Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Ričardo Piličiausko,

sekretoriaujant Dinai Jerusalimskienei,

dalyvaujant atsakovo atstovei J. Š. ,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Baltijos mineralinių vandenų kompanija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Baltijos mineralinių vandenų kompanija“ skundą atsakovui Konkurencijos tarybai, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Nacionalinei gėrimų gamintojų asociacijai dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

pareiškėjas prašė panaikinti Konkurencijos tarybos 2003 m. kovo 27 d. nutarimą Nr.2S-6, kuriuo buvo pripažinta, kad pareiškėjo skelbtas reklaminis teiginys „be žmogaus sveikatai nerekomenduotinų saldiklių“ yra klaidinanti reklama, ir pareiškėjas įpareigotas nutraukti klaidinančios reklamos naudojimą. Taip pat pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo sumokėtą 100 Lt žyminį mokestį. Nurodė, kad atsakovo nutarimas nepagrįstas ir neteisėtas. Nurodė, kad atsakovas padarė klaidingą išvadą, jog pareiškėjo gaminamo gėrimo „Gaja“ etiketėje išspausdintas ir LNK televizijos laidoje „Šeši nuliai – milijonas“ skelbtas reklaminis teiginys „be žmogaus sveikatai nerekomenduotinų saldiklių“ yra klaidinanti reklama, nes vartotojas šį teiginį galėjo suprasti taip, kad saldikliai yra kenksmingi ir jų vartojimas dėl neigiamo poveikio žmogaus sveikatai neleistinas. Sąvoka „nerekomenduotinas“ negali būti tapatinama su sąvoka „neleistinas“. Pagal pareiškėjo naudotos reklamos tekstą, vartotojai negalėjo klaidingai suvokti, jog saldiklių vartojimas gaiviojo gėrimo sudėtyje yra neleistinas. Nurodė, kad Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintos Higienos normos HN 53:1998 „Leidžiami vartoti maisto priedai“ 14.4 punkte įtvirtintas leidimas gaiviuosiuose gėrimuose naudoti saldiklius nereiškia, kad jie nedaro žalingo poveikio žmogaus sveikatai. Minėtoji Higienos norma, tikslu apsaugoti žmonių sveikatą, griežtai normuoja saldiklių kiekį maiste, o kai kurių žmonių kategorijoms (mažų vaikų, kūdikių) jų naudojimą visiškai uždraudžia. Šių nuostatų pagrindu pareiškėjas suformulavo visiškai pagrįstą ir jokiu būdu neklaidinantį reklamos teiginį, jog saldikliai žmogaus sveikatai nepageidautini. Nurodė, kad Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies nuostatos reklamos davėjui suteikia teisę reklamoje pateikiamų teiginių teisingumą grįsti liudijimais ir rekomendacijomis asmenų, kurių kompetencija yra susijusi su pateikiamos reklamos turiniu. Kurdamas reklamos tekstą, pareiškėjas, be minėtos Higienos normos, rėmėsi kompetentingų specialistų - medikų viešai publikuotų straipsnių išvadomis, tačiau atsakovas šiuos įrodymus nepagrįstai ignoravo.

Atsakovas prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Nurodė, kad jo išvados dėl pareiškėjo reklamos yra teisingos. Pareiškėjas klaidingai interpretuoja žodį „neleistinas“, sutapatindamas jį su sąvokos „leidžiama“ neiginiu „neleidžiama“. Žodis „neleidžiama“ reiškia kategorišką draudimą, o žodis „neleistina“ reiškia, jog neturėtų būti leista, nereikia leisti. Nurodė, kad pareiškėjas nepagrįstai remiasi Higienos norma HN 53:1998. Šioje normoje įtvirtintas draudimas vartoti saldiklius kūdikių ir mažų vaikų maistui yra išimtis. Ši norma negali būti aiškinama plečiamai ir jos pagrindu negali būti formuluojami bendro pobūdžio draudimai ar rekomendacijos visiems žmonėms. Maisto priedai – saldikliai, gamyboje naudojami, laikantis higienos normų reikalavimų, nėra kenksmingi ar nerekomenduotini žmogaus sveikatai. Nurodė, kad pareiškėjo pateikti dokumentai apie saldiklių kenksmingumą yra dienraščiuose spausdinti straipsniai, atspindintys jų autorių individualią nuomonę, bei hipotezės, nepagrįstos autoritetingais moksliniais tyrimais. Šiais duomenimis remtis negalima.

Tretysis suinteresuotasis asmuo su pareiškėjo skundu nesutiko. Nurodė, kad limonadus ir kitus nealkoholinius gėrimus gaminančios įmonės gamybos procese naudojamus maisto priedus, taip pat ir saldiklius, naudoja pagal higienos normas. Teisės aktuose nėra nurodyta, kad saldikliai yra nerekomenduotini žmogaus sveikatai. Pareiškėjo reklama yra teisiškai nepagrįsta, klaidinanti pirkėjus ir vartotojams gali iššaukti neigiamas emocijas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2003 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą ir netenkino pareiškėjo prašymo dėl žyminio mokesčio priteisimo.

Teismas nurodė, kad Reklamos įstatymo 5 straipsnis draudžia naudoti klaidinančią reklamą ir nustato kriterijus, kuriais remiantis kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiama, ar reklama yra klaidinanti. Šiame straipsnyje nustatyta, kad, sprendžiant, ar reklama yra klaidinanti, atsižvelgiama į jos teisingumo, išsamumo ir pateikimo kriterijus. Taip pat turi būti atsižvelgiama į joje esančią informaciją apie reklamos davėją ar kitą asmenį, reklamuojamų prekių ar paslaugų vartojamąsias ir kitas savybes. Sprendžiant, ar reklama yra klaidinanti, orientuojamasi į paprastą reklamos vartotoją, t.y. asmenį, neturintį specialių žinių iš reklamoje paskleistos informacijos sričių. Pagal Reklamos įstatymo 5 straipsnio   1 dalies 1 punktą reklamoje pateikiami teiginiai yra neteisingi, jeigu reklamos davėjas negali pagrįsti šių teiginių teisingumo jų naudojimo metu. Teismas nurodė, kad pagal Dabartinės lietuvių kalbos žodyną (Vilnius, 2000, 652 psl.) žodis „rekomenduoti“ reiškia: 1) palankiai apibūdinti, siūlyti pasinaudoti; 2) patarti, ką daryti, kaip elgtis. Priešingos reikšmės žodžio reklaminiame tekste buvimas reiškia, jog reklamos davėjas atitinkamą prekę ar paslaugą apibūdina nepalankiai ir reklamos vartotojui, t. y. asmeniui, kuriam skiriama arba kurį gali pasiekti reklama, pataria preke ar paslauga nepasinaudoti. Todėl žodžio „nerekomenduotina“ pareiškėjo reklaminiame tekste buvimas paprastam reklamos vartotojui formuoja neigiamą nuomonę apie atitinkamą prekę ar paslaugą, t. y. jį klaidina arba gali suklaidinti. Teismas nurodė, kad pareiškėjas Konkurencijos tarybai bei teismui nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad reklaminis teiginys, kurį atsakovas ginčijamu nutarimu pripažino klaidinančia reklama, buvo teisingas. Pareiškėjas atsakovui pateikė įvairiuose spaudos leidiniuose spausdintus straipsnius, Kauno medicinos universiteto Vaikų ligų klinikos docento, vaikų gastroenterologo L.Labanausko raštą su priedais, pavadintais pasaulio mokslininkų bei gydytojų darbais su išvadomis apie saldiklių kenksmingumą. Atsakovas pagrįstai konstatavo, kad spaudos straipsniuose yra išreikšta individuali jų autorių nuomonė, o autorių išvados apie saldiklių kenksmingumą nėra akivaizdi tiesa ir reikalauja pagrindimo autoritetingais moksliniais tyrimais. Atsakovas pagrįstai nesirėmė pareiškėjo pateiktų nepasirašytų, nepatvirtintų raštų kopijomis, nes jie neturi oficialiam dokumentui būtinų požymių. Atsakovas taip pat tyrė ir vertino Kauno medicinos universiteto Vaikų ligų klinikos docento, vaikų gastroenterologo L.Labanausko raštą, šį specialistą išklausė posėdyje ir jo išvadas įvertino, kaip autoriaus nuomonę. Pareiškėjo teiginiai, kad atsakovas ignoravo reklamos teisingumą pagrindžiančius įrodymus, laikytini neatitinkančiais faktinėms bylos aplinkybėms. Teismas nurodė, kad Sveikatos apsaugos ministro 1998 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr.794 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 53: 1998 „Leidžiami vartoti maisto priedai“ nurodyti leidžiami vartoti maisto priedai, taip pat saldikliai, jų vartojimo privalomieji reikalavimai. Ši higienos norma yra suderinta su atitinkamomis maisto produktų saugą reglamentuojančiomis Europos Parlamento ir Tarybos direktyvomis. Ja nustatytos leistinos vartoti saldiklių normos. Todėl atsakovo išvada, kad maisto priedų - saldiklių naudojimas aromatizuotų gėrimų ir panašių produktų gamybai, laikantis higienos normos reikalavimų, nėra kenksmingas, yra pagrįsta. Teismas nurodė, kad pripažinimui, kad reklama yra klaidinanti, pakanka nustatyti, jog reklama yra klaidinanti pagal kurį nors vieną iš įstatyme paminėtų kriterijų (teisingumo, išsamumo ar pateikimo). Teismas nurodė, kad Reklamos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, jog reklamoje pateikiama informacija yra neišsami, jeigu praleista tam tikra informacijos dalis, kurios pateikimas, atsižvelgiant į kitą toje reklamoje pateikiamą informaciją, būtinai reikalingas reklamos vartotojų suklaidinimui išvengti. Kadangi pareiškėjas reklaminį teiginį „be žmogaus sveikatai nerekomenduotinų saldiklių“ suformulavo ir vartojo, plečiamai aiškindamas Higienos normos HN 53:1998 4.10.1 punkte įtvirtintą draudimą vartoti saldiklius kūdikių ir mažų vaikų maistui, todėl yra pagrindas teigti, jog reklama yra klaidinanti ir dėl jos neišsamumo. Pagal Reklamos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 3 punktą reklama laikoma klaidinančia, jei pateikimo būdas ar forma yra tokie, kad reklamos vartotojas gali suvokti numanomą neteisingą (klaidinantį) reklamos teiginį. Reklaminis teiginys „be žmogaus sveikatai nerekomenduotinų šaldiklių“ apie pareiškėjo gaminamą gėrimą buvo skelbtas populiarioje televizijos laidoje. Reklamos pateikimas per vieną populiariausių visuomenės informavimo priemonių - televiziją - galėjo pasiekti daugiau reklamos vartotojų ir eilinį reklamos vartotoją galėjo suklaidinti greičiau negu ją skelbiant kitais būdais. Be to, paminėto reklaminio teiginio skelbimas ant kiekvienos nupirktos prekės buvo orientuotas į reklamos vartotojo skatinimą ir ateityje pirkti šią prekę, rekomenduojant nepirkti kito gamintojo pagaminto gėrimo. Tai varžo arba gali suvaržyti reklamos vartotojo laisvę rinktis atitinkamas prekes, kenkia arba gali pakenkti kito asmens galimybėms konkuruoti atitinkamoje rinkoje. Teismas nurodė, kad pagal Reklamos įstatymo 2 straipsnio 4 dalį pripažinimui, jog reklama yra klaidinanti ar gali būti klaidinanti, atitinkamų pasekmių reklamos vartotojui konstatavimas nebūtinas. Nurodė, kad ginčijamas atsakovo nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą, priteisti iš atsakovo sumokėtą 150 Lt žyminį mokestį.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Reklamos teiginys „be žmogaus sveikatai nerekomenduotinų saldiklių“ yra teisingas ir negali būti laikomas klaidinančiu. Nurodo, kad jeigu jo naudotame reklamos teiginyje būtų nurodyta „be žmogaus sveikatai neleistinų saldiklių“, tuomet galbūt ir būtų galima kalbėti apie Reklamos įstatymo nuostatų pažeidimą. Reklamoje naudotas žodžio „rekomenduotinas“ antonimas „nerekomenduotinas“ negali būti tapatinamas su sąvoka „neleistinas“, nes pagal Valstybinės lietuvių kalbos komisijos išleistą žodyną „Kanceliarinės kalbos patarimai“ rekomenduoti reiškia palankiai atsiliepti, patarti, siūlyti (prašymo, pageidavimo išraiškos forma), o ne drausti. Pagal naudotos reklamos tekstą vartotojai negalėjo klaidingai suvokti, kad saldiklių vartojimas gaivaus gėrimo sudėtyje yra neleistinas. Pareiškėjas nurodo, kad tai, jog saldikliai žmogaus sveikatai yra nerekomenduotini, patvirtina Higienos normos HN 53:1998 nuostatos. Šios Higienos normos 14.1.4. punkto grafoje „Pastabos“ nurodyti maksimalūs leidžiami saldiklių naudojimo kiekiai. Higienos normos 4.10.1. punkte nustatyta, kad saldiklių negalima vartoti kūdikių ir mažų vaikų maistui. Tuo tarpu maži vaikai yra žmonės, sudarantys didžiąją vartotojų dalį. Teismas teigė, kad pastaroji norma numato bendrosios normos išimtį ir negali būti aiškinama plečiamai. Tačiau teismas neatsižvelgė į tai, kad įstatymas ar kitas poįstatyminis teisės aktas negali numatyti visų galimų atvejų. Dėl to tam tikros jų nuostatos panašių, tiesiogiai nesureguliuotų reiškinių bei procesų atžvilgiu turėtų būti aiškinamos bei taikomos plačiau. Pareiškėjas nurodo, kad Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalis reklamos davėjui suteikia teisę reklamoje pateikiamų teiginių teisingumą grįsti liudijimais ir rekomendacijomis asmenų, kurių kompetencija yra susijusi su pateikiamos informacijos turiniu. Teismas pareiškėjo pateiktus, reklamos teisingumą pagrindžiančius įrodymus nepagrįstai ignoravo. Teismas konstatavo, kad profesionalių ir kompetentingų medicinos darbuotojų liudijimai ir rekomendacijos turi būti patvirtinti autoritetingais visuotinai pripažintais tyrimais. Tačiau įstatymas tokio reikalavimo nenustato. Pareiškėjas nurodo, kad neabejotina, jog visų pateiktų straipsnių apie saldiklių kenksmingumą autoriai yra kompetentingi tos srities žinovai, o jų išvados yra paremtos moksliniais tyrimais. Atsakovas tuo galėjo įsitikinti tyrimo metu, papildomai ištyręs šių straipsnių kilmės šaltinius, jų pagrįstumą. Be to, tyrimo metu parodymus apie tai, jog saldikliai kenkia žmogaus sveikatai, davė vienas žymiausių šios srities specialistų Lietuvoje, medicinos mokslų daktaras, docentas Liutauras Labanauskas, tačiau į jo išsamius paaiškinimus nebuvo atsižvelgta. Šiam specialistui teismas nepagrįstai neleido pateikti savo išvadą teismo posėdžio metu, nors to buvo prašyta. Pareiškėjas nurodo, jog teismui taip pat buvo pateikta viešosios įstaigos „Saugios mitybos fondas“ išvada dėl maisto produktuose naudojamų saldiklių kenksmingumo žmonių sveikatai ir rekomendacijų jų naudojimui, kurioje pažymėta, kad teiginys „be žmogaus sveikatai nerekomenduotinų saldiklių“ yra visiškai pagrįstas medicininiu aspektu.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas. Nurodo, kad pareiškėjo skelbtame reklaminiame teiginyje „be žmogaus sveikatai nerekomenduotinų saldiklių“ paminėtas žodis „nerekomenduotina“ formuoja neigiamą vartotojo nuomonę apie atitinkamą prekę. Šį teiginį vartotojas galėjo suprasti kaip visuotinai pripažintą tiesą. Toks teiginys pateikimo būdu bei forma klaidino arba galėjo suklaidinti vartotoją. Pareiškėjas nei atsakovui, nei teismui nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo reklaminio teiginio teisingumą, kaip to reikalauja Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas. Atsakovas nurodo, kad Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyta, kad saldikliai yra apskritai kenksmingi ar nerekomenduotini žmogaus sveikatai. Saldiklių naudojimas iš esmės nėra uždraustas ir Europos Sąjungos valstybėse. Sveikatos apsaugos ministerija taip pat patvirtino, jog nėra pagrindo daryti bendro pobūdžio išvadas, jog saldikliai kenksmingi žmogaus sveikatai. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo pateiktos medicinos darbuotojų išspausdintų straipsnių išvados apie saldiklių kenksmingumą nėra akivaizdi tiesa. Šios išvados turi būti pagrįstos autoritetingais moksliniais tyrimais, nes medicinos srityje yra atliekama daug įvairių tyrimų ir skirtingi specialistai padaro skirtingas išvadas. Be to, teiginys „be žmogaus sveikatai nerekomenduotinų saldiklių“ yra teiginys, kurio autorius nėra nurodytas, ir dėl to jis turi būti objektyvus bei pagrįstas. 

Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretysis suinteresuotasis asmuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Tretysis suinteresuotasis asmuo nurodo, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą sprendimą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje atsakovo atstovė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

apeliacinis skundas atmetamas. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. rugpjūčio 25 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Reklamos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad naudoti klaidinančią reklamą draudžiama. Pagal Reklamos įstatymo 2 straipsnio 4 dalį klaidinančia reklama laikoma reklama, kuri bet kokiu būdu, įskaitant ir jos pateikimo būdą, klaidina arba gali suklaidinti asmenis, kuriems ji skirta arba kuriuos ji pasiekia, ir kuri dėl savo klaidinančio pobūdžio gali paveikti jų ekonominį elgesį arba kuri dėl šių priežasčių pakenkia ar gali pakenkti kito asmens galimybėms konkuruoti. Pagal Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, sprendžiant, ar reklama yra klaidinanti, atsižvelgiama į jos teisingumo, išsamumo ir pateikimo kriterijus.

Pareiškėjo, reklamuojant produkciją (limonadą „Gaja“), naudotas teiginys „be žmogaus sveikatai nerekomenduotinų saldiklių“ atitinka klaidinančios reklamos požymius ir negali būti naudojamas.

Pareiškėjo naudotame reklaminiame teiginyje išreikšta bendro pobūdžio informacija, leidžianti spręsti, kad visi saldikliai visais atvejais daro neigiamą įtaką žmogaus sveikatai. Tačiau tokios informacijos pripažinti teisinga negalima. Saldikliai yra naudojami maisto pramonėje. Bendro draudimo naudoti saldiklius ar bendros rekomendacijos saldiklių nenaudoti nėra nustatyta. Tyrimais pagrįstų medicinos mokslo išvadų, jog visi saldikliai visais atvejais daro neigiamą poveikį žmogaus sveikatai, taip pat nėra. Kolegijos vertinimu, pripažintas mokslines išvadas apie saldiklių kenksmingumą atspindi Sveikatos apsaugos ministro 1998 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr.794 patvirtinta Higienos norma HN 53:1998 „Leidžiami vartoti maisto priedai“. Šioje higienos normoje nėra bendrų nuorodų apie saldiklių kenksmingumą sveikatai ir jų neleistinumą (nerekomenduotinumą) vartoti. Higienos normoje yra numatytos leidžiamos naudoti saldiklių normos (leistina koncentracija), nurodyta, kad saldiklių negalima vartoti kūdikių ir mažų vaikų maistui. Tačiau iš Higienos normos nuostatų negalima daryti išvadų, jog saldiklių vartojimas, neviršijant nustatytos koncentracijos, jų vartojimas kitų grupių žmonių maistui yra kenksmingas sveikatai.

Pareiškėjas teigia, jog vien leistinos saldiklių koncentracijos nustatymas bei nuoroda, jog saldiklių vartojimas neleistinas kūdikių ir mažų vaikų maistui, Higienos normoje HN 53:1998 leidžia bendrai spręsti, kad saldikliai daro neigiamą poveikį žmogaus sveikatai. Tačiau tai yra tik prielaida, kuria negalima grįsti pareiškėjo reklaminio teiginio teisingumo. Įvairi tos pačios medžiagos koncentracija gali daryti skirtingą poveikį, todėl tas faktas, kad tam tikra saldiklio koncentracija neigiamai veikia žmogaus sveikatą, savaime nereiškia, kad neigiamas poveikis išlieka, ir saldiklio koncentracijai esant mažesnei. Kūdikių ir mažų vaikų organizmas pasižymi skirtingomis savybėmis lyginant su kitų amžiaus grupių žmonių (pavyzdžiui, suaugusiųjų) organizmu ir šiems organizmams tas pats dalykas gali daryti skirtingą poveikį, todėl vien tas faktas, kad saldikliai kenkia kūdikių ir mažų vaikų sveikatai, dar nereiškia, kad neigiamas poveikis yra ir kitų amžiaus grupių žmonių sveikatai. Kaip minėta, įrodymų, jog mažesnė nei Higienos normoje HN 53:1998 nurodyta saldiklių koncentracija bei saldiklių vartojimas kitų žmonių, išskyrus kūdikių ir mažų vaikų, maistui kenkia žmogaus sveikatai, nėra.

Pareiškėjo pateikta informacija dėl jo reklaminio teiginio teisingumo nėra pagrindas šį teiginį pripažinti teisingu. Dalis pareiškėjo pateiktos informacijos yra spaudos leidinių iškarpos, kuriose esančių straipsnių autoriai ar jų kompetencija nėra aiškūs ir kurios negali būti laikomos rašytiniais įrodymais. Dalis informacijos yra nurodyta nustatyta tvarka nepatvirtintose dokumentų kopijose. Docento L.Labanausko išvados bei viešosios įstaigos „Saugios mitybos fondas“ išvada, kuri taip pat pasirašyta docento L.Labanausko, iš esmės atspindi tik jų autoriaus bei kai kurių kitų medikų nuomonę, kuri negali būti laikoma akivaizdžia tiesa, pagrįsta autoritetingais moksliniais tyrimais. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog pagal įstatymą iš jo negali būti reikalaujama pateikti autoritetingais moksliniais tyrimais pagrįstų išvadų ir jog pakanka to, kad jis pateikė specialistų, kurių kompetencija susijusi su reklaminiame teiginyje išreikšta informacija, išvadas. Tokių nuostatų Reklamos įstatyme nėra. Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytas tik draudimas remtis rekomendacijomis ir liudijimais asmenų, kurių kompetencija nesusijusi su reklamoje pateikiamos informacijos turiniu. Tuo tarpu konkrečių reikalavimų, kaip turi būti tiriami bei vertinami specialistų, turinčių atitinkamą kompetenciją, liudijimai bei rekomendacijos, įstatymas nenumato. Pagal Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą apie tai, ar pakanka reklamoje pateikiamų teiginių teisingumą pagrindžiančių duomenų, sprendžiama atsižvelgiant į kiekvieną konkretų atvejį. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo pateiktų medikų nuomonių nepakanka pripažinti, jog bendro pobūdžio pareiškėjo reklaminis teiginys, suponuojantis išvadą, jog visi saldikliai visais atvejais kenkia žmogaus sveikatai, yra teisingas. Be to, pažymėtina, jog net ir pareiškėjo pateiktose medikų nuomonėse yra iš esmės pasisakoma tik dėl kai kurių saldiklių rūšių, tam tikros saldiklių koncentracijos kenksmingumo, dėl saldiklių kenksmingumo tam tikroms žmonių grupėms, tačiau bendrų išvadų apie visų saldiklių kenksmingumą visais atvejais nėra daroma.

Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui taip pat pateikė papildomą rašytinę informaciją, jo manymu, turinčią pagrįsti jo reklaminio teiginio teisingumą. Tačiau šiuos įrodymus kolegija protokoline nutartimi atsisakė priimti, nes jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Be to, šiuos įrodymus pareiškėjas privalėjo turėti, jau skelbdamas (naudodamas) reklamą, ir turėjo juos pateikti tyrimo Konkurencijos taryboje metu. Pagal Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą reklamoje pateikiami teiginiai laikomi neteisingais, jeigu reklamos davėjas negali pagrįsti šių teiginių teisingumo reklamos naudojimo metu.

Tokiu būdu bylos nagrinėjimo dalyku esantis pareiškėjo reklaminis teiginys nėra teisingas. Toks teiginys galėtų būti pripažintas teisingu tuo atveju, jeigu jame būtų nuorodos, susijusios su pripažintomis išvadomis apie tam tikros saldiklių koncentracijos kenksmingumą žmogaus sveikatai ar saldiklių kenksmingumą tam tikrų grupių žmonėms. Nagrinėjamame reklaminiame teiginyje tokių nuorodų nėra, todėl šis teiginys yra neišsamus ir klaidinantis vartotojus. Nagrinėjamas reklaminis teiginys pagal jo pateikimą paprastam reklamos vartotojui aiškiai galėjo suponuoti klaidingą išvadą, kad visi saldikliai visais atvejais neigiamai veikia žmogaus sveikatą. Pareiškėjo pateiktos gramatinės reklaminio teiginio žodžių interpretacijos paprasto reklamos vartotojo požiūriu nėra įtikinamos ir nepatvirtina, jog toks vartotojas negalėjo suprasti pareiškėjo reklamos, kaip nurodančios teiginį apie visų saldiklių visais atvejais daromą neigiamą poveikį sveikatai. Tuo tarpu Reklamos įstatymo      5 straipsnio 4 dalis įpareigoja vertinti reklamos teisingumą, atsižvelgiant būtent į paprastam reklamos vartotojui taikytinus standartus.

Byloje skundžiamas Konkurencijos tarybos nutarimas bei pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėti ir pagrįsti. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Birutė Janavičiūtė

Ričardas Piličiauskas