Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš posėdžio pirmininkės Laimės Baltrūnaitės, teisėjų Stasio Gagio, Broniaus Januškos, sekretoriaujant Nijolei Kerpauskienei, dalyvaujant pareiškėjo atstovui Gintarui Keliauskui, atsakovo atstovui Valdui Mikalauskui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi pareiškėjo UAB „Baltijos mineralinių vandenų kompanija“ skundą atsakovui LR konkurencijos tarybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei gėrimų gamintojų asociacijai dėl LR konkurencijos tarybos 2003-03-27 nutarimo Nr.2S-6 panaikinimo, su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų priteisimo,

Pareiškėjas prašė panaikinti LR konkurencijos tarybos 2003-03-27 nutarimą Nr.2S-6 , kuriuo atsakovas pripažino, kad pareiškėjo UAB „Baltijos mineralinių vandenų kompanija“(toliau vadinama-Įmonė) skelbtas reklaminis teiginys „Be žmogaus sveikatai nerekomenduotinų saldiklių“ yra klaidinanti reklama ir įpareigojo pareiškėją per 15 dienų nuo nutarimo paskelbimo klaidinančios reklamos naudojimą nutraukti apie tai informuojant Konkurencijos tarybą,, o taip pat įspėjo, kad Įmonei per minėtą laikotarpį nenutraukus ar atnaujinus klaidinančios reklamos naudojimą, bus skiriamos Reklamos įstatymo 22 straipsnyje nustatytos baudos.

Taip pat prašė priteisti iš atsakovo su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas- sumokėtą 100 Lt žyminį mokestį

Nurodė, kad LR konkurencijos tarybos 2003-03-27 nutarimas Nr.2S-6 nepagrįstas ir neteisėtas dėl šių motyvų:

1. Atsakovas, neteisingai interpretuodamas norminių teisės aktų nuostatas bei pateiktus įrodymus, padarė klaidingą išvadą, kad įmonės gaminamo gėrimo „Gaja“ kontretiketėje išspausdintas ir LNK televizijos laidoje „Šeši nuliai-milijonas“ skelbtas reklaminis teiginys „Be žmogaus sveikatai nerekomenduotinų saldiklių“ yra klaidinanti reklama tuo, jog vartotojas šį teiginį galėjo suprasti taip, kad saldikliai yra kenksmingi ir jų vartojimas dėl neigiamo poveikio žmogaus sveikatai neleistinas. Mano, kad atsakovas sutapatino dvi skirtingas sąvokas: „leidžiama“ (neiginys „neleidžiama“) ir „rekomenduotina“( neiginys „nerekomenduotina“). Reklamoje naudotas žodžio „rekomenduotinas“ neiginys „nerekomenduotinas“ negali būti tapatinamas su sąvoka neleisti, kadangi pagal Valstybinės lietuvių kalbos komisijos leidinį „Kanceliarinės kalbos patarimai“ žodis „rekomendacija „ reiškia palankiai atsiliepti, patarti, siūlyti (prašymo, pageidavimo išraiškos forma), o ne draudimą. Todėl mano, kad pagal Įmonės naudotos reklamos tekstą, vartotojai negalėjo klaidingai suvokti, jog saldiklių vartojimas gaivaus gėrimo sudėtyje yra neleistinas. Suvokimas šiuo atveju gali būti siejamas tik su nepalankiu atsiliepimu apie saldiklių poveikį sveikatai, tačiau jokiu būdu nesuvaržant (neuždraudžiant) vartotojų pasirinkimo laisvės rinktis gėrimus su saldikliais.

2. LR Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintos Higienos normos HN 53:1998 „Leidžiami vartoti maisto priedai“ 14.4 punkte įtvirtintas leidimas gaiviuosiuose gėrimuose naudoti saldiklius nereiškia, kad jie nedaro žalingo poveikio žmogaus sveikatai. Paminėtoji Higienos norma , tikslu apsaugoti vartotojų sveikatą, griežtai normuoja saldiklių kiekį maiste, o kai kurių žmonių kategorijoms (mažų vaikų, kūdikių) jų naudojimą visiškai uždraudė. Todėl mano, kad paminėtų Higienos normos nuostatų pagrindu Įmonė suformulavo visiškai pagrįstą ir jokiu būdu neklaidinantį reklamos teiginį (išvadą), jog saldikliai žmogaus sveikatai nepageidautini. Mano, kad reklamos tekstas besirenkantiems produkciją vartotojams darė teigiamą ir teisingą įtaką.

