Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Tikslo linija“, J. J. įmonės, A. Ž. personalinio vairuotojų ruošimo centro „VRC“, uždarosios akcinės bendrovės Mokymo centras „Adpilis“, uždarosios akcinės bendrovės „Dorkanas“, savivaldybės biudžetinės įstaigos „Vilniaus saugus miesto centras“, uždarosios akcinės bendrovės „ARV – Auto“, uždarosios akcinės bendrovės „Kauno Naujamiesčio darbo rinkos mokymo centras“, individualios įmonės „Jurbarko saugaus eismo centras“, Lietuvos vairuotojų mokymo ir kvalifikacijos kėlimo mokyklų asociacijos, uždarosios akcinės bendrovės „Kelio iliuzija“, uždarosios akcinės bendrovės „LDV UNIO“, viešosios įstaigos „Vairoseta“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Tikslo linija“, viešosios įstaigos „Vairoseta“, Lietuvos vairuotojų mokymo ir kvalifikacijos kėlimo mokyklų asociacijos, uždarosios akcinės bendrovės „Kelio iliuzija“, uždarosios akcinės bendrovės „Visagalis“, uždarosios akcinės bendrovės „LDV UNIO“, J. J. įmonės, A. Ž. personalinio vairuotojų ruošimo centro „VRC“, uždarosios akcinės bendrovės Mokymo centro „Adpilis“, uždarosios akcinės bendrovės „Dorkanas“, savivaldybės biudžetinės įstaigos „Vilniaus saugaus miesto centras“, uždarosios akcinės bendrovės „ARV – Auto“, uždarosios akcinės bendrovės „Kauno Naujamiesčio darbo rinkos mokymo centras“ ir individualios įmonės „Jurbarko saugaus eismo centras“ skundus atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai (tretieji suinteresuoti asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Automotoket“, uždaroji akcinė bendrovė „Autoplaza“, „Daugva ir ko“ K. J. įmonė, uždaroji akcinė bendrovė „Dovanėlė Jums“, uždaroji akcinė bendrovė „J. R. vairavimo mokykla“, uždaroji akcinė bendrovė „JTMC“, uždaroji akcinė bendrovė „LDV Unio“, uždaroji akcinė bendrovė „Kelio iliuzija“, viešoji įstaiga „Vairoseta“, Lietuvos vairuotojų mokymo ir kvalifikacijos kėlimo mokyklų asociacija, uždaroji akcinė bendrovė „Visagalis“, uždaroji akcinė bendrovė „Sostinės vairavimo mokykla“, uždaroji akcinė bendrovė „Auto ABC“, viešoji įstaiga „Auto ABCDE“, D. M. įmonė, V. Ž. įmonė, uždaroji akcinė bendrovė“ Rigveda“, A. G. firma „Arvaira“, uždaroji akcinė bendrovė „Tikslo linija“, A. Ž. personalinio vairuotojų ruošimo centras „VRC“, uždaroji akcinė bendrovė Mokymo centras „Adpilis“, savivaldybės biudžetinė įstaiga „Vilniaus saugaus miesto centras“, uždaroji akcinė bendrovė „ARV – Auto“, uždaroji akcinė bendrovė „Kauno Naujamiesčio darbo rinkos mokymo centras“, individuali įmonė „Jurbarko saugaus eismo centras“, uždaroji akcinė bendrovė „Dorkanas“, J. J. įmonė) dėl nutarimo panaikinimo arba pakeitimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

 

I.

 

1.       Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau – ir Taryba, Konkurencijos taryba) 2018 m. gruodžio 17 d. nutarime Nr. 2S-7(2018) „Dėl ūkio subjektų, teikiančių vairavimo mokymo paslaugas, veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams“ (toliau – ir Nutarimas) konstatavo, kad Vilniuje, Kaune ir Jurbarke veikiančios vairavimo mokyklos, kurių vykdomą veiklą nagrinėjo Taryba, sudarė konkurenciją ribojančius susitarimus dėl vairavimo mokymo paslaugų kainų nustatymo, todėl pažeidė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus.

2.       Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Tikslo linija“ skunde prašė panaikinti arba pakeisti Nutarimu paskirtą baudą. Tuo atveju, jei skundas nebus patenkintas, prašė leisti Nutarimu paskirtą baudą sumokėti per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

3.       Nurodė, kad bendrovė pripažinta padariusi Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą remiantis susirašinėjimo SMS žinutėmis tarp UAB „ARV-Auto“ vadovo ir UAB „Tikslo linija“ instruktoriaus ir vadovo L. V.. L. V. bendrauja su UAB „ARV‑Auto“ vadovu, tačiau jokie darbiniai, konkurenciniai ar kitokie santykiai jų nesieja. SMS žinutės nėra bendravimas siekiant suderinti vairavimo kursų kainas. Abiejų asmenų kompetencija nesutampa derinti kursų kainas. Be to, kursų kainos tarp dviejų mokyklų visada buvo skirtingos.

4.       Pažymėjo, kad bendrovei skirta bauda yra per didelė. Skiriant baudą nebuvo atsižvelgta į prašymus, objektyvias aplinkybes, protingumo ir proporcingumo principus. Pareiškėjo nuomone, bendravimas su UAB „ARV-Auto“ vadovu nepažeidė klientų interesų.

5.       Pareiškėjas J. J. įmonė skunde prašė panaikinti Nutarimo dalį, kurioje įmonei paskirta 11 500 Eur bauda ir priimti naują sprendimą – baudą sumažinti iki 50 proc.

6.       Pareiškėjas neneigė su pažeidimu susijusių esminių aplinkybių, tačiau prieštaravo, kad Taryba paskyrė neproporcingai didelę baudą. Nurodė, kad Taryba, nustatydama bazinį baudos dydį rėmėsi tik 2016 m. pardavimo pajamų suma, tačiau atsižvelgiant į bendrovės veiklos bendrąsias ir administracines sąnaudas, 2016 m. bendrovė dirbo nuostolingai. Pažymėjo, kad šiuo atveju aktualus 2012 m. sausio 18 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 64 patvirtinto Baudų, skiriamų už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus, dydžio nustatymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 6 punktas. Nurodė, kad įmonė savo veikloje remiasi kaupimo apskaitos principu, o Taryba nevertino aplinkybių, kad įmonė faktiškai galėjo ir negauti visų bendrųjų pajamų, nuo kurių buvo skaičiuojamas bazinis dydis.

7.       Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Taryba nevertino, jog įmonė 2017 m. gruodžio 4 d. sudarė įmonės pirkimo pardavimo sutartį su UAB „Rigveda“, o J. J. įsidarbino UAB „Rigveda“. Tarybos tyrimo metu įmonė neegzistavo. Pažymėjo, kad sudarius tokį sandorį, pagal Įstatymo 3 straipsnio 8 dalį, ūkio subjektai negali būti konkurentais, todėl šie subjektai turėtų būti vertinami kaip vienas. Taryba nusprendė, kad UAB „Rigveda“ pateikta reikšminga informacija laikytina viena iš sąlygų baudą sumažinti iki 50 proc. J. J. įmonei susijungus su UAB „Rigveda“, aplinkybės, lemiančios J. J. įmonei skirtos baudos dydį, turėjo būti vertinamos taip pat.

8.       Pareiškėjo nuomone, sąlygas mažinti paskirtą baudą lemia ir tai, kad įmonė iki jos pardavimo aktyviai bendradarbiavo su Taryba, todėl turėjo būti taikomos Tarybos 2008 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. 1S-27 patvirtintų Draudžiamųjų susitarimų dalyvių atleidimo nuo baudų ir jų sumažinimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 5.2 ir 5.3 punktų nuostatos ir baudos dydis turėjo būti mažinamas nuo 20 iki 30 proc. Įmonės finansinė padėtis buvo sunki, todėl įmonė neturėjo objektyvios galimybės kreiptis į teisininkus dėl konsultacijų, kaip turėtų būti atliekama pažeidimo pripažinimo procedūra. Taryba šių aplinkybių įmonei neišaiškino, todėl pareiškėjas nepateikė rašytinio pareiškimo nei dėl pažeidimo ir baudos pripažinimo, nei dėl kitų aplinkybių. Tokius Tarybos veiksmus vertino kaip nenorą bendradarbiauti ir gero administravimo principo nesilaikymą.

9.       Pažymėjo, kad lengvinančia aplinkybe laikytina ir sunki įmonės padėtis. Net ir tyrimo metu įmonės veikla buvo nuostolinga, tačiau šis pagrindas nebuvo pritaikytas. Pareiškėjas taip pat akcentavo sunkią įmonės savininko finansinę padėtį.

10.       Pareiškėjas 2019 m. spalio 18 d. paaiškinimuose nurodė, kad Taryba neteisi teigdama, kad pareiškėjas tyrimo metu nepateikė jokių įrodymų dėl baudos sumažinimo. Nurodė, kad jeigu įmonė būtų žinojusi apie poreikį teikti tokius įrodymus, ji būtų pateikusi. Taip pat nėra aišku, kokiomis aplinkybėmis remiantis buvo nutarta skirti būtent 8 proc. baudą. Nurodė, kad 2016 m. dalis pajamų buvo gautos ne iš tiesioginės ūkio subjekto veiklos, o iš ilgalaikio turto perleidimo, todėl apskaičiuojant bazinį baudos dydį, šios pajamos neturėjo būti laikomos tiesiogiai ir netiesiogiai su pažeidimu susijusių prekių pajamomis. Taryba neteigia, kad pareiškėjas buvo iniciatorius darant pažeidimą, todėl, pareiškėjo nuomone, bauda galėtų būti mažinama nuo 50 iki 75 proc.

11.       Pareiškėjas UAB „Visagalis“ skunde prašė panaikinti Nutarimo dalį, kurioje bendrovei paskirta bauda. Nusprendus, kad Nutarimo dalies naikinti nėra teisinio pagrindo, prašė paskirtą baudą sumažinti iki 4 400 Eur, t. y. iki 10 proc. nuo pareiškėjo turėtų tiesioginių ir netiesioginių su pažeidimu susijusių prekių pardavimo pajamų.

12.       Nurodė, kad tyrimo metu nebuvo vertinti vairuotojų kursų kainos formavimo objektyvieji reiškiniai. Nutarimas buvo priimtas nesiaiškinus aplinkybių, nulėmusių teikiamų paslaugų kainų augimą. Taip pat nebuvo tirta, dėl ko buvo tariamasi ūkio subjektų pasitarimuose, koks susitarimas tarp ūkio subjektų buvo pasiektas. Surinkti duomenys buvo vertinami nekompleksiškai. Aplinkybė, kad Lietuvos vairuotojų mokymo ir kvalifikacijos kėlimo mokyklų asociacijos (toliau – ir Asociacija) nariai keitėsi informacija apie faktines mokymo sąnaudas, negali būti laikoma Įstatymo 5 straipsnio nuostatų pažeidimu, nes reiškinį, kaip tarp konkurentų yra apsikeičiama informacija, yra pripažinęs ir Europos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT). Pareiškėjo vadovas dalyvavo Asociacijos susirinkimuose, tačiau kategoriškai neigė susitarimus dėl vienodų kainų.

13.       Pareiškėjas nesutiko su jam apskaičiuota bauda nuo visų bendrųjų jo deklaruotų pajamų. Pagrindinę pajamų sumą pareiškėjas gauna iš veiklos, nesusijusios su vairavimo mokymu.

14.       Pareiškėjas UAB „Adpilis“ skunde prašė panaikinti Nutarimo dalį, kurioje bendrovei paskirta bauda.

15.       Pareiškėjas nesutiko su Tarybos išvada, kad pareiškėjas Asociacijos narių susirinkime aptarė ir derino vairavimo mokyklų įkainius. Pareiškėjo vadovas Asociacijos susirinkime, kuris vyko 2016 m. birželio 13 d., nedalyvavo. Nutarimo 44–45 puslapiuose pateiktoje lentelėje nurodyta, kad pareiškėjas kainas padidino nuo 2016 m. liepos 1 d., tačiau 2018 m. rugpjūčio 3 d. Tarybos pranešime (51–53 psl.) nurodyta, kad pareiškėjas kainas padidino nuo 2017 m. liepos 1 d. Taigi, nėra aišku, kuris teiginys teisingas.

16.       Pareiškėjas nurodė, kad kainas padidino tik nuo 2017 m. liepos 1 d., tačiau jos buvo gerokai mažesnės nei buvo tariamasi Asociacijos susirinkime. Tai, kad pareiškėjo atstovas dalyvavo susirinkime, sprendžiama tik iš ranka rašyto raštelio. Tačiau Tarybos rasti rašteliai apie galimas kainas, kurie rasti pas kitus atstovus, nepatvirtina, kad pareiškėjas su jais derino vairavimo kainas.

17.       Nutarime neteisingai teigiama, kad pareiškėjas valdo vairavimo aikštelę, pareiškėjas vairavimo aikštelę tik nuomoja. Pažymėjo, kad pareiškėjas Nutarimu nubaustas be jokio pagrindo.

18.       Pareiškėjas viešoji įstaiga (toliau – ir VšĮ) „Vairoseta“ skunde prašė panaikinti Nutarimo dalį, kurioje įstaigai paskirta bauda.

19.       Pareiškėjas nurodė, kad susitarime dėl vairavimo kainų nedalyvavo. Vadovas su jokiomis kitomis įmonėmis kainų nederino, tokių duomenų nėra surinkusi ir Taryba. Orientaciją apie kainas gaudavo tik iš interneto. Pažymėjo, kad įstaigos vadovo dalyvavimas susitarime yra grindžiamas tik buvimu susirinkimo salėje. Jokių vadovo pasisakymų nefiksuota, įstaigos atstovas neturėjo įgaliojimo balsuoti ar kaip kitaip reikšti nuomonę. Nuo 2016 m. liepos 12 d. mokymų kainos pakilo tik dėl mokymų kaštų padidėjimo. Pažymėjo, kad susirinkimuose dalyvavo ne pažeidimų ruošimo tikslais, o Asociacijos narystės pagrindu.

20.       Pareiškėjas savivaldybės biudžetinė įstaiga (toliau – ir BĮ) „Vilniaus saugaus miesto centras“ skunde prašė panaikinti Nutarimą, priimtą pareiškėjo atžvilgiu, arba sumažinti skirtą baudą.

21.       Pareiškėjas nurodė, kad Asociacijos susirinkime, vykusiame 2016 m. birželio 13 d., nedalyvavo. Šią aplinkybę taip pat patvirtino ir susirinkimo organizatorius.

22.       Pažymėjo, kad pareiškėjas yra ne pelno siekianti įstaiga, todėl kelti kainų suinteresuotumo neturėjo. Kursų kaina pakito atsižvelgiant į Valstybinės kelių transporto inspekcijos įsakymus Nr. 2B-71 ir Nr. 2BE-162, o ne dėl 2016 m. birželio 13 d. susirinkimo.

23.       Pareiškėjas patikslino pažeidimo laikotarpį, kuris, jo nuomone, tęsėsi nuo 2016 m. rugsėjo 12 d. iki 2017 m. balandžio 19 d.

24.       Dėl paskirtos baudos nurodė, kad pareiškėjas savo veiklą nutraukė 2017 m. rugsėjo 1 d., todėl ateityje negali būti grėsmės, jog jis sudarys draudžiamus susitarimus. Taip pat nurodė, kad Taryba, apskaičiuodama baudą, nepagrįstai vertino pareiškėjo pajamas, gautas iš valstybės ir savivaldybės biudžeto.

25.       Pareiškėjas A. Ž. personalinio vairuotojų ruošimo centras „VRC“ skunde prašė panaikinti Nutarimo dalį, priimtą pareiškėjo atžvilgiu, arba sumažinti pareiškėjui paskirtą baudą ir skirti 50 proc. bazinės baudos dydžio 8 450 Eur baudą.

26.       Pareiškėjas nurodė, kad A. Ž. dalyvavo Asociacijos susirinkime, tačiau jokių susitarimų dėl paslaugų kainų nesudarinėjo. Įmonė kainas pasitvirtino dar iki 2016 m. birželio 13 d. susirinkimo, todėl susirinkime priimti sprendimai įmonei reikšmės neturėjo. Tyrimo medžiagoje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad įmonė siekė daryti įtaką kainodaroje.

27.       Nesutiko su Nutarimo teiginiais dėl to, kad aikšteles turintys ūkio subjektai siekė daryti įtaką kainų nekeliančioms įmonėms. Pareiškėjas aikštelės neturi, todėl įtakos negalėjo daryti, o individualios įmonės (toliau – ir IĮ) „Autoplay“ atstovo Tarybai pateiktą informaciją dėl reikalavimo pakelti kainas vertino kaip konkurento apkalbėjimą.

28.       Paskirtą baudą pareiškėjas prašė sumažinti įvertinus aplinkybes, kad įmonės finansinė padėtis yra labai sunki.

29.       Pareiškėjas Asociacija skunde prašė panaikinti Nutarimą.

30.       Pareiškėjas nurodė, kad tyrimo metu nebuvo nustatyta, kad vairavimo paslaugų įkainiai tirtu laikotarpiu tapo vienodi ar panašūs. Tyrimo metu buvo remiamasi internete skelbtomis kainomis, tačiau nebuvo atsižvelgta į realias mokymų kainas, kurios kiekvienu atveju buvo nustatomos individualiai.

31.       Pažymėjo, kad pagrindinis Asociacijos tikslas – narių švietimas. Todėl ir Asociacijos narių informavimas apie pridėtinės vertės mokestį (toliau – ir PVM) negali būti laikomas Įstatymo pažeidimu. Atitinkamai nėra pagrindo teigti, kad draudžiamas susitarimas buvo sudarytas.

32.       Pareiškėjas prieštaravo Nutarimo argumentams, kad Asociacijos vadovybė ne tik žinojo apie susitarimus dėl kainų, tačiau juos ir organizavo. Pažymėjo, jog vien faktas, kad Asociacijos vadovybės nariai dalyvavo 2016 m. birželio 13 d. susirinkime, neįrodo, kad pareiškėjas inicijavo susitarimus ir skatino juos vykdyti. Tyrimo metu nėra surinkta jokių įrodymų, kad atskiri Asociacijos valdybos nariai, dalyvavę susirinkimuose, išskirtinai veikė Asociacijos vardu ir vadovavosi Asociacijos nurodymais.

33.       Pareiškėjas pripažino, kad vairavimo mokymų įkainių tema 2016 m. iš tiesų buvo aktuali jos nariams, tačiau įkainių pokyčius lėmė mokestinės aplinkos pasikeitimas, PVM lengvatos 2015 m. pabaigoje vairavimo mokymo paslaugoms panaikinimas, išaugusios sąnaudos.

34.       Pažymėjo, kad Asociacijos struktūrą sudaro Visuotinis narių suvažiavimas, Prezidiumas ir Administracijos vadovas. Tačiau tiek 2016 m. birželio 13 d. susirinkimas, tiek vėlesni susirinkimai buvo inicijuoti vadinamosiose apskrityse veikiančių vairavimo mokyklų paskirtų atstovų. Į susirinkimus buvo kviečiami tik konkrečioje apskrityje veiklą vykdančių vairavimo mokyklų atstovai. Taigi šie narių susitikimai negali būti laikomi nei visuotiniais narių suvažiavimais nei kitokiais susirinkimais, kuriuose priimamų sprendimų pagrindu Asociacija galėtų įgyti teises ir pareigas. Todėl nėra pagrindo teigti, kad Asociacija dalyvavo draudžiamame susitarime.

35.       Pareiškėjas taip pat nesutiko su nustatyta pažeidimo trukme. Pažymėjo, kad dauguma Asociacijos narių pakeitė vairavimo įkainius anksčiau nei buvo baigtas tyrimas. Tarybos išvada, kad pažeidimas Vilniuje truko 2 metus ir 1 mėnesį, priimta atsižvelgiant tik į tam tikrų Asociacijos narių veiksmus, tačiau ne pačios Asociacijos tariamai vykdyto pažeidimo trukmę.

36.       Pareiškėjas UAB „Kelio iliuzija“ skunde prašė pakeisti Nutarimo 1.1 punktą ir iš Nutarimo rezoliucinės dalies pašalinti 3.11 punktą; teismui nusprendus netenkinti pirminių reikalavimų prašė sumažinti paskirtą baudą.

37.       Pareiškėjo teigimu, Taryba visapusiškai neištyrė bylos medžiagos, nukrypo nuo teismų suformuotos praktikos bei nepagrįstai pripažino pareiškėją sudarius draudžiamą susitarimą.

38.       Nurodė, kad pareiškėjas tyrimo metu jokiais įrodymais nėra patvirtinęs savo dalyvavimo 2016 m. birželio 13 d. susirinkime ir draudžiamame susitarime. Pareiškėjas taip pat nėra dalyvavęs ir 2016 m. balandžio 14 d. susirinkime. Pareiškėjas tyrimo metu neginčijo tik kainų pakėlimo, kuris buvo nulemtas stebint kitų rinkos subjektų elgesį ir natūraliai reaguojant į rinkos pokyčius.

39.       Byloje taip pat nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas darė spaudimą pasinaudodamas savo valdomomis vairavimo aikštelėmis, siekiant įgyvendinti draudžiamą susitarimą. Tyrimas patvirtino, kad tokį spaudimą darė vairavimo mokyklos, kurios dalyvavo susirinkime, kai duomenų apie pareiškėjo dalyvavimą susirinkime nėra.

40.       Pareiškėjas, reaguodamas į rinką, kainas pakėlė 2016 m. liepos 24 d., t. y. praėjus mėnesiui nuo susirinkimo ir tai reiškia, kad kainų pakėlimas buvo nulemtas natūraliai reaguojant į rinkos pokyčius.

41.       Atkreipė dėmesį, kad Taryba aktualią prekės rinką apibrėžė kaip vairavimo mokymo paslaugų teikimo rinką, apimančią visų vairavimo kategorijų mokymo paslaugas. Prekės rinka buvo apibrėžta per plačiai bei pažeidžiant teisės aktų nuostatas, taigi Taryba tyrimą atliko neišsamiai.

42.       Pažymėjo, jog Taryba nustatė, kad geografinė rinka – Vilniaus miestas. Draudžiamas susitarimas turėjo apimti tik Vilniaus mieste pareiškėjo vykdomą veiklą, tačiau tyrimo metu buvo vertinama ir Vilniaus bei Trakų rajone esančių pareiškėjo filialų veikla, dėl ko pareiškėjui nepagrįstai buvo skirta tokio dydžio bauda.

43.       Pareiškėjas prieštaravo paskirtos baudos dydžiui. Nurodė, kad jis iki Nutarimo priėmimo sumažino kainas, o tai reiškia, kad savo valia nutraukė pažeidimą, todėl ši aplinkybė turėjo būti įvertinta kaip lengvinanti. Taip pat tyrimo metu nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas aktyviai dalyvavo kainų nustatyme, ar kaip kitaip darė įtaką kitiems subjektams dėl kainų padidinimo. Šios ir panašios aplinkybės nebuvo įvertintos kaip lengvinančios. Pažymėjo, kad nustatant bazinį baudos dydį turėjo būti vadovaujamasi tik Vilniaus mieste veikiančių vairavimo mokyklų gautomis pajamomis.

44.       Pareiškėjai UAB „ARV-Auto“ ir UAB „Kauno Naujamiesčio darbo rinkos mokymo centras“ skunde prašė panaikinti Nutarimo dalis, kuriomis pareiškėjams paskirtos baudos, arba sumažinti Nutarimu paskirtas baudas.

45.       Pareiškėjai nurodė, kad pagrindinės konkurentės Kaune, nulemiančios esminius rinkos pokyčius, yra UAB „ARV-Auto“ kartu su UAB „Kauno Naujamiesčio darbo rinkos mokymo centras“ ir UAB „Rigveda“. Esant tokiai situacijai natūralu, kad UAB „ARV-Auto“ nuolat stebėjo savo konkurentės UAB „Rigveda“ viešai skelbiamas kainas ir stengėsi taikyti nežymiai aukštesnes už UAB „Rigveda“ kainas. UAB „Kauno Naujamiesčio darbo rinkos mokymo centras“ įkainiai buvo taikomi šiek tiek mažesni už UAB „Rigveda“ arba vienodi. 

46.       Pažymėjo, kad kainų kilimą suponavo vairavimo mokyklų apmokestinimas PVM. Taip pat nuo 2016 m. padidėjo norinčiųjų mokytis skaičius, todėl buvo įgyta daugiau transporto priemonių ir į darbą buvo priimti nauji darbuotojai, o kitiems buvo pakeltas darbo užmokestis.

47.       Taryba UAB „ARV-Auto“ atžvilgiu surinko tik keletą SMS žinučių bei el. laiškų, pagrindžiančių pareiškėjo komunikaciją su nedidele dalimi konkurentų. Pareiškėjo nuomone, toks apsikeitimas vieša informacija negali būti traktuojamas kaip Įstatymo 5 straipsnio pažeidimas. Vienintelis teorinis įrodymas, kuris galėtų būti traktuojamas kaip reikšmingos informacijos konkurentui atskleidimu yra UAB „ARV-Auto“ vadovo SMS žinutė UAB „Tikslo linija“ atstovui, tačiau nėra duomenų, kad ši informacija būtų atskleista kitiems ūkio subjektams. Taip pat pabrėžė, kad Taryba nepagrįstai išplėtė draudžiamo susitarimo apimtį A kategorijos mokymų kainų klausimu.

48.       Pareiškėjas UAB „ARV-Auto“ nesutikdamas su paskirtos baudos dydžiu nurodė, kad Taryba nepagrįstai į pažeidimą įtraukė A kategorijos vairavimo mokymo paslaugų pajamas. Taip pat nepagrįstai įtraukė pajamas, gautas iš Lietuvos darbo biržos. Pareiškėjo vaidmuo susitarime buvo pasyvus, tačiau bauda paskirta neadekvačiai per didelė.

49.       Pažymėjo, kad UAB „Kauno Naujamiesčio darbo rinkos mokymo centras“ ir UAB „ARV-Auto“ sudaro vieną ekonominį vienetą, kuris laikėsi bendros strategijos rinkoje. UAB „Kauno Naujamiesčio darbo rinkos mokymo centras“ nėra Asociacijos narė ir susirinkimuose nedalyvavo. Jos įkainiai buvo pakelti išimtinai atsižvelgiant į UAB „Rigveda“ kainas.

50.       Pagrįsdamas UAB „Kauno Naujamiesčio darbo rinkos mokymo centras“ paskirtos baudos neadekvatumą nurodė, kad pareiškėjas neteikia A kategorijos mokymo paslaugų ir tai tik patvirtina jo mažesnį vaidmenį rinkoje. Į pajamas taip pat nepagrįstai buvo įtrauktos pajamos, gautos iš Lietuvos darbo biržos.

51.       Pareiškėjas IĮ „Jurbarko saugaus eismo centras“ skunde prašė panaikinti Nutarimo dalis, kuriose pareiškėjo atžvilgiu taikytas Aprašo 13 punktas ir į IĮ „Jurbarko saugaus eismo centras“ pardavimų vertę 2016 metais įtrauktos pajamos (56 982 Eur), gautos iš Lietuvos darbo biržos bei prašė sumažinti paskirtą baudą iki 2 601 Eur.

52.       Pareiškėjas prieštaravo, kad Taryba, nustatydama IĮ „Jurbarko saugaus eismo centras“ pardavimų vertę 2016 metais, į ją įtraukė pajamas, gautas iš Lietuvos darbo biržos. Pažymėjo, kad pareiškėjas pilnai prisipažino dalyvavęs sudarant konkurenciją ribojantį susitarimą, kritiškai vertino savo veiksmus, pilnai ir besąlygiškai pripažino Tarybos jo atžvilgiu nustatytas esmines aplinkybes, sutiko su nustatytų aplinkybių teisinių įvertinimu ir numatytos baudos apskaičiavimu. Esant tokiam pareiškėjo požiūriui į padarytą pažeidimą, Tarybos taikomos papildomos atgrasymo priemonės yra perteklinės ir neproporcingos.

53.       Pažymėjo, kad pareiškėjas tiek iki pažeidimo, tiek jo metu, tiek ir po jo negalėjo pakeisti Lietuvos darbo biržos nustatytų profesinio vairavimo mokymų kainų ir jų nepakeitė, todėl pajamos, kurias pareiškėjas gavo iš darbo biržos, tiek tiesiogiai, tiek ir netiesiogiai su pažeidimu nėra susijusios. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui skirtina bauda turėtų būti apskaičiuota iš naujo, atitinkamai į per 2016 m. gautas pajamas neįtraukiant pajamų, gautų iš Lietuvos darbo biržos.

54.       Pareiškėjas UAB „LDV Unio“ skunde prašė panaikinti Nutarimu paskirtą baudą 70 proc.

55.       Pareiškėjas prieštaravo Tarybos Nutarime priimtai apibendrintai išvadai, kad visi susitarimą sudarę subjektai susitarė ir dėl susitarimo laikymosi užtikrinimo būdo. Pareiškėjas neturėjo jokio tikslo dalyvauti susitarime, o vien tik sumų užrašymas ant lentos negali būti laikytinas susitarimu konkurencijos teisės prasme. Pareiškėjas iš esmės nesuprato, kad konkurencijos teisės prasme sudarė konkurenciją ribojantį susitarimą. Pabrėžė, kad tyrimo metu pas pareiškėją nebuvo rasti jokie susitarimą patvirtinantys įrodymai. Pareiškėjo vaidmuo susitarime nebuvo sąmoningas, pareiškėjas į susitarimą buvo įtrauktas prieš jo valią, pareiškėjas nebuvo aktyvus susitarimo dalyvis.

56.       Dėl bendrovės kainų pakėlimo priežasčių nurodė, kad pareiškėjas A kategorijos kainą nustatė dar gerokai iki 2016 m. birželio 13 d. susirinkimo. Taigi A kategorijos kainos pakėlimas nebuvo susijęs su susitarimu. B kategorijos ir kitų kategorijų kainų pakėlimą nulėmė kitos objektyvios priežastys. Pareiškėjas privalėjo riboti klientų srautą, todėl 2016 m. birželio-liepos mėn., kada pareiškėjo konkurentai pradėjo kelti kainas iki 490 Eur, jis B kategorijos kainas pakėlė nuo 390 Eur iki 528 Eur. Pasibaigus 2016 m. vasaros sezono pikui pareiškėjas sumažino B kategorijos kainas iki 518 Eur. Daugiau kainų nemažino, nes jų nemažino konkurentai. Be to, pradėjus mokėti PVM ženkliai išaugo sąnaudos, taip pat didėjo darbuotojų skaičius, atlyginimai.

57.       Nors pareiškėjas nekvestionavo Tarybos išvadų dėl pareiškėjo dalyvavimo susitarime, tačiau, pareiškėjo nuomone, Taryba netinkamai individualizavo skirtos baudos dydį. Pareiškėjo teigimu, iš pajamų turėtų būti atimtos pajamos, gautos iš Lietuvos darbo biržos, nes susitarimas neapėmė šių paslaugų kainų. Susitarimas taip pat neapėmė pajamų, gautų iš vairavimo įgūdžių tobulinimo, bei pajamų, gautų sudarius sutartis laimėjus viešuosius ar kitų įmonių skelbiamus pirkimus. Konkurenciją ribojantis susitarimas taip pat nebuvo sudarytas dėl mokymo programos „95 kodas“, dėl papildomo mokymo pažeidusiems Kelių eismo taisykles, dėl ADR kursų vairuotojams, vežantiems pavojingus krovinius, dėl Kelių eismo taisyklių testų sprendimo paslaugų, dėl pajamų, gautų iš nekilnojamojo turto nuomos, transporto priemonių pardavimo, nuomos ir pan. Pareiškėjui nėra aišku, kokį konkrečiai pardavimo vertės dydį nustatė Tarybą ir kaip apskaičiavo baudą.

58.       Pažymėjo, kad Taryba nepagrindė pažeidimo pavojingumo, taip pat, pareiškėjo nuomone, jo atžvilgiu turėjo būti laikoma, kad pažeidimas truko pusę metų, o ne 2,5 metų. Nebuvo išsamiai įvertintos lengvinančios aplinkybės, dėl ko nepagrįstai buvo apskaičiuota tokio dydžio bauda.

59.       Pareiškėjas UAB „Dorkanas“ skunde prašė panaikinti Nutarimu paskirtą baudą, arba Nutarimu paskirtą baudą sumažinti.

60.       Pareiškėjo teigimu, Taryba neatsižvelgė į pareiškėjo atstovo dalyvavimo susirinkime kontekstą. Pareiškėjas neturėjo jokios informacijos apie galimai neteisėtą susirinkimo tikslą, todėl neturėjo priežasties nedalyvauti susirinkime. Pareiškėjas ilgametis Asociacijos narys, todėl dalyvauja susirinkimuose. Susirinkime girdėtų kalbų dėl kainų pareiškėjo atstovas nevertino kaip realaus sutarimo derinti kainas. Taryba taip pat nėra surinkusi jokios medžiagos, iš kurios būtų akivaizdu, kad pareiškėjo atstovas po susirinkimo būtų kontroliavęs, ar kaip kitaip domėjęsis kainų pakėlimu. Pareiškėjas taip pat nebuvo patyręs jokio spaudimo dėl kainų pakėlimo.

61.       Dėl kainų pakėlimo nurodė, kad pareiškėjas taiko nuolaidų sistemas, todėl vienos fiksuotos kainos niekada nebūna. Atsakovas vertino tik kainų vidurkį. Pareiškėjas kainas pakėlė nuo 2016 m. rugpjūčio mėn., t. y. ne nuo liepos 1 d., o tai reiškia pareiškėjo atsisakymą dalyvauti susitarime. Pažymėjo, kad kainų pakėlimas nuo 2016 m. rugpjūčio mėn. buvo sąlygotas padidėjusių išlaidų. Pareiškėjas 2016 m. birželio mėn. ir vėliau įsigijo automobilius, taip pat padidėjo automobilių aptarnavimo kainos, todėl nesutiko su Tarybos išvadomis, kad kainos buvo pakeltos nesant ekonominio pagrindo.

62.       Taryba nors ir nustatė, kad pareiškėjas su kitomis vairavimo mokyklomis buvo įsirengęs aikštelę ir ją subnuomavo, tačiau nei viena iš tų mokyklų nenurodė, kad pareiškėjas būtų daręs spaudimą per aikšteles kelti ar derinti kainas. Pareiškėjo teigimu, jis susitarime per spaudimo aikštelių nuomininkams sudarymą buvo pripažintas dalyvavusiu nepagrįstai.

63.       Pareiškėjas nesutiko su paskirtos baudos dydžiu. Pažymėjo, kad nenustačius pareiškėjo tyčinių veiksmų yra pagrindas skirti mažesnę nei Įstatyme numatytą 10 proc. dydžio baudą.

64.       Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepime prašė pareiškėjų skundus atmesti kaip nepagrįstus.

65.       Dėl UAB „Kelio iliuzija“ abejonės, jog atsakovas per plačiai apibrėžė prekės rinką, nurodė, kad visos nagrinėtos vairavimo mokyklos teikė B kategorijos vairavimo mokymo paslaugas, taip pat beveik visos teikė ir kitų kategorijų mokymus, todėl Tarybai nebuvo tikslinga išskirti atitinkamas rinkas pagal atskiras vairavimo kategorijas. Kaip nustatyta tyrimo metu, visos Vilniuje veikiančios vairavimo mokyklos buvo sudariusios susitarimą dėl visų vairavimo kategorijų, tačiau Taryba nėra minėjusi, kad Vilniuje veikiančios vairavimo mokyklos buvo sudariusios susitarimą ir dėl 95 kodo mokymų. Nesutiko, kad atsakovas į prekės rinką įtraukė visą vairavimo mokyklų veiklą (pvz. aikštelių nuoma). Nurodė, kad tyrimo geografinės rinkos ribos: Vilnius, Kaunas ir Jurbarkas.

