VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 19 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Blinstrubio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Mefodijos Povilaitienės ir Gedimino Užubalio,

dalyvaujant pareiškėjos Panevėžio miesto savivaldybės administracijos atstovams Karolinai Grubinskienei ir advokatui Viliui Masiuliui,

atsakovės Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos atstovams Agnei Lukoševičiūtei ir Monikai Dumbrytei-Ožiūnienei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Panevėžio miesto savivaldybės administracijos skundą atsakovei Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl nutarimo panaikinimo.

Teismas

n u s t a t ė :

1. Pareiškėja kreipėsi su skundu į teismą prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir Taryba) 2018 m. lapkričio 13 d. nutarimą Nr. Nr. 2S-5 (2018) „Dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2015 m. liepos 16 d. nutarimu Nr. 2S-10/2015 „Dėl Panevėžio miesto savivaldybės sprendimų organizuojant komunalinių atliekų tvarkymo sistemą atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams“ nustatytų įpareigojimų nevykdymo“ (toliau – ir 2018 m. Nutarimas).

2. Taryba 2018 m. Nutarimu pripažino, kad Panevėžio miesto savivaldybė (toliau – ir Savivaldybė) neįvykdė Tarybos 2015 m. liepos 16 d. nutarimu Nr. 2S-10/2015 (toliau – ir 2015 m. Nutarimas) nustatytų įpareigojimų. Šiuo nutarimu pareiškėja buvo įpareigota panaikinti pareiškėjos 2014 m. gruodžio 11 d. su AB „Panevėžio specialus autotransportas“ (toliau – ir Bendrovė) sudarytą Komunalinių atliekų tvarkymo Panevėžio mieste paslaugų sutartį Nr. 22-1437 (toliau – ir Sutartis).        3. Pareiškėjos teigimu, atsakovės priimtas 2018 m. Nutarimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes atsakovė neatliko surinktų įrodymų ištyrimo ir neužtikrino objektyvaus visų aplinkybių įvertinimo.

4. Nurodo, kad 2015 m. Nutarimo priėmimo metu galiojo Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir Konkurencijos įstatymas) 18 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata, kuri numatė, kad Taryba turi teisę reikalauti, jog viešojo administravimo subjektas pakeistų ar panaikintų teisės aktus ar kitus konkurenciją ribojančius sprendimus. Tuo metu ši teisės nuostata taip pat numatė, kad jei Tarybos reikalavimas nevykdomas, Taryba turinti teisę savivaldybių administravimo subjektų sprendimus apskųsti apygardos administraciniam teismui. Taigi, pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą, Taryba turėjo teisę reikalauti nutraukti Sutartį, tačiau įpareigoti atlikti kokius nors kitus veiksmus (pvz., atlikti tiekėjų konkurencingą atrankos procedūrą), įstatyminės teisės neturėjo. Atsakovės teisė reikalauti atlikti kitus Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimą šalinančius veiksmus buvo įtvirtinta tik nuo 2017 m. sausio 1 d. (Konkurencijos įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Taigi Tarybos 2015 m. Nutarimo rezoliucinės dalies turinys negali būti aiškinamas taip, kad pareiškėja neįvykdė 2015 m. Nutarimo, nes neatliko konkurencingos procedūros atrinkti ūkio subjektą komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugoms teikti. Tačiau, Tarybai taip manant, ji turėjo ne skirti baudą už 2015 m. Nutarimo neįvykdymą, o kreiptis į apygardos administracinį teismą.

5. Nesutiko su Tarybos argumentais, kad, nagrinėjamu atveju, taikytinas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 21 d. nutartyje Nr. eA-215-552/2017 suformuotas precedentas. Tarybos nurodytoje byloje ir nagrinėjamoje byloje faktinės aplinkybės skiriasi, nes išnagrinėtoje byloje Taryba nebuvo paskyrusi baudos už reikalavimo neįvykdymą.

6. Pažymėjo, kad 2015 m. Nutarime buvo nustatytas tik vienas įpareigojimas – nutraukti Sutartį ir nurodytas terminas per kiek laiko reikia tą padaryti, tačiau jokių kitų įpareigojimų nebuvo nustatyta. Pareiškėja, įvertinusi 2015 m. Nutarimo motyvus, ėmėsi veiksmų, kad pareiškėjo teritorijoje komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas teikiantis tiekėjas būtų atrinktas konkurencingu būdu. Tačiau kokius konkrečiai veiksmus turėjo atlikti pareiškėja, Taryba 2015 m. Nutarime nebuvo nurodžiusi. Todėl 2018 m. Nutarimo motyvai, kad pareiškėja neatliko veiksmų, kuriais būtų šalinamas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimas, neturi teisinės reikšmės vertinant, ar pareiškėja įvykdė šiame nutarime nustatytą įpareigojimą.

7. Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktorius 2018 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. A-415(4.1E) sudarė darbo grupę Panevėžio miesto komunalinių atliekų tvarkymo sistemos pertvarkymo klausimams spręsti, kuri parengė Panevėžio miesto komunalinių atliekų tvarkymo sistemos pertvarkymo sistemos planą. Planas priimtas siekiant tinkamai pasiruošti konkurencingu būdu atrinkti tinkamą paslaugų tiekėją ir užtikrinti nepertraukiamą, prieinamą ir kokybišką komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų teikimą. Iki kol bus atrinktas kitas tiekėjas, paslaugas nepertraukiamai turės tiekti UAB „Panevėžio specialusis autotransportas“, nes Savivaldybė, pagal Atliekų tvarkymo įstatymą, komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratoriaus funkciją gali pavesti vykdyti tik savo kontroliuojamiems juridiniams asmenims.

8. Nurodo, kad priemones, kurias būtina įgyvendinti iki konkurencingos procedūros būdu atrinkto komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos tiekėjo darbo pradžios, kad būtų užtikrintas nepertraukiamas, prieinamas ir kokybiškas komunalinių paslaugų tiekimo vykdymas, Savivaldybė nuosekliai įgyvendina. Todėl 2018 m. Nutarimo motyvai, kad pareiškėja neatliko veiksmų, kuriais būtų šalinamas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimas, yra nepagrįsti.

9. Nesutiko su atsakovės argumentais, kad 2015 m. Nutarimu nustatytų įpareigojimų nevykdymas negali būti pateisintas pareiškėjos nurodytomis kliūtimis, ribojančiomis savivaldybių kontroliuojamas įmones lygiais pagrindais dalyvauti konkurencingoje atrankos procedūroje su privačiais ūkio subjektais. Dėl šio atsakovės argumento nurodo, kad Bendrovė, šiuo metu laikino vidaus sandorio pagrindu teikianti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas Panevėžio mieste, negali lygiateisiškai ir nediskriminuojamai dalyvauti Savivaldybės organizuojamoje konkurencingoje procedūroje dėl komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos tiekėjo atrinkimo, nes, visų pirma, Savivaldybės kontroliuojama įmonė (Bendrovė), pagal Viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – ir VPĮ) 2 straipsnio 25 dalies 2 punktą yra perkančioji organizacija. Toks pareiškėjos kontroliuojamos įmonės statusas, VPĮ prasme, ją pastato į nelygiavertes ir diskriminuojančias konkurencines sąlygas su privačiais rinkos dalyviais. Tuo atveju, jei pareiškėjos kontroliuojama įmonė viešajame pirkime dalyvauja kaip tiekėja, o konkurso sąlygose yra numatyti reikalavimai dėl tam tikros įrangos, mechanizmų, ar konkursui pateiktą pasiūlymą reikalinga užtikrinti draudimo kompanijos, banko garantija ir pan., pareiškėjos kontroliuojama įmonė, būdama perkančiąja organizacija, turės pradėti rengti viešuosius pirkimus tokių prekių ir paslaugų įsigijimui. Tokia procedūra, pagal VPĮ nuostatas, užtrunka ilgiau, nei būna nustatytas pasiūlymų pateikimo terminas viešajame pirkime, kuriame pareiškėjos kontroliuojama įmonė norėtų ir potencialiai galėtų dalyvauti kaip tiekėja. Kitas aspektas yra tas, kad pagal Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punktą, išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija – kainų ir tarifų už savivaldybės įmonių teikiamas paslaugas nustatymas. Savivaldybės kontroliuojamos įmonės kainas ir tarifus už paslaugas nustato ne pati įmonė, o Savivaldybė. Taigi susidaro tokia paradoksali situacija, kad savivaldybės kontroliuojamai įmonei, ketinant dalyvauti savivaldybės organizuojamame viešajame pirkime kaip tiekėjai, dar prieš teikiant pasiūlymą viešajam pirkimui, savivaldybės taryba turi patvirtinti teikiamos atlygintinės paslaugos kainą, o tai prieštarauja skaidrumo principui. Be to, visi savivaldybės tarybos sprendimai skelbiami viešai, todėl būtų iš anksto žinoma savivaldybei siūloma paslaugos kaina.

10. Pareiškėja taip pat prašė stabdyti administracinės bylos nagrinėjimą iki bus gautas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudicinis sprendimas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. e3K-3-120-469/2018.

11. Dėl paskirtos baudos pagrįstumo nurodo, kad Taryba pareiškėjai baudą skyrė už tai, jog ji neatliko veiksmų (neįvykdė komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos tiekėjų konkurencingos atrankos procedūros), kurių Taryba net negalėjo įpareigoti atlikti 2015 m. Nutarimu. Be to, šio nutarimo priėmimo metu Taryba net neturėjo teisės skirti baudos viešojo administravimo subjektui. Todėl vertino, kad pareiškėjai bauda buvo paskirta neteisėtai ir nepagrįstai.

12. Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovai palaikė skunde išdėstytus argumentus, prašė skundą patenkinti. Pabrėžė, kad Taryba neturėjo teisės reikalauti, kad Savivaldybė komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos tiekėją atrinktų konkurencingos atrankos procedūros būdu. Tuo metu Viešųjų pirkimų įstatymas jokių papildomų reikalavimų nenumatė, todėl toks reikalavimas iš esmės yra ydingas.

13. Atsakovė Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepimo argumentais prašė pareiškėjos skundą atmesti.

14. Nurodo, kad 2015 m. Nutarimu Taryba konstatavo Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimą, kuris pasireiškė tuo, kad pareiškėja be konkurencingos atrankos procedūros pavedė komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugas teikti savo kontroliuojamai Bendrovei. Tarybos teigimu, privilegijuojant Bendrovę, buvo diskriminuojami kiti ūkio subjektai. Tuo pagrindu 2015 m. Nutarimu Taryba įpareigojo Savivaldybę panaikinti neteisėtą su Bendrove sudarytą Sutartį. Taigi Taryba turėjo teisinį pagrindą reikalauti, kad Savivaldybė ne tik nutrauktų Sutartį, bet ir ją panaikintų taip, kad skirtingos konkurencijos sąlygos atitinkamoje rinkoje būtų pašalintos atsižvelgiant į konstatuoto pažeidimo pobūdį.

15. Nesutiko su argumentais, kad neturėjo teisės pareiškėjai skirti baudos už įstatymo nuostatos pažeidimą. Pareiškėja pažeidimą pradėjo daryti 2018 m. balandžio 5 d., kuomet jau galiojo Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 6 dalis, įtvirtinusi Tarybos teisę skirti baudas.

16. Dėl Tarybos pareigos pirmiausia kreiptis į teismą pažymėjo, kad Konkurencijos įstatymas 2018 m. Nutarimu konstatuoto pažeidimo pradžios momentu jau įtvirtino Tarybos diskreciją spręsti, kokiomis priemonėmis užtikrinti įpareigojimų vykdymą. Todėl Taryba turėjo diskreciją pati nuspręsti, kokiomis priemonėmis užtikrinti dar 2015 m. Nutarimu nustatytų įpareigojimų tinkamą vykdymą.

17. Dėl Savivaldybės argumentų, kad ji dėl objektyvių priežasčių negalėjo iki 2018 m. balandžio 4 d. suorganizuoti viešojo pirkimo, pažymėjo, kad Savivaldybė, iki įpareigojimo įvykdymo termino pabaigos apskritai nesiėmė jokių veiksmų konkurencijos teisės pažeidimui ištaisyti. Savivaldybė pati pasirinko pasyvų elgesį, todėl laiku neįvykdė įpareigojimo.

18. Dėl argumentų, kad 2015 m. Nutarimu nustatytų įpareigojimų nevykdymas negali būti pateisintas pareiškėjos nurodytomis kliūtimis, ribojančiomis savivaldybių kontroliuojamas įmones lygiais pagrindais dalyvauti konkurencingoje atrankos procedūroje su privačiais ūkio subjektais, pažymėjo, kad Viešųjų pirkimų įstatymo 40 straipsnio 1 dalis nurodo pareigą perkančiajai organizacijai nustatyti pakankamą paraiškų ir pasiūlymų pateikimo terminą, kad tiekėjai spėtų laiku ir tinkamai parengti ir pateikti paraiškas ir pasiūlymus. Todėl savivaldybės, organizuodamos viešųjų pirkimų konkursus, gali nustatyti paraiškų pateikimo terminus įvertinusios, kad jų kontroliuojamoms įmonėms reikės įsigyti tinkamas prekes ar paslaugas. Nesutiko, kad toks reikalavimas sukuria skirtingas sąlygas dalyvauti viešųjų pirkimų konkurse. Tarybos nuomone, įstatymų nuostatos (tame tarpe ir dėl kainų nustatymo) nesukuria nepalankesnių sąlygų savivaldybės kontroliuojamoms įmonėms dalyvauti viešuosiuose pirkimuose.

19. Pažymėjo, jog nėra pagrindo nagrinėjamą bylą stabdyti dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kreipimosi į ESTT, nes Taryba vertino, ar savivaldybė iki įpareigojimų įvykdymo termino pabaigos pašalino 2015 m. Nutarimu konstatuotus konkurencijos sąlygų skirtumus atitinkamoje rinkoje. Nustačiusi, kad Savivaldybė tik formaliai nutraukė Sutartį ir iš karto sudarė laikiną sutartį su Bendrove, Taryba sprendė, kad padėtis Savivaldybėje nepasikeitė. Pareiškėja neįvykdė 2015 m. Nutarime suformuluotų įpareigojimų, todėl bauda paskirta pagrįstai.

20. Teismo posėdžio metu atsakovės atstovės palaikė atsiliepimo argumentus, prašė skundą atmesti. Pažymėjo, kad 2015 m. Nutarimo teisėtumas yra patvirtintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi, todėl šis nutarimas turėtų būti vykdomas.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

21. Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2018 m. lapkričio 13 d. nutarimo Nr. 2S-5 (2018) „Dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2015 m. liepos 16 d. nutarimu Nr. 2S-10/2015 „Dėl Panevėžio miesto savivaldybės sprendimų organizuojant komunalinių atliekų tvarkymo sistemą atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams“ nustatytų įpareigojimų nevykdymo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

22. Bylos medžiaga nustatyta, kad Taryba 2015 m. Nutarimu pripažino, kad Savivaldybės administracijos 2014 m. gruodžio 11 d. su Bendrove sudaryta Komunalinių atliekų tvarkymo Panevėžio mieste paslaugų sutartis Nr. 22-1437 (Sutartis), pažeidžia Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus. Nutarimo rezoliucinės dalies 2 punktu Taryba įpareigojo Savivaldybę ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo šio nutarimo paskelbimo Tarybos interneto svetainėje, panaikinti Sutartį.

23. Tarybos 2015 m. Nutarimas įsiteisėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 26 d. nutartimi Nr. eA-1475-556/2018.

24. Taryba, vykdydama 2015 m. Nutarimu nustatyto įpareigojimo priežiūrą, 2018 m. kovo 23 d. raštu Nr. (1.36E-35)6V-750 „Dėl įpareigojimų vykdymo“ kreipėsi į Savivaldybę nurodydama pateikti informaciją apie įvykdytus įpareigojimus.

25. Savivaldybė 2018 m. kovo 30 d. bei 2018 m. balandžio 6 d. raštais informavo Tarybą apie 2018 m. balandžio 5 d. Savivaldybės ir Bendrovės pasirašytą susitarimą Nr. 22-841 „Dėl 2014 m. gruodžio 11 d. komunalinių atliekų tvarkymo Panevėžio mieste paslaugų teikimo sutarties Nr. 22-1437 nutraukimo šalių susitarimu“ (toliau – ir Susitarimas nuraukti sutartį). Šio susitarimo 2 punkte nustatyta, kad jis įsigalioja nuo tada, kai bus priimtas Savivaldybės tarybos sprendimas dėl komunalinių atliekų tvarkymo Panevėžio mieste paslaugų nepertraukiamumo užtikrinimo (Savivaldybės tarybai priėmus sprendimą dėl laikinosios komunalinių atliekų tvarkymo sutarties sudarymo). Šis klausimas numatytas svarstyti Savivaldybės tarybos posėdyje 2018 m. balandžio 26 d. posėdyje.

