Jūsų asmens duomenų valdymas

Šiame tinklapyje gali būti naudojami slapukai ar kiti jūsų asmens duomenys tinklapio funkcionalumo tikslais. Kai kurie iš šių slapukų yra būtini, o kiti padeda mums patobulinti jūsų patirtį ir gauti duomenų, kaip ši svetainė yra naudojama.

Privatumo politika

Dėl UAB „Pigu“ reklamos atitikties Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo reikalavimams

Atgal

Administracinė byla Nr. Nr. eA-3490-502/2019
Procesinio sprendimo kategorija 11.5.1

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

2019 m. balandžio 03 d.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagalpareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Pigu“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Pigu“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė ,,Pigu“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB ,,Pigu“) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir atsakovas, Taryba) 2016 m. birželio 21 d. nutarimą Nr. 2S-6 (2016) „Dėl UAB „Pigu“ reklamos atitikties Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo reikalavimams“ (toliau – ir Nutarimas) ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Nutarimu jo skleista reklama buvo pripažinta prieštaraujanti Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams, o už padarytus pažeidimus pareiškėjui buvo skirta 5 400 Eur bauda. Nutarimas neteisėtas, todėl naikintinas, nes priimant jį nebuvo tinkamai pritaikytos Reklamos įstatymo nuostatos, buvo nukrypta nuo ilgalaikės Tarybos praktikos tokio pobūdžio bylose, Taryba objektyviai neįvertino reklama skleistos informacijos ir reklamos skleidimo aplinkybių, Nutarimas pagrįstas vien tik subjektyvia Tarybos darbuotojų nuomone, o ne objektyviais duomenimis, nepasisakyta dėl dalies reikšmingų faktinių aplinkybių, įrodinėjimo pareiga nepagrįstai perkelta pareiškėjui, o Taryba neįrodė reklamos sklaidos masto.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad 2015 m. liepos 29 d. vykdė akciją, kurios reklama buvo talpinama tik internete – interneto svetainėse Delfi.lt, 15min.lt, draugas.lt, pigu.lt, ir siunčiama elektroniniu paštu interaktyviu naujienlaiškiu. Reklama buvo skelbiama vieną dieną, buvo skelbiamas reklaminis skydelis, kuriame buvo komunikuojamos dvi žinutės: 1) ,,Didysis vidurvasario išpardavimas iki – 80 proc.“; 2) ,,Kvepalų ir buitinės technikos super pasiūlymai vienai dienai“. Ginčo reklama buvo skelbiama tik internete (trečiųjų asmenų valdomose interneto svetainėse, savo svetainėje ir naujienlaiškiuose, siunčiamuose elektroniniu paštu), skelbta reklama buvo pateikiama per interaktyvias nuorodas, interaktyvios nuorodos paspaudimas perkeldavo asmenis į Pigu akcijos puslapį, kuriame buvo pateikiama visa su reklama ir Akcija susijusi informacija, skelbta maksimalios nuolaidos reklama (nuolaidos iki 80 proc.).

4. Pareiškėjas teigė, kad visi Reklamos įstatymo 5 straipsnyje nurodyti reklamos vertinimo kriterijai yra neapibrėžti, vertinamojo pobūdžio ir jų taikymas priklauso nuo kiekvienos konkrečios situacijos ir reklamos. Reklamos įstatyme nėra suformuluota konkreti ir aiški elgesio taisyklė reklamos davėjams, iš kurios reklamos davėjai galėtų įvertinti, kokią reklamą jie gali ar negali naudoti. Reikšmingu reklamos teisinių santykių reglamentavimo šaltiniu yra būtent Reklamos įstatymo nuostatų taikymo praktika, kurią formuoja Taryba ir teismai. Kadangi pareiškėjas reklamą skleidė tik internete ir ji buvo pateikiama per interaktyvias nuorodas, todėl nagrinėjamam ginčui turėtų būti aktuali Tarybos praktika, suformuota sprendžiant ginčus, susijusius su internetinės reklamos skleidimu (pvz., Tarybos 2011 m. kovo 31 d. nutarimas Nr. 2S-9 dėl prekybos centre „BIG Vilnius“ vykdytos akcijos reklamos atitikties Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo reikalavimams“ (toliau – ir ,,BIG Vilnius“ nutarimas), 2012 m. vasario 2 d. nutarimas Nr. 2S-2 ,,Dėl UAB „Ermitažas“ reklamos atitikties Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo reikalavimams“ (toliau – ir ,,Ermitažo“ nutarimas, 2012 m. rugpjūčio 29 d. raštas Nr. (5.5-26)6V-1865, kuriuo buvo atsisakyta pradėti tyrimą dėl akcinės bendrovės TEO LT skleistos reklamos internete (toliau – ir ,,TEO“ raštas)), kuriose Taryba suformavo taisykles, kaip internete skleista reklama turėtų būti vertinama Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nurodytų reklamos vertinimo požymių – teisingumo, išsamumo ir pateikimo būdo aspektais. „BIG Vilnius“ nutarime Taryba priėmė išvadą, kad mažai tikėtina, jog neteisinga informacija, esanti pradinėje žinutėje, kuri patikslinta aktyviose nuorodose esančia informacija, paveiks vidutinį vartotoją, nes informacija vartotojus pasiekia ne tik atsidarius pagrindinę žinutę (su neteisinga informacija), tačiau paspaudus žinutėje esančias aktyvias nuorodas, kurios nukreipia vartotojus į būtiną informaciją. Reklamos išsamumo principas buvo apibūdintas „Ermitažo“ nutarime, kurioje taip pat priimta išvada, kad neišsami informacija, kuri papildoma interneto tinklalapiuose paspaudus aktyvias nuorodas, negali suklaidinti vartotojų dėl akcijos sąlygų. „TEO“ rašte buvo nurodyta, kad, kai reklama yra skelbiama internete, o papildoma informacija yra pateikiama taip pat internete, tik atidarius PDF formato dokumentą, neklaidina vidutinio vartotojo. Pareiškėjas, prieš skelbdamas reklamą, vadovavosi Tarybos priimtais išaiškinimais tikėdamasis, kad reklama bus vertinama pagal tuos pačius praktikoje suformuotus kriterijus, tačiau pareiškėjo reklama buvo įvertinta pagal kitus kriterijus, nei iki tol buvo vertinamos internetinės reklamos. Tuo Taryba akivaizdžiai pažeidė UAB „Pigu“ pagrįstus lūkesčius ir sukūrė situaciją, kuomet pareiškėjas nebeturėjo galimybės žinoti ir suprasti, jog jo reklama bus vertinama pagal kitus kriterijus, nei kitų reklamos davėjų atžvilgiu.

5. Pareiškėjas teigė, kad jo skleista reklama buvo skleista internete, ji buvo interaktyvi, t. y., kiekvienas asmuo, paspaudęs ant reklaminio skydelio, buvo nukreipiamas į www.pigu.lt internetinę parduotuvę. Šiame puslapyje buvo nurodytos visos akcijoje dalyvaujančių prekių kategorijos ir joms suteiktos nuolaidos. Taigi, kiekvienas vartotojas per 5 sekundes turėjo galimybę gauti visą informaciją apie akcijas. „TEO“ rašte aptartu atveju vartotojai, norėdami sužinoti informaciją apie akcijas, privalėjo atsisiųsti PDF formato dokumentą. Tačiau Taryba tokį veiksmą laikė tinkamu būdu pateikti informaciją, juo labiau, kad tam reikėjo specialios programos. Pareiškėjo atveju nereikėjo jokių papildomų programų, todėl vartotojas negalėjo būti suklaidintas.

