BDAR

Jūsų asmens duomenų valdymas

Šiame tinklapyje gali būti naudojami slapukai ar kiti jūsų asmens duomenys tinklapio funkcionalumo tikslais. Kai kurie iš šių slapukų yra būtini, o kiti padeda mums patobulinti jūsų patirtį ir gauti duomenų, kaip ši svetainė yra naudojama.

Duomenų apsaugos politika Slapukų naudojimo taisyklės

Dėl akcinės bendrovės „Kauno grūdai“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies ir 10 straipsnio 1 dalies reikalavimams

Atgal

Administracinė byla Nr. eA-2443-520/2019
Procesinio sprendimo kategorija 11.4

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

2020 m. sausio 16 d.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Kauno grūdai“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Kauno grūdai“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai (trečiasis suinteresuotas asmuo – bankrutavusi akcinė bendrovė Vievio paukštynas, atstovaujama bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Valeksa“) dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas akcinė bendrovė (toliau – ir AB) „Kauno grūdai“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir Konkurencijos taryba, atsakovas) 2017 m. birželio 9 d. nutarimą Nr. 2S-3 (2017) „Dėl akcinės bendrovės „Kauno grūdai“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies ir 10 straipsnio 1 dalies reikalavimams“ (toliau – ir Nutarimas).

2.       Pareiškėjas paaiškino, kad atsakovas Nutarime konstatavo, jog AB „Kauno grūdai“ pažeidė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 2 dalį ir 10 straipsnio 1 dalį (Nutarimo 1 punktas), kadangi 2011 m. balandžio 12 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartimis (toliau – ir Sutartys) įgijo apie 51 proc. AB Vievio paukštyno (toliau – ir Vievio paukštynas, Bendrovė) akcijų ir dėl to įgijo galimybę paskirti valdybos narių daugumą, kuri priima sprendimus dėl Vievio paukštyno aukščiausio lygio vadovų paskyrimo, įmonės veiklos strategijos ir turto valdymo. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-6072-258/2011 Vievio paukštynui buvo iškelta bankroto byla. Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. rugsėjo 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-2261/2011 paliko 2011 m. birželio 30 d. nutartį nepakeistą. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 14 d. nutartimi Vievio paukštynas pripažintas bankrutavusia ir likviduojama įmone.

3.       Nutarime buvo padaryta išvada, kad prasidėjus Vievio paukštyno bankroto procedūrai pareiškėjas išlaikė kontrolę ir turėjo teisę sumokėti Vievio paukštyno skolas ir sudaryti taikos sutartį. Tokią išvadą atsakovas padarė remdamasis tik Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. 2A-1295/2014 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-486-687/2015 (proceso Nr. 2-55-3-00887-2012-3) (toliau – ir civilinė byla), kuriose konstatuota, kad pareiškėjas Sutartimis, kuriomis įsigijo 51 proc. Vievio paukštyno akcijų, įgijo kontrolę ir apie tai nepranešė Konkurencijos tarybai.

4.       Pareiškėjo teigimu, Nutarime atsakovas sau palankiai interpretavo teismų išvadas civilinėje byloje ir dėl to nepagrįstai konstatavo pareiškėjo kontrolės Vievio paukštynui egzistavimo faktą. Atsakovas neturėjo jokio įstatymais nustatyto pagrindo civilinėje byloje teismų nustatytų faktinių aplinkybių interpretuoti plačiau, nei jos yra tiesiogiai parašytos teismų sprendimuose. Civilinėje byloje priimtuose galutiniuose procesiniuose sprendimuose nebuvo konstatuota, kad AB „Kauno grūdai“ Sutarčių sudarymo dieną įgijo 51 proc. balsavimo teisių Vievio paukštyno visuotiniame akcininkų susirinkime. Balsavimo teisių įgijimo ir jų perleidimo klausimas byloje net nebuvo nagrinėtas. Pareiškėjo teigimu, civilinėje byloje nenustačius fakto, kad nuo 2011 m. balandžio 12 d. ar bet kuriuo kitu vėlesniu laikotarpiu pareiškėjas turėjo ir buvo įgijęs kontrolinę daugumą Vievio paukštyno visuotiniame akcininkų susirinkime, kontrolė galėjo būti nustatyta tik atlikus detalų kokybiniais kriterijais grįstą tyrimą ir įrodžius de facto (faktiškai, iš tikrųjų) kontrolės egzistavimą, laikantis baudžiamojo lygio įrodinėjimo pareigos standarto.

5.       Pareiškėjas nurodė, kad Nutarimas priimtas Konkurencijos tarybai neįvykdžius įstatyme nustatytos įrodinėjimo pareigos. Atsakovas, konstatuodamas pareiškėjo įgytą de jure (teisiškai) Vievio paukštyno kontrolę, turėjo pareigą įrodyti, kad pareiškėjas de facto vienašališkai galėjo įgyvendinti sprendimus dėl kontroliuojamo ūkio subjekto ūkinės veiklos, organų sprendimų ar personalo sudėties, komercinės strategijos, tačiau atsakovas nepagrįstai preziumuoja civilinėje byloje nurodytų aplinkybių privalomumą, taip pažeisdamas pareigą motyvuoti individualų administracinį aktą. Civilinėje byloje nustatytos aplinkybės negali būti laikomos įrodytomis administracinės procedūros metu, nes administraciniame procese yra reikalaujama viešojo administravimo subjekto įrodyti pažeidimą, dėl kurio nekiltų abejonių. Konkurencijos tarybos pozicijos pagrindu bendrosios kompetencijos teismai yra suformavę aiškią ir nuoseklią poziciją, kad tik atsakovo atliktas tyrimas gali būti laikomas išsamiu ir pakankamu pagrindu konstatuoti pažeidimą ir pritaikyti atsakomybę.

6.       Bankroto proceso įtaka pareiškėjo kontrolei atsakovo yra kvalifikuota netinkamai, nes po nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo (2011 m. rugsėjo 1 d.) AB „Kauno grūdai“ prarado visas pirmines teises, iš kurių atsakovas kildino kontrolę. Todėl, net jeigu ir būtų galima sutikti su pirmine atsakovo išvada, kad pareiškėjas įgijo kontrolę 2011 m. balandžio 12 d. Sutarčių pagrindu, pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymą, nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. minėta kontrolė buvo panaikinta. Įmonės kontrolę bankroto procese turi bankrutuojančios įmonės kreditoriai ir bankroto administratorius, turintys teisę spręsti esminius įmonės likimo klausimus. Konkurencijos tarybos akcentuojama pareiškėjo teisė įvykdyti prievolę už trečiąjį asmenį yra būdas ir priemonė kontrolei įgyti, tampant naujuoju skolininko kreditoriumi, bet ne priemonė išlaikyti kontrolę po bankroto bylos iškėlimo. Faktiniai veiksmai, kuriuos Vievio paukštyno kreditoriai atliko bankroto proceso metu, patvirtino, kad jokios įtakos pareiškėjas bankroto proceso metu neturėjo. Pareiškėjo vertinimu, kontrolę per akcijas turėjęs akcininkas kontroliuojamos bendrovės bankroto proceso metu atsiduria de facto toje pačioje padėtyje, kurioje buvo prieš įsigydamas akcijas, t. y. padėtyje, kurioje neturi bankrutuojančios bendrovės kontrolės, bet gali ją įgyti sudarydamas taikos sutartį su bankrutuojančios bendrovės kreditoriais. Tokio dvišalio sandorio sudarymo galimybė, pareiškėjo nuomone, negalėjo būti kvalifikuojama kaip egzistuojanti ir reali vienvaldė kontrolė ūkio subjekto atžvilgiu. Be to, atsakovas, argumentuodamas Nutarimą dėl bankroto įtakos kontrolei egzistuoti, pats pripažino, kad po bankroto bylos iškėlimo egzistavo objektyvios kliūtys pareiškėjo tariamai kontrolei įgyvendinti.

7.       Pareiškėjas teigė, kad Nutarime neįrodyta, jog pareiškėjas įgijo ilgalaikę Vievio paukštyno kontrolę, o tai yra būtinas Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies ir 10 straipsnio 1 dalies pažeidimo sudėties elementas. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad koncentracija gali būti laikomas ne bet koks kontrolės įgijimas, o tik toks, kuris trunka pakankamai ilgą laikotarpį, o šiuo atveju, net jeigu būtų galima laikyti, kad pareiškėjas Sutartimis įgijo Bendrovės kontrolę, atsakovas neįrodė, kad tokia kontrolė truko pakankamai ilgą laikotarpį, kad galėtų būti vertinama kaip koncentracija.

8.       Pareiškėjas nurodė, kad trejų metų senaties (naikinamasis) terminas atsakomybei už Nutarime nustatytą pažeidimą taikyti buvo pasibaigęs, kadangi šiam pažeidimui turėjo būti taikoma Sutarčių sudarymo metu (2011 m. balandžio 12 d.) galiojusi Konkurencijos įstatymo redakcija. Atsakovas nepagrįstai siejo pareiškėjo inkriminuojamo pažeidimo pasibaigimą su momentu, kai pareiškėjas neteko galimybės daryti lemiamą įtaką Vievio paukštyno veiklai, t. y. su 2015 m. gruodžio 29 d. data, kai įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 14 d. nutartis pripažinti Vievio paukštyną bankrutavusia ir likviduojama įmone. Pareiškėjo nuomone, net jeigu būtų laikoma, kad pareiškėjas 2011 m. balandžio 12 d. įgijo galimybę daryti lemiamą įtaką Vievio paukštynui, tokią galimybę pareiškėjas prarado 2011 m. rugsėjo 1 d., kai buvo iškelta bendrovei bankroto byla. Pareiškėjas teigė, kad senaties termino pabaiga turėjo būtų 2014 m. rugsėjo 1 d., ir pažymėjo, jog 2011 m. balandžio 12 d. galiojusioje Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalies redakcijoje buvo nustatyta, kad ūkio subjektai už Konkurencijos įstatymo pažeidimus gali būti patraukti atsakomybėn ne vėliau kaip per trejus metus nuo pažeidimo įvykdymo dienos, o esant tęstiniam pažeidimui – nuo paskutinių veiksmų atlikimo dienos. Be to, Nutarime be pagrindo remiamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-502-1668/2012, kurioje akivaizdžiai buvo supainiotos tęstinio ir trunkamojo teisės pažeidimo sąvokos, dėl to klaidingai išaiškinta, kad koncentracijos įgyvendinimas be atsakovo leidimo yra tęstinis pažeidimas. Šiuo atveju, pareiškėjo nuomone, turėtų būti taikomas baudžiamojoje ir administracinėje teisėje galiojantis principas, kad visos abejonės turi būti aiškinamos pareiškėjo naudai.

9.       Taip pat pareiškėjas teigė, kad Nutarimu paskirtos baudos dydis (947 700 Eur) (Nutarimo 2 punktas) yra neteisėtas, o sankcijos taikymas pažeidė objektyvumo ir proporcingumo principus, atsakovo išvados dėl baudos dydžio ir skirtos sankcijos pagrįstumo yra spekuliatyvios, išdėstytos be jokios duomenimis pagrįstos lyginamosios analizės, taip pažeidžiant pareigą motyvuoti išvadas bei jas pagrįsti objektyviais duomenimis. Pareiškėjo tvirtinimu, net jeigu ir būtų pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas įgijo Vievio paukštyno kontrolę nuo 2011 m. balandžio 12 d., kontrolė truko ne ilgiau nei keturis su puse mėnesio (vietoje atsakovo nurodytų penkerių metų), iki 2011 m. rugsėjo 1 d. (kai buvo iškelta bendrovės bankroto byla), todėl pažeidimo trukmė nustatyta netinkamai, o tai yra savarankiškas pagrindas sumažinti baudą. Taip pat atsakovas pareiškėjo poziciją nepripažinti padaryto pažeidimo nepagrįstai kvalifikavo kaip padaryto pažeidimo slėpimą, o kartu laikė sunkinančia aplinkybe.

10.       Atsakovas Konkurencijos taryba atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

11.       Atsakovas nurodė, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais civilinėje byloje konstatuota, jog pareiškėjas įgijo 944 037 vnt. Vievio paukštyno paprastųjų vardinių nematerialiųjų akcijų, sudariusių apie 51 proc. bendrovės įstatinio kapitalo. Atsakovas, remdamasis šiuo prejudiciniu faktu, įvertinęs tyrimo metu surinktus duomenis apie Vievio paukštyno akcininkų kiekį ir struktūrą bei vadovaudamasis Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo nuostatomis, konstatavo, kad pareiškėjas įgijo galimybę paskirti daugumą, t. y. bent 3 iš 5 valdybos narių, bei galėjo priimti strateginę reikšmę turinčius sprendimus dėl Vievio paukštyno ūkinės veiklos, valdymo organų sprendimų ir personalo sudėties, todėl įgijo galimybę daryti lemiamą įtaką Vievio paukštynui – įgijo pastarosios įmonės kontrolę ir įgyvendino koncentraciją.

12.       Atsakovas teigė, kad tai, jog pareiškėjas neįgijo balsavimo teisių Vievio paukštyno visuotiniame akcininkų susirinkime, nes neįregistravo akcijų nuosavybės perleidimo asmeninėse vertybinių popierių sąskaitose, nedarė įtakos statytinių balsavimo rezultatams visuotiniame akcininkų susirinkime. Taip pat Vievio paukštynas bankroto proceso metu neatsiskaitė su kreditoriais bei nesudarė taikos sutarties su kreditoriais. Minėtos aplinkybės, atsakovo nuomone, nepaneigė, kad, nepriklausomai nuo tam tikrų akcininko teisių suvaržymų, pareiškėjas buvo apie 51 proc. Vievio paukštyno akcininkas ir turėjo galimybę realizuoti kontrolę, o tai, kaip pareiškėjas realizavo kontrolę ir ar sprendė ją apskritai (ne)realizuoti, nekeičia atsakovo išvadų dėl koncentracijos įgyvendinimo.

13.       Atsakovas pabrėžė, kad civilinėje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyti faktai iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant administracinę bylą, todėl atsakovas, remdamasis tokiais prejudiciniais faktais, nepažeidė jam nustatyto įrodinėjimo standarto, pagrindė ir įrodė konstatuotą pažeidimą, o pareiškėjas nepateikė konkrečių argumentų, paneigiančių atsakovo išvadas. Konkurencijos tarybos nuomone, nebuvo praleistas senaties terminas pareiškėjo atsakomybei taikyti, kadangi šiuo atveju taikytina Konkurencijos įstatymo redakcija, galiojusi pažeidimo pabaigos dieną, kuri numatė penkerių metų patraukimo atsakomybėn terminą.

14.       Atsakovas teigė, kad jis pareiškėjui pagrįstai už padarytą pažeidimą skyrė baudą, vadovavosi teisės aktų reikalavimais, tinkamai nustatė ir įvertino baudai apskaičiuoti reikšmingas aplinkybes ir kriterijus, pagrindė nustatytos baudos dydį, o aplinkybė, kad pareiškėjas nesutinka su baudos dydžiu, nesudaro pagrindo teigti, kad bauda yra neteisėta ar nepagrįsta.

15.       Trečiasis suinteresuotas asmuo bankrutavusi akcinė bendrovė Vievio paukštynas, atstovaujamas bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Valeksa“, atsiliepime į skundą prašė ginčą spręsti teismo nuožiūra pagal byloje surinktus įrodymus.

16.       Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad buvo priimti ir įsiteisėję keturi teismo sprendimai, kurie patvirtino pareiškėjo neteisėtos veiklos mastą ir neteisėtas veiklos schemas, susijusias su Vievio paukštynu, taip pat pareiškėjo vykdytą Bendrovės kontrolę ir lemiamą įtaką buvusio atstatydinto Vievio paukštyno bankroto administratoriaus UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuro“ sprendimams.

II.

17.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 13 d. sprendimu pareiškėjo AB „Kauno grūdai“ skundą atmetė.

18.       Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismas 2014 m. vasario 7 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-342-258/2014 Sutartis pripažino niekinėmis ir negaliojančiomis. Sprendime buvo nurodyta, kad R. P. bei A. K. akcijas įsigijo kaip AB „Kauno grūdai“ statytiniai, todėl minėti sandoriai laikyti apsimestiniais ir faktiniu šių akcijų skaičiumi pareiškėjas įgijo teisę kontroliuoti Vievio paukštyno veiklą. Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. spalio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1295/2014 pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 7 d. sprendimą, konstatuodamas, kad Vilniaus apygardos teismas pagrįstai nusprendė, jog R. P. ir A. K. Vievio paukštyno akcijų 2011 m. balandžio 12 d. pirkimo–pardavimo sandoriuose yra statytiniai, t. y. kad su šiais asmenims įformintos Sutartys yra apsimestinės. Teismas nutarė visų Vievio paukštyno akcijų pirkėju pagal Sutartis pripažinti AB „Kauno grūdai“ ir pripažinti šias Sutartis niekinėmis ir negaliojančiomis, prieštaraujančiomis imperatyviosioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei, bei taikyti restituciją. Konkurencijos taryba, vadovaudamasi Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 15 d. nutartimi, 2015 m. balandžio 21 d. priėmė nutarimą Nr. 1S-39/2015 „Dėl akcinės bendrovės „Kauno grūdai“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies ir 10 straipsnio 1 dalies reikalavimams tyrimo pradėjimo“ pradėti tyrimą dėl AB „Kauno grūdai“ veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies ir 10 straipsnio 1 dalies reikalavimams. Apie šio tyrimo pradėjimą pareiškėjas buvo informuotas Konkurencijos tarybos 2015 m. balandžio 21 d. raštu Nr. (2.1-34)6V-936.

19.       Teismas tai pat nustatė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 15 d. nutarties dalį, kuria pripažintos R. P. su Te So Ten Elsen Gmbh & Co, KG bei G. B. ir A. K. su Te So Ten Elsen Gmbh & Co 2011 m. balandžio 12 d. sudarytos Sutartys apsimestinėmis ir negaliojančiomis, paliko nepakeistą ir 944 037 vnt. Vievio paukštyno akcijų įgijėja nutarė laikyti AB „Kauno grūdai“. Konkurencijos taryba 2017 m. birželio 9 d. priėmė Nutarimą, kuriuo pripažino, kad AB „Kauno grūdai“, įgijusi apie 51 proc. Vievio paukštyno akcijų, nepranešusi apie tai Konkurencijos tarybai ir negavusi Konkurencijos tarybos leidimo, pažeidė Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies ir 10 straipsnio 1 dalies reikalavimus, už šį pažeidimą AB „Kauno grūdai“ skyrė 947 700 Eur baudą.

20.       Teismo vertinimu, įsiteisėjusiais minėtais teismų sprendimais civilinėje byloje yra pripažinta, jog AB „Kauno grūdai“ Sutartimis įgijo 51 proc. Vievio paukštyno akcijų. Šiuo teismų nustatytu faktu rėmėsi atsakovas, priimdamas Nutarimą, kuriuo buvo konstatuota AB „Kauno grūdai“ Vievio paukštyno kontrolė. Teismas konstatavo, kad šiuo atveju įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose civilinėje byloje pripažintas faktas, jog AB „Kauno grūdai“ įgijo 51 proc. Vievio paukštyno akcijų, taikytinas visiems, o ne tik byloje dalyvavusiems asmenims, yra privalomas ir iš naujo neįrodinėjamas. Todėl atsakovas, priimdamas Nutarimą, pagrįstai rėmėsi šia teismų nustatyta aplinkybe.

21.       Teismas nustatė, kad atsakovas, konstatuodamas AB „Kauno grūdai“ Vievio paukštyno kontrolę, rėmėsi ne tik minėtu civilinėje byloje teismų nustatytu faktu, bet ir pats analizavo pareiškėjo galimybę priimti Vievio paukštyno veiklai strateginę reikšmę turinčius sprendimus. Atsakovas įvertino, kad pareiškėjas, įgijęs apie 51 proc. Bendrovės akcijomis suteikiamų balsų, įgijo galimybę paskirti daugumą, t. y. bent 3 iš 5 valdybos narių. Renkant valdybos narius, AB „Kauno grūdai“ po Sutarčių dėl 51 proc. Vievio paukštyno akcijų įsigijimo 2011 m. balandžio 12 d. turėjo 944 037 vnt. Vievio paukštyno akcijų ir iš viso įgijo 4 720 185 balsus visuotiniame akcininkų susirinkime. Kiti Vievio paukštyno akcininkai iš viso turėjo 907 016 vnt. akcijų ir 4 535 080 balsų visuotiniame akcininkų susirinkime. AB „Kauno grūdai“, paskirsčiusi savo balsus 3 kandidatams į valdybos narius po lygiai, kiekvienam iš jų turėjo galimybę skirti po 1 573 395 balsus, o kiti akcininkai, siekdami į valdybą išrinkti savo kandidatus, tokiems kandidatams turėtų skirti bent vienu balsu daugiau, t. y. bent po 1 573 396 balsus. Kiti Vievio paukštyno akcininkai, veikdami visi kartu, turėtų galimybę į valdybą išrinkti daugiausiai 2 narius, nes kitiems nariams liktų mažiau balsų, nei AB „Kauno grūdai“ galėtų skirti savo kandidatams, t. y. tik 1 388 288 balsai (4 535 080 – 3 146 792). AB „Kauno grūdai“, turėdama galimybę paskirstyti daugumą narių Vievio paukštyno valdyboje, įgijo galimybę priimti tokius sprendimus, kaip, pavyzdžiui, paskirti valdybos pirmininką, skirti ir atšaukti bendrovės vadovą, tvirtinti bendrovės valdymo struktūrą ir darbuotojų pareigybes, priimti sprendimus dėl bendrovės veiklos strategijos, spręsti dėl ilgalaikio turto, kurio balansinė vertė didesnė kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo įsigijimo, perleidimo, nuomos ir kitokio disponavimo juo. Teismo vertinimu, Konkurencijos taryba padarė pagrįstą išvadą, jog AB „Kauno grūdai“ galėjo įgyvendinti strateginę reikšmę turinčius sprendimus dėl Vievio paukštyno ūkinės veiklos, organų sprendimų ir personalo sudėties, todėl laikė, jog įgijo galimybę daryti lemiamą įtaką Bendrovei.

22.       Teismas nurodė, kad atsakovas pareiškėjo kontrolės įgijimą ir lemiamą įtaką Vievio paukštynui konstatavo pagrįstai, nors, kaip matyti iš bylos medžiagos, sudarius Sutartis balsavimo teisių įgijimo ir jų perleidimo klausimas nebuvo nagrinėtas, taip pat nebuvo atsižvelgta į tai, kad įmonei iškėlus bankroto bylą jos valdymo organai neteko įgaliojimų, nes AB „Kauno grūdai“, 2011 m. balandžio 12 d. tapusi 51 proc. Vievio paukštyno akcininke, turėjo galimybę realizuoti kontrolę, o tai, ar ji šią galimybę realizavo, ar dėl kokių nors aplinkybių nerealizavo, neturėjo teisinės reikšmės. Teismas įvertino, kad atsakovas tinkamai įgyvendino jam nustatytą įrodinėjimo pareigą ir pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas nuo 2011 m. balandžio 12 d. įgijo Vievio paukštyno kontrolę, todėl AB „Kauno grūdai“ skundo argumentus atmetė.

23.       Teismas pripažino, kad Konkurencijos taryba pagrįstai konstatavo, jog AB „Kauno grūdai“ pažeidė Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 2 dalį bei 10 straipsnio 1 dalį, kadangi prieš įgyvendindama koncentraciją, nepranešė atsakovui ir negavo jos leidimo.

24.       Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes dėl senaties termino sankcijai paskirti bei teismui pateiktus rašytinius įrodymus, konstatavo, jog atsakovas pagrįstai pažeidimo laikotarpio pabaigą siejo su Vievio paukštyno bankrutavimo data, t. y. su 2015 m. gruodžio 29 d., kadangi iki pat šios dienos pareiškėjas nesiėmė jokių aktyvių veiksmų pranešti Konkurencijos tarybai apie koncentraciją. Teismas pažymėjo, kad nustačius, jog paskutinė pažeidimo diena laikytina 2015 m. gruodžio 29 d., būtent nuo šios dienos pradedamas skaičiuoti senaties terminas sankcijai už padarytą pažeidimą paskirti. Kadangi nagrinėjamu atveju AB „Kauno grūdai“ bauda skirta 2017 m. birželio 9 d., todėl senaties terminas nebuvo praleistas.

25.       Teismas nurodė, kad Nutarimu pareiškėjui už Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies ir 10 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimus skirtos baudos dydis (947 700 Eur) nustatytas įvertinus pažeidimo pavojingumą bei trukmę, taip pat sunkinančią aplinkybę, jog pareiškėjas slėpė padarytą pažeidimą, kuri buvo nustatyta atsižvelgus į tai, jog civilinėje byloje teismai konstatavo, kad pareiškėjas per statytinius sudarinėjo apsimestinius sandorius dėl Vievio paukštyno akcijų įsigijimo, taip siekdamas išvengti koncentracijų priežiūros, o ne, kaip teigė pareiškėjas, į tai, jog jis nepripažino padaryto pažeidimo. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, taip pat baudos apskaičiavimą, teismas padarė išvadą, jog AB „Kauno grūdai“ skirta bauda už padarytą Konkurencijos įstatymo pažeidimą laikytina proporcinga ir teisinga, jos mažinti nėra teisinio pagrindo, o Konkurencijos tarybos priimtas Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jo naikinti.

III.

26.       Pareiškėjas AB „Kauno grūdai“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 13 d. sprendimą, tenkinti skundą ir panaikinti Nutarimą visa apimtimi, įskaitant Nutarimo rezoliucinės dalies 1 ir 2 punktus negrąžinus bylos papildomam tyrimui atlikti.

27.       Pareiškėjas nurodo, kad teismas sprendime pareiškėjo argumentus atmetė sutikdamas su atsakovo pozicija, neatlikęs savarankiško įrodymų tyrimo ir vertinimo bei teisės normų taikymo ir aiškinimo. Pareiškėjo įsitikinimu, nemotyvuotu teismo sprendimu pažeidžiama pareiškėjo teisė į apeliaciją. Toks teisingumo vykdymas, pareiškėjo nuomone, negali būti toleruojamas, kadangi ir atsakovas Nutarimą priėmė ir pareiškėją nubaudė, taip pat neatlikęs privalomų tyrimo veiksmų (Konkurencijos įstatymo 25 str.), kurie būtini siekiant įrodyti inkriminuojamo pažeidimo sudėtį. Pareiškėjas teigia, kad teismas panaikintas ankstesnių teismų išvadas, padarytas civilinėje byloje, išdėstė kaip pagrindžiančias šį sprendimą. Be to, ginčijamas sprendimas nemotyvuotas ir priimtas ex nihilo (iš niekur) (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 87 str. 4 d. 2 ir 3 p., 146 str. 1 d. ir 2 d. 5 p.).

28.       Pareiškėjas pažymi, kad teismo sprendime be jokių tai pagrindžiančių įrodymų ir (ar) motyvų nurodoma, jog pareiškėjas tapo Vievio paukštyno kontrolinį paketą turinčiu akcininku jau 2011 m. balandžio 12 d., nors civilinėje byloje pareiškėjas pripažintas tik Sutarčių šalimi. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nepanaikino Sutarčių 3.2 punkto ir savo procesiniais sprendimais nekeitė įrašų Vievio paukštyno vertybinių popierių savininkų sąrašuose bei nekonstatavo, kad pareiškėjas veikė kitų akcininkų vardu ar kitų akcininkų veiksmai yra prilyginami pareiškėjo veiksmams, todėl negalėjo būti padaryta išvada dėl neteisėtos koncentracijos. Teismas pagrįstai pritarė pareiškėjo argumentams, kad 2011 m. rugsėjo 1 d. įsiteisėjus Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 30 d. nutarčiai dėl Vievio paukštyno bankroto bylos iškėlimo pareiškėjas prarado kontrolę, tačiau net ir konstatavęs šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas bankroto proceso įtakos bylai išspręsti tinkamai neįvertino. Teismas sprendime pateikdamas civilinėje byloje priimtų procesinių sprendimų reziume, žemesnės instancijos teismų procesiniais sprendimais remiasi nepaisant to, ar atitinkama jų dalis yra palikta galioti, ar ne. Tačiau nei vienu procesiniu sprendimu nebuvo pateikta vienodų išaiškinimų, civilinėje byloje pirmosios instancijos teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išvados ir nustatytos faktinės aplinkybės yra visiškai priešingos. 

29.       Pareiškėjo teigimu, nuo 2011 m. balandžio 12 d. iki 2015 m. rugsėjo 30 d. pareiškėjas nebuvo pripažintas bei nelaikė savęs Sutarčių šalimi ir todėl jis (pareiškėjas) neturėjo teisinio pagrindo kreiptis dėl leidimo koncentracijai įgyvendinti gavimo. Pareiškėjo vertinimu, teismas Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 2 dalį ir 10 straipsnio 1 dalį pritaikė remdamasis nenustatytomis, t. y. neegzistuojančiomis aplinkybėmis, kadangi byloje nėra nei vieno įrodymo, kad nuo Sutarčių sudarymo dienos pareiškėjas būtų galėjęs balsuoti papildomais 27 proc. balsų ar kad vertybinių popierių sąskaitų tvarkytojas įregistruotų (ar sutiktų įregistruoti) pareiškėjo vardu 51 proc. balsavimo teisių, kaip tik priešingai, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad savo nuožiūra neturtinėmis teisėmis naudojosi liudytojais apklausti asmenys, o teismai laikė juos balsų turėtojais apribodami, o vėliau grąžindami jiems galimybę balsuoti, t. y. pareiškėjas neįgyvendino koncentracijos iki teisės įgyti balsavimo teises įgijimo 2015 m. rugsėjo 30 d., o šią išvadą, pareiškėjo teigimu, papildomai pagrindžia ta aplinkybė, kad civilinėje byloje pareiškėjas apskritai neigė esąs pirkėjas. Teismas turėjo patikrinti, ar atsakovas, atlikdamas tyrimą, nustatė, nuo kada teismo pripažintas Sutarčių šalimi pareiškėjas įgijo teisę kontroliuoti Vievio paukštyną, kas naudojosi balsavimo ir kitomis neturtinėmis teisėmis ir ar tomis teisėmis nuo 2011 m. balandžio 12 d. iki 2011 m. rugsėjo 1 d. teisėtai galėjo naudotis pareiškėjas, kadangi nesant išvadų dėl kontrolės įgijimo, pareiškėjas nebūtų buvęs nubaustas.

30.       Pareiškėjas nurodo, kad teismas klaidingai nustatė pareiškėjo nuosavybės teisių į 51 proc. Vievio paukštyno akcijų įgijimo momentą. Konkurencijos įstatymas šio momento nereguliuoja, tačiau nustato, jog jis svarbus vertinant, ar buvo įgyta kontrolė. Tačiau teismas apskritai nepasisakė dėl teisėms įgyti nematerialiuosius vertybinius popierius imperatyviai taikomų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.101 straipsnio 10 dalies, Akcinių bendrovių įstatymo 46 straipsnio 2 dalies ir Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos nutarimo Nr. 1K-34 „Dėl finansinių priemonių ir jų apyvartos apskaitos taisyklių“ 9.1 ir 24.1 punktų nuostatų. Pareiškėjas pažymi, kad teisės normų, nustatančių akcijų įgijimo momentą, ignoravimas negali būti toleruojamas, kai konkurencijos teisė šių teisinių santykių apskritai nereguliuoja. Pareiškėjas tvirtina, kad Konkurencijos įstatymas nenustato kontrolės įgijimo prezumpcijos nuo sutarties datos, t. y. įstatymas nenumato, kad vien sutarties sudarymas reiškia teisės daryti lemiamą įtaką turėjimą. Be to, tik sudarius sutartį, bet nepadarius įrašo vertybinių popierių sąskaitoje, turtinės ir neturtinės teisės (tarp jų ir balsavimo teisė) neįgyjamos, todėl nebuvo įgyta ir kontrolė, dėl kurios atsakovas nubaudė pareiškėją. Pareiškėjas pažymi, kad po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutarties civilinėje byloje, vadovaujantis CK 1.101 straipsnio 10 dalies ir Akcinių bendrovių įstatymo 46 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pareiškėjo nuosavybės teisė į papildomus 27 proc. Vievio paukštyno akcijų buvo įregistruota 2016 m. gegužės 11 d., t. y. po to, kai Vievio paukštynas buvo pripažintas bankrutavusiu ir praėjus terminui, per kurį atsakovas gali koncentraciją uždrausti. Pareiškėjo nuomone, teismui neįvertinus, nuo kada jis tapo 51 proc. akcijų paketo savininku, netinkamai pritaikė Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies ir 10 straipsnio 1 dalies nuostatas.

