LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2022 m. gruodžio 28 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Palink“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Palink“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl nutarimo panaikinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

nustatė:

I.

 

1.       Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Palink“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir Konkurencijos taryba, atsakovas) 2020 m. birželio 18 d. nutarimą Nr. 1S-69 (2020) „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Palink“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnio reikalavimams“ (toliau – ir Nutarimas); 2) teismui nusprendus netenkinti skundo reikalavimo dėl Nutarimo panaikinimo, panaikinti Nutarimo rezoliucinės dalies 2 punktą, kuriuo pareiškėjui skirta 78 000 Eur bauda.

2.       Pareiškėjas paaiškino, kad Konkurencijos taryba, priėmė 2019 m. lapkričio 12 d. nutarimą Nr. 1S-139 (2019) „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Palink“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnio reikalavimams“ (toliau – ir 2019 m. lapkričio 12 d. nutarimas), kuriuo pradėtas tyrimas dėl pareiškėjo veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio reikalavimams. Konkurencijos taryba, įgyvendindama nuo 2019 m. liepos 1 d. įsigaliojusį Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 2019 m. lapkričio 13 d. atliko patikrinimą pareiškėjo administracinėse patalpose, per kurį paėmė penkių darbuotojų kompiuteriuose esančią informaciją. Atlikusi tyrimą, Konkurencijos taryba priėmė Nutarimą, kuriame konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punktą, ir už tai paskyrė pareiškėjui 78 000 Eur baudą. Pareiškėjas nesutiko su Nutarimu, kuriame, nepaneigus, kad pareiškėjo su tiekėjais sudarytose sutartyse numatyta rinkodaros priemonėms skiriama suma yra preliminari ir atitinka Įstatymo reikalavimus, konstatuotas Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto pažeidimas.

3.       Pareiškėjas nurodė, kad Konkurencijos taryba tyrimo medžiagą (elektroninius laiškus) surinko neteisėtai, t. y. neturėdama teismo leidimo. Įstatyme neįtvirtinta Konkurencijos tarybos teisė įeiti ir atlikti patikrinimo veiksmus ūkio subjekto (šiuo atveju – pareiškėjo) patalpose. Tokią teisę įtvirtina tik Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 1 dalis ir šiam veiksmui yra būtinas teismo leidimas. Tai, kad Konkurencijos taryba privalo gauti teismo leidimą įeiti ir atlikti patikrinimo veiksmus ūkio subjekto naudojamose patalpose, nurodyta Konkurencijos tarybos 2020 m. balandžio 29 d. viešai paskelbtame Aiškinamajame rašte dėl Konkurencijos tarybos atliekamų patikrinimų. Pagal ankstesnę Konkurencijos tarybos praktiką, Konkurencijos taryba, atlikdama tyrimus dėl Įstatymo reikalavimų pažeidimų, visą reikiamą informaciją gaudavo, pateikdama paklausimus. Ši priemonė, skirta surinkti visą reikiamą informaciją, yra efektyvi, nes už prašomos informacijos nepateikimą Įstatyme yra numatytos piniginės sankcijos. Konkurencijos tarybos argumentai, kad atliktam patikrinimui pareiškėjo patalpose nereikėjo teismo leidimo, o tokia teisė yra numatyta ir kituose įstatymuose (pvz., Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme, Lietuvos Respublikos maisto įstatyme), yra klaidingi, nes Konkurencijos taryba atliko analogiškus veiksmus, kuriems pagal Konkurencijos įstatymą reikalingas teismo leidimas.

4.       Pareiškėjas pažymėjo, kad teisė reikalauti tam tikrų dokumentų bei juos kopijuoti nėra tapati teisei įeiti į ūkio subjekto patalpas. Dokumentų ar kitos medžiagos galima pareikalauti (ir taip sukurti pareigą ūkio subjektui juos pateikti) ir neįeinant į ūkio subjekto patalpas. Jei teisė reikalauti tam tikrų dokumentų bei juos kopijuoti būtų tapati teisei įeiti į ūkio subjekto patalpas, Konkurencijos įstatyme nereikėtų atskirai įtvirtinti tiek teisės įeiti į patalpas (Konkurencijos įstatymo 25 str. 1 d. 1 p.), tiek ir teisės peržiūrėti reikalingus dokumentus, gauti jų išrašus ir t. t. (Konkurencijos įstatymo 25 str. 1 d. 3 p.). Atitinkamai tiek Mokesčių administravimo įstatyme (33 str. 2 d.), tiek Maisto įstatyme (11 str. 5 d. 1 p.) yra numatyta ne tik teisė tikrinti dokumentus, bet ir aiškiai bei atskira nuostata įtvirtinta teisė įeiti į patalpas. Pati Konkurencijos taryba tyrimo metu pripažino, jog tyrimui mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikomos tam tikros Konkurencijos įstatymo normos, pavyzdžiui, Konkurencijos įstatymo 32 straipsnis. Taip pat pati Konkurencijos taryba yra pripažinusi ne tik tai, kad teisė įeiti į ūkio subjektų patalpas atliekant tyrimus pagal Įstatymą jai nėra suteikta, bet ir tai, jog ūkio subjekto patalpų patikrinimas, atliekant tyrimą dėl Įstatymo reikalavimų pažeidimų, būtų neproporcinga ir netinkama priemonė (2018 m. gegužės 29 d. Lietuvos Respublikos mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo įgyvendinimo stebėsenos pažymos Nr. 8D-1 29 p.). Be to, Lietuvos Respublikos Seimui (toliau – ir Seimas) pateiktas Lietuvos Respublikos mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo Nr. XI-626 1, 2, 3, 4, 5, 6, 8, 9, 91, 11, 12, 14, 15 straipsnių pakeitimo ir papildymo 93 ir 94 straipsniais įstatymo projektas, kuris galėtų įsigalioti 2021 m. lapkričio 1 d., kuriuo siūloma Įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje numatyti Konkurencijos tarybai teisę, gavus teismo leidimą, atlikti patikrinimą ūkio subjekto patalpose. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, akivaizdu, kad Konkurencijos taryba, atlikdama patikrinimą, kurio metu surinko įrodymus, kuriais grindžiamas Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto pažeidimas, viršijo jai suteiktus įgaliojimus.

5.       Pareiškėjas, vadovaudamasis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsniu, teigė, kad Konkurencijos taryba, atlikdama patikrinimą pareiškėjo patalpose, pažeidė pareiškėjo teisę į privatumą. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2014 m. spalio 2 d. sprendimas byloje Delta Pek?rny AS prieš Čekijos Respubliką (pareiškimo Nr. 97/11) nagrinėjamu atveju nėra aktualus, kadangi byloje nėra keliamas klausimas, ar Konkurencijos taryba apskritai turėjo teisę pradėti tyrimą. Nagrinėjamu atveju keliamas klausimas, ar Konkurencijos tarybos įgalioti darbuotojai turėjo teisę be teismo leidimo įeiti į pareiškėjo patalpas ir jose atlikti patikrinimą. Pareigūnų patekimui į ūkio subjekto patalpas visų pirma reikalingas teisinis pagrindas, kuris būtų nustatytas įstatyme. Tokio teisinio pagrindo tyrimo dėl pareiškėjo metu nebuvo. Todėl analizuoti dėl ex post (po) teisminės kontrolės nėra prasmės, nes, kaip nustatyta, Konkurencijos taryba apskritai neturėjo teisės įeiti į pareiškėjo patalpas ir atlikti jose patikinimo, kurį atliko. Nors Konkurencijos taryba ir nurodo, kad pareiškėjas neskundė 2019 m. lapkričio 12 d. nutarimo, nepareiškė jokių prieštaravimų skundžiamų veiksmų atlikimo metu, pareiškėjo vertinimu, šios aplinkybės niekaip nepagrindžia, kad Konkurencijos tarybos įgalioti darbuotojai turėjo teisę įeiti į pareiškėjo patalpas ir atlikti patikrinimą bei taip pat nepaneigia, kad pareiškėjas tinkamai naudojosi teise į teisminę gynybą. Ši argumentą pareiškėjas grindžia šiomis aplinkybėmis: pareiškėjas klausimą dėl Konkurencijos tarybos patikrinimo teisėtumo kėlė ir tyrimo metu, teikdamas Konkurencijos tarybai 2020 m. vasario 7 d. paaiškinimus dėl Konkurencijos tarybos atliekamo tyrimo (toliau – ir Paaiškinimai); pareiškėjas apskundė Konkurencijos tarybos įgaliotų darbuotojų veiksmus paimant pareiškėjo medžiagą; skundžiant Nutarimą nebuvo keliamas klausimas dėl surinktų įrodymų leistinumo; pareiškėjo darbuotojai veiksmų atlikimo metu buvo įspėti apie sankcijas už kliudymą, kas faktiškai apribojo galimybes prieštarauti Konkurencijos tarybos įgaliotų darbuotojų veiksmams. Konkurencijos tarybos įgalioti darbuotojai ne tik, kad įrodymus, kuriais grindžiamas Nutarimas, gavo viršydami Įstatyme numatytus Konkurencijos tarybai suteiktus įgaliojimus, bet ir tokiu būdu pažeidė pareiškėjo teisę į privatumą ir informacijos slaptumą.

6.       Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad Nutarimas neteisėtas ir dėl to, kad Konkurencijos taryba neužtikrino visapusiško reikšmingų aplinkybių tyrimo. Pareiškėjas pažymėjo, kad Konkurencijos taryba Nutarime neneigia, jog pareiškėjo sutartyse, sudarytose su tiekėjais, numatytos preliminariai rinkodaros priemonėms skirtos planuojamos sumos atitinka Įstatymo reikalavimus. Nagrinėjamu atveju Konkurencijos taryba Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto pažeidimą konstatavo, remdamasi Nutarime cituojamais elektroniniais laiškais (jų ištraukomis). Konkurencijos tarybos išanalizuoti elektroniniai laiškai nėra tinkamas ir pakankamas įrodymas, patvirtinantis Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto pažeidimą, nes pagal ankstesnę Konkurencijos tarybos praktiką, Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto pažeidimas visuomet būdavo grindžiamas mažmeninių prekybos įmonių ir tiekėjų sutartimis, o ne mažmeninių prekybos įmonių ir tiekėjų elektroniniais laiškais (2015 m. rugsėjo 18 d. nutarimas Nr. 1S-97/2015 „Dėl UAB „Rimi Lietuva“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnio reikalavimams“; 2019 m. rugsėjo 11 d. nutarimas Nr. 1S-113 (2019) „Dėl UAB „Rivona“ ir UAB „Norfos mažmena“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnio reikalavimams“; 2019 m. spalio 22 d. nutarimas Nr. 1S-127 (2019) „Dėl Maxima LT, UAB veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnio reikalavimams“).

7.       Pareiškėjas nurodė, kad, kai su tiekėjais tariamasi dėl preliminarios rinkodaros priemonių įgyvendinimui skirtos pinigų sumos, dėl kiekvienos konkrečios priemonės bei jai planuojamos išleisti sumos, visais atvejais sudaromi atskiri išankstiniai rašytiniai susitarimai, kurie apibrėžia paslaugų apimtį, kainą, kas atitinka Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimus. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad savo dokumentuose sąvokos kaip „marketingo biudžetas“ ar „rinkodaros biudžetas“ nevartoja, šias sąvokas vartoja Konkurencijos taryba, kuri aptariamą pažeidimą neva įrodančius elektroninius laiškus cituoja selektyviai, o kai kurie iš jų net neatitinka faktinės situacijos, todėl jais apskritai negalima vadovautis.

8.       Pareiškėjas pažymėjo, kad marketingo išlaidų panaudojimas yra naudingas tiek mažmeninės prekybos įmonėms, tiek tiekėjams, nes skatina tiekėjo produktų pardavimus ir prekių žinomumą. Tai, kad pareiškėjas klausė tiekėjų dėl pasiūlymų, nėra Įstatymo pažeidimas. Šiuo atveju Konkurencijos taryba rėmėsi tik vienos pareiškėjo darbuotojos komunikacija. Pats pareiškėjas, prasidėjus tyrimui, atliko vidinį patikrinimą dėl šios darbuotojos komunikacijos atitikties pareiškėjo taikomiems profesinės etikos standartams. Šiai darbuotojai dėl netinkamos komunikacijos (duomenys neskelbtini) įteiktas įpareigojimas pakartotinai susipažinti su tinkamos komunikacijos gairėmis ir atitinkamų mokymų medžiaga, o (duomenys neskelbtini) – įspėjimas dėl (duomenys neskelbtini). Penki tiekėjai raštu patvirtino, jog išnaudoti preliminariai sutartyje sutartas sumas pareiškėjo darbuotoja tiekėjų nereikalavo, o marketingo paslaugų teikimas yra abiem šalims naudinga praktika. Vienas tiekėjas atsakė elektroniniu laišku, nurodydamas, jog bendradarbiaudamas su pareiškėju, vadovaujasi sutarčių ir jos priedų nuostatomis, kuriose, kaip pripažįsta ir pati Konkurencijos taryba, nustatytos marketingui skirtinos sumos yra preliminarios. Šis tiekėjas gerokai viršydavo preliminariai planuotas sumas. Kitas tiekėjas, kuriam siųstus elektroninius laiškus, cituoja Konkurencijos taryba, į pareiškėjo paklausimą raštu neatsakė. Šis tiekėjas preliminariai sutartos sumos neišleido. Aplinkybes dėl faktinio preliminariai sutartų sumų panaudojimo Konkurencijos taryba apskritai ignoravo, o įrodymų, kurie, pareiškėjo vertinimu, yra reikšmingi, nes tiekėjai galėjo rinktis ar atsakyti, ar ne, ką ir padarė du tiekėjai iš septynių, neįvertino.

9.       Pareiškėjas nesutiko su Konkurencijos tarybos išvada, kad pareiškėjas tiekėjams yra nurodęs, kad rinkodaros biudžetas yra privalomas išnaudoti, nes ši išvada pagrįsta elektroniniais laiškais, kuriuos Konkurencijos taryba įvertino netinkamai, neatsižvelgusi į konkrečią su tiekėjais susijusią faktinę situaciją. Nutarimo 60 punkte aprašytas elektroninis laiškas su Tiekėju Nr. 4 negali būti naudojamas kaip įrodymas, patvirtinantis Įstatymo pažeidimą, nes šiam tiekėjui kaina už paslaugas nebuvo padidinta. Nepaisant Nutarime pacituotų elektroninių laiškų ir juose naudojamų išsireiškimų, aptartos faktinės aplinkybės ir pačių tiekėjų patvirtinimai rodo, jog tiekėjai nebuvo verčiami išnaudoti preliminariai sutartų sumų. Keli atsitiktiniai elektroniniai laiškai negali pagrįsti išvados, kad tiekėjams nebuvo sudaromos galimybės neišleisti preliminariai sutartų sumų. Konkurencijos tarybos išvada, kad pareiškėjo darbuotoja pareiškė reikalavimus tiekėjams, yra subjektyvi ir, kaip matyti, neatitinkanti faktinių aplinkybių. Teirautis dėl planuojamų marketingo paslaugų panaudojimo bei planavimo tikslais stebėti preliminariai metams sutartų sumų panaudojimo nėra Įstatymo pažeidimas.

10.       Pareiškėjas, grįsdamas argumentą, kad Konkurencijos taryba selektyviai vertino elektroninius laiškus, nurodė, kad Nutarimo 59 punkte cituojant elektroninį laišką („<...> (duomenys neskelbtini) <...>) buvo praleista tai, kad pats tiekėjas nedviprasmiškai atsakė į laišką, jog „labai nori“ tam tikros akcijos 49 metų savaitę, kas patvirtina, kad pats tiekėjas domėjosi marketingo galimybėmis.

11.       Pareiškėjas nurodė, kad tai, jog Lietuvių kalbos instituto vyresniosios mokslo darbuotojos dr. J. P. (lingvistės) išvada „Lingvistinis tyrimui pateikto elektroninio susirašinėjimo tekstų aiškinimas“ (toliau – ir Išvada) taip pat patvirtina, kad cituojamų elektroninių laiškų turinys nepagrindžia Konkurencijos tarybos padarytos išvados dėl pažeidimo. Nutarime cituojamuose elektroniniuose laiškuose vartojami žodžiai kaip „pasiūlymas“, „diskusija“ paneigia Konkurencijos tarybos išvadą, kad tiekėjams buvo teikiami reikalavimai.

12.       Pareiškėjas nesutiko su Nutarimo 62 punkte nurodyta išvada („(duomenys neskelbtini)“). Ši išvada grindžiama 3 elektroniniais laiškais, kurie siųsti tam pačiam tiekėjui. Dėl šio tiekėjo dydžio yra poreikis iš anksto aptarti galimą marketingo paslaugų apimtį ir jas kruopščiai planuoti. Atsižvelgus į netinkamą pareiškėjo darbuotojos komunikaciją, kuri niekaip neatspindi bendros pareiškėjo pozicijos, grasinant užblokuoti šio tiekėjo prekių pirkimus, į šią komunikaciją sureagavo pareiškėjo padalinio vadovas, kuris, siekdamas, kad tiekėjas nepatirtų jokios realios žalos, išsiuntė atsiprašymo laišką. Nors Konkurencijos taryba nusprendė, jog šios aplinkybės pareiškėjo veiksmų vertinimui įtakos neturi, tačiau Išvadoje nurodoma, kad iš aptartų elektroninių laiškų negalima daryti išvados, jog jie galėtų pagrįsti Konkurencijos tarybos išvadą, jog pareiškėjo padalinio vadovas nurodė pareiškėjo darbuotojai „(duomenys neskelbtini)“. Priešingai, elektroniniai laiškai įrodo, jog ir pareiškėjo padalinio vadovas preliminarias sumas laikė neprivalomomis ir operatyviai ėmėsi veiksmų, kuriais užtikrino, jog tiekėjo interesai nebūtų pažeisti. Pats tiekėjas patvirtino, kad marketingo paslaugų teikimas yra ir jam naudinga praktika bei, kad jis nesijaučia verčiamas išnaudoti preliminariai sutartų sumų. Tai patvirtina aplinkybė, jog šis tiekėjas neišnaudodavo visų marketingui sutartų sumų.

13.       Pareiškėjas nurodė, kad tai, jog marketingui skiriamos sumos nėra privalomos tiekėjams, buvo žinoma tiek iš su tiekėjais pasirašytų sutarčių teksto, tiek iš pareiškėjo 2017 m. spalio 4 d. tiekėjams išsiųsto rašto (toliau – ir 2017 m. spalio 4 d. raštas), kuriame, vadovaujantis Įstatymo nuostatų aiškinimo ir taikymo praktika, pareiškėjas informavo tiekėjus, kad jie nėra įpareigoti išnaudoti sutartyse nurodytas sumas, jiems negresia jokios sankcijos. Kai Konkurencijos taryba Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto pažeidimą konstatavo, negrįsdama jo sutarčių, sudarytų su tiekėjais, tekstu, reikalinga surinkti pakankamai įrodymai, patvirtinančių, kad nurodyta teisės norma iš tiesų buvo pažeista. Konkurencijos taryba, atlikdama tyrimą, ne tik, kaip aptarta, įvertino Nutarime cituojamus elektroninius laiškus, tačiau ir tinkamai neįvertino aptartų reikšmingų aplinkybių.

14.       Pareiškėjas nesutinka, kad Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto pažeidimui konstatuoti nereikia nustatyti neigiamų pasekmių tiekėjams. Konstatuodama aptarią pažeidimą, Konkurencijos taryba nevertino pareiškėjo vadovo veiksmų, ignoravo pareiškėjo sutarčių sudarymo tvarką, aplinkybes, kad su tiekėjais komunikavusi pareiškėjo darbuotoja neturėjo teisės keisti sutarčių, sudarytų su tiekėjais.

15.       Pareiškėjas pažymėjo, kad vien tai, jog Konkurencijos tarybai nekilo jokių abejonių dėl elektroniniuose laiškuose vartojamų formuluočių, dėl ko ji nematė pagrindo kreiptis į tiekėjus ir prašyti pakomentuoti pareiškėjo jiems siųsti elektroninius laiškus, atsižvelgus į skunde išdėstytas aplinkybes ir argumentus, patvirtina, kad Konkurencijos taryba tyrimą atliko neišsamiai, remdamasi subjektyvia elektroninių laiškų turinio interpretacija, o ne faktinėmis aplinkybėmis bei objektyvia informacija.

16.       Pareiškėjo įsitikinimu, net jeigu teismas ir nuspręstų, jog pareiškėjas pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punktą (su kuo pareiškėjas skunde išdėstytų argumentų pagrindu nesutiko), vadovaudamasis Įstatymo 12 straipsnio 6 dalimi, teismas galėtų ir neskirti pareiškėjui baudos, nes ši teisės norma nenumato minimalios baudos.

17.       Pareiškėjas, remdamasis tuo, kad Konkurencijos tarybos tiriamu laikotarpiu nuo 2018 metų iki 2019 metų, 2017 m. spalio 4 d. išsiuntė raštą tiekėjams, jog sutartyse nurodyto dydžio sumos nėra privalomos; jokios sankcijos tiekėjams už sutartyse nurodyto dydžio neišnaudojimą nebuvo numatytos; tiekėjai faktiškai neišnaudodavo sumų; tiekėjai patys patvirtino, kad nebuvo pareiškėjo verčiami išnaudoti sumas; pareiškėjas yra įdiegęs technines ir organizacines priemones; elektroninius laiškus tiekėjams siuntė tik viena pareiškėjo darbuotoja, kuri yra atleista, nurodė, kad jam bauda skirta už tai, ko pareiškėjas objektyviai negalėjo suvaldyti. Pareiškėjo vertinimu, šiuo atveju bauda neturėtų būti skiriama, kadangi tiekėjų interesas faktiškai nebuvo pažeistas, nepaisant nekorektiškos vienos pareiškėjo darbuotojos komunikacijos, pareiškėjas savo iniciatyva ėmėsi visų reikalingų priemonių (susisiekė su tiekėju, įspėjo darbuotoją, jai suorganizavo pakartotinius mokymus).

18.       Pareiškėjas, teigdamas, kad, jeigu būtų pripažinta, jog bauda pareiškėjui paskirta pagrįstai, nesutiko su baudos dydžiu. Pareiškėjo įsitikinimu, Konkurencijos taryba, paskirdama pareiškėjui baudą, jos tinkamai neindividualizavo. Konkurencijos taryba netinkamai apskaičiavo pažeidimo trukmę. Konkurencijos taryba Nutarime nesiremia sutarčių nuostatomis, kaip pagrindžiančiomis pažeidimą. Todėl pažeidimo trukmė neturėtų būti vertinama pagal sutarčių trukmes, o turėtų būti vertinama pagal elektroninių laiškų datas, t. y. nuo 2018 m. rugsėjo 5 d. iki 2019 m. spalio 14 d. Tai pagrindžia pačios Konkurencijos tarybos pozicija, kad Įstatymo pažeidimo sudėtis yra formali, dėl ko nereikia įrodyti neigiamų pasekmių tiekėjams atsiradimo, o Įstatymo pažeidimą patvirtina tik vienos pareiškėjo darbuotojos komunikacija su tiekėjais. Tokiu aiškinimu turėjo būti grindžiamas ir pažeidimo trukmės nustatymas, kuri, kaip minėta, turėjo būti susieta su vienos pareiškėjo darbuotojos elektroninių laiškų komunikacija, kurios trukmė yra maža, o ne, kaip konstatuota, vidutinė.

19.       Pareiškėjo įsitikinimu, net jeigu pažeidimo trukmė ir būtų vidutinė, pareiškėjui skirta bauda yra neproporcinga, atsižvelgiant į ankstesnę Konkurencijos tarybos praktiką. Pareiškėjui skirta didžiausia bauda, tačiau to Konkurencijos taryba nepagrindė nei pažeidimo trukme, nei mastu, o per paskutinius metus mažesnės baudos buvo skirtos už analogiško ar didelio masto pažeidimus. Šiuo atveju, pareiškėjo vertinimu, vien pažeidimo pobūdis nepagrindžia didesnės baudos skyrimo. Pareiškėjui paskirtos baudos dydžio nepagrindžia ir Konkurencijos tarybos nustatyto pažeidimo apibūdinimas, lyginant su Konkurencijos tarybos 2015 m. rugsėjo 18 d. nutarime Nr. 1S-97/2015 „Dėl UAB „Rimi Lietuva“ veiksmų atitikties Lietuvos respublikos mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnio reikalavimams“ nustatyto pažeidimo pobūdžiu. Konkurencijos taryba nepagrindė, kodėl pareiškėjo padarytas Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto pažeidimas turėtų būti vertinamas griežčiau, lyginant su nurodyta ankstesne Konkurencijos tarybos praktika.

20.       Pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, kuris remiasi Europos Sąjungos Teisingumo Teismu, praktika, akcentavo, kad jam paskirta bauda pažeidė proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principus. Ankstesnė Konkurencijos tarybos praktika suformavo pareiškėjui lūkestį, jog, net jei būtų konstatuotas Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto pažeidimas, atsižvelgiant į pažeidimo trukmę, mastą bei pobūdį, lengvinančias aplinkybes, bauda objektyviai negalėtų siekti 78 000 Eur.

21.       Pareiškėjas pažymėjo, kad Konkurencijos taryba nepagrįstai nenustatė atsakomybę lengvinančios aplinkybės – pareiškėjo padalinio vadovas užkirto kelią žalingoms pažeidimo pasekmėms.

22.       Atsakovas Konkurencijos taryba atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

23.       Atsakovas nurodė, kad 2019 m. lapkričio 12 d. pradėjo tyrimą dėl pareiškėjo veiksmų, įgaliojo administracijos darbuotojus atlikti Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintus tyrimo veiksmus pareiškėjo naudojamose patalpose. 2019 m. lapkričio 12 d. nutarime detaliai paaiškinta, dėl kokių priežasčių yra būtina atlikti Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytus tyrimo veiksmus pareiškėjo naudojamose patalpose, t. y. esant įtarimams, kad pareiškėjas ir tiekėjai derina marketingo veiksmus, tyrimui reikalinga informacija galėjo būti surinkta tik atlikus informacijos peržiūros ir kopijavimo veiksmus pareiškėjo naudojamose patalpose; šios tyrimui reikalingos informacijos (elektroninių laiškų) nebuvo galima surinkti jokiais kitais būdais. Konkurencijos tarybos įgalioti darbuotojai, peržiūrėdami ir nusikopijuodami tyrimui reikalingą informaciją pareiškėjo naudojamose patalpose, nepažeidė Įstatymo reikalavimų. Konkurencijos tarybai tik nuo 2019 m. liepos 1 d. suteikta aptarta teisė atlikti tyrimo veiksmus ūkio subjekto naudojamose patalpose.

24.       Atsakovas nurodė, kad, atliekant tyrimą dėl Įstatymo pažeidimų taikomos Įstatymo, o ne Konkurencijos įstatymo nuostatos. Įstatymo 9 straipsnio nuostatos neįtvirtina Konkurencijos tarybos įgaliotų darbuotojai teisės atlikti patikrinimo veiksmus ūkio subjekto naudojamose patalpose. Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, jog informacijos peržiūros ir kopijavimo veiksmui nėra reikalingas teismo leidimas, priešingai nei atliekant patikrinimą pagal Konkurencijos įstatymą. Pagal Įstatymą mažmeninės prekybos įmonė turi teisę teismine tvarka ginčyti Konkurencijos tarybos sprendimą atlikti informacijos peržiūros ir kopijavimo veiksmus mažmeninės prekybos įmonės naudojamose patalpose, o teismo leidimas atlikti patikrinimą, priimtas taikant Konkurencijos įstatymą, nėra skundžiamas.

25.       Atsakovas pažymėjo, kad Konkurencijos taryba, atlikdama tyrimą, vadovavosi kitų viešojo administravimo subjektų veiklą reglamentuojančiais įstatymais, norėdama pabrėžti, kad ir kiti įstatymai, visai kaip ir Įstatymas, nebūtinai reikalauja išankstinio teismo leidimo dokumentų peržiūros ir kopijų paėmimo veiksmams ūkio subjekto patalpose atlikti. Tai, kad informacijos peržiūros ir kopijavimo veiksmui pagal Įstatymą nėra nustatytas reikalavimas gauti išankstinį teismo leidimą, nedaro šio veiksmo neteisėtu. Priešingai nei nurodo pareiškėjas, Maisto įstatyme niekur nėra minima atsakingos institucijos teisė įeiti į ūkio subjekto patalpas, o nustatyta, kad atsakinga institucija turi teisę tikrinti būklę, procesus ir pan.

26.       Atsakovo vertinimu, Konkurencijos įstatymo 32 straipsnio 4 dalyje aiškiai įtvirtinta, jog šis straipsnis taikomas ir atliekant Įstatymo pažeidimų tyrimus, jame nustatyta apskundimo tvarka mutatis mutandis taikoma Konkurencijos tarybos darbuotojų priimtiems sprendimams ir atliktiems veiksmams Konkurencijos įstatymo II skyriaus trečiajame skirsnyje nurodytos koncentracijos priežiūros metu ir kitais atvejais, kai tokie veiksmai ir sprendimai yra susiję su Konkurencijos tarybai Konkurencijos įstatymu, Įstatymu ir kitais įstatymais, kurių laikymosi priežiūrą vykdo Konkurencijos taryba, priskirtų funkcijų atlikimu. Tai reiškia, kad Konkurencijos taryba tyrimo metu Konkurencijos įstatymo 32 straipsniu vadovavosi ne savo nuožiūra, bet būtent dėl to, kad taip nurodo Konkurencijos įstatymo 32 straipsnio 4 dalis. Kadangi Įstatymas, o ne Konkurencijos įstatymas, įtvirtina Konkurencijos tarybos įgaliotų darbuotojų įgalinimus atliekant tyrimus dėl Įstatymo pažeidimų, nagrinėjamu atveju jokios Konkurencijos įstatyme įtvirtintos procedūrinės taisyklės negalėjo būti ir nebuvo taikomos.

27.       Atsakovas pabrėžė, kad aplinkybė, jog Įstatymo pakeitimais siūloma nustatyti, jog Konkurencijos tarybos įgalioti darbuotojai turėtų teisę atlikti patikrinimo veiksmus ūkio subjekto patalpose, tik turėdami teismo leidimą, nagrinėjamu atveju nėra aktuali, kadangi tyrimo veiksmų atlikimo metu Įstatymas tokių tyrimo veiksmų, kaip patikrinimas, neįtvirtino. Be to, Įstatymo pataisos, priešingai nei nurodo pareiškėjas, nėra pateiktos Seimui, todėl nėra aišku, ar patikrinimas turint teismo leidimą bus įtvirtintas Įstatyme.

28.       Atsakovas pažymėjo, kad Konkurencijos taryba sutinka su tuo, kad atliekant informacijos peržiūros ir kopijavimo veiksmus pareiškėjo naudojamose patalpose yra įsiterpiama į pareiškėjo privatumą, garantuojamą Konvencijos 8 straipsnyje. Tačiau pareiškėjo teisė į privatumą nėra absoliuti ir gali būti ribojama, jeigu laikomasi nustatytų sąlygų. Ūkio subjektų teisė į privatumą yra kiek siauresnė, lyginant su fizinių asmenų turima teise. Nagrinėjamu atveju Konkurencijos tarybos įgaliotų darbuotojų teisė peržiūrėti ir nusikopijuoti tyrimui reikalingą informaciją įtvirtinta Įstatyme, toks tyrimo veiksmas atitinka būtinumo demokratinėje visuomenėje kriterijų. Pagal EŽTT praktiką tai, kad tyrimo veiksmams, kuriais įsiterpiama į ūkio subjekto privatumą, nėra nustatytas išankstinis teismo leidimas, savaime nerodo, jog buvo pažeista ūkio subjekto teisė į privatumą, jeigu yra sudaromos galimybės ex post kreiptis į teismą ir ginčyti atliktus veiksmus. Nagrinėjamu atveju Konkurencijos tarybos 2019 m. lapkričio 12 d. nutarime, kuriuo pradėtas tyrimą dėl pareiškėjo veiksmų, įgalioti Konkurencijos tarybos darbuotojai atlikti Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytus tyrimo veiksmus, nurodyta, jog šis nutarimas gali būti skundžiamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka. Tai reiškia, kad pareiškėjas turėjo teisę skųsti 2019 m. lapkričio 12 d. nutarimą, jeigu pareiškėjas manė, jog veiksmai, kuriems atlikti buvo įgalioti Konkurencijos tarybos administracijos darbuotojai, neteisėti ir pažeidžia jo teisę į privatumą. Vietoje to, pareiškėjas, atstovaujamas profesionalių teisininkų, 2019 m. lapkričio 12 d. nutarimo neskundė, įleido Konkurencijos tarybos įgaliotus darbuotojus į savo naudojamas patalpas, neprieštaravo įgaliotų darbuotojų atliekamiems veiksmams. Pareiškėjas tik vėliau, praėjus 3,5 mėnesio nuo tyrimo veiksmų atlikimo, teismo posėdyje, kuriame buvo nagrinėjama administracinė byla dėl informacijos pašalinimo iš tyrimo bylos medžiagos, nurodė, kad apskritai nesutinka ir su pačiais tyrimo veiksmais, kurie, jo nuomone, yra neteisėti. Tyrimo veiksmų atlikimo momentu ir net kurį laiką po jų pareiškėjas nemanė, kad tokiais įgaliotų darbuotojų veiksmais yra pažeidžiama jo teisė į privatumą. Todėl pareiškėjo skundo argumentai dėl neteisėtų Konkurencijos tarybos įgaliotų darbuotojų veiksmų vertintini vien tik kaip pareiškėjo gynybinė pozicija.

29.       Atsakovas nurodė, kad Įstatymo pažeidimas gali būti ne tik formaliai įtvirtintas mažmeninės prekybos įmonės kartu su tiekėjais sudarytose sutartyse, tačiau gali pasireikšti ir mažmeninės prekybos įmonės atliekamais veiksmais. Tokio pobūdžio pažeidimai gali būti atliekami tiek susitikimų metu, tiek mažmeninės prekybos įmonėms elektroninėmis komunikavimo priemonėmis bendraujant su tiekėjais. Tačiau ir tokiu atveju mažmeninės prekybos įmonės naudojamoje kalboje, formuluotėse gali ir nebūti tiesioginius reikalavimus tiekėjams išreiškiančių žodžių, o reikalavimai gali būti ir netiesioginiai, siekiant kiek įmanoma labiau „nuslėpti“ daromą aptariamo Įstatymo pažeidimą. Konkurencijos taryba skundžiamu Nutarimu būtent ir nustatė, jog pareiškėjas savo siunčiamų elektroninių laiškų visuma, juose naudojamomis formuluotėmis reikalavo iš septynių tiekėjų išnaudoti rinkodaros biudžetą, kuris sutartyse, sudarytose su tiekėjais, tik formaliai įvardytas kaip preliminarus. Nors pareiškėjas pasisako dėl Nutarimo 55–63 pastraipose padarytos Konkurencijos tarybos išvados dėl atskirų elektroninių laiškų grupių, neva Konkurencijos tarybos padarytos išvados nėra pagrįstos, šie pareiškėjo argumentai nepaneigia Konkurencijos tarybos konstatuoto pažeidimo. Būtent siunčiamų elektroninių laiškų visuma pareiškėjas reikalavo iš septynių tiekėjų išnaudoti sutartyse, sudarytose su tiekėjais, nurodyto dydžio rinkodaros biudžetą. Jeigu rinkodaros biudžetas būtų buvęs tik preliminarus, kaip savo skunde bando pagrįsti pareiškėjas, jam nebūtų reikėję elektroniniuose laiškuose tiekėjams nuolat akcentuoti, kad teiktų pasiūlymus, kuriais būtų išnaudojamas sutartas rinkodaros biudžetas. Bendro planavimo tikslais mažmeninėms prekybos įmonėms ir tiekėjams nedraudžiama sutartyse susitarti dėl preliminarios metinės rinkodaros priemonėms skirtos sumos, tačiau ši suma dėl mažmeninės prekybos įmonės veiksmų ar spaudimo neturi tapti privalomu įpareigojimu tiekėjams. Tiekėjas bet kuriuo atveju turi turėti laisvę pasirinkti, kada bei kokias pardavimų skatinimo priemones organizuoti.

30.       Atsakovas akcentavo, kad nustatytas Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto pažeidimas yra formalaus pobūdžio, dėl ko nereikia nustatyti jokių neigiamų pasekmių tiekėjams. Neatmestina galimybė, jog nesant pareiškėjo aptartų veiksmų tiekėjai apskritai nebūtų vykdę pardavimo skatinimo priemonių ar vykdę jas visai kitokias ar kitu laiku. Todėl tai, kad tam tikri tiekėjai, kaip nurodo pareiškėjas, neišnaudodavo sutartyse, sudarytose su tiekėjais, nurodyto dydžio rinkodaros biudžeto, ar apskritai nevykdė pardavimo skatinimo priemonių, niekaip nedaro įtakos pareiškėjo veiksmų vertinimui. Aplinkybė, kad patys tiekėjai neva pareiškėjui patvirtino, kad jokio spaudimo iš pareiškėjo nejautė, taip pat nedaro jokios įtakos pareiškėjo veiksmų vertinimui, atsižvelgus į tai, kad tiekėjas yra silpnesnioji santykių šalis, kuriai gali grėsti neigiamos atsakomosios priemonės.

