Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės, Ivetos Pelienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

dalyvaujant pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Norfos mažmena“ atstovui advokatui Mariui Juoniui,

atsakovės Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos atstovėms šios institucijos Nesąžiningos komercinės veiklos tyrimo grupės vadovei Ditai Anilionienei ir Teisės ir konkurencijos politikos grupės vadovei Monikai Dumbrytei-Ožiūnienei,

trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Rivona“ atstovei advokato padėjėjai Simonai Liuimienei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Norfos mažmena“ skundą atsakovei Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Rivona“ dėl nutarimo dalies panaikinimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

nustatė:

I

1. Pareiškėja UAB „Norfos mažmena“ (toliau – ir pareiškėja, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir Taryba) 2019 m. rugsėjo 11 d. nutarimo Nr. 1S-113 (2019) „Dėl UAB „Rivona“ ir UAB „Norfos mažmena“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnio reikalavimams“ (toliau – ir Nutarimas) rezoliucinės dalies 1, 2 ir 3 punktus ta apimti, kuria: a) pareiškėja pripažinta pažeidusi Mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punktą; b) pareiškėja įpareigojama nutraukti Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytus draudžiamus veiksmus; c) pareiškėjai skirta 72 (septyniasdešimt dviejų tūkstančių) eurų baudą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Skundžiamo Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte Taryba pripažino, kad pareiškėjos ir UAB „Rivona“ kaip vieno vieneto veiksmai, kai bendrovės sutarčių su maisto prekių ir gėrimų tiekėjais nuostatose numatė tam tikras tiekėjų mokėtinas sumas (pardavimo skatinimo išlaidas) už pardavimų skatinimą, tačiau konkrečiai nenurodė ar nedetalizavo pardavimų skatinimo veiksmų, taip pat už nuostatų pažeidimus numatė tiekėjams atsakomybę, pažeidė Mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimus. Pareiškėja nesutinka su Nutarimu, mano, jog jis yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas.

Pareiškėja nepažeidė Įstatymo reikalavimų

3. Taryba nenustatė faktinių aplinkybių ir pareiškėjos veiksmų, kurie prieštarauja Įstatymo reikalavimams. Pati Taryba tai pripažįsta: „UAB „Norfos mažmena“ Sutarčių, kuriose būtų įtvirtintos minėtos nuostatos, 2018 m. su tiekėjais sudariusi nebuvo“.

Pareiškėjos supratimu, jai inkriminuojamą atsakomybę už Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto pažeidimą paaiškina dvi Tarybos argumentų grupės.

3.1. Pirma, Taryba Nutarime bando sutalpinti pareiškėjos ir UAB „Rivona“ veiksmus, inkriminuojamo pažeidimo sudėtį aprašydama taip, tarsi abi bendrovės kartu būtų atlikusios Įstatymo draudžiamus veiksmus.

Formuluotė „UAB „Rivona“ ir UAB „Norfos mažmena“ <...> 2017-2018 m. sutartyse“ sudaro klaidinantį įspūdį, tarsi su Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto pažeidimu siejamos nuostatos buvo: 1) tiek UAB „Rivona“ sudaromose sutartyse, tiek pačios pareiškėjos sudaromose sutartyse; arba 2), kad pareiškėja ir UAB „Rivona“ abi kartu buvo tų pačių sutarčių su tiekėjais šalimis, nors nei viena, nei kita prielaida nėra teisinga.

Tokiu pareiškėjos ir UAB „Rivona“ veiksmų vertinimu Taryba grindžia visą Nutarime atliktą pažeidimo vertinimą, neatsižvelgdama į tai, kad: 1) pareiškėja neatliko tų veiksmų, kurie yra priskiriami UAB „Rivona“, t. y. atitinkamų sutarčių su neva Įstatymą pažeidžiančiomis nuostatomis nebuvo sudariusi; 2) UAB „Rivona“ nėra mažmeninės prekybos įmonė, kas reiškia, jog Įstatymas UAB „Rivona“ apskritai nėra taikomas ir UAB „Rivona“ apskritai negali būti laikoma pažeidusia Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimus. Pareiškėja akcentuoja, jog Taryba Nutarimu baudą skyrė pareiškėjai, nors nenustatė jokių jos veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimų pažeidimas.

3.2. Antra, Taryba atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjos sutartyse taip pat buvo nuostatos, kurios, jeigu būtų taikomos, pažeistų Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimus.

Nuostatos, į kurias referuoja Taryba, neįsigalioja automatiškai, tiekėjui pasirašius standartinę sutartį su pareiškėja. Iš sutarties nuostatų matyti, jog šios nuostatos įsigalioja tik tada, kai su tiekėju yra susitariama dėl prekybinėms-reklaminėms akcijoms planuojamo skirti biudžeto. Atitinkamai, vien tokių standartinių nuostatų buvimas standartinėje sutartyje savaime nereiškia, kad šios nuostatos yra taikomos, „veikia“, sukuria kažkokius įsipareigojimus, reikalavimus ar pasekmes tiekėjams. Todėl Nutarime nepagrįstai konstatuojama, jog standartinės sutarties nuostatos, reglamentuojančios prekybines-reklamines akcijas, įtraukimas į standartinę sutartį, savaime galėtų būti vertinamas kaip Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto pažeidimas. Tarybos vertinimu, Įstatymo pažeidimo vertinimui neturi reikšmės ar šios nuostatos „įsigaliojo“, t. y. ar šalys apskritai susitarė dėl prekybinėms-reklaminėms akcijoms skirto biudžeto, ar ne. Pareiškėja pažymi, jog įtraukimas į standartines sutartis nuostatų, kurios šalių santykiuose neįsigalioja, nes šalys dėl jų taikymo nesusitaria ir tai yra pakankamai įprasta praktika. Jeigu sutartis numato, jog nuostatos dėl prekybinių-reklaminių akcijų yra taikomos tik tais atvejais, kai šalys sutaria dėl prekybinėms-reklaminėms akcijoms skirto biudžeto, tai nesant sutarimo dėl biudžeto atitinkama nuostata nėra taikoma to konkretaus tiekėjo atžvilgiu, t. y. neatsiranda nei tiekėjo įsipareigojimai, nei mažmeninės prekybos įmonės teisė reikalauti kokių nors mokėjimų, nei neigiamos reikalavimų nevykdymo pasekmės. Kitaip tariant, yra esminis skirtumas tarp to, kai mažmeninės prekybos įmonė ir tiekėjas yra sutarę dėl išlaidų prekybinėms-reklaminėms akcijoms, tačiau visos preliminariai sutartos sumos nepanaudoja, ir to, kai mažmeninės prekybos įmonė ir tiekėjas apskritai nėra susitarę dėl išlaidų prekybinėms-reklaminėms akcijoms. Nesant susitarimo, nėra ir jokio reikalavimo ar įpareigojimo tiekėjui ką nors mokėti mažmeninės prekybos įmonei. Pareiškėja negali būti baudžiama vien už ofertos pateikimą tiekėjui.

Įstatymas nėra taikomas ne mažmeninės prekybos įmonėms, Įstatymas taip pat neįtvirtina ir „vieno vieneto“ koncepcijos

4. Įstatymas neapibrėžia nei „vieno vieneto“, nei ekonominio vieneto sąvokos. „Vieno vieneto“ sąvokos turinys atskleidžiamas tik teismų praktikoje ir tik taikant Konkurencijos įstatymo 5 straipsnį bei Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 101 straipsnio nuostatas. Nors Nutarime nenurodyta, kuo remdamasi Taryba taiko „vieno vieneto“ sąvoką (išskyrus Įstatymo 2 straipsnio 4 dalį, kurioje ši sąvoka net nėra vartojama), pareiškėjos vertinimu, būtent šia praktika implicitiškai vadovaujasi Taryba.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje pripažįstama, kad Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir SESV 101 straipsnio nuostatos gali būti taikomos ne tik atskiram juridiniam asmeniui, bet ir su tuo asmeniu susijusiems juridiniams asmenims, taip vadinamam „vienam ekonominiam vienetui“. Pavyzdžiui, ESTT laikosi pozicijos, kad jei dukterinė įmonė dalyvavo darant SESV 101 straipsnio pažeidimą, laikoma, kad jį darant dalyvavo ir tą dukterinę įmonę kontroliuojanti motininė įmonė.

Tačiau praktikos, kylančios iš konkrečių konkurencijos teisės normų – SESV 101 straipsnio bei Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio – sudėties kildinamos „vieno vieneto“ koncepcijos, taikymas yra absoliučiai netinkamas šioje byloje dėl dviejų pagrindinių priežasčių: 1) Įstatymas yra taikomas tik mažmeninės prekybos įmonėms, t. y. Įstatymas nenumato, kad 3 straipsnyje įtvirtinti draudimai bei Įstatymo 12 straipsnyje numatytos sankcijos už Įstatymo 3 straipsnio nuostatų pažeidimą yra taikomi ne tik mažmeninės prekybos įmonei, bet ir visiems kitiems su ja susijusiems asmenims, kurie nevykdo Įstatyme apibrėžtos mažmeninės prekybos veiklos. Priešingai, Įstatymas labai aiškiai ir nedviprasmiškai apibrėžia į jo reguliavimo sritį patenkančių subjektų ratą, nepalikdamas prielaidų interpretacijai; 2) „vieno vieneto“ koncepcija atsakomybės už Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir SESV 101 straipsnio pažeidimus kontekste yra taikoma kontroliuojančios ir kontroliuojamos („motininės“ ir „dukterinės“) įmonių santykiui, tuo tarpu toks santykis tarp pareiškėjos ir UAB „Rivona“ neegzistuoja. Dėl to, net jeigu „vieno vieneto“ koncepciją ir būtų galima taikyti interpretuojant Įstatymą, ši koncepcija nagrinėjamu atveju buvo pritaikyta neteisingai.

Dėl asmenų, kuriems taikomas Įstatymas bei „vieno vieneto sąvokos“

4.1. Taryba taikė pareiškėjai atsakomybę už UAB „Rivona“ veiksmus todėl, kad, Tarybos vertinimu, pareiškėja ir UAB „Rivona“ yra susiję ūkio subjektai Įstatymo 2 straipsnio 4 dalies 1 punkto prasme, pareiškėja bei UAB „Rivona“ sudaro „vieną vienetą“. Atitinkamai, Taryba laikėsi pozicijos, kad į Įstatymo „veikimo sritį“ patenka visi su pareiškėja „susiję“ asmenys. Pareiškėja su tokia pateikiama Įstatymo interpretacija nesutinka.

