaus sandoriai nenustatyti; šie, jo vertinimu, apskritai laikytini bendrojo viešųjų pirkimų reguliavimo išimtimi, kuri turėtų būti aiškinama ir taikoma siaurai; valstybės narės gali įtvirtinti griežtesnį nei viešųjų pirkimų direktyvose nustatytą reguliavimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-1976/2008).

67. Atsižvelgiant į šios nutarties 63–66 punktus, nėra pagrindo prieiti prie išvados, jog Lietuvos įstatymų leidėjas teisiniame reguliavime nevisiškai tiksliai įgyvendino savo konstitucinę kompetenciją ir nenustatė visų būtinų vidaus sandorių reguliavimo aspektų, taip pat nėra pagrindo tokiam teisės aiškinimui, pagal kurį, ignoruojant įstatymų leidėjo valią, vidaus sandorių instituto taikymas lieka nuolatos išimtinis, nepriklausomai nuo Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio reguliavimo kaitos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-494-469/2019 65 p.).

68. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą konstatavęs, jog Lietuvoje tiekėjų parinkimas ir sutarčių su jais sudarymas reguliuojamas Viešųjų pirkimų įstatymo; Viešųjų pirkimų įstatymas pripažįstamas lex specialis (specialusis įstatymas) tiek Civilinio kodekso, tiek kitų teisės aktų atžvilgiu; Viešųjų pirkimų įstatymo, kaip specialiojo įstatymo, aiškinimą ir taikymą lemia šio įstatymo tikslai ir juo reguliuojamų santykių pobūdis; teismai, nagrinėdami tiekėjų ir perkančiųjų organizacijų ginčus, ex officio (pagal pareigas) sprendžia dėl Viešųjų pirkimų įstatymo taikymo; kitų teisės aktų nuostatos turi būti taikomos subsidiariai Viešųjų pirkimų įstatymo atžvilgiu, t. y. pirmiausia reikia taikyti galiojančias Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatas, o visos kitos teisės normos taikytinos tais atvejais, kai Viešųjų pirkimų įstatymas nereguliuoja tam tikro klausimo arba Viešųjų pirkimų įstatymo normose įtvirtintos blanketinės nuostatos; kita vertus, toks Viešųjų pirkimų įstatymo ir kitų teisės aktų santykis neeliminuoja imperatyviųjų reikalavimų, įtvirtintų ne Viešųjų pirkimų įstatyme, taikymo; Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatų negalima aiškinti ir taikyti taip, kad būtų nukrypta nuo kitų teisės aktų nuostatų, o šių taikymas negali būti laikomas prieštaraujančiu Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatų taikymui, nebent Viešųjų pirkimų įstatyme expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) būtų įtvirtintas priešingas reguliavimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2014 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-494-469/2019 68 p.).

69. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sprendė, jog net ir laikant, kad iš Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio bendrojo pobūdžio nuostatų išplaukia kokie nors perkančiosioms organizacijoms taikytini ribojimai (papildomos vidaus sandorių sudarymo sąlygos), tokia situacija, atsižvelgiant į Viešųjų pirkimų įstatymo santykį su kitais teisės aktais, analogiškoje nagrinėjamai bylai situacijoje, turėjo būti sprendžiama Viešųjų pirkimų įstatymo naudai, juolab, kad pastarajame teisės akte įtvirtinta konkretaus turinio nuostata. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad esant konkrečios specialiojo įstatymo teisės normos ir abstraktesnės bendrojo teisės akto nuostatos, kurios turinys išplaukia tik iš teismų praktikos, kolizijai, pirmenybė turėtų būti suteikta būtent lex specialis (specialiajam įstatymui) ir pažymėjo, kad apskritai neigiamai vertintinas toks teisės aiškinimo metodas (būdas), kuris iš esmės pakeičia aiškų reguliavimą, jam suteikdamas visiškai priešingą reikšmę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-494-469/2019 69 p.).