6. Pareiškėjas nesutiko su Tarybos teiginiais, kad ginčo situacijoje negalima vadovautis „BIG Vilnius“ nutarime suformuota praktika, nes šioje reklamoje taip pat buvo vertinama maksimalios nuolaidos reklama. Taryba nepagrįstai nurodė, kad reklamoje buvo skelbiama, jog buitinei technikai taikoma 80 proc. nuolaida. Tokio teiginio nebuvo nei vienoje pareiškėjo skleistoje reklamoje, nes joje buvo nurodyta, jog skelbiamas kvepalų ir buitinės technikos super pasiūlymas vienai dienai. Tarybos tyrimas, kai reklamai priskiriami nauji teiginiai, patvirtina, kad Tarybos tyrimas atliktas šališkai, neobjektyviai ir neišsamiai. Atsakovas nepagrįstai atsisakė remtis „BIG Vilnius“ nutarime suformuotais nuolaidų reklamos internete vertinimo kriterijais ir teisingumo aspektu. Negalima netaikyti „BIG Vilnius“ nutarime suformuotos praktikos remiantis ta aplinkybe, kad pareiškėjo reklamos atveju, vartotojai yra nukreipiami tiesiai į elektroninę parduotuvę. Tokia išvada diskriminuoja elektronines parduotuves kitų subjektų atžvilgiu vien dėl pasirinkto veiklos vykdymo modelio. Reklamos pateikimas atskirame puslapyje yra tinkamas ir pakankamas. Aplinkybė, kad informacija buvo pateikiama internetiniame puslapyje, kuriame kartu yra ir elektroninė parduotuvė, nesudaro pagrindo informacijos vertinti kitaip, nei buvo vertinta „TEO“ rašte ir „BIG Vilnius“ nutarime.

7. Pareiškėjo nuomone, Tarybai nebuvo pagrindo remtis 2009 m. spalio 10 d. nutarimu Nr. 2S-19 ,,Dėl reklamos, siūlančios nuolaidas vaistams ir kitoms prekėms ,,Litfarmos vaistinėse“ atitikties Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo reikalavimams“ (toliau – ir „Litfarmos“ nutarimas), kuriame buvo nagrinėjamas reklamos, skleistos radijuje, pažeidimas. Pareiškėjo reklama skleista internete, o tai nėra adekvatu radijuje skleistai reklamai. „Litfarmos“ byloje vartotojai akcijų sąrašą galėjo gauti tik nuvykę į vaistinę, todėl Taryba nepagrįstai kriterijus, skirtus reklamai radijuje, sutapatino su reklama, skleista internete. Be to, tokių reklamų poveikis vartotojams yra skirtingas. Internetinės reklamos atžvilgiu negali susiformuoti pirkėjo lūkestis dėl numatomos akcijos apimties, nes toks lūkestis formuojasi, kai vartotojas neturi visos informacijos apie akcijos prekes. Vartotojui pateikus visą informaciją, vartotojui nėra erdvės lūkesčiams.

8. Pareiškėjo teigimu, atsakovas neįrodė, kad pareiškėjo reklama buvo klaidinanti. Pareiškėja skelbė nuolaidas iki 80 proc., todėl įrodė, kad vieni kvepalai buvo siūlomi su 80 proc. nuolaida, o kiti buvo su iki 80 proc. nuolaida. Reklama būtų neteisinga, jei nebūtų prekės, kuriai taikoma 80 proc. nuolaida, ar nebūtų prekių, kuriems taikoma nuolaida iki 80 proc. Taip pat pareiškėjui nėra aišku, kokiu pagrindu Taryba vartotojų lūkestį sutapatino išimtinai su prekių kiekiu, kurioms taikomos maksimalios nuolaidos.

9. Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovas netinkamai vertino reklamos sklaidos mastą, nes internetinių svetainių unikalūs vartotojai neatspindi reklamos masto, t. y. draugas.lt, delfi.lt, 15min.lt, pigu.lt (toliau – ir Internetinės svetainės) vartotojai gali dubliuotis. Reklama buvo rotuojama kartu su dar dviem kitais reklaminiais skydeliais, o prisijungus yra matomas tik vienas iš jų, kadangi asmenys skaito straipsnius ne pradiniame tinklapio puslapyje, o atitinkamų temų, paskyrų ir konkrečių straipsnių puslapiuose, todėl neturi reikšmės tai, kiek kartų svetainė bus perkrauta, t. y. asmenų, kurie matė akcijos reklamą, skaičius atitinkamai mažėja tris kartus. Reklamos sklaidos mastas turi būti vertinamas išimtinai pagal tai, kiek į pigu.lt akcijos dieną atėjo unikalių vartotojų, nes tik nuo to momento, kai vartotojas užeina į elektroninę parduotuvę galima teigti, kad jis buvo paveiktas UAB „Pigu“ reklama. Pagal viešus duomenis, reklamos blokatoriais naudojasi apie 30 proc. asmenų, todėl atitinkamai vartotojų skaičius internetinėse svetainėse turi būti sumažintas 30 proc. Akcijos reklama objektyviai galėjo pasiekti tik tuos asmenis, kurie naujienlaiškį atidarė, todėl nepriklausomai nuo to, kas buvo nurodyta UAB „Pigu“ naujienlaiškio pavadinime, apie 60 proc. asmenų, kuriems naujienlaiškis buvo siunčiamas, galbūt nematė nei jų pavadinimų, nei jų turinio (specialios programos, dėl kurių naujienlaiškiai nesimato atidarius elektroninį paštą, dalis vartotojų nenaudoja elektroninio pašto, naudoja, bet retai ir kt.).

10. Atsakovas Taryba atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

11. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjui prevenciškai jau buvo išaiškinta, kad skelbiama maksimali nuolaida turėtų būti pritaikyta reikšmingam reklamuojamų prekių kiekiui, todėl turėjo būti žinoma Tarybos pozicija vertinant reklamas, kuriose nurodomos nuolaidos iki tam tikro procentinio dydžio. Paskelbus, kad 80 proc. taikoma kvepalams ir buitinei technikai, o 80 proc. nuolaidą pritaikius 0,58 proc. akcijoje dalyvavusių prekių, negalima laikyti, kad tokia nuolaida taikoma reikšmingai prekių daliai. „BIG Vilnius“ nutarimas esamoje ginčo situacijoje netaikytinas dėl skirtingų faktinių aplinkybių. Pareiškėjo reklamoje, priešingai nei „BIG Vilnius“, nebuvo minimos papildomos sąlygos ar informacija, kurią vartotojas galėjo pasitikslinti paspaudęs reklaminį skydelį, todėl „BIG Vilnius“ nutarimo atveju buvo konstatuota, kad vartotojo ekonominis elgesys nebuvo paveiktas, kai UAB „Pigu“ reklama skatino vartotoją ne patikslinti ar gauti papildomą informaciją, bet ateiti į pačią elektroninę parduotuvę, nes reklaminių skydelių paspaudimas automatiškai nukreipdavo vartotojus būtent į pigu.lt. Dėl skirtingų faktinių aplinkybių netaikoma ir „TEO“ rašte nurodyta informacija.