26. Taryba, nustačiusi, kad 2015 m. Nutarime suformuluotam įpareigojimui įvykdyti terminas suėjo 2018 m. balandžio 4 d., o Savivaldybei nepateikus informacijos apie 2015 m. Nutarime suformuluoto įpareigojimo įvykdymą, nusprendė, kad yra pagrindas įtarti, jog Savivaldybė neįvykdė jai 2015 m. Nutarimu nustatytų įpareigojimų, todėl 2018 m. balandžio 24 d. Nutarimu Nr. 1S-48(2018) nutarė pradėti tyrimą dėl Tarybos 2015 m. Nutarimu nustatytų įpareigojimų nevykdymo.

27. Savivaldybė 2018 m. liepos 11 d. raštu Tarybai pateikė informaciją apie Savivaldybės tarybos 2018 m. balandžio 26 d. posėdyje svarstytą klausimą dėl komunalinių atliekų tvarkymo Savivaldybėje organizavimo. Posėdyje buvo pritarta 2018 m. balandžio 27 d. laikinosios sutarties su Bendrove sudarymui (toliau – ir Laikinoji sutartis). Šios sutarties 19 punkte nurodyta, kad ši sutartis galios iki kol savivaldybė atrankos būdu atrinks komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas teikiantį tiekėją ir įsigalios su juo sudaryta sutartis.

28. Tarybos Viešųjų subjektų priežiūros skyrius, įvertinęs Savivaldybės pateiktą informaciją, 2018 m. liepos 27 d. Pranešime apie įtariamą pažeidimą dėl Panevėžio miesto savivaldybei nustatytų įpareigojimų nevykdymo priėjo prie išvados, kad Savivaldybė neįvykdė Tarybos 2015 m. Nutarimu nustatyto įpareigojimo. Sutarties panaikinimas priimtu Susitarimu dėl sutarties nutraukimo ir kiti Savivaldybės veiksmai nepašalino 2015 m. Nutarimu konstatuoto Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimo, lėmusio konkurencijos sąlygų skirtumus atliekų surinkimo ir vežimo paslaugų teikėjams, privilegijuojant Bendrovę ir diskriminuojant kitus šias paslaugas galinčius teikti ūkio subjektus. Pranešimu buvo pripažinta, kad Savivaldybė neįvykdė 2015 m. Nutarimu nustatyto įpareigojimo ir siūloma skirti Savivaldybei Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 6 dalyje numatytą baudą.

29. Taryba 2018 m. Nutarimo 1 punktu pripažino, kad Savivaldybė neįvykdė 2015 m. Nutarimu nustatytų įpareigojimų. Šio nutarimo 2 punktu už nutarimo 1 punkte nurodytą pažeidimą Savivaldybei skyrė 34 200 Eur baudą.

30. Pareiškėja nesutikdama su 2018 m. Nutarimu, su skundu kreipėsi į teismą.

31. Pareiškėja, be kitų nesutikimo su 2018 m. Nutarimu argumentų, prašė teismo sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą iki bus gautas ESTT prejudicinis sprendimas dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartyje Nr. e3K-3-120-469/2018 suformuotų klausimų. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad Taryba 2015 m. Nutarimo neįvykdymą sieja su tuo, kad Savivaldybė, nors ir nutraukė Sutartį su Bendrove, tačiau vėliau su ta pačia bendrove sudarė Laikiną sutartį (vidaus sandorio pagrindu), prieš tai neatlikusi konkurencingos atrankos procedūros, t. y. nesudariusi sąlygų rinkos dalyviams siūlyti savo paslaugas bei pretenduoti teikti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas. Tuo tarpu kasacinis teismas, jau minėtoje civilinėje byloje, ESTT kaip tik ir prašė išaiškinti (vienas iš kreipimosi pagrindų), ar vidaus sandoris, atitinkantis Teckal (ESTT 1999 m. lapkričio 18 d. sprendimas Teckal Srl prieš Comune di Viano ir Azienda Gas-Acqua Consorziale (AGAC) di Reggio Elilia, C-107/98, EU:C:1999:562) kriterijus, yra savaime teisėtas, t. y. juo nepažeidžiama kitų ūkio subjektų teisė į sąžiningą konkurenciją ir šie nėra diskriminuojami, o vidaus sandorį sudariusiam kontroliuojamam subjektui nėra teikiamos privilegijos.

32. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi sustabdė administracinės bylos Nr. eI-1375-1063/2019 (eI-297-1063/2020) nagrinėjimą iki kol bus priimtas ESTT prejudicinis sprendimas byloje C-285/18 pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo prašymą priimti prejudicinį sprendimą (toliau – ir Prejudicinis sprendimas).

33. Administracinės bylos nagrinėjimas buvo atnaujintas 2019 m. lapkričio 18 d. nutartimi.

34. Ginčas byloje keliamas dėl Savivaldybės pareigos laikytis konkurencijos teisės reikalavimų organizuojant viešųjų paslaugų teikimą. Nagrinėjamoje byloje ginčo šalių pozicijos išsiskyrė dėl skirtingai vertinamo Savivaldybės elgesio organizuojant viešųjų paslaugų teikimą. Taryba nustatė, kad Savivaldybė, panaikinusi Sutartį ir vėliau su ta pačia bendrove sudariusi Laikiną sutartį, neįvykdė 2015 m. Nutarime suformuluotų įpareigojimų, nes sudarius Laikiną sutartį, Savivaldybės teritorijoje atliekų tvarkymo paslaugas teikti buvo paskirta nekonkurencingu būdu paskirta Bendrovė. Tokie pareiškėjos veiksmai buvo pripažinti kaip pažeidžiantys Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatas. Pareiškėja šiuo aspektu nurodo, kad 2015 m. Nutarime suformuluotą įpareigojimą įvykdė – nutraukė Sutartį, o veiksmai, kurie buvo atlikti po Sutarties nutraukimo (sudaryta Laikinoji sutartis) neįėjo į 2015 m. Nutarimu suformuluoto įpareigojimo apimtį. Taigi, pareiškėja atliko veiksmus, kuriuos buvo įpareigota atlikti. Pareiškėja iš esmės prieštaravo, kad jai su Bendrove sudarius Laikiną sutartį (vidaus sandorio pagrindu), tokiais veiksmais nepažeidžiama kitų ūkio subjektų teisė į sąžiningą konkurenciją, todėl Tarybos reikalavimai yra nepagrįsti.

35. Sprendžiant ginčą turėtų būti išspręstas klausimas, ar Savivaldybė, panaikinusi Sutartį su Bendrove (kaip buvo reikalaujama 2015 m. Nutarimu), tačiau vėliau su ta pačia bendrove, t. y. su savo kontroliuojama įmone, šiuo atveju su AB „Panevėžio specialus autotransportas“, sudarydama Laikinąją sutartį (Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalis), prieš tai neatlikusi konkurencingos atrankos procedūros, laikytina įvykdžiusia jai 2015 m. Nutarime suformuluotus įpareigojimus.

36. Nagrinėjant administracinę bylą teismas susipažino su gausia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika analogiško ir labai panašaus pobūdžio bylose, kuriose atitinkamos savivaldybės iš esmės panašiais motyvais taip pat ginčijo Tarybos įpareigojimus panaikinti tarp savivaldybių ir jų kontroliuojamų bendrovių sudarytas sutartis (sudarius vidaus sandorį) bei subjektų, teikiančių tvarkymo paslaugas, atrankos procedūras vykdyti organizuojant konkurencingas atrankos procedūras. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika šiose bylose nuo 2015 m. buvo nuosekli. Teismai laikėsi nuostatų, kad Taryba turi teisę reikalauti, jog subjektų, teikiančių tvarkymo paslaugas, atrankos procedūra, turi būti vykdoma konkurencingai.

37. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. vasario 5 d. sprendimu Nr. eA-893-556/2020 išnagrinėjo Kauno apygardos administracinio teismo bylą pagal pareiškėjos Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos prašymą atsakovui Kauno miesto savivaldybei (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Kauno švara“) dėl įpareigojimo atlikti veiksmus. Šioje administracinėje byloje buvo nagrinėjamas ginčas dėl Konkurencijos tarybos reikalavimo įpareigoti Kauno miesto savivaldybę konkurencingos procedūros būdu atrinkti ūkio subjektą (subjektus) komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugoms teikti, konkurencingą procedūrą vykdant tokiu būdu, kad ji būtų prieinama visiems ūkio subjektams – norintiems ir galintiems teikti komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugas. Šioje byloje Kauno miesto savivaldybe taip pat buvo sudariusi vidaus sandorį su savo 100 proc. kontroliuojama bendrove UAB „Kauno švara“.

38. Nagrinėjamoje administracinėje byloje Savivaldybė prašo teismo panaikinti 2018 m. Nutarimą, kuriuo pareiškėjai paskirta bauda už 2015 m. Nutarimo neįvykdymą, t. y. už tai, kad Savivaldybė, panaikinusi Sutartį, vėliau paslaugų teikėją pasirinko ne konkurso ar kitos konkurencingos procedūros būdu, o pasinaudodama vidaus sandoriu tvarkymo paslaugas pavedė teikti tai pačiai savo kontroliuojamai Bendrovei (su kuria jau buvo nutraukusi Sutartį). Tarybos teigimu, po Sutarties panaikinimo teisinė situacija iš esmės nepakito – ta pati Bendrovė nekonkurencingu būdu buvo paskirta Savivaldybės teritorijoje teikti atliekų tvarkymo paslaugas. Nors šių administracinių bylų faktinės aplinkybės šiek tiek skirtingos, tačiau abejose bylose keliamo ginčo esmė iš esmės ta pati – ar Taryba pagrįstai reikalauja, kad tiek rinkoje jau veikiantis ūkio subjektas, kuris savivaldybėje teikia paslaugas vidaus sandorio pagrindu, tiek kiti komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugas Savivaldybės teritorijoje norintys ir galintys teikti ūkio subjektai turėtų dalyvauti konkurencingoje atrankos procedūroje. Atsižvelgiant į tai, sprendžiant ginčą bus vadovaujamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutartyje Nr. e3K-3-494-469/2019 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 5 d. sprendime Nr. eA-893-556/2020 pateiktais išaiškinimais, tiek, kiek jie bus aktualūs nagrinėjamoje byloje. Pažymėtina, kad minėtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas buvo priimtas po ESTT prejudicinio sprendimo byloje C-285/18, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo prašymą priimti prejudicinį sprendimą, priėmimo.

39. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. balandžio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-120-469/2018 (Nr. e3K-3-494-469/2019) dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimo panaikinimo ir Kauno miesto savivaldybės administracijos ir UAB „Kauno švara“ sutarties pripažinimo negaliojančia kreipėsi į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą (bylai suteiktas numeris C-285/18). Nagrinėjant civilinę bylą kasaciniam teismui kilo abejonių taip pat ir dėl klausimų, susijusių su vidaus sandorio taikymu. Teismas kreipimesi suformulavo klausimą, ar vidaus sandoris (in house sandoris), kurį sudaro perkančioji organizacija ir nuo jos teisiškai atskirtas subjektas, o perkančioji organizacija šį subjektą kontroliuoja analogiškai kaip savo tarnybas ir šio subjekto pagrindinę veiklos dalį sudaro veikla, vykdoma perkančiosios organizacijos naudai, yra per se (savaime) teisėtas, be kita ko, nepažeidžia kitų ūkio subjektų teisės į sąžiningą konkurenciją, šie nėra diskriminuojami, o vidaus sandorį sudariusiam kontroliuojamam subjektui nėra teikiamos privilegijos. Nagrinėjamoje administracinėje byloje taip pat aktualu nustatyti, ar Savivaldybė, neatlikusi konkurencingos atrankos procedūros ir vidaus sandorio pagrindu su savo kontroliuojama įmone sudariusi Laikiną sutartį, pažeidė kitų ūkio subjektų teisę į sąžiningą konkurenciją (Konkurencijos įstatymo 4 straipsnis), dėl ko 2018 m. Nutarimu buvo pripažinta kaip neįvykdžiusi 2015 m. Nutarime nustatytų įpareigojimų. Pažymėtina, kad Tarybos įpareigojimo, kad subjektas, komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugoms teikti turėtų būti atrinktas konkurencingos procedūros būdu, teisėtumas ir pagrįstumas buvo išnagrinėtas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 5 d. sprendimu Nr. eA-893-556/2020, kurį priimant teismas vadovavosi būtent Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-494-469/2019 pateiktais VPĮ nuostatų išaiškinimais, nuosekliai derinamais su Prejudiciniame sprendime nurodytais teisiniais argumentais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendime konstatavo, kad VPĮ nuostatų aiškinimo prerogatyva tenka Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.

 40. Iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutarties Nr. e3K-3-120-469/2018 nustatyta, kad ESTT taip pat buvo prašoma atsakyti, ar valstybės narės apskritai gali įtvirtinti papildomas vidaus sandorių sudarymo sąlygas lyginant su ESTT 1999 m. lapkričio 18 d. sprendime byloje Teckal (C-107/98, EU:C:1999:562) išdėstytais kriterijais, įtvirtintais VPĮ 10 straipsnio 5 dalyje, o jei gali – kaip šia teise jos turėtų pasinaudoti (ją įgyvendinti).

 41. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, susipažinęs su Prejudicinio sprendimo nuostatomis, 2020 m. vasario 5 d. sprendime Nr. eA-893-556/2020 nurodė, kad pagal Europos Sąjungos teisę valstybės narės gali teisėtai savo nacionalinės teisės sistemose nustatyti papildomus vidaus sandorių sudarymo kriterijus (sąlygas, ribojimus). Ši ESTT išvada pagrįsta valstybių narių turimos diskrecijos įgyvendinimu. ESTT vertinimu, tokia valstybių narių diskrecija turi ribas, tačiau bet kokiu atveju papildomų sąlygų vidaus sandoriams sudaryti nustatymas, net ir atsižvelgiant į pamatines Europos Sąjungos teisės normas ir bendrosios rinkos laisves, yra galimas (nedraudžiamas), bet ne privalomas (Prejudicinio sprendimo 43–47 p.). Prejudicinio sprendimo rezoliucinėje dalyje šiuo aspektu taip pat nurodyta, kad pagal Europos Parlamento ir Tarybos 2014 m. vasario 26 d. direktyvos 2014/24/ES dėl viešųjų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/18/EB (toliau – Direktyva 2014/24), nuostatas, įskaitant skaidrumo principą, papildomos nacionalinės vidaus sandorių sudarymo sąlygos turi būti įtvirtintos konkrečiose ir aiškiose pozityviosios viešųjų pirkimų teisės normose, šios turi būti pakankamai prieinamos, o jų taikymas – numatomas (Prejudicinio sprendimo 57 p.).

 42. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. vasario 5 d. sprendime Nr. eA-893-556/2020 nurodė, kad, kaip ne kartą yra konstatavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvoje tiekėjų parinkimas ir sutarčių su jais sudarymas reguliuojamas VPĮ; VPĮ pripažįstamas lex specialis (specialusis įstatymas) tiek Civilinio kodekso, tiek kitų teisės aktų atžvilgiu; teismai, nagrinėdami tiekėjų ir perkančiųjų organizacijų ginčus, ex officio (pagal pareigas) sprendžia dėl VPĮ taikymo; kitų teisės aktų nuostatos turi būti taikomos subsidiariai VPĮ atžvilgiu, t. y. pirmiausia reikia taikyti galiojančias VPĮ nuostatas, o visos kitos teisės normos taikytinos tais atvejais, kai VPĮ nereguliuoja tam tikro klausimo arba VPĮ normose įtvirtintos blanketinės nuostatos; kita vertus, toks VPĮ ir kitų teisės aktų santykis neeliminuoja imperatyviųjų reikalavimų, įtvirtintų ne VPĮ, taikymo; VPĮ nuostatų negalima aiškinti ir taikyti taip, kad būtų nukrypta nuo kitų teisės aktų nuostatų, o šių taikymas negali būti laikomas prieštaraujančiu VPĮ nuostatų taikymui, nebent VPĮ expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) būtų įtvirtintas priešingas reguliavimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2014 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką, 2019 m. gruodžio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-494-469/2019 68 p.).

 43. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. gruodžio 17 d. nutartyje Nr. e3K-3-494-469/2019 išaiškino, kad net ir laikant, kad iš Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio bendrojo pobūdžio nuostatų išplaukia kokie nors perkančiosioms organizacijoms taikytini ribojimai (papildomos vidaus sandorių sudarymo sąlygos), tokia situacija, atsižvelgiant į VPĮ santykį su kitais teisės aktais, analogiškoje nagrinėjamai bylai situacijoje, turėjo būti sprendžiama VPĮ naudai, juolab, kad pastarajame teisės akte įtvirtinta konkretaus turinio nuostata. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad esant konkrečios specialiojo įstatymo teisės normos ir abstraktesnės bendrojo teisės akto nuostatos, kurios turinys išplaukia tik iš teismų praktikos, kolizijai, pirmenybė turėtų būti suteikta būtent lex specialis (specialiajam įstatymui) ir apskritai neigiamai vertintinas toks teisės aiškinimo metodas (būdas), kuris iš esmės pakeičia aiškų reguliavimą, jam suteikdamas visiškai priešingą reikšmę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-494-469/2019 69 p.).

 44. ESTT Prejudicinio sprendimo 56 punkte taip pat yra nurodyta, kad keliamų klausimų kontekste būtina įvertinti ir Lietuvos jurisprudencijoje suformuluotų Konkurencijos įstatymo nuostatų aiškinimo taisyklių tikslumą, suprantamumą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. gruodžio 17 d. nutartyje atkreipė dėmesį, kad nacionalinė jurisprudencija šiuo klausimu nebuvo nuosekli, todėl tokia praktika neatitinka kriterijų, kuriais siekiama išvengti bet kokios savivalės pavojaus. Teismas įvertino Lietuvos teismuose formuojamos vidaus sandorių sudarymo praktikos kintamumą, kurį, kaip nurodė, galimai lėmė teisės aiškinimo ir taikymo pasikeitimai, kuriuos galimai lėmė nacionalinė vidaus sandorių sudarymo praktika. Teismas pažymėjo, kad nuo 2015 metų vidurio, vidaus sandorių teisėtumas buvo pradėtas sieti ir su papildomais vertybiniais pagrindais, išplaukiančiais iš Konkurencijos įstatymo nuostatų (pvz. kitų ūkio subjektų lygiateisiškumas, jų galimybės konkuruoti dėl atitinkamų paslaugų ir pan.), kurie kasacinio teismo vertinimu, buvo pagrįsti teisminės jurisprudencijos vystymusi, o ne aiškia įstatymų leidėjo valia.

45. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. gruodžio 17 d. nutartyje Nr. e3K-3-494-469/2019 priėmė išvadą, kad ginčo vidaus sandorio metu konkrečiose ir aiškiose pozityviosios viešųjų pirkimų teisės normose nebuvo įtvirtinta papildomų tokių sutarčių sudarymo privalomų sąlygų lyginant su Teckal (VPĮ 10 straipsnio 5 dalies) kriterijais (75 p.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šią kasacinio teismo išvadą įvertinęs nagrinėjamos bylos (Nr. eA-893-556/2020) kontekste, priėmė išvadą, kad ginčo vidaus sandorio sudarymo metu konkrečiose ir aiškiose pozityviosios viešųjų pirkimų teisės normose nebuvo įtvirtinta papildomų vidaus sandorių sudarymo privalomų sąlygų, lyginant su VPĮ 10 straipsnio 5 dalies kriterijais, todėl pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Kauno miesto savivaldybę konkurencingos procedūros būdu atrinkti ūkio subjektą (subjektus) komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugoms teikti, konkurencingą procedūrą vykdant tokiu būdu, kad ji būtų prieinama visiems ūkio subjektams – norintiems ir galintiems teikti komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugas, negali būti tenkinamas.

46. Atsižvelgiant į tai, kad Susitarimo su Bendrove sudarymo metu nei Viešųjų pirkimų įstatyme, nei kituose teisė aktuose (pozityviosiose viešųjų pirkimų teisės normose) nebuvo įtvirtintų jokių papildomų privalomų sąlygų vidaus sandorių sudarymui (pvz. susijusių su sandoryje dalyvaujančių ūkio subjektų vykdoma atranka ir pan.), todėl Tarybos 2018 m. Nutarimo išvada, kad Savivaldybė, sudarydama Laikiną sutartį, padarė Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimą, nes neįvykdė 2015 m. Nutarime nustatyto įpareigojimo (pareiškėja turėjo panaikinti Sutartį taip, kad skirtingos konkurencijos sąlygos atitinkamoje rinkoje būtų pašalintos atsižvelgiant į konstatuoto pažeidimo pobūdį), vertintina kaip nepagrįsta.

47. Pripažinus, kad nei Sutarties, nei Laikinos sutarties sudarymo metu įstatymai nenumatė jokių papildomų vidaus sandorių sudarymo privalomų sąlygų, Tarybos įpareigojimas komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos tiekėją atrinkti taikant konkurencingą būdą iš esmės yra neteisėtas (Sprendimo 43, 45 punktai). Pareiškėja neturėjo pareigos, sudarydama Sutartį ir Laikiną sutartį (vidaus sandorio pagrindu) taikyti papildomas sąlygas, todėl nepagrįstai pripažinta pažeidusi Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatas. Taryba pareiškėjos atžvilgiu suformulavo nepagrįstą reikalavimą, todėl pareiškėja negali būti nubausta už nepagrįsto reikalavimo neįvykdymą.

46. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos skundas tenkinamas, o Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2018 m. lapkričio 13 d. nutarimas Nr. Nr. 2S-5 (2018) „Dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2015 m. liepos 16 d. nutarimu Nr. 2S-10/2015 „Dėl Panevėžio miesto savivaldybės sprendimų organizuojant komunalinių atliekų tvarkymo sistemą atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams“ nustatytų įpareigojimų nevykdymo“ naikinamas.

47. Pareiškėja prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjos atstovas advokatas pateikė 2019 m. rugpjūčio 26 d. prašymą dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Prašyme nurodė, kad pareiškėja už skundo dėl atsakovo Konkurencijos tarybos 2018 m. lapkričio 13 d. nutarimo Nr. 2S-5 (2018) panaikinimo parengimą patyrė 300 Eur išlaidų, už pareiškėjos atstovavimą Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2019 m. rugpjūčio 27 d. teismo posėdyje administracinėje byloje Nr. eI-1375-1063/2019 patyrė 150 Eur išlaidų. Prašyme nurodytoms išlaidoms pagrįsti pateikė 2019 m. rugpjūčio 20 d. Sąskaitą už teisines paslaugas Nr. V-22-2131-(2018)-143 (pagrindas – už pareiškėjos atstovavimą 2019 m. rugpjūčio 27 d. teismo posėdyje) ir 2019 m. rugpjūčio 23 d. Mokėjimo nurodymą 150 Eur (pagrindas – Sąskaitą už teisines paslaugas Nr. V-22-2131-(2018)-143).

48. Pareiškėjos atstovas advokatas pateikė 2020 m. sausio 21 d. prašymą dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Prašyme papildomai nurodė, kad pareiškėja už rašytinių paaiškinimų dėl ESTT 2019 m. spalio 3 d. prejudicinio sprendimo parengimą ir pateikimą Vilniaus apygardos administraciniam teismui patyrė 150 Eur, už pareiškėjos atstovavimą Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2020 m. sausio 22 d. teismo posėdyje patyrė 150 Eur išlaidų. Prašyme nurodytoms išlaidoms pagrįsti pateikė 2019 m. gruodžio 17 d. Sąskaitą už teisines paslaugas Nr. V-22-2131-(2018)-278 (pagrindas – už rašytinių paaiškinimų dėl ESTT prejudicinio sprendimo parengimą) ir 2019 m. gruodžio 18 d. Mokėjimo nurodymą 150 Eur (pagrindas – Sąskaitą už teisines paslaugas Nr. V-22-2131-(2018)-278) bei 2020 m. sausio 17 d. Sąskaitą už teisines paslaugas Nr. V-22-2131-(2018)-11 (pagrindas – už pareiškėjos atstovavimą Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2020 m. sausio 22 d. teismo posėdyje).

49. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. To paties straipsnio 5 dalis įtvirtina, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiama Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalis nustato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Rekomendacijose.

50. Pagal Rekomendacijų 7 punktą (redakcija, aktuali nuo 2015 m. kovo 20 d.) rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

51. Pareiškėja už 2019 m. rugpjūčio 26 d. rašytinių paaiškinimų dėl ESTT 2019 m. spalio 3 d. prejudicinio sprendimo parengimą ir pateikimą Vilniaus apygardos administraciniam teismui patyrė 150 Eur. Vadovaujantis Rekomendacijų 8.16 punktu, už kitą dokumentą, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai maksimalus dydis galėtų būti 505,08 Eur (0,4 x 1 262,70 Eur (2019 m. I ketv.)). Pareiškėjos prašoma priteisti 150 Eur suma neviršija galimos priteisti sumos, todėl šios prašomos priteisti išlaidos priteistinos.

52. Rekomendacijų 8.19 punkte nustatyta, kad apskaičiuojant priteistiną atlyginimą už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą, dalyvavimo derybose dėl taikos sutarties sudarymo valandą ar asmens atstovavimo ikiteisminėse ginčų sprendimo institucijose, jeigu tas pats ginčas vėliau tapo teisminiu, valandą yra taikomas koeficientas 0,1. Pagal Rekomendacijų 9 punktą, teisinių paslaugų teikimo laiko suma skaičiuojama valandomis. Minutėmis skaičiuojamas laikas apvalinamas: iki 30 minučių atmetama, 30 ir daugiau minučių laikoma kaip valanda. Taigi už bylos medžiagos analizę priteistina suma skaičiuotina bendrai pagal Rekomendacijų 8.19 punkto normą.

53. Nustatyta, kad 2019 m. rugpjūčio 27 d. vykusio teismo posėdžio pradžia fiksuota 10.01 val., pabaiga – 10.11 val., viso 10 min. Teismo posėdžio, vykusio 2020 m. sausio 22 d., teismo posėdžio pradžia fiksuota 9.04 val., pabaiga – 9.31 val., viso 27 min.

Pažymėtina, kad pareiškėja nėra pateikusi įrodymų, kad ji už jos atstovavimą 2020 m. sausio 22 d. teismo posėdyje būtų realiai patyrusi 150 Eur išlaidų. Pareiškėja nėra pateikusi jokio įrodymo, kad šią sumą būtų realiai sumokėjusi į advokatų kontoros sąskaitą, todėl patirtos išlaidos už atstovavimą 2020 m. sausio 22 d. teismo posėdyje negali būti priteisiamos. Atitinkamai šio posėdžio trukmė negali būti sumuojama su kito teismo posėdžio trukme.

Pareiškėja pateikė 2019 m. rugpjūčio 23 d. Mokėjimo nurodymą, patvirtinantį, kad ji yra sumokėjusi už jos atstovavimą 2019 m. rugpjūčio 27 d. teismo posėdyje, tačiau ši suma nepriteistina, nes teismo posėdžio, vykusio 2019 m. rugpjūčio 27 d., fiksuota trukmė yra mažiau nei 30 min.

54. Pažymėtina, kad pareiškėja taip pat nėra pateikusi jokių įrodymų apie tai, kad realiai patyrė 300 Eur išlaidas už skundo Vilniaus apygardos administraciniam teismui parengimą, todėl šios išlaidos taip pat negali būti priteistinos. Pabrėžtina, kad teismas priteisia tik realiai patirtas teismo išlaidas.

        Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjos Panevėžio miesto savivaldybės administracijos skundą patenkinti.

Panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2018 m. lapkričio 13 d. nutarimą Nr. Nr. 2S-5 (2018) „Dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2015 m. liepos 16 d. nutarimu Nr. 2S-10/2015 „Dėl Panevėžio miesto savivaldybės sprendimų organizuojant komunalinių atliekų tvarkymo sistemą atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams“ nustatytų įpareigojimų nevykdymo“.

Priteisti pareiškėjai Panevėžio miesto savivaldybės administracijai iš atsakovės Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 150 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant Vilniaus apygardos administraciniame teisme.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai                                                               Tomas Blinstrubis

                                                                       Mefodija Povilaitienė

                                                                        Gediminas Užubalis