70. Įgyvendindama Prejudicinio sprendimo 56 punkte nurodytą pareigą įvertinti Lietuvos jurisprudencijoje suformuluotų Konkurencijos įstatymo nuostatų aiškinimo taisyklių tikslumą, suprantamumą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija nurodė, kad nacionalinės teisės turiniui ir jos suprantamumui pirmiausia keliamas universalumo kriterijus; subjektinės teisės ir pareigos, galbūt išplaukiančios iš bendrojo pobūdžio teisės nuostatos, negali priklausyti tik nuo atitinkamo asmens žinojimo apie tam tikros institucijos veiklą, formuojamą praktiką bei jos vertinimą jurisprudencijoje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atkreipė dėmesį, kad nacionalinė jurisprudencija šiuo klausimu nebuvo nuosekli, dėl to tik nuo 2015 metų vidurio vėl pasikeitusi administracinių teismų praktika negali būti laikoma nusistovėjusia. Be to, vidaus sandorių teisėtumas nevienodai vertintas ir juos kontroliuojančių institucijų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje byloje Viešųjų pirkimų tarnyba įpareigojo Kauno miesto savivaldybę įvertinti viešųjų pirkimų procedūrų vykdymo galimybę ir sudaromo sandorio atitiktį Konkurencijos įstatymo nuostatoms, tačiau iš karto suteikė leidimą sudaryti vidaus sandorį, o kitoje byloje Viešųjų pirkimų tarnyba priėmė 2017 m. vasario 10 d. sprendimą neleisti perkančiajai organizacijai sudaryti vidaus sandorio su savo kontroliuojamomis įmonėmis, nes, Viešųjų pirkimų tarnybos vertinimu, Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje nustatytos išimties taikymas prieštarautų teismų praktikai, pažeistų Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintus principus ir neleistų pasiekti pirkimo tikslo (racionalaus biudžeto lėšų panaudojimo) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-494-469/2019 72–73 p.).

71. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas reziumavo, kad jei vidaus sandorius kontroliuojanti institucija neturi nuoseklios pozicijos dėl Konkurencijos įstatymo nuostatas aiškinančios teismų praktikos turinio ir reikšmės taikant Viešųjų pirkimų įstatymo normas, tokia jurisprudencija negali būti pripažinta kaip suprantama ir aiški perkančiosioms organizacijoms; tokia institucijų (ir teismų) praktika, be kita ko, neatitinka Prejudiciniame sprendime nurodytų aiškių pozityviosios viešųjų pirkimų teisės normų prieinamumo, taikymo numatomumo (nuspėjamumo) kriterijų, kuriais siekiama išvengti bet kokios savivalės pavojaus. Taigi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėjo prie išvados, kad ginčo vidaus sandorio metu konkrečiose ir aiškiose pozityviosios viešųjų pirkimų teisės normose nebuvo įtvirtinta papildomų tokių sutarčių sudarymo privalomų sąlygų lyginant su Teckal (Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalies) kriterijais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-494-469/2019 74–75 p.).

72. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išvada nagrinėjamos bylos kontekste, įvertinant visus teisės aiškinimo aspektus, suponuoja, kad ginčo vidaus sandorių (2013 m. spalio 10 d. sutartis Nr. SR-0036 ir 2015 m. lapkričio 6 d. sutartis) sudarymo metu konkrečiose ir aiškiose pozityviosios viešųjų pirkimų teisės normose nebuvo įtvirtinta papildomų vidaus sandorių sudarymo privalomų sąlygų, lyginant su Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalies kriterijais, todėl skundžiamas atsakovo Nutarimas, kuriame konstatuota, kad Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus pažeidžia Savivaldybės tarybos 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr. T-701 3 punktas ir šio sprendimo pagrindu Savivaldybės administracijos 2013 m. sausio 10 d. su Įmone sudaryta sutartis Nr. SR-0036, taip pat Savivaldybės tarybos 2015 m. spalio 20 d sprendimo Nr. T-565 2 ir 4 punktai ir šio sprendimo pagrindu Savivaldybės administracijos 2015 m. lapkričio 6 d. su Įmone sudaryta sutartis Nr. SR-1977, bei Savivaldybė įpareigota ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo šio nutarimo paskelbimo Konkurencijos tarybos interneto svetainėje panaikinti minėtas sutartis bei organizuoti konkurencingas procedūras kapinių priežiūros, vienišo ir neatpažinto žmogaus palaikų laidojimo bei žmogaus palaikų pirminio vežimo ir laikymo paslaugų teikėjams parinkti, negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu (taip pat žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-319-415/2019; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-893-556/2020).

73. Nurodytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl neteisingo materialiosios teisės normų aiškinimo (ABTĮ 147 str.) ir priima naują sprendimą – pareiškėjų skundus patenkinti ir panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2016 m. gegužės 2 d. nutarimą Nr. 2S-4/2016 „Dėl Kauno miesto savivaldybės sprendimų, susijusių su Kauno miesto kapinių priežiūros ir laidojimo paslaugų teikimo organizavimu, atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams“.

74.  Pareiškėjas SĮ „Kapinių priežiūra“ prašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas patirtas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka pagal jas pagrindžiančius dokumentus. Įmonė prašo priteisti iš atsakovo Konkurencijos tarybos 3 752,32 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti, kurias sudaro teisinės paslaugos (3 741,32 Eur) (susipažinimas su bylos medžiaga, apeliacinio skundo rengimas, rašytiniai paaiškinimai, prašymas sustabdyti bylos nagrinėjimą, atsiliepimo į Savivaldybės prašymą dėl bylos nagrinėjimo sustabdymo rengimas) bei 11 Eur žyminis mokestis.