3. LR reklamos įstatymo 5 str.2 d. nuostatos reklamos davėjui suteikia teisę reklamoje pateikiamų teiginių teisingumą grįsti liudijimais ir rekomendacijomis asmenų, kurių kompetencija yra susijusi su pateikiamos reklamos turiniu. Kurdama reklamos tekstą, Įmonė, be paminėtos Higienos normos, rėmėsi kompetentingų, kvalifikuotų specialistų- medikų viešai publikuotų straipsnių išvadomis, kurių turinys, skelbiantis, jog saldiklių naudojimas žalingas žmogaus sveikatai, buvo prieinamas visiems, kaip ir Įmonės reklama. Atsakovas paminėtus reklamos teisingumą pagrindžiančius įrodymus ignoravo nurodydamas, kad dalis Įmonės pateiktų dokumentų yra dienraščiuose spausdinti straipsniai, kurie atspindi jų autorių individualią nuomonę ir nėra pagrįsti autoritetingais moksliniais tyrimais. Mano, kad tuo atsakovas nepagrįstai susiaurino LR reklamos įstatymo 5 str.2 d. taikymo ribas ir apribojo Įmonės galimybę remtis kompetentingų asmenų parodymais, kadangi įstatyme nenurodyta, jog liudijimai ir rekomendacijos turi būti pagrįsti moksliniais tyrimais. Įmonė, remdamasi laikraščiuose bei žurnaluose paskelbtų straipsnių išvadomis, neabejojo, kad jų autoriai yra kompetentingi, o jų išvados pagrįstos moksliniais tyrimais. Prie tokių priskirtini medicinos mokslų daktaro, docento, Vaikų gastroenterologijos, onkologijos ir hematologijos poskyrio vadovo Liutauro Labanausko, pateikusio paaiškinimus nagrinėjant bylą, darbai. Paminėto specialisto išvados apie saldiklių kenksmingumą buvo vienas iš pagrindų, lėmusių Sveikatos apsaugos ministro 200212-13 teikimą Nr. 16-27-3300, kuriuo Valstybinei visuomenės sveikatos priežiūros tarnybai pavesta parengti įsakymo projektą, reglamentuojantį papildomą Lietuvos rinkai teikiamų maisto produktų ženklinimą.

Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (b.l.36-38) ir atstovas steisme nurodė šiuos pareiškėjo skundo nepagrįstumo motyvus:

1. Konkurencijos taryba nustatė, kad per televiziją skleistas ir limonado „Gaja“ kontretiketėje išspausdintas teiginys „Be žmogaus sveikatai nerekomenduotinų saldiklių“, galėjo suformuoti vartotojų nuomonę, jog saldikliai kenkia žmogaus sveikatai. Šį teiginį vartotojas galėjo suprasti kaip autoritetingą visuotinai pripažintą nuomonę, kad saldikliai yra kenksmingi ir jų vartojimas dėl neigiamo poveikio žmogaus sveikatai neleistinas. Todėl tikėtina, kad vartotojai gali rinktis gėrimą saldintą tik cukrumi, o ne saldikliu. Šios Konkurencijos tarybos išvados pagrįstos įvertinus reklamą ne tik kalbine prasme, bet ir atsižvelgiant į tai, kokią nuomonę apie reklamoje pateikiamų teiginių teisingumą, reklamos išsamumą, pateikimo būdą ar formą galėjo susidaryti paprastas reklamos vartotojas ir kokius sprendimus dėl tokios reklamos jis galėjo priimti.

Mano, kad pareiškėjas klaidingai interpretuoja žodį „neleistinas“, sutapatindamas jį su sąvokos „leidžiama“ neiginiu „neleidžiama“, nes žodis „neleidžiama“ reiškia kategorišką draudimą, o žodis „neleistina „ reiškia, jog neturėtų būti leista, nereikia leisti.

