Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš posėdžio pirmininko A. Bakavecko, teisėjų R. S. Alimienės ir L. Baltrūnaitės, sekretoriaujant J. Žilikienei,

dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokatui R. Kontrauskui, atsakovo atstovei J. Brėskytei,

trečiojo suinteresuoto asmens atstovui advokatui M. Juoniui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi pareiškėjo UAB „TELE2“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl nutarimo panaikinimo,

nustatė:

Pareiškėja UAB „TELE2“ (toliau - pareiškėja, bendrovė, įmonė) prašo panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau - Konkurencijos taryba) 2004 m. lapkričio 26 d. nutarimą Nr.2S-15 „Dėl UAB „TELE2“ veiksmų atitikimo Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 5 ir 6 straipsnių reikalavimams“.

Pareiškėja nurodo, kad skundžiamas nutarimas yra nepagrįstas ir neteisėtas bei šiurkščiai pažeidžiantis jos teises ir teisėtus interesus. UAB „TELE2“ reklamoje, dėl kurios priimtas nutarimas yra nurodyta, jog „daugiau informacijos www.tele2.lt“. Akivaizdu, jog reklamos davėjas dėl ekonominių priežasčių nėra pajėgus kiekvienoje reklamoje nurodyti visas sąlygas, kurios yra taikomos perkant reklamuojamą prekę ar naudojantis siūloma paslauga. Priešingai negu teigiama nutarime anksčiau minėtas reklamos teiginys ir yra pagrindas nepripažinti reklamos klaidinančia, nes interneto puslapyje, kaip konstatuota nutarime, buvo pateikta trūkstama informacija apie reklamoje pateiktų kainų galiojimo trukmę.

Pagal Reklamos įstatymo 5 str. 4 d., kai sprendžiama, ar reklama yra klaidinanti, laikoma, kad reklamos vartotojai susidaro nuomonę apie reklamoje pateikiamų teiginių teisingumą, reklamos išsamumą bei reklamos pateikimo būdą ar formą ir priima tokius sprendimus, kurių galima tikėlis iš paprasto reklamos vartotojo. Nutarime nebuvo tinkamai išaiškintas paprasto reklamos vartotojo sąvokos turinys, kas lėmė visiškai nepagrįstas Konkurencijos tarybos išvadas dėl tariamai klaidinančio reklamos pobūdžio. Kadangi paprasto reklamos vartotojo sąvoka Reklamos įstatyme nėra atskleidžiama, todėl reikia vadovautis teismų praktikos pateikiamais išaiškinimais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2003 m. sausio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr.3K-3-167/2003 yra konstatavęs, kad globaliai (bendrai) vertinant, vidutinis vartotojas turi būti laikomas protingai gerai informuotas, protingai atidus ir apdairus. Tokia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išvada pilnutinai atitinka Europos Teisingumo Teismo praktiką, kuris bylose Nr. C-210/96 Nr. C-220/98, spręsdamas galimo vartotojų suklaidinimo klausimą, taip pat naudojo protingai gerai informuoto, protingai atidaus ir apdairaus vartotojo kriterijų.

Protingai gerai informuoto, protingai atidaus ir apdairaus vartotojo kriterijus taikytinas: pirma, nustatant kaip vartotojas suprato reklamos turinį bei kokių prekių ir paslaugų pagrįstai tikėjosi iš reklamoje pateikiamo teksto; antra, protingai gerai informuoto, protingai atidaus ir apdairaus vartotojo kriterijus padeda nustatyti vartotojo apdairumą ir atidumą vertinant reklamoje pateikiamą nuorodą „daugiau informacijos www.tele2.lt“ bei rūpestingumo laipsnį perskaitant reklamoje nurodytoje interneto svetainėje pateikiamą informaciją. Akivaizdu, jog laikantis protingai gerai informuoto, protingai atidaus ir apdairaus vartotojo kriterijaus bei taikant lingvistinį analizės metodą, matyti, jog reklamos nuoroda „daugiau informacijos www tele2.lt“, priešingai negu nustatė Konkurencijos taryba, implikuoja, kad reklamoje yra pateikiama ne visa informacija. Šia nuoroda vartotojas yra nukreipiamas ir skatinamas susipažinti su paslaugos teikimo sąlygomis paslaugos teikėjo interneto svetainėje. Iš to seka, kad reklama ir informacija pateikiama internete yra vertintina kaip organiška reklamos vartotojui pateikiamos informacijos visuma, todėl nėra jokio pagrindo pripažinti reklamos neišsamia.

Skundžiamame nutarime buvo nepagrįstai neatsižvelgta į UAB „TELE2“ pareiškime dėl tyrimo išvadų ir posėdžio metu išsakytus argumentus, jog reklamuojamos paslaugos „Mažylis“ 90 ar net daugiau procentų vartotojų yra iki 20 metų amžiaus, bei į aplinkybę, jog šioje asmenų grupėje interneto vartojimas yra itin paplitęs, o internetas yra lengvai pasiekiamas informacijos šaltinis. Priešingai, jame nurodoma, kad remiantis Informacinės visuomenės plėtros komiteto duomenimis, internetu Lietuvoje 2004 m. 1 ketv. naudojosi 30 proc. visų 17-74 metų amžiaus asmenų. Tokie nutarimo argumentai yra neteisėti, nes Reklamos įstatyme yra nurodyta, kad vertinant ar reklama yra klaidinanti turi būti atsižvelgiama ar reklama bet kokiu būdu, įskaitant ir jos pateikimo būdą klaidina arba gali suklaidinti asmenis, kuriems ji skirta. Reklamos vartotojų rato nustatymas yra itin svarbus siekiant nustatyti, ar reklama yra klaidinanti. Akivaizdu, jog tik tinkamai nustačius reklamos vartotojų (Reklamos įstatymo 2 str. 15 d.) ratą, galima teigti, ar ta asmenų grupė buvo arba galėjo būti suklaidinta reklamos teiginių.

Vertinant UAB „TELE2“ reklamos tikslus (tikslinę reklamos vartotojų grupę, kuriai pasiekti yra skiriama reklama) bei tai, kad absoliučiai didžiąją dalį paslaugos esamų faktinių „Mažylis“ vartotojų sudaro asmenys iki 20 metų amžiaus, akivaizdu, jog nutarimo teiginiai vertinantys interneto pasiekiamumą 17-74 metų amžiaus asmenų grupėje yra visiškai nepagristi. Pažymi, jog Statistikos departamento duomenimis, internetu 2004 m. pirmąjį ketvirtį daugiausia naudojosi mokiniai ir studentai - 85 proc. visų šios grupės apklaustųjų. Didelė dalis besinaudojančių kompiuteriu - jauni žmonės. Kompiuteriu naudojosi 90 proc. visų 15-24 metų amžiaus respondentų ir tik 4 proc. 65 -74 metų amžiaus apklaustųjų. Iš to, kas išdėstyta, seka, kad buvo neatsižvelgta į UAB „TELE2“ argumentus bei paaiškinimus, todėl buvo nepagrįstai išplėstas reklamos vartotojų ratas. To pasėkoje, nerelevantiškų statistinių duomenų pagrindu buvo padarytos neteisėtos ir nepagrįstos išvados apie tariamai nepakankamą interneto pasiekiamumą reklamos vartotojų, kuriems skiriama reklama, tarpe.