75. Nagrinėjamu atveju Įmonė procese palaikė pareiškėjo poziciją, pateikė apeliacinį skundą, kuris buvo tenkintas, todėl laikytina, jog sprendimas priimtas Įmonės naudai ir ji turi teisę gauti iš atsakovo savo išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.). Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 40 str. 5 d.).

76. CPK 98 straipsnio l dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas, o minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

77. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacija) (atsižvelgus į prašomų atlyginti teisinių paslaugų suteikimo datą, aktuali redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. kovo 20 d.). Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Nagrinėjamoje byloje aktualus 2016 m. III ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje, kuris yra 793,3 Eur, taip pat 2018 m. II ketvirčio – 926,7 Eur, 2018 m. III ketvirčio – 935,7 Eur, 2019 m. II ketvirčio – 1 289 Eur, 2019 m. III ketvirčio – 1 317,6 Eur.

78. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad taikant Rekomendacijų 2 punkte nurodytus kriterijus reikėtų vadovautis jų visuma ir nesant pakankamo pagrindo neišskirti kaip reikšmingų vieno ar keleto iš jų. Reikia įvertinti, kurie kriterijai gali būti pagrindas padidinti, o kurie – sumažinti priteisiamas išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-647-248/2015). Taigi nurodyti kriterijai, esant tam tikroms konkrečioms kiekvienos bylos aplinkybėms, taip pat atsižvelgiant į joje teikiamų teisinių paslaugų apimtį bei pobūdį, gali sudaryti pagrindą priteisti tiek didesnį, negu Rekomendacijose nurodytą maksimalų bylinėjimosi išlaidų dydį, tiek mažesnį šių išlaidų dydį, net jeigu jis nesiekia maksimalaus Rekomendacijose nurodyto dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-36-313/2018).

79. Vertindama priteistinų išlaidų dydį, teisėjų kolegija pažymi, kad už apeliacinio skundo parengimą Įmonė sumokėjo 1 950,52 Eur. Rekomendacijų 8.10 punkte įtvirtinta, kad už apeliacinį skundą, jeigu advokatas dalyvavo pirmosios instancijos teisme, maksimalus dydis yra 1,7. Bylos duomenys patvirtina, kad advokatas dalyvavo pirmosios instancijos teismo posėdyje (II t., b. l. 63–66), taigi už apeliacinio skundo parengimą maksimali galima priteisti suma yra 1 348,61 Eur (793,3x1,7). Bylos duomenys patvirtina, jog už apeliacinį skundą Įmonė sumokėjo 11 Eur žyminį mokestį (II t. b. l. 98). Už 3 teisinių konsultacijų valandas Įmonė sumokėjo 363 Eur, ši suma viršija Rekomendacijų 8.19 punkte numatytą maksimalų dydį (926,7x0,1=92,67x3=278,01). Už atsiliepimą į Savivaldybės prašymą dėl bylos sustabdymo Įmonė sumokėjo 217,80 Eur, kas neviršija Rekomendacijų 8.16 punkte numatyto maksimalaus dydžio (935,7x0,4=374,28). Už prašymo sustabdyti administracinę bylą Įmonė sumokėjo 532,40 Eur, ši suma viršija Rekomendacijų 8.16 punkte numatytą maksimalų dydį (1 289x0,4=515,6). Už 0,80 val. teisinių konsultacijų, Įmonė sumokėjo 96,80 Eur, kas neviršija Rekomendacijų 8.19 punkte numatyto maksimalaus dydžio (1 317,6x0,1=131,76). Už rašytinių paaiškinimų pateikimą Įmonė sumokėjo 580,80 Eur, ši suma viršija Rekomendacijų 8.16 punkte numatytą maksimalų dydį (1 317,6x0,4=527,04).

80. Atsižvelgdama į aptartas aplinkybes bei Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus, teisėjų kolegija vertina, kad protinga ir teisinga SĮ „Kapinių priežiūra“ priteisti iš atsakovo Konkurencijos tarybos 2 994,86 (2 983,86+11) Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo Kauno miesto savivaldybės ir Kauno savivaldybės įmonės „Kapinių priežiūra“ apeliacinius skundus tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2016 m. gegužės 2 d. nutarimą Nr. 2S-4/2016 „Dėl Kauno miesto savivaldybės sprendimų, susijusių su Kauno miesto kapinių priežiūros ir laidojimo paslaugų teikimo organizavimu, atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams“.

Priteisti pareiškėjui Kauno savivaldybės įmonei „Kapinių priežiūra“ iš atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2 994,86 Eur (du tūkstančius devynis šimtus devyniasdešimt keturis eurus aštuoniasdešimt šešis centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė