Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Henriko Sadausko, Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Eglės Žulytės-Janulionienės,

rašytinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „GV Group“ skundą atsakovei Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl nutarimo panaikinimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

nustatė:

I

1. Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė „GP Group“ (toliau – ir pareiškėja, ir Bendrovė, ir UAB „GV Group“) kreipėsi į teismą su 2019 m. kovo 18 d. skundu (b. l. 1-4), kuriame prašo:

1.1. panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir atsakovė, ir Taryba) 2019 m. vasario 19 d. nutarimą Nr. 2S-2(2019) (toliau – ir Nutarimas) ir nagrinėjimo procedūrą Bendrovės atžvilgiu nutraukti;

1.2. priteisti pareiškėjai bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjos skundas grindžiamas iš esmės tokiais argumentais.

Taryba Nutarimu pripažino Bendrovės interneto svetainėje (duomenys neskelbtini) laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 26 d. iki 2018 m. balandžio 5 d. skleistą reklamą „Velykinis išpardavimas“ klaidinančia reklama bei skyrė Bendrovei 3 600 Eur baudą.

Nutarimas priimtas Tarybai neteisingai įvertinus Bendrovės skleistos reklamos faktinį turinį bei sklaidos aplinkybes, neteisingai įvertinus reklamos pobūdį, trukmę ir mastą. Taryba nesistemiškai, tendencingai selektyviai ir neobjektyviai vertino faktines Bendrovei priskiriamos veikos aplinkybes, Bendrovės pateiktą informaciją ir įrodymus. Pareiškėjos manymu, nėra pagrindo konstatuoti, kad Bendrovės atsakomybei priskiriamas pažeidimas padarė bet kokią žalą įstatymu saugomiems interesams. Nutarimu Bendrovei neteisingai ir nepagrįstai sukeliamos esmingai nepalankios pasekmės, akivaizdžiai neproporcingos mažareikšmei veikai.

Tiek skunde, pagal kurį pradėta nagrinėjimo procedūra, nurodytos aplinkybės dėl pažeidimo, tiek Tarybos užfiksuotos aplinkybės, Bendrovės pateikta informacija akivaizdžiai sudarė pagrindą konstatuoti, kad faktai yra mažareikšmiai, nedarantys žalos Reklamos įstatymo saugomiems interesams. Šią poziciją pareiškėja grindžia Tarybos 2013 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 1S-134 patvirtintų Paaiškinimų dėl mažareikšmiškumo Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo bylose nuostatomis (toliau – ir Paaiškinimai). Pareiškėjos vertinimu, šioje situacijoje galima konstatuoti bent kelis mažareikšmiškumo požymius: nežymų reklamos sklaidos mastą; labai trumpą reklamos sklaidos trukmę; nežymų (Bendrovės vertinimu – visai neegzistuojantį) reklamos poveikį vartotojų ekonominiam elgesiui.

Paaiškinimų 4 punkte nustatyta, kad spręsdama, ar pranešime (skunde) nurodyti faktai yra mažareikšmiai, Taryba kiekvienu atveju turi atlikti konkrečių faktinių aplinkybių vertinimą vadovaudamasi mažareikšmiškumo požymiais. Paaiškinimų 5 punkte nustatyta, kad nors nė vienas iš mažareikšmiškumo požymių neturi iš anksto nustatytos lemiamos įtakos Tarybos sprendimui dėl pranešime (skunde) nurodytų faktų pripažinimo mažareikšmiais, tačiau gali pakakti nustatyti tik vieną iš mažareikšmiškumo požymių, kad faktai būtų pripažinti mažareikšmiais. Paaiškinimų sąlygų visuma suponuoja išvadą, kad Taryba neturėjo teisės neatsižvelgti į aplinkybes, reikšmingas faktų mažareikšmiškumo vertinimui. Pareiškėja įsitikinusi, kad egzistuojant ir pačios Tarybos pripažintiems mažareikšmiškumo požymiams, Nutarimu neteisėtai konstatuotas tariamas įstatymo pažeidimas bei Bendrovei nepagrįstai paskirta sankcija, kuri negali būti laikoma proporcinga akivaizdžiai mažareikšmei veikai. Pareiškėjos vertinimu, reklamos sklaida lokalioje Bendrovės valdomoje interneto svetainėje nesudaro pagrindo konstatuoti bent kiek reikšmingą reklamos sklaidos mastą, o įvertinant tik priskiriamą bendro pobūdžio ir logiškai neklaidingą teiginį dėl nuolaidų taikymo „iki“ nurodytos reikšmės bei betarpiškai pateiktą konkrečių prekių pasiūlymo objektyviai teisingą turinį, vartotojų suklaidinimo tikimybė nykstamai menka. Pareiškėjos vertinimu, objektyviai egzistuojant bent keliems mažareikšmiškumo požymiams, Taryba nepagrįstai nekvalifikavo veikos mažareikšme.

Pareiškėja nesutinka su Tarybos argumentais dėl reklamos galimo poveikio vartotojų ekonominiam elgesiui. Nepagrįstas Tarybos teiginys, kad Bendrovės reklama galėjo paveikti vartotojų ekonominį elgesį. Prie kiekvienos prekės taikomos nuolaidos dydis nurodytas aiškiai, tiek absoliučia, tiek procentine išraiška, todėl vartotojo suklydimo galimybė praktiškai neegzistuoja. Akivaizdžiai nėra Reklamos įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje aprašyto reklamai kvalifikuoti klaidinančia būtino požymio – galimo poveikio asmens ekonominiam elgesiui ar galimo kenkimo kito asmens galimybėms konkuruoti.

Klaidinančią reklamą naudoti draudžiančio Reklamos įstatymo 5 straipsnyje įtvirtinti kriterijai, pagal kuriuos sprendžiama, ar reklama yra klaidinanti. Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad atliekant atitinkamą vertinimą, atsižvelgiama į reklamos teisingumo, išsamumo ir pateikimo kriterijus.

Pareiškėjos manymu, ginčo situacijoje nebuvo pagrindo spręsti, kad Bendrovės reklamoje pateikti teiginiai yra neteisingi: logiškai nėra klaidingas teiginys dėl nuolaidų „iki“ nurodytos santykinės reikšmės taikymo; aiški, išsami ir teisinga informacija apie konkrečioms prekėms taikomas nuolaidas pateikta prie kiekvienos iš siūlytų akcijos prekių, šia konkrečia informacija vadovavosi ir Taryba, jos teisingumas nėra ginčijamas. Informacija apie kiekvienai iš akcijos prekių taikomos nuolaidos dydį Bendrovės pateikta aiškiai, suprantamai ir nedviprasmiškai, pateikta visa esminė informacija. Nėra pagrindo teigti, kad vidutinis vartotojas galėjo būti paskatintas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs. Neegzistuoja nei viena iš Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių (kriterijų), kurie sudarytų pagrindą konstatuoti vidutinio reklamos vartotojo suklaidinimo galimybę.

Logiškai prieštaringas, teisės aktų nuostatomis ir teismų praktika nepagrįstas Tarybos teiginys neva iš reklaminių pasiūlymų vidutinis reklamos vartotojas galėjo tikėtis, kad jis galės įsigyti reikšmingą kiekį akcijos prekių su maksimaliomis nuolaidomis.

Sprendimus dėl sandorio vidutiniškai apdairus ir protingas vartotojas priima ne vadovaudamasis bendraisiais reklaminiais pasiūlymais, o sprendžia pagal konkrečios prekės pasiūlymo sąlygas (pagal konkrečios prekės kainą ir taikomos nuolaidos dydį). Vidutiniškai apdairus ir protingas reklamos vartotojas negalėjo tikėtis, kad pagal bendrąjį nuolaidos pasiūlymą „iki“ nurodytos santykinės reikšmės jis gaus dominuojantį asortimento aspektu maksimalios nuolaidos prekių pasiūlymą.

Negali būti laikoma reikšmingais ir esminiais pagrindais spręsti dėl Bendrovės atsakomybės Tarybos nurodoma pačios Tarybos praktika dėl maksimalios skelbiamos nuolaidos taikymo reikšmingam prekių kiekiui bei negalima sutikti su teiginiu, kad 5,88 proc. bendro laikrodžių su nuolaida pasiūlymo dalis negali būti vertinama, kaip reikšminga.

Bendrovės skelbiama informacija apie bendrus nuolaidų dydžius tam tikroms prekių grupėms kreipė į aiškius prekių sąrašus, kur prie kiekvienos prekės aiškiai nurodyti kainos dydis bei nuolaidos dydis tiek absoliučia, tiek santykine išraiška. Prekių sąrašas su aiškiai nurodytais nuolaidų dydžiais buvo pateikiamas betarpiškai aktyvavus bendrąją reklaminę nuorodą. Bendrovė aiškios informacijos prie kiekvienos siūlomos prekės informacijos apie taikomą nuolaidą pavidalu suteikė teisingą ir byloje neginčijamą informaciją apie realią naudą vartotojams. Todėl Tarybos teiginiai dėl poveikio vartotojų ekonominiam elgesiui negali būti pagrįsti faktinėmis aplinkybėmis.

Nėra ginčo, kad Bendrovė akcijos laikotarpiu taikė reklamoje skelbiamas konkrečias nuolaidas konkrečioms prekėms. Tarybos atliktas tyrimas, atsietai vertinant tik bendrojo pobūdžio reklaminius teiginius, kurie vartotojui svarbią išraišką įgavo tik konkrečios informacijos ties kiekvienu konkrečios prekės pasiūlymu, vertintinas kaip spekuliatyviai ir dirbtinai selektyvus. Informacija apie teikiamas nuolaidas vartotojui galėtų būti laikoma svarbia tik konkrečios vartotojui rūpimos prekės ir konkrečios taikomos nuolaidos aspektais. Vidutiniškai informuotas, protingas ir atidus ir apdairus vartotojas iš reklamos teiginių dėl nuolaidų iki tam tikros santykinės reikšmės dydžių taikymo tikrai nesitiki ir negali tikėtis, kad maksimalaus santykinio dydžio nuolaida bus taikoma kiekvienai prekei iš nurodytų prekių grupių. Vartotojo pasirinkimą (ir atitinkamai, vartotojo ekonominį elgesį) gali įtakoti tik informacija apie konkrečios prekės kainos dydį bei konkrečiai prekei taikomos nuolaidos dydį.

Šiuo atveju nėra reikšmingos Tarybos nurodytos aplinkybės dėl reklaminių teiginių sąsajų su prekių kainomis: šioje situacijoje nėra ginčo dėl Bendrovės reklamoje nurodytų konkrečių prekių kainų ir taikomų nuolaidų dydžių. Todėl Tarybos teiginiai dėl informacijos, susijusios su prekių kainomis, ypatingo reikšmingumo bei ribotos informacijos yra spekuliatyvūs ir dirbtinai „pritempti“ prie ginčo faktinių aplinkybių.

Nepagrįstas Tarybos teiginys, kad vartotojų ekonominis elgesys galėjo būti paveiktas dėl nurodytos maksimalios nuolaidos: kaip minėta aukščiau, vidutiniškai apdairus ir protingas vartotojas negalėjo tikėtis, kad nurodytos nuolaidos „iki“ dydis bus taikomas dideliam prekių kiekiui, o Tarybos nurodytas kriterijus „reikšmingas kiekis“ nėra pagrįstas galiojančiu teisiniu reguliavimu, todėl iš šio teiginio negali būti kildinama Bendrovės atsakomybė už priskiriamą pažeidimą. Taryba nepagrįstai plečiamai aiškino ir sprendimo dėl sandorio sąvoką, iš esmės sprendimams dėl sandorio priskirdama bet kokį vartotojo domėjimąsi prekių kainomis ir taikomomis nuolaidomis. Toks vartotojo elgesys, nesant konkrečių ketinimų dėl prekių įsigijimo, negali būti laikomas sprendimu dėl sandorio, mat sprendimus dėl sandorio vartotojai priima tik konkrečių rūpimų prekių atžvilgiu, dėl kurių Bendrovės informacija pateikta aiškiai ir jokia apimtimi negali būti vertinama, kaip klaidinanti. Ydingas aiškinimas akivaizdus ir iš Nutarime pateiktų sprendimų dėl sandorių pavyzdžių: aktualiu atveju neegzistuoja net teorinės prielaidos pasireikšti tokioms vartotojams nepalankioms pasekmėms, kaip, pvz., dėl suklaidinimo priimtas sprendimas vykti į parduotuvę ar pan.

3. Bendrovės vertinimu, Taryba, parinkdama sankciją, pažeidė įstatymo reikalavimus: neteisingai vertino tariamo pažeidimo pobūdį bei mąstą bei už akivaizdžiai mažareikšmį priskiriamą pažeidimą nepagrįstai skyrė Bendrovei neproporcingai didelę baudą.

Taryba iš esmės neteisingai vertino priskiriamo pažeidimo pobūdį, nepagrįstai darydama išvadą dėl priskiriamos veikos ypatingo poveikio vartotojų elgesiui. Kaip aukščiau nurodyta, reklamos poveikio vartotojų ekonominiam elgesiui galimybė aktualiu atveju yra nykstamai maža. Taryba iš esmės neteisingai įvertino ir reklamos sklaidos laikotarpį, kaip vidutinį. Reklama skleista tik 11 dienų, toks laikotarpis protingai galėjo būti vertinamas tik kaip trumpas. Reklamos sklaidos mastas Bendrovės interneto svetainėje su 6809 unikalių apsilankymų Tarybos kvalifikuotas vidutiniu. Pareiškėjos manymu, aktualios reklamos sklaidos mastas objektyviai vertintinas, kaip mažas.

Atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažintina tai, kad atliekant tyrimą, Bendrovė sąžiningai bendradarbiavo su Taryba, daugeliu raštų pateikė Tarybai prašomą informaciją, atrinko, sistemino, parengė bei pateikė Tarybai didelės apimties duomenis, bei tam skyrė didelę darbo ir organizacinių resursų dalį, atitraukdama šiuos resursus iš tiesioginės veiklos bei dėl to nukenčiant Bendrovės ekonominės veiklos konkurencingumui.

II

Atsakovė Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 22-28) nurodo, kad skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais.

1. Taryba nesutinka su pareiškėjos skunde dėstomais teiginiais, kad nagrinėjamu atveju neegzistuoja nė vienas iš Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų kriterijų, kurie sudarytų pagrindą konstatuoti vidutinio reklamos vartotojo suklaidinimo galimybę, taip pat, kad prie kiekvienos prekės buvo aiškiai, išsamiai ir teisingai tiek procentine, tiek ir absoliučia išraiška nurodytas taikomos nuolaidos dydis, pateikta visa esminė informacija, todėl vartotojai negalėjo būti suklaidinti bei negalėjo priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jie kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmę. Pareiškėja skunde visiškai nepagrįstai teigia, kad nagrinėjamu atveju Taryba nepagrįstai sprendė, jog pareiškėjos skleistoje akcijos „Velykinis išpardavimas“ reklamoje pateikti teiginiai yra neteisingi.

Vadovaujantis Reklamos įstatymo reikalavimais, reklama turi būti vertinama vidutinio vartotojo požiūriu, atsižvelgiant į konkrečios reklamos vertinimui reikšmingas aplinkybes. Kaip nurodyta Nutarime, šiuo nagrinėjamu atveju Taryba nustatė, kad Bendrovės vykdomos akcijos „Velykinis išpardavimas“ reklamoje, skleistoje interneto svetainėje (duomenys neskelbtini), buvo nurodoma, kad kavos aparatams, kompiuteriams ir planšetėms taikomos nuolaidos iki 30 proc. Tokie reklaminiai pasiūlymai buvo pateikiami kaip aktyvios nuorodos, kurias aktyvavus, buvo atidaromas naujas langas, kuriame buvo nurodomas teiginys „Prekės su šia akcija“, o po juo nurodomos prekės, kurioms šios akcijos metu taikomos nuolaidos.

Taryba, įvertinusi skleistų akcijų reklamų turinį vidutinio vartotojo požiūriu, sprendė, kad pakankamai informuotas, protingai atidus ir apdairus vidutinis vartotojas, pamatęs tokius Bendrovės interneto svetainėje (duomenys neskelbtini) pateiktus reklaminius pasiūlymus, galėjo pagrįstai tikėtis, kad nurodoma nauda yra tikra ir jis galės įsigyti reikšmingą kiekį aukščiau nurodytų prekių su akcijos „Velykinis išpardavimas“ reklamoje nurodytomis maksimaliomis 30 proc. nuolaidomis. Kadangi tyrimo metu buvo nustatyta, jog minėtuose reklaminiuose pasiūlymuose nurodyta maksimali 30 proc. nuolaida nebuvo taikyta nė vienam kavos aparatui, kompiuteriui ar planšetei

, o pareiškėjos, kaip reklamos davėjos, tyrimo metu pateikti duomenys nepagrindė skleistų reklaminių teiginių teisingumo, tai leido Tarybai pagrįstai konstatuoti, kad pareiškėjos skleistos akcijos „Velykinis išpardavimas“ reklamoje pateikti teiginiai neatitiko reklamos teisingumo kriterijaus.

Pareiškėja skunde nepaneigė tokių išvadų pagrįstumo, o jokiais objektyviais duomenimis nepagrįsti pareiškėjos argumentai, kad logiškai nėra klaidingas teiginys dėl nuolaidų „iki“ nurodytos santykinės reikšmės taikymo, be to, kad aiški, išsami ir teisinga informacija apie konkrečioms prekėms taikomas nuolaidas buvo pateikta prie kiekvienos iš siūlytų akcijos „Velykinis išpardavimas“ prekių, šiuo atveju niekaip nepatvirtina fakto, jog maksimali 30 proc. nuolaida kavos aparatams, kompiuteriams ar planšetėms buvo taikyta.

2. Nors pareiškėja skunde teigia, kad Taryba nepagrįstai pareiškėjos skleistos akcijos „Velykinis išpardavimas“ reklamą vertino ir kaip neatitinkančią reklamos pateikimo kriterijaus, Taryba su tuo taip pat nesutinka. Pareiškėja skunde iš esmės ginčija Nutarime padarytą išvadą, kad 5,88 proc. bendro laikrodžių su nuolaida pasiūlymo dalis negali būti vertinama kaip reikšminga, tačiau toliau nurodytos aplinkybės aiškiai patvirtina tokios Tarybos išvados pagrįstumą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) 2019 m. balandžio 3 d. byloje Nr. eA-3490-502/2019 (toliau – Pigu byla) patvirtino Tarybos išvadas dėl reikšmingo prekių kiekio taisyklės taikymo UAB „Pigu“ skleistos reklamos atžvilgiu. Šioje byloje UAB „Pigu“ skleidė reklamą, kurioje vartotojams buvo nurodoma, kad kvepalams taikoma iki 80 proc. dydžio nuolaida, todėl Taryba sprendė, jog pamatęs tokią reklamą, vartotojas pagrįstai galėjo tikėtis, jog reikšmingam kiekiui prekių bus taikoma maksimali 80 proc. dydžio nuolaida. Tačiau Tarybai nustačius, kad maksimali 80 proc. nuolaida iš tikrųjų nebuvo taikyta reikšmingam prekių kiekiui, skleista reklama pripažinta pažeidusia Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtintą reklamos pateikimo kriterijų.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjos interneto svetainėje (duomenys neskelbtini) skleistoje akcijos „Velykinis išpardavimas“ reklamoje buvo nurodoma tik konkreti prekių (laikrodžių) kategorija bei akcentuojamas maksimalus nuolaidos dydis (40 proc.), tačiau nebuvo pateikta jokios kitos papildomos informacijos, todėl Taryba taip pat sprendė, kad vidutinis vartotojas galėjo pagrįstai tikėtis, jog maksimali 40 proc. dydžio nuolaida bus pritaikyta būtent reikšmingam prekių (laikrodžių) kiekiui. Kitaip tariant, akcijos „Velykinis išpardavimas“ reklamoje informacija buvo pateikta tokiu būdu, kad vidutinis vartotojas pagrįstai galėjo tikėtis, kad iš viso laikrodžių asortimento maksimali 40 proc. dydžio nuolaida bus taikoma ne vienam laikrodžiui, o reikšmingai jų daliai.

Nors tyrimo metu taryba nustatė, kad vienam iš 17 akcijoje „Velykinis išpardavimas“ dalyvavusių laikrodžių buvo taikoma didesnė nei akcijos „Velykinis išpardavimas“ reklamoje nurodyta maksimali nuolaida, t. y. 50 proc., tačiau tokio prekių kiekio ir šiuo atveju taryba neturėjo pagrindo laikyti reikšmingu, kadangi vienas laikrodis su didesne nei 40 proc. nuolaida tesudarė 5,88 proc. iš viso interneto svetainėje (duomenys neskelbtini) vartotojams siūlyto konkrečioje prekių kategorijoje pažymėtų 17 laikrodžių asortimento. Be to, vertinant prekių kiekio reikšmingumą nagrinėjamu atveju taip pat buvo atsižvelgta ir į tai, kad 7 laikrodžiams iš 17 buvo taikoma tik 13 proc., 3 laikrodžiams – 20 proc., 4 laikrodžiams – 17 proc., 1 laikrodžiui – 15 proc. ir 1 laikrodžiui – 14 proc. nuolaida. Taigi, įvertinusi šių tyrimo metu nustatytų aplinkybių visumą, Taryba pagrįstai sprendė, kad vienas laikrodis iš viso vartotojams siūlomo pažymėtų prekių asortimento, negali būti vertinamas kaip reikšmingas kiekis, iš kurio vartotojai galėjo rinktis, siekdami įsigyti prekių su maksimalia akcijos „Velykinis išpardavimas“ reklamoje nurodyta nuolaida, atsižvelgus į tai, kad likusioms šios kategorijos prekėms buvo taikytos žymiai mažesnės už maksimalią nuolaidos.

Dėl pareiškėjos skunde nurodytų teiginių, kad šiuo atveju nėra reikšminga Tarybos praktika dėl maksimalios nuolaidos taikymo reikšmingam prekių kiekiui, kadangi reikšmingo prekių kiekio taisyklė nėra pagrįsta teisiniu reguliavimu ir iš jos negali būti kildinama pareiškėjos atsakomybė, akcentuotina, kad tai, koks prekių kiekis yra pripažįstamas reikšmingu, yra sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju, be to, kaip jau minėta aukščiau, LVAT Pigu byloje yra patvirtinęs Tarybos išvadas dėl reikšmingo prekių kiekio taisyklės taikymo.

Atsakovė nesutinka ir su pareiškėjos teiginiais, jog vidutinis vartotojas iš skleistos reklamos teiginių nesitiki ir negali tikėtis, kad maksimali nuolaida bus taikoma kiekvienai prekei iš nurodytų prekių grupių, kadangi nagrinėjamu atveju tokia aplinkybė Nutarime ir nebuvo konstatuota, priešingai, kaip nurodyta aukščiau, Taryba, įvertinusi pareiškėjos skleistos akcijos „Velykinis išpardavimas“ reklamos teiginius vidutinio reklamos vartotojo požiūriu, sprendė, kad vidutinis vartotojas, susipažinęs su skleistos reklamos teiginiais, pagrįstai galėjo tikėtis įsigyti būtent reikšmingą prekių, priskirtų atitinkamai prekių kategorijai, kiekį (o ne kiekvieną tam tikrai prekių kategorijai priskirtą prekę) su maksimaliomis 30 ar 40 proc. nuolaidomis.

Pareiškėja taip pat nesutinka su Tarybos Nutarime padaryta išvada, jog pareiškėjos skleista akcijos „Velykinis išpardavimas“ reklama, kuri Tarybos buvo pripažinta neatitinkančia reklamos teisingumo ir pateikimo kriterijų, taip pat galėjo paveikti vartotojų ekonominį elgesį. Pareiškėjas, ginčydama tokią Tarybos išvadą, iš esmės teigia, kad Taryba plečiamai aiškino sprendimo dėl sandorio sąvoką, jai priskirdama bet kokį vartotojo domėjimąsi prekių kainomis ir taikomomis nuolaidomis. Pareiškėjos teigimu, sprendimus dėl sandorio vidutinis vartotojas priima ne vadovaudamasis bendraisiais reklaminiais pasiūlymais, o sprendžia pagal konkrečios jam rūpimos prekės pasiūlymo sąlygas, todėl vidutinis vartotojas negalėjo tikėtis gauti būtent maksimalios nuolaidos prekių pasiūlymą. Pareiškėjos teigimu, šiuo atveju prekių sąrašas su aiškiai nurodytais prekių kainų bei nuolaidų dydžiais buvo pateikiamas betarpiškai aktyvavus bendrąją reklaminę nuorodą, todėl tokiu būdu pareiškėja vartotojams suteikė teisingą bei byloje neginčijamą informaciją apie realią naudą vartotojams. Atsakovė nesutinka su tokiais pareiškėjos teiginiais.

Taryba, vertindama pareiškėjos skleistos akcijos „Velykinis išpardavimas“ reklamos poveikį vartotojų ekonominiam elgesiui, sprendimo dėl sandorio sąvoką nagrinėjamu atveju aiškino pagal tai, kaip ji suprantama tiek Reklamos įstatyme, tiek ir Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatyme, taip pat vadovavosi Europos Komisijos 2016 m. gegužės 25 d. Gairėse dėl Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos (2005/29/EB) įgyvendinimo / taikymo pateiktais išaiškinimais, pagal kuriuos: „Daugelį prieš perkant priimamų sprendimų galima laikyti sprendimais dėl sandorio. Pavyzdžiui, sprendimas vykti į išparduotuvę arba parduotuvę pagal komercinį pasiūlymą <...>.“.

Taryba, vertindama pareiškėjos skleistos reklamos poveikį vartotojo ekonominiam elgesiui, atsižvelgė į tai, kad interneto svetainėje (duomenys neskelbtini) skleista akcijos „Velykinis išpardavimas“ reklama, kuri kvietė prekes įsigyti iki 40 proc. pigiau ir buvo pateikiama kaip aktyvus reklaminis skydelis, skatino vartotoją jį aktyvuoti ir pasidomėti detalesniais šios akcijos pasiūlymais. Atidarytame naujame informaciniame lange vartotojui buvo aiškiai nurodyta, kad taikomos iki 30 proc. dydžio nuolaidos kavos aparatams, kompiuteriams ir planšetėms, taip pat iki 40 proc. dydžio nuolaidos laikrodžiams, todėl tokios skelbiamos žinutės vartotojui formavo lūkesčius apie galimybę įsigyti reikšmingą prekių kiekį būtent su maksimaliomis 30 ir 40 proc. dydžio nuolaidomis. Kadangi jokios papildomos informacijos apie konkrečioje prekių kategorijoje nurodomas prekes vartotojui nebuvo pateikta, Taryba sprendė, kad vartotojo ekonominis elgesys galėjo būti paveiktas tokiu būdu, kad būtent paskatintas minėto lūkesčio ir tikėdamasis minėtose prekių kategorijose rasti reikšmingą prekių kiekį su maksimaliomis 30 ir 40 proc. nuolaidomis bei palankiomis sąlygomis įsigyti norimas prekes, vartotojas galėjo „įeiti“ į konkrečios prekių grupės puslapį. Kaip Taryba pabrėžė Nutarime, tikėtina, kad nesant skatinamojo akcijos „Velykinis išpardavimas“ reklamos poveikio ir vartotojui žinant, kad prekių su maksimalia nuolaida nėra ar jų nėra reikšmingas kiekis, jis būtų priėmęs kitokius sprendimus dėl sandorio.

Taigi, kaip matyti, Taryba sprendė, jog vartotojo ekonominis elgesys galėjo būti paveiktas dar prieš jam susipažįstant su konkrečiai prekių (kavos aparatų, kompiuterių ir planšečių ar laikrodžių) kategorijai priskirtų prekių pasiūlymais. Todėl pareiškėjos teiginiai, kad neva sprendimus dėl sandorio vidutinis vartotojas priima pagal konkrečios prekės pasiūlymo sąlygas, dėl ko vidutinis vartotojas negalėjo tikėtis gauti būtent maksimalios nuolaidos prekių pasiūlymą, bei tai, kad šiuo atveju prekių sąrašas su aiškiai nurodytais prekių kainų bei nuolaidų dydžiais buvo pateikiamas betarpiškai aktyvavus bendrąją reklaminę nuorodą, nėra reikšmingi bei niekaip nepaneigia tokios Tarybos išvados pagrįstumo.

Tokia Tarybos išvada visiškai atitinka jau minėtoje Pigu byloje LVAT suformuotą praktiką. Pigu byloje reklamos skleidėja taip pat teigė, jog vartotojams paspaudus reklaminius skydelius ar aktyvias naujienlaiškių nuorodas, jie buvo nukreipiami į elektroninės parduotuvės (duomenys neskelbtini) langą, kuriame buvo pateikiama visa informacija apie prekes ir joms taikomas nuolaidas, dėl ko jie neva negalėjo būti suklaidinti. Vis dėlto, LVAT pritarė Tarybos pozicijai, kad vartotojai, prieš jiems spaudžiant nuorodas, nebuvo informuojami apie tai, kad jie turi ieškoti papildomos informacijos apie reklamą skiltyje, į kurią jie buvo nukreipiami, dėl to vartotojai buvo klaidinami. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju interneto svetainės (duomenys neskelbtini) lange vartotojui taip pat buvo nurodyta tik tai, kad taikomos iki tam tikro proc. dydžio nuolaidos prekėms, tačiau nebuvo pateikta jokios informacijos apie tai, kad neklaidinanti informacija apie kiekvienos grupės prekes ir joms taikomas nuolaidas iš tikrųjų yra nurodyta tik tolesniame interneto svetainės (duomenys neskelbtini) puslapyje.

Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pati pareiškėja pateikia prieštaringą savo skleistos reklamos poveikio vartotojų ekonominiam elgesiui vertinimą, kadangi vienais atvejais skunde teigia, jog nėra pagrindo teigti, kad reklama paveikė ar galėjo paveikti vartotojų ekonominį elgesį, o kitais nurodo, jog reklamos poveikis vartotojų ekonominiam elgesiui buvo, tačiau mažareikšmio pobūdžio. Tokie prieštaringi pareiškėjos teiginiai tik dar labiau patvirtina aplinkybę, jog pareiškėjos teiginiai dėl jo skleistos akcijos „Velykinis išpardavimas“ reklamos klaidinančio pobūdžio nėra nuoseklūs, pagrįsti bei teisingi.

3. Pareiškėja skunde teigia, kad Taryba nepagrįstai nevertino pareiškėjos skleistos reklamos kaip mažareikšmės, o pareiškėjai paskirdama baudą, pažeidė Reklamos įstatymo reikalavimus, kadangi neteisingai vertino tariamo pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę bei už mažareikšmio pobūdžio pažeidimą pareiškėjai paskyrė neproporcingai didelę baudą. Be to, pareiškėjos teigimu, Taryba nepagrįstai pareiškėjai netaikė atsakomybę lengvinančios aplinkybės už pareiškėjos bendradarbiavimą su Taryba tyrimo metu. Taryba su šiais skundo argumentais nesutinka.

Vadovaujantis Reklamos įstatymo nuostatomis, būtent Tarybai yra suteikta diskrecijos teisė nustatyti ūkio subjektui už pažeidimą skiriamos baudos dydį. Tokį vertinimą yra pateikęs ir LVAT, kuris nurodė, kad: „Įstatymo leidėjas, nustatydamas baudos ribas (maksimalią ir minimalią) ir apibrėždamas aplinkybes, į kurias būtina atsižvelgti skiriant baudą, tuo suteikė Tarybai teisę veikti savo nuožiūra ir pačiai parinkti baudos, atitinkančios pažeidimus, dydį.“.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjai paskirta 3 600 Eur dydžio bauda buvo nustatyta atsižvelgus į visas konkrečios nagrinėjamos bylos aplinkybes, atlikus išsamų jų vertinimą ir vadovaujantis visais Reklamos įstatyme nustatytais reikalavimais. Taryba, skirdama pareiškėjai baudą, pirmiausia atsižvelgė į pareiškėjos skleistos klaidinančios reklamos pobūdį ir įvertino tai, kad šiuo atveju Bendrovė akcijos „Velykinis išpardavimas“ reklamoje, kuri kvietė pasinaudoti pasiūlymais ir pigiau įsigyti kavos aparatus, kompiuterius ir planšetes bei laikrodžius, naudojo klaidinančią informaciją, susijusią su kainomis, kuri neatitiko Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinto teisingumo bei Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtinto pateikimo kriterijų, o pagal LVAT praktiką informacija apie kainas yra laikoma esmine ir todėl ypatingai veikiančia vartotojų elgesį.

Taryba, Bendrovei skirdama baudą, taip pat įvertino ir aplinkybę, kad klaidinanti reklama buvo skleidžiama vidutinį laikotarpį, atsižvelgė į mažą tokios reklamos sklaidos mastą bei tai, kad šiuo atveju nebuvo nustatyta Bendrovės atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių. Nors pareiškėja teigia, kad 11 dienų reklamos sklaidos laikotarpis be pagrindo vertinamas kaip vidutinis, o ne trumpas, pažymėtina, kad reklamos skleidimo trukmė yra vertinama kiekvienu konkrečiu atveju, o Tarybos praktikoje ilgesnis nei 10 dienų klaidinančios reklamos skleidimas yra laikomas vidutiniu, todėl ir šiuo atveju vertindama Bendrovės 11 dienų skleistos reklamos trukmę, Taryba tokia praktika vadovavosi. Atitinkamai vien pareiškėjos subjektyvi nuomonė, kad 11 dienų trukmė turėtų būti vertintina kaip trumpa, o ne vidutinė, nesudaro pagrindo teigti, kad Tarybos pareiškėjai paskirta 3 600 Eur dydžio bauda nėra pagrįsta.

Pareiškėja teigia, kad reklamos sklaidos mastas, kai interneto svetainę (duomenys neskelbtini) šios reklamos sklaidos laikotarpiu vidutiniškai aplankė 6 809 unikalūs vartotojai, nepagrįstai vertintas kaip vidutinis, o ne mažas. Pažymėtina, kad reklamos sklaidos mastas taip pat yra vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju. Šiuo atveju reklama buvo skleista 11 dienų, o per šį laikotarpį reklama galėjo pasiekti net kelis tūkstančius vartotojų, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad nagrinėjamu atveju reklamos mastą, kai interneto svetainę (duomenys neskelbtini), kurioje skleista nagrinėjama reklama, per 11 dienų vidutiniškai aplankė daugiau nei 6 000 unikalių vartotojų, Taryba privalėjo vertinti kaip mažą. Be to, pažymėtina, kad savo praktikoje Taryba netgi tokią reklamą, kada interneto tinklalapyje, kurio vidutinių lankytojų skaičius per dieną buvo mažesnis nei nagrinėjamu atveju, t. y. beveik 5 000, yra pripažinusi vidutinio masto reklama.

Nors pareiškėja taip pat teigia, kad Taryba nepagrįstai nelaikė atsakomybę lengvinančia aplinkybe Bendrovės bendradarbiavimo su Taryba bei nurodo, kad tyrimo metu Bendrovė teikė Tarybai jos prašomą informaciją, parengė didelės apimties duomenis, kas pareikalavo didelių darbo ir organizacinių resursų. Šie pareiškėjos argumentai nėra pagrįsti, nes pagal Reklamos įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 1 punktą Taryba turi teisę prašyti informacijos iš ūkio subjekto, o ūkio subjektas turi pareigą pateikti tokią informaciją, t. y. ūkio subjekto informacijos teikimas nepriklauso nuo jo valios, noro tokią informaciją teikti. Tuo labiau, kad pagal Reklamos įstatymo 24 straipsnio 3 dalį už prašomos informacijos neteikimą reklaminės veiklos subjektui gali būti skiriama bauda. Taigi, įvertinus šias aplinkybes, informacijos teikimas, t. y. bendradarbiavimas su Taryba, nėra laikytinas atsakomybę lengvinančia aplinkybe. LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad vien Tarybos nurodymų vykdymas ir prašomos informacijos teikimas negali būti pripažintas padėjimu reklamos kontrolės institucijoms tyrimo metu, todėl tai negali būti laikoma atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Atsakovė taip pat nesutinka su pareiškėjos teiginiais, kad šiuo atveju egzistuoja net keli reklamos mažareikšmiškumo požymiai (nežymus reklamos sklaidos mastas, labai trumpa reklamos sklaidos trukmė, nežymus reklamos poveikis vartotojų ekonominiam elgesiui), dėl ko Bendrovei paskirta neproporcingai didelė bauda, kadangi atsižvelgus į visas šioje atsiliepimo dalyje išdėstytas aplinkybes, nėra pagrindo teigti, jog tokio pobūdžio, masto bei trukmės reklamą Taryba privalėjo vertinti kaip mažareikšmę.

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

konstatuoja:

I

Šioje administracinėje byloje, be kita ko, nustatyta:

1. Taryboje 2018 m. kovo 28 d. gautas vartotojo pranešimas (skundas) dėl interneto svetainėje (duomenys neskelbtini) skleidžiamos informacijos apie vykdomą akciją „Velykinis išpardavimas“, kurioje teigiama: „Kiečiausias velykinis išpardavimas! Nuolaidos iki 40 %!“ (Komisijos bylos I t., b. l. 1–13). Vartotojas skunde nurodė, jog aktyvavus minėtą teiginį, buvo atidaromas naujas langas, kuriame, be kita ko, buvo nurodoma, jog kavos aparatams, kompiuteriams ir planšetėms taikomos nuolaidos iki 30 proc., dulkių siurbliams – iki 35 proc., o laikrodžiams - iki 40 proc. Tačiau aktyvavus nuorodas, kuriose nurodomi prekėms taikomi nuolaidų dydžiai, vartotojas pastebėjo, kad nėra nei vieno kavos aparato, kuriam būtų taikoma 30 proc. nuolaida, taip pat nei vieno kompiuterio, planšetės, dulkių siurblio ar laikrodžio su reklamose nurodomomis maksimaliomis nuolaidomis.

2. Taryba 2018 m. kovo 29 d. surašė faktinių aplinkybių užfiksavimo protokolą, kuriuo buvo užfiksuotos interneto svetainėje (duomenys neskelbtini) vykdyto velykinio išpardavimo kopijos (Komisijos bylos I t., b. l. 14–36). Iš šių kopijų matyti, kad interneto svetainėje (duomenys neskelbtini) skleidžiamas teiginys: „Kiečiausias velykinis išpardavimas! Nuolaidos iki 40 %!“, kurį aktyvavus atidarytame lange nurodoma, jog kavos aparatams, kompiuteriams ir planšetėms taikomos nuolaidos iki 30 proc., dulkių siurbliams – iki 35 proc., o laikrodžiams – iki 40 proc. Patikrinus minėtų prekių detalesnius sąrašus, pastebėta, kad kavos aparatų, kuriems būtų taikoma 30 proc. nuolaida, nėra; taip pat su maksimalia 30 proc. nuolaida nėra ir kompiuterių bei planšečių; be to, vienam laikrodžiui taikoma didesnė nei 40 proc. nuolaida (laikrodžiui (duomenys neskelbtini) (toliau - laikrodis SLD) buvo taikoma 50 proc. nuolaida), o kitoms šios kategorijos prekėms (16 laikrodžių) taikoma ne didesnė nei 20 proc. nuolaida (3 laikrodžiams buvo taikoma 20 proc. nuolaida, 4 laikrodžiams 17 proc., 1 laikrodžiui 15 proc., 1 laikrodžiui 14 proc. ir 7 laikrodžiams 13 proc. nuolaida). Dviem dulkių siurbliams iš 24 buvo taikoma didesnė nei 35 proc. nuolaida (dulkių siurbliams (duomenys neskelbtini) taikyta 50 proc. nuolaida, o (duomenys neskelbtini) – 44 proc. nuolaida).

3. Taryba 2018 m. balandžio 4 d. raštu Nr. (5.5-36) 6V-850 „Dėl informacijos pateikimo“ kreipėsi į Bendrovę (Komisijos bylos I t., b. l. 37–41). Rašte nurodė, kad Taryba gavo vartotojo skundą dėl interneto svetainėje (duomenys neskelbtini) skleidžiamos reklamos, kurioje teigiama: „Kiečiausias velykinis išpardavimas! Nuolaidos iki 40%!“, ir prašė Bendrovės pateikti papildomą informaciją taikomų nuolaidų struktūrą bei reikšmingus įrodymus ar paaiškinimus dėl nurodytų aplinkybių.

4. Bendrovė 2018 m. balandžio 13 d. raštu Nr. GV/S-18/04/03 ir 2018 m. balandžio 20 d. raštu Nr. GV/S-18/04/05 pateikė atsakymą, kuriame, be kita ko, paaiškino, kad informacija apie akciją „Velykinis išpardavimas“ buvo skleista interneto svetainėje (duomenys neskelbtini) nuo 2018 m. kovo 26 d. iki 2018 m. balandžio 5 d. (Komisijos bylos I t., b. l. 42, 44–58). Bendrovė taip pat pateikė minėtoje interneto svetainėje apie akciją „Velykinis išpardavimas“ skleistos informacijos kopiją, kurioje nurodyta, kad kavos (duomenys neskelbtini) akcijos metu taikyta 40 proc. nuolaida, laikrodžiui SLD 50 proc. nuolaida, o kompiuteriui (duomenys neskelbtini) (toliau – kompiuteris MSI) - 30 proc. nuolaida (jis buvo parduodamas už (duomenys neskelbtini) Eur vietoje buvusios (duomenys neskelbtini) Eur kainos). Be to, Bendrovė pateikė ir parduotų prekių sąskaitų-faktūrų kopijas, kurios išrašytos vartotojams įsigyjant prekes, tarp jų ir kavos aparatą NESCAFE už (duomenys neskelbtini) Eur, kompiuterį MSI už (duomenys neskelbtini) Eur bei laikrodį SLD už (duomenys neskelbtini) Eur.

5. Taryba 2018 m. balandžio 24 d. priėmė nutarimą Nr. 1S-49 (2018) pradėti nagrinėjimo procedūrą ir atlikti tyrimą dėl akcijos „Velykinis išpardavimas“ reklamos atitikties Reklamos įstatymo reikalavimams.

6. Taryba 2018 m. gegužės 4 d. raštu Nr. (5.1-36)6V-1161, 2018 m. birželio 15 d. raštu Nr. (5.1-36)6V-1518, 2018 m. liepos 2 d. raštu Nr. (5.1-36)6V-1677, 2018 m. rugpjūčio 8 d. raštu Nr. (5.1-36)6V-1999, 2018 m. rugsėjo 6 d. raštu (5.1-36)6V-2245, 2018 m. spalio 5 d. raštais Nr. (5.1)-36)6V-2465 ir Nr. (5.1)-36)6V-2466, 2018 m. lapkričio 7 d. raštu (5.1-36)6V-2758 kreipėsi į Bendrovę, kurios prašė pateikti paaiškinimus, papildomą informaciją bei įrodymus (Tarybos bylos I t., b. l. 65–67, 82–83a, 98–100, 126–127, 153–154, 170–173, 184).

7. Bendrovė, atsakydama į minėtus Tarybos užklausimus, 2018 m. birželio 8 d. raštu Nr. GV/S-18/06/03, 2018 m. birželio 13 d. raštu Nr. GV/S-18/04/03, 2018 m. birželio 29 d. raštu Nr. GV/S-18/06/10, 2018 m. liepos 20 d. raštu Nr. GV/S-18/07/02, 2018 m. rugpjūčio 22 d. raštu Nr. GV/S-18/08/04, 2018 m. rugsėjo 19 d. raštu Nr. GV/S-18/09/03, 2018 m. spalio 15 d. raštu GV/S-18/10/05 ir 2018 m. lapkričio 15 d. raštu GV/S-18/11/05 Tarybai pateikė informaciją (Tarybos bylos I t., b. l. 70–71, 84–97, 101–125, 128–152, 155–162, 178–179, 185). Kaip antai Bendrovė:

7.1. 2018 m. birželio 13 d. raštu Tarybai nurodė, kad informacija apie akciją „Velykinis išpardavimas“ buvo skleista interneto svetainėje (duomenys neskelbtini) nuo 2018 m. kovo 26 d. iki 2018 m. balandžio 5 d.)

7.2. 2018 m. birželio 8 d. rašte nurodė interneto svetainę (duomenys neskelbtini), kurioje skleista informacija apie akciją „Velykinis išpardavimas”, šios informacijos skleidimo metu (nuo 2018 m. kovo 26 d. iki 2018 m. balandžio 5 d.) vidutiniškai aplankė 6 809 unikalūs vartotojai. Rašte Bendrovė taip pat patvirtino, kad ji yra informacijos apie akcijos „Velykinis išpardavimas“ pasiūlymus, nurodytus interneto svetainėje (duomenys neskelbtini), skleidėja. Bendrovė teigia, interneto svetainėje (duomenys neskelbtini) skleistos informacijos apie akciją „Velykinis išpardavimas“ kopijoje nurodyta informacija buvo užfiksuota 2018 m. kovo 26 d., t. y. prieš atvaizduojant minėtą akciją interneto svetainėje (duomenys neskelbtini). Siekdama pagrįsti, jog kavos aparatas NESCAFE, kompiuteris MSI ir laikrodis SLD iš tiesų buvo parduotos ir jų sąskaitos-faktūros buvo apmokėtos, Bendrovė pateikė (duomenys neskelbtini) pinigų priėmimo kvitus, kuriuose nurodomos (duomenys neskelbtini) Eur ir (duomenys neskelbtini) Eur sumos. Bendrovė paaiškino, kad (duomenys neskelbtini) pinigų priėmimo kvituose nenurodo prekių, už kurias priimamas mokėjimas. Bendrovė prie šio rašto pridėjo UAB „GV Group“ direktoriaus įsakymo „Dėl pardavimų skatinimo akcijos „Velykinis išpardavimas“ (duomenys neskelbtini) parduotuvėse, organizavimo“ kopiją bei akcijų sąrašą.

7.3. 2018 m. birželio 29 d. raštu pateikė Tarybai atsakymą, kuriame nurodė, kad pateikta ekrano nuotrauka daryta dėl vidinių procedūrų – siekiant susiderinti tarp skyrių prekių atvaizdavimą internete dar prieš pradedant akciją „Velykinis išpardavimas“, todėl pateikta informacijos kopija nėra reklama, o tik prekių atvaizdavimo interneto svetainėje šablonas. Pažymėjo, jog duomenų apie sąskaitos-faktūros, kuri buvo išrašyta vartotojui įsigyjant kompiuterį MSI, apmokėjimo neturi. Bendrovė paaiškino, jog akcijos „Velykinis išpardavimas“ metu prekių kainos parduotuvėse ir interneto svetainėje galėjo skirtis, nes tuo pačiu metu interneto svetainėje buvo taikomos ir kitos akcijos, skirtos tik perkantiems internetu.

7.4. 2018 m. liepos 20 d. raštu Bendrovė nurodė, jog akcijos „Velykinis išpardavimas“ pradžioje (duomenys neskelbtini) parduotuvėse vidutiniškai buvo apie 6 tūkstančius skirtingų prekių. Kaip pavyzdį pateikė duomenis, kad (duomenys neskelbtini) parduotuvėje, esančioje adresu: (duomenys neskelbtini), akcijos pradžioje buvo 6035 skirtingos prekės. Bendrovė pažymėjo, jog 40 proc. ir didesnė nuolaida buvo taikoma 691 prekei.

7.5. 2018 m. rugpjūčio 22 d. raštu Tarybai pateikė akcijos metu parduotuvėje (duomenys neskelbtini) siūlytų įsigyti kompiuterių ir planšečių su 30 proc. bei didesne nuolaida, kavos aparatų su 30 proc. bei laikrodžių su 40 proc. ir didesne nuolaida sąrašus.

7.6. Bendrovė 2018 m. rugsėjo 19 d. raštu Tarybai pateikė prekių, kurioms akcijos metu parduotuvėje (duomenys neskelbtini) buvo taikoma 40 proc. ir didesnė nuolaida, sąrašą.

8. Tarybos Nesąžiningos komercinės veiklos tyrimo skyrius parengė 2018 m. gruodžio 11 d. pranešimą Nr. 6S-17 (2018) „Apie įtariamą pažeidimą tyrime „Dėl akcijos „Velykinis išpardavimas“ reklamos atitikties Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo reikalavimams“ (Tarybos bylos I t., b. l. 186–196), kuris, be kita ko, buvo išsiųstas pareiškėjai susipažinti su siūlymu pateikti nuomonę dėl tyrimo išvadų (Komisijos bylos I t., b. l. 197–198). Pranešime padaryta išvada, kad Bendrovės iniciatyva ir interesais laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 26 d. iki 2018 m. balandžio 5 d. interneto svetainėje (duomenys neskelbtini) skleista akcijos „Velykinis išpardavimas“ reklama, kurioje buvo nurodoma, jog kavos aparatams, kompiuteriams ir planšetėms taikomos nuolaidos – iki 30 proc., o laikrodžiams – iki 40 proc., buvo neteisinga, o jos pateikimo būdas klaidinantis. Dėl šių priežasčių nagrinėta reklama galėjo suklaidinti vartotojus ir paveikti jų ekonominį elgesį, todėl yra pagrindas pripažinti, kad Bendrovės skleista akcijos „Velykinis išpardavimas“ reklama pažeidė Reklamos įstatymo 5 straipsnio reikalavimus. Pranešime pasiūlyta, be kita ko, pripažinti UAB „GV Group“ nuo 2018 m. kovo 26 d. iki 2018 m. balandžio 5 d. interneto svetainėje (duomenys neskelbtini) skleistą akcijos „Velykinis išpardavimas“ reklamą, kurioje buvo nurodoma, jog kavos aparatams, kompiuteriams ir planšetėms taikomos nuolaidos iki 30 proc., o laikrodžiams – iki 40 proc., klaidinančia reklama bei skirti Reklamos įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje numatytą sankciją už klaidinančios reklamos naudojimą.

9. Taryba 2019 m. vasario 19 d. priėmė nutarimą Nr. 2S-2(2019), kuriuo pripažino, kad laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 26 d. iki 2018 m. balandžio 5 d. interneto svetainėje (duomenys neskelbtini) UAB „GV Group“ iniciatyva ir interesais skleista akcijos „Velykinis išpardavimas“ reklama, kurioje buvo pateikiama reklamos teisingumo bei pateikimo kriterijų neatitinkanti informacija apie kavos aparatams, kompiuteriams ir planšetėms bei laikrodžiams taikomas nuolaidas, buvo klaidinanti ir pažeidė Reklamos įstatymo 5 straipsnio reikalavimus bei skyrė 3 600 Eur piniginę baudą (b. l. 7–16).

II

1. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „GV Group“ skundą sprendžiama, ar yra teisinis pagrindas panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2019 m. vasario 19 d. nutarimą Nr. 2S-2 (2019) „Dėl akcijos „Velykinis išpardavimas“ reklamos atitikties Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo reikalavimams“ (žr. šio teismo sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 9 punktą). Iš esmės šioje byloje ginčo dėl faktinių aplinkybių nėra, tačiau kyla diskusija dėl faktinių aplinkybių teisinio įvertinimo.

2. Teismas pabrėžia, kad šio pobūdžio byla, be kita ko, yra susijusi su tuo, kaip reklama buvo pateikiama vartotojams, todėl svarbu įvertinti, kaip šias reklamas galėjo suprasti vidutinis vartotojas.

Vidutinio vartotojo samprata pateikiama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, pagal kurią vidutinis vartotojas suprantamas kaip tam tikras standartas, hipotetinis visų vartotojų (ar tam tikros vartotojų grupės) vidurkis, kuriuo remiantis vertinama, ar pateikta informacija, atsižvelgiant į jos turinį bei pateikimo aplinkybes, gali klaidinti vidutinį vartotoją ir paveikti jo ekonominį elgesį. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje ,,vidutinis vartotojas“ bendrąja prasme reiškia protingai gerai informuotą, protingai atidų ir apdairų vartotoją (1998 m. liepos 16 d. sprendimas Gut Springenheide and Tusky C-210/96, Rink.p. I-4657, 31 punktas; 2000 m. sausio 13 d. sprendimas Estee Lauder C-220/98, Rink.p. I-117, 27 punktas; 2001 m. spalio 25 d. Sprendimas Toshiba Europe C-112/99, Rink.p. I-7945, 52 punktas; 2002 m. spalio 24 d. sprendimas Linhart C-99/01, Rink.p. I-9375,31 punktas; 2003 m. balandžio 8 d. sprendimas P.A.C-44/01, Rink.p. I-3095, 55 punktas; kt.). Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje vidutinis vartotojas apibrėžiamas kaip vartotojas, kuris yra pakankamai informuotas, protingai atidus ir apdairus, atsižvelgiant į socialinius, kultūrinius ir kalbinius veiksnius. Vidutinio vartotojo atidumo laipsnis konkrečiomis prekių ar paslaugų savybėmis gali būti skirtingas, atsižvelgiant į tam tikras prekių ar paslaugų rūšis ar kategorijas, tačiau ekonominis vidutinio vartotojo elgesys paprastai siejamas su bendru įspūdžiu apie prekę ar paslaugą, jos savybes, kainą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartyje civilinėje byloje V.P.v. UAB „Tez Tour“, Nr. 3K-3-201/2010). Vidutinio vartotojo samprata taip pat pateikiama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 3 d. nutartis byloje Nr. A556-997/2008).

3. Kita vertus, byloje svarbu atskleisti ne tik reklamos subjekto (vidutinio vartotojo) sąvoką, bet ir reklamos objektą, t. y. informaciją, į kurią nukreiptos vidutinio vartotojo akys, jo teisingumą (Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas) bei jo atitikimą vidutinio vartotojo akimis realiai situacijai (Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punktas).

Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad kai sprendžiama, ar reklama yra klaidinanti, atsižvelgiama į jos teisingumo ir pateikimo kriterijus: reklamoje pateikiami teiginiai yra neteisingi, jeigu reklamos davėjas negali pagrįsti šių teiginių teisingumo jos naudojimo metu; ar pakanka reklamoje pateikiamų teiginių teisingumą pagrindžiančių duomenų, sprendžiama atsižvelgiant į kiekvieną konkretų atvejį; pateikiamų teiginių teisingumą pagrindžiančiais duomenimis nepripažįstami liudijimai ir rekomendacijos asmenų, kurių kompetencija nėra susijusi su pateikiamos informacijos turiniu (teisingumo kriterijus, numatytas Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte); ir reklamos pateikimo būdas ar forma yra tokie, kad reklamos vartotojas gali suvokti numanomą neteisingą (klaidinantį) reklamos teiginį (pateikimo kriterijus, numatytas Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkte).

Taigi, teismas privalo įvertinti, ar Taryba pagrįstai konstatavo, kad interneto svetainėje (duomenys neskelbtini) skleidžiamas teiginys: „Kiečiausias velykinis išpardavimas! Nuolaidos iki 40 %!“, kurį aktyvavus atidarytame lange nurodoma, jog kavos aparatams, kompiuteriams ir planšetėms taikomos nuolaidos iki 30 proc., dulkių siurbliams – iki 35 proc., o laikrodžiams – iki 40 proc, atitiko minėtas Reklamos nuostatas. Patikrinus minėtų prekių detalesnius sąrašus, pastebėta, kad kavos aparatų, kuriems būtų taikoma 30 proc. nuolaida, nėra; taip pat su maksimalia 30 proc. nuolaida nėra ir kompiuterių bei planšečių; be to, vienam laikrodžiui taikoma didesnė nei 40 proc. nuolaida (laikrodžiui SLD (duomenys neskelbtini) (toliau - laikrodis SLD) buvo taikoma 50 proc. nuolaida), o kitoms šios kategorijos prekėms (16 laikrodžių) taikoma ne didesnė nei 20 proc. nuolaida (3 laikrodžiams buvo taikoma 20 proc. nuolaida, 4 laikrodžiams 17 proc., 1 laikrodžiui 15 proc., 1 laikrodžiui 14 proc. ir 7 laikrodžiams 13 proc. nuolaida). Dviem dulkių siurbliams iš 24 buvo taikoma didesnė nei 35 proc. nuolaida (dulkių siurbliams (duomenys neskelbtini) taikyta 50 proc. nuolaida, o (duomenys neskelbtini) – 44 proc. nuolaida) (žr. šio teismo sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 2 punktą).