66.       Pažymėjo, kad tyrimo metu buvo nustatytos pagrindinės faktinės aplinkybės, patvirtinusios apie susitarimo buvimą. Tyrimo metu UAB „Rigveda“ patalpose buvo rastas lapelis, kuriame buvo nurodytos vairavimo mokymo kategorijos bei jų kainos. Asociacijos atstovė tyrimo metu patvirtino, kad šios kainos taip pat buvo užrašytos ir ant lentos susirinkime. Dalis vairavimo mokyklų atstovų patvirtino, kad susirinkime buvo nutarta šias kainas taikyti. Šia aplinkybę patvirtino ir faktinis atitinkamų vairavimo mokyklų elgesys – vairavimo kursų kainos buvo pakeltos iki lapelyje nurodytos kainos nuo 2016 m. liepos 1 d. Susitarimą buvo siekta įgyvendinti panaudojus ribotą skaičių vairavimo mokyklų bei darant spaudimą, taip pat susirinkimą buvo bandoma nuslėpti. Dalis vairavimo mokyklų pažeidimą pripažino. Šių aplinkybių pagrindu Taryba priėmė išvadą, kad susirinkime buvo derinami visų vairavimo mokymo kategorijų ir jų kombinacijų nustatymo klausimai, o tokie veiksmai laikytini pažeidimu Įstatymo 3 straipsnio 19 dalies ir 5 straipsnio prasme.

67.       Dėl A. Ž. personalinio vairuotojų ruošimo centro „VRC“ argumentų, nurodė, kad pareiškėjas net neginčijo esminių aplinkybių, o savo argumentus dėl savo pasyvaus elgesio susirinkime grindė tik deklaratyviais teiginiais. Taryba neturi pagrindo abejoti IĮ „Autoplay“ atstovės parodymais, duotais tyrimo metu, dėl jai pareiškėjo daromo spaudimo. Pareiškėjas jokiais įrodymais nepaneigė Tarybos šiuo aspektu nustatytų aplinkybių.

68.       Dėl VšĮ „Vairoseta“ argumentų nurodė, kad pareiškėjo argumentai dėl jo atstovo dalyvavimo susirinkime yra prieštaringi, todėl Taryba pagrįstai vertino, kad pareiškėjo atstovas susirinkime dalyvavo ir nors jame nepasisakė, tačiau ši aplinkybė nėra reikšminga. Taryba taip pat nustatė, kad pareiškėjas taikė susirinkime suderintas kainas. Argumentus dėl 2016 m. balandžio 14 d. susirinkimo vertino kaip nereikšmingus. Pažymėjo, kad remiantis teismų praktika, tiriant tokio pobūdžio pažeidimą, ne visada verta įrodinėti, kad tais veiksmais buvo padaryta žala rinkai.

69.       Dėl UAB „Visagalis“ argumentų nurodė, kad Taryba nustatė, jog susirinkime buvo nuspręsta, kokios turėtų būti taikomos kainos ir šią aplinkybę tiesiogiai patvirtino dalis susirinkime dalyvavusių vairavimo mokyklų atstovų, todėl Taryba aiškiai nustatė, kad susirinkimo tikslas buvo kainų nustatymas. Be to, strategijos apsikeitimas taip pat laikytinas konkurencijos taisyklių pažeidimu.

70.       Dėl UAB „Dorkanas“ argumentų nurodė, kad Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyto pažeidimo sudėties elementai – susitarimo sudarymo faktas ir susitarimo objektas. Pareiškėjas nei vieno iš šių elementų neginčija, o kitus pareiškėjo skundo argumentus vertino kaip neturinčius teisinės reikšmės. Pareiškėjas viešai nuo susirinkime aptariamų antikonkurencinių klausimų neatsiribojo, todėl laikytina, kad pareiškėjas buvo susitarimo dalyvis. Be to, kaip nustatyta tyrimo metu, pareiškėjas taikė kainas, aptartas susirinkime.

71.       Dėl UAB Mokymo centras „Adpilis“, UAB „Kelio iliuzija“ ir „Vilniaus saugaus miesto centras“ teiginių, kad jos susirinkime nedalyvavo, nurodė, kad Taryba tyrimo metu rado kviestų į susirinkimą dalyvių sąrašą, kuriame buvo nurodytos į susirinkimą kviestos vairavimo mokyklos. Šis sąrašas yra objektyvus dokumentinis įrodymas, be to, jį kaip įrodymą patvirtino Asociacijos administratorė. Tyrimo metu taip pat buvo rastas susirinkimo protokolas, kuriame nurodyta, kad dalyvavo 16 mokyklų. Šią aplinkybę, be kita ko, patvirtino ir kelių vairavimo mokyklų vadovai. Tarybos teigimu, susirinkimo dalyviai buvo teisingai nustatyti. Vilniaus saugaus miesto centro argumentus, kad pareiškėjas yra biudžetinė ir ne pelno siekianti organizacija, vertino kaip neturinčiais teisinės reikšmės, nes įmonės statusas neturi reikšmės vertinant, ar nebuvo padarytas Įstatymo nuostatų pažeidimas.

72.       Atsakovas nurodė, kad Kaune sudarytame susitarime dalyvavo 9 juridiniai asmenys (8 ūkio subjektai), tačiau iš kurių tik 4 apskundė Nutarimą. Taryba nustatė, kad kainos buvo derinamos D. M. įmonės organizuojamuose susirinkimuose. Buvo nustatyta, kad 2016 m. antrame pusmetyje buvo surengta 18 susirinkimų ir šis suaktyvėjimas pasireiškė po Vilniaus apskrities narių susirinkimo, kuriame dalyvavo ir Asociacijos Kauno skyriaus vadovas D. M.. Tyrimo metu vairavimo mokyklų atstovai pripažino, kad susirinkimuose buvo aptariami kainų klausimai. Pažymėjo, kad Taryba aiškiai nustatė Kaune vykdytus susitarimus ir jų aplinkybes.

73.       Dėl UAB „Tikslo linija“ argumentų nurodė, kad nors pareiškėjas susirinkimuose tiesiogiai ir nedalyvaudavo, tačiau susirinkimų turinys jam buvo žinomas, o šių aplinkybių pakako, kad pareiškėjas būtų pripažintas susitarimo dalyviu. Tai, kad susirašinėjimas vyko ne tarp įmonių vadovų, teisinės reikšmės neturi.

74.       Dėl UAB „Kauno Naujamiesčio darbo rinkos mokymo centras“ argumentų nurodė, kad tyrimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas pats aktyviai kontaktavo dėl kainų nustatymo bei atsižvelgdavo į raginimus didinti kainas. Šias išvadas Taryba priėmė įvertinusi pareiškėjo susirašinėjimo su UAB „Rigveda“ medžiagą, telefoninių pokalbių turinį.

75.       Nurodė, jog UAB „ARV-Auto“ argumentus, kad jis nelaikytinas susitarimo dalyviu, paneigia tyrimo metu nustatytos aplinkybės. Šiuo atveju vairavimo mokyklos viena kitą stebėjo, prižiūrėdamos, kaip sekasi laikytis susitarimo. Taryba taip pat nustatė, kad mokyklos ne tik dalijosi vieša informacija, tačiau ir tarėsi dėl ateityje taikytų kainų. Šiuo atveju pareiškėjas su kitais ūkio subjektais dalinosi informacija siekdamas užtikrinti susitarimo laikymąsi. Nors pareiškėjas ir teigia, kad jis atsiribojo nuo susitarimo, tačiau iš komunikacijos su kitomis mokyklomis buvo nustatyta priešingai. Pažymėjo, kad UAB „Rigveda“ rastame lapelyje buvo kalbama ir apie A kategorijos mokymų kainą, o tai, kad apie jas nėra jokių viešų pokalbių tik rodo, kad susitarimo šioje srityje buvo laikomasi. Tai, kad kainos nesiekė lapelyje nurodytų kainų, neįrodo, kad susitarimo nebuvo.

76.       Dėl Asociacijos argumentų nurodė, kad tyrimo metu Taryba nustatė, kad Asociacija pasitelkė savo narius UAB „Dauga ir ko“ ir D. M. įmonę, siekiant sudaryti susitarimus. UAB „Rigveda“ patalpose rastas lapelis taip pat tik parodė, kad susirinkime buvo derinamos vairavimo mokymo paslaugų kainos bei parodė ryšius tarp Vilniuje ir Kaune atliktų veiksmų. Apie tai, kad Asociacija turėjo tikslą derinti kainas, įrodo dar 2016 m. balandžio 14 d. vykusio susirinkimo turinys. Vėliau susirinkimą organizavo Asociacijos Vilniaus atstovas (UAB „Dauga ir ko“), kuriame buvo derinamos vairavimo mokymų kainos. Be to, apklausiami Asociacijos Vilniaus ir Kauno atstovai patvirtino, kad veikė Asociacijos vardu. Šiuo atveju buvo nustatyta, kad Asociacija buvo susitarimo dalyvė. Pranešimas apie susirinkimą taip pat buvo paskelbtas Asociacijos internetiniame puslapyje.

77.       Pasisakydama dėl pareiškėjų argumentų dėl susitarimų įgyvendinimo Taryba atkreipė dėmesį, kad pagal Įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, susitarimai dėl kainos nustatymo sudaryti tarp konkurentų laikomi visais atvejais ribojančiais konkurenciją. Taigi draudžiamo susitarimo sudarymo fakto konstatavimas iš esmės nesietinas su tokio susitarimo įgyvendinimu. Net pareiškėjams ir teigiant, kad jie nesilaikė susitarimo, nereiškia, kad susitarimo nebuvo. Konkurencijos ribojimas jau savaime yra žalingas, todėl tokio veiksmo pasekmės yra preziumuojamos, o tam, kad būtų paneigta ši prezumpcija, ūkio subjektas turėtų pateikti įrodymus, kurie paneigtų bet kokią suderintų veiksmų įtaką ūkio subjektų elgesiui rinkoje. Tokių įrodymų pareiškėjai nepateikė. Nors pareiškėjai ir nurodė, kad realiai taikė kitas kainas, t. y. taikė nuolaidas, ar padidintas kainas taikė vėliau, esminės reikšmės neturi, nes pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, kad būtų realiai atsiribojusios nuo susitarimų.

78.       Dėl pareiškėjų argumentų, kuriais grindė reikalingumą didinti kainas, nurodė, kad ne visos įmonės buvo pasiekusios ribą, nuo kurios jau reikėjo registruotis PVM mokėtoju, tačiau jos taip pat kėlė kainas. PVM buvo apmokestintos tik A ir B kategorijos, tačiau kainos buvo pakeltos ir kitų kategorijų mokymams. Atkreipė dėmesį, kad skirtingos vairavimo mokyklos turi skirtingą infrastruktūrą, todėl patiriamos sąnaudos negalėjo visų paveikti vienodai. Pabrėžė, kad buvo konstatuotas susitarimas dėl kainų, todėl teiginius dėl klientų srautų valdymo vertino nepagrįstais. Taryba taip pat nurodė, kad, nors, kaip teigia pareiškėjai, per ginčo laikotarpį jie buvo sudarę nedidelį kiekį sutarčių, tačiau draudžiamiems susitarimams mažareikšmiškumo kriterijus netaikomas.

79.       Dėl baudų apskaičiavimo metodikos nurodė, kad baudos kiekvienam iš pareiškėjų buvo apskaičiuotos vadovaujantis Įstatymo 36, 37 ir 38 straipsniais bei Aprašo nuostatomis. Nesutiko su pareiškėjų argumentais, kad nustatant pardavimų vertę nereikėjo įtraukti pajamų, gautų pagal sutartis su Lietuvos darbo birža (Užimtumo tarnyba). Taryba sprendė, kad paslaugos, kurios suteikiamos sudarius sutartis su Lietuvos darbo birža, vertinamos kaip patenkančios į tą pačią atitinkamą prekės rinką, todėl pajamos iš Lietuvos darbo biržos turi būti įtraukiamos į pardavimų vertę. Taryba taip pat nesutiko su UAB „ARV-Auto“ ir UAB „Kauno Naujamiesčio darbo rinkos mokymo centras“ argumentais dėl nepagrįstai įtrauktų pajamų už A kategorijos vairavimo mokymo paslaugas. Pažymėjo, kad, kaip nustatyta tyrimo metu, susitarimas vyko dėl visų kategorijų mokymų, taip pat pabrėžė, kad bazinis dydis apskaičiuojamas tik pagal gautas pajamas, todėl UAB „Kauno Naujamiesčio darbo rinkos mokymo centras“ baziniam dydžiui įtakos A kategorija neturėjo.

80.       Dėl pareiškėjų argumentų, kad buvo neteisingai apskaičiuota pažeidimo trukmė, nurodė, kad apskaičiuodama pažeidimo trukmę rėmėsi Aprašo 12 punkto nuostatomis bei nustatė, kad Vilniuje pažeidimas truko nuo 2016 m. birželio 13 d. iki pranešimo apie įtariamą pažeidimą pranešimo priėmimo – 2018 m. rugpjūčio 3 d. (trukmė 2 metai ir 1 mėnuo). Nebuvo surinkta jokių įrodymų, kad pareiškėjai realiai būtų atsiriboję nuo susitarimo anksčiau, nei iki pranešimo apie įtariamą pažeidimą priėmimo. Pažymėjo, kad Taryba nevertino pažeidimo trukmės pagal faktiškai taikytas kainas. Nors kai kurie pareiškėjai teigė, kad jie laikėsi kitokių kainų, tačiau iš vairavimo mokyklų viešai skelbiamų kainų buvo nustatyta, kad jie laikėsi susitarimo.

81.       Nurodė, kad Aprašo 13 punkto nuostata yra imperatyvi, todėl Taryba neturėjo diskrecijos iš viso netaikyti šio įpareigojimo. Taryba visiems ūkio subjektams taikė mažiausią 15 proc. dydį. Taryba taip pat pažymėjo, kad siekiant baudos sumažinimo, ūkio subjektas negali remtis argumentais, kad jis nebeveikia atitinkamoje rinkoje.

82.       Dėl lengvinančių aplinkybių, turinčių reikšmės baudos dydžiui, nurodė, kad ne bet kokios informacijos suteikimas laikytinas padėjimu Tarybai ir turėtų būti vertinamas kaip lengvinanti aplinkybė. Ne visi pareiškėjai įrodė, kad jų veiksmai sudarė pagrindą taikyti šią lengvinančią aplinkybę. Pareiškėjai, kurie pažeidimą nutraukė savo valia, buvo atitinkamai įvertinti, o dalis pareiškėjų kainas sumažino jau žinodami, kad jų atžvilgiu vyksta tyrimas, o tai jau nelaikytina lengvinančia aplinkybe. Pareiškėjų pripažinimas apie padarytą pažeidimą buvo atitinkamai įvertintas skiriant baudas. Pažymėjo, kad lengvinančios aplinkybės yra nurodytos Įstatyme, todėl Taryba neturi pareigos papildomai aiškinti jų turinio. Be to, pareiškėjams buvo sudaryta galimybė pasinaudoti atleidimo nuo baudų programa, tačiau šia programa nebuvo pasinaudota (J. J. įmonė). Atkreipė dėmesį, kad šiuo atveju pažeidimas buvo padarytas susitariant dėl kainų ir tai buvo padaryta laisva ūkio subjektų valia. Dėl pareiškėjų, kurie prieštaravo, kad skiriant baudą nebuvo atsižvelgta į jų išskirtinai blogą finansinę padėtį, nurodė, kad tyrimo metu šie pareiškėjai savo teiginių jokiais įrodymais nepagrindė, o savo sunkią padėtį įrodinėja tik pateikę skundą teismui. Pabrėžė, kad net ir labai sunki finansinė padėtis nėra pagrindas mažinti paskirtą baudą.         

 

II.

 

83.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. sausio 15 d. sprendimu pareiškėjų skundus atmetė kaip nepagrįstus.

84.       Teismas nustatė, kad ginčijamu Nutarimu Taryba nutarė pripažinti, kad Vilniuje veikiančios vairavimo mokyklos: A. Ž. personalinio vairuotojų ruošimo centras „VRC“, UAB Mokymo centras „Adpilis“, UAB „Automotoket“, UAB Autoplaza“, UAB „Daugva ir ko“, UAB „Dorkanas”, UAB „Dovanėlė Jums“, UAB „J. R. vairavimo mokykla“, J. J. įmonė, UAB „JTMC“, UAB „Kelio iliuzija“, UAB „LDV Unio“, UAB „Sostinės vairavimo mokykla“, VšĮ „Vairoseta“, BĮ „Vilniaus saugaus miesto centras“, UAB „Visagalis“ ir Asociacija; Kaune veikiančios vairavimo mokyklos: UAB „ARV – Auto“, UAB „Rigveda“, UAB „Auto ABC“, VšĮ „Auto ABCDE“, D. M. įmonė, UAB „Kauno Naujamiesčio darbo rinkos mokymo centras“, UAB „Tikslo linija“, Žukausko įmonė ir Asociacija; Jurbarke veikiančios vairavimo mokyklos: A. G. firma „Arvaira“, IĮ „Jurbarko saugaus eismo centras ir UAB „Rigveda“, Vilniuje, Kaune ir Jurbarke sudariusios konkurenciją ribojančius susitarimus dėl vairavimo mokymo paslaugų kainų nustatymo, pažeidė Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus ir už padarytą pažeidimą bendrovėms paskyrė baudas.

85.       Teismas vadovavosi Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 3 straipsnio 15 dalies, 1 straipsnio 3 dalies, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 101 straipsnio 1 dalies a punkto nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika.

86.       Teismas nustatė, kad Taryba atliko tyrimą dėl ūkio subjektų, teikiančių vairavimo mokymo paslaugas Vilniuje, Kaune ir Jurbarke, veiksmų atitikties Įstatymo 5 straipsnio reikalavimams. Tyrimo pradžia 2016 m. birželio 13 d., pabaiga 2018 m. rugpjūčio 3 d. (pažeidimo laikotarpis). Atlikus tyrimą priimta išvada, kad Vilniuje, Kaune ir Jurbarke veikiančios vairavimo mokyklos susitarė nustatyti vairavimo mokymo paslaugų įkainius ir tokiu būdu pažeidė Įstatymo 5 straipsnio reikalavimus.

87.       Asociacijos Vilniaus apskrities patalpose 2016 m. birželio 13 d. įvyko Asociacijos Vilniaus apskrities narių susirinkimas, į kurį buvo kviesti ne tik Asociacijos nariai. Apie susirinkimo vietą, laiką, darbotvarkę viešai nebuvo paskelbta, į susirinkimą buvo kviečiama paskambinus telefonu. Pažeidimo pradžia sietina su šio susirinkimo data.

88.       Taryba 2016 m. spalio 20 d. atliko patikrinimą UAB „Rigveda“ (Asociacijos Kauno apskrities narė) patalpose ir rado ranka rašytą lapelį, kuriame buvo nurodytos atskirų kategorijų ir jų junginių vairavimo mokymų kainos (A–245 Eur, B–490 Eur, C–700 Eur, CE, D–720 Eur, C+CE–1100 Eur, C+D–1100 Eur, CE-D–1000 Eur, C+CE+D–1300 Eur). UAB „Rigveda“ vadovas paaiškino, kad jų patalpose rastame lapelyje yra nurodytos būtent Vilniaus kainos, kurias įmonė gavo Kaune vykusio susirinkimo metu.

89.       Asociacijos administracijos sekretorė apklausos metu patvirtino, kad Kaune UAB „Rigveda“ patalpose rastas lapelis buvo surašytas dar 2016 m. birželio mėn. Vilniuje vykusio susirinkimo metu. Nurodė, kad lapelyje nurodytos kainos 2016 m. birželio mėn. vykusio susirinkimo metu buvo užrašytos ir ant lentos. Šią aplinkybę taip pat patvirtino ir 2016 m. birželio 13 d. susirinkime dalyvavęs J. J. įmonės atstovas, kuris nurodė, jog 2016 m. birželio 13 d. susirinkime buvo nutarta, kad nuo 2016 m. liepos 1 d. reikėtų taikyti būtent tokias kainas (nurodytas lentoje ir lapelyje). Apie tai, kad Asociacijos nariai nuo 2016 m. liepos 1 d. buvo tarpusavyje sutarę pakelti kainas, tyrimo metu nurodė ir UAB „Via Triumphalis“ atstovė, kuri tyrimo metu nurodė, kad buvo sulaukusi Asociacijos Vilniaus apskrities vadovo skambučių, kuriais buvo raginama kelti kainas, skambinęs asmuo piktinosi, kodėl kainos nėra pakeltos nuo liepos mėnesio.

90.       Taryba tyrimo metu nustatė, kad 2016 m. birželio 13 d. susirinkime dalyvavo D. M. (Asociacijos Kauno apskrities vadovas), ir tai paaiškina minėto lapelio (surašyto Vilniuje) atsiradimą Kaune. Lapelis su kainomis vėliau buvo dalinamas Kaune vykusiame susirinkime. Šią aplinkybę tyrimo metu patvirtino ir UAB „Rigveda“ vadovas.

91.       Susitarimo kelti kainas vykdymą patvirtino faktinis ūkio subjektų elgesys, kaip tai, kad UAB „Rigveda“ vadovas 2016 m. liepos 1 d. išsiuntė el. laišką UAB „Rigveda“ Šakių filialui, kuriame nurodė, kad nuo 2016 m. liepos 1 d. turėtų keistis kainos visų vairavimo mokyklų. Laiške nurodyta, kad apie tai, jog nuo 2016 m. liepos 1 d. turi keistis vairavimo kategorijų kainos, jam žinoma iš Kaune organizuoto susirinkimo, kuriame buvo pasakyta, kad nuo 2016 m. liepos 1 d. keisis vairavimo mokyklų kainos Vilniuje, todėl atitinkamai kainos turi keistis ir Kaune.

92.       Taryba tyrimo metu nustatė, kad po 2016 m. liepos 1 d. vairavimo mokyklos taikė skirtingo dydžio įkainius. Vilniaus vairavimo mokyklose (pagrindas – Tarybos 2016 m. rugsėjo 30 d. nutarimas Nr. 1S-112(2016)) už B kategorijos vairavimo kursus eksternu kaina 2016 m. sausio-balandžio mėn. svyravo nuo 269 Eur iki 377 Eur. Kai 2016 m. rugsėjo mėn. tose pačiose mokyklose (20 mokyklų) kainos už B kategorijos vairavimo kursus eksternu ne tik pakilo iki 490 Eur, tačiau kaina visose mokyklose tapo vienoda (išskyrus VšĮ „Vairoseta“ 489 Eur). Analogiška situacija fiksuota ir Kauno mokyklose (5 mokyklos). Šiose mokyklose B kategorijos vairavimo kursų kaina 2016 m. rugsėjo mėn. buvo 375 Eur, kai 2016 m. sausio-balandžio mėn. kursų kaina svyravo nuo 231 Eur iki 259 Eur ir kainos mokyklose buvo skirtingos. Taryba nustatė, kad po 2016 m. liepos 1 d. vairavimo kursų kainos buvo pakeltos iki lapelyje nurodytų kainų (lapelyje nurodyta, kad B kategorijos vairavimo kursų kaina – 490 Eur) ir jos suvienodintos.

93.       Tyrimo metu nustatyta, kad įgyvendinant draudžiamą susitarimą buvo pasinaudota ir tuo, kad ne visos vairavimo mokyklos turėjo vairavimo aikšteles. Tyrimo metu IĮ „Autoplay“, UAB „Via Triumphalis“, UAB „Rigveda“, J. J. įmonės atstovai patvirtino, kad Vilniuje veikiančios vairavimo mokyklos siekė, kad su vairavimo mokyklomis, kurios nedidina įkainių, būtų nutrauktos vairavimo mokymo aikštelių naudojimo sutartys. Tyrimo metu buvo surinkti įrodymai, kad vairavimo mokykloms realiai buvo daromas spaudimas pakelti kainas, grasinant vairavimo aikštelės nuomos nutraukimu.

94.       Tyrimo metu UAB „Rigveda“ nurodė, kad 2016 m. birželio-liepos mėn. Asociacija pradėjo kištis į vairavimo mokyklų Kaune kainodarą, nes buvo nuspręsta suvienodinti paslaugų kainas Kaune ir Vilniuje. Kaune vykusių susirinkimų metu Asociacijos Kauno apskrities vadovas (D. M.) akcentuodavo, kad Asociacija liepusi jam imtis aktyvių veiksmų kainų Kauno apskrityje pakėlimui. D. M. organizuodavo nariams susirinkimus, kurių metu perduodavo Asociacijos nurodymus dėl kainų derinimo. Kainos susirinkimo metu būdavo užrašomos ant lentos, arba būdavo platinami ranka rašyti lapeliai. Tyrimo metu nustatyta, kad Asociacijos Kauno skyriaus vadovas dalyvavo Vilniuje 2016 m. birželio 13 d. vykusiame susirinkime, o kaip nurodė UAB „Rigveda“ atstovas, jis Kaune vykusio susirinkimo metu buvo gavęs lapelį su Vilniaus kainomis. UAB „Rigveda“ nurodė, kad intensyvus spaudimas kelti kainas Kaune prasidėjo apie 2016 m. liepos mėn. D. M. UAB „Rigveda“ atstovui buvo atskleidęs, kad jį šiuo klausimu daryti spaudimą verčia Asociacija, nurodydama, kad Vilniaus siekis buvo beveik suvienodinti Vilniaus ir Kauno vairavimo mokyklų kainas, kad nebūtų didelės atskirties. Tyrimo metu nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2016 m. sausio mėn. – liepos mėn. Kaune buvo suorganizuoti trys susirinkimai, tuo tarpu laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 1 d. iki gruodžio 31 d. įvyko aštuoniolika susirinkimų.

95.       UAB „Rigveda“ atstovas tyrimo metu nurodė, kad Kaune kainos kilo vangiai, todėl vieno iš susirinkimų metu buvo pasiūlyta net ir drausminanti priemonė – daryti poveikį per kompetencijų vertinimą. Po tokių susirinkimų, kuriuose buvo vertinama galimybė dėl drausminančių priemonių taikymo, įmonės pradėjo laikytis draudžiamo susitarimo ir kėlė kainas. Įmonės skambučiais, el. laiškais ragindavo šio susitarimo laikytis ir kitas įmones. Susirinkimų metu buvo pasiskirstoma, kuris atstovas kam paskambins, pas kurį nuvažiuos pakalbėti ir pan. Vieno iš susirinkimo metu buvo nutarta, kad kainų kėlimas bus vadinamas kodiniu pavadinimu „mokymų kokybė“. UAB „Rigvedos atstovas ir pats telefoniniais skambučiais yra komunikavęs su kitų mokyklų atstovais dėl „mokymo kokybės“ pakėlimo. Buvo derinamos ne tik B kategorijos kainos, tačiau ir kitų kategorijų kainos. Kaune kainos kilo keliais etapais – 2016 m. liepos mėn. pabaigoje ir 2016 m. rugsėjo mėn. pabaigoje.

96.       Tyrimo metu nustatyta, kad tai, jog Vilniuje, Kaune ir Jurbarke veikiančios vairavimo mokyklos derino tarpusavyje savo įkainius, pripažino kiekviename mieste veikiantys ūkio subjektai. Tyrimo metu esmines faktines aplinkybes pripažino Kaune ir Jurbarke veikianti UAB „Rigveda“. Po tyrimo esmines faktines aplinkybes pripažino Vilniuje veikiančios UAB „LDV Unio“ ir J. R. vairavimo mokykla, Kaune veikianti V. Ž. įmonė bei Jurbarke veikiantis Jurbarko saugaus eismo centras.

97.       Tyrimas baigtas 2018 m. rugpjūčio 3 d. pranešimu apie atliktą tyrimą (pažeidimo laikotarpio pabaiga).

98.       Taryba Nutarimu pripažino, kad Vilniuje, Kaune ir Jurbarke veikiančios vairavimo mokyklos padarė Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies pažeidimą, nes vairavimo mokymo paslaugų kainas nustatė draudžiamu susitarimu. Taigi, Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies prasme, tyrimo objektu, nagrinėjamoje byloje, laikytinas vairavimo kursų kainų nustatymas. Todėl vertinant, ar ūkio subjektai pagrįstai pripažinti padarę Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą, esminga nustatyti, ar sprendimą nuo 2016 m. liepos mėn. pakelti vairavimo kursų kainas kiekviena vairavimo mokykla priėmė savarankiškai, ar, vis dėlto, vairavimo kursų kainų pakėlimą nuo 2016 m. liepos mėn. sąlygojo vairavimo mokyklų susitarimas dėl kainų pakėlimo.

99.       Teismas akcentavo, kad kainų dydžių pakitimai negali būti sąlygoti išankstinio susitarimo, sudaryto tarp įmonių, konkuruojančių tuo pačiu rinkos lygmeniu. Vadovaujantis tiek nacionaline, tiek tarptautine teismų praktika, konkurentų susitarimai dėl kainų visada apriboja konkurenciją ir vertintini kaip Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir SESV 101 straipsnio 1 dalies pažeidimas. Teismas nekvestionavo vairavimo mokyklų teisės ir laisvės savarankiškai kelti kainas, jas vienodinti ir pan.

100.       Dėl dalyvavimo 2016 m. birželio 13 d. susirinkime teismas nurodė, jog Taryba nustatė, kad būtent 2016 m. birželio 13 d. vykusiame Asociacijos Vilniaus apskrities narių organizuotame susirinkime buvo derinamos vairavimo paslaugų kainos, todėl padaryto pažeidimo pradžia siejama su vairavimo mokyklų atstovų dalyvavimu 2016 m. birželio 13 d. susirinkime. Dalis pareiškėjų neigia savo dalyvavimą susirinkime.

101.       Teismas pažymėjo, kad Taryba tyrimo metu rado lapą su kviestų į susirinkimą vairavimo mokyklų sąrašu (Nutarimo 199 punktas), kurio kairėje pusėje nurodyta „nariai“: UAB „Autoplaza“, „J. J. įmonė“, UAB „Daugva ir ko“, UAB „Sostinės vairavimo mokykla“, UAB „Automotoket“, UAB „Dorkanas“, A. Ž. personalinis vairuotojų ruošimo centras „VRC“, UAB Mokymo centras „Adpilis“, UAB „Dovanėlė Jums“, VšĮ „Vairoseta“, VšĮ „Jeruzalės darbo rinkos centras“, UAB „JTMC“, UAB „LDV Unio“, UAB „Kelio iliuzija“, UAB „Autoprofesionalai“, UAB „Visagalis“. Sąrašo dešinėje pusėje nurodyta „ne nariai“: UAB „KET studija“, UAB „Mūsų kryptis“, UAB „Kelio studija“, UAB „Vairavimo klasė“, UAB „Autologija“, UAB „Vairo ratas“, UAB „Diližanas“, VšĮ „Autoketas“ ir UAB „J. R. vairavimo mokykla“, iš kurių šešios pažymėtos su pliuso ženklu.

102.       Tyrimo metu Asociacijos administratorė (dalyvavo susirinkime) patvirtino, kad susirinkime tikrai dalyvavo UAB „Daugva ir ko“, UAB „Visagalis“, UAB „LDV Unio“, UAB „Dorkanas“ vadovai. UAB „Dorkanas“ vadovas tyrimo metu nurodė, kad visų sąraše nurodytų mokyklų atstovai susirinkime dalyvavo. J. J. įmonės vadovas taip pat patvirtino, kad visi tikrai buvo, tik neatsiminė dėl Jeruzalės darbo centro ir Respublikos vairavimo mokyklos (UAB „Autoprofesionalai“), o žiūrėdamas į ne Asociacijos narių sąrašą nurodė, kad UAB „Diližano“, UAB „Autologijos“ tikrai nebuvo, o J. R. tikrai buvo. J. J. įmonės vadovas taip pat nurodė, kad susirinkime dalyvavo Asociacijos prezidentas K. V., viceprezidentas ir kartu Vilniaus saugaus miesto centras vadovas D. L., J. L. (Asociacijos administratorė) ir D. M. (Kauno apskrities vadovas). Susirinkimo protokole pateikti duomenys (nedetalizuota), kad susirinkime dalyvavo 16 Vilniaus miesto vairavimo mokyklų vadovų.

103.       Iš tyrimo metu surinktų duomenų visumos teismas padarė išvadą, jog Taryba pagrįstai nusprendė, kad nėra pagrindo abejoti susirinkime dalyvavusių asmenų paaiškinimais. Tokia išvada padaryta atsižvelgiant į tai, kad asmenų, dalyvavusių 2016 m. birželio 13 d. susirinkime, tyrimo metu pateikti paaiškinimai vieni kitiems neprieštaravo ir buvo konkretūs. Tuo labiau, kad buvo aiškiai nurodyta, kurių konkrečiai vairavimo mokyklų atstovai susirinkime dalyvavo, kurių nedalyvavo, o dėl vairavimo mokyklų, dėl kurių dalyvavimo buvo abejojama, jos buvo konkrečiai įvardintos. Šiuo aspektu pateiktų paaiškinimų konkretumas ir neprieštaringumas (dėl aplinkybių apie dalyvavusius asmenis paaiškinimus pateikė ne vienos vairavimo mokyklos atstovas ir paaiškinimai nebuvo prieštaringi), leido Tarybai priimti išvadą, kad 2016 m. birželio 13 d. susirinkime dalyvavo Asociacijos nariai: UAB „Autoplaza“, „J. J. įmonė“, UAB „Daugva ir ko“, UAB „Sostinės vairavimo mokykla“, UAB „Automotoket“, UAB „Dorkanas“, A. Ž. personalinis vairuotojų ruošimo centras „VRC“, UAB Mokymo centras „Adpilis“, UAB „Dovanėlė Jums“, VšĮ „Vairoseta“, UAB „JTMC“, UAB „LDV Unio“, UAB „Kelio iliuzija“, UAB „Visagalis“, taip pat UAB „J. R. vairavimo mokykla“, kuri nėra Asociacijos narė bei Asociacijos vadovybės nariai.

104.       Teismas pažymėjo, kad UAB „Kelio iliuzija“, UAB „Adpilis“ savo nedalyvavimą 2016 m. birželio 13 d. susirinkime įrodinėja tik konkrečių rašytinių įrodymų apie susirinkime dalyvavusius asmenis nebuvimu. Teismas nurodė, kad asmenų, dalyvavusių susirinkime, paaiškinimai įrodymų vertinimo aspektu yra svaresni už pareiškėjų neigimą, kad jie susirinkime nedalyvavo, kadangi tokio fakto nėra galimybės jokiais rašytiniais įrodymais nei paneigti, nei patvirtinti, todėl pareiškėjams (UAB „Kelio iliuzija“, UAB „Adpilis“) nepateikus kitų svarių įrodymų, padaryta išvada, kad jie savo nedalyvavimo 2016 m. birželio 13 d. susirinkime neįrodė.

105.       Teismas pažymėjo, jog nors BĮ „Vilniaus saugaus miesto centras“ skunde ir nurodė, kad Vilniuje vykusio susirinkimo organizatorius K. J. raštu patvirtino, kad BĮ „Vilniaus saugaus miesto centras“ vadovas D. L. susirinkime nedalyvavo, tačiau tiek J. J. įmonės vadovas, tiek pats K. J. tyrimo metu yra nurodę, kad susirinkime taip pat dalyvavo ir Asociacijos viceprezidentas D. L.. Vertinant BĮ „Vilniaus saugaus miesto centras“ į bylą pateikto 2018 m. gruodžio 28 d. K. J. patvirtinimo dėl D. L. nedalyvavimo susirinkime turinį, teismas atkreipė dėmesį į K. J. teikiamų paaiškinimų dviprasmiškumą bei nenuoseklumą. Be to, rašte tik konstatuotas D. L. nedalyvavimas susirinkime, tačiau jame nėra nurodyta jokių aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos kaip įtikinamesnės už K. J. tyrimo metu žodžiu duotus paaiškinimus. Taigi tyrimo metu D. L. dalyvavimą susirinkime patvirtino du susirinkime dalyvavę asmenys, todėl Taryba pagrįstai įvertino, kad Asociacijos viceprezidentas, kartu ir BĮ „Vilniaus saugaus miesto centras“ vadovas, dalyvavo 2016 m. birželio 13 d. susirinkime.

106.       Dėl 2016 m. birželio 13 d. susirinkimo tikslo ir jo įgyvendinimo teismas pažymėjo, kad aptartais argumentais pripažinta, jog tyrimo metu pagrįstai nustatyta, kad 2016 m. birželio 13 d. vykusiame Asociacijos Vilniaus apskrities narių susirinkime dalyvavo Asociacijos Vilniaus apskrityje veikiančių vairavimo mokyklų atstovai, vairavimo mokyklos, kuri nėra Asociacijos narė („J. R. vairavimo mokykla“) atstovas, taip pat, be kitų dalyvių, susirinkime dalyvavo ir Asociacijos Kauno apskrities vadovas D. M..

107.       Taryba nustatė, kad 2016 m. birželio 13 d. vykusio susirinkimo metu buvo aparti ir derinami vairavimo mokymo paslaugas įkainiai, kurie turėjo kilti nuo 2017 m. liepos 1 d. Tokią išvadą Taryba priėmė remiantis tyrimo metu gautais Asociacijos administratorės, J. J. įmonės atstovo paaiškinimais, įvertinusi UAB „Vairavimo linija“ vadovo susirašinėjimą su Asociacija, kuri el. laiške Asociacijos klausė dėl susirinkime aptartų kainų, paties UAB „Vairavimo linija“ vadovo duotais paaiškinimais, kad apie įvykusį susirinkimą jis sužinojo iš instruktorių, kurie jam ir pasakė, kad susirinkime buvo kalbama apie per mažas vairavimo mokymų kainas ir kitų aplinkybių. Taryba taip pat nustatė, kad 2016 m. liepos 1 d. UAB „Rigveda“, kurios patalpose buvo rastas lapelis su Vilniaus kainomis, kurias (kainas), kaip nurodė UAB „Rigveda“ vadovas, buvo gavęs iš 2016 m. birželio 13 d. susirinkime dalyvavusio ir Kaune susirinkimus organizavusio D. M., siuntė el. laišką Šakių filialui nurodydamas, kad nuo šiandien (2016 m. liepos 1 d.) turėtų keistis kainos visų mokyklų. UAB „Rigveda“ tyrimo metu patvirtino, kad iš D. M. jam buvo žinoma, kad nuo 2016 m. liepos 1 d. kainos turėtų keistis ir Vilniuje. UAB „Via Triumphalis“ vadovė tyrimo metu taip pat nurodė, kad iš instruktorių sužinojusi, kad Asociacija nuo 2016 m. liepos 1 d. ketina kelti vairavimo kursų kainas. UAB „LDV Unio“, kurios atstovai dalyvavo 2016 m. birželio 13 d. susirinkime, skunde teismui nurodė, kad jie matė ant lentos užrašytus triženklius skaičius ir suprato, kad tai buvo vairavimo kursų kainos.

108.       Taryba surinko įrodymus apie tai, kaip keitėsi Vilniaus vairavimo mokyklų vairavimo kursų kainų dydžiai iki 2016 m. liepos 1 d. ir po 2016 m. liepos 1 d.

109.       UAB „Rigveda“ patalpose buvo rastas lapelis su kainomis: A–245 Eur, B–490 Eur, C–700 Eur, CE, D–720 Eur, C+CE–1100 Eur, C+D–1100 Eur, CE+D–1000 Eur, C+CE+D–1300 Eur. Iš Nutarime pateiktos lentelės (Nutarimo 171 punktas) matyti, kad B kategorijos vairavimo kursų kainos Vilniuje 2016 m. balandžio mėn. svyravo nuo 270 Eur iki 419 Eur, C, CE ir D kategorijų vairavimo kursų kainos svyravo nuo 480 Eur iki 732 Eur. Iš Nutarime pateiktos lentelės duomenų (Nutarimo 252 punktas) buvo matyti, kad po 2016 m. liepos 1 d. vairavimo mokyklos: J. J. įmonė, UAB „Automotoket“, UAB „Autoplaza“, UAB „Daugva ir ko“, UAB „Dorkanas“, UAB „Dovanėlė Jums“, UAB „Rinkevičiaus vairavimo mokykla“, UAB „JTMC“, UAB „Kelio iliuzija“, UAB „LDV Unio“, UAB „Adpilis“, UAB „Visagalis“, UAB „Sostinės vairavimo mokykla“, VšĮ „Vairoseta“ B kategorijos eksternu vairavimo kursų įkainius padidino po 2016 m. liepos 1 d. (kainos didintos liepos 1 d., liepos 2 d., liepos 5 d., liepos 9 d., liepos 11 d., liepos 12 d., rugpjūčio 1 d., rugpjūčio 11 d.) ir kaina už B kategorijos (eksternu) kursus svyravo nuo 420 Eur iki 518 Eur, iš kurių 11 mokyklų nustatė vienodą 490 Eur (kaina nurodyta lapelyje ir susirinkimo metu lentoje) kursų kainą. Taryba 2016 m. rugsėjo 30 d. nutarime Nr. 1S-112(2016) pateikė iš viešų šaltinių surinktus duomenis, kurie iliustruoja, kad B kategorijos vairavimo kursų eksternu kainos Vilniuje 2016 m. rugsėjo mėn. 19 vairavimo mokyklų buvo 490 Eur (tik vienoje vairavimo mokykloje kaina buvo 489 Eur), kai tose pačiose mokyklose 2016 m. sausio – balandžio mėn. B kategorijos vairavimo kursų eksternu kainos svyravo nuo 269 Eur iki 377 Eur ir kainos sutapo daugiausia tik tarp 4 vairavimo mokyklų. Iš esmės analogiška faktinė situacija tuo pačiu laikotarpiu buvo fiksuota ir Kauno vairavimo mokyklose. B kategorijos vairavimo kursų eksternu kainos Kaune 2016 m. rugsėjo mėn. 5 vairavimo mokyklose buvo 375 Eur, kai tose pačiose mokyklose 2016 m. sausio – balandžio mėn. B kategorijos vairavimo kursų eksternu kainos svyravo nuo 231 Eur iki 259 Eur ir visose vairavimo mokyklose kursų kainos buvo skirtingos.

110.       Iš faktinių duomenų teismas nustatė, kad netrukus po 2016 m. liepos 1 d. vairavimo kursų kainos (aptarta kategorija) padidėjo iki 2016 m. birželio 13 d. susirinkime ant lentos užrašytos B kategorijos kainos – 490 Eur, ir tai leido daryti išvadą, kad vairavimo mokyklos, veikiančios tiek Vilniaus, tiek Kauno apskrityse (UAB „Rigveda“ patalpose rastame lapelyje B kategorijos kaina nurodyta 375 Eur), pritarė susitarimui nuo 2016 m. liepos 1 d. pakelti B kategorijos vairavimo kursų kainas iki 490 Eur ir atitinkamai iki 375 Eur, ir šio susitarimo aiškiai laikėsi. Padaryta išvada, kad Taryba surinko pakankamai įrodymų, kad būtų pripažinta, jog 2016 m. birželio 13 d. susirinkime iškeltas tikslas didinti kainas iki lentoje nurodytų, buvo aiškiai įgyvendintas. Pareiškėjų argumentai, kad realiai kainos būdavo daug mažesnės, nei būdavo skelbiama oficialiai, esminės reikšmės neturėjo.

111.       Dėl VšĮ „Vairoseta“ argumentų teismas nurodė, kad VšĮ „Vairoseta“ atstovo dalyvavimas 2016 m. birželio 13 d. susirinkime įrodytas Tarybos surinktais duomenimis, kurie, kaip pagrįsti, patvirtinti teismo sprendime. Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas B kategorijos eksternu vairavimo kursų įkainius padidino 2016 m. liepos 12 d. ir kaina buvo tik 1 Eur mažesnė (489 Eur) nei buvo nurodyta susirinkimo metu ant lentos (Nutarimo 252 punktas). Skunde išdėstytos aplinkybės dėl 2016 m. balandžio mėn. vykusio susirinkimo nagrinėjamo ginčo kontekste nebuvo reikšmingos.

112.       Dėl VšĮ „Vairoseta“ argumentų, kad nėra surinkta jokių objektyvių, rašytinių įrodymų, kad jos atstovas būtų pasisakęs susirinkime, teismas atsižvelgė į ESTT praktiką, pagal kurią pasyvus dalyvavimas darant pažeidimą, pavyzdžiui, įmonės dalyvavimas susitikimuose, per kuriuos sudaryti susitarimai, kuriais siekiama antikonkurencinio tikslo, ir neprieštaravimas jiems, laikytinas bendrininkavimu, dėl kurio jai gali kilti atsakomybė, nes nebylus pritarimas neteisėtai iniciatyvai, viešai neatsiribojant nuo jos turinio arba nepranešant apie ją administracinėms institucijoms, skatina tęsti pažeidimą. Pareiškėjas į bylą nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jis kaip nors viešai atsiribojo nuo susitarimo laikymosi. Priešingai, po 2016 m. liepos 1 d. įmonė padidino vairavimo kursų kainą iki susirinkime aptartos (be vieno euro). Įvertinus pareiškėjo dalyvavimo susirinkime (tik neigia, tačiau jokiais įrodymais neįrodo) bei vairavimo kursų įkainių pakėlimo (kaina padidinta iki sumos, kuri beveik atitiko susirinkime nurodytą kainą) aplinkybes, argumentai dėl pareiškėjo nedalyvavimo draudžiamame susitarime vertinti kaip nepagrįsti.

113.       Atsižvelgiant į šiuo aspektu (pareiga įrodyti žalą) suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pareiškėjo VšĮ „Vairoseta“ argumentai dėl Tarybos pareigos nustatyti nukentėjusius asmenis, permokas sumas, vertinti kaip nepagrįsti.

114.       Teismas pažymėjo, kad nors VšĮ „Vairoseta“ skunde ir nurodė, kad kainų pakėlimą lėmė padidėję mokymų kaštai, sumažėjęs mokinių skaičius, tačiau kaip šios aplinkybės pasireiškė neindividualizavo. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas savo nedalyvavimo draudžiamame susitarime neįrodė, todėl nėra teisinio pagrindo panaikinti Nutarimo dalį, kurioje pareiškėjas nubaustas 5 200 Eur bauda ir nutraukti procedūrą dėl Įstatymo pažeidimo.

115.       Dėl UAB Mokymo centras „Adpilis“ skundo argumentų teismas pažymėjo, kad pareiškėjo atstovo dalyvavimas 2016 m. birželio 13 d. susirinkime pripažintas Tarybos surinktais įrodymais, kurie, kaip pagrįsti, patvirtinti šiame teismo sprendime.

116.       Taryba atsiliepime patvirtino, kad 2018 m. rugpjūčio 3 d. pranešime apie įtariamą pažeidimą Nr. 6S-14(2018) buvo padaryta korektūros klaida ir pareiškėjo kainų pakėlimo data nurodyta 2017 m. liepos 1 d. Taryba nurodė, kad teisinga data – 2016 m. liepos 1 d. Šią aplinkybė pagrindė faktiniais duomenimis iš interneto svetainių istorinių duomenų (pateikti Tarybos byloje) bei paties pareiškėjo pateiktais duomenimis. Pareiškėjas savo teiginių, kad kainas pakėlė tik nuo 2017 m. liepos 1 d. jokiais įrodymais nepagrindė, todėl šie teiginiai vertinti kaip neteisingi. Pareiškėjas B kategorijos eksternu vairavimo kursų įkainius nuo 2016 m. liepos 1 d. padidino iki 490 Eur, t. y. iki kainos, kuri buvo nurodyta susirinkimo metu lentoje (Nutarimo 252 punktas). Nustatytos faktinės aplinkybės patvirtino pareiškėjo veiksmų derinimą su kitomis vairavimo mokyklomis, todėl pagrįstai pripažintas dalyvavęs draudžiamame susitarime su konkurentais.

117.       UAB Mokymo centras „Adpilis“ dalyvavimui draudžiamame susitarime aplinkybės dėl aikštelės turėjimo/neturėjimo, teisinės reikšmės neturėjo. Pareiškėjo nedalyvavimo draudžiamame susitarime nepaneigė ir su skundu pateiktos mokymosi sutartys.

118.       Teismas padarė išvadą, kad nėra teisinio pagrindo panaikinti Nutarimo dalį dėl baudos UAB Mokymo centras „Adpilis“ paskyrimo.

119.       Dėl UAB „Visagalis“ skundo argumentų teismas pažymėjo, kad pareiškėjas tyrimo metu buvo Asociacijos narys (Nutarimo 100 punktas). Bendrovė taip pat yra nurodyta į 2016 m. birželio 13 d. susirinkimą kviestų asmenų sąraše. Dėl susirinkime dalyvavusių vairavimo mokyklų jau buvo nuspręsta šiame teismo sprendime. Šių faktinių aplinkybių pareiškėjas nėra paneigęs jokiais rašytiniais ar kitais įrodymais.

120.       Teismas pažymėjo, kad Taryba neprivalo atskirai įrodinėti susitarimo tikslo priešingumo sąžiningai konkurencijai ir (arba) neigiamo jo poveikio konkurencijai. Taigi, priešingai, nei teigia pareiškėjas, tyrimo metu nebuvo reikšminga nustatinėti, kiek vairavimo mokymo įkainių pakėlimas buvo nulemtas padidėjusių su vairavimo mokymo tiesioginėmis išlaidomis susijusių veiksnių ir Tarybai nebuvo pareigos, o ir tikslo šių aplinkybių tirti, todėl šie pareiškėjo argumentai vertinti kaip nepagrįsti.

121.       Dėl pareiškėjo teiginio, kad susirinkimuose su vairavimo mokymo sąnaudomis susiję klausimai yra svarstomi tuo aspektu, kaip elgtis su kainas dempinguojančiomis įmonėmis, kurios mažina įkainius, pažymėta, kad tuo atveju, jei susirinkimuose šią problemą siūloma spręsti visoms vairavimo mokykloms suvienodinant kainas (kaip šiuo atveju, susirinkimo metu lentoje užrašytos kainos, kurių siūlyta laikytis), tai toks sprendimo būdas jau savaime reiškia konkurencijos ribojimą.

122.       Teismas sutiko su pareiškėju, kad vairavimo mokyklos turi pareigą viešai skelbti kainas ir įstatymai nedraudžia jomis domėtis ir/ar prie jų prisikaityti. Tačiau įstatymas draudžia dalyvauti susitarime ir laikytis vienodų kainų. Pareiškėjas B kategorijos eksternu vairavimo kursų įkainius nuo 2016 m. liepos 1 d. padidino iki 490 Eur, t. y. iki kainos, kuri buvo nurodyta 2016 m. birželio 13 d. susirinkimo metu ant lentos (Nutarimo 252 punktas), taigi nustatytos faktinės aplinkybės leido teigti, kad pareiškėjas dalyvavo draudžiamame susitarime nuo 2016 m. liepos 1 d. laikytis vienodų kainų. Susitarimo laikymąsi patvirtino pareiškėjo nuo 2016 m. liepos 1 d. nustatyta susirinkimo metu sutarta kaina – 490 Eur. Teismas padarė išvadą, kad įvertinus visumą nustatytų faktinių aplinkybių, Taryba turėjo teisinį pagrindą pareiškėją pripažinti draudžiamo susitarimo dalyviu.

123.       Dėl UAB „Kelio iliuzija“ skundo argumentų teismas pažymėjo, jog kaip atsiliepime nurodė Taryba, ji į geografinę rinką įtraukė tik Vilniaus miestą, todėl pareiškėjas neteisus teigdamas, kad į geografinę rinką buvo įtraukti Vilniaus, Trakų, bei Šalčininkų rajonai.

124.       Teismas vadovavosi Įstatymo 3 straipsnio 16 dalimi. Nurodė, kad šiuo atveju perkama prekė – vairavimo mokymas pagal įvairias kategorijas. Bylos medžiaga nustatyta, kad visos vairavimo mokyklos teikė A, B, C, CE, D kategorijos vairavimo mokymus. Susitarimas kelti kainas buvo dėl visų kategorijų ir jų junginių (kainos ant lentos, UAB „Rigvedos“ patalpose rastame lapelyje), todėl, kaip teisingai nurodė Taryba, nebuvo pagrindo tyrimą išskirti pagal atskiras kategorijas. Taryba taip pat nurodė, kad į atitinkamą prekės rinką įtraukta tik su vairavimo mokymu susijusi veikla ir nebuvo įtraukta kitokia vairavimo mokyklų veikla (pvz. aikštelių nuoma ir kt.). Pareiškėjas išvadą dėl per plačiai apibrėžtos rinkos darė remiantis tik savo subjektyviu vertinimu.

125.       UAB „Kelio iliuzija“ atstovo dalyvavimas 2016 m. birželio 13 d. susirinkime pripažintas Tarybos surinktais duomenimis, kurie, kaip pagrįsti, patvirtinti šiame teismo sprendime.

126.       Teismas nurodė, kad UAB „Kelio iliuzija“ 2016 m. liepos 24 d. B kategorijos eksternu vairavimo kursų įkainius padidino iki 490 Eur, t. y. iki kainos, kuri buvo nurodyta 2016 m. birželio 13 d. susirinkimo metu ant lentos (Nutarimo 252 punktas). Šios nustatytos faktinės aplinkybės leido daryti išvadą, kad pareiškėjas laikėsi susitarimo nuo 2016 m. liepos 1 d. laikytis vienodų kainų ir būtent tokių, dėl kurių buvo sutarta susirinkime. Pareiškėjas Tarybos nustatytų aplinkybių dėl jo dalyvavimo 2016 m. birželio 13 d. susirinkime jokiais objektyviais įrodymais nepaneigė, o vien tik abstraktūs teiginiai, kad kainos buvo pakeltos tuo pagrindu, kad visą 2016 m. liepos mėn. buvo stebimas konkurentų elgesys, taip pat negali būti įrodymu, vienareikšmiškai pagrindžiančiu pareiškėjo savarankiškumą nustatant vairavimo kursų kainą.

127.       Dėl UAB „Tikslo linija“ skundo argumentų teismas pažymėjo, jog Taryba nenustatė, kad UAB „Tikslo linija“ būtų dalyvavusi D. M. Kaune organizuotuose susirinkimuose, tačiau Taryba surinko įrodymus, kad UAB „Tikslo linija“ žinojo apie organizuojamus susirinkimus, kuriuose buvo aptariamas kainų nustatymas. Šią aplinkybę, be kita ko, yra patvirtinęs ir pats bendrovės atstovas (Nutarimo 307 punktas). Iš tyrimo medžiagos buvo matyti, kad informaciją apie susirinkimus bendrovė sužinodavo iš UAB „Auto ABC“ ir UAB „ARV-Auto“ (SMS žinučių turinys). Iš UAB „Tikslo linija“ bendravimo su kitomis bendrovėmis buvo matyti, kad UAB „Tikslo linija“ domėjosi apie kainų pasikeitimą rinkoje, taip pat žinojo kokios jos turi būti, nes UAB „Auto ABC“ vadovas buvo sakęs, kad kaina neturi skirtis 50–100 Eur (Nutarimo 346 punktas).

128.       Iš UAB „Tikslo linija“ veiksmų turinio teismas nusprendė, kad keisdamasis informacija su kitomis vairavimo mokyklomis, domėdamasis kitų konkurentų kainomis pareiškėjas turėjo galimybę susipažinti su konkurentų strategijomis, ateities planais, turėdamas galimybę pats reguliuoti jau esamą savo padėtį tarp konkurentų. Tuo labiau, kad pareiškėjas rinkos kainomis domėjosi žinodamas susitarimo dėl kainų derinimo aplinkybes. Teismas padarė išvadą, kad Taryba pagrįstai nusprendė, kad UAB „Tikslo linija“ žinojo bendrą vairavimo mokyklų planą, žinojo apie kitų dalyvių neteisėtus veiksmus, o su jais bendraudamas, domėdamasis, kaip vyksta tokio plano įgyvendinimas, teisingai įvertino, kad pareiškėjas prisidėjo prie plano, ribojančio konkurenciją, įgyvendinimo. Aplinkybė, kad su UAB „Auto ABC“ bendravo ne vadovas, o darbuotojas, nagrinėjamo ginčo kontekste teisinės reikšmės neturėjo (neįrodyta, kad darbuotojas veikė ne bendrovės vardu).

129.       Dėl A. Ž. personalinio vairuotojų ruošimo centro „VRC“ skundo argumentų teismas pažymėjo, jog pareiškėjas neginčija, kad dalyvavo 2016 m. birželio 13 d. susirinkime, o dėl aplinkybės, kad susirinkime buvo pasakyta, kad nuo 2016 m. liepos 1 d. reikėtų laikytis atitinkamų kainų, pasisakyta ankstesniuose šio sprendimo punktuose. Nors pareiškėjas B kategorijos vairavimo kursų kainas iki 490 Eur padidino 2016 m. birželio 10 d., dar iki susirinkimo, tačiau Taryba pagrįstai nustatė, kad pareiškėjo dalyvavimą susitarime įrodo kiti jo veiksmai.

130.       Dėl pareiškėjo teiginių, kad jis negalėjo daryti jokios įtakos dėl aikštelių nuomos IĮ „Autoplay“, nes jis neturi aikštelės, teismas pažymėjo, jog skunde pareiškėjas pats nurodo, kad 2016 m. sausio 4 d. buvo sudaręs Vairavimo mokymo aikštelės nuomos sutartį su IĮ „Autoplay“, taigi pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo vairavimo aikštelės nuomininkas. IĮ „Autoplay“ tyrimo metu nurodė, kad pareiškėjas (jo atstovai) jiems darė įtaką (spaudimą) kelti vairavimo kursų kainą per aikštelės nuomą. Tyrimo metu IĮ „Autoplay“ atstovė nurodė, kad į jų nuomojamą (iš pareiškėjo) vairavimo aikštelę buvo atvykę pareiškėjo atstovai ir informavo, kad nuo 2016 m. liepos 1 d. turi būti pakeltos vairavimo kursų kainos ir buvo konkrečiai pasakyta, kad B kategorijos vairavimo kursų kaina turi būti ne mažesnė nei 500 Eur (Nutarimo 535 punktas). Atkreiptas dėmesys, kad apie įtakos darymą per aikštelių nuomą jau buvo nurodžiusi UAB „Rigveda“ bei J. J. įmonės atstovas, kuris, be kita ko, pats nurodė, kad jam, kaip vienam iš aikštelių nuomotojui, 2016 m. liepos 13 d. susirinkimo metu buvo pasakyta būtent taip ir elgtis – nutraukti nuomos sutartis su tomis vairavimo mokyklomis, kurios nedidins kainų. Taigi Taryba pagrįstai nusprendė, kad jai nebuvo pagrindo abejoti tyrimo metu IĮ „Autoplay“ atstovo duotais paaiškinimais, nes kitų vairavimo mokyklų atstovų paaiškinimai tik sustiprino IĮ „Autoplay“ teiginius dėl darytos įtakos (spaudimo).

131.       Pareiškėjo skundo argumentai dėl jo atžvilgiu IĮ „Autoplay“ vykdomo keršto vertinti kaip subjektyvūs, nes nuomos mokesčio nemokėjimo klausimus pareiškėjas turėjo galimybę išspręsti teisinėmis priemonėmis. Pastebėta, kad 2018 m. spalio 18 d. bylos nagrinėjimo Taryboje metu pareiškėjo atstovas tik neigė darytą spaudimą IĮ „Autoplay“, tačiau apie nesumokėtą nuomos mokestį ir dėl to tarp nuomos sutarties šalių kilusį konfliktą, kurio pagrindu, kaip teigia pareiškėjas, ir buvo ketinama nutraukti nuomos sutartį, nebuvo užsiminta. Teismas padarė išvadą, kad Taryba, sistemiškai įvertinusi tyrimo metu surinktą medžiagą, pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas buvo susitarimo kelti ir suvienodinti kainas dalyviu.

132.       Dėl BĮ „Vilniaus saugaus miesto centras“ skundo argumentų teismas pažymėjo, kad pareiškėjo vadovo D. L., kuris kartu yra ir Asociacijos viceprezidentas, dalyvavimą 2016 m. birželio 13 d. susirinkime yra patvirtinęs Asociacijos Vilniaus skyriaus susirinkimo organizatorius K. J. bei J. J. įmonės vadovas. Tyrimo metu D. L. dalyvavimą susirinkime patvirtino du susirinkime dalyvavę asmenys. Teismas pritarė Tarybos išvadai dėl pareiškėjos vadovo dalyvavimo 2016 m. birželio 13 d. susirinkime.

133.       Dėl pareiškėjo teiginių, kad jis yra ne pelno siekianti įstaiga, o galutinius sprendimus dėl kainų priima Vilniaus miesto savivaldybės taryba; būtent taryba priima sprendimą dėl įkainių už būrelius, o nagrinėjamu laikotarpiu įkainiai už būrelius nebuvo padidinti, teismas sutiko, jog šių aplinkybių Taryba priešingai neįrodė, tačiau Taryba tyrimo eigoje nustatė, kad pareiškėjas padidino būrelių/mokymų, kuriuos įtraukė į vairuotojų rengimo programą, skaičių ir tokiu būdu nuo 2016 m. rugpjūčio 31 d. padidino vairuotojų rengimo programos kainą iki susirinkime sutartos. Kaip nurodė ir pats pareiškėjas, jis neturi subjektinės teisės pati kelti kainų, tačiau, kaip nustatė Taryba, jis tai padarė padidindamas būrelių skaičių ir perdavęs tvirtinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybai. Šių Tarybos nustatytų aplinkybių ir tuo remiantis priimtų išvadų, dėl būrelių skaičiaus padidinimo, atitinkamai ir kainos, pareiškėjas jokiais įrodymais priešingai neįrodė, todėl teismas neturėjo pagrindo šių Tarybos išvadų vertinti kaip neteisėtų. Teismas sutiko su Tarybos argumentais, kad pareiškėjo dalyvavimas draudžiamame susitarime yra įrodytas.

134.       Dėl UAB „Dorkanas“ skundo argumentų teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neginčija savo dalyvavimo susirinkime, taip pat neginčija, kad susirinkimo metu buvo aptariami kainų pakėlimo klausimai, tik tokių kalbų pareiškėjas nesureikšmino. Tyrimo medžiaga taip pat nustatyta, kad, pagal paties pareiškėjo pateiktą informaciją, nauji kainų dydžiai (490 Eur už B kategoriją eksternu ir kt.) buvo patvirtinti vadovo 2019 m. birželio 29 d., t. y. iš karto po susirinkimo. Kaina už B kategorijos vairavimo mokymus atitiko susirinkime ant lentos užrašytą kainą.

135.       Teismas pažymėjo, kad pagal Europos Sąjungos teisės aiškinimą, suderintų veiksmų konstatavimas yra susijęs su valinio elemento nustatymu, todėl čia svarbūs keli elementai, ar pareiškėjas žinojo apie kainų derinimą ir, ar toks ūkio subjektas savo elgesiu atsiribojo nuo veiksmų derinimo.

136.       Teismas nurodė, kad atsakovas, remiantis 2016 m. birželio 13 d. vykusiame susirinkime dalyvavusių asmenų paaiškinimais, kita vieša medžiaga, aiškiai nustatė šio susirinkimo tikslą (kainų pakėlimas, suvienodinimas, raginimas visiems laikytis susirinkime nurodytų kainų), todėl papildomai vertinti jo kontekstą nebuvo jokio pagrindo. Pareiškėjas pasyviai pritarė susirinkime išdėstytoms kainų pakėlimo temoms ir vėliau jas įgyvendino, todėl Taryba pagrįstai nusprendė, kad šių faktinių aplinkybių pakanka pripažinti, kad pareiškėjas pritarė iš anksto aptartų veiksmų suderinimui. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų apie savo atsiribojimą nuo ketinimo vykdyti susitarimą, o priešingai, po susirinkimo padidino kainas iki susirinkime aptartų, todėl Taryba pagrįstai pareiškėją įvardino kaip draudžiamo susitarimo dalyvį. Kiti pareiškėjo argumentai buvo vertinami kaip teisiškai nereikšmingi.

137.       Dėl Lietuvos vairuotojų mokymo ir kvalifikacijos kėlimo mokyklų asociacijos skundo argumentų teismas pritarė Tarybos priimtoms išvadoms, kad Asociacija, kartu su Vilniuje ir Kaune veikiančiomis vairavimo mokyklomis, sudarė draudžiamą susitarimą Konkurencijos įstatymo nuostatų prasme. Tokia išvada darytina įvertinus Tarybos nustatytas esmines aplinkybes.

138.       Teismas pažymėjo, kad Asociacijos Vilniaus apskrityje veikiančių vairavimo mokyklų susirinkimo, vykusio 2016 m. birželio 13 d., tikslai (vienas iš tikslų kainų pakėlimas) jau nustatyti ir aptarti šiame sprendime, todėl papildomai nekartojami. Susirinkimą organizavo Asociacijos Vilniaus apskrities vadovas K. J.. Susirinkime, kuriame, kaip jau nustatyta, buvo derinami vairavimo kursų įkainiai, dalyvavo Asociacijos vadovybės nariai: prezidentas, viceprezidentas, Vilniaus ir Kauno apskričių vadovai bei administratorė.

139.       Po 2016 m. birželio 13 d. susirinkimo D. M. (Kauno apskrities vadovas) pradėjo intensyviai organizuoti susirinkimus Kaune. UAB „Rigveda“ atstovas tyrimo metu yra nurodęs, kad D. M. susirinkimuose akcentuodavo, kad Asociacija jam yra liepusi imtis aktyvių veiksmų kainų Kaune pakėlimui. Susirinkimų duomenys būdavo perduodami Asociacijai. Minėta, kad UAB „Rigveda“ patalpose buvo rastas lapelis su kainomis, kurios buvo užrašytos ant lentos Vilniuje vykusio susirinkimo metu. J. J. įmonės atstovas tyrimo metu yra nurodęs, kad Asociacija gudriai daro, nenorėdama išsiduoti, todėl susirinkimai, kuriuose kalbama apie kainų augimą, būna uždari. Apie 2016 m. birželio 13 d. susirinkimą viešai nebuvo paskelbta. Susirinkimo protokolai neišlikę, apklausų metu Asociacijos atstovų paaiškinimai buvo labai riboti, neišsamūs. Į byla nėra pateikta jokių įrodymų, faktų, kad susirinkimas, kuriame buvo aptariamas kainų kėlimas, vyko atsietai nuo Asociacijos ir jai tikrieji susirinkimo tikslai nebuvo žinomi, ar nesuprantami. Šių ir kitų nustatytų faktinių aplinkybių apimtyje Taryba pagrįstai nusprendė, kad Asociacijos dalyvavimas draudžiamame susitarime, taip, kaip jis apibrėžtas Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 19 punkte, yra įrodytas.

140.       Nors pareiškėjas ir prieštarauja, kad Asociacijos vadovybės narių dalyvavimas 2016 m. birželio 13 d. susirinkime dar neįrodo, kad pareiškėjas inicijavo susitarimus ir skatino juos vykdyti, tačiau, kaip teisingai nustatė Taryba, D. M., J. J. parodymai, taip pat susirinkime aptartos temos, susirinkimo forma (apie susirinkimą oficialiai nebuvo neskelbta ir pan.) rodo priešingai.

141.       Teismas nurodė, jog į bylą nėra pateikta jokių įrodymų apie Asociacijos atsiribojimą nuo su kainų kėlimų susijusių klausimų svarstymo ir vėlesnių iš to kylančių pasekmių (susirinkimai Kaune ir pan.), todėl nėra pagrindo sutrumpinti pareiškėjo padaryto pažeidimo laikotarpį. Pareiškėjas, kritikuodamas Tarybos nustatyto pažeidimo laikotarpį, pats sau prieštarauja nurodydamas, kad objektyviai niekaip negalėjo nutraukti ar atsiriboti nuo pažeidimo. Argumentai apie tai, kas lėmė įkainių pokyčius, pareiškėjo statuso prasme, teisinės reikšmės neturi. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas pagrįstai pripažintas padaręs Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą.

142.       Dėl UAB „ARV-Auto“ ir UAB „Kauno Naujamiesčio darbo rinkos mokymo centras“ atsiliepimo argumentų teismas pažymėjo, jog Taryba tyrimo metu surinko įrodymus, kurie prieštarauja UAB „Kauno Naujamiesčio darbo rinkos mokymo centras“ teiginiams, kad ji buvo visiškai atsiribojusi nuo susitarimo. Pareiškėjas su UAB „Rigveda“ komunikavo dėl kainų tiek el. laiškais, tiek skambučiais telefonu. UAB „Rigveda“ vadovas pareiškėją UAB „Kauno Naujamiesčio darbo rinkos mokymo centras“ ragino pasireguliuoti „mokymo kokybę“ (kainas) į viršų. Nors pareiškėjas ir yra nurodęs, kad su UAB „Rigveda“ nėra bendravęs nuo 2015 m., tačiau surinkti duomenys tvirtino, kad tarp bendrovių bendravimas vyko 2016 m. rugpjūčio, rugsėjo, spalio mėnesiais. Į bylą taip pat pateikti duomenys, kad UAB „Rigveda“ siuntė el. laišką UAB „ARV-Auto“, taip pat D. M., ragindama patronuojančios įmonės vadovui kelti kainas. Taryba nustatė, kad komunikavimas su UAB „Rigveda“ vyko iš karto po susirinkimų ir po kelių dienų kainų skirtumai sumažėdavo. Taryba surinko pakankamai duomenų apie UAB „Rigvedos“, UAB „ARV-Auto“ ir UAB „Kauno Naujamiesčio darbo rinkos mokymo centras“ komunikaciją „kokybės kėlimo“ klausimais.

143.       Nors UAB „ARV-Auto“ ir nurodo, kad Taryba nepagrįstai jos veiksmus vertino kaip pažeidžiančius įstatymo nuostatas, nes pareiškėjas tik stebėdavo kitų konkurentų kainas, tačiau iš Tarybos sutrinktos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas kainų klausimais bendravo ne tik su UAB „Rigveda“, tačiau jai UAB „Tikslo linija“ siuntė duomenis apie VšĮ „Auto ABCDE“ ketinamas ateityje taikyti B kategorijos vairavimo kursų kainas, taigi tokiu būdu buvo aptariamos ir ateityje taikytinos kainos.

144.       Teismas nurodė, kad UAB „ARV-Auto“ dalyvaudavo D. M. organizuotuose susirinkimuose, o kaip jau nustatyta, susirinkimuose buvo tariamasi, raginama kelti kainas. Šią aplinkybę, be kita ko, tyrimo metu yra patvirtinęs ir pats UAB „ARV-Auto“ vadovas (Nutarimo 456 punktas). Nutarimo 214 punkte pateiktas UAB „ARV-Auto“, UAB „Kauno Naujamiesčio darbo rinkos mokymo centras“ ir UAB „Rigveda“ pokalbių turinys aiškiai parodo, kad tarp bendrovių vyko komunikacija kainų kėlimo klausimais.

