Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš

posėdžio pirmininkės Laimės Baltrūnaitės,

teisėjų Sigitos Rudėnaitės, Lino Žukausko,

sekretoriaujant Nijolei Kerpauskienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovams Dariui Štitiliui, advokatui Šarūnui Keserauskui,

atsakovo atstovei Jūratei Šovienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi pareiškėjo AB „Lietuvos telekomas“ skundą atsakovui LR konkurencijos tarybai dėl LR konkurencijos tarybos 2003-06-26 nutarimo Nr.2S-9 panaikinimo,

Pareiškėjas prašė panaikinti (b.1.2-6, 54-59) LR konkurencijos tarybos 2003-06-26 nutarimą Nr.2S-9, kuriuo atsakovas pripažino, kad pareiškėjo AB „Lietuvos telekomas“ skelbta reklama „Nemokamos paslaugos“ <...> Skambučio peradresavimas <...> yra klaidinanti reklama.

Nurodė, kad LR konkurencijos taryba, priimdama 2003-06-26 nutarimą Nr.2S-9, netinkamai aiškino ir taikė galiojančias teisės normas, nenustačiusi ir neįvertinusi faktinių aplinkybių priėmė nepagrįstą bei neteisėtą sprendimą. Dėl nutarimo nepagrįstumo ir neteisėtumo išdėstė šiuos argumentus:

1. Nagrinėjamoje reklamoje nėra klaidinančio informacijos praleidimo . Sprendžiant ar reklama yra klaidinanti ( LR reklamos įstatymo 2 str.4 d.) turi būti vadovaujamasi teisingumo, išsamumo ir pateikimo kriterijais, numatytais Reklamos įstatymo 5 str.2 d. Minėto įstatymo 5 str.2 d. 2 p. nustato, kad reklamoje pateikiama informacija yra neišsami, jeigu praleista tam tikra informacijos dalis, kurios pateikimą, atsižvelgiant į kitą toje reklamoje pateikiamą informaciją, būtinai reikalingas reklamos vartotojų suklaidinimui išvengti. Konkurencijos taryba, nesiremdama jokiais kitais objektyviais faktais ar įrodymais, išskyrus nutarime minimą protingumo kriterijų, konstatavo, kad nagrinėjamoje reklamoje praleista reklamos vartotojui labai svarbi informacijos dalis, t.y., kad abonentas, pasinaudojęs skambučio peradresavimu, turi mokėti už skambučius, nukreiptus iš jam priklausančio telefono į telefoną. į kurį skambučiai peradresuojami, pagal vietinių ar tarptautinių pokalbių tarifą ir kad buvo būtina nurodyti, jog nemokamas tik pats paslaugos įjungimas ir pats vartotojas moka už peradresuotus skambučius pagal galiojančius AB „Lietuvos telekomas“ įkainius. Nurodė, kad remiantis protingumo kriterijumi yra pagrindas manyti, jog nagrinėjamoje reklamoje nebuvo tokio informacijos praleidimo, kuris yra būtinai reikalingas reklamos vartotojų suklaidinimui išvengti. Vadovaujantis protingumo kriterijumi iš esmės neįmanoma padaryti išvadą, kad paprastas reklamos vartotojas, susipažinęs su nagrinėjama reklama, susidarytų nuomonę, jog už skambutį, peradresuotą iš jo abonentinio numerio į kitą, apskritai nereikės mokėti arba mokėti turės kitas abonentas, kuris inicijuoja skambutį. Mano, kad tokios klaidingos nuomonės susidarymo tikimybe patikėti sunku, kadangi kiekvienas abonentas žino, jog remiantis telekomunikacinių paslaugų teikimo sutartimi, jis yra įsipareigojęs mokėti už kiekvieną skambutį iš jo abonentinio numerio. Todėl mano, kad nagrinėjamoje reklamoje vadovaujantis protingumo kriterijumi apskritai nebuvo tokio informacijos perleidimo, kuris galėtų suklaidinti pakankamai didėlę dalį reklamos vartotojų ir kad absoliuti reklamos vartotojų dauguma nagrinėjamą reklamą suvokė teisingai, t.y. kad nemokamas yra pats skambučio peradresavimo paslaugos suteikimas (įjungimas), bet ne peradresuotas skambutis. Mano, kad yra akivaizdu, jog paprastam reklamos vartotojui, kuris yra pakankamai gerai informuotas, pastabus ir atidus, nėra reikalingos jokios specialios žinios ar technologijų išmanymas am, kad teisingai suvoktų nagrinėjamą reklamą.