12. Atsakovas nesutiko, kad negali būti taikomi „Litfarmos“ nutarime priimti išaiškinimai. Nėra svarbu, kokiomis priemonėmis skleidžiama reklama, svarbu tai, kad reklamos davėjas bet kokiu atveju turi užtikrinti, jog nurodyta maksimali 80 proc. („Litfarmos“ nutarime – 100 proc.) nuolaida būtų taikoma reikšmingam prekių kiekiui. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kodėl reklaminis teiginys „iki 80 proc. nuolaida“, kuriame expressis verbis nurodytas 80 proc. nuolaidos dydis, vidutinio vartotojo turėtų būti suprantamas kitaip, nei tai, kad „80 proc. nuolaida taikoma reikšmingam prekių kiekiui“. Tai, jog pareiškėjas akcijos metu taikė mažesnes, nei 80 proc. nuolaidas, nepašalina vartotojų suklaidinimo galimybės ir reklamos klaidinančio pobūdžio. Be to, reklama apėmė ne tik kvepalus, bet ir buitinę techniką, tačiau šios rūšies prekėms 80 proc. nuolaida nebuvo taikoma. Skleidžiama žinutė apie 80 proc. taikymą suformavo vartotojų lūkesčius apie galimybę įsigyti prekių su 80 proc. nuolaida, o ne prekių su mažesnėmis nuolaidomis.

13. Atsakovo teigimu, ginčo atveju nėra reikšminga, kad vartotojas internetinėje parduotuvėje gali atsidurti per minimaliai trumpiausią laiką, ar tai, jog vartotojai galėjo prekes įsigyti kitu, nei internetu, būdu. Kito būdo, kaip įsigyti prekes, pareiškėjas interneto puslapyje nenurodė. Informacija apie kainą elektroninėje parduotuvėje, kaip ir kitose prekybos vietose, yra esminė, todėl vartotojo suklaidinimas gali įvykti dar prieš įsigyjant prekę, svarstant dėl užėjimo į elektroninę parduotuvę. Dėl Reklamos įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto apibrėžimo reklamos sklaidos mastas nustatomas atsižvelgiant į vartotojų, kuriuos galėjo pasiekti reklama, o ne vartotojų, kuriuos realiai galėjo suklaidinti reklama, skaičių. Priešingu atveju, kai reklama skleidžiama ne internetu, o kitomis priemonėmis, reklama galbūt paveiktų vartotojų skaičiaus iš vis nebūtų galima nustatyti. Galimybė, kad vartotojas neatidarė naujienlaiškio, nereiškia, jog reklama jo negalėjo pasiekti, nes naujienlaiškio pavadinimą vartotojai galėjo matyti ir neatidarę paties laiško. Pareiškėjo reikalavimas mažinti reklamos skydelį pamačiusį asmenų skaičių tris kartus yra nepagrįstas, nes kelis kartus atnaujindami tą patį pagrindinį naujienų svetainės puslapį tam, kad galėtų pamatyti visą naujienų sąrašą, pagal kurį išsirinktų straipsnį, kurį skaitytų toliau, vartotojai galiausiai vis tiek pamato rotuojamą UAB „Pigu“ reklamą. Be pateiktų duomenų apie bendrą delfi.lt ir 15min.lt portalų pasiekiamumą, į kuriuos atsakovas atsižvelgė, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad gali dubliuotis draugas.lt ir pigu.lt unikalūs vartotojai. Atsižvelgiant į interneto svetainėse naudojamus reklamos blokatorius, unikalių vartotojų skaičius buvo sumažintas nuo 5 iki 15 proc.

II.

14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 3 d. sprendimu pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Pigu“ skundą atmetė.

15. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2015 m. liepos 29 d. internetu bei elektroniniais naujienlaiškiais vykdė akciją „Vidurvasario išpardavimas“ (toliau – ir Akcija) ir interneto svetainėse www.delfi.lt, www.pigu.lt, bei elektroniniuose naujienlaiškiuose, platinamuose registruotiems vartotojams, patalpino reklaminį skydelį, kuriame buvo nurodyta: „Didysis vidurvasario išpardavimas; Kvepalų ir buities technikos super pasiūlymai vienai dienai; iki 80 proc“. Reklamoje buvo nurodyti skalbyklės, šaldytuvo ir kvepalų vaizdai. Reklaminio skydelio dešinėje pusėje nurodytas žodis „Rinkis!“ (toliau – ir Reklaminis skydelis Nr. 1). Interneto svetainėse www.15min.lt, www.draugas.lt buvo patalpintas reklaminis skydelis, kuriame nurodyta: „Kvepalų ir buities technikos super pasiūlymai vienai dienai!”. Po teiginio nurodyta frazė „iki 80 proc.”. Reklamoje panaudoti kvepalų, skalbyklės ir šaldytuvo vaizdai. Reklaminio skydelio dešiniajame kampe yra žodis „Rinkis!” (toliau – ir Reklaminis skydelis Nr. 2). Siųsti naujienlaiškiai buvo pavadinimu „SUPER pasiūlymas! Kvepalai ir buitinė technika iki 80 proc. pigiau!”. Naujienlaiškis buvo matomas neatidarius paties laiško.

16. Paspaudus reklaminius skydelius, atsidarydavo langas elektroninėje parduotuvėje www.pigu.lt, kuriame buvo skelbiama: „Vidurvasario išpardavimas: super pasiūlymas vienai dienai!”, taip pat nurodoma informacija apie prekių kategorijas ir joms taikomas nuolaidas: kvepalai iki 80 proc. pigiau, vaisių džiovintuvai ir vakuumatoriai iki 58 proc. pigiau, sulčiaspaudės iki 50 proc. pigiau, virduliai iki 55 proc. pigiau, dulkių siurbliai iki 50 proc. pigiau, televizoriai ir garso technika, trintuvai ir kombainai iki 50 proc. pigiau, gartraukiai iki 35 proc. pigiau, šaldytuvai, šaldikliai ir auto šaldytuvai iki 30 proc. pigiau, skalbimo mašinos iki 35 proc. pigiau. Lange taip pat buvo informacija, patalpinta eilutėje lango apačioje: „Vidurvasario išpardavimas iki – 80 proc. Kvepalų ir buitinės technikos super pasiūlymai vienai dienai Rinkis!”. Reklamoje skelbiama 80 proc. nuolaida buvo taikoma tik vienos rūšies kvepalams – Elizabeth Arden Ardenbeauty EDP moterims 100 ml iš 171 dalyvavusių Akcijoje ir tai sudarė 0,58 proc. kvepalų rūšių dalyvavusių Akcijoje.