145.       Teismas pažymėjo, kad įstatymais nedraudžiama domėtis konkurentų kainomis, ar net jas tokias pačias taikyti, tačiau tokiu atveju esminis yra būtent savarankiškumo aspektas. Kainų pakeitimas turi būti atliktas savarankiškai nusprendus, o ne kokiu nors tiesioginiu ar netiesioginiu būdu prieš tai kainas suderinus su konkurentais. Taryba pagrįstai pareiškėjus pripažino dalyvavusius draudžiamame susitarime, nes pareiškėjų komunikavimas kainų kėlimo klausimu yra neabejotinas. Tuo labiau, kad buvo ne tik tariamasi, kokia turėtų būti nurodyta kaina tą dieną, tačiau bendrovės atskleisdavo, kokių planų imsis ateityje. Šių bendrovių komunikavimo tikslas buvo aiškus – sukurti tokias konkurencines sąlygas, kurios neatitinka normalių sąlygų nagrinėjamoje rinkoje.

146.       Dėl A kategorijos kainos pažymėta, kad UAB „Rigvedos“ patalpose rastame lapelyje buvo nurodyta ir A kategorijos kaina, todėl, kaip teisingai nurodė Taryba, susitarimas vyko ir dėl A kategorijos kainos, o ar lapelyje buvo pasiekta ta kaina, nėra reikšminga. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad susitarimo egzistavimo fakto nepaneigia pareiškėjų argumentai, kuriais siekiama sukelti abejones dėl susitarimo buvimo teigiant, jog pareiškėjų praktikoje taikyti tarifai skirdavosi nuo nustatytų. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių Tarybos nustatytas esmines aplinkybes, todėl neįrodė, kad neturėjo antikonkurencinių tikslų.

147.       Dėl paskirtų baudų teisėtumo teismas pažymėjo, kad pareiškėjai Lietuvos vairuotojų mokymo ir kvalifikacijos kėlimo mokyklų asociacija, VšĮ „Vairoseta“, UAB „Mokymo centras „Adpilis“ jiems paskirtos baudos nei keisti, nei mažinti neprašo. Kiti pareiškėjai nesutiko su Tarybos atliktu baudų dydžių apskaičiavimu.

148.       Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju aktualūs teisės aktai: Lietuvos Respublikos Konstitucija, SESV, Konkurencijos tarybos nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 822, Konkurencijos tarybos darbo reglamentas, patvirtintas Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2002 m. lapkričio 14 d. nutarimu Nr. 129; Aprašas; Draudžiamų susitarimų dalyvių atleidimo nuo baudų ir jų sumažinimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2008 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. 1S-27 (toliau – ir Atleidimo nuo baudų taisyklės); kt. Teismas taip pat atsižvelgė į ESTT, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Teismas vadovavosi Įstatymo 36 straipsnio 1 dalies, 37 straipsnio 1, 2 ir 3 dalių, Aprašo 4, 8–12, 17 punktų nuostatomis. Nurodė, kad vadovaujantis Aprašo 4 punktu, nustačius bazinį baudų dydį, šis dydis, vadovaujantis Aprašo V skyriumi, yra tikslinamas, atsižvelgiant į individualias aplinkybes (atsakomybę lengvinančių arba sunkinančių aplinkybių buvimą, kiekvieno ūkio subjekto įtaką pažeidimo padarymui, kai pažeidimą padaro keli ūkio subjektai ir kt.).

149.       Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje tiriami ūkio subjektai padarė sunkų konkurencijos teisės pažeidimą – sudarė kartelinius susitarimus. Tokie draudžiami susitarimai daro žalą visai šalies ekonomikai, nes eliminuoja susitarimo dalyvių iniciatyvą efektyviai panaudoti ribotus išteklius. Remiantis Europos Komisijos praktika bei Aprašu, taip pat laikantis sąžiningos konkurencijos principo, už juos turėtų būti baudžiama ypač griežtai, skiriamos baudos dydžiu siekiant atgrasyti įmones nuo dalyvavimo neteisėtose veikose.

150.       Dėl UAB „Visagalis“ paskirtos baudos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas siekia apskaičiuotų pajamų apimtį susiaurinti iki tiesioginių iš vykdomos veiklos gautų pajamų. Teismas atsižvelgė į Aprašo 4.1, 5 punktų nuostatas. Nurodė, kad pagrindinis kriterijus, nustatant minėtas pajamas yra tai, ar jos tiesiogiai arba netiesiogiai susijusios su Tarybos ūkio subjektui inkriminuojamu pažeidimu. Teisingumo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad pardavimo vertės sąvoka neturi būti taip išplėsta, kad apimtų įmonės pardavimus, kurių tiesiogiai ar netiesiogiai neapima jai inkriminuojamas kartelis. Vis dėlto būtų pakenkta šia nuostata siekiamam tikslui, jeigu ši sąvoka būtų aiškinama kaip apimanti tik apyvartą, gautą vien iš tų pardavimų, kuriuos, kaip nustatyta, realiai paveikė kartelis. Be to, ūkio subjektų prašymai tam tikra apimtimi sumažinti pajamas, nuo kurių skaičiuojama bauda, fragmentuojant jas, pavyzdžiui, pagal vykdomos veiklos sektorių, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nėra akceptuojami, nes bazinis baudos dydis apskaičiuojamas nuo tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai su pažeidimu susijusių pajamų. Taigi Taryba, apibrėžusi atitinkamą rinką (vairavimo mokymų rinka), ją apribojusi Vilniaus miesto teritorija, nustačiusi, kurios ūkio subjekto pajamos laikytinos tiesiogiai ar netiesiogiai su pažeidimu susijusiomis prekių pardavimų pajamomis, pagrįstai apskaičiavo mokėtinos baudos dydį.

151.       Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė, kad Taryba, apskaičiuodama bazinį baudos dydį, neturėjo vertinti dalies pajamų, tačiau šių argumentų konkrečiai nedetalizavo. Iš į bylą pateikto Tarybos paaiškinimo dėl baudos pareiškėjui apskaičiavimo buvo matyti, kad pareiškėjui bazinis baudos dydis buvo apskaičiuotas nuo pajamų, gautų iš jo tiesiogiai vykdomos veiklos (pajamos gautos iš vairavimo mokymų paslaugų). Taryba pakankamai aiškiai aptarė baudos dydžio apskaičiavimo veiksmus, nurodydama, kokias pajamas ji laikė aktualiomis bei kokius matematinius veiksmus atliko. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, argumentų, kodėl jam paskirta bauda turėtų būti dar labiau sumažinta. Pareiškėjui paskirta bauda neviršija 10 proc. pareiškėjo bendrųjų metinių pajamų, gautų praėjusiais ūkiniais metais (2017 m.). Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas jam apskaičiuotos baudos nepagrįstumo neįrodė. Pareiškėjo atstovė teismo posėdžio metu prašė išdėstyti paskirtos baudos mokėjimą, tačiau šio prašymo jokiais įrodymais, kurie pagrįstų, kad pareiškėjas neturintis galimybės visos baudos sumokėti iš karto, nepagrindė. Todėl prašymas dėl baudos išdėstymo nebuvo tenkinamas.

152.       Dėl UAB „Tikslo linija“ paskirtos baudos teismas pažymėjo, jog iš į bylą pateikto paaiškinimo dėl baudos pareiškėjui skyrimo matyti, kad Taryba pareiškėjui paskirtą baudą įvertino visų faktinių aplinkybių kontekste, jų teisėtumo ir pagrįstumo atžvilgiu. Taryba, apskaičiuodama bazinį baudos dydį, atsižvelgė į padaryto pažeidimo trukmę (4 mėn.), pažeidimo geografinį plotą (Kauno miestas), nei lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių nenustatė, bazinį baudos dydį apskaičiavo nuo 2016 m. gautų tiesioginių ir netiesioginių pajamų. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai padarė vieną iš sunkiausių konkurencijos teisės pažeidimą – sudarė kartelį, todėl Tarybos šiam pareiškėjui paskirta bauda, visų nustatytų pažeidimo aplinkybių kontekste, vertinta kaip proporcinga. Pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, kodėl jam paskirta bauda turėtų būti dar labiau sumažinta ir kokiu pagrindu darė išvadą dėl jam paskirtos baudos neproporcingumo. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė, kad jam paskirta bauda neproporcinga padarytam pažeidimui.

153.       Pareiškėjas jokiais įrodymais (pvz. buhalteriniai dokumentai ir pan.), kurie pagrįstų, kad pareiškėjas neturi galimybės visos baudos sumokėti iš karto, nepagrindė, rėmėsi prielaidomis, todėl nebuvo pagrindo tenkinti prašymą dėl baudos išdėstymo.

154.       Dėl UAB „LDV Unio“ paskirtos baudos teismas vadovavosi Aprašo 5 punktu. Nurodė, kad pažeidimo pabaiga – 2018 metai, todėl Taryba pagrįstai bazinį dydį apskaičiavo remia iš tiesiogiai ir netiesiogiai su pažeidimu susijusių pajamų, gautų 2017 metais (paskutiniai vienerių ūkio subjekto dalyvavimo darant pažeidimą ūkiniai metai).

155.       UAB „LDV Unio“ prieštaravo, kad daugelis 2017 m. gautų pajamų, tokių kaip pajamos iš Lietuvos darbo biržos, pajamos iš vairavimo įgūdžių tobulinimo, pajamos gautos sudarius sutartis laimėjus viešuosius ar kitų įmonių skelbiamus pirkimus, pajamos pagal profesinio mokymo programas (95 kodas), kitos su pirminiu mokymu nesusijusios pajamos, nepagrįstai buvo įtrauktos į 2017 metų pajamas. Teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kad sprendžiant dėl to, kurių prekių pardavimai yra tiesiogiai ar netiesiogiai susiję su pažeidimu, visų pirma, atsižvelgtina į konkrečiu atveju nustatytą atitinkamą rinką, ir Įstatymo 3 straipsnio 16 dalies nuostatas. Nagrinėjamu atveju, prekės rinka apibrėžta kaip vairavimo mokymo paslaugų teikimo rinka, o iš pareiškėjo nurodytų pardavimų, už kuriuos gautos pajamos, pareiškėjo teigimu, nepagrįstai buvo įtrauktos į pardavimų vertę, turinio, matyti, kad šie pardavimai yra susiję su vairavimo mokymo paslaugomis (įgūdžių gerinimas prieš egzaminą, papildomi mokymai pažeidusiems Kelių eismo taisykles ir kt.). Pareiškėjo nurodyti pardavimai ir vairavimo mokymo paslaugų teikimas (prekės rinka) būtent ir yra pakeičiamos vienos rinkos prekės, todėl nėra pagrindo jų išskirti į atskiras kategorijas. Kaip teisingai nustatė Taryba, apribojus konkurenciją dėl vienos vairavimo paslaugos, toks apribojimas turės įtakos ir kitai, toje pačioje rinkoje esančiai prekei (su vairavimo mokymais susijusiai paslaugai). Analogiškai pasisakyta ir dėl pajamų, gautų iš Lietuvos darbo biržos (Užimtumo tarnybos). Šios pajamos taip pat gautos už suteiktas vairavimo mokymo paslaugas, vadinasi priklauso tai pačiai rinkai (vairavimo mokymo paslaugų teikimo rinka) ir jos tarpusavyje turi pakeičiamumo aspektą. Teismas padarė išvadą, kad Taryba turėjo teisinį pagrindą į 2017 m. pardavimų pajamas įtraukti pajamas, gautas iš pareiškėjos skunde nurodytų pardavimų, ir iš Lietuvos darbo biržos (Užimtumo tarnyba), nes šie pardavimai laikyti vienos rinkos preke su byloje jau nustatyta prekės rinka (apibrėžta kaip vairavimo mokymo paslaugų teikimas). Kaip matyti iš paaiškinimo dėl baudos apskaičiavimo, pajamos gautos iš nekilnojamojo turto nuomos, pardavimo, aikštelės nuomos nebuvo įtrauktos į pardavimo pajamas.

156.       UAB „LDV Unio“ prieštaravo, kad lyginant jo ir UAB „Rigveda“ veiksmus, pareiškėjo veiksmų vertinimas, taip, kaip tai padarė Taryba, neatitinka teisingumo, protingumo ir kitų principų. Pareiškėjas, priešingai, nei UAB „Rigveda“ nebuvo aktyvus draudžiamo susitarimo dalyvis. Pareiškėjas iš esmės nesuprato, kad dalyvauja draudžiamame susitarime. Šiuo aspektu, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, ESTT praktiką, pažymėta, kad pasyvus dalyvavimas darant pažeidimą, pavyzdžiui, įmonės dalyvavimas susitikimuose, per kuriuos sudaryti susitarimai, kuriais siekiama antikonkurencinio tikslo, ir neprieštaravimas jiems, laikytinas bendrininkavimu, dėl kurio jai gali kilti atsakomybė, nes nebylus pritarimas neteisėtai iniciatyvai, viešai neatsiribojant nuo jos turinio arba nepranešant apie ją administracinėms institucijoms, skatina tęsti pažeidimą ir neleidžia jo atskleisti. Taigi matyti, kad pasyvaus elgesio nepatvirtina nebylus pritarimas daromam pažeidimui. Pareiškėjo nurodyto jo pasyvaus elgesio nebuvo pagrindo vertinti kaip išskirtinės ar specifinės aplinkybės, kuri pakankamai aiškiai liudytų, kad bauda turėtų būti neskirta, ar sumažinta.

157.       UAB „LDV Unio“ ginčijo jo atžvilgiu nustatytą pažeidimo pavojingumo dydį (25 proc.), jį lygindamas su UAB „Rigveda“ skirtu dydžiu (26 proc.) nuo su pažeidimu susijusių pajamų. Teismas nustatė, kad Taryba baudas bendrovėms apskaičiavo individualiai įvertinusi jų atsakomybės apimtį. Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad Taryba UAB „Rigveda“ bazinį baudos dydį apskaičiavo didesnį nei pareiškėjo, tačiau vėliau šio dydžio sumažinimą lėmė UAB „Rigveda“ prisipažinimo dėl padaryto pažeidimo aplinkybės ir pan. Abiejų bendrovių teisinė padėtis, tyrimo metu ir jį užbaigus, nebuvo vienoda, todėl toks lyginimas nėra reikšmingas.

158.       Taip pat nebuvo reikšminga, kokios pasekmės kilo iš draudžiamo susitarimo. Teismas nustatė, kad bendrovės sudarė draudžiamą susitarimą dėl visų vairavimo kategorijų ir jų junginių ir kuris jau savaime yra sunkus pažeidimas, todėl, baudos apskaičiavimo prasme, nėra pagrindo papildomai nagrinėti Kauno ir Vilniaus rinkų struktūros ir pagrindinių „žaidėjų“ strategijų, taip pat aplinkybių dėl „kainų karo“. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad pažeidimą, kokiais nors akivaizdžiai aktyviais veiksmais, būtų nutraukęs anksčiau nei 2018 m. rugpjūčio mėnesį.

159.       Dėl Tarybos neįvertintų UAB „LDV Unio“ atsakomybę lengvinančių aplinkybių pažymėta, kad, kaip nurodė Taryba, ji įvertino lengvinančias aplinkybes individualiai kiekvienos bendrovės atžvilgiu. Taryba nurodė, kad ne kiekviena suteikta informacija galėtų būti laikoma padėjimu tyrimui. Nagrinėjamu atveju tik J. J. įmonės, UAB „J. R. vairavimo mokykla“ ir UAB „Rigveda“ veiksmai buvo pripažinti padėjimu Tarybai. Pareiškėjas neišskyrė, kokios konkrečiai informacijos Taryba nevertino kaip išskirtinės ir vertingos. Pažymėta, kad padėti ir netrukdyti tyrimui, geranoriškai bendradarbiauti, yra kiekvieno tikrinamo ūkio subjekto pareiga, todėl ši aplinkybė pagrįstai nelaikyta kaip išskirtinė.

160.       Taryba paaiškinime dėl baudos apskaičiavimo pateikė duomenis apie pareiškėjo 2017 m. metines pajamas, iš kurių negalima teigti, kad bendrovės finansinė padėtis yra sunki. Pareiškėjo UAB „LDV Unio“ pateikti duomenys, susiję su jos finansine padėtimi, neįrodo, kad pareiškėjo finansinė padėtis būtų išskirtinai sunki.

161.       Teismas padarė išvadą, kad UAB „LDV Unio“ tik deklaratyviai ginčydama jai apskaičiuotos baudos dydį, šiuo aspektu Tarybos veiksmų neteisėtumo neįrodė. Taryba paaiškinime dėl baudos apskaičiavo detaliai, aiškiai išdėstė baudos apskaičiavimo veiksmus, vertintus duomenis ir kitas su baudos apskaičiavimui reikšmingas aplinkybes, kurių teismas vertinti, kaip neteisingų, neturi teisinio pagrindo. Pareiškėjas neįrodė, kad yra pagrindas paskirtą baudą sumažinti 70 procentų.

162.       Dėl A. Ž. personaliniam vairuotojų ruošimo centrui „VRC“ paskirtos baudos teismas pažymėjo, jog pareiškėjas tik nurodė, kad metinės pajamos yra sumažėjusios, tačiau jokiais įrodymais nepagrindė, kad baudos sumokėjimas sukels nepataisomą pavojų įmonei. Pareiškėjas neįrodė, kad yra teisinis pagrindas dėl sunkios finansinės padėties sumažinti paskirtą baudą ir skirti 50 procentų bazinės baudos dydžio baudą. Teismas nurodė, kad Tarybos paaiškinime dėl baudos pareiškėjui apskaičiavo yra detaliai paaiškintos paskirtos baudos apskaičiavimo aplinkybės, su kuriomis nesutikti teismas neturėjo teisinio pagrindo.

163.       Dėl UAB „Dorkanas“ paskirtos baudos teismas nurodė, kad pareiškėjo pasyvumas nėra išskirtinė aplinkybė baudos mažinimo prasme. Kaip Nutarime nurodė Taryba (871–872 punktai), atlikdama įtakos pažeidimo padarymui vertinimą, ji nagrinėjo atitinkamų bendrovių, taip pat ir pareiškėjo, vaidmenį ir tuo aspektu, kad bendrovė pažeidimo neiniciavo, todėl tuo pagrindu nedidino baudų. Tačiau taip pat nurodė, kad baudos mažinimo požiūriu turi būti nustatytos tokios išskirtinės ar specifinės aplinkybės, susijusios su ūkio subjekto pasyvumu ar kitaip pasireiškusia nedidele įtaka pažeidimo padarymui, kurios, atsižvelgiant į teisingumo, protingumo principus, konkrečios situacijos aplinkybes, pakankamai aiškiai liudytų, kad bauda turėtų būti (dar labiau) sumažinta. Vien tai, kad ūkio subjektas neatliko tam tikrų aktyvių veiksmų, dėl kurių jam būtų galima didinti baudą, savaime negali reikšti, kad jo vaidmuo yra pasyvus. Pažymėjo, kad tokia išvada yra suformuota teismų praktikoje, tačiau pareiškėjo atžvilgiu jos taikyti nėra teisinio pagrindo. Teismas sutiko su Tarybos išvadomis, kad pareiškėjos pasyvus elgesys, kaip jį apibūdino pats pareiškėjas, nevertintinas kaip išskirtinė ar specifinė aplinkybė baudos mažinimo požiūriu.

164.       Dėl UAB „Dorkanas“ teiginių, kad Tarybai suteikė reikšmingą informaciją apie 2016 m. birželio 13 d. susirinkime dalyvavusius asmenis, todėl tokie jos veiksmai galėtų turėti įtakos baudos perskaičiavimui, teismas pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad vien tik tai, jog ūkio subjektas vykdė Konkurencijos tarybos nurodymus ir teikė reikiamą informaciją, savaime nėra pagrindas ūkio subjekto elgesį vertinti kaip padėjimą Konkurencijos tarybai tyrimo metu. Pareiškėjas tik atsakė į Tarybos užduotą klausimą apie susirinkimo dalyvius ir ši informacija pagrįstai nelaikyta kaip išskirtinė. Kita vertus, pareiškėjui gali atrodyti, kad jo pateikta informacija yra esminė, išskirtinė (konfidenciali). Tačiau, visų kitų surinktų įrodymų kontekste ji gali būti vertinama (Tarybos diskrecija) priešingai, t. y., tik kaip kiekvienam ūkio subjektui būtina pateikti informacija jų atžvilgiu atliekamo tyrimo metu.

165.       Teismas konstatavo, kad bendrovės sudarė draudžiamą susitarimą, kuris, kaip jau minėta, pats savaime yra sunkus pažeidimas, todėl papildomai įrodinėti pareiškėjo daromus veiksmus, ar jie buvo pavojingi, nėra jokio pagrindo. Atitinkamai baudos dydžiui įtakos neturi ir aplinkybė, kad nėra surinkta duomenų, jog pareiškėjas kitiems konkurentams darė įtaką per aikštelių nuomą. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas Tarybos apskaičiuotos baudos ydingumo neįrodė, taip pat nepateikė argumentų, įrodymų, kurių pagrindu būtų pagrindas sumažinti paskirtą baudą.

166.       Dėl BĮ „Vilniaus saugaus miesto centras“ paskirtos baudos teismas pažymėjo, kad Taryba paaiškinimuose dėl baudos pareiškėjui apskaičiavimo detaliai išdėstė paskirtos baudos apskaičiavimo aplinkybes, taip pat ir dėl bazinio baudos dydžio, tačiau kurio pareiškėjas jokiais įrodymais nepaneigė. Pažymėta, kad siekiant įrodyti paskirtos baudos neteisingumą, pareiškėjas turėtų pateikti įrodymus (apskaičiavimus), kuriais paneigtų Tarybos atliktus apskaičiavimus. Šiuo atveju pareiškėjas tik nurodė, kad nėra aiškus baudos apskaičiavimas, tačiau Tarybos naudoto baudos apskaičiavimo metodo priešingai neįrodė.

167.       Pareiškėjas skunde nurodė, kad Taryba, apskaičiuodama baudą, turėjo vadovautis į bylą pateiktais duomenimis apie pareiškėjo 2016 ir 2017 metais gautas bendras pajamas rengiant B kategorijos transporto priemonių vairuotojus. Taryba paaiškinime dėl baudos apskaičiavimo nurodė, kad, priešingai, nei skunde nurodo pareiškėjas, apskaičiuodama baudą neįtraukė pareiškėjo skunde minimų pajamų iš valstybės ir savivaldybių biudžeto, o baudos dydį apskaičiavo pagal pareiškėjo pardavimų pajamas, gautas iš tiesiogiai ir netiesiogiai su pažeidimu susijusių prekių pardavimų (iš 2016 ir 2017 metais iš B kategorijos transporto priemonių vairuotojų rengimo). Pareiškėjui šių Tarybos teiginių priešingai neįrodžius, teismas neturėjo pagrindo Tarybos argumentų vertinti kaip neteisingų.

168.       Teismas pažymėjo, kad pagal ESTT praktiką ūkio subjektas, siekdamas mažesnės baudos, negali pagrįstai remtis aplinkybe, kad jis nebeveikia atitinkamoje rinkoje, todėl, kaip ir nagrinėjamu atveju, pareiškėjo argumentas, kad nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. nebeteikia B kategorijos vairuotojų rengimo kursų, paskirtos baudos mažinimo prasme, nėra reikšmingas.

169.       Teismas padarė išvadą, kad BĮ „Vilniaus saugaus miesto centras“ jai paskirtos baudos apskaičiavimo neteisingumo neįrodė.

170.       Dėl UAB „ARV-Auto“ ir UAB „Kauno Naujamiesčio darbo rinkos mokymo centras“ paskirtos baudos teismas pažymėjo, kad draudžiamas susitarimas Kaune vyko ir dėl A kategorijos vairavimo mokymų (lapelyje, rastame UAB „Rigvedos“ patalpose, buvo nurodyta ir A kategorija), todėl Taryba turėjo pagrindą į su pažeidimu susijusias pajamas įtraukti ir iš A kategorijos vairavimo mokymo paslaugų gautas pajamas. Teismas atsižvelgė į Aprašo 4 ir 8 punktų nuostatas. Nurodė, kad sprendžiant dėl to, kurių prekių pardavimai yra tiesiogiai ar netiesiogiai susiję su pažeidimu, atsižvelgtina į konkrečiu atveju nustatytą atitinkamą rinką. Byloje nebuvo ginčo, kad atitinkama rinka yra mokymų paslaugos (kuri yra pakeičiama pasiūlos prasme), pagal visas vairavimo kategorijas, pardavimas. Todėl skaičiuojant bazinį baudos dydį ir buvo atsižvelgta į pajamas, gautas iš visų mokymų, pagal visas vairavimo kategorijas, pardavimo. Taryba nurodė, kad, nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo išskirti vairavimo mokymo paslaugų, kurios suteikiamos privatiems mokiniams ir paslaugų mokiniams pagal sutartis su Užimtumo tarnyba. Taryba pagrįstai konstatavo, kad Lietuvos darbo biržos mokinių (paklausos) požiūriu rinka gali būti ribotai pakeičiama, tačiau pasiūlos požiūriu vairavimo mokymo paslaugas gali teikti platus vairavimo mokyklų ratas ir ši rinka pasiūlos požiūriu vertinama kaip pakeičiama.

171.       Teismas sutiko su Tarybos išvadomis, kad UAB „ARV-Auto“ nebuvo draudžiamo susitarimo pasyvi dalyvė, todėl nebuvo pagrindo mažinti paskirtą baudą. Pažymėta, kad šias Tarybos išvadas pagrindžia šioje byloje jau aptartos pareiškėjo susirašinėjimo su konkurentais aplinkybės. Byloje taip pat nebuvo ginčo, kad pareiškėjas dalyvaudavo D. M. organizuotuose susirinkimuose, kur gaudavo informaciją apie vairavimo kursų kainas.

172.       Pareiškėjas jam paskirtą baudą ginčijo ir tuo aspektu, kad jo atžvilgiu buvo pritaikytas didesnis baudos dydis nei UAB „Rigveda“ atžvilgiu. Ši aplinkybė nebuvo reikšminga pareiškėjui paskirtos baudos teisingumo prasme, nes, kaip nurodė Taryba, UAB „Rigveda“ paskirtos baudos galutinis dydis buvo apskaičiuotas pritaikius reikšmingą baudos sumažinimą dėl UAB „Rigveda“ pripažinimo padarius pažeidimus ir taip pat dėl kitų aplinkybių (UAB „Rigveda“ veiksmai Jurbarke ir kt.). Taigi šių bendrovių teisinė padėtis nebuvo tapati apskaičiuojant baudos dydį.

173.       Dėl UAB „Kauno Naujamiesčio darbo rinkos mokymo centras“ nurodytų argumentų, baudos mažinimo aspektu, pažymėta, kad bendrovė visą informaciją apie kainas gaudavo iš UAB „ARV–Auto“, todėl nepagrįstai teigiama, kad bendrovei nebuvo žinoma jokia susitarimo narių komunikacija.

174.        Nors pareiškėjas prašė sumažinti jam paskirtą baudą, nes neteikė A kategorijos vairavimo mokymo paslaugų, Taryba nurodė, kad A kategorijos pajamos nebuvo įtrauktos pareiškėjui apskaičiuojant baudą, nes jų pareiškėjas nebuvo gavęs.

175.        Iš į bylą pateikto Tarybos paaiškinimo dėl baudos apskaičiavimo matyti, kad, priešingai, nei nurodo pareiškėjas, jam paskirtos baudos dydis neviršija 10 proc. bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais. Pareiškėjas taip pat tik deklaratyviai nurodė, kad paskirta bauda neatitinka proporcingumo, teisingumo principų, tačiau šių teiginių neargumentavo. Teismas pabrėžė, kad vien tik deklaratyvūs teiginiai Tarybos atliktų veiksmų neteisėtumo neįrodo. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas jam paskirtos baudos apskaičiavimo neteisingumo neįrodė.

176.        Dėl UAB „Kelio iliuzija“ paskirtos baudos teismas pažymėjo, kad dėl paskirtos baudos mažinimo galimybės įmonės pasyvaus elgesio aspektu jau buvo aptarta teismo sprendime, todėl dėl pareiškėjo teiginių, kad jam paskirta bauda turėtų būti sumažinta dėl to, kad visą pažeidimo laikotarpį bendrovė elgėsi pasyviai, teismas plačiau nepasisakė.

177.        Teismas pažymėjo, kad kaip nurodė Taryba, pareiškėjo nurodytą aplinkybę, jog kitaip nei kiti konkurentai, pažeidimą nutraukė dar 2018 m. kovo 20 d., Taryba atitinkamai įvertino apskaičiuodama baudos dydį, todėl pagrįstai nurodė, kad šios aplinkybės, kaip lengvinančios, vertinimas, būtų pakartotinis. Be to, pareiškėjas pažeidimą nutraukė jau tyrimo metu, o pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, toks pareiškėjo veiksmas nesudaro pagrindo to laikyti atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

178.        Teismas nustatė, kad geografinė rinkos teritorija – Vilnius, Kaunas ir Jurbarkas, todėl pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad bauda buvo apskaičiuota atsižvelgiant į pajamas, gautas iš jo filialų, esančių kitoje geografinėje rinkoje.

179.        Kaip atsiliepime nurodė Taryba, ji Nutarime aiškiai pagrindė, dėl kokių vairavimo mokymo paslaugų Vilniuje veikiančios vairavimo mokyklos sudarė susitarimą. Nutarimo 553 punkte nurodyta, kad Vilniuje veikiančios vairavimo mokyklos buvo sudariusios susitarimą dėl visų vairavimo mokymo kategorijų (A, B, C, CE, D) ir jų kombinacijų kainų nustatymo, tačiau Taryba neteigė, kad Vilniuje veikiančios vairavimo mokyklos buvo sudariusios susitarimą ir dėl „95 kodo“ mokymų (priešingai, nei Jurbarke veikiančios vairavimo mokyklos). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas neteisus teigdamas, kad skaičiuodama bazinį baudos dydį Taryba vadovavosi visomis 2017 m. gautomis pajamomis, taip pat ir gautomis iš „95 kodo“.

180.        Teismas nurodė, kad Tarybos paaiškinime dėl baudos apskaičiavo yra detaliai paaiškintos paskirtos baudos apskaičiavimo aplinkybės, kurių pareiškėjas jokiais teisiniais argumentais nenuginčijo, todėl mažinti paskirtos baudos nėra jokio teisinio pagrindo.

181.        Dėl IĮ „Jurbarko saugaus eismo centras“ baudos skyrimo teismas pažymėjo, jog nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad sudarius draudžiamą susitarimą buvo pažeisti ne tik Įstatymo 5 straipsnio, tačiau ir SESV 101 straipsnio reikalavimai ir tokie pareiškėjų veiksmai yra pripažintini kaip vieni sunkiausių ir žalingiausių konkurencijos teisės pažeidimų. Šiuo atveju draudžiamas susitarimas buvo tiesiogiai susijęs su kainų nustatymu, todėl jau vien šio susitarimo sudarymas daro žalą konkurencijos procesui ir savaime ją apriboja. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad buvo suderinti veiksmai dėl kainų, o tai yra pavojingas konkurencijos teisės pažeidimas, be to, vienas iš baudos už konkurencijos teisės pažeidimus tikslų yra atgrasymas nuo pažeidimo darymo, todėl nėra pagrindo išvadai, kad Taryba, remiantis Aprašo 13 punktu, padidino apskaičiuotą bazinį baudos dydį, pridėdama prie jo 15 procentų nuo pardavimų pajamų.

182.        Teismas pažymėjo, kad dėl teiginių, jog Taryba, nustatydama pareiškėjo pardavimo vertę 2016 metais, į ją įtraukė pajamas, gautas ir iš Lietuvos darbo biržos (Užimtumo tarnyba), jau pasisakyta teismo sprendime, todėl šie argumentai nekartoti. Teismas padarė išvadą, kad nei panaikinti, nei mažinti pareiškėjui paskirtos baudos nėra jokio teisinio pagrindo.

183.        Dėl J. J. įmonei skirtos baudos teismas nurodė, jog nagrinėjamo pažeidimo prasme, pareiškėjo teiginiai, kad Taryba turėjo atsižvelgti į aplinkybę, kad pareiškėjas, siekdamas įvykdyti jau turimus įsipareigojimus skolininkams, su UAB „Rigveda“ sudarė įmonės pirkimo-pardavimo sutartį, nėra reikšmingi. Nustatyta, kad pareiškėjas dalyvavo draudžiamame susitarime ir vėliau tai pripažino, todėl Tarybai, vertinant pareiškėjo veiksmų neteisėtumą, nebuvo jokio pagrindo atsižvelgti į pareiškėjo verslo planus, neturinčius įtakos nagrinėjamam pažeidimui.

184.        Dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su įmonės veiklos perkėlimu į UAB „Rigveda“, teismas pažymėjo, kad kaip dėl šio argumento nurodė Taryba, tyrimo metu apie abiejų įmonių susijungimą Tarybai nebuvo žinoma, todėl Taryba pagrįstai neturėjo pagrindo pareiškėjo veiksmus vertinti kaip adekvačius UAB „Rigveda“ veiksmams (kaip vieno ūkinio vieneto).

185.        Teismas nustatė, kad Taryba pripažino pareiškėjo aktyvius veiksmus (informacijos Tarybai teikimas ir kt.), kaip lengvinančią aplinkybę ir bazinį baudos dydį sumažino 8 procentais. Nustatyta, kad Taryba, jai suteiktos diskrecijos ribose, vertino pareiškėjos pateiktos informacijos reikšmingumą kitų įrodymų kontekste. Tarybos nuomone, toks baudos sumažinimas yra pakankamai reikšmingas. Pastebėta, kad UAB „Rigveda“, kuri taip pat teikė informaciją Tarybai, apskaičiuotas baudos dydis buvo reikšmingiau sumažintas, tačiau baudos sumažinimui įtakos turėjo kiti papildomi veiksniai (pateiktas rašytinis prisipažinimas ir kt.). Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas argumentus dėl per mažai sumažinto bazinės baudos dydžio grindžia daugiau subjektyviu savo veiksmų vertinimu, kuriais remiantis nėra pagrindo panaikinti Tarybos, šiuo aspektu priimtų išvadų.

186.        Teismas pažymėjo, jog Taryba nurodė, kad, priešingai, nei nurodo pareiškėjas, pareiškėjui Tarybai pateikus informaciją, kurią preliminariai įvertinus buvo nuspręsta, kad informacija gali būti reikšminga tyrimui, Taryba pareiškėjo atstovui pasiūlė pateikti prašymą pagal atleidimo nuo baudų programą, tačiau įmonė nusprendė šia programa nepasinaudoti. Kaip nurodė Taryba, tyrimo metu pareiškėjui buvo suteikta galimybė gauti mažesnę baudą, tačiau pareiškėjas Tarybos nurodytų sąlygų neįvykdė. Pareiškėjas skunde patvirtino, kad prašymo raštu nepateikė, nes nežinojo, kokia tokio prašymo pateikimo procedūra. Taigi Tarybai patvirtinus, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pateikti prašymą dėl atleidimo nuo baudų, o pareiškėjui šių faktinių aplinkybių nepaneigus, nebuvo pagrindo pareiškėjo nurodytų prašymo raštu nepateikimo priežasčių (nežinojo kaip pateikti) vertinti kaip teisingų. Teismas padarė išvadą, kad Taryba pagrįstai neturėjo teisinio pagrindo taikyti Įstatyme numatytą vieną iš atsakomybę lengvinančių aplinkybių, t. y. už tyrimo metu pateiktą pažeidimo pripažinimą arba baigto tyrimo metu nustatytų esminių aplinkybių pripažinimą. Teismas sutiko su Taryba, kad pareiškėjas nebuvo pakankamai rūpestingas savo atžvilgiu.

