Jūsų asmens duomenų valdymas

Šiame tinklapyje gali būti naudojami slapukai ar kiti jūsų asmens duomenys tinklapio funkcionalumo tikslais. Kai kurie iš šių slapukų yra būtini, o kiti padeda mums patobulinti jūsų patirtį ir gauti duomenų, kaip ši svetainė yra naudojama.

 

 

Privatumo politika

Dėl „MAXIMA LT“, UAB veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo straipsnio reikalavimams

Atgal

Administracinė byla Nr. eI-1432-815/2020
Procesinio sprendimo kategorija 11.8; 55.1.3

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

2020 m. vasario 12 d.

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės, Ivetos Pelienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

dalyvaujant pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Maxima Lt“ atstovui advokatui Laurui Butkevičiui,

atsakovės Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos atstovėms šios institucijos Nesąžiningos komercinės veiklos tyrimo grupės vadovei Ditei Anilionienei ir šios institucijos Teisės ir konkurencijos politikos grupės vyriausiajai specialistei Vilmai Melienei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Maxima LT“ skundą atsakovei Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl nutarimo panaikinimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

nustatė:

I

1. Pareiškėja UAB „Maxima LT“ (toliau – ir pareiškėja, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir Taryba) 2019 m. spalio 22 d. nutarimo „Dėl „Maxima LT“, UAB veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnio reikalavimams“ (toliau – ir Nutarimas) rezoliucinės dalies 1, 2 ir 3 punktus, kuriais pareiškėja pripažinta pažeidusi Lietuvos Respublikos mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo (toliau – ir MPĮNVDĮ) 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimus, įpareigota nutraukti draudžiamus veiksmus, jei jie dar atliekami ir jai paskirta piniginė bauda. Pareiškėja taip pat prašė priteisti iš atsakovės turėtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Taryba nustatė, kad pareiškėjos sudarytose rinkodaros sutartyse (toliau – ir Sutartys) su maisto prekių ir gėrimų tiekėjais buvo susitariama dėl konkretaus prekių pardavimo skatinimui skiriamo metinio biudžeto ir būdų, kaip biudžetas gali būti panaudotas. Su konkrečiais tiekėjais buvo sudaromi konkretūs reklamos paslaugų susitarimai, t. y. kiekvienu atveju buvo susitariama dėl konkrečių rinkodaros skatinimo veiksmų. Tiekėjai atsakovei nurodė, kad turi galimybę derėtis dėl rinkodaros lėšų dydžio, nors tokio poreikio iš tikrųjų nebuvo, nes Sutartyse numatytas dydis tiekėjams yra tinkamas ir atitinkantis jų interesus. Tiekėjai taip pat nurodė, kad turi galimybę einamaisiais metais iš viso neskirti lėšų pardavimų skatinimui, tačiau jie yra suinteresuoti savo prekių pardavimu, todėl galimybės neskirti lėšų pardavimų skatinimui nesvarstė. Be to, tiekėjai nurodė, kad turi pasirinkimo laisvę dėl reklaminių-prekybinių akcijų ir skiriamų nuolaidų dydžio, o Sutarties nuostata, pagal kurią numatyta pareiškėjos teisė organizuoti prekių pardavimo skatinimą ir daryti rinkodaros išlaidas tiekėjo sąskaita, jeigu tiekėjas be pateisinamų priežasčių nevykdo prekių pardavimo skatinimo prekybos vietose arba jį vykdo netinkamai, praktikoje nebuvo taikyta.

2.1. Sutartys su nuostatomis, dėl kurių atitikties MPĮNVDĮ reikalavimams Tarybai kilo abejonių, buvo sudarytos su 27 maisto prekių ir gėrimų tiekėjais, kurių tiekiamų maisto prekių ir gėrimų asortimentą sudarė 1054 prekės. Be to, Tarybai buvo pateikti įrodymai, kad pareiškėja iš šių 27 Sutarčių, iki 2019 m. birželio mėnesio 16 Sutarčių nutraukė ar pakeitė taip, kad jų nuostatos nebekeltų klausimų dėl galimo jų neatitikimo MPĮNVDĮ reikalavimams.

2.2. Atlikusi tyrimą, Taryba savo išvadas pateikė Nesąžiningos komercinės veiklos tyrimo grupės 2019 m. rugpjūčio 20 d. pranešime Nr. 6S-14 (2019) (toliau – ir Tyrimo išvados). Išvadose nurodoma, jog pareiškėjos su tiekėjais sudarytų Sutarčių nuostatos, susijusios su rinkodaros lėšomis, rinkodaros lėšų skyrimo tvarka, atsakomybe ir Pareiškėjos teise organizuoti prekių pardavimo skatinimą ir daryti rinkodaros išlaidas tiekėjo sąskaita, jei tiekėjas be pateisinamų priežasčių nevykdo prekių pardavimo skatinimo prekybos vietose arba jį vykdo netinkamai, pažeidžia MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintą draudimą, nes tiekėjai yra įpareigojami skirti atitinkamą sumą pardavimo skatinimo veiksmams, kurių pobūdis ar apimtis nėra numatoma ir konkrečiai sutarta. Tokiu būdu įtvirtinami reikalavimai tiekėjui apmokėti dalį mažmeninės prekybos įmonės arba kartu su ja vykdomo pardavimo skatinimo išlaidų arba kitaip už jas atlyginti.

2.3. Tyrimo išvados motyvuojamos tuo, kad Sutartyse nedetalizuoti konkretūs veiksmai, už kuriuos tiekėjai privalo mokėti minėtą mokestį, neužtikrina tiekėjams sąlygų sudaryti jų valią ir interesus atitinkantį susitarimą dėl pardavimo skatinimo veiksmų bei biudžeto, atsižvelgiant į MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto išlygos reikalavimus. Be to, Sutartyse įtvirtinta pareiškėjos teisė organizuoti prekių pardavimo skatinimą bei daryti rinkodaros išlaidas tiekėjo sąskaita, jei tiekėjas be pateisinamų priežasčių nevykdo prekių pardavimo skatinimo prekybos vietose arba jį vykdo netinkamai, didina tiekėjų veiklos neapibrėžtumą, nes tiekėjų prekių pardavimo skatinimo veiksmai gali būti vykdomi ne jiems, tačiau mažmeninės prekybos įmonei, naudingu būdu.

2.4. Neatsižvelgusi į pareiškėjos argumentus, Taryba 2019 m. spalio 22 d. priėmė skundžiamą nutarimą, kuriuo: 1) pripažino, kad pareiškėjos veiksmai, kai ji Sutarčių su maisto prekių ir gėrimų tiekėjais nuostatose numatė tam tikro dydžio rinkodaros lėšas prekių pardavimo skatinimui, tačiau konkrečiai nenurodė ar nedetalizavo pardavimo skatinimų veiksmų, taip pat už nuostatų pažeidimus numatė tiekėjams atsakomybę bei nustatė Bendrovės teisę organizuoti prekių pardavimo skatinimą bei daryti rinkodaros išlaidas tiekėjo sąskaita, jeigu tiekėjas be pateisinamų priežasčių nevykdo prekių pardavimo skatinimo prekybos vietose arba jį vykdo netinkamai, pažeidė MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimus; 2) įpareigojo pareiškėją nutraukti Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytus draudžiamus nesąžiningus veiksmus, jei šie veiksmas dar yra atliekami; 3) paskyrė pareiškėjai 51 600 Eur piniginę baudą.

Pareiškėja nepažeidė MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimų

3. Nagrinėjamoje normoje įtvirtintas bendras draudimas mažmeninės prekybos įmonei reikalauti, kad tiekėjas tiesiogiai ar netiesiogiai apmokėtų dalį mažmeninės prekybos įmonės arba kartu su šia įmone vykdomo pardavimo skatinimo išlaidų ar kitokiu būdu už jas atlyginti. Tačiau nustatyta ir šio draudimo išimtis, pagal kurią mažmeninės prekybos įmonei leidžiama raštu susitarti su tiekėju dėl apmokamų išlaidų dydžio ir numatomų taikyti pardavimo skatinimo veiksmų.

Taryba, pritardama Tyrimo išvadoms, Nutarime konstatavo, kad pareiškėjos ir tiekėjų sudarytos Sutartys neatitinka rašytinio susitarimo, patenkančio į MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintą išimtį, reikalavimų, kadangi šiose Sutartyse, esą, nebuvo detalizuojami konkretūs veiksmai, už kuriuos tiekėjai privalo skirti tam tikro dydžio rinkodaros lėšas prekių pardavimo skatinimui. Toks Tarybos vertinimas yra nepagrįstas.

Pareiškėjos ir jos tiekėjų sudaryti rašytiniai susitarimai atitinka MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintos draudimo išimties reikalavimus

3.1. Pareiškėja, sudarydama Sutartis su savo tiekėjais, susitaria dėl konkretaus prekių pardavimo skatinimui skiriamo metinio biudžeto ir būdų, kaip biudžetas gali būti panaudotas ir tą pareiškėja daro sudarydama konkrečius reklamos paslaugų susitarimus. Tačiau Taryba konstatavo, jog tokia forma įgyvendintas šalių susitarimas neatitinka rašytinio susitarimo, patenkančio į MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintą išimtį. Tokią savo poziciją Taryba grindė vieninteliu argumentu – išimtis iš 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtinto bendro draudimo, pagal kurią mažmeninės prekybos įmonei leidžiama raštu susitarti su tiekėju dėl apmokamų išlaidų dydžio ir numatomų taikyti pardavimo skatinimo veiksmų, turėtų būti aiškinama griežtai, t. y. susitarimas turėtų būti ne abstraktaus pobūdžio, tačiau įtvirtinantis susitarimą dėl konkrečių aspektų – apmokamų išlaidų dydžio ir numatomų taikyti pardavimo skatinimo veiksmų, susitarime aiškiai numatant abu elementus. Tokios Tarybos pozicijos pagrįstumą, atsakovės manymu, patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika. Pareiškėja pažymi, jog LVAT 2017 m. rugsėjo 27 d. nutartyje, kurioje pateiktu „griežtu“ MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytos išimties aiškinimu remiasi Taryba, nėra pasisakoma dėl to, kokios konkrečiai formos ar apimties (ar sudėties) privalo būti įstatyme minimas susitarimas. LVAT tik pateikė išaiškinimą, kad siekiant pasinaudoti MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtinta išimtimi, joje minimas „rašytinis susitarimas“ turi apimti abu elementus: susitarimą dėl apmokamų išlaidų dydžio ir konkrečių numatomų taikyti pardavimo skatinimo veiksmų.

Pareiškėja pažymi, jog įstatyme minimas rašytinis susitarimas nėra atskirai reglamentuotas, įstatymu jam nekeliami jokie specialūs, papildomi reikalavimai, išskyrus privalomą rašytinę formą. Taigi rašytiniu susitarimu gali būti laikomas bet koks raštu sudaromas sandoris, surašomas viename dokumente ar atskiruose dokumentuose. Sutartis laikoma sudaryta net ir tuo atveju, jeigu dėl jos esminių ir antraeilių sąlygų šalys susitaria ne vienu metu. Civilinių santykių dalyviams suteikiama teisė savo sutartas sąlygas keisti, susitarti dėl naujų, papildomų sąlygų.

Todėl Tarybos pateikiamas itin siauras analizuojamos MPĮNVDĮ normos interpretavimas negali būti laikomas teisingu, kadangi taptų praktiškai neįgyvendinamu – sudarant ilgalaikes rinkodaros sutartis (metams ar ilgesnes) yra neįmanoma nuspėti visko, kas per šį laikotarpį gali įvykti. Aiškinimas, kad „rašytiniu susitarimu“ įstatymo prasme gali būti laikomas tik konkrečią dieną viename dokumente surašytas tekstas, kuriame išdėstomos detalios bendradarbiavimo sąlygos, apibrėžiant jas konkrečiais veiksmais, negali būti laikomas pagrįstu ir prieštarauja tiek civilinių santykių esmei, tiek ir MPĮNVDĮ tikslams bei šio įstatymo rengimo metu išsakytoms teisinio reguliavimo pamatinėms nuostatoms. Aptariama išimtis įstatyme nėra savitikslė, ją įtvirtindamas įstatymų leidėjas turėjo aiškų siekį, kad normos adresatai imsis priemonių ieškoti kompromiso ir raštu susitars dėl abiejų šalių valią atspindinčių bendradarbiavimo sąlygų (o pastarosios dėl minėtos komercinių santykių specifikos tiesiog negali būti numatytos iš anksto ilgam laikotarpiui ir visiškai nekisti).

MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintas pažeidimas Nutarime nepagrįstai priskiriamas formaliųjų teisės pažeidimų kategorijai

3.2. Taryba negalėjo konstatuoti pažeidimo, kadangi MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte apibrėžto teisės pažeidimo sudėtis yra materiali, o ne formali. Aiškindama minėtą nuostatą, Taryba laikėsi pozicijos, kad pažeidimui konstatuoti nėra būtina nustatyti, kiek faktiškai pareiškėjos ir tiekėjų sudarytų Sutarčių nuostatos buvo taikomos praktikoje, taip pat esą nebūtina nustatyti dėl šių veiksmų kilusių neigiamų pasekmių tiekėjams. Tačiau toks aiškinimas yra nepagrįstas ir grindžiamas tik vienu argumentu: „pozicijos, kad MPĮNVDĮ pažeidimo sudėtis yra formali, Konkurencijos taryba laikėsi ir anksčiau, tokią Konkurencijos tarybos poziciją patvirtino ir LVAT“.

3.2.1. Tyrimu buvo siekiama išsiaiškinti, ar Sutarčių nuostatos atitinka konkrečios teisės normos, o būtent – MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto, reikalavimus. Todėl nagrinėjamam ginčui yra svarbus būtent šioje teisės normoje įtvirtintos pažeidimo sudėties pobūdis. Tuo tarpu Nutarime Taryba konstatuoja, jog MPĮNVDĮ (tai yra, viso įstatymo in corpore) pažeidimo sudėtis yra formali. Tokia išvada prieštarauja logikai ir neatitinka įstatymo turinio.

3.2.2. Nepaisant to, kad pati išvada dėl viso įstatymo pažeidimo sudėties formalumo ir yra nepagrįsta, Nutarime taip pat klaidingai teigiama, kad tokią Tarybos poziciją yra patvirtinęs ir LVAT. Tą patvirtina Nutarime nurodomo teismo sprendimo analizė, nes jame nėra nė vieno minėtą Tarybos poziciją pagrindžiančio teismo teiginio (be to, Nutarime vengiama cituoti LVAT sprendimą). Tarybos pateikiamas apibendrinimas yra neteisingas net ir tuo atveju, jei Nutarimo 56 punkte įsivėlė lapsus lingue (lapsus calami) ir Taryba turėjo ketinimą esant formalia nurodyti tik MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtinto teisės pažeidimo sudėtį. Net ir tokios išvados Tarybos nurodyti jos pačios bei LVAT sprendimai nepagrindžia.

Tarybos motyvacijos analizė leidžia teigti, kad atsakovė laikosi nuomonės, jog MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 1-10 punktuose įtvirtintos draudžiamos veikos visos be išimties yra tos pačios teisinės prigimties ir savo turiniu yra vienodos. Su tokia pozicija negalima sutikti, kadangi ji yra nepagrįsta nei lingvistiškai, nei doktriniškai, taip pat visiškai neatitinka įstatymų leidėjo ketinimų ir įstatymo tikslų. Tiek Tarybos, tiek ir LVAT išaiškinimai bylose buvo padaryti vertinant visai kitų teisės normų, nei nagrinėjamu atveju, turinį. Dėl šios priežasties kitų teisės normų aiškinimas negali būti taikomas pareiškėjos atžvilgiu mechaniškai, neįvertinant individualių šios bylos faktinių aplinkybių ir būtent MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtinto teisinio reglamentavimo ypatumų.