Konkurencijos tarybos nutarime nepagristai nurodoma, kad reklama suklaidino ar galėjo suklaidinti vartotojus bei, kad buvo naudojama neleistina lyginamoji reklama. Kaip nurodyta aukščiau, šiame nutarime nėra atskleistas paprasto reklamos vartotojo sąvokos turinys, nėra apibrėžti kriterijai, kuriais vadovaujantis daromos tokios išvados. Nustatant tariamai klaidinantį reklamos pobūdį, buvo vadovaujamasi prielaidomis apie tikėtinas faktines aplinkybes, todėl konstatavimas, kad reklama yra klaidinanti, yra visiškai nepagrįstas. Tokie nutarimo teiginiai prieštarauja elementariems logikos dėsniams.

Iš prielaidų apie teisės pažeidimo objektyviosios pusės elementų egzistavimą, nėra pagrindo daryti kategoriškos išvados apie padarytą teisės pažeidimą. Tą patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, suformuota 2000 m. gegužės 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr.3K-3-554/200, kurioje teismas, remdamasis Europos Teisingumo Teismo praktika, pasisakė sekančiai: visuomenės klaidinimo galimybe yra fakto klausimas; vidutinio vartotojo nuomonė, kaip nurodo savo sprendime Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, turi lemiamą reikšmę sprendžiant, ar prekės ženklas gali klaidinti visuomenę; visuomenės klaidinimo tikimybė turi būti sprendžiama vertinant ieškovo pateiktus įrodymus pirkėjo (vartotojo) požiūriu, o ne ieškovo požiūriu, t. y. taikant praktinius, o ne teorinius kriterijus; ieškovas, išskyrus savo subjektyvius samprotavimus apie visuomenės suklaidinimo tikimybę, jokių kitokių įrodymų, patvirtinančių būtent vartotojų nuomonę (vartotojų nuomonės tyrimo ir pan.), nepateikė. Esant tokioms aplinkybėms, bylą nagrinėję teismai pagrįstai konstatavo ieškovą neįrodžius, jog atsakovo įregistruoti prekių ženklai gali suklaidinti visuomenę.

Skunde pažymi, kad draudimą vadovautis prielaidomis apie faktus priimant sprendimą yra išaiškinęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas eilėje nutarčių administracinėse bylose: Nr.A^s - 791/2004, Nr.N⁸ - 1493 - 04, Nr.A¹⁴-1012-04 (sprendimų išvados turi būti pagrįstos nešališkai surinktais objektyviais įrodymais ir negali būti grindžiamos prielaidomis bei spėjimais), Nr.A5 -896/2004 (kaltė turi būti neginčytinai įrodyta ir negali remtis prielaidomis ar spėjimais), Nr. A - 899/2004 (pažeidimo faktas turi būti pagrįstas įrodymais, kuriais remdamasis pareigūnas konstatuoja pažeidimą). Paminėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse teismo pateikti išaiškinimai dėl įrodymų vertinimo ir atsakomybės taikymo principų taikytini ir šioje byloje, sprendžiant klausimą dėl atsakomybės už Reklamos įstatymo pažeidimus.

Viešojo administravimo įstatymo 4 str. yra įtvirtinti principai, kuriais savo veikloje turi vadovautis viešojo administravimo subjektai, taigi ir atsakovas. Vienas iš demokratinės valstybės administravimo principų, įtvirtintų minėto įstatymo 4 str. 1 d. 2 p. yra objektyvumo principas, kuris reiškia, kad sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs, t. y. viešojo administravimo subjekto sprendimai turi atitikti tikrąsias faktines aplinkybes, kurios nustatomos tik išaiškinus visas aplinkybes, turinčias reikšmės priimant sprendimą ir kritiškai, nešališkai vertinant įrodymus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-11-648-03, 2003 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-953/2003). Anksčiau paminėtos išvados pagrindu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė loginę išvadą, kad viešojo administravimo subjekto sprendimai negali būti grindžiami prielaidomis ir spėjimais. Pažeidžiant objektyvumo principą, netinkamai įvertinus surinktą medžiagą, buvo padarytos neteisėtos ir nepagrįstos išvados.

Konkurencijos taryba savo nutarime ne tik neatskleidė objektyviųjų teisės pažeidimo sudėties požymių, bet ir nenurodo motyvų, pagrindžiančių UAB „TELE2“ kaltę dėl tariamai padaryto Reklamos įstatymo pažeidimo. Konkurencijos įstatymo 36 str. 2 d. yra įtvirtintas vienareikšmiškas reikalavimas, kad Konkurencijos tarybos nutarime turi būti pateikti pažeidėjo kaltės įrodymai, t. y. turi būti nustatyta subjektyvioji teisės pažeidimo pusė. Kaltės, kaip neatskiriamo teisės pažeidimo elemento, įrodymo būtinumą patvirtina ir teismų praktika: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 1998 m. rugsėjo 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr.3K-53/98 konstatavo, kad teismai neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą šalims, ignoruodami tą faktą, kad, taikant administracinę atsakomybę, teisės pažeidėjo kaltė nėra preziumuojama, o jo kaltę, kitus administracinio teisės pažeidimo sudėties elementus turi įrodyti atitinkama valstybės institucija. Šiuo atveju tokia institucija yra Konkurencijos taryba.

įrodinėjimo naštos riba privalo būti nubrėžiama labai aiškiai - ne UAB „TELE2“ privalo įrodinėti savo nekaltumą, o Konkurencijos taryba privalėjo pateikti įrodymus, kad nutarime minimi pareiškėjo veiksmai padaryti dėl jo kaltės ir prieštarauja Reklamos įstatymo ir Konkurencijos įstatymo reikalavimams. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai šioje byloje patvirtina, kad atsakomybė, nustatyta Konkurencijos įstatyme už jo pažeidimą, savo esme yra administracinė atsakomybė, todėl teismai turi patikrinti, ar ūkinio subjekto, kuriam Konkurencijos taryba prilaikė Konkurencijos įstatyme nustatytas sankcijas, veiksmuose tikrai yra teisės pažeidimo sudėtis. Aukščiau nurodytoje nutartyje suformuotą teisės aiškinimo taisyklę pakartoja ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. kovo 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr.3K-3-31/1999 motyvai, kuriuose teismas konstatavo, jog atsakomybės taikymas už neįrodytus, nenustatytus mokesčių teisės pažeidimus reikštų atsakomybę be kaltės, kuri šiuolaikinėje viešojoje teisėje negalima. Atsakomybės už nepadarytus veiksmus taikymas reikštų ne tik teisės pažeidimą per se, bet ir pakirstų asmenų pasitikėjimą valstybe bei jos vykdoma ekonomine politika. Nepagrįstas atsakomybes taikymas pažeistų ne tik mokesčių mokėtojų teises ir teisėtus interesus, bet ir neturėtų jokio prevencinio efekto, nes nerealu tikėtis sąžiningų veiksmų iš asmens, kurį valstybė nubaudė nepagrįstai. Vadovaujantis, tuo kas išdėstyta, bei atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, matyti, kad nutarime nesant nurodytų visų teisės pažeidimo sudėties elementų (objekto, objektyviosios pusės, subjekto, subjektyviosios pusės), atsakomybės taikymas yra nepagristas ir neteisėtas. Iš to seka, kad UAB „TELE2“ pritaikyta sankcija reiškia atsakomybės be kaltės taikymą, kas prieštarauja pamatiniams teisės principų, tame tarpe teisinės valstybės, reikalavimams.