187.        Teismas pažymėjo, jog siekiant, kad būtų sumažintas bazinės baudos dydis, esminę reikšmę turi Įstatyme įtvirtintų sąlygų (37 str. 2 d.) įvykdymas ir kurios turi būti įvykdytos tyrimo Taryboje metu (iki galutinai apskaičiuojant baudos dydį). Pareiškėjui nepasinaudojus Tarybos suteikta galimybe atlikti pasiūlytus veiksmus, kurie Įstatymo 37 straipsnio 2 dalies prasme vėliau galėtų būti pripažinti kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė, Taryba pagrįstai neturėjo teisinio pagrindo dar daugiau sumažinti bazinės baudos dydį. Aptartų aplinkybių kontekste atmesti pareiškėjo skundo argumentai dėl teisių ir pareigų neišaiškinimo ir gero administravimo principo pažeidimo. Nustatyta, kad būtent pareiškėjas savo gera valia atsisakė pasinaudoti Tarybos pasiūlyta galimybe pateikti prašymą pagal atleidimo nuo baudų programą ir taip sumažinti bazinės baudos dydį.

188.        Pareiškėjas nurodė, kad Taryba nevertino aplinkybių, susijusių su pareiškėjo sunkia finansine padėtimi. Kaip šiuo aspektu nurodė Taryba, pareiškėjas tyrimo metu nebuvo pateikęs šiuos teiginius pagrindžiančių įrodymų, atitinkamai tokia aplinkybė ir negalėjo būti vertinama. Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, kad labai sunki ūkio subjekto finansinė padėtis lengvinančia aplinkybe pripažįstama gali būti tik išimtiniais atvejais, remiantis objektyviais įrodymais, kad baudos skyrimas sukels nepataisomą pavojų įmonei. Vertinant, ar yra pagrindas mažinti baudą dėl sunkios ūkio subjekto finansinės padėties, atsižvelgiama į tai, jog teismas tikrina Tarybos nutarimo teisėtumą pagal jo priėmimo metu buvusias faktines aplinkybes ir tik išimtiniais atvejais gali atsižvelgti į po nutarimo priėmimo susiklosčiusią situaciją, ne abstrakčių, o konkrečių ir įtikinamų įrodymų pagrindu rodančią, kad teisingumo ir protingumo principai reikalauja perskaičiuoti baudą dėl sumažėjusių įmonės pajamų. Ši suformuota praktika iš esmės taikyta ir nagrinėjamu atveju, vertinant pareiškėjo argumentus, kad už įmonės juridines prievoles įmonės savininkas atsako visu savo turtu. Po Nutarimo priėmimo paskirtos baudos pagrįstumas gali būti peržiūrėtas remiantis išskirtinai tik išimtinių ir įtikinamų įrodymų pagrindu. Teismas pažymėjo, kad su skundu pateikti rašytiniai įrodymai, objektyviai vertinant, nėra pakankami išvadai pagrįsti, kad pareiškėjo (pareiškėjo savininko) finansinė padėtis yra itin bloga, todėl pareiškėjo (pareiškėjo savininko) prašymas sumažinti jam paskirtos baudos dydį dėl pareiškėjo savininko sunkios finansinės padėties, negali būti tenkinamas.

189.        Tarybos paaiškinime dėl baudos apskaičiavo yra detaliai paaiškintos paskirtos baudos apskaičiavimo aplinkybės, kurių pareiškėjas jokiais teisiniais argumentais nenuginčijo, todėl mažinti paskirtos baudos nebuvo teisinio pagrindo.

190.        Pripažinus, kad pareiškėjo su skundu pateikti rašytiniai įrodymai, kuriais pareiškėjas įrodinėja sunkią pareiškėjo savininko finansinę padėti, nėra pakankami išvadai pagrįsti, kad pareiškėjo (pareiškėjo savininko) finansinė padėtis yra itin bloga, nebuvo pagrindo tenkinti prašymą dėl baudos išdėstymo.

191.        Apibendrinus teismas padarė išvadą, kad Nutarimas priimtas tinkamai įvertinus faktines aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl naikinti šį nutarimą, vadovaujantis pareiškėjų nurodomais ar kitais motyvais, nėra teisinio pagrindo. Netenkinus pareiškėjų skundų reikalavimų, pareiškėjų prašymai priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinami (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnis).

 

III.

 

192.        Pareiškėjas J. J. įmonė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą –tenkinti jo skundą. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

193.        Pareiškėjas nurodo, kad byloje kėlė klausimą dėl Nutarimu paskirtos baudos dydžio ir prašė atleisti nuo jos arba ją sumažinti bei išdėstyti jos sumokėjimo terminą.

194.        Pareiškėjas akcentuoja pagalbą Tarybai tyrimo metu. Nustatyta, kad J. J. įmonė savo iniciatyva pateikė paaiškinimus. Teismo sprendime nustatyta, kad pažeidimas ir jame dalyvavę asmenys nustatyti, be kita ko, paaiškinimus davus pareiškėjo vadovui. Šių teismo konstatuotų aplinkybių pagrindu teismas rėmėsi atmesdamas praktiškai visus pareiškėjų skundus byloje, todėl teigti, kad pareiškėjo pagalba nustatant ir tiriant pažeidimą buvo neesminė, būtų nesąžininga.

195.        Pareiškėjas nurodo, kad J. J. įmonė nežinojo nei kaip, nei kokia apimtimi Taryba vykdo tyrimą, todėl, atitinkamai, nežinojo, ką papildomai turėtų padaryti be to, ko prašo Taryba ir ką jau buvo padariusi anksčiau.

196.        Pareiškėjas nurodo, kad pagal Aprašo 18 punktą ūkio subjektui, kuris darant pažeidimą atliko pasyvų vaidmenį, bazinis baudos dydis mažinamas. Taryba neteigia, kad J. J. įmonė buvo iniciatorė ar aktyvi darant pažeidimą.

197.        Pareiškėjas nurodo, jog J. J. įmonė 2017 m. gruodžio 4 d. visą savo turtą (t. y. potencialias draudžiamo susitarimo veiklos priemones) pardavė UAB „Rigveda“, o Nutarimas priimtas 2018 m. gruodžio 17 d. Nutarime patvirtinama, kad J. J. įmonė nuo 2018 m. sausio mėn. veiklos nebevykdo. Taigi J. J. įmonė veiksmus nutraukė anksčiau nei baudos skaičiavimo tikslais Tarybos nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

198.        Pareiškėjas akcentuoja savo labai sunkią finansinę padėtį. Taryba baudos skyrimo metu turėjo informaciją apie tai, kad J. J. įmonės veikla dar 2016 m. buvo nuostolinga, o nuo 2018 m. apskritai nebevykdoma, įmonė neturi turto ir pajamų. Bet kokio dydžio baudos skyrimas sukeltų nepataisomą pavojų tokiai įmonei. Pareiškėjas pažymi, kad individualios įmonės atsakomybė yra neribota, todėl svarbi ne tik pažeidėjo (įmonės) finansinė padėtis, bet ir to asmens, kuris turės įvykdyti jos likusias prievoles. Todėl teismui buvo teikiami įrodymai ir apie savininko turtinę padėtį.

199.        Teismo sprendime nurodyta, kad Taryba sudarė galimybę pasinaudoti pareiškėjui atleidimo nuo baudų programa, tačiau jis tuo nepasinaudojo. Taryba bandė byloje įrodyti tokį teiginį. Taryba darė garso įrašus tyrimo metu, tačiau į bylą jų nepateikė. Tokia situacija aiškintina įrodymo neteikiančio asmens nenaudai. Byloje Taryba laikėsi pozicijos, kad Taryba apskritai neturėjo pareigos išaiškinti teisės ar pakonsultuoti pareiškėją. Teismo sprendime jau teigiama priešingai, neva Taryba sudarė tokią galimybę. Be to, yra ne tik atleidimo, bet ir baudos sumažinimo mechanizmas, kurio išaiškinimo Taryba net neįrodinėja. Pareiškėjo teigimu, J. J. įmonė atitinka kriterijus, pagal kuriuos jai bauda turėtų būti mažinama nuo 50 iki 75 procentų (pagal Aprašo II–V skyrių nuostatas).

200.        Pareiškėjo įsitikinimu, tokia situacija, kai smulki individuali įmonė 2016 m. turi 17 219 Eur nuostolių, o 2017 m. apskritai nutraukia savo veiklą, privalo būti vertinama kaip itin sunki finansinė ūkio subjekto padėtis baudos jai skyrimo 2018 m. gruodžio 17 d. metu.

201.        Baudos skyrimo metu Taryba negalėjo nesuvokti, kad nevykdydamas veiklos ir negaudamas pajamų, baudą turės sumokėti ne nebeveikiantis ūkio subjektas, o asmeniškai jo savininkas. Konkurencijos teisės aktai nurodo, kad bauda skiriama ūkio subjektui (ginčo atveju –įmonei), o ne jos dalyviams. Taigi veikdama sąžiningai ir siekdama paskirti pagrįstą, objektyvią ir proporcingą baudą, Taryba turėjo išsiaiškinti ūkio subjekto savininko turtinę padėtį.

202.        Pareiškėjas vadovaujasi Baudžiamojo kodekso 391 straipsnio 1 dalimi ir nurodo, kad net baudžiamajame procese (kuris yra daug griežtesnis nei administracinis) yra numatyta galimybė atleisti asmenį nuo atsakomybės. Panašios aplinkybės yra ir šiame ginče – pareiškėjas prisipažino padaręs pažeidimą ir aktyviai padėjo atskleisti visą pažeidimą. Nurodo, kad Pranešėjų apsaugos įstatymo 8 straipsnyje nustatytos pranešusio asmens apsaugos, skatinimo ir pagalbos jiems priemonės, o šioje situacijoje Taryba, priešingai, paskyrė pareiškėjui baudą.

203.        Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad byloje nepakanka įrodymų, kad pareiškėjo savininko finansinė padėtis yra itin bloga. Pareiškėjo teigimu, jo pateikti įrodymai ir nurodytos aplinkybės pagrindžia šiuo metu itin sunkią J. J. finansinę padėtį ir tai, kad neturi jokių objektyvių galimybių sumokėti 11 500 Eur baudą.

204.        Dėl teismo sprendimo vykdymo išdėstymo pareiškėjas nurodo, kad šioje byloje jau įrodyta, kad nuo 2018 m. jokia veikla J. J. įmonės nebevykdoma (t. y. nėra pajamų), o pats jos savininkas yra itin sudėtingoje finansinėje situacijoje. Paskirtos baudos gavėjas yra valstybė, kuri dėl baudos sumokėjimo per tam tikrą laikotarpį jokios žalos nepatirtų. Kadangi J. J. gauna minimalias pajamas, jis per protingą laikotarpį tikėtinai galėtų įvykdyti teismo sprendimą.

205.        Pareiškėjas UAB „Tikslo linija“ apeliaciniame skunde prašo tenkinti pareiškėjo skundą, paskirtą piniginę nuobaudą panaikinti arba perskaičiuoti pritaikant mažesnį baudos dydžio koeficientą ir vadovautis protingumo, proporcingumo ir baudų skyrimo principais; teismui priėmus sprendimą sumokėti baudą, leisti ją sumokėti per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsigaliojimo datos. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti jam patirtas bylinėjimosi išlaidas, pateikia jas patvirtinančius dokumentus.

206.        Pareiškėjas nurodo, kad L. V., dirbantis UAB „Tikslo linija“ ir esantis jos vadovu bei vieninteliu akcininku, su vairavimo mokyklos „ARV-AUTO“ vadovu bendrauja, bet jų nesieja jokie darbiniai, konkurenciniai ar kitokie santykiai. Vairavimo paslaugų kainos visada buvo skirtingos tarp UAB „Tikslo linija“ ir UAB „ARV-AUTO“. Taip pat pažymi, kad 2016 m. tuometinė UAB „Tikslo linija“ vadovė nebendravo su jokia vairavimo mokykla dėl kainų.

207.        Nurodo, kad šiuo metu bendrovėje dirba 4 darbuotojai, bet L. V. yra vienintelis darbuotojas, kuris sukuria pridėtinę vertę, kiti darbuotojai atlieka tik pagalbines funkcijas. Todėl Tarybos paskirta 2 400 Eur bauda tenka vienam darbuotojui, t. y. L. V.. Nurodo, kad kiekvienais metais bendrovės pajamos mažėja, blogėja finansinė padėtis. Pirmosios instancijos teismas išklausė šiuos argumentus, bet neprašė pateikti įrodančius dokumentus. Pareiškėjas pabrėžia, kad Taryba paskyrė maksimalią įmanomą baudą, nes Įstatymas numato skirti ne daugiau 10 procentų metinės apyvartos. Skiriant baudą nebuvo atsižvelgta į jokius prašymus, objektyvias aplinkybes, protingumo ir proporcingumo kriterijus.

208.        Pareiškėjas pažymi, kad UAB „Tikslo linija“ į tyrimą buvo įtraukta tik 2018 m. liepos 17 d., nors galimas konkurencinio ribojimo pažeidimas tęsėsi nuo 2016 m. UAB „Tikslo linija“ susirinkimuose nedalyvavo, nebuvo susitarimo iniciatorius, buvo pasyvus dalyvis, kurio paslaugų kainos buvo mažesnės nei kitų tyrime dalyvavusių įmonių. Nei teismas, nei Taryba nepasisakė apie pareiškėjo pasyvų vaidmenį susitarime, nesilaikė proporcingumo ir lygiateisiškumo principų.

209.        Pareiškėjas akcentuoja, kad UAB „Tikslo linija“ pagal savo apyvartą yra viena mažiausių iš susitarime dalyvavusių įmonių, todėl poveikis tiek rinkai, tiek susitarimui yra daug mažesnis. Akcentuoja, kad pareiškėjo pateikti buhalteriniai dokumentai rodo, kad kiekvienais metais įmonės mėnesinės pajamos mažėja. Todėl Tarybos paskirta bauda yra per didelė, tuo labiau reikalaujant sumokėti per trumpą laikotarpį.

210.        Pareiškėjas IĮ „Jurbarko saugaus eismo centras“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – IĮ „Jurbarko saugaus eismo centro“ skundą patenkinti visiškai. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

211.        Pareiškėjas IĮ „Jurbarko saugaus eismo centras“ taip pat pateikė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės 2012 m. sausio 18 d. nutarimu Nr. 64 patvirtintas Baudų, skiriamų už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus, dydžio nustatymo tvarkos aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2017 m. balandžio 29 d.) 11 punktas neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 37 straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui toje apimtyje, kiek Aprašo 11 punktas nustato nepagrįstai didelę pažeidimo minimalią pardavimų vertės procentinę dalį, naudojamą apskaičiuoti bazinį baudos dydį, bei toje apimtyje, kiek Aprašo 11 punktas ir apskritai Aprašas nenustato galimybės išimtiniais atvejais taikyti mažesnę nei minimalią Aprašo 11 punkte numatytą pažeidimo minimalią procentinę pardavimų vertės dalį, naudojamą apskaičiuoti bazinį baudos dydį.

212.        Pareiškėjas paaiškina, kad byloje laikėsi nuomonės, kad pajamos gautos iš Užimtumo tarnybos, nėra tiesiogiai ar netiesiogiai susijusios su pažeidimu. Nors Taryba sprendė priešingai ir savo sprendimą motyvavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, pateiktais 2018 m. birželio 4 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-143-624/2018, tačiau, pareiškėjo teigimu, skiriasi bylų ratio decedenti. 

213.        Pareiškėjas nurodo, kad nagrinėjamoje byloje prekės rinka – vairavimo mokymo paslaugų teikimo rinka, kurioje kaip galutinis pirkėjas dalyvauja ir Užimtumo tarnyba. Tačiau šio pirkėjo atveju prekės kainos nustatymo tvarka, palyginus su kitais galutiniais pirkėjais skiriasi iš esmės. Pirmiausia todėl, kad ne Užimtumo tarnyba renkasi prekės (vairavimo mokymo paslaugos) pardavėją, bet pardavėjas (vairavimo mokykla) sprendžia, ar dalyvauti Užimtumo tarnybos paskelbtuose viešuosiuose pirkimuose. Antra, nusprendęs dalyvauti, pardavėjas prekės kainą nustato ne laisva valia, bet pagal Užimtumo tarnybos paskelbto konkurso taisykles. Ir trečia, pasiūlytos kainos, konkurso laimėjimo atveju, pirkėjas negali pakeisti per visą pasirašytos sutarties galiojimo laiką. Dėl nurodytų aplinkybių nėra pagrindo spręsti, kad apribojus vairavimo mokymo paslaugų kainą galutiniams pirkėjams, kurie patys renkasi šios paslaugos tiekėją, toks apribojimas kaip nors gali daryti įtaką profesinio mokymo kainai, sulygtai su Užimtumo tarnyba. 

214.        Pareiškėjas nurodo, kad IĮ „Jurbarko saugaus eismo centro“ Įstatymo pažeidimas buvo padarytas 2016 m. rugpjūčio mėnesį ir truko tris mėnesius, todėl nekaip negalėjo paveikti 2016 m. pradžioje fiksuotas ir visus metus galiojančias profesinio vairavimo mokymo (tobulinimo) paslaugų, apmokėtų iš Užimtumo tarnybos biudžeto, kainas.

215.        Pareiškėjo teigimu, Tarybos sprendimas pareiškėjo atžvilgiu taikyti Aprašo 13 punktą negali pasiekti ir nepasieks atgrasymo tikslų. IĮ „Jurbarko saugaus eismo centras“ pilnai prisipažino dalyvavęs sudarant draudžiamą, konkurenciją ribojantį susitarimą, itin kritiškai vertino savo veiksmus, pilnai ir besąlygiškai pripažino Tarybos jo atžvilgiu nustatytas esmines aplinkybes, sutiko su nustatytų aplinkybių teisinių įvertinimu ir numatytos baudos apskaičiavimu. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą vertinti pareiškėją, kaip ūkio subjektą, kuris padarė atitinkamas išvadas ir ateityje kruopščiai laikysis Įstatymo reikalavimų be jokio papildomo atgrasymo.

216.        Pareiškėjas taip pat nurodo, kad kartu su juo Aprašo 13 punkto nuostatos buvo pritaikytos ir daugybei kitų vairavimo mokyklų (iš viso – 22), prie joms apskaičiuotų bazinių baudos dydžių pridedant tuos pačius 15 procentų su pažeidimu susijusių paslaugų pardavimų vertės. Tačiau iš vairavimo mokyklų, kurioms buvo taikytos atgrasymo priemonės, be pareiškėjo tik dar 2 įmonės pripažino Tarybos baigto tyrimo metu nustatytas esmines aplinkybes ir kritiškai vertino savo veiksmus, pažeidusius konkurencijos įstatymo reikalavimus.

217.        Pareiškėjas nurodo, kad 4 382 Eur baudos dydis mikroįmonei, veikiančiai nedideliame provincijos miestelyje ir negaunančiai jokio arba gaunančiai labai nedidelį pelną, iš kurio stengiasi išlaikyti kuo daugiau darbo vietų, yra pakankamai didelis. Be to, pareiškėjas dėl sudaryto susitarimo neturėjo jokios turtinės naudos. Pareiškėjo padarytas Įstatymo pažeidimas truko tik tris mėnesius. Apskaičiuota bauda sudaro daugiau nei 10 procentų gautų pardavimo pajamų sumos, kas nėra įmonės pelnas, bet tik gautos pardavimo pajamos, kas leidžia baudą vertinti kaip pakankamai rimtą sankciją.

218.        Pareiškėjas savo poziciją dėl Aprašo 13 punkto taikymo sieja su netinkamu paskirtos baudos individualizavimu, kas gali ir turi būti vertinama kaip baudų skyrimo tvarkos pažeidimas.

219.        Pareiškėjas UAB Mokymo centras „Adpilis“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 15 d. sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjo skundas, ir jo skundą tenkinti visiškai. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

220.        Pareiškėjas nurodo, kad jo situacija buvo išskirtinė. Pareiškėjas nedalyvavo ir nebuvo kviečiamas į Asociacijos 2016 m. birželio 13 d. susirinkimą. Pareiškėjas nuo 2016 m. liepos 1 d. nekėlė kainų už vairuotojų mokymą iki lapelyje nurodyto ar panašaus lygio. Taryba kainų kėlimo datą teisingai nustatė 2017 m. liepos 1 d., nes tai atitiko faktiškai taikomas kainas, o ne interneto puslapyje nurodytas kainas. Pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo pateiktų paaiškinimų ir įrodymų, patvirtinančių nurodytas aplinkybes.

221.        Pareiškėjo manymu, Taryba pareiškėją turėjo priskirti prie įmonių, kurios nedalyvavo susirinkime bei pažeidimo tyrimą UAB Mokymo centras „Adpilis“ atžvilgiu nutraukti.

222.        Pareiškėjas Nutarimo neteisėtumą įrodinėja tuo, kad Taryba nesurinko pakankamai duomenų pripažinti pareiškėjo dalyvavimą susirinkime, todėl Nutarimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies, o tik po to įrodinėja, kad papildomai yra įrodymų, patvirtinančių, jog UAB Mokymo centras „Adpilis“ nedalyvavo susirinkime. Pareiškėjo manymu, iš jo negali būti reikalaujama įrodyti, kad jis nedalyvavo susirinkime, nes tai reikštų probatio diabolica, t. y. neįmanomas įrodyti aplinkybes. Pareiškėjas negali įrodyti to, ko nebuvo (nedalyvavimo susirinkime). Būtent Taryba privalo įrodyti pareiškėjo dalyvavimą susirinkime.

223.       Tarybai atliekant pažeidimo tyrimą niekas tiesiogiai nenurodė, kad pareiškėjas dalyvavo susirinkime. Vienintelis J. J. netiesiogiai nurodė pareiškėjo dalyvavimą susirinkime, tačiau jo parodymai buvo nenuoseklūs, todėl nėra pagrindo vadovautis vien jo žodžiu. Pareiškėjas pateikė eilę įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas susirinkime nedalyvavo, tačiau jie pirmosios instancijos teismo nebuvo vertinami. Pareiškėjo teigimu, Tarybos nurodyti įrodymai nepatvirtina pareiškėjo dalyvavimo susirinkime, be to yra nepatikimi ir prieštaringi. Pareiškėjo manymu, sąrašas nėra patikimas įrodymas, jis negali patvirtinti, kad konkretus asmuo dalyvavo susirinkime.

224.        Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino J. J. parodymų 2019 m. spalio 21 d. teismo posėdyje ir dėl jų nepasisakė. Pareiškėjo teigimu, J. J. atsakymai į klausimus teismo posėdyje patvirtina UAB Mokymo centras „Adpilis“ skundo argumentą, kad pareiškėjas nedalyvavo ir nebuvo kviečiamas į 2016 m. birželio 13 d. susirinkimą. Be to, liudytojui J. J. 2019 m. spalio 21 d. teismo posėdyje davus parodymus paaiškėjo, visiškai naujos aplinkybės, reikšmingos sprendžiant ginčą. Pareiškėjo teigimu, J. J. parodymai negali būti laikomi patikimais ir jais neturėtų būti vadovaujamasi.

225.        Pareiškėjas pažymi, kad Taryba nutraukė tyrimą visų subjektų, nurodytų sąraše, kurie nebuvo pripažinti susirinkimo dalyviais (subjekto pripažinimas dalyvavusiu susirinkime priklausė iš esmės tik nuo J. J. parodymų), atžvilgiu, nepaisant to, kad dalis šių subjektų pakėlė kainas iki UAB „Rigveda“ vadovo kabinete rastame lapelyje nurodyto ar panašaus lygio. Pareiškėjas tvirtina, jog nustačius, kad UAB Mokymo centras „Adpilis“ nedalyvavo susirinkime, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas sudarė neteisėtą susitarimą dėl kainų nustatymo, kadangi Tarybos Nutarimu nebuvo nustatyta kitų dalyvavimo neteisėtame susitarime formų, išskyrus susirinkimą.

226.        Pareiškėjas tvirtina, kad UAB Mokymo centras „Adpilis“ nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2017 m. liepos 1 d. nekėlė kainų už mokymą vairuoti iki lapelyje nurodyto ar panašaus lygio, o nuo 2017 m. liepos 1 d. pareiškėjo taikytos kainos buvo iš dalies pakeltos, tačiau ne iki lapelyje nurodyto ar panašaus lygio. Pareiškėjo teigimu, kainos UAB Mokymo centras „Adpilis“ interneto puslapyje buvo nurodomos pagal kitų vairavimo mokyklų viešai skelbiamas kainas, todėl jos buvo didesnės nei pareiškėjo faktiškai taikomos kainos už vairuotojų mokymą.

227.        Pareiškėjas UAB „LDV UNIO“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – sumažinti pareiškėjui paskirtos baudos dydį iki 38 790 Eur arba iki kito (apeliacinės instancijos teismo nustatyto) protingo ir teisingo dydžio. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas; išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą 12 mėnesių.

228.        Pareiškėjo teigimu, nors Taryba pripažino, jog Tarybos nustatytų esminių faktinių aplinkybių pripažinimas laikytinas lengvinančia aplinkybe, tačiau Taryba mažino ne galutinį pareiškėjui paskirtą baudos dydį (10 proc. nuo metinių pajamų), o pagal Apraše įtvirtintą formulę gautą rezultatą, kuris Įstatyme įtvirtintą maksimalų baudos dydį viršijo daugiau nei 4,5 karto. Taigi nors Taryba pripažino pareiškėjo teisę į baudos sumažinimą, tačiau realiai bauda nebuvo sumažinta.

229.        Pareiškėjas tvirtina, kad jo aktyvaus vaidmens susitarime nebuvo, o pareiškėjas (jo atstovai), neturėdami teisinio išsilavinimo, net nesuprato dalyvaujantys susitarime.

230.        Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu Taryba taip ir nepaaiškino, kodėl ji diskriminavo pareiškėją tyrimo metu ir kodėl nebuvo apklausti jo atstovai. Pareiškėjas, gavęs tyrimo išvadas, nedelsdamas pripažino dalyvavimą susitarime bei atskleidė (aprašė) visas jam žinomas aplinkybes. Pareiškėjui nežinant atliekamo tyrimo esmės ir nežinant, kuo konkrečiai jis yra kaltinamas, jis neturėjo galimybės anksčiau savo iniciatyva pripažinti susitarimo.

231.        Pareiškėjo teigimu, didžiausia Įstatyme numatyta sankcija galėtų būti skiriama nesant jokių lengvinančių aplinkybių, nes priešingu atveju būtų pažeistas atsakomybės ir bausmės proporcingumo principas, taip pat ir asmenų lygybės prieš įstatymą principas, nes draudžiamo susitarimo iniciatorius ir draudžiamą susitarimą pripažinęs pasyvus susitarimo dalyvis būtų baudžiami identiško dydžio baudomis. Paskirtoji bauda ne tik neatitinka pareiškėjo vaidmens susitarime, bet ir neatsižvelgiama į pareiškėjo pateiktą pripažinimą.

232.        Pareiškėjas teigia, kad jo finansinė padėtis yra sunki ir jis yra nepajėgus sumokėti paskirtos baudos, o pradėjus priverstinį paskirtosios baudos išieškojimą pareiškėjas būtų priverstas nutraukti savo veiklą. Pareiškėjo manymu, vien bendrovės pajamų dydis negali pagrįsti, jog jos finansinė padėtis yra gera. Pareiškėjas su savo 2019 m. spalio 17 d. rašytiniais paaiškinimais pateikė teismui nepriklausomo ir atestuoto UAB „Apskaitos ir mokesčių konsultacijos“ auditoriaus išvadą, kuri patvirtina sunkią pareiškėjo finansinę padėtį bei kad pareiškėjas neturi galimybės sumokėti jam paskirtos baudos.

233.        Pareiškėjo teigimu, Taryba nepagrįstai iš Užimtumo tarnybos gautas pajamas įtraukė apskaičiuodama skirtiną baudą, t. y. netinkamai taikė Aprašą. Pareiškėjas nurodo, kad, priešingai nei teigia Taryba, skiriasi programų turinys. Siekiant teikti paslaugas Užimtumo tarnybai būtini daug didesni infrastruktūros ir personalo pajėgumai. Užimtumo tarnybai teikiamų paslaugų kaina nepriklauso nuo privatiems klientams teikiamų paslaugų kainos. Be to, paslaugos išorinis panašumas negali būti kriterijus skirtingas paslaugas įtraukti į tą pačią prekės rinką.

234.        Remdamasis Aprašo 18 punktu pareiškėjas prašė sumažinti jam skirtą baudą, kadangi pareiškėjas neatliko jokių veiksmų nei iniciuojant susitarimą, nei jį vykdant (užtikrinant jo laikymąsi), o tokių veiksmų pareiškėjas ir negalėjo atlikti, kadangi nesuprato, jog yra tapęs susitarimo dalyviu. Pareiškėjo pateikti įrodymai pagrindžia, jog jis atliko veiksmus, aiškiai rodančius, kad pareiškėjas nesilaikė susitarimo (ir negalėjo laikytis susitarimo nesuprasdamas, jog jame dalyvauja). Kadangi pareiškėjas iki tyrimo išvadų gavimo nesuvokė, kad yra sudaręs draudžiamą susitarimą konkurencijos teises prasme, jis negalėjo nuo susitarimo viešai atsiriboti anksčiau. Dėl kainos mažinimo pareiškėjas laikosi pozicijos, kad ir nedidelis kainos sumažinimas turi būti laikomas pasitraukimu iš draudžiamo susitarimo. Susitarimo dėl C, CE, D kategorijų ir jų kombinacijų pareiškėjas nesilaikė nuo pat pradžių. Pareiškėjo teigimu, jis per savo kainodarą aiškiai išreiškė nesilaikantis susitarimo, todėl pažeidimo trukmė nustatytina pagal B kategorijos kainą ir sudaro pusę metų.

235.        Pareiškėjas prašymą išdėstyti sprendimo įvykdymą grindžia savo sunkia finansine padėtimi, kurią pagrindžia specialisto išvada, iš kurios matyti, kad atsiradus prievolei iš karto sumokėti visą baudą pareiškėjas taptų nemokus. Pažymi, kad sprendimo įvykdymo išdėstymas nepažeistų nei Tarybos, nei viešojo intereso, kadangi pareiškėjas papildomai mokėtų palūkanas.

236.        Pareiškėjas UAB „Kelio iliuzija“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 15 d. sprendimo dalį, kurioje atmestas pareiškėjo skundas, ir priimti naują sprendimą – patenkinti jo skundą. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

237.        Pareiškėjas pabrėžia, kad byloje nėra jokių objektyvių ir nuoseklių įrodymų (duomenų), leidžiančių daryti išvadą, kad: pareiškėjas būtų dalyvavęs susirinkime; pareiškėjas būtų pakėlęs kainas nuo 2016 m. liepos 1 d.; pareiškėjas būtų ėmęsis kokių nors veiksmų dėl draudžiamo susitarimo įgyvendinimo (užtikrinimo). Priešingai – byloje surinkti nuoseklūs duomenys ir įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas susirinkime nedalyvavo ir nebuvo draudžiamo susitarimo dalyvis.

238.        Pareiškėjas nurodo, kad niekuomet nepatvirtino Tarybai, kad dalyvavo susirinkime ir pažeidimo fakto nepripažino. Taryba nei vieno pareiškėjo atstovo į apklausą nekvietė ir neapklausė, nors tokią pareigą (atlikti išsamų bei objektyvų tyrimą ir konkrečiai nustatyti draudžiamo susitarimo subjektus) turėjo. Nei vienas Tarybos apklaustas liudytojas nenurodė, kad konkrečiai pareiškėjas dalyvavo susirinkime, ir nenurodė, koks konkretus fizinis asmuo susirinkime atstovavo pareiškėją. Asociacijos vidinis kviestinų vairavimo mokyklų sąrašas nepatvirtina ir negali patvirtinti nei pareiškėjo kvietimo į susirinkimą, nei dalyvavimo susirinkime. Pareiškėjo vairavimo mokymo paslaugų kainos pakeltos tik 2016 m. liepos 24 d. Taryba Nutarime taip pat teigė, kad draudžiamo susitarimo vykdymo užtikrinimui konkurentams buvo daromas spaudimas per vairavimo mokymų aikšteles, tačiau Taryba neturi jokių duomenų, kad pareiškėjas darė tokį spaudimą. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad nėra jokių tiesioginių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, kad pareiškėjas dalyvavo draudžiamame susitarime.

239.        Pirmosios instancijos teismas išsamiai nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų apie paskirtos baudos dydį ir jo nepagrįstumą. Pareiškėjo įsitikinimu, Nutarimas, kuriuo pareiškėjui skirta maksimali bauda, prieštarauja Įstatymui, baudų dydžio apskaičiavimo tvarką reglamentuojantiems teisės aktams ir proporcingumo principui. Net ir laikant, jog pareiškėjas dalyvavo draudžiamame susitarime, pareiškėjas veikė pasyviai, dėl ko jo atžvilgiu paskirta bauda turėjo būti sumažinta.

240.        Taryba nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-169-822/2017 pateiktu išaiškinimu, kadangi cituojamos bylos faktinė situacija iš esmės skiriasi nuo šios bylos ratio decidendi.

241.        Pareiškėjas nurodo, kad savanoriškai bei daug anksčiau nei kiti rinkos dalyviai sumažino vairavimo mokymo paslaugų kainas, kas turi būti prilyginama pažeidimo nutraukimui laisva valia. Todėl Taryba privalėjo atsižvelgti į šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę bei atitinkamai sumažinti skirtinos baudos dydį. Taryba, nustatydama pareiškėjui skirtinos baudos dydį, taip pat turėjo vadovautis proporcingumo principu. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas nebuvo aktyvus Asociacijos narys. Pareiškėjas vairavimo mokymo paslaugų kainas pakėlė daug vėliau nei kiti ūkio subjektai, be to, padidintos kainos buvo taikomos ne visą Tarybos nurodytą pažeidimo vykdymo laikotarpį pareiškėjui taikant įvairias nuolaidas, be to, pareiškėjas buvo viena pirmųjų vairavimo mokyklų, sumažinusių paslaugų kainas Vilniuje. Pareiškėjas nedarė ir nebandė daryti jokios įtakos savo konkurentams pasinaudodamas savo valdomomis vairavimo aikštelėmis.

242.        Pareiškėjas UAB „Dorkanas“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti UAB „Dorkanas“ skundą. Taip pat prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

243.        Pareiškėjas UAB „Dorkanas“ taip pat pateikė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą prašant ištirti, ar Vyriausybės 2012 m. sausio 18 d. nutarimu Nr. 64 patvirtintas Baudų, skiriamų už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus, dydžio nustatymo tvarkos aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2017 m. balandžio 29 d.) 11 punktas neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 37 straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui toje apimtyje, kiek Aprašo 11 punktas nustato nepagrįstai didelę pažeidimo minimalią pardavimų vertės procentinę dalį, naudojamą apskaičiuoti bazinį baudos dydį, bei toje apimtyje, kiek Aprašo 11 punktas ir apskritai Aprašas nenustato galimybės išimtiniais atvejais taikyti mažesnę nei minimalią Aprašo 11 punkte numatytą pažeidimo minimalią procentinę pardavimų vertės dalį, naudojamą apskaičiuoti bazinį baudos dydį.

244.        Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pareiškėjo įrodinėtos aplinkybės, kad atsakovas neįrodė pareiškėjo dalyvavimo fakto sudarant draudžiamą susitarimą. Byloje surinkti faktiniai duomenys, priešingai Nutarime pateikiamai pozicijai, aiškiai rodo, kad 2019 m. birželio 19 d. susirinkimo metu (oficialiojoje jo dalyje) joks susitarimas nebuvo sudarytas. J. J. dar 2018 m. kovo 13 d. apklausos metu aiškiai nurodė, kad ant lentos kainos buvo rašomos jau pačioje susirinkimo pabaigoje. Aplinkybes apie tai, kad dėl kainų buvo kalbama jau pačioje pabaigoje, patvirtina ir kiti 2019 m. spalio 21 d. teismo posėdžio metu byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimai. Pareiškėjo atstovas 2016 m. birželio 13 d. Asociacijos susirinkime dalyvavo tik jo pradžioje, kol vyko darbotvarkės ir susirinkimo eigos pristatymas.

245.        Pareiškėjas tiek skunde, tiek bylos nagrinėjimo metu laikėsi nuoseklios pozicijos, kad jo kainų politika yra paremta konkurentų kainų stebėjimu. 2016 m. birželio 29 d. pareiškėjo įsakymas dėl kainų keitimo, kuriuo vadovaudamasis pirmosios instancijos teismas netenkino skundo, nepatvirtina, kad tokios kainos buvo faktiškai taikomos, juo labiau, kad pateiktos sutartys su mokiniais patvirtina, kad faktinės kainos buvo daug žemesnės ir faktiškai 490 Eur kaina buvo pradėta taikyti tik nuo rugpjūčio mėnesio, tai įvyko dėl konkurencinės aplinkos stebėjimo.

246.        Nors pareiškėjas ginčijo Nutarimo dalį dėl jam paskirtos baudos dydžio, nesutikdamas su tuo, kad pareiškėjas tęsė pažeidimą 2,5 metų, pirmosios instancijos teismas šio pareiškėjo argumento visiškai nevertino ir dėl jo nepasisakė. Pareiškėjas kainas padidino tik nuo 2016 m. rugpjūčio mėn., o vėlesniais laikotarpiais turėjo labai dideles investicijas, kurios ir lėmė kainų didėjimą.

247.        Pirmosios instancijos teismas nevertino, ar aplinkybė, kad pareiškėjas 2016 m. birželio 13 d. susirinkime dalyvavo tik jo pradžioje (pirmąsias 10–15 minučių), o atsakovo įrodinėjamas pokalbis dėl kainų galėjo vykti jau pasibaigus susirinkimui, yra teisiškai reikšmingas sprendžiant pareiškėjui skirtinos baudos dydį. Jeigu susitarimas buvo sudaromas pasibaigus susirinkimui, turėtų būti vertinama, ar pareiškėjas apskritai galėjo būti tokio susitarimo subjektu. Pareiškėjas mano, kad yra neteisinga, kad tokiomis aplinkybėmis daugiausia kaip formaliu galimas apibūdinti jo dalyvavimas įrodinėjamame draudžiamame susitarime, užtraukė jam 10 proc. bendrųjų metinių pajamų dydžio baudą – iš esmės tokio dydžio baudos skirtos taip pat ir aktyviausiems dalyviams.

248.        Pareiškėjas VšĮ „Vairoseta“ apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 15 d. sprendimo dalį dėl VšĮ „Vairoseta“ pripažinimo pažeidusia Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir 5 200 Eur baudos paskyrimo panaikinti ir bylos dalį dėl VšĮ „Vairoseta“ nutraukti, kartu panaikinant ir Nutarimo dalį VšĮ „Vairoseta“ atžvilgiu.

249.        Pareiškėjas teigia, kad susitarime nedalyvavo ir neprisidėjo prie konkurenciją ribojančio susitarimo. VšĮ „Vairoseta“ vadovas 2016 m. birželio 13 d. susirinkime nedalyvavo, o tik buvo toje patalpoje, tik viename susirinkimo epizode, nes po pertraukos į susirinkimą nebeatėjo. Byloje esančio lapelio įrašas su VšĮ „Vairoseta“ vardu yra nepakankamas įrodymas atstovo dalyvavimui susitarime patvirtinti. Asociacijoje pareiškėjas dalyvavo ir dalyvauja tik profesinės veiklos interesais, o ne įkainių didinimo tikslu. Teismas neanalizavo Asociacijos nuostatų, jos veiklos tikslų. Tai buvo būtina, nes informacija apie birželio 13 d. susirinkimą buvo pateikta vykdant šios struktūros nuostatus. Pareiškėjas teigia, kad su raštelyje įrašytais 2016 m. birželio 13 d. susirinkime galbūt dalyvavusiais Asociacijos nariais pareiškėjo vadovas nebendravo, o susirinkimo tęsinyje jau nedalyvavo. Pareiškėjo teigimu, sąrašas su mokyklų pavadinimais neprilygsta protokolui – jo nėra.

250.        Pareiškėjas teigia, kad pastebėjus įkainių didėjimą, nuo 2016 m. liepos 12 d. pareiškėjas juos irgi padidino. Tai lėmė informacija ir būtinybė išvengti finansinio žlugimo, ženkliai padidėjus mokymų kaštams ir apkaltinimo dempingavimu rinkoje.

251.        Antikonkurencinių veiksmų paneigimui pareiškėjo vadovui nebuvo sudarytos galimybės. Taryba pareiškėjo vadovo neapklausė.

252.        Pareiškėjo teigimu, parodymai apie susirinkimo dalyvių skaičių, jo sumažėjimą ir konkrečius asmenis yra prieštaringi, neleidžiantys tikrinti VšĮ „Vairoseta“ atstovo buvimą įkainių svarstymo metu susirinkimo salėje. Nepakankamai informatyvus raštelis su ūkio subjektų vardais negalėjo būti priimtas be kritinio jo vertinimo.

253.        Pareiškėjas Asociacija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 15 d. sprendimo dalį, kuria Asociacija pripažinta pažeidusi Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

254.        Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas tiesiog pritarė atsakovo padarytoms išvadoms. Teismo sprendime nėra aptarti Asociacijos argumentai, kurie buvo paremti bylos medžiagos analize, Nutarimo išvadų nepagrįstumu ir pateiktų duomenų nepakankamumu. Asociacijos nuomone, tokio sprendimo motyvavimo niekaip negalima pripažinti atitinkančiu reikalavimus dėl teismo procesinio sprendimo motyvavimo būtinumo ir pakankamumo.

255.        Pareiškėjo nuomone, byloje esantys duomenys nesudaro pagrindo išvadai, kad vairavimo mokymo paslaugas teikiantys ūkio subjektai ir pareiškėjas sudarė konkurenciją ribojantį susitarimą, kuriuo derino įkainius už vairavimo mokymo paslaugas. Be to, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad Asociacijos vadovybė žinojo apie susitarimų dėl kainų nustatymo Vilniuje ir Kaune tariamą sudarymą ir, pasitelkusi savo narius, juos organizavo, bei tiesiogiai dalyvavo jų sudaryme.

256.        Kainų pasikeitimus – tiek jų padidėjimą, tiek sumažėjimą, lėmė ne neteisėto susitarimo tariamas sudarymas, bet daugelis ekonominių faktorių. Nors tyrimo metu surinkta informacija patvirtina, jog vairavimo mokyklos kainas nustatydavo sudarydamos sutartį individualiai su konkrečiu mokiniu, taikant nuolaidas ir atsižvelgdamos į daugybę būtent tai vairavimo mokyklai tuo metu reikšmingų kriterijų, tačiau nei atsakovas, nei teismas nenustatinėjo, kokias kainas vairavimo mokyklos taikė realiai, bet rėmėsi išimtinai tik duomenimis apie viešai skelbiamas kainas, kurios niekada nesutapdavo su realiai taikomomis paslaugų kainomis.

257.        Nors Asociacija neginčija, kad jos vadovas dalyvavo tiek 2016 m. visuotiniame Asociacijos narių susirinkime, tiek susitikimuose su Asociacijos nariais įvairiose Lietuvos apskrityse, tačiau nei viename iš šių susirinkimų Asociacijos vadovas nedalyvavo pašnekesiuose kainų reguliavimo tema, nekalbant jau apie tai, kad būtų organizavęs/skatinęs tai daryti.

258.        Teismo padaryta išvada, jog K. J. veiksmai, susiję su 2016 m. birželio 13 d. susirinkimo organizavimu, yra laikytini Asociacijos vardu atliktais veiksmais, yra nepagrįsti byloje esančių duomenų išsamiu ištyrimu ir įvertinimu, todėl laikytina nepagrįsta.

259.        Pareiškėjo įsitikinimu, tyrimo ir bylos nagrinėjimo metu pateikti duomenys, kurių teismas tinkamai neįvertino, sudaro pagrindą išvadai, kad Asociacija nekėlė kainų reguliavimo klausimų ir nedalyvavo draudžiamame susitarime, nes neorganizavo apskričių narių susirinkimų ir nedalyvavo susirinkimuose, kuriuose buvo svarstomi kainų klausimai, todėl apie tokius klausimus nežinojo.

260.        Pareiškėjo teigimu, nebuvo įmanomas Asociacijos valinis atsiribojimas nuo tokio pažeidimo, kuriame Asociacija nedalyvavo, nes nežinojo, kad draudžiamas susitarimas egzistuoja.

261.        Įtariamas pažeidimas bei Asociacijos ir jos narių veiksmai vertinami pagal susitarimo antikonkurencinį tikslą, o trukmė apskaičiuota pagal poveikį – faktiškai taikytas kainas iki Tarybos tyrimo pabaigos, kurios konstatuotos tik atsitiktinai surinktais duomenimis pagal interneto svetainėse viešai skelbiamus vairavimo mokymo įkainius, neatliekant jokios detalios realiai taikomų įkainių analizės. Taigi, Asociacijos nuomone, tariamo pažeidimo poveikis nėra įrodytas ir tinkamai nepagrįstas, todėl ir išvados dėl pažeidimo trukmės yra nepagrįstos tinkamais įrodymais ir analize ir pažeidimo trukmė yra neįrodyta.

262.        Pareiškėjas BĮ „Vilniaus saugus miesto centras“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą visiškai tenkinti. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, pateikia jas patvirtinančius dokumentus.

263.        Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas iš esmės neįvertino pareiškėjo skundo motyvų ir argumentų, bylą išnagrinėjo formaliai ir iš esmės atkartojo atsakovo poziciją.

264.        Pareiškėjas mano, kad Taryba atlikto tyrimo metu neatliko išsamaus tyrimo, netinkamai vykdė liudytojų apklausas ir nesugebėjo pašalinti daugelio byloje esančių prieštaravimų. Pirmosios instancijos teismas ir Taryba nepagrįstai nurodo, kad BĮ „Vilniaus saugaus miesto centras“ vadovas D. L. dalyvavo 2016 m. birželio 13 d. susirinkime. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai teikia pirmenybę J. J. ir K. J. parodymams, teiktiems 2018 m.

265.        Tarybai neįrodžius suderintos valios fakto (bendradarbiavimo) tarp pareiškėjo ir kitų vairavimo mokyklų tariantis dėl įkainių už mokymo paslaugas nustatymo, negalima teigti, kad pareiškėjo atliktas kainų padidinimas pažeidžia Įstatymą.

266.        Pareiškėjas tvirtina, kad privalėjo padidinti įkainius, nes Kelių transporto inspekcija atliko teisės aktų pakeitimus.

267.       Taryba nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas galėjo savarankiškai nustatyti kainas. Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad sprendimus dėl įkainių priima Vilniaus miesto savivaldybės taryba.

268.        Pareiškėjo teigimu, kadangi jis nepažeidė Įstatymo, Taryba nepagrįstai skyrė baudą pareiškėjui. Teismui vis dėlto nustačius, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą, pareiškėjas prašo skirti baudą atsižvelgiant į atsakomybę lengvinančias bei kitas baudos skyrimui reikšmingas aplinkybes. 

269.        Pareiškėjas mano, kad Taryba neteisingai apskaičiavo jam baudą. Nėra aišku, kaip konkrečiai Taryba apskaičiavo pareiškėjui skirtą baudą. Taip pat neaišku, kaip Taryba apskaičiavo pareiškėjo bazinį baudos dydį. Tarybos paskirta bauda praktiškai prilygsta 2016–2017 metų pajamų vidurkiui. Pareiškėjas mano, kad tokia bauda yra neteisinga ir nepagrįsta. Taryba nusprendė pareiškėjo atžvilgiu nustatyti 25 proc. dydį nuo su pažeidimu susijusių pajamų. Nėra aiški matematinė ir finansinė tokio padidinimo išraiška. Be to, Taryba nėra nurodžiusi, koks yra konkretus bazinis baudos dydis pareiškėjo atžvilgiu.

270.        Pareiškėjas mano, kad Taryba neatsižvelgė į pareiškėjo veiklos ypatumus skirdama baudą. Pareiškėjas yra biudžetinė įstaiga, kuri nesiekia pelno. Pareiškėjo darbuotojai, taip pat vadovas yra visiškai nesuinteresuoti didesnių įkainių už vairavimo mokymo paslaugas nustatymu, kadangi jų atlyginimas nepriklauso nuo pareiškėjo įstaigos gaunamų pajamų. Pareiškėjas mano, kad Taryba neteisingai įvertino pareiškėjo teiktus finansinius dokumentus. Taip pat Taryba netinkamai apskaičiavo baudą. Taryba vertindama bendrąsias pareiškėjo pajamas negali įtraukti pareiškėjo pajamų gaunamų iš savivaldybės biudžeto, kuris skirtas atlyginimams. Didžioji dalis pareiškėjo pajamų buvo gautos ne iš ūkinės-komercinės veiklos, o iš valstybės ir savivaldybių siekiant finansuoti pareiškėją kaip biudžetinę įstaigą. Taryba skirdama baudą galėjo vertinti tik pajamas, kurias pareiškėjas gavo iš ūkinės-komercinės veiklos.

271.        Pareiškėjas A. Ž. personalinis vairuotojų ruošimo centras „VRC“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 15 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, pateikia jas patvirtinančius dokumentus.

272.        Pareiškėjas pažymi, kad nors pareiškėjas ir nebuvo tarp ūkio subjektų, kurie pakėlė kainas po 2016 m. liepos 1 d., o priėmė savarankišką sprendimą pakelti kainą iki Asociacijos susirinkimo, tačiau teismas nutarė, kad pareiškėjas irgi kaltas. Iš teismo sprendimo nėra aišku, kokie pareiškėjo veiksmai pažeidė konkurencijos teisę. Pareiškėjo teisinė situacija sprendime yra aptariama miglotai tik keliuose sprendimo punktuose. Teismo sprendime nėra aiškiai ir nedviprasmiškai konstatuoti pareiškėjo veiksmai, pažeidžiantys Įstatymo nuostatas. Taigi darytina išvada, kad teismas priėmė sprendimą dėl pareiškėjo kaltumo be aiškių motyvų, argumentacijos.

273.       Teismas sprendime ne kartą nurodo, kad kartelinį susitarimą patvirtina „Asociacijos administracijos sekretorė“. Pareiškėjas prašė teismo iškviesti Asociacijos administracijos sekretorę. Tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai atsisakė apklausti pareiškėjo nurodomą liudytoją, tokiu būdu nebuvo nustatytos ir visapusiškai, objektyviai ištirtos bei įvertintos reikšmingos faktinės bylos aplinkybės, dėl ko galėjo būti blogai išspręsta byla. 

274.        Teismo sprendime nurodoma klaidinga informacija, kad asmeniškai pas IĮ „Autoplay“ vadovę buvo atvažiavęs A. Ž. personalinis vairuotojų ruošimo centras „VRC“. Ginčijamame sprendime taip pat yra pateikta klaidinga informacija, kad pareiškėjas nurodė, kad jis aikštelės neturi. Taigi ginčijamame sprendime yra akivaizdžios faktinės klaidos, kurios galėjo lemti neteisingą sprendimo priėmimą.

275.        Pareiškėjas teigia, kad 2016 m. birželio 13 d. A. Ž. dalyvavo Asociacijos susirinkime, tačiau nesudarinėjo jokių susitarimų dėl teikiamų paslaugų įkainių. Teikdamas tokį teiginį atsakovas privalo jį ir įrodyti, tačiau nė vieno objektyvaus įrodymo, kad pareiškėjas sudarė kokį nors susitarimą nėra, o faktinės aplinkybės akivaizdžiai prieštarauja Tarybos išvadoms.

276.        2016 m. A. Ž. personalinio vairuotojų ruošimo centro „VRC“ paslaugų kainos buvo patvirtintos iki 2016 m. birželio 10 d. t. y. prieš Asociacijos susirinkimą 2016 m. birželio 13 d. Be to, analizuojant pareiškėjo kainodarą pastebėtina, kad taikomos paslaugų kainos nuo 2011 m. iki 2018 m. praktiškai nesikeitė, kas įrodo, kad Tarybos nurodomas Asociacijos susirinkime priimtas susitarimas neturėjo jokios įtakos pareiškėjo ūkinei veiklai. Pareiškėjo teigimu, jo komunikacijos, kuri patvirtintų, kad pareiškėjas derino kainas, byloje nėra. Pareiškėjas pažymi, kad jo kainos kardinaliai skiriasi nuo lapelyje nurodytų duomenų.

277.        Pareiškėjas pažymi, kad C, CE, D kategorijų vairavimo mokymui reikalingos aikštelės pareiškėjas neturi, todėl atitinkamai negalėjo daryti ir nedarė jokio poveikio kitoms vairavimo mokykloms. IĮ „Autoplay“ teiginiai yra tik konkurentų melas ir kerštas.

278.        Pareiškėjai UAB „ARV-Auto“ ir UAB „Kauno naujamiesčio darbo rinkos mokymo centras“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 15 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjai pripažinti pažeidę Įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti.

279.        Pareiškėjai UAB „ARV-Auto“ ir UAB „Kauno naujamiesčio darbo rinkos mokymo centras“ taip pat pateikė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą prašant ištirti, ar Vyriausybės 2012 m. sausio 18 d. nutarimu Nr. 64 patvirtintas Baudų, skiriamų už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus, dydžio nustatymo tvarkos aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2017 m. balandžio 29 d.) 11 punktas neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 37 straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui toje apimtyje, kiek Aprašo 11 punktas nustato nepagrįstai didelę pažeidimo minimalią pardavimų vertės procentinę dalį, naudojamą apskaičiuoti bazinį baudos dydį, bei toje apimtyje, kiek Aprašo 11 punktas ir apskritai Aprašas nenustato galimybės išimtiniais atvejais taikyti mažesnę nei minimalią Aprašo 11 punkte numatytą pažeidimo minimalią procentinę pardavimų vertės dalį, naudojamą apskaičiuoti bazinį baudos dydį.

280.        Pareiškėjai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl esminių jų skundo motyvų bei juos pagrindžiančių įrodymų, tokiu būdu pažeisdamas ABTĮ 86 bei 87 straipsnius.

281.        Pareiškėjų pozicija dėl ginčo esmės susidaro iš trijų esminių (pirmosios instancijos teismo ignoruotų) argumentų. Pirma, kainų kitimo priežastimi visuomet buvo pagrindinio konkurento rinkoje (UAB „Rigveda“) kainų „sekimas“. Antra, nagrinėjamu atveju buvo suabsoliutintas pareiškėjų komunikacijos su kitais rinkos dalyviais faktas, nevertinant jos turinio, pobūdžio bei kitų aplinkybių (o kartu ir jas pagrindžiančių įrodymų). Trečia, paslaugų kainos buvo keliamos atsižvelgiant ne tik į UAB „Rigveda“ kainų pokytį, tačiau ir į objektyvias ekonomines priežastis.

282.        Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai į bazinio baudos dydžio skaičiavimus įtraukė iš Lietuvos darbo biržos (Užimtumo tarnybos) gautas pajamas. Pareiškėjų teigimu, Lietuvos darbo biržai teiktos paslaugos bei iš jų gautos pajamos nėra nei tiesiogiai, nei netiesiogiai susijusios su atsakovo konstatuotu pažeidimu.

283.        Pirmosios instancijos teismas neatsakė į pareiškėjų argumentus dėl baudų dydžio. Nors Taryba pripažino, jog pareiškėjai UAB „ARV-Auto“ ir UAB „Kauno naujamiesčio darbo rinkos mokymo centras“ yra susiję bei rinkoje sudaro vieną vienetą, tačiau skirdama baudas taikė skirtingą atgrasymo koeficientą. Pareiškėjai taip pat nesutinka su teismo išvadomis dėl jų padaryto Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies pažeidimo pavojingumo. UAB „Rigveda“ pažeidimo pavojingumas buvo įvertintas vos 1 proc. daugiau nei pareiškėjų. Pareiškėjai mano, kad tai neteisinga bei neproporcinga, nes jie su Taryba tyrimo atlikimo metu bendradarbiavo, nebuvo įtariamo susitarimo iniciatoriumi, veikė viename mieste, išliko pasyvūs UAB „Rigveda“ atžvilgiu.

284.        Pareiškėjas UAB „ARV-Auto“ nesutinka su iš A kategorijos vairavimo mokymo paslaugų gautų pajamų įtraukimu į pajamų bazę, t. y. su baudos apskaičiavimu ir nuo A kategorijos vairavimo mokymo paslaugų pajamų.

285.        Pirmosios instancijos teismas, nemotyvuotai sutikdamas su Tarybos išvadomis dėl pareiškėjams paskirtų baudų dydžio, iš esmės atsisakė vertinti baudų atitiktį teisingumo, protingumo bei proporcingumo kriterijams.

286.        Pareiškėjas VšĮ „Vairoseta“ atsiliepime į pareiškėjų apeliacinius skundus pažymi, kad tam tikri kitų pareiškėjų apeliacinių skundų įrodymai bei motyvai taip pat turi reikšmę ir dėl VšĮ „Vairoseta“ veiksmų teisingo vertinimo.

287.        Pareiškėjai UAB „ARV-Auto“ ir UAB „Kauno naujamiesčio darbo rinkos mokymo centras“ atsiliepime į pareiškėjų apeliacinius skundus nurodo, kad palieka teismui klausimą dėl kitų pareiškėjų apeliacinių skundų tenkinimo spręsti savo nuožiūra.

288.        Pareiškėjai sutinka su apeliacinių skundų motyvais, kad įrodinėjimo našta pagrįsti pažeidimą tenka būtent atsakovui, o atsakovas šios pareigos nagrinėjamu atveju neįvykdė; kad sprendimas neatitinka jam keliamų teisėtumo, pagrįstumo bei motyvavimo reikalavimų; dėl netinkamo baudos apskaičiavimo ir individualizavimo.

289.        Pareiškėjas UAB „Tikslo linija“ atsiliepime į pareiškėjų apeliacinius skundus nurodo, kad sutinka su kitų pareiškėjų apeliacinių skundų motyvais, mano, kad jie turėtų būti tenkinami.

290.        Pareiškėjas A. Ž. personalinis vairuotojų ruošimo centras „VRC“ atsiliepime į apeliacinius skundus nurodo, kad sutinka su kitų pareiškėjų argumentais ir reikalavimais.

291.        Atsakovas Taryba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinius skundus atmesti.

292.        Dėl A. Ž. personalinio vairuotojų ruošimo centro „VRC“ argumentų nurodo, kad Tarybos surinktų įrodymų visuma neabejotinai rodo, kad 2016 m. birželio 13 d. susirinkime buvo derinamos vairavimo mokymo paslaugų kainos.

293.        Atsakovas pažymi, jog tai, kad tam tikri pareiškėjai padidino kainas dar iki susirinkimo, niekaip nepaneigia atsakomybės už dalyvavimą konkurenciją ribojantį tikslą turinčiame susirinkime. Yra suprantama, jeigu buvo apsispręsta taikyti panašų lygį, kokį jau taiko kuris nors ūkio subjektas.

294.        Atsakovas nemato jokio pagrindo, kodėl reikėtų kviesti liudyti Asociacijos administracijos sekretorę – ji yra pateikusi paaiškinimus tyrimo metu ir teismo posėdžio metu praėjus daugiau nei trims metams ji neatsimins geriau aplinkybių.

295.        Atsakovo teigimu, A. Ž. personalinis vairuotojų ruošimo centras „VRC“ pateikia tik savo subjektyvius pasvarstymus, kad smulkmeniški netikslumai dėl faktinių aplinkybių, kokius jis įžvelgia teismo sprendime, galėjo nulemti neteisingą sprendimą, kai nėra jokio pagrindo taip manyti.

296.        Atsakovas nemato pagrindo abejoti IĮ „Autoplay“ paaiškinimais, kurie buvo teikti dar tyrimo metu ir kurie atitinka Tarybos nustatytas kitas aplinkybes.

297.        Atsakovas akcentuoja, kad Taryba tyrimo metu rado kviestų į susirinkimą dalyvių sąrašą, kuriame yra nurodytos į susirinkimą kviestos mokyklos. Būtent pagal šį sąrašą buvo kviečiamos vairavimo mokyklos atvykti į susirinkimą. Tai, kad būtent šis sąrašas buvo aktualus (t. y. būtent šiame sąraše išvardintos vairavimo mokyklos buvo kviečiamos į susirinkimą), patvirtina surinkti įrodymai, patvirtinantys vieni kitus.

298.        Taryba J. J. įmonės vadovo paaiškinimus laiko patikimais, didelės įrodomosios vertės įrodymais, juos patvirtina daugelis kitų įrodymų.

299.        Taryba pažymi, kad UAB „Dorkanas“ pozicija nenuosekli. UAB „Dorkanas“ nei procedūros Taryboje metu, nei skunde pirmosios instancijos teismui nenurodė, kad UAB „Dorkanas“ vadovas 2016 m. birželio 13 d. susirinkime dalyvavo tik pirmąsias 10–15 min. Tokias aplinkybes pareiškėjas pradėjo teigti tik teismo posėdžio metu. Priešingai, UAB „Dorkanas“ skunde buvo nurodęs, kad jos vadovas dalyvavo aptariant kainas, tačiau neva nelaikė tokių kalbų realaus ir rimto susitarimo derinti kainas.

300.        Dėl UAB Mokymo centro „Adpilis“ argumentų nurodo, jog nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad kviečiamų į susirinkimą vairavimo mokyklų sąrašas yra nepatikimas (nes susirinkime dalyvavo ne visos sąraše nurodytos vairavimo mokyklos ir dalyvavo asmenys, kurie yra nenurodyti sąraše). Aptariamame sąraše yra nurodytos vairavimo mokyklos, o ne visi asmenys, Asociacijos atstovai sąraše nėra nurodyti, nors nėra ginčo, kad jie dalyvavo. Tuometinis Asociacijos viceprezidentas D. L. taip pat yra ir Vilniaus saugaus miesto centro vadovas, taigi laikytina, kad susirinkimo dalyve buvo ir Vilniaus saugaus miesto centras.

301.        Atsakovo manymu, negalima teigti, kad J. J. paaiškinimai yra nekonkretūs – pagal juos galima konkrečiai identifikuoti dalyvavusias vairavimo mokyklas. Taryba J. J. įmonės vadovo paaiškinimus laiko patikimais, didelės įrodomosios vertės įrodymais. Taryba taip pat akcentuoja, kad ji rėmėsi nustatytų aplinkybių visuma, o ne vien tik J. J. paaiškinimais.

302.        Atsakovas nesutinka su UAB Mokymo centras „Adpilis“ teiginiais, kad Tarybos įrodymai yra prieštaringi. Atsakovo teigimu, pareiškėjo paskaičiavimai dėl 2016 m. birželio 13 d. susirinkimo dalyvių skaičiaus yra neteisingi.

303.        Tarybos teigimu, J. J. paaiškinimai teismo posėdžio metu nėra nauji ir negali paneigti Nutarime pateiktų vertinimų.

304.        Atsakovas nesutinka, kad pareiškėjo UAB Mokymo centras „Adpilis“ parodymai paneigia Tarybos surinktus įrodymus dėl pareiškėjo dalyvavimo 2016 m. birželio 13 d. susirinkime. Pažymi, kad ankstesni liudytojų parodymai yra patikimesni, todėl teismo proceso metu pateikti K. J. paaiškinimai negali nusverti Tarybos įrodymų. Be to, K. J. teikti parodymai teismo posėdžio metu negali būti laikomi patikimais. Pareiškėjo pateikti kitų bendrovių vadovų parodymai taip pat nepatvirtina, kad UAB Mokymo centras „Adpilis“ atstovas nedalyvavo 2016 m. birželio 13 d. susirinkime.

305.        Dėl UAB „Kelio iliuzija“ argumentų nurodo, kad Taryba nesirėmė vien tik UAB „Kelio iliuzija“ paminėtu vairavimo mokyklų sąrašu konstatuodama, kad ji dalyvavo 2016 m. birželio 13 d. susirinkime. Šiuo atveju šį sąrašą patvirtino kiti įrodymai. Taryba atkreipia dėmesį, kad yra nagrinėjami ūkio subjektų veiksmai, taigi svarbiausia yra, kurie ūkio subjektai (o ne konkretūs fiziniai asmenys kaip jų atstovai), dalyvavo konkurenciją ribojantį tikslą turinčiame susirinkime. Be to, yra aišku, kad susirinkime dalyvavo vairavimo mokyklų vadovai.

306.        Atsakovas pažymi, kad J. J. įmonės vadovas konkrečiai identifikavo, kurios vairavimo mokyklos dalyvavo susirinkime, kurios tikrai nedalyvavo, ir negalėjo pasisakyti tik dėl dviejų vairavimo mokyklų. Taigi, nėra abejonių dėl UAB „Kelio iliuzija“ dalyvavimo susirinkime.

307.        Atsakovas pažymi, kad teisme J. J. davė parodymus praėjus daugiau nei trims metams, neturėdamas prieš save sąrašo. Pagal teismų praktiką patikimesni yra ankstesni liudytojų parodymai. Taigi, reikia remtis J. J. 2018 m. kovo 13 d. Tarybai teiktais parodymais.

308.        Tai, kad UAB „Kelio iliuzija“ pakėlė kainas šiek tiek vėliau, nereiškia, kad ji nėra susitarimo dalyvė, kadangi pažeidimo nustatymas nėra siejamas su jo įgyvendinimu. Esminė aplinkybė yra tai, kad UAB „Kelio iliuzija“ atstovas dalyvavo 2016 m. birželio 13 d. susirinkime, nuo jo niekaip neatsiribodamas.

309.        Atsakovas pažymi, jog yra esminis skirtumas tarp UAB „Kelio iliuzija“ ir tų nagrinėtų mokyklų, dėl kurių tyrimas buvo nutrauktas – Taryba nustatė, kad UAB „Kelio iliuzija“ dalyvavo 2016 m. birželio 13 d. susirinkime.

310.        Atsakovas pažymi, kad UAB „Kelio iliuzija“ tik teisme pradėjo ginčyti dalyvavimą minėtame susirinkime. 

311.        Tai, kad Taryba neturi duomenų, kad konkrečiai UAB „Kelio iliuzija“ darė spaudimą per aikšteles, nei keičia patį spaudimo darymo faktą, nei tuo labiau gali keisti išvadas, kad UAB „Kelio iliuzija“ laikytina susitarimo dalyve.

312.        Taryba UAB „Kelio iliuzija“ pažeidimą įrodė nuoseklių, vienas kitą patvirtinančių įrodymų (tiek dokumentinių, tiek ir paaiškinimų) visumos pagrindu.

313.        Taryba pažymi, kad niekur nenustatyta pareiga apklausti absoliučiai visus nagrinėjamus ūkio subjektus.

314.        Dėl BĮ „Vilniaus saugaus miesto centras“ argumentų atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad iš tyrimo metu surinktų duomenų visumos darytina išvada, jog Taryba pagrįstai nusprendė, kad nėra pagrindo abejoti susirinkime dalyvavusių asmenų paaiškinimais, o tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad asmenų, dalyvavusių 2016 m. birželio 13 d. susirinkime, tyrimo metu pateikti paaiškinimai vieni kitiems neprieštaravo ir buvo konkretūs. Be to, tiek J. J. įmonės vadovas, tiek pats K. J. tyrimo metu yra nurodę, kad susirinkime taip pat dalyvavo ir Asociacijos viceprezidentas D. L..

315.        Atsakovas teigia, kad nėra jokio esminio prieštaringumo tarp J. J. 2017 m. balandžio 12 d. ir 2018 m. kovo 13 d. apklausų metu teiktų parodymų. Natūralu, kad praėjus daugiau nei trims metams yra sunkiau atsiminti aplinkybes.

316.        Taryba nurodo, kad ji nesiremia garso įrašu, o remiasi rašytiniais paaiškinimų protokolais. J. J. bei K. J. patvirtino savo parašais, kad jų paaiškinimai yra teisingi. Nėra jokio pagrindo teigti, kad apklausose Taryboje J. J. ir K. J. be advokato galėjo ne visai tiksliai suprasti Tarybos užduodamus klausimus, ypač kai kalba eina apie tokias paprastas faktines aplinkybes kaip susirinkimo dalyviai.

317.        Atsakovas nurodo, kad į 2016 m. birželio 13 d. susirinkimą kviečiamų mokyklų sąrašas žymi kviečiamas vairavimo mokyklas (o ne visus kviečiamus fizinius asmenis). D. L. tuo metu buvo Asociacijos viceprezidentas. Kadangi šis asmuo taip pat buvo ir BĮ „Vilniaus saugaus miesto centras“ vadovas, BĮ „Vilniaus saugaus miesto centras“ taip pat laikytinas susitarimo dalyviu.

318.        Atsakovas pažymi, kad Taryba tyrimo metu siekė gauti susirinkimo dalyvių registracijos sąrašą, tačiau aplinkybes dėl susirinkimo dalyvių sąrašo buvo bandoma visaip nuslėpti, ir atitinkamai byloje nėra susirinkimo dalyvių registracijos sąrašo.

319.        Taryba išvadas grindė nuoseklių, vienas kitą pagrindžiančių įrodymų visuma, ir neturi reikšmės, kad nėra dar daugiau (pareiškėjo nurodytų) įrodymų, kurie rodytų D. L. dalyvavimą susirinkime.

320.        Tarybos išvadas dėl D. L. dalyvavimo 2016 m. birželio 13 d. susirinkime patvirtina ir proceso teisme metu pateikta Asociacijos informacija. Asociacija pripažino ir neginčijo, kad viceprezidentas D. L. dalyvavo 2016 m. birželio 13 d. susirinkime.

321.        Atsakovo teigimu, BĮ „Vilniaus saugaus miesto centras“ yra nenuoseklus ir laikosi neaiškios pozicijos, kas priima sprendimus dėl įkainių. Be to, kaip ūkio subjektas įgyvendina susitarimą, neturi reikšmės sprendžiant dėl to, ar jis dalyvavo susitarime. Net jei pats BĮ „Vilniaus saugaus miesto centras“ ir negali savarankiškai nustatyti savo taikomų kainų už atskirą mokymą/būrelį, kurių visuma sudaro vairuotojų rengimo programą, tačiau jis gali keisti šių būrelių/mokymų skaičių.

322.        Taryba nustatė ir atitinkamai baudos dydžio skaičiavimo tikslais vertino, kad Vilniuje pažeidimas truko bent nuo 2016 m. birželio 13 d. (Vilniuje vykusio susirinkimo, per kurį buvo derinamos vairavimo mokymo paslaugų kainos, data), o ne kainų pakėlimo dienos. Taip pat Taryba nevertino trukmės (iki kada truko susitarimas) pagal faktiškai taikytas kainas. Iš vairavimo mokyklų viešai skelbtų internete kainų matyti, kad jos laikėsi susitarimo ir kokį laikotarpį susitarimo laikėsi. Taigi, BĮ „Vilniaus saugaus miesto centras“ pažeidimo trukmė nėra sietina su jo faktiškai sudarytomis sutartimis.