2. Nagrinėjama reklama negalėjo suklaidinti ir nesuklaidino paprasto reklamos vartotojo ir nepaveikė jų ekonominio elgesio. Reklamos įstatymo 5 str.4 d. nustato, kad kai sprendžiama, ar reklama yra klaidinanti, laikoma, kad reklamos vartotojai susidaro nuomonę apie reklamos išsamumą ir priima tokius sprendimus, kurių galima tikėtis iš paprasto reklamos vartotojo. Si įstatymo norma reikalauja, kad pripažįstant reklamą klaidinančia, turi būti remiamasi pakankamai didelės reklamos vartotojų dalies nuomone ir sprendimais tam, kad būtų galima nustatyti, kokią nuomonę susidarys ir kaip elgsis paprastas reklamos vartotojas. Analogiška norma įtvirtinta ir LR CK 6.301 str.2 d. 4 p. Todėl tam, kad reklama būtų pagrįstai pripažinta klaidinančia, turi būti remiamasi pakankamai didelės dalies reklamos vartotojų suklaidinimo faktais arba įrodymais, kurie patvirtintų tokio suklaidinimo galimybę paveikiant jų ekonominį elgesį. Analogiški klaidinančios reklamos nustatymo ir įrodinėjimo principai įtvirtinti Europos teisingumo teismo sprendimuose ( Byla C 210/96). Pažymėjo, kad iš esmės tapačias išvadas dėl klaidinimo sampratos ir jos įrodinėjimo būdų yra padaręs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr.3K-3-554/2000.

Nurodė, kad Konkurencijos taryba netyrė kaip nagrinėjamą reklamą suprato ir kokį poveikį ji turėjo didesnės dalies reklamos vartotojų ekonominiam elgesiui. Nagrinėjama reklama buvo naudojama 2000 metais (nuo 2001 metų pakeista ir nebenaudojama). Todėl Konkurencijos taryba turėjo objektyvias galimybes nustatyti faktinį šios reklamos poveikį didesnės dalies reklamos vartotojų nuomonei bei jų ekonominiam elgesiui. Mano, kad ginčijamo nutarimo nepagrįstumas ir neteisėtumas akivaizdus atsižvelgiant į objektyvius duomenis ir įrodymus, tiesiogiai patvirtinančius, kad nagrinėjama reklama absoliučios daugumos šios reklamos vartotojų faktiškai nesuklaidino. Bendrovės duomenimis 2003 m. pradžioje buvo 9449 abonentai, kurie naudojosi skambučio peradresavimo paslauga. Iš jų tik 5 abonentai, įskaitant ir Konkurencijos tarybos administracijos pranešime nurodytą vartotoją 2002 metais AB „Lietuvos telekomas“ buvo pateikę žodinius ar raštiškus paklausimus ir /arba pretenzijas dėl peradresuotų skambučių apmokėjimo. Visi šie vartotojai, išskyrus vieną, gavę AB „Lietuvos telekomas“ paaiškinimus, jokių pretenzijų nepareiškė.

