Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Šidagienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Stasio Gagio ir Alvydo Barkausko, sekretoriaujant Violetai Rodzienei, dalyvaujant pareiškėjos atstovui Tadui Bukauskui, atsakovės atstovėms Elenai Navickaitei ir Jūratei Šovienei, trečiojo suinteresuoto asmens atstovei Loretai Andziulytei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės (UAB) „Tele2“ skundą atsakovei Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai, tretieji suinteresuoti asmenys -UAB „Garage 4x4“, UAB „Omnitel“, dėl nutarimo panaikinimo. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

pareiškėja skundu kreipėsi į teismą, prašydama teismo panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau-Taryba) 2004-12-02 nutarimą Nr. 2S-16 „Dėl UAB „Tele2“ veiksmų atitikimo Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams“, kuriuo pareiškėjos skelbta reklama pripažinta klaidinanti. Nurodo, jog nutarimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Teigia, jog pagal Reklamos įstatymo 5 str. 4 dalį, kai sprendžiama, ar reklama yra klaidinanti, laikoma, kad reklamos vartotojai susidaro nuomonę apie reklamoje pateikiamų teiginių teisingumą, reklamos išsamumą bei reklamos pateikimo būdą ar formą ir priima tokius sprendimus, kurių galima tikėtis iš paprasto reklamos vartotojo. Pastaroji sąvoka skundžiamame nutarime netinkamai išaiškinta, kas ir lėmė visiškai nepagrįstas atsakovės išvadas. Vadovaujantis teismų praktika (LAT 2003-01-07 nutartis, ETT sprendimas byloje Nr. C-210/96) akivaizdu, jog paprastas vartotojas - protingai gerai informuotas, protingai atidus ir apdairus, todėl žino, kokie pokalbių, trumpųjų žinučių tarifai jam taikomi. Pažymi, jog, nustatant klaidinantį reklamos pobūdį, neužtenka vien tik nustatyti reklamos teiginių nepakankamą išsamumą, be to, jį nustatant, buvo vadovautasi prielaidomis apie tikėtinas faktines aplinkybes, ką draudžia daryti teismų praktika (LVAT nutartys bylose Nr.A⁵-791/2004, Nr.A¹⁰-899/2004). Teigia, jog Taryba savo nutarime ne tik neatskleidė objektyviųjų teisės pažeidimo sudėties elementų, bet ir nenurodė motyvų, pagrindžiančių UAB „Tele2“ kaltę dėl tariamai padaryto Reklamos įstatymo pažeidimo. Tvirtina, jog paskirtoji bauda yra itin didelė, o tokio pobūdžio poveikio priemonė turi būti skirta tik pilnai įvertinus UAB „Tele2“ veiksmus ir pašalinus bet kokias abejones dėl nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kita sankcija - įpareigojimas paneigti reklamą - yra ne tik neproporcinga galimam teisės pažeidimui, bet ir jos vykdymas būtų nelogiškas bei prieštarautų pagrindiniams teisės principams (b.l. 14-21).

Atsakovė prašo teismo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodo, jog skundžiamu nutarimu buvo konstatuota, kad pareiškėjos reklama neatitinka vieno iš kriterijaus - reklamos išsamumo. Vertinant reklamą buvo vadovautasi paprasto reklamos vartotojo sąvoka, kuri išaiškinta administracinių teismų praktikoje, apibrėžiant jį kaip asmenį, neturintį specialių žinių iš reklamoje paskleistos informacijos sričių. Pažymi, jog, net ir apibrėžiant paprasto reklamos vartotojo sąvoką kaip vidutinio vartotojo, tai nepakeistų nagrinėjamos reklamos vertinimo, nes nagrinėtoje reklamoje pateiktos informacijos nepakanka, kad būtų išvengta vartotojo suklaidinimo. Pažymi, jog Reklamos įstatyme reklamos pripažinimui klaidinančia yra įtvirtinta formali, o ne materiali pažeidimo sudėtis, todėl nėra būtina nustatyti atitinkamų pasekmių vartotojui. Teigia, jog bylų sprendimai, kuriais remiasi pareiškėja, nagrinėja nieko bendro su reklama neturinčius atvejus, todėl šiuo atveju netaikytini. Tvirtina, jog pareiškėja, teigdama, kad Konkurencijos taryba neatskleidė objektyviųjų teisės pažeidimo sudėties požymių, nenurodė motyvų, pagrindžiančių UAB „Tele2“ kaltę, pati visai neargumentuoja tokių savo teiginių. Pažymi, jog konkrečios kaltės formos Reklamos įstatymas nustatyti ir nereikalauja bei nediferencijuoja atsakomybės už klaidinančios reklamos naudoj imą pagal klaidinimo pobūdį - tos pačios sankcijos gali būti taikomos nepriklausomai nuo to, ar reklama klaidinančia pripažinta dėl neteisingumo ar dėl neišsamumo, ar netinkamo pateikimo būdo (b.1.36-40).

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Omnitel“ atsiliepimu prašo skundą atmesti. Nurodo, jog pareiškėja ignoruoja tą aplinkybę, kad pagal Reklamos įstatymo 2 str. 1 d. 4 punktą reklama gali būti pripažįstama klaidinančia ne tik tada, kai yra nustatomas klaidinimo faktas, bet ir tada, kai yra nustatoma klaidinimo galimybė. Šioje byloje Taryba pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjos reklamoje yra praleista arba nepateikta esminė informacija, dėl ko vartotojams leidžia daryti vienareikšmę išvadą, jog reklamoje minimos paslaugos taikomos be papildomų paslaugų. Pažymi, jog pareiškėjos teiginys, kad atsakovė neįrodė jos kaltės, nepagrįstas, nes Reklamos įstatymo 21 str. 1 dalis numato, jog reklamos davėjas atsako už klaidinančios ir neleidžiamos lyginamosios reklamos naudojimą, jeigu jis neįrodo, kad šis įstatymas buvo pažeistas ne dėl jo kaltės. Pareiškėja jokių įrodymų, kad reklamos gamintojas UAB „Garage 4x4“ veikė priešingai reklamos davėjo nurodymams ir klaidinimas įvyko dėl UAB „Garage 4x4“ veiksmų gaminant ar skelbiant reklamą, nepateikė. Dėl paskirtos baudos dydžio pasisako, jog skiriant ją buvo atsižvelgta į pakartotinumą, pažeidimo mastą ir kitas aplinkybes, o įpareigojimas paneigti klaidinančią reklamą atitinka tiek įstatymo raidę, tiek ir prasmę (b.l.65-68).

Pareiškėjos atstovas, bylą nagrinėjant teisme, savo skundą palaikė, papildomai paaiškino, jog atsakovė netyrė aplinkybių, jog reklamos maketai spaudai buvo pagaminti su pastaba, bet dėl reklamos gamintojo kaltės į ją pateko be šios pastabos, tai turi įtakos pareiškėjos kaltės laipsniui- ji užsakė ne tokią reklamą, kuri buvo paviešinta. Raštu reklamos produktų nederino. Pareiškėja anksčiau buvo nubausta už kitos Reklamos įstatymo normos pažeidimą, todėl nebuvo pagrindo taikyti pakartotinumo požymį. Paneigti galima tik neteisingą reklamą.

Atsakovės atstovės teisme skundą prašė atmesti atsiliepimo argumentais, papildomai paaiškino, jog pareiškėja pareigą išsiaiškinti, kas slepiasi po reklama, užkrovė vartotojui, o tai prieštarauja Reklamos įstatymo tikslams. Pareiškėja nepateikė įrodymų, kad atsakomybė turi tekti ir reklamos gamintojui. Paskirta bauda yra tik 0,025 proc. jos metinių pajamų.

Trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Omnitel“ atstovė teisme skundą prašė atmesti atsiliepimo argumentais, papildomai paaiškino, jog spaudos kioskų, kuriuose yra parduodamos Tele2 SIM kortelės arba paketai, darbuotojai jokios papildomos informacijos nesuteikia. Teiginio apie galimybę gauti papildomos informacijos reklamoje, platintoje per kai kuriuos televizijos kanalus ir internete apskritai nebuvo.

Kolegija, išnagrinėjusi skundo bei atsiliepimų motyvus, įvertinusi rašytinius bylos įrodymus, išanalizavusi ginčo teisinį santykį reglamentavusius bei reglamentuojančius teisės aktus, konstatuoja, jog skundas atmestinas.

Rašytiniai bylos įrodymai patvirtina, kad Konkurencijos taryba 2004-05-20 nutarimu Nr.lS-76 pradėjo tyrimą dėl galimo Reklamos įstatymo pažeidimo UAB „Omnitel“ 2004-05-12 pareiškimo pagrindu (tyrimo byla 04/04/2/5/07/11/041, b.1.13). Pareiškime nurodyta, jog UAB „Tele2“, vykdydama reklaminę akciją „Tele2“ vartotojai džiaugiasi mažiausiomis kainomis“, pažeidė Reklamos įstatymo nuostatas (tyrimo byla, b.1.1-4).

Tyrimo metu buvo nustatyta, jog UAB „Tele2“ reklaminės akcijos metu (2004-05-03-2004-05-23 dienomis įvairiuose televizijos kanaluose, 2004-05-03-2004-05-08 dienomis-spaudoje) naudojo teiginius:

- „Tele2“ vartotojai džiaugiasi mažiausiomis kainomis. Jie gali skambinti mažiausiu laisvalaikio tarifu į visus tinklus Lietuvoje - tik 0,25 Lt/min „(1 teiginys);

- „Tele2“ vartotojai džiaugiasi mažiausiomis kainomis. Visą parą jie gali siųsti SMS į visus tinklus už mažiausią kainą Lietuvoje - tik 0,10 Lt/SMS (2 teiginys) „;

- „Tele2“ vartotojai džiaugiasi mažiausiomis kainomis. Daugiau nei trečdaliui Lietuvos mobiliojo ryšio vartotojų visą parą jie gali skambinti mažiausiu tarifu - tik 0,20 Lt/min.“ (3 teiginys);

- „Tele2“ vartotojai džiaugiasi mažiausiomis kainomis. Jie gali įsigyti mobiliuosius telefonus mažiausiomis kainomis Lietuvoje“ (4 teiginys).

Nustatyta, jog reklamoje nurodyti tarifai taikomi ne visiems UAB „Tele2“ abonentams, tačiau tokios informacijos reklamoje nebuvo. Prieita išvados, jog reklamoje (1-3 teiginiai) praleista informacijos dalis, reikalinga tam, kad būtų išvengta vartotojo suklaidinimo, taip pažeidžiant Reklamos įstatymo 5 str. 2 d. 2 punktą (tyrimo byla, b.l.65-68). Išvada paremta įrodymais apie informacijos paskleidimą masinėse informacijos priemonėse (spaudoje, televizijoje, internete-tyrimo b.l.5-12,20-25,31-35,63), pačios pareiškėjos paaiškinimu (b.l.17-19), mobiliųjų telefonų rinkos kainų tyrimu (b.l.28-30, 51-54). Tyrimo rezultatas įformintas 2004-12-02 nutarimu Nr.2S-16, kuriuo Konkurencijos taryba nutarė pripažinti, jog pareiškėjos skelbta reklama (1-3 teiginiai) klaidinanti, įpareigojo pareiškėją nedelsiant nutraukti tokios reklamos naudojimą bei per 14 dienų nuo nutarimo rezoliucinės dalies paskelbimo dienraščiuose „Lietuvos rytas“ ir „Respublika“ paneigti naudotą klaidinančią reklamą, atspausdinus ne mažesnius kaip 1/4 A4 formato lapo paneigimus, pareiškėjai skirta 60 tūkstančių litų bauda ir ji įpareigota per mėnesį nuo nutarimo rezoliucinės dalies paskelbimo informuoti Konkurencijos tarybą apie nutarimo įvykdymą (tyrimo byla, b.l.76-79).