323.        Dėl VšĮ „Vairoseta“ argumentų nurodo, kad Taryba nustatė daug aplinkybių, kurių visuma vienareikšmiškai rodo, kad 2016 m. birželio 13 d. susirinkimo metu buvo derinamos vairavimo mokymo paslaugų kainos. VšĮ „Vairoseta“ iš esmės visas šias aplinkybes tiesiog ignoruoja, deklaratyviai teigdama, kad jos atžvilgiu pažeidimas neįrodytas bei bandydama nepagrįstai susirinkimo tikslą (susitarimą dėl kainų nustatymo) susieti su susirinkimo dalyvių sąrašu (dalyvių sąrašas nerodo susirinkimo tikslo – jis rodo susirinkimo dalyvius). Iš Tarybos nustatytų aplinkybių matyti, kad VšĮ „Vairoseta“ iš esmės taikė susirinkimo metu suderintas kainas. Pareiškėjo vien abstraktūs teiginiai negali paneigti Tarybos faktinėmis aplinkybėmis grindžiamų išvadų ir pagrįsto teismo sprendimo. Argumentai, kokiais tikslais dalyvavo vadovas, nėra reikšmingi.

324.        VšĮ „Vairoseta“ nei raštu pasisakydama dėl tyrimo išvadų, nei žodžiu Tarybos posėdžio metu nenurodė aplinkybių, kad VšĮ „Vairoseta“ vadovas dalyvavo tik dalyje susirinkimo. Tokius argumentus pareiškėjas pradėjo kelti tik teisme ir jie nėra niekuo pagrįsti.

325.        Atsakovas pažymi, kad ūkio subjektai gali savo iniciatyva teikti paaiškinimus tyrimo metu ir visi pažeidimu įtariami ūkio subjektai turėjo teisę tiek raštu pateikti nuomonę dėl tyrimo išvadų, tiek ir žodžiu pateikti paaiškinimus Tarybos posėdžio metu. VšĮ „Vairoseta“ nei raštu, nei žodžiu nenurodė aplinkybių, kad VšĮ „Vairoseta“ vadovas dalyvavo tik dalyje susirinkimo. VšĮ „Vairoseta“ ir skunde/apeliaciniame skunde galėjo nurodyti visas aplinkybes, kurios jos nuomone yra reikšmingos, tad nėra suprantama, dėl ko reikėtų pareiškėjo vadovą apklausti.

326.        Dėl UAB „Tikslo linija“ argumentų nurodo, kad UAB „Tikslo linija“ nuomonė, kad ji nesiekė suderinti vairavimo mokymo paslaugų kainų yra subjektyvi, niekuo neparemta bei prieštarauja faktinėms aplinkybėms. Taryba nustatė daug aplinkybių, kurios rodo, kad UAB „Tikslo linija“ buvo susitarimo dalyvė. Nors UAB „Tikslo linija“ nedalyvaudavo D. M. įmonės organizuojamuose susirinkimuose dėl kainų nustatymo, tačiau UAB „Tikslo linija“ žinojo, kad tokie susirinkimai dėl kainų nustatymo yra organizuojami ir pati prisidėjo savo veiksmais prie susitarimo. Akivaizdu, kad UAB „Tikslo linija“ buvo draudžiamo konkurentų susitarimo dalyvė ir aplinkybė, kad jos kainos skyrėsi nuo UAB „ARV-Auto“, nepaneigia Tarybos išvadų. Esant susitarimui, kuris riboja konkurenciją pagal tikslą, pažeidimo nustatymui nebūtina vertinti, koks buvo susitarimo poveikis ir kaip jis buvo įgyvendintas.

327.        Dėl UAB „ARV-Auto“ ir UAB „Kauno Naujamiesčio darbo rinkos mokymo centras“ argumentų nurodo, kad UAB „Rigveda“ ir UAB „ARV-Auto“ kainos skyrėsi iki Tarybos nustatyto susitarimo pradžios ir būtent 2016 m. liepą, t. y. tada, kada Taryba teigia, jog buvo sudarytas susitarimas, jos tapo iš esmės vienodos. Be to, reikia atsižvelgti ir į tai, kad Taryba nustatė susitarimą ne tik tarp UAB „ARV-Auto“ ir UAB „Kauno Naujamiesčio darbo rinkos mokymo centras“ kaip vieno ekonominio vieneto ir UAB „Rigveda“, tačiau ir kitų Kaune veikiančių vairavimo mokyklų.

328.        Atsakovas nurodo, kad iš tarpusavio komunikacijos matyti, kad būdavo kalbama taip pat ir apie ateityje ketinamas taikyti kainas. Iš komunikacijos matyti, kad ja buvo siekiama daryti įtaką suvienodinti kainas. Tyrimo metu Taryba yra nustačiusi daug UAB „ARV-Auto“ komunikacijos atvejų. Be to, Taryba vertindama veiksmus nesirėmė vien tik komunikacija. Atsakovo teigimu, viešai prieinama informacija buvo naudojama siekiant užtikrinti susitarimo laikymąsi.

329.        Atsakovas pažymi, kad nors D. M. įmonės susirinkimuose, kuriuose būdavo aptariami kainų nustatymo klausimai, nedalyvaudavo UAB „Kauno Naujamiesčio darbo rinkos mokymo centras“ vadovas, tačiau juose dalyvaudavo V. Š., kuris yra šios bendrovės valdybos pirmininkas (bei UAB „ARV-Auto“ vadovas).

330.        Atsakovas taip pat buvo nustatęs, kad buvo kontaktų tarp UAB „Kauno Naujamiesčio darbo rinkos mokymo centras“ vadovo ir UAB „Rigveda“ vadovo. Be to, Taryba yra nustačiusi ne vieną komunikacijos atvejį dėl UAB „Kauno Naujamiesčio darbo rinkos mokymo centras“ teikiamų vairavimo mokymo paslaugų kainų, kai buvo susirašinėjama ne su šios bendrovės vadovu, o su jos valdybos pirmininku.

331.        Atsakovo teigimu, iš pačios komunikacijos matyti, kad UAB „ARV-Auto“ neatsiribojo nuo pažeidimo. UAB „ARV-Auto“ poziciją dėl abejingumo ir atsiribojimo paneigia šios įmonės ir jos atstovų elgesys po 2016 m. rugpjūčio 4 d. – kaip rodo nustatytų aplinkybių visuma (dalyvavimas D. M. įmonės susirinkimuose, komunikacijos atvejai, po jų sekęs elgesys rinkoje (suvienodintos kainos)), UAB „ARV-Auto“ pažeidimas truko iki 2016 m. gruodžio.

332.        Atsakovas pažymi, kad Taryba yra įvertinusi, kad susitarimas Kaune apėmė ir A kategorijos vairavimo mokymo paslaugas.

333.        Dėl Asociacijos argumentų nurodo, kad įrodymai rodo, jog 2016 m. birželio 13 d. susirinkime dalyvavo Asociacijos prezidentas, viceprezidentas, administratorė, Vilniaus bei Kauno apskrities vadovai bei kiti Asociacijos nariai. Atsakovo teigimu, nėra jokių abejonių, kad susirinkimo metu (o ne po susirinkimo), dalyvaujant ir Asociacijos administracijos nariams, buvo aptariami vairavimo mokymo paslaugų kainų nustatymo klausimai. Atsakovas pažymi, kad Asociacijos atstovai neturėjo būti įgalioti dalyvauti konkurenciją ribojančiuose susitarimuose tam, kad būtų nustatytas pažeidimas. Be to, susirinkime dalyvavo ne tik Asociacijos Vilniaus apskrities vadovas, tačiau ir kiti Asociacijos atstovai.

334.        Nurodo, kad vien jau 2016 m. birželio 13 d. susirinkimo protokolas rodo, kad susirinkimas buvo organizuotas Asociacijos. Aplinkybes, kad 2016 m. birželio 13 d. susirinkimas organizuotas Asociacijos, patvirtina ir tai, kad pati Asociacija savo tinklalapyje galiausiai paskelbė informaciją apie šį susirinkimą.

335.        Atsakovas nesutinka su Asociacijos teiginiais, jog nedalyvavo Kaune sudarytame susitarime. Teigia, kad Taryba remiasi įrodymų visuma.

336.        Priešingai nei teigia Asociacija, Taryba nevertino trukmės pagal faktiškai taikytas kainas. Asociacija ir kiti pareiškėjai šioje byloje akcentuoja, kad vairavimo mokyklos faktiškai taikė kitokias nei susitarimu nustatytas kainas, tačiau tokia aplinkybė nėra reikšminga, kadangi iš vairavimo mokyklų viešai skelbtų kainų matyti, kad jos laikėsi susitarimo. Aplinkybė, kad vairavimo mokyklos galėjo kai kuriais atvejais faktiškai taikyti nuolaidas, yra nereikšminga. Be to, nėra būtina, kad Asociacija pati tiektų prekes atitinkamoje rinkoje. Šiuo atveju nėra jokių įrodymų, kad Asociacija būtų jau anksčiau nei 2018 m. rugpjūčio 3 d. nutraukusi dalyvavimą susitarime. Taigi, Taryba pagrįstai nustatė Asociacijos pažeidimo trukmę nuo 2016 m. birželio 13 d. iki pranešimo apie įtariamą pažeidimą priėmimo (2018 m. rugpjūčio 3 d.).

337.        Atsakovas pažymi, kad pareiškėjai nepateikė įrodymų, kurie paneigtų bet kokią suderintų veiksmų įtaką ūkio subjektų elgesiui rinkoje. Net ir tais atvejais, kai ūkio subjektai taikė panašaus lygio kainas dar prieš antikonkurencinius kontaktus, dėl šių kontaktų jie galėjo ir toliau taikyti tokias kainas, o ne keisti jas reaguojant į situaciją esant normaliomis konkurencijos sąlygomis. Įrodymai akivaizdžiai rodo, kad būtent antikonkurenciniai kontaktai nulėmė elgesį rinkoje. Net jeigu ūkio subjektas ir bandytų išnaudoti draudžiamą susitarimą savo naudai taikant kitokias kainas nei suderinta susitarimu, jo vaidmuo gali skatinti kitas įmones imtis konkurencijai didesnę žalą darančių veiksmų. Atitinkamai, nėra jokio pagrindo teigti, kad Taryba turėjo nevertinti vairavimo mokyklų interneto svetainėse viešai nurodomų kainų, o vertinti sutartyse nurodomas kainas.

338.        Taryba neginčija, kad gali būti objektyvių aplinkybių, kurios paaiškina, kodėl didėja kainos. Vis dėlto, kaip įvertino Taryba, objektyvios aplinkybės nepaaiškina nagrinėtose rinkose buvusios situacijos (vairavimo mokymo paslaugų kainos tapo vienodos/labai panašios), be to, Tarybos nustatytos aplinkybės, kad buvo sudaryti susitarimai, taip pat paneigia visus pareiškėjų bandymus suponuoti, kad objektyvios aplinkybės paaiškina nagrinėtose rinkose buvusią situaciją. Pareiškėjų argumentai, kad jie buvo „priversti“ didinti kainas, yra nepagrįsti ir iš esmės nereikšmingi, kadangi pažeidimas yra ne kainų didinimas savaime, o kainų nustatymas ūkio subjektų susitarimu.

339.        Nurodo, kad vadovaujantis Įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi, konkurentų susitarimai dėl kainų nustatymo yra visais atvejais laikomi ribojančiais konkurenciją ir tokiems susitarimams netaikomas mažareikšmiškumo kriterijus. Taip pat susitarimą buvo sudariusi didelė dalis Kaune veikiančių vairavimo mokyklų (kurios užėmė didelę rinkos dalį). Taigi, nėra svarbu, kokio dydžio yra UAB „Tikslo linija“, kadangi bet kuriuo atveju buvo apribota konkurencija didelėje rinkos dalyje Kaune. Šiuo atveju byloje nagrinėjami susitarimai taip pat netenkino Įstatymo 6 straipsnio išimties sąlygų. Atitinkamai, visų pareiškėjų atžvilgiu buvo pagrįstai netaikytos Įstatymo 5 straipsnio išimtys.

340.        Dėl pareiškėjų argumentų dėl jiems paskirtų baudų dydžio nurodo, kad Taryba baudų dydžio vertinimą atliko remdamasi Įstatymo 36, 37 ir 38 straipsnių bei Aprašo nuostatomis, taip pat įvertinusi teismų praktiką. Taigi, yra aišku, kokiais teisės aktais Taryba rėmėsi. Taryba baudas skaičiavo pagal Aprašą ir atsižvelgė į visus reikšmingus kiekvienam pareiškėjui skirtinos baudos dydžio nustatymo aspektus.

341.        Atsakovo teigimu, nėra pagrindo išskirti vairavimo mokymo paslaugų, kurios suteikiamos privatiems mokiniams, ir paslaugų mokiniams pagal sutartis su Lietuvos darbo birža. Nors paklausos pakeičiamumo požiūriu toks pakeičiamumas gali būti ribotas, tačiau įvertinus pasiūlos pakeičiamumą, nėra pagrindo šių paslaugų išskirti į atskiras prekės rinkas. Abiem atvejais galėtų būti naudojama ta pati infrastruktūra, tas pats programos turinys, tie patys instruktoriai.

342.        Atsakovas pažymi, kad Taryba ir neteigė, kad UAB „Kauno Naujamiesčio darbo rinkos mokymo centras“ buvo sudaręs susitarimą dėl A kategorijos vairavimo mokymo paslaugų kainų nustatymo, kadangi minėta įmonė (kaip ji pati nurodė) neteikė tokių paslaugų. Be to, baudos dydis apskaičiuojamas pagal gautas pajamas, taigi, jeigu asmuo neteikia kurių nors paslaugų, tuomet jis ir negauna iš to pajamų – bauda šiuo aspektu negali nepagrįstai padidėti.

343.        Atsakovas nesutinka, kad teismas nepasisakė dėl UAB „ARV-Auto“ argumento, kad A kategorijos pajamos neturėjo būti įtrauktos. Teismas sprendimo dalyje dėl paties pažeidimo įvertino, kad Kaune buvo sudarytas susitarimas ir dėl A kategorijos.

344.        Atsakovo teigimu, Taryba pagrįstai laikė pažeidimus sunkiais ir, turėdama plačią diskreciją, turėjo teisę paskirti Aprašo nustatytose ribose (t. y. nuo 20 iki 30 proc.) galimą dydį, šiuo atveju taikė 25 ir 26 proc. Savo ruožtu pareiškėjai neįrodė, kad Taryba būtų netinkamai pasinaudojusi savo diskrecija, nors ginčydami Tarybos paskirtos baudos dydį tokią įrodinėjimo pareigą turi.

345.        Atsakovas atkreipia dėmesį, jog Nutarime nurodyta, kad Vilniuje veikiančių vairavimo mokyklų susitarimas truko nuo 2016 m. birželio 13 d. vykusio Asociacijos Vilniaus apskrities narių susirinkimo, kuriame buvo aptariami vairavimo mokymo įkainiai, iki 2018 m. rugpjūčio 3 d., t. y. tyrimo baigimo dienos. Tačiau Nutarime yra taip pat nurodyta, kad atsižvelgiant į Vilniuje veikiančių ūkio subjektų dalyvavimo susitarime laikotarpį, trukmė kiekvienam ūkio subjektui skaičiuojama individualiai.

346.        Atsakovas pažymi, kad nors Taryba skirdama baudas turi plačią diskreciją, tačiau nėra pagrindo manyti, kad ji turi diskreciją apskritai netaikyti Aprašo 13 punkto, jeigu buvo sudarytas draudžiamas konkurentų susitarimas dėl kainų nustatymo (o šiuo atveju nėra dėl to ginčo). Be to, vienas iš baudos už konkurencijos teisės pažeidimus tikslų yra atgrasymas nuo pažeidimo darymo, todėl itin mažos ekonominės sankcijos taikymas ar atleidimas nuo baudos mokėjimo šio tikslo nepasiektų. Paskirtos sankcijos turi turėti pakankamą atgrasomąjį poveikį tiek susitarimų dalyviams, tiek ir kitiems verslo subjektams. 

347.        Tarybos nuomone, pritaikytas 8 proc. dydis tinkamai atspindi J. J. įmonės suteiktą pagalbą tyrimo metu. Dėl UAB „ARV-Auto“ ir UAB „Kauno Naujamiesčio darbo rinkos mokymo centras“ teiginių, kad jos neslėpė ir nenaikino įrodymų, nurodo, jog tai, kad ūkio subjektai neatliko veiksmų, kuriais kliudytų Tarybai atlikti tyrimą ir/ar slėptų pažeidimą, savaime nesudaro pagrindo laikyti, kad ūkio subjektas padėjo Tarybai. Aplinkybė, kad UAB „Kelio iliuzija“ nutraukė pažeidimą anksčiau nei kiti, yra įvertinta. Be to, jos pažeidimo nutraukimas buvo nulemtas Tarybos veiksmų.

348.        Atsakovo teigimu, nė vienas ūkio subjektas nepagrindė lengvinančios aplinkybės egzistavimo, kad jis neatliko konkurenciją ribojančių veiksmų. Tai, kad kai kuriais atvejais ūkio subjektai galėjo ir nukrypti nuo susitarimo, reiškia, kad jie tiesiog galėjo siekti panaudoti susitarimą savo naudai.

349.        Pažymi, kad Taryba niekaip neužkirto kelio UAB „LDV Unio“ anksčiau pripažinti pažeidimą.

350.        Kiekvieno ūkio subjekto atžvilgiu Taryba yra aiškiai ir išsamiai paaiškinusi visą baudų apskaičiavimą Nutarime, įvertinusi visus reikšmingus kriterijus. Tačiau dėl J. J. įmonės labai sunkios finansinės padėties Tarybai nereikėjo nieko išsamiai argumentuoti, nes Tarybai net nebuvo jokių prielaidų tokį vertinimą šios įmonės atžvilgiu atlikti – šis ūkio subjektas neteigė Tarybai, kad jo finansinė padėtis yra labai sunki, ir nepateikė jokių duomenų, kurie tokią nuomonę pagrįstų. 

351.        UAB „LDV Unio“ teiginiai neturi jokio pagrindo ir vien tai, kad jos finansinė padėtis paskyrus baudą tapo blogesnė, nereiškia, kad tai sudaro pagrindą taikyti atsakomybę lengvinančią aplinkybę.

352.        Dėl J. J. įmonės savininko finansinės padėties atsakovas pažymi, kad Tarybos nustatyto draudžiamo susitarimo Vilniuje dalyvis buvo ne J. J. kaip ūkio subjektas, o J. J. įmonė. Be to, Tarybai nebuvo jokių prielaidų svarstyti klausimą, kas galiausiai sumokės baudą, kadangi J. J. įmonė neteigė Tarybai, kad jos finansinė padėtis yra labai sunki.

353.       Taryba nesutinka su pareiškėjų vertinimu, kad jų vaidmuo buvo pasyvus ir kad atitinkamai pareiškėjams tuo pagrindu turėjo būti skirta mažesnė bauda. Taryba įvertino pareiškėjų vaidmenį, t. y. kad jie nebuvo pažeidimą iniciavę, skatinę ūkio subjektai, ir atitinkamai nedidino baudų pareiškėjams.

354.        Atsakovas nurodo, kad J. J. įmonė nebuvo pateikusi prašymo dėl atleidimo nuo baudos ar dėl baudos sumažinimo. Be to, jeigu teikiamas prašymas atleisti nuo baudos (ją sumažinti), tai ūkio subjektas turi aiškiai pripažinti, kad jis vykdė tam tikrą pažeidimą. Nėra pagrindo teigti, kad J. J. įmonė pripažino pažeidimą tyrimo metu (ji tai padarė tik proceso metu pirmosios instancijos teisme). J. J. įmonė nesuteikė visos prašomos informacijos Tarybai. Taigi, J. J. įmonė netenkina ir kitų sąlygų. Atsakovas teigia, kad J. J. Taryba (jos pareigūnai) siūlė kreiptis į Tarybą dėl baudos sumažinimo, tačiau J. J. įmonė to nepadarė. Pažymi, kad Taryba neturi pareigos savo iniciatyva kiekvienam ūkio subjektui pateikti informaciją dėl atsakomybę lengvinančių aplinkybių/baudos sumažinimo pagal atleidimo nuo baudų programą, ypač kai dar vyksta tyrimas ir atitinkamai Tarybai dar nėra visiškai aišku, kokia yra įtariamo pažeidimo apimtis ir kas yra įtariamo pažeidimo dalyviai.

355.        J. J. įmonei buvo siūloma ir ji turėjo galimybę pripažinti pažeidimą ir baudą dar prieš pateikiant tyrimo išvadas pateikti rašytinį pripažinimo pareiškimą pripažįstant pažeidimą ir numatytą baudą. Galiausiai, J. J. įmonei buvo siunčiamos tyrimo išvados ir ji galėjo pasinaudoti kita atsakomybę lengvinančia aplinkybe – pripažinti tyrimo metu nustatytas esmines aplinkybes (tyrimo išvadose taip pat buvo nurodytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės).

356.        BĮ „Vilniaus saugaus miesto centras“ argumentai, kad 10 proc. riba turėjo būti nustatoma pagal jo pajamas, gautas iš ūkinės veiklos, neturi pagrindo. Kiti pareiškėjo argumentai, kad neva Taryba nepagrįstai įtraukė į bendrąsias pajamas pareiškėjo gautas pajamas iš kitų šaltinių (valstybės ir savivaldybių) neturi reikšmės. Bendrosios pajamos apima visas ūkio subjekto gautas pajamas.

357.        Pažymi, kad Taryba ne paskyrė „maksimalią“ baudą pareiškėjams (kuriems buvo skirta 10 proc. bendrųjų metinių pajamų siekianti bauda), o baudas sumažino iki 10 proc. bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais.

358.        Atsakovas nesutinka su J. J. įmonės argumentais dėl kitų teisės aktų įvertinimo.

359.        Vien abstraktūs teiginiai, kad kitam/kitiems ūkio subjektams buvo paskirtos sąlyginai mažesnės ar „per mažos“ baudos, neturėtų būti vertinami pagrįstais.

360.        Nurodo, kad Įstatymo 5 straipsnio pažeidimą padarė tiek UAB „ARV-Auto“, tiek ir UAB „Kauno Naujamiesčio darbo rinkos mokymo centras“ ir Taryba individualizavo baudas abiem įmonėms.

361.        Kaip savo praktikoje yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, teismui suteikta teisė atidėti ar išdėstyti tik teismo sprendimu priteistų sumų mokėjimą. Todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų prašymo dėl teismo sprendimo išdėstymo.

362.        Pareiškėjas UAB „LDV UNIO“ atsiliepime į prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą nurodo, kad sutinka su IĮ Jurbarko saugaus eismo centras“ ir UAB „Dorkanas“ pateiktais prašymais kreiptis į Konstitucinį Teismą.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

IV.

 

363. Taryba 2018 m. gruodžio 17 d. Nutarime konstatavo, kad Vilniuje, Kaune ir Jurbarke veikiančios vairavimo mokyklos, inter alia ir pareiškėjai (apeliantai), kurių vykdomą veiklą nagrinėjo Taryba, sudarė konkurenciją ribojančius susitarimus dėl vairavimo mokymo paslaugų kainų nustatymo, todėl pažeidė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus.

364. Nesutinkant su priimtu Nutarimu buvo paduoti skundai, kurie pirmosios instancijos teismo buvo atmesti, dėl ko pasinaudota apeliacijos teise, pareiškėjams (apeliantams) kreipiantis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą. Apeliaciniai pareiškėjų skundai iš esmės grindžiami keliomis argumentų grupėmis. Pirma, dalyje apeliacinių skundų tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nėra atsakyta į visus pareiškėjų skunduose išdėstytus argumentus bei liko neįrodytas dalyvavimas konkurenciją ribojančiuose susitarimuose, antra, kai kurie pareiškėjai teigia, kad teismas nepagrįstai, apskaičiuodamas baudas, įtraukė iš Lietuvos darbo biržos (dabar Užimtumo tarnyba) gautas pajamas, trečia, dalis apeliantų tikina, kad buvo pagrindas nustatyti mažesnio dydžio baudas, atsižvelgiant į bendradarbiavimą su Taryba, ketvirta, dalis apeliantų nurodo, jog yra pagrindas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, siekiant patikrinti byloje taikytino teisinio reguliavimo atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai. 

365. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, turint omenyje aplinkybes, nurodytas šios nutarties 364 punkte, struktūrine prasme būtų tikslinga iš pradžių pasisakyti dėl atskirų argumentų grupių, po to aptarti kitus atskirus apeliantų argumentus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, tačiau atsakymas į absoliučiai juos visus nėra privalomas.

366. Pastarajame kontekste (dėl pareigos atsakyti į absoliučiai visus apeliacinio skundo argumentus) pabrėžtina, kad, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556‑747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

 

Dėl Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės normos bei jos inkriminavimo pareiškėjams (apeliantams)

 

367. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, jog, atskleidžiant Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto turinį, turi būti atsižvelgiama į Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-2577/2011; 2011 m. gegužės 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-294/2011). Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas draudimas monopolizuoti gamybą ir rinką bei įpareigojimas saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę. Aiškindamas šią konstitucinę nuostatą, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad joje yra įtvirtintos ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos teisinės garantijos, būtinos efektyviam rinkos ūkio funkcionavimui (žr., pvz., 1995 m. balandžio 20 d., 1999 m. spalio 6 d. nutarimus). Viena iš teisinių garantijų, būtinų efektyviam rinkos ūkio funkcionavimui, yra tai, kad įstatymų leidėjas yra konstituciškai įpareigotas išleisti įstatymus, kurie saugotų sąžiningos konkurencijos laisvę. Taigi remiantis oficialios konstitucinės doktrinos nuostatomis galima teigti, jog sąžiningos konkurencijos laisvė – konstitucinė vertybė, kadangi, Konstitucinio Teismo vertinimu, sąžiningos konkurencijos apsauga yra pagrindinis būdas užtikrinti asmens ir visuomenės interesų darną reguliuojant ūkinę veiklą (žr., pvz., 1999 m. spalio 6 d., 2000 m. spalio 18 d. nutarimus). Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad konstitucinė sąžiningos konkurencijos apsaugos garantija įpareigoja valstybės valdžios, savivaldybių institucijas teisinėmis priemonėmis užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę; tokios priemonės – tai ūkio subjektų susitarimų, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, draudimas, piktnaudžiavimo vyraujančia padėtimi draudimas, rinkos koncentracijos kontrolė bei atitinkami koncentracijos draudimai, nesąžiningos konkurencijos draudimas, įstatymuose nustatytų sąžiningos konkurencijos apsaugos taisyklių laikymosi kontrolė, atsakomybė už jų pažeidimus (žr., pvz., 1999 m. spalio 6 d. nutarimą).

368. Konstituciniai sąžiningos konkurencijos apsaugos imperatyvai įgyvendinami žemesnės galios teisės aktais. Kaip minėta, Konkurencijos įstatymo 5 straipsnis ir SESV 101 straipsnis draudžia visus susitarimus, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje (žr., pvz., 2006 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-686/2006; 2011 m. gegužės 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-294/2011; 2012 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2016/2012) taip pat ne kartą pažymėjo, jog Įstatymo 5 straipsnio loginė konstrukcija bei šiame straipsnyje įtvirtintų nuostatų tikslas leidžia išskirti dvi draudžiamų susitarimų kategorijas: susitarimus, savaime ribojančius konkurenciją, ir susitarimus, kurių priešingas konkurencijos teisei tikslas ar neigiamas poveikis konkurencijai turi būti nustatytas ir įrodytas. Pirmajai grupei priskiriami tie susitarimai (per se (liet. savaime) ribojantys konkurenciją susitarimai), kurie patenka į Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies veikimo sritį. Pagal Įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, konkurentų sudaryti šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 ir 4 punktuose išvardyti susitarimai visais atvejais laikomi ribojančiais konkurenciją. Taigi visais atvejais ribojantys konkurenciją susitarimai – tai tokia kategorija susitarimų, kurių neigiamas poveikis konkurencijai yra preziumuojamas, savaime suprantamas. Todėl iš minėtų nuostatų akivaizdu, kad, jei susitarimas patenka į Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies taikymo sritį, Konkurencijos taryba neprivalo atskirai įrodinėti susitarimo tikslo priešingumo sąžiningai konkurencijai ir (arba) neigiamo jo poveikio konkurencijai. Priešingas aiškinimas nulemtų, kad Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies tikslas ir galia būtų paneigta ir neįgyvendinama (analogiškai žr., pvz., Europos Sąjungos Pirmosios instancijos teismo 1998 m. rugsėjo 15 d. sprendimą European Night Services (ENS) ir kiti prieš Europos Komisiją, sujungtose bylose T-374/94, T-375/94, T-384-388/94, EU:T:1998:198).

369. Papildomai pažymėtina, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką suderinti veiksmai patenka į SESV 101 straipsnio 1 dalies reguliavimą net tais atvejais, kai nekyla antikonkurencinis poveikis rinkai. Iš šios nuostatos teksto išplaukia tai, kad, kaip ir įmonių susitarimų, įmonių asociacijų sprendimų atveju, suderinti veiksmai yra draudžiami, neatsižvelgiant į jokį poveikį, kai jų tikslas yra antikonkurencinis. Be to, nors pati suderintų veiksmų sąvoka suponuoja dalyvaujančių įmonių veiksmus rinkoje, tai nebūtinai reiškia, kad šis elgesys privalo sukelti specifinį poveikį, kuriuo būtų ribojama, kliudoma ar iškraipoma konkurencija (pvz., Teisingumo Teismo 1999 m. liepos 8 d. sprendimo Europos Komisija prieš Anic Partecipazioni, 49/92 P, EU:C:1999:356, 122–124 p., 1999 m. liepos 8 d. sprendimo Hüls AG prieš Europos Komisiją, 199/92 P, EU:C:1999:358, 123‑125 p.).

370. Administracinėje byloje iš esmės nėra ginčo dėl Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto (visi susitarimai, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, yra draudžiami ir negalioja nuo jų sudarymo momento, įskaitant
susitarimą tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyti (fiksuoti) tam tikros prekės kainas arba kitas pirkimo ar pardavimo sąlygas) aiškinimo bei taikymo. Kai kurie pareiškėjai apeliuoja tik į tai, kad apskritai nedalyvauta konkurenciją ribojančiuose susitarimuose (toliau – ir ginčo susitarimai), todėl jiems negalėjo būti inkriminuota aptariama teisei priešinga veika, bet tai jau įrodymų vertinimo aspektas. Taryba, siekdama patraukti atsakomybėn ūkio subjektus už Konkurencijos įstatyme įtvirtintus pažeidimus, turi pagrįsti atitinkamų subjektų kaltę, o pastarieji, siekdami ją paneigti, turi pateikti tokius faktinius duomenis, kurie suponuotų kitokio pobūdžio sprendimą nei Tarybos. Įrodinėjimo naštos paskirstymo atžvilgiu pirminė pareiga tenka Konkurencijos tarybai.

371. UAB „Tikslo linija“ skunde nepripažino Tarybos inkriminuotos veikos (žr. nutarties 2 p.). Apeliaciniame skunde nurodė ginčo susitarimuose buvusi tik kaip pasyvus dalyvis (žr. nutarties 205–209 p.), kas, teisėjų kolegijos vertinimu, patenka į dalyvavimo konkurenciją ribojančiame susitarime sąvoką ir, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas nuostatas, administracinėje byloje surinktus įrodymus, pagrįstai suponavo šiam ūkio subjektui Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos inkriminavimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 str.).

372. Dalyvavimą konkurenciją ribojančiame susitarime neigė UAB „Adpilis“ (nurodo nedalyvavęs ir nebuvęs kviečiamas į susirinkimą), VšĮ „Vairoseta“ (tvirtinta jos atstovą buvus tik patalpoje, kurioje vyko susirinkimas – žr. nutarties 249 p.), Vilniaus saugaus miesto centras (yra tos nuomonės, kad dalyvavimas ginčo susitarime liko neįrodytas – žr. nutarties 265 p.). A. Ž. personalinis vairuotojų ruošimo centras „VRC“ nurodė, kad iš teismo sprendimo nėra aišku, kokie pareiškėjo veiksmai pažeidė konkurencijos teisę (žr. nutarties 272, 275 p.). Asociacija pripažino dalyvavusi susirinkime, tačiau teigė nedalyvavusi pašnekiuose kainų reguliavimo tema (žr. nutarties 254, 257 p.), todėl negalėjo būti patraukta atsakomybėn už Konkurencijos įstatymo pažeidimą. Nedalyvavęs susitarime tvirtinta ir apeliantas UAB „Kelio linija“ (žr. nutarties 238 p.), kaltę dėl susitarimo taip pat neigė apeliantas UAB „Dorkanas“ (žr. nutarties 244, 247 p.).

373. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad nutarties 372 punkte išvardytų teisinių vienetų vienokio ar kitokio pobūdžio neigimas dėl dalyvavimo ginčo susitarime yra labiau bendrinio pobūdžio. Šie apeliantai nepaneigė Tarybos surinktų bei teismo patvirtintų faktinių duomenų dėl dalyvavimo konkurenciją ribojančiuose susitarimuose. Tai pagrindžia aplinkybės, nurodytos šio procesinio teismo sprendimo 71, 73, 76, 87, 94, 96, 102, 103, 104, 297, 306, 307, 334 bei kituose punktuose, todėl Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nekyla abejonių, kad nutarties 372 punkte išvardyti apeliantai, nepaisant jų pasyvaus ar aktyvaus dalyvavimo per savo vadovus ar kitus įgaliotus asmenimis, taip pat dalyvavimo trukmės susirinkime, konkurenciją ribojančiuose susitarimuose dalyvavo. Jų veika galėjo ir turėjo būti kvalifikuota pagal Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Nebuvo įvardytos aplinkybės, kodėl turėjo būti nesiremta J. J. ir K. J. paaiškinimais dėl ginčo susitarimų, konkrečių dalyvavusių asmenų (kaip ūkinių vienetų). Bendro pobūdžio neigimas dėl Konkurencijos įstatymo pažeidimo ir nedalyvavimo jame, negali tarnauti kitokio pobūdžio išvadoms nei buvo padarytos Tarybos bei pirmosios instancijos teismo.

374. Siekdama įtvirtinti daromas išvadas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija akcentuoja kai kuriuos administracinėje byloje esančius faktinius duomenis, neleidžiančius kilti abejonėms dėl konkrečių atsakomybėn patrauktų asmenų bei tarp jų įvykusių susitarimų. Pavyzdžiui, UAB „Dorkanas“ vadovas, supažindintas su vairavimo mokyklų sąrašu, nurodė: „Žiūrėdamas į šiame rašte surašytus dalyvius, galiu patvirtinti, kad jie dalyvavo susirinkime“ (Konkurencijos tarybos 175 tomas, b. l. 33–34). UAB „Via Triumphalis“ vadovė nurodė: „2016 m. birželio mėn. vyko visuotinis asociacijos narių suvažiavimas. Kiek man žinoma, būtent suvažiavimo metu visi dalyviai nusprendė pakelti kainas nuo 2016 m. liepos 1 d.“; „Taip pat, kaip girdėjau, buvo sugalvota, kaip užtikrinti šių kainų laikymąsi – per mokymo aikšteles, kurias valdo tam tikros mokyklos“; „K. J. man paskambino po savaitės ir pasakė, kad aš nereaguoju, pasakė, kad jei mums gražiuoju nepavyks susitarti, aš su tokiomis kainomis bankrutuosiu. Aš pasakiau, jog su senom kainomis, kurios galiojo iki 2016 m. liepos 1 d. dar nei vienas nesubankrutavo. Jis buvo labai piktas ir mane spaudė pakelti kainas“ (Konkurencijos tarybos 175 tomas , b. l. 39–40). UAB „Rigveda“ vadovas Rimvydas Krocas nurodė, jog nuo 2016 metų birželio–liepos mėn. LVMA pradėjo kištis į vairavimo mokyklų Kaune kainodarą“ „Kiek man žinoma <...> Asociacijoje buvo nuspręsta suvienodinti paslaugų kainas Kaune ir Vilniuje“; „Asociacijos vieno iš Susirinkimų metu buvo nutarta, jog tolimesniame bendravime dėl kainų (laiškais ar telefonu) bus naudojamas kodinis išsireiškimas – mokymų kokybė, kas reikš, jog kalba eina apie susitarimą dėl kainų vienodinimo/pakėlimo“ (Konkurencijos Tarybos 175 tomas, b. l. 43, 55).

375. Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Be to, akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, vadovaujasi ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

376. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog susitarimas konkurencijos teisės prasme suprantamas labai plačiai, nekeliant esminių reikalavimų jo išraiškos būdui ar formai. Kvalifikuojant susitarimą pagal Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą, pakanka nustatyti eksplicitinį arba implicitinį šalių valios (norų, ketinimų) sutapimą (suderinimą) veikti rinkoje atitinkamu būdu, o subjektyvūs pareiškėjų siekiai, dalyvaujant susitarime, paprastai neturi jokios reikšmės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A575-2577/2011).

377. Be to, Teisingumo Teismo praktikoje susitarimais konkurencijos teisės prasme taip pat pripažįstami ne tik formalūs, rašytiniai susitarimai (rašytinės sutarties sudarymas), bet ir žodiniai susitarimai ar net teisiškai neįpareigojantys dokumentai (žr., pvz., 1970 m. liepos 15 d. sprendimą ACF Chemiefarma NV prieš Europos Komisiją, 41-69, EU:C:1970:71).

378. Derinimo ir bendradarbiavimo kriterijai, kurie būtini siekiant nustatyti, ar veiksmai yra suderinti, ir kuriais tikrai nereikalaujama, kad būtų parengtas realus planas, turi būti suprantami atsižvelgiant į konkurencijos sampratą, kylančią iš SESV nuostatų, pagal kurią ekonominis vienetas privalo nepriklausomai nuspręsti dėl strategijos, kurią jis ketina įgyvendinti bendroje rinkoje (žr., Teisingumo Teismo jau minėto sprendimo Suiker Unie UA ir kiti prieš Europos Komisiją, 173 p.; 1981 m. liepos 14 d. sprendimo Züchner prieš Bayerische Vereinsbank AG, 172/80, EU:C:1981:178, 13 p.; jau minėto sprendimo Ahlström Osakeyhtiö ir kiti prieš Europos Komisiją 63 p., 1998 m. gegužės 28 d. sprendimo Deere prieš Europos Komisiją, 7/95 P, EU:C:1998:256, 86 p.). Šis autonomijos reikalavimas neatima iš ūkio subjektų teisės protingai prisiderinti prie konstatuoto ar numanomo savo konkurentų elgesio, tačiau jis griežtai prieštarauja bet kokiam tiesioginiam ar netiesioginiam kontaktui tarp tokių ūkio subjektų, kuris gali turėti įtakos esamam ar potencialiam konkurento elgesiui rinkoje arba atskleisti tokiam konkurentui elgesį, kurio nuspręsta ar numatoma imtis šioje rinkoje, jei šių kontaktų tikslas ir poveikis – sukurti konkurencines sąlygas, kurios, atsižvelgiant į tiekiamų prekių ir teikiamų paslaugų pobūdį, įmonių dydį bei skaičių ir šios rinkos apimtį, neatitinka normalių sąlygų nagrinėjamoje rinkoje. Labai koncentruotoje oligopolinėje rinkoje pasikeitimas informacija gali suteikti įmonėms galimybę susipažinti su pozicijomis rinkoje bei konkurentų komercine strategija ir labai pakeisti esančią ūkio subjektų konkurenciją (žr., 1998 m. gegužės 28 d. ESTT sprendimo byloje John Deere Ltd prieš Europos Bendrijų Komisiją, C-7/95 P, EU:C:1998:256, 87–88 p.). Iš to matyti, kad konkurentų pasikeitimas informacija gali prieštarauti konkurencijos taisyklėms, jeigu jis sumažina ar panaikina netikrumą dėl atitinkamos rinkos veikimo ir todėl riboja įmonių konkurenciją (žr., 2003 m. spalio 2 d. ESTT sprendimo Thyssen Stahl prieš Komisiją, C 194/99 P, EU:C:2003:527, 81 p.).

379. Taigi atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją, tvirtintina, kad apeliantų (žr. nutarties 371–372 p.) neigimas dėl nedalyvavimo konkurenciją ribojančiame susitarime buvo nepagrįstas, todėl šioje dalyje jų apeliaciniai skundai atmestini – apeliantai dalyvavo konkurenciją ribojančiuose susitarimuose ir pagrįstai buvo patraukti atsakomybėn pagal Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

 

Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą

 

380. Pareiškėjas IĮ „Jurbarko saugaus eismo centras“ pateikė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. sausio 18 d. nutarimu Nr. 64 patvirtintas Baudų, skiriamų už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus, dydžio nustatymo tvarkos aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2017 m. balandžio 29 d.) 11 punktas neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 37 straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui toje apimtyje, kiek Aprašo 11 punktas nustato nepagrįstai didelę pažeidimo minimalią pardavimų vertės procentinę dalį, naudojamą apskaičiuoti bazinį baudos dydį, bei toje apimtyje, kiek Aprašo 11 punktas ir apskritai Aprašas nenustato galimybės išimtiniais atvejais taikyti mažesnę nei minimalią Aprašo 11 punkte numatytą pažeidimo minimalią procentinę pardavimų vertės dalį, naudojamą apskaičiuoti bazinį baudos dydį (žr. nutarties 211 p.).

381. Analogiško turinio prašymus dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą pateikė pareiškėjas UAB „Dorkanas“ (žr. nutarties 234 p.), pareiškėjai UAB „ARV-Auto“ ir UAB „Kauno Naujamiesčio darbo rinkos mokymo centras“ (žr. nutarties 278 p.).

382. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą vadovaujamasi nuostata, kad pateiktas prašymas teismui yra tik vada svarstyti kreipimosi į Konstitucinį Teismą galimybę; pateikto prašymo argumentai nesaisto teismo ir jis savarankiškai vertina prašymo pagrįstumą. Siekiant pasinaudoti teisine galimybe patikrinti atitinkamo teisės akto (jo dalies) atitikimą Konstitucijai, turi kilti teisinė abejonė dėl akto ar jo dalies prieštaravimo Konstitucijai paminėtais pagrindais ir tai turi būti teisiškai motyvuota. Tačiau, ar kreiptis į Konstitucinį Teismą, kiekvienas teismas sprendžia ad hoc (atskirai). Kreipimasis realizuotinas, kai yra pakankamai teisiškai pagrįsta abejonė, jog sprendžiant ginčą taikytinas teisės aktas ar jo dalis prieštarauja Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2474/2011; 2013 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-2184/2013; 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2774-1062/2020; kt.).

383. Pažymėtina, kad pagal Konstitucinio Teismo doktriną prašant tirti teisės normos prieštaravimą konkrečiam Konstitucijos straipsniui būtina pagrįsti savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Tokių pagrįstų teisinių argumentų, kodėl nurodomas reguliavimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, iš principo nepateikta.

384. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2000 m. gruodžio 6 d. nutarime (nors ir mokestinės teisės plotmėje, tačiau aktualu ir gautoje patikrinti administracinėje byloje) yra nurodęs, kad siekdama užtikrinti konstitucinės pareigos mokėti mokesčius vykdymą valstybė gali nustatyti teisinę atsakomybę už mokesčių įstatymų pažeidimus, tokios atsakomybės rūšis, atitinkamas nuobaudas, taip pat ir baudas, kurios gali būti skiriamos fiziniams ir juridiniams asmenims, pažeidusiems mokesčių įstatymus. Taip pat akcentavo, jog teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai reiškia ir tai, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp teisės pažeidimų ir už šiuos pažeidimus nustatytų nuobaudų turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Šie principai neleidžia nustatyti už teisės pažeidimus tokių nuobaudų, taip pat ir tokio dydžio baudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos (neadekvačios) teisės pažeidimui bei siekiamam tikslui. Vadovaujantis teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniais principais įstatymuose nustatomos baudos už mokesčių įstatymų pažeidimus turi būti tokio dydžio, koks yra būtinas siekiant teisėto ir visuotinai svarbaus tikslo – užtikrinti konstitucinės pareigos mokėti mokesčius vykdymą.

385. Konkurencijos įstatymas taip pat numato atsakomybę, be kita ko, ir jos ribas (Konkurencijos įstatymo 36 str. 1 d.). Aprašo tikslas – nustatyti tvarką, kuri sudarytų sąlygas skirti individualizuotas ir prevencinį poveikį turinčias baudas ūkio subjektams ir viešojo administravimo subjektams, pažeidusiems Konkurencijos įstatymo arba Konkurencijos įstatymo ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo nuostatas (Aprašo 1 p.). Aprašo 11 punkte įtvirtintas atskaitos taškas – baziniam baudos dydžiui apskaičiuoti naudojama pardavimų vertės dalis, kuri sudaro nuo 20 iki 30 procentų pagal Aprašo III skyrių nustatytos pardavimų vertės. Pardavimų vertės dalis, apibrėžta nuo 20 iki 30 procentų, yra skirta tik baziniam baudos dydžiui apskaičiuoti (bazinis baudos dydis lygus pardavimų vertės dalies, apskaičiuotos įvertinus pažeidimo pavojingumą, ir pažeidimo trukmės metais sandaugai – Aprašo 8 p.). Pats baudos dydis už draudžiamus susitarimus nustatytas Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 1 dalyje – bauda iki 10 procentų bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais, kuri turi nesiekti 10 procentų bendrųjų metinių pajamų parėjusiais ūkiniais metais, tačiau mažiausios ribos nėra. Taip paliekama erdvė atsižvelgti į kiekvieno ūkio subjekto dalyvavimo sunkumo laipsnį konkurenciją ribojančiame susitarime, lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, t. y. individualizuoti ūkio subjektui skiriamą baudą. Tai ir atsispindi Konkurencijos tarybos Nutarime, todėl nėra pagrindo tvirtinimui apie paneigtą galimybę minimizuoti baudą už konkurenciją ribojančius susitarimus.

386. Be kita ko, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra pažymėjęs, kad: „Ūkio subjektai, dėl kurių pradėta administracinė procedūra, per kurią gali būti paskirtos baudos, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad Konkurencijos taryba neviršys anksčiau skirtų baudų lygio, kadangi Konkurencijos taryba turi teisę, nepažeisdama teisės aktų, ir savo diskrecijos ribose pritaikyti skiriamų baudų dydį taip, kaip yra būtina siekiant užtikrinti konkurencijos politikos ir teisės normų tinkamą įgyvendinimą (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 17 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A-1699-822/2015; taip pat žr. pagal analogiją, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2005 m. birželio 28 d. sprendimo byloje Dansk Rørindustri ir kiti prieš Europos Komisiją Nr. C-189/02 P, 169, 173 p.). Remiantis pirmiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas netenkina prašymo (ų) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

 

Dėl baudos skyrimo ir jos dydžio ūkio subjektams

 

387. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimai, 2004 m. vasario 13 d. sprendimas, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos kyla maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia (be kita ko) anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą, todėl bylą tikrinanti teisėjų kolegija neturi pagrindo nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijos, sprendžiant klausimus dėl baudos skyrimo už Konkurencijos įstatymo pažeidimus.

388. Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba yra viešojo administravimo subjektas, vykdantis valstybinę konkurencijos politiką bei kontroliuojantis, kaip laikomasi Konkurencijos įstatymo, ir turintis teisę už konkurencijos teisės pažeidimus įstatymo numatytais atvejais ūkio subjektams skirti baudas (Konkurencijos įstatymo 18 str., 35 str. 1 d. 3 p.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismas neatlieka viešojo administravimo funkcijų ir nevykdo atitinkamos srities politikos, o tik sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje (žr., pvz., 2011 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1433/2011; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-634/2013). Visa tai lemia, kad Taryba, skirdama baudas, turi plačią diskreciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1699-822/2015). Kita vertus, tai nereiškia, kad Taryba šioje srityje gali veikti nevaržomai. Ją saisto ir bendrieji teisės principai (pavyzdžiui, proporcingumo, vienodo vertinimo), ir specialiosios konkurencijos teisės ar bendrosios viešojo administravimo normos (pavyzdžiui, baudos dydis iki 10 procentų bendrųjų metinių pajamų, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 str.).

389. Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog už draudžiamus susitarimus, piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi, koncentracijos, apie kurią buvo privaloma pranešti, įgyvendinimą be Konkurencijos tarybos leidimo, koncentracijos tęsimą jos sustabdymo laikotarpiu, Konkurencijos tarybos nustatytų koncentracijos vykdymo sąlygų ar privalomų įpareigojimų pažeidimą ūkio subjektams skiriama piniginė bauda iki 10 procentų bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais. Skiriamos ūkio subjektams baudos diferencijuojamos atsižvelgiant į pažeidimo pavojingumą, pažeidimo trukmę, ūkio subjekto atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes, kiekvieno ūkio subjekto įtaką pažeidimo padarymui, kai pažeidimą padaro keli ūkio subjektai, ūkio subjekto prekių, tiesiogiai ir netiesiogiai susijusių su pažeidimu, pardavimų vertę (Konkurencijos įstatymo 37 str. 1 d.).

390. Praėję ūkiniai metai Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 1 dalies prasme yra visi ūkiniai metai iki Konkurencijos tarybos nutarimo priėmimo momento. Ši nuostata, viena vertus, užtikrina sankcijos skyrimo objektyvumą (Konkurencijos tarybai nėra teikiami duomenys apie ūkio subjekto einamųjų metų pajamų dinamiką, o ūkio subjektai nėra informuojami apie numatomus tyrimo baigimo ir nutarimo priėmimo momentus), tiek jos proporcingumą. Šiame kontekste pažymėtina, kad 2002 m. gruodžio 16 d. Reglamento Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo 23 straipsnio 2 dalyje inter alia nurodyta, jog vienai įmonei ar įmonių asociacijai – pažeidimo dalyvei skiriama bauda negali viršyti 10 proc. jos bendrosios apyvartos praėjusiais ūkiniais metais. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, kad pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalį nustačius 10 proc. kiekvienos įmonės, dalyvavusios darant pažeidimą, apyvartos ribą siekiama būtent išvengti, kad baudos, kuri yra didesnė nei ši riba, paskyrimas viršytų įmonės pajėgumą mokėti tuo metu, kai Komisija ją pripažins atsakinga už pažeidimą ir skirs piniginę sankciją. Teisingumo Teismas nurodė, jog šią išvadą patvirtina Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies antra pastraipa, pagal kurią reikalaujama, kiek tai susiję su maksimalia 10 proc. riba, kad ji būtų apskaičiuojama remiantis ūkiniais metais, ėjusiais prieš Komisijos sprendimo skirti sankciją dėl pažeidimo priėmimo metus (žr., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2014 m. rugsėjo 4 d. sprendimą byloje YKK Corporation ir kt. prieš Europos Komisiją, C-408/12 P, 63, 64 p.; taip pat žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-161-552/2020).

391. Įstatymų leidėjo nurodymas ūkio subjektams skirti piniginę baudą iki 10 procentų bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais, teisėjų kolegijos vertinimu, reiškia visas pajamas, nepriklausomai nuo šaltinio, kurios buvo gautos vykdant ūkinę–komercinę veiklą, todėl šiuo atveju nėra jokio teisinio pagrindo (tokio ir nebuvo nurodyta apskritai) iš bendrųjų metinių pajamų, nuo kurių buvo apskaičiuotos baudos, eliminuoti iš Užimtumo tarnybos (buvusi Darbo birža) gautas pinigines sumas. Vadinasi, pareiškėjų UAB „ARV-Auto“ ir UAB „Kauno Naujamiesčio mokymo centras“ (vienas teisinis vienetas), UAB „LDV UNIO“, IĮ „Jurbarko saugaus eismo centras“ (žr. nutarties 212–213, 233, 282 p.) apeliacija šiuo aspektu pripažintina nepagrįsta ir yra atmestina. 

392. Atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, kad ūkio subjektai ar viešojo administravimo subjektai, padarę pažeidimą, savo noru užkirto kelią žalingoms pažeidimo pasekmėms; padėjo Konkurencijos tarybai tyrimo metu; atlygino nuostolius; pašalino padarytą žalą; savo valia nutraukė pažeidimą; neatliko konkurenciją ribojančių veiksmų; Konkurencijos tarybai tyrimo metu pateikdami rašytinį pripažinimo pareiškimą pripažino pažeidimą ir numatytą baudą, taip sudarydami sąlygas efektyviau atlikti tyrimą; pripažino Konkurencijos tarybos baigto tyrimo metu nustatytas esmines aplinkybes; taip pat tai, kad pažeidimą sudarantį elgesį nulėmė valdžios institucijų veiksmai; ūkio subjekto finansinė padėtis yra labai sunki (Konkurencijos įstatymo 37 str. 2 d. – redakcija, galiojusi Nutarimo priėmimo metu).

393. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad labai sunki finansinė padėtis gali būti pripažįstama lengvinančia aplinkybe tik išimtiniais atvejais, remiantis objektyviais įrodymais, kad baudos skyrimas sukels nepataisomą pavojų įmonei (žr., pvz., 2012 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1301/2012).

394. Bet kuris pareiškėjas, siekdamas įrodyti jam skirtų baudų ar jų dydžių nepagrįstumą, turi pateikti duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, kad Taryba, skirdama baudą ir nustatydama jos dydį, netinkamai pasinaudojo savo diskrecija (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2016/2012; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-634/2013; 2015 m. gruodžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1699-822/2015; 2016 m. gegužės 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A‑97‑858/2016).

395. Pareiškėjas (apeliantas) UAB „Tikslo linija“ teigia, jog paskirta bauda (2 400 Eur) yra per didelė, bei prašo ją išdėstyti per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsigaliojimo datos (žr. nutarties 205 p.). Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra aplinkybių, kurios patektų į Konkurencijos įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje išdėstytą sąrašą, todėl dar labiau mažinti baudą, nei buvo nustatyta Tarybos Nutarime, neturi pagrindo. Kita vertus, atsižvelgiant į tuos argumentus, kurie išdėstyti nutarties 206 punkte, teisėjų kolegija mano, jog nustatyta bauda gali būti sumokėta per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos bei tokia baudos mokėjimo tvarka neprieštarautų žemiau išdėstytoms nuostatoms (ABTĮ 88 str.; žr. 396–398 p). 

396. EŽTT byloje A. Menarini Diagnostics S.R.L. v. Italy, Nr. 43509/08, išaiškino, jog kompetentingos institucijos už konkurencijos teisės pažeidimus paskirta bauda, jei ji yra didelė, gali būti laikoma baudžiamąja sankcija pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 6 straipsnio taikymo sritį. Anot EŽTT, nors EŽTK 6 straipsnis ir neužkerta galimybės administracinės procedūros pradžioje administravimo subjektui paskirti baudą, toks administravimo subjekto sprendimas pats savaime neatstoja EŽTK 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos galutinės galimybės priimto sprendimo kontrolę atlikti nepriklausomam ir nešališkam teismui su visapuse jurisdikcija (pleine jurisdiction – pr.). Minėtąjį teismą su visapuse jurisdikcija apibrėžia jam suteikta kompetencija panaikinti administracinį sprendimą aspektais, susijusiais tiek susijusiu su fakto, tiek – su teisės klausimo taikymu (byla A. Menarini Diagnostics S.R.L. v. Italy, § 59).

397. Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnyje nustatyta, kad teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ar išdėstymo klausimas sprendžiamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) normomis. CPK 284 straipsnio, reguliuojančio sprendimo įvykdymo atidėjimą ir išdėstymą bei sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimą, 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką.

398. Įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 18 str., ABTĮ 16 str. 1 d.). Sprendimo vykdymo išdėstymas ir atidėjimas – tai sprendimo privalomumo ir vykdytinumo savybių, kurias įgyja įsiteisėjęs sprendimas, nukėlimas tam tikram laikui, kai sprendimo įvykdyti iš karto negalima dėl itin sunkios įpareigoto asmens turtinės padėties ar kitų ypatingai svarbių aplinkybių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS‑1205‑624/2015). Kadangi sprendimo (nutarties) vykdymo atidėjimas ar išdėstymas reiškia nukrypimą nuo bendrosios galutinių teismo procesinių sprendimų, kuriais užbaigiama byla, vykdymo tvarkos, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą išaiškinęs, kad sprendimo įvykdymas gali būti atidedamas arba išdėstomas tik išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į šalių turtinę padėtį arba kai susidaro labai nepalankios aplinkybės jį įvykdyti (žr., pvz., 2011 m. balandžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-61/2011; 2004 m. spalio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2004). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad sprendimo vykdymo atidėjimo ar išdėstymo institutai turi būti taikomi tik išimtiniais atvejais, todėl sprendžiant sprendimo vykdymo atidėjimo ar išdėstymo klausimą, svarbu nustatyti, ar atidėjus, išdėsčius sprendimo vykdymą tam tikram laikotarpiui, bus užtikrintas jo įvykdymas ateityje, ar nebus sumenkintas pats sprendimas, ar nebus pažeisti teisėti išieškotojo interesai. Sunki turtinė padėtis ar labai sprendimo vykdymą apsunkinančios aplinkybės yra vertinamojo pobūdžio sąvokos, nustatomos nagrinėjant konkrečią situaciją. Atsižvelgiant į tai, prašymo atidėti teismo sprendimo vykdymą atidėjimo būtinumas kiekvienu konkrečiu atveju turi būti pagrįstas konkrečiais duomenimis (žr., pvz., 2017 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-363-662/2017; 2016 m. lapkričio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-743-552/2016). Sprendžiant klausimą dėl sprendimo dalies vykdymo, negali būti pažeisti lygiateisiškumo ir teisėtų lūkesčių principai bei išieškotojo interesai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-569-556/2017; 2017 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS‑336‑492/2017).

399. Pareiškėjo J. J. įmonė nurodo, jog bendradarbiavo su Taryba, ūkinė veikla nutraukta, buvo dirbta nuostolingai, todėl taip pat mano, kad buvo nustatyta per didelė bauda (11 500 Eur).

400. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija atsižvelgdama į tai, kad J. J. įmonė bendradarbiavo su Taryba (žr. nutarties 354 p.), veikė nuostolingai, šiai dienai veiklos nebevykdo, nebuvo ginčo susitarimo iniciatorė, t. y. iš esmės patenka į Konkurencijos įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą reguliavimą, sutinka, kad yra pagrindas Tarybos jau nustatytą baudą sumažinti dar 50 procentų, tačiau jos (baudos) išdėstymas neatitiktų teisingumo principo.

401. Pareiškėjas BĮ „Vilniaus saugaus miesto centras“ apeliaciniame skunde labiau akcentuoja neteisingai apskaičiuotą baudos dydį, tačiau nepateikia savarankiškų skaičiavimų, grįstų konkrečiu teisiniu reguliavimu.

402. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau pirmiau išdėstė, kaip yra apskaičiuojamas baudos dydis, bei pabrėžia, jog už draudžiamą susitarimą ar piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi ūkio subjektui skiriamas baudos dydis apskaičiuojamas dviem etapais: pirmiausia, vadovaujantis Aprašo III ir IV skyriais, apskaičiuojamas bazinis baudos dydis. Bazinis baudos dydis apskaičiuojamas remiantis ūkio subjekto tiesiogiai ir netiesiogiai su pažeidimu susijusių prekių pardavimų pajamomis ir pažeidimo trukme. Vėliau, vadovaujantis Aprašo V skyriumi, bazinis baudos dydis tikslinamas – didinamas arba mažinamas.

403. Pareiškėjas BĮ „Vilniaus saugaus miesto centras“ nepagrindė paskirtos baudos dydžio apskaičiavimo neteisingumo, todėl apeliacija aptariamu aspektu atmestina (žr. nutarties 269–270 p.).

404. UAB „Kelio iliuzija“, pasisakydama dėl baudos dydžio bei jos nepagrįstumo, iš esmės nenurodė jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kodėl turėjo būti nustatyta kitokio dydžio bauda nei Nutarime, todėl apeliacija dėl baudos dydžio atmestina (žr. nutarties 239 p.).

405. Pareiškėjai UAB „ARV-Auto“ ir UAB „Kauno Naujamiesčio darbo rinkos mokymo centras“ nutarties 283 punkte ir 285 punkte dėsto argumentus, kodėl turėtų būti nustatyta kitokio dydžio bauda nei Tarybos Nutarime, tačiau šie argumentai nelemia kitokio (lengvesnio) laipsnio pažeidimo pavojingumo, neatitinka aplinkybių, nurodytų Konkurencijos įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje, todėl negali suponuoti mažesnės baudos skyrimo.

406. Pareiškėjo UAB „LDV UNIO“ tvirtinimas, kad bauda nebuvo sumažinta, apsiriboja bendriniais paaiškinimais bei nepagrindžia, kad turėjo būti skaičiuota kitaip (žr. nutarties 228 p.), patvirtindamas savo pateiktais skaičiavimais, remiantis Konkurencijos įstatymu bei Aprašu, todėl šis apeliacinio skundo aspektas pripažintinas nepagrįstu.

407. Nors ir buvo pateikta auditoriaus išvada dėl įmonės sunkios finansinės padėties (žr. nutarties 232 p.), tačiau ši išvada, turint omenyje Konkurencijos tarybos išdėstytas nuostatas dėl baudos mažinimo, negali būti pagrindu baudos mažinimui. Kita vertus, auditoriaus išvada pateikta suinteresuoto asmens ir negali būti laikoma objektyviu įrodymu.

408. Be to, teismas vertina Konkurencijos tarybos nutarimo teisėtumą pagal jo priėmimo metu buvusias faktines aplinkybes ir tik išimtiniais atvejais gali atsižvelgti į po nutarimo priėmimo susiklosčiusią situaciją, ne abstrakčių, o konkrečių ir įtikinamų įrodymų pagrindu rodančią, kad teisingumo ir protingumo principai reikalauja perskaičiuoti baudą dėl sumažėjusių įmonės pajamų (pavyzdžiui, administracinėje byloje Nr. A502-1301/2012 remdamasi šiuo argumentu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija sprendė, kad bylos duomenys nepagrindė tų sąlygų, kurioms esant būtų galimas toks išimtinis vertinimas (2012 m. gegužės 17 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1301/2012, Administracinė jurisprudencija Nr. 23, 2012).

409. Ūkio subjekto finansinė padėtis Konkurencijos įstatymo 37 straipsnio 2 dalies aspektu turėtų būti vertinama nutarimo priėmimo metu ir, kaip nustatyta jau minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, tik išimtiniais atvejais galima atsižvelgti į po nutarimo priėmimo susiklosčiusią situaciją. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, leidžiančių konstatuoti tiriamą situacija išimtine, todėl nėra pagrindo UAB „LDV Unio“ paskirtą baudą mažinti.

410. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, jog baudos mažinimo požiūriu turi būti nustatytos tokios išskirtinės ar specifinės aplinkybės, susijusios su ūkio subjekto pasyvumu ar kitaip pasireiškusia nedidele įtaka pažeidimo padarymui, kurios, atsižvelgiant į teisingumo, protingumo principus, konkrečios situacijos aplinkybes, pakankamai aiškiai liudytų, kad bauda turėtų būti dar labiau sumažinta (žr., pvz., 2011 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1433/2011; 2012 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1301/2012).

411. Kita vertus, Nutarimu nustatyta bauda UAB „LDV UNIO“ aritmetine išraiška nėra maža, todėl prašymas dėl jos išdėstymo per 12 mėnesių, apelianto nurodytų argumentų pagrindu, be kita ko, atsižvelgiant į šios dienos visuotinai žinomą ir neįrodinėtiną aplinkybę (pandemiją ir iš čia kylančias pasekmes (karantinas, ūkinės veiklos sustabdymas ir kt.)), yra pakankamai pagrįstas, tačiau mažinimui (iki 38 790 Eur) pagrindų vis dėlto nenustatyta (žr. nutarties 227 p.). 

412. Pareiškėjas IĮ „Jurbarko saugaus eismo centras“ nurodo, kad 4 382 Eur baudos dydis mažai įmonei yra pakankamai didelis, su kuo visiškai sutiktina, kaip pagrįstais pripažintini ir kiti argumentai, išdėstyti nutarties 217 punkte, todėl yra pakankamas pagrindas išvadai dėl labai sunkios ūkio subjekto finansinės padėties, lemiančios baudos mažinimą 10 procentų.

413. UAB „Dorkanas“, siekdamas mažesnės baudos nei buvo nustatyta Nutarime, nepateikė esminių argumentų, suponuojančių kitokio baudos dydžio nustatymą. Nurodė, kad jo dalyvavimas susirinkime buvo daugiau nei formalus, ko pirmosios instancijos teismas neįvertino (žr. nutarties 247 p.).

414. Teisingumo Teismas yra aiškiai nurodęs, jog pasyvus dalyvavimas darant pažeidimą, pavyzdžiui, įmonės dalyvavimas susitikimuose, per kuriuos sudaryti susitarimai, kuriais siekiama antikonkurencinio tikslo, ir neprieštaravimas jiems, laikytinas bendrininkavimu, dėl kurio jai gali kilti atsakomybė pagal EB 81 straipsnio 1 dalį, nes nebylus pritarimas neteisėtai iniciatyvai, viešai neatsiribojant nuo jos turinio arba nepranešant apie ją administracinėms institucijoms, skatina tęsti pažeidimą ir neleidžia jo atskleisti (šiuo klausimu žr. 2005 m. birželio 28 d. ESTT sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją, sujungtos bylos C‑189/02 P, C-202/02 P, nuo C-205/02 P iki C‑208/02 P ir C-213/02 P, EU:C:2005:408, 142 ir 143 p.). Taigi nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija mano, jog nėra pagrindo konstatuoti išskirtinių ar specifinių aplinkybių, susijusių su UAB „Dorkanas“ pasyvumu ar kitaip pasireiškusia nedidele įtaka pažeidimo padarymui, kurios pakankamai aiškiai liudytų, kad bauda turėtų būti sumažinta, todėl paskirtos baudos mažinti dar labiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neturi pagrindo (Konkurencijos įstatymo 36–37 str.).

415. Teisėjų kolegijos vertinimu, apibendrinant, pareiškėjams skirtos bei nepakeistos, o kai kurios pakoreguotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sankcijos nėra savaime neproporcingos, neprotingos ir dėl to neteisingos, viršijančios pareiškėjų (apeliantų) pajėgumą paskirtas baudas sumokėti (turint omenyje, jog daliai apeliantų jų mokėjimas buvo išdėstytas).

 

Dėl kitų pareiškėjų apeliacinių skundų argumentų

 

416. Dėl A. Ž. personalinio vairuotojų ruošimo centro „VRC“ argumento – atsisakymo apklausti liudytoja Asociacijos administracijos sekretorę (žr. nutarties 273 p.), reikia pastebėti, kad šis asmuo buvo apklaustas Tarybos atlikto tyrimo metu (žr. nutarties 294 p.), todėl Vilniaus apygardos administracinis teismas galėjo atmesti pastarojo pobūdžio prašymą. Teisiškai reikšminga yra tai, kad teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 80 str. 1 d.). Administracinėje byloje esančių įrodymų visuma bei jos pagrindu padarytos išvados neleidžia teigti, kad ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nuostatos buvo nepaisyta. Asociacijos sekretorės apklausimas teismo posėdyje įrodymų vertinimo plotmėje padarytų išvadų nebūtų pakeitęs. 

417. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat neturi pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismui priimant apskųstą sprendimą, kaip tvirtina apeliantai UAB „ARV‑Auto“ ir UAB „Kauno Naujamiesčio mokymo centras“ (vienas teisinis vienetas), buvo nesilaikyta ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimų.

418. Priimdamas sprendimą, Vilniaus apygardos administracinis teismas įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatavo nustatytas aplinkybes bei jų pagrindu padarė išvadą – skundus atmetė, atsakydamas į visus pareikštus pagrindinius reikalavimus. Teismo sprendimas taip pat turi visas sprendimo turiniui privalomas dalis, todėl nesuderinamumas su ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimais neįžvelgtinas.

419. Iš esmės atmetus pareiškėjų apeliacinius skundus, nėra pagrindo spręsti jų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tikslo linija“ apeliacinį skundą, J. J. įmonės apeliacinį skundą, individualios įmonės „Jurbarko saugaus eismo centras“ apeliacinį skundą patenkinti iš dalies ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 15 d. sprendimą pakeisti bei jį išdėstyti taip:

„Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2018 m. gruodžio 17 d. nutarimą Nr. 2S‑7(2018) „Dėl ūkio subjektų, teikiančių vairavimo mokymo paslaugas, veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams“ pakeisti:

Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2018 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 2S-7(2018) „Dėl ūkio subjektų, teikiančių vairavimo mokymo paslaugas, veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams“ J. J. įmonei paskirtą baudą sumažinti 50 procentų. 

Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2018 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 2S-7(2018) „Dėl ūkio subjektų, teikiančių vairavimo mokymo paslaugas, veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams“ individualiai įmonei „Jurbarko saugaus eismo centras“ paskirtą baudą sumažinti 10 procentų.“ 

Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2018 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 2S‑7(2018) „Dėl ūkio subjektų, teikiančių vairavimo mokymo paslaugas, veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams“ uždarajai akcinei bendrovei „Tikslo linija“ paskirtą baudą išdėstyti lygiomis dalimis per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

 Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2018 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 2S‑7(2018) „Dėl ūkio subjektų, teikiančių vairavimo mokymo paslaugas, veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams“ uždarajai akcinei bendrovei „LDV Unio“ paskirtą baudą išdėstyti lygiomis dalimis per 12 mėnesių nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. 

Pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Tikslo linija“, J. J. įmonės, individualios įmonės „Jurbarko saugaus eismo centras“, uždarosios akcinės bendrovės „LDV UNIO“ apeliacinius skundus likusia apimtimi, A. Ž. personalinio vairuotojų ruošimo centro „VRC“, uždarosios akcinės bendrovės Mokymo centras „Adpilis“, uždarosios akcinės bendrovės „Dorkanas“, savivaldybės biudžetinės įstaigos „Vilniaus saugus miesto centras“, uždarosios akcinės bendrovės „ARV – Auto“, uždarosios akcinės bendrovės „Kauno Naujamiesčio darbo rinkos mokymo centras“, Lietuvos vairuotojų mokymo ir kvalifikacijos kėlimo mokyklų asociacijos, uždarosios akcinės bendrovės „Kelio iliuzija“, viešosios įstaigos „Vairoseta“ apeliacinius skundus atmesti ir kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 15 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama. 

 

 

Teisėjai	Laimutis Alechnavičius
	Ramūnas Gadliauskas   Arūnas Sutkevičius