17. Teismas nustatė, kad Taryba atliko tyrimą dėl UAB „Pigu“ skleistos reklamos atitikties Reklamos įstatymo nuostatoms, kurio rezultatus užfiksavo 2016 m. gegužės 20 d. pranešime apie atliktą tyrimą Nr. 5S-8/2016. Taryba konstatavo, jog pareiškėja 2015 m. liepos 29 d. interneto svetainėse www.pigu.lt, www.delfi.lt, www.15min.lt, www.draugas.lt bei naujienlaiškiuose savo iniciatyva ir interesais skleisdama reklamą, nurodytą Reklaminiuose skydeliuose Nr. 1 ir 2 bei naujienlaiškiuose, pažeidė Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytą teisingumo kriterijų ir 2 dalies 3 punkte nustatytą pateikimo būdo kriterijų. Taryba priėmė išvadą, jog reklama dėl klaidinančio pobūdžio galėjo paveikti vartotojų ekonominį elgesį, todėl ji laikytina klaidinančia reklama. Tokią išvadą Taryba priėmė atsižvelgusi į tai, kad, nors Reklamoje buvo nurodyta, jog tiek kvepalams, tiek buitinei technikai taikomos nuolaidos iki 80 proc., tačiau maksimali 80 proc. nuolaida buvo taikoma tik vienos rūšies kvepalams, o buitinei technikai 80 proc. nuolaida apskritai nebuvo taikyta.

18. Taryba, susipažinusi su pareiškėjo pateiktomis pastabomis ir paaiškinimais, priėmė 2016 m. birželio 21 d. nutarimą Nr. 2S-6(2016), kuriuo pareiškėjo 2015 m. liepos 29 d. interneto svetainėse www.pigu.lt, www.delfi.lt, www.15min.lt, www.draugas.lt bei naujienlaiškiuose skleistą reklamą, nurodyta Reklaminiuose skydeliuose Nr. 1 ir 2 bei naujienlaiškiuose, pripažino klaidinančia reklama, o jos naudojimą pripažino Reklamos įstatymo 5 straipsnio pažeidimu bei skyrė 5 400 Eur baudą.

19. Teismas aptarė esmines Reklamos įstatymo nuostatas, nurodė, kad pagal Reklamos įstatymo 2 straipsnio 3 dalį klaidinanti reklama, tai reklama, kuri bet kokiu būdu, įskaitant ir jos pateikimo būdą, klaidina arba gali suklaidinti asmenis, kuriems ji skirta arba kuriuos ji pasiekia, ir kuri dėl savo klaidinančio pobūdžio gali paveikti jų ekonominį elgesį arba kuri dėl šių priežasčių pakenkia ar gali pakenkti kito asmens galimybėms konkuruoti. Reklamos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis įtvirtina draudimą naudoti klaidinančią reklamą. Kai sprendžiama, ar reklama yra klaidinanti, atsižvelgiama į jos teisingumo, išsamumo ir pateikimo kriterijus: reklamoje pateikiami teiginiai yra neteisingi, jeigu reklamos davėjas negali pagrįsti šių teiginių teisingumo jos naudojimo metu. Reklama bet kuriomis aplinkybėmis laikoma klaidinančia, jeigu ji turi Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 7 straipsnio 1-21 punktuose nustatytų klaidinančios komercinės veiklos požymių (Reklamos įstatymo 5 str. 6 d.).

20. Teismas konstatavo, kad Reklamos įstatymo 5 straipsnyje imperatyviai įtvirtintas draudimas ūkio subjektams naudoti klaidinančią reklamą. Minėta, kad kriterijai, kuriais remiantis nustatoma, ar reklama yra klaidinanti, yra įtvirtinti Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje. Vertinant, ar tam tikrais veiksmais buvo pažeistas Reklamos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas naudoti klaidinančią reklamą, būtina nustatyti bent vieną Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nurodytą kriterijų, apibūdinantį klaidinančią reklamą ir įvertinti tą kriterijų paprasto (vidutinio) reklamos vartotojo požiūriu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylos Nr. A-1-931/2005, A-556-997/2008).

21. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo teiginius, kad Reklamos įstatymo nuostatos yra gana abstrakčios, jose nėra suformuluota aiški taisyklė reklamos davėjams, iš kurios reklamos davėjai aiškiai galėtų įvertinti, kokią reklamą jie gali ar negali naudoti, nurodė, kad reklamos skleidimas valstybėje nėra neteisėta veikla, tačiau reklama ir jos naudojimas yra reglamentuojami įstatymų, todėl ūkio subjektai negali visiškai laisvai pasirinkti reklamos formos ir turinio ir privalo laikytis tam tikrų reikalavimų, nes jų nesilaikymas gali sukelti neigiamų pasekmių. Įstatymais draudžiama ūkio subjektui atlikti bet kokius veiksmus, prieštaraujančius sąžiningai ūkinės veiklos praktikai ir geriems prekybos papročiams, įskaitant ir reklamos, kuri pagal įstatymus laikoma klaidinančia, naudojimą. Draudimą naudoti klaidinančią reklamą įtvirtina Reklamos įstatymas (5 str. 1 d.). Nors, kaip teigia pareiškėja, Reklamos įstatymas ir nepateikia konkretaus klaidinančios reklamos atvejų sąrašo, o tik apibrėžia, kokia reklama gali būti klaidinanti, tačiau iš aukščiau aptartų Reklamos įstatymo 5 straipsnio nuostatų turinio aiškiai matyti, jog bendrine prasme, klaidinanti reklama – tai reklama, kurioje pateikiama neteisinga ar netiksli informacija ir veikiamas šios informacijos pirkėjas nori įsigyti prekę ar dėl šios konkurentams sumažinama galimybė pateikti alternatyvius pasiūlymus. Reklamos davėjas turi pareigą formuoti sąžiningus reklaminius pasiūlymus, kuriuos įvertinus „vartotojo akimis“ jie atrodytų neklaidinantys. Ar reklama klaidinanti, ją reikėtų vertinti teisingumo, išsamumo ir pateikimo kriterijų kontekste, o kaip apibūdinamas kiekvienas iš minėtų kriterijų, nurodyta Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1–3 punktuose. Teismas sprendė, kad iš Reklamos įstatymo nuostatų, reglamentuojančių skleidžiamos reklamos formos ir turinio reikalavimus, galima aiškiai įvertinti ir suprasti, kokią reklamą galimą naudoti ir kokios ne. Reklama turėtų būti tokio turinio, kad vartotojas galėtų suvokti tikrąjį pateikto pasiūlymo turinį ir jo vertę, t. y. reklama pirmiausia turėtų atitikti tikrovę (būti teisinga) aiški ir nedviprasmiška. Todėl teismas pareiškėjo skunde išdėstytas abejones dėl ginčui aktualių Reklamos įstatymo nuostatų tikrosios reikšmės vertino kaip nepagrįstas.

22. Teismas nurodė, kad pareiškėjo teigimu, jo skleista reklama pripažinta pažeidžianti Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto (teisingumo reikalavimas) ir 3 punkto (pateikimo būdo) reikalavimus, todėl artimiausi nagrinėjamam ginčui būtų Tarybos išnagrinėti ginčai ir priimti „BIG Vilnius“ nutarimas bei „TEO“ raštas, kuriuo Taryba atsisakė pradėti tyrimą.