Įstatyme „vieno vieneto“ doktrinos, kuri leistų: 1) traktuoti pareiškėją ir UAB „Rivona“ kaip vieną asmenį, 2) taikyti Įstatymo nuostatas mažmeninės prekybos veikla neužsiimančios UAB „Rivona“ atžvilgiu ir (ar) 3) priskirti pareiškėjai atsakomybę už mažmeninės prekybos veikla neužsiimančios UAB „Rivona“ veiksmus, nėra. Įstatyme numatyta, kad jame įtvirtintos nuostatos ir draudimai yra taikomi tik „mažmeninės prekybos įmonėms“ (kurios turi didelę rinkos galią). Be to, įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje yra pateiktas ir tokios „mažmeninės prekybos įmonės“ apibrėžimas, kuris aiškiai įvardija, kokio pobūdžio sąsajos yra vertintinos nustatant į Įstatymo veikimo sritį patenkančių subjektų ratą. Atitinkamai, priešingai nei teigiama Nutarime, sąsajumo „kriterijus“ Įstatymo kontekste yra taikomas kur kas siauriau, nei sąsajumo kriterijus, taikomas Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ar SESV 101 straipsnio kontekste. Įstatymas nėra taikomas bet kokiems su mažmeninės prekybos įmone „susijusiems ūkio subjektams“. Priešingai, kaip matyti iš Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies apibrėžimo, Įstatymas yra taikomas nagrinėjamai mažmeninės prekybos įmonei ir tik tiems su ja „susijusiems ūkio subjektams“, kurie užsiima ta pačia mažmeninės prekybos veikla – „kartu su tokia pat prekyba besiverčiančiais su juo susijusiais ūkio subjektais“.

Taryba Nutarime remiasi Įstatymo 2 straipsnio 4 dalimi akcentuodama, jog pastaroji nuostata esą numato „vieno vieneto“ sąvoką ir neriboja veiklų, kurias vykdo su mažmeninės prekybos įmone susiję ūkio subjektai. Tačiau Įstatymo 2 straipsnio 1 dalis nurodo, kad Įstatymas taikomas nagrinėjamai mažmeninės prekybos įmonei ir su ja susijusiems mažmeninės prekybos veiklą vykdantiems ūkio subjektams, o „sąsajumo“ kriterijaus turinys yra atskleidžiamas Įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje nuostatoje. Todėl Įstatymo 2 straipsnio 4 dalies nuostata negali būtų taikoma ir aiškinama atskirai nuo 2 straipsnio 1 dalies nuostatos. Tai patvirtina ir kitos Įstatymo nuostatos, numatančios kad Įstatymas taikomas ne bet kokią, o tik mažmeninės prekybos veiklą vykdantiems subjektams. „Ūkio subjekto“ sąvoka vartojama tik Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje, apibrėžiant pačią „mažmeninės prekybos įmonės“ sąvoka, o visose likusiose Įstatymo nuostatose yra naudojama tik „mažmeninės prekybos įmonės“ sąvoka.

Skiriant baudą pareiškėjai pažeidžiamas Įstatymas ir asmeninės atsakomybės principas

4.2. Taikydama Įstatymo reikalavimus UAB „Rivona“, kuri nėra mažmeninės prekybos įmonė, bei bausdama Bendrovę už UAB „Rivona“ atliktus veiksmus, Taryba plečiamai taiko atsakomybę reglamentuojančius teisės aktus. Be to, Tarybos diskrecijos teisė taikyti sankcijas negali būti suprantama kaip absoliuti.

Įstatymo reikalavimai nėra taikomi UAB „Rivona“, todėl Taryba negalėjo UAB „Rivona“ veiksmų vertinti kaip Įstatymo pažeidimo ir dėl šios priežasties negalėjo skirti baudos pareiškėjai išimtinai už UAB „Rivona“ veiksmus. Sprendimą skirti baudą tik pareiškėjai Taryba motyvuoja „Nutarimo vykdymo tikslais“ ir tuo, kad, esą, UAB „Rivona“ sutartys su tiekėjais buvo sudarytos siekiant užtikrinti būtent pareiškėjos vykdomą mažmeninę prekybą. Tokiu sprendimu pati Taryba pripažįsta, kad, pagal Įstatymą, bauda negali būti skiriama mažmeninės prekybos nevykdančiam ūkio subjektui, šiuo atveju UAB „Rivona“. Priešingu atveju Taryba būtų taikiusi solidarią atsakomybę pareiškėjai ir UAB „Rivona“, kaip Taryba daro tuo atveju, kai pažeidimą padaro „vienas vienetas“.

Sprendimas už „vienam vienetui“ inkriminuojamą pažeidimą baudą skirti tik pareiškėjai yra nenuoseklus ne tik Tarybos praktikos kontekste, bet ir dėl pačiame Nutarime esančių prieštaravimų. Visame Nutarime yra argumentuojama, kad tariamai neteisėtus veiksmus atliko pareiškėja ir UAB „Rivona“ „bendrai“, abiem įmonėms Nutarimo rezoliucinės dalies 2 punkte nustatomas įpareigojimas nutraukti tariamai neteisėtus veiksmus, tačiau bauda kažkodėl skiriama ne „vienam vienetui“, tačiau juridiniam asmeniui – pareiškėjai. Iš Nutarimo akivaizdu, kad pati atsakovė supranta, jog Įstatymas nėra taikomas UAB „Rivona“, tačiau, siekdama pritaikyti atsakomybę, sukuria naratyvą, tarsi toks pareiškėjos ir UAB „Rivona“ bendradarbiavimas buvo suorganizuotas siekiant išvengti Įstatymo taikymo.

Jei pati Taryba pripažįsta, kad bauda pagal Įstatymą gali būti skiriama tik mažmeninės prekybos įmonei, t. y. pareiškėjai, nėra suprantama, kokiu teisiniu pagrindu Taryba UAB „Rivona“ sudarytas sutartis vertina kaip pareiškėjos padarytą Įstatymo pažeidimą. Kaip galima suprasti iš Nutarimo, tokį atsakomybės taikymo modelį lėmė pirmiausia tai, jog UAB „Rivona“ pati mažmeninės prekybos nevykdo, todėl nepatenka į Įstatymo taikymo apimtį ir atitinkamai atsakomybė už Įstatymo pažeidimus jai negali būti taikoma. Tinkamu atsakomybės subjektu pagal Įstatymą galėtų būti tik pati pareiškėja, tačiau šiuo atveju nebuvo nustatyta, kad ji pati būtų atlikusi Įstatymo draudžiamus veiksmus. Tad atsakovė peržengė Įstatymo taikymo ribas ir sprendimą bausti pareiškėją už UAB „Rivona“ sudarytas sutartis priėmė nesivadovaudama Įstatymo normomis, reglamentuojančiomis atsakomybės taikymą už Įstatymo draudžiamus veiksmus.

Skunde taip pat pažymima, jog Tarybos veiksmai išplečiant atsakomybės taikymo galimybę susijusiems ūkio subjektams taip pat yra nesuderinamai su teisėtumo principu.

II

Atsakovė Taryba atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.

1. Atlikusi tyrimą dėl pareiškėjos ir UAB „Rivona“ veiksmų atitikties Įstatymo 3 straipsnio reikalavimams, Taryba nustatė, kad pareiškėjos ir UAB „Rivona“ su tiekėjais 2017 – 2018 m. sudarytose sutartyse yra įtvirtintas reikalavimas tiekėjams sutarčių galiojimo laikotarpiu prekių prekybinėms-reklaminėms akcijoms skirti tam tikrą pinigų sumą kiekvienai prekių kategorijai; taip pat įtvirtinta pareiga visas vykdomas prekybines-reklamines akcijas raštu suderinti su UAB „Rivona“ ir pareiškėja (tiksliai nurodant apmokamų išlaidų dydį, bei numatomus taikyti pardavimo skatinimo veiksmus), o pareigos nesilaikant, tiekėjai įpareigojami trūkstamą sumą UAB „Rivona“ ir pareiškėjai sumokėti ne vėliau kaip per 15 kalendorinių dienų po to, kai sutartys netenka galios. Sutarčių 2 priedo 4 skyriaus 4.1 ir 4.2 punktų nuostatos kartu reglamentuoja atlyginimą bendrovėms už prekių prekybinių-reklaminių akcijų vykdymą pareiškėjos prekybos vietose. Nustatyta, kad UAB „Rivona“ sutarčių 2 priedo 4 skyriaus 4.1 punkte numatytos prekybinės-reklaminės akcijos organizuojamos pareiškėjos prekybos vietose ir jas įgyvendina pareiškėja (pavyzdžiui, leidžia reklaminius leidinius, organizuoja prekių išstatymą, nuolaidų plakatus ir kita). UAB „Rivona“ išrašo tiekėjams sąskaitas-faktūras už minėtas akcijas ir jie atsiskaito tuomet, kai kiekvieną mėnesį pareiškėja pateikia sąskaitą-faktūrą UAB „Rivona“ už praėjusį mėnesį pastarosios bendrovės tiekėjams organizuotas prekybines-reklamines akcijas.

Taryba Nutarime konstatavo, kad sutarčių nuostatos, susijusios su mokesčiu už prekių prekybinių-reklaminių akcijų vykdymą, kai nustatomas konkretus mokestis, skirtas prekybinėms- reklaminėms akcijoms, o pardavimo skatinimo veiksmai įvardinami tik preliminariai ir neišsamiai (iš esmės tik priemonės, kuriomis akcijos gali būti vykdomos), pažeidžia Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintą draudimą, nes tiekėjai yra įpareigojami skirti atitinkamą sumą pardavimo skatinimo veiksmams, kurių pobūdis ar apimtis nėra numatoma ir konkrečiai sutarta, taip pat už nuostatų pažeidimus numatyta tiekėjams atsakomybė.

Taryba tinkamai aiškino ir taikė Įstatymo nuostatuose įtvirtintas sąvokas

2. Taryba pažymi, kad Nutarime nesirėmė nei Konkurencijos įstatymu, nei SESV nuostatomis ar ESTT praktika, aiškinant ir taikant šias nuostatas. Dėl to pareiškėjos argumentai dėl konkurencijos teisėje naudojamų sąvokų ir jų aiškinimo yra visiškai nesusiję su šia byla, kadangi Nutarime Taryba rėmėsi tik Įstatymo nuostatomis, todėl atsakovė dėl šių pareiškėjos argumentų išsamiau nepasisakys.