31.       Teismas klaidingai pritaikė Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 9 dalies nuostatą, nes, pareiškėjo nuomone, neištyrė ir nevertino, kad pareiškėjas neturėjo galimybės daryti lemiamos įtakos Vievio paukštyno veiklai, būdamas Sutarčių šalimi, bet jų neįgyvendindamas, neįgyvendino ir jokios koncentracijos.

32.       Pareiškėjas teigia, kad teismas netyrė ir nenagrinėjo, ar pareiškėjas įgijo 51 proc. balsavimo teisių Vievio paukštyno visuotiniame akcininkų susirinkime, kas yra būtina kontrolei įgyti. Ši teismo sprendimo dalis yra paremta išimtinai atsakovo išvadomis, kurios nėra pagrįstos įrodymais, kadangi savo analizės metu atsakovas vertino tik tai, kas būtų, jeigu pareiškėjas būtų įgijęs 51 proc. balsavimo teisių Vievio paukštyno visuotiniame akcininkų susirinkime.

33.       Pareiškėjo vertinimu, teismo sprendime išdėstyti motyvai dėl tariamo pažeidimo trukmės skaičiavimo yra prieštaringi, nes nors nustatyta, kad įsiteisėjus Vilniaus apygardos teismo nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo (2011 m. rugsėjo 1 d.), AB „Kauno grūdai“ Vievio paukštyno kontrolė pasibaigė, šios aplinkybės nereikšmingos, taip pat teigiama, kad bankrotas vis dėlto reikšmingas pažeidimo laikotarpio pabaigai, kuri yra susijusi su Vievio paukštyno pripažinimu bankrutavusia įmone, nes tada pasibaigė kontrolė (2015 m. gruodžio 29 d.). Be to, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) (žr. 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Nr. 332/09, Electrabel prieš Komisiją) nepranešimo apie koncentraciją pažeidimo laikotarpio pabaigą vertina skirtingai nei nurodo teismas, nes nėra reikalaujama ir prarasti kontrolę, ir gauti atsakovo leidimą buvusiai koncentracijai pažeidimui baigti, todėl pažeidimas baigiasi, kai arba gaunamas leidimas arba prarandama kontrolė. Pareiškėjo nuomone, jis buvo nubausta nepagrįstai 10 kartų didesne bauda.

34.       Pareiškėjo įsitikinimu, teismas, palikdamas galioti pažeidimo laikotarpio pagrindimą, prieštarauja Įmonių bankroto įstatymo reguliavimui, kadangi nei atsakovas Nutarime, nei teismas sprendime nepaaiškino ir neištyrė, kodėl pareiškėjui neturint įtakos Vievio paukštyno bankroto bylos metu iki 2015 m. gruodžio 13 d. sprendimo ir pagal atsakovą neturint jokios įtakos po 2015 m. gruodžio 29 d., bet turint galimybę sudaryti taikos sutartį šiais laikotarpiais, vienu laikotarpiu pareiškėjas turėjo „galimybę daryti lemiamą įtaką“, o po 2015 m. gruodžio 29 d. jau neturėjo. Todėl, pareiškėjo nuomone, galimybė sumokėti Vievio paukštyno skolas negali būti pagrindas išlaikyti „galimybę daryti lemiamą įtaką“, kadangi nuo tariamo pažeidėjo nepriklauso nei kada įmonė bus likviduota, nei ar kreditoriai sutiks sudaryti taikos sutartį, nei ar įmonės mokumą neatstatys su tariamu pažeidėju susijęs asmuo.

35.       Pareiškėjas nurodo, kad teismas aktualią Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalies redakciją pritaikė priešingai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktiems šios redakcijos senaties terminų taikymo nuostatų išaiškinimams, ESTT praktikai bei pačioms teismo sprendimo išvadoms. Kadangi pagal Konkurencijos įstatymą pasibaigus trejų metų senaties terminui yra nepateisinamas baudos skyrimas Nutarimu, priimtu 2015 m. balandžio 21 d. pradėto tyrimo pagrindu.

36.       Pareiškėjas teigia, kad vertindamas atsakovo paskirtos baudos dydį teismas nepagrįstai ignoravo byloje surinktus įrodymus, inter alia (be kita ko) teigdamas, kad Konkurencijos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies pažeidimas trunka tol, kol nėra pateikiamas pranešimas apie koncentraciją, tačiau atsakovo inkriminuojamo pažeidimo pabaigą siedamas su vėlesne data, negu pareiškėjas tokį pranešimą atsakovui pateikė. Taip pat teismas klaidingai pritaikė Konkurencijos įstatymo 37 straipsnio 3 dalį, kvalifikuodamas pareiškėjo teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą kaip atsakomybę sunkinančią aplinkybę.

37.       Pareiškėjas nurodo, kad teismas neištyrė ir neįvertino visų aplinkybių, pagrindžiančių, jog Nutarimu skirta bauda privalo būti panaikinta arba sumažinta. Teismas neatsižvelgė į tai, kad teisinis neapibrėžtumas ir pareiškėjo teisinis lūkestis yra pagrindas panaikinti atsakovo skirtą baudą arba paskirti ją tik simbolinio dydžio. Be to, sprendime nebuvo įvertintos Konkurencijos įstatymo 2 straipsnio nuostatos ir neįvertinta, kaip pareiškėjas apribojo ar galėjo apriboti konkurenciją. Taip pat, pareiškėjo teigimu, koncentracija negalėjo trukti ilgiau kaip penkerius metus, o baudos dydžiui sumažinti įtakos turi ir faktas, jog pareiškėjas nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, kuriais būtų daręs lemiamą įtaką Vievio paukštyno veiklai.

38.       Pareiškėjo įsitikinimu, teismui tenka pareiga ištirti, ar iš tikrųjų teisėtus lūkesčius ir gero valdymo principą atitinka atsakovo pozicija, kad nustatant teises, kurias suteikia nematerialūs vertybiniai popieriai, turi būti vadovaujamasi civilinės teisės normomis (Akcinių bendrovių įstatymo 27–28, 31, 33–37 str.), bet nustatant momentą, nuo kurio tos teisės atsiranda, šiomis normomis (CK 1.101 str. 10 d., Akcinių bendrovių įstatymo 46 str. 2 d.) vadovautis nereikia, nors konkurencijos teisė šio momento nenustato.

39.       Atsakovas Konkurencijos taryba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 13 d. sprendimą nepakeistą.

40.       Pasisakydamas dėl Konkurencijos tarybos nustatyto Vievio paukštyno kontrolės įgijimo ir koncentracijos įgyvendinimo atsakovas nurodo, kad teismai civilinėje byloje pripažino, jog AB „Kauno grūdai“ buvo tikroji 944 037 vnt. Vievio paukštyno akcijų, sudarančių apie 51 proc. visų Bendrovės akcijų, įgijėja – apie 24 proc. Vievio paukštyno įstatinio kapitalo sudarančių akcijų AB „Kauno grūdai“ įgijo savo vardu, kitus 27 proc. akcijų – per statytinius. Šį faktą nustatė ir patvirtino visų instancijų teismai civilinėje byloje. Atsakovas teigia, kad įvertinęs pareiškėjo įgytų akcijų pagrindu galimus priimti sprendimus, teismas padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas galėjo įgyvendinti strateginę reikšmę turinčius sprendimus dėl Vievio paukštyno ūkinės veiklos, organų sprendimų ir personalo sudėties, todėl įgijo galimybę daryti lemiamą įtaką Vievio paukštynui – įgyvendino koncentraciją. Teismų išvados civilinėje byloje buvo nuoseklios, o restitucijos taikymas nepaneigia nustatyto prejudicinio fakto dėl tikrojo akcijų įgijėjo. Atsakovo nuomone, tai, ar teismai nusprendė taikyti restituciją, ar ne, nekeičia fakto, kad visi teismai pripažino, jog AB „Kauno grūdai“ buvo tikroji akcijų įgijėja. Be to, faktinis valdybos narių paskyrimas ar nepaskyrimas, nereiškia, jog nebuvo kontrolės, nes akcijų turėtojas tokią galimybę turi ir tik nuo jo priklauso, kada ir kaip jis ja pasinaudos. Kadangi Vievio paukštyno akcijos įgytos per statytinius, todėl tuo metu įrašai vertybinių popierių sąskaitose nerodė tikrojo akcijų įgijėjo pavadinimo. Atsakovas teigia, kad vadovaudamasis teismų sprendimais civilinėje byloje, pagrįstai konstatavo, jog AB „Kauno grūdai“ Sutarčių pagrindu įgijo Vievio paukštyno kontrolę ir įgyvendino koncentraciją, o tai, ar pareiškėjas faktiškai tokia galimybe naudojosi, nėra reikšmingos.

41.       Atsakovas nesutinka su pareiškėjo argumentais dėl pažeidimo trukmės, t. y. kad nustatyto pažeidimo pabaiga turėtų būti laikoma 2011 m. rugsėjo 1 d. – Vilniaus apygardos teismo nutarties iškelti Vievio paukštynui bankroto bylą įsiteisėjimo diena, kadangi nėra pagrindo daryti išvadą, jog dėl bankroto atsiradę Vievio paukštyno statuso ir AB „Kauno grūdai“ teisių pokyčiai reiškė Vievio paukštyno kontrolės praradimą ar kontrolės pasikeitimą ir nustatyto pažeidimo pabaigą. Koncentracija apima veiksmus, lemiančius ilgalaikius dalyvaujančių įmonių kontrolės ir rinkos struktūros pokyčius. Vievio paukštyno kreditoriai neįgijo tokių teisių, dėl kurių galėtų įvykti ilgalaikiai Vievio paukštyno kontrolės bei rinkos struktūros pokyčiai. Atsakovo nuomone, bankroto procesas yra trumpalaikė procedūra, kurios tikslas yra kuo greičiau patenkinti kreditorių reikalavimus ir baigti bankroto procesą nutraukiant bankroto bylą Įmonių bankroto įstatymo 27 straipsnio pagrindais. Priešingai nei teigia AB „Kauno grūdai“, bankroto metu siekiama patenkinti visų kreditorių finansinius reikalavimus, o ne suteikti bendrovės kontrolę konkretiems kreditoriams. Atsakovas nurodo, kad AB „Kauno grūdai“ turėjo apie 51 proc. Vievio paukštyno akcijų, akcijos nebuvo perleistos pradėjus Vievio paukštyno bankroto procedūrą ir įmonės kontrolė dėl to nepasikeitė, t. y. neatsirado naujų kontroliuojančių asmenų (kreditorių susirinkimas ar atskiri kreditoriai kontrolės neįgijo), pats bankroto procesas nesukėlė ilgalaikių įmonės kontrolės ir rinkos struktūros pokyčių, todėl pareiškėjas galimybę daryti lemiamą įtaką Vievio paukštyno ūkinei veiklai išlaikė ir bankroto proceso metu, t. y. iki 2015 m. gruodžio 29 d., todėl pažeidimas tęsėsi iki šios datos.