3.1. Dėl reklamos teisingumo

Minėta, jog Taryba nustatė, kad Bendrovės vykdomos akcijos „Velykinis išpardavimas“ reklamoje, skleistoje interneto svetainėje (duomenys neskelbtini), buvo nurodoma, kad kavos aparatams, kompiuteriams ir planšetėms taikomos nuolaidos iki 30 proc. Tokie reklaminiai pasiūlymai buvo pateikiami kaip aktyvios nuorodos, kurias aktyvavus, buvo atidaromas naujas langas, kuriame buvo nurodomas teiginys „Prekės su šia akcija“, o po juo nurodomos prekės, kurioms šios akcijos metu taikomos nuolaidos. Taryba, įvertinusi skleistų akcijų reklamų turinį vidutinio vartotojo požiūriu, sprendė, kad pakankamai informuotas, protingai atidus ir apdairus vidutinis vartotojas, pamatęs tokius Bendrovės interneto svetainėje (duomenys neskelbtini) pateiktus reklaminius pasiūlymus, galėjo pagrįstai tikėtis, kad nurodoma nauda yra tikra ir jis galės įsigyti reikšmingą kiekį aukščiau nurodytų prekių su akcijos „Velykinis išpardavimas“ reklamoje nurodytomis maksimaliomis 30 proc. nuolaidomis. Kadangi tyrimo metu buvo nustatyta, jog minėtuose reklaminiuose pasiūlymuose nurodyta maksimali 30 proc. nuolaida nebuvo taikyta nė vienam kavos aparatui, kompiuteriui ar planšetei, o pareiškėjos, kaip reklamos davėjos, tyrimo metu pateikti duomenys nepagrindė skleistų reklaminių teiginių teisingumo, tai leido Tarybai pagrįstai konstatuoti, kad pareiškėjos skleistos akcijos „Velykinis išpardavimas“ reklamoje pateikti teiginiai neatitiko reklamos teisingumo kriterijaus. Teismo vertinimu, apskritai nesant nė vienam kavos aparatui, kompiuteriui ar planšetei su maksimalia 30 proc. nuolaida, nors reklamos davėjas tai deklaravo, yra pagrįsta teigti, kad yra pateikta neteisinga, neatitinkanti tikrovės informacija.

3.2. Dėl reklamos pateikimo

Pareiškėjos interneto svetainėje (duomenys neskelbtini) skleistoje akcijos „Velykinis išpardavimas“ reklamoje buvo nurodoma tik konkreti prekių (laikrodžių) kategorija bei akcentuojamas maksimalus nuolaidos dydis (40 proc.), tačiau nebuvo pateikta jokios kitos papildomos informacijos, todėl Taryba taip pat sprendė, kad vidutinis vartotojas galėjo pagrįstai tikėtis, jog maksimali 40 proc. dydžio nuolaida bus pritaikyta būtent reikšmingam prekių (laikrodžių) kiekiui. Kitaip tariant, akcijos „Velykinis išpardavimas“ reklamoje informacija buvo pateikta tokiu būdu, kad vidutinis vartotojas pagrįstai galėjo tikėtis, kad iš viso laikrodžių asortimento maksimali 40 proc. dydžio nuolaida bus taikoma ne vienam laikrodžiui, o reikšmingai jų daliai.

Nors tyrimo metu Taryba nustatė, kad vienam iš 17 akcijoje „Velykinis išpardavimas“ dalyvavusių laikrodžių buvo taikoma didesnė nei akcijos „Velykinis išpardavimas“ reklamoje nurodyta maksimali nuolaida, t. y. 50 proc., tačiau tokio prekių kiekio ir šiuo atveju Taryba neturėjo pagrindo laikyti reikšmingu, kadangi vienas laikrodis su didesne nei 40 proc. nuolaida tesudarė 5,88 proc. iš viso interneto svetainėje (duomenys neskelbtini) vartotojams siūlyto konkrečioje prekių kategorijoje pažymėtų 17 laikrodžių asortimento. Be to, vertinant prekių kiekio reikšmingumą nagrinėjamu atveju taip pat buvo atsižvelgta ir į tai, kad 7 laikrodžiams iš 17 buvo taikoma tik 13 proc., 3 laikrodžiams – 20 proc., 4 laikrodžiams – 17 proc., 1 laikrodžiui – 15 proc. ir 1 laikrodžiui – 14 proc. nuolaida. Teismo vertinimu, įvertinusi šių tyrimo metu nustatytų aplinkybių visumą, Taryba pagrįstai sprendė, kad vienas laikrodis iš viso vartotojams siūlomo pažymėtų prekių asortimento, negali būti vertinamas kaip reikšmingas kiekis, iš kurio vartotojai galėjo rinktis, siekdami įsigyti prekių su maksimalia akcijos „Velykinis išpardavimas“ reklamoje nurodyta nuolaida, atsižvelgus į tai, kad likusioms šios kategorijos prekėms buvo taikytos žymiai mažesnės už maksimalią nuolaidos. Taigi, tokia reklama turėjo būti pagrįstai vertinama kaip klaidinanti Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodoma prasme.

4. Teismo vertinimu, skleidžiama reklama, neatitikdama Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktų reikalavimų, taip pat padarė poveikį vartotojų ekonominiam elgesiui, nes buvo reklamuojama per Velykų laikotarpį (kai vidutinis vartotojas savaime tikisi nuolaidų), buvo siūlomos reikšmingos 30 proc. ir 40 proc. nuolaidos (o kaina savaime ypač įtakoja vartotojų elgesį), tokios skelbiamos žinutės vartotojams formavo lūkesčius apie galimybę įsigyti reikšmingą prekių kiekį būtent su maksimaliomis 30 ir 40 proc. dydžio nuolaidomis. Pabrėžtina, kad poveikio vartotojo ekonominiam elgesiui nustatymas nereikalauja įrodyti fakto, kad vartotojas priėmė sprendimą ir įgijo prekę paveiktas reklamos, pakanka nustatyti poveikio vartotojo ekonominiam elgesiui galimybę (LVAT 2010 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁸⁵⁸-1235/2010).

5. Pareiškėja mano, kad skundžiamame Sprendime paskirta 3600 Eur bauda yra neproporcinga, mano, kad bendradarbiavo su Taryba.

Teismas nesutinka su tokia pareiškėjos pozicija. Ginčo, kad pažeidimo mastas buvo mažas, byloje nėra. Tačiau teismas sutinka su atsakovės pozicija, jog reklamos skleidimo trukmė (11 dienų) gali būti laikoma vidutine, ypač atsižvelgiant į tą faktą, jog buvo Velykų laikotarpis, formuojantis vartotojams lūkesčius apie galimai mažesnes prekių kainas, pateikiamas su realiomis nuolaidomis.

Reklamos įstatymo 24 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad skiriamos baudos dydis nustatomas pagal mažiausios ir didžiausios baudos vidurkį ir atsižvelgiant į nustatytas atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, pažeidimo pobūdį, pažeidimo trukmę ir mastą.

Pagal Reklamos įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 1 punktą Taryba turi teisę prašyti informacijos iš ūkio subjekto, o ūkio subjektas turi pareigą pateikti tokią informaciją, t. y. ūkio subjekto informacijos teikimas nepriklauso nuo jo valios, noro tokią informaciją teikti. Tuo labiau, kad pagal Reklamos įstatymo 24 straipsnio 3 dalį už prašomos informacijos neteikimą reklaminės veiklos subjektui gali būti skiriama bauda. Taigi, įvertinus šias aplinkybes, informacijos teikimas, t. y. bendradarbiavimas su Taryba, nėra laikytinas atsakomybę lengvinančia aplinkybe. LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad vien Tarybos nurodymų vykdymas ir prašomos informacijos teikimas negali būti pripažintas padėjimu reklamos kontrolės institucijoms tyrimo metu, todėl tai negali būti laikoma atsakomybę lengvinančia aplinkybe (LVAT 2007 m. liepos 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A²-709/2007, UAB „ACME“ prieš Konkurencijos tarybą; LVAT 2012 m. gruodžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-2818-12, UAB „Ermitažas“ prieš Konkurencijos tarybą; LVAT 2014 m. balandžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁵⁰²-777/2014, UAB „Komeksimas prieš Konkurencijos tarybą).

Vadinasi, šioje byloje paskyrus mažesnę negu baudos vidurkis baudą, jos keisti nėra jokio teisinio pagrindo.

6. Pareiškėja prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kadangi pareiškėjos skundas atmetamas kaip nepagrįstas, tai jos prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas tenkinti nėra jokio teisinio pagrindo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „GV Group“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai

Henrikas Sadauskas

Ernestas Spruogis

Eglė Žulytė-Janulionienė