Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija,susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Artūro Drigoto ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Dinai Jerusalimskienei,

dalyvaujant pareiškėjo UAB „Tele 2“ atstovui advokatui Ramūnui Kontrauskui,

atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos atstovėms Elenai Navickaitei ir Jurgitai Brėskytei,

trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Omnitel“ atstovui advokatui Mariui Juoniui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Tele 2“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. balandžio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Tele 2“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims UAB „Omnitel“ ir UAB „Garage 4x4“ dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos aplinkybės ir eiga

1. Pareiškėjas UAB „Tele 2“ (toliau – pareiškėjas, apeliantas) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – Konkurencijos taryba) 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimą Nr. 2S-16 „Dėl UAB „Tele 2“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams“.

Skundžiamu nutarimu Konkurencijos taryba pripažino klaidinančia reklama šiuos UAB „Tele 2“ reklaminius teiginius: „Tele 2 vartotojai džiaugiasi mažiausiomis kainomis. Jie gali skambinti mažiausiu laisvalaikio tarifu į visus tinklus Lietuvoje – tik 0,25 Lt/min.“ (pirmasis teiginys); „Tele 2 vartotojai džiaugiasi mažiausiomis kainomis. Visą parą jie gali siųsti SMS į visus tinklus už mažiausią kainą Lietuvoje – tik 0,10 Lt/SMS“ (antrasis teiginys); „Tele 2 vartotojai džiaugiasi mažiausiomis kainomis. Daugiau nei trečdaliui Lietuvos mobiliojo ryšio vartotojų visą parą jie gali skambinti mažiausiu tarifu – tik 0,20 Lt/min.“ (trečiasis teiginys). Taip pat Konkurencijos taryba įpareigojo pareiškėją nedelsiant nutraukti tokios reklamos naudojimą ir per 14 dienų nuo nutarimo rezoliucinės dalies paskelbimo dienraščiuose „Lietuvos rytas“ ir „Respublika“ paneigti naudotą klaidinančią reklamą, atspausdinus ne mažesnius kaip 1/4 A4 formato lapo paneigimus. Be to, pareiškėjui paskirta 60 tūkstančių litų bauda ir jis įpareigotas per mėnesį nuo nutarimo rezoliucinės dalies paskelbimo informuoti Konkurencijos tarybą apie nutarimo įvykdymą (tyrimo bylos 1. 76–79).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šioje nutartyje skirtinga forma pateikiamas pareiškėjo pavadinimas. Teismas, analizuodamas bylos aplinkybes, nurodo įmonės statusą ir išskiria pavadinimą kabutėmis, t. y. UAB „Tele 2“. Tačiau ginčijamų reklaminių teiginių citatose pareiškėjo pavadinimas yra nurodytas atitinkamos reklamos skelbimo originalia forma, t.y. Tele 2.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nutarimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Jo teigimu, pagal Reklamos įstatymo 5 straipsnio 4 dalį, kai sprendžiama, ar reklama yra klaidinanti, laikoma, kad reklamos vartotojai susidaro nuomonę apie reklamoje pateikiamų teiginių teisingumą, reklamos išsamumą bei reklamos pateikimo būdą ar formą ir priima tokius sprendimus, kurių galima tikėtis iš paprasto reklamos vartotojo. Pastaroji sąvoka skundžiamame nutarime, pareiškėjo nuomone, netinkamai išaiškinta, tai ir lėmė nepagrįstas atsakovo išvadas.

2.1. Pareiškėjas pažymėjo, kad pagal teismų praktiką paprastas vartotojas – protingai gerai informuotas, protingai atidus ir apdairus, todėl žino, kokie pokalbių, trumpųjų žinučių tarifai jam taikomi. Be to, nustatant klaidinantį reklamos pobūdį, neužtenka vien tik nustatyti reklamos teiginių nepakankamą išsamumą, taip pat negalima vadovautis prielaidomis apie tikėtinas faktines aplinkybes.

2.2. Pareiškėjo teigimu, Konkurencijos taryba ne tik neatskleidė objektyviųjų teisės pažeidimo sudėties elementų, bet ir nenurodė motyvų, pagrindžiančių UAB „Tele 2“ kaltę dėl tariamai padaryto Reklamos įstatymo pažeidimo. Be to, jo nuomone, atsakomybė už šį pažeidimą turėtų būti taikoma reklamos gamintojui – UAB „Garage 4x4“.

2.3. Pareiškėjo įsitikinimu, paskirtoji bauda yra itin didelė, o kita sankcija – įpareigojimas paneigti reklamą – yra ne tik neproporcinga galimam teisės pažeidimui, bet ir jos vykdymas būtų nelogiškas bei prieštarautų pagrindiniams teisės principams.

3. Atsakovas teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodyta, kad skundžiamu nutarimu buvo konstatuota, jog pareiškėjo reklama neatitinka vieno iš kriterijaus – reklamos išsamumo. Vertinant reklamą buvo vadovautasi paprasto reklamos vartotojo sąvoka, kuri išaiškinta administracinių teismų praktikoje, apibrėžiant jį kaip asmenį, neturintį specialių žinių iš reklamoje paskleistos informacijos sričių. Atsakovas pažymėjo, kad net ir apibrėžiant paprastą reklamos vartotoją kaip vidutinį vartotoją, tai nepakeistų nagrinėjamos reklamos vertinimo, nes ginčijamoje reklamoje pateiktos informacijos nepakanka, kad būtų išvengta vartotojo suklaidinimo. Taip pat atsakovas akcentavo, kad Reklamos įstatyme reklamai pripažinti klaidinančia yra įtvirtinta formali, o ne materiali pažeidimo sudėtis, todėl nėra būtina nustatyti atitinkamų padarinių vartotojui.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Omnitel“ atsiliepimu prašė skundą atmesti. Atsiliepime išdėstyti teiginiai, kuriais pritariama Konkurencijos tarybos išvadoms. Taip pat trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad pareiškėjas jokių įrodymų, jog reklamos gamintojas UAB „Garage 4x4“ veikė priešingai reklamos davėjo nurodymams ir klaidinimas įvyko dėl UAB „Garage 4x4“ veiksmų gaminant ar skelbiant reklamą, nepateikė.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2005 m. balandžio 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

5.1. Teismas nustatė, kad Konkurencijos taryba 2004 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 1S-76 pradėjo tyrimą dėl galimo Reklamos įstatymo pažeidimo UAB „Omnitel“ pareiškimo pagrindu (tyrimo bylos 1. 13). Tyrimo metu buvo nustatyta, jog UAB „Tele 2“ reklaminės akcijos metu nuo 2004 m. gegužės 3 d. iki gegužės 23 d. įvairiuose televizijos kanaluose, o nuo 2004 m. gegužės 3 d. iki 2004 m. gegužės 8 d. – ir spaudos leidiniuose vartojo teiginius: „Tele 2 vartotojai džiaugiasi mažiausiomis kainomis. Jie gali skambinti mažiausiu laisvalaikio tarifu į visus tinklus Lietuvoje – tik 0,25 Lt/min.“ (pirmasis teiginys); „Tele 2 vartotojai džiaugiasi mažiausiomis kainomis. Visą parą jie gali siųsti SMS į visus tinklus už mažiausią kainą Lietuvoje – tik 0,10 Lt/SMS” (antrasis teiginys); „Tele 2 vartotojai džiaugiasi mažiausiomis kainomis. Daugiau nei trečdaliui Lietuvos mobiliojo ryšio vartotojų visą parą jie gali skambinti mažiausiu tarifu – tik 0,20 Lt/min.“ (trečiasis teiginys).