42.       Atsakovo vertinimu, atsakomybė pareiškėjui taikyta nepraleidus senaties termino, nes senaties terminas skaičiuojamas nuo paskutinės pažeidimo darymo dienos, t. y. 2015 m. gruodžio 29 d. Net jeigu būtų laikoma, jog pareiškėjo pažeidimas baigėsi Vilniaus apygardos teismo nutarties iškelti Vievio paukštynui bankroto bylą įsiteisėjimo dieną, patraukimo atsakomybėn terminas taip pat nėra suėjęs. Nuo 2011 m. gegužės 3 d. įsigalioję ir 2011 m. rugsėjo 1 d. galioję Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalies pakeitimai numatė, kad sankcijos ūkio subjektams už šio įstatymo pažeidimus gali būti taikomos ne vėliau kaip per penkerius metus nuo pažeidimo padarymo dienos, o 4 dalyje numatyta, jog šis sankcijų taikymo terminas yra sustabdomas, kai Konkurencijos taryba atlieka tyrimą ar teisme nagrinėjamas ginčas dėl Konkurencijos tarybos sprendimo taikyti sankcijas.

43.       Atsakovas nurodo, kad vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 35 ir 37 straipsnio, Baudų dydžių nustatymo aprašo 10 punkto nuostatomis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažeidimo pavojingumas vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju siekiant baudą individualizuoti. Tai, kad Nutarime nebuvo vertintos aplinkybės, kurias skunde akcentuoja pareiškėjas, nereiškia, jog atsakovas nepasisakė dėl pažeidimo pavojingumo ar netinkamai jį nustatė. Pareiškėjo nurodomos aplinkybės nėra išimtinės ar privalomos nustatyti vertinant visų pažeidimų pavojingumą. Atsakovo teigimu, taikant 2011 m. rugsėjo 1 d. galiojusios Konkurencijos įstatymo reguliavimą dėl ūkio subjektų patraukimo atsakomybėn už Konkurencijos įstatymo pažeidimus, pareiškėjo padarytas pažeidimas nustatytas ir bauda paskirta nepraleidus patraukimo atsakomybėn termino, o pareiškėjo argumentai, kad nebuvo nustatytas konkurencijos ribojimas, šio pažeidimo atveju nekeičia pavojingumo pobūdžio. Atsakovo nuomone, pareiškėjas apeliaciniame skunde tiesiog nesutinka su baudos dydžiu ir bando bet kokiais, įskaitant teisiškai nereikšmingus, motyvais sumenkinti savo padaryto pažeidimo pavojingumą bei sutrumpinti pažeidimo trukmę. Atsakovo teigimu, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo teigti, jog pareiškėjui paskirta bauda yra neteisėta ar nepagrįsta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

44.       Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo AB „Kauno grūdai“ skundo reikalavimas panaikinti atsakovo Konkurencijos tarybos 2017 m. birželio 9 d. nutarimą Nr. 2S-3 (2017), kuriuo pripažinta, kad pareiškėjas pažeidė Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 2 dalį ir 10 straipsnio 1 dalį (Nutarimo 1 punktas), pareiškėjui už šį pažeidimą paskirta 947 700 Eur bauda (Nutarimo 2 punktas), pagrįstumas ir teisėtumas.

45.       Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į apeliacinį skundą, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, jei nustatomi sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad sprendimas turi būti panaikintas dėl sprendimo negaliojimo pagrindo, nurodyto ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkte (sprendimas yra be motyvų).

46.       Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo skunde suformuluotą reikalavimą (skundo dalykas), skunde nurodytas aplinkybes, kuriomis buvo grindžiamas šis reikalavimas, (skundo pagrindas), pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti panaikintas dėl ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto pažeidimo, t. y. dėl to, kad sprendimas yra be motyvų, nes teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimas ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto aspektu vertinamas atsižvelgus būtent į teismo sprendime išdėstytus argumentus, dėl kurių teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje pateikia atitinkamas išvadas.

47.       Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisinio aiškumo, tikrumo, teisės viešumo reikalavimų, taip pat reikalavimo užtikrinti žmogaus teises ir laisves kontekste, teisingumo vykdymas suponuoja tai, jog baigiamasis teismo aktas yra vientisas teisės aktas, kuriame nutariamoji dalis yra grindžiama motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais (žr. 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimą). Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, jog teismo pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v Netherlands (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v Finland (pareiškimo Nr. 20772/92); 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz v Spain (pareiškimo Nr. 30544/96)).

48.       Tai, kad pareiškėjas nesutinka su teismo sprendimo motyvais, dėl kurių netenkintas skundo reikalavimas, mano, jog jie yra neišsamūs bei netinkami, ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto prasme negali būti prilyginama motyvų nebuvimui ar tapatinama su motyvų nebuvimu. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad tuo atveju, kai teismo sprendimo motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą. 

49.       Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo skundo reikalavimą, nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo pareikštu reikalavimu, atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, nurodė motyvus, dėl kurių Nutarimas pripažintas pagrįstu ir teisėtu, t. y. teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimus. Tai, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, sutiko su atsakovo atlikto tyrimo išvadomis ir Nutarime nurodytais argumentais, dėl kurių konstatuotas Konkurencijos įstatymo pažeidimas ir paskirta 947 700 Eur bauda, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nėra nurodyti motyvai. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio yra aišku, kokiomis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir kokiomis teisės normomis vadovaudamasis pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, suformuluotos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje, todėl nesutiktina su pareiškėjo pozicija, kad pirmosios instancijos teismas užkirto pareiškėjui kelią į apeliaciją.

50.       Šiuo aspektu pažymėtina, kad iš pareiškėjo apeliacinio skundo turinio matyti, jog pareiškėjas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir nustatytomis kilusio ginčo faktinėmis aplinkybėmis, t. y. kad pareiškėjas Vievio paukštyno kontrolinį paketą turinčiu akcininku tapo jau 2011 m. balandžio 12 d. (pareiškėjo teigimu, pareiškėjas 51 proc. akcijų paketo savininku tapo tik 2016 m. gegužės 11 d.). Pareiškėjas teigia, kad netinkamai įvertinta Vievio paukštyno bankroto proceso įtaka šiai bylai išspręsti (pareiškėjas nurodo bankroto proceso reikšmingas aplinkybes: 2011 m. rugsėjo 30 d. priimta nutartis iškelti bankroto bylą, kuri įsiteisėjo 2011 m. rugsėjo 1 d.; Trakų rajono apylinkės teismas 2012 m. gegužės 10 d. nutartimi sustabdė visų 2012 m. balandžio 27 d. akcininkų susirinkimo sprendimų dėl taikos sutarties bankroto procese sudarymo inicijavimo galiojimą ir vykdymą; 2015 m. gegužės 14 d. priimta nutartis dėl Vievio paukštyno pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto įmone, kuri įsiteisėjo 2015 m. gegužės 14 d.; kt.); neįvertinti jokie pareiškėją teisinantys įrodymai, kurie buvo surinkti tyrimo ir bylos nagrinėjimo metu: galiojantys ir nepanaikinti vertybinių popierių savininkų sąrašai; liudytojų parodymai, balsavimo istorija, paties atsakovo pripažinimai dėl Nutarimo nemotyvuotumo; neįvertinta, kad civilinėje byloje bendrosios kompetencijos teismai priėmė teisės požiūriu visiškai skirtingus procesinius sprendimus kiekvienoje instancijoje; ignoruota, kad iki 2015 m. rugsėjo 30 d. nebuvo galutinio verdikto, kas gali būti ir turi būti įregistruotas kaip tikrasis 51 proc. Vievio paukštyno savininkas; kt. 

51.       Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, susijusius su netinkamai atliktu pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu ir dėl to neteisingai nustatytomis ginčo faktinėmis aplinkybėmis, primena, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

52.       Be to, tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjo minėti argumentai yra nepagrįsti.

53.       Vertinant pareiškėjo argumentus ir jo nurodomus įrodymus, kuriais remiantis yra teigiama, kad pareiškėjas 51 proc. Vievio paukštyno akcijų paketo savininku tapo tik 2016 m. gegužės 11 d., o ne 2011 m. balandžio 12 d., akcentuotina, kad civilinėje byloje visų instancijų bendrosios kompetencijos teismai priimtuose procesiniuose sprendimuose (Vilniaus apygardos teismas 2014 m. vasario 7 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-342-258/2014; Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. spalio 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-1295/2014; Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-486-687/2015) nustatė šiai bylai teisiškai reikšmingą aplinkybę (prejudicinę aplinkybę), jog pareiškėjas Sutartimis, sudarytomis 2011 m. balandžio 12 d., įgijo Vievio paukštyno akcijų , sudarančių apie 51 proc. visų Bendrovės akcijų (apie 24 proc. pareiškėjas įgijo savo vardu, o kitus 27 proc. akcijų – per statytinius R. P. ir A. K.). Pažymėtina, kad civilinėje byloje buvo paneigta pareiškėjo pozicija, jog nuosavybės teises į akcijas įsigijo R. P. ir A. K., kad jie sudarydami Sutartis veikė savarankiškai.   

54.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartyje, išnagrinėjęs pareiškėjo kasacinio skundo argumentus, pripažino pagrįstomis ir įrodytomis apeliacinės instancijos teismo išvadas, kad akcijas įsigijo ne R. P. ir A. K., o pareiškėjas, t. y. kad buvo sudaryti apsimestiniai sandoriai (CK 1.87 str. 1 d.), sandoriai buvo sudaryti ne su tikrąja sandorio šalimi, o su jos statytiniais, o tai reiškia, kad tokiu atveju teises ir pareigas pagal tokius sandorius įgijo kitas asmuo (tikroji sandorio šalis). Pažymėtina, kad Civiliniame kodekse yra įtvirtinta klasikinė kontinentinės teisės tradicijai būdinga simuliacijos samprata ir pripažįstama Europos šalių teisėje egzistuojanti simuliacijos atmaina – subjektinė simuliacija, t. y. atvejai, kai sutartis sudaroma ne su tikrąja jos šalimi, o su jos statytiniu (Dambrauskaitė, A. Simuliacijos samprata Europos šalių sutarčių teisėje. Socialinių mokslų studijos, 2011, Nr. 3(4). P. 1417–1441). Nagrinėjamu atveju būtent ir buvo nustatyta subjektinė simuliacija, t. y. pagal Sutartis teises ir pareigas įgijo pareiškėjas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartimi 2011 m. balandžio 12 d. sudarytas Sutartis pripažino apsimestinėmis ir negaliojančiomis ir taikė apsimestinio sandorio padarinius, nurodytus CK 187 straipsnio 1 dalyje, nustatančioje, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės.

55.       Akcentuotina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nepripažino nepagrįstomis ir neįrodytomis apeliacinės instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, jog pareiškėjas Sutartimis siekė įgyti daugiau kaip 50 proc. Vievio paukštyno akcijų paketą, pareiškėjas, pasitelkdamas minėtus statytinius siekė išvengti Konkurencijos įstatyme įtvirtintos privalomos koncentracijų kontrolės, tačiau nustatė, jog sprendžiant dėl ginčijamo sandorio, kuriuo pareiškėjas įgijo kontrolinį akcijų paketą, negaliojimo, taikytina sprendimo priėmimo metu aktuali Konkurencijos įstatymo 10 straipsnio 2 dalies redakcija, kuri nebeįtvirtina besąlygiško sandorio negaliojimo.

56.       Primintina, kad Lietuvos apeliacinis teismas, įvertinęs įrodymus, nustatė, jog pagal konkurencijos teisę AB „Kauno grūdai“ tapo kontroliuojančiu Vievio paukštyno asmeniu, kadangi įgijo šio juridinio asmens kontrolę – galimybę daryti lemiamą įtaką kontroliuojamo ūkio subjekto ūkinei veiklai, kad apie 2011 m. balandžio 12 d. sandoriu įvykdytą koncentraciją neinformavo Konkurencijos tarybos, nors tai privalėjo padaryti iki koncentracijos įgyvendinimo (2014 m. spalio 15 d. nutarties 14–15 lapai). Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos apeliacinis teismas išsamiai yra aptaręs įrodymus, kuriais remdamasis padarė išvadą, jog pareiškėjas 2011 m. balandžio 12 d. akcijų pirkimo–pardavimo sandoriu vykdė koncentraciją ir siekė įgyti Vievio paukštyno kontrolę, po sandorio sudarymo nedelsdamas faktiškai perėmė Vievio paukštyno kontrolę, nes apie šį faktą buvo paskelbta viešai – 2011 m. balandžio 20 d. publikacijoje dienraštyje „Verslo žinios“, Vievio paukštyne buvo įdarbintas direktoriaus patarėju finansams pareiškėjo darbuotojas, buvo sudaromos pareiškėjo ir Vievio paukštyno sutartys, pareiškėjo kartu su R. P. ir A. K., kaip su pareiškėju susijusių asmenų, balsais buvo priimami sprendimai 2011 m. birželio 13 d. visuotiniame akcininkų susirinkime dėl įmonės restruktūrizavimo, 2012 m. balandžio 27 d. (vykstant Vievio paukštyno bankroto procedūrai) visuotiniame akcininkų susirinkime – dėl įgaliojimų suteikimo Vievio paukštyno administratoriui vesti derybas su kreditoriais dėl taikos sutarties sudarymo bankroto byloje bei pritarimo Bendrovės akcininko pareiškėjo tikslinės paskolos atsiskaityti su visais kreditoriais suteikimui Vievio paukštynui. Nustatant, kad AB „Kauno grūdai“ faktiškai vykdė Vievio paukštyno kontrolę, buvo įvertinta ir tai, kad formaliai įmonės vadovas ar kitų valdymo organų nariai iki bankroto bylos įmonei iškėlimo nebuvo pakeisti.  

57.       Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 18 straipsnis nustato, kad įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Šioje normoje įtvirtintas teismo sprendimo, nutarties ar kitokio procesinio sprendimo privalomumo principas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-443/2013). Nagrinėjamu atveju pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo priimtas procesinis sprendimas, kuriuo pareiškėjas laikytinas Vievio paukštyno akcijų įgijėju vietoj statytinių, nėra priskirtinas prie vykdytinų sprendimų, nes pats sprendimas sukelia teisinį efektą (teismo sprendimai dėl pripažinimo, teisinių santykių nutraukimo, pakeitimo ar nustatymo ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-359/2001)). Akcentuotina, kad teismo sprendimo arba kitokio teismo procesinio dokumento nepaisymas vertintinas kaip teismų nepriklausomumo pažeidimas.

58.       Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje nenustatė, jog Sutartys laikomos negaliojančiomis nuo 2015 m. rugsėjo 30 d. ir / ar teisiniai padariniai taikomi nuo 2015 m. rugsėjo 30 d., o ne nuo Sutarčių sudarymo momento (CK 1.95 str.).

59.       Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentų, kad Konkurencijos taryba bei pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai rėmėsi civilinėje byloje nustatytais faktais ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo priimto procesinio sprendimo rezoliucine dalimi, kuria 944 037 vnt. Vievio paukštyno akcijų įgijėju nuo 2011 m. balandžio 12 d. pripažintas pareiškėjas. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad ir Konkurencijos tarybai, vykdant administracinę procedūrą, yra privalomi minėti nustatyti faktai ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo priimtas procesinis sprendimas. Pareiškėjas byloje nėra nurodęs teisės aktais pagrįstų aplinkybių, dėl kurių turėtų būti konstatuota, kad Konkurencijos taryba, atlikusi tyrimą, turėjo faktinį ir teisinį pagrindą padaryti priešingas išvadas, nei kad yra padarę bendrosios kompetencijos teismai civilinėje byloje, t. y. konstatuoti, kad pareiškėjas nebuvo 944 037 vnt. Vievio paukštyno akcijų įgijėjas, nevykdė kontrolės.

60.       Apibendrinant konstatuotina, kad tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas, remdamiesi bendrosios kompetencijos teismų procesiniais sprendimais civilinėje byloje, pagrįstai ir teisėtai nustatė, jog 2011 m. balandžio 12 d. pareiškėjas įgijo Vievio paukštyno kontrolinį akcijų paketą (įgijo 944 037 vnt. akcijų, kurios sudarė apie 51 proc. visų Bendrovės akcijų), t. y. įgijo Vievio paukštyno kontrolę ir įgyvendino koncentraciją, apie kurią nepranešė Konkurencijos tarybai. Nagrinėjamu atveju nekeičia reikalo esmės tai, kad pareiškėjo statytiniai buvo įrašyti vertybinių popierių sąskaitose, nes įsiteisėjusiu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo procesiniu sprendimu pripažinta, kad statytinių teisės ir pareigos, įgytos pagal Sutartis, yra perėjusios pareiškėjui. Tai reiškia, kad nuo 2011 m. balandžio 12 d. būtent pareiškėjas, kaip 51 proc. akcijų įgijėjas, galėjo spręsti, ar naudotis akcininko teisėmis, ar ne.  

61.       Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 2 dalis nustato, kad pranešimas apie koncentraciją turi būti pateiktas Konkurencijos tarybai iki koncentracijos įgyvendinimo. Pranešimas apie koncentraciją pateikiamas po pasiūlymo sudaryti sutartį arba įsigyti akcijas ar turtą pateikimo, pavedimo sudaryti sutartį, sutarties sudarymo, nuosavybės teisės ar teisės disponuoti tam tikru turtu įgijimo. Pranešimas apie koncentraciją gali būti pateiktas ir turint aiškius ketinimus sudaryti sutartį arba pateikti viešą siūlymą supirkti akcijas. Konkurencijos taryba nustato tipinę pranešimo apie koncentraciją formą. Pagal Konkurencijos įstatymo 10 straipsnio 1 dalį, koncentracijoje, apie kurią privaloma pranešti, dalyvaujantys ūkio subjektai ar kontroliuojantys asmenys, neturi teisės įgyvendinti koncentracijos tol, kol bus priimtas Konkurencijos tarybos nutarimas pagal šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punktą, išskyrus šio straipsnio 3 ir 4 dalyse numatytus atvejus.

62.       Pagal Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 5 dalies 2 punktą, koncentracija laikomas ir tas atvejis, kai ūkio subjektas įgauna kito ūkio subjekto kontrolę įsigydamas akcijas. Kontrolė suprantama kaip visokios iš Lietuvos Respublikos ar kitos valstybės įstatymų ar sandorių atsirandančios teisės, suteikiančios juridiniam ar fiziniam asmeniui galimybę daryti lemiamą įtaką ūkio subjekto veiklai, įskaitant: 1) nuosavybės teisę į visą ar dalį ūkio subjekto turto arba teisę naudoti visą ar dalį ūkio subjekto turto; 2) kitas teises, kurios leidžia daryti lemiamą įtaką ūkio subjekto organų sprendimams ar personalo sudėčiai (Konkurencijos įstatymo 3 str. 9 d.), o lemiama įtaka – tai padėtis, kai kontroliuojantis asmuo įgyvendina ar turi galimybę įgyvendinti savo sprendimus dėl kontroliuojamo ūkio subjekto ūkinės veiklos, organų sprendimų ar personalo sudėties (Konkurencijos įstatymo 3 str. 11 d.).

63.       Tarybos reglamento (EB) Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (toliau – ir Reglamentas Nr. 139/2004) 3 straipsnio 5 dalyje ir Komisijos suvestinio pranešimo dėl jurisdikcijos pagal Reglamentą Nr. 139/2004 dėl koncentracijų kontrolės 110–116 punktuose nustatyti atvejai, kai kontrolinio akcijų paketo įsigijimas nelaikomas koncentracija, t. y. kai kontrolinį akcijų paketą įsigyja įmonė, kurios įprastinė veikla apima sandorius su vertybiniais popieriais; kontrolę įsigyja įmonė, kurios vienintelis tikslas – įsigyti akcijų paketų kitose įmonėse nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nedalyvaujant šių įmonių valdyme, tačiau išlaikant savo, kaip akcininko, teises; kontrolę įgyja pareigūnas pagal valstybės narės teisės dėl įmonės likvidavimo, nemokumo arba panašių procedūrų.

64.       Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio 1 dalyje nustatomas draudimas vykdyti koncentraciją, bet tik tokią, kokia apibrėžta šio reglamento 3 straipsnyje; pagal jį nedraudžiama vykdyti bet kokio sandorio, kurio negalima laikyti prisidedančiu prie koncentracijos vykdymo. Koncentracija pradedama vykdyti, kai koncentracijos šalys vykdo sandorius, kurie prisideda prie ilgalaikio tikslinės įmonės kontrolės pokyčio. Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio 1 dalis aiškintina taip: koncentracija įvykdoma tik sudarius sandorį, kuris visiškai arba iš dalies faktiškai arba teisiškai prisideda prie tikslinės įmonės kontrolės pokyčio (ESTT 2018 m. gegužės 31 d. sprendimas byloje Nr. C-633/16 Ernst & Young P/S prieš Konkurrenceradet).

65.       Remiantis Europos Sąjungos praktika, paprastai įtaka yra lemiama, jei ūkio subjektas turi daugiau kaip pusę kito ūkio subjekto akcijų ar balsavimo teisių, gali paskirti daugiau kaip pusę kito ūkio subjekto valdybos narių arba gali valdyti įmonės veiklą; šių teisių turėjimas atitinka įprastą patronuojančios – dukterinės įmonės savitarpio priklausomybę, tai naudojama ne tik Reglamente Nr. 139/2004 nustatant, ką įtraukti į agreguotą ūkių subjektų grupės apyvartą, bet ir ES bendrųjų išimčių reglamentuose (Pajarskas, Š. Konkurencijos teisė Lietuvoje: sprendimai ir bylos. Klaipėda: Druka, 2014. P. 463).

66.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsakovas, vadovaudamasis Akcinių bendrovių įstatymo 31 straipsnio 3 dalimi bei 33 straipsnio 3 dalimi, Vievio paukštyno įstatų 22 punktu, atlikęs konkrečius skaičiavimus, susijusius su turimais akcininkų balsais, nustatė, jog pareiškėjas turėjo galimybę daryti lemiamą įtaką paskiriant daugumą (bent 3 iš 5) valdybos narių ir atitinkamai priimant sprendimus dėl Bendrovės veiklos strategijos, sprendžiant dėl ilgalaikio turto, kurio balansinė vertė didesnė kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo, įsigijimo, perleidimo, nuomos ir kitokio disponavimo.

67.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad galimybė daryti lemiamą įtaką turi būti reali ir ji turi atsirasti iš sutarties, įstatymo ar faktinės situacijos, reali galimybė suprantama kaip galimybė, kuri atitinka tikrovę, nėra įsivaizduojama ir iš esmės galima ar įmanoma įvykdyti, o jeigu iš sutarčių, įstatymų ar kitų aplinkybių matyti, kad tokia galimybė sudaryta koncentracijų kontrolės prasme, nėra svarbu, kokios subjektyvios, objektyvios, šalutinės, tiesioginės ar netiesioginės aplinkybės galėjo sutrukdyti tokią galimybę faktiškai realizuoti (pasinaudoti praktiškai) (2012 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1668/2012).

68.       Nagrinėjamu atveju tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas detaliai neanalizavo ir nevertino pareiškėjo nurodomų aplinkybių, dėl kurių, jo teigimu, jis nuo 2011 m. balandžio 12 d. negalėjo balsuoti papildomomis 27 proc. akcijomis, aplinkybių, susijusių su R. P. ir A. K. balsavimu. Kaip jau minėta, bendrosios kompetencijos teismai, iš ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje yra nustatę, kad R. P. ir A. K. buvo pareiškėjo statytiniai ir jie akcijų neįgijo, o akcijas įgijo pareiškėjas, be to, nustatyta, kad pareiškėjo iniciatyva ir interesais buvo siekiama nuslėpti tikrąją sandorių šalį – akcijų įgijėją. Įrašai apie pareiškėjo statytinių akcijų įsigijimą buvo įregistruoti vertybinių popierių sąskaitose, todėl nagrinėjamu atveju nepripažintini pagrįstais pareiškėjo argumentai, kad jis netapo akcijų savininku dėl to, kad vertybinių popierių sąskaitose nebuvo įrašytas savininku, o buvo įrašyti minėti asmenys. Be to, Konkurencijos taryba nustatė, kad pareiškėjo statytiniai dalyvavo ir galėjo dalyvauti visuotiniuose akcininkų susirinkimuose (Nutarimo 12 punktas).

69.       Taigi pareiškėjas, 2011 m. balandžio 12 d. įsigydamas 51 proc. akcijų, įgijo realią ilgalaikę kontrolę ir lemiamą įtaką. Pareiškėjo akcijų įsigijimas nebuvo laikinas, t. y. pareiškėjas nebuvo laikinas pirkėjas, akcijas įsigijo tam, kad įgytų ilgalaikę ir lemiamą Vievio paukštyno kontrolę. Akcijų įsigijimas nebuvo ribojamas Vievio paukštyno bankroto procesu. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad aptartas šioje byloje sandoris (51 proc. akcijų pirkimas) priskirtinas prie sandorių, dėl kurių kontrolė pakinta ne laikinai ir kuriais įgyjama ilgalaikė kontrolė.

70.       Pirmosios instancijos teismas nepripažino pagrįstais pareiškėjo argumentų, kad atsakovas neteisingai nustatė pažeidimo laikotarpį nuo 2011 m. balandžio 12 d., kai AB „Kauno grūdai“, įgydama 51 proc. Vievio paukštyno akcijų, įgijo Bendrovės kontrolę, iki 2015 m. gruodžio 29 d., kai įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismo nutartis, kuria Vievio paukštynas buvo pripažinta bankrutavusia įmone. Pareiškėjas nurodo, kad pažeidimo pabaiga turėtų būti laikoma 2011 m. rugsėjo 1 d., kai įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismo nutartis dėl bankroto bylos Vievio paukštynui iškėlimo, nes nuo šios dienos baigėsi pareiškėjo kontrolė Vievio paukštynui. Pareiškėjo teigimu, įmonės kontrolė prarandama įmonei iškėlus bankroto bylą.

71.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog kontrolė neišliko po 2011 m. rugsėjo 1 d., tačiau iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo argumentus, jog pažeidimo pabaiga yra 2011 m. rugsėjo 1 d. dėl to, kad baigėsi pareiškėjo kontrolė Vievio paukštynui. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas minėtus pareiškėjo argumentus dėl atsakovo nustatyto pažeidimo trukmės, nurodė, jog tai, kad iškėlus bankroto bylą pasibaigė pareiškėjo Vievio paukštyno kontrolė, neturi teisinės reikšmės ginčui, ir pripažino, kad atsakovas pagrįstai pažeidimo laikotarpio pabaigą siejo su Bendrovės bankrutavimo data.

72.       Šiuo aspektu pažymėtina, kad atsakovas Nutarime yra nurodęs išsamius motyvus, dėl kurių pažeidimo trukmė buvo siejama su Vilniaus apygardos teismo nutarties, kuria Vievio paukštynas buvo pripažintas bankrutavusia įmone, įsiteisėjimu (2015 m. gruodžio 29 d.) (Nutarimo 108–124 punktai).

73.       Vertinant pareiškėjo argumentus dėl pažeidimo trukmės ir poziciją, kad iškėlus Vievio paukštynui bankroto bylą pareiškėjas neturėjo pranešti apie koncentraciją, pirmiausia pažymėtina, kad įsiteisėjus nutarčiai iškelti Vievio paukštynui bankroto bylą, pareiškėjas neprarado 51 proc. akcijų paketo, t. y. neprarado akcijų savininko statuso. Nei Akcinių bendrovių įstatyme, nei Įmonių bankroto įstatyme nenustatyta, kad iškėlus bankroto bylą įmonei, šios įmonės akcininkai praranda nuosavybės teisę į akcijas, visas akcininkų turtines ir neturtines teises.

74.       Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 2 punktas nustatė, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, įmonės valdymo organai netenka savo įgaliojimų, o įmonės administratorius, įspėjęs raštu prieš 15 dienų, nutraukia darbo arba civilines sutartis su įmonės valdybos nariais ir vadovu. Bankroto procedūras atlieka teismo paskirtas administratorius (Įmonių bankroto įstatymo 11 str. 1 d.).  

75.       Bankrotas – teisės aktų nustatyta tvarka pripažinta įmonės nemokumo būsena, kai siekiama šios būsenos pabaigos iš įmonės turto tenkinant kreditorių reikalavimus ir užtikrinant kreditorių ir įmonės interesų pusiausvyrą (Įmonių bankroto įstatymo 2 str. 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-278-49/2019). Kreditorių visuma sprendžia tokius esminius su bankrutuojančios įmonės veikla susijusius klausimus, kaip įmonės ūkinės komercinės veiklos tęsimas ar nutraukimas, įmonės likvidavimas ar taikos sutarties sudarymas ir pan., kreditorių, kaip visumos, teisė spręsti bankrutuojančios įmonės reikalus – tai kreditorių autonomijos principo išraiška (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56-421/2015; kt.).

76.       Akcininkų teises ir pareigas reglamentuojančio Akcinių bendrovių įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad akcininkų teises ir pareigas nustato šis ir kiti įstatymai, taip pat bendrovės įstatai. Šio ir kitų įstatymų nustatytos akcininkų turtinės ir neturtinės teisės negali būti apribotos, išskyrus įstatymų nurodytais atvejais. Be kitų įstatyme išvardytų akcininkų teisių, Akcinių bendrovių įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 6 punkte ir 16 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta akcininko teisė gauti likviduojamos bendrovės turto dalį, kreiptis į teismą su ieškiniu, prašant atlyginti bendrovei žalą, kuri susidarė dėl bendrovės vadovo ir valdybos narių pareigų nevykdymo ar netinkamo vykdymo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad akcininkas, gindamas savo turtinį interesą, turi teisę reikšti ieškinį buvusiam bendrovės vadovui, prašydamas atlyginti žalą, atsiradusią pareigų nevykdymu ar netinkamu jų vykdymu, ir tuo atveju, kai įmonei iškelta bankroto byla, kad sprendžiant kreditorių teisių pirmumo klausimus negali būti nepaisoma ir akcininkų materialiųjų interesų, o akcininko materialusis interesas leidžia imtis teisinių veiksmų, kuriais siekiama įmonės bankroto procesu išsaugoti jos turtą (2009 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2009; kt.).

77.       Atsakovas, vertindamas pažeidimo trukmę, pagrįstai vadovavosi Įmonių bankroto įstatymo 27 straipsnio 1 dalies, 28 straipsnio, 30 straipsnio 2 dalies nuostatomis, reglamentuojančiomis taikos sutarties sudarymą bankroto procese, nurodė, kad bankrutuojančios įmonės akcininkas gali atsiskaityti su kreditoriais tam, kad bankroto byla būtų nutraukta ir būtų baigtas akcininko teisių ribojimai.  

78.       Nutarime remiamasi ir tuo, kad Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 14 d. nutartimi Vievio paukštynui leista tęsti (vykdyti) sudarytas sutartis, nurodytas Vievio paukštyno galiojančių veiklos sutarčių sąraše, sudaryti ir nutraukti įmonės turto nuomos sutartis ir kt., t. y. iš šios nutarties matyti, kad bankrutuojanti Bendrovė bankroto proceso metu vykdė ūkinę–komercinę veiklą. Pažymėtina, kad trečiojo suinteresuoto asmens Vievio paukštyno administratorius atsiliepime į pareiškėjo skundą yra nurodęs bylas, susijusias su bankrutuojančio Vievio paukštyno sudarytais sandoriais su pareiškėju, su aplinkybėmis, dėl kurių buvo atstatydintas pirmiau paskirtas administratorius, kurio sprendimams, trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, lemiamą įtaką turėjo pareiškėjas.

79.       Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 5 punktas nustatė, kad įmonei iškėlus bankroto bylą įmonė turi teisę verstis ūkine komercine veikla, jeigu ji mažina dėl bankroto patiriamus kreditorių nuostolius, ir iš šios veiklos gautas pajamas naudoti su šia veikla susijusioms išlaidoms.

80.       Šios nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina ir tai, kad kai įmonė, kuriai iškelta bankroto byla, vykdo veiklą, ji, kaip ūkio subjektas, neišnyksta iš rinkos, t. y. neišnyksta „ekonomiškai“ konkurencijos teisės prasme, o tai, kad akcininkų teisės bankroto procese yra apribotos, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog akcininkas, įsigijęs tokios įmonės kontrolinį paketą, neturi pranešti Konkurencijos tarybai apie koncentraciją.  