Dar daugiau, būtina atsižvelgti, jog paskirtoji bauda yra itin didelė, todėl itin suvaržanti UAB „TELE2“ teises. Tokio pobūdžio ir masto poveikio priemonės turi būti taikomos tik pilnutinai įvertinus pareiškėjos veiksmus ir pašalinus bet kokias abejones dėl nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo. Atkreiptinas dėmesys, į minėtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr.3K-53/98, kurioje teismas pabrėžė, kad „teismai, nagrinėdami bylas, susijusias su nesąžininga konkurencija, ir skundus dėl Konkurencijos tarybos nutarimų neturi apsiriboti formaliu Konkurencijos tarybos nutarimo teisėtumo patikrinimu, o privalo išsiaiškinti, ar tikrai pareiškėjo veiksmai atitinka Konkurencijos įstatyme numatyto teisės pažeidimo sudėtį, taip pat, ar pareiškėjui skirta sankcija atitinka teisės pažeidimo pobūdį ir jo pasekmes. Iš to, kas išdėstyta šiame skunde akivaizdu, jog bauda už Reklamos įstatymo pažeidimus UAB „TELE2“ buvo paskirta nesant teisės pažeidimo, todėl buvo šiurkščiai pažeistos bendrovės teisės ir teisėti interesai. Neteisėtas ir nepagrįstas Konkurencijos tarybos nutarimas turi būti panaikintas.

Atsakovas savo atsiliepime nurodo, kad pareiškėjos skundas yra nepagrįstas ir atmestinas dėl šių motyvų: skundžiamu nutarimu Konkurencijos taryba konstatavo, kad pareiškėjos reklama yra klaidinanti, nes neatitinka vieno iš kriterijaus - reklamos išsamumo kriterijaus. Konkurencijos taryba įvertino jos nurodytą aplinkybę, kad nagrinėtoje reklamoje greta kitos informacijos yra teiginys „daugiau informacijos www.tele2.lt“ ir nutarime konstatavo, kad ši nuoroda nepanaikina reklamos neišsamumo. Tokią išvadą Konkurencijos taryba padarė įvertindama kaip nagrinėjamą reklamą supranta paprastas reklamos vartotojas. Kaip teisingai pastebėjo pareiškėja, Reklamos įstatyme nėra apibrėžta paprasto reklamos vartotojo sąvoka. Paprasto vartotojo sąvoka, taikant Reklamos įstatymą, yra išaiškinta administracinių teismų praktikoje. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2003 m. lapkričio 7 d. sprendime administracinėje byloje Nr.I² -1568/03 konstatavo, kad reklama yra skirta visiems reklamos vartotojams, kurių išsilavinimas, gebėjimas vertinti informacijos teisingumą bei išsamumą yra skirtingi. Kitame Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime (2004 m. liepos 30 d. sprendimas administracinėje byloje Nr.I - 1079/04) teismas paprastą reklamos vartotoją apibrėžė kaip asmenį, neturintį specialių žinių is reklamoje paskleistos informacijos sričių.

Tačiau, net jeigu paprasto reklamos vartotojo sąvoka (tokia sąvoka naudojama Reklamos įstatyme) būtų apibrėžiama taip pat kaip vidutinio vartotojo sąvoka (apibrėžta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje), t. y. kaip protingai gerai informuoto, protingai atidaus ir apdairaus, tai nepakeistų nagrinėjamos reklamos vertinimo. Protingai gerai informuoto, protingai atidaus ir apdairaus reklamos vartotojo požiūriu nagrinėtoje reklamoje pateiktos informacijos nepakankama, kad būtų išvengta vartotojo suklaidinimo.

Visai nepagrįsta iš paprasto vartotojo tikėtis, kad nuorodą „daugiau informacijos“ jis suprastų taip: kad reklamoje pateikta informacija yra netiksli, neišsami, kad trūksta tos informacijos dalies, kuri lemtų jo apsisprendimą. Nagrinėjamoje reklamoje kaina yra reklamuojama savybė, ta savybė, kuria siekiama paveikti vartotojo elgesį. Jeigu vartotojas iš reklamos sužino, kokia yra paslaugos kaina, o kaina yra jo apsisprendimą lemianti savybė (Vilniaus apygardos administracinis teismas 2001 m. lapkričio 5 d. sprendimu, administracinėje byloje Nr.Iⁿ-1099/2001 konstatavo, kad kaina yra vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių vartotojo elgesį), tai iš reklamos jis gauna visą informaciją reikalingą jo apsisprendimui. Šiuo atveju net nėra svarbu, ar toks vartotojas naudojasi ar gali naudotis internetu, daugiau informacijos jam nereikia, nes reklama pateikia visą informaciją reikalingą sprendimui priimti. Tik tuo atveju, jeigu jį domina kitos sąlygos, pavyzdžiui, kur galima įsigyti reklamuojamą paslaugą, kokios kitų paslaugų kainos ir pan. (paprastai tokią informaciją vartotojas turi iš savo asmeninės patirties ir jam ji yra nereikalinga), jis tokios informacijos ieškotų reklamoje nurodytoje internetinėje svetainėje ar susisiektų su UAB „TELE2“ atstovais, apsilankytų prekybos vietose.

Priešingas aiškinimas reikštų, kad paprastas vartotojas turi būti ne protingai atidus ir apdairus, bet įtarus, nepasitikintis kiekviena reklama bei tikrinantis kiekvieną reklamos teiginį. Toks vertinimas prieštarautų Reklamos įstatymo tikslams ir principams. Reklamos įstatymas numato reklamos davėjo pareigą skleisti tik teisingą informaciją ir turėti jos teisingumą patvirtinančius įrodymus (Reklamos įstatymo 5 str. 2 d. 1 p.). Reklamos įstatymu siekiama gerinti vartotojų informavimą, ginti vartotojų interesus, saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę (Reklamos įstatymo 1 str. 1 d.). Šios įstatymo nuostatos, įstatyme įtvirtintas kontrolės mechanizmas, reklamos priežiūros institucijos sukuria vartotojui teisėtus lūkesčius tikėtis, kad bet kokia reklamoje pateikiama informacija yra neklaidinanti, t. y. teisinga, išsami, kad vartotojas nebus priverstas įsigyti paslaugą priimdamas sau nenaudingą sprendimą.

O jeigu reklama visgi paskatino vartotoją eiti aiškintis, ar iš tikrųjų yra taip, kaip pateikta reklamoje, ar nėra kokių nors sąlygų, papildomų apribojimų (nagrinėjamu atveju - labai trumpas paslaugų tarifų galiojimo terminas), tai tokie vartotojo veiksmai įrodytų, kad vartotojo ekonominis elgesys buvo paveiktas. Ekonominis elgesys apibrėžiamas kaip vartotojų sprendimai ar veiksmai, susiję su prekių ar paslaugų įsigijimu (Reklamos įstatymo 2 str. 2 d.).

Remiantis išdėstytu, teigia, kad reklamos išsamumo kriterijus reikalauja, kad informacija apie skatinančią prekės savybę reklamoje būtų pateikiama kiek įmanoma išsamiau, jei yra kokių nors tos savybės apribojimų ar sąlygų, siekiant išvengti vartotojo suklaidinimo, apie tokius apribojimus ar sąlygas būtina nurodyti reklamoje.

UAB „TELE2“ nurodo, kad Konkurencijos taryba nepagrįstai neatsižvelgė į aplinkybę, jog reklamuojamos paslaugos „Mažylis“ 90 ar net daugiau procentų vartotojų yra iki 20 metų amžiaus, o šioje asmenų grupėje interneto vartojimas yra itin paplitęs. Dėl to, anot pareiškėjos, buvo padarytos neteisėtos ir nepagrįstos išvados apie tariamai nepakankamą interneto pasiekiamumą reklamos vartotojų, kuriems skiriama reklama, tarpe. Kaip nurodyta anksčiau, interneto pasiekiamumas ar paplitimas, nagrinėjamu atveju nepanaikina reklamos neišsamumo. Nėra jokių prielaidų teigti, kad paprastas reklamos vartotojas turi suabejoti reklamoje pateikiamos informacijos išsamumu ar teisingumu ir ieškoti teisingos bei pilnos informacijos. Šis pareiškėjo argumentas nepagrįstas ir dėl kitų motyvų. Skunde teigiama, kad absoliučiai didžiąją dalį esamų paslaugos „Mažylis“ vartotojų sudaro asmenys iki 20 metų amžiaus. Tačiau pareiškėja nepateikia jokių šių teiginių įrodymų. Net jeigu ir preziumavus, kad daugumą šios paslaugos vartotojų sudaro asmenys iki 20 metų amžiaus, nėra jokio pagrindo teigti, kad nagrinėjamos reklamos vartotojas, t. y. asmuo, kuriam skiriama arba kurį gali pasiekti reklama, yra tik asmenys iki 20 metų. Išankstinio mokėjimo mobiliojo ryšio paslauga yra bendro pobūdžio paslauga, kuria gali naudotis įvairaus amžiaus žmonės, nėra kažkokių specifinių jos savybių, kitų objektyvių aplinkybių, kas leistų teigti, kad ji yra skirta specialiam vartotojų ratui.

Pareiškėjos teigimu, skundžiamo nutarimo argumentai dėl reklamos poveikio vartotojų ekonominiam elgesiui yra prielaidos, kuriomis negalima vadovautis priimant sprendimą. Pažymi, kad Reklamos įstatyme yra įtvirtinta formali, o ne materiali pažeidimo sudėtis, t. y. pripažinimui, kad reklama yra klaidinanti, nėra būtina nustatyti atitinkamų pasekmių vartotojui. Tokią išvadą ne kartą konstatavo teismai, nagrinėdami Reklamos įstatymo pažeidimo bylas. Pavyzdžiui, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. lapkričio 7 d. sprendime administracinėje byloje Nr.I² -1568/03 konstatuota: Reklamos įstatymas, drausdamas naudoti klaidinančią reklamą <...> nereikalauja, kad klaidinančios reklamos pripažinimui reklamos kontrolės institucijos turėtų ištirti faktinį reklamos poveikį jos vartotojui. Analogišką išvadą padarė Vilniaus apygardos administracinis teismas 2004 m. liepos 30 d. sprendime administracinėje byloje Nr.I²-1079/04.

Tokią Konkurencijos tarybos ir administracinių teismų praktiką patvirtina ir Europos Teisingumo Teismo praktika. 1998 m. liepos 16 d. priimtame sprendime, byloje Nr.C-210/96 teismas pasirėmė savo paties praktika eilėje bylų (bylose Nr.C-70/93, Nr.C-456/93, Nr.C-315/92, Nr.C-126/91 ir kitose) kur spręsdamas, ar aprašymas, prekės ženklas ar reklaminis tekstas galėjo suklaidinti vartotoją, teismas neskyrė ekspertizės ar vartotojų apklausos, rėmėsi vien vidutinio vartotojo tikėtinų lūkesčių vertinimu.

Pareiškėja savo teiginius grindžia Lietuvos teismų praktika. Tačiau bylos, kurių sprendimais pareiškėja remiasi, nagrinėja visai nepanašius ir nieko bendro su reklama neturinčius atvejus. UAB „TELE2“ pateikė pavyzdžius dėl prekių ženklo registracijos, tarnybinio nusižengimo, mokesčių, administracinės teisės pažeidimo - nelegalaus darbo. Tai yra iš esmės skirtingi teisiniai santykiai, kuriuos reglamentuoja skirtingos teisės normos, todėl ir įrodinėjimo dalykas bei apimtys skiriasi.

Pažeidėjas nurodo, kad Konkurencijos taryba neatskleidė objektyviųjų teisės pažeidimo sudėties požymių, nenurodė motyvų, pagrindžiančių UAB „TELE2“ kaltę. Konkurencijos taryba nustatė, kad UAB „TELE2“ yra nagrinėjamos reklamos davėja. Konkrečios kaltės formos Reklamos įstatymas nustatyti nereikalauja. Priešingai, pareiga įrodyti, kad Reklamos įstatymas buvo pažeistas ne dėl reklamos davėjos kaltės, tenka pačiai reklamos davėjai (Reklamos įstatymo 5 str. 2 d. 1 p.). Taip pat nustatyta ir pažeidimo objektyvioji pusė: nustatyta, kad UAB „TELE2“ reklama yra neišsami, galinti paveikti vartotojų ekonominį elgesį, todėl pripažinta klaidinančia. Taip pat nustatyta, kad reklama yra lyginamoji, neatitinkanti lyginamosios reklamos leidžiamumui keliamų reikalavimų. Konkurencijos taryba nustatė ir kitas aplinkybes, būtinas pažeidimo kvalifikavimui ir baudos dydžio nustatymui, t. y. nustatyta reklamos skleidimo trukmė, mastas bei sunkinanti aplinkybė.

Pareiškėjo minimoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1998 m. rugsėjo 14 d. nutartyje (civilinė byla Nr.3K-53/98) suformuluoti teismo motyvai netaikomi nagrinėjamu atveju, kadangi iš esmės pasikeitė nagrinėjamo santykio teisinis reguliavimas. Šiuo atveju buvo taikytas 1992 m. rugsėjo 15 d. priimtas Konkurencijos įstatymas Nr. I-2878, kurio 7 str. draudė nesąžiningą konkurenciją. 1999 m. balandžio 2 d. įsigaliojus naujam Konkurencijos įstatymui Nr. VIII-1099, 1992 m. įstatymas neteko galios. Dabar reklamos naudojimą reglamentuoja specialus Reklamos įstatymas, priimtas 2000 m. liepos 18 d., kurio nuostatos iš esmės skiriasi nuo 1992 m. Konkurencijos įstatyme nustatytų. Vienas iš svarbiausių skirtumų - pasikeitęs įrodinėjimo naštos paskirstymas. Reklamos įstatymas įpareigoja reklamos davėją pagrįsti reklamos teiginių teisingumą, atsiranda klaidinančios ir neleidžiamos lyginamosios reklamos sąvokos, jų nustatymo kriterijai. Tai yra iš esmės naujas su reklama susijusių teisinių santykių reglamentavimas.

Tretysis suinteresuotas asmuo savo atsiliepime nurodo, kad nesutinka su pareiškėjos reikalavimu ir prašo jį atmesti. Pareiškėja savo skunde teigia, jog Konkurencijos taryba netinkamai išaiškino paprasto vartotojo sąvoką dėl ko buvo padarytos neteisėtos ir nepagrįstos išvados apie reklamos teiginių klaidinantį pobūdį. Toks pareiškėjos teiginys grindžiamas tuo, jog nagrinėjamoje reklamoje buvo pateikta nuoroda „daugiau informacijos www.tele2.lt“. Be to, pareiškėja daro prielaidą jog išankstinio mokėjimo judriojo ryšio paslaugos vartotojai yra jauni asmenys, turintys galimybę pasinaudoti internetu bei išsiaiškinti visas paslaugos sąlygas.

UAB „Omnitel“ sutinka su pareiškėja dėl to, kad vien ta aplinkybė, jog dalis informacijos nebuvo pateikta reklamoje, negali būti visais atvejais pagrindas pripažinti reklamą klaidinančia. Kadangi reklaminiai skelbimai yra kaip taisyklė trumpi, neretai grynai dėl objektyvių priežasčių (pvz., informacijos apimties) dalis informacijos yra pateikiama duodant nuorodą į kitą informacijos šaltinį (pvz., internetinį tinklalapį, nurodoma teirautis prekybos vietose ir pan.). Tačiau pagal Reklamos įstatymo 5 str. 2 d. 2 p. ir 5 str. 4 d nuostatas, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama ar reklamoje yra pateikta būtina informacija, reikalinga reklamos vartotojų suklaidinimui išvengti.

Nagrinėjamoje reklamoje nebuvo nieko, kas leistų reklamos vartotojams suabejoti pareiškėjos reklama. Reklamoje buvo pateikiami konkretūs teiginiai su nuorodomis į konkrečias judriojo ryšio paslaugas ir jų kainas. Pati reklama buvo užbaigiama šūkiu „Mažylis - visada mažiausi tarifai“. Dėl tokio reklamos konkretumo net ir pakankamai apdairus bei informuotas reklamos vartotojas neturėtų pagrindo įtarti, kad reklamoje nurodytais tarifais galima bus pasinaudoti tik trumpą laiką. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjos reklamoje yra akcentuojama žema paslaugos kaina, todėl akivaizdu, jog reklamoje nenurodžius, kad žemos paslaugos kainos galiojimo terminas yra sąlyginai trumpas, reklamos vartotojai galėjo pagrįstai tikėtis, kad reklamoje nurodomų palankių pareiškėjos paslaugų kainų (tarifų) taikymas yra pastovus ir galios ilgą laiką, kas darė pareiškėjos pasiūlymą komerciškai patrauklesniu.

Be to, reiktų atsižvelgti ir į tai, kad pareiškėja reklamos pagalba yra sukūrusi savo kaip pigias paslaugas teikiančios bendrovės įvaizdį. Dėl tokio įvaizdžio yra labiau tikėtina, kad pareiškėjos reklamos vartotojai žymiai patikliau vertina įvairius jo teiginius apie nuolaidas ir kainų sumažinimą.

Pareiškėjos teiginys, kad reklamos davėjas dėl ekonominių priežasčių nėra pajėgus kiekvienoje reklamoje nurodyti visas sąlygas, kurios yra taikomos perkant reklamuojamą prekę ar naudojantis siūloma paslauga, šios reklamos atžvilgiu turėtų būti vertinamas kritiškai Nagrinėjamoje reklamoje vartotojams visa esminė informacija galėjo būti suteikta papildžius reklamą vos keliais žodžiais. Dėl to, nei techninio, nei ekonominio pobūdžio kliūčių, kurios atimtų iš pareiškėjo galimybę užtikrinti nagrinėjamos reklamos išsamumą, nebuvo.

Kartu tretysis asmuo atkreipia dėmesį ir į tai, kad pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jos teiginį apie išankstinio mokėjimo paslaugos „Mažylis“ vartotojų demografinę sudėtį bei tai, kad jie pasinaudojo galimybe gauti pareiškėjos tinklalapyje pateikiamą informaciją arba bent jau turėjo realią galimybę tokią informaciją gauti. Skunde pateikiami statistiniai duomenys, jog kompiuteriu naudojasi 90 proc. visų 15-24 metų amžiaus, savaime nieko neįrodo, nes, pirma, nėra žinoma išankstinio mokėjimo paslaugos „Mažylis“ vartotojų demografinė sudėtis. Antra, naudojimasis kompiuteriu nebūtinai suponuoja naudojimąsi internetu.

Tretysis asmuo nesutinka su pareiškėjos teiginiu, jog skundžiamas Konkurencijos tarybos nutarimas yra neteisėtas dėl to, kad jame daromos prielaidos apie tam tikras tikėtinas aplinkybes. Reklamos įstatymo 2 str. 4 d. numato, jog klaidinanti reklama yra ir tokia reklama, kuri gali suklaidinti vartotojus. Tai yra pats įstatymas suteikia galimybę Konkurencijos tarybai remtis tam tikromis prielaidomis apie tikėtiną reklamos poveikį. Įstatymo prasme, prielaidomis grindžiama Konkurencijos tarybos išvada bus teisėta tada, kai tokios prielaidos remiasi tyrimo metu nustatytais faktais. Šioje byloje Konkurencijos taryba nustatė konkretų faktą - tai, kad pareiškėjos reklamoje buvo praleista esminė informacija. Tos aplinkybės, kad reklamoje nepateikta informacija yra esminė, t. y. galinti turėti įtakos vartotojų ekonominiam elgesiui, neginčija ir pareiškėja. Atsižvelgiant į tai, Konkurencijos tarybos išvada, jog tikėtina, kad neišsami informacija apie paslaugos tarifus galėjo paveikti vartotojų ekonominį elgesį, yra pagrista.

Pareiškėjo teiginys, jog Konkurencijos taryba nenurodė jos kaltės, nėra pagrįstas įstatymo nuostatomis. Reklamos įstatymo 21 str. 1 d., numatanti atsakomybės už klaidinančios ir neleidžiamos lyginamosios reklamos naudojimą ypatumus, aiškiai nurodo, kad būtent reklamos davėjas atsako už klaidinančios ir neleidžiamos lyginamosios reklamos naudojimą, jeigu jis neįrodo, kad šis įstatymas buvo pažeistas ne dėl jo kaltės. Atitinkamai, reklamos davėjo (t. y. pareiškėjos) kalte yra preziumuojama, kas reiškia, jog pati pareiškėja privalėjo įrodyti savo nekaltumą. Tuo tarpu tokių įrodymų ji nepateikė.

Skundas netenkintinas.

Reklamos įstatymo tikslas - gerinti vartotojų informavimą apie prekes ir paslaugas, ginti vartotojų interesus, saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę bei sudaryti sąlygas reklaminei veiklai plėtoti. Šio įstatymo 2 str. apibrėžia pagrindines sąvokas. Jo 4 d. sąvoka „klaidinanti reklama“ apibrėžiama kaip reklama, kuri bet kokiu būdu, įskaitant ir jos pateikimo būdą, klaidina arba gali suklaidinti asmenis, kuriems ji skirta arba kuriuos ji pasiekia, ir kuri dėl savo klaidinančio pobūdžio gali paveikti jų ekonominį elgesį arba kuri dėl šių priežasčių pakenkia ar gali pakenkti kito asmens galimybėms konkuruoti. Lyginamoji reklama - reklama, kurioje tiesiogiai arba netiesiogiai nurodomas reklamos davėjo konkurentas, jo prekės ar paslaugos (Reklamos įstatymo 2 str. 5 d.).

Anksčiau minėto įstatymo 5 str. draudžia naudoti klaidinančią reklamą ir nustato, kad kai sprendžiama, ar reklama yra klaidinanti, atsižvelgiama į jos teisingumo, išsamumo ir pateikimo kriterijus. Reklamoje pateikiami teiginiai neteisingi, jeigu reklamos davėjas negali pagrįsti šių teiginių teisingumo jos naudojimo metu. Ar pakanka reklamoje pateikiamų teiginių teisingumą pagrindžiančių duomenų, sprendžiama atsižvelgiant į kiekvieną konkretų atvejį. Reklamoje pateikta informacija yra neišsami, jeigu praleista tam tikra informacijos dalis, kurios pateikimas, atsižvelgiant į kitą toje reklamoje pateikiamą informaciją, būtinai reikalingas reklamos vartotojų suklaidinimui išvengti. Kai sprendžiama, ar reklama yra klaidinanti, reikia atsižvelgti į joje esančią informaciją apie reklamos davėją, prekių (paslaugų) įsigijimo ir vartojimo (naudojimo) sąlygas -kainą ar jos apskaičiavimo būdą, mokėjimo sąlygas, garantijas, pristatymo, keitimo, remonto, aptarnavimo, grąžinimo sąlygas. Kai sprendžiama, ar reklama yra klaidinanti, laikoma, kad reklamos vartotojai susidaro nuomonę apie reklamoje pateikiamų teiginių teisingumą, reklamos išsamumą bei reklamos pateikimo būdą ar formą ir priima tokius sprendimus, kurių galima tikėtis iš paprasto reklamos vartotojo.

Reklamos įstatymo 6 str. skirtas lyginamajai reklamai keliamiems reikalavimams apibrėžti. Jis nustato, kad lyginamoji reklama leidžiama, kai laikomasi šių reikalavimų: reklama nėra klaidinanti pagal šio įstatymo 2 str. 4 d. ir 5 str.; reklamoje yra lyginamos prekės ar paslaugos, tenkinančios tuos pačius poreikius ar skirtos tiems patiems tikslams; reklamoje yra objektyviai lyginamos viena ar daugiau šių prekių ir paslaugų reikšmingų, svarbių, galimų patikrinti ir būdingų savybių, taip pat gali būti lyginama ir kaina; reklama nesukelia painiavos rinkoje nustatant reklamos davėją ir konkurentą arba reklamos davėjo ir konkurento prekių ar paslaugų ženklus, firmų vardus, kitus skiriamuosius žymenis, prekes ar paslaugas; reklama nediskredituoja ir nemenkina konkurento prekių ar paslaugų ženklų, firmos vardo, kitų skiriamųjų žymenų, jo prekių, paslaugų, veiklos, finansinės ar kitokios padėties; prekės, turinčios kilmės nuorodą, lyginamos su prekėmis, ant kurių yra tokia pat kilmės nuoroda; nesąžiningai nesinaudojama konkurento prekių ženklo, firmos vardo ar kitų skiriamųjų žymenų reputacija arba konkuruojančios prekės nuoroda į kilmę; reklamoje prekės ar paslaugos nepateikiamos kaip prekių ar paslaugų, pažymėtų turinčiu apsaugą prekių ženklu ar firmos vardu, imitacijos ar kopijos.

Šioje byloje nustatyta, kad tyrimas pradėtas Konkurencijos tarybos 2004 m. liepos 8 d. nutarimu Nr.1S-107 „Dėl UAB „TELE2“ veiksmų atitikimo Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 5 ir 6 straipsnių reikalavimus tyrimo pradėjimo“ (Konkurencijos tarybos b. 1. 12-13) UAB „Omnitel“ pareiškimo pagrindu (Konkurencijos tarybos b. 1. 1-6 ). UAB „Omnitel“ pareiškime nurodė, kad UAB „TELE2“ žiniasklaidoje plačiai skleidė reklamas, kuriose reklamuojami išankstinio mokėjimo paslaugos „Mažylis“ tarifai bei siūloma įsigyti „Mažylis“ pakuotę pigiau, atnešus išankstinio mokėjimo paslaugos „Ežys“ SIM kortelę į TELE2 atstovybes. Reklama taip pat buvo skelbiama interneto puslapyje www.tele2.lt. Pareiškėjos nuomone, reklamoje pateikiama informacija yra neišsami, t. y. praleista (nepateikiama) tam tikra informacijos dalis, kuri atsižvelgiant į kitą šiose reklamose pateikiamą informaciją, yra būtinai reikalinga reklamos vartotojų klaidinimui išvengti (Reklamos įstatymo 5 str. 2 d. 2 p.), o UAB „TELE2“ lyginamoji reklama nepateikia objektyvaus materialių, būdingų, galimų patikrinti ir reikšmingų, prekių ar paslaugų savybių, palyginimo, diskredituoja ir menkina UAB „Omnitel“ teikiamas paslaugas, nenurodo pateikiamų pasiūlymų galiojimo terminų, kas laikytina neleistina lyginamąją reklama (Reklamos įstatymo 6 str. 1 d. 3 ir 5 p. bei 6 str. 2 d.).

Atlikusi tyrimą Konkurencijos taryba nustatė, kad UAB „TELE2“ skirtingais laikotarpiais reklamas skleidė 4 būdais: lauko reklamos priemonėmis (š. m. gegužės 24 d. - birželio 6 d. 178 plokštumose autobusų/troleibusų stotelėse bei parduotuvių vitrinose buvo skleidžiama UAB „TELE2“ judriojo telefono ryšio išankstinio mokėjimo paslaugos „Mažylis“ reklama, kurioje nurodoma: „SMS nemokamai! 0 ct mažylio tinkle. Pokalbiai mažylio tinkle - tik 7 ct/min“ (toliau reklama Nr.1); televizijos kanalais (š. m. gegužės 18 d. - birželio 13 d. TV3 (114 kartų), Tango TV (120 kartų), TV4 (141 kartą) buvo skleidžiama 23 sekundžių trukmės UAB „TELE2“ išankstinio mokėjimo paslaugos „Mažylis“ reklama, kurioje grafiškai vaizduojamos dvi SIM kortelės, balsu pasakoma: „TELE2 mobile Mažylio vartotojams SMS dabar nemokama, o pokalbio minutė tik 7 centai. O už Ežio SIM kortelę bet kurioje TELE2 atstovybėje Mažylio pakuotę gausi pigiau“ bei parodomas užrašas: „mažylio tinkle. Daugiau informacijos www.tele2.lt“ (toliau - reklama Nr.2); radijo stotyse (š. m. gegužės 24 d. - birželio 4 d. „Radiocentras“ (78 kartus) ir „Power Hit Radio“ (78 kartus) buvo skleidžiama 30 sekundžių trukmės UAB „TELE2“ išankstinio mokėjimo paslaugos „Mažylis“ reklama, kurioje nurodoma: „TELE2 mobile Mažylio vartotojams SMS dabar nemokamai, o pokalbio minutė tik 7 centai“. Tarifai galioja visą parą Mažylio tinkle. Už Ežio SIM kortelę TELE2 atstovybėje Mažylio pakuotę gausi tik už 2 litus 99 centus. Daugiau informacijos www.tele2.lt“ (toliau - reklama Nr.3); interneto tinklapyje (š. m. gegužės 18 d. - birželio 27 d. adresu: www.tele2.lt buvo skleidžiama UAB „TELE2“ išankstinio mokėjimo paslaugos „Mažylis“ reklama, kurioje nurodoma: „Nemokamos SMS žinutės. Galioja visą parą Mažylio tinkle nuo 2004-05-17 iki 2004-06-30. Pokalbiai - tik 7ct/min. Galioja visą parą Mažylio tinkle nuo 2004 05 17 iki 2004 08 31. Be to, atnešusiems Ežio SIM kortelę į TELE2 atstovybes, Mažylio pakuotę galima nusipirkti pigiau. Mažylio pakuotės kaina, atnešus Ežio SIM kortelę tik 2,99 Lt <...> . Pigesnes Mažylio pakuotes galima įsigyti atnešus Ežio SIM kortelę į šias TELE2 atstovybes <...> (toliau -reklama Nr.4).

Nagrinėjamose reklamose Nr.l, Nr.2, Nr.3 nurodoma, kad SMS nemokamai, o pokalbio minutė tik 7 ct. Šiuo atveju kaina ir yra būtent patraukli prekės savybė, kuria skatinami vartotojai. Siekiant reklamos išsamumo informacija apie prekės skatinančią savybę - kairią, reklamoje turėtų būti nurodyta kiek įmanoma išsamiau. Tuo tarpu reklamoje nurodytos kainos buvo taikomos tik tam tikrą laiko tarpą; nemokamas SMS žinutes buvo galima siųsti nuo 2004-05-17 iki 2004-06-30, o pokalbiams 7 ct/min buvo taikoma nuo 2004-05-17 iki 2004-08-31, tačiau tokia informacija reklamoje nurodyta nebuvo. Nepateikiant šios informacijos reklamoje, vartotojas pagrįstai galėjo tikėtis, kad šie tarifai yra pastovūs ar galiojantys neribotą laiką.

Reklamos neišsamumo trūkumo nepanaikino ir reklamoje vartojama nuoroda „daugiau informacijos www.tele2.lt“. Remiantis Reklamos įstatymo nuostatomis, pateikiama reklama vertinama pagal tai, kaip ją supranta vidutinis vartotojas (Reklamos įstatymo 5 str. 4 d.). Anksčiau minėtose reklamose nėra jokių užuominų, kad nurodyti tarifai yra taikomi tam tikru laikotarpiu, todėl darytina išvada, kad vidutiniam vartotojui reklamoje esančios informacijos nepakanka sprendimui priimti. Šiuo atveju taip pat būtina atsižvelgti į būdą, kuriuo galima tapti judriojo telefono ryšio išankstinio mokėjimo paslaugos „Mažylis“ vartotoju: „Mažylio“ pakuotės parduodamos įvairiose prekybos kioskuose, įskaitant prekybos centrus, spaudos kioskus, kur paprastai nesuteikiama informacija apie paslaugos teikimo sąlygas. Taigi neišsami informacija apie paslaugos tarifus galėjo paveikti vartotojų ekonominį elgesį. Vartotojas, žinodamas, kad reklamoje nurodytais tarifais galės naudotis tik trumpą laiko tarpą, šios reklamos nesirinktų dėl reklamoje pateiktų jos privalumų (kainos). Todėl reklamoje Nr.l vartojami teiginiai - SMS nemokamai! 0ct mažylio tinkle. Pokalbiai mažylio tinkle - tik 7ct/min“, reklamoje Nr.2 - TELE2 mobile mažylio vartotojams SMS dabar nemokama, o pokalbio minutė tik 7 centai, reklamoje Nr.3 - TELE2 mobile mažylio vartotojams SMS dabar nemokama, o pokalbio minutė tik 7 centai - yra klaidinanti reklama dėl juose pateiktos informacijos neišsamumo. Kita vertus, pripažinimui, kad reklama yra klaidinanti, pakanka nustatyti, jog naudojama reklama yra klaidinanti pagal vieną iš Reklamos įstatymo 5 str. 2 d. paminėtą kriterijų (teisingumo, neišsamumo ar pateikimo), kas analizuojamu atveju ir konstatuota.

Reklamos įstatymo 5 str. 4 d. reglamentuoja reklamos davėjo pareigą pagrįsti reklamos teiginių išsamumą. Tuo tarpu UAB „TELE2“ pateikti argumentai, o taip pat pati reklama neįrodo joje pateiktų teiginių išsamumo, nes papildomai reikia naudotis internetu. Atsižvelgus į išdėstytą, pagrįstai daroma išvada, kad nagrinėjamoje reklamoje tiesiogiai nenurodant paslaugų galiojimo trukmės, ji gali paveikti vartotojų ekonominį elgesį, todėl ji traktuotina kaip neišsami ir pažeidžianti Reklamos įstatymo 5 str. 2 d. 2 p. Teismo nuomone, paslaugų galiojimo laiko nenurodymas klaidina arba gali suklaidinti vartotoją. Kadangi pareiškėja reklamoje pilnai nenurodė visos informacijos, pateikdama nuorodą į internetinį puslapį, todėl yra pagrindas teigti, jog reklama yra klaidinanti dėl jos neišsamumo.

Pagal Reklamos įstatymo 6 str. 1 d. 3 p., lyginamoji reklama leidžiama, jei reklamoje yra objektyviai lyginamos viena ar daugiau šių prekių ir paslaugų reikšmingų, svarbių, galimų patikrinti ir būdingų savybių, taip pat gali būti lyginama ir kaina.

Reklamose Nr.2, Nr.3 ir Nr.4 atitinkamai vartojamos formuluotės, kad „Už Ežio SIM kortelę bet kurioje TELE2 atstovybėje Mažylio pakuotę gausi pigiau“, „už Ežio SIM kortelę TELE 2 atstovybėje Mažylio pakuotę gausį tik už 2 litus 99 centus“, „atnešusiems Ežio SIM kortelę į TELE2 atstovybes, Mažylio pakuotę galima nusipirkti pigiau. Mažylio pakuotės kaina, atnešus Ežio SIM kortelę tik 2.99 Lt <...>. Pigesnes Mažylio pakuotes galima įsigyti atnešus Ežio SIM kortelę į šias TELE2 atstovybes <...>„. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad UAB „TELE2“ 2004-08-13 raštt Nr.1/23-1148 „Dėl papildomos informacijos pateikimo“ (Konkurencijos tarybos b. 1. 19) nurodė, jog reklamos pagrindiniai herojai - dvi SIM kortelės - savo grafiniu pateikimu reklamoje atitinka tikrovėje egzistuojančias mobiliojo ryšio SIM korteles, kai Ežys yra UAB „Omnitel“ teikiama judriojo telefono ryšio išankstinio mokėjimo paslauga. Tačiau reklamose nėra objektyviai lyginamos šių paslaugų reikšmingos, svarbios, galimos patikrinti ir būdingos savybės (Reklamos įstatymo 6 str. 1 d. 3 p.). Be to, raginimas atnešti „Ežio“ SIM kortelę traktuotinas kaip skatinimas nepirkti kitos bendrovės paslaugų, kas varžo reklamos vartotojo laisvę rinktis atitinkamas paslaugas, kenkia arba gali pakenkti kito analogiškų paslaugų teikėjo galimybėms konkuruoti šioje rinkoje.

Kita vertus, reklamose Nr.2, Nr.3 ir Nr.4 pateikiamas pasiūlymas atnešti „Ežio“ SIM kortelę bei su nuolaida įsigyti „Mažylio“ pakuotę, tačiau nenurodytas šios reklamos galiojimo laikas. Galiojimo laikas nenurodytas ir interneto tinklapyje adresu www.tele2.lt (Konkurencijos tarybos b. 1. 8-9). Atsakydama į Konkurencijos tarybos 2004-09-07 raštą Nr.(5.1-11)-6V-889 „Dėl informacijos pateikimo“ UAB „TELE2“ 2004-09-13 raštu Nr.1/23-1221 informavo, kad anksčiau minėtas pasiūlymas galiojo nuo 2004-05-18 iki 2004-06-28 (Konkurencijos tarybos b. 1. 40). Taigi šiuo atveju šios paslaugos galiojimo laikas nebuvo nurodytas nei reklamoje, nei interneto tinklapyje ko pasėkoje pažeistas Reklamos įstatymo 6 str. 2 d. (jei lyginamojoje reklamoje pateikiamas konkretus pasiūlymas, tai turi būti aiškiai nurodyta pasiūlymo galiojimo pabaigos data).

Ginčijame nutarime nurodyta, kad už Reklamos įstatymo pažeidimą skirdama baudą Konkurencijos taryba atsižvelgė į vidutinę pažeidimo trukmę - pažeidimas tęsėsi pakankamai ilgą laiko tarpą, t. y. nuo 2004-05-18 iki 2004-06-27, į didelį pažeidimo padarymo mastą- reklama buvo skleista 2 radijo stočių (viso 156 kartus), 3 televizijos kanalais (viso 375 kartus) bei 178 plokštumose autobusų/troleibusų stotelėse ir parduotuvių vitrinose. Skiriant baudą taip pat atsižvelgta į tai, kad Reklamos įstatymas buvo pažeistas pakartotinai per metus nuo Reklamos įstatyme numatytos nuobaudos skyrimo (Konkurencijos tarybos 2004-03-18 nutarimas Nr.2S-2) bei į tai, jog reklamos davėjas savo noru nutraukė neleidžiamos lyginamosios reklamos skleidimą internete. Kadangi reklama buvo skelbiama per populiarias žiniasklaidos priemones (televiziją, radiją) ir palyginti daug kartų, ko pasėkoje ji pasiekė daug reklamos vartotojų ir juos galėjo suklaidinti greičiau, negu ją skelbiant kitais būdais, todėl pagrįstai paskirta tokio dydžio bauda. Pareiškėjos teiginiai, kad jos veiksmuose nėra pažeidimo sudėties, laikytini nepagrįstais.

Įvertinus šalių atstovų paaiškinimus ir byloje esančią medžiagą, teismas daro išvadą, kad Konkurencijos taryba tinkamai vertino ginčo faktines aplinkybes, teisingai taikė ir aiškino teisės aktus, reglamentuojančius ginčo santykius, todėl Konkurencijos tarybos 2004 m. lapkričio 26 d. skundžiamas nutarimas Nr.2S-15 „Dėl UAB „TELE 2“ veiksmų atitikimo Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 5 ir 6 straipsnių reikalavimams“ yra pagrįstas, teisėtas ir jį naikinti skunde nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str.,

Pareiškėjos UAB „TELE2“skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

 

Kolegijos pirmininkas

Audrius Bakaveckas

Teisėjai

Roma Sabina Alimienė

Laimė Baltrūnaitė