Reklamos naudojimo reikalavimus, reklaminės veiklos subjektų atsakomybę bei reklamos naudojimo kontrolės Lietuvos Respublikoje teisinius pagrindus nustato Reklamos įstatymas. Šio įstatymo 2 str.4 dalis (įstatymo 2002-12-24 redakcija) klaidinančia reklama laiko reklamą, kuri bet kokiu būdu, įskaitant ir jos pateikimo būdą, klaidina arba gali suklaidinti asmenis, kuriems ji skirta arba kuriuos ji pasiekia, ir kuri dėl savo klaidinančio pobūdžio gali paveikti jų ekonominį elgesį arba kuri dėl šių priežasčių pakenkia ar gali pakenkti kito asmens galimybėms konkuruoti. Iš cituotos teisės normos kolegija daro išvadą, kad reklamą pripažinti klaidinančia užtenka įrodyti galimybę suklaidinti vartotoją. Įstatymo 5 straipsnio 2 dalis nurodo sprendžiat, ar reklama yra klaidinanti, atsižvelgti įjos teisingumo, išsamumo ir pateikimo kriterijus: 1) reklamoje pateikiami teiginiai yra neteisingi, jeigu reklamos davėjas negali pagrįsti šių teiginių teisingumo jos naudojimo metu.Ar pakanka reklamoje pateikiamų teiginių teisingumą pagrindžiančių duomenų, sprendžiama atsižvelgiant į kiekvieną konkretų atvejį. Pateikiamų teiginių teisingumą pagrindžiančiais duomenimis nepripažįstami liudijimai ir rekomendacijos asmenų, kurių kompetencija nėra susijusi su pateikiamos informacijos turiniu; 2) reklamoje pateikiama informacija yra neišsami, jeigu praleista tam tikra informacijos dalis, kurios pateikimas, atsižvelgiant į kitą toje reklamoje pateikiamą informaciją, būtinai reikalingas reklamos vartotojų suklaidinimui išvengti; 3) reklamos pateikimo būdas ar forma yra tokie, kad reklamos vartotojas gali suvokti numanomą neteisingą (klaidinantį) reklamos teiginį. Taigi, įstatymų leidėjas neišsamią (nepilną) informaciją taip pat laiko klaidinančia. Pagal įstatymo 5 str.4 dalį, kai sprendžiama, ar reklama yra klaidinanti, laikoma, kad reklamos vartotojai susidaro nuomonę apie reklamoje pateikiamų teiginių teisingumą, reklamos išsamumą bei reklamos pateikimo būdą ar formą ir priima tokius sprendimus, kurių galima tikėtis iš paprasto reklamos vartotojo. Taigi, šioje byloje svarbu nustatyti, 1) ar pareiškėjo reklama laikytina neišsamia, t.y, tokia, apie kurią kalbama įstatymo 5 str.2 dalies 2 punkte; 2) ar ši reklama galėjo klaidinti paprastą jos vartotoją. Dėl pirmojo teiginio kolegija, pasirėmusi į bylą surinktais įrodymais, daro išvadą, kad iš tiesų pareiškėjo informacijos priemonėms pateiktas reklamos turinys (informacija) yra akivaizdžiai nepilnas, t.y., klaidinantis. Pareiškėjas paaiškinime atsakovei bei jos atstovas paaiškinimuose teismui neneigė, kad paslauga, reklamuota 1 teiginyje galėjo pasinaudoti UAB „Tele-2“ klientai, pasirašę „Joker laisvalaikis“ paslaugos sutartį, o jie sudaro tik 8 procentus visų pareiškėjos klientų, paslauga, reklamuota 2 teiginyje, galėjo pasinaudoti vartotojai, pasirašę mokėjimo paslaugą „Mažylis“, t.y., 3 procentai pareiškėjos klientų, paslauga-, reklamuota 3 teiginyje, galėjo pasinaudoti vartotojai, pasirinkę išankstinio mokėjimo paslaugą „Pildyk“, t.y., 62 procentai pareiškėjos klientų. Iš to galima spręsti, kad yra praleista ta informacijos dalis, kurios pateikimas, atsižvelgiant į kitą toje reklamoje pateikiamą informaciją-t.y. paslaugos kainas, būtinai reikalingas reklamos vartotojų suklaidinimui išvengti. Kolegija taip pat mano, kad tokia reklama paprastą vartotoją, ypatingai tuos, kurie iki tol iš viso nesinaudojo mobilaus telefono ryšio paslauga, galėjo suklaidinti. Kadangi nagrinėjamos reklamos ašis buvo paslaugų kaina, be abejonės, tokia reklama galėjo paveikti paprasto vartotojo ekonominį elgesį.

Pagal Reklamos įstatymo 21 straipsnį (2002-12-03 redakcija) reklamos davėjas atsako už klaidinančios ir neleidžiamos lyginamosios reklamos naudojimą, jeigu jis neįrodo, kad šis įstatymas buvo pažeistas ne dėl jo kaltės (1 dalis).Reklamos gamintojas, tarpininkas ar skleidėjas atsako už klaidinančios ir neleidžiamos lyginamosios reklamos naudojimą tik tuo atveju, jei žinojo ar turėjo žinoti, kad naudojama klaidinanti ar neleidžiama lyginamoji reklama arba klaidinimas ar neleistinas lyginimas įvyko dėl jo veiksmų gaminant ar skelbiant reklamą, arba reklamos gamintojas, tarpininkas ar skleidėjas negali pateikti įrodymų, leidžiančių nustatyti reklamos davėją (gamintoją) (2 dalis).Pareiškėja tvirtina, kad dėl klaidinančios reklamos spaudoje, kai įjos leidinius pateko reklaminiai maketai be prierašo „daugiau informacijos Tele2 pardavimo vietose“, kaltę prisiima reklamos gamintojas UAB „Garage 4x4“.Dėl šio motyvo kolegija pasisako, kad šioje byloje aptariama reklama buvo skelbiama ne tik spaudoje, bet ir per įvairius televizijos kanalus ir internete, reklamos spaudoje apimtis buvo žymiai mažesnė, užjos reklamą televizijoje (21 diena, 790 vaizdo klipų).Trečiasis suinteresuotas asmuo atsakomybės už kitas reklamos formas neprisiima, nei pareiškėja, nei UAB „Garage4x4“ nepaaiškina, kaip iš televizijoje rodomų reklaminių vaizdo klipų galėjo dingti minėtas prierašas, nors pagal jų tarpusavio 2002-05-15 sutarties 2.8 punktą reklamos gamintoja išleisti galėjo tik reklamos užsakovo, t.y. pareiškėjos patvirtintus reklamos elementus. Net jei pripažinti, kad nedidelė dalis reklamos į periodinę spaudą ne prierašo pateko dėl UAB „Garage4x4“ kaltės, kolegija mano, kad pareiškėjos atsakomybei kilti esminės reikšmės tai neturėjo.

Pagal Reklamos įstatymo 22 straipsnį (2002-12-03redakcija) už klaidinančios ar neleidžiamos lyginamosios reklamos naudojimą reklaminės veiklos subjektams gali būti skiriama bauda nuo vieno tūkstančio iki trisdešimties tūkstančių litų, o tais atvejais, kai šioje dalyje išvardyti pažeidimai buvo padaryti sunkinančiomis aplinkybėmis, ūkio subjektams gali būti skiriama ir didesnė bauda, tačiau neviršijanti 3 procentų bendrųjų metinių pajamų. Atsakomybę sunkinančia aplinkybe laikoma tai, kad pažeidimas padarytas pakartotinai per metus nuo šiame Įstatyme numatytos administracinės nuobaudos paskyrimo. Atsakovė surinko įrodymų, jog pareiškėjai Konkurencijos tarybos 2004-03-18 nutarimu Nr.2S-2 už neleidžiamos lyginamosios reklamos naudojimą pagal Reklamos įstatymo 6 str.ld.5 punktą, 19 str.2d. 1 ir 6 punktus, 22 str. l dalį paskirta nuobauda- įspėjimas („Valstybės žinios“,2004m. Nr.27-289), taigi, atsakovė pagrįstai šią aplinkybę laikė kaltę sunkinančia.

Nutarimo dalis dėl įpareigojimo paneigti naudotą klaidinančią reklamą, atspausdinus ne mažesnius kaip 1/4 A4 formato lapo paneigimus, kolegijos nuomone, neprieštarauja Reklamos įstatymo 19 str.2 dalies 5 punktui. Bauda, sprendžiant pagal klaidinančios reklamos trukmę ir apimtis, nėra akivaizdžiai per didelė.

Įvertinus tai, kas pasakyta, kolegija mano, kad skundžiamas nutarimas neprieštarauja aukštesnės galios aktams, priimtas laikantis pagrindinių procedūrų, todėl laikytinas teisingu, teisėtu ir pagrįstu.

skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacinius skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.

 

Teisėjai

Nijolė Šidagienė

Stasys Gagys

Alvydas Barkauskas