Priešingai nei teigia Taryba, ginčo nuostata, įvertinant MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, vertintina kaip materialioji pažeidimo sudėtis, kurią sudaro kumuliatyvios atsakomybei kilti sąlygos, nustatytos šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje ir 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte. Kumuliatyvus šių sąlygų pobūdis, kurį parodo jungtukas „ir“, reiškia, kad vien tik reikalavimų tiekėjams, įvardintų MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte, pareiškimas neleidžia nustatyti ir tuo pagrindu teigti, jog tuo buvo atlikti veiksmai, prieštaraujantys ūkinės veiklos sąžiningai praktikai. Būtina nustatyti, kuo konkrečiu atveju naudotos standartinės didmeninės prekybos sutarčių nuostatos su tiekėjais sukėlė neigiamą poveikį tiekėjams, t. y. kuo tai konkrečiai pasireiškė tiekėjui – ar kaip galimas mažmeninės prekybos įmonių veiklos rizikos perkėlimas, ar kaip tiekėjui papildomų įsipareigojimų primetimas, ar kaip tiekėjų galimybių laisvai veikti rinkoje suvaržymas. Materialioji 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta pažeidimo sudėtis dėl to būtinai reikalautų nagrinėti tokių standartinių sutarčių nuostatų realų poveikį tiekėjui ir rinkai nustatant, kaip konkrečiai tokiais veiksmais buvo pažeista ūkinės veiklos sąžininga praktika.

Be to, MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalyje išvardintuose 1-10 punktuose naudojama skirtinga teisinių įpareigojimų (expressis verbis „draudžiama“) ūkio subjektui nustatymo forma. Daugumoje atvejų įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje išvardintuose 1-10 punktuose įpareigojimai ūkio subjektui yra nustatomi kaip absoliutūs draudimai, dėl kurių ūkio subjektai tarpusavyje negali susitarti, t. y. įstatymų leidėjas naudoja imperatyvų teisinio reguliavimo metodą, kai nustatyto reguliavimo turinio ūkio subjektai negali pakeisti nei vienašališkai, nei tarpusavio susitarimu. Tuo tarpu kitais atvejais (o būtent – MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 7, 8 ir 10 punktų atveju) ūkio subjektui nustatomi draudžiami veiksmai, nuo kurių, esant objektyvioms būtinoms ir pagrįstoms aplinkybėms, ūkio subjektai gali nukrypti, sudarydami raštišką abiejų šalių susitarimą, t. y. teisėkūros subjektas teisinį įpareigojimą ūkio subjektui nustato ne absoliutaus draudimo, bet sąlyginio reikalavimo forma.

3.3. Atsižvelgiant į tai, kad analizuojamoje teisės normoje yra įtvirtinta ne formali, o materiali teisės pažeidimo sudėtis, nagrinėjamos bylos kontekste, priešingai nei teigia Taryba, pareiškėjai inkriminuojamam pažeidimui konstatuoti tampa būtina nustatyti, kiek faktiškai nagrinėjamos Sutarčių nuostatos buvo taikomos praktikoje, taip pat būtina nustatyti dėl šių veiksmų kilusias neigiamas pasekmes tiekėjams. Nė vienas Tarybos apklaustas tiekėjas nenurodė patyręs kokias nors neigiamas pasekmes dėl Tarybos analizuotų Sutarčių nuostatų taikymo. Maža to, buvo patvirtinta, kad šios nuostatos dažnu atveju iš viso praktikoje ir nebuvo taikomos. Visa tai lemia, kad negali būti konstatuojamas MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto pažeidimas, kadangi tariamai neteisėti pareiškėjos veiksmai nesukėlė jokių neigiamų padarinių.

Net tuo atveju, jei teismas laikytų, kad nagrinėjama teisės norma priskiriama formaliųjų pažeidimų kategorijai, pareiškėja papildomai pateikia ir alternatyvų aiškinimą, kuris taip pat parodo, kad MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimų pažeidimas negali būti konstatuotas pareiškėjos atžvilgiu: vertinant MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytas atsakomybės sąlygas (teisės pažeidimo turinį), net jas interpretuojant kaip formalios sudėties teisės pažeidimą, teisės normoje įtvirtinta fakto prezumpcija būtų susijusi su poveikiu rinkai. Kitaip tariant, būtų preziumuojama, kad standartinių sutarčių tam tikros nuostatos, nustatančios reikalavimus tiekėjams tiesiogiai ar netiesiogiai apmokėti dalį mažmeninės prekybos įmonės arba kartu su šia įmone vykdomo pardavimo skatinimo išlaidų ar kitokiu būdu už jas atlyginti, per se turi poveikį tiekėjų galimybėms laisvai veikti rinkoje (jas varžo). Tačiau tokia prezumpcija gali būti laikoma pagrįsta tik tokiu atveju, jeigu įvertinus minėtą reikalavimą taptų akivaizdu, kad tiekėjų rinka suvaržoma reikšmingai. Tad ši prezumpcija pagrįsta tik tiek, kiek galima daryti prielaidą, jog toks reikalavimas neigiamai veikia teikėjus ir galutinius vartotoju. Vis dėlto, įvertinus aptariamą nuostatą matyti, jog taip yra ne visada. Tai yra numatęs ir pats įstatymų leidėjas, suformulavęs šią nuostatą kaip sąlyginį reikalavimą, o ne kaip absoliutų draudimą. Minėtoje įstatymo nuostatoje įtvirtinta, kad pažeidimu nebus laikomi atvejai, „kai yra mažmeninės prekybos įmonės ir tiekėjo rašytinis susitarimas dėl apmokamų išlaidų dydžio ir numatomų taikyti pardavimo skatinimo veiksmų“. Ši nuostata suponuoja išvadą, kad ne visais atvejais reikalavimas tiekėjui tiesiogiai ar netiesiogiai apmokėti dalį mažmeninės prekybos įmonės arba kartu su šia įmone vykdomo pardavimo skatinimo išlaidų ar kitokiu būdu už jas atlyginti savaime neigiamai veikia tiekėjus. Taigi, jokia žala galutiniam vartotojui ar rinkai apskritai nėra akivaizdi ir, juo labiau, ne iš karto.

Dėl specialaus MPĮNVDĮ įtvirtinto teisinio reglamentavimo siekiamų tikslų

3.4. Seimo 2009 m. kovo 12 d. nutarime Nr. XI-191 „Dėl Lietuvos Respublikos mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo koncepcijos“ nagrinėjamo įstatymo priėmimo tikslingumas buvo grindžiamas siekiu „apginti tiekėjų ir smulkiojo bei vidutinio verslo galimybę išlikti rinkoje“. Minėtu nutarimu patvirtintoje įstatymo koncepcijoje teigiama, kad „siekiama užtikrinti pusiausvyrą tarp tokių konstitucinių vertybių kaip ūkinės veiklos laisvė ir poreikis išlaikyti konkurencingą ūkį“ (10 punktas), „imperatyvus tiekėjų ir mažmeninės prekybos įmonių santykių reglamentavimas gali būti pripažįstamas kaip išimtis iš Civiliniame kodekse įtvirtinto sutarčių laisvės principo“ (10 punktas) ir kartu tikimasi, kad „bus užtikrinta protinga tiekėjų ir mažmeninės prekybos įmonių interesų pusiausvyra ir išvengta tų neigiamų padarinių, kuriuos sukelia nepamatuotas valstybės kišimasis į rinkos santykius (47 punktas). 2009 m. rugsėjo 10 d. MPĮNVDĮ aiškinamajame rašte Nr. XIP-1053 nurodoma, kad įstatymo tikslas – „riboti didelę rinkos galią turinčių mažmeninės prekybos įmonių rinkos galios panaudojimą bei užtikrinti tiekėjų ir didelę rinkos galią turinčių mažmeninės prekybos įmonių interesų pusiausvyrą“. Analogiškas tikslas įtvirtintas ir įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje. Minėtame aiškinamajame rašte kartu akcentuojama, kad tam tikri nesąžiningi veiksmai gali pakenkti konkretiems tiekėjams. Tad MPĮNVDĮ įtvirtintas teisinis reguliavimas skirtas „verslas-verslas“ santykiams užtikrinti, saugant ne tik tiekėjų interesus (išlikimą rinkoje, apsaugą nuo nepalankių tiekimo sąlygų primetimo, t. y. rinkos galios panaudojimo, ir santykių su mažmeninės prekybos įmonėmis pusiausvyros užtikrinimą), bet taip pat užtikrinant abipusių mažmeninės prekybos įmonių ir tiekėjų interesų pusiausvyrą ir vengiant nepagrįsto kišimosi į civilinius teisinius dviejų verslo atstovų santykius. Intervencija į privačius mažmeninės prekybos įmonės ir tiekėjų sutartinius santykius privalo būti protinga ir pamatuota, o poveikio priemonės gali būti taikomos tik įvertinant galimus neigiamus padarinius, kuriuos gali sukelti neproporcingas valstybės kišimasis į rinkos santykius.

Taryba, kuriai pavesta prižiūrėti šio įstatymo įgyvendinimą, konstatavo pareiškėją pažeidus įstatyme įtvirtintą draudimą, nors visi tiekėjai patvirtino jokių neigiamų padarinių dėl vertinamų pareiškėjos veiksmų nepajutę. Nesant tokių subjektų, Nutarimo priėmimas ir sankcijų pareiškėjai skyrimas gali būti vertinamas kaip Tarybos veikimas ultra vires.

Pareiškėjai piniginė sankcija skirta nepagrįstai

4. Iš Nutarimo turinio matyti, kad į įstatymo nurodytus kriterijus, kuriais turi būti vadovaujamasi sprendžiant dėl piniginės baudos skyrimo, Taryba neatsižvelgė – klaidingai nustatė pažeidimo (jei toks buvo) pobūdį, neteisingai skaičiavo pažeidimo trukmę ir mastą bei nevertino esminių bylos aplinkybių, patvirtinančių pareiškėjos atsakomybę lengvinančių aplinkybių buvimą.

Neaiški nei Tyrimo, nei pažeidimo trukmė ir jų ryšys su teisiniais padariniais

4.1. Nutarime nurodoma, kad pažeidimas truko bent 1 m. 9 mėn., o tai – vidutinis laikotarpis. Toks skaičiavimas paremtas dviem datomis: 1) 2017 m. spalio 30 d. – nuo šios datos Taryba pareiškėjai išsiuntė raštą, kuriame pacitavo tuo metu naujausią LVAT praktiką, susijusią su MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto taikymu, ir pasiūlė įvertinti su tiekėjais sudarytų didmeninio pirkimo-pardavimo sutarčių nuostatas bei užtikrinti, kad jos, be kitų punktų, atitiktų taip pat ir įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimus; 2) 2019 m. rugpjūčio 20 d. – kada buvo patvirtintos Tyrimo išvados.

Toks pažeidimo trukmės skaičiavimo metodas, pareiškėjos vertinimu, negali būti laikomas pagrįstu.

4.1.1. Pažeidimo pradžia Taryba laiko momentą, nuo kurio subjektas, kurio veiksmų atitiktis įstatymo reikalavimams yra tiriama, 1) vykdė neteisėtus veiksmus; 2) žinodamas apie tokių jo vykdomų veiksmų neteisėtumą. Tai yra, pažeidimo pradžia laikoma data, kuomet subjektas, suvokdamas apie savo veiksmų prieštaravimą teisės aktams, sąmoningai vykdė ir (ar) tęsė šiuos veiksmus. Nagrinėjamu atveju, kaip pripažįsta pati Taryba, pareiškėja apie jurisprudencinį MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto aiškinimą galėjo sužinoti tik susipažinusi su Tarybos 2017 m. spalio 30 d. raštu, cituojančiu naujausią LVAT praktiką. Akivaizdu, kad pažeidimo (jeigu toks buvo) pradžia gali būti fiksuojama ne nuo minėto rašto išsiuntimo (ką klaidingai teigia Taryba), o nuo datos, kada šį raštą gavo tinkamas adresatas. Tokia data nagrinėjamu atveju nebuvo nustatinėjama.

4.1.2. Taryba laiko, jog Tyrimas buvo baigtas 2019 m. rugpjūčio 20 d., nes šią dieną buvo patvirtintos Tyrimo išvados. MPĮNVDĮ 91 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad „pažeidimo tyrimas laikomas baigtu, kai Konkurencijos taryba patvirtina įgaliotų pareigūnų atlikto pažeidimo tyrimo išvadas. Tokiu atveju atliekami veiksmai, nustatyti šio įstatymo 10 straipsnyje“. Nagrinėjamu atveju, nors Tyrimo išvados ir buvo patvirtintos 2019 m. rugpjūčio 20 d., tačiau po šios aplinkybės sekę tolesni Tarybos veiksmai patvirtina, kad Tyrimas nebuvo baigtas. Taryba 2019 m. rugsėjo 17 d. (jau po to, kai buvo patvirtintos Tyrimo išvados) priėmė nutarimą dėl Tyrimo pratęsimo, kuriame nurodė, jog pareiškėjai 2019 m. rugsėjo 10 d. raštu pateikus prašymą dėl bylos skyrimo nagrinėti žodine tvarka ir nurodžius, kad iki posėdžio ji ketina pateikti papildomų įrodymų, kurių visuma neegzistavo tyrimo metu ir dėl kurių būtų pasisakoma bylos nagrinėjimo posėdžio metu, Taryba tokį prašymą tenkino ir, siekdama išklausyti pareiškėją bei tinkamai įvertinti visas reikšmingas aplinkybes, Tyrimo terminą pratęsė 3 mėnesiams, terminą pradedant skaičiuoti nuo 2019 m. rugsėjo 26 d. Šis nutarimas nebuvo panaikintas, dėl jo nebuvo priimtas joks kitas Tarybos ar teismo sprendimas, todėl, pratęsus Tyrimo terminą 3 mėn. nuo 2019 m. rugsėjo 26 d., laikytina, kad Tyrimas turėjo baigtis 2019 m. gruodžio 26 d. Nepaisant to, naujos tyrimo išvados vėliau patvirtintos nebuvo (MPĮNVDĮ 91 straipsnio 2 dalis), o nesulaukus šio pratęsto termino pabaigos buvo surengtas žodinis bylos nagrinėjimo posėdis (2019 m. rugsėjo 23 d.) ir priimtas skundžiamas Nutarimas (2019 m. spalio 22 d.).

Bylos medžiaga patvirtina (tai nurodoma ir Nutarime), kad iki Nutarimo priėmimo (iki bylos nagrinėjimo posėdžio ir iš karto po jo) Tarybai buvo pateikti įrodymai dėl didžiosios dalies Tyrime vertintų Sutarčių nutraukimo ar modifikavimo. Šią aplinkybę vertinant Nutarimo dėl Tyrimo pratęsimo kontekste yra akivaizdu, kad minėti įrodymai buvo pateikti dar vykstant Tyrimui, t. y. jo dar nebaigus. Tai savo ruožtu reiškia, kad Nutarimo priėmimo metu pažeidimas, dėl kurio buvo priimtas Nutarimas, jau iš esmės nebeegzistavo, nes buvo likusios tik 9 Sutartys, kurių nuostatos kėlė abejonę Tarybai (o jei Tyrimas faktiškai būtų baigtas, kaip nurodyta nutarime dėl Tyrimo pratęsimo – 2019 m. gruodžio 26 d., neabejotina, kad Tarybai būtų buvę pateikti įrodymai ir dėl visų likusių ginčo Sutarčių atitinkamo pakeitimo ar nutraukimo). Po 2019 m. rugsėjo 17 d. nutarimo dėl Tyrimo pratęsimo priėmimo sekę Tarybos veiksmai prieštarauja šio nutarimo turiniui ir pačios Tarybos deklaruotai valiai: nors sprendimas pratęsti Tyrimo terminą grindžiamas poreikiu „tęsti surinktos informacijos bei kitos su tyrimu susijusios medžiagos analizę“, siekiant visapusiškai įvertinti pareiškėjos veiksmų atitiktį MPĮNVDĮ reikalavimams, tačiau iš vėliau priimto skundžiamo Nutarimo turinio matyti, kad į pareiškėjos pateiktus įrodymus nebuvo atsižvelgta nei sprendžiant dėl pažeidimo konstatavimo, nei dėl paskirtos sankcijos dydžio. Nesuprantama, kokios priežastys lėmė Tyrimo pratęsimą (apie tai nėra pasisakoma Nutarime).

4.1.3. Tarybos pozicija dėl to, kad pažeidimo trukmė sietina su Tyrimo išvadų patvirtinimo diena, neatitinka teisingumo ir protingumo principų. Kaip minėta, Tarybai pareiškėja pateikė duomenis, kad iš 27 Sutarčių, kurių nuostatų atitiktis MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimams kėlė abejonę Tarybai, net 16 buvo nutrauktos ar modifikuotos taip, kad galimų abejonių dėl jų teisėtumo nebeliko. Šios sutartys nutrauktos ir (ar) pakeistos buvo ne vienu metu: 2018 m. gruodžio 1 d., 2019 m. balandžio 1 d., 2019 m. gegužės 2 d., 2019 m. gegužės 3 d., 2019 m. gegužės 6 d., 2019 m. gegužės 10 d., 2019 m. gegužės 15 d., 2019 m. gegužės 20 d., 2019 m. birželio 12 d. Todėl akivaizdu, kad pažeidimas (jeigu toks buvo) šių Sutarčių atžvilgiu objektyviai negalėjo būti vykdomas po kiekvienos atitinkamos Sutarties nutraukimo ar modifikavimo datos.

Nutarime padarytos išvados dėl to, jog pažeidimas neva truko „bent 1 metus 9 mėnesius“, yra neparemtos jokiais teisiniais argumentais ir prieštarauja byloje nustatytiems faktams. Dar daugiau, Taryba nepateikė ir jokių paaiškinimų, kokiomis teisės normomis ar teismų jurisprudencija remdamasi nustatė, jog toks laikotarpis vertinamas kaip „vidutinis“ ir kokią konkrečiai reikšmę šis „vidutinis“ laikotarpis turi sprendžiant dėl pažeidimo konstatavimo ar atitinkamos sankcijos skyrimo.

Pažeidimas (jei toks buvo) buvo mažareikšmis, todėl Tyrimas turėjo būti nutrauktas arba skirta tik simbolinė piniginė bauda

4.2. MPĮNVDĮ 11 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad „skiriamos baudos dydis priklauso nuo pažeidimo <...> masto, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių“. Taigi ši teisės norma reikalauja, kad atitinkamame Tarybos nutarime, be kita ko, būtų išdėstyti aiškūs, konkretūs ir nedviprasmiški motyvai dėl konstatuojamo įstatymo pažeidimo masto.

4.2.1. Taryba, vertindama tiriamo pažeidimo mastą atsižvelgė į tai, jog pareiškėjai maisto prekes ir gėrimus tiekia 295 Lietuvos tiekėjai, o Sutartys su nuostatomis, kurios kelia abejonių dėl jų atitikimo MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimams, buvo sudarytos tik su 27 maisto prekių ir gėrimų tiekėjais, kurių tiekiamų maisto prekių ir gėrimų asortimentą sudarė 1054 prekės. Remdamasi tuo Taryba sprendė, kad pažeidimo mastas yra „mažas“. Pareiškėjos vertinimu, tokia išvada ne tik neatitinka MPĮNVDĮ keliamų reikalavimų tarybos nutarimams, bet ir yra nepagrįsta. Pažeidimo mastas Nutarime vertinamas abstrakčiai ir neaiškiai – nėra nurodoma, koks teisinis pagrindas lemia ištirto pažeidimo kvalifikavimą kaip „mažo“, kokiais kriterijais remiantis jis galėtų būti kvalifikuotas kaip „didelis“ ar „mažareikšmis“. Pareiškėjos įsitikinimu, Nutarime pateikiama išvada, kad pažeidimas yra „mažas“, yra ne tik nemotyvuota, bet ir visiškai neteisinga. Pareiškėja mano, jog pažeidimas (jei toks ir buvo), galėtų būti vertinamas tik kaip mažareikšmis. Tą lemia tokios aplinkybės: 1) Tyrimo metu analizuotos Sutartys, kurių nuostatų atitiktis MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimams kėlė abejonę Tarybai, buvo sudarytos su 27 Lietuvos maisto prekių ir gėrimų tiekėjais. Vertinant bendrame visų pareiškėjos tiekėjų kontekste (bendras tiekėjų skaičius yra virš 1 100 ir apima tiek Lietuvos, tiek užsienio tiekėjus), šios Sutartys sudarė nereikšmingą dalį; 2) vertinant pagal šių tiekėjų tiekiamas prekes, jų tiekiami produktai bendrame visų pareiškėjai tiekiamų maisto produktų ir gėrimų kontekste sudaro vos apie 7 proc. (bendrame visų prekių skaičiuje tai sudarytų dar mažiau); 3) iš minėtų Sutarčių su 27 tiekėjais, 2018 m. gruodžio 1 d. – 2019 m. birželio 12 d. laikotarpiu buvo nutraukta ar modifikuota 16 Sutarčių, todėl Tarybai priimant Nutarimą, neaiškumų buvo likę tik dėl 11 Sutarčių, kurios bendrame visų pareiškėjos tiekėjų kontekste, sudarė vos apie 2 proc. (skundo pateikimo teismui metu abejonių keliančių Sutarčių yra likę dar mažiau, o artimiausiu metu tokių Sutarčių neliks iš viso); 4) tiekėjai patvirtino, kad neigiamų padarinių dėl sudarytų Sutarčių jie nepatyrė, ir jokios kritikos pareiškėjos atžvilgiu Tarybai neišsakė.

Pareiškėjos vertinimu, nėra jokių prielaidų konstatuoti buvus nesąžiningus pareiškėjos ketinimus ir į įstatymo pažeidimą aiškiai nukreiptą valią, o tam tikrų abejonių keliančių nuostatų palikimas keliose Sutartyse buvo nulemtas tik nesavalaikės atsakingų asmenų komunikacijos ir didelio tiek tiekėjų atstovų, tiek pareiškėjos vadybininkų užimtumo, kitaip tariant, žmogiškosios klaidos, o ne pareiškėjos nesąžiningų tikslų. Tad pažeidimo mastas turėtų būti kvalifikuojamas kaip „mažareikšmis“.

4.2.2. Tačiau Taryba sprendė, kad pažeidimo mastas yra „mažas“, o į pareiškėjos pateiktus įrodymus apie 16 iš 27 Sutarčių nutraukimą ar pakeitimą neatsižvelgė. Tokią savo poziciją Taryba motyvavo tuo, kad „naujos aplinkybės dėl dalies sutarčių nutraukimo nekeičia pažeidimo masto vertinimo“. Toks teiginys yra argumentacijos klaida, kadangi būtent Sutarčių, kurių nuostatos laikytinos pažeidžiančiomis MPĮNVDĮ reikalavimus, skaičius, vertinant jų procentinę dalį tarp visų tiriamo ūkio subjekto sutarčių, o taip pat – ir galimą šių (tokio kiekio) Sutarčių poveikį rinkai, ir apibrėžia tiriamo pažeidimo mastą. Todėl duomenų apie nutraukimą ar pakeitimą daugiau nei 50 procentų Sutarčių, kurių atitiktis MPĮNVDĮ reikalavimui tiriama, nevertinimas yra nepaaiškinamas ir neatitinka teisingumo bei protingumo principų.

4.2.3. Net jeigu nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo pažeidimo (jei toks buvo) vertinti kaip „mažareikšmio“, jos kvalifikuotinos kaip atsakomybę lengvinančios, nes akivaizdžiai atitinka MPĮNVDĮ 12 straipsnio 7 dalies sąlygas nepaisant to, jog Taryba lengvinančių aplinkybių nenustatė.

Paskirta piniginė sankcija yra neproporcinga ir neadekvati

4.3. Teismui nustačius, jog pareiškėja atliko MPĮNVDĮ pažeidimą, pareiškėja mano, jog skirta piniginė bauda yra neproporcinga ir nekoreliuoja su byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma.

4.3.1. Nutarimo dėl skiriamos sankcijos dydžio dalis yra be motyvų. Praktika, kai Taryba, skirdama ekonominio, baudžiamojo poveikio priemones ūkio subjektui, tokią savo teisę įgyvendina nepaaiškindama savo priimtų sprendimų motyvų – kuo vadovaudamasi ir kaip apskaičiavo konkretaus dydžio baudą, – neatitinka teisinės valstybės, valdžios įstaigų tarnavimo žmonėms, gero administravimo, atsakingo valdymo principų, suvaržo pareiškėjos teisę į gynybą.

4.3.2. Pareiškėjai skirta bauda neatitinka bylos faktinės situacijos, nekoreliuoja su nustatytomis aplinkybėmis, vadinasi, sankcija buvo neindividualizuota. Nutarimu paskirta bauda – 51 600 Eur – sudaro 43 proc. maksimalios galimos skirti baudos už MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtinto draudimo pažeidimą (51 600 Eur / 120 000 Eur = 0,43). Kaip jau minėta, toks Tarybos sprendimas nėra niekaip paaiškintas, nėra aišku, kaip buvo apskaičiuota būtent tokia suma. Toliau nurodomos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o ir pačios Tarybos atlikti vertinimai leidžia teigti, jog paskirta artima medianai sankcija yra visiškai nelogiška, nepagrįsta ir neproporcinga: 1) Taryba konstatavo, kad pažeidimo mastas buvo „mažas“ (nors iš tikrųjų pažeidimas turėjo būti kvalifikuotas kaip mažareikšmis); 2) pažeidimo, dėl kurio buvo vykdomas Tyrimas, Nutarimo priėmimo metu iš esmės nebeliko, nes buvo nutrauktos ar atitinkamai modifikuotos ir likusios Sutartys, kurių nuostatos kėlė abejonių Tarybai; 3) Tarybos apklausti tiekėjai patvirtino, kad jokių neigiamų pasekmių pažeidimas (jei toks buvo) jiems nesukėlė, kad dėl ginčo nuostatų galėjo derėtis ir derėjosi, kad jos atitiko jų interesus, o nuostatos dėl galimo atsakomybės taikymo nė karto nebuvo taikytos.

Esant tokioms aplinkybėms, negali būti paaiškinamas 51 600 Eur baudos pareiškėjai skyrimas, nes sankcija arba iš viso neturėjo būti skiriama, arba turėjo būti tik simbolinė.

4.3.3. Nutarimo išvados prieštarauja konstituciniam asmenų lygybės prieš įstatymą principui, pagal kurį vienodos situacijos turi būti vertinamos vienodai ir atvirkščiai – vienodai negali būti vertinamos situacijos, kurių faktai iš esmės skiriasi. Skundžiamo Nutarimo priėmimas likusios Tarybos praktikos kontekste rodo Konkurencijos tarybos pozicijos nenuoseklumą ir vienodo vertinimo (angl. equal treatment) principo pažeidimą.

II

Atsakovė Taryba atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.

1. Atlikus Tyrimą nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2018 m. pareiškėja su 27 tiekėjais sudarė rinkodaros sutartis dėl įvairių prekių pardavimo skatinimo pareiškėjos mažmeninės prekybos parduotuvėse. Taryba Nutarime konstatavo, kad pareiškėjos veiksmai, kai ji Sutarčių su maisto prekių ir gėrimų tiekėjais nuostatose numatė tam tikro dydžio rinkodaros lėšas prekių pardavimų skatinimui, tačiau konkrečiai nenurodė ar nedetalizavo pardavimo skatinimų veiksmų, taip pat už nuostatų pažeidimus numatė tiekėjams atsakomybę bei nustatė Bendrovės teisę organizuoti prekių pardavimo skatinimą bei daryti rinkodaros išlaidas tiekėjo sąskaita, jeigu tiekėjas be pateisinamų priežasčių nevykdo prekių pardavimo skatinimo prekybos vietose arba vykdo netinkamai, pažeidė MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimus.

Dėl pareiškėjos teiginių, jog ji nepažeidė MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimų

2. Aptariama nuostata neleidžia bet kokiu būdu ir bet kokiomis sąlygomis susitarti dėl atlyginimo už pardavimo skatinimo veiksmus. Tokio susitarimo turinys nėra šalių nuožiūra, nes MPĮNVDĮ numato reikalavimus susitarimo turiniui ir formai. LVAT yra konstatavęs, jog išimtys iš MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtinto bendro draudimo, pagal kurį mažmeninės prekybos įmonei leidžiama raštu susitarti su tiekėju dėl apmokamų išlaidų dydžio ir numatomų taikyti pardavimo skatinimo veiksmų, turėtų būti aiškinamos griežtai. Galimybė raštu susitarti „dėl apmokamų išlaidų dydžio ir numatomų taikyti pardavimo skatinimo veiksmų“ reiškia, kad rašytiniame susitarime turi būti aiškiai numatyti abu elementai (tą parodo normoje vartojamas jungtukas „ir“) – numatomi taikyti pardavimo skatinimo veiksmai ir apmokamų išlaidų dydis. Tad sutarties nuostatos, kuriose konkrečiai numatytas tik vienas elementas – apmokamų išlaidų dydis, tačiau ne konkretūs numatomi taikyti pardavimo skatinimo veiksmai, neatitinka MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintos išimties sąlygų.

2.1. Šiuo atveju nėra ginčo, jog pareiškėja Sutarčių nuostatose numatė tam tikro dydžio rinkodaros lėšas prekių pardavimų skatinimui, tačiau konkrečiai nenurodė ar nedetalizavo pardavimo skatinimų veiksmų, taip pat už nuostatų pažeidimus numatė tiekėjams atsakomybę bei nustatė pareiškėjos teisę organizuoti prekių pardavimo skatinimą bei daryti rinkodaros išlaidas tiekėjo sąskaita, jeigu tiekėjas be pateisinamų priežasčių nevykdo prekių pardavimo skatinimo prekybos vietose arba vykdo netinkamai. Ginčas iš esmės kyla dėl to, ar pastarieji pareiškėjos veiksmai atitinka MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatytą išimtį.

Akivaizdu, jog Sutartyse numatytas reikalavimas tiekėjams metams arba tiekimo sutarties galiojimo laikotarpiu skirti tam tikro dydžio lėšas prekių pardavimo skatinimui, tačiau konkrečiai nenurodant ar nedetalizuojant pardavimo skatinimų veiksmų, taip pat sutartyse įtvirtinta tiekėjų atsakomybė už nuostatų pažeidimus bei pareiškėjos teisė organizuoti prekių pardavimo skatinimą bei daryti rinkodaros išlaidas tiekėjo sąskaita, jeigu tiekėjas be pateisinamų priežasčių nevykdo prekių pardavimo skatinimo prekybos vietose arba vykdo netinkamai, pažeidžia MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimus, ir jokiu būdu nepatenka į minėtos nuostatos išimtį, pagal kurią turi būti rašytinis susitarimas dėl abiejų elementų – apmokamų išlaidų dydžio ir numatomų taikyti pardavimo skatinimo veiksmų.

2.2. Pareiškėja taip pat nurodo, jog Nutarime pateikiama MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtinto pažeidimo priskyrimas formaliųjų teisės pažeidimų kategorijai ir su tuo susijusi itin glausta, jokia išsamesne analize nepagrįsta pozicija gali būti vertinami kaip atitinkantys jau seniai teisės doktrinoje išsakytą kritiką dėl precedentų ir teisės mechaninio taikymo bei akivaizdžiai prieštarauja pamatiniams administracinės atsakomybės imperatyvams ir teismų jurisprudencijoje suformuluotoms teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėms. Atsakovė pažymi, jog ginčo MPĮNVDĮ nuostata nereikalauja įvertinti pažeidimo faktinio neigiamo poveikio ar žalos tiekėjams.

MPĮNVDĮ 3 straipsnis įtvirtina būtent formaliąją pažeidimo sudėtį, t. y. tam, kad būtų konstatuotas pažeidimas, pakanka nustatyti, jog buvo atlikti draudžiami veiksmai, nustatyti minėto įstatymo 3 straipsnio 1 dalies sąraše. Priešingai nei nurodo pareiškėja, atsakovė neturi pareigos vertinti, kokias neigiamas pasekmes konkretiems tiekėjams faktiškai sukėlė sutartyse su maisto prekių ir gėrimų tiekėjais numatytas reikalavimas tiekėjams metams arba tiekimo sutarties galiojimo laikotarpiu skirti tam tikro dydžio lėšas prekių pardavimo skatinimui, tačiau konkrečiai nenurodant ar nedetalizuojant pardavimo skatinimų veiksmų, taip pat sutartyse įtvirtinta tiekėjų atsakomybė už nuostatų pažeidimus bei pareiškėjos teisė organizuoti prekių pardavimo skatinimą bei daryti rinkodaros išlaidas tiekėjo sąskaita, jeigu tiekėjas be pateisinamų priežasčių nevykdo prekių pardavimo skatinimo prekybos vietose arba vykdo netinkamai.

MPĮNVDĮ koncepcijoje, patvirtintoje 2009 m. kovo 12 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu Nr. XI-191 (toliau – ir Koncepcija), buvo suplanuota, kad turi būti baigtinis sąrašas veiksmų (atvejų), kurie pripažįstami nesąžiningu pasinaudojimu (piktnaudžiavimu) rinkos galia. Įstatymų leidėjas aiškiai įtvirtino, kas yra draudžiama bei aiškiai numatė išimtis, kada MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies sąrašo konkrečiuose punktuose (7, 8, 10) numatyti veiksmai nebūtų laikomi pažeidimu, t. y. kai dėl atitinkamų veiksmų sudaryti išankstiniai ir (ar) rašytiniai šalių susitarimai. Dėl to, nustačius, kad pareiškėja atliko draudžiamus veiksmus, įtvirtintus MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte, laikoma, kad tokie jos veiksmai savaime riboja tiekėjų galimybes laisvai veikti rinkoje.

2.3. Atsakovė nesutinka taip pat su pareiškėjos argumentu, kad tipinėje tiekimo sutartyje iš esmės įtvirtinus tik pardavimo skatinimo biudžetą, kurį turi padengti tiekėjas, pardavimo skatinimo veiksmų vertinimas būtų priklausomas nuo vėlesnių papildomų pareiškėjos susitarimų su tiekėjais. Vėlesnių susitarimų pareiškėja ir tiekėjai gali ir nesudaryti, tokiu būdu MPĮNVDĮ reikalavimų taikymas būtų tik sąlyginis, t. y. jie taikomi tik esant vėlesniems susitarimams, tačiau ne Tarybos nagrinėtoms sutarties nuostatoms dėl pardavimo skatinimo. Vėlesnis ad hoc susitarimų egzistavimas negali lemti minėtų sutarčių nuostatų vertinimo. Jeigu sutartyje numatomas finansinis įpareigojimas tiekėjui dėl pardavimo skatinimo veiksmų, kaip numato MPĮNVDĮ, jame turi būti numatyti ir pardavimo skatinimo veiksmai, priešingu atveju, tokios nuostatos pažeidžia minėto įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto draudimą ir netenkina jame numatytos išimties sąlygų.

2.4. Priešingai nei teigia pareiškėja, nei MPĮNVDĮ, nei Taryba neneigia galimybės ir nedraudžia šalims sudaryti rašytinį susitarimą dėl numatomų pardavimo skatinimo veiksmų bei apmokamų išlaidų, tačiau minėtas susitarimas turi atitikti minėto įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatytos išimties reikalavimus.

Be to, pareiškėja nepaaiškina, kuo poreikis planuoti pardavimo skatinimo biudžetą yra savaime pakankamas ir reikšmingesnis, nei pardavimo skatinimo veiksmų planavimas.

MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintas reikalavimas susitarti, ar kaip pareiškėja nurodo – planuoti, tiek išlaidas, tiek ir veiksmus, ir nei vienas iš jų neturi didesnės reikšmės, nes turi būti numatomi abu aspektai. Dėl to pareiškėjos argumentas, jog sudarant ilgalaikes rinkodaros sutartis (metams ar ilgesnes) yra neįmanoma nuspėti visko, kas per šį laikotarpį gali įvykti, turėtų būti vertinamas itin skeptiškai, kadangi tokie patys argumentai taikytini ir pardavimo skatinimo biudžetui, nes tiekėjas, net ir „suplanavęs“ atitinkamą biudžetą metų eigoje taip pat gali patirti aplinkybių, keičiančių šiuos planus.

MPĮNDVĮ numato reikalavimus bendradarbiavimui pardavimo skatinimo srityje bei reikalavimus susitarimo turiniui ir formai, todėl susitarimo dėl pardavimo skatinimo konkretumo lygmuo turi būti ne toks, kuris tenkina šalis, o kokio reikalauja Mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas.

2.5. Atsakovės vertinimu, skunde išdėstyti pareiškėjos argumentai turėtų būti vertintini kaip subjektyvi jos nuomonė, neatitinkanti nei teisinio reglamentavimo, nei formuojamos teismų praktikos, dėl to atmesti.

Dėl pareiškėjos argumento, jog jai piniginė sankcija skirta nepagrįstai

3. Nutarime aiškiai išdėstytos tiek faktinių aplinkybių, tiek konstatuojamoji, tiek rezoliucinė dalys. Konstatuojamoje dalyje įvertintos visos tyrimo bylos aplinkybės, pateikti pagrindimai, kodėl yra priimtas atitinkamas sprendimas, išdėstytas rezoliucinėje dalyje.

3.1. Atsakovė nesutinka, kad Nutarimo argumentai dėl pažeidimo pobūdžio, trukmės ir masto yra nepagrįsti. Konkretus pažeidimo trukmės laikotarpis ar konkretus sutarčių ir tiekėjų skaičius, kuriais rėmėsi atsakovė nustatydama pažeidimo mastą nėra bendro pobūdžio, o nustatyti remiantis objektyviais duomenimis. Atsakovė vertino nagrinėtų Sutarčių nuostatų turinį, tikslus, pasireiškimo ūkio subjektų veikloje galimybes ir galimą jų poveikį tiekėjų veiklai pagal MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies nuostatas. Vertindama pobūdį atsakovė atsižvelgė į tai, kad pareiškėja atliko draudžiamus veiksmus, kurie nurodyti MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte, t. y. Sutartyse buvo įtvirtinti reikalavimai tiekėjams iš anksto metams arba tiekimo sutarties galiojimo laikotarpiu skirti tam tikro dydžio rinkodaros lėšas prekių pardavimo skatinimui, o pažeidus reikalavimą dėl rinkodaros lėšų mokėti pareiškėjai baudą ar kompensaciją, taip pat kuriose įtvirtinta pareiškėjos teisė organizuoti prekių pardavimo skatinimą bei daryti rinkodaros išlaidas tiekėjo sąskaita, jei tiekėjas be pateisinamų priežasčių nevykdo prekių pardavimo skatinimo prekybos vietose arba jį vykdo netinkamai. Be to, tai, kad nepriklausomai nuo pardavimo skatinimo veiksmų įvykdymo, tiekėjai privalėjo sumokėti visas iš anksto numatytas pardavimų skatinimui numatytas sumas, pareiškėja tiekėjams sukėlė papildomą finansinę naštą ir nepagrįstas išlaidas, didino tiekėjų veiklos neapibrėžtumą, nes tiekėjų prekių pardavimų skatinimo veiksmai gali būti vykdomi ne jiems, tačiau mažmeninės prekybos įmonei naudingu būdu. Maža to, pažeidimas nebuvo vien tik formalus, tačiau ir įgyvendintas faktiškai, kas taip pat buvo svarbi aplinkybė pažeidimo pobūdžio vertinime.

3.2. Dėl pažeidimo trukmės nustatymo pareiškėja nurodo, jog pažeidimo pradžia turėtų būti fiksuojama ne nuo atsakovės 2017 m. spalio 30 d. rašto išsiuntimo dienos, o nuo datos, kada šį raštą gavo tinkamas adresatas. Atsakovė pažymi, jog 2017 m. spalio 30 d. raštas Nr. (11.2-36) 6V-2578 pareiškėjai buvo siųstas elektroniniu paštu, dėl to buvo gautas tą pačią dieną. Gavimo fakto neneigia ir pati pareiškėja. Todėl pareiškėjos argumentas dėl netinkamo pažeidimo trukmės nustatymo atmestinas.

3.3. Pareiškėja Skunde taip pat ginčija ir Tyrimo laikotarpio pabaigą, t. y. nesutinka, kad Tyrimo pabaiga turėtų būti 2019 m. rugpjūčio 20 d., kai buvo patvirtintos Tyrimo išvados, kadangi po šių išvadų patvirtinimo atsakovė 2019 m. rugsėjo 17 d. priėmė Nutarimą dėl Tyrimo pratęsimo. Pareiškėjos teigimu, Tyrimas turėjo baigtis 2019 m. gruodžio 26 d. MPĮNVDĮ 91 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog pažeidimo tyrimas laikomas baigtu, kai Taryba patvirtina įgaliotų pareigūnų atlikto pažeidimo tyrimo išvadas.

3.4. Skunde kvestionuojamas ir atsakovės nustatytas vidutinis pažeidimo laikotarpis, pasak pareiškėjos – neaišku, kuo vadovaujantis nustatoma, ar pažeidimo laikotarpis trumpas, vidutiniškas ar ilgas, taip pat ir nesutinkama su tuo, kad pažeidimas buvo įvertintas kaip mažo masto pažeidimas. Atsakovė nurodo, jog MPĮNVDĮ išsamiau nedetalizuojama, koks laikotarpis laikytinas trumpu, vidutinišku ar ilgu, nedetalizuojama ir pažeidimo masto nustatymo kriterijų, tai paliekama spręsti Tarybai.

Be to, MPĮNVDĮ 12 straipsnio 1 dalyje nurodyta skirtinos piniginės baudos maksimali riba, 5 dalyje nurodyti konkretūs faktoriai, kurie turi būti įvertinti skiriant baudą, o 7 ir 8 dalyje įtvirtinti baigtiniai atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių sąrašai. Taigi šiuo atveju pats Įstatymo 12 straipsnis pateikia pakankamai aiškias baudos skaičiavimo gaires.

3.5. Tai, kad baudos panaikinimu ar sumažinimu suinteresuotai mažmeninės prekybos įmonei, jos vertinimu, bauda nėra pakankamai aiški, nesudaro pagrindo teigti, jog atsakovė, skirdama baudą, nesilaikė jos skyrimui MPĮNVDĮ nustatytų reikalavimų. Atsakovė nustatė konkrečias aplinkybes, kurios turi būti vertinamos skiriant baudą. Vertinant pažeidimo pavojingumą atliktas vertinimas, kaip konkrečiu atveju nagrinėjami draudžiami veiksmai pasireiškia ir prieštarauja sąžiningai ūkinei praktikai bei pažeidžia tiekėjų ir mažmeninės prekybos įmonės interesų pusiausvyrą.

III

1. Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas advokatas Lauras Butkevičius prašė skundą tenkinti jame nurodytais pagrindais.

2. Teismo posėdyje atsakovės Tarybos atstovės šios institucijos Teisės ir konkurencijos politikos grupės vyriausioji specialistė Vilma Melienė ir šios institucijos Nesąžiningos komercinės veiklos tyrimo grupės vadovė Ditė Anilionienė su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs posėdyje pateiktus paaiškinimus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

konstatuoja:

IV

Šioje administracinėje byloje, inter alia (lot. be kita ko), nustatyta:

1. Taryba pareiškėjai pateikė 2017 m. spalio 30 d. raštą Nr. (11.2-36) 6V-2578 „Dėl Lietuvos Respublikos mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnyje numatytų nuostatų aiškinimo (Tarybos bylos 1 t., b. l. 1–3). Šiame rašte Taryba apžvelgė naujausią LVAT praktiką dėl MPĮNVDĮ taikymo ir pasiūlė pareiškėjai įvertinti su tiekėjais sudarytų didmeninio pirkimo-pardavimo sutarčių nuostatas ir užtikrinti, kad jos atitiktų MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 ir 10 punktų reikalavimus.

2. Taryba 2018 m. gruodžio 10 d. priėmė raštą Nr. (11.2-36) 6V-2984 „Dėl informacijos pateikimo“ (Tarybos bylos 1 t., b. l. 6–7). Rašte atsakovė, be kita ko, nurodė pateikti standartinės prekių pirkimo-pardavimo (tiekimo sutarties), sudaromos su maisto prekių ir gėrimų tiekėjais pavyzdį, taip pat kelių sutarčių, sudarytų su skirtingų kategorijų prekių tiekėjais, kopijas. Atsakovė 2018 m. gruodžio 14 d. raštu Nr. (11.2-36) 6V-3023 „Dėl jūsų prašymo“ pratęsė terminą dokumentams pateikti iki 2019 m. sausio 4 d (Tarybos bylos 1 t., b. l. 9).

3. Pareiškėja 2019 m. sausio 4 d. raštu Nr. SR-15346 „Dėl informacijos pateikimo“ (Tarybos bylos 1 t., b. l. 10) pateikė atsakovei: 1) Lietuvos tiekėjų, tiekusių pareiškėjai pieno (jo gaminių), mėsos (jos gaminių) bei šaldyto maisto produktus 2018 m. ir kurių bendrosios pajamos 2017 m. buvo mažesnės nei 40 mln. Eur, sąrašą (sudarytą pagal 2018 m. gruodžio 11 d. pareiškėjos elektroninėje sistemoje buvusius duomenis); 2) Rinkodaros ir kitų panašaus pobūdžio sutarčių, sudarytų su sąraše nurodytais tiekėjais 2018 metais (iki 2018 m. gruodžio 10 d.), kopijas.

4. Taryba 2019 m. sausio 14 d. raštu Nr. (11.2-36) 6V-69 „Dėl informacijos pateikimo“ nurodė pareiškėjai pateikti papildomų duomenų (Tarybos bylos 1 t., b. l. 12–13). Pareiškėja 2019 m. sausio 18 d. raštu Nr. SR-19-15529 (Tarybos bylos 1 t., b. l. 14) pateikė su tiekėjais sudarytas 26 rinkodaros (ar panašaus pobūdžio) sutarčių kopijas. 2019 m. sausio 21 d. Bendrovė Tarybai pateikė papildomus dokumentus (sutartis) (Tarybos bylos 1 t., b. l. 15).

5. Taryba 2019 m. kovo 26 d. nutarime Nr. 1S-33 (2019) „Dėl „Maxima LT“, UAB, veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnio reikalavimams tyrimo pradėjimo“ nusprendė pradėti tyrimą dėl pareiškėjos veiksmų atitikties MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimams (Tarybos bylos 1 t., b. l. 20–21). Apie nutarimą pradėti tyrimą pareiškėjai pranešta 2019 m. kovo 26 d. raštu Nr. (11.1-36) 6V-765 „Dėl tyrimo pradėjimo“) (Tarybos bylos 1 t., b. l. 22). Taryba 2019 m. balandžio 1 d. raštu Nr. (11.1-36) 6V-813 „Dėl informacijos pateikimo“ nurodė pareiškėjai pateikti paaiškinimus (informaciją, reikalingą pažeidimo tyrimui atlikti) (Tarybos bylos 1 t., b. l. 26–32).

6. Pareiškėja atsakė 2019 m. balandžio 19 d. raštu Nr. SR-19- „Dėl informacijos pateikimo“ (Taryboje gautas 2019 m. balandžio 23 d., suteiktas Nr. GD-1605) (Tarybos bylos 1 tomas, b. l. 33–34). Pareiškėja, be kita ko, paaiškino, jog ji ir tiekėjas, sudarydami rinkodaros sutartį, susitaria (ne vienašališkai nustatoma Bendrovės) dėl konkretaus prekių pardavimo skatinimui skiriamo metinio biudžeto bei būdų, kaip tas biudžetas gali būti panaudotas. Nors konkrečiose sutartyse yra numatyta Bendrovės teisė reikalauti iš tiekėjo sumokėti ir (ar) padengti skirtumą tarp sutartyje numatyto įsipareigojimo ir faktiškai panaudotų lėšų, tačiau rašto surašymo dienos Bendrovė nebuvo pasinaudojusi šia sutartyse numatyta teise. Rašte taip pat pabrėžiama, jog Bendrovė Tarybai 2019 m. sausio 4 d. raštu pateikė konkrečius reklamos paslaugų susitarimus, sudarytus su konkrečiais tiekėjais. Šie susitarimai rodo šalių valios išreiškimą (susitarimą) dėl konkrečių rinkodaros skatinimo veiksmų ir jie negali būti vertinami atsietai nuo rinkodaros sutarčių. Taip pat raštu pateikė tiekėjų sąrašus, su kuriais sudarė rinkodaros sutartis ir kuriems taikoma MPĮNVDĮ apsauga.

Taryba 2019 m. gegužės 13 d. raštu Nr. (11.1)-36 6V-1118 „Dėl informacijos pateikimo“ (Tarybos bylos 1 t., b. l. 74–95) nurodė pateikti papildomus dokumentus (sutarčių išrašus). Prašomus sutarčių pareiškėja pateikė 2019 m. gegužės 22 d. raštu Nr. SR-19-16917 „Dėl informacijos pateikimo“ (Tarybos bylos 1 t., b. l. 100–102).

7. Taryba 2019 m. gegužės 28 d. raštais Nr. (11.1-36) 6V-1236, (11.1-36) 6V-1237, (11.1-36) 6V-1238, (11.1-36) 6V-1240, (11.1-36) 6V-1241, (11.1-36) 6V-1242, (11.1-36) 6V-1243, (11.1-36) 6V-1244, (11.1-36) 6V-1245, (11.1-36) 6V-1246, (11.1-36) 6V-1247, (11.1-36) 6V-1248, „Dėl informacijos pateikimo“ (Tarybos bylos 5 t., b. l. 1–3, 5–7, 9–11, 13–15, 17–19, 21–23, 25–27, 29–31, 33–35, 37–39, 41–43, 45–47, 49–51) nurodė su pareiškėja susijusioms bendrovės pateikti reikalingą informaciją. Į šiuos paklausimus bendrovės atsakovė raštais (Tarybos bylos 5 t., b. l. 53–71).

8. Taryba 2019 m. birželio 18 d. nutarime Nr. 1S-80 (2019) „Dėl „Maxima LT“, UAB, veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnio reikalavimams tyrimo termino pratęsimo“ (Tarybos bylos 5 t., b. l. 72) nutarė pratęsti pareiškėjos tyrimo dėl atitikties MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimams 3 mėnesiams, terminą pradedant skaičiuoti nuo 2019 m. birželio 26 d. Apie šį nutarimą pareiškėjai pranešta 2019 m. birželio 19 d. raštu Nr. (11.1-36) 6V-1368 „Dėl priimto nutarimo“. Taryba taip pat 2019 m. birželio 28 d. raštais Nr. (11.1-36) 6V-1430, (11.1-36) 6V-1431, (11.1-36) 6V-1432, (11.1-36) 6V-1433, (11.1-36) 6V-1436, (11.1-36) 6V-1437, (11.1-36) 6V-1438 „Dėl informacijos pateikimo“ su pareiškėja susijusioms bendrovėms pateikti papildomą informaciją dėl Sutarčių. (Tarybos bylos 5 t., b. l. 75–96). Minėtos bendrovės Tarnybai pateikė raštus (Tarybos bylos 5 t., b. l. 97–103).

9. 2019 m. rugpjūčio 20 d. Tarybos Nesąžiningos komercinės veiklos grupė priėmė Tyrimo išvadas (pranešimas „Apie įtariamą pažeidimą tyrime dėl „Maxima LT“, UAB, veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnio reikalavimams“) (Tarybos bylos 5 t., b. l. 104–119). Šiame pranešime nurodyta, jog atlikus tyrimą nustatyta, kad pareiškėjos su tiekėjais sudarytų Sutarčių nuostatos, susijusios su rinkodaros lėšomis, rinkodaros lėšų skyrimo tvarka, atsakomybe, pažeidė MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintą draudimą reikalauti tiesiogiai ar netiesiogiai apmokėti dalį mažmeninės prekybos įmonės arba kartu su šia įmone vykdomo pardavimo skatinimo išlaidų ar kitokiu būdu už jas atlyginti, išskyrus atvejus, kai yra mažmeninės prekybos įmonės ir tiekėjo rašytinis susitarimas dėl apmokamų išlaidų dydžio ir numatomų taikyti pardavimo skatinimo veiksmų. Tyrimo išvadose siūloma pripažinti, kad pareiškėja pažeidė MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimus, skirti baudą ir įpareigoti pareiškėją nutraukti draudžiamus nesąžiningus veiksmus, jei šie veiksmai dar yra atliekami ir pašalinti pažeidimo pasekmes, įskaitant Sutarčių pakeitimą.

Taryba 2019 m. rugpjūčio 21 d. raštu Nr. (11.1-36) 6V-1683 „Dėl tyrimo išvadų ir nuomonės dėl jų pateikimo“ pareiškėjai nurodė, jog Taryba 2019 m. rugpjūčio 20 d. posėdyje apsvarstė Tyrimo išvadas ir joms pritarė. Nurodytu raštu Taryba informavo, jog posėdis vyks 2019 m. rugsėjo 23 d. ir jeigu pareiškėja mano, jog žodinis procesas bus efektyvesnis, atsakovė nurodė dėl to pateikti motyvuotą prašymą. Be to, paaiškino, jog iki 2019 m. rugsėjo 12 d. pareiškėja turi teisę pateikti papildomus paaiškinimus dėl Tyrimo išvadų (Tarybos bylos 5 t., b. l. 120–121).

10. Pareiškėja 2019 m. rugsėjo 10 d. raštu (Tarnyboje gautas 2019 m. rugsėjo 10 d., suteiktas Nr. 6D-2968 (Tarybos bylos 5 t., b. l. 148–149), be kita ko, nurodė, jog pageidauja žodinio bylos nagrinėjimo. Taip pat rašte nurodyta, jog Tyrimo išvadose MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintas pažeidimas priskiriamas formaliajai sudėčiai ir laikomasi nuomonės, kad MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 1–10 punktuose įtvirtintas draudžiamosios veikos visos be išimties yra tos pačios teisinės prigimties ir savo turiniu yra vienodos, o Tarybos 2012 m. birželio 6 d. nutarimas, kaip ir LVAT 2013 m. spalio 13 d. nutartis, šiame konkrečiame tyrime taikomi visa apimtimi. Su tokia pozicija pareiškėja nesutiko ir nurodė, jog Tyrimo išvadose nėra tinkamai įvertinti pareiškėjos teikti paaiškinimai ir kad minėtas Tarybos 2012 m. birželio 6 d. nutarimas negali būti taikomas besąlygiškai ir automatiškai pareiškėjos atžvilgiu. Taryba 2019 m. rugsėjo 12 d. raštu Nr. (11.1-36) 6V-1801 „Dėl jūsų prašymo“ nurodytą pareiškėjos prašymą tenkino (Tarybos bylos 5 t., b. l. 150).

11. 2019 m. rugsėjo 17 d. priimtas nutarimas „Dėl „Maxima LT“, UAB, veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnio reikalavimams tyrimo termino pratęsimo“. Šiuo nutarimu Taryba pratęsė tyrimo terminą 3 mėnesiams, terminą pradedant skaičiuoti nuo 2019 m. rugsėjo 26 d. (Tarybos bylos 5 t., b. l. 154–155).

12. 2019 m. spalio 22 d. priimtas nagrinėjamoje byloje skundžiamas Nutarimas (Tarnybos bylos 5 tomas, b. l. 161–177), kuriuo nutarta: 1) pripažinti, kad pareiškėjos veiksmai, kai Bendrovė Sutarčių su maisto prekių ir gėrimų tiekėjais nuostatose numatė tam tikro dydžio rinkodaros lėšas prekių pardavimo skatinimui, tačiau konkrečiai nenurodė ar nedetalizavo pardavimo skatinimų veiksmų, taip pat už nuostatų pažeidimus numatė tiekėjams atsakomybę bei nustatė Bedrovės teisę organizuoti prekių pardavimo skatinimą bei daryti rinkodaros išlaidas tiekėjo sąskaita, jeigu tiekėjus be pateisinamų priežasčių nevykdo prekių pardavimo skatinimo prekybos vietose arba jį vykdo netinkamai, pažeidė MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimus; 2) įpareigoti pareiškėją nutraukti rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytus draudžiamus nesąžiningus veiksmus, jei šie veiksmai dar yra atliekami; 3) už 1 punkte nurodytus pažeidimus pareiškėjai skirti 51 600 Eur piniginę baudą; 4) įpareigoti pareiškėją per 5 darbo dienas nuo Nutarime nurodytų įpareigojimų įvykdomo bei baudos sumokėjimo pranešti apie tai Tarybai ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus.

Dėl pareiškėjos atitikties didelę rinkos galią turinčios mažmeninės prekybos įmonės kriterijams

12.1. Iš visų pareiškėjos Lietuvoje valdomų parduotuvių, daugiau kaip 20 prekybos plotas viršija 400 m2. Taip pat pareiškėjos bendrosios pajamos paskutiniais finansiniais metais sudarė daugiau kaip 116 mln. Eur, todėl pareiškėja atitinka MPĮNVDĮ 2 straipsnio 1 dalies reikalavimus, tad laikytina didelę rinkos galią turinčia mažmeninės prekybos įmone.

Dėl tiekėjų, kurių atžvilgiu draudžiama atlikti MPĮNVDĮ 3 straipsnyje nurodytus veiksmus

12.2. Tyrimo metu nustatyta, kad pareiškėja sudarė Sutartis su tiekėjais dėl įvairių maisto prekių ir gėrimų pardavimo skatinimo pareiškėjos mažmeninės prekybos parduotuvėse (pavyzdžiui, mėsos gaminių, šaldytos kulinarijos, žuvies, pieno, duonos, konditerijos produktų, gaiviųjų gėrimų). Be to, tiekėjų, su kuriais sudarytos atitinkamos sutartys, bendrosios pajamos paskutiniais finansiniais metais yra ne didesnės kaip 40 milijonų eurų. Nutarime nurodyta, jog pareiškėjai maisto prekes ir gėrimus tiekia Lietuvos tiekėjai. Bendrovė atkreipė dėmesį, kad į šį sąrašą gali patekti ir tiekėjai, kurių 2018 m. bendrosios pajamos viršija MPĮNVDĮ numatytą ribą, tačiau su šiais tiekėjais Bendrovė nėra sudariusi rinkodaros sutarčių. Nutarime konstatuota, kad Tyrimo metu nagrinėtos įtvirtintos Sutartyse nuostatos ir veiksmai buvo atlikti maisto prekių ir gėrimų tiekėjų, kaip jie suprantami MPĮNVDĮ prasme, atžvilgiu.

Dėl pareiškėjos Sutarčių nuostatų vertinimo

12.3. MPĮNVDĮ 3 straipsnio nuostatų pažeidimui konstatuoti nėra būtina nustatyti, kiek faktiškai nagrinėjamos sutarties nuostatos buvo taikomos praktikoje, taip pat nebūtina nustatyti dėl šių veiksmų kilusių neigiamų pasekmių tiekėjams. Atitinkamai, nustatant pažeidimo faktą nėra būtina nustatyta, kokia apimtimi tiekėjai ar didelę galią turinti mažmeninės prekybos įmonė laikėsi sutartyje nurodytų nuostatų.

Todėl vertinimui, ar pareiškėja padarė MPĮNVDĮ pažeidimą, neturi reikšmės jos argumentai bei kai kurių tiekėjų patvirtinimai, kad Sutarčių nuostatos, pagal kurias tiekėjui pažeidus reikalavimą skirti rinkodaros lėšų prekių pardavimo skatinimui, jis turi sumokėti baudą ar kompensaciją Bendrovei, ar kuriose numatyta Bendrovės teisė organizuoti prekių pardavimo skatinimą bei daryti rinkodaros išlaidas tiekėjo sąskaita, praktikoje nebuvo įgyvendinamos. Taip pat neturi reikšmės ir pareiškėjos argumentas, kad pardavimo skatinimo veiksmams numatytos rinkodaros lėšos bei jų panaudojimo būdai nustatomi ne vienašališkai Bendrovės, o susitarimo su tiekėju pagrindu. Be to, vertinant, ar veiksmai atitinka pažeidimo sudėtį, neturi reikšmės, dėl kokių priežasčių Bendrovė atliko veiksmus. Nutarime nurodyta, jog pozicijos, kad MPĮNVDĮ pažeidimo sudėtis yra formali, Taryba laikėsi ir anksčiau, tokią Tarybos poziciją patvirtino ir LVAT.

Dėl Sutarčių nuostatų vertinimo MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto atžvilgiu

12.4. Pagal MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punktą, draudžiama didelę rinkos galią turinčiai mažmeninės prekybos įmonei nustatyti reikalavimą tiekėjui tiesiogiai ar netiesiogiai apmokėti dalį mažmeninės prekybos įmonės arba kartu su šia įmone vykdomo pardavimo skatinimo išlaidų būdu už jas atlyginti, išskyrus atvejus, kai yra mažmeninės prekybos įmonės ir tiekėjo rašytinis susitarimas dėl apmokamų išlaidų dydžio ir numatomų taikyti pardavimo skatinimo veiksmų. Išlyga draudimui dėl pardavimo skatinimo išlaidų apmokėjimo taikoma tik esant visoms šioms sąlygoms: 1) yra rašytinis tiekėjo ir mažmeninės prekybos įmonės susitarimas; 2) susitariama dėl apmokamų išlaidų dydžio; 3) susitariama dėl numatomų taikyti pardavimo skatinimo veiksmų. Pareiga įrodyti, jog aptariamoje nuostatoje nurodytas susitarimas yra sudaromas ir atitinka nustatytus reikalavimus, tenka tokį susitarimą sudariusiai mažmeninės prekybos įmonei.

Tyrimo metu nagrinėtos pareiškėjos Sutarčių nuostatos dėl: 1) Sutartyje iš anksto metams arba tiekimo sutarties galiojimo laikotarpiu numatytų tam tikro dydžio rinkodaros lėšų prekių pardavimo skatinimui; 2) Sutartyje įtvirtintos Bendrovės teisės organizuoti prekių pardavimo skatinimą bei daryti rinkodaras išlaidas tiekėjo sąskaita, jei tiekėjas be pateisinamų priežasčių nevykdo prekių pardavimo skatinimo prekybos vietose arba jį vykdo netinkamai; 3) Sutarties nuostatų, kuriomis numatytas tiekėjo įsipareigojimas mokėti Bendrovei baudą ar kompensaciją, pažeidus reikalavimą dėl rinkodaros lėšų.

Dėl Sutarčių nuostatų, susijusių su rinkodaros lėšomis

12.5. Pareiškėjos Sutartyse su maisto prekių ir gėrimų tiekėjais numatytas reikalavimas tiekėjams metams arba tiekimo sutarties galiojimo laikotarpiu skirti tam tikro dydžio lėšas prekių pardavimo skatinimui. Nutarime nurodyta, jog įvertinus minėtas Sutarčių nuostatas, teigti, kad jos atitinka MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytas išlygos sąlygas, nėra pagrindo. Taryba paaiškino, jog ji viename iš savo nutarimų yra pripažinusi pažeidimą, kai uždarosios akcinės bendrovės „RIMI LIETUVA“ (toliau – ir UAB „Rimi Lietuva“) didmeninio pirkimo-pardavimo sutartyse su tiekėjais buvo numatytos nuostatos dėl tiekėjų iš anksto metams skiriamo pardavimo skatinimo biudžeto, jo preliminaraus ir negalutinio paskirstymo skatinimo veiksmams bei įpareigojimo skirtą biudžetą bet kuriuo atveju sumokėti ne vėliau kaip iki metų pabaigos. Tarybos pozicija patvirtino ir LVAT, kuris nurodė, kad išimtys iš MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtinto bendro draudimo, pagal kurią mažmeninės prekybos įmonei leidžiama raštu susitarti su tiekėju dėl apmokamų išlaidų dydžio ir numatomų taikyti pardavimo skatinimo veiksmų, turėtų būti aiškinamos griežtai.

12.5.1. Kaip nurodė LVAT, MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte yra įtvirtintas ne abstraktaus susitarimo reikalavimas, tačiau reikalavimas susitarti dėl konkrečių aspektų – apmokamų išlaidų dydžio ir numatomų taikyti pardavimo skatinimo veiksmų. LVAT vertinimu, rašytiniame susitarime turi būti aiškiai numatyti abu elementai (tą parodo MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto normoje vartojamas jungtukas „ir“) – numatomi taikyti pardavimo skatinimo veiksmai ir apmokamų išlaidų dydis.

12.5.2. Nutarime nurodyta, jog šiuo atveju sprendžiant, ar minėtos nuostatos pažeidžia MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimus, būtina įvertinti, ar jos atitinka išlygos sąlygas, t. y. ar Sutarčių nuostatose yra aptartas apmokamų išlaidų dydis ir numatomi taikyti pardavimo skatinimo veiksmai.

12.5.3. Sutartyse yra atskiri prekių pardavimo skatinimo (rinkodaros) veiksmai, tačiau išlaidos už juos nėra detalizuojamos. Vis dėlto, siekiant tenkinti minėtą išlygą, taip turėtų būti. Todėl šiuo atveju aplinkybė, kad, kaip nurodo Bendrovė, dėl konkrečių rinkodaros skatinimo veiksmų su tiekėjais ji sudaro konkrečius reklamos paslaugų susitarimus, nėra svarbi, nes būtent Sutartyse nedetalizavus veiksmų ir išlaidų už juos, tiekėjai įsipareigoja skirti tam tikro dydžio lėšas pardavimo skatinimo veiksmams, kurių pobūdis ar apimtis nėra numatoma ir konkrečiai sutarta.

12.5.4. Nutarime taip pat nurodyta, jog yra pagrindo konstatuoti, kad išimties sąlygų netenkina ir tų Sutarčių nuostatos, kuriose be maisto prekių ir gėrimų tiekėjų įsipareigojimo skirti lėšas prekių pardavimo skatinimui, numatytas ir tiekėjo papildomas įsipareigojimas vykdyti rinkodaros sutartyje nurodytas akcijas, numatant akcijų skaičių ir nuolaidų dydį. Ši išvada daroma dėl toliau dėstomų aplinkybių.

12.5.5. Iš Sutarčių nuostatų, kuriose nurodoma, kad tiekėjas papildomai įsipareigoja vykdyti akcijas, galima suprasti, kad tiekėjas be kitų pardavimo skatinimo veiksmų, taip pat privalės papildomai vykdyti ir Sutartyje įvardintas akcijas, skirti tam lėšas. Tokiu būdu Sutartyje aptariamas išlaidų dydis, t. y. nurodoma, kiek tiekėjas skirs lėšų pardavimų skatinimui, tačiau nėra išsamiai aptariami visi pardavimų skatinimo veiksmai. Taryba paaiškino, kad Sutartyse nurodoma tik dalis pardavimo skatinimo veiksmų (papildomai įpareigojamos vykdyti akcijos). Tai patvirtino ir keli iš apklaustų tiekėjų. Dėl šių priežasčių Taryba konstatavo, kad toks susitarimas neatitinka MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytų išlygos sąlygų.

Dėl Sutarčių nuostatų, susijusių su atsakomybe

12.6. Sutartyse su maisto prekių ir gėrimų tiekėjais nustatyta, kad pažeidus įsipareigojimus dėl rinkodaros lėšų, tiekėjai turės sumokėti baudą, kurios dydį sudaro rinkodaros išlaidų sumos ir faktiškai tiekėjo skirtos rinkodaros lėšų sumos skirtumas, arba sumokėti kompensaciją, lygią biudžeto kainos akcijoms ir pareiškėjos suteiktų nuolaidų kainos akcijoms skirtumui ar rinkodaros biudžeto ir rinkodaros veiksmams faktiškai skirtų (išleistų) pardavimų skatinimo išlaidų sumos skirtumui. Iš šių nuostatų turinio galima suprasti, kad jos įpareigoja tiekėją bet kuriuo atveju sumokėti rinkodaros lėšas siekiant tiekėjui išvengti atsakomybės, t. y. mokėti baudą ar kompensaciją Bendrovei. LVAT vertinimu, sutarties sudarymo mechanizmas, kai tiekėjas įsipareigoja skirti konkrečią pardavimo skatinimo biudžeto sumą ir ją bet kuriuo atveju sumokėti iki metų pabaigos, tačiau mažmeninės prekybos įmonė neįsipareigoja taikyti konkrečių pardavimo skatinimo veiksmų, neatitinka MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintų reikalavimų, nes tokiu būdu mažmeninės prekybos įmonės veiklos rizika perkeliama tiekėjams, varžomos tiekėjų galimybės laisvai veikti rinkoje.

Nagrinėjamu atveju Sutartyse iš anksto nustačius tam tikro dydžio rinkodaros lėšas pardavimo skatinimui ir numačius įpareigojimą tas lėšas bet kuriuo atveju sumokėti, tačiau nenurodžius numatomų taikyti pardavimo skatinimo veiksmų, teikėjai, siekdami išvengti atsakomybės, t. y. mokėti baudą ar kompensaciją mažmeninės prekybos įmonei ir išnaudoti biudžetą, skatinami dalyvauti pardavimo skatinimo veiksmuose. Tokiu būdu tiekėjo dalyvavimas pardavimo skatinimo veiksmuose nebūtinai gali atitikti jo paties interesus, nes, jei nebūtų numatyta atsakomybė, tiekėjas kitaip galėtų planuoti prekių pardavimo skatinimo veiksmus ir biudžeto panaudojimo galimybes. Tad vien apmokamų išlaidų dydžio nustatymas bei įpareigojimas jas bet kuriuo atveju sumokėti, nenumatant pardavimo skatinimo veiksmų, neatitinka MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto.

Dėl Sutarčių nuostatų, susijusių su rinkodaros lėšų skyrimo tvarka

12.7. Sutartyse su maisto prekių ir gėrimų tiekėjais, išskyrus 2018 m. sutartį, numatyta Bendrovės teisė organizuoti prekių pardavimo skatinimą bei daryti rinkodaros išlaidas tiekėjo sąskaita, jeigu tiekėjas be pateisinamų priežasčių nevykdo prekių pardavimo skatinimo prekybos vietose arba jį vykdo netinkamai. Kaip nurodė LVAT, sutarties nuostatos, pagal kurias mažmeninės prekybos įmonei paliekama teisė pasirinkti tai, dėl ko pagal MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punktą, siekiant pasinaudoti išimtimi, privalo būti susitarta (apmokamų išlaidų dydis ir numatomi taikyti pardavimo skatinimo veiksmai), neatitinka MPĮNVDĮ minėta nuostata įtvirtintos išimties sąlygų, nes iš esmės panaikina didelę rinkos galią turinčių mažmeninės prekybos įmonių rinkos galios panaudojimo ribojimą.

Šiuo atveju sprendžiant, ar minėtos nuostatos pažeidžia MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimus, būtina įvertinti, ar jos atitinka išlygos sąlygas. Minėta Sutarties nuostata suteikia teisę pareiškėjai priimti sprendimą savo nuožiūra, t. y. vienašališkai ir su tiekėju nesitarti tiek dėl apmokamo išlaidų dydžio, tiek dėl pardavimo skatinimo veiksmų. Tokiu atveju, kai nėra numatytas konkretus išlaidų dydis ir konkretūs pardavimo skatinimo veiksmai (teisė nustatyti išlaidų dydį ir pasirinkti konkrečius pardavimo skatinimo veiksmus paliekama mažmeninės prekybos įmonei), toks susitarimas neatitinka aptariamos išimties.

Be to, Sutartyse buvo nurodyta, kad jei atitinkamų pardavimo skatinimo veiksmų neinicijuoja Bendrovė, tai neatleidžia tiekėjo nuo pareigos tokius veiksmus vykdyti tiekėjo iniciatyva, o taip pat nuo Sutartyje numatytos atsakomybės. Nutarime pabrėžiama, jog tiekėjas įpareigojamas (numatant atsakomybę) savo iniciatyva atlikti pardavimo skatinimo veiksmus, dėl kurių nėra susitariama ir kurie nėra aiškiai apibrėžiami Sutartyje. Todėl nesant konkretaus susitarimo dėl išlaidų apmokėjimo ir numatomų pardavimo skatinimo veiksmų, minėta Sutarties nuostata neatitinka MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto sąlygų.

Dėl pareiškėjos teisėtų lūkesčių

12.8. Taryba 2017 m. spalio 30 d. visoms mažmeninės prekybos įmonėms, įskaitant ir pareiškėją, išsiuntė raštą, kuriame atkreipė dėmesį į naujausią Tarybos ir LVAT praktiką ir pasiūlė įvertinti su tiekėjais sudarytų didmeninio pirkimo-pardavimo sutarčių nuostatus bei užtikrinti, kad jos atitiktų ir MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimus. Rašte buvo nurodyta, jog įmonės pačios turi įvertinti, ar jų su tiekėjais sudaromų sutarčių nuostatos atitinka išimties, numatytos minėtoje normoje, sąlygas.

Todėl Nutarime konstatuota, jog pareiškėjai neatsirado teisėtų lūkesčių dėl nuostatų atitikties MPĮNVDVĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimams, Bendrovei buvo žinoma minėtos normos išlygos praktika.

Dėl pareiškėjai taikytinos atsakomybės

12.9. Skiriant baudą, atsižvelgiama į pažeidimo pobūdį – pareiškėja atliko draudžiamus veiksmus, nurodytus MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte. Jos veiksmai pasireiškė tuo, kad Sutartyse įtvirtino reikalavimus tiekėjams iš anksto metams arba tiekimo sutarties galiojimo laikotarpiu skirti tam tikro dydžio rinkodaros lėšas iš prekių pardavimo skatinimui, o pažeidus reikalavimą dėl rinkodaros lėšų mokėti pareiškėjai baudą ar kompensaciją, taip pat kuriose įtvirtinta Bendrovės teisė organizuoti prekių pardavimo skatinimą bei daryti rinkodaros išlaidas tiekėjo sąskaita, jei tiekėjas be pateisinamų priežasčių nevykdo prekių pardavimo skatinimo prekybos vietose arba jį vykdo netinkamai.

Sutartyse nebuvo detalizuoti konkretūs veiksmai, už kuriuos tiekėjai privalo mokėti minėtą mokestį. Tiekėjai buvo įpareigoti skirti tam tikro dydžio rinkodaros lėšas pardavimo skatinimo veiksmams, kurių pobūdis ar apimtis nebuvo numatoma ir konkrečiai sutarta. Tokiomis sąlygomis pareiškėja neužtikrino sąlygų tiekėjams sudaryti jų valią ir interesus atitinkantį susitarimą dėl pardavimo skatinimo veiksmų bei biudžeto, atsižvelgiant į tiekėjo pardavimų skatinimo strategijos ir rinkodaros pasikeitimus bei MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimus. Nutarime taip pat nurodyta, jog dėl to, kad nepriklausomai nuo pardavimo skatinimo veiksmų įvykdymo, tiekėjai privalėjo sumokėti visas iš anksto numatytas pardavimo skatinimui numatytas sumas, pareiškėja tiekėjams sukėlė papildomą finansinę naštą ir nepagrįstas išlaidas.

Be to, pareiškėjos teisė organizuoti prekių pardavimo skatinimą bei daryti rinkodaros išlaidas tiekėjo sąskaita, jei tiekėjas be pateisinamų priežasčių nevykdo prekių pardavimo skatinimo prekybos vietose arba jį vykdo netinkamai, didina tiekėjų veiklos neapibrėžtumą, nes tiekėjų prekių pardavimo skatinimo veiksmai gali būti vykdomi ne jiems, tačiau mažmeninės prekybos įmonei, naudingu būdu.

12.10. Nustatant Bendrovei skirtinos baudos dydį būtina atsižvelgti į pažeidimo trukmę ir mastą. Nustatant pažeidimo trukmę svarbu: 1) Sutartys tarp pareiškėjos ir tiekėjų buvo sudarytos įvairiais laikotarpiais nuo 2009 m. iki 2018 m. Iki Tyrimo išvadų patvirtinimo dienos (iki pranešimo patvirtinimo) Bendrovė nepateikė pagrįstų duomenų, kad visos nagrinėtos Sutartys 2019 m. buvo pakeistos, nutrauktos, išskyrus atvejį, kai sutarties galiojimas nutrūko 2018 m. gegužės 1 d. Taip pat iki Tyrimo išvadų patvirtinimo dienos Taryba nustatė vieną atvejį, kai dėl tiekėjo pajamų, viršijančių 40 milijonų eurų, pažeidimo pabaiga šio tiekėjo atžvilgiu sietina su 2017 m. gruodžio 31 d. Vis dėlto, šie atvejai neturi įtakos bendrai MPĮNVDĮ pažeidimo trukmei, kadangi pažeidimo laikotarpiu buvo galiojančių Sutarčių, kuriose buvo nuostatos, pažeidžiančios MPĮNVDĮ reikalavimus; 2) pažeidimo pradžios nustatymui šiuo atveju įtakos turi ir tai, kad Taryba 2017 m. spalio 30 d. Bendrovei išsiuntė minėtą raštą.

Tad pažeidimo pradžia buvo laikoma 2017 m. spalio 30 d. kai Bendrovė, įvertinusi Tarybos 2017 m. spalio 30 d. rašte pateiktus LVAT paaiškinimus, turėjo žinoti apie naujausią Tarybos bei LVAT praktiką ir suprasti, kad Sutarčių nuostatos galėjo pažeisti MPĮNVDĮ reikalavimus. Pažeidimo pabaiga siejama su tyrimo išvadų patvirtinimo diena – 2019 m. rugpjūčio 20 d., kadangi duomenų apie tai, kad visos nagrinėtos Sutartys kaip nors buvo pakeistos ar nutrauktos iki 2019 m. rugpjūčio 20 d., Bendrovė nebuvo pateikusi.