Mano, kad reklama jokiais atvejais negali suvaržyti ar uždrausti vartotojų pasirinkimo laisvės rinktis kokį nors produktą, tačiau dėl savo klaidinančio pobūdžio gali paveikti vartotojų ekonominį elgesį arba dėl šių priežasčių pakenkia ar gali pakenkti kito asmens galimybėms konkuruoti.

2. Mano, kad pareiškėjo argumentas, kad Higienos norma HN 53:1988 yra suprojektuotas visiškai pagrįstas ir jokiu būdu neklaidinantis reklamos teiginys (išvada), jog saldikliai žmogaus sveikatai nepageidautini, yra nepagrįstas. LR Konstitucijos 53 str. numato, kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata. Šiuo tikslu maisto įstatymas, kiti įstatymai bei poįstatyminiai teisės aktai išsamiai reglamentuoja kokie maisto priedai, kokiais atvejais bei kiekiais yra leisti naudoti žmonių maisto gamybai. Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais nėra nustatyta, kad saldikliai yra apskritai kenksmingi ar nerekomenduotini žmogaus sveikatai. Higienos normoje HN 53:1988 (1.1 p.) numatyta, kad ji nustato maisto priedus, jų vartojimo privalomuosius reikalavimus, tame tarpe ir leistinas saldiklių normas, Lietuvoje gaminamuose ir importuojamuose maisto produktuose, siekiant užtikrinti jų nekenksmingumą vartotojų sveikatai. Minėtos normos 4.10.1 punkte įtvirtintas draudimas vartoti saldiklius kūdikių ir mažų vaikų maistui yra išimtis bendrosios normos atžvilgiu. Ši norma negali būti aiškinama plečiamai ir jos pagrindu formuoluojami bendro pobūdžio draudimai ar rekomendacijos visų žmonių atžvilgiu. Todėl, remiantis Higienos normos HN 53:1988 1.1 p. ir kitomis nuostatomis, mano, jog yra pagrindo teigti, kad maisto priedai-saldikliai, aromatizuotų gėrimų ir panašių produktų gamybai vartojami laikantis paminėtos higienos normos reikalavimų, nėra kenksmingi ar nerekomenduotini žmogaus sveikatai.

3. Reklamos įstatymo 5 str. numato, kad sprendžiant ar reklama yra klaidinanti, atsižvelgiama į jos teisingumo, išsamumo ir pateikimo kriterijus. Be to, įstatymas numato, kad apie reklamoje pateikiamų teiginių teisingumą pagrindžiančių duomenų pakankamumą sprendžiama atsižvelgiant į kiekvieną konkretų atvejį. Dalis pareiškėjo pateiktų dokumentų yra dienraščiuose spausdinti straipsniai, atspindintys jų autorių individualią nuomonę, hipotezes ir nėra pagrįsti autoritetingais moksliniais tyrimais. Kiti dokumentai nėra oficialiai patvirtinti ir nėra paremti visuotinai pripažintais klinikiniais tyrimais, todėl atmestini. Pareiškėjo pateiktos medicinos darbuotojų laikraščiuose ir žurnaluose išspausdintų straipsnių išvados apie saldiklių kenksmingumą nėra akivaizdi tiesa ir todėl reikalauja papildomo tyrimo, t.y. pagrindimo autoritetingais moksliniais tyrimais. Be to, mano, kad reklama „Be žmogaus sveikatai nerekomenduotinų saldiklių“ yra beprasmis sakinys, kuriame nėra nurodytas jo autorius. Mano, kad remdamasi teisingumo, išsamumo ir pateikimo kriterijais, Konkurencijos taryba priėjo pagrįstos išvados, jog liudijimai ir rekomendacijos turi būti pateiktos profesionalių medicinos darbuotojų ir patvirtintos autoritetingais visuotinai pripažintais klinikiniais tyrimais.

Tretysis suinteresuotas asmuo Nacionalinė gėrimų gamintojų asociacija atsiliepime į skundą (b.l.32-33) nurodė, kad Konkurencijos tarybos 2003-03-27 nutarimas Nr.2S-6 yra teisingas, o pareiškėjo skundas nepagrįstas. Nurodė, kad limonadus ir kitus nealkoholinius gėrimus gaminančios įmonės, gamybos procese naudojamus maisto priedus, tame tarpe saldiklius, naudoja pagal Respublikinio mitybos centro Higienos normą HN 53:1988 „Leidžiami vartoti maisto produktai“. Šiame ir kituose Lietuvos Respublikoje veikiančiuose teisės aktuose nėra nurodyta, kad saldikliai yra nerekomenduotini žmogaus sveikatai. Todėl mano, kad pareiškėjo reklama yra teisiškai nepagrįsta , klaidinanti pirkėjus ir vartotojų tarpe gali iššaukti neigiamas emocijas. Mano, kad pareiškėjo reklama prieštarauja Konkurencijos įstatymo 16 str., Reklamos įstatymo 4 str.2 d.2 d.l ir 8 p. bei 5 str.2 d. 1 ir 3 p. nuostatoms. Pagal 2002-12-24 patvirtintą Lietuvos HN normą 119:2002 „Maisto produktų ženklinimas“, kuri suderinta su Europos Sąjungos teisės aktais, jokių papildomų žymėjimų (ar užrašų) nenumatyta.

Skundas netenkintinas.

Byloje nustatyta, kad LR konkurencijos taryba, ištyrusi trečiojo suinteresuoto asmens Nacionalinės gėrimų gamintojo asociacijos 2002-11-04 pareiškimą (KT tyrimo bylos 02/03/2/5/07/11/085 1-84 lapai) 2003-03-27 nutarimu Nr.2S-6 (b.l.9-12) pripažino, kad pareiškėjo gaminamo gėrimo „Gaja“ kontretiketėje išspausdintas ir LNK televizijos laidoje „Šeši nuliai-milijonas“ skelbtas reklaminis teiginys „Be žmogaus sveikatai nerekomenduotinų saldiklių“ yra klaidinanti reklama. Paminėtu nutarimu atsakovas įpareigojo pareiškėją per 15 dienų nuo nutarimo paskelbimo klaidinančios reklamos naudojimą nutraukti apie tai informuojant Konkurencijos tarybą, o taip pat įspėjo, kad Įmonei per minėtą laikotarpį nenutraukus ar atnaujinus klaidinančios reklamos naudojimą, bus skiriamos Reklamos įstatymo 22 straipsnyje nustatytos baudos.

Pagal LR reklamos įstatymo (2002-12-03 įstatymo Nr.IX-1212 redakcija) 2 straipsnyje pateikiamas sąvokas reklama - bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija, susijusi su asmens komercine-ūkine, finansine ar profesine veikla, skatinanti įsigyti prekių, ar naudotis paslaugomis, įskaitant nekilnojamojo turto įsigijimą, turtinių teisių ir įsipareigojimų perėmimą (RĮ 2 str.7 d.) , klaidinanti reklama - reklama, kuri bet kokiu būdu, įskaitant ir jos pateikimo būdą, klaidina arba gali suklaidinti asmenis, kuriems ji skirta arba kuriuos ji pasiekia, ir kuri dėl savo klaidinančio pobūdžio gali paveikti jų ekonominį elgesį arba kuri dėl šių priežasčių pakenkia ar gali pakenkti kito asmens galimybėms konkuruoti (RĮ 2 str.4 d.).

Vienas iš reklamos principų yra jos teisingumas (RĮ 3 str.). Naudoti klaidinančią reklamą įstatymas draudžia (RĮ 5 str.) ir nustato kriterijus, kuriais remiantis kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiama ar reklama yra klaidinanti. LR reklamos įstatymo 5 str. 1 d. nurodyta, kad sprendžiant ar reklama yra klaidinanti, atsižvelgiama į jos teisingumo, išsamumo ir pateikimo kriterijus. Taip pat turi būti atsižvelgiama į joje esančią informaciją apie reklamos davėją ar kitą asmenį reklamuojamų prekių ar paslaugų vartojamąsias ir kitas savybes (RĮ 5 str. 3 d.). Pagal paminėto įstatymo 5 str. 4 d. nuostatas, sprendžiant ar reklama yra klaidinanti orientuojamasi į paprastą reklamos vartotoją, t.y. asmenį, neturintį specialių žinių iš reklamoje paskleistos informacijos sričių. Todėl sprendžiant šalių ginčą dėl to ar pareiškėjo gaminamo gėrimo „Gaja“ kontretiketėje išspausdintas ir LNK televizijos laidoje „Šeši nuliai-milijonas“ skelbtas reklaminis teiginys „Be žmogaus sveikatai nerekomenduotinų saldiklių“ yra klaidinanti reklama, šis reklaminis teiginys vertintinas paminėtų įstatymo normų aspektu.

Reklamos įstatymo 5 str.1 d.l p. nurodyta, kad reklamoje pateikiami teiginiai yra neteisingi, jeigu reklamos davėjas negali pagrįsti šių teiginių teisingumo jos naudojimo metu. Ar pakanka reklamoje pateikiamų teiginių teisingumą pagrindžiančių duomenų, sprendžiama atsižvelgiant į kiekvieną konkretų atvejį. Pateikiamų teiginių teisingumą pagrindžiančiais duomenimis nepripažįstami liudijimai ir rekomendacijos asmenų, kurių kompetencija nėra susijusi su pateikiamos informacijos turiniu.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas reklaminio teiginio „Be žmogaus sveikatai nerekomenduotinų saldiklių“ teisingumą grindžia komentuodamas lietuvių kalbos žodžių „rekomenduotina“, „leidžiama“ bei jų neiginių prasmę ir iš to padaro išvadą, kad reklaminio teksto, kuriame yra žodis „nerekomenduotina“, vartotojai negalėjo klaidingi suvokti, t.y. jog saldiklių vartojimas gaivaus gėrimo sudėtyje yra neleistinas. Taip pat remiasi Higienos normos HN 53:1988 „Leidžiami vartoti maisto produktai“ nuostatomis, kad siekiant užtikrinti maisto produktų nekenksmingumą vartotojų sveikatai, saldiklių kiekis maiste normuojamas, o kūdikių ir mažų vaikų maistui draudžiamas. Pareiškėjas remiasi ir LR reklamos įstatymo 5 str.1 d.2 p. nuostata, kad pateikiamų teiginių teisingumą pagrindžiančiais duomenimis nepripažįstami liudijimai ir rekomendacijos asmenų, kurių kompetencija nėra susijusi su pateikiamos informacijos turiniu.

Atsakovas, kuris pareiškėjo ginčijamame nutarime, pareiškėjo naudotą reklaminį teiginį pripažino klaidinančia reklama, nurodė, kad pareiškėjo reklaminį teiginį vertino ne tik kalbine prasme, bet ir atsižvelgiant į tai, kokią nuomonę apie reklamoje pateikiamų teiginių teisingumą, reklamos išsamumą, pateikimo būdą ar formą galėjo susidaryti paprastas reklamos vartotojas ir kokius sprendimus dėl tokios reklamos jis galėjo priimti.

Pagal Dabartinės lietuvių kalbos žodyną (V., 2000, 652 psl.) žodis „rekomenduoti“ reiškia: 1. palankiai apibūdinti, siūlyti pasinaudoti. 2. patarti, ką daryti , kaip elgtis. Priešingos reikšmės žodžio (antonimo) reklaminiame tekste buvimas reiškia, jog reklamos davėjas atitinkamą prekę ar paslaugą apibūdina nepalankiai ir reklamos vartotojui, t.y. asmeniui, kuriam skiriama arba kurį gali pasiekti reklama (RĮ 2 str. 15 p.) pataria kaip dėl jos elgtis - pataria preke ar paslauga nepasinaudoti. Todėl žodžio „nerekomenduotina“ pareiškėjo reklaminiame tekste buvimas paprastam reklamos vartotojui formuoja neigiamą nuomonę apie atitinkamą prekę ar paslaugą, t.y. jį klaidina arba gali suklaidinti.

Remiantis bylos medžiaga konstatuotina, kad pareiškėjas (reklamos davėjas) tyrimo metu LR konkurencijos tarybai bei teismui nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad reklaminis teiginys, kurį atsakovas pareiškėjo ginčijamu nutarimu pripažino klaidinančia reklama, buvo teisingas. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas LR konkurencijos tarybai pateikė įvairiuose spaudos leidiniuose spausdintus straipsnius, Kauno medicinos universiteto Vaikų ligų klinikos docento vaikų gastroenterologijo L.Labanausko raštą su priedais, pavadintais pasaulio mokslininkų bei gydytojų darbais su išvadomis apie saldiklių kenksmingumą (KT tyrimo bylos 02/03/2/5/07/11/085 1. 41-55). LR konkurencijos taryba 2003-03-27 nutarime Nr.2S-c (b.l.9-12) dėl paminėtos medžiagos pagrįstai konstatavo, kad spaudos straipsniuose yra išreikšta individuali jų autorių nuomonė, o autorių išvados apie saldiklių kenksmingumą nėra akivaizdi tiesa ir reikalauja pagrindimo autoritetingais moksliniais tyrimais. Atsakovas pareiškėjo pateiktų nepasirašytų, nepatvirtintų raštų kopijomis (KT tyrimo bylos 02/03/2/5/07/11/085 1.41-43,51-55) nesirėmė pagrįstai, kadangi jie neturi oficialiam dokumentui būtinų kriterijų. Byloje nustatyta, kad atsakovas taip pat tyrė ir vertino Kauno medicinos universiteto Vaikų ligų klinikos docento vaikų gastroenterologijo L.Labanausko raštą (KT tyrimo bylos 02/03/2/5/07/11/085 1. 41-45-51), paminėta specialistą išklausė posėdyje ir vertino kaip paminėto autoriaus nuomonę (b.l. 1.9-12). Remiantis išdėstytais motyvais pareiškėjo skundo teiginiai, kad atsakovas ignoravo reklamos teisingumą pagrindžiančius įrodymus, laikytini neatitinkančiais faktinėms bylos aplinkybėms.

LR sveikatos sistemos įstatymas numato visuomenės sveikatos saugos sistemą, t.y. visumą organizacinių, techninių, socialinių, ekonominių ir teisinių priemonių, skirtų apsaugoti visuomenės ar atskirų jos grupių sveikatą nuo aplinkos veiksnių kenksmingo poveikio arba minimaliai sumažinti šio poveikio riziką. Į paminėtą visuomenės sveikatos saugos sistemą įeina ir atitinkamų reikalavimų maisto produktų kokybei nustatymas. LR sveikatos apsaugos ministro 1998-12-31 įsakymu Nr.794 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 53: 1998 „Leidžiami vartoti maisto priedai“ (2001-02-27 įsakymo Nr.139 redakcija) nurodyti leidžiami vartoti maisto priedai, tame tarpe saldikliai, jų vartojimo privalomieji reikalavimai siekiant užtikrinti maisto produktų nekenksmingumą vartotojų sveikatai. Paminėtos redakcijos HN 53: 1998 yra suderinta su atitinkamomis maisto produktų saugą reglamentuojančiomis Europos Parlamento ir Tarybos direktyvomis. Paminėtos redakcijos HN 53: 1998 nustatytos leistinos vartoti saldiklių normos. Todėl LR konkurencijos tarybos 2003-03-27 nutarimo Nr.2S-6 teiginiai, kad maisto priedų -saldiklių aromatizuotų gėrimų ir panašių produktų gamybai vartojimas laikantis paminėtos higienos normos reikalavimų, nėra kenksmingi ar nerekomenduotini žmogaus sveikatai, o paminėtos higienos normos 4.10.1 punkte įtvirtintas draudimas vartoti saldiklius kūdikių ir mažų vaikų maistui atsakovas yra išimtis iš paminėtos bendrosios normos, laikytini pagrįstais ir atitinkančiais paminėtų teisės aktų reikalavimus. Reklaminis teiginys „Be žmogaus sveikatai nerekomenduotinų saldiklių“ pagal jo turinį pareiškėjo skirtas ne reklamos vartotojams, turintiems kūdikių ir mažų vaikų, o reklamos vartotojui apskritai.

Remiantis išdėstytais motyvais konstatuotina, kad paminėtas pareiškėjo vartotas reklaminis teiginys neatitinka reklamos teisingumo kriterijui.

Pripažinimui, kad reklama yra klaidinanti nustatyti, jog ji yra klaidinga pagal visus LR reklamos įstatymo 5 str. nurodytų kriterijus (teisingumo, išsamumo ir pateikimo) nereikalinga. Pakanka nustatyti, kad ji yra klaidinanti pagal kurį nors vieną iš paminėtų kriterijų.

Reklamos įstatymo 5 str 1 d. 2 p. nurodyta, kad reklamoje pateikiama informacija yra neišsami, jeigu praleista tam tikra informacijos dalis, kurios pateikimas, atsižvelgiant į kitą toje reklamoje pateikiamą informaciją, būtinai reikalingas reklamos vartotojų suklaidinimui išvengti. Kadangi byloje nustatyta, jog pareiškėjas reklaminį teiginį „Be žmogaus sveikatai nerekomenduotinų saldiklių“ suformavo ir vartojo plečiamai aiškindamas HN 53: 1998 4.10.1 punkte įtvirtintą draudimą vartoti saldiklius kūdikių ir mažų vaikų maistui, yra pagrindas teigti, jog reklama yra klaidinanti ir dėl jos neišsamumo.

Pagal reklamos pateikiamumo kriterijų (RĮ 5 str. 1 d. 3 p.) reklama laikoma klaidinančia, jei pateikimo būdas ar forma yra tokie, kad reklamos vartotojas gali suvokti numanomą neteisingą (klaidinantį) reklamos teiginį. Byloje nustatyta, kad reklaminis teiginys „Be žmogaus sveikatai nerekomenduotinų saldiklių“ apie pareiškėjo gaminamą gėrimą buvo skelbtas populiarioje televizijos laidoje. Reklama skirta jos vartotojui ( RĮ 2 str. 15 p.). Reklamos pateikimas per vieną populiariausių visuomenės informavimo priemonių- televiziją - galėjo pasiekti daugiau reklamos vartotojų ir eilinį reklamos vartotoją galėjo suklaidinti greičiau negu skelbiant kitais būdais. Be to, paminėto reklaminio teiginio skelbimas ant kiekvienos nupirktos prekės, orientuotas į reklamos vartotojo skatinimą ir ateityje pirkti šią prekę rekomenduojant nepirkti kito gamintojo , naudojančio maisto priedą-saldiklį- pagaminto gėrimo. Tai varžo arba gali suvaržyti reklamos vartotojo laisvę rinktis atitinkamas prekes, kenkia arba gali pakenkti kito asmens galimybėms konkuruoti atitinkamoje rinkoje.

Iš LR reklamos įstatymo 2 str. 4 d. turini o seka, kad pripažinimui, jog reklama yra klaidinanti ar gali būti klaidinanti, atitinkamų pasekmių reklamos vartotojui nebūtinas.

Remiantis paminėtais byloje ištirtais įrodymais bei išdėstytais motyvais, konstatuotina, kad pareiškėjo gamintam gėrimui „Gaja“ reklamuoti vartotas reklaminis teiginys „Be žmogaus sveikatai nerekomenduotinų saldiklių“ yra klaidinanti reklama, kadangi neatitinka reklamos teisingumo, išsamumo kriterijų, pagal naudotus pateikimo būdus bei formas klaidino arba galėjo suklaidinti paprastą reklamos vartotojus, dėl klaidinančio pobūdžio galėjo paveikti jų ekonominį elgesį priimant atitinkamus sprendimus, pakenkti kitų asmenų galimybėms konkuruoti. Todėl LR konkurencijos tarybos 2003-03-27 nutarimas Nr.2S-6, kurį atsakovas priėmė veikdamas pagal įstatymo suteiktus įgaliojimus ( LR reklamos įstatymo 17,19 str.) yra pagrįstas ir teisėtas. Todėl paliktinas galioti, o pareiškėjo skundas dėl šio nutarimo panaikinimo atmestinas kaip nepagrįstas (LR ABTĮ 88 str. l p.).

Kadangi pareiškėjo skundas nepatenkintas, prašymas dėl žyminio mokesčio grąžinimo, taip pat netenkinamas (LR ABTĮ 44 str.).

Kolegija, vadovaudamasi LR ABTĮ 44, 85-87 str., 88 str. l p., 127 str.,

Pareiškėjo UAB „Baltijos mineralinių vandenų kompanija“ skundą bei prašymą dėl žyminio mokesčio grąžinimo atmesti kaip nepagrįstus.

Sprendimas per 14 dienų apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiam administraciniam teismui paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

 

Komisijos pirmininkė Laimė baltrūnaitė

Teisėjai

Stasys Gagys

Bronius Januška