2.1. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 1 dalį didelę rinkos galią turinti mažmeninės prekybos įmonė – ūkio subjektas, besiverčiantis mažmenine prekyba nespecializuotose parduotuvėse, kuriose vyrauja maisto prekės, gėrimai ir tabako gaminiai, ir vienas arba kartu su tokia pat prekyba besiverčiančiais su juo susijusiais ūkio subjektais, atitinkantis visus šiuos reikalavimus: 1) iš visų Lietuvos Respublikoje jo (jų) valdomų parduotuvių bent 20 parduotuvių yra ne mažesnio kaip 400 m² prekybos ploto; 2) bendrosios jo (jų) pajamos paskutiniais finansiniais metais yra ne mažesnės kaip vienas šimtas šešiolika milijonų eurų. Jeigu mažmeninės prekybos įmonė yra užsienio valstybės ūkio subjektas, bendrosios pajamos skaičiuojamos kaip Lietuvos Respublikoje gautų pajamų suma. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 4 dalies 1 punktą, susijusiais ūkio subjektais pripažįstami du ar daugiau ūkio subjektų, kurie dėl savitarpio kontrolės ar priklausomybės ir galimų suderintų veiksmų yra laikomi vienu vienetu. Jeigu neįrodoma priešingai, laikoma, kad susiję ūkio subjektai yra kiekvienas nagrinėjamas ūkio subjektas ir ūkio subjektai, kurių, kaip ir nagrinėjamo ūkio subjekto, ½ ar daugiau įstatinio kapitalo sudarančią akcijų dalį arba teises į ½ ar daugiau visų balsų turi tas pats fizinis asmuo arba tie patys fiziniai asmenys.

Taryba nustatė, kad tas pats fizinis asmuo turi daugiau nei ½ tiek pareiškėjos, tiek ir UAB „Rivona“ įstatinio kapitalo sudarančią akcijų dalį. Iš to akivaizdu, kad Taryba pagrįstai nusprendė, kad pareiškėja ir UAB „Rivona“ yra susiję ūkio subjektai. Be to, Tarybos nustatytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėja ir UAB „Rivona“ susijusiais ūkio subjektais turi būti laikomi ir atsižvelgiant į visas faktines aplinkybes. Pareiškėjos mažmeninė prekyba prekybos centruose „NORFA“ paremta būtent glaudžiu bendradarbiavimu su UAB „Rivona“: UAB „Rivona“ yra pagrindinis pareiškėjos tiekėjas, pati pareiškėja savo prekybos centruose vykdo ir įgyvendina tarp UAB „Rivona“ ir tiekėjų sulygtas akcijas, tai patvirtina ir tiekėjai nurodydami, kad prekių tiekimas į pareiškėjai priklausančius prekybos tinklus vyksta per UAB „Rivona“. Pareiškėja ir UAB „Rivona“ tarpusavyje yra sudarę standartinę ilgalaikę didmeninio pirkimo – pardavimo sutartį, kurios pagrindu UAB „Rivona“ pagamintos ar iš maisto prekių ir gėrimų tiekėjų įsigytos prekės parduodamos pareiškėjai ir tokiu būdu patenka į pareiškėjos valdomą mažmeninės prekybos tinklą. UAB „Rivona“ ir pareiškėja už suteiktas paslaugas ir parduotas prekes vykdo tarpusavio atsiskaitymus. Todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas ir UAB „Rivona“ dėl savitarpio kontrolės, tarpusavio priklausomybės vykdant mažmeninę prekybą nėra susiję ūkio subjektai ir neturėtų būti laikomi vienu vienetu Įstatymo prasme.

2.2. Pareiškėja teigia, kad Įstatyme aiškiai ir nedviprasmiškai numatyta, kad jame įtvirtintos nuostatos ir draudimai taikomi tik „mažmeninės prekybos įmonėms“ (kurios turi didelę rinkos galią)

Įstatymo straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo tikslas – riboti didelę rinkos galią turinčių mažmeninės prekybos įmonių rinkos galios panaudojimą ir užtikrinti tiekėjų ir didelę rinkos galią turinčių mažmeninės prekybos įmonių interesų pusiausvyrą. Įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad už šio įstatymo 3 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse nurodytus draudžiamus nesąžiningus veiksmus mažmeninės prekybos įmonėms skiriama bauda iki vieno šimto dvidešimties tūkstančių eurų. Kartu su bauda gali būti skiriamas įpareigojimas nutraukti šiame įstatyme nustatytus draudžiamus nesąžiningus veiksmus ar įsipareigojimus atlikti veiksmus, atkuriančius ankstesnę padėtį ar pašalinančius pažeidimo pasekmes, įskaitant sutarties pakeitimą.

Taryba pažymi, kad Įstatymo 1 straipsnyje nustatyto įstatymo tikslo neužtikrina pareiškėjos ir UAB „Rivona“ veiklos modelis, kai Įstatymo draudžiami veiksmai atliekami ne tos bendrovės vardu, kuri pati vykdo mažmeninę prekybą, bet su ja susijusios bendrovės vardu, kuri su pirmąja bendrove sudaro vieną vienetą Įstatymo prasme. Būtų nepagrįsta netaikyti mažmeninės prekybos įmonei atsakomybės vien dėl to, kad mažmeninę prekybą vykdantis juridinis asmuo, nors pats sutarčių nesudarinėja, tačiau už tokią įmonę sutartis sudaro su ja glaudžiai tiek per akcijas, tiek faktiškai susijęs juridinis asmuo, kuris pagal Įstatymą yra laikomas susijusiu ūkio subjektu. Šią išvadą patvirtina ir įstatymų leidėjo tikslai, kuriuos parodo aplinkybė, jog Įstatymas numato susijusių ūkio subjektų ir vieno vieneto sąvokas. Netaikant atsakomybės nagrinėjamu atveju, atsirastų galimybė ūkio subjektams išvengti Įstatymo reikalavimų. Akivaizdu, kad taip būtų pakenkta Įstatymo siekiui atgrasyti mažmeninės prekybos įmones nuo tam tikrų tiekėjų interesus pažeidžiančių veiksmų.

Sistemiškai vertinant Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies ir 4 dalies nuostatas, galima daryti išvadą, kad pareiškėja ir UAB „Rivona“ laikytinos susijusiais ūkio subjektais, sudarančiais vieną vienetą. Todėl Įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinti reikalavimai, priešingai nei teigia pareiškėja, taikomi šį vienetą sudarančių susijusių ūkio subjektų atžvilgiu.

2.3. Atsakovė pabrėžia, jog veiksmus, pažeidžiančius Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimus atliko su pareiškėja susijęs ūkio subjektas – UAB „Rivona“. Vieno iš tiekėjų teigimu, UAB „Rivona“ vienašališkai pareikalavo, kad toks mokestis būtų taikomas nuolat visoms prekėms. Tiekėjas pažymėjo, kad mokesčio nemokėti negali, nes kitu atveju negalėtų dirbti su pareiškėjos prekybos centrais. Todėl nesvarbu, kad pati pareiškėja pažeidžiančių veiksmų neatliko. Pareiškėja, neturėdama sutarčių su tiekėjais, vykdė mažmeninę prekybą, prekiaudama prekėmis, pristatytomis pagal sutartis tarp UAB „Rivona“ ir tiekėjų. Taigi pareiškėja naudoja rinkos galią prieš tiekėjus, teikiančius prekes į jos prekybos centrus, veikdama ne pati tiesiogiai, bet netiesiogiai per su ja susijusią įmonę UAB „Rivona“, kuri ir sudaro sutartis su atitinkamais prekių tiekėjais (nustatytas didelis kiekis tokių sutarčių). Todėl Nutarime ir konstatuota, kad abi bendrovės Įstatymo prasme sudaro vieną vienetą, todėl laikoma, jog jos, kaip vienas vienetas, pažeidė Įstatymo reikalavimus. Šios išvados nepaneigia teiginiai, kad UAB „Rivona“ sutartis su tiekėjais sudaro ne „siekiant užtikrinti būtent“ pareiškėjos vykdomą mažmeninę prekybą, o tam, kad galėtų vykdyti didmeninės prekybos veiklą ir įvairias prekes parduoti įvairiems klientas, kurių yra šimtai. Vis tik nustatyta, kad su konkrečiais tiekėjais pasirašytos sutartys su UAB „Rivona“, pažeidžiančios Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimus, vykdomos pasitelkiant tarpininkavimo modelio pobūdžio santykius, taip išvengiant tiesioginio sutarčių sudarymo tarp pareiškėjos ir tiekėjų. Atsakovė taip pat atkreipia dėmesį, jog ji 2013 m. jau yra vykdžiusi tyrimą dėl UAB „Rivona“ ir pareiškėjos veiksmų atitikties Įstatymo 3 straipsnio reikalavimams, kai taip pat, kaip ir šio tyrimo metu, dėl visų aukščiau nurodytų aplinkybių, bendroves Taryba pripažino susijusiais ūkio subjektais, kurios kaip vienas vienetas Įstatymo prasme buvo laikomos didelę rinkos galią turinčia mažmeninės prekybos įmone.

Pareiškėjai skirta motyvuota ir pagrįsta bauda

3. Nutarime aiškiai išdėstytos tiek faktinių aplinkybių, tiek konstatuojamoji, tiek rezoliucinė dalys. Konstatuojamoje dalyje įvertintos visos tyrimo bylos aplinkybės, pateikti pagrindimai, kodėl yra priimtas atitinkamas sprendimas, išdėstytas rezoliucinėje dalyje. Pati sau prieštaraudama pareiškėja teigia, kad Taryba nenurodo, kuo remdamasi taiko „vieno vieneto“ sąvoką, išskyrus tai, kad Taryba nurodo į Įstatymo 2 straipsnio 4 dalį. pagal nurodytos normos reikalavimus būtent Taryba yra kompetentinga institucija, kuriai priskirta funkcija atliekant Įstatymo nuostatų laikymosi priežiūrą atlikti pažeidimų tyrimus, nagrinėti bylas dėl šio įstatymo pažeidimo ir taikyti šiame įstatyme nustatytas sankcijas. Tai atlikdama Taryba, vadovaudamasi Įstatymo 10 straipsnio 6 dalimi, išnagrinėjusi bylą, priima motyvuotą nutarimą taikyti šio įstatymo nustatytas sankcijas, jeigu nustato, kad šis įstatymas buvo pažeistas. Šiuo atveju Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto pažeidimas buvo nustatytas ir jo pobūdis pareiškėjos neginčijamas. Vienintelis ginčijamas aspektas – kad parinktas ne tas atsakomybės už pažeidimą subjektas, nes pažeidėjui netaikytinas Įstatymas.

Dėl šios priežasties vertinimui, ar UAB „Rivona“ ir pareiškėja padarė Įstatymo pažeidimą, neturi reikšmės bendrovių argumentai bei kai kurių tiekėjų patvirtinimai, kad sutarčių 2 priedo 4 skyriaus mokestis, skirtas prekių prekybinėms-reklaminėms akcijoms, yra preliminarus, nors sutartyse taip ir nenumatyta. Taip pat neturi reikšmės ir aplinkybė, kad pareiškėja su tiekėjais neturi sudariusi galiojančių sutarčių, kuriose būtų įtvirtintas 2 priedo 4 skyriaus mokestis prekybinėms-reklaminėms akcijoms. Tai taip pat reiškia, kad vertinant, ar veiksmai atitinka pažeidimo sudėtį, neturi reikšmės, dėl kokių priežasčių bendrovės atliko veiksmus. Įstatyme įtvirtinto pažeidimo sudėtis yra formali. Šią Tarybos poziciją patvirtino ir LVAT.

Pareiškėja kartu su UAB „Rivona“ naudoja rinkos galią prieš tiekėjus, teikiančius prekes į pareiškėjos prekybos centrus, veikdama ne pati tiesiogiai, bet netiesiogiai per su ja susijusią įmonę UAB „Rivona“, kuri ir sudaro sutartis su atitinkamais prekių tiekėjais. Vis dėlto, kaip minėta, abi bendrovės Įstatymo prasme sudaro vieną vienetą, tad laikoma, jog jos, kaip vienas vienetas, pažeidė Įstatymo reikalavimus. Todėl nėra pagrindo teigti, kad Įstatymo reikalavimai apskritai UAB „Rivona“ atžvilgiu netaikomi.

Taryba pritaikė atsakomybę už nustatytą Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimų pažeidimą tiek pareiškėjai, tiek UAB „Rivona“ kaip susijusiems ūkio subjektams, sudarantiems vieną vienetą Įstatymo 2 straipsnio 4 dalies 1 punkto prasme, laikytiniems mažmenine prekybos įmone Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies prasme. Kadangi piniginė bauda Nutarimu turi būti skiriama ne vienam ekonominiam vienetui, bet juridiniam asmeniui, todėl paskirta pareiškėjai atsižvelgiant į tai, kad UAB „Rivona“ pati mažmeninės prekybos nevykdo, o pareiškėja tokią prekybą vykdo. Nagrinėtos sutartys tarp UAB „Rivona“ ir tiekėjų, nustatytos kaip pažeidžiančios Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimus, buvo sudarytos siekiant užtikrinti pareiškėjos vykdomą mažmeninę prekybą, t. y. pareiškėjos naudai. Tokias sutartis UAB „Rivona“ buvo sudariusi su dideliu skaičiumi tiekėjų, kurių tiekiamų maisto prekių ir gėrimų asortimentą taip pat sudarė didelis kiekis prekių, pristatomų į pareiškėjos mažmeninės prekybos tinklą. Pažeidimo mastas Nutarime buvo pripažintas kaip didelis. Todėl Taryba, priešingai nei teigia pareiškėja, už Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimų pažeidimą pareiškėjai baudą skyrė pagrįstai, atsižvelgdama į Įstatymo reikalavimus, laikydamasi teisėtumo principo, priimdama Nutarimą pagal teisės normas ir jose nustatytus reikalavimus.

III

1. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Rivona“ atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo sutinka ir prašo jį tenkinti jame nurodytais pagrindais.

2. UAB „Rivona“ pažymi, jog Įstatymas yra specialus teisės aktas, taikomas specifiniam subjektų ratui – Įstatymo reglamentuojamą mažmeninės prekybos veiklą vykdantiems subjektams. UAB „Rivona“, tuo tarpu, tokios veiklos nevykdo ir niekada nevykdė. Bendrovė nuo pat įsteigimo vykdo tik didmeninę maisto ir ne maisto prekių prekybą, gamybą, pervežimus automobilių transportu bei užsiima nuosavų patalpų nuoma. Vien aplinkybė, kad su bendrove per akcininkus susijęs, tačiau bendrovės nekontroliuojamas juridinis asmuo pareiškėja vykdo mažmeninės prekybos veiklą nesudaro pagrindo ir UAB „Rivona“ laikyti mažmeninės prekybos įmone bei jai taikyti Įstatymo reikalavimus. Kaip matyti iš su skundu pateiktos Įstatymo koncepcijos, įstatymų leidėjas niekada nesiekė reguliuoti santykių tarp dviejų tiekėjų, tokių kaip didmeninę prekybą vykdančios UAB „Rivona“ ir jos tiekėjų.

3. Taryba nėra įgaliota ir neturi teisės Įstatymo nuostatų aiškinti plečiamai, siekdama Įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus draudimus taikyti ne tik mažmeninės prekybos įmonei, bet ir didmeninę prekybą įvairiomis prekėmis vykdančiai UAB „Rivona“. Tarybos pateikiamas plečiamasis Įstatymo taikymo apimties aiškinimas ne tik yra nesuderinamas su Įstatymo tikslais, bet pažeidžia pamatinius konstitucinius teisės principus ir lemia atsakomybės taikymą įstatyme nesant tam pagrindo: 1) Nutarime išdėstytas Įstatymo nuostatų aiškinimas akivaizdžiai riboja trečiojo suinteresuoto asmens ūkinės veiklos laisvę. Tarybos aiškinimu taikant Įstatymo reikalavimus, UAB „Rivona“ yra nustatomi ūkinės veiklos apribojimai, apribojantys jos veiksmus santykiuose su tiekėjais bei galimybes konkuruoti su savo konkurentais. Pavyzdžiui, UAB „Rivona“ tiesioginiam konkurentui Sanitex Įstatymo ribojimai nėra taikomi, todėl bendrovės galimybės su Sanitex yra ribojamos. Tai, kad ūkinės veiklos ribojimai UAB „Rivona“ nustatomi ne Įstatymu, o Tarybos taikomuoju teisės aktu (Nutarimu), neatitinka Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintų asmens ūkinės veiklos laisvės suvaržymo sąlygų; 2) viešojoje teisėje galioja plečiamojo viešosios teisės normų aiškinimo ribojimas. LVAT praktikoje taip pat akcentuojama, kad teisės normos, susijusios su atsakomybės asmeniui nustatymu ir taikymu, jo nubaudimu, negalima aiškinti plečiamai.

4. Atsiliepime pažymima, jog priešingai, nei nurodyta Nutarime, tarp UAB „Rivona“ ir pareiškėjos niekada nebuvo susitarimo perduoti sutarčių su tiekėjais sudarymo UAB „Rivona“, taip pat nebuvo padaryti struktūriniai ar kiti pertvarkymai, siekiant daryti spaudimą tiekėjams ar išvengti Įstatymo reikalavimų taikymo.

Bendradarbiavimas tarp pareiškėjos ir UAB „Rivona“ visada vyko taip pat, t. y. tiek iki Įstatymo įsigaliojimo 2010 m. balandžio 1 d., tiek jam Įsigaliojus, o tokį bendradarbiavimą nulėmė natūralios priežastys. Bendrovė nuo pat 1993 m. pradėjo vykdyti didmeninės prekybos veiklą: įsigydavo įvairias maisto ir ne maisto prekes iš įvairių tiekėjų ir parduodavo jas įvairiems pirkėjams tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Tuo pačiu pagrindu įvairias prekes pradėjo parduoti ir pareiškėja. vien faktas, kad UAB „Rivona“ ir pareiškėja bendradarbiauja pareiškėjai vykdant mažmeninę prekybą savo prekybos tinkluose, ir jas sieja sutartiniai tiekimo santykiai, nepagrindžia Tarybos nemotyvuotų išvadų dėl UAB „Rivona“ ir pareiškėjos bendradarbiavimo aplinkybių ir tariamo siekio išvengti Įstatymo reikalavimų taikymo.

5. Įstatymo pažeidimo faktą ir baudos taikymą Taryba Nutarime grindžia išimtinai aiškinimu, jog UAB „Rivona“ ir pareiškėja sudaro vieną vienetą Įstatymo prasme.

Įstatymo taikymui mažmeninės prekybos įmonės sąsajos su kitais ūkio subjektais yra reikšmingos tik tiek, kiek susiję ūkio subjektai vykdo tą pačią Įstatymo reglamentuojamą mažmeninės prekybos veiklą. Trečiojo suinteresuoto asmens manymu, pagal Įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, visi susiję ūkio subjektai turi verstis mažmenine prekyba. Jei su mažmeninės prekybos įmone susiję ūkio subjektai mažmeninės prekybos veiklos nevykdo, jie nepatenka į Įstatymo taikymo apimtį, nes nėra laikomi mažmeninės prekybos įmone.

Įstatyme „susijusių ūkio subjektų“ sąvoka jokiais kitais tikslais nei apibrėžiant mažmeninės prekybos įmonę daugiau nėra vartojama. Tiek Įstatymo 3 straipsnis įtvirtinantis draudžiamų veiksmų sąrašą, tiek ir 12 straipsnis, reglamentuojantis sankcijų taikymą už 3 straipsnio pažeidimus, tiesiogiai įvardija šių teisės normų adresatus – mažmeninės prekybos įmones. Aiškus Įstatyme įtvirtintas teisinis reguliavimas pašalina galimybes jį taikančiai Tarybai plečiamai aiškinti tokiu būdu, jog susijusių ūkio subjektų sąvoka būtų perkelta į atsakomybės taikymo sritį.

IV

1. Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas advokatas Marius Juonys prašė skundą tenkinti jame nurodytais pagrindais.

2. Teismo posėdyje atsakovės Tarybos atstovės šios institucijos Nesąžiningos komercinės veiklos tyrimo grupės vadovė Dita Anilionienė ir Teisės ir konkurencijos politikos grupės vadovė Monika Dumbrytė-Ožiūnienė prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

3. Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Rivona“ atstovė advokato padėjėja Simona Liuimienė prašė skundą tenkinti.

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimų motyvus, įvertinęs posėdyje pateiktus paaiškinimus, rašytinius įrodymus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

konstatuoja:

I

Šioje administracinėje byloje, inter alia (lot. be kita ko), nustatyta:

1. Taryba 2019 m. birželio 26 d. pranešimu Nr. 6S-11(2019) „Apie įtariamą pažeidimą tyrime dėl UAB „Rivona“ ir UAB „Norfos Mažmena“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnio reikalavimams“ pranešė, jog atlikus tyrimą nustatyta, jog UAB „Rivona“ ir pareiškėja su tiekėjais sudarytų sutarčių nuostatos, susijusios su mokesčiu už marketingo paslaugas ir nuostatos, susijusios su mokesčiu už prekių prekybinių-reklaminių akcijų vykdymą, pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintą draudimą reikalauti tiesiogiai ar netiesiogiai apmokėti dalį mažmeninės prekybos įmonės arba kartu su šia įmone vykdomo pardavimo skatinimo išlaidų ar kitokiu būdu už jas atlyginti, išskyrus atvejus, kai yra mažmeninės prekybos įmonės ir tiekėjo rašytinis susitarimas dėl apmokamų išlaidų dydžio ir numatomų taikyti perdavimo skatinimo veiksmų. Pranešime konstatuoja, kad yra pagrindas taikyti Įstatyme numatytas sankcijas.

2. 2019 m. rugsėjo 11 d. priimtas skundžiamas Nutarimas, kuriuo Taryba: 1) pripažino, kad pareiškėja ir UAB „Rivona“, kaip vieno vieneto, veiksmais, kai bendrovės sutarčių su maisto prekių ir gėrimų tiekėjais nuostatose numatė tam tikras tiekėjų mokėtinas sumas (pardavimo skatinimo išlaidas) už pardavimų skatinimą, tačiau konkrečiai nenurodė ar nedetalizavo pardavimo skatinimų veiksmų, taip pat už nuostatų pažeidimus numatė tiekėjams atsakomybę, pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimus; 2) įpareigoti pareiškėją ir UAB „Rivona“, kaip vieną vienetą, nutraukti šio nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytus draudžiamus nesąžiningus veiksmus, jei šie veiksmai dar yra atliekami; 3) už šio nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytus pažeidimus pareiškėjai skirti 72 000 Eur piniginę baudą; 4) įpareigoti pareiškėją ir UAB „Rivona“ per 5 darbo dienas nuo šio nutarimo rezoliucinės dalies 3 punkte nurodytos baudos sumokėjimo pranešti apie tai Tarybai ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus.

Dėl UAB „Rivona“ ir pareiškėjos atitikties didelę rinkos galią turinčios mažmeninės prekybos įmonės kriterijams

2.1. Nutarime pažymima, kad mažmeninės prekybos įmonė pažeidė Įstatymo 3 straipsnio reikalavimus, kai nustatoma šių aplinkybių visuma: 1) veiksmus atlieka didelę rinkos galią turinti mažmeninės prekybos įmonė; 2) veiksmai atliekami maisto prekių ir gėrimų tiekėjų atžvilgiu; 3) atliekami Įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyti nesąžiningi veiksmai. Pagal Įstatymo 2 straipsnio I dali, didele rinkos galia turinti mažmeninės prekybos įmonė – ūkio subjektas, besiverčiantis mažmenine prekyba nespecializuotose parduotuvėse, kuriose vyrauja maisto prekes, gėrimai ir tabako gaminiai, ir vienas arba kartu su tokia pat prekyba besiverčiančiais su juo susijusiais ūkio subjektais, atitinkantis visus šiuos reikalavimus: 1) iš visų Lietuvos Respublikoje jo (jų) valdomų parduotuvių bent 20 parduotuvių yra ne mažesnio kaip 400 kv. m prekybos ploto; 2) bendrosios jo (jų) pajamos paskutiniais finansiniais metais yra ne mažesnės kaip vienas šimtas šešiolika milijonų eurų. Jeigu mažmeninės prekybos įmonė yra užsienio valstybės ūkio subjektas, bendrosios pajamos skaičiuojamos kaip Lietuvos Respublikoje gautų pajamų suma.

Pagal Įstatymo 2 straipsnio 4 dalies 1 punktą, susijusiais ūkio subjektais pripažįstami du ar daugiau ūkio subjektų, kurie dėl savitarpio kontrolės ar priklausomybės ir galimų suderintų veiksmų yra laikomi vienu vienetu. Jeigu neįrodoma priešingai, laikoma, kad susiję ūkio subjektai yra kiekvienas nagrinėjamas ūkio subjektas ir ūkio subjektai, kurių, kaip ir nagrinėjamo ūkio subjekto, ½ ar daugiau įstatinio kapitalo sudarančią akcijų dalį arba teisės į ½ ar daugiau visų balsų turi tas pats fizinis asmuo arba tie patys fiziniai asmenys.

Šiuo atveju tas pats fizinis asmuo turi daugiau nei ½ tiek pareiškėjos, tiek ir UAB „Rivona“ įstatinio kapitalo sudarančią akcijų dalį. Be to, iš tyrimo metu surinktų duomenų matyti, kad pareiškėjos mažmeninė prekyba prekybos centruose „NORFA“ paremta būtent glaudžiu bendradarbiavimu su UAB „Rivona“ (UAB „Rivona“ yra pagrindinis pareiškėjos tiekėjas, pareiškėja savo prekybos centruose vykdo ir įgyvendina tarp UAB „Rivona“ ir tiekėjų sulygtas akcijas, taip pat ir tiekėjai nurodo, kad prekių tiekimas į pareiškėjai priklausančius prekybos tinklus vyksta per UAB „Rivona“). Tad Nutarime konstatuota, kad pareiškėja ir UAB „Rivona“ dėl savitarpio kontrolės, tarpusavio priklausomybės vykdant mažmeninę prekybą yra susiję ūkio subjektai ir laikomi vienu vienetu Įstatymo prasme.

Tyrimo metu taip pat nustatyta, kad pareiškėja valdo daugiau kaip 20 parduotuvių, kurių prekybos plotas viršija 400 kv. m, taip pat pareiškėjos bendrosios pajamos paskutiniais finansiniais metais sudarė daugiau kaip vieną šimtą šešiolika milijonų eurų. Taigi, pareiškėja atitinka Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies reikalavimus, todėl laikytina didelę rinkos galią turinčia mažmeninės prekybos įmone.

Atsakovė Nutarime nesutiko, kad UAB „Rivona“ nevykdo mažmeninės prekybos nespecializuotose parduotuvėse, kuriose vyrauja maisto prekės, gėrimai ir tabako gaminiai, kaip tą daro pareiškėja, todėl Įstatymo nuostatos turėtų būti taikomis tik pareiškėjos atžvilgiu. Taryba nurodė, kad pareiškėja, vertinant ją atskirai nuo kitų bendrovių, verčiasi mažmenine prekyba ir ūkio subjekto dydį atspindinčius reikalavimus. Nors UAB „Rivona“ nevykdo mažmeninės prekybos nespecializuotose parduotuvėse, kuriose vyrauja maisto prekės, gėrimai ir tabako gaminiai, ji ir pareiškėja laikytinos susijusiais ūkio subjektais.

Sistemiškai vertinant Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies ir 4 dalies nuostatas, darytina išvada, kad pareiškėja ir UAB „Rivona“ laikytinos susijusiais ūkio subjektais, sudarančiais vieną vienetą. Todėl Įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinti reikalavimai taikomi šį vienetą sudarančių susijusių ūkio subjektų atžvilgiu. Tyrimo metu nustatyta, jog veiksmus, pažeidžiančius Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimus atliko su pareiškėja susijęs ūkio subjektas – UAB „Rivona“. Taigi pareiškėja naudoja rinkos galią prieš tiekėjus, teikiančius prekes į pareiškėjos prekybos centrus, veikdama ne pati tiesiogiai, bet netiesiogiai per su ja susijusią įmonė UAB „Rivona, kuri ir sudaro sutartis su atitinkamais prekių tiekėjais. Vis dėlto, abi bendrovės Įstatymo prasme sudaro vieną vienetą, tad laikoma, jog jos, kaip vienetas, pažeidė Įstatymo reikalavimus. Nutarime taip pat nurodoma, jog Taryba ir 2013 m. yra vykdžiusi tyrimą dėl UAB „Rivona“ ir pareiškėjos veiksmų atitikties Įstatymo 3 straipsnio reikalavimams. Taryba tuomet pripažino bendroves susijusiais ūkio subjektais, kurios kaip vienas vienetas Įstatymo prasme buvo laikomas didelę rinkos galią turinčia mažmeninės prekybos įmone.

Dėl tiekėjų, kurių atžvilgiu draudžiama atlikti Įstatymo 3 straipsnyje nurodytus veiksmus

2.2. Įstatymo 3 straipsnis draudžia atitinkamus veiksmus atlikti maisto prekių ir gėrimų tiekėjų atžvilgiu, o pagal šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, maisto prekių ir gėrimų tiekėjų laikomas asmuo, pagal didmeninio pirkimo–pardavimo sutartį parduodantis mažmeninės prekybos įmonei prekes ir (ar) gėrimus, skirtus parduoti vartotojui. UAB „Rivona“ ir pareiškėja sudarė sutartis su tiekėjais dėl maisto prekių ir gėrimų. Pavyzdžiui, tiekimo sutartys buvo sudarytos dėl duonos, pyrago ir konditerijos gaminių, pieno, mėsos ir žuvies bei šaldytų produktų, įvairių alaus rūšių ir nealkoholinių gėrimų, taip pat arbatos, kavos ir kitų maisto prekių ir gėrimų.

Atsižvelgus į tai Nutarime konstatuota, kad tyrimo metu nagrinėtos įtvirtintos sutartyse nuostatos ir veiksmai buvo atlikti maisto prekių ir gėrimų tiekėjų, kaip jie suprantami Įstatymo prasme, atžvilgiu. Todėl aptariamos sutarčių nuostatos taikomos buvo maisto prekių ir gėrimų tiekėjų atžvilgiu.

Dėl UAB „Rivona“ ir pareiškėjos sutarčių nuostatų vertinimo

2.3. Atsižvelgiant į tai, kad UAB „Rivona“ ir pareiškėja laikytinos susijusiais ūkio subjektais, jų veiksmų atitiktis Įstatymo 3 straipsnio nuostatoms buvo vertinama bendrai. Įstatymo 3 pažeidimui konstatuoti nėra būtina nustatyti, kiek faktiškai nagrinėjamos sutarties nuostatos buvo taikomos praktikoje, taip pat nebūtina nustatyti dėl šių veiksmų kilusių neigiamų pasekmių tiekėjams. Atitinkamai, nustatant pažeidimo faktą nėra būtina nustatyti, kokia apimtimi tiekėjai ar didelę galią turinti mažmeninės prekybos įmonė laikėsi sutartyje nurodytų nuostatų.

Tad vertinimui, ar UAB „Rivona“ ir pareiškėja padarė Įstatymo pažeidimą, neturi reikšmės jų argumentai bei kai kurių tiekėjų patvirtinimai, kad sutarčių 2 priedo 4 skyriaus mokestis, skirtas prekių prekybinėms reklaminėms akcijoms, yra preliminarus, nors sutartyse taip ir nenumatyta. Taip pat neturi reikšmės ir aplinkybė, kad pareiškėja su tiekėjais neturi sudariusi galiojančių sutarčių, kuriose būtų įtvirtintas 2 priedo 4 skyriaus mokestis prekybinėms reklaminėms akcijoms. Tai taip pat reiškia, kad vertinant, ar veiksmai atitinka pažeidimo sudėtį, neturi reikšmės, dėl kokių priežasčių pareiškėja ir UAB „Rivona“ atliko veiksmus. Tokios pozicija Taryba laikėsi ir anksčiau.

Dėl sutarčių vertinimo Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto atžvilgiu

2.4. Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punktas draudžia didelę rinkos galią turinčiai mažmeninės prekybos įmonei nustatyti reikalavimą tiekėjui tiesiogiai ar netiesiogiai apmokėti dalį mažmeninės prekybos įmonės arba kartu su šia įmone vykdomo pardavimo skatinimo išlaidų ar kitokiu būdu už jas atlyginti, išskyrus atvejus, kai yra mažmeninės prekybos įmonės ir tiekėjo rašytinis susitarimas dėl apmokamų išlaidų dydžio ir numatomų taikyti pardavimo skatinimo veiksmų. Įstatymo 3 straipsnio 3 dalis numato, kad atliekant tyrimą dėl šio įstatymo pažeidimo, pareiga įrodyti, kad Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytas susitarimas yra sudarytas ir atitinka nustatytus reikalavimus, tenka tokį susitarimą sudariusiai mažmeninės prekybos įmonei.

Tyrimo metu nagrinėtos UAB „Rivona“ ir pareiškėjos sutarčių nuostatos dėl, pirma, kas mėnesį mokamo marketingo paslaugo mokesčio, bei, antra, dėl sutartyse iš anksto metams nustatytos sumos, skirtos prekių prekybinių reklaminių akcijų vykdymui. Taip[ pat tyrimo metu nagrinėtos nuostatos, kuriomis tiekėjas įpareigojamas abu mokesčius sumokėti per mėnesį ar ne vėliau kaip per 15 kalendorinių dienų po to, kai sutartis netenka galios, šiuo atveju nepanaudotą prekių prekybinėms reklaminėms akcijoms skirtą mokestį sutartyje apibrėžiant kaip papildomą mokestį UAB „Rivona“ ir pareiškėjai prie kas mėnesį mokamo marketingo paslaugų mokesčio.

Dėl sutarčių nuostatų, susijusių su mokesčiu už marketingo paslaugas

2.5. 2018 m. UAB „Rivona“ ir pareiškėja su maisto prekių ir gėrimų tiekėjais sudarytų sutarčių 2 priedo 2 skyriaus nuostatose nustatytas reikalavimas tiekėjams vieną kartą per mėnesį mokėti tam tikro dydžio marketingo paslaugų mokestį. Už minėtą mokestį UAB „Rivona“ ir pareiškėja tiekėjams įsipareigoja teikti marketingo paslaugos, kaip apibrėžtos sutarčių 1.4 punkte, t. y. pareiškėja prekybos centruose atlikti parduodamų tiekėjo prekių paklausos tyrimus bei vartotojų perkamosios galios tyrimus ir apie rezultatus informuoti tiekėjus. Pareiškėjos teigimu, tyrimo išvadose sutarties nuostatos, apibrėžiančios marketingo paslaugas (t. y. paklausos ir vartotojų perkamosios galios tyrimus, kiekio nuolaidas), nepagrįstai pripažįstamos prieštaraujančiomis Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimams.

Įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje pardavimo skatinimas apibrėžiamas kaip visuma į vartotojus nukreiptų veiksmų, kuriais sudaromos palankesnės prekių įsigijimo sąlygos ir taip siekiama didinti prekių pardavimą. Nors kiekio nuolaidos yra pardavimo skatinimo veiksmai, tačiau šie veiksmai yra nukreipti ne į vartotojus, bet į prekybininkus (gamintojai skatina prekybininkus pirkti daugiau prekių ir gauti didesnes nuolaidas). Tokio pobūdžio pardavimo skatinimo veiksmai nepatenka į Įstatymo apibrėžtų pardavimo skatinimo veiksmų sąvoką. Dėl tų pačių priežasčių pardavimo skatinimu, Įstatymo prasme, taip pat negalima laikyti paklausos ir vartotojų perkamosios galios tyrimų paslaugos.

Atsižvelgiant į tai, kad nėra pagrindo marketingo paslaugų mokestį vertinti kaip pardavimo skatinimo išlaidas ir tyrimo metu nebuvo nustatyta pakankamai faktinių aplinkybių, kurios leistų daryti pagrįstas išvadas dėl galimo Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto, Nutarime nurodoma, jog UAB „Rivona“ ir pareiškėjos sutarčių 2 priedo 2 skyriaus nuostatos detaliau neaprašomos ir nevertinamos. Atitinkamai procedūra dėl UAB „Rivona“ ir pareiškėjos su maisto prekių ir gėrimų tiekėjais 2018 m. sudarytų sutarčių 2 priedo 2 skyriaus nuostatų atitikties Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimams buvo nutraukta.

Dėl sutarčių nuostatų, susijusių su mokesčių už prekių prekybinių reklaminių akcijų vykdymą

2.6. 2017–2018 m. UAB „Rivona“ ir pareiškėjos su maisto prekių ir gėrimų tiekėjais sudarytų sutarčių 2 priedo 4 skyriaus nuostatose nustatytas reikalavimas tiekėjams sutarčių galiojimo laikotarpiu prekių prekybinėms reklaminėms akcijoms skirti tam tikrą pinigų sumą kiekvienai prekių kategorijai, papildomai įpareigojant sumokėti neišnaudotus mokesčius. Sutartys nustato, kad mokesčio prekių prekybinėms reklaminėms akcijoms dydį sudaro tam tikra iš anksto sutartyje su kiekvienu tiekėju nustatyta konkreti suma arba tam tikras procentas nuo konkrečios prekių grupės apyvartos. Už minėtą mokestį pareiškėja ir UAB „Rivona“ įsipareigojo visomis medijų priemonėmis: per televiziją, radiją ir spaudą, jeigu toks akcijos komunikavimo būdas patvirtintas, vykdyti tiekėjų prekių prekybines reklamines akcijas.

Nutarime nurodyta, jog teigti, kad šios sutarčių nuostatos atitinka Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytas išlygos sąlygas, nėra pagrindo. Nors nagrinėjamose sutarčių nuostatose ir numatyta, kad visos vykdomos prekybinės reklaminės akcijos turi būti raštu suderintos su bendrovėmis, nurodant apmokamų išlaidų dydį, bei numatomus taikyti pardavimo skatinimo veiksmus, Sutartyse atskiri prekių prekybinių reklaminių akcijų veiksmai bei išlaidos už juos nėra detalizuojami. Šiuo atveju nėra svarbi aplinkybė, kad dėl konkrečių akcijų vykdymo pasirašomi atskiri, konkrečiai prekybinei reklaminei akcijai skirti susitarimai, nes jie sudaromi jau tik po to, kai sutartyse patvirtinami konkretūs prekių prekybinių reklaminių akcijų vykdymui skiriami mokesčiai, būtent iš kurių ir dengiamos atskiruose susitarimuose nurodytos sumos. Tuo tarpu Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punktas nustato reikalavimą susitarti dėl numatomų pardavimo skatinimo veiksmų, o vien konkretaus mokesčio, skirto prekybinėms reklaminėms akcijoms, nustatymas, kai pardavimo skatinimo veiksmai įvardinti tik preliminariai (iš esmės tik priemonės, kuriomis akcijos gali būti vykdomos) ir neišsamiai, šių reikalavimų neatitinka. Tokiu būdu tiekėjai įsipareigoja skirti atitinkamą sumą pardavimo skatinimo veiksmams, kurių pobūdis ar apimtis nėra numatoma konkrečiai sutarta.

Be to, nors pareiškėja ir UAB „Rivona“ pažymėjo, kad metams nustatomo mokesčio dydis yra preliminarus, sutartyse minėta aplinkybė nenurodyta. Sutartyse yra aiškiai įtvirtintas reikalavimas skirti lėšų prekių prekybinėms reklaminėms akcijoms ir apie jokį preliminarų mokesčio pobūdį neužsiminama. Priešingai, iš sutarčių 2 priedo 4 skyriaus 4.1 punkto nuostatos matyti, kad tiekėjas yra įpareigotas neišnaudotą mokesčio sumą ne vėliau kaip per 15 kalendorinių dienų po sutarties pasibaigimo, kaip papildomą mokestį prie kas mėnesį mokamo marketingo paslaugų mokesčio, mažmeninės prekybos įmonei sumokėti, nors pareiškėja ir UAB „Rivona“ minėtą aplinkybę neigia ir teigia, kad mokesčio likučio padengti nereikia. Be to, ir apklaustų tiekėjų dalis nurodė, kad mokestį, skirtą prekių prekybinėms reklaminėms akcijoms, supranta kaip privalomą išnaudoti sumą, kurios neišnaudojus, UAB „Rivona“ siekia perkelti likutį į kitų metų biudžetą, skirtą prekybinėms reklaminėms akcijoms, arba tiesiog reikalauja jį padengti, pavyzdžiui, išrašant sąskaitą. Taigi, toks įpareigojimas tiekėjui taip pat neatitinka Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto išlygos reikalavimų.

Šių sutarčių nuostatų vertinimui aktuali Tarybos ir LVAT praktika. Taryba viename iš savo nutarimų yra pripažinusi pažeidimą, kuomet UAB „Rimi Lietuva“ didmeninio pirkimo–pardavimo sutartyse su tiekėjais buvo numatytos nuostatos dėl tiekėjų iš anksto metams skiriamo pardavimo skatinimo biudžeto, jo preliminaraus ir negalutinio paskirstymo skatinimo veiksmams bei įpareigojimo skirtą biudžetą bet kuriuo atveju sumokėti ne vėliau kaip iki metų pabaigos. Tarybos poziciją patvirtinto ir LVAT, nurodydamas, kad išimtis iš Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtinto bendro draudimo, pagal kurią mažmeninės prekybos įmonei leidžiama raštu susitarti su tiekėju dėl apmokamų išlaidų dydžio ir numatomų taikyti pardavimo skatinimo veiksmų, turėtų būti aiškinama griežtai. Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte yra įtvirtintas ne abstraktaus susitarimo reikalavimas, o reikalavimas susitarti dėl konkrečių aspektų – apmokamų išlaidų dydžio ir numatomų taikyti pardavimo skatinimų veiksmų. LVAT vertinimu, rašytiniame susitarime turi būti aiškiai numatyti abu elementai – numatyti taikyti pardavimo skatinimo veiksmai ir apmokamų išlaidų dydis.

Sutarties sudarymo mechanizmas, kai tiekėjas įsipareigoja skirti konkrečią pardavimo skatinimo biudžeto sumą ir ją bet kuriuo atveju sumokėti iki metų pabaigos, tačiau mažmeninės prekybos įmonė neįsipareigoja taikyti konkrečių pardavimo skatinimo veiksmų, neatitinka Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintų reikalavimų, nes tokiu būdu mažmeninės prekybos įmonės veiklos rizika perkeliama teikėjams varžomos tiekėju galimybės laisvai veikti rinkoje. Tad ir šiuo atveju sprendžiant, ar minėtos nuostatos nepažeidžia Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimų, būtina įvertinti, ar jos atitinka išlygos sąlygas, t. y. ar sutarčių nuostatose yra aptartas apmokamų išlaidų dydis ir numatomi taikyti pardavimo skatinimo veiksmai.

Atsižvelgiant į tai, kad UAB „Rivona“ ir pareiškėja pažymėjo, jog praktikoje sutartyse nurodyta mokesčio, skirto prekių prekybinėms reklaminėms akcijoms, suma yra preliminari, o toliau dėl kiekvienos akcijos sudaromi atskiri susitarimai, reikėtų pažymėti, kad minėtoje byloje LVAT akcentavo, jog Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte nėra numatyta galimybė sudaryti preliminarų susitarimą dėl kurio nors iš elementų (pardavimo skatinimo biudžeto sumos, konkrečių pardavimo skatinimo veiksmų) ir vėliau jį konkretizuoti. Be to, pagal Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punktą, išimtimi iš bendro draudimo galima pasinaudoti tik tuo atveju, kai yra rašytinis susitarimas dėl abiejų elementų – apmokamų išlaidų dydžio ir numatomų taikyti pardavimo skatinimo veiksmų.

Dėl UAB „Rivona“ ir pareiškėjos teisėtų lūkesčių

2.7. Nutarime nurodyta, jog nėra pagrindo sutikti su teiginiais, kad UAB „Rivona ir pareiškėja galėjo turėti teisėtus lūkesčius, jog jų naudojamos sutartys neprieštarauja Įstatymui, įskaitant ir Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimus.

Nors nagrinėjamos sutarčių nuostatos ir galėjo būti numatytos dar 2015 m., tačiau dėl konkrečios Įstatymo nuostatos atsiradusi teismų praktika buvo suformuota tik 2017 m. apie ją UAB „Rivona“ ir pareiškėja buvo informuotos 2017 m. spalio 30 d. raštu, t. y. Taryba detaliai nurodė pagrindinius LVAT nutarties aspektus, kurie svarbūs vertinant sutarčių nuostatų atitikį Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimams. Be to, rašte nurodyta, kad pačios bendrovės turi įvertinti, ar jų su tiekėjais sudaromų sutarčių nuostatos atitinka išimties, numatytos Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte, sąlygas. Dėl šių priežasčių yra pagrindo teigti, kad UAB „Rivona“ ir pareiškėja, gavusios raštą, turėjo žinoti, kad Taryba, taikydama Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punktą, būtent remsis rašte nurodytais LVAT išaiškinamais.

Be to, įgytų teisių ir teisėtų lūkesčių apsauga nereiškia, kad tam tikra įstatymu nustatyta sistema negali būti pertvarkoma.

Dėl UAB „Rivona“ ir pareiškėjos taikytinos atsakomybės

2.8. Nors laikoma, kad pažeidimą padarė pareiškėja ir UAB „Rivona“, kaip vienas vienetas, šio nutarimo vykdymo tikslais bauda turi būti skiriama ne vienam ekonominiam vienetui, bet juridiniam asmeniui. UAB „Rivona“ pati mažmeninės prekybos nevykdo, o pareiškėja tokią prekybą vykdo ir nagrinėjamos sutartys su tiekėjais buvo sudarytos siekiant užtikrinti būtent pareiškėjos vykdomą mažmeninę prekybą, tad piniginė bauda skirtina pareiškėjai.

Skiriant baudą, atsižvelgiama į pažeidimo pobūdį – UAB „Rivona“ ir pareiškėja kaip vienas vienetas atliko draudžiamus veiksmus, kurie nurodyti Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte. Jų veiksmai pasireiškė tuo, kad savo sutartyse UAB „Rivona“ įtvirtino reikalavimus tiekėjams skirti konkretų numatytu būdu paskaičiuojamą ir kas metus mokamą mokestį už prekių prekybines reklamines akcijas. Tačiau šiose sutartyse nebuvo detalizuojami konkretūs veiksmai, už kuriuos tiekėjai privalo mokėti minėtą mokestį. Taip pat sutartyse įtvirtinta pareiga tiekėjams bet kuriuo atveju šį mokestį sumokėti per mėnesį ar ne vėliau kaip per 15 dienų po sutarčių pasibaigimo. Tokie bendrovių veiksmai pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto draudimą (sutarčių nuostatos neatitiko išimties sąlygų). Kitaip tariant, sutartyse įtvirtintas reikalavimas tiekėjui apmokėti dalį mažmeninės prekybos įmonės arba kartu su ja vykdomo pardavimo skatinimo išlaidų ar kitaip už atlyginti.

Tokiomis sutarčių nuostatomis, kuriomis tiekėjai buvo įpareigoti skirti atitinkamą sumą pardavimo skatinimo veiksmams, kurių pobūdis ar apimtis nebuvo numatoma ir konkrečiai sutarta, UAB „Rivona“ ir pareiškėja neužtikrino sąlygų tiekėjams sudaryti jų valią ir interesus atitinkantį susitarimą dėl pardavimo skatinimo veiksmų bei biudžeto, atsižvelgiant į tiekėjo pardavimų skatinimo strategijos ir rinkodaros pasikeitimus bei Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto išlygos reikalavimus. Be to, tai, kad nepriklausomai nuo pardavimo skatinimo veiksmų įvykdymo, tiekėjai privalėjo sumokėti visas iš anksto numatytas pardavimų skatinimui numatytas sumas arba jas perkelti į kitų metų biudžetą, skirtą pardavimo skatinimo veiksmams, bendrovės tiekėjams sukėlė papildomą finansinę naštą ir nepagrįstas išlaidas.

Dėl pažeidimo trukmės – pažeidimo laikotarpio pradžia laikytina 2018 m. vasario 1 d., kai su tiekėjais, kaip ir kasmet, buvo sudaromos naujos sutartys ir UAB „Rivona“ ir pareiškėja turėjo žinoti apie Tarybos bei naujausią LVAT praktiką ir suprasti, kad jų sutarčių nuostatos galėjo pažeisti Įstatymo reikalavimus. Pažeidimo pabaiga siejama su tyrimo išvadų patvirtinimo diena – 2019 m. birželio 26 d. Taigi pažeidimas truko bent 1 metus 4 mėnesius, kas laikytina vidutinės trukmės laikotarpiu.

Sutartys, kuriose buvo įtvirtintos

Dėl pažeidimo masto – sutartys, kuriose buvo įtvirtintos Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimams prieštaraujančios nuostatos, iš esmės yra standartinės. Sutartis, kuriose įtvirtintos sutarčių 2 priedo 4 skyriaus nuostatos, UAB „Rivona“ buvo sudariusi su 98 tiekėjais, kurių tiekiamų maisto prekių ir gėrimų asortimentą sudarė 2 295 prekės. Tad pažeidimo mastas yra didelis.

Taryba nenustatė lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Taip pat Taryba neturėjo duomenų, kad sutartys buvo nutrauktos ar pakeistos taip, kad nepažeistų Įstatymo reikalavimų.

Tad, įvertinusi nurodytas aplinkybes, Taryba Nutarimu įpareigojo UAB „Rivona“ ir pareiškėja, kaip vienam vienetui, nutraukti nustatytus draudžiamus nesąžiningus veiksmus, jei šie veiksmai dar yra atliekami. Taip pat už Įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodytus draudžiamus ir nesąžiningus veiksmus pareiškėjai skyrė 72 000 Eur piniginę baudą.

Dėl procedūros nutraukimo

2.9. Tyrimo metu Taryba nagrinėjo 2018 m. UAB „Rivona“ ir pareiškėjos su maisto prekių ir gėrimų tiekėjais sudarytų sutarčių 2 priedo 2 skyriaus nuostatas, kuriose nustatytas reikalavimas tiekėjams vieną kartą per mėnesį mokėti tam tikro dydžio marketingo paslaugų mokestį. Tačiau nenustačius pakankamai faktinių aplinkybių, kurios leistų daryti pagrįstas išvadas, kad minėtų bendrovių sutarčių 2 priedo 2 skyriaus nuostatos galimai pažeidžia Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimus, procedūra dėl UAB „Rivona“ ir pareiškėjos su maisto prekių ir gėrimų tiekėjais 2018 m. sudarytų sutarčių 2 priedo 2 skyriaus nuostatų atitikties Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimams buvo nutraukta.

II

1. Byloje ginčas kilo dėl Tarybos Nutarimo, kuriuo pripažinta, kad pareiškėjos ir UAB „Rivona“ kaip vieno vieneto veiksmai pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimus ir skirta 72 000 Eur bauda, teisėtumo ir pagrįstumo (žr. šio teismo sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 2 punktą).

2. Šioje byloje nėra ginčo dėl Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatos taikymo ir aiškinimo. Minėtos nuostatos aiškinimas pateiktas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1537-858/2017 (paskelbta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinių teismų praktika“, 2017, Nr. 34). Taigi, Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta: „Mažmeninės prekybos įmonėms draudžiama atlikti ūkinės veiklos sąžiningai praktikai prieštaraujančius veiksmus, kuriais mažmeninės prekybos įmonių veiklos rizika perkeliama tiekėjams ar jiems primetami papildomi įsipareigojimai arba kurie varžo tiekėjų galimybes laisvai veikti rinkoje ir kurie išreiškiami kaip reikalavimai tiekėjui tiesiogiai ar netiesiogiai apmokėti dalį mažmeninės prekybos įmonės arba kartu su šia įmone vykdomo pardavimo skatinimo išlaidų ar kitokiu būdu už jas atlyginti, išskyrus atvejus, kai yra mažmeninės prekybos įmonės ir tiekėjo rašytinis susitarimas dėl apmokamų išlaidų dydžio ir numatomų taikyti pardavimo skatinimo veiksmų.“ Šioje normoje yra įtvirtintas bendras draudimas mažmeninės prekybos įmonei reikalauti, kad tiekėjas tiesiogiai ar netiesiogiai apmokėtų dalį mažmeninės prekybos įmonės arba kartu su šia įmone vykdomo pardavimo skatinimo išlaidų ar kitokiu būdu už jas atlyginti, bei nustatyta šio draudimo išimtis, pagal kurią mažmeninės prekybos įmonei leidžiama raštu susitarti su tiekėju dėl apmokamų išlaidų dydžio ir numatomų taikyti pardavimo skatinimo veiksmų. Atsižvelgiant į tai, kad šioje normoje yra nustatyta išimtis iš bendro draudimo, ši išimtis turėtų būti aiškinama griežtai. Numatyta galimybė raštu susitarti „dėl apmokamų išlaidų dydžio ir numatomų taikyti pardavimo skatinimo veiksmų“ reiškia, kad rašytiniame susitarime turi būti aiškiai numatyti abu elementai (tą indikuoja normoje vartojamas jungtukas „ir“) – numatomi taikyti pardavimo skatinimo veiksmai ir apmokamų išlaidų dydis. Taigi tokios sutarties nuostatos, kuriose konkrečiai numatytas tik vienas elementas – apmokamų išlaidų dydis, tačiau ne konkretūs numatomi taikyti pardavimo skatinimo veiksmai, neatitinka įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintos išimties sąlygų. Tokia sutarties nuostata, kuri užtikrina tik vienos iš šalių valios ir interesų įgyvendinimą ir iš esmės daugeliui metų atima iš tiekėjo galimybę išreikšti valią dėl pardavimo skatinimo biudžeto dydžio, sumažinti pardavimo skatinimo biudžetą (ar jo nebeskirti) nenutraukiant tiekimo sutarties, neatitinka Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintos sąlygos, jog turi būti sudarytas (rašytinis) susitarimas, t. y. suderinta abiejų šalių valia. Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtinta galimybė pasinaudoti išimtimi iš bendro draudimo, leidžianti sudaryti susitarimą dėl apmokamų išlaidų dydžio ir numatomų taikyti pardavimo skatinimo veiksmų, yra viena iš Įstatymo nuostatų, kuriomis siekiama riboti didelę rinkos galią turinčių mažmeninės prekybos įmonių rinkos galios panaudojimą ir užtikrinti tiekėjų ir didelę rinkos galią turinčių mažmeninės prekybos Įmonių interesų pusiausvyrą. Taigi sutarties nuostatos, pagal kurias mažmeninės prekybos įmonei paliekama teisė pasirinkti tai, dėl ko pagal įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punktą, siekiant pasinaudoti išimtimi, privalo būti susitarta (apmokamų išlaidų dydis ir numatomi taikyti pardavimo skatinimo veiksmai), neatitinka Įstatymo 3 straipsnio 7 dalies 8 punkte įtvirtintos išimties sąlygų, kadangi iš esmės panaikina Įstatymo 3 straipsnio 7 dalies 8 punkte įtvirtintą didelę rinkos galią turinčių mažmeninės prekybos įmonių rinkos galios panaudojimo ribojimą.

                      Įvertinus pagrindinius pareiškėjos skundo argumentus, t. y.

–  Konkurencijos taryba Nutarimu pareiškėjai skyrė baudą, nors nenustatė jokių pareiškėjos veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip Įstatymo 3 str. 1 d. 8 p. reikalavimų pažeidimas. Pareiškėjos padarytas pažeidimas ir baudos jai skyrimas grindžiamas išimtinai ne pačios pareiškėjos, o kito ūkio subjekto – UAB „Rivona“ veiksmais. Tokią poziciją Konkurencijos taryba grindžia klaidingu ir Įstatymo nuostatų bei tikslų neatitinkančiu „vieno vieneto“ sąvokos aiškinimu bei taikymu;

– Įstatyme aiškiai ir nedviprasmiškai numatyta, kad jame įtvirtinti reikalavimai, draudimai ir atsakomybė taikomi tik „mažmeninės prekybos įmonėms“ (kurios turi didelę rinkos galią), t. y. tik tiems subjektams, kurie vykdo Įstatyme apibrėžtą mažmeninės prekybos veiklą;

– Atitinkamai, norėdama pareiškėjai taikyti atsakomybę už Įstatymo 3 str. 1 d. 8 p. pažeidimą, Konkurencijos taryba turėjo nustatyti, kad atitinkamą nuostatą pažeidė arba pati pareiškėja, arba su ja susijęs mažmeninės prekybos veiklą vykdantis subjektas. Tačiau UAB „Rivona“, su kuria „vieną vienetą“ tariamai sudaro pareiškėja, nevykdo ir niekada nevykdė Įstatymo reglamentuojamos mažmeninės prekybos veiklos. Taigi UAB „Rivona“ negalėjo pažeisti Įstatymo, kuris jai netaikomas, reikalavimų ir pareiškėja negalėjo būti pripažinta atsakinga ir baudžiama už Įstatymo nepažeidžiančius UAB „Rivona“ veiksmus;

– Skirdama baudą tik pareiškėjai, Konkurencijos taryba pati pripažįsta, kad atsakomybė už Įstatymo pažeidimus gali būti taikoma tik mažmeninės prekybos įmonei. Tokiu atveju absoliučiai nesuprantama, kokiu teisiniu pagrindu Konkurencijos taryba UAB „Rivona“ sudarytas sutartis vertina kaip pareiškėjos padarytą Įstatymo pažeidimą. Tinkamu atsakomybės subjektu pagal Įstatymą galėtų būti tik pati Pareiškėja, tačiau Nutarime nebuvo nustatyta, kad ji pati būtų atlikusi Įstatymo draudžiamus veiksmus;

– Skirdama baudą pareiškėjai Konkurencijos taryba plečiamai taiko Įstatymo reikalavimus, viršija Įstatyme apibrėžtas savo įgaliojimų ribas bei taiko pareiškėjai atsakomybę be kaltės,

darytina išvada, kad pareiškėja nesutinka su atsakovės pateiktu aiškinimu, jog Įstatymo 2 straipsnio 4 dalies prasme pareiškėja ir UAB „Rivona“ laikytinos vienu vienetu, nes, esą, UAB „Rivona“ apskritai nepatenka į Įstatymo reguliavimo sritį, kadangi Įstatymas taikomas tik mažmeninės prekybos įmonėms, o UAB „Rivona“ nevykdo mažmeninės prekybos veiklos.

3. Teismas nesutinka su pareiškėjos argumentais, kad Įstatymo 2 straipsnio 4 dalies prasme pareiškėja ir UAB „Rivona“ nelaikytinos vienu vienetu, nes, esą, UAB „Rivona“ apskritai nepatenka į Įstatymo reguliavimo sritį, kadangi Įstatymas taikomas tik mažmeninės prekybos įmonėms, o UAB „Rivona“ nevykdo mažmeninės prekybos veiklos. Teismas pabrėžia, kad ginčo nėra, jog pareiškėja yra Įstatymo nuostatas atitinkanti didelę rinkos galią turinti mažmeninės prekybos įmonė (Tyrimo metu nustatyta, kad pareiškėja valdo daugiau kaip 20 parduotuvių, kurių prekybos plotas viršija 400 kv. m, taip pat pareiškėjos bendrosios pajamos paskutiniais finansiniais metais sudarė daugiau kaip vieną šimtą šešiolika milijonų eurų. Taigi, pareiškėja atitinka Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies reikalavimus, todėl laikytina didelę rinkos galią turinčia mažmeninės prekybos įmone). Taip pat ginčo nėra, jog tas pats fizinis asmuo turi daugiau nei ½ tiek pareiškėjos, tiek ir UAB „Rivona“ įstatinio kapitalo sudarančią akcijų dalį.

Įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad susiję ūkio subjektai – du ar daugiau ūkio subjektų, kurie dėl savitarpio kontrolės ar priklausomybės ir galimų suderintų veiksmų yra laikomi vienu vienetu. Jeigu neįrodoma priešingai, laikoma, kad susiję ūkio subjektai taip pat yra ūkio subjektai, kurių 1/2 ar daugiau įstatinio kapitalo sudarančią akcijų dalį arba teises į 1/2 ar daugiau visų balsų turi tas pats fizinis asmuo arba tie patys fiziniai asmenys. Kadangi Nutarime ne tik konstatuota, kad tas pats fizinis asmuo turi daugiau nei ½ tiek pareiškėjos, tiek ir UAB „Rivona“ įstatinio kapitalo sudarančią akcijų dalį, bet ir tai, kad pareiškėjos mažmeninė prekyba prekybos centruose „NORFA“ paremta būtent glaudžiu bendradarbiavimu su UAB „Rivona“ (UAB „Rivona“ yra pagrindinis pareiškėjos tiekėjas, pareiškėja savo prekybos centruose vykdo ir įgyvendina tarp UAB „Rivona“ ir tiekėjų sulygtas akcijas, taip pat ir tiekėjai nurodo, kad prekių tiekimas į pareiškėjai priklausančius prekybos tinklus vyksta per UAB „Rivona“), tad Nutarime, teismo vertinimu, pagrįstai konstatuota, kad pareiškėja ir UAB „Rivona“ dėl savitarpio kontrolės, tarpusavio priklausomybės vykdant mažmeninę prekybą yra susiję ūkio subjektai ir laikomi vienu vienetu Įstatymo prasme. Šiuo atveju visiškai nesvarbu, kad UAB „Rivona“ nėra mažmeninės prekybos įmonė – ji yra taip susijusi su pareiškėjos mažmeninės prekybos veikla, kad Įstatymo 2 straipsnio 4 dalies prasme kartu su pareiškėja yra laikytina vienu vienetu, vykdančiu mažmeninės prekybos veiklą. Pabrėžtina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 17 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-6431-189/2014 analogiškai vertino Įstatymo nuostatas tų pačių bendrovių atžvilgiu, įvertinęs, kad UAB „Rivona“ patenka į Įstatymo reguliavimo sritį. Ypač pabrėžtina, kad Taryba ginčo santykio atžvilgiu pagrįstai netaikė Konkurencijos įstatymo, SESV ir ESTT praktikos nuostatų.

Atitinkamai, Nutarime Konkurencijos taryba pagrįstai UAB „Rivona“ sudarytas sutartis vertino kaip pareiškėjos padarytą Įstatymo pažeidimą ir pareiškėjai paskyrė baudą. Taryba pritaikė atsakomybę už nustatytą Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimų pažeidimą tiek pareiškėjai, tiek UAB „Rivona“ kaip susijusiems ūkio subjektams, sudarantiems vieną vienetą Įstatymo 2 straipsnio 4 dalies 1 punkto prasme, laikytiniems mažmenine prekybos įmone Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies prasme. Kadangi piniginė bauda Nutarimu turi būti skiriama ne vienam ekonominiam vienetui, bet juridiniam asmeniui, todėl paskirta pareiškėjai, atsižvelgiant į tai, kad UAB „Rivona“ pati mažmeninės prekybos nevykdo, o pareiškėja tokią prekybą vykdo. Nagrinėtos sutartys tarp UAB „Rivona“ ir tiekėjų, nustatytos kaip pažeidžiančios Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimus, buvo sudarytos siekiant užtikrinti pareiškėjos vykdomą mažmeninę prekybą, t. y. pareiškėjos naudai.

                      4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad naikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2019 m. rugsėjo 11 d. nutarimo Nr. 1S-113 (2019) „Dėl UAB „Rivona“ ir UAB „Norfos mažmena“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnio reikalavimams“ dalies nėra teisinio pagrindo.

                      5. Pareiškėja prašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Kadangi pareiškėjos skundas atmestas kaip nepagrįstas, tai jokio pagrindo priteisti bylinėjimosi išlaidas irgi nėra (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Norfos mažmena“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai

Jovita Einikienė

Iveta Pelienė

Ernestas Spruogis