31.       Atsakovas pažymėjo, kad, priimant Nutarimą, nebuvo remtasi vien tik elektroniniais laiškais, kuriuos pareiškėjas perdavė įvertinti lingvistei. Konkurencijos taryba pažeidimą konstatavo, įvertinusi visus Nutarime cituojamus elektroninius laiškus (54 pastraipa) ir visas pažeidimui įvertinti reikšmingas aplinkybes. Tai, kad pareiškėjas nurodydavo tiekėjams, kokia dalis rinkodaros biudžeto panaudota, kokia – ne, be kita ko, tik patvirtina, dėl kokių priežasčių pareiškėjui buvo būtina nuolat stebėti situaciją ir priminti tiekėjams, kad rinkodaros biudžetas dar nėra panaudotas. Pareiškėjo pateikta Išvada neturi jokios didesnės įrodomosios galios ir turi būti vertinama kaip bet kokie kiti pareiškėjo paaiškinimai byloje. Lingvistė vertino ne visus elektroninius laiškus, kuriais Konkurencijos taryba vadovavosi, spręsdama dėl pareiškėjo veiksmų, o tik tam tikrus, t. y. Nutarimo 59 pastraipoje nurodytus elektroninius laiškus, taip pat pareiškėjo padalinio vadovo laišką pareiškėjo darbuotojai.

32.       Atsakovas akcentavo, kad nagrinėjama situacija skiriasi nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kurioje buvo išaiškinta, jog bauda Įstatymą pažeidusiai mažmeninės prekybos įmonei gali būti panaikinama susiformavus teisėtam mažmeninės prekybos įmonės lūkesčiui, kad jos veiksmai yra teisėti (2017 m. rugsėjo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1537-858/2017). Konkurencijos taryba savo veiksmais nesuformavo pareiškėjo įsitikinimo, jog, siunčiant tokio pobūdžio elektroninius laiškus, kuriuos siuntė pareiškėjo darbuotoja ir padalinio vadovas, pareiškėjas negali pažeisti Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimų.

33.       Atsakovas pažymėjo, kad tai, jog pareiškėjas išsiuntė tiekėjams 2017 m. spalio 4 d. raštą, sutartyse, sudarytose su tiekėjais, nurodytos sumos nėra privalomos, pareiškėjas įdiegė technines ir organizacines priemones, leidžiančias veikti prevenciškai prieš pažeidimą sudarančius veiksmus, pareiškėjas netaikė jokių sankcijų tiekėjams, pareiškėjas iš tiekėjų nereikalavo išnaudoti rinkodaros biudžetą, ką patvirtina faktai, jog tiekėjai neišnaudodavo rinkodaros biudžeto, bei kad elektroninius laiškus siuntė tik viena pareiškėjo darbuotoja, nėra tos aplinkybės, dėl kurių bauda pareiškėjui galėtų būti neskiriama.

34.       Atsakovas nesutiko su pareiškėjo skundo argumentais dėl to, kad jam apskritai bauda neturėjo būti paskirta. Tai, kad pareiškėjas išsiuntė tiekėjams 2017 m. spalio 4 d. raštą, patvirtina tik tai, kad pareiškėjas vykdė Įstatymo reikalavimus. Šiuos reikalavimus vykdė, įdiegdamas nurodytas technines ir organizacines priemones, užtikrinančias pažeidimų prevenciją. Tai, kad pareiškėjas netaikė jokių sankcijų tiekėjams, tiekėjai neišnaudodavo rinkodaros biudžeto ar kad tiekėjai patvirtino, jog pareiškėjas iš jų nereikalavo išnaudoti sutartyse nurodyto dydžio rinkodaros biudžeto, nėra aplinkybės, dėl kurių pareiškėjui neturėjo būti paskirta bauda.

35.       Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas tiekėjams siųstuose elektroniniuose laiškuose rėmėsi būtent 2018 ir 2019 metais su šiais tiekėjais sudarytomis metinėmis sutartimis ir jose nurodyto dydžio rinkodaros biudžetu. Todėl elektroniniai laiškai neatsiejamai susiję su mažmeninės prekybos įmonės (šiuo atveju – pareiškėjo) ir tiekėjų sudarytomis sutartimis, kadangi pareiškėjas reikalavo išnaudoti šiose sutartyse nurodytas sumas pardavimo skatinimo veiksmams. Be to, pareiškėjas tiekėjams siųstuose elektroniniuose laiškuose rėmėsi su jais 2018 ir 2019 metais sudarytų sutarčių nuostatomis. Dėl šios priežasties pažeidimo trukmė turi būti skaičiuojama ne pagal elektroninių laiškų išsiuntimo datą, bet pagal su tiekėjais sudarytų sutarčių trukmes. Priešingu atveju, pažeidimo trukmė neatitiktų faktinės situacijos. Tokio pažeidimo trukmės vertinimo nepaneigia ir aplinkybė, jog sutartys savaime nepažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimų. Formaliai mažmeninės prekybos įmonės atliekami veiksmai gali ir nekelti abejonių dėl Įstatymo nuostatų laikymosi – tokiu atveju veiksmai gali atskleisti tikruosius mažmeninės prekybos įmonės ketinimus ir reikalavimus tiekėjams.

36.       Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjui bauda paskirta, atsižvelgus į pažeidimo pobūdį, pažeidimo mažą mastą, vidutinę trukmę, ir yra tik šiek tiek didesnė nei baudos vidurkis – 78 000 Eur. Aplinkybė, jog kitoms mažmeninės prekybos įmonėms Konkurencijos taryba yra skyrusi kitokio dydžio baudas, nedaro jokios įtakos pareiškėjui nustatytos baudos dydžiui. Konkurencijos taryba savo veiksmais nesuformulavo pareiškėjui įsitikinimo, jog pareiškėjas, siųsdamas tyrimo metu įvertintus elektroninius laiškus, nepažeis Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimų. Pareiškėjui paskirta bauda savo dydžiu mažai kuo skiriasi nuo anksčiau Konkurencijos tarybos skirtų baudų, kurios siekė nuo 51 000 Eur iki 73 000 Eur. Todėl nėra pagrindo panaikinti pareiškėjui paskirtą baudą.

37.       Atsakovas pažymėjo, kad kadangi Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto pažeidimas yra formalus, tokiu atveju nėra reikalaujama nustatyti kilusių neigiamų pasekmių. Todėl pareiškėjo padalinio vadovo veiksmai, informuojant tiekėjus apie tai, kad pirkimai nebus stabdomi, kuriuos pareiškėjas įvardijo kaip „užkirtusius kelią žalingoms pažeidimo pasekmėms“, tėra tik Įstatymo nuostatų laikymasis, nedarantis jokios įtakos pareiškėjo atsakomybei už Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto pažeidimą.

 

II.

 

38.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. gegužės 14 d. sprendimu pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Palink“ skundą patenkino iš dalies, t. y. pakeitė Nutarimo rezoliucinės dalies 2 punktą, sumažindamas paskirtą baudą iki 51 000 Eur, kitą skundo dalį atmetė, priteisė pareiškėjui iš Konkurencijos tarybos 800 Eur bylinėjimosi išlaidų.

39.       Teismas nustatė, kad atsakovas Konkurencijos taryba 2019 m. lapkričio l2 d. nutarimu pradėjo tyrimą dėl pareiškėjo veiksmų atitikties statymo 3 straipsnio reikalavimams. Tyrimo metu atsakovas nagrinėjo pareiškėjo ir septynių tiekėjų 2018 ir 2019 metų didmeninio pirkimo–pardavimo sutartis, taip pat pareiškėjo veiksmus dėl šių tiekėjų. Atsakovas pareiškėjo ir kai kurių tiekėjų naudojamose patalpose atliko kompiuteriuose esančios informacijos ir elektroninių laiškų dėl pardavimo skatinimo priemonių ir rinkodaros biudžeto panaudojimo peržiūros ir kopijavimo veiksmus. Atsakovas taip pat raštu kreipėsi į pareiškėją ir į kai kuriuos tiekėjus, kurie su pareiškėju elektroniniais laiškais derino klausimus dėl pardavimo skatinimo priemonių ir rinkodaros biudžeto panaudojimo, nustatė, kad 2018 ir 2019 metais pareiškėjas su šiais tiekėjais elektroniniais laiškais derino klausimus dėl pardavimo skatinimo priemonių ir rinkodaros biudžeto panaudojimo iki atitinkamų metų galo. Pareiškėjas taip pat elektroninėse skaičiuoklėse „Microsoft Office Excel“ kaupė informaciją apie kiekvieno tiekėjo rinkodaros biudžetą bei jo panaudojimą. Atsakovas padarė išvadą, kad pareiškėjo ir septynių tiekėjų sutartyse nurodytas rinkodaros biudžetas, įvardytas kaip preliminarus, dėl pareiškėjo atliekamų veiksmų (spaudimo elektroniniais laiškais) tapo privalomas. Tokiais veiksmais pareiškėjas pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintą draudimą reikalauti tiesiogiai ar netiesiogiai apmokėti dalį mažmeninės prekybos įmonės arba kartu su šia įmone vykdomo pardavimo skatinimo išlaidų ar kitokiu būdu už jas atlyginti, išskyrus atvejus, kai yra mažmeninės prekybos įmonės ir tiekėjo rašytinis susitarimas dėl apmokamų išlaidų dydžio ir numatomų taikyti pardavimo skatinimo veiksmų. Pareiškėjas neįrodė, kad tarp jo ir tiekėjų buvo sudarytas Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punktu leidžiamas susitarimas. Atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 10 straipsnio 6 dalies 1 punktu, 12 straipsnio 1 ir 5 dalimis, pripažino, kad nustatyti pareiškėjo veiksmai reikalaujant tiekėjams išnaudoti pardavimo skatinimo priemonėms preliminariai sutartyse sutartas nurodyto dydžio sumas pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimus, ir už šį pažeidimą pareiškėjui skyrė 78 000 Eur baudą.

40.       Spręsdamas dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad esminiai rašytiniai įrodymai (elektroniniai laiškai), kuriais vadovaudamasis atsakovas nustatė pareiškėjo neteisėtus veiksmus, buvo surinkti neteisėtai, nes atsakovo įgalioti darbuotojai neteisėtai pateko į pareiškėjo naudojamas patalpas ir reikalavo pateikti elektroninėse priemonėse esančią informaciją bei dokumentus, teismas pirmiausia apibendrino, kad atliktų tyrimo ar procedūrinių veiksmų teisėtumas vertinamas jų atlikimo metu galiojančių teisės aktų kontekste. Vadovaudamasis Konkurencijos įstatymo 32 straipsnio 1, 3 – 4 dalimis, teismas išaiškino, kad Konkurencijos tarybos įgaliotų pareigūnų ir kitų darbuotojų procedūros dėl Konkurencijos įstatymo pažeidimo metu atliktų veiksmų ir priimtų sprendimų apskundimo tvarka mutatis mutandis taikoma Konkurencijos tarybos darbuotojų priimtiems sprendimams ir atliktiems veiksmams Konkurencijos įstatymo II skyriaus trečiajame skirsnyje nurodytos koncentracijos priežiūros metu ir kitais atvejais, kai tokie veiksmai ir sprendimai yra susiję su Konkurencijos tarybai Konkurencijos įstatymu, Įstatymu ir kitais įstatymais, kurių laikymosi priežiūrą vykdo Konkurencijos taryba, priskirtų funkcijų atlikimu. Jeigu skundą padavę ūkio subjektai ar kiti asmenys nesutinka su Konkurencijos tarybos sprendimu arba jeigu Konkurencijos taryba nepriėmė nutarimo per dešimt dienų, jie turi teisę paduoti skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Skundo padavimas procedūros dėl Konkurencijos įstatymo pažeidimo nesustabdo.

41.       Teismas nustatė, kad atsakovas 2019 m. lapkričio 12 d. nutarimu pradėjo tyrimą dėl pareiškėjo veiksmų atitikties Įstatymo 3 straipsnio reikalavimams ir įgaliojo administracijos darbuotojus atlikti Įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nurodytus tyrimo veiksmus. 2019 m. lapkričio 13 d. Konkurencijos tarybos įgalioti darbuotojai peržiūrėjo ir nukopijavo pareiškėjo naudojamose patalpose ir priemonėse esančią informaciją bei dokumentus, reikalingus tyrimui. Dėl tam tikrų pareiškėjo dokumentų, kurie, Konkurencijos tarybos įgaliotų darbuotojų vertinimu, buvo pripažinti reikalingais tyrimui, pareiškėjo atstovai turėjo pastabų dėl jų sąsajumo su tyrimo objektu. Šie dokumentai buvo nukopijuoti į išorinę laikmeną, įdėti į voką, o vokas su išorine laikmena užklijuotas. Konkurencijos tarybos įgaliotų darbuotojų atlikti veiksmai buvo užfiksuoti faktinių aplinkybių nustatymo ir informacijos peržiūros, kopijavimo ir (ar) paėmimo protokoluose. 2019 m. gruodžio 12 d. Konkurencijos tarybos patalpose, dalyvaujant pareiškėjo atstovams, įgalioti darbuotojai minėtą išorinę laikmeną atidarė ir, peržiūrėję šioje laikmenoje buvusius dokumentus, priėmė sprendimą iš poėmio medžiagos nefiltruoti ir nešalinti failų, susijusių su trimis tiekėjais (toliau – ir 2019 m. gruodžio 12 d. sprendimas). 2019 m. gruodžio 20 d. pareiškėjas pateikė skundą Konkurencijos tarybai dėl 2019 m. gruodžio 12 d. sprendimo panaikinimo. Pareiškėjas skundą motyvavo tuo, kad šių tiekėjų įmonių grupės bendrosios metinės pajamos viršijo Įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje nustatytą 40 milijonų Eur ribą. Todėl pareiškėjas prašė įpareigoti įgaliotus darbuotojus pašalinti medžiagą apie šiuos tiekėjus, kaip nepatenkančią į tyrimo apimtį. Konkurencijos taryba, išnagrinėjusi pareiškėjo skundo argumentus, priėmė 2019 m. gruodžio 30 d. nutarimą Nr. 1S-163 (2019) (toliau – ir 2019 m. gruodžio 30 d. nutarimas), kuriuo atmetė pareiškėjo skundą, motyvuodama tuo, jog trijų tiekėjų bendrosios metinės pajamos paskutiniais finansiniais metais neviršija Įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje numatytos 40 milijonų Eur ribos, dėl ko šiems tiekėjams taikoma Įstatymo apsauga ir dokumentai apie pareiškėjo su šiais tiekėjais vykdomus pardavimo skatinimo veiksmus bei jiems skirtus biudžetus yra reikalingi tyrimui, todėl neturi būti šalinami iš tyrimo medžiagos. Nesutikdamas su Konkurencijos tarybos 2019 m. gruodžio 30 d. nutarimu, pareiškėjas su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2020 m. kovo 5 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI4-1948-815/2020 pareiškėjo skundą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. vasario 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-207-624/2021 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

42.       Teismas, nustatęs, kad Mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo Nr. XI-626 1, 2, 3, 4, 5, 6, 8, 9, 91, 11, 12, 14, 15 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 93 ir 94 straipsniais ir priedu įstatymo projektas užregistruotas 2021 m. balandžio 2 d., konstatavo, kad nagrinėjamu atveju šis įstatymo projektas nėra aktualus, nes ginčui yra taikytinos Įstatymo normos, galiojusios ginčijamų Konkurencijos tarybos veiksmų atlikimo metu.

43.       Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, ginčydamas 2019 m. gruodžio 12 d. sprendimą, nekvestionavo Konkurencijos tarybos įgaliotų darbuotojų patekimo į pareiškėjo naudojamas patalpas ir jų reikalavimų pateikti elektroninėse priemonėse esančią informaciją bei dokumentus.

44.       Teismas, vadovaudamasis Įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, 9 straipsnio 1–4 dalimis, padarė išvadą, kad Konkurencijos tarybos įgalioti darbuotojai, vadovaudamiesi Įstatymo 9 straipsnio nuostatomis, pareiškėjui nepateikus prieštaravimo, galėjo patekti į pareiškėjo oficialiai naudojamas buveinės patalpas darbo metu, su tikslu peržiūrėti ir nukopijuoti tyrimui reikalingą medžiagą. Teismas, pažymėjęs, kad teismo leidimas patekti į patalpas būtinas tada, kai asmuo nesutinka savanoriškai įleisti procesinius veiksmus atliekančių pareigūnų arba žinoma, kad bus prieštaraujama patekimui į patalpas, nustatė, kad informacijos peržiūros ir paėmimo metu faktinių aplinkybių konstatavimo protokoluose nėra pateikta jokių pastabų iš pareiškėjo atstovaujančių asmenų, tarp kurių buvo ir teisininkai, Konkurencijos tarybos įgalioti darbuotojai, prieš atlikdami tyrimo veiksmus, pateikė dokumentą, patvirtinantį jų įgaliojimus, pažeidimo tyrimo tikslus ir terminus. Teismas pažymėjo ir tai, kad pareiškėjas nepateikė teismui konkrečių duomenų apie neigiamas pasekmes, kurios galėjo pareiškėjui kilti, jeigu jis nebūtų įsileidęs Konkurencijos tarybos įgaliotų darbuotojų į savo patalpas. Teismas atmetė pareiškėjo skundo argumentus, kad Konkurencijos taryba pažeidė pareiškėjo privatumą, nes byloje nenustatyta, kad Konkurencijos tarybos įgalioti darbuotojai neteisėtai pateko į pareiškėjo patalpas. Teismas taip pat nurodė, jog nėra teisinio pagrindo konstatuoti, jog Konkurencijos taryba, kai pareiškėjo atstovai patys savanoriškai įleido Konkurencijos tarybos įgaliotus darbuotojus darbo metu į oficialiai verslo tikslais nurodomas pareiškėjo buveinės ir veiklos vykdymo patalpas, pažeidė Konvencijos 8 straipsnį. Teismas pažymėjo, kad atliekant tyrimą dėl teisės aktų pažeidimo, neįmanoma jo atlikti visiškai netrukdant ūkio subjekto (šiuo atveju – pareiškėjo). Todėl tam, kad galėtų būti sprendžiama apie galimus procedūrinius pažeidimus veiksmų atlikimo metu turi būti ūkio subjekto (šuo atveju – pareiškėjo) atstovų aiškiai išreikštas prieštaravimas ar pastabos ir nesutikimas su atliekamu procesiniu veiksmu, jo turiniu, intensyvumu ir savalaikiai teikiami skundai dėl galimai neteisėtų procesinių veiksmų. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas turėjo galimybę skųsti procesinius Konkurencijos tarybos įgaliotų darbuotojų veiksmus Konkurencijos įstatymo 32 straipsnyje nustatyta tvarka, kuo pareiškėjas ir pasinaudojo.

45.       Teismas, vadovaudamasis EŽTT 2020 m. gruodžio 31 d. parengtu Konvencijos 8 straipsnio taikymo vadovu (437–442 p.), EŽTT praktika (2002 m. balandžio 16 d. sprendimas byloje Société Colas Est ir kt. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 37971/97); 2008 m. liepos 24 d. sprendimas Keslassy prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 18603/03); 2010 m. gruodžio 21 d. sprendimas Société Canal Plus ir kt. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 29408/08); 2014 m. spalio 2 d. sprendimas byloje DELTA PEK?RNY a.s. prieš Čekijos Respubliką (pareiškimo Nr. 97/11); 2017 m. sausio 19 d. sprendimas Posevini prieš Bulgariją (pareiškimo Nr. 63638/14)), konstatavo, kad tokių aplinkybių, kurioms esant buvo konstatuotas Konvencijos 8 straipsnio pažeidimas, nagrinėjamu atveju nėra. Teismo vertinimu, įėjimas į verslo patalpas darbo metu siekiant apžiūrėti ir kopijuoti tyrimui reikalingus dokumentus laikytinas proporcinga, teisėta priemone, siekiant vykdyti mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų prieš tiekėjus kontrolę ir prevenciją. Be to, Konkurencijos įstatymas numato ex post pareigūnų veiksmų patikros galimybę, kuria pareiškėjas ir pasinaudojo.

46.       Spręsdamas dėl pareiškėjui nustatyto pažeidimo, teismas, aiškindamas Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punktą, nurodė, kad šioje teisės normoje yra įtvirtintas bendras draudimas mažmeninės prekybos įmonei, kuri laikoma didesnę ekonominę galią rinkoje turinčiu ūkio subjektu, reikalauti, kad tiekėjas tiesiogiai ar netiesiogiai apmokėtų dalį mažmeninės prekybos įmonės arba kartu su šia įmone vykdomo pardavimo skatinimo išlaidų ar kitokiu būdu už jas atlyginti, bei nustatyta šio draudimo išimtis, pagal kurią mažmeninės prekybos įmonei leidžiama raštu susitarti su tiekėju dėl apmokamų išlaidų dydžio ir numatomų taikyti pardavimo skatinimo veiksmų. Teismo vertinimu, galimybė raštu susitarti „dėl apmokamų išlaidų dydžio ir numatomų taikyti pardavimo skatinimo veiksmų“ reiškia, kad rašytiniame susitarime turi būti aiškiai numatyti abu elementai (tą patvirtina jungtukas „ir“) – numatomi taikyti pardavimo skatinimo veiksmai ir apmokamų išlaidų dydis. Be to, turi būti sudarytas susitarimas dėl apmokamų išlaidų dydžio ir numatomų taikyti pardavimo skatinimo veiksmų, o ne preliminarus susitarimas dėl apmokamų išlaidų dydžio ir numatomų taikyti pardavimo skatinimo veiksmų ateityje. Teismas konstatavo, kad preliminaraus susitarimo buvimas reiškia, jog sudaryto rašytinio susitarimo dėl apmokamų išlaidų dydžio ir numatomų taikyti pardavimo skatinimo veiksmų nėra.

47.       Teismas, remdamasis Konkurencijos bylos medžiaga, nustatė, kad pareiškėjas 2018 ir 2019 metais su septyniais tiekėjais elektroniniais laiškais derino klausimus dėl pardavimų skatinimo priemonių ir rinkodaros biudžeto panaudojimo iki atitinkamų metų galo. Teismas nustatė ir tai, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu konstatuotas elektroninių laiškų, paimtų iš pareiškėjo nurodomų tiekėjų, sąsajumas su tyrimo tikslu, išaiškinus, kad Įstatyme vartojama sąvoka „tiekėjas“ reiškia fizinį ar juridinį asmenį, o ne ūkio subjektą (juridinių asmenų grupę), kaip tai yra mažmeninės prekybos įmonių atžvilgiu. Pagal bendras aiškinimo taisykles yra taikomos konkrečios, specialiosios teisės normos (Įstatymo 1 str. 3 d. ir 2 str. 2 d.), o ne tikslus brėžiantys bendro pobūdžio principai (Įstatymo 1 str. 1 d.), t. y. sprendimo priėmimo procese specialiosios normos turi prioritetą prieš principus.

48.       Vertindamas pareiškėjo veiksmus, kurie, Konkurencijos tarybos vertinimu, pažeidžia Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimus, teismas nustatė, kad pareiškėjo darbuotoja (vadybininkė) tiekėjams siuntė elektroninius laiškus:

– Tiekėjui Nr. 1: (duomenys neskelbtini) elektroninis laiškas: „<...> (duomenys neskelbtini)“; (duomenys neskelbtini) elektroninis laiškas: „<...> (duomenys neskelbtini) <...>; (duomenys neskelbtini) elektroninis laiškas: „<...> (duomenys neskelbtini) <...>“; (duomenys neskelbtini) elektroninis laiškas: „<...> (duomenys neskelbtini)“;

– Tiekėjui Nr. 2: (duomenys neskelbtini) elektroninis laiškas:„<...> (duomenys neskelbtini) <...>“;

– Tiekėjui Nr. 3: (duomenys neskelbtini) elektroninis laiškas: „<...> (duomenys neskelbtini)“; (duomenys neskelbtini) elektroninis laiškas: „<...> (duomenys neskelbtini) <...>.“;

– Tiekėjui Nr. 4: (duomenys neskelbtini) elektroninis laiškas: „<...> (duomenys neskelbtini)“;

– Tiekėjui Nr. 5: (duomenys neskelbtini) elektroninis laiškas: „<...> (duomenys neskelbtini)“;

– Tiekėjui Nr. 6: (duomenys neskelbtini) elektroninis laiškas: „<...> (duomenys neskelbtini)“; (duomenys neskelbtini) elektroninis laiškas: „<...> (duomenys neskelbtini) <...>“; (duomenys neskelbtini) elektroninis laiškas: „<...> (duomenys neskelbtini)“; (duomenys neskelbtini) elektroninis laiškas: „<...> (duomenys neskelbtini)“; (duomenys neskelbtini) elektroninis laiškas: „<...> (duomenys neskelbtini)“; (duomenys neskelbtini) Tiekėjui Nr. 6 nurodžius, kad anksčiau būdavo galima išleisti nepanaudotą rinkodaros biudžetą kitais metais, Tiekėjas Nr. 6 pareiškėjo darbuotojos buvo informuotas: „<...> (duomenys neskelbtini)“; (duomenys neskelbtini) „<...> (duomenys neskelbtini)“; (duomenys neskelbtini) elektroninis laiškas: „(duomenys neskelbtini)“; (duomenys neskelbtini) „<...> (duomenys neskelbtini)“; (duomenys neskelbtini) elektroninis laiškas: „<...> (duomenys neskelbtini)“; (duomenys neskelbtini) elektroninis laiškas: „<...> (duomenys neskelbtini)“; pareiškėjo vadybininkei išsiuntus šį elektroninį laišką Tiekėjui Nr. 6 dėl pirkimų stabdymo, vienas iš pareiškėjo padalinio vadovų kitą dieną ((duomenys neskelbtini)) Tiekėjui Nr. 6 išsiuntė elektroninį laišką: „<...> (duomenys neskelbtini)“; su Tiekėju Nr. 6 bendravusi pareiškėjo darbuotoja po pareiškėjo padalinio vadovo elektroninio laiško Tiekėjui Nr. 6 išsiuntimo kreipėsi į pareiškėjo padalinio vadovą: „<...> (duomenys neskelbtini)“; pareiškėjo padalinio vadovas į šį pareiškėjo vadybininkės elektroninį laišką atsakė: „<...> (duomenys neskelbtini)“; pareiškėjo padalinio vadovas taip pat (duomenys neskelbtini) kreipėsi į pareiškėjo darbuotoją dėl Tiekėjo Nr. 6: „<...> (duomenys neskelbtini)“; Tiekėjas Nr. 6 (duomenys neskelbtini) taip pat kreipėsi į pareiškėjo vadybininkę: „<...> (duomenys neskelbtini)“;

– Tiekėjui Nr. 7: (duomenys neskelbtini) elektroninis laiškas: „<...> (duomenys neskelbtini) <...>.“

49.       Teismas nustatė, kad be šių elektroninių laiškų pareiškėjas taip pat elektroninėse skaičiuoklėse „Microsoft Office Excel“ kaupė informaciją apie kiekvieno tiekėjo rinkodaros biudžetą bei jo panaudojimą (bendras tiekėjo rinkodaros biudžeto dydis; panaudoto rinkodaros biudžeto dydis iki tam tikro laikotarpio; planuojamos investicijos iki metų galo; skirtumas metų gale; vykdymas metų gale). Pareiškėjas su visais septyniais tiekėjais 2018 ir 2019 metais sudarė sutartis. Sutartyse, be kita ko, buvo numatytas tam tikro dydžio preliminarus rinkodaros biudžetas.

50.       Teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl pareiškėjo su septyniais tiekėjais pasirašytų sutarčių turinio. Konstatavęs, kad esminis byloje kilęs klausimas, ar septyni tiekėjai dėl pareiškėjo reikalavimo išnaudoti rinkodaros biudžetą buvo spaudžiami, verčiami sudaryti su pareiškėju susitarimus dėl atskirų pardavimo skatinimo priemonių tam, kad išnaudotų rinkodaros biudžetą iki atitinkamų metų galo ir išvengtų galimų neigiamų pasekmių, pavyzdžiui, prekių pirkimų stabdymo, prekių kiekių sumažinimo šventiniu laikotarpiu, teismas, remdamasis aptartų elektroninių laiškų turiniu, vadovaudamasis Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punktu, padarė išvadą, kad pareiškėjas nesitarė su septyniais tiekėjais dėl rinkodaros biudžeto, bet teikė tiekėjams pasiūlymus, kurių šie iš esmės negalėjo atsisakyti (pareiškėjas tiekėjams nurodydavo teikti būtent tokius pasiūlymus, kuriais būtų suspėjama iki metų pabaigos išnaudoti rinkodaros biudžetą; pareiškėjas tiekėjams nurodė, kad rinkodaros biudžetas nėra preliminarus, o privalomas išnaudoti; pareiškėjas tiekėjams pateikdavo informaciją, kokio dydžio rinkodaros biudžetas yra išnaudotas iki tam tikro laikotarpio ir kokio dydžio rinkodaros biudžetas dar nėra panaudotas; pareiškėjas nurodydavo neišnaudoto rinkodaros biudžeto dydį iki metų pabaigos; pareiškėjas tiekėją informuodavo, kad rinkodaros biudžeto mažinti nesutinka, patvirtina nurodytų sumų privalomumą; pareiškėjas primindavo, informuodavo tiekėjus apie neišnaudotą praėjusių metų rinkodaros biudžetą ir siūlydavo padidinti mokestį už pardavimų skatinimo priemonę; pareiškėjas stebėjo, kaip tiekėjai naudoja sutartyse nustatyto dydžio rinkodaros biudžetą). Teismo vertinimu, be tiekėjų laisvo apsisprendimo, nesant abiejų šalių susitarimo, pareiškėjas tiekėjus spaudė taikyti praėjusių metų biudžetą, nors kai kurie tiekėjai nenorėjo einamaisiais metais skirti lėšų pardavimų skatinimui, ir spaudė tiekėjus padidinti mokestį už pardavimų skatinimo priemonę. Teismas konstatavo, kad tokie pareiškėjo veiksmai neatitiko Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimų.

51.       Teismas, įvertinęs pareiškėjo į bylą pateiktą Išvadą, konstatavo, kad ši nepaneigia Konkurencijos tarybos specialistų padarytų išvadų, kurios padarytos visapusiškai ir išsamiai išanalizavus visus tyrimo metu surinktus faktinius duomenis, elektroninius laiškus, jų turinį, rašančiojo ir adresato, kaip ūkio subjektų atstovų, pareigas, funkcijas, rinkodaros ar marketingo biudžetų sudarymo ypatumus įprastinėje verslo praktikoje, tiek atskirai kiekvieną, tiek ir visumoje kitų byloje surinktų įrodymų. Išvada parengta neturint tiek informacijos. Teismas pastebėjo ir tai, kad elektroniniuose laiškuose vartojami ne tik bendrinės lietuvių kalbos žodžiai, bet ir specialūs vadybininkams, tarp mažmeninės prekybos įmonės ir tiekėjų būdingi žodžiai, terminija, trumpiniai ir išsireiškimai.

52.       Teismas atmetė pareiškėjo skundo argumentus, kad Konkurencijos taryba pažeidimą įrodančius elektroninius laiškus citavo selektyviai, o kai kurie iš jų net neatitinka faktinės situacijos. Įvertinęs Konkurencijos tarybos tyrimo medžiagą, teismas padarė išvadą, kad Konkurencijos taryba išanalizavo visus tyrimo metu nukopijuotus elektroninius laiškus. Teismas, nustatęs, kad skundžiamame Nutarime yra pateikiami ne visi elektroniniai laiškai, cituojama tik dalis elektroninių laiškų teksto, pripažino, jog tai nereiškia, kad cituojamo elektroninio laiško dalis neatitinka faktinės situacijos. Teismas sutiko su Konkurencijos taryba, kad pats pareiškėjas, ginčydamas Nutarimą, cituoja tik jam palankius elektroninius laiškus. Aplinkybė, kad skiriasi susirašinėjimo intensyvumas su skirtingais tiekėjais (daliai tiekėjų siųsta po vieną elektroninį laišką, o keletui daugiau elektroninių laiškų), teismo vertinimu, tik patvirtino, jog skirtingi tiekėjai yra priklausomai nuo jų ekonominės galios skirtingai paveikūs didesnę ekonominę galią turinčiam pareiškėjui.

53.       Teismas atmetė pareiškėjo skundo argumentus, kad dėl vienos pareiškėjo darbuotojos (vadybininkės) nekorektiško ir agresyvaus bendravimo pareiškėjui neturėtų kilti atsakomybė pagal Įstatymą. Teismas pažymėjo, kad pats pareiškėjo padalinio vadovas pasiūlė pareiškėjo darbuotojai „pasiūlyti ilgalaikius išstatymus, kuriais būtų išnaudojamas (duomenys neskelbtini)“. Teismo vertinimu, pareiškėjo darbuotojos tiekėjams siųsti individualizuoti pagal jų situaciją elektroniniai laiškai įrodo tam tikrą bendravimo praktiką su tiekėjais. Pareiškėjo skundo argumentas, kad marketingo išlaidų panaudojimas yra abipusiai naudingas tiek mažmeninės prekybos įmonei, tiek tiekėjams, teismo vertinimu, nešalina pareiškėjo atsakomybės už netinkamų ir nesąžiningų veiksmų tiekėjų atžvilgiu naudojimą. Bylos medžiaga patvirtina, kad susirašinėjimas elektroniniais laiškais inicijuotas pareiškėjo, „primenant“ apie neišnaudotą biudžetą ir darant spaudimą atitinkamo dydžio biudžetą panaudoti, įsigyjant tam tikrų marketingo priemonių ir t. t., kai, kaip nustatyta, konkretaus galutinio rašytinio susitarimo dėl apmokamų išlaidų dydžio ir numatomų taikyti pardavimo skatinimo veiksmų nebuvo sudaryta. Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad, esant numatytai preliminariam rinkodaros priemonių įgyvendinimui skirtai pinigų sumai dėl kiekvienos konkrečios priemonės bei jai planuojamos išleisti pinigų sumos sudaromi atskiri rašytiniai susitarimai, tačiau tokių rašytinių susitarimų dėl konkrečių rinkodaros priemonių įgyvendinimo pareiškėjas nepateikė. Teismas konstatavo, kad susitarimai sudaromi laisva valia, todėl Įstatymas ir draudžia tam tikrus nesąžiningus veiksmus prieš tiekėjus, kurie varžo tiekėjų galimybes laisvai veikti rinkoje ir kurie išreiškiami kaip reikalavimai tiekėjui tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai apmokėti dalį pardavimo skatinimo išlaidų. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo skundo argumentą, kad tiekėjai nepatvirtino patyrę spaudimo iš pareiškėjo, nes jie nesudaro pagrindo konstatuoti nebuvus nustatyto Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto pažeidimo. Teismo vertinimu, tiekėjų požiūris ar manymas savaime nedaro įtakos pareiškėjo veiksmų kvalifikavimui Įstatymo prasme, o tiekėjų palankūs patvirtinimai gali būti nulemti ne laisvos valios, o ekonominių ir tolesnio bendradarbiavimo tikslų.

54.       Spręsdamas dėl pareiškėjui paskirtos baudos ir jos dydžio, teismas, vadovaudamasis Įstatymo 12 straipsnio 1 ir 5 dalimis, nustatė, kad Konkurencijos taryba, įvertinusi tai, kad pažeidimas truko dvejus metus (nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d.), mažą pažeidimo mastą, nenustačiusi atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, pareiškėjui už Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto pažeidimą paskyrė 78 000 Eur baudą.

55.       Teismas atmetė pareiškėjo skundo argumentus, kad jam bauda neturi būti skirta, nes jis (pareiškėjas) tyrimo metu bandė šalinti nustatytą pažeidimą, kadangi pažeidimui konstatuoti pakanka nustatyti neteisėtus veiksmus prieš tiekėjus. Teismo vertinimu, pašalinti pareiškėjo Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto pažeidimą, kuris pasireiškė realizuotais veiksmais prieš tiekėjus, apskritai neįmanoma.

56.       Teismas nesutiko su pareiškėjo skundo argumentais, jog pažeidimo trukmė turėtų būti vertinama pagal tyrimo metu surinktų elektroninių laiškų datas ir todėl sutrumpinta. Teismas nustatė, kad pareiškėjas tiekėjams siųstuose elektroniniuose laiškuose rėmėsi būtent 2018 ir 2019 metais su šiais tiekėjais sudarytomis metinėmis sutartimis ir jose nurodyto preliminaraus dydžio rinkodaros biudžetu. Tai reiškia, kad elektroniniai laiškai neatsiejamai susiję su pareiškėjo ir tiekėjų sudarytomis sutartimis, kadangi pareiškėjas reikalavo išnaudoti šiose sutartyse nurodytas sumas pardavimo skatinimo veiksmams. Tai, kad tyrimo metu įvertintas tik atitinkamo laikotarpio elektroninis susirašinėjimas, nesudaro pagrindo sutrumpinti pažeidimo laikotarpį.

57.       Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju neaktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1537-858/2017 suformuota teisės aiškinimo taisyklė, kadangi skiriasi bylų faktinės aplinkybės. Šioje byloje nenustatyta, kad Konkurencijos taryba būtų savo veiksmais suformavusi pareiškėjui įsitikinimą, kad tokio pobūdžio elektroniniais laiškais, kaip nustatyta byloje, negali būti pažeistos Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatos.

58.       Teismas, vadovaudamasis Įstatymo 12 straipsnio 5–7 dalimis, sutiko su Konkurencijos taryba, kad lengvinančia aplinkybe negali būti laikomi pareiškėjo padalinio vadovo veiksmai, kuriais buvo užtikrinama, kad nė vienas iš teikėjų realiai nepatirtų žalos, kadangi draudimas imtis prieš tiekėjus nesąžiningų veiksmų įtvirtintas Įstatyme.

59.       Spręsdamas dėl pareiškėjui paskirtos baudos proporcingumo, teismas, remdamasis Konkurencijos tarybos praktika dėl baudos skyrimo mažmeninėms įmonėms (Konkurencijos tarybos 2019 m. spalio 22 d. nutarimas Nr. 1S-127 (2019) „Dėl UAB „Maxima LT“) ir nustatęs, kad nagrinėjamu atveju nustatytas mažas pažeidimo mastas ir trumpesnė vidutinė pažeidimo trukmė, o Konkurencijos taryba pripažįsta, jog pareiškėjui skyrė kiek didesnę nei baudos vidurkis baudą 78 000 Eur, teismas konstatavo, kad Konkurencijos taryba pakankamai nepagrindė, dėl kokios priežasties pareiškėjui paskirta didesnė nei Įstatyme numatytos sankcijos vidurkis bauda bei neatsižvelgė į savo praktiką skiriant baudą ir ją individualizuojant analogiškų pažeidimų atveju. Teismas, atsižvelgęs į tai ir į pažeidimo pobūdį, pažeidimo mažą mastą, vidutinę trukmę, sumažino Konkurencijos tarybos pareiškėjui paskirtą baudą iki analogiško pažeidimo atveju skirtos 51 000 Eur dydžio baudos. Teismas pažymėjo, kad teismo posėdyje Konkurencijos tarybos atstovių išsakyti papildomi argumentai dėl baudos dydžio (nesąžiningų veiksmų maskavimas, pobūdis ir pavojingumas) nebuvo nurodyti skundžiame Nutarime, todėl nesudaro pagrindo, laikantis teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo reikalavimų, nemažinti pareiškėjui paskirtos baudos dydžio.

60.       Teismas, vadovaudamasis ABTĮ 40 straipsnio 1, 4 ir 5 dalimis, 41 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 2, 7 ir 8.2 punktais, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo skundas dėl reikalavimo panaikinti Nutarimą iš esmės atmestas, tačiau pareiškėjui paskirta bauda sumažinta, pareiškėjo prašymą priteisti 6 677,50 Eur (už skundo parengimą ir sumokėtą žyminį mokestį) bylinėjimosi išlaidų patenkino iš dalies, priteisdamas pareiškėjui iš Konkurencijos tarybos 800 Eur bylinėjimosi išlaidų.

 

III.

 

61.       Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Palink“ apeliaciniame skunde prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Nutarimą; 2) nusprendus nepanaikinti Nutarimo, panaikinti Nutarimo rezoliucinės dalies 2 punktą, kuriuo pareiškėjui paskirta 78 000 Eur bauda; 3) siekiant apsaugoti pareiškėjo konfidencialią informaciją nustatyti, kad dalis bylos medžiagos (apeliaciniame skunde nurodytos 2020 m. liepos 20 d. skundo, pateikto Vilniaus apygardos administraciniam teismui, dalys ir jo priedai Nr. 1–8) yra nevieša, bei neleisti su šia informacija susipažinti, įskaitant neleisti daryti kopijų bei nuorašų, jokiems tretiesiems asmenims, išskyrus Konkurencijos tarybą; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

62.       Pareiškėjas, apeliaciniame skunde kartodamas argumentus, išdėstytus skunde, teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas akivaizdžiai nepagrįstai išaiškinus Įstatymo nuostatas taip, kad Konkurencijos taryba vis dėlto galėjo rinkti įrodymus, pažeisdama pareiškėjo teisę į būsto ir informacijos neliečiamumą, garantuojamą Konvencijos 8 straipsnyje, neatlikus objektyvaus visų reikšmingų aplinkybių vertinimo, o juo sumažinta pareiškėjui paskirta bauda vis dar neatitinka proporcingumo kriterijaus.

63.       Pareiškėjas nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia šiais argumentais:

63.1.                      Konkurencijos tarybos teisės, atliekant tyrimus, turi būti tiesiogiai įtvirtintos įstatymuose ir negali būti plečiamai aiškinamos, ypač, kiek tai susiję su kitų asmenų teisių suvaržymu. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai plečiamai aiškino Konkurencijos tarybos suteiktų teisių, atliekant tyrimą, turinį, kuris prieštarauja bendrajam teisės principui „viskas, kas aiškiai nėra leista, yra draudžiama“.

63.2.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimas pažeidžia pareiškėjo teises į būsto ir informacijos neliečiamumą, nes teismas šias teises ignoravo, todėl neįvertino esminės teisėto Konvencijos 8 straipsnyje garantuotos teisės ribojimo sąlygos, t. y. kad Konkurencijos taryba neturėjo teisinio pagrindo įžengti ir (ar) patekti į pareiškėjo patalpas ir jose atlikti patikrinimą. Įstatyme ne tik nėra tiesiogiai įtvirtinto aptariamo teisinio pagrindo, suteikiančio teisė Konkurencijos tarybai įžengti ir (ar) patekti į pareiškėjo patalpas ir jose atlikti patikrinimą, bet ir pačiame Įstatyme „patalpos“ minimos tik du kartus, duodant nuorodą ne į ūkio subjekto, o į Konkurencijos tarybos patalpas. Tai, kad Konkurencijos taryba tyrimo metu neturėjo teisės įeiti į pareiškėjo patalpas, patvirtina 2021 m. balandžio 2 d. užregistruotas Įstatymo pakeitimo įstatymo projektas, kuriuo suteikiama teisė Konkurencijos tarybai be išankstinio įspėjimo įeiti į tikrinamos mažmeninės prekybos įmonės patalpas, teritoriją, tačiau tik turint teismo nutartį dėl leidimo įeiti į patalpas. Tai įrodo, kad pirmosios instancijos teismas suteikė Konkurencijos tarybai teisę, kuri Konkurencijos tarybai nebuvo nustatyta Įstatyme. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad Įstatymo pakeitimai nėra susiję su nagrinėjama byla, yra nepagrįsta.

63.3.                      Pirmosios instancijos teismo Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies aiškinimas neatitinka šios teisės normos turinio, nes ja Konkurencijos tarybai suteikiama teisė tik peržiūrėti, gauti ir susipažinti su tyrimui reikalinga informacija ir duomenimis, o ne teisė įeiti į ūkio subjekto patalpas ir jose atlikti atitinkamus informacijos rinkimo ar kitus veiksmus. Pagal Konkurencijos įstatymą ar pagal planuojamus Įstatymo pakeitimus, teismo leidimas nėra privalomas siekiant pasinaudoti Konkurencijos tarybai suteikta teise peržiūrėti, gauti ir susipažinti su tyrimui reikalinga informacija ir duomenimis. Tačiau Konkurencijos tarybai norint pasinaudoti teise įeiti į ūkio subjekto patalpas būtinas teismo leidimas. Tai tik patvirtina, kad teisė peržiūrėti bei kopijuoti dokumentus nėra tapati teisei atlikti patikrinimą ūkio subjekto patalpose. Pirmosios instancijos teismas niekaip nepagrindė, kad Konkurencijos tarybos įgaliotų darbuotojų atlikti veiksmai iš esmės skyrėsi nuo Konkurencijos įstatyme įtvirtintos procedūros, kai Konkurencijos taryba, gavusi teismo nutartį dėl leidimo atlikti veiksmus, atlieka netikėtą patikrinimą ūkio subjekto patalpose. Šio bylai reikšmingo aspekto pirmosios instancijos teismas apskritai netyrė ir nevertino.

63.4.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimas pažeidžia ne tik Įstatymo nuostatas, bet ir konstitucinį valdžių padalijimo principą, sukuria precedentą, pagal kurį viešojo administravimo subjektams teismo sprendimu suteikiamos ir (ar) pripažįstamos teisės, kurių viešojo administravimo subjektai neturi pagal galiojančius jų veiklą reglamentuojančius įstatymus. Dėl to skundžiamas teismo sprendimas pažeidžia teisinės valstybės principą.

63.5.                      Pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, kad pats pareiškėjas legalizavo neteisėtus Konkurencijos tarybos veiksmus (įėjimą į pareiškėjo patalpas ir jose patikrinimo atlikimą), yra nepagrįsta. Pirmosios instancijos teismas tik deklaratyviai išaiškino, kad neva pareiškėjas turėjo prieštarauti Konkurencijos tarybos įgaliotų darbuotojų veiksmams jų atlikimo metu. Tačiau ši išvada nėra pagrįsta nei teismų praktika, nei įstatymų normomis. Pirmosios instancijos teismas nenurodė nei procedūrų ar procedūrinių terminų, kurių pareiškėjas turėjo laikytis, prieštaraudamas Konkurencijos tarybos įgaliotų darbuotojų veiksmams. Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad Nutarimo apskundimas, ginčijant neteisėtus Konkurencijos tarybos įgaliotų darbuotojų veiksmus, yra pavėluotas, nes teismas nenustatė, kokių procedūrų ir terminų pareiškėjas nesilaikė. Todėl šiuo aspektu darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas prielaidomis, o ne motyvais, dėl ko naikintinas ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu.

63.6.                      Pareiškėjas neturėjo jokio pagrindo skųsti 2019 m. lapkričio 12 d. nutarimą, kuriuo buvo pradėtas tyrimas, nes jo rezoliucinė dalis numatė, kad Konkurencijos tarybos administracijos darbuotojai įgalioti atlikti Įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nurodytus tyrimo veiksmus, o ne įeiti į pareiškėjo patalpas. Pareiškėjas neneigia Konkurencijos tarybos teisės pradėti tyrimą ir įgalioti darbuotojus atlikti tam tikrus veiksmus. Bet kokiu aptariamas pareiškėjo skundas pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką būtų atmestas (2018 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-412-442/2018; 2018 m. spalio 3 d. nutartis administracinė byloje Nr. eAS-663-624/2018; 2021 m. vasario 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-74-520/2021; 2021 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-83-968/2021).

63.7.                      Pareiškėjas bandė ginčyti Konkurencijos tarybos veiksmų teisėtumą ir anksčiau. Pareiškėjas padavė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui dėl 2019 m. gruodžio 30 d. nutarimo. Pareiškėjas teismo posėdyje nurodė, kad apskritai visi įrodymai, kuriuos Konkurencijos taryba surinko, atlikdama tyrimą, yra neteisėti, nes Konkurencijos taryba neturėjo teisės įeiti į pareiškėjo patalpas. Tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. eI4-1948-815/2020, šią aplinkybę apskritai ignoravo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. vasario 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-207-624/2021 šį teismo sprendimą paliko nepakeistą, nepasisakęs dėl įrodymų surinkimo teisėtumo, pažymėjęs, jog tokio pobūdžio argumentai gali būti įvertinti nagrinėjant ginčą dėl Nutarimo, priimto baigus tyrimą. Tai reiškia, kad nurodytos aplinkybės ir argumentai visiškai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų dėl to, jog pareiškėjo skundas, kuriuo ginčijami Konkurencijos tarybos įgaliotų darbuotojų veiksmai, yra pavėluotas.

63.8.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė EŽTT 2013 m. balandžio 18 d. sprendimu byloje Saint-Paul Luxembourg S.A. prieš Liuksemburgą (pareiškimo Nr. 26419/10) (toliau – ir Saint-Paul Luxembourg byla), kuriame buvo pripažintas Konvencijos 8 straipsnio pažeidimas, nustačius, kad patikrinimas ūkio subjekto patalpose buvo atliktas nesant išreikštam ūkio subjekto prieštaravimui. Šios ir nagrinėjamos bylų aplinkybės analogiškos, t. y. abiem atvejais neteisėtai įėjus į ūkio subjekto patalpas buvo atliktas patikrinimas, ūkio subjektai neišreiškė prieštaravimo dėl pareigūnų įėjimo į patalpas, tokie pareigūnų veiksmai buvo apskųsti teismams po įėjimo į patalpas ir patikrinimo jose atlikimo. EŽTT, net ir nustatęs, kad pareigūnai turėjo teismo leidimą, pripažino Konvencijos 8 straipsnio pažeidimą. Nagrinėjamoje byloje Konkurencijos taryba neturėjo teismo leidimo, kas patvirtina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra akivaizdžiai neteisėtas.

63.9.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ignoravo reikšmingas aplinkybes dėl to, kad pareiškėjo darbuotojams Konkurencijos tarybos įgalioti darbuotojai grasino, deklaratyviai nurodęs, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nurodė visas su tuo susijusias aplinkybes. Žinodamas, kad už pareigūnų reikalavimų nevykdymą gresia baudos, pareiškėjas nenorėjo rizikuoti, Konkurencijos tarybai aiškiai ir atvirai grasinant valstybės prievarta. Todėl pareiškėjas buvo priverstas įsileisti Konkurencijos tarybos įgaliotus darbuotojus į savo patalpas. Tai patvirtina, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas savanoriškai įsileido Konkurencijos tarybos įgaliotus darbuotojus, yra nepagrįsta.

63.10.                      Pirmosios instancijos teismas neužtikrino visapusiško reikšmingų aplinkybių vertinimo, todėl nepagrįstai konstatavo Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto pažeidimą. Kaip buvo nurodyta skunde pirmosios instancijos teismui, dėl kiekvienos rinkodaros priemonės būdavo tariamasi atskirai, sudarant atskirą susitarimą. Pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, kad pareiškėjas šių susitarimų nepateikė. Pareiškėjas visus susitarimus su vienu iš tiekėjų pateikė Konkurencijos tarybai, nurodydamas, jog, esant prašymui, galėtų pateikti ir susitarimus su kitais tiekėjais, tačiau Konkurencijos taryba neprašė pareiškėjo pateikti tokio pobūdžio susitarimų, neginčijo šių pareiškėjo teiginių.

63.11.                      Pirmosios instancijos teismo sprendime cituojami vienos pareiškėjo darbuotojos elektroniniai laiškai, siųsti tiekėjams, kurių turinys niekaip nepagrindžia nustatyto pažeidimo, t. y. kad pareiškėjas išreiškė „reikalavimus“ tiekėjams neva išnaudoti visą preliminariai sutartą sumą rinkodaros išlaidoms. Pirmosios instancijos teismas, kaip ir Konkurencijos taryba, elektroninius laiškus cituoja selektyviai ir ignoruoja kontekstą, faktines aplinkybes. Pavyzdžiui, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į elektroninius laiškus, kuriuose patys tiekėjai prašo rinkodaros paslaugų.

63.12.                      Tai, kad elektroniniai laiškai nepagrindžia nustatyto pažeidimo, pripažinta ir pirmosios instancijos teismui pateiktoje Išvadoje. Tačiau pirmosios instancijos teismas atmetė Išvadą net neanalizuodamas ir kritikuodamas Išvados turinį, bet deklaratyviai konstatuodamas, jog lingvistė neturėjo pakankamai informacijos, ignoruodamas tai, kokia informacija (medžiaga) lingvistei buvo pateikta (Nutarime cituojami elektroniniai laiškai, Nutarimas, Paaiškinimai). Lingvistė gavo visą reikalingą informaciją ir apie mažmeninės prekybos sektoriaus kontekstą, todėl Išvada yra pagrįsta.

63.13.                      Pareiškėjo poziciją dėl elektroninių laiškų turinio, kuris, pareiškėjo vertinimu, negali pagrįsti konstatuoto Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto pažeidimo, patvirtino ir penkių tiekėjų raštu pateikti patvirtinimai, jog pareiškėjas šių tiekėjų nereikalavo išnaudoti preliminariai sutartyje sutartas sumas, taip pat kito tiekėjo atsakymas, jog sutartyje numatytos rinkodarai skirtinos sumos yra preliminarios, aplinkybė, jog neatsakęs tiekėjas apskritai neišnaudodavo preliminarių sumų. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė šiuos įrodymus. Pagrindo abejoti šiais įrodymais, kurie patvirtina, kad tyrimui aktualiu laikotarpiu tiekėjai sutartyse sutartų preliminarių sumų laikėsi tik apie 14 proc. atvejų, nėra pagrindo.

63.14.                      Elektroniniai laiškai, kuriais Konkurencijos taryba grindžia Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto pažeidimą, yra tik atsitiktinė, netinkama vienos pareiškėjo darbuotojos komunikacija. Tiekėjams buvo žinoma bendra pareiškėjo pozicija, jog preliminariai sutartos sumos nėra privalomos. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo padalinio vadovas prisidėjo prie „reikalavimų“, nes „vadybininkei nurodė „pasiūlyti ilgalaikius išstatymus, kuriais būtų išnaudojamas (duomenys neskelbtini)“, prieštarauja Išvadoje padarytai išvadai, kad aptarta frazė „siūlyti tiekėjui“ negali būti laikoma ar prilyginama nurodymui „toliau reikalauti iš tiekėjo“, ir yra nepagrįsta.

63.15.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino pareiškėjo padalinio vadovo elektroninio laiško kaip lengvinančios aplinkybės, nes pagal Įstatymo 12 straipsnio 7 dalį lengvinančia aplinkybe laikoma, kai pažeidėjas „savo noru užkirto kelią žalingoms pažeidimo pasekmėms“. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo nėra aišku, kokiu atveju ūkio subjektas apskritai galėtų „užkirsti kelią žalingoms pažeidimo pasekmėms“.

63.16.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad pažeidimo trukmė dveji metai (nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d.) atitinka sutarčių, sudarytų su tiekėjais, sudarymo laikotarpį, nes pati Konkurencijos taryba pripažino, jog sutartys, sudarytos su tiekėjais, atitinka Įstatymų reikalavimus. Pažeidimo trukmė turėjo būti skaičiuojama nuo 2018 m. rugsėjo 5 d. iki 2019 m. spalio 14 d., t. y. kada buvo siunčiami elektroniniai laiškai.

63.17.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimas mažinti pareiškėjui paskirtą baudą nepagrįstas. Pareiškėjo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pareiškėjui paskirtą baudą sumažino, atsižvelgęs į Konkurencijos tarybos 2019 m. spalio 22 d. nutarimu Nr. 1S-127 (2019) „Dėl Maxima LT, UAB veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnio reikalavimams“ paskirtą baudą, tačiau toks sprendimas yra nepagrįstas, nes skiriasi nustatytų pažeidimų pobūdis, t. y. atveju, kai buvo priimtas nurodytas nutarimas, buvo pripažinta, kad pačios sutartys su tiekėjais pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimus, kai nagrinėjamu atveju konstatuota, kad sutartys, sudarytos su tiekėjais, atitinka Įstatymo 3 straipsnio reikalavimus. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš esmės padarė viską, ką galėjo padaryti, maksimaliai siekdamas suvaldyti Įstatymo pažeidimo riziką, o tai sudaro pagrindą pareiškėjui skirti dar mažesnę baudą.

63.18.                      Jeigu apeliacinės instancijos teismas laikytų, jog pareiškėjas pažeidė Įstatymo 3 straipsnio reikalavimus, pareiškėjui bauda apskritai neturėtų būti taikoma, vadovaujantis Įstatymo 12 straipsnio 6 dalimi.

64.       Pareiškėjas taip pat nurodo argumentus, kad turėtų būti nustatyta, jog dalis bylos medžiagos (apeliaciniame skunde nurodytos 2020 m. liepos 20 d. skundo, pateikto Vilniaus apygardos administraciniam teismui, dalys ir jo priedai Nr. 1–8) yra nevieša, bei neleista su šia informacija susipažinti, daryti kopijų bei nuorašų jokiems tretiesiems asmenims, išskyrus Konkurencijos tarybą.

65.       Atsakovas Konkurencijos taryba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

66.       Konkurencijos tarnyba, atsiliepime į apeliacinį skundą kartodama argumentus, išdėstytus atsiliepime į skundą, nurodo šiuos argumentus, kuriais nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais:

66.1.                      Pareiškėjo pažeidimo įrodymai surinkti teisėtai, nes Konkurencijos tarybos įgalioti darbuotojai atliko informacijos peržiūros ir kopijavimo veiksmus pareiškėjo naudojamose patalpose. Pareiškėjo vertinimas, kad tyrimo veiksmams taikytinas Konkurencijos įstatymas, nepagrįstas, nes tyrimas buvo atliekamas dėl Įstatymo pažeidimo. Teismo leidimo gavimo nustatymas tam tikriems Konkurencijos tarybos atliekamiems veiksmams nereiškia, kad toks leidimas yra privaloma kitų tyrimo veiksmų teisėtumo sąlyga, atsižvelgus į tai, kad tam tikri tyrimo veiksmai gali būti atliekami įgaliotiems pareigūnams nebūtinai naudojant įstatymuose suteiktus įgaliojimus, o bendradarbiaujant su ūkio subjektais.

66.2.                      Siekdama gauti prieigą prie šiuo atveju pareiškėjo ir tam tikrų tiekėjų elektroninės komunikacijos, kitų duomenų, Konkurencijos taryba pasinaudojo jai suteikta teise, įtvirtinta Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 1 punkte, peržiūrėti pažeidimo tyrimui reikalingus dokumentus (neatsižvelgiant į tai, kur jie laikomi), gauti jų kopijas ir išrašus, susipažinti su mažmeninės prekybos įmonės darbuotojų užrašais, susijusiais su darbo veikla, taip pat juos bei kompiuteriuose ir bet kokiose laikmenose esančią informaciją kopijuoti, kuriai nėra reikalingas teismo leidimas. Ši teisė gali būti įgyvendinama ūkio subjekto naudojamose patalpose, nes jose yra galimybė gauti prieigą prie autentiškos elektroninės komunikacijos, kitų duomenų. Pareiškėjas, atstovaujamas teisininkų, Konkurencijos tarybos įgaliotiems darbuotojams nereiškė jokių pretenzijų dėl aptartos Konkurencijos tarybos teisės įgyvendinimo pareiškėjo naudojamose patalpose. Tai patvirtina faktinių aplinkybių užfiksavimo protokolas. Pareiškėjas aptariamu aspektu Konkurencijos tarybos įgaliotų darbuotojų veiksmų neapskundė, skųsdamas 2019 m. lapkričio 12 d. nutarimą, nors tokią teisę turėjo, kas patvirtina, jog pats pareiškėjas nemanė, jog aptariamais tyrimo veiksmais kaip nors yra pažeidžiamos jo teisės. Kadangi pats pareiškėjas neginčijo Konkurencijos tarybos įgaliotų darbuotojų veiksmų, t. y. neprieštaravo dėl Konkurencijos tarybos pasirinkto teisės įgyvendinimo būdo ir kito efektyvaus teisės įgyvendinimo būdo nepasiūlė, o savo poziciją, kad su aptariamais veiksmais nesutinka, pateikė tik jau atlikus tyrimą, taip pareiškėjas apsunkino Konkurencijos tarybos galimybes, atsižvelgiant į tariamus prieštaravimus dėl teisės įgyvendinimo, imtis priemonių ir svarstyti informacijos gavimą kitu būdu.

66.3.                      Tyrimo veiksmus ir tyrimo strategiją renkasi Konkurencijos tarybos įgalioti pareigūnai, o ne įtariamasis ūkio subjektas (šiuo atveju pareiškėjas), todėl Įstatyme įtvirtinus dvi skirtingas įgaliotų pareigūnų teises (teisę patiems peržiūrėti informaciją ir teisę informaciją gauti raštu), įgalioti pareigūnai turi teisę nuspręsti, kuria teise pasinaudoti renkant tyrimui reikalingą informaciją. 2019 m. lapkričio 12 d. nutarime detaliai paaiškinta, kodėl tyrimui reikalinga informacija turi būti surinkta tik pasinaudojus Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta informacijos peržiūros ir kopijavimo teise, kodėl būtina nedelsiant gauti prieigą prie pareiškėjo elektroninės komunikacijos ir kitų duomenų, kurie negali būti iš anksto identifikuoti. Todėl nėra jokio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad teismo leidimas patekti į patalpas būtinas, kuomet asmuo nesutinka savanoriškai įleisti procesinius veiksmus atliekančių pareigūnų arba žinoma, kad bus prieštaraujama patekimui į patalpas, yra nepagrįsta. Pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog Įstatymo pakeitimai nėra taikomi nagrinėjamu atveju, nes tyrimo veiksmų atlikimo momentu Konkurencijos tarybos įgalioti darbuotojai veikė pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą. Įsigaliojus siūlomiems Įstatymo pakeitimams, Konkurencijos taryba turės teisę atlikti teismo sankcionuotus patikrinimo veiksmus.

66.4.                      Konkurencijos tarybos įgalioti darbuotojai nevertė pareiškėjo juos įsileisti į patalpas atlikti tyrimo veiksmus, nenaudojo jokios prievartos, neuždraudė žymėti pastabų faktinių aplinkybių užfiksavimo protokole, teikti skundų ir teisės aktų nustatyta tvarka skųsti Konkurencijos tarybos įgaliotų darbuotojų veiksmų pagal Konkurencijos įstatymo 32 straipsnį. Įėjus į pareiškėjo patalpas Konkurencijos tarybos įgalioti darbuotojai prisistatė pareiškėjo atstovams, informavo apie 2019 m. lapkričio 12 d. nutarimą, planuojamą tyrimo veiksmą, pareiškėjo teises, pareigas, atsakomybę atliekant tyrimo veiksmus, įteikė aiškinamąjį raštą, kuriame viskas detaliai aprašyta. Konkurencijos tarybos įgalioti darbuotojai niekaip neužkirto kelio pareiškėjui prieštarauti dėl teisės įeiti į pareiškėjo patalpas įgyvendinimo ir atvirai negrasino valstybės prievarta.

66.5.                      Tai, kad pareiškėjas faktinių aplinkybių užfiksavimo protokole nenurodė jokių pastabų, nesutikimų, įrodo, jog tyrimo veiksmo atlikimo momentu nebuvo pažeistos pareiškėjo teisės, pareiškėjas nebuvo verčiamas neprieštarauti tyrimo veiksmo įgyvendinimui jo patalpose (aktualus Europos Sąjungos Bendrojo Teismo 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimas sujungtose bylose Deutsche Bahn AG ir kt. prieš Europos Komisiją, T?289/11, T?290/11 ir T?521/11, ECLI:EU:T:2013:404). Pats „užėjimas“ į pareiškėjo patalpas nėra kokios nors pareiškėjo teisės pažeidimas, ką patvirtina ir paminėtas Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimas. Atitinkamai ir pirmosios instancijos teismo sprendime pateikti argumentai dėl prieštaravimų nebuvimo, skundo nebuvimo skundžiant tyrimo veiksmo įgyvendinimą pareiškėjo patalpose tik patvirtina, kad jokios pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos. Šios išvados nepaneigia ir pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad jo skundas dėl Konkurencijos tarybos įgaliotų darbuotojų veiksmų būtų atmestas.

66.6.                      Apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. vasario 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-207-624/2021 nurodė, kad pareiškėjas galės kelti argumentus dėl teisės peržiūrėti ir kopijuoti tyrimui reikalingą informaciją pareiškėjo naudojamose patalpose, skųsdamas Nutarimą, savaime nereiškia, kad pareiškėjo argumentai dėl kokių nors teisių pažeidimo yra pagrįsti. Taip pat ir Konkurencijos taryba, ir pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo daryti išvadą, jog Konkurencijos tarybos įgalioti darbuotojai, atlikę pareiškėjo skundžiamus tyrimo veiksmus, pažeidė proporcingumo ar būtinumo reikalavimus bei pareiškėjo teisę, įtvirtintą Konvencijos 8 straipsnyje. EŽTT savo praktikoje yra aiškiai nurodęs, jog teismo leidimo nebuvimas atliekant patalpų patikrinimo veiksmus savaime negali lemti intervencijos neteisėtumo, nes tokio leidimo nebuvo gali būti atsvertas teisminės kontrolės galimybe (2011 m. vasario 15 d. sprendimas byloje Harju prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 56716/09); 2011 m. vasario 15 d. sprendimas byloje Heino prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 56715/09).

66.7.                      Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodoma EŽTT byla nagrinėjamu atveju neaktuali. EŽTT šioje byloje pripažino, jog tyrimo teisėjas galėjo priimti mažiau teises varžančias priemones nei patikrinimą turint tikslą patvirtinti straipsnio autoriaus tapatybę. Kadangi priemonės nebuvo proporcingos atsižvelgiant į siekiamus tikslus (patvirtinti straipsnio autoriaus tapatybę), EŽTT pripažino Konvencijos 8 straipsnio pažeidimą. Nagrinėjamu atveju keliamas klausimas dėl informacijos peržiūros ir kopijavimo veiksmų atliekant tyrimą dėl to, kad pareiškėjas spaudė tiekėjus išnaudoti sutartyse nurodyto dydžio rinkodaros biudžetą. Konkurencijos tarybos įgalioti darbuotojai turėjo gauti prieigą prie pareiškėjo ir tam tikrų tiekėjų elektroninės komunikacijos, kitų duomenų, kadangi tik įgyvendinus Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 1 punkto teisę galėjo būti surinkta tyrimui reikalinga informacija.

66.8.                      Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pareiškėjo ir tiekėjų elektroninę komunikaciją, todėl nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo apeliaciniame skunde dėstomais argumentais, jog Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto pažeidimas pareiškėjui nustatytas nepagrįstai. Pareiškėjo vertinimas, jog elektroniniai laiškai įvertinti ignoruojant kontekstą ir faktines aplinkybes, tėra tik gynybinė pareiškėjo pozicija. Pareiškėjas nepateikė jo nurodomo „konteksto“, kuris pagrįstų pareiškėjo veiksmų teisėtumą. Be to, pareiškėjo nurodomas „kontekstas“, „faktinės aplinkybės“ nepaneigia fakto, kad Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto pažeidimui pakanka nustatyti mažmeninės prekybos įmonės (šiuo atveju – pareiškėjo) išreikštą reikalavimą tiekėjams ir nėra reikalaujama nustatyti kokių nors neigiamų pasekmių.

66.9.                      Pareiškėjo pateikta Išvada neturi jokios įrodomosios galios, nes atlikta paties pareiškėjo užsakymu. Pirmosios instancijos teismas neprivalėjo detaliai pasisakyti dėl kiekvieno Išvados teiginio ar išvados, kadangi teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad Išvada nepaneigia Konkurencijos tarybos padarytų išvadų. Išnagrinėti elektroniniai laiškai ir juose vartojama kalba nėra specifiniai, techniniai, nišinės mokslo srities terminai. Dėl to tiek Konkurencijos taryba, tiek pirmosios instancijos teismas ir be lingvistės „paaiškinimų“ galėjo nustatyti bendrinėje kalboje vartojamų žodžių ir formuluočių turinį bei jų tikslus nagrinėjamu atveju.

66.10.                      Aplinkybė, jog tiekėjai patvirtino, jog nejautė spaudimo, nekeičia nei Konkurencijos tarybos, nei pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto pažeidimo, įvertinus tai, kad tiekėjai yra silpnesnioji santykio su pareiškėju šalis.

66.11.                      Pareiškėjas atsako už visų darbuotojų veiksmus, todėl Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto pažeidimui konstatuoti nėra reikšminga tai, jog elektroninius laiškus siuntė tik viena pareiškėjo darbuotoja.

66.12.                      Nėra pagrindo dar labiau mažinti pirmosios instancijos teismo sumažintą pareiškėjui paskirtą baudą už Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sumažino baudą, įvertinęs pažeidimo mastą, trukmę, atsakomybę lengvinančias, sunkinančias aplinkybes. Tai, kad pareiškėjo padarytas pažeidimas yra mažiau pavojingas nei Konkurencijos tarybos 2019 m. spalio 22 d. nutarime Nr. 1S-127 (2019) „Dėl Maxima LT, UAB veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnio reikalavimams“ nustatytas pažeidimas, yra tik subjektyvus pareiškėjo tvirtinimas, nes šiais atvejams buvo pažeistas Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punktas. Tai, kad neva kitas ūkio subjektas (Maxima LT, UAB) galėjo pakeisti sutartis, niekaip nedaro įtakos pažeidimo pobūdžio vertinimui ir išvadai, kad pažeidimų pobūdis panašus. Jeigu būtų padaryta išvada, kad pareiškėjo padaryto pažeidimo pobūdis yra kitoks ar mažesnis nei Maximos LT, UAB padaryto pažeidimo atveju, tokiu atveju būtų sukuriamas neteisingas precedentas, kuris leistų spausti tiekėjus elektroniniais laiškais.

66.13.                      Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą dėl pažeidimo trukmės.

66.14.                      Pareiškėjo atsakomybės negali lengvinti pareiškėjo padalinio vadovo veiksmai, nes šis neužkirto kelio nustatytam Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto pažeidimui, o priešingai, jį tęsė. Tokie veiksmai galėtų būti vertinami tik kaip atsakomybę sunkinanti aplinkybė.

 

Teisėjų kolegija

 

konstatuoja:

IV.

 

67.       Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo UAB „Palink“ skundo reikalavimas panaikinti atsakovo Konkurencijos tarybos 2020 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 1S-69 (2020) (Nutarimas) 1 punktą, kuriuo pripažinta, kad pareiškėjas pažeidė Mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo (Įstatymas) 3 straipsnio 1 dalies 8 punktą, o Nutarimo  2 punktas pakeistas, pareiškėjui paskirtą 78 000 Eur baudą sumažinant iki 51 000 Eur, pagrįstumas ir teisėtumas.

68.       Pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniu skundu apskundė pareiškėjas, teigdamas, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas dėl to, kad nepagristai ir neteisėtai konstatuota, jog atsakovas teisėtai surinko esminius Nutarimo įrodymus (elektroninius laiškus); nustatytas Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto pažeidimas ir pareiškėjui paskirta 51 000 Eur bauda. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

69.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo argumentus, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas (jo dalis dėl atsakovo teisės patekti į pareiškėjo patalpas) yra pagrįstas prielaidomis, o ne motyvais, todėl naikintinas ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytu pagrindu, t. y. dėl to, kad sprendimas yra be motyvų.

70.       Teisėjų kolegija su šiais pareiškėjo argumentais nesutinka, nes motyvų nebuvimas ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto aspektu vertinamas atsižvelgus būtent į teismo sprendime išdėstytus argumentus, dėl kurių teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje pateikia atitinkamas išvadas. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su teismo sprendimo motyvais (jų dalimi), dėl kurių netenkintas jo skundas, ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto prasme negali būti prilyginama motyvų nebuvimui ar tapatinama su motyvų nebuvimu. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad tuo atveju, kai teismo sprendimo motyvai nėra išsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą.

71.       EŽTT yra nurodęs, kad nors  Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismus pateikti savo sprendimų motyvus, ji negali būti suprantama kaip reikalaujanti detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90)). Tačiau iš sprendimo turi būti aišku, kad dėl pagrindinių bylos klausimų pasisakyta. Pareigos pateikti motyvus taikymo laipsnis gali varijuoti priklausomai nuo atitinkamo sprendimo pobūdžio. Klausimas, ar teismas įvykdė savo pareigą motyvuoti sprendimą, išplaukiančią iš Konvencijos 6 straipsnio, gali būti sprendžiamas tik atsižvelgiant į bylos aplinkybes (EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92)). EŽTT 2021 m. lapkričio 23 d. sprendime Tarvydas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 36098/19) nurodė, kad nėra būtina detaliai pasisakyti dėl kiekvieno pareikšto argumento, tačiau teismai privalo tinkamai išnagrinėti ir pasisakyti dėl esminių bylos šalių argumentų. 

72.       Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio nustatyta, kad buvo atsakyta į visus pareiškėjo skundo esminius argumentus dėl ginčo esmės, todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti, jog sprendimas yra be motyvų ir turi būti panaikintas ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytu pagrindu.

73.       Kadangi byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, ir nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

 

  Dėl įrodymų (elektroninių laiškų) surinkimo teisėtumo

 

74.       Byloje nustatyta, kad Konkurencijos taryba 2019 m. lapkričio 12 d. nutarimu Nr. 1S-139 (2019) pradėjo tyrimą dėl pareiškėjo veiksmų atitikties Įstatymo 3 straipsnio reikalavimams ir įgaliojo Konkurencijos tarybos administracijos darbuotojus (pareigūnus) atlikti Įstatymo 9 straipsnio (byloje taikoma 2019 m. gegužės 16 d. įstatymo Nr. XIII-2121 redakcija) 1 dalyje nurodytus tyrimo veiksmus. Šiame nutarime detaliai nurodyta, dėl kokių priežasčių įtariama, kad pareiškėjo veiksmai gali turėti Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytų draudžiamų veiksmų požymių, taip pat argumentuotai paaiškinta, kodėl įgalioti darbuotojai, atlikdami tyrimą, turi teisę peržiūrėti pažeidimo tyrimui reikalingus dokumentus (informaciją, galimai užfiksuotą pareiškėjo ir tiekėjų elektroninėje komunikacijoje), gauti jų kopijas ir išrašus.

75.       Konkurencijos tarybos įgalioti darbuotojai (pareigūnai) 2019 m. lapkričio 13 d. atvyko į pareiškėjo naudojamas patalpas, peržiūrėjo ir nukopijavo informaciją bei dokumentus, reikalingus tyrimui. Konkurencijos tarybos įgalioti darbuotojai (pareigūnai) paėmė pareiškėjo darbuotojų darbo kompiuteriuose esančią informaciją, iš jų ir elektroninius laiškus, kuriais remiantis Nutarime konstatuotas Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto pažeidimas. 2019 m. lapkričio 13 d. Faktinių aplinkybių užfiksavimo protokole ir Informacijos peržiūros, kopijavimo ir (ar) paėmimo protokole nėra nurodyta jokių pareiškėjo atstovų pastabų dėl šių tyrimo veiksmų nepagrįstumo ir neteisėtumo tais aspektais, kurie nurodomi šioje byloje. 

76.       Pareiškėjas skundą grindė tuo, jog atsakovo atlikto patikrinimo metu galiojusiame Įstatymo 9 straipsnyje nebuvo numatyta atsakovo teisė įžengti / patekti į ūkio subjekto patalpas bei atlikti patikrinimą ūkio subjekto patalpose, todėl atsakovas neturėjo teisės patekti į pareiškėjo patalpas ir jose atlikti patikrinimą, atsakovas, viršydamas Įstatymo numatytus įgaliojimus, pažeidė pareiškėjo teises į privatumą ir informacijos slaptumą, t. y. informacija tyrimo tikslais buvo surinkta neteisėtai, o Nutarimas dėl to yra nepagrįstas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde kritikuodamas pirmosios instancijos teismo išvadą, kad atsakovo įgalioti pareigūnai, vadovaudamiesi Įstatymo 9 straipsnio nuostatomis, pareiškėjui nepateikus prieštaravimo, galėjo patekti į ūkio subjekto oficialiai naudojamas buveinės patalpas darbo metu su tikslu peržiūrėti ir nukopijuoti tyrimui reikalingą medžiagą, nurodo, kad pareiškėjo atstovai nenorėjo rizikuoti teisės aktuose (Įstatymo 9 str. 2 d., Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 505 str.) numatyta atsakomybe ir buvo priversti, atsakovui aiškiai ir atvirai grasinant valstybės prievarta, įsileisti atsakovo darbuotojus į savo patalpas.

77.       Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo išvados, kad nagrinėjamu nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, jog atsakovas įrodymus surinko neteisėtai, pažeisdamas pareiškėjo teisę į privatumą ir informacijos slaptumą, pirmiausia pažymi, kad Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog Konkurencijos taryba, atlikdama Įstatyme nustatytas funkcijas, turi teisę: 1) duoti privalomus nurodymus mažmeninės prekybos įmonėms, tiekėjams, kitiems asmenims ir viešojo administravimo subjektams pateikti dokumentus, tarp jų ir tuos, kuriuose yra komercinių paslapčių, ir kitą informaciją, reikalingą šiame įstatyme nustatytoms jos funkcijoms atlikti; 2) apklausti asmenis, susijusius su tiriamais mažmeninės prekybos įmonių veiksmais, gauti iš šių asmenų rašytinius parodymus, kviesti atvykti duoti parodymų į pažeidimo tyrimą atliekančio įgalioto pareigūno tarnybines patalpas.

78.       Įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Konkurencijos tarybos įgalioti pareigūnai, atlikdami tyrimą dėl šio įstatymo pažeidimo, turi teisę: peržiūrėti pažeidimo tyrimui reikalingus dokumentus (neatsižvelgdami į tai, kokioje laikmenoje jie saugomi), gauti jų kopijas ir išrašus, susipažinti su mažmeninės prekybos įmonės darbuotojų užrašais, susijusiais su darbo veikla, taip pat juos bei kompiuteriuose ir bet kokiose laikmenose esančią informaciją kopijuoti (1 p.); gauti žodinius ir rašytinius paaiškinimus iš asmenų, galinčių turėti tyrimui reikšmingos informacijos, įskaitant paaiškinimus dėl faktų ir dokumentų iš asmenų, susijusių su tiriamos mažmeninės prekybos įmonės veikla, reikalauti, kad jie atvyktų duoti paaiškinimų į tyrimą atliekančio įgalioto pareigūno tarnybines patalpas (2 p.); gauti iš mažmeninės prekybos įmonės, kitų fizinių ir juridinių asmenų bei viešojo administravimo subjektų dokumentus, duomenis ir kitą informaciją, reikalingus pažeidimo tyrimui atlikti; šią informaciją ir paaiškinimus šie subjektai ir asmenys turi teisę pateikti Konkurencijos tarybos įgaliotiems pareigūnams ir savo iniciatyva (3 p.); paimti dokumentus ir daiktus, kurie tiriant bylą turi įrodomosios reikšmės (4 p.); pažeidimo tyrimui atlikti pasitelkti specialistų ir ekspertų (5 p.); pažeidimo tyrimo metu naudoti technines priemones (6 p.); užfiksuoti faktines aplinkybes (7 p.); pažeidimo tyrimui naudoti Konkurencijos tarybos turimą informaciją, gautą kitų tyrimų ar nagrinėjimų metu (8 p.). Įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog Konkurencijos tarybos įgalioti pareigūnai, prieš atlikdami šiame straipsnyje nurodytus veiksmus, turi pateikti Konkurencijos tarybos išduotą dokumentą, patvirtinantį jų įgaliojimus, pažeidimo tyrimo tikslus ir terminus, o 3 dalyje nustatyta, jog Konkurencijos tarybos įgalioti pareigūnai, įgyvendindami jiems Įstatymo ir Konkurencijos tarybos suteiktas teises, pažeidimo tyrimo veiksmus įformina raštu – surašo dokumentus (aktus, protokolus, reikalavimus ir pan.). Pagal Įstatymo 9 straipsnio 4 dalį, Konkurencijos tarybos įgaliotų pareigūnų reikalavimai atliekant šio straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus yra privalomi, o už šių reikalavimų nevykdymą taikomos Įstatyme nustatytos sankcijos.

79.       Atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, būtina pažymėti ir tai, kad 2021 m. birželio 17 d. įstatymu Nr. XIV-410 Įstatymo 1 dalis papildyta 9 punktu (įsigaliojo nuo 2021 m. lapkričio 1 d.), nustatančiu, jog pažeidimų tyrimo metu be išankstinio įspėjimo įeiti į tikrinamos mažmeninės prekybos įmonės patalpas, teritoriją; įeiti į tikrinamos mažmeninės prekybos įmonės teritoriją, patalpas galima tik tikrinamos mažmeninės prekybos įmonės darbo laiku, pateikus įgaliojimus, asmens tapatybės patvirtinimo dokumentus ir teismo nutartį dėl leidimo įeiti į patalpas. Taip pat nuo 2021 m. lapkričio 1 d. įsigaliojo Įstatymo 94 straipsnis, nustatantis teismo leidimų įeiti į tikrinamos mažmeninės prekybos įmonės patalpas, teritoriją gavimo tvarką, kurio 1 dalyje nurodyta, kad Konkurencijos tarybai priėmus nutarimą dėl tyrimo veiksmų, numatytų Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 9 punkte, Konkurencijos tarybos įgaliotas pareigūnas pateikia Vilniaus apygardos administraciniam teismui prašymą dėl teismo leidimo įeiti į tikrinamos mažmeninės prekybos įmonės patalpas, teritoriją. 

80.       Lietuvos Respublikos nesąžiningos prekybos praktikos žemės ūkio ir maisto produktų tiekimo grandinėje draudimo įstatymo, Lietuvos Respublikos mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo Nr. XI-626 1, 2, 3, 4, 5, 6, 8, 9, 91, 11, 12, 14, 15 straipsnių pakeitimo ir papildymo 93 ir 94 straipsniais įstatymo, Lietuvos Respublikos atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo Nr. VIII-1422 2, 4, 5, 6, 7, 8, 11, 12, 13, 14 ir 15 straipsnių pakeitimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 179 ir 589 straipsnių pakeitimo įstatymų projektų aiškinamajame rašte nurodyta, kad Įstatymo projekto tikslas – papildyti draudžiamų nesąžiningos prekybos praktikos veiksmų sąrašą, pakeisti tiekėjų pardavimo pajamų ribą, papildyti Įstatymo priežiūros teisinį reguliavimą, suteikiant Įstatymo priežiūrą atliekančiai institucijai aiškius įgaliojimus ir nustatyti veiksmingą sankcijų skyrimo mechanizmą, siekiant, kad Įstatymo projektas atitiktų Europos Parlamento ir Tarybos 2019 m. balandžio 17 d. direktyvos (ES) 2019/633/ES dėl įmonių vienų kitoms taikomos nesąžiningos prekybos praktikos žemės ūkio ir maisto produktų tiekimo grandinėje; Įstatymo projektu siekiama perkelti šios direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę. Taip pat nurodyta, kad Įstatymo projekte siūloma pakeisti ir papildyti Įstatymo 9, 91 straipsnius teisėmis, kurias turėtų Konkurencijos tarybos įgalioti pareigūnai, atlikdami tyrimą dėl nesąžiningos prekybos praktikos. 

81.       Vertinant susiklosčiusią situaciją, kai Konkurencijos tarybos įgalioti pareigūnai atvyko į pareiškėjo patalpas peržiūrėti pažeidimo tyrimui reikalingus dokumentus (neatsižvelgdami į tai, kokioje laikmenoje jie saugomi), gauti jų kopijas ir išrašus, susipažinti su mažmeninės prekybos įmonės darbuotojų užrašais, susijusiais su darbo veikla, taip pat juos bei kompiuteriuose ir bet kokiose laikmenose esančią informaciją kopijuoti (Įstatymo 9 str. 1 d. 1 p.), akcentuotina, kad Konkurencijos tarybos įgalioti pareigūnai neatliko jokio patikrinimo pareiškėjo patalpose, be to, Įstatymo nuostatos nedraudė Konkurencijos tarybos pareigūnams atvykti į ūkio subjekto patalpas atlikti minėtus veiksmus be teismo leidimo. Pažymėtina ir tai, kad tarp pareiškėjo ir atsakovo pareigūnų nekilo ginčas dėl minėtos pareigūnų teisės įgyvendinimo bei pareigūnų įleidimo į pareiškėjo patalpas. Atsakovo pareigūnų pateikti paaiškinimai, pareiškėjo šioje byloje įvardijami kaip grasinimai, nebuvo susiję su atsakovo pareigūnų neįleidimu į pareiškėjo patalpas. 2019 m. lapkričio 13 d. Faktinių aplinkybių užfiksavimo protokole ir Informacijos peržiūros, kopijavimo ir (ar) paėmimo protokole nurodyta, kad pareiškėjui buvo paaiškinta apie atsakomybę, nustatytą Įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje ir ANK 505 straipsnyje, taip pat apie Įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje nustatytą atsakomybę (galimą skirti baudą už atsakovo įgaliotų pareigūnų reikalavimų atliekant Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 1–7 punktuose nurodytus veiksmus nevykdymą). 

82.       Faktinių aplinkybių užfiksavimo protokole nurodyta, kad informacijos peržiūros metu dalyvavo pareiškėjo vadybininkai, „IT departamento“ vadovas, dvi pareiškėjo Teisės skyriaus teisininkės, kiti darbuotojai, valdybos asistentė, du advokatai, o informaciją, kuri buvo pateikta atsakovo pareigūnams, peržiūrėjo advokatas. Byloje nebuvo pateikti įrodymai, kad pareiškėjo darbuotojai, taip pat dalyvavę advokatai būtų siūlę atsakovo pareigūnams pasinaudoti Įstatymo suteikta informacijos peržiūros ir kopijavimo teise kitokiu būdu, ir prieštaravo, kad dokumentų peržiūra ir kopijavimas būtų atliekami pareiškėjo patalpose.

83.       Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo išvados, kad pareiškėjo skundas nėra „savalaikis“, pažymėtina, kad nors pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjas turėjo galimybę skųsti šioje byloje skundžiamus procesinius atsakovo pareigūnų veiksmus Konkurencijos įstatymo 32 straipsnio tvarka, tačiau šioje byloje išnagrinėjo ir įvertino pareiškėjo skundo argumentus, susijusius su įrodymų surinkimo neteisėtumu, t. y. atliko atsakovo pareigūnų veiksmų patikrą pareiškėjo ginčijimais aspektais.

84.       Be to, pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas turėjo teisę pagal Konkurencijos įstatymo 32 straipsnyje (byloje taikoma redakcija, galiojusi iki 2020 m. lapkričio 1 d.) nustatytą tvarką apskųsti Konkurencijos tarybos pareigūnų veiksmus, yra pagrįsta.

85.       Konkurencijos įstatymo 32 straipsnio 1 dalis nustato, kad teisę apskųsti Konkurencijos tarybos įgaliotų pareigūnų ir kitų darbuotojų procedūros dėl šio įstatymo pažeidimo metu atliktus veiksmus ir priimtus sprendimus turi ūkio subjektai ar kiti asmenys, manantys, kad buvo pažeistos jų teisės, o 3 ir 4 dalys – kad šiame straipsnyje nustatyta apskundimo tvarka mutatis mutandis taikoma Konkurencijos tarybos darbuotojų priimtiems sprendimams ir atliktiems veiksmams šio įstatymo II skyriaus trečiajame skirsnyje nurodytos koncentracijos priežiūros metu ir kitais atvejais, kai tokie veiksmai ir sprendimai yra susiję su Konkurencijos tarybai šiuo įstatymu, Mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymu ir kitais įstatymais, kurių laikymosi priežiūrą vykdo Konkurencijos taryba, priskirtų funkcijų atlikimu. Jeigu skundą padavę ūkio subjektai ar kiti asmenys nesutinka su Konkurencijos tarybos sprendimu arba jeigu Konkurencijos taryba nepriėmė nutarimo per dešimt dienų, jie turi teisę paduoti skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Pažymėtina, kad visuose šiai bylai aktualiuose protokoluose pareiškėjas buvo informuotas apie galimybę apskųsti atsakovo pareigūnų veiksmus Konkurencijos įstatymo 32 straipsnyje nustatyta tvarka.

86.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-884-858/2015 nurodyta, jog sistemiškai aiškinant Konkurencijos įstatymo 32 straipsnį matyti, kad jo 1 dalis suteikia teisę Konkurencijos tarybai apskųsti Konkurencijos tarybos įgaliotų pareigūnų ir kitų darbuotojų procedūros dėl šio įstatymo pažeidimo metu atliktus veiksmus ir priimtus sprendimus, t. y. ši norma, be kita ko, kalba apie pažeidimų vertinimą tyrimo metu, kai darbuotojų veiksmai yra skundžiami Konkurencijos tarybai. Teismų praktikoje yra nurodyta, kad Konkurencijos tarybos nutarimai, kuriais išnagrinėti ūkio subjektų skundai dėl įgaliotų pareigūnų ir kitų darbuotojų veiksmų, skundžiami Vilniaus apygardos administraciniam teismui (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-565-575/2018; 2018 m. rugpjūčio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-629/2018; 2018 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-566-556/2018; 2018 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-671-1062/2018; 2020 m. liepos 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1003-822/2020; 2021 m. birželio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1382-556/2021; 2022 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-483-552/2022; 2022 m. rugpjūčio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-570-520/2022).

87.       2019 m. lapkričio 13 d. Informacijos peržiūros, kopijavimo ir (ar) paėmimo protokole yra užfiksuota, kad bendrovės darbuotojai turėjo pastabų dėl atrinktos informacijos sąsajumo su tyrimo objektu, ši informacija buvo nukopijuota į išorinę laikmeną, kuri buvo įdėta į atskirą voką. Konkurencijos taryba 2019 m. gruodžio 12 d. priėmė sprendimą nešalinti laikmenoje buvusios informacijos, o pareiškėjas pateikė skundą dėl šio sprendimo atsakovui, kuris buvo grindžiamas aplinkybėmis, susijusiomis su tiekėjo sąvoka pagal Įstatymą. Atsakovas 2019 m. gruodžio 30 d. nutarimu skundą atmetė, o Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. kovo 5 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą dėl atsakovo 2019 m. gruodžio 30 d. nutarimo (sprendimas įsiteisėjęs) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-207-624/2021).

88.       Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, kuriam tiek informacijos peržiūros ir kopijavimo metu, tiek ir teikiant skundą dėl tiekėjų sąvokos (dalies informacijos panaudojimo) atstovavo  Konkurencijos įstatymo ir Įstatymo nuostatas išmanantys atstovai (teisininkai), turėjo galimybę pasinaudoti galimybe reikšti pretenzijas dėl nepagrįsto atsakovo įgaliotų pareigūnų atvykimo į pareiškėjo patalpas dėl informacijos peržiūrėjimo ir jos kopijavimo, tačiau pagal bylos duomenis tai nebuvo padaryta.

89.       Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo argumentus, kuriais nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nebuvo pažeistas pareiškėjo, kuris yra ūkio subjektas, privatumas, ir teigiama, kad buvo ignoruotas EŽTT 2013 m. balandžio 18 d. sprendimas Saint-Paul Luxembourg byloje, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šiuo nagrinėjamu atveju atsakovo įgaliotų pareigūnų ėjimas į pareiškėjo verslo patalpas darbo metu siekiant peržiūrėti ir kopijuoti tyrimui reikalingus dokumentus laikytinas proporcinga, teisėta priemone tam, kad būtų įvykdyta mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų prieš tiekėjus kontrolė ir prevencija.

90.       Įvertinus Įstatymo tikslą – riboti didelę rinkos galią turinčių mažmeninės prekybos įmonių rinkos galios panaudojimą ir užtikrinti tiekėjų ir didelę rinkos galią turinčių mažmeninės prekybos įmonių interesų pusiausvyrą (Įstatymo 1 str. 1 d.), šiuo Įstatymu atsakovui pavestas atlikti funkcijas: prižiūrėti kaip mažmeninės prekybos įmonės laikosi Įstatymo reikalavimų; atlikti pažeidimų tyrimus, nagrinėti bylas dėl Įstatymo pažeidimo ir taikyti Įstatyme nustatytas sankcijas (Įstatymo 4 str. 2 d.); taip pat nustatytas teises, kad būtų galima tinkamai įgyvendinti minėtas funkcijas (žr. šios nutarties 77 p.), tai, kad pareiškėjui, kaip ūkio subjektui, vykdančiam mažmeninę prekybą, buvo žinomos šios nuostatos ir jis buvo informuotas apie pradėtą tyrimą dėl jo galimo pažeidimo reikalaujant tiekėjus išnaudoti sutartyse nurodyto dydžio rinkodaros biudžetą, ir kad informacija buvo reikalinga šiam tyrimui atlikti, informacijos peržiūra ir kopijavimas pareiškėjo patalpose vyko dalyvaujant profesionaliems pareiškėjo atstovams (teisininkams), darytina išvada, kad šiuo atveju susiklostė skirtinga situacija, nei kad yra aptariama Saint-Paul Luxembourg byloje, kurioje konstatuotas Konvencijos 8 straipsnio pažeidimas.

91.       Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju atsakovo įgalioti pareigūnai teisėtai surinko įrodymus ir Nutarime pagrįstai jais buvo remiamasi, yra pagrįsta ir teisėta. 

 

   Dėl nustatyto Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto pažeidimo

 

92.       Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta, jog mažmeninės prekybos įmonėms draudžiama atlikti ūkinės veiklos sąžiningai praktikai prieštaraujančius veiksmus, kuriais mažmeninės prekybos įmonių veiklos rizika perkeliama tiekėjams ar jiems primetami papildomi įsipareigojimai arba kurie varžo tiekėjų galimybes laisvai veikti rinkoje ir kurie išreiškiami kaip reikalavimai tiekėju tiesiogiai ar netiesiogiai apmokėti dalį mažmeninės prekybos įmonės arba kartu su šia įmone vykdomo pardavimo skatinimo išlaidų ar kitokiu būdu už jas atlyginti, išskyrus atvejus, kai yra mažmeninės prekybos įmonės ir tiekėjo rašytinis susitarimas dėl apmokamų išlaidų dydžio ir numatomų taikyti pardavimo skatinimo veiksmų.

93.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1537-858/2017 išaiškinta, kad šioje normoje yra įtvirtintas bendras draudimas mažmeninės prekybos įmonei reikalauti, kad tiekėjas tiesiogiai ar netiesiogiai apmokėtų dalį mažmeninės prekybos įmonės arba kartu su šia įmone vykdomo pardavimo skatinimo išlaidų ar kitokiu būdu už jas atlyginti, bei nustatyta šio draudimo išimtis, pagal kurią mažmeninės prekybos įmonei leidžiama raštu susitarti su tiekėju dėl apmokamų išlaidų dydžio ir numatomų taikyti pardavimo skatinimo veiksmų. Atsižvelgiant į tai, kad šioje normoje yra nustatyta išimtis iš bendro draudimo, ši išimtis turėtų būti aiškinama griežtai. Numatyta galimybė raštu susitarti „dėl apmokamų išlaidų dydžio ir numatomų taikyti pardavimo skatinimo veiksmų“ reiškia, kad rašytiniame susitarime turi būti aiškiai numatyti abu elementai (tą indikuoja normoje vartojamas jungtukas „ir“) – numatomi taikyti pardavimo skatinimo veiksmai ir apmokamų išlaidų dydis. Nutartyje pažymėtina, kad sutarties nuostatomis, kuriomis tiekėjas įpareigojamas bet kuriuo atveju iki metų pabaigos sumokėti tam tikrą sumą, tačiau mažmeninės prekybos įmonė nėra įsipareigojusi suteikti konkrečius sutartus pardavimo skatinimo veiksmus, mažmeninės prekybos įmonių veiklos rizika perkeliama tiekėjams, varžomos tiekėjų galimybės laisvai veikti rinkoje. 

94.       Minėtais išaiškinimais remiamasi ir kitose bylose, sprendžiant, ar ūkio subjektai pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gegužės 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1965-502/2021; 2021 m. gegužės 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1149-502/2021).

95.       Nagrinėjamu atveju Konkurencijos taryba nustatė, kad 2018 ir 2019 metais pareiškėjas su septyniais tiekėjais elektroniniais laiškais derino klausimus dėl pardavimo skatinimo priemonių ir rinkodaros biudžeto panaudojimo iki metų galo, pareiškėjas elektroninėse skaičiuoklėse „Microsoft Office Excel“ kaupė informaciją apie kiekvieno tiekėjo rinkodaros biudžetą bei jo panaudojimą, pareiškėjo ir septynių tiekėjų sutartyse nurodytas rinkodaros biudžetas, įvardytas kaip preliminarus, o dėl pareiškėjo atliekamų veiksmų (spaudimo elektroniniais laiškais išnaudoti sutartyse nustatyto dydžio rinkodaros biudžetą) tapo privalomas išnaudoti. Konkurencijos taryba Nutarime padarė išvadą, kad minėtais veiksmais pareiškėjas pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintą draudimą reikalauti tiesiogiai ar netiesiogiai apmokėti dalį mažmeninės prekybos įmonės arba kartu su šia įmone vykdomo pardavimo skatinimo išlaidų ar kitokiu būdu už jas atlyginti, išskyrus atvejus, kai yra mažmeninės prekybos įmonės ir tiekėjo rašytinis susitarimas dėl apmokamų išlaidų dydžio ir numatomų taikyti pardavimo skatinimo veiksmų, o pareiškėjas neįrodė, kad tarp jo ir tiekėjų buvo sudarytas Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punktu leidžiamas susitarimas, kai tiekėjai ir mažmeninės prekybos įmonė susitaria dėl apmokamų išlaidų dydžio ir numatomų taikyti pardavimo skatinimo veiksmų.

96.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovo atlikto tyrimo metu surinktus įrodymus (iš jų ir elektroninius laiškus), pareiškėjo pateiktus įrodymus (iš jų ir J. P. „Lingvistinį tyrimui pateikto elektroninio susirašinėjimo tekstų aiškinimą“), bylos šalių išsakytus argumentus dėl ginčo esmės, minėtą Nutarimo išvadą pripažino pagrįsta ir įrodyta.

97.       Pareiškėjas, atsižvelgdamas į pirmosios instancijos teismo sprendime pacituotus pareiškėjo darbuotojos elektroninius laiškus, išsiųstus septyniems tiekėjams, nurodo, jog darbuotoja nereiškė „reikalavimų“ tiekėjams, o jei net ir būtų pripažinta, kad ji reiškė „reikalavimus“, tai būtų tik atsitiktinė, netinkama vienos darbuotojos komunikacija (duomenys neskelbtini) šiai darbuotojai įteiktas įspėjimas (duomenys neskelbtini), padalinio vadovas siuntė atsiprašymo laišką tiekėjui, be to, tiekėjai raštu patvirtino, jog pareiškėjo darbuotoja nereikalavo išnaudoti preliminariai sutartyse sutartų sumų, vienas tiekėjas gerokai viršydavo preliminariai planuotas sumas, o kitas tiekėjas, kuris neatsakė į pareiškėjo paklausimą, preliminariai sutartos sumos neišleido tiek 2018 metais, tiek 2019 metais, o tai pagrindžia, jog pareiškėjas nereikalavo preliminarių sumų išnaudoti. Pareiškėjas akcentuoja, kad ekspertės J. P. pateikta Išvada, jog elektroniniuose laiškuose nėra pareiškiami reikalavimai tiekėjams, paneigia Nutarimo išvadas.

98.       Aptarti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai suponuoja išvadą, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatant bylos faktines aplinkybes, jog pareiškėjas padarė atsakovo Nutarime nurodytą pažeidimą.

99.       Šiuo aspektu pirmiausia pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2147-415/2020; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

100.        Atsižvelgiant į tai, kad apeliaciniame skunde akcentuojami atskiri įrodymai, kuriais pareiškėjas neigia pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą dėl Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto pažeidimo, akcentuotina, jog teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismų išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytumo turi būti logiškai pagrįstos bylos duomenimis.

101.        ABTĮ įtvirtinta ribota apeliacija (ABTĮ 140 str. 1 d.), kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų sprendime padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių.

102.        Teisėjų kolegija, patikrinusi faktų ir teisės taikymo aspektais pirmosios instancijos teismo sprendimą, neturi faktinio ir teisinio pagrindo nesutikti su pareiškėjo ginčijama pirmosios instancijos teismo išvada dėl pareiškėjo padaryto Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto pažeidimo, nes ši išvada yra pagrįsta įtikinamais bylos duomenimis, įvertinus tiek atskirus įrodymus, tiek ir jų visetą, taip pat ūkio subjektų pareigas, nustatytas Įstatyme, ūkio subjektų (pareiškėjo ir tiekėjų) verslo praktiką, mažmeninės prekybos sektoriaus kontekstą.

103.        Byloje neginčytinai nustatyta, kad pareiškėjo darbuotoja (vadybininkė) septyniems tiekėjams siuntė pirmosios instancijos teismo sprendime išsamiai aptartus elektroninius laiškus, kuriuose išreikštas reikalavimas tiekėjams išnaudoti sutartyse numatytus preliminarius rinkodaros biudžetus. Šiuo atveju būtent atsakovas yra atsakingas už šios darbuotojos veiksmus.

104.        Pritartina atsakovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentams, kad pareiškėjo padalinio vadovas, reaguodamas į darbuotojos elektroninį laišką tiekėjui Nr. 6 dėl pirkimų stabdymo, darbuotojai nurodė „papildomai pasiūlyti ilgalaikius išstatymus, kuriais būtų išnaudojamas (duomenys neskelbtini)“.

105.        Taip pat sutiktina su atsakovo pozicija, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismo sprendime aptartus laiškus siuntė ne kaip lygiavertis partneris, bet didelę rinkos galią turinti įmonė, kuri tiekėjams gali taikyti jiems nepalankias atsakomąsias priemones, ir tiekėjai buvo skatinami veikti taip, kaip to siekia pareiškėjas. Nagrinėjamu atveju nurodytų pareiškėjo veiksmų nepaneigia pagal pareiškėjo prašymus gauti tiekėjų atsakymai.

106.        Teisėjų kolegija, įvertinusi J. P. „Lingvistinį tyrimui pateikto elektroninio susirašinėjimo tekstų aiškinimą“, konstatuoja, kad šis aiškinimas nepaneigia nei atsakovo, nei pirmosios instancijos teismo atlikto elektroninių laiškų įvertinimo, nes pateiktas lingvistinio pobūdžio atskirų elektroninių laiškų sakinių aiškinimas nėra susietas su šioje byloje kilusiu ginču; nėra įvertinti visi elektroniniai laiškai, atsižvelgiant į pareiškėjo ir tiekėjų verslo praktiką, mažmeninės prekybos sektoriaus kontekstą.

107.        Teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų ir jiems pritardama (šiuo aspektu žr., pvz., EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl pareiškėjo padaryto Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto pažeidimo yra pagrįsta ir teisėta, jos nepaneigia apeliacinio skundo argumentai.

 

               Dėl paskirtos 51 000 Eur baudos

 

108.        Įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad už šio įstatymo 3 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse nurodytus draudžiamus nesąžiningus veiksmus mažmeninės prekybos įmonėms skiriama bauda iki 120 000 Eur. Konkurencijos tarybos skiriamos baudos dydis priklauso nuo pažeidimo pobūdžio, pažeidimo trukmės ir masto, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių (Įstatymo 12 str. 5 d.). 

109.        Įstatymo 12 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad skundą dėl Konkurencijos tarybos nutarimo nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į atsakomybę lengvinančias ir kitas aplinkybes (dėl kurių atitinkama bauda būtų akivaizdžiai per didelė, nes neproporcinga padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga) ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę skirti mažesnę baudą, negu šiame straipsnyje nustatytos baudos. 

110.        Atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis laikoma, kai mažmeninės prekybos įmonė, tiekėjas ar kitas asmuo, padaręs pažeidimą, savo noru užkirto kelią žalingoms pažeidimo pasekmėms, padėjo Konkurencijos tarybai pažeidimo tyrimo metu, atlygino nuostolius ar pašalino padarytą žalą (Įstatymo 12 str. 7 d.).

111.        Byloje nustatyta, kad Konkurencijos taryba, įvertinusi tai, jog pirmiau aptartas pažeidimas truko dvejus metus (nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d.), mažą pažeidimo mastą, nenustačiusi atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, pareiškėjui skyrė 78 000 Eur baudą.

112.        Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs ankstesnę Konkurencijos tarybos praktiką dėl baudos skyrimo mažmeninėms įmonėms, nustatęs, kad Konkurencijos taryba 2019 m. spalio 22 d. nutarimu Nr. 1S-127 (2019) „Dėl UAB „Maxima LT“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo straipsnio reikalavimams“ už Įstatymo pažeidimą skyrė 51 000 Eur baudą, o šiuo atveju pakankamai nepagrindė, dėl kokios priežasties pareiškėjui skirta didesnė nei Įstatyme numatytos sankcijos vidurkis bauda bei neatsižvelgta į praktiką skiriant baudą ir ją individualizuojant analogiškų pažeidimų atveju, sumažino pareiškėjui Nutarimu paskirtą baudą iki 51 000 Eur. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas baudos dydį, atsižvelgė į pažeidimo pobūdį, pažeidimo mažą mastą, vidutinę trukmę, nepripažino pagrįstais pareiškėjo argumentų dėl lengvinančių atsakomybę aplinkybių.

113.        Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad jam (pareiškėjui) paskirta bauda yra absoliučiai neproporcinga, neatsižvelgta tiek į reikšmingas bylos aplinkybes, tiek ir į ankstesnę praktiką, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nustatė 51 000 Eur baudos dydį. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas sankcijos dydį, tinkamai taikė Įstatymo nuostatas bei įvertino bylos faktines aplinkybes.  

114.        Apeliacinio skundo argumentai, kad pažeidimo trukmė galėtų būti vertinama, atsižvelgiant į pažeidimą pagrindžiančius laiškus (nuo 2018 m. rugsėjo 5 d. iki 2019 d. spalio 14 d.), yra teisiškai nepagrįsti. Pagal bylos duomenis pažeidimo trukmė – dveji metai (nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d.), nes pažeidimo veiksmai susieti su metinėmis tiekimo sutartimis. Byloje nebuvo pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad pareiškėjas savo noru užkirto kelią žalingoms pažeidimo pasekmėms, nes nustatyta, kad padalinio vadovas užkirto kelią pirkimų stabdymui dėl vieno tiekėjo, be to, nurodė pasiūlyti tiekėjui priemones, kad būtų išnaudojamas rinkos biudžetas. Taip pat pagrįstai atsižvelgta į kitai įmonei (duomenys neskelbtini) paskirtą baudą už Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto pažeidimą, nes pažeidimų pobūdis savo esme yra toks pat.

115.        Akcentuotina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių pareiškėjui pirmosios instancijos teismas galėjo neskirti baudos, nustatęs, kad pareiškėjas atliko neteisėtus veiksmus prieš tiekėjus ir pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatas.

 

   Dėl bylos procesinės baigties

 

116.        Apibendrindama aptartas šios bylos faktines ir teisines aplinkybes, nesutikdama su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais ir pritardama pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams bei atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytiems argumentams, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir taikė materialiosios teisės bei proceso teisės normas, priėmė motyvuotą ir teisingą sprendimą. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

 

         Dėl bylos medžiagos dalies pripažinimo nevieša ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo

 

117.        Pareiškėjas apeliaciniame skunde suformulavo reikalavimą nustatyti, kad bylos medžiagos dalis (apeliaciniame skunde nurodytos 2020 m. liepos 20 d. skundo, pateikto Vilniaus apygardos administraciniam teismui, dalys ir jo priedai Nr. 1–8) yra nevieša, bei neleisti su šia informacija susipažinti, daryti kopijas bei nuorašus jokiems tretiesiems asmenims, išskyrus Konkurencijos tarybą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad siekiant apsaugoti jo komercines paslaptis, būtina pripažinti skundo priedus Nr. 1–8 nevieša bylos medžiaga ir neleisti su šia informacija susipažinti, daryti kopijas bei nuorašus jokiems tretiesiems asmenims, išskyrus atsakovą, o su skundu leisti susipažinti tik pašalinus iš skundo 39, 59, 62, 68, 71, 85, 87, 88, 97 ir 127 punktuose nurodytą informaciją.

118.        ABTĮ 14 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad išnagrinėtos administracinės bylos medžiaga, išskyrus medžiagą tų bylų, kurios buvo išnagrinėtos uždarame teismo posėdyje, arba bylos medžiagą, kurioje yra asmens, kurio konfidencialumas užtikrintas Lietuvos Respublikos pranešėjų apsaugos įstatymo nustatyta tvarka, asmens duomenų, yra vieša ir su ja gali susipažinti suinteresuoti asmenys, įskaitant ir byloje nedalyvavusius asmenis. Tokią teisę šie asmenys įgyja, kai sprendimas byloje arba nutartis nutraukti bylą ar skundą (prašymą, pareiškimą) palikti nenagrinėtą įsiteisėja. Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius, žvalgybos kontrolierius, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolierius ir Lietuvos Respublikos lygių galimybių kontrolierius turi teisę susipažinti ir su neišnagrinėtos bylos medžiaga, kai tai reikalinga vykdant jų pareigas.

119.        Pagal ABTĮ 14 straipsnio 2 dalį, priimdamas viešame teismo posėdyje sprendimą byloje arba nutartį nutraukti bylą ar skundą (prašymą, pareiškimą) palikti nenagrinėtą arba gavęs prašymą susipažinti su bylos medžiaga, teismas turi teisę proceso dalyvių prašymu ar savo iniciatyva motyvuota nutartimi nustatyti, kad bylos medžiaga ar jos dalis yra nevieša, kai reikia apsaugoti žmogaus asmens, jo privataus gyvenimo ir nuosavybės slaptumą, informacijos apie asmens sveikatą konfidencialumą, taip pat jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad bus atskleista valstybės, tarnybos, profesinė ar komercinė paslaptis. Dėl tokios teismo nutarties gali būti duodamas atskirasis skundas.

120.        Atvejus, kai bylos nagrinėjimo metu teismui pateikiamų dokumentų viešumas ir teisė su jais susipažinti yra ribojami, aptaria ABTĮ 49 straipsnis, kuriame nurodoma, kad proceso šalis arba institucija, teikianti teismui dokumentus ar medžiagą, kurių duomenys sudaro valstybės, tarnybos, profesinę ar komercinę paslaptį, gali prašyti teismo neteikti jų susipažinti ar kopijuoti.

121.        Pažymėtina, kad pareiškėjas prašymą dėl skunde ir prieduose nurodytos informacijos apsaugos buvo suformulavęs skunde, tačiau pirmosios instancijos teismas 2020 m. rugsėjo 8 d. nutartimi netenkino šio pareiškėjo prašymo, išaiškino pareiškėjui teisę, įsiteisėjus sprendimui, pateikti konkretų prašymą nurodant konkrečias saugotinas ir neteiktinas kitiems asmenims susipažinti pateiktų prie skundo rašytinių įrodymų dalis, pateikiant duomenis apie tai, kad kaip saugotina skunde nurodyta informacija atitinka komercinės (gamybos) paslapties kriterijus.

122.        Apeliaciniu skundu apskųstame pirmosios instancijos teismo sprendime nėra pasisakyta dėl tokio pareiškėjo prašymo, t. y. jis nėra išnagrinėtas, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo nagrinėti tokio prašymo. Pagal ABTĮ 14 straipsnio nuostatas prašymas dėl bylos dalies pripažinimo nevieša nagrinėjamas pirmosios instancijos teisme.

123.        Pareiškėjas pateikė prašymą priteisti 6 061,25 Eur bylinėjimosi išlaidų už apeliacinio skundo rengimą ir sumokėtą žyminį mokestį. Kadangi apeliacinis skundas atmestas, todėl netenkinamas prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (ABTĮ 40 str. 1 d.).

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

 

nutaria:

 

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Palink“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai        Laimutis Alechnavičius

 

 

        Ramūnas Gadliauskas

 

 

        Dalia Višinskienė