5.2. Analizuodamas ginčo santykius reglamentuojančius teisės aktus, teismas nurodė, kad reklamos naudojimo reikalavimus, reklaminės veiklos subjektų atsakomybę bei reklamos naudojimo kontrolės Lietuvos Respublikoje teisinius pagrindus nustato Reklamos įstatymas. Šio įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje klaidinančia reklama laikoma reklama, kuri bet kokiu būdu, įskaitant ir jos pateikimo būdą, klaidina arba gali suklaidinti asmenis, kuriems ji skirta arba kuriuos ji pasiekia, ir kuri dėl savo klaidinančio pobūdžio gali paveikti jų ekonominį elgesį arba kuri dėl šių priežasčių pakenkia ar gali pakenkti kito asmens galimybėms konkuruoti. Šios teisės normos analizės pagrindu teismas padarė išvadą, kad reklamą pripažinti klaidinančia užtenka įrodyti galimybę suklaidinti vartotoją. Įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sprendžiant, ar reklama yra klaidinanti, būtina atsižvelgti į jos teisingumo, išsamumo ir pateikimo kriterijus.

5.3. Remdamasis Reklamos įstatymo 5 straipsnio 4 dalimi, kuri nustato, kad kai sprendžiama, ar reklama yra klaidinanti, laikoma, jog reklamos vartotojai susidaro nuomonę apie reklamoje pateikiamų teiginių teisingumą, reklamos išsamumą bei reklamos pateikimo būdą ar formą ir priima tokius sprendimus, kurių galima tikėtis iš paprasto reklamos vartotojo, teismas konstatavo, kad šioje byloje svarbu nustatyti: 1) ar pareiškėjo reklama laikytina neišsamia Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme; 2) ar ši reklama galėjo klaidinti paprastą jos vartotoją.

5.4. Dėl reklamos neišsamumo kriterijaus teismas, remdamasis byloje surinktais įrodymais, padarė išvadą, kad pareiškėjo reklamos turinys (informacija) yra akivaizdžiai klaidinantis. Pareiškėjas paaiškinime atsakovui bei teismui neneigė, kad paslauga, reklamuota pirmajame teiginyje, galėjo pasinaudoti UAB „Tele 2“ klientai, pasirašę „Joker laisvalaikis“ paslaugos sutartį, t. y. tik 8 proc. visų pareiškėjo klientų; paslauga, reklamuota antrajame teiginyje, galėjo pasinaudoti vartotojai, pasirašę mokėjimo paslaugos „Mažylis“ sutartį, t. y. 3 proc. pareiškėjo klientų; paslauga, reklamuota trečiajame teiginyje, galėjo pasinaudoti vartotojai, pasirinkę išankstinio mokėjimo paslaugą „Pildyk“, t.y. 62 proc. pareiškėjo klientų. Dėl to, teismo nuomone, yra pagrindas spręsti, kad yra praleista ta informacijos dalis, kurios pateikimas, atsižvelgiant į kitą toje reklamoje pateikiamą informaciją, t.y. paslaugos kainas, būtinai reikalingas, kad būtų išvengta reklamos vartotojų suklaidinimo.

5.5. Teismas pabrėžė, kad pagal Reklamos įstatymo 21 straipsnį reklamos davėjas atsako už klaidinančios ir neleidžiamos lyginamosios reklamos naudojimą, jeigu jis neįrodo, kad šis įstatymas buvo pažeistas ne dėl jo kaltės, o reklamos gamintojas, tarpininkas ar skleidėjas atsako už klaidinančios ir neleidžiamos lyginamosios reklamos naudojimą tik tuo atveju, jei žinojo ar turėjo žinoti, kad naudojama klaidinanti ar neleidžiama lyginamoji reklama arba klaidinimas ar neleistinas lyginimas įvyko dėl jo veiksmų gaminant ar skelbiant reklamą, arba reklamos gamintojas, tarpininkas ar skleidėjas negali pateikti įrodymų, leidžiančių nustatyti reklamos davėją (gamintoją). Šių teisės normų pagrindu pareiškėjo teiginį, kad dėl klaidinančios reklamos spaudoje, kai į leidinius pateko reklaminiai maketai be prierašo „daugiau informacijos Tele 2 pardavimo vietose“, kaltę prisiima reklamos gamintojas UAB „Garage 4x4“, teismas pripažino nepagrįstu. Reklama buvo skelbiama ne tik spaudoje, bet ir per įvairius televizijos kanalus ir internete, reklamos spaudoje apimtis buvo gerokai mažesnė už reklamą televizijoje. Be to, nei pareiškėjas, nei UAB „Garage 4x4“ nepaaiškino, kaip iš televizijoje rodomų reklaminių vaizdų galėjo dingti minėtas prierašas, nors pagal jų tarpusavio 2002 m. gegužės 15 d. sutarties 2.8 punktą reklamos gamintojas išleisti galėjo tik reklamos užsakovo, t.y. pareiškėjo, patvirtintus reklamos elementus.

5.6. Teismas, vertindamas paskirtosios sankcijos pagrįstumą, pažymėjo, kad buvo atsižvelgta į atsakomybę sunkinančią aplinkybę – pažeidimas padarytas pakartotinai per metus. Nutarimo dalis dėl įpareigojimo paneigti klaidinančią reklamą, teismo nuomone, neprieštarauja Reklamos įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 5 punktui.

6. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti skundžiamą Konkurencijos tarybos nutarimą. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, iš esmės tapačiais pirmosios instancijos teismui pateiktiems teiginiams.

7. Atsakovas Konkurencijos taryba nesutinka su apeliaciniu skundu, prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Omnitel“ atsiliepimu prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

Ginčo šioje byloje nagrinėjimo objektas – nuobaudos už klaidinančią reklamą pagrįstumas ir teisėtumas.

Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, esminę reikšmę turi šie aspektai: (1) pareiškėjo reklamos priskyrimo klaidinančios reklamos kategorijai pagrįstumas; (2) atsakomybės už ginčijamą reklamą subjekto tinkamas nustatymas ir teisinės atsakomybės taikymo sąlygų laikymasis; (3) paskirtosios nuobaudos proporcingumas padarytam pažeidimui ir atitiktis nuobaudos tikslams. Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija ginčijamo atsakovo nutarimo ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą analizuos ir vertins pagal šiuos aspektus.

2.1. Reklamos naudojimo reikalavimus, reklaminės veiklos subjektų atsakomybę ir reklamos naudojimo kontrolės Lietuvos Respublikoje teisinius pagrindus nustato Reklamos įstatymas (Įstatymo 1 straipsnio 2 dalis).

Šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas naudoti klaidinančią reklamą, o 2 straipsnio 4 dalyje apibrėžta klaidinančios reklamos sąvoka, t. y. reklama, kuri bet kokiu būdu, įskaitant ir jos pateikimo būdą, klaidina arba gali suklaidinti asmenis, kuriems ji skirta arba kuriuos ji pasiekia, ir kuri dėl savo klaidinančio pobūdžio gali paveikti jų ekonominį elgesį arba kuri dėl šių priežasčių pakenkia ar gali pakenkti kito asmens galimybėms konkuruoti.

2.2. Kriterijai, kuriais remiantis nustatoma, ar reklama yra klaidinanti, yra įtvirtinti Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje. Šioje teisės normoje nurodyta, kad kai sprendžiama, ar reklama yra klaidinanti, būtina atsižvelgti į jos teisingumo, išsamumo ir pateikimo kriterijus.

2.2.1. Teisingumo kriterijus. Reklamoje pateikiami teiginiai yra neteisingi, jeigu reklamos davėjas negali pagrįsti šių teiginių teisingumo jos naudojimo metu. Ar pakanka reklamoje pateikiamų teiginių teisingumą pagrindžiančių duomenų, sprendžiama atsižvelgiant į kiekvieną konkretų atvejį. Pateikiamų teiginių teisingumą pagrindžiančiais duomenimis nepripažįstami liudijimai ir rekomendacijos asmenų, kurių kompetencija nėra susijusi su pateikiamos informacijos turiniu.

2.2.2. Išsamumo kriterijus. Reklamoje pateikiama informacija yra neišsami, jeigu praleista tam tikra informacijos dalis, kurios pateikimas, atsižvelgiant į kitą toje reklamoje pateikiamą informaciją, būtinai reikalingas reklamos vartotojų suklaidinimui išvengti.

2.2.3. Pateikimo kriterijus. Įstatymų leidėjas nurodo, kad reklamos pateikimo būdas ar forma yra tokie, kad reklamos vartotojas gali suvokti numanomą neteisingą (klaidinantį) reklamos teiginį (reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Teisėjų kolegijos nuomone, šis kriterijus svarbus tais atvejais, kai sprendžiamas vartotojų galimo, o ne faktinio suklaidinimo klausimas.

Reklamos įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kokia informacija yra ypač svarbi sprendžiant, ar reklama yra klaidinanti, t. y. informacija apie reklamos davėją, veiklą, firmos vardą (1 punktas); informacija apie prekes ar paslaugas, jų paskirtį, vartojamąsias savybes (2 punktas); informacija apie prekių įsigijimo ir vartojimo sąlygas – kainą ar jos apskaičiavimo būdą, mokėjimo sąlygas, garantijas (3 punktas) ir kt.

Reklamos įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kai sprendžiama, ar reklama yra klaidinanti, laikoma, jog reklamos vartotojai susidaro nuomonę apie reklamoje pateikiamų teiginių teisingumą, reklamos išsamumą bei reklamos pateikimo būdą ar formą ir priima tokius sprendimus, kurių galima tikėtis iš paprasto reklamos vartotojo.

2.3. Šių teisės normų analizės pagrindu pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad, vertinant, ar tam tikrais veiksmais buvo pažeistas Reklamos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas naudoti klaidinančią reklamą, būtina nustatyti bent vieną Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nurodytą kriterijų, apibūdinantį klaidinančią reklamą, ir įvertinti tą kriterijų paprasto reklamos vartotojo požiūriu.

2.4. Šioje byloje ginčijamu Konkurencijos tarybos nutarimu buvo konstatuota, kad pareiškėjo reklama buvo neišsami, todėl galėjo suklaidinti vartotoją.

Vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo paliktas galioti skundžiamas Konkurencijos tarybos nutarimas, dalies dėl objektyviųjų pareiškėjo veikos požymių klaidinančios reklamos aspektu pagrįstumą ir teisėtumą, tyrimo objektas yra nurodytų pareiškėjo reklaminių teiginių išsamumo įvertinimas paprasto vartotojo ekonominio elgesio požiūriu.

2.5. Kadangi objektyviųjų ginčijamo pažeidimo požymių konstatavimas, minėta, pagal Reklamos įstatymą siejamas su  terminu „paprastas vartotojas“, tai šios sąvokos turinio išaiškinimas yra būtina prielaida ginčijamos reklamos išsamumui vertinti.

Reklamos įstatyme nėra apibrėžtos „paprasto vartotojo“ sąvokos. Siekiant išsiaiškinti termino „paprastas vartotojas“ turinį pasitelktini teisės aiškinimo metodai. Kadangi vartotojų teisių apsauga yra reglamentuojama ir Europos Bendrijų teisės normomis, tai svarbi ir Europos Teisingumo Teismo praktika.

Europos Teisingumo Teismas, nagrinėdamas bylas, susijusias su vartotojų teisių apsauga ir konkurencija, suformulavo vidutinio vartotojo (angl. „average consumer“, pranc. „consommateur moyen“) sampratą kaip protingai gerai informuoto, protingai atidaus ir apdairaus vartotojo (sprendimai bylose Nr. C-99/2001 Linhart; C-486/2001 Procter & Gamble vs OHM; C-220/1998 Estee Lauder Cosmetics GmbH; kt.).

Nors Reklamos įstatyme yra vartojama „paprasto vartotojo“, o Europos Teisingumo Teismo praktikoje – „vidutinio vartotojo“ sąvoka, teisėjų kolegijos nuomone, savo turiniu jos nesiskiria. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į vidutinio vartotojo sąvokos apibrėžimą terminais „protingai gerai informuotas“, „protingai atidus ir apdairus“, kurie paprastai priskiriami socialiai aktyvių, pakankamai išsilavinusių, tačiau neturinčių specialių žinių atitinkamoje srityje žmonių kategorijai. „Paprasto vartotojo“ samprata taip pat atitinka minėtą vartotojų kategoriją. Šią išvadą pagrindžia ir oficialiame Reklamos įstatymo vertime į anglų kalbą vartojamas „vidutinio vartotojo“ (angl. „average consumer“) terminas toje įstatymo normoje, kurioje lietuvių kalba vartojamas „paprasto vartotojo“ terminas (Įstatymo 5 straipsnio 4 dalis).

2.6. Atsižvelgdama į šią išvadą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, sprendžiant ginčą dėl pareiškėjo reklamos išsamumo Reklamos įstatyme nurodyto paprasto vartotojo požiūriu, tokio vartotojo sąvoka vartotina kaip vidutinio vartotojo sąvokos sinonimas.

2.7. Pažymėtina, kad Europos Teisingumo Teismas, aiškindamas „vidutinio vartotojo“ sąvokos turinį byloje C-99/2001 Linhart, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl vartotojų galimo suklaidinimo ant kosmetikos produkto pakuotės esančio užrašo „patikrinta dermatologų“ kaip gal būt reiškiančio tam tikras medicinines produkto savybes, akcentavo, jog „iš tokio užrašo vidutinis vartotojas gali spręsti tik tiek, kad su atitinkamu produktu buvo atlikti jo poveikio odai testai ir tie testai buvo teigiami, t. y. tas produktas yra gerai toleruojamas ir nekenkia odai“. Byloje C-486/2001 Procter & Gamble vs OHM Europos Teisingumo Teismas pažymėjo, kad „vidutinis vartotojas paprastai suvokia prekės ženklą pagal jo bendrą vaizdą, neanalizuodamas kiekvienos jo detalės“.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A²-1023-03 UAB „Baltijos mineralinių vandenų kompanija“ v Konkurencijos taryba, spręsdamas ginčą dėl reklaminio teiginio „be žmogaus sveikatai nerekomenduotinų saldiklių“ pripažinimo klaidinančia reklama, konstatavo, kad „toks teiginys galėtų būti pripažintas teisingu tuo atveju, jeigu jame būtų nuorodos, susijusios su pripažintomis išvadomis apie tam tikros saldiklių koncentracijos kenksmingumą žmogaus sveikatai ar saldiklių kenksmingumą tam tikrų grupių žmonėms. <…> Nagrinėjamas reklaminis teiginys pagal jo pateikimą paprastam reklamos vartotojui aiškiai galėjo suponuoti klaidingą išvadą, kad visi saldikliai visais atvejais neigiamai veikia žmogaus sveikatą. Pareiškėjo pateiktos gramatinės reklaminio teiginio žodžių interpretacijos paprasto reklamos vartotojo požiūriu nėra įtikinamos ir nepatvirtina, jog toks vartotojas negalėjo suprasti pareiškėjo reklamos, kaip nurodančios teiginį apie visų saldiklių visais atvejais daromą neigiamą poveikį sveikatai.“

Panašia kryptimi plėtojama ir nacionalinių teismų praktika civilinėse bylose, sprendžiant ginčus dėl patentų ir prekių ženklų apsaugos.

2.8. Nurodytos teismų praktikos analizė leidžia daryti išvadą, kad vidutinio (paprasto) vartotojo ekonominis elgesys paprastai siejamas su bendru įspūdžiu apie prekę (jos pakuotė, prekės ženklas, bendro pobūdžio informacija apie prekės savybes, prekės kaina), neanalizuojant kiekvienos detalės. Šis principas taikytinas ir prekės reklamai.

2.9. Nagrinėjamoje byloje ginčo dalykas yra šie reklaminiai teiginiai: „Tele 2 vartotojai džiaugiasi mažiausiomis kainomis. Jie gali skambinti mažiausiu laisvalaikio tarifu į visus tinklus Lietuvoje – tik 0,25 Lt/min.“ (pirmasis teiginys); „Tele 2 vartotojai džiaugiasi mažiausiomis kainomis. Visą parą jie gali siųsti SMS į visus tinklus už mažiausią kainą Lietuvoje – tik 0,10 Lt/SMS“ (antrasis teiginys); „Tele 2 vartotojai džiaugiasi mažiausiomis kainomis. Daugiau nei trečdaliui Lietuvos mobiliojo ryšio vartotojų visą parą jie gali skambinti mažiausiu tarifu – tik 0,20 Lt/min.“ (trečiasis teiginys).

2.10. iš teiginių formuluotės matyti, kad visų jų adresatai yra UAB „Tele 2“ paslaugų vartotojai (esami ir galintys jais tapti). Jokių UAB „Tele 2“ specifinių, konkrečių paslaugų vartotojų grupių nėra išskirta ir nurodyta. Atsižvelgiant į tai, kad reklaminiuose teiginiuose daugiau nėra jokių aiškių nuorodų, susijusių su vartotojų grupių, galinčių naudotis reklamuojamomis paslaugomis ir tarifais, apribojimais, vidutiniam (paprastam) vartotojui nėra prielaidų spręsti apie šių teiginių adresavimą ne visiems UAB „Tele 2“ paslaugų vartotojams, o tik atskiroms jų grupėms.

Tačiau Konkurencijos taryba tyrimo metu nustatė, kad minėtuose reklaminiuose teiginiuose nurodyti tarifai taikomi ne visiems UAB „Tele 2“ paslaugų vartotojams, o tik pasirinkusiems konkretų mokėjimo planą ir tapusiems mokėjimo paslaugų „Joker laisvalaikis“ (pareiškėjo pateiktais duomenimis, šia paslauga naudojasi 8 proc. visų UAB „Tele 2“ paslaugų vartotojų), „Mažylis“ (3 proc. vartotojų), „Pildyk“ (62 proc. vartotojų) vartotojais. Šių aplinkybių pareiškėjas neginčijo.

2.11. Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad prierašas „daugiau informacijos Tele 2 pardavimo vietose“ šiuo atveju negali koreguoti paprasto vartotojo ekonominio elgesio, kurį lemia nuorodos apie UAB „Tele 2“ paslaugų vartotojams taikomus konkrečius tarifus, nes ginčijamuose reklaminiuose teiginiuose aiškiai įvardytas adresatas ir nurodytos tikslios kainos, nesudarančios prielaidų vidutiniam vartotojui svarstyti apie galimus apribojimus ar papildomas sąlygas, dėl kurių dar reikėtų papildomai domėtis.

2.12. Tokią teisėjų kolegijos išvadą inter alia padeda padaryti ir tai, kad reklamuojamoji paslauga įsigyjama be jokių sutarčių pasirašymo ir dažnai ne specializuotose judriojo ryšio telefonų ir jų paslaugų prekybos vietose, o prekybos centruose, spaudos kioskuose, kuriuose darbuotojai paprastai neturi informacijos apie papildomas sąlygas, reklaminių akcijų galiojimą. Dėl to šiuo atveju vidutinis vartotojas, gavęs iš ginčijamo reklaminio teiginio neišsamią informaciją, paprastai neturi galimybių, atsižvelgiant į šios paslaugos supaprastintą įsigijimo būdą, suabejoti ir pasitikslinti dėl galimų papildomų sąlygų, nenurodytų toje informacijoje. Taigi vidutinis vartotojas gali priimti sprendimą įsigyti reklamuojamą paslaugą, būdamas suklaidintas arba net nesuvokdamas, kad gali būti suklaidintas.

2.13. Šios aplinkybės vertintinos ne tik Reklamos įstatymo, bet ir specialiųjų vartotojų teises reglamentuojančių teisės normų prasme. Vartotojų teisių gynimo įstatymo 5 straipsnyje nustatyta vartotojų teisė gauti, o prekių ir paslaugų teikėjo pareiga suteikti išsamią informaciją apie prekes ir paslaugas.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad minėta neišsami informacija kartu su akcentuojama maža paslaugų kaina, nepateikiant išsamios informacijos apie paslaugų vartotojų grupes, kurioms taikomi nurodyti tarifai, nesudarant realių galimybių vidutiniam vartotojui spręsti apie galimas papildomas sąlygas, apie kurias reikėtų ieškoti papildomos informacijos, ir dažniausiai nesant galimybių gauti papildomos informacijos įsigyjant paslaugą, galėjo suformuoti klaidingą vidutinio vartotojo nuomonę apie paslaugą atitinkamai paveikiant jo apsisprendimą. Taigi minėti reklaminiai teiginiai pagrįstai pripažinti klaidinančiais pagal išsamumo kriterijų Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu. Be to, akcentuotina, kad toks reklamos davėjo elgesys prieštarauja nurodytoms vartotojų teises reglamentuojančioms teisės normoms.

2.14. Pažymėtina, kad Reklamos įstatymo 1 straipsnyje, apibrėžiant šio įstatymo paskirtį, yra įvardytas ne tik vartotojų informavimo apie prekes ir paslaugas gerinimo bei vartotojų teisių gynimo tikslas, bet ir sąžiningos konkurencijos laisvės apsauga. Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje draudžiama ūkio subjektams atlikti bet kuriuos veiksmus, prieštaraujančius ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams, kai tokie veiksmai gali pakenkti kito ūkio subjekto galimybėms konkuruoti. Prie tokių draudžiamų veiksmų priskiriamas ir reklamos, kuri pagal Lietuvos Respublikos įstatymus laikoma klaidinančia, naudojimas (Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Dėl to vertinant ginčijamų reklaminių teiginių atitiktį Reklamos įstatymo nuostatoms svarbus yra ir reklamos davėjo elgsenos konkurencinėje erdvėje teisinis įvertinimas.

Pripažinti klaidinančiais pareiškėjo reklamos teiginiai, galintys klaidingai veikti vidutinio vartotojo elgseną, jam apsisprendžiant įsigyti reklamuojamą paslaugą neturint informacijos apie papildomas sąlygas, kartu sudaro pareiškėjui sąlygas aktyviau skverbtis į rinką, greičiau plėsti jo paslaugų vartotojus, išvengiant papildomų sąnaudų. Tokia pareiškėjo pasirinkta elgsena rinkoje veikia ir vieną esminių laisvosios rinkos elementų – sąžiningą konkurenciją. Ši aplinkybė yra svarbi vertinant pareiškėjui paskirtos nuobaudos pagrįstumą.

3.1. Nagrinėjamoje byloje svarbu tinkamai nustatyti ir įvertinti teisinės atsakomybės už klaidinančią reklamą taikymo sąlygas. Vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad atsakomybė už Tabako ir alkoholio įstatymo pažeidimus siejama su administracine atsakomybe, o ekonominės sankcijos, skiriamos už tokius pažeidimus, pagal savo prigimtį prilyginamos nuobaudoms už administracinius teisės pažeidimus (Vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-15-39-05 I. Žukovskio PĮ v VTAKT).

Šis principas taikytinas ir sankcijoms, skiriamoms ūkio subjektams už Reklamos įstatymo pažeidimus. Tokią išvadą pagrindžia ir Reklamos įstatyme vartojamos sąvokos bei teisinės atsakomybės taikymo tvarka. Reklamos įstatymo 20 straipsnyje nustatyta, kad reklaminės veiklos subjektai, pažeidę šio įstatymo reikalavimus, atsako šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka, o fiziniams asmenims už šio įstatymo pažeidimus taikoma įstatymų nustatyta administracinė atsakomybė. Reklamos įstatymo 22 straipsnis, reglamentuojantis sankcijas už šio įstatymo pažeidimus, skiria „baudas ir kitas administracines nuobaudas“.

3.2. Šių teisės normų ir administracinių teismų praktikos analizės pagrindu darytina išvada, kad už Reklamos įstatymo pažeidimus kyla administracinė atsakomybė, kuri paprastai taikoma reklamos davėjams.

Atsakomybės už klaidinančios reklamos naudojimą taikymo reklamos gamintojui, tarpininkui ar skleidėjui galimybė Reklamos įstatyme siejama su konkrečiomis sąlygomis, t. y. jei atitinkamas subjektas žinojo ar turėjo žinoti, kad naudojama klaidinanti reklama arba klaidinimas įvyko dėl jo veiksmų gaminant ar skelbiant reklamą, arba reklamos gamintojas, tarpininkas ar skleidėjas negali pateikti įrodymų, leidžiančių nustatyti reklamos davėją (gamintoją).

3.3. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į esminę aplinkybę, kad kaltę dėl klaidinančios reklamos prisiėmė reklamos gamintojas – UAB „Garage 4x4“.

Pareiškėjo ir reklamos gamintojo sutarties, pasirašytos 2002 m. gegužės 15 d., 2.8 punktas įpareigoja reklamos gamintoją pateikti reklamos užsakovui (pareiškėjui) tvirtinti visus numatomus gaminti ir dėti reklamos elementus, o pagal 4.1 punktą reklamos gamintojas gali pradėti įgyvendinti projektą tik gavęs užsakovo (pareiškėjo) pritarimą raštu arba jei užsakovas yra sutikęs su prieš pradedant projekto įgyvendinimą reklamos gamintojo pasiūlytais pakeitimais (b. l. 39–40).

Taigi pagal sutartį pareiškėjas – reklamos davėjas yra atsakingas už galutinio projekto varianto, kuris yra įgyvendinamas, turinį, nes projektai prieš juos įgyvendinant yra derinami su reklamos davėju.

3.4. Nenustačius išimtinių aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, kad šiuo konkrečiu atveju reklamos davėjas (pareiškėjas) neturėjo galimybių kontroliuoti įgyvendinamų projektų, atsakomybė už Reklamos įstatymo pažeidimus tenka jam.

3.5. UAB „Garage 4x4“ pripažino (tyrimo bylos l. 55), kad į spaudą patekusiuose ginčijamuose reklaminiuose tekstuose dėl agentūros kaltės nebuvo atspausdintas prierašas „daugiau informacijos Tele 2 pardavimo vietose“. šioje nutartyje jau buvo konstatuota, kad toks prierašas ginčijamų reklaminių teiginių, dėl jų formuluotės ir akcentuojamų elementų konkretumo nesudarančių prielaidų paprastam vartotojui svarstyti apie galimas papildomas sąlygas ar apribojimus, kontekste negali esmingai pakeisti daugumos paprastų vartotojų ekonominio elgesio. Dėl to šio prierašo neatspausdinimas nekeičia pripažintos klaidinančia reklama neišsamumo Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme.

3.6. Dėl šios priežasties UAB „Garage 4x4“ pripažintos klaidos įvertinimas šiuo atveju nepakeičia pareiškėjo atsakomybės apimties. Be to, ginčijami reklaminiai teiginiai, minėta, buvo skelbiami ne tik spaudoje, kur klaidos padarymo kaltę prisiėmė UAB „Garage 4x4“, bet ir televizijoje, kur pareiškėjo kaltė dėl ginčijamo turinio reklaminių teiginių paskelbimo nepaneigta jokiais įrodymais.

3.7. Apeliantas savo prieštaravimus Konkurencijos tarybos ir pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms taip pat grindžia argumentais, susijusiais su kaltės nustatymu taikant šią atsakomybės rūšį. Jo nuomone, taikant sankcijas už Reklamos įstatymo pažeidimus, kaip ir kitas administracines nuobaudas, turi būti įrodyta pažeidėjo kaltė. Tai sietina su baudžiamuoju tokių sankcijų pobūdžiu. Šie teiginiai iš esmės yra kertiniai apelianto pozicijoje, nes su jais siejamas ginčijamo Konkurencijos tarybos nutarimo nepagrįstumo įrodinėjimas. Jų analizė ir vertinimas turi didelę reikšmę ginčo sprendimui.

3.8. Šiuo aspektu, teisėjų kolegijos įsitikinimu, svarbu išaiškinti pareiškėjui taikytos teisinės atsakomybės rūšį ir pobūdį, nes nuo to priklauso atsakomybės taikymo procedūra, įskaitant ir įrodinėjimo naštos paskirstymą bei atsakomybės subjekto nustatymą.

3.9. Administracinių teismų praktikoje administraciniai pažeidimai (taip pat ir tie nusižengimai, už kuriuos taikomos Tabako kontrolės įstatyme, Alkoholio kontrolės įstatyme, Reklamos įstatyme, Konkurencijos įstatyme ir kituose įstatymuose nustatytos ekonominės sankcijos), nepriklausomai nuo sankcijų dydžio, baudžiamosios atsakomybės prasme laikomi savaime nepriskirtinais baudžiamiesiems nusikaltimams. Kadangi administracinių teisės pažeidimų atvejais dažnai kyla klausimas dėl Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio taikymo „baudžiamųjų kaltinimų“ prasme, tai sprendžiant pažeidimų priskyrimo baudžiamiesiems klausimą vadovaujamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (Vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 16 d. nutarimas administracinėje byloje Nr. N-03-1603-2005).

3.10. Europos Žmogaus teisių teismas yra pažymėjęs, kad, sprendžiant, ar Konvencijos prasme teisės pažeidimas kvalifikuotinas kaip nusikalstama veika, pirmiausia būtina išsiaiškinti, ar tam tikrą veiką apibrėžianti norma valstybės teisinėje sistemoje priklauso baudžiamajai teisei. Kai asmens padaryta veika pagal valstybės baudžiamąjį kodeksą nėra nusikalstama, ją būtina išnagrinėti taikant kitus (papildomus) kriterijus, būtent: 1) teisės pažeidimo pobūdį; 2) gresiančios bausmės pobūdį ir griežtumo laipsnį. Konvencijos 6 straipsnio taikymui baudžiamojo kaltinimo aspektu pakanka, kad vertinamas teisės pažeidimas pagal savo pobūdį būtų baudžiamasis, arba jį padariusiam asmeniui grėstų pagal savo pobūdį ir griežtumo laipsnį baudžiamajai sferai priskirtina sankcija. Teisės pažeidimai, už kuriuos pažeidėjas yra baudžiamas bausmėmis, kuriomis siekiama, be kita ko, įbauginti ir kurios (bausmės) paprastai yra baudos arba priemonės, atimančios asmeniui laisvę, Konvencijos prasme dažniausiai patenka į baudžiamojo persekiojimo sferą. Kai bausmė yra bauda, turi būti atsižvelgiama į tai, ar ja siekiama kompensuoti nuostolius, ar nubausti. Taip pat reikia atsižvelgti į baudos dydį (Öztürk v. the Federal Republic of Germany, 1984; E.g/ Bendenoun v. France, 1994; kt.).

Taigi tais atvejais, kai nacionaliniuose įstatymuose pažeidimas nėra priskirtas baudžiamųjų kategorijai, tačiau dėl to kyla abejonių, kiekvienu konkrečiu atveju taikant atsakomybę už tą pažeidimą būtina pagal nurodytus kriterijus nustatyti jo pobūdį.

3.11. Pareiškėjo nuomone, pagal jam paskirtos baudos dydį taikant atsakomybę nagrinėjamoje byloje turėjo būti laikomasi pagrindinių baudžiamojo kaltinimo principų.

3.12. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien tik baudos dydis, neatsižvelgiant į kitas aplinkybes, savaime negali suponuoti išvados apie atitinkamo pažeidimo priskyrimą baudžiamiesiems.

Šiuo atveju, teisėjų kolegijos nuomone, būtina įvertinti Reklamos įstatyme numatytos sankcijos už šio įstatymo pažeidimus taikymo principus ir dydžius. Reklamos įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad už klaidinančios ar neleidžiamos lyginamosios reklamos naudojimą reklaminės veiklos subjektams gali būti skiriama bauda nuo vieno tūkstančio iki trisdešimties tūkstančių litų, o tais atvejais, kai šioje dalyje išvardyti pažeidimai buvo padaryti sunkinančiomis aplinkybėmis, ūkio subjektams gali būti skiriama ir didesnė bauda, tačiau neviršijanti 3 procentų bendrųjų metinių pajamų. Nurodyto dydžio baudos, jas vertinant baudžiamųjų ir administracinių sankcijų sistemos požiūriu, laikytinos pakankamai griežtomis sankcijomis. Tačiau pažymėtina, kad jos paprastai taikomos ūkio subjektams. Be to, jų dydžio nustatymas priklauso nuo ūkio subjekto bendrųjų pajamų, t. y. net ir viršijanti nustatytą 30 tūkstančių litų dydį bauda pagal Įstatymą negali viršyti 3 procentų ūkio subjekto bendrųjų metinių pajamų. Šis kriterijus leidžia atskirti Reklamos įstatyme nustatytas baudas nuo baudžiamųjų sankcijų, nes baudos dydžio nustatymas konstruojamas taip, kad ūkio subjektas būtų ne formaliai nubaudžiamas, o būtų atsižvelgiama ir į ūkio subjekto finansinę padėtį.

3.13. Nurodytos teismų praktikos ir teisės normų analizės pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui paskirta ekonominė sankcija neturi būti prilyginama kriminalinei bausmei. Taigi ir teisinės atsakomybės pareiškėjui taikymas tiesiogiai nesietinas su baudžiamojo proceso taisyklėmis. Tokiu atveju turi būti taikomos bendrosios atsakomybės už administracinius teisės pažeidimus taikymą reglamentuojančios normos arba specialusis įstatymas, šiuo atveju – Reklamos įstatymas.

3.14. Minėta, kad pagal Reklamos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį reklamos davėjas atsako už klaidinančios reklamos naudojimą, jei neįrodo, kad įstatymas buvo pažeistas ne dėl jo kaltės.

Taigi pagal šį įstatymą reklamos davėjo veiksmai, pažeidžiantys įstatymo reikalavimus, laikomi reklamos davėjo kalta veika, kuri gali reikštis ne tik tyčios forma. šios taisyklės išimtis gali sudaryti situacijos, kai reklamos davėjas įrodo, kad jo veika nebuvo pažeisti Reklamos įstatymo reikalavimai, o pažeidimai atsirado dėl kitų subjektų kaltės. įrodinėjimo našta įstatymo nustatyta būtent reklamos davėjui.

3.15. Šioje byloje nustatyta, kad konstatuoti Reklamos įstatymo pažeidimai atsirado ne dėl kitų subjektų kaltės. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, paneigiančių byloje nustatytas aplinkybes. Jis teigė, kad tiek Konkurencijos tarybos nutarimas, tiek pirmosios instancijos teismo sprendimas yra grindžiami ne įrodymais, o prielaidomis ir samprotavimais. Apelianto teigimu, nebuvo pateikta jokių įrodymų, pagrindžiančių reklamos neišsamumą ar lyginamosios reklamos neleistiną pobūdį. Tokiais įrodymais apeliantas laiko, pavyzdžiui, vartotojų nuomonių tyrimo išvadas.

3.16. Teisėjų kolegija pažymi, kad su vartotojų apsauga, konkurencija, prekių ženklais susijusių ginčų sprendimui esminę reikšmę turi rinkos situacijos analizė, esamų ir potencialių vartotojų pozicijos ir galimos elgsenos vertinimas, todėl tokios bylos ne visada gali ir turi būti sprendžiamos vien tik materialių įrodymų (empirinių tyrimų, specialistų išvadų, ekspertizių ir pan.) pagrindu. Tokiais atvejais ne mažiau svarbus pagrįstų galimybių ir apibendrintų tikimybių kartu su nustatytomis konkrečiomis aplinkybėmis visumos vertinimas.

Tokią išvadą suponuoja ir Europos Teisingumo Teismo praktika tokio pobūdžio bylose. Europos Teisingumo Teismas papildomų įrodymų rinkimo ir vertinimo būtinybę sieja su bylos sudėtingumu ir atvejais, kai teismui nepakanka duomenų spręsti apie klaidinantį reklamos pobūdį. Europos Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad „Bendrijos teisė nacionaliniam teismui neužkerta galimybės tais atvejais, kai sudėtinga įvertinti ginčijamo teiginio ar aprašymo klaidinantį pobūdį, nacionalinių įstatymų nustatyta tvarka remtis vartotojų apklausų ir tyrimų duomenimis, ekspertų išvada” (bylos: Nr. C-210/96 Springenheide and Tusky; Nr. C-220/98 Estee Lauder Cosmetics).

3.17. Nagrinėjamoje byloje, teisėjų kolegijos įsitikinimu, yra pakankamai duomenų išvadoms apie ginčijamos reklamos pobūdį ir atitiktį Reklamos įstatymo reikalavimams daryti, todėl bylai teisingai išspręsti apelianto nurodytų papildomų įrodymų nereikia rinkti.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog Konkurencijos taryba, konstatavusi pažeidimą ir už jį atsakomybėn patraukusi pareiškėją, visapusiškai ištyrė ir įvertino bylos aplinkybes bei teisingai taikė Reklamos įstatymo 21 straipsnio nuostatas.

4.1. Reklamos įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad už klaidinančios ar neleidžiamos lyginamosios reklamos naudojimą reklaminės veiklos subjektams gali būti skiriama bauda nuo vieno tūkstančio iki trisdešimties tūkstančių litų, o tais atvejais, kai šioje dalyje išvardyti pažeidimai buvo padaryti sunkinančiomis aplinkybėmis, ūkio subjektams gali būti skiriama ir didesnė bauda, tačiau neviršijanti 3 procentų bendrųjų metinių pajamų.

4.2. Pareiškėjui buvo paskirta 60 tūkstančių litų bauda, konstatavus sunkinančią aplinkybę (pažeidimas padarytas pakartotinai per vienerius metus). Byloje nebuvo ginčo dėl tokio baudos dydžio viršijimo įstatyme nustatytos bendrųjų metinių pajamų dalies.

4.3. Apeliantas ginčija sunkinančios aplinkybės buvimą, motyvuodamas tuo, kad pažeidimas, už kurį pareiškėjas jau buvo baustas per metus, yra ne to paties pobūdžio – pareiškėjas 2004 m. kovo 18 d. nutarimu Nr. 2S-2 buvo nubaustas už neleistinos lyginamosios reklamos naudojimą, be to, pareiškėjo veiksmai nesukėlė žalos ir paskirta švelniausia įstatyme numatyta nuobauda – įspėjimas.

4.4. Reklamos įstatymo 22 straipsnio 12 dalyje nurodyta, kad atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, kad reklaminės veiklos subjektas kliudė vykdyti tyrimą, tęsė pažeidimą, nepaisydamas įpareigojimo jį nutraukti, jei reklamos vartotojams ar kitiems asmenims buvo padaryta žala, arba pažeidimas padarytas pakartotinai per metus nuo šiame Įstatyme numatytos administracinės nuobaudos paskyrimo.

Ši įstatymo norma sunkinančios aplinkybės buvimą sieja su pažeidimo, už kurį atitinkamam subjektui per metus jau skirta nuobauda pagal Reklamos įstatymą, padarymu, nepriklausomai nuo to, kokia įstatymo norma yra pažeista. Įstatyme nėra nuorodų į skirtingo pažeidimo pobūdžio ar pavojingumo vertinimą sprendžiant pakartotinumo klausimą. Pakartotinumui, kaip sunkinančiai aplinkybei, konstatuoti pagal Reklamos įstatymą pakanka formalaus fakto, kad atitinkamam subjektui per metus buvo skirta nuobauda už bet kokį Reklamos įstatymo pažeidimą. Taigi teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstu apelianto teiginį, kad pakartotinumas turi būti siejamas su pažeidimo pobūdžiu, pavojingumu ar už jį paskirtos nuobaudos rūšimi.

4.5. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui per metus iki šioje byloje ginčijamo pažeidimo padarymo buvo skirta nuobauda už Reklamos įstatymo pažeidimą (Konkurencijos tarybos 2004 m. kovo 18 d. nutarimas Nr. 2S-2), ši aplinkybė nėra ginčijama, teisėjų kolegija pripažįsta, kad Konkurencijos taryba ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė sunkinančios aplinkybės buvimą.

4.6. Šiuo atveju taikytina Reklamos įstatymo 22 straipsnio 1 dalies nuostata, leidžianti skirti didesnę nei trisdešimties tūkstančių litų baudą. Sprendžiant baudos dydžio klausimą, būtina vadovautis Reklamos įstatymo 22 straipsnio 10 dalyje nustatytais kriterijais (reklamos naudojimo reikalavimų pažeidimo pobūdis, pažeidimo trukmė ir mastas, atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės).

Pareiškėjui bauda buvo paskirta konstatavus, kad pripažinta klaidinančia reklama buvo skleista visuomenės informavimo priemonėmis ir galėjo paveikti didelio vartotojų skaičiaus ekonominį elgesį.

4.7. Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija sutinka, kad, atsižvelgiant į sunkinančią aplinkybę bei į klaidinančios reklamos skleidimo didelį mastą – skelbta ne viena klaidinanti reklama, bet vykdyta visa reklaminė akcija per spaudą, televiziją, internetą, pareiškėjui skirtina didesnė nei trisdešimties tūkstančių litų bauda.

4.8. Be to, būtina atsižvelgti į teisėjų kolegijos padarytas išvadas dėl pareiškėjo – reklamos davėjo – neteisėtos Reklamos įstatymo prasme elgsenos. Tokia pareiškėjo elgsena, teisėjų kolegijos nuomone, daro tiesioginę neigiamą įtaką sąžiningai konkurencijai ir įstatymais ginamoms vartotojų teisėms. Šios aplinkybės sudaro prielaidas griežčiau vertinti konstatuotus Reklamos įstatymo pažeidimus.

4.9. Pareiškėjo įsitikinimu, paskirtoji 60 tūkstančių litų bauda yra itin griežta ir dėl dydžio ypač suvaržanti įmonės teises. Teisėjų kolegija su šiais pareiškėjo teiginiais nesutinka, nes tokio dydžio bauda pagal trečiojo suinteresuoto asmens pateiktus skaičiavimus, kurių pareiškėjas nepaneigė, sudaro labai menką dalį pareiškėjo metinių bendrųjų pajamų. Toks baudos, kaip atsakomybės už pakartotinį Reklamos įstatymo pažeidimą, dydis, teisėjų kolegijos nuomone, nelaikytinas pareiškėjo neproporcingai griežtu nubaudimu. Priešingu atveju, jei baudos dydis neleistų pareiškėjui pajusti jokių padarinių, galėtų būti sudarytos prielaidos nepasiekti teisinės atsakomybės tikslų, įskaitant pažeidimų prevenciją. Dėl to paskirtoji bauda paliktina nepakeista.

4.10. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jo skundo argumentus, kad įpareigojimas paneigti reklamą yra neproporcingas padarytam teisės pažeidimui, o jo vykdymas yra nelogiškas ir prieštarauja pagrindiniams teisės principams.

4.11. Teisėjų kolegija pažymi, kad įpareigojimas paneigti klaidinančią reklamą nėra sankcija. Tokios priemonės nėra numatyta Reklamos įstatymo šeštajame skirsnyje, nustatančiame atsakomybės už Reklamos įstatymo pažeidimus taikymo tvarką. Tai yra Konkurencijos tarybos vykdomos reklamos kontrolės priemonė (Reklamos įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 5 punktas), taikoma siekiant užkirsti kelią vartotojų klaidinimui ar sumažinti neigiamus klaidinančios reklamos padarinius. Dėl to sprendžiant tokios priemonės taikymo klausimą pagrindinis kriterijus yra vartotojų interesų apsauga.

Pareiškėjo reklaminė akcija, kurioje naudoti reklaminiai teiginiai ginčijami šioje byloje, vyko 2004 m. gegužės mėnesį, o skundžiamas Konkurencijos tarybos nutarimas, kuriame buvo nustatytas įpareigojimas dėl ginčijamų reklaminių teiginių paneigimo, priimtas 2004 m. gruodžio 2 d.

4.12. Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, būtina atsižvelgti į nurodytą ginčijamos reklaminės akcijos ir galimo paneigimo paskelbimo laikotarpį, kuris judriojo ryšio telefoninių paslaugų rinkos prasme laikytinas ilgu. Praėjus tokiam laikotarpiui pagal esamas rinkos sąlygas ir judriojo ryšio telefoninių paslaugų reklaminių akcijų dažnumą tokių paslaugų vartotojai praktiškai neturi galimybių atsiminti ginčijamos reklaminės akcijos detalių. Tokio įpareigojimo vykdymas gali sukelti didesnį neigiamą poveikį vartotojams nei neskelbiant paneigimo, nes tokios akcijos priminimas ir papildoma su ja susijusi informacija vartotojams galėtų sukelti tam tikrų papildomų neaiškumų ir asociacijų, galinčių juos klaidinti. Dėl šios priežasties ginčijamas įpareigojimas pripažintinas nepagrįstu.

4.13. Be to, vertinant šio įpareigojimo teisėtumą, akcentuotina, kad ginčijamame Konkurencijos tarybos 2004 m. gruodžio 2 d. nutarime Nr. 2S-16 įpareigojimas 14 dienų nuo nutarimo rezoliucinės dalies paskelbimo dienraščiuose „Lietuvos rytas“ ir „Respublika“ paneigti naudotą klaidinančią reklamą, atspausdinus ne mažesnius kaip 1/4 A4 formato lapo paneigimus suformuluotas abstrakčiai. Nutarime nenurodytas tokio paneigimo turinys, tik jo forma: tai turi būti atspausdinti konkrečiuose spaudos leidiniuose konkretaus formato skelbimai.

4.14. Konkurencijos taryba yra viešojo administravimo subjektas, kuriam taikomi viešojo administravimo principai ir teisės normos, reglamentuojančios viešojo administravimo subjektų veiklą, jų pareigas ir reikalavimus jų priimamiems administraciniams aktams.

4.15. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad individualiame administraciniame sprendime turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos. Šios normos tinkamas įgyvendinimas viešojo administravimo veikloje ne tik sukuria prielaidas viešojo administravimo subjekto pareigos tinkamam įgyvendinimui priimant teisėtą sprendimą, bet ir yra pagrindas subjektui, kuriam aktas taikomas, suprasti jam nustatytus įpareigojimus ir juos tinkamai įvykdyti. Priešingu atveju viešojo administravimo subjekto sprendimas negali būti laikomas teisėtu.

4.16. Nagrinėjamas Konkurencijos tarybos nutarimu nustatytas įpareigojimas, teisėjų kolegijos nuomone, neatitinka nurodytų viešojo administravimo subjektų priimamiems administraciniams sprendimams taikomų reikalavimų. Ginčijamas abstraktaus turinio įpareigojimas nesudaro sąlygų ūkio subjektui, kuriam toks įpareigojimas nustatytas, tiksliai ir tinkamai įvykdyti tą įpareigojimą. Pareiškėjo nuožiūra sukurtas reklaminių teiginių paneigimo tekstas ir vizualinis apipavidalinimas, kai nėra konkrečių Konkurencijos tarybos nustatytų gairių, galėtų būti įvairiai interpretuojamas ir vertinamas. Neaiškios arba netinkamai suvoktos pareigos įvykdymas gali net sukelti papildomų teisinių ginčų. Dėl to ginčijamas įpareigojimas pripažintinas neteisėtu, t.y. neatitinkančiu Viešojo administravimo įstatymo nustatytų reikalavimų.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad įpareigojimas paneigti klaidinančią reklamą yra nepagrįstas, neteisėtas ir naikintinas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo UAB „Tele 2“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. balandžio 4 d. sprendimą ir panaikinti Konkurencijos tarybos 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimo Nr. 2S-16 dalį dėl pareiškėjo įpareigojimo per 14 dienų nuo nutarimo rezoliucinės dalies paskelbimo dienraščiuose „Lietuvos rytas“ ir „Respublika“ paneigti naudotą klaidinančią reklamą, atspausdinus ne mažesnius kaip1/4 A4 formato lapo paneigimus.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.

 

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Artūras Drigotas

Virgilijus Valančius