23. Teismas nustatė, kad pareiškėjo nurodytuose ginčuose buvo sprendžiami reklamų, skleistų internete, atitikimas Reklamos įstatymo nuostatoms. Pareiškėjas šių ginčų tapatumą iš esmės sieja su tuo, kad visos nagrinėtos reklamos buvo skleidžiamos internete, todėl turėtų būti vadovaujamasi praktika, kuri buvo suformuota vertinant internete skleidžiamas reklamas. Teismas sutiko su pareiškėjo argumentais, kad, nagrinėjamu atveju būtų aktuali Tarybos ir teismų formuojama praktika su reklamos skleidimu internete susijusiuose ginčuose, tačiau svarbios ir neretai jau suformuotą praktiką keičiančios individualaus ginčo faktinės aplinkybės. Byloje nėra ginčo, kad vartotojas paspaudęs pareiškėjos Reklaminiuose skydeliuose skleistą reklamą patekdavo tiesiai į „Pigu“ elektroninę parduotuvę. Vartotojui, prieš patenkant į elektroninę parduotuvę, nebuvo pateikiama jokia papildoma, patikslinanti informacija. Tuo tarpu „BIG Vilnius“ ginčo faktinės aplinkybės kitokios. Šiuo atveju interneto tinklalapyje buvo skelbiama: „Visoms prekėms prekybos centre „BIG“ nuolaidos nuo 21 ir net iki 70 procentų Nuolaidos galioja tik akcijoje dalyvaujančiose parduotuvėse. Sąrašą rasite čia“. Taigi, vartotojui reikėjo pasirinkti nuorodą į papildomą informaciją ir tik tada vartotojas sužinodavo, kokios nuolaidos bus taikomoms kiekvienoje parduotuvėje. Šioje byloje Taryba pripažino, kad susipažinus su tokio turinio reklama vartotojo ekonominis elgesys nebuvo paveiktas, nes norint sužinoti daugiau apie akcijas, vartotojui buvo būtina susipažinti su papildoma informacija, t. y., esant papildomai informacijai vartotojas galėjo suprasti ir žinoti, kokia informacija bus pateikta papildomoje nuorodoje. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjo skleista reklama, kurios formuluotė aiškiai skelbė apie vienos dienos didįjį išpardavimą, kurio metu kvepalams ir buities technikai taikoma iki 80 proc., galėjo turėti tiesioginį poveikį vartotojo ekonominiam elgesiui, o paspaudus reklamą vartotojas iš karto buvo nukreipiamas į „Pigu“ internetinę parduotuvę, prieš tai nepateikus jokios papildomos informacijos apie skelbiamą Akciją. Teismas pažymėjo, jog „BIG Vilnius“ byloje nagrinėta reklama apie skelbiamas nuolaidas, norint apie kurias sužinoti vartotojui reikėjo paspausti kitą nuorodą, natūraliai sudarė mažesnį įspūdį, nei pareiškėjos skleista reklama, kurią paspaudus vartotojas buvo perkeliamas tiesiai į elektroninę parduotuvę, prieš tai nepateikus jokios informacijos, kaip pvz. tai, kad buities technikai 80 proc. nuolaida nebus taikoma ar pan. Vartotojas „BIG Vilnius“ reklamos atveju apie skelbiamas nuolaidas buvo papildomai informuotas, priešingai, nei „Pigu“ reklamos atveju. Taigi, nagrinėjama reklama būtų atitikusi Tarybos formuojamą praktiką, tačiau tuo atveju, jei „Pigu“ skleistoje reklamoje būtų papildoma nuoroda, kurią paspaudus būtų galima sužinoti Akcijos sąlygas ir iš papildomos nuorodos vartotojui būtų aišku, su kokia informacija, ją atidarius, jis susipažins (ko tikėtis). „TEO“ ir pareiškėjo minėtoje „Ermitažas“ bylose nagrinėtų reklamų vertinimas atitiko Tarybos formuojamą praktiką. „TEO“ ir „Ermitažas“ skleistos reklamos turėjo tam tikras sąlygas, su kuriomis vartotojai turėjo galimybę susipažinti paspausdami papildomas nuorodas. Teismas konstatavo, kad Taryba pagrįstai sprendė, jog atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamo ginčo ir pareiškėjos nurodytose bylose išspręstų ginčų faktinės aplinkybės yra skirtingos, todėl jau išnagrinėtose bylose suformuotos taisyklės, nagrinėjamu atveju netaikytinos. Pareiškėjas kitų sąsajų su Tarybos išnagrinėtomis bylomis nenurodė, išskyrus tai, kad nagrinėtos reklamos taip pat buvo skleidžiamos internete, todėl teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad Taryba nukrypo nuo jos pačios ilgą laiką formuojamos praktikos ginčuose, susijusiuose su reklamos skleidimu internete, o pareiškėjo teiginius dėl pažeistų lūkesčių vertintino kaip nepagrįstus.

24. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, kad apie jo skelbiamą Akciją buvo galima sužinoti vienu paspaudimu, per kelias sekundes ir toks reklamos internete pateikimas laikytinas pranašesniu prieš reklamas, kuriose reikalinga spausti papildomas nuorodas ar atsisiųsti papildomas programas, sprendė, kad minėtas pranašumo aspektas nėra reikšmingas, nes tam, kad pareiškėjo skleistai reklamai būtų galima taikyti Tarybos suformuotą praktiką, pareiškėjo skleistoje reklamoje turėjo būti pateikti papildomi paaiškinimai apie Akciją, o ne nukreipiant vartotoją tiesiai į internetinę parduotuvę. Šios faktinės aplinkybės būtent ir skiria pareiškėjo skleistą reklamą nuo kitų nagrinėtų reklamų, todėl teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad tyrimas atliktas nukrypstant nuo Tarybos suformuotos praktikos.

25. Teismas nesutiko su pareiškėju, kad Taryba jo skleistos reklamos atžvilgiu nepagrįstai pritaikė maksimalios nuolaidos dydžio taikymo reikšmingam akcijoje dalyvaujančių prekių kiekiui taisyklę. Pareiškėjo nuomone, ši taisyklė taikytina reklamoms, kai vartotojai neturi visos informacijos apie akcijos prekes ir taikomas nuolaidas, todėl formuojasi pirkėjo lūkestis dėl numanomos akcijos apimties; pareiškėjo skleistos reklamos atveju nebuvo erdvės formuotis pirkėjų lūkesčiams, nes neliko nežinomų akcijos sąlygų; pareiškėjas prieštaravo Tarybos argumentams dėl reklamos neteisingumo (Reklamos įstatymo 5 str. 2 d. 1 p.).

26. Teismas nurodė, kad pareiškėjas reklamavo taikantis tam tikroms prekėms iki 80 procentų nuolaidą, tačiau tyrimo metu buvo nustatyta, kad su minėta maksimalia nuolaida pirkėjai galėjo įsigyti vos vienus kvepalus iš 171 skirtingo pavadinimo kvepalų (sudarė 0,58 proc. į akciją įtrauktų kvepalų asortimento), o vietoje reklamuotos 80 procentų nuolaidos buitinės technikos prekėms maksimali taikyta nuolaida nesiekė nė 60 procentų. Pareiškėjas teigia, kad jo skleista reklama teisinga, nes jis turėjo vieną prekę (vienos rūšies kvepalus) su maksimalia reklamuojama nuolaida.

27. Teismas nurodė, kad Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, jog reklamoje pateikiami teiginiai yra neteisingi, jeigu reklamos davėjas negali pagrįsti šių teiginių teisingumo jos naudojimo metu. Šioje teisės nuostatoje įtvirtintas formalus ir konkretus reikalavimas, iš kurio akivaizdu, kad reklamos davėjas gali skleisti tik tokią reklamą, kurios teisingumą įmanoma įrodyti. Tačiau jei reklamos davėjas savo rizika skleidžia reklamą, kurios teisingumo įrodyti neįmanoma, ši aplinkybė negali panaikinti ūkio subjekto atsakomybės už klaidinančios reklamos skleidimą.

28. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju vartotojai reklamoje matydami, kad nuolaidos iki 80 proc. taikomos kvepalams ir buitinei technikai pagrįstai galėjo tikėtis, kad ras pakankamai prekių iš kvepalų ir iš buitinės technikos asortimento, su reklamoje nurodomomis didžiausiomis nuolaidomis. Tarybos ir teismų praktikoje laikomasi taisyklės, kad jei reklamoje nurodoma maksimali nuolaida, prekių kiekis su tokia nuolaida turi būti reikšmingas, o ne deklaratyvus. Vartotojų atžvilgiu nėra teisinga skelbti, kad taikoma nuolaida iki 80 proc., jei ta nuolaida taikoma tik vienai prekei, o kito asortimento prekėms tokio dydžio nuolaida iš viso netaikoma. Toks prekių su 80 proc. nuolaida kiekis, kai maksimali nuolaida taikoma tik vienai prekei, nelaikomas reikšmingu prekių kiekiu, todėl darytina išvada, kad Reklamų skydeliuose ir naujienlaiškiuose nurodyti teiginiai galėjo suklaidinti vidutinį vartotoją, suformuodami lūkesčius apie skelbiamas nuolaidas negu jos iš tikrųjų tokios buvo. Reklamos davėjas turi įvertinti reklamą iš vartotojo pozicijos ir atitinkamai pateikti tikrovę atitinkančią informaciją, kurios teisingumą jis galės pagrįsti. Reikšmingo prekių kiekio taisyklė taikytina visoms reklamoms be išimties, todėl teismas pareiškėjo teiginius, kad taisyklė suformuota ne internetinės reklamos atžvilgiu, todėl negali būti taikoma, vertino kaip nepagrįstus. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas dar 2014 metais buvo informuotas, kad maksimali nuolaida turėtų būti pritaikyta reikšmingam reklamuojamų prekių kiekiui, tačiau akivaizdu, kad šios taisyklės nepaisė. Teismas konstatavo, kad Taryba pagrįstai nustatė, jog pareiškėjo Reklaminiuose skydeliuose ir naujienlaiškiuose skleista reklama neatitiko teisingos reklamos kriterijaus, todėl teisingai konstatavo Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto pažeidimą.

29. Teismas pareiškėjo teiginius, kad Reklaminiuose skydeliuose ir naujienlaiškiuose rodomas tekstas negalėjo būti suprantamas taip, kad ir buitinei technikai taikoma nuolaida iki 80 proc., atmetė kaip nepagrįstus, nes iš skelbtų reklamų turinio aiškiai matyti, kad didysis išpardavimas buvo skelbiamas kvepalams ir buitinei technikai bei nurodyta iki 80 proc. Toks reklamos tekstas ir jos tekstinė išraiška (kvepalai ir buitinė technika atskirti žodeliu ,,ir“) leidžia aiškiai suprasti, kad nuolaida iki 80 proc. bus taikoma ir buitinei technikai. Teismas sprendė, kad reklama buvo pateikta tokiu būdu, jog vidutinis vartotojas, pakankamai informuotas, protingai atidus ir apdairus, atsižvelgiant į socialinius, kultūrinius ir kalbinius veiksnius (vidutinio vartotojo sąvoka apibrėžta Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 2 str. 13 d.) galėjo suprasti, kad reklamose pateikiama 80 proc. nuolaida bus taikoma tiek kvepalams, tiek buitinei technikai. Teismas konstatavo, kad Taryba pagrįstai nustatė, jog pareiškėjo skleista reklama galėjo suklaidinti vartotojus, taip suformuodama lūkesčius apie galimybę daugiau prekių įsigyti su 80 proc. nuolaida, bei tai, kad su 80 proc. nuolaida bus galima įsigyti ne tik kvepalus, bet ir buitinės technikos. Taryba teisingai konstatavo, kad pareiškėjo skleista reklama apie Akciją neatitiko Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtinto reklamos pateikimo kriterijaus.

30. Teismas nurodė, kad konstatuojant, jog skelbta reklama yra klaidinanti, nėra būtina įrodyti, kad buvo realiai paveikti vartotojai, nes tokia įrodinėjimo pareiga nepagrįstai apsunkintų Tarybos funkcijų vykdymą, neleistų nustatyti tinkamos pusiausvyros tarp vartotojų ir ūkio subjektų interesų, iškreiptų vartotojų teisių apsaugos sistemos prasmę bei tikslus. Reklamos klaidinantis poveikis gali būti įrodytas ir tikėtinu poveikiu vartotojams, vertinant jį vidutinio vartotojo atžvilgiu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-1235/2010). Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjo nurodyti teiginiai dėl unikalių vartotojų, kuriuos skleidžiama reklama galėjo paveikti (reklamos rotacija, naujienlaiškių atsidarymas / neatsidarymas), skaičiaus, taip pat reklamos internete blokatorių, nagrinėjamo ginčo kontekste, teisinės reikšmės neturi, todėl jų plačiau neanalizavo.

31. Teismas nurodė, kad vertinant, ar tam tikrais veiksmais buvo pažeistas Reklamos įstatymo 1 dalyje įtvirtintas draudimas naudoti klaidinančią reklamą, būtina nustatyti bent vieną Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nurodytą kriterijų, apibūdinantį klaidinančią reklamą, ir įvertinti tą kriterijų paprasto reklamos vartotojo požiūriu. Šioje byloje ginčijamu Tarybos nutarimu buvo konstatuota, kad pareiškėjo skleista reklama neatitiko reklamos teisingumo ir jos pateikimo kriterijų (Reklamos įstatymo 5 str. 2 d. 1 ir 3 p.), todėl galėjo suklaidinti vartotoją.

32. Teismas konstatavo, kad Taryba, tinkamai įvertinusi reikšmingas ginčo faktines aplinkybes, teisingai aiškino bei taikė materialines teisės normas, taip pat atsižvelgdama į suformuotą savo pačios ir teismų praktiką, pagrįstai konstatavo Reklamos įstatymo 5 straipsnio pažeidimą, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą ir pareiškėjo skundą atmetė.

III.

33. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė ,,Pigu“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo prašymą panaikinti 2016 m. birželio 21 d. nutarimą Nr. 2S-6 (2016) ,,Dėl UAB ,,Pigu“ reklamos atitikties Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo reikalavimams“.

34. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, jog svarbu atsižvelgti į suformuotą praktiką su reklamos skleidimu internete susijusiuose ginčuose, t. y. į tai, kad maksimalios nuolaidos reklama buvo skleista internete ir, jog interaktyvių nuorodų pagalba galima patikslinti informacijos turinį. Tačiau, vertindamas pareiškėjo reklamą, teismas nurodė, kad reklama būtų atitikusi Tarybos formuojamą praktiką, tuo atveju, jei skleistoje reklamoje būtų papildoma nuoroda, kurią paspaudus būtų galima sužinoti Akcijos sąlygas ir iš papildomos nuorodos vartotojui būtu aišku, su kokia informacija, ją atidarius, jis susipažins (ko tikėtis). Pirmosios instancijos teismas neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, dėl to nepagrįstai konstatavo, kad interaktyvus reklaminis skydelis, neturintis papildomų interaktyvių nuorodų, negali būti vertinamas kaip internetinė reklama, todėl padarė netinkamas išvadas dėl ginčui taikytinos Tarybos praktikos ir tinkamai nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, apibrėžiančia vidutinio vartotojo sąvoką.

35. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo manymu, esminės įtakos Reklamos vertinimui turėjo ir tai, kad pareiškėjo reklama nukreipė ne į atskirą puslapį su akcijos sąlygomis, o į internetinę svetainę, kurioje be susipažinimo su akcijos sąlygomis dar buvo galima ir įsigyti prekes. Teismas nepateikė paaiškinimo, kodėl nukreipimas į internetinę parduotuvę daro Reklamą klaidinančia. Reklamą skleidžiant internete vartotojams labai greitai yra pateikiama absoliučiai visa informacija apie pasiūlymą, todėl vartotojai negali būti suklaidinti, nes turi visą informaciją, reikalingą sprendimo priėmimui.

36. Pareiškėjas pažymi, kad Taryba ir pirmosios instancijos teismas nagrinėjo reklamą kaip maksimalios nuolaidos reklamą, tačiau kas yra laikoma maksimalios nuolaidos reklama niekur nereglamentuojama. Dėl šios spragos atsiranda situacijos, kuomet analogiškos reklamos yra vertinamos skirtingai. Pareiškėjo vertinimu, iš teismo sprendimo yra neaišku, kokie kriterijai turi įtakos maksimalios nuolaidos reklamos teisingumui: ar teiginys, nurodantis, kokia informacija bus pateikta paspaudus interaktyvią nuorodą; ar „reikšmingas“ prekių kiekis; ar šių kriterijų visuma; ar dar kiti kriterijai, dėl kurių Reklama galėtų būti pripažinta klaidinančia. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra prieštaringas, neatitinka ABTĮ 80 straipsnio, kuris numato, jog teismas privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti, taigi neteisėtas bei naikintinas.

37. Pareiškėjas nurodo, kad jo reklama buvo pripažinti klaidinančia ir dėl to, jog nebuvo siūlomas „reikšmingas“ prekių su maksimalia nuolaida kiekis. Tačiau reikalavimas laikytis „reikšmingo“ prekių kiekio kriterijaus yra neteisėtas ir pagal Reklamos skelbimo metu galiojusią praktiką objektyviai buvo netaikytinas pareiškėjo reklamai. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjo reklamą, jos skleidimo priemonę, jos skleidimo būdą ir pateikiamą bei prieinamą informaciją vartotojui, nepagrįstai pareiškėjo reklamą vertino pagal tuos pačius kriterijus, kaip vertinamos radijo reklamos. Skundžiamas teismo sprendimas yra prieštaringas, nes jame kartu vadovautasi ir Tarybos bei teismų formuojama praktika su reklamos skleidimu internete susijusiuose ginčuose. Prieštaringas ir nenuoseklus teismo sprendimas yra neteisėtas, todėl būtina iš naujo įvertinti su reklamos skleidimu susijusias aplinkybes. 

38. Pareiškėjas tvirtina, kad jo skelbta reklama ir taikytos nuolaidos iš esmės turėjo didelę ir realią ekonominę naudą vartotojams, tačiau pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino ir visiškai netyrė reklamos šiais aspektais, reikšmingo prekių kiekio su maksimalia nuolaida kriterijaus savarankiškai nenustatinėjo ir nepasisakė, kaip toks kriterijus turėtų būti vertinamas, kas reikšminga jam tinkamai įvertinti ir nustatyti. Reklamos įstatyme nėra reikalavimo maksimalios nuolaidos reklamą skelbti tik tada, kai pasiūlomas „reikšmingas“ prekių su maksimalia nuolaida kiekis.

39. Pareiškėjo nuomone, jam nepagrįstai buvo nustatyta neįmanoma įrodinėjimo pareiga, kadangi pirmosios instancijos teismas sprendė, jog Reklama buvo klaidinanti, t. y. neteisinga, nes pareiškėjo pateikti įrodymai nepatvirtino galimų vartotojų lūkesčių, bet ne dėl to, kad nebūtų pasiūlyta prekių su – 80 proc. nuolaida. Aplinkybė, jog buvo viena prekė su maksimalia 80 proc. nuolaida, nedaro teiginio neteisingu, o priešingai – patvirtina, kad pareiškėjas siūlė vartotojams tai, ką žadėjo reklamoje. Galimų vartotojo lūkesčių įrodinėjimo įstatymas nenumato, nes to objektyviai padaryti neįmanoma. Nepaisant to, kad pareiškėjo veiksmai atitiko Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto dispoziciją, pirmosios instancijos teismas ir Taryba sprendė, kad pareiškėjas Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą pažeidė. Pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 3 straipsnio 2 dalį, kadangi pripažino, jog Taryba buvo teisi, reikalaudama iš pareiškėjo ne tik įstatyme nustatyto, bet ir objektyviai neapibrėžiamo elgesio (pateikti ne tik teisingą, bet ir subjektyvius vartotojo lūkesčius atitinkančią reklamą), nors minėta ABTĮ nuostata numato, kad teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus. Pareiškėjo reklama buvo pripažinta klaidinančia ne dėl to, kad ji pažeistų šios teisės normos reikalavimus, o dėl to, kad neatitiko tariamų vartotojų lūkesčių, t. y. pareiškėjas pripažintas pažeidusiu pareigą, kurios joks teisės aktas nenumato. Įstatymas nenumato pareigos užtikrinti „reikšmingo“ prekių su maksimalia nuolaida kiekio. Todėl pirmosios instancijos teismas neteisėtai pripažino, kad Tarybos Nutarimas, kuriame pareiškėjas pripažintas pažeidusiu Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą dėl to, jog nebuvo reikšmingo prekių su maksimalia nuolaida kiekio, yra pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas sprendimu pripažino, jog reikia vadovautis Tarybos praktika, tačiau priėmė Tarybos praktikai prieštaraujančias išvadas, todėl būtina, jog privalomas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles suformuotų šią funkciją vykdantis Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

40. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

41. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas dėl ginčui taikytinos Tarybos praktikos bei pagrįstai pritarė Tarybos išvadoms dėl pareiškėjo skleistos reklamos klaidinančio pobūdžio, aiškiai nurodė, kokie kriterijai turi įtakos maksimalios nuolaidos reklamos teisingumo vertinimui bei pasisakė dėl jų pritaikymo nagrinėjamoje byloje. Tai, koks prekių kiekis yra pripažįstamas reikšmingu, yra sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju, o pagrindiniai reklamos pripažinimo klaidinančia principai yra išdėstyti Reklamos įstatyme ir detalizuoti teismų bei Tarybos praktikoje (2009 m. rugsėjo 10 d. nutarimas Nr. 2S-19, 2016 m. spalio 27 d. nutarimas Nr. 2S-13 (2016)), kuri šiuo atveju yra aiški ir nuosekli. Pareiškėjui jau 2014 metais buvo taikyta prevencinė priemonė bei paaiškinta Tarybos pozicija dėl reklamoje naudojamo maksimalus nuolaidos dydžio. Pareiškėjui buvo žinoma Tarybos pozicija vertinant reklamas, kuriose nurodoma nuolaida iki tam tikro procentinio dydžio. Pareiškėjas nagrinėjamoje reklamoje nurodytą nuolaidą taikė tik 1 prekei – vieniems kvepalams iš 171 skirtingų pavadinimų kvepalų (tai sudarė tik 0,58 proc. į akciją įtrauktų kvepalų asortimento), o maksimalios nuolaidos buitinei technikai apskritai netaikė. Taryba, pasisakydama dėl reikšmingo prekių kiekio kriterijaus taikymo nagrinėjamoje byloje, įvertino būtent šiai konkrečiai reklamai reikšmingas aplinkybes, Nutarime pagrįstai sprendė, kad pareiškėjo reklama yra klaidinanti Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktų prasme, o pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino tyrimo metu nustatytas aplinkybes bei pagrįstai pritarė tokioms Tarybos išvadoms. Vien tai, kad pareiškėjas nesutinka su Nutarime pateiktu pažeidimo vertinimu, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas nurodytų aplinkybių nevertino ar jas įvertino neteisingai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

42. Byloje kilo ginčas dėl atsakovo Nutarimo, kuriuo pareiškėjo skleista reklama buvo pripažinta prieštaraujanti Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams, o už padarytus pažeidimus pareiškėjui buvo skirta 5 400 Eur bauda, teisėtumo ir pagrįstumo. Nutarime konstatuota, kad pareiškėjas pažeidė Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytą teisingumo kriterijų ir 2 dalies 3 punkte nustatytą pateikimo būdo kriterijų.

43. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

44. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-355/2011). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

45. Reklamos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas naudoti klaidinančią reklamą. Pagal Reklamos įstatymo 2 straipsnio 3 dalį klaidinanti reklama, tai reklama, kuri bet kokiu būdu, įskaitant ir jos pateikimo būdą, klaidina arba gali suklaidinti asmenis, kuriems ji skirta arba kuriuos ji pasiekia, ir kuri dėl savo klaidinančio pobūdžio gali paveikti jų ekonominį elgesį arba kuri dėl šių priežasčių pakenkia ar gali pakenkti kito asmens galimybėms konkuruoti. Kai sprendžiama, ar reklama yra klaidinanti, atsižvelgiama į jos teisingumo, išsamumo ir pateikimo kriterijus, reklamoje pateikiami teiginiai yra neteisingi, jeigu reklamos davėjas negali pagrįsti šių teiginių teisingumo jos naudojimo metu (Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Reklama bet kuriomis aplinkybėmis laikoma klaidinančia, jeigu ji turi Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 7 straipsnio 1-21 punktuose nustatytų klaidinančios komercinės veiklos požymių (Reklamos įstatymo 5 str. 6 d.).

46. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2015 m. liepos 29 d. internetu bei elektroniniais naujienlaiškiais vykdė akciją „Vidurvasario išpardavimas“ ir interneto svetainėse www.delfi.lt, www.pigu.lt, bei elektroniniuose naujienlaiškiuose, platinamuose registruotiems vartotojams, patalpino reklaminį skydelį, kuriame buvo nurodyta: „Didysis vidurvasario išpardavimas; Kvepalų ir buities technikos super pasiūlymai vienai dienai; iki 80 proc“. Reklamoje buvo nurodyti skalbyklės, šaldytuvo ir kvepalų vaizdai. Reklaminio skydelio dešinėje pusėje nurodytas žodis „Rinkis!“. Interneto svetainėse www.15min.lt, www.draugas.lt buvo patalpintas reklaminis skydelis, kuriame nurodyta: „Kvepalų ir buities technikos super pasiūlymai vienai dienai!”. Po teiginio nurodyta frazė „iki 80 proc.”. Reklamoje panaudoti kvepalų, skalbyklės ir šaldytuvo vaizdai. Reklaminio skydelio dešiniajame kampe yra žodis „Rinkis!”. Siųsti naujienlaiškiai buvo pavadinimu „SUPER pasiūlymas! Kvepalai ir buitinė technika iki 80 proc. pigiau!”. Naujienlaiškis buvo matomas neatidarius paties laiško. Paspaudus reklaminius skydelius, atsidarydavo langas elektroninėje parduotuvėje www.pigu.lt, kuriame buvo skelbiama: „Vidurvasario išpardavimas: super pasiūlymas vienai dienai!”, taip pat nurodoma informacija apie prekių kategorijas ir joms taikomas nuolaidas: kvepalai iki 80 proc. pigiau, vaisių džiovintuvai ir vakuumatoriai iki 58 proc. pigiau, sulčiaspaudės iki 50 proc. pigiau, virduliai iki 55 proc. pigiau, dulkių siurbliai iki 50 proc. pigiau, televizoriai ir garso technika, trintuvai ir kombainai iki 50 proc. pigiau, gartraukiai iki 35 proc. pigiau, šaldytuvai, šaldikliai ir auto šaldytuvai iki 30 proc. pigiau, skalbimo mašinos iki 35 proc. pigiau. Lange taip pat buvo informacija, patalpinta eilutėje lango apačioje: „Vidurvasario išpardavimas iki – 80 proc. Kvepalų ir buitinės technikos super pasiūlymai vienai dienai Rinkis!”. Reklamoje skelbiama 80 proc. nuolaida buvo taikoma tik vienos rūšies kvepalams – Elizabeth Arden Ardenbeauty EDP moterims 100 ml.

47. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjo skleista reklama, kurios formuluotė aiškiai skelbė apie vienos dienos didįjį išpardavimą, kurio metu kvepalams ir buities technikai taikoma iki 80 proc., galėjo turėti tiesioginį poveikį vartotojo ekonominiam elgesiui, o paspaudus reklamą vartotojas iš karto buvo nukreipiamas į „Pigu“ internetinę parduotuvę, prieš tai nepateikus jokios papildomos informacijos apie skelbiamą Akciją. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad reklama buvo pateikta tokiu būdu, jog vidutinis vartotojas, pakankamai informuotas, protingai atidus ir apdairus, atsižvelgiant į socialinius, kultūrinius ir kalbinius veiksnius galėjo suprasti, kad reklamose pateikiama 80 proc. nuolaida bus taikoma tiek kvepalams, tiek buitinei technikai.

48. Kaip minėta pareiškėjas nagrinėjamoje reklamoje nurodytą nuolaidą taikė tik 1 prekei – vieniems kvepalams iš 171 skirtingų pavadinimų kvepalų (tai sudarė tik 0,58 proc. į akciją įtrauktų kvepalų asortimento), o maksimalios nuolaidos buitinei technikai apskritai netaikė, todėl tiek atsakovas tiek pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad pareiškėjo Reklaminiuose skydeliuose ir naujienlaiškiuose skleista reklama apie Akciją neatitiko Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalaujamo teisingos reklamos kriterijaus bei Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtinto reklamos pateikimo kriterijaus.

49. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertino reikšmingas ginčo faktines aplinkybes, teisingai aiškino bei taikė materialines teisės normas, laikėsi proceso reikalavimų, pagrįstai pripažino nustatytą Reklamos įstatymo 5 straipsnio pažeidimą, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą ir pareiškėjo skundą atmetė, dėl ko apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija 

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Pigu“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

 

Teisėjai

Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė