Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės, Ivetos Pelienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Vilniaus miesto savivaldybės prašymą atsakovei Konkurencijos tarybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui viešajai įstaigai „Sveikas miestas“ dėl nutarimo panaikinimo/pakeitimo.

 

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

 

nustatė:

I

 

1. Pareiškėja Vilniaus miesto savivaldybė (toliau – ir pareiškėja, Savivaldybė) kreipėsi į teismą su prašymu panaikinti arba pakeisti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir atsakovė, Taryba) 2019 m. birželio 4 d. nutarimą Nr. 1S-67 (2019) „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2018 m. liepos 4 d. sprendimo Nr. 1-1606 „Dėl baseino S. Nėries g. 45A perdavimo valdyti ir naudoti patikėjimo teise viešajai įstaigai „Sveikas miestas“ atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams“ (toliau – ir Nutarimas).

2. Pareiškėja paaiškina, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2018 m. liepos 4 d. priėmė sprendimą Nr. 1-1606 „Dėl baseino S. Nėries g. 45A perdavimo valdyti ir naudoti patikėjimo teise VšĮ „Sveikas miestas“ (toliau – ir Sprendimas), kurio pagrindu Savivaldybės lėšomis pastatytas ir Savivaldybei nuosavybės teise priklausantis baseinas, adresu S. Nėries g. 45A (toliau – ir baseinas), buvo perduotas valdyti ir naudoti patikėjimo teise VšĮ „Sveikas miestas“ (toliau – ir Įstaiga). Sprendimu nuspręsta 20 metų patikėjimo teise perduoti baseiną Savivaldybės kontroliuojamai Įstaigai savarankiškosioms Savivaldybės funkcijoms vykdyti – organizuoti ikimokyklinio ugdymą, vaikų ir suaugusiųjų neformalųjį švietimą, vaikų ir jaunimo užimtumą, gyventojų poilsį, taip pat plėtoti kūno kultūrą bei sportą.

Dėl Sprendimo atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir LR KĮ) 4 straipsnio reikalavimams buvo pradėtas tyrimas Taryboje, kurio išvados buvo išdėstytos Tarybos 2019 m. vasario 19 d. pranešime Nr. 6S-3 (2019) (toliau – ir Pranešimas). Pranešime konstatuota, kad yra pagrindas pripažinti Sprendimą prieštaraujančiu LR KĮ 4 straipsnio reikalavimams, kadangi Sprendimas buvo priimtas neįvykdžius konkurso ar kitos konkurencingos procedūros, nors rinkoje yra ne vienas baseino valdymo/priežiūros, sporto klubo paslaugas galintis teikti subjektas. Pranešimu taip pat pasiūlyta skirti baudą už galimai padarytą pažeidimą, įpareigoti Savivaldybę ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo Konkurencijos tarybos nutarimo paskelbimo panaikinti Sprendimą, taip pat konkurencingos procedūros būdu atrinkti ūkio subjektą ar ūkio subjektus, valdysiančius baseiną ir teiksiančius susijusias paslaugas. Savivaldybė 2019 m. kovo 7 d. pateikė rašytinius paaiškinimus, nurodydama, kad su Pranešime nurodytomis išvadomis ir pasiūlymais nesutinka.

Konkurencijos taryba 2019 m. birželio 4 d. priėmė skundžiamą Nutarimą, kuriuo pripažino Sprendimą pažeidžiančiu LR KĮ 4 str. reikalavimus; už pažeidimą Savivaldybei paskyrė 31 500 Eur baudą; įpareigojo Savivaldybę ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo Nutarimo paskelbimo Konkurencijos tarybos interneto svetainėje www.kt.gov.lt panaikinti Sprendimą, taip pat konkurencingos procedūros būdu atrinkti ūkio subjektą ar ūkio subjektus, valdysiančius Baseino infrastruktūrą ir teiksiančius susijusias paslaugas. Pareiškėja su Nutarimu nesutinka, mano, jog jis yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Dėl Įstaigos vykdomos veiklos pobūdžio

3. LR KĮ 4 straipsnio 1 dalis numato, kad viešojo administravimo subjektai, įgyvendindami pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu Lietuvos Respublikoje, privalo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę. To paties straipsnio 2 dalis papildo aukščiau paminėta nuostatą, kad viešojo administravimo subjektams draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant įstatymų reikalavimus. Taigi LR KĮ numato aiškius draudimus viešojo administravimo subjektams, kurie įgyvendina ne bet kokius, o su ūkinės veiklos reguliavimu susijusius uždavinius.

3.1. LR KĮ 3 straipsnio 21 punkte ūkinė veikla yra apibrėžiama kaip gamybinė, komercinė, finansinė ar profesinė veikla, susijusi su prekių pirkimu ar pardavimu, išskyrus atvejus, kai fiziniai asmenys prekę įsigyja asmeniniams ir namų ūkio poreikiams tenkinti. LR KĮ yra pateikiama bendroji (platesnė) ūkinės veiklos sąvoka, pagal kurią iš esmės bet kokia veikla gali būti pripažinta ūkine veikla.

3.2. Savivaldybė tyrimo metu laikėsi pozicijos, kad Sprendimu Įstaigai buvo pavesta teikti viešąsias paslaugas, o ne vykdyti ūkinę veiklą, kaip ji yra suprantama pagal LR KĮ. Minėtas įstatymas nereglamentuoja, kas yra viešoji paslauga ir koks yra viešosios paslaugos bei ūkinė veiklos santykis, t. y. ar viešajai paslaugai yra taikomi šio įstatymo reikalavimai. Tad nagrinėjamu atveju, vertinant Sprendimo atitiktį iš konkurencijos teisės kylantiems reikalavimams, vien tik Sprendimo vertinimo pagal LR KĮ 4 straipsnį akivaizdžiai nepakanka, į ką Konkurencijos tarybos dėmesį bandė atkreipti Savivaldybė.

LR KĮ įstatymo 3 straipsnio 21 punkte pateikta ūkinės veiklos sąvoka, kaip ir pats LR KĮ 4 straipsnis, pasižymi „sisteminėmis savybėmis“, nepasižyminčiomis eksplicitiškumu, t. y. šių normų turinys yra labai abstraktus, vertinamojo pobūdžio, dėl ko, norint tinkamai pritaikyti šias normas, yra būtina sistemiškai atsižvelgti ir į kitus savivaldybių veiklą reglamentuojančius teisės aktus ir (ar) jų reikalavimus.

3.3. Viešosios paslaugos apibrėžimas yra pateiktas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 18 dalyje – valstybės ar savivaldybių kontroliuojamų juridinių asmenų veikla teikiant asmenims socialines, švietimo, mokslo, kultūros, sporto ir kitas įstatymų numatytas paslaugas. Tam tikrais atvejais viešosios paslaugos teikimas pagal LR KĮ taip pat gali būti laikomas ūkinės veiklos vykdymu, tačiau viešųjų paslaugų teikimas savaime nėra tapatus ūkinės veiklos vykdymui (viešosios paslaugos teikimas gali būti tiek ūkine, tiek neūkine veikla) ir siekiant šias dvi kategorijas atriboti savivaldybių, kaip subjektų vykdančių vietos valdžios, viešojo administravimo ir viešųjų paslaugų teikimo funkcijas, veiklos atžvilgiu buvo nustatytos specialios normos, apibrėžiančios, kurios veiklos negali būti laikomos ūkine veikla. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatyme (toliau – ir VSĮ) būtent ir yra nustatytos tokios specialios normos, taikomos tik viešojo administravimo subjektų veikloje, siekiant atskirti, ar tam tikros veiklos vykdymas yra laikytinas ūkine veikla.

VSĮ 9 straipsnio 1 dalis numato, kad savivaldybė administruoja ir užtikrina viešųjų paslaugų teikimą gyventojams, nustatydama šių paslaugų teikimo būdą, taisykles ir režimą, steigdama biudžetines ir viešąsias įstaigas, savivaldybės įmones, akcines bendroves, įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka parinkdama viešųjų paslaugų teikėjus ir įgyvendindama viešųjų paslaugų teikimo priežiūrą ir kontrolę. To paties straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad savivaldybė steigia naujus viešųjų paslaugų teikėjus tik tais atvejais, kai kiti teikėjai viešųjų paslaugų neteikia arba negali jų teikti gyventojams geros kokybės ir už mažesnę kainą. Tais atvejais, kai viešąją paslaugą teikia ne savivaldybės biudžetinė įstaiga ir viešosios paslaugos teikimas yra ūkinė veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatyme, turi būti įgyvendinti šio įstatymo 9¹ straipsnyje nustatyti reikalavimai. Ūkine veikla nelaikoma tokia viešosios paslaugos teikėjo veikla, kuri papildo jo teikiamą viešąją paslaugą ir teikiama tik kartu su šia viešąja paslauga. VSĮ 9 straipsnio 2 dalis, priešingai nei LR KĮ, nustato viešosios paslaugos ir ūkinės veiklos santykį – ūkine veikla nėra laikoma tokia veikla, kuri tik papildo teikiamą viešąją paslaugą ir yra teikiama tik kartu su šia viešąja paslauga.

Tad VSĮ, t. y. pagrindinis savivaldybių veiklą reguliuojantis teisės aktas (o tyrimo objektu būtent ir buvo Savivaldybės priimtas Sprendimas), numato aiškią išimtį, kuomet viešosios paslaugos teikėjo vykdoma veikla nėra laikoma ūkine ir jai, natūralu, nėra taikytini iš konkurencijos teisės kylantys įpareigojimai ir (ar) ribojimai. Tokių išimčių nustatymo galimybę numato ir pats LR KĮ – įstatymo 2 straipsnio 1 dalis nurodo, kad šiuo įstatymu draudžiama ūkio subjektams atlikti veiksmus, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, nesvarbu, kokio pobūdžio jų ūkinė veikla, išskyrus atvejus, kai šiame įstatyme ar kituose įstatymuose, skirtuose atskiroms ūkinės veiklos sritims, numatomos išimtys.

Nors LR KĮ nedetalizuoja, kas yra „atskira ūkinės veiklos sritis“, tačiau akivaizdu, kad vienas iš bendriausių ir paprasčiausių atskyrimo kriterijų galėtų būti subjektų, užimančių tam tikrą rinkos dalį, teisinis statusas – ar tai būtų viešojo administravimo subjekto įsteigtos biudžetinės, viešosios įstaigos, įmonės ir pan., ar tai būtų privatūs ūkio subjektai. Netenkinus tokios išimties sąlygų, t. y. veikla nepapildytų viešosios paslaugos ir nebūtų vykdoma ir (ar) teikiama tik kartu su viešąja paslauga pagal VSĮ 9 straipsnio 2 dalį, tokia veikla pagal VSĮ taip pat būtų laikoma ūkine. Nutarime nevertinama ir neanalizuojama ar veikla, kurią vykdo Įstaiga, perėmusi valdyti Baseiną patikėjimo teise, gali būti laikoma ūkine veikla pagal VSĮ 9 straipsnio 2 dalį. Nutarime tik deklaratyviai nurodoma, kad Savivaldybė perdavė Įstaigai infrastruktūros valdymą ir nustatė baseine teikiamų paslaugų įkainius, kas, Tarybos teigimu, laikytina pavedimu vykdyti ūkinę veiklą, tačiau nevertinama, kokią veiklą faktiškai vykdo Įstaiga.

3.4. Baseinas Įstaigai buvo perduotas valdyti ir naudotis patikėjimo teise nustatant aiškų jo naudojimą tikslą – savivaldybės funkcijoms (o ne ūkinei veiklai vykdyti) įgyvendinti ir didžiąja dalimi baseinas yra naudojamas ne komercinei veiklai, o viešųjų paslaugų teikimui – nemokamam vaikų ir jaunimo plaukimui. Faktiškai baseino komercijai skirtas darbo laikas sudaro tik apytiksliai 20 % baseino darbo laiko.

Pagal LR KĮ ūkine veikla gali būti laikoma tik tokia veikla, kuri yra susijusi su paslaugų pardavimu ir pirkimu, o šiuo atveju didžioji dalis paslaugų gyventojams yra teikiama nemokamai. Teisės doktrinoje pripažįstama, kad ūkinės veiklos požymių gali turėti viešosios paslaugos teikimo proceso dalis, tačiau viešųjų paslaugų teikimas nėra tapatus ūkinės veiklos vykdymui. Šiuo atveju atlygintinos paslaugos, kurių įkainius nustatė Savivaldybė, gali būti teikiamos tik laisvu nuo vaikų ir jaunimo užsiėmimų metu arba kartu su teikiamomis viešosiomis paslaugomis, t. y. šių paslaugų teikimas nėra Įstaigos pagrindinė vykdoma veikla baseine, o tik tam tikra dalis teikiamų viešųjų paslaugų. Todėl jos patenka į VSĮ 9 straipsnio 2 dalies taikymo sritį. Tačiau Nutarime, ignoruojant VSĮ 9 straipsnio 2 dalies reglamentavimą, yra teigiama, kad „Savivaldybė nepaneigė, kad baseino darbo metu yra galimybė gyventojams už užmokestį naudotis baseino ir sporto klubo paslaugomis“ – Savivaldybė niekada neneigė, kad maža dalis baseino teikiamų paslaugų yra atlygintinos, tačiau pagal VSĮ 9 straipsnio 2 dalį Savivaldybė privalėjo ne paneigti, kad tokios paslaugos apskritai teikiamos, bet įrodyti, kad jų teikimas tik papildo viešąją paslaugą ir jos yra teikiamos tik kartu su viešąją paslauga.

Savivaldybė savo pareigą įvykdė – siekiant pagrįsti pirmąją VSĮ 9 straipsnio 2 dalies išimties sąlygą, į bylą buvo pateikti baseino užimtumo rodikliai, kurie patvirtina, kad komercinių paslaugų teikimas tik papildo teikiamas viešąsias paslaugas (nemokami užsiėmimai, mokymai plaukti, vandens sportas) ir užima tik penktadalį viso baseino darbo laiko. Tarybos teiginys, kad „net potenciali galimybė finansuoti neūkinės veiklos vykdymo išlaidas iš pajamų, gautų vykdant ūkinę veiklą, sudaro pagrindą daryti išvadą, kad ūkinė veikla sudarys reikšmingą dalį visos baseino veiklos“ yra visiškai nepagrįstas jokiais įrodymais, iš esmės reiškiantis tik Tarybos abejones dėl tokios veikimo modelio (kas prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikai), o ne objektyvią poziciją ir objektyvius kaltinimus. Be to, LR KĮ nenustato tokio ūkinės veiklos atskyrimo kriterijaus kaip pajamos, todėl Savivaldybės pateikti įrodymai apie tai, kad baseinas didžiąją savo darbo laiko yra skirtas viešųjų paslaugų teikimui, nebuvo nuginčyti.

Buvo išpildyta ir antroji išimties sąlyga – Įstaiga komercines paslaugas teikia tik kartu su viešosiomis paslaugomis, kurių teikimui ir buvo perduotas valdyti Savivaldybės lėšomis pastatytas Baseinas.

3.5. Nesuprantamas Tarybos teiginys, kad teisės aktai nenumato privalomo viešųjų paslaugų teikimo tik per savivaldybės įsteigtus ir kontroliuojamus asmenis – tai, kad Savivaldybė pasirinko tokį, įstatymo leidžiamą viešosios paslaugos teikimo modelį pagal VSĮ 9 straipsnio 2 dalį, apimantį ir papildomų komercinių paslaugų teikimą, negali savaime reikšti ūkinės veiklos vykdymo. Nesutiktina su išvada, kad minėta norma nebuvo siekiama papildyti LR KĮ 4 straipsnį – pagal LR KĮ 2 straipsnio 1 dalį, kituose įstatymuose gali būti numatytos išimtys atskiros ūkinės veiklos sritims, todėl nėra pagrindo teigimui, jog VSĮ 9 straipsnio 2 dalis yra nesusijusi su LR KĮ 4 straipsnio taikymu. To nepagrindžia ir Nutarime cituojamas Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo Nr. I-533 9 ir 9¹ straipsnių pakeitimo įstatymo projekto aiškinamasis raštas, kuriame LR SVĮ 9 straipsnio 2 dalies taikymas nėra siaurinamas tik su to paties įstatymo 9¹ straipsnio taikymu, priešingai, išimtis dėl neūkinės veiklos atskyrimo buvo įvesta su tikslu „pašalinti abejones dėl tam tikros veiklos, kuri gali būti laikoma ūkine veikla dėl savo prigimties, tačiau viešosios paslaugos teikimo atveju, ji papildo viešąją paslaugą”.

Nutarimo išvadose taip pat visiškai nevertinama ir tai, ar Įstaiga vykdo viešųjų paslaugų administravimo funkciją, pvz., sudaro naudojimosi baseino takeliais tvarkaraščius, organizuoja sporto renginius ir kt., nors ši aplinkybė yra reikšminga vertinant, kokio pobūdžio veiklą subjektas vykdo ir ar dėl jo veiklos gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams. Tai leidžia teigti, jog Nutarime išvados padarytos visapusiškai neišnagrinėjus visos situacijos ir yra nepagrįstos.

3.6. Nutarime nurodoma, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2018 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. 30-1593/18(2.1.1E-TD2) patvirtino naują Įstaigos įstatų redakciją, kurioje nurodomos naujos ūkinės veiklos – sporto įrenginių eksploatavimas ir nuosavo arba nuomojamo nekilnojamojo turto eksploatavimas, tačiau Savivaldybės nesikreipė į Tarybą dėl sutikimo leisto vykdyti ūkinę veiklą, t. y. dėl naujų ūkinių veiklų įtraukimo į Savivaldybės valdomos įmonės įstatus.

Pareiškėja pažymi, kad Įstaigai nebuvo pavesta vykdyti naują ūkinę veiklą, todėl neturėjo būti vykdomi ir VSĮ 9 straipsnio reikalavimai. Kita vertus, ir iki naujos įstatų redakcijos patvirtinimo galiojusioje įstatų redakcijoje ši Įstaiga turėjo teisę eksploatuoti sporto įrenginius. Įstatų 15 ir 16 punktuose buvo numatyta, jog įstaiga vykdo sporto centrų veiklą, kitą sporto organizavimo veiklą, žmonių sporto priežiūros veiklą, kitą pramogų ir poilsio bei organizavimo veiklą ir kt. Tad šiuo atveju negali būti laikoma, jog patvirtinus naują įstatų redakciją buvo pakeistas įstaigos veiklos pobūdis ir pavesta vykdyti naują ūkinę veiklą.

Tad teiginys, jog pakeitus įstatus Įstaigai buvo pavesta vykdyti naują ūkinę veiklą ir dėl to keitimas turėjo būti derinamas su Taryba yra absoliučiai nepagrįstas, nes: 1) VSĮ 9¹ straipsnis taikytinas tuo atveju, kai Savivaldybė priima sprendimą pavesti vykdyti savo įsteigtam subjektui konkrečią ūkinę veiklą, t. y., turi būti priimtas sprendimas pavesti vykdyti ūkinę veiklą. Šiuo atveju toks sprendimas nebuvo priimtas, pakeitus įstatus įstaigai buvo numatyta galimybė vykdyti tam tikrą veiklą (nuosavo arba nuomojamo turto nuomą), tačiau tai nereiškia, kad įstaiga tą veiklą faktiškai vykdys, kad tai bus nauja ūkinė veikla, ir kad turi būti vykdomi 9¹ straipsnio reikalavimai, 2) joks teisės aktas neįpareigoja Savivaldybės derinti savo kontroliuojamų įstaigų įstatų keitimus su Taryba. Nagrinėjamu atveju Taryba netinkamai vertina ir aiškina įstatymų nuostatas, priimtų sprendimų esmę ir savo kompetencijos ribas.

Nors Nutarime nurodoma, kad pagal Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorių sporto įrenginių eksploatavimo veikla yra vienintelė veikla, apimanti plaukimo baseinų eksploatavimą, ir ši veikla nebuvo numatyta Įstaigos senos redakcijos įstatuose (patvirtinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. balandžio 19 d. įsakymu Nr. 30-890), Savivaldybė pažymi, kad atsakovė nepagrįstai dar 2013 m. patvirtintiems įstatams taiko šiuo metu galiojančią Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorius redakciją. 2013 m., tvirtinant Įstaigos įstatus, Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorius nenumatė, kad „sporto įrenginių eksploatavimas“ apima plaukimo baseinų eksploatavimo veiklą, tuo metu galiojęs klasifikatorius net neišskyrė baseinų eksploatavimo kaip atskiros veiklos. Todėl nėra pagrindo teigti, kad 2013 m. patvirtintų Įstaigos įstatų 15 ir 16 punktai neleido Įstaigai vykdyti baseino eksploatavimo veiklos, juolab, kad Įstaiga galėjo užsiimti iš esmė bet kokia sporto organizavimo veikla.

3.7. Įrodinėjimo naštos pasiskirstymo konkurencijos bylose srityje laikomasi pozicijos, kad Tarybai tenka pareiga įrodyti LR KĮ pažeidimą. Taryba turi pateikti pakankamai tikslių ir neprieštaringų įrodymų, patvirtinančių, kad pažeidimas tikrai buvo padarytas. Kylant abejonių dėl pareiškėjo atsakomybės, šios abejonės vertintinos būtent teisės pažeidimu kaltinamo asmens naudai. Vadovaujamasi taip pat nuostata, kad Taryba, atsižvelgiant ir į Europos Sąjungos teisminių institucijų praktiką, esant ginčui dėl pažeidimo egzistavimo konkurencijos teisės srityje, privalo įrodyti savo konstatuotus pažeidimus ir pateikti įrodymus, kurie teisės požiūriu pakankamai patvirtintų pažeidimą sudarančių aplinkybių buvimą.

Nagrinėjamu atveju atsakovė neįrodė ir negalėjo įrodyti LR KĮ 4 straipsnio pažeidimo, kadangi Sprendimu nebuvo pavesta Įstaigai vykdyti ūkinę veiklą, kas ir yra LR KĮ 4 straipsnio draudimų taikymo pagrindas. Taryba, be jokio objektyvaus pagrindo apsiribojusi tik LR KĮ taikymu, taip ignoruodama kitus Savivaldybės veiklą reguliuojančius įstatymus, faktiškai Įstaigos vykdomą veiklą (kurios didžiąją dalį sudaro viešosios paslaugos ir tik maža dalis – jas papildančios komercinės paslaugos, kas negali būti laikoma ūkine veikla) visapusiškai neišnagrinėjo visų reikšmingų ginčui aplinkybių ir priėmė vien tik formaliu vieno įstatymo aiškinimu ir (ar) taikymu grindžiamą Nutarimą. Taryba negalėjo ignoruoti VSĮ 9 straipsnio 2 dalies reglamentavimo, kadangi jis buvo tiesioginė prielaida Sprendimo priėmimui – Savivaldybė negali būti laikoma atsakinga dėl įstatymų netobulumo ar nesuderinamumo, o pasinaudojimas įstatyme nustatyta išlyga dėl veiklos, kuris nėra laikoma ūkine, negali būti laikoma pažeidimu. Atsižvelgiant į tai Nutarimas privalo būti panaikintas, taip ir neįrodžius LR KĮ 4 straipsnio pažeidimų.

Dėl ūkio subjektų diskriminavimo ir skirtingų konkurencijos sąlygų sudarymo

4. Tarybai nepriskirta tirti konkrečių ūkio subjektų ar vartotojų skundų, siekiant apginti ir atkurti dėl nesąžiningos konkurencijos pažeistas jų teises. Tarybos, kaip institucijos, vykdančios Konkurencijos įstatymo kontrolę, tikslas yra apsaugoti viešąjį interesą (sąžiningos konkurencijos laisvę). Toks išskirtinis kompetencijos Tarybai šiuo konkrečiu atveju suteikimas suponuoja, jog ji turi pareigą pradėti tyrimą tik tuo atveju, kai pirmiau minėtas viešasis interesas yra akivaizdžiai išreikštas, t. y. kilęs socialinis konfliktas yra plataus masto.

4.1. Nutarime nurodoma, kad Savivaldybė, prieš priimdama Sprendimą, neorganizavo konkurso ar kitos konkurencingos procedūros baseino valdytojui ir paslaugų teikėjui parinkti.

VSĮ įstatymo pakeitimai, kuriais įstatymas buvo papildytas 9¹ straipsniu ir pakeista 9 straipsnio 2 dalis, joje nustatant, kokia veikla nėra laikytina ūkine veikla, buvo priimti siekiant įgyvendinti bendrą Europos Sąjungos praktiką, kuria siekiama mažinti biurokratinę naštą savivaldybėms, suteikti galimybę naudoti savo pačių turimas priemones, lanksčiau reaguoti priimant sprendimus ir greičiau patenkinti savivaldybės bendruomenės bendruosius interesus, kas šiuo atveju ir buvo padaryta. Savo praktikoje Europos Teisingumo Teismas yra akcentavęs, kad viešosios valdžios subjektas turi galimybę įgyvendinti su viešuoju interesu susijusias užduotis (kas ir yra viešosios paslaugos teikimas) savo paties administracinėmis, techninėmis ir kitomis priemonėmis ir neprivalo naudotis išorinių, jo tarnyboms nepriklausančių, įmonių paslaugomis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo naujausioje praktikoje taip pat konstatavo, kad tais atvejais, kai viešosios paslaugos yra teikiamos pasitelkiant viešojo subjekto kontroliuojamus asmenis, tarp viešojo subjekto ir subjekto, vykdančio veiklą, egzistuoja ypatingas vidinis ryšys, net jeigu minėtas subjektas yra teisiškai nuo jos atskiras. Tokiais atvejais galima manyti, kad perkančioji organizacija iš tikrųjų naudojasi savo pačios priemonėmis ir kad subjektas, su kuriuo sudaromas sandoris, yra tarsi viena iš jos vidaus tarnybų. Tokiais atvejais nėra pažeidžiama kitų ūkio subjektų teisė į sąžiningą konkurenciją, nes analogiška kaip savo pačios tarnybų kontrolė lemia iš esmės vidinius perkančiosios organizacijos ir jos kontroliuojamo subjekto santykius, kurie per se teisėti ir šioms nesukuria pareigos savo poreikių tenkinti pasitelkiant išorinius subjektus. Pareiškėja akcentuoja, kad Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis VSĮ 9 straipsnio 2 dalyje numatyta išimtimi, todėl visa Įstaigos baseine vykdoma veikla nėra laikytina ūkine ir jai nėra taikomi iš konkurencijos teisės kylantis įpareigojimai, įskaitant pareigą vykdyti konkursą ar kitą konkurencingą procedūrą. Tačiau net ir laikant, kad tokia procedūra buvo būtina (daliai atlygintinų paslaugų, kurias teikia Įstaiga), minėta, kad Taryba tyrimo veiksmus pradeda tik tuo atveju, jeigu kilęs socialinis konfliktas dėl galimų konkurencijos teisės pažeidimų yra plataus masto.

4.2. Nutarime nurodoma, kad tyrimo metu apklausti tiriamų rinkų (baseinų valdymo ir sporto klubų valdymo) dalyviai UAB „Impuls LTU“, UAB „Infrastruktūra LT“, VšĮ „Plaukimas visiems“, VšĮ plaukimo mokykla „Nemunas“, VšĮ „Sveikame kūne sveika siela“ nurodė, kad būtų suinteresuoti dalyvauti konkurse dėl baseino valdymo paslaugų teikimo bei pajėgūs teikti atitinkamas paslaugas ir konkurencingos procedūros nevykdymas tokiu būdu diskriminavo minėtus subjektus.

Savivaldybė pažymi, jog Nutarime nėra pateiktas joks vertinimas, ar aukščiau nurodyti subjektai faktiškai būtų pajėgūs valdyti Baseiną – yra tik deklaratyviai nurodoma, kad išvardintos įstaigos ir bendrovės „būtų suinteresuotos dalyvauti konkurse dėl baseino valdymo ir priežiūros paslaugų teikimo bei pajėgios teikti atitinkamas paslaugas“. Nei vienas iš minėtų subjektų nepateikė Tarybai konkrečių įrodymų apie savo pajėgumus, patirtį ir pan., juolab, kad tokio dydžio baseinų su visa reikalinga infrastruktūra Vilniuje yra vos vienas (ir tai atidarytas tik 2018 m. pabaigoje). Atsižvelgiant į tai, nėra objektyvaus pagrindo konstatuoti, kad galimas Sprendimu padarytas pažeidimas yra plataus masto, dėl ko Taryba apskritai galėjo pradėti tyrimą Sprendimo atžvilgiu (tyrimas pradėtas dviejų subjektų – Viešojo ir privataus sektorių partnerystės asociacijos ir VšĮ „Plaukimas visiems“ – pareiškimų pagrindu, kiti minimi subjektai iki tyrimo nelaikė, kad Sprendimu buvo pažeistos kokios nors jų teisės ir (ar) interesai).

Be to, Taryba nevertino ir neturėjo duomenų apie tai, ar nors vienas iš minimų subjektų būtų ketinęs dalyvauti konkurencingoje procedūroje dėl Baseino valdymo, atsižvelgiant į tai, kad Baseine didžiąją dalį būtų teikiamos viešosios paslaugos (pvz., kaip yra šiuo metu, kai atlygintinų paslaugų teikimas sudaro tik apie 20 proc. baseino darbo laiko). Akivaizdu, kad toks ribojimas iš išorės pasitelktam paslaugų teikėjui būtų nenaudingas, o pelno ar didesnių pajamų būtų siekiama per didesnes paslaugų kainas, kas neatitiktų gyventojų interesų.

Atsakovė taip pat nurodo, jog ji, siekdama užtikrinti tinkamą ir efektyvų jai nuosavybės teise priklausančio turto valdymą bei viešųjų sporto paslaugų (nemokamos vaikų plaukimo pamokos ir kt.) prieinamumą visuomenei, nusprendė perduoti baseiną valdyti ir naudoti patikėjimo teise jos įsteigtai viešajai įstaigai, kuri vykdo Savivaldybei priskirtas funkcijas. Tokiu būdu buvo užtikrinta galimybė Savivaldybei kontroliuoti viešųjų paslaugų teikimo mechanizmą, kokybę ir tvarką. Konkurencijos tarybos Nutarime nėra nurodoma kokį viešąjį interesą šiame ginče gina pati Taryba – minėta, kad Tarybai nėra priskirta tirti konkrečių ūkio subjektų ar vartotojų skundų, siekiant apginti ir atkurti dėl nesąžiningos konkurencijos pažeistas jų teises (nors tai iš esmės ir yra daroma Nutarimu). Tuo tarpu Sprendimo priėmimo tikslai yra pakankamai aiškūs, kaip ir yra aiškus Sprendimo priėmimo teisinis pagrindas – Savivaldybė Sprendimu siekė ne pažeisti iš konkurencijos teisės kylančius įpareigojimus, kurie net nėra taikomi Įstaigos vykdomai veiklai, bet užtikrinti tinkamą viešųjų paslaugų teikimą visuomenei, pasinaudojant savo pačios administracinėmis ir techninėmis priemonėmis.

Dėl galimybės pasirinkti kitą Baseino valdymo ir viešųjų paslaugų teikimo modelį

5. Nutarime teigiama, jog šiuo atveju negali būti laikoma, jog Savivaldybė, priimdama Sprendimą, vykdė įstatymo pareigas (kas nebūtų laikoma LR KĮ 4 straipsnio pažeidimu), nes „Lietuvos Respublikos įstatymuose nėra įtvirtinta pareiga įgyvendinant savininko teise ir pareigas teikti privilegijas asmenims bei pavesti turto valdymą neorganizuojant konkurencingos procedūros“. Tokie Tarnybos argumentai, pareiškėjos vertinimu, yra nepagrįsti ir parodo nepagrįstą siekį bet kokiais būdais ir argumentais priversti Savivaldybę viešosios nuosavybės objektą perduoti naudoti privatiems subjektams.

5.1. Teisės aktai aiškiai reglamentuoja taisykles, kuriomis turi vadovautis Savivaldybė priimdama sprendimus dėl turto valdymo – LR valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas (toliau – ir VSTVDĮ) nustato principus (9 straipsnis), kuriais turi būti vadovaujamasi valdant savivaldybės turtą ir tam tikras sąlygas bei kriterijus perduodant turtą valdyti atskirais teisiniai pagrindais (12, 14 ir 15 straipsniai). VSTVDĮ nenumato pareigos Savivaldybei kiekvieną kartą sprendžiant dėl turo valdymo organizuoti konkurencingą procedūrą. Todėl Savivaldybė turi teisę laikydamasi VSTVDĮ reikalavimų perduoti turtą valdyti kitam asmeniui ir neorganizuojant konkurencingos procedūros.

Teiginys, jog joks teisės aktas nenumato Savivaldybės pareigos pavesti turto valdymą neorganizuojant konkurencingos procedūros, teisiškai yra visiškai nepagrįstas, nes tam, kad Savivaldybė galėtų be konkurencingos procedūros perduoti turtą valdyti kitam asmeniui neturi būti numatyta tokia jos pareiga, o pakanka to, kad įstatymai numatytų tokią jos teisę. Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo metu įstatymo leidėjas nėra priėmęs VSTVDĮ pakeitimų, kurie įtvirtintų Savivaldybės pareigą perduodant turtą valdyti kitam subjektui vertinti tokio sprendimo poveikį konkurencijai – be to, įstatymo pakeitime projekte yra kalbama apie poveikio konkurencijai įvertinimo būtinumą tik perduodant valstybės ir (ar) savivaldybės turtą pagal panaudą, bet ne patikėjimo teise. Bet kokiu atveju, tol kol jokie VSTVDĮ pakeitimai dėl Savivaldybės turto perdavimo patikėjimo teise reglamentavimo nėra priimti, Savivaldybė negali būti įpareigojama priimdama sprendimo dėl turto valdymo organizuoti konkurencingą procedūrą

5.2. Nutarime nepagrįstai teigiama, jog šiuo atveju egzistuoja kitos teisinės galimybės suteikti baseiną valdyti kitiems asmenims, nepažeidžiant konkurencijos taisyklių, pavyzdžiui, galimybė išnuomoti Baseiną Savivaldybės nustatyta tvarka arba pagal Lietuvos Respublikos koncesijų įstatymą pasirašant koncesijos sutartį. Šie pavyzdžiai yra tik teoriniai, Nutarime nėra analizuojama, ar nagrinėjamoje konkrečioje situacijoje egzistuoja teisinės galimybės jais pasinaudoti. Savivaldybė ne vieną kartą nurodė, jog šiuo atveju Baseinas buvo statomas ir šiuo metu naudojamas ne tam, kad iš jo veiklos būtų generuojamos pajamos Savivaldybei, o tam, kad juo pirmiausia būtų tenkinami viešieji poreikiai ir išspręstas viešųjų baseinų Vilniaus mieste trūkumas. Savivaldybė perduodama baseiną nesiekė įsigyti Baseino operatoriaus, t. y., subjekto, kuris atlygintinai eksploatuotų baseiną, paslaugų ir nesiekė gauti pajamų iš baseino nuomos. Šiuo atveju buvo siekiama panaudoti Baseiną visuomenei efektyviausiu (VSTVNDĮ 9 straipsnis) būdu, t. y., perduodant jį valdyti Savivaldybės įsteigtai, pelno nesiekiančiai įstaigai, kuri įgyvendintų Savivaldybės funkciją teikdama ir administruodama viešąsias paslaugas, tačiau kartu paliekant Savivaldybei galimybę kontroliuoti teikiamų viešųjų paslaugų kokybę, teikimo tvarką. Pabrėžtina, jog perkant baseino operatoriaus paslaugas iš išorės subjektų arba išnuomojus baseiną Savivaldybė negalėtų užtikrinti tokios pat viešųjų paslaugų teikimo kontrolės ir efektyvumo, nes pirmuoju atveju Savivaldybė turėtų mokėti už teikiamas paslaugas, o antruoju atveju turėtų itin ribotas galimybes kontroliuoti teikiamų paslaugų kokybę, tvarką ir įkainius, kas reiškia, kad nei vienu, nei kitu atveju nebūtų pasiektas pagrindinis naujo baseino statybos tikslas – sumažinti viešųjų baseinų trūkumą Vilniaus mieste ir užtikrinti jo prieinamumą miesto gyventojams, nepriklausomai nuo jų mokumo.

5.3. Nutarime yra paminėta, jog Savivaldybė turėjo galimybę perduoti baseiną valdyti kitam asmeniui pagal Lietuvos Respublikos koncesijų įstatymą, pažymima, kad būtent tokiu būdu nuspręsta įgyvendinti Daugiafunkcinio Lazdynų sveikatinimo centro įkūrimo projektą. Lietuvos Respublikos investicijų įstatymo 2 straipsnio 15 dalis apibrėžia, jog viešojo ir privataus sektorių partnerystė – valstybės arba savivaldybės institucijos ir privataus subjekto įstatymuose nustatyti bendradarbiavimo būdai, kuriais valstybės arba savivaldybės institucija perduoda jos funkcijoms priskirtą veiklą privačiam subjektui, o privatus subjektas investuoja į šią veiklą ir jai vykdyti reikalingą turtą, už tai gaudamas įstatymų nustatytą atlyginimą. Taigi vienas iš būtinųjų viešojo ir privataus sektoriaus partnerystės požymių yra poreikis privataus ūkio subjektui investuoti savo lėšas ir viešąją infrastruktūrą. Daugiafunkcinio Lazdynų sveikatinimo centro įkūrimo projekte yra numatyta privataus subjekto pareiga investuoti į statomą infrastruktūrą, tuo tarpu baseinas, esantis S. Nėries g. 45A, Vilniuje, buvo pastatytas tik iš Savivaldybės biudžeto lėšų. Nagrinėjamu atveju nėra poreikio investuoti privataus subjekto lėšas į baseiną, todėl nėra galimybės ir pareigos eksploatuoti baseiną viešojo ir privataus sektoriaus partnerystės būdais, t. y. Konkurencijos tarybos lyginamos situacijos nėra nei identiškos, nei panašios.

5.4. Atmestini ir Tarybos teiginiai, kad Savivaldybė, nenorėdama pažeisti LR KĮ 4 straipsnio reikalavimų, turėjo baseiną išnuomoti, o norėdama kontroliuoti teikiamų paslaugų kokybę – numatyti kontrolės mechanizmus nuomos sutartyje.

Toks Baseino disponavimo modelis kaip nuoma tikėtina nepadėtų pasiekti tikslų, dėl kurių baseinas apskritai buvo statomas. Jau ne kartą buvo minėta, kad baseinas buvo statomas su pagrindiniu tikslu yra užtikrinti vaikų galimybes nemokamai plaukti (teikiant ir kitas viešąsias paslaugas visuomenei), o ne papildomas pajamas Savivaldybei. Esant nuomos teisiniams santykiams Savivaldybė negalėtų visiškai kontroliuoti nuomininko, net jei ir nuomos sutartyje būtų numatyti kontrolės mechanizmai ir sankcijos. Savivaldybės praktikoje būta atvejų, kuomet nuomininkai ir/ar paslaugų teikėjai pasirenka piktybiškai nevykdyti sutarčių ir mokėti baudas, nes ekonomiškai jiems tas gali būti naudingiau. Tokiais atvejais kiltų klausimai dėl sutarčių nutraukimo, teisminių ginčų ir t. t., tačiau kas svarbiausia - viešų baseinų poreikis - nebūtų patenkintas ir konkurencinga procedūra, kurią vis akcentuoja Konkurencijos taryba, tik galėtų sudaryti prielaidas viešojo intereso pažeidimui.

Dėl Savivaldybei paskirtos baudos dydžio pagrįstumo

6. Nutarimu Savivaldybei buvo paskirta 31 500 Eur bauda už tariamą LR KĮ 4 straipsnio pažeidimą. Nors Nutarime nurodoma, kad baudos dydis buvo nustatytas atsižvelgiant į LR KĮ reikalavimus, taip pat vadovaujantis Baudų, skiriamų už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus, dydžio nustatymo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Vyriausybės 2012 m. sausio 18 d. nutarimu Nr. 64 (toliau – ir Aprašas), tačiau, įvertinus Nutarimo 8 dalyje pateiktą paskirtos baudos dydžio motyvaciją, matyti, kad bauda buvo skaičiuojama ne pagal teisės aktų reikalavimus. Prašyme pažymima, jog Tarybos diskrecija skiriant sankcijas nėra neribota. Taryba jai suteiktus baudų ir kitų sankcijų skyrimo įgaliojimus privalo įgyvendinti vadovaudamasi bendraisiais teisės, be kita ko, konstituciniais principais ir teisės taikymo reikalavimais. Realizuojant šią diskreciją, neturi būti paneigiami esminiai teisinės valstybės, valdžios įstaigų tarnavimo žmonėms, gero administravimo, atsakingo valdymo reikalavimai. Nepakanka nurodyti galutinio baudos dydžio ir jį pagrindžiančių aplinkybių (į ką atsižvelgta nustatant pažeidimo pavojingumą, trukmę, atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes). Taryba šiuo atveju turėtų ne tik tiksliai laikytis Vyriausybės nutarimu patvirtintų baudų už Konkurencijos įstatymo pažeidimus skyrimo taisyklių, bet visa tai išdėstyti ir pačiame nutarime, kuriuo asmeniui paskiriama konkreti bauda.

6.1. Paisant pirmiau minėtų principų, Tarybos nutarime turi būti pagrindžiamas ne tik baudos dydis, bet ir atskiri pažeidimo elementai. Pavyzdžiui, Taryba turi pagrįsti, kodėl padarytas pažeidimas laikytinas pavojingu, kodėl nustatyta būtent tokia pažeidimo trukmė. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad baudos dydis turi būti pagrindžiamas, išsamiai argumentuotas ir nuoseklus. Be to, kaip nurodyta Konkurencijos įstatyme bei akcentuojama administracinėje jurisprudencijoje, Taryba skiria sankcijas vadovaudamasi objektyvumo ir proporcingumo principais.

6.2. Pagal Aprašo 23 punktą, pirmiausia yra nustatomas bazinis baudos dydis pagal Aprašo 24 punktą reikalavimus, kuris vėliau yra tikslinamas (mažinamas arba didinamas) atsižvelgiant į sunkinančias ar lengvinančias aplinkybes. Nutarime yra teisingai nurodoma, kad maksimalus skirtinos baudos dydis yra 60 000 Eur (pagal LR KĮ 36 straipsnio 7 dalį, Aprašo 24.1 punktą), tačiau Taryba netinkamai taikė Aprašo 24.2 punkto ir 24.3 punkto reikalavimus, skaičiuodama bazinį galimos baudos dydį.

Pagal Aprašo 24.2 punktą, pradinis nuo pažeidimo pavojingumo priklausantis baudos yra dydis yra 30 000 Eur, kuris yra didinamas/mažinimas pagal konkrečiais šiame punkte nurodytas aplinkybes. Nors pati Taryba Nutarime nurodo, kad pažeidimo geografinis plotas Lietuvos mastu yra nedidelis (t. y. apėmė tik vieno miesto teritoriją), pradinis bazinis galimos baudos dydis nebuvo sumažintas – kodėl, Konkurencijos tarybos Nutarime nėra nurodyta.

Nutarime LR KĮ 4 straipsnio galimo pažeidimo pavojingumas motyvuojamas tuo, kad Sprendimu be konkurencingos procedūros buvo suteikta teisė Savivaldybės valdomai Įstaigai teisė teikti baseino valdymo ir sporto klubo valdymo paslaugas ilgam laikotarpiui – 20 metų. Kaip šis terminas koreliuoja su pažeidimo pavojingumu Nutarime paaiškinta nėra, juolab, minėtos paslaugos, pagal byloje esančius duomenis, yra teikiamos tik nuo 2018 m. gruodžio mėn. pabaigos, kai baseinas perdavimo-priėmimo aktu buvo perduotas Įstaigai, o pats baseinas atidarytas visuomenei, t. y. jokia ilgalaikė žala konkurencingai rinkai net hipotetiškai negalėjo būti padaryta (ir nebus padaryta net ir įskaičiuojant teisminio bylinėjimosi laiką, jeigu Nutarimas bus paliktas galioti) vien remiantis teoriniu Sprendime nurodytu terminu, kuriam baseinas buvo perduotas Įstaigai valdyti patikėjimo teise.

6.3. Nutarime nebuvo taip pat vertintos ir kitos aplinkybės, turinčios reikšmę galimos baudos dydžiui paskaičiuoti. Pavyzdžiui, Savivaldybė iki šiol niekada nebuvo bausta už LR KĮ 4 straipsnio tariamą pažeidimą už tai, kad priimdama sprendimus dėl sau nuosavybės teise priklausančio turto perdavimo savo įsteigtai viešajai įstaigai viešosioms paslaugoms teikti vadovavosi VSĮ 9 straipsnio 2 dalyje numatyta išimtimi, t. y. pažeidimas yra vienkartinis ir galimai nulemtas ne itin aiškaus teisinio reglamentavimo ir LR KĮ bei VSĮ nuostatų nesuderinamumo.

Taryba taip pat nevertino, kad baseinas komercinei veiklai yra naudojamas tik 20 proc. savo darbo laiko, kas, manytina, turi įtakos baudos diferencijavimui – Savivaldybė Sprendimą, pirmiausia, priėmė turėdama aiškų tikslą užtikrinti viešųjų paslaugų teikimą ir kontrolę, o tai savaime lemia mažesnį pavojingumo laipsnį, net jeigu Savivaldybė ir būtų pripažinta padariusi LR KĮ 4 straipsnio pažeidimą.

6.4. Netinkamai buvo taikomas ir Aprašo 24.3 papunktis, numatantis, kad „apskaičiuojamas nuo pažeidimo trukmės priklausantis baudos dydis. Jeigu pažeidimas truko metus ir ilgiau, nuo pažeidimo trukmės priklausantis baudos dydis sudaro 5 procentus Aprašo 24.2 papunktyje nustatyta tvarka apskaičiuoto nuo pažeidimo pavojingumo priklausančio baudos dydžio už kiekvienus pažeidimo metus. Jeigu pažeidimas truko atitinkamą metų skaičių ir dar papildomai pusės metų laikotarpį, už pusės metų laikotarpį papildomai pridedama 2,5 procento nuo pažeidimo pavojingumo priklausančio baudos dydžio. Jeigu pažeidimas truko pusę metų, nuo pažeidimo trukmės priklausantis baudos dydis neskaičiuojamas. Trumpesnis už 6 mėnesius laikotarpis laikomas puse metų, o ilgesnis už 6 mėnesius, bet trumpesnis už metus laikotarpis laikomas metais”.

6.5. Nutarime nepagrįstai nurodoma, kad pažeidimas truko ilgiau nei 6 mėn. (dėl ko taikytas 5 proc. dydis), kadangi, Tarybos teigimu, jau priėmus Sprendimą buvo aiškiai išreikšta Savivaldybės valia atiduoti baseiną valdyti ir naudoti savo valdomai Įstaigai, o ne privatiems ūkio subjektams, kurie nuo Sprendimo priėmimo momento nebeteko galimybės pretenduoti į baseino valdymą.

Sprendimo priėmimas savaime nesudarė galimybių Įstaigai naudotis baseino infrastruktūra. Patikėjimo teisė atsirado nuo baseino perdavimo Įstaigai dienos, t. y. nuo 2018 m. gruodžio 20 d., trumpiau negu prieš 6 mėnesius (pats tyrimas dėl Sprendimo pradėtas dar 2018 m. rugsėjo 26 d. Tarybos nutarimu Nr. 1S-138 (2018), o Pranešimas surašytas 2019 m. vasario 19 d.). Šiuo atveju jokia ūkinė veikla, net jeigu ji būtų taip traktuojama pagal LR KĮ 4 straipsnį, priėmus Sprendimą, vykdoma nebuvo iki pat baseino perdavimo Įstaigai (kas yra logiška, kad Įstaiga negalėjo teikti Konkurencijos tarybos nurodomų paslaugų, patenkančių į ūkinės veiklos apibrėžtį, neturėdama tam reikalingos infrastruktūros) – teoriškai, Sprendimas galėjo būti ir neįvykdytas (o ir buvo neįvykdytas iki pat 2018 m. gruodžio 20 d.), ir tai niekaip nebūtų lėmę nevienodų sąlygų rinkoje taikymą ar kokius nors subjektų diskriminavimą, kadangi baseine apskritai nebūtų (nebuvo) vykdoma jokia veikla. Įvertinus tokias aplinkybes, manome, kad pradinis bazinis baudos dydis neturėtų būti tikslinamas atsižvelgiant į pažeidimo trukmę.

6.6. Nutarime taip pat nebuvo įvertintos atsakomybę lengvinančios aplinkybės pagal Aprašo 17 ir 25 punktus, LR KĮ 37 straipsnio 2 dalies reikalavimus.

Šiuo atveju buvo svarbu įvertinti tai, jog Savivaldybė, perduodama baseiną Įstaigai valdyti patikėjimo teise, vykdė VSĮ ir VITVNDĮ nuostatas. Tuo atveju, jeigu bus pripažinta, kad Savivaldybė tokiu būdu pavedė savo įstaigai vykdyti ūkinę veiklą ir tuo pažeidė iš konkurencijos teisės kylančius apribojimus, turi būti įvertinama tai, jog toks veiksmas yra nulemtas galimai neaiškaus teisinio reglamentavimo, nustatyto LR vietos savivaldos įstatymo 9 ir 9¹ straipsniuose. Teisinėje bendruomenėje yra pripažįstama ir pati Taryba yra nurodžiusi, jog iš galiojančio reguliavimo „yra neįmanoma vienareikšmiškai atriboti, kad tam tikra veikla yra laikytina ūkine veikla, o kita – ne <...> ir kada dėl tokios veiklos pripažinimo ūkine ir jos galimo konkurencijos ribojimo savivaldybė turėtų pareigą kreiptis į Konkurencijos tarybą leidimo ją vykdyti“. Todėl ir šiuo atveju Savivaldybė visiškai sąžiningai ir pagrįstai galėjo spręsti, kad Sprendimu nėra pavedama vykdyti ūkinę veiklą ir, kad toks Sprendimas negali riboti konkurencijos. Šiuo atveju Savivaldybės veiksmuose nėra nei tyčios, nei nesąžiningumo. Toks galimai neaiškus teisinis reglamentavimas, lėmęs Sprendimo priėmimą, turėtų būti traktuojamas kaip nulemtas valdžios institucijų, t. y. įstatymo leidėjo, veiksmų ir laikomas atsakomybę lengvinančia aplinkybe

6.7. Pagal Aprašo 17 punktą, esant atsakomybę lengvinančiai aplinkybei, baudos dydis gali būti sumažintas iki 50 proc., tačiau Nutarime tik deklaratyviai nurodoma, kad „lengvinančių aplinkybių nenustatyta“, t. y. iš Nutarimo turinio matyti, kad Taryba net nevertino galimybės taikyti atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Tarybos sprendimą skirti baudą reikia vertinti, atsižvelgiant ne vien tik į motyvus, išdėstytus nutarimo dalyje dėl baudos skyrimo, tačiau ir į tuos argumentus, kurie nurodyti vertinant padarytus pažeidimus, kadangi jie atspindi, kaip tie pažeidimai buvo padaryti bei suteikia pagrindą Tarybai spręsti dėl pasirinktino konkretaus baudos dydžio.

Teismas, vertindamas Tarybos paskirtas baudas, turi tam tikrą vertinimo teisę ir gali savo nuožiūra atsižvelgti ir į kitas nei Tarybos nurodytas aplinkybes. LVAT ne viename procesiniame sprendime yra sumažinęs ginčytais Konkurencijos tarybos nutarimais ūkio subjektams paskirtas baudas ne tik dėl netinkamo baudos dydį apibūdinančių kriterijų (pažeidimo trukmės, pajamų, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių) taikymo, bet ir dėl kitų aplinkybių. Pareiškėjos vertinimu, nurodytos aplinkybės patvirtina, kad paskirtam baudos dydžiui trūksta motyvacijos, o Taryba, apskaičiuodama baudos dydį, veikė atsainiai ir nevykdydama savo pareigos tinkamai pagrįsti tiek patį baudos dydį, tiek atskirus pažeidimo elementus.

 

II

 

Atsakovė Taryba atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Savivaldybės kontroliuojamam ūkio subjektui pavestos veiklos dalis laikytina ūkine veikla

1.  Aiškinant ūkinės veiklos sąvoką, apibrėžtą KĮ, vadovaujamasi ne VSĮ nuostatomis, o Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktika, kurioje taip pat aptariama ūkinės veiklos samprata. ESTT praktikoje ūkine veikla laikoma bet kokia veikla, kurios metu konkrečioje rinkoje siūlomos prekės ir paslaugos, o ūkio subjektu laikomas bet kokio juridinio statuso ir bet kokiu būdu finansuojamas subjektas, vykdantis ūkinę veiklą, nepriklausomai nuo to, ar jis siekia pelno. Subjektas, kuris vykdo tiek ūkinę, tiek neūkinę veiklą, laikomas ūkio subjektu ta apimtimi, kiek jis vykdo ūkinę veiklą.

1.1. Nutarime konstatuota, kad Savivaldybė pavedė savo valdomam ūkio subjektui valdyti ir naudoti Baseino infrastruktūrą. Infrastruktūros valdymas tais atvejais, kai ji yra naudojama ūkinei veiklai vykdyti, laikytinas ūkine veikla. Pavedimas valdyti Baseiną apima ir teikimą paslaugų, numatytų Savivaldybės tarybos 2018 m. gegužės 9 d. sprendime Nr. 1536 „Fabijoniškių baseine teikiamų paslaugų įkainių sąrašas“ (toliau – ir Įkainių sąrašas). Įkainių sąraše išdėstytos paslaugos, kurios teikiamos Baseine: treniruoklių salės, pirčių, nardymo, suaugusiųjų plaukimo paslaugos ir kt. Taip pat nurodyti šių paslaugų įkainiai. Šios paslaugos laikytinos ūkine veikla, to neginčija ir Savivaldybė. Atitinkamai, ūkine veikla laikytinas ir Baseino infrastruktūros valdymas. Šias išvadas patvirtina ir pačios Savivaldybės bei Baseino tinklalapiuose paskelbta informacija: „<...> o likęs laisvas laikas bus skirtas komercinei veiklai. Fabijoniškių baseinas išsilaikys iš komercinės veiklos, nebus dotuojamas iš miesto biudžeto lėšų.“

1.2. Argumentas, kad naudojantis Baseino infrastruktūra kartu vykdoma ir neūkinė veikla, nepaneigia kitų ūkinių veiklų vykdymo fakto. Nors valstybinis švietimas, organizuojamas pagal nacionalinę švietimo sistemą, kurią finansuoja ir prižiūri valstybė, gali būti laikomas neekonomine veikla, Savivaldybė nepagrindė, kad kitos Baseine vykdomos veiklos, gali būti laikomos neūkinėmis veiklomis. KĮ 4 straipsnio požiūriu, ūkio subjekto privilegijavimas gali būti konstatuojamas ta apimtimi, kiek privilegijuojamas subjektas vykdo ūkinę veiklą, nepriklausomai nuo neūkinės veiklos vykdymo.

Savivaldybė nurodo, kad buvo pateikti duomenys, jog faktiškai Baseino komercijai skirtas laikas sudaro tik apie 20 procentų Baseino darbo laiko. Savivaldybė turi omenyje plaukimo takelių užimtumą, tačiau nekalba apie kitų Baseine vykdomų veiklų pobūdį, t. y. net neįrodinėja, kad kitos veiklos (tokios kaip pirties paslaugos, treniruoklių salės paslaugos, trenerių paslaugos ir kt.) yra neūkinės. Taryba nustatė, kad pagal skelbiamą Baseino treniruočių tvarkaraštyje nurodytų plaukimo takelių užimtumą, Baseino takelių užimtumas ir naudojimas neūkinei veiklai per dieną sudaro mažiau nei 50 procentų. Net jeigu Savivaldybės skaičiavimai būtų teisingi, tai niekaip nepaneigtų Nutarimo pagrįstumo, nes bet kuriuo atveju, ir pati Savivaldybė pripažįsta, kad dalis Baseine vykdomos veiklos yra ūkinė veikla. Viešojo administravimo subjektas be konkurencingos procedūros savo valdomam ūkio subjektui negali pavesti vykdyti ūkinės veiklos, net jei tas subjektas kartu vykdo ir neūkinę veiklą. Tai, kad tam tikros paslaugos yra viešosios, nėra lemiamas veiksnys apsprendžiantis, ar veikla yra ūkinė, ar neūkinė KĮ prasme.

1.3. Argumentas, kad KĮ įstatyme įtvirtinta ūkinės veiklos sąvoka turi būti aiškinama atsižvelgiant į VSĮ nuostatas, taip pat nepagrįstas. Nutarimu konstatuotas būtent KĮ 4 straipsnio pažeidimas, todėl turi būti taikoma ūkinės veiklos sąvoka, kuri įtvirtinta KĮ. Minėtame įstatyme įtvirtinta ūkio subjekto sąvoka yra aiški ir nedviprasmiška. Tuo tarpu VSĮ 9 straipsnio 2 dalyje tik nurodoma, kas nėra ūkinė veikla, kuomet kalbama apie kreipimąsi dėl Tarybos sutikimo, savivaldybei norint vykdyti naują ūkinę veiklą pagal VSĮ. Pagal VSĮ, jeigu veikla papildo viešąją paslaugą, tada netaikomi 9¹ straipsnyje nustatyti apribojimai ir nereikia gauti Tarybos sutikimo. Tačiau nei minėtoje VSĮ nuostatoje, nei jos aiškinamajame rašte nenurodyta, kad ši sąvoka numato išimtį KĮ taikymo kontekste. Atitinkamai Savivaldybės pateiktas aiškinimas dėl tam tikrų paslaugų nelaikymo ūkine veikla visiškai nesusijęs su Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio taikymu, bet skirtas taikyti VSĮ 9 ir 9¹ straipsniams.

Net ir vertinant Savivaldybės veiksmus pagal VSĮ 9 straipsnio 2 dalies išlygą dėl ūkinės veiklos, baseino ir sporto klubų veikla negali būti laikoma tik papildanti veikla ir tokia, kurios negalima teikti atskirai nuo plaukimo takelių suteikimo moksleiviams. Tokios ūkinės veiklos kaip pirties paslaugos, treniruoklių salės paslaugos, baseino paslaugos suaugusiesiems, norintiems išmokti plaukti, nardymas gali būti teikiamos atskirai nuo plaukimo takelių suteikimo moksleiviams. Tam, kad būtų teikiamos plaukimo paslaugos takeliuose, rezervuotuose moksleiviams, nėra būtinybės Savivaldybei užsiimti treniruoklių salės teikimo ar kitomis paslaugomis.

1.4. Pareiškėjos vertinimu, VSĮ numato išimtį, kai viešosios paslaugos teikėjo vykdoma veikla nėra laikoma ūkine veikla ir dėl to netaikomi KĮ numatyti ribojimai. Tokią išimtį, Savivaldybės teigimu, numato ir Konkurencijos įstatymo 2 straipsnio 1 dalis. Šis Savivaldybės argumentas yra nepagrįstas. VSĮ 9 straipsnio 2 dalies paskirtis – apibrėžti, kai turi būti kreipiamasi į Tarybą dėl jos sutikimo, norint vykdyti naują ūkinę veiklą. Ši nuostata nenustato, kada viešųjų paslaugų teikėjams nėra taikomas KĮ 4 straipsnis. KĮ 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta bendro pobūdžio nuostata: šiuo įstatymu draudžiama ūkio subjektams atlikti veiksmus, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, nesvarbu, kokio pobūdžio jų ūkinė veikla, išskyrus atvejus, kai šiame įstatyme ar kituose įstatymuose, skirtuose atskiroms ūkinės veiklos sritims, numatomos išimtys. Atsakovė pažymi, jog VSĮ nėra skirtas kokiai nors atskirai ūkinės veiklos sričiai (VSĮ 2 straipsnis). Be to, VSĮ 9 ir 9¹ straipsniuose nėra numatyta išimtis dėl KĮ 4 straipsnio taikymo, ką patvirtina ir VSĮ projekto aiškinamasis raštas.

1.5. Atsakovė atsiliepime nurodo, jog tai, kad Įstaiga sudaro naudojimosi Baseino takeliais tvarkaraščius, organizuoja sporto renginius ir panašiai, nekeičia situacijos vertinimo KĮ 4 straipsnio kontekste. Atliktas tyrimas parodė, kad Savivaldybės valdomas ūkio subjektas vykdo ūkinę veiklą. Atitinkamai nėra būtinybės vertinti, kokias papildomas veiklas jis vykdys.

Savivaldybė, pavesdama teikti baseino ir sporto klubo valdymo paslaugas, privilegijavo savo įmonę ir diskriminavo ūkio subjektus veikiančius atitinkamoje rinkoje, dėl ko atsirado ar galėjo atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų

2. Savivaldybė klaidingai nurodo, kad Taryba neturėjo teisės atlikti tyrimo pagal Viešojo ir privataus sektorių partnerystės asociacijos ir viešosios įstaigos „Plaukimas visiems“ skundus. KĮ 23 straipsnyje nurodyta, kad Konkurencijos taryba turi teisę pradėti tyrimą tiek esant skundui, tiek ir jo nesant (savo iniciatyva). Kad Taryba pradėtų tyrimą pagal KĮ 4 straipsnį, neturi būti kilęs socialinis konfliktas. Savivaldybė netinkamai pasirėmė LVAT sprendimu, kuris yra dėl tyrimo pagal KĮ 15 straipsnį. KĮ įstatymo 15 ir 16 straipsniai, esantys įstatymo III skyriuje, skirti nesąžiningos konkurencijos veiksmų draudimams. Teisėms, atsirandančioms iš KĮ 15 straipsnio, ginti numatyta atskira tyrimo pradėjimo tvarka. Pagal Konkurencijos įstatymo 16 straipsnį ūkio subjektai dėl nesąžiningų konkurencijos veiksmų, išvardintų KĮ 15 straipsnyje, turi kreiptis į teismą patys, o Taryba atlieka tyrimą tik tuo atveju, jeigu šie veiksmai pažeidžia daugelio ūkio subjektų ar vartotojų interesus. Tačiau minėti pareiškėjai kreipėsi į Tarybą ir tyrimas buvo pradėtas ne dėl KĮ 15 straipsnio pažeidimo, o dėl Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimo. Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio požiūriu nėra sąlygos, kad Taryba atitinkamus pažeidimus tiria tik esant daugelio ūkio subjektų ar vartotojų interesų pažeidimui.

2.1. Pareiškėjos teigimu, nei vienas iš Nutarime nurodytų atitinkamos rinkos dalyvių nepateikė Tarybai įrodymų apie savo pajėgumus, patirtį ir atsakovė nevertino, ar faktiškai tie ūkio subjektai būtų pajėgūs valdyti Baseiną. Atsakovė pažymi, jog vertinant, ar buvo ūkio subjektų privilegijavimas ar diskriminavimas bei skirtingų konkurencijos sąlygų sudarymas, nėra būtina įrodyti konkrečius konkurencijos sąlygų skirtumus, o pakanka nustatyti prielaidas tokiems skirtumams atsirasti. Taryba nustatė, kad buvo ūkio subjektų, galėjusių ir norėjusių teikti tokias paslaugas, kurių teikimas buvo pavestas Įstaigai. Akivaizdu, kad tik suorganizavusi konkurencingą procedūrą Savivaldybė galėtų sužinoti, ar minėti ūkio subjektai realiai dalyvautų konkurencingoje procedūroje dėl minėtų paslaugų teikimo. Tai, kad kiti ūkio subjektai buvo suinteresuoti atitinkamų paslaugų teikimu, patvirtina ir du pareiškimai, pateikti Tarybai, kurių pagrindu ir buvo atliktas tyrimas.

Savivaldybė, be konkurenciją užtikrinančios procedūros priimdama Sprendimą ir tokiu būdu Įstaigai suteikdama teisę teikti baseinų valdymo paslaugas ir sporto klubų valdymo paslaugas (kiek šios paslaugos yra ūkinė veikla), privilegijavo Įstaigą kitų potencialių šių paslaugų teikėjų atžvilgiu. Dėl tokio Savivaldybės Sprendimo buvo sudarytos iš esmės skirtingos konkurencijos sąlygos esamiems bei potencialiems konkurentams, o Įstaiga buvo privilegijuota, nes be konkurencingos procedūros įgijo teises veikti atitinkamoje rinkoje, nepatirdama konkurencinio spaudimo iš kitų ūkio subjektų.

2.2. Taryba akcentuoja, jog tai, kad dalis teikiamų paslaugų laikytinos neūkinėmis, nepanaikina Savivaldybės pareigos užtikrinti sąžiningą konkurenciją ūkinės veiklos atžvilgiu. Todėl, arba Savivaldybė turėjo atskirti ūkinę ir neūkinę veiklas, savo valdomai įmonei pavesdama teikti tik neformaliojo švietimo paslaugas, arba, jas teikiant kartu, paslaugos teikėjas turėjo būti parinktas konkurencingos procedūros būdu. Savivaldybė numatė, jog nepelningų paslaugų teikimas bus finansuojamas iš pajamų, gautų teikiant pelningas paslaugas (taikomas kryžminis subsidijavimas). Taigi, taikant tokį finansavimo modelį, paslaugų teikimu galėjo būti suinteresuoti ir kiti ūkio subjektai, tikėdamiesi, kad kryžminio subsidijavimo būdu padengus nepelningų paslaugų teikimą, tam tikra suma liks pačiam ūkio subjektui. Tačiau konkurencija galėjo sukurti papildomos naudos dėl to, kad, pavyzdžiui, ūkio subjektai patirdami konkurencinį spaudimą būtų skatinami veikti kuo efektyviau ir ne tik nereikalautų papildomo dotavimo, bet galbūt pasiūlytų mokėti Savivaldybei tam tikrą mokestį už gautos infrastruktūros eksploatavimą arba pasiūlytų žemesnes paslaugų kainas galutiniams vartotojams (Baseino lankytojams).

Nutarime pagrįstai konstatuota, kad skirtingos konkurencijos sąlygos nėra lemtos Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimų vykdymo

3. LVAT praktikoje išaiškinta, jog KĮ 4 straipsnio 2 dalies sąlyga (išimtis), kuomet viešojo administravimo subjektų veiksmai nelaikomi KĮ 4 straipsnio reikalavimų pažeidimu – „skirtingos konkurencijos sąlygos nėra lemtos Lietuvos Respublikos reikalavimų“, – „turėtų būti aiškinama kaip nurodanti atvejus, kuomet viešojo administravimo subjektas neturi diskrecijos pasirinkti tam tikrą elgesio modelį, o priimdamas konkretų sprendimą (aktą) paprasčiausiai vykdo iš įstatymo kylantį imperatyvų reikalavimą“. Šiuo atveju Savivaldybė neįrodė, jog priimdama Sprendimą, ji neturėjo kito pasirinkimo ir vykdė konkrečiame Lietuvos Respublikos įstatyme pakankamai aiškiai įtvirtintą reikalavimą (įpareigojimą) pavesti baseino valdymo ir sporto klubo valdymo paslaugų teikimą be konkurencingos procedūros ar kitais būdais sudaryti skirtingas konkurencijos sąlygas atitinkamoje rinkoje veikiantiems ar galintiems veikti ūkio subjektams.

3.1. Dėl Savivaldybės argumento, kad VSTVDĮ nenumato pareigos Savivaldybei organizuoti konkurencingos procedūros – pagal LVAT išaiškinimą, taikant KĮ 4 straipsnio 2 dalies nuostatos išimtį (skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant įstatymų reikalavimus) negalima sutapatinti Savivaldybės teisės įgyvendinimo ir reikalavimo (įpareigojimo) vykdymo Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies prasme. Šį LVAT išaiškinimą galima pritaikyti ir atvejui, kai kalbama apie VSTVDĮ numatytą Savivaldybės teisę perduoti turtą valdyti patikėjimo teise. KĮ nustatė šios galimybės (teisės) įgyvendinimo sąlygas. Savivaldybė privalėjo paisyti šių sąlygų savo veikloje ir elgtis taip, kad įgyvendindama šią galimybę, priimdama su tuo susijusius sprendimus, neteiktų privilegijų ir (arba) nediskriminuotų atskirų ūkio subjektų ar jų grupių, dėl ko atsirastų ar galėtų atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams.

3.2. Atsakovė nesutinka su pareiškėjos argumentu, jog Baseinas buvo statomas ir naudojamas ne tam, kad iš jo veiklos būtų generuojamos pajamos Savivaldybei, o tam, kad pirmiausia būtų tenkinami viešieji poreikiai ir išspręstas viešųjų baseinų Vilniaus mieste trūkumas. Savivaldybė teigė, kad perduodama Baseiną nesiekė įsigyti Baseino operatoriaus (subjekto, kuris atlygintinai eksploatuotų Baseiną) ir nesiekė gauti pajamų iš nuomos. Atsakovės teigimu, baseino valdymo ir sporto klubo valdymo paslaugų didelė dalis yra ūkinė veikla. Todėl Savivaldybė turi pareigą užtikrinti, kad organizuojant tokią veiklą nebūtų diskriminuojami kiti ūkio subjektai ir nebūtų iškraipoma konkurencija. Pati Savivaldybė pripažįsta, kad Baseinas „išsilaikys iš komercinės veiklos“, internetiniuose tinklalapiuose skelbė, kad paskirtas Baseino operatorius. Savivaldybė siekė pavesti ūkinės veiklos vykdymą, todėl ji privalėjo organizuoti konkurencingą procedūrą. Pareiškėjos argumentai, kad ji negalėtų užtikrinti viešųjų paslaugų teikimo kontrolės ir efektyvumo, jeigu pirktų Baseino operatoriaus paslaugas pagal konkurencingą procedūrą, yra tik teorinės ir nepagrįstos prielaidos. Paslaugų teikimo kokybę ir teikimo tvarką galima kontroliuoti sutarčių pagalba ar kitais būdais ir tai yra netinkama priežastis nevykdyti konkurencingos procedūros. VSTVDĮ 15 straipsnis numato savivaldybėms galimybę turtą išnuomoti. Lietuvos Respublikos koncesijų įstatymas numato savivaldybėms galimybę perduoti savo turtą ir suteikti galimybę juo naudotis teikiant paslaugas ar atliekant tam tikrus darbus. Taigi Savivaldybė turėjo galimybę rinktis, kaip pasielgti su savo turtu, nepažeidžiant Konkurencijos įstatymo reikalavimų.

3.3. Savivaldybė pažymėjo, kad Nutarime nepagrįstai sulyginta Baseino perdavimo valdyti Įstaigai situacija su „Daugiafunkcinio Lazdynų sveikatinimo centro“ įkūrimo projektu pagal Lietuvos Respublikos koncesijų įstatymą. Savivaldybė nurodo, kad Lazdynų sveikatinimo centro įkūrimo projekte yra numatyta privataus subjekto pareiga investuoti į statomą infrastruktūrą, tuo tarpu Baseinas buvo pastatytas tik iš Savivaldybės biudžeto lėšų.                    Savivaldybės argumentas atmestinas. Atsakovė pirmiausiai pažymi, jog Nutarime Daugiafunkcinio Lazdynų sveikatinimo centras paminėtas kaip pavyzdys, įrodantis, kad yra įmanomas analogiško didelio objekto valdymo perdavimas konkurencingos procedūros būdu. Nurodo, jog pagal Koncesijų įstatymą galima paslaugų koncesija, kuri užtikrintų viešojo ir privataus sektoriaus partnerystę, nepažeidžiant konkurencijos. Pagal paslaugų koncesiją galima perduoti valdyti jau pastatytą Savivaldybės Baseiną ir perdavus jį tinkamai kontroliuoti paslaugų teikimą, neribojant konkurencijos. Koncesijų įstatymo 15 straipsnyje numatyta galimybė nustatyti įvairias teikiamų paslaugų savybes techninėje specifikacijoje, taip pat pasirašoma koncesijos sutartis. Tokiomis priemonėmis Savivaldybė galėtų kontroliuoti teikiamų paslaugų kokybę Baseine.

3.4. Savivaldybė taip pat nurodo, kad Baseino nuoma nepadėtų pasiekti tikslų, dėl kurių jis buvo statomas, kad Savivaldybė negalėtų kontroliuoti nuomininko net jei ir nuomos sutartyje būtų numatyti kontrolės mechanizmai bei sankcijos. Savivaldybė nurodė, kad nuomininkas galėtų piktybiškai nevykdyti sutarties ir mokėti baudas, kiltų ginčai dėl sutarčių nutraukimo, teisminiai ginčai, todėl konkurencinga procedūra galėtų sudaryti prielaidas viešojo intereso pažeidimui.

Tai tik teoriniai ir nepagrįsti pasvarstymai, kas galėtų įvykti ateityje, kaip nebūtų pasiekti Savivaldybės tikslai, jeigu būtų įvykdyta konkurencinga procedūra. Yra tikimybė, kad ir Įstaiga galėtų neteikti tinkamos kokybės paslaugos ateityje, ar teikiama paslauga galutiniam vartotojui būtų brangesnė nei ta, kuri būtų teikiama ūkio subjekto, laimėjusio konkursą, kad neefektyviai būtų valdoma Baseino infrastruktūra. Paprastai konkurencingos procedūros būdu galima atrinkti geriausias sąlygas ir geriausią paslaugų kainą pasiūliusį ūkio subjektą. Bet kuriuo atveju minėtas Savivaldybės argumentas nereikšmingas, nes šiuo metu galiojančiame KĮ 4 straipsnyje numatyta, kad Savivaldybė turi pareigą užtikrinti, jog jos sprendimai nediskriminuos ar neprivilegijuos ūkio subjektų, kas iš esmės reiškia, kad turėjo būti organizuojama konkurencinga procedūra Baseino valdymo ir sporto klubo valdymo paslaugoms teikti. O Savivaldybė neįrodė, jog priimdama Sprendimą, vykdė konkrečiame Lietuvos Respublikos įstatyme pakankamai aiškiai įtvirtintą reikalavimą (įpareigojimą) pavesti baseino valdymo ir sporto klubo valdymo paslaugų teikimą ir be konkurencingos procedūros ar kitais būdais sudaryti skirtingas konkurencijos sąlygas atitinkamoje rinkoje veikiantiems ar galintiems veikti ūkio subjektams.

3.5. Savivaldybės minimas poveikio konkurencijai vertinimas, numatytas VSTVDĮ pakeitimo projekte, taip pat niekaip nepaneigia Nutarimo pagrįstumo ir teisėtumo. Kaip minėta, Savivaldybei kyla pareiga iš KĮ, priimant Sprendimą elgtis taip, kad Sprendimas nesuteiktų privilegijų ar nediskriminuotų atskirų ūkio subjektų ir nesudarytų skirtingų konkurencijos sąlygų rinkoje.

3.6. Savivaldybė nurodo, kad teismų praktika ir įstatymai suteikia teisę savivaldybėms įgyvendinti su viešuoju interesu susijusias užduotis (teikti viešąsias paslaugas) savo pačių administracinėmis, techninėmis ir kitomis priemonėmis ir neįpareigojama naudotis išorinių įmonių paslaugomis. Savivaldybė teigia, kad šiuo atveju ji ir pasinaudojo savo turimomis priemonėmis ir tai negali būti laikoma konkurencijos pažeidimu. Savivaldybė pažymėjo, kad Vietos savivaldos įstatymo 9 straipsnio pakeitimas, numatant, kokia veikla nėra ūkinė veikla, buvo padarytas pagal Europos Sąjungos praktiką, siekiant sumažinti biurokratinę naštą savivaldybėms, suteikiant joms galimybę naudoti savo pačių turimas priemones.

Šie argumentai atmestini. Savivaldybės pateikti argumentai susiję iš esmės su Europos Sąjungos viešųjų pirkimų teisėje galiojančiu vidaus sandorių institutu. Nagrinėjamu atveju vidaus sandoris nebuvo sudarytas. Bet kuriuo atveju, Lietuvos teisinėje sistemoje yra pripažįstama, kad vidaus sandorių sudarymą riboja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimai. LVAT išaiškino, kad „<..> Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje, <...> numatyta galimybė esant tam tikroms sąlygoms sudaryti vidaus sandorius nereiškia, kad neturi būti paisoma Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje numatytų konkurencijos apsaugos reikalavimų“

Šiuo metu ESTT yra nagrinėjama byla Nr. C-285/18 dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kreipimosi dėl prejudicinio sprendimo. Šioje ESTT byloje nagrinėjami klausimai dėl vidaus sandorių ribojimų teisėtumo. Sprendimas šioje byloje dar nėra priimtas, tačiau savo išvadą jau yra pateikęs generalinis advokatas Hogan. Generalinis advokatas nurodė, kad valstybei narei nedraudžiama nustatyti papildomų reikalavimų, kuriais viešosioms institucijoms ribojamos galimybės sudaryti vidaus sandorius, nors sudaryti tokius sandorius gali būti leidžiama pagal Europos Sąjungos teisę. Tai, kad „<...> valstybė narė nusprendžia riboti galimybę sudaryti vidaus sandorius ir atitinkamai išplečia viešojo pirkimo procedūrų taikymo sritį, atitinka viešųjų pirkimų direktyvų tikslus“ . Taigi, vadovaujantis Lietuvos teismų praktika ir Europos Sąjungos generalinio advokato išaiškinimais, KĮ 4 straipsnis nustato ribojimus vidaus sandorių sudarymui, ir tokie ribojimai atitinka Europos Sąjungos teisės reikalavimus. Atitinkamai, galimybe (teise) pasinaudoti vidaus sandorio išimtimi privaloma naudotis laikantis ir KĮ reikalavimų.

Savivaldybei skirta pagrįsta ir tinkamo dydžio bauda

4. Nutarimo 8 dalyje detaliai (nurodant Aprašo nuostatas ir baudų dydžius), nuosekliai yra aprašomas visas baudos skaičiavimas: nuo pažeidimo pavojingumo priklausantis baudos dydis, nuo pažeidimo trukmės priklausantis baudos dydis, bazinis baudos dydis. Kaip dar tiksliau galima būtų išdėstyti baudos apskaičiavimą Savivaldybė nepaaiškino. Be to, Savivaldybė nenurodė, kokie konkretūs baudų dydžių paskaičiavimai buvo nepaaiškinti Nutarime, nenurodė, kas konkrečiai baudos skaičiavime buvo neaišku.

4.1. Taip pat Nutarime pateikti detalūs argumentai dėl baudos pavojingumo. Pažeidimo pavojingumą didina tai, kad baseino valdymo ir sporto klubo valdymo paslaugas Savivaldybė be konkurencingos procedūros suteikė teisę teikti labai ilgam laikotarpiui – net 20 metų. Tai reiškia, kad Savivaldybei priklausanti Įstaiga buvo privilegijuota lyginant su kitais rinkoje veikiančiais ūkio subjektais ir tokia situacija turėjo tęstis bent 20 metų, t. y. labai ilgą laiką kiti rinkoje veikiantys ūkio subjektai būtų diskriminuojami, nes negalėtų gauti teisės teikti baseino valdymo ir sporto paslaugų Baseine ir tokiu būdu būtų ribojama konkurencija rinkoje.

Tačiau toliau Nutarime įvertinama, kad pažeidimas apėmė ne visą Lietuvos Respublikos teritoriją, o tik vienos savivaldybės teritoriją – Vilniaus miestą, todėl pažeidimo geografinis plotas Lietuvos atžvilgiu nėra didelis. Taigi bauda dėl šitos aplinkybės turėtų būti mažinama. Bet kartu vertindama šias dvi aplinkybes dėl pavojingumo nustatymo, Taryba pagrįstai nusprendė, kad baudos pavojingumo aplinkybės viena kitą kompensuoja ir nelieka būtinybės nei didinti, nei mažinti nustatyto pradinio baudos dydžio.

4.2. Savivaldybė mano, kad nustatant baudos pavojingumo dydį turėjo būti atsižvelgta į tai, kad Savivaldybė niekada nebuvo bausta už KĮ 4 straipsnio pažeidimą dėl to, kad ji vadovavosi Vietos savivaldos įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje numatyta išimtimi. Savivaldybė argumentuoja, kad toks pažeidimas yra vienkartinis ir galimai nulemtas neaiškaus teisinio reglamentavimo. Atsakovė nesutinka su šiuo argumentu bei nurodo, jog VSĮ 9 straipsniu siekiama apibrėžti, kada savivaldybės turi kreiptis į Tarybą dėl leidimo vykdyti ūkinę veiklą ir tik tame kontekste yra kalbama apie ūkinę veiklą, tačiau jokiu būdu nenurodoma, kad taikant KĮ 4 straipsnį, turėtų būti taikoma visai kita ūkinės veiklos sąvoka. Toks teisinis reguliavimas niekaip negalėjo suklaidinti Savivaldybės. Savivaldybė tiesiog nenorėjo vykdyti konkurencingos procedūros, pavedant teikti baseino valdymo ir sporto klubo valdymo paslaugas, todėl tokia Savivaldybės nurodyta aplinkybė negali sumažinti baudos pavojingumo. Tai, kad Savivaldybė nurodo, kad toks pažeidimas yra vienkartinis, negali sumažinti pažeidimo pavojingumo, nes pažeidimo pakartotinumas laikomas sunkinančia aplinkybe (šiuo atveju nesant pakartotinumo negali būti sumažintas pažeidimo pavojingumas).

4.3. Savivaldybė taip pat nurodo, kad Konkurencijos taryba nevertino, kad Baseinas komercinei veiklai yra naudojamas tik 20 proc. savo darbo laiko, kas, manytina, turi įtakos baudos diferencijavimui – Savivaldybė Sprendimą, pirmiausia, priėmė turėdama aiškų tikslą užtikrinti viešųjų paslaugų teikimą ir kontrolę, o tai savaime lemia mažesnį pavojingumo laipsnį, net jeigu Savivaldybė ir būtų pripažinta padariusi Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimą. Šis Savivaldybės argumentas atmestinas. Savivaldybė vykdė ūkinę veiklą ne tik dėl baseino takelių, bet vykdė ir kitą ūkinę veiklą kaip treniruoklių salės paslaugos, nardymas, pirtis, suaugusiųjų mokymas plaukti. Be to, Tarybos skaičiavimai atlikti pagal treniruočių tvarkaraštyje skelbiamus Baseino takelių užimtumo duomenis nurodytų plaukimo takelių užimtumą parodė, kad, Baseino takelių užimtumas ir naudojimas neūkinei veiklai per dieną sudaro mažiau nei 50 procentų.

4.4. Savivaldybė nurodo, kad netinkamai buvo taikomas Aprašo 24.3 punktas – dėl nuo pažeidimo trukmės priklausantis dydis. Savivaldybė nurodo, kad Sprendimo priėmimas savaime nesudarė galimybių Įstaigai naudotis Baseino infrastruktūra. Patikėjimo teisė atsirado nuo Baseino perdavimo Įstaigai dienos, t. y. nuo 2018 m. gruodžio 20 d., trumpiau negu prieš 6 mėnesius. Savivaldybė pridūrė, kad teoriškai, Sprendimas galėjo būti ir neįvykdytas (o ir buvo neįvykdytas iki pat 2018 m. gruodžio 20 d.), ir tai niekaip nebūtų lėmę nevienodų sąlygų rinkoje taikymo ar kokių nors subjektų diskriminavimo, kadangi Baseine apskritai nebūtų (nebuvo) vykdoma jokia veikla.

Kaip nurodyta Nutarime, šiuo atveju konkurencijos apribojimui nėra svarbus turto perdavimo momentas. Sprendimą priėmus 2018 m. liepos 4 d., buvo aiškiai išreikšta Savivaldybės valia atiduoti jį valdyti ir naudoti savo valdomai įmonei, o ne privatiems ūkio subjektams. Nuo Sprendimo priėmimo momento privatūs ūkio subjektai nebeteko galimybės pretenduoti į Baseino valdymą. Atitinkamai pagal Aprašo 24.3 punktą Nutarime tinkamai buvo įvertinta pažeidimo trukmė kaip 1 metai ir tinkamai taikytas 5 procentų nuo pažeidimo trukmės priklausantis baudos dydis.

4.5. Pareiškėjos teigimu, nebuvo įvertintos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, t. y. kad yra neaiškus reglamentavimas dėl ūkinės veiklos apibrėžimo ir kada dėl tokios ūkinės veiklos reikia kreiptis į Konkurencijos tarybą dėl sutikimo. Atsakovė pabrėžia, jog nors KĮ numatyta lengvinanti aplinkybė „pažeidimą sudarantį elgesį nulėmė valdžios institucijų veiksmai”, tačiau pagrindo taikyti šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę nebuvo pagrindo. Ūkinės veiklos reglamentavimas yra aiškus, t. y. KĮ 4 straipsnio pažeidimams taikoma ūkinė veiklos sąvoka esanti KĮ ir jame nenumatyta jokia išimtis, taikant ūkinės veiklos sąvoką. Teismų ir Tarybos praktika dėl KĮ 4 straipsnio taikymo yra susiformavusi ir neprieštaringa. Taip pat VSĮ 9 straipsnio 2 dalis taikoma ne KĮ 4 straipsniui, o VSĮ reglamentuotam atvejui, numatytam 9¹ straipsnyje, kuomet sprendžiama, ar kreiptis į Tarybą dėl leidimo gavimo.

Be to, Savivaldybė galėjo kreiptis konsultacijos į Tarybą dėl KĮ 4 straipsnio taikymo neaiškumų. Pagal LVAT praktiką, išvadą, kad atitinkami ūkio subjektai neturėjo jokios veikimo laisvės (t. y. kad jų antikonkurencinis elgesys buvo nulemtas valdžios veiksmų), galima daryti tik tada, jei paaiškėja, jog remiantis objektyviais, nuosekliais ir svariais įrodymais, toks jų (antikonkurencinis) elgesys buvo vienašališkai primetamas valdžios institucijų, panaudojant didelį spaudimą, pvz., sukeliant grėsmę sulaukti sankcijų (iš valstybinių subjektų), dėl to atitinkamam ūkio subjektui atsirastų didelių nuostolių. Savivaldybė iš esmės turėjo veikimo laisvę nepriimti Sprendimo, jokia valdžios institucija nevertė Savivaldybės priimti Sprendimo ir nedarė didelio spaudimo priimti minėtą Sprendimą. Atitinkamai negalima teigti, kad Savivaldybės Sprendimas buvo nulemtas valdžios institucijų veiksmų dėl ko negalima taikyti ir šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės.

VSĮ 9¹ straipsnio vykdymas ar nevykdymas nelemia Nutarimo neteisėtumo

5. Savivaldybė ginčija, kad Įstaigai nebuvo pavesta vykdyti naują ūkinę veiklą, todėl neturėjo būti vykdomi ir Vietos Savivaldos įstatymo 9¹ straipsnio reikalavimai.

Nutarimas ir jo rezoliucinė dalis iš esmės yra skirti įrodyti ir konstatuoti KĮ 4 straipsnio pažeidimą, o Nutarimo 9 dalis yra tik prevencinio ir (ar) konsultacinio pobūdžio. Nutarimo 9 dalimi siekta tik savivaldybėms išaiškinti, kad tokiais atvejais, kaip nagrinėtas Nutarime, kuomet Savivaldybė paveda savo valdomai įmonei teikti naujas ūkines veiklas pagal VSĮ, yra būtina kreiptis į Tarybą gauti jos išankstinį sutikimą pagal VSĮ 9¹ straipsnį. Taigi minėti Savivaldybės argumentai negali lemti Nutarimo neteisėtumo ir panaikinimo.

 

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

 

konstatuoja:

 

I

Šioje administracinėje byloje, inter alia (lot. be kita ko), nustatyta:

1.  Savivaldybė Sprendimu perdavė Įstaigai savarankiškosioms savivaldybių funkcijoms – ikimokyklinio ugdymo, vaikų ir suaugusiųjų neformaliojo švietimo organizavimas, vaikų ir jaunimo užimtumo organizavimas bei kūno kultūros ir sporto plėtojimas, gyventojų poilsio organizavimas – įgyvendinti 20 metų patikėjimo teise valdyti ir naudoti Savivaldybės lėšomis statomą objektą – Baseiną.

2. Taryba 2018 m. rugpjūčio 21 d. raštu Nr. (2.11-35) 6V-2129 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės sprendimo“ informavo Savivaldybę, jog yra gautas skundas, kuriame teigiama, jog priimdama Sprendimą ji nesilaikė KĮ 4 straipsnyje ir VSĮ 9¹ straipsnyje nustatytų reikalavimų. Raštu Taryba taip pat prašė pateikti paaiškinimus. Savivaldybė paaiškinimus pateikė 2018 m. rugsėjo 3 d. raštu Nr. A51-75346/18(3.3.2.26E-TD) „Dėl 2018-08-21 rašto „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės sprendimo“ Nr. (2.11-3)6V-2129“.

3. Taryba 2018 m. rugsėjo 26 d. nutarimu Nr. 1S-138(2018) „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2018 m. liepos 4 d. sprendimo Nr. 1-1606 „Dėl baseino S. Nėries g. 45A perdavimo valdyti ir naudoti patikėjimo teise Viešajai įstaigai „Sveikas miestas“ atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams tyrimo pradėjimo“ pradėjo tyrimą dėl Baseino perdavimo Įstaigai atitikties KĮ 4 straipsnio reikalavimams.

4. Tyrimo metu nustatytos išvados nurodytos Tarybos 2019 m. vasario 19 d. Pranešime, kuriame konstatuota, kad yra pagrindas pripažinti Sprendimą prieštaraujančiu LR KĮ 4 straipsnio reikalavimams, kadangi Sprendimas buvo priimtas neįvykdžius konkurso ar kitos konkurencingos procedūros, nors rinkoje yra ne vienas baseino valdymo ir (ar) priežiūros, sporto klubo paslaugas galintis teikti subjektas.

5. 2019 m. birželio 4 d. priimtas skundžiamas Nutarimas, kuriuo Taryba nutarė Sprendimą pripažinti pažeidžiančiu KĮ 4 straipsnį, Savivaldybei skirti 31 500 Eur baudą, įpareigoti Savivaldybę ne vėliau kaip per 6 mėn. nuo Nutarimo paskelbimo Tarybos interneto svetainėje panaikinti Sprendimą, taip pat konkurencingos procedūros būdu atrinkti ūkio subjektą ar ūkio subjektus, valdysiančius Baseino infrastruktūrą ir teiksiančius susijusias paslaugas. Nutarimu Savivaldybė buvo įpareigota taip pat ne vėliau kaip per 14 dienų nuo baudos sumokėjimo ir įpareigojimų įvykdymo apie tai informuoti Tarybą, pateikiant tai patvirtinančius įrodymus.

Savivaldybės pavestos savo kontroliuojamai įmonei veiklos dalis laikytina ūkine veikla

5.1. Nutarime konstatuota, jog pagal KĮ 3 straipsnio 21 punktą, ūkine veikla laikoma gamybinė, komercinė, finansinė ar profesinė veikla, susijusi su prekių pirkimu ar pardavimu, išskyrus atvejus, kai fiziniai asmenys prekę įsigyja asmeniniams ir namų ūkio poreikiams tenkinti.

Tarybos vertinimu, pavedimas patikėjimo teise savo kontroliuojamai įmonei valdyti ir naudoti Savivaldybės Baseino infrastruktūrą, kuris faktiškai apima pavedimą rūpintis ir paslaugų, numatytų teikiamų paslaugų įkainių sąraše, teikimu, šiuo konkrečiu atveju yra pavedimas užsiimti ūkine veikla. Atsakovė pažymėjo, jog net potenciali galimybė finansuoti neūkinės veiklos vykdymo išlaidas iš pajamų, gautų vykdant ūkinę veiklą, sudaro pagrindą daryti išvadą, kad ūkinė veikla sudarys reikšmingą dalį visos Baseino veiklos. Argumentas, kad naudojantis Baseino infrastruktūra kartu vykdoma ir neūkinė veikla, nepaneigia kitų ūkinių veiklų vykdymo fakto. KĮ 4 straipsnio požiūriu ūkio subjekto privilegijavimas gali būti konstatuojamas ta apimtimi, kiek privilegijuojamas subjektas vykdo ūkinę veiklą, nepriklausomai nuo neūkinės veiklos vykdymo.

Taikant KĮ 4 straipsnio nuostatas negali būti taikoma tokia išvestinė ūkinės veiklos sąvoką, kurią taiko Savivaldybė. VSĮ 9 straipsnio pakeitimo tikslas buvo įtvirtinti, kad savivaldybės prieš patikėdamos naujos ūkinės veiklos vykdymą savo valdomam juridiniam asmeniui turi atlikti konkurencingą procedūrą ir su jos rezultatais kreiptis į Tarybą dėl leidimo. Pagal VSĮ, jeigu veikla papildo viešąją veiklą, netaikomi 9¹ straipsnyje nustatyti apribojimai, t. y. nereikia gauti Tarybos sutikimo. VSĮ pakeitimu nebuvo siekta papildyti KĮ nuostatas dėl ūkinės veiklos sąvokos, todėl Savivaldybės argumentai dėl tam tikrų paslaugų nelaikymo ūkine veikla yra nesusiję su KĮ 4 straipsnio taikymu. Tarybos tyrimas buvo pradėtas dėl galimo KĮ 4 straipsnio pažeidimo, todėl ūkinė veikla tyrimo kontekste buvo apibrėžta pagal KĮ.

Atitinkama rinka

5.2. Pagal KĮ 3 straipsnio 1 dalį, atitinkama rinka yra tam tikros prekės rinka tam tikroje geografinėje teritorijoje. Atitinkamai, prekės rinka apibrėžiama kaip visuma prekių, kurios pirkėjų požiūriu yra tinkamas pakaitalas viena kitai pagal jų savybes, naudojimą ir kainas, o geografinė rinka – teritorija, kurioje visi ūkio subjektai susiduria su iš esmės panašiomis konkurencijos sąlygomis tam tikroje prekes rinkoje ir kuri, atsižvelgiant į tai, gali būti atskiriama nuo gretimų teritorijų (KĮ 3 straipsnio 3 ir 16 dalys). KĮ 4 straipsnio atvejais nereikia skaičiuoti rinkos dalių, vertinti ūkio subjektų rinkos galios ir pasekmių rinkoje. Pakanka nustatyti, jog nagrinėjamo sprendimo paveikti ūkio subjektai, parduodami prekes (paslaugas), konkuruoja ar galėtų konkuruoti nesant diskriminacinių ar nesąžiningos konkurencijos sąlygų neatitinkančių ribojimų, tačiau nėra svarbu rinkos tikslumas.

Nutarime konstatuota, jog Baseino ir jame esančio sporto klubo teikiamomis paslaugomis suinteresuoti naudotis tik Vilniaus miesto teritorijoje gyvenantys ar tuo metu mieste esantys asmenys. Atitinkamai, geografinė teritorija, kurioje ūkio subjektai galėtų konkuruoti teikdami nagrinėjamas paslaugas yra Savivaldybės teritorija. Net ir apibrėžus geografinę rinką siauriau, Sprendimo vertinimas KĮ 4 straipsnio prasme nepasikeistų.

Pagal KĮ 3 straipsnio 8 dalį, konkurentai – ūkio subjektai, kurie toje pačioje atitinkamoje rinkoje susiduria arba gali susidurti su tarpusavio konkurencija. Nagrinėjamu atveju ir be Įstaigos yra ir kitų ūkio subjektų, kurie potencialiai galėtų teikti atitinkamas paslaugas Savivaldybės teritorijoje.

Ūkio subjektų privilegijavimas ar jų diskriminavimas ir skirtingų konkurencijos sąlygų sudarymas

5.3. KĮ 4 straipsnio 2 dalis viešojo administravimo subjektams draudžia teikti privilegijas arba diskriminuoti atskirus ūkio subjektus ar jų grupes, dėl ko gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams. Privilegijų teikimas arba atskirų ūkio subjektų ar jų grupių diskriminavimas KĮ 4 straipsnio įtvirtintos sąžiningos konkurencijos kontekste sietinas su nevienodų veiklos vykdymo sąlygų užtikrinimu.

Taryba konstatavo, kad be konkurenciją užtikrinančios procedūros priimdama Sprendimą ir tokiu būdu Įstaigai suteikdama teisę teikti baseinų ir sporto klubų valdymo paslaugas (kiek šios paslaugos yra ūkinė veikla), privilegijavo Įstaigą kitų potencialių šių paslaugų tiekėjų atžvilgiu. Dėl tokio Sprendimo buvo sudarytos iš esmės skirtingos konkurencijos sąlygos esamiems bei potencialiems konkurentams ir Įstaigai, kuri nepagrįstai įgijo teises veikti atitinkamoje rinkoje, nepatirdama konkurencinio spaudimo iš kitų ūkio subjektų.

Skirtingos konkurencijos sąlygos nėra lemtos Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimų vykdymo

5.4. Vadovaujantis KĮ 4 straipsnio 2 dalimi, viešojo administravimo subjektų veiksmai nelaikomi KĮ 4 straipsnio reikalavimų pažeidimu, jei skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymo reikalavimus. Nagrinėjamu atveju tai reiškia, kad Savivaldybė, norėdama pasiremti minėta išimtimi, privalo įrodyti, jog priimdama Sprendimą, vykdė konkrečiame Lietuvos Respublikos įstatyme pakankamai aiškiai įtvirtintą reikalavimą (įpareigojimą) pavesti Baseino valdymo ir sporto klubo valdymo paslaugų teikimą ir be konkurencingos procedūros ar kitais būdais sudaryti skirtingas konkurencijos sąlygas atitinkamoje rinkoje veikiantiems ar galintiems veikti ūkio subjektams.

Taryba konstatavo, kad nei VSĮ, nei Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo, nei Viešųjų pirkimų įstatymo, nei jokio kito įstatymo nuostatos neįtvirtino imperatyvo Savivaldybei be konkurencingos procedūros pavesti Įstaigai teikti Baseino ir sporto klubų valdymo paslaugas Savivaldybės teritorijoje. Konkurencijos sąlygų skirtumus atitinkamoje rinkoje lėmė ne privalomų Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimų vykdymas, o Savivaldybės Sprendimas.

Išvados dėl KĮ 4 straipsnio pažeidimo

5.5. Savivaldybė Sprendimu pavesdama Įstaigai teikti Baseino ir sporto klubų valdymo paslaugas (tiek, kiek jos yra jos ūkinė veikla), privilegijavo Įstaigą, diskriminavo kitus ūkio subjektus, dėl ko atsirado skirtingos konkurencijos sąlygos Įstaigai ir kitiems ūkio subjektams, norintiems ir galintiems teikti Baseino valdymo paslaugas ir sporto klubų valdymo paslaugas Savivaldybės teritorijoje. Minėti sprendimai nebuvo lemti įstatymų reikalavimų vykdymo, todėl prieštarauja KĮ 4 straipsnio 2 dalies reikalavimams.

•  

5.6. Bauda.

Dėl nuo pažeidimo priklausančio baudos dydžio

1. Tyrimo metu analizuojamas KĮ 4 straipsnio 2 dalies reikalavimus pažeidžiantis Sprendimas be konkurencingos procedūros suteikė teisę Savivaldybės valdomai Įstaigai teikti Baseino ir sporto klubų valdymo paslaugas ilgam laikotarpiui – 20 metų.

Pažeidimas apėmė ne visą Lietuvos Respublikos teritoriją, o tik vienos savivaldybės, todėl pažeidimo geografinis plotas Lietuvos mastu nėra didelis.

Nagrinėjamu atveju, Tarybos vertinimu, nebuvo pagrindo nei mažinti, nei didinti pradinį nuo pažeidimo pavojingumo priklausantį baudos dydį, todėl nuo pažeidimo pavojingumo priklausantis baudos dydis buvo 30 000 Eur.

Dėl nuo pažeidimo trukmės priklausančio baudos dydžio

1. Nagrinėjamu atveju pažeidimas tęsėsi ne trumpiau nei nuo 2018 m. liepos 4 d. (Sprendimo priėmimo dienos) bent iki Tarnybos tyrimo pabaigos, t. y. 2019 m. vasario 19 d., t. y. ne trumpiau nei šešis mėnesius, todėl baudos apskaičiavimo tikslais pažeidimo trukmė – vieneri metai. Sudėjus nuo pažeidimo pavojingumo priklausantį baudos dydį ir nuo pažeidimo trukmės priklausantį baudos dydį gaunamas bazinis baudos dydis. Taigi Savivaldybei skirtinos baudos bazinis baudos dydis yra 31 500 Eur.

Dėl atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių

1. Nenustatyta sunkinančių ir (ar) lengvinančių aplinkybių, todėl bazinis baudos dydis (31 500 Eur) nei mažinamas, nei didinamas.

Bauda ir įpareigojimas

5.7. Savivaldybei buvo skirta 31 500 Eur bauda, taip pat ji buvo įpareigota ne vėliau kaip per 6 mėn. nuo Nutarimo paskelbimo panaikinti Sprendimą, taip pat konkurencingos procedūros būdu atrinkti ūkio subjektą ar ūkio subjektus, valdysiančius Baseino infrastruktūrą ir teiksiančius susijusias paslaugas.

Dėl VSĮ reikalavimų

5.8. Savivaldybė nepagrindė, kad pagal SVĮ ji neturėjo pareigos kreiptis į Tarybą dėl išankstinio sutikimo gavimo. Savivaldybė neįrodė, jog iki Įstaigos įstatytų pakeitimo (2018 m. gegužės 11 d.) Įstaiga turėjo teisę vykdyti bent jau sporto įrenginių eksploatavimo ir nuosavo arba nuomojamo nekilnojamojo turto nuomos ir eksploatavimo veiklą, todėl laikytina, jog pakeitus Įstaigos įstatus jai buvo pavesta vykdyti tokią veiklą. Nutarime taip pat pabrėžiama, jog pagal Ekonominės veiklos klasifikatorių, sporto įrenginių eksploatavimo veikla yra vienintelė veikla, apimanti plaukimo baseinų eksploatavimą. Šios veiklos neapima sporto centrų veiklos, kitos sporto organizavimo veiklos ar žmonių sporto priežiūros veiklos, todėl konstatuota, kad Įstaigos įstatuose nurodžius galimybę vykdyti sporto įrenginių eksploatavimo veiklą, buvo praplėstos vykdomos ūkinės veiklos rūšys.

 

II

 

1. Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos Nutarimo (žr. šio teismo sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 5 punktą) teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas pabrėžia, kad administraciniame teismo procese teismo pareiga yra patikrinti administracinio akto teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas), t. y. vertinti, ar aktas yra grįstas faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktų nuostatomis (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnis), siekiant įvertinti pareiškėjos prašyme pateiktų argumentų pagrįstumą. Kitaip tariant, teismo užduotis administraciniame procese, skirtingai negu civiliniame procese, nėra rinkti daug naujų įrodymų, o pareiga įvertinti tuos, kurie jau buvo surinkti administracinės institucijos (nagrinėjamu atveju – Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos), priimant administracinį aktą (Nutarimą); o dar tiksliau – ar tuos įrodymus surinkusi administracinė institucija juos tinkamai vertino teisės aktų kontekste.

          2. Dėl argumentų, kad Savivaldybės kontroliuojamam ūkio subjektui pavestos veiklos dalis nelaikytina ūkine veikla

Pareiškėjos kertinis skundo argumentas yra tai, kad Baseino valdymo veikla nėra ūkinė veikla LR KĮ nuostatų prasme, todėl ji negalėjo pažeisti Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus, t. y. viešojo administravimo subjektai, įgyvendindami pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu Lietuvos Respublikoje, privalo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę (1 dalis), viešojo administravimo subjektams draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant įstatymų reikalavimus (2 dalis). Pasak pareiškėjos, Taryba netinkamai vertino aplinkybę, kad tik 20 proc. veiklos Baseine yra komercinė, kad kita yra skirta užtikrinti Savivaldybės teikiamoms viešosioms paslaugoms. Pareiškėja nurodė, kad ji vadovavosi VSĮ 9 straipsnio nuostatomis, kad savivaldybė administruoja ir užtikrina viešųjų paslaugų teikimą gyventojams, nustatydama šių paslaugų teikimo būdą, taisykles ir režimą, steigdama biudžetines ir viešąsias įstaigas, savivaldybės įmones, akcines bendroves, įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka parinkdama viešųjų paslaugų teikėjus ir įgyvendindama viešųjų paslaugų teikimo priežiūrą ir kontrolę (1 dalis), kad savivaldybė steigia naujus viešųjų paslaugų teikėjus tik tais atvejais, kai kiti teikėjai viešųjų paslaugų neteikia arba negali jų teikti gyventojams geros kokybės ir už mažesnę kainą; tais atvejais, kai viešąją paslaugą teikia ne savivaldybės biudžetinė įstaiga ir viešosios paslaugos teikimas yra ūkinė veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatyme, turi būti įgyvendinti šio įstatymo 9¹ straipsnyje nustatyti reikalavimai; ūkine veikla nelaikoma tokia viešosios paslaugos teikėjo veikla, kuri papildo jo teikiamą viešąją paslaugą ir teikiama tik kartu su šia viešąja paslauga (2 dalis).

Teismas nesutinka su tokiais pareiškėjos argumentais. Ginčo byloje nėra, kad Baseine buvo vykdoma, be kita ko, ir komercinė veikla (ypač atsakovė akcentuoja, kad ne tik plaukimo takeliai eksploatuojami, bet ir treniruoklių salės, pirčių, nardymo, suaugusiųjų plaukimo paslaugos ir kt.). Konkurencijos įstatymo 1 straipsnio 3 dalis numatyta, jog  šiuo įstatymu yra siekiama Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos konkurencijos santykius reglamentuojančios teisės suderinimo. Taigi aiškinant ūkinės veiklos sąvoką, apibrėžtą Konkurencijos įstatyme, vadovaujamasi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktika, kurioje taip pat aptariama ūkinės veiklos samprata. ESTT praktikoje ūkine veikla laikoma bet kokia veikla, kurios metu konkrečioje rinkoje siūlomos prekės ir paslaugos (žr. Teisingumo Teismo 2006 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Nr. C-222/04 Ministero dell'Economia e delle Finanze prieš Cassa di Risparmio di Firenze SpA ir kt. (Rink. 2006, p. I-289) 107 ir 108 punktus), o ūkio subjektu laikomas bet kokio juridinio statuso ir bet kokiu būdu finansuojamas subjektas, vykdantis ūkinę veiklą (Teisingumo Teismo 2000 m. rugsėjo 12 d. sprendimo byloje Nr. C-180/98–C-184/98, Pavel Pavlov ir kt. prieš Stichting Pensioenfonds Medische Specialisten (Rink. 2000 p. I‑6451) 74 pastraipa), nepriklausomai nuo to, ar jis siekia pelno (Teisingumo Teismo 2008 m. liepos 1 d. sprendimo byloje Nr. C-49/07, Motosykletistiki Omospondia Ellados NPID (MOTOE) prieš Elliniko Dimosio (Rink. 2008 p. I-4863) 27 ir 28 pastraipos). Subjektas, kuris vykdo tiek ūkinę, tiek neūkinę veiklą, laikomas ūkio subjektu ta apimtimi, kiek jis vykdo ūkinę veiklą (Bendrojo Teismo 2000 m. gruodžio 12 d. sprendimo byloje T-128/98, Paryžiaus oro uostai prieš Komisiją, 108 pastraipa). Vadinasi, kadangi Baseine buvo vykdoma ir komercinė (ūkinė) veikla, tai ir pats Baseino valdymas yra ūkinė veikla. Darytina išvada, kad Konkurencijos tarybos atliktas tyrimas parodė, kad Savivaldybės valdomas ūkio subjektas vykdo ūkinę veiklą (žr. Nutarimo 10, 11, 35, 36, 37 pastraipas). Todėl Konkurencijos taryba tinkamai kvalifikavo Baseino valdymo veiklą, o visi kiti pareiškėjos argumentai apie minėtos veiklos vertinimą, kad atsakovė, esą, nesurinko daug visokių įrodymų, kad jų nevertino ir neanalizavo, šioje administracinėje byloje negali būti laikomi teisiškai reikšmingais. Taigi, šioje apimtyje pareiškėjos prašymas negali būti laikomas pagrįstu.

3. Dėl argumentų, kad ūkio subjektai buvo diskriminuojami ir jiems sudaromos skirtingos konkurencijos sąlygos

Pareiškėja prašyme teismui nurodo, kad ji nesutinka su Nutarime padaryta išvada, jog Savivaldybė, priimdama Sprendimą, sudarė sąlygas diskriminuoti subjektus, nes privilegijavo viešąją įstaigą „Sveikas miestas“, suteikdama jai privilegijas, t. y. be konkurso leisdama jai atlikti Baseino valdymą. Be to, Savivaldybė nurodo, kad Konkurencijos taryba turi ginti viešąjį interesą (saugoti sąžiningą konkurenciją), o tai suponuoja kad Konkurencijos taryba turi pareigą pradėti tyrimą tik tuo atveju, kai akivaizdžiai išreikštas viešasis interesas, t. y. kilęs socialinis konfliktas dėl galimų konkurencijos teisės pažeidimų yra plataus masto. Savivaldybės teigimu, Konkurencijos taryba Nutarimu negynė viešojo intereso, jai nėra paskirta tirti konkrečių ūkio subjektų ar vartotojų skundų, tuo tarpu Savivaldybė Sprendimu siekia užtikrinti viešųjų paslaugų teikimą visuomenei, pasinaudojant savo pačios administracinėmis ir techninėmis priemonėmis.

Teismas nesutinka su tokiais pareiškėjos argumentais. Savivaldybė klaidingai nurodo, kad Konkurencijos taryba neturėjo teisės atlikti tyrimo pagal Viešojo ir privataus sektorių partnerystės asociacijos ir viešosios įstaigos „Plaukimas visiems“ skundus. Konkurencijos įstatymo 23 straipsnyje nurodyta, kad Konkurencijos taryba turi teisę pradėti tyrimą tiek esant skundui, tiek ir jo nesant (savo iniciatyva), todėl nebūtina kilti socialiniam konfliktui, kaip kad nurodė pareiškėja.

Savivaldybė teigia, kad nei vienas iš Nutarime nurodytų atitinkamos rinkos dalyvių nepateikė Konkurencijos tarybai įrodymų apie savo pajėgumus, patirtį ir Konkurencijos taryba nevertino, ar faktiškai tie ūkio subjektai būtų pajėgūs valdyti Baseiną. Nėra pagrindo sutikti su šiuo Savivaldybės argumentu. Vertinant, ar buvo ūkio subjektų privilegijavimas ar diskriminavimas bei skirtingų konkurencijos sąlygų sudarymas, nėra būtina įrodyti konkrečius konkurencijos sąlygų skirtumus, o pakanka nustatyti prielaidas tokiems skirtumams atsirasti (LVAT 2009 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-441/2009). Konkurencijos taryba Nutarime nustatė, kad buvo ūkio subjektų, galėjusių ir norėjusių teikti tokias paslaugas, kurių teikimas buvo pavestas VšĮ „Sveikas miestas“: tik suorganizavusi konkurencingą procedūrą Savivaldybė galėtų sužinoti, ar minėti ūkio subjektai realiai dalyvautų konkurencingoje procedūroje dėl minėtų paslaugų teikimo. Todėl teismas daro išvadą ir pritaria Konkurencijos tarybai, kad Savivaldybė, be konkurenciją užtikrinančios procedūros priimdama Sprendimą ir tokiu būdu VšĮ „Sveikas miestas“ suteikdama teisę teikti baseinų valdymo paslaugas ir sporto klubų valdymo paslaugas (kiek šios paslaugos yra ūkinė veikla), privilegijavo VšĮ „Sveikas miestas“ kitų potencialių šių paslaugų teikėjų atžvilgiu. Dėl tokio Savivaldybės Sprendimo buvo sudarytos iš esmės skirtingos konkurencijos sąlygos esamiems bei potencialiems konkurentams, o VšĮ „Sveikas miestas“ buvo privilegijuota, nes be konkurencingos procedūros įgijo teises veikti atitinkamoje rinkoje, nepatirdama konkurencinio spaudimo iš kitų ūkio subjektų.

4. Dėl argumentų apie galimybę pasirinkti kitą Baseino valdymo ir viešųjų paslaugų teikimo modelį

4.1. Savivaldybė nurodė, kad nesutinka su Konkurencijos tarybos Nutarimo 81 pastraipa, kur teigiama, kad „Lietuvos Respublikos įstatymuose nėra įtvirtinta pareiga įgyvendinant savininko teises ir pareigas teikti privilegijas asmenims bei pavesti turto valdymą neorganizuojant konkurencingos procedūros.“ Šis argumentas irgi nėra pagrįstas.

Nutarime detaliai paaiškinta, kad LVAT praktikoje išaiškinta, jog Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies sąlyga (išimtis), kuomet viešojo administravimo subjektų veiksmai nelaikomi Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimų pažeidimu – „skirtingos konkurencijos sąlygos nėra lemtos Lietuvos Respublikos reikalavimų“, – „turėtų būti aiškinama kaip nurodanti atvejus, kuomet viešojo administravimo subjektas neturi diskrecijos pasirinkti tam tikrą elgesio modelį, o priimdamas konkretų sprendimą (aktą) paprasčiausiai vykdo iš įstatymo kylantį imperatyvų reikalavimą“ (LVAT 2012 m. gegužės 30 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A⁸⁵⁸-1484/2012, LVAT 2013 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁸⁵⁸-282/2013). Teismo vertinimu, Savivaldybė neįrodė, jog priimdama Sprendimą, ji neturėjo kito pasirinkimo ir vykdė konkrečiame Lietuvos Respublikos įstatyme pakankamai aiškiai įtvirtintą reikalavimą (įpareigojimą) pavesti baseino valdymo ir sporto klubo valdymo paslaugų teikimą be konkurencingos procedūros ar kitais būdais sudaryti skirtingas konkurencijos sąlygas atitinkamoje rinkoje veikiantiems ar galintiems veikti ūkio subjektams. Taigi, ir šia apimtimi pareiškėjos skundas nelaikomas pagrįstu.

4.2.  Savivaldybė nurodė, kad Baseinas buvo statomas ir naudojamas ne tam, kad iš jo veiklos būtų generuojamos pajamos Savivaldybei, o tam, kad pirmiausia būtų tenkinami viešieji poreikiai ir išspręstas viešųjų baseinų Vilniaus mieste trūkumas. Savivaldybė teigė, kad perduodama Baseiną nesiekė įsigyti Baseino operatoriaus (subjekto, kuris atlygintinai eksploatuotų Baseiną) ir nesiekė gauti pajamų iš nuomos.

Šis argumentas taip pat atmestinas. Pažymėtina, kad baseino valdymo ir sporto klubo valdymo paslaugų didelė dalis yra ūkinė veikla (dėl to nėra ginčo). Todėl Savivaldybė turi pareigą užtikrinti, kad organizuojant tokią veiklą nebūtų diskriminuojami kiti ūkio subjektai ir nebūtų iškraipoma konkurencija.

Kiti pareiškėjos pateikti šios grupės argumentai, teismo vertinimu, yra susiję su Baseino valdymo veiksmingumu, efektyvumu, t. y. nėra teisinio pobūdžio, todėl negali niekaip paneigti skundžiamo Nutarimo teisėtumo.

5. Dėl baudos dydžio

Pareiškėja kvestionuoja ir baudos dydį. Atkreipia dėmesį, kad bauda buvo paskaičiuota ne pagal teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjos nuomone, nepakanka nurodyti galutinio baudos dydžio ir jį pagrindžiančių aplinkybių (pavojingumo, trukmės, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes), bet ir tiksliai vadovautis Baudų, skiriamų už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus, dydžio nustatymo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. sausio 18 d. nutarimu Nr. 64 „Dėl baudų, skiriamų už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus, dydžio nustatymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas) bei viską išdėstyti Nutarime. Pavyzdžiui, pagrįsti, kodėl pažeidimas laikytinas pavojingu, kodėl nustatyta būtent tokia pažeidimo trukmė. Pareiškėja nurodė, kad Nutarime netinkamai buvo pritaikyti Aprašo 24.2 punkto ir 24.3 punkto reikalavimai skaičiuojant bazinį baudos dydį. Taip pat nurodė, kad nustatant baudos pavojingumo dydį turėjo būti atsižvelgta į tai, kad Savivaldybė niekada nebuvo bausta už Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimą dėl to, kad ji vadovavosi Vietos savivaldos įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje numatyta išimtimi, todėl toks pažeidimas yra vienkartinis ir galimai nulemtas neaiškaus teisinio reglamentavimo. Nurodė, kad Baseinas komercinei veiklai yra naudojamas tik 20 proc. savo darbo laiko, kas, manytina, turi įtakos baudos diferencijavimui – Savivaldybė Sprendimą, pirmiausia, priėmė turėdama aiškų tikslą užtikrinti viešųjų paslaugų teikimą ir kontrolę, o tai savaime lemia mažesnį pavojingumo laipsnį, net jeigu Savivaldybė ir būtų pripažinta padariusi Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimą. Be to, Savivaldybė nurodo, kad Nutarime nebuvo įvertintos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, t. y. kad yra neaiškus reglamentavimas dėl ūkinės veiklos apibrėžimo ir kada dėl tokios ūkinės veiklos reikia kreiptis į Konkurencijos tarybą dėl sutikimo.

Su šiais argumentais taip pat negalima sutikti. Nutarimo 8 dalyje detaliai (nurodant Aprašo nuostatas ir baudų dydžius), nuosekliai yra aprašomas visas baudos skaičiavimas: nuo pažeidimo pavojingumo priklausantis baudos dydis, nuo pažeidimo trukmės priklausantis baudos dydis, bazinis baudos dydis. Kaip dar tiksliau galima būtų išdėstyti baudos apskaičiavimą Savivaldybė nepaaiškino. Be to, Savivaldybė nenurodė, kokie konkretūs baudų dydžių paskaičiavimai buvo nepaaiškinti Nutarime, nenurodė, kas konkrečiai baudos skaičiavime buvo neaišku. Taip pat Nutarime pateikti detalūs argumentai dėl baudos pavojingumo (Nutarimo 99, 100 pastraipos). Pažeidimo pavojingumą didina tai, kad baseino valdymo ir sporto klubo valdymo paslaugas Savivaldybė be konkurencingos procedūros suteikė teisę teikti labai ilgam laikotarpiui – net 20 metų. Tai reiškia, kad Savivaldybei priklausanti VšĮ „Sveikas miestas“ buvo privilegijuota lyginant su kitais rinkoje veikiančiais ūkio subjektais ir tokia situacija turėjo tęstis bent 20 metų, t. y. labai ilgą laiką kiti rinkoje veikiantys ūkio subjektai būtų diskriminuojami, nes negalėtų gauti teisės teikti baseino valdymo ir sporto paslaugų Baseine ir tokiu būdu būtų ribojama konkurencija rinkoje. Tačiau toliau Nutarime (100 pastraipa) įvertinama, kad pažeidimas apėmė ne visą Lietuvos Respublikos teritoriją, o tik vienos savivaldybės teritoriją – Vilniaus miestą, todėl pažeidimo geografinis plotas Lietuvos atžvilgiu nėra didelis. Taigi bauda dėl šitos aplinkybės turėtų būti mažinama. Bet kartu vertindama šias dvi aplinkybes dėl pavojingumo nustatymo, Konkurencijos taryba pagrįstai nusprendė, kad baudos pavojingumo aplinkybės viena kitą kompensuoja ir nelieka būtinybės nei didinti, nei mažinti nustatyto pradinio baudos dydžio (nutarimo 101 pastraipa).

Teismo vertinimu, teisinis reguliavimas niekaip negalėjo suklaidinti Savivaldybės, nes jis pakankamai aiškus. Savivaldybė tiesiog nevykdė konkurencingos procedūros, pavedant teikti Baseino valdymo ir sporto klubo valdymo paslaugas, todėl tokia Savivaldybės nurodyta aplinkybė negali sumažinti baudos pavojingumo. Tai, kad Savivaldybė nurodo, kad toks pažeidimas yra vienkartinis, negali sumažinti pažeidimo pavojingumo, nes pažeidimo pakartotinumas laikomas sunkinančia aplinkybe (šiuo atveju nesant pakartotinumo negali būti sumažintas pažeidimo pavojingumas). Minėta, kad Savivaldybė vykdė ūkinę veiklą ne tik dėl baseino takelių (be to, pasak atsakovės, Baseino takelių užimtumas ir naudojimas neūkinei veiklai per dieną sudaro mažiau nei 50 procentų), bet vykdė ir kitą ūkinę veiklą kaip treniruoklių salės paslaugos, nardymas, pirtis, suaugusiųjų mokymas plaukti.

Akcentuotina ir tai, jog konkurencijos apribojimui nėra svarbus turto perdavimo momentas. Sprendimą priėmus 2018 m. liepos 4 d., buvo aiškiai išreikšta Savivaldybės valia atiduoti jį valdyti ir naudoti savo valdomai įmonei, o ne privatiems ūkio subjektams. Nuo Sprendimo priėmimo momento privatūs ūkio subjektai nebeteko galimybės pretenduoti į Baseino valdymą. Atitinkamai pagal Aprašo 24.3 punktą Nutarime tinkamai buvo įvertinta pažeidimo trukmė kaip 1 metai ir tinkamai taikytas 5 procentų nuo pažeidimo trukmės priklausantis baudos dydis.

Nors Konkurencijos įstatyme numatyta lengvinanti aplinkybė „pažeidimą sudarantį elgesį nulėmė valdžios institucijų veiksmai”, tačiau pagrindo taikyti šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę nebuvo pagrindo. Teismo vertinimu, ūkinės veiklos reglamentavimas yra aiškus, t. y. Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimams taikoma ūkinė veiklos sąvoka esanti Konkurencijos įstatyme ir Konkurencijos įstatyme nenumatyta jokia išimtis, taikant ūkinės veiklos sąvoką. Teismų ir Konkurencijos tarybos praktika dėl Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio taikymo yra susiformavusi ir neprieštaringa. Taip pat Vietos savivaldos įstatymo 9 straipsnio 2 dalis taikoma ne Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui, o Vietos savivaldos įstatyme reglamentuotam atvejui, numatytam 9¹ straipsnyje (kurio vykdymas ar nevykdymas nelemia Nutarimo teisėtumo), kuomet sprendžiama, ar kreiptis į Konkurencijos tarybą dėl leidimo gavimo.

6. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjos prašymas negali būti laikomas pagrįstu, todėl skundžiamo Nutarimo nėra teisinio pagrindo keisti, juolab, naikinti.

 

 

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu,

 

nusprendžia:

 

pareiškėjos Vilniaus miesto savivaldybės prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

 

 

Teisėjai                                                                                                                                             Jovita Einikienė

 

 

         Iveta Pelienė

 

 

         Ernestas Spruogis