3. Konkurencijos taryba, nepagrįsdama savo nutarimo nustatytais faktais, pažeidė ir LR viešojo administravimo įstatymo 8 str., nustatantį individualaus administracinio sprendimo reikalavimus, tame tarpe reikalavimą, kad sprendimas būtų pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis. Konkurencijos taryba yra valstybinio administravimo subjektas ir turi vykdyti šio įstatymo nuostatas.

Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (b.1.49-52) ir atstovė teisme   nurodė šiuos pareiškėjo skundo nepagrįstumo motyvus:

1. Dėl pareiškėjo teiginio, kad nagrinėjamoje reklamoje nebuvo tokio reklamos praleidimo, kuris būtinai reikalingas reklamos vartotojų suklaidinimui išvengti, nurodė, kad Konkurencijos taryba klaidinančia pripažino tik skambučio peradresavimo paslaugos reklamą, skelbtą „Linija plius“ lankstinuke. Jame skambučio peradresavimas priskirtas prie nemokamų paslaugų. Konkurencijos taryba nustatė, kad pats reklamos tekstas „ Skambučio peradresavimas. Jūsų ilgą laiko tarpą nebus namie arba Jūs išvykęs į komandiruotę. Naudodamiesi šia paslauga, visus jums skirtus skambučius nukreipkite kitu Jūsų pageidaujamu telefono numeriu. Savo telefono numerį galite peradresuoti į kitą miestą, užsienį, mobilųjį telefoną ir pan. Kad ir kur būtumėte, skambutis Jus pasieks“, nesant skambučio peradresavimo paslaugų priskyrimo prie nemokamų, nors ir yra neišsamus, tačiau vartotojų neklaidina. Vienas svarbiausių prekės ar paslaugos įsigijimo kriterijų yra kaina. Įprasta, kad vartotojas, prieš įsigydamas paslaugą ar prekę, sužino jos kainą. Pareiškėjas lankstinuke „Linija plius“ skambučio peradresavimo paslaugos kainą priskiria prie nemokamų paslaugų. Paprastas vartotojas paslaugą suvokia kaip tai, ką jis gauna iš paslaugos tiekėjo- nagrinėjamu atveju galimybę kalbėti su skambutį inicijuojančiu abonentu telefonu, į kurį nukreipiami skambučiai iš pagrindinio vartotojo telefono. Paprastas vartotojas šioje situacijoje suvokiamas kaip specialių žinių neturintis vartotojas. Vartotojams yra žinoma, kad už skambučius paprastai moka skambinantysis. Tik specialių žinių turintis asmuo gali žinoti, jog pagrindinis vartotojo telefonas tampa skambinančiuoju, nes fiziškai skambinimo metu pagrindinis vartotojo telefonas nėra naudojamas, t.y. juo nėra renkamas numeris. To, kas. vyksta Lietuvos telekome, kokios technologijos yra naudojamos, kad sudaro skambučio peradresavimo paslaugą, paprastas vartotojas žinoti negali.

Dėl paprasto reklamos vartotojo suklaidinimo ir poveikio jo ekonominiam elgesiui nurodė, kad pareiškėjas klaidingai interpretuoja įstatymuose naudojamas paprasto vartotojo (Reklamos įstatymo 5 str.4 d.) bei eilinio vartotojo (CK 6.301 str.2 d.4 p.) sąvokas. Abiejuose įstatymuose sąvokos pateikia kokybinį, bet ne kiekybinį vartotojo apibūdinimą. Reklamos įstatymą taikanti institucija, esant reikalui nustatyti kokio žinojimo, suvokimo laipsnio reikalauti iš vartotojo t.y. koks vartotojas bus ginamas tariamo   klaidinimo atveju- nepatyręs. (žinių apie prekę ar paslaugą neturintis), paprastas ar patyręs, naudoja paprasto vartotojo testą, kadangi įstatymo leidėjas ( R[ 5 str.4 d.) pasirinko paprasto, eilinio (statistinio) vartotojo etaloną. Laikytina, kad reklama neturėtų klaidinti reklamos vartotojų, kurie yra aukštesnio suvokimo lygio nei paprastas vartotojas. Sprendžiant kas yra paprastas reklamos vartotojas atsižvelgiama į konkrečią reklamą ir jos adresatą (tikslinę grupę)- kaimo ar miesto gyventoją, tam tikro amžiaus, išsilavinimo, profesijos, socialinės grupės asmenį ir pan. Reklama gali būti pripažinta klaidinančia ir paveikti tam tikros tikslinės grupės ekonominį elgesį, nors tokia grupė nesudaro pakankamai didelės reklamos vartotojų dalies.

Nurodė, kad Europos Sąjungos teisės aktuose (Klaidinančios reklamos direktyvoje 84/450/EEB bei Lyginamosios reklamos direktyvoje 97/55/EB) sąvoka „vidutinis vartotojas“ neminima. Abi direktyvos reikalauja iš valstybių nustatyti tik minimalius vartotojų apsaugos standartus. Kiekviena valstybė gali pasirinkti tam tikrą ginamo vartotojo lygį. Europos teisingumo teismas yra suformulavęs vidutinio vartotojo, kuris yra pakankamai gerai informuotas ir pakankamai pastabus ir apdairus, sąvoką. Ši sąvoka atsirado ieškant balanso tarp laisvos prekybos ir vartotojų apsaugos. Mano, kad pareiškėjas nekorektiškai cituoja Europos teisingumo teismo sprendimą byloje C 210/96. teismas šioje byloje nurodo, kad nacionaliniai teismai turėtų įvertinti klaidinantį reklamos poveikį neatlikdami vartotojų apklausos bei nesikreipdami į ekspertus, o vertindami tikėtinus vidutinio vartotojo, kuris yra pakankamai gerai informuotas ir pakankamai pastabus ir apdairus, lūkesčius. Nurodė, kad apklausos ir tyrimai yra pagalbinė priemonė, galinti padėti nustatyti ar reklama yra klaidinanti. Mano, kad šiuo atveju reklamos teiginys, jog skambučio peradresavimas yra nemokama paslauga, yra nedviprasmiškas ir nėra pagrindo atlikti vartotojų apklausas siekiant nustatyti, kaip jį suprato vartotojai. Pagal Reklamos įstatymas nenumato, kad Konkurencijos taryba privalo atlikti vartotojų apklausas. Reklamos įstatymas nenurodo kiekybinio vartotojų klaidinimo kriterijaus. Vienintelis kriterijus, į kurį Konkurencijos taryba, privalo atsižvelgti vertindama ar reklama klaidina, yra vidutinio vartotojo. Konkurencijos tarybos tyrimo objektas yra reklama ( jos turinys, pateikimo forma ir pan.), o ne ginčas tarp reklamos vartotojo ir jos davėjo. Konkurencijos taryba tyrimą gali pradėti net ir neesant vartotojo skundo, t.y. savo iniciatyva.

Nurodė, kad pareiškėjo lankstinuke, reklamuojančiame skambučio peradresavimo paslaugą, išleidimo bei galiojimo laikas nenurodyti. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad lankstinuką išėmė iš apyvartos.

3. Nurodė, kad pareiškėjas Viešojo administravimo įstatymą interpretuoja“ klaidingai. Šio įstatymo 8 str. teigia, kad sprendimas turi būti pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis. Konkurencijos tarybos byloje nustatytas faktas yra tas, kad „Lietuvos telekomas“ skelbė nurodyto turinio skambučių peradresavimo reklamą. Reklamos klaidinimas yra teisės, o ne fakto klausimas. Faktų teisinį įvertinimą. Konkurencijos taryba atlieka vadovaudamasi teisės aktų, visų pirma Reklamos įstatymo, normomis.

Skundas netenkintinas.

Iš bylos faktinių aplinkybių nustatyta, kad pareiškėjas 2000 metais išleido reklaminį lankstinuką „Linija plius“, kuriame skaitmeninių telefono stočių teikiamas papildomas paslaugas suskirstė į dvi grupes : „Nemokamos paslaugos“ ir „Mokamos paslaugos“. Nemokamų paslaugų grupėje nurodė paslaugą „Skambučio peradresavimas“. Minėtos paslaugos aprašyme reklamos vartotojams nurodė tokią informaciją : „Jūsų ilgą laiko tarpą nebus namie arba Jūs išvykęs į komandiruotę. Naudodamiesi šia paslauga, visus Jums skirtus skambučius nukreipkite kilu Jūsų pageidaujamu telefono numeriu. Savo telefono numerį galite peradresuoti į kitą miestą, užsienį, mobilųjį telefoną ir pan. Kad ir kur būtumėte, skambutis Jus pasieks“ (KT byla Nr. 03/03/1/5/0 7/11/014, 1. 10-11).

Konkurencijos taryba 2003-06-26 nutarimu Nr.2S-9 (b.1.9-12) AB „Lietuvos telekomas“ skelbtą reklamą, „Nemokamos paslaugos <...> Skambučio peradresavimas <...>„ pripažino klaidinančia reklama. Nutarime konstatavo, kad minėta rėkiama yra neišsami, kadangi yra praleista reklamos vartotojui labai svarbi informacijos dalis, t.y., kad abonentas, pasinaudojęs skambučio peradresavimu, turi mokėti už skambučius, nukreiptus iš jam priklausančio telefono į telefoną, į kurį skambučiai peradresuojami pagal vietinių ar tarptautinių pokalbių tarifą. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju vienu iš pagrindinių pardavimą skatinančių veiksnių pasirinkta tai, kad skambučio peradresavimo paslauga yra nemokama, todėl buvo būtina nurodyti, jog nemokamas tik pats paslaugos įjungimas, o už peradresuotus skambučius vartotojas moka pagal galiojančius AB „Lietuvos telekomas“ įkainius. Konstatavo, kad nenurodžius šių sąlygų, atsižvelgiant į tai, jog informacija apie skambučio peradresavimo schemą yra specifinio pobūdžio bei reikalauja specialių techninių žinių, kurių paprastas vartotojas neturi, todėl jis gali susidaryti nuomonę, kad naudojantis skambučio peradresavimu, skambučiai nukreipiami kitu pageidaujamu telefonu aplenkiant minėtos paslaugos vartotojo (abonento) telefoną. Remdamasi tuo, kad Reklamos įstatymas vartotojo suklaidinimo galimybę leidžia nustatyti remiantis protingumo kriterijumi prognozuojant paprasto vartotojo elgseną konkrečioje situacijoje, konstatavo, jog nagrinėjamu atveju reklama dėl savo klaidinančio pobūdžio galėjo paveikti vartotojų ekonominį elgesį bei daryti įtaką vartotojų apisprendimui įsigyti šią paslaugą.

Pareiškėjo manymu nagrinėjamoje reklamoje nėra klaidinančio informacijos praleidimo ir ši reklama paprasto reklamos vartotojo negalėjo suklaidinti ir nesuklaidino, ekonominio elgesio nepaveikė.

Reklamos įstatymo 2 str. 7 d. nurodyta, kad reklama - bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija, susijusi su asmens komercine-ūkine, finansine ar profesine veikla, skatinanti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis, įskaitant nekilnojamojo turto įsigijimą, turtinių teisių ir įsipareigojimų perėmimą. Reklamos įstatymo 5 str. l d. draudžia naudoti klaidinančią reklamą. Pagal Reklamos įstatymo 2 str.4 d. klaidinanti reklama - reklama, kuri bet kokiu būdu, įskaitant ir jos pateikimo būdą, klaidina arba gali suklaidinti asmenis, kuriems ji skirta arba kuriuos ji pasiekia, ir kuri dėl savo klaidinančio pobūdžio gali paveikti jų ekonominį elgesį arba kuri dėl šių priežasčių pakenkia ar gali pakenkti kito asmens galimybėm konkuruoti.

Vertinant pareiškėjo skelbtą reklamą „Nemokamos paslaugos <...> Skambučio peradresavimas <...>„ paminėtų teisės normų aspektu, konstatuotina, kad atsakovas minėtą reklama klaidinančia reklama pripažino pagrįstai. Reklamos įstatymo 5 str.2 d. nurodyta, kad kai sprendžiama, ar reklama yra klaidinanti, atsižvelgiama į jos teisingumo, išsamumo ir pateikimo kriterijus. Pagal minėto įstatymo 2 d.2 p. nuostatas pateikiama informacija yra neišsami, jeigu praleista tam tikra informacijos dalis, kurios pateikimas, atsižvelgiant į kitą toje reklamoje pateikiamą informaciją, būtinai reikalingas reklamos vartotojų suklaidinimui išvengti. Iš AB „Lietuvos telekomas“ 2000 metų lankstinuko „Linija plius“ (KT byla Nr.03/03/1/5/07/11/014, 1.10-11) akivaizdu, kad pareiškėjas, pateikdamas informaciją apie papildomą skaitmeninių telefono stočių paslaugą- skambučių peradresavimą, šią paslaugą reklamos vartotojui (Reklamos įstatymo 2 str. 15 p.) siūlė išskirdamas jos neapmokamumo faktorių. Paslaugos aprašyme paaiškino galimybę skambutį peradresuoti į pageidaujamą telefono numerį kitame mieste, užsienyje bei į mobilųjį telefoną. Informacijos apie tai, kad skambučio peradresavimo paslaugą pasirinkusiam vartotojui šios paslaugos pasirinkimas kaip nors įtakos įprastines vartotojų atsiskaitymo už telekomunikacines paslaugas sąlygas, nenurodė. Pagal Reklamos įstatymo 5 str.4 d. nuostatas, sprendžiant ar reklama yra klaidinanti, atsižvelgiama į paprasto reklamos vartotojo galimą nuomonę apie reklamoje pateikiamų teiginių teisingumą, reklamos išsamumą bei pateikimo būdą ar formą bei galimą ekonominį elgesį (Reklamos įstatymo 2 str.2 p.) priimant sprendimus dėl atitinkamoje reklamoje pateiktos informacijos apie prekę ar paslaugą. Reklamos įstatymas paprasto reklamos vartotojo sąvokos nepateikia. Pagal minėto įstatymo 2 str. 15 p. pateiktą reklamos vartotojo sampratą, reklamos vartotojas-asmuo, kuriam skiriama arba kurį gali pasiekti reklama. Iš to seka, kad skirta visiems reklamos vartotojams, kurių išsilavinimas, gebėjimas vertinti informacijos teisingumą bei išsamumą yra skirtingi. Todėl atsakovas ginčo sprendime motyvuodamas paprasto reklamos vartotojo suklaidinimo galimybę, protingumo kriterijų taikė pagrįstai.

Nagrinėjamu atveju 2000 metų lankstinuke „Linija plius“ reklamos vartotojams pareiškėjo siūlyta skambučio peradresavimo paslauga yra techninio pobūdžio ir jos suvokimas reikalauja specialių šios srities žinių. Iš pareiškėjo 2003-04-15 rašte Nr.01-1-481 pateikto skambučio peradresavimo paslaugos aprašymo matyti, kad minėtame rašte pateikta informacija apie skambučio peradresavimo paslaugą skiriasi nuo pateiktos AB „Lietuvos telekomas“ 2000 metų lankstinuke „Linija plius“ (KT byla Nr.03/03/1/5/07/11/014, 1.10-11). 2003-04-15 rašte Nr.01-1-481 (KT byla Nr.03/03/1/5/07/11/014, 1.39-42) nurodyta, kad yra nemokamas tik skambučio peradresavimo paslaugos įjungimas ir už jį nėra abonentinio mokesčio. Nurodyta, kad apmokėjimo už pokalbius skambučių peradresavimo atveju schema yra tokia, kad skambinantysis abonentas (A) moka už skambutį iki peradresavusio skambučius abonento (B), o skambučių peradresavimą įjungęs abonentas (B) moka už peradresuotą skambutį iki abonento, kuriam nukreipiamas peradresuotas skambutis (C) pagal galiojančius AB „Lietuvos telefonas“ Įkainius (KT byla Nr.03/03/1/5/07/11/014, 1.39-42). Pagal kiekvienam vartotojui žinomą įprastinę atsiskaitymo už fiksuoto ryšio paslaugas tvarką, už skambutį moka skambinantis abonentas. Atsižvelgiant į tai, bei pareiškėjo 2000 metų lankstinuke „Linija plius“ pateiktą informaciją, kad skambučio peradresavimas yra nemokama paslauga, laikytina, jog ši reklama galėjo klaidinti specialių techninių žinių neturintį t.y. paprastą reklamos vartotoją ir paveikti jo ekonominį elgesį įsijungiant šią paslaugą. Pareiškėjo veiksmai, kad 2001, 2002 metų lankstinukuose „Linija plius“ (KT byla Nr.03/03/1/5/07/11/014, 1. 24-29, 33-34) skambučio peradresavimo paslaugos, kaip nemokamos, reklamą nutraukė bei teismui pateiktas paaiškinimas, kad taip pasielgė norėdamas pašalinti bent vieną galimybę suklaidinti vartotoją, vertintini kaip netiesioginis pareiškėjo pripažinimas, kad 2000 metų lankstinuke „Linija plius“ pateiktas reklaminis teiginys „Nemokamos paslaugos <...> Skambučio peradresavimas <...>„ buvo klaidinanti reklama. Nors pareiškėjas 2001, 2002 metų lankstinukuose „Linija plius“ klaidinančios reklamos dėl skambučio peradresavimo paslaugos neteikė, tačiau 2000 metų lankstinuke „Linija plius“ pateikto reklaminio teiginio „Nemokamos paslaugos <...> Skambučio peradresavimas <...>„ oficialiai nepaneigė. Todėl 2000 metų lankstinukuose pateikta informacija apie šią paslaugą reklamos vartotojus galėjo klaidinti ir vėlesniais nei 2000 metais.

Pareiškėjo teiginiai, kad kiekvienas abonentas pagal telekomunikacinių paslaugų teikimo sutartį yra įsipareigojęs mokėti už kiekvieną skambutį iš jo abonentinio numerio, todėl be jokių specialių žinių turėjo suprasti, kad turės mokėti už kiekvieną peradresuotą iš jo abonentinio numerio skambutį, nepagrįsti. Skambučio peradresavimo paslaugą pareiškėjas vartotojams siūlė kaip papildomą (nenumatytą telekomunikacinių paslaugų teikimo sutartyje). Byloje nustatyta, kad pokalbių apmokėjimas pagal telekomunikacinių paslaugų teikimo sutartį be skambučio peradresavimo ir įjungus šią papildomą paslaugą, skirtingas, tačiau pareiškėjas 2000 metų lankstinuke „Linija plius“ pateikdamas reklaminį teiginį „Nemokamos paslaugos <...> Skambučio peradresavimas <...>„, informacijos apie tai reklamos vartotojams nepateikė. Todėl pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad skambučio peradresavimo paslaugą įsijungusiems vartotojams apmokėjimo už pokalbius sąlygos buvo žinomos iš telekomunikacinių paslaugų teikimo sutarties.

Nepagrįstais laikytini ir pareiškėjo argumentai, jog atsakovas, taikydamas Reklamos įstatymo 5 str. 4 d. nuostatas ir pripažindamas reklamą klaidinančia, turėjo remtis pakankamai didelės reklamos vartotojų dalies nuomone ir sprendimais tam, kad būtų galima nustatyti, kokią nuomonę susidarys ir kaip elgsis paprastas reklamos vartotojas. Reklamos įstatymas, drausdamas naudoti klaidinančią reklamą (RĮ 5 str. l d.) ir nustatydamas klaidinančios reklamos nustatymo kriterijus ( RĮ 5 str.2,3,4 d.) nereikalauja, kad klaidinančios reklamos pripažinimui reklamos kontrolės institucijos turėtų ištirti faktinį reklamos poveikį jos vartotojui. įstatymo leidėjas Pagal Reklamos įstatymo 2 str.4 d. nuostatas klaidinanti reklama yra ir atveju, kai ji bet kokiu būdu, įskaitant ir jos pateikimo būdą, gali suklaidinti asmenis ir dėl savo klaidinančio pobūdžio gali paveikti jų ekonominį elgesį. Pareiškėjo nurodyta LR CK 6.301 str. taikomas sprendžiant ginčus dėl klaidinančios reklamos atsiradusios žalos atlyginimo, t.y. dėl klaidinančios reklamos sukeltų pasekmių. Nagrinėjamu atveju ginčo santykius reglamentuojantis Reklamos įstatymas, kuris yra suderintas su Europos Sąjungos teisės aktais (1998-09-10 Tarybos direktyva Nr.84/450/EEB dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su klaidinančia reklama, derinimo ir ją iš dalies pakeičiančia bei papildančia 1997-10-06 Europos Parlamento ir Tarybos direktyva Nr.97/55/EB ) nustatyti klaidinančios reklamos pasekmes nereikalauja. Pripažinimui reklamos klaidinančia pakanka pagal Reklamos įstatymo 5 str. nurodytus kriterijus nustatyti, kad ji reklamos vartotoją gali suklaidinti.Be to, dėl nagrinėjamos klaidinančios reklamos pareiškėjas vartotojų pretenzijų turėjo ir to neneigia. Vieno vartotojo pretenzija dėl nagrinėjamos reklamos pretenzija yra Konkurencijos tarybos atlikto tyrimo byloje Nr.03/03/1/5/07/11/014, 1.1-56). Pareiškėjo nurodyta teismų praktika yra sprendžiant ginčus dėl prekių ženklų registracijos ir nagrinėjamu atveju netaikytina.

Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas 2000 metų lankstinuke „Linija plius“ pateiktoje nemokamos skambučio peradresavimo paslaugos reklamoje praleido reklamos vartotojui svarbios informacijos dalį, kad skambučio peradresavimo paslaugą užsisakęs abonentas pats turi mokėti už skambučius, nukreiptus iš jam priklausančio į telefoną, į kurį skambučiai peradresuojami, atsakovas 2003-06-26 sprendime Nr.2S-9 AB „Lietuvos telekomas“ skelbtą reklamą „Nemokamos paslaugos“ <...> Skambučio peradresavimas <...> klaidinančia reklama pripažino pagrįstai. Sprendimo forma bei turinys administraciniam aktui keliamus reikalavimus atitinka ir pareiškėjo nurodytų Viešojo administravimo įstatymo nuostatų nepažeidžia. Todėl pareiškėjo skundas dėl LR konkurencijos tarybos 2003-06-26 sprendimo Nr.2S-9 panaikinimo atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str.l p.). Kolegija, vadovaudamasi LR ABTĮ 85-87 str., 88 str. l p., 127 str.,

Pareiškėjo AB „Lietuvos telekomas“ skundą atmesti kaip nepagrįstus.

Sprendimas per 14 dienų apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiam administraciniam teismui paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

 

Komisijos pirmininkė Laima Baltrūnaitė

Teisėjai

Sigita Rudėnaitė

Linas Žukauskas