12.11. Nutarime taip pat nurodyta, jog Taryba tik po Tyrimo išvadų patvirtinimo dienos, prieš pat žodinį bylos posėdį (2019 m. rugsėjo 23 d.) gavo duomenų, kad Bendrovė iš [KOMERCINĖ PASLAPTIS] Sutarčių, pasirašytų su tiekėjais [KOMERCINĖ PASLAPTIS] Sutartis nutraukė ar pakeitė taip, kad jų nuostatos nepažeistų MPĮNVDĮ reikalavimų. Taip pat tik po žodinio bylos nagrinėjimo pareiškėja pateikė papildomus duomenis apie dar [KOMERCINĖ PASLAPTIS] Sutarčių nutraukimą ir (ar) pakeitimą. Vis dėlto, naujos aplinkybės dėl [KOMERCINĖ PASLAPTIS] sutarčių nutraukimo nekeičia pažeidimo trukmės vertinimo.

12.12. Įvertinus pradžios ir pabaigos laikotarpius, įvertinus tai, kad visą pažeidimo laikotarpį buvo galiojančių Sutarčių su nuostatomis, pažeidžiančiomis MPĮNVDĮ reikalavimus, Nutarime teigiama, kad pažeidimas truko bent 1 metus 9 mėnesius, o tai – vidutinis laikotarpis. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėtos Sutarčių nuostatos buvo panašaus turinio ir atspindėjo tą patį Bendrovės siekį, visos jos kvalifikuotos kaip vienas MPĮNVDĮ pažeidimas.

Vertinant pažeidimo mastą atsižvelgta į tai, kad pareiškėja maisto prekes ir gėrimus teikia [KOMERCINĖ PASLAPTIS] Lietuvos tiekėjai. Vis dėlto, Sutartys su nuostatomis, kurios pažeidžia MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimus, sudarytos su [KOMERCINĖ PASLAPTIS] maisto prekių ir gėrimų tiekėjais, kurių tiekiamų maisto prekių ir gėrimų asortimentą sudarė [KOMERCINĖ PASLAPTIS] prekės. Todėl Nutarime konstatuota, kad pažeidimo mastas yra mažas. Taryba taip pat nurodė, jog naujos aplinkybės dėl [KOMERCINĖ PASLAPTIS] sutarčių nutraukimo nekeičia pažeidimo masto vertinimo. Sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių Taryba nenustatė.

V

1. Byloje ginčas kilo dėl Tarybos Nutarimo, kuriuo pripažinta, pareiškėja pažeidė MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimus ir skirta 51 600 Eur bauda, teisėtumo ir pagrįstumo (žr. šio teismo sprendimo IV skyriaus 12 punktą). Šioje byloje ginčo dėl to, jog MPĮNVDĮ nuostatos gali būti taikomos pareiškėjai nėra, nes iš visų pareiškėjos Lietuvoje valdomų parduotuvių, daugiau kaip 20 prekybos plotas viršija 400 m2, taip pat pareiškėjos bendrosios pajamos paskutiniais finansiniais metais sudarė daugiau kaip 116 mln. Eur; kitaip tariant, pareiškėja atitinka MPĮNVDĮ 2 straipsnio 1 dalies reikalavimus, tad laikytina didelę rinkos galią turinčia mažmeninės prekybos įmone. Pareiškėja, be kita ko, neigia padariusi MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatytą pažeidimą.

2. MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatos aiškinimas pateiktas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1537-858/2017 (paskelbta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinių teismų praktika“, 2017, Nr. 34). MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta: „Mažmeninės prekybos įmonėms draudžiama atlikti ūkinės veiklos sąžiningai praktikai prieštaraujančius veiksmus, kuriais mažmeninės prekybos įmonių veiklos rizika perkeliama tiekėjams ar jiems primetami papildomi įsipareigojimai arba kurie varžo tiekėjų galimybes laisvai veikti rinkoje ir kurie išreiškiami kaip reikalavimai tiekėjui tiesiogiai ar netiesiogiai apmokėti dalį mažmeninės prekybos įmonės arba kartu su šia įmone vykdomo pardavimo skatinimo išlaidų ar kitokiu būdu už jas atlyginti, išskyrus atvejus, kai yra mažmeninės prekybos įmonės ir tiekėjo rašytinis susitarimas dėl apmokamų išlaidų dydžio ir numatomų taikyti pardavimo skatinimo veiksmų.“ Šioje normoje yra įtvirtintas bendras draudimas mažmeninės prekybos įmonei reikalauti, kad tiekėjas tiesiogiai ar netiesiogiai apmokėtų dalį mažmeninės prekybos įmonės arba kartu su šia įmone vykdomo pardavimo skatinimo išlaidų ar kitokiu būdu už jas atlyginti, bei nustatyta šio draudimo išimtis, pagal kurią mažmeninės prekybos įmonei leidžiama raštu susitarti su tiekėju dėl apmokamų išlaidų dydžio ir numatomų taikyti pardavimo skatinimo veiksmų. Atsižvelgiant į tai, kad šioje normoje yra nustatyta išimtis iš bendro draudimo, ši išimtis turėtų būti aiškinama griežtai. Numatyta galimybė raštu susitarti „dėl apmokamų išlaidų dydžio ir numatomų taikyti pardavimo skatinimo veiksmų“ reiškia, kad rašytiniame susitarime turi būti aiškiai numatyti abu elementai (tą indikuoja normoje vartojamas jungtukas „ir“) – numatomi taikyti pardavimo skatinimo veiksmai ir apmokamų išlaidų dydis. Taigi tokios sutarties nuostatos, kuriose konkrečiai numatytas tik vienas elementas – apmokamų išlaidų dydis, tačiau ne konkretūs numatomi taikyti pardavimo skatinimo veiksmai, neatitinka įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintos išimties sąlygų. Tokia sutarties nuostata, kuri užtikrina tik vienos iš šalių valios ir interesų įgyvendinimą ir iš esmės daugeliui metų atima iš tiekėjo galimybę išreikšti valią dėl pardavimo skatinimo biudžeto dydžio, sumažinti pardavimo skatinimo biudžetą (ar jo nebeskirti) nenutraukiant tiekimo sutarties, neatitinka Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintos sąlygos, jog turi būti sudarytas (rašytinis) susitarimas, t. y. suderinta abiejų šalių valia. Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtinta galimybė pasinaudoti išimtimi iš bendro draudimo, leidžianti sudaryti susitarimą dėl apmokamų išlaidų dydžio ir numatomų taikyti pardavimo skatinimo veiksmų, yra viena iš Įstatymo nuostatų, kuriomis siekiama riboti didelę rinkos galią turinčių mažmeninės prekybos įmonių rinkos galios panaudojimą ir užtikrinti tiekėjų ir didelę rinkos galią turinčių mažmeninės prekybos Įmonių interesų pusiausvyrą. Taigi sutarties nuostatos, pagal kurias mažmeninės prekybos įmonei paliekama teisė pasirinkti tai, dėl ko pagal įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punktą, siekiant pasinaudoti išimtimi, privalo būti susitarta (apmokamų išlaidų dydis ir numatomi taikyti pardavimo skatinimo veiksmai), neatitinka Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintos išimties sąlygų, kadangi iš esmės panaikina Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintą didelę rinkos galią turinčių mažmeninės prekybos įmonių rinkos galios panaudojimo ribojimą.

Pareiškėja šio reguliavimo aiškinimo, pateikto Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo minėtoje nutartyje, neginčija, tačiau mano, kad: a) išimties sąlygos (viena iš jų) gali būti numatomos kokiuose nors papildomuose susitarimuose, o ne bendrosiose (generalinėse) sutartyse, b) teisės pažeidimo, numatyto MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte, sudėtis nėra formali (ji, pasak pareiškėjos, materiali), c) teisės pažeidimas, numatytas MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte, nagrinėjamos administracinės bylos kontekste yra mažareikšmis.

2.1. Dėl pareiškėjos argumentų, kad MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatyta išimties taisyklė turėtų būti taikoma šioje administracinėje byloje

Pagal MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punktą draudžiama didelę rinkos galią turinčiai mažmeninės prekybos įmonei nustatyti reikalavimą tiekėjui tiesiogiai ar netiesiogiai apmokėti dalį mažmeninės prekybos įmonės arba kartu su šia įmone vykdomo pardavimo skatinimo išlaidų būdu už jas atlyginti, išskyrus atvejus, kai yra mažmeninės prekybos įmonės ir tiekėjo rašytinis susitarimas dėl apmokamų išlaidų dydžio ir numatomų taikyti pardavimo skatinimo veiksmų. Išlyga draudimui dėl pardavimo skatinimo išlaidų apmokėjimo taikoma tik esant visoms šioms sąlygoms: 1) yra rašytinis tiekėjo ir mažmeninės prekybos įmonės susitarimas; 2) susitariama dėl apmokamų išlaidų dydžio; 3) susitariama dėl numatomų taikyti pardavimo skatinimo veiksmų. Pareiga įrodyti, jog aptariamoje nuostatoje nurodytas susitarimas yra sudaromas ir atitinka nustatytus reikalavimus, tenka tokį susitarimą sudariusiai mažmeninės prekybos įmonei. Taigi, šioje administracinėje byloje ginčo dėl to, kad pareiškėja buvo sudariusi sutartis, kuriose su maisto prekių ir gėrimų tiekėjais buvo nustatytos tam tikro dydžio rinkodaros lėšos prekių pardavimo skatinimui, tačiau šiose sutartyse konkrečiai nebuvo nurodyti ar detalizuoti pardavimo skatinimų veiksmai, taip pat už nuostatų pažeidimus buvo numatyta tiekėjams atsakomybė bei buvo nustatyta pareiškėjos teisė organizuoti prekių pardavimo skatinimą bei daryti rinkodaros išlaidas tiekėjo sąskaita, jeigu tiekėjas be pateisinamų priežasčių nevykdo prekių pardavimo skatinimo prekybos vietose arba jį vykdo netinkamai, nėra. Tačiau pareiškėja teigia, kad sutarčių laisvės principas leidžia formuluoti išimties sąlygas (vieną iš jų) kokiuose nors papildomuose susitarimuose, o ne minėtose bendrosiose (generalinėse) sutartyse. Teismas nesutinka su tokiu pareiškėjos aiškinimu. Sutarties laisvės principas draudžia pažeisti imperatyvias įstatymo nuostatas, konkrečiai – MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punktą, kurio turinį atskleidė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje 2017 m. rugsėjo 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1537-858/2017.  MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto formuluotė „išskyrus atvejus, kai yra mažmeninės prekybos įmonės ir tiekėjo rašytinis susitarimas dėl apmokamų išlaidų dydžio ir numatomų taikyti pardavimo skatinimo veiksmų“ reiškia, jog, kaip minėtoje nutartyje konstatavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, „rašytiniame susitarime turi būti aiškiai numatyti abu elementai (tą indikuoja normoje vartojamas jungtukas „ir“) – numatomi taikyti pardavimo skatinimo veiksmai ir apmokamų išlaidų dydis. Taigi tokios sutarties nuostatos, kuriose konkrečiai numatytas tik vienas elementas – apmokamų išlaidų dydis, tačiau ne konkretūs numatomi taikyti pardavimo skatinimo veiksmai, neatitinka įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintos išimties sąlygų. Tokia sutarties nuostata, kuri užtikrina tik vienos iš šalių valios ir interesų įgyvendinimą ir iš esmės daugeliui metų atima iš tiekėjo galimybę išreikšti valią dėl pardavimo skatinimo biudžeto dydžio, sumažinti pardavimo skatinimo biudžetą (ar jo nebeskirti) nenutraukiant tiekimo sutarties, neatitinka Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintos sąlygos, jog turi būti sudarytas (rašytinis) susitarimas, t. y. suderinta abiejų šalių valia“. Teismo vertinimu, pareiškėjos siūlomas išimties sąlygų numatymas keliuose rašytiniuose sutartiniuose dokumentuose neatitiktų MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto formuluotės griežtumo, sudarytų teisinį neaiškumą dėl tokių rašytinių dokumentų interpretavimo, todėl nebūtų pasiekti MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatyto reguliavimo tikslai.

2.2. Dėl pareiškėjos argumentų, kad teisės pažeidimo, numatyto MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte, sudėtis nėra formali

Minėta, kad MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta, jog „Mažmeninės prekybos įmonėms draudžiama atlikti ūkinės veiklos sąžiningai praktikai prieštaraujančius veiksmus, kuriais mažmeninės prekybos įmonių veiklos rizika perkeliama tiekėjams ar jiems primetami papildomi įsipareigojimai arba kurie varžo tiekėjų galimybes laisvai veikti rinkoje ir kurie išreiškiami kaip reikalavimai tiekėjui tiesiogiai ar netiesiogiai apmokėti dalį mažmeninės prekybos įmonės arba kartu su šia įmone vykdomo pardavimo skatinimo išlaidų ar kitokiu būdu už jas atlyginti, išskyrus atvejus, kai yra mažmeninės prekybos įmonės ir tiekėjo rašytinis susitarimas dėl apmokamų išlaidų dydžio ir numatomų taikyti pardavimo skatinimo veiksmų.“ Šioje normoje yra įtvirtintas bendras draudimas mažmeninės prekybos įmonei reikalauti, kad tiekėjas tiesiogiai ar netiesiogiai apmokėtų dalį mažmeninės prekybos įmonės arba kartu su šia įmone vykdomo pardavimo skatinimo išlaidų ar kitokiu būdu už jas atlyginti, bei nustatyta šio draudimo išimtis, pagal kurią mažmeninės prekybos įmonei leidžiama raštu susitarti su tiekėju dėl apmokamų išlaidų dydžio ir numatomų taikyti pardavimo skatinimo veiksmų. Taigi, šioje nuostatoje įtvirtinta būtent formali pažeidimo sudėtis, reiškianti, kad mažmeninės prekybos įmonėms draudžiama atlikti ūkinės veiklos sąžiningai praktikai prieštaraujančius veiksmus, kuriais mažmeninės prekybos įmonių veiklos rizika perkeliama tiekėjams ar jiems primetami papildomi įsipareigojimai arba kurie varžo tiekėjų galimybes laisvai veikti rinkoje ir kurie išreiškiami kaip reikalavimai tiekėjui tiesiogiai ar netiesiogiai apmokėti dalį mažmeninės prekybos įmonės arba kartu su šia įmone vykdomo pardavimo skatinimo išlaidų ar kitokiu būdu už jas atlyginti. Ši nuostata niekaip nesuponuoja vertinimo, ar minėtieji draudžiami veiksmai padarė kokią nors faktinę neformalią žalą – šiuo atveju MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto prasmė yra ta, kad vien draudžiamo susitarimo sudarymas, nepaisant jo materialių pasekmių, yra žalingas. Dėl to, nustačius, kad pareiškėja atliko draudžiamus veiksmus, įtvirtintus MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte, laikoma, kad tokie jos veiksmai savaime riboja tiekėjų galimybes laisvai veikti rinkoje. Be to, įrodinėjimo našta (lot. onus probandi), kad pareiškėja tinkamai nustatė išimties sąlygas, tenka pareiškėjai (MPĮNVDĮ 3 straipsnio 3 dalis). Vadinasi, ir šiuo aspektu pareiškėja pateikia nepagrįstus argumentus.

2.3. Dėl pareiškėjos argumentų, kad teisės pažeidimas, numatytas MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte, nagrinėjamos administracinės bylos kontekste yra mažareikšmis

Taryba, vertindama tiriamo pažeidimo mastą atsižvelgė į tai, jog pareiškėjai maisto prekes ir gėrimus tiekia 295 Lietuvos tiekėjai, o Sutartys su nuostatomis, kurios pripažintos neatitinkančiomis MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimų, buvo sudarytos su 27 maisto prekių ir gėrimų tiekėjais, kurių tiekiamų maisto prekių ir gėrimų asortimentą sudarė 1054 prekės. Remdamasi tuo Taryba sprendė, kad pažeidimo mastas yra „mažas“. Pareiškėjos vertinimu, tokia išvada ne tik neatitinka MPĮNVDĮ keliamų reikalavimų tarybos nutarimams, bet ir yra nepagrįsta. Pažeidimo mastas Nutarime vertinamas abstrakčiai ir neaiškiai – nėra nurodoma, koks teisinis pagrindas lemia ištirto pažeidimo kvalifikavimą kaip „mažo“, kokiais kriterijais remiantis jis galėtų būti kvalifikuotas kaip „didelis“ ar „mažareikšmis“. Pareiškėjos įsitikinimu, Nutarime pateikiama išvada, kad pažeidimas yra „mažas“, yra ne tik nemotyvuota, bet ir visiškai neteisinga. Pareiškėja mano, jog pažeidimas (jei toks ir buvo), galėtų būti vertinamas tik kaip mažareikšmis. Tą lemia tokios aplinkybės: 1) Tyrimo metu analizuotos sutartys, kurių nuostatų atitiktis MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimams kėlė abejonę Tarybai, buvo sudarytos su 27 Lietuvos maisto prekių ir gėrimų tiekėjais. Vertinant bendrame visų pareiškėjos tiekėjų kontekste (bendras tiekėjų skaičius yra virš 1 100 ir apima tiek Lietuvos, tiek užsienio tiekėjus), šios Sutartys sudarė nereikšmingą dalį; 2) vertinant pagal šių tiekėjų tiekiamas prekes, jų tiekiami produktai bendrame visų pareiškėjai tiekiamų maisto produktų ir gėrimų kontekste sudaro vos apie 7 proc. (bendrame visų prekių skaičiuje tai sudarytų dar mažiau); 3) iš minėtų Sutarčių su 27 tiekėjais, 2018 m. gruodžio 1 d. – 2019 m. birželio 12 d. laikotarpiu buvo nutraukta ar modifikuota 16 Sutarčių, todėl Tarybai priimant Nutarimą, neaiškumų buvo likę tik dėl 11 Sutarčių, kurios bendrame visų pareiškėjos tiekėjų kontekste, sudarė vos apie 2 proc. (skundo pateikimo teismui metu abejonių keliančių Sutarčių yra likę dar mažiau, o artimiausiu metu tokių Sutarčių neliks iš viso); 4) tiekėjai patvirtino, kad neigiamų padarinių dėl sudarytų Sutarčių jie nepatyrė, ir jokios kritikos pareiškėjos atžvilgiu Tarybai neišsakė.

Teismas atkreipia dėmesį, jog MPĮNVDĮ tikslas yra riboti didelę rinkos galią turinčių mažmeninės prekybos įmonių rinkos galios panaudojimą ir užtikrinti tiekėjų ir didelę rinkos galią turinčių mažmeninės prekybos įmonių interesų pusiausvyrą (1 straipsnio 1 dalis). Taigi, MPĮNVDĮ skirtas riboti didelę rinkos galią turinčių mažmeninės prekybos įmonių rinkos galios panaudojimą, o tai yra susiję su konkurencijos palaikymu, taip pat netiesiogiai – vartotojų interesų apsauga. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 369 straipsnyje nustatyta, kad nustačius teisės aktų reikalavimų nesilaikymo ar netinkamo vykdymo faktą, kuris vertintinas kaip mažareikšmis teisės aktų reikalavimų pažeidimas ir kurį galima ištaisyti nedelsiant priežiūrą atliekančio subjekto pareigūno, kito valstybės tarnautojo ar darbuotojo akivaizdoje, tokio pažeidimo tyrimas nutraukiamas, įstatyme numatyta poveikio priemonė neskiriama, o ūkio subjektui pareiškiama žodinė pastaba; tais atvejais, kai mažareikšmio teisės aktų reikalavimų pažeidimo nedelsiant ištaisyti negalima priežiūrą atliekančio subjekto pareigūno, kito valstybės tarnautojo ar darbuotojo akivaizdoje, ūkio subjektui pateikiamas rašytinis nurodymas pašalinti mažareikšmį teisės aktų reikalavimų pažeidimą ir nustatomas protingas terminas pažeidimui pašalinti, kuris gali būti pratęstas vieną kartą; jeigu ūkio subjektas nepašalino mažareikšmio teisės aktų reikalavimo pažeidimo, pakartotinai žodinė pastaba arba rašytinis nurodymas negali būti pateikti (1 dalis); teisės aktų reikalavimų pažeidimai, kurie laikomi mažareikšmiais konkrečiose ūkio subjektų veiklos srityse, ar tokių pažeidimų kriterijai nurodomi priežiūrą atliekančio subjekto vadovo ar jo įgalioto asmens, kolegialios priežiūrą atliekančio subjekto institucijos arba aukštesniojo pagal pavaldumą viešojo administravimo subjekto priimamuose norminiuose teisės aktuose (2 dalis); šis straipsnis netaikomas mokesčių administratoriui, muitinei, finansų rinkos priežiūrą, asmens duomenų apsaugos priežiūrą, energetikos kontrolę, taip pat konkurencijos priežiūrą atliekantiems subjektams; šioje dalyje nurodytiems subjektams šio straipsnio nuostatos yra rekomendacinės (3 dalis). Taigi, įstatymų leidėjas dėl konkurencijos priežiūros yra tiesiogiai nustatęs, kad mažareikšmiškumo vertinimą šiuose santykiuose atlieka konkurencijos priežiūrą atliekantys subjektai. MPĮNVDĮ, kaip specialiame įstatyme, kuris nėra konkurencijos santykius reglamentuojantis aktas (žr. MPĮNVDĮ 1 straipsnio 2 dalį), taip pat nustatyta, jog Konkurencijos taryba motyvuotu nutarimu atsisako pradėti pažeidimo tyrimą, jeigu pareiškime skundžiami jau pasibaigę ne tęstiniai ir ne trunkamieji veiksmai, kurie dėl jų pobūdžio, trukmės, masto ar kitų ypatumų yra mažareikšmiai (8 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Nagrinėjamos bylos kontekste pažeidimo tyrimas buvo atliktas, todėl pareiškėjos argumentai, kad pažeidimas gali būti laikomas mažareikšmiu, yra nesavalaikiai ir nepagrįsti, nes, teismo vertinimu, MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatyto trunkamojo pažeidimo padarymas, kad ir labai mažo ūkio subjekto atžvilgiu, negali būti traktuojamas mažareikšmiu: tokiu atveju, nors ir nepažeidžiamos konkurencijos teisės normos dėl dominuojančios padėties (MPĮNVDĮ 1 straipsnio 2 dalis), yra didelę rinkos galią turinčių mažmeninės prekybos įmonių rinkos galios nesąžiningas panaudojimas.

                      3. Konstatavus, kad pareiškėjos argumentai, esą, pareiškėja nepadarė pažeidimo, numatyto MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte, kad, esą, jis yra mažareikšmis, nėra pagrįsti, darytina išvada, kad jokio teisinio pagrindo naikinti Nutarimą nėra. Atitinkamai, konstatuotina, kad pareiškėjai, padariusiai MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatytą pažeidimą, turėjo būti paskirta sankcija, nustatyta MPĮNVDĮ 12 straipsnio 1 dalyje.

4. Pareiškėja pateikė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar MPĮNVDĮ 12 straipsnis ta apimtimi, kuria sukuria teisinį vakuumą, kurio pagrindu konkurencijos priežiūrą įgyvendinanti institucija įgyja neribotas privilegijas plečiamai aiškinti įstatymo raidę ir be aiškios metodikos sankcionuoti ūkio subjektus, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisinio tikrumo ir aiškumo, teisingumo ir atsakingo valdymo principams. Pasak pareiškėjos, minėtoji legislatyvinė omisija sudaro prielaidas subjektyviam kiekvieno tiriamo MPĮNVDĮ pažeidimo vertinimui ir neužtikrina reikalavimo skirtingas situacijas vertinti skirtingai, o vienodas – vienodai parenkant tinkamas ir proporcingas sankcijas už esamą ar tariamą MPĮNVDĮ pažeidimą.

Teismas neabejoja MPĮNVDĮ 12 straipsnio atitiktimi Konstitucijai, todėl netenkina pareiškėjos prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pabrėžė, jog nesutiktina su išvada, kad nesant teisės aktuose nustatytos išsamios baudų už šio įstatymo pažeidimus skaičiavimo tvarkos kaip įstatymo analogija turėtų būti taikomas Administracinių teisės pažeidimų kodeksas (šiuo metu Administracinių nusižengimų kodeksas), taip pat pažymėjo, kad MPĮNVDĮ yra specialusis įstatymas, reguliuojantis specifinius teisinius santykius. MPĮNVDĮ yra aiškiai nurodyta skirtinos piniginės baudos maksimali riba, nurodyti konkretūs faktoriai, kurie turi būti įvertinti skiriant baudą, baigtiniai atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių sąrašai. Taigi MPĮNVDĮ, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vertinimu, pateiktos pakankamai aiškios baudos skaičiavimo gairės (2013 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1014/2013). Dėl tų pačių argumentų teismas neabejoja MPĮNVDĮ 12 straipsnio atitiktimi Konstitucijai, nes MPĮNVDĮ pateiktos pakankamai aiškios baudos skaičiavimo gairės, pareiškėjos įvardytos sankcijų skyrimo metodika.

5. Pareiškėja nurodo, kad jai paskirta sankcija yra neadekvati ir neproporcinga. Dėl Nutarime pateikto sankcijos elemento – įpareigojimo nutraukti draudžiamus veiksmus, jei jie dar atliekami – teismas pabrėžia, kad pareiškėja nepateikė aiškios prieštaros šiam sankcijos elementui, todėl jis, konstatavus MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto pažeidimą, paliktinas nepakeistas. Tačiau pareiškėja nesutinka su paskirtos piniginės baudos (51 600 Eur) dydžiu, mano, kad pažeidimo pobūdis, trukmė nustatyti netinkamai, neaiškiai, pažeidimo  mastas buvo ne mažas, o mažareikšmis, paskirta bauda per didelė. Teismas dėl pareiškėjos nurodomo pažeidimo mažareikšmiškumo jau yra pasisakęs (žr. šio teismo sprendimo V skyriaus 2.3 punktą), todėl argumentų nekartoja.

5.1. Teismas iš karto pabrėžia, kad pareiškėjai turėjo būti žinoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1537-858/2017, nes pažeidimo tyrimas pradėtas po šios nutarties paskelbimo. Taigi, pareiškėja žinojo, kad negalima sudaryti sutarčių, kuriomis ji pasinaudotų savo rinkos galia, kad nesiėmė veiksmų taisyti tokioms sutartims.

 Atsakovė vertino nagrinėtų sutarčių nuostatų turinį, tikslus, pasireiškimo ūkio subjektų veikloje galimybes ir galimą jų poveikį tiekėjų veiklai pagal MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies nuostatas. Vertindama pobūdį atsakovė atsižvelgė į tai, kad pareiškėja atliko draudžiamus veiksmus, kurie nurodyti MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte, t. y. sutartyse buvo įtvirtinti reikalavimai tiekėjams iš anksto metams arba tiekimo sutarties galiojimo laikotarpiu skirti tam tikro dydžio rinkodaros lėšas prekių pardavimo skatinimui, o pažeidus reikalavimą dėl rinkodaros lėšų mokėti pareiškėjai baudą ar kompensaciją, taip pat kuriose įtvirtinta pareiškėjos teisė organizuoti prekių pardavimo skatinimą bei daryti rinkodaros išlaidas tiekėjo sąskaita, jei tiekėjas be pateisinamų priežasčių nevykdo prekių pardavimo skatinimo prekybos vietose arba jį vykdo netinkamai. Be to, tai, kad nepriklausomai nuo pardavimo skatinimo veiksmų įvykdymo, tiekėjai privalėjo sumokėti visas iš anksto numatytas pardavimų skatinimui numatytas sumas, pareiškėja tiekėjams sukėlė papildomą finansinę naštą ir nepagrįstas išlaidas, didino tiekėjų veiklos neapibrėžtumą, nes tiekėjų prekių pardavimų skatinimo veiksmai gali būti vykdomi ne jiems, tačiau mažmeninės prekybos įmonei naudingu būdu. Nors pažeidimo sudėtis yra formali, tačiau pažeidimas buvo ir įgyvendintas faktiškai, kas taip pat buvo svarbi aplinkybė pažeidimo pobūdžio vertinime. Todėl pareiškėja tinkamai įvertino pažeidimo mastą kaip mažą, o ne mažareikšmį (žr. ir šio teismo sprendimo V skyriaus 2.3 punktą).

5.2. Pažeidimo pradžia turėtų būti fiksuojama ne nuo atsakovės 2017 m. spalio 30 d. rašto išsiuntimo dienos, o nuo datos, kada šį raštą gavo tinkamas adresatas. Atsakovė pažymi, jog 2017 m. spalio 30 d. raštas Nr. (11.2-36) 6V-2578 pareiškėjai buvo siųstas elektroniniu paštu, dėl to buvo gautas tą pačią dieną. Gavimo fakto neneigia ir pati pareiškėja. Pareiškėja nesutinka, kad tyrimo pabaiga turėtų būti 2019 m. rugpjūčio 20 d., kai buvo patvirtintos tyrimo išvados, kadangi po šių išvadų patvirtinimo atsakovė 2019 m. rugsėjo 17 d. priėmė Nutarimą dėl tyrimo pratęsimo. Pareiškėjos teigimu, tyrimas turėjo baigtis 2019 m. gruodžio 26 d. Nesutiktina su šia pareiškėjos pozicija, nes MPĮNVDĮ 91 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog pažeidimo tyrimas laikomas baigtu, kai Taryba patvirtina įgaliotų pareigūnų atlikto pažeidimo tyrimo išvadas.

Taigi, pažeidimo pradžia buvo laikoma 2017 m. spalio 30 d. kai pareiškėja, įvertinusi Tarybos 2017 m. spalio 30 d. rašte pateiktus LVAT paaiškinimus, turėjo žinoti apie naujausią Tarybos bei LVAT praktiką ir suprasti, kad sutarčių nuostatos galėjo pažeisti MPĮNVDĮ reikalavimus. Pažeidimo pabaiga siejama su tyrimo išvadų patvirtinimo diena – 2019 m. rugpjūčio 20 d. Taigi, nutarime pagrįstai pažeidimo trukmė įvertinta kaip vidutinė (truko apie 2 m.), nes išvadų surašymo metu dar buvo sutarčių, neatitinkančių MPĮNVDĮ nuostatų. Dvejų metų pažeidimo trukmė kaip vidutinė buvo įvertinta ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1537-858/2017.

5.3. Pareiškėjos argumentai dėl baudos dydžio nėra pagrįsti, nes atsakovė už MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto pažeidimą skyrė mažesnę negu MPĮNVDĮ 12 straipsnio 1 dalyje numatytos baudos vidurkis baudą. Teismo vertinimu, atsakovė įvertino tiek pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę, tiek bylos aplinkybes, nes pareiškėjos bendradarbiavimas teikiant reikalaujamą informaciją nėra lengvinanti aplinkybė (padėjimas Konkurencijos tarybai). Vertinant pažeidimo pavojingumą atliktas vertinimas, kaip konkrečiu atveju nagrinėjami draudžiami veiksmai pasireiškia ir prieštarauja sąžiningai ūkinei praktikai bei pažeidžia tiekėjų ir mažmeninės prekybos įmonės interesų pusiausvyrą.

6. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2019 m. spalio 22 d. nutarimas „Dėl „Maxima LT“, UAB veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnio reikalavimams“ paliktinas nepakeistas.

7. Pareiškėja prašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Atmetus pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą, šis pareiškėjos prašymas taip pat negali būti tenkinamas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Maxima LT“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

 

Teisėjai

Jovita Einikienė

Iveta Pelienė

Ernestas Spruogis