81.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad nepranešimas apie koncentraciją Konkurencijos tarybai pagal savo pobūdį reiškia tęstinį teisės pažeidimą, šio tęstinio pažeidimo pradžia laikytina atitinkamos sutarties sudarymo data ir kiekviena diena nuo šio momento laikoma Konkurencijos įstatymo pažeidimo darymo diena. Pažeidimo pabaiga, t. y. paskutinė koncentracijos įgyvendinimo diena be Konkurencijos tarybos leidimo, laikytina Konkurencijos tarybos leidimo išdavimo diena (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1668/2012; 2015 m. gruodžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1699-822/2015; 2017 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-899-858/2017). Atsižvelgiant į tai, kad nepranešimas apie koncentraciją Konkurencijos tarybai pagal savo pobūdį yra tęstinis pažeidimas, taikytinos teisės normos, galiojusios tuo metu, kai veika pabaigta arba nutraukta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-899-858/2017). Taigi teismų praktikoje suformuota nuostata, kad konkurencijos teisės prasme nepranešimas apie koncentraciją Konkurencijos tarybai pagal savo pobūdį yra tęstinis teisės pažeidimas.

82.       Kaip minėta, nagrinėjamu atveju atsakovas pažeidimo pabaigą susiejo su Vilniaus apygardos teismo nutarties Bendrovę pripažinti bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto įmone įsiteisėjimo diena (2015 m. gruodžio 29 d.). Akcentuotina, kad byloje pareiškėjo nurodomos aplinkybės, susijusios su pažeidimo pabaiga, nesudaro teisinio pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas atsisakė Bendrovės kontrolės, kai jai buvo iškelta bankroto byla.

83.       Konkurencijos įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustato, kad Konkurencijos taryba, nustačiusi, kad ūkio subjektai ar viešojo administravimo subjektai atliko šio įstatymo draudžiamus veiksmus ar padarė kitus šio įstatymo pažeidimus, vadovaudamasi objektyvumo ir proporcingumo principais, turi teisę skirti ūkio subjektams ir viešojo administravimo subjektams šiame įstatyme nustatytas pinigines baudas. Pagal to paties straipsnio 3 dalį sankcijos ūkio subjektams už šio įstatymo pažeidimus gali būti taikomos ne vėliau kaip per penkerius metus nuo pažeidimo padarymo dienos, o kai yra tęstinis ar trunkamasis pažeidimas, – nuo paskutinių veiksmų atlikimo ar nutraukimo dienos.

84.       Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas pagrįstai pažeidimo laikotarpio pabaigą sieja su 2015 m. gruodžio 29 d., kadangi iki pat šios dienos pareiškėjas nesiėmė jokių aktyvių veiksmų pranešti Konkurencijos tarybai apie koncentraciją, t. y. nustatyta, kad iki 2015 m. gruodžio 29 d. pareiškėjas nesikreipė į Konkurencijos tarybą ir jam nebuvo išduotas leidimas. Taip pat pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuo 2015 m. gruodžio 29 d. pradedamas skaičiuoti senaties terminas sankcijai už padarytą pažeidimą paskirti, todėl atsakovas, AB „Kauno grūdai“ skirdamas baudą 2017 m. birželio 9 d., senaties termino nepraleido. Teisėjų kolegija neturi faktinio ir teisinio pagrindo nesutikti su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija.

85.       Atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus dėl trejų metų senaties termino taikymo, pažymėtina ir tai, kad atsakovas, skirdamas baudą pareiškėjui, nepraleido ir trejų metų senaties termino, nes 2011 m. balandžio 12 d. galiojusioje Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalyje buvo nurodyta, kad ūkio subjektai gali būti patraukti atsakomybėn už šio įstatymo pažeidimus ne vėliau kaip per trejus metus nuo pažeidimo įvykdymo dienos, o esant tęstiniam pažeidimui, – nuo paskutinių veiksmų atlikimo dienos, t. y. taip pat nustatė, jog senaties terminas skaičiuojamas nuo paskutinių veiksmų atlikimo dienos.

86.       Vertinant apeliacinio skundo argumentus, kuriais nesutinkama su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog pareiškėjui Nutarimu pagrįstai paskirta 947 700 Eur bauda, kuri yra proporcinga ir teisinga, pirmiausia pažymėtina, kad Nutarime atsakovas išsamiai nurodė argumentus, dėl kurių pareiškėjui paskirta tokio dydžio sankcija, t. y. nurodyti argumentai dėl bazinio baudos dydžio apskaičiavimo (Nutarimo 6.1 punktas); aptartas pažeidimo pavojingumas (Nutarimo 6.1.1 punktas), įvertinta pažeidimo trukmė (Nutarimo 6.1.2 punktas) ir nustatyta pareiškėjo atsakomybę sunkinanti aplinkybė (pareiškėjas slėpė padarytą pažeidimą, per statytinius sudarė apsimestinius sandorius, kad išvengtų Konkurencijos įstatyme numatytos koncentracijų priežiūros) (Nutarimo 6.1.2 ir 6.3 punktai).

87.       Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad Konkurencijos taryba yra viešojo administravimo subjektas, vykdantis valstybinę konkurencijos politiką bei kontroliuojantis, kaip laikomasi Konkurencijos įstatymo, ir turintis teisę už konkurencijos teisės pažeidimus įstatymo numatytais atvejais ūkio subjektams skirti baudas, Konkurencijos taryba, skirdama baudas, turi plačią diskreciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1699-822/2015; 2018 m. birželio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-143-624/2018). Kita vertus, tai nereiškia, kad Konkurencijos taryba šioje srityje gali veikti nevaržomai, nes ją saisto ir bendrieji teisės principai (pvz., proporcingumo, vienodo vertinimo) ir specialiosios konkurencijos teisės ar bendrosios viešojo administravimo normos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-143-624/2018). Teismas, nagrinėdamas konkrečią bylą, turi įgaliojimus patikrinti, ar Konkurencijos taryba laikėsi šių teisės reikalavimų. Pažymėtina, jog pareiškėjas, siekdamas įrodyti jam skirtų baudų ar jų dydžių nepagrįstumą, turi pateikti duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, kad Konkurencijos taryba, skirdama baudą ir nustatydama jos dydį, netinkamai pasinaudojo savo diskrecija (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1699-822/2015; 2016 m. gegužės 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-97-858/2016; 2017 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-909-552/2017; kt.).

88.       Pažymėtina, kad pareiškėjas skundo dalį dėl jam nepagrįstai paskirtos baudos ir jos dydžio grindė tuo, jog teisinis neapibrėžtumas, susidaręs dėl valdžios įstaigų ar teismų praktikos, yra pagrindas neskirti baudos net ir konkurencijos taisykles pažeidusiam asmeniui arba ją skirti tik simbolinio dydžio; atsakovas nemotyvavo skirtinos baudos dydžio; atsakovas neįvertino, kad nepranešimas apie koncentraciją iki 2012 metų buvo laikomas lengvu pažeidimu; kontrolės egzistavimas truko ne ilgiau nei keturis su puse mėnesio; atsakovas nepagrįstai pripažino, kad pareiškėjas slėpė padarytą pažeidimą; atsakovas nepagrįstai užtęsė tyrimą; atsakovas delsė vertinti UAB „Plungės kooperatinė prekyba“ ir Vichiunai Nordic AS grupės koncentraciją pagal pareiškėjo 2012 m. kovo 30 d. prašymą ištirti galbūt neteisėtos koncentracijos atvejį. 

89.       Įvertinus pareiškėjo skundo argumentus, kuriais jis ginčijo jam paskirtą baudą, darytina išvada, jog pareiškėjas pirmosios instancijos teismui nepateikė bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismas privalėjo pripažinti, kad dėl Nutarime atsakovo išdėstytų motyvų nepagrįstai pareiškėjui paskirta tokia bauda už jo padarytą pažeidimą. Atsakovas, skirdamas baudą, įvertino pažeidimo pavojingumą, atsižvelgdamas į visas su konkrečiu pažeidimu susijusias aplinkybes, iš jų ir pažeidimo pobūdį, jo sunkumą ir trukmę (Baudų dydžio nustatymo taisyklių 10 p.).

90.       Pareiškėjas, darydamas pažeidimą, t. y. nevykdydamas pareigos pranešti Konkurencijos tarybai apie numatomą koncentraciją, įgyvendindamas koncentraciją be Konkurencijos tarybos leidimo, t. y. nesilaikydamas imperatyvių Konkurencijos įstatymo reikalavimų, apie kuriuos pagal bylos duomenis pareiškėjui buvo žinoma (atsakovo atsiliepimo į apeliacinį skundą 75 punktas), negalėjo turėti teisėtų lūkesčių, kad jam bauda už tokio pobūdžio pažeidimą nebus apskritai paskirta ar bus paskirta mažesnio dydžio (simbolinė).

91.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne vieną kartą yra nurodęs, kad koncentracijos vykdymas pažeidžiant Konkurencijos įstatymo 10 straipsnio 1 dalį yra pažeidimas, kuris negali būti vertinamas kaip visiškai formalus ar procedūrinis, nes jis gali sukelti esminių konkurencijos sąlygų pokyčių. Koncentracijos įgyvendinimas nepranešus Konkurencijos tarybai ir negavus jos leidimo gali būti laikomas pavojingu pažeidimu, o aplinkybė, jog tokiu atveju buvo apribota konkurencija arba kitaip padaryta žala, leistų kvalifikuoti tokį pažeidimą kaip žymiai sunkesnį (2015 m. gruodžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1699-822/2015; 2017 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-899-858/2017; kt.)).

92.       Įvertinus Nutarime nurodytas aplinkybes dėl pareiškėjo pažeidimo pavojingumo, sutiktina su atsakovo pozicija, kad pareiškėjo padarytas pažeidimas turi būti pripažintas pavojingu. Taip pat tinkamai nustatyta pareiškėjo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, t. y. kad pareiškėjas slėpė padarytą pažeidimą. Bendrosios kompetencijos teismų procesiniuose sprendimuose nustatytos faktinės ir teisinės aplinkybės, susijusios su Sutarčių sudarymu, su pareiškėjo veiksmais, vykdant faktinę Vievio paukštyno kontrolę, būtent ir patvirtina, kad pareiškėjas slėpė padarytą pažeidimą, siekdamas išvengti koncentracijos priežiūros.

93.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad vienas iš baudos už konkurencijos teisės pažeidimus tikslų yra atgrasymas nuo pažeidimo darymo, todėl itin mažos ekonominės sankcijos taikymas ar atleidimas nuo baudos mokėjimo šio tikslo nepasiektų (2015 m. gruodžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1699-822/2015; 2017 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-899-858/2017; kt.). Nagrinėjamu atveju atsakovas, atsižvelgdamas į tai, kad būtina užtikrinti atgrasomąjį poveikį, pagrįstai padidino baudos dydį (Nutarimo 6.2 punktas).

94.       Įvertinus pareiškėjo nurodomus argumentus, susijusius su pareiškėjo netinkamai atliktu tyrimu ir pažeistomis pareiškėjo teisėmis, nenustatyta, kad atsakovas, pradėdamas ir atlikdamas tyrimą, priimdamas sprendimą, pažeidė Konkurencijos įstatymo bei kitų teisės aktų nuostatas, pagrindines procedūras, ypač taisykles, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą (ABTĮ 91 str. 1 d. 3 p.). 

95.       Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, bylos faktų vertinimo ir teisės taikymo aspektais patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylai išnagrinėti teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas bei nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, todėl naikinti teismo sprendimą remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra faktinio ir teisinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo akcinės bendrovės „Kauno grūdai“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė