BDAR

Jūsų asmens duomenų valdymas

Šiame tinklapyje gali būti naudojami slapukai ar kiti jūsų asmens duomenys tinklapio funkcionalumo tikslais. Kai kurie iš šių slapukų yra būtini, o kiti padeda mums patobulinti jūsų patirtį ir gauti duomenų, kaip ši svetainė yra naudojama.

Duomenų apsaugos politika Slapukų naudojimo taisyklės

DĖL UAB „TELE 2“ SKELBTOS REKLAMOS ATITIKIMO REKLAMOS ĮSTATYMO 6 STRAIPSNIO REIKALAVIMUS

Atgal

Administracinė byla Nr. A6-1083/2002

2002 m. lapkričio 22 d.

Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: A.Taminsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), S.Gudyno ir A.Baranovo,
sekretoriaujant D.Jerusalimskienei,
dalyvaujant pareiškėjo atstovui adv. L.Sesickui,
atsakovo atstovėms E.Navickaitei ir L.Darulienei,
trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Omnitel“ atstovui L.Andziulytei,
trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Bitė GSM“ atstovui M.Jablonskiui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Tele2“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Tele2“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims UAB „Bitė GSM“, UAB „Omnitel“ dėl sprendimo panaikinimo, ir

nustatė:

Pareiškėjas Vilniaus apygardos administracinio teismo prašė panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2002 liepos 11 d. nutarimą Nr.9/b, dėl UAB „Tele2“ skelbtos reklamos atitikimo reklamos įstatymo 6 str. reikalavimams. Pareiškėjas nurodė, kad Konkurencijos tarybos sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi Konkurencijos taryba pilnai, visapusiškai ir objektyviai neišsiaiškino faktinių bylos aplinkybių bei netinkamai pritaikė materialinės teisės normas. Konkurencijos tarybos sprendime yra klaidingai konstatuota, kad UAB „Tele2“ reklamoje skelbtas „vidutinės minutės kainos“ rodiklis buvo netinkamai naudojamas. Be to, Konkurencijos tarybos sprendime yra klaidingai konstatuota, kad UAB „Tele2“ reklamoje skelbtas „vidutinės minutės kainos“ rodiklis apskritai negalėjo būti naudojamas. Konkurencijos taryba, pripažinusi UAB „Tele2“ reklamą neleistina lyginamąja reklama, sutinkamai su Reklamos įstatymo 6 straipsniu, klaidingai pritaikė UAB „Tele2 „ sankcijas, taikytinas už su klaidinančia reklama susijusių veiksmų atlikimą.
Atsakovas Lietuvos Respublikos Konkurencijos taryba Vilniaus apygardos administracinio teismo prašė skundą atmesti. Nurodė, kad Konkurencijos tarybos pareigūnai atlikę tyrimą nustatė, kad UAB „Tele2“ skelbta reklama, kur buvo lyginamos išankstinių mokėjimo paslaugų paketų UAB „Omnitel“-“Ekstra“-“Para“, UAB „Bitė GSM“-“Labas“ ir UAB „Tele2“ kainos, neatitiko Reklamos įstatymo nustatyto objektyvumo kriterijaus. Kad lyginama kaina atitiktų šį kriterijų, turi būti lyginamos mobilaus ryšio operatorių išankstinio apmokėjimo paslaugos paketo atskiros kainos vienodomis skambinimo sąlygomis (pvz.: dieną, naktį, savame ar svetimame tinkle, siunčiant SMS žinutes ir panašiai).Tik tokiu atveju reklamos vartotojas galėtų nuspręsti, kurio operatoriaus paslaugų paketą jam pasirinkti. Iš UAB Tele2“ skelbto reklamoje teiginio „Jūs gaunate tą patį, o mokate?“ susidaro įspūdis, kad kalbama apie paslaugą, kurios visumą sudaro kaina, papildomos paslaugos, bonusai ir t.t. Taigi, iš šio teiginio galima suvokti, kad nesvarbu kurį iš tų trijų paslaugų paketų vartotojas pasirinks, jis gaus analogišką paslaugą, skirsis tik kaina. Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad trijų mobilaus ryšio operatorių siūlomos išankstinio apmokėjimo paslaugos nėra vienodos, ir tai, ką teigia UAB „Tele2“ savo reklamoje, neatspindi tikrovės ir yra neleistina, nes joje nebuvo objektyviai palyginta ne tik tokių paslaugų vienos minutės kaina, bet ir šių paslaugų savybės. Nurodė, kad Konkurencijos taryba teisingai pritaikė Reklamos įstatyme numatytas sankcijas ir įstatymu suteiktų Tarybai įgalinimų neviršijo.
Trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Omnitel“ atstovė ir trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Bitė GSM „ atstovas Vilniaus apygardos administracinio teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2002 m. rugsėjo 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą
Teismas sprendime nurodė, kad Lietuvos Respublikos Reklamos įstatymo 2 str. 7 dalis nurodo, jog reklama yra bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija, susijusi su asmens komercine-ūkine, finansine ar profesine veikla, skatinanti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis, įskaitant nekilnojamojo turto įsigijimą, turtinių teisių ir įsipareigojimų perėmimą. Paminėto straipsnio 5 dalis nurodo, kad lyginamąja reklama laikoma tokia reklama, kurioje tiesiogiai arba netiesiogiai nurodomas reklamos davėjo konkurentas, jo prekės ar paslaugos. Reklamos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato atvejus, kada lyginamoji reklama yra leidžiama: jeigu joje objektyviai lyginamos viena ar daugiau esminių, tikrinamų ir būdingų prekių ar paslaugų savybių, taip pat gali būti lyginama ir kaina.
Teismas sprendime nurodė, kad byloje nustatyta, jog pareiškėjo visuomenės informavimo priemonėse skelbta informacija pagrįstai įvertinta, kaip reklama, nes vartotojai buvo skatinami įsigyti pareiškėjo išankstinio mokėjimo planą „Pildyk“. Šioje reklamoje buvo lyginamos pareiškėjo ir trečiųjų suinteresuotų asmenų išankstinio mokėjimo paslaugos ir kainos. Šioje reklamoje buvo pateikta nuoroda į Baltijos ekonomikos vadybos instituto atliktą bazinių tarifų tyrimą, kuriuose nurodoma, kad apskaičiuojant sąlyginės vienos pokalbio minutės vidurkį (reklamoje jis pateiktas kaip vidutinė minutės kaina), buvo naudojamasi eile prielaidų: nebuvo atsižvelgta į papildomas-SMS, balso pašto-paslaugas; įsivaizduojamas asmuo kalba po 1 min. kiekvieną savaitės valandą; skaičiavimai neatsižvelgia į „specialiųjų“ sąrašų („Geriausi draugai“, „Išrinktieji“) paslaugas bei bonusų sistemą; daroma prielaida, kad abonentas pusę skambučių padaro savo tinkle. Tyrime nebuvo vertinama atskirų operatorių užimamos rinkos dydis, ryšio kokybė, padengimo teritorija. Minėtas institutas išvadas pateikia nurodydamas ne vidutinę minutės kainą, kaip teigiama reklamoje, o sąlyginį vienos pokalbio minutės vidurkį. Pareiškėjas gi savo reklamoje tokį vidurkį pateikė kaip vidutinę minutės kainą.
Teismas padarė išvadą, kad Konkurencijos taryba pagrįstai konstatavo, jog šie rodikliai nėra tapatūs, nes sąlyginis minutės vidurkis reiškia, kad minutės kaina gali keistis nuo tam tikrų sąlygų, o vidutinės minutės vidurkis reiškia, kad minutės kaina yra apskaičiuojama paėmus analogiškų paslaugų minutės kainas, jas sudėjus, padalinus ir gavus tokios minutės kainos vidurkį. Pareiškėjo skelbta reklama, kur buvo lyginamos išankstinių mokėjimo paslaugų paketų UAB „Omnitel“-“Extra“ - „Para“, UAB“ Bitė GSM“ - „Labas“ ir pareiškėjo kainos neatitiko objektyvumo kriterijaus, numatyto Reklamos įstatymo 6 str. 1 dalies 3 punkte. Pareiškėjo skelbtoje reklamoje, kurioje buvo lyginamos išankstinio mokėjimo planų vidutinės minutės kainos yra neleistina, nes joje nebuvo objektyviai palyginta ne tik tokių paslaugų vienos minutės kaina, bet ir šių paslaugų savybės.
Teismas sprendime nurodė, kad Reklamos įstatymo 6 str, numato sąlygas, kada lyginamoji reklama yra leidžiama. Nurodė, kad Konkurencijos taryba pagrįstai laikė, jog pareiškėjo skelbta lyginamoji reklama savo pobūdžiu taip pat yra ir klaidinanti - vartotojams ji perteikia klaidingą informaciją apie paslaugas. Todėl Konkurencijos Taryba pagrįstai pasinaudojo Reklamos įstatymo 19 str. 2 d. suteiktomis teisėmis ir pritaikė įstatyme numatytas sankcijas.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas UAB „Tele2“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų panaikintas Konkurencijos tarybos 2002 m. liepos 11 d. nutarimas Nr. 9/b ir jame nurodyti įpareigojimai.
Pareiškėjas nurodo, kad teismas pilnai, objektyviai ir visapusiškai neišsiaiškino faktinių bylos aplinkybių pareiškėjo tikrųjų reikalavimų bei netinkamai pritaikė materialinės teisės normas. Teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl žemiau nurodytų priežasčių ir motyvų:
1. Tiek Konkurencijos tarybos nutarime, tiek teismo sprendime yra klaidingai konstatuota, kad UAB „Tele2“ reklamoje skelbtas „vidutinės minutės kainos“ rodiklis buvo netinkamai naudojamas. Konkurencijos tarybos nutarime ir Teismo sprendime yra konstatuota, kad UAB „Tele2“ reklamoje pateiktas „vidutinės minutės kainos“ rodiklis nėra tapatus „sąlyginės minutės kainos“ rodikliui, nes sąlyginis minutės vidurkis reiškia, kad minutės kaina gali keistis priklausomai nuo tam tikrų sąlygų o vidutinės minutės vidurkis reiškia, kad minutės kaina yra apskaičiuojama „paėmus analogiškų paslaugų minutės kainas, jas sudėjus, padalinus ir gavus būtų gauta tokios minutės kainos vidurkis“. Konkurencijos tarybos nutarime ir Teismo sprendime padarytas skirtumas tarp „sąlyginės minutės kainos“ bei „vidutinės minutės kainos“ rodiklių neatitinka Baltijos ekonomikos vadybos instituto (toliau - BEVI) 2002 m. gegužės mėn. atliktos tyrimo ataskaitos metodikos bei rezultatų analizės. BEVI ataskaitos 9 lape yra paaiškinta, kad BEVI atliktas skirtingų mobilių operatorių išankstinio apmokėjimo paslaugos kainų palyginimas rėmėsi rodikliu, kuris yra vadinamas „sąlyginiu vienos minutės vidurkiu“. Šis rodiklis padeda apskaičiuoti 1 pokalbio minutės bazinių įkainių vidurkį. Ataskaitoje nurodytos prielaidos, kurios naudojamos skaičiavimams: (i) skaičiavimai neapima papildomų paslaugų (SMS, balso pašto ir pan.); (ii) įsivaizduojamas asmuo kalba po 1 min. kiekvieną savaitės valandą (rezultatų nekeičia, jei abonentas kalbėtų absoliučiai visą 7 parų laikų kiekvieną valandą po pusvalandį ar pan.); (iii) skaičiavimai neatsižvelgia į „specialiųjų“ sąrašų paslaugas („Geriausi draugai“ ir „Išrinktieji“), bei bonusų sistemą; (iv) darome prielaidą, jog abonentas 1/2 skambučių padaro savo tinkle. Minėtos prielaidos apibrėžė vienos vidutinės minutės kainos, t.y. vienos pokalbio minutės vidurkio, sąlygiškumą. Apskaičiuojant vienos sąlyginės vidutinės minutės kainų buvo atlikti tie patys veiksmai, kurie nurodyti Konkurencijos tarybos sprendime - paėmus analogiškų paslaugu minutės kainas, jas sudėjus, padalinus buvo gautas tokios minutės kainos vidurkis.
Konkurencijos taryba tyrimo metu nepareiškė jokių pastabų ir priekaištų BEVI atliktai studijai. BEVI, atsakydama į Konkurencijos tarybos paklausimą, ar UAB „Tele2“ reklamoje naudotos sąvokos pilnai atitinka BEVI tyrime naudotas sąvokas“, paaiškino, kad UAB „Tele2“ panaudota formuluotė „iš esmės neprieštaravo BEVI naudotiems kategorijų aprašymams ir nėra tikslingai klaidinanti“. „UAB „Tele2“ supaprastino 9 puslapyje naudotą sąvoką „sąlyginis 1 pokalbio minutės vidurkis“ pervadinant šią sąvoką į „vidutinė minutės kaina“. BEVI tyrimo ataskaitoje yra naudojami tokie šios sąvokos supaprastinimai: „sąlyginė 1 minutės kaina“ bei „1 minutės kaina“ (lentelių kategorijai įvardinti). „Bazinių įkainių vidurkis“ gali būti suprastas kaip „vidutinė minutės kaina“ ir iš esmės šios sąvokos neprieštarauja viena kitai.“ BEVI tyrime naudotas metodas padeda apskaičiuoti 1 pokalbio minutės bazinių įkainių vidurkį, skaičiavimams naudojant kelias prielaidas (kurios, BEVI supratimu, yra labai neutralios ir neturi skatinančios tendencijos vieno ar kito GSM operatoriaus atžvilgiu). Vienas iš pagrindinių lyginimo objektyvumą pagrindžiančių argumentų - prielaidos taikytos visiems 3 operatoriams be išimčių. Būtų galima kvestionuoti tyrimo metodų objektyvumą, jei operatoriams būtų taikomos skirtingos prielaidos, kurios keistų rezultatų esmę vieno ar kito operatoriaus naudai (pvz. dėl kokių nors priežasčių būtų nutarta, kad savame tinkle UAB „Omnitel“ skambina 35%, UAB „Bitė GSM“ - 40%, o UAB „Tele2“ - 50%, nes vartotojai taupūs ar pan.). Todėl UAB „Tele2“ reklamoje skelbtas „vidutinės minutės kainos“ rodiklis buvo tinkamas rodiklis.
2. Konkurencijos tarybos sprendime yra klaidingai konstatuota, kad UAB „Tele2“ reklamoje skelbtas „vidutinės minutės kainos“ rodiklis apskritai negalėjo būti naudojamas. Konkurencijos tarybos sprendime konstatuota, kad „skirtingos atskirų operatorių teikiamų paslaugų kainos tomis pačiomis sąlygomis skiriasi, todėl jų vidurkis negali atspindėti realios padėties... UAB „Tele2“ reklamoje turėjo būti lyginama ne tik kaina, bet ir šių paslaugų savybės, kurios leistų nustatyti, kad būtent UAB „Tele2“ siūloma išankstinio mokėjimo paslauga yra ne tik pigiausia, bet ir geriausia...“
Toks Konkurencijos tarybos aiškinimas yra neteisingas, kadangi UAB „Tele2“ reklamoje buvo lyginamos tos pačios paslaugos - išankstinio mokėjimo paslaugos - kainos. Siekiant užtikrinti palyginimo teisingumą, atsiribota nuo papildomų paslaugų. Dėl šios priežasties mobilių operatorių išankstinio mokėjimo paslaugų „skirtumai“ liko už BEVI tyrimo ribų. Reklamos įstatymas nenustato reikalavimo lyginamojoje reklamoje palyginti visas paslaugos savybes. Įstatymas numato teisę lyginti bet kurią esminę, būdingą, tikrinamą paslaugos savybę, bei pareigą tai daryti objektyviai. Kaip akcentuota BEVI ataskaitos 3 lape, „dėl skirtingų apmokestinimo, kompensavimo bei paslaugų įkainių išdėstymo laike yra praktiškai neįmanoma absoliučiai tiksliai palyginti identiškų abonentų išlaidas skirtingose kompanijose, tad studijoje naudojami skaičiavimai remiasi prielaidomis, kurių pagalba palyginimai yra kiek įmanoma tikslesni ir atsižvelgia į kiekvieno operatoriaus specifiką. Būtina paminėti, jog operatoriai užima ne vienodą GSM rinkos dalį. Šis faktas turi svarią įtaką abonentų pokalbių struktūrai, t.y. didžiausia tikimybė, jog abonentas kalbės daugiau „savo“ tinkle tenka Omnitel „Extra „ paslaugų paketo vartotojams, nes Omnitel užima apie pusę GSM paslaugų rinkos. Tai turi atvirkštinę įtaką „Pildyk“ vartotojams, nes Tele2 užimama mažiausią GSM rinkos dalį Lietuvoje“. Kadangi tiek UAB „Tele2“, tiek UAB „Omnitel“, tiek UAB „Bitė GSM“ išankstinio mokėjimo paslauga siejasi su tam tikromis papildomomis paslaugomis, skirtingais mokėjimo planais, bonusų sistemomis (kaip akcentuota BEVI ataskaitos 3 lape, „natūralu, kad papildomų paslaugų krepšeliai yra skirtingi“), siekiant atlikti vienos išankstinio mokėjimo paslaugos savybės (t.y. kainos) palyginimą, neišvengiama buvo surasti bendrą išankstinio mokėjimo paslaugos apibrėžimą. Tuo tikslu BEVI tyrime išankstinio mokėjimo paslauga buvo apibrėžta, remiantis tam tikromis sąlygomis, atribojant nuo skirtingų operatorių teikiamos šios paslaugos realiu skirtumu. Būtent apie tokią paslaugą ir kalbama UAB „Tele2“ reklamos tekste, kaip apie „tokią pačią paslaugą“. Todėl „vidutinės minutės kainos“ rodiklis galėjo būti ir buvo tinkamas ir objektyvus išankstinio mokėjimo paslaugu palyginimo kriterijus.
3. Tiek Konkurencijos tarybos nutarime, tiek teismo sprendime, pripažinus UAB „Tele2“ reklamą neleistina lyginamąja reklama, sutinkamai su Reklamos įstatymo 6 straipsniu, klaidingai pritaikytos sankcijos, taikytinos už su klaidinančia reklama susijusių veiksmų atlikimą. Konkurencijos tarybos sprendimu UAB „Tele2“ įpareigota (i) nedelsiant nutraukti neleistinos lyginamosios reklamos naudojimą, (ii) nuo nutarimo rezoliucinės dalies paskelbimo leidinyje „Valstybės žinios“ per 5 dienas dienraščiuose „Lietuvos Rytas“ arba „Respublika“ paneigti naudotą neleistiną lyginamąją reklamą ir per 14 dienų informuoti Konkurencijos tarybą apie nutarimo įvykdymą. Be to, UAB „Tele2“ įspėta, kad nenutraukus neleistinos lyginamosios reklamos naudojimo, bus skiriamos Reklamos įstatymo 22 straipsnyje nustatytos baudos. Konkurencijos taryba, skirdama UAB „Tele2“ įspėjimą bei įpareigojimus rėmėsi Reklamos įstatymo 22 str. 5, 7 ir 9 dalimis. Nė vienas iš minėtų Reklamos įstatymo straipsnių nenumato subjektui, pažeidusiam Reklamos įstatymo 6 straipsnio reikalavimus, tokių sankcijų, kaip lyginamosios reklamos paneigimas ir/ar lyginamosios reklamos nutraukimas. Reklamos įstatymo 19 straipsnyje yra nustatyta Konkurencijos tarybos teisė skirti subjektams, kurių reklama buvo pripažinta klaidinančia, tokias sankcijas kaip klaidinančios reklamos nutraukimas ir/ar klaidinančios reklamos paneigimas. Tačiau šios sankcijos gali būti skirtos tik už veiksmus, susijusius su klaidinančia (o ne lyginamąja) reklama. Atsakomybė už Reklamos įstatymo pažeidimus bei su pažeidimais susijusios sankcijos gali būti skirtos tik Reklamos ir kitų įstatymų numatytais atvejais. Kaip viešosios teisės normos, Reklamos įstatymo normos gali būti aiškinamos tik adekvačiai ir siaurinamai. Plečiamai aiškinti Reklamos įstatymo normas, įskaitant normas dėl sankcijų skyrimo, negalima.
Konkurencijos taryba nenagrinėjo ir atitinkamai neįrodė, kad UAB „Tele2“ lyginamoji reklama yra klaidinanti. Reklamos įstatymas reikalauja įrodyti (o ne preziumuoti), kad reklama yra klaidinanti. Reklamos įstatymo 2 str. 4 d. klaidinančia reklama apibrėžia tokią reklamą, kuri bet kokiu būdu, įskaitant ir jos pateikimo būdą, klaidina arba gali suklaidinti asmenis, kuriems ji skirta arba kuriuos ji pasiekia, ir kuri dėl savo klaidinančio pobūdžio gali paveikti jų ekonominį elgesį arba kuri dėl šių priežasčių pakenkia ar gali pakenkti kito asmens galimybėms konkuruoti. Todėl net, jei teismas pripažintų, kad Konkurencijos tarybos sprendimas pripažinti UAB „Tele2“ reklamą neleistina lyginamąja reklama yra teisingas, Konkurencijos tarybos nutarimo dalis, nustatanti UAB „Tele2“ įpareigojimus paneigti ir/ar nutraukti neleistiną lyginamąją reklamą, yra naikintina kaip neatitinkanti įstatymo reikalavimų.
Kadangi aiškesnių, detalesnių lyginamosios reklamos skelbimo taisyklių, reikalavimų ar kriterijų nei Reklamos įstatymas, nei kiti teisės aktai nenustato, o Reklamos įstatymo 6 straipsnio reikalavimų aiškinimo bei taikymo teismų praktika nėra susiformavusi, remdamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 str. 1 d., pareiškėjas prašo Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą išaiškinti Reklamos įstatymo 6 straipsnyje nustatytų lyginamosios reklamos reikalavimų turinį. Atsižvelgiant į tai, kad lyginamoji reklama Europos Sąjungos valstybių praktikoje yra traktuojama kaip pozityvi bei į vartotojų interesus orientuota reklama, bei atsižvelgiant į tai, kad UAB „Tele2“ ketina ir toliau naudoti rinkodaros akcijose bei kampanijose lyginamosios reklamos sprendimus, Reklamos įstatymo 6 straipsnio reikalavimų kvalifikuotas interpretavimas ne tik unifikuotų šiuo metu egzistuojančius skirtingus požiūrius aiškinant ir taikant minėtus reikalavimus, tačiau taip pat suformuotų tam tikrą šių teisinių reikalavimų taikymo praktiką bei apsaugotų ūkio subjektus, tame tarpe ir UAB „Tele2“, nuo nereikalingo ginčų sprendimo teisme.
Atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas savo apeliaciniame skunde naujų argumentų, liečiančių bylą nepateikė, todėl atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą pakartojo savo argumentus, išdėstytus Vilniaus apygardos teismui 2002 08 09 atsiliepime į pareiškėjo skundą.
Kolegija konstatuoja:
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 2 str. 5 d. lyginamąja reklama laikoma tokia reklama, kurioje tiesiogiai arba netiesiogiai nurodomos reklamos davėjo konkurentas, jo prekės ar paslaugos. Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 6 str. numato sąlygas, kurias atitinkanti lyginamoji reklama yra leidžiama. Vadovaujantis minėto straipsnio 1 d. 3 p., lyginamoji reklama yra leidžiama, jei joje objektyviai lyginamos viena ar daugiau esminių, tikrinamų ir būdingų prekių ir paslaugų savybių, taip pat gali būti lyginama ir kaina.
Kadangi UAB „Tele 2“ skelbtoje reklamoje buvo lyginamos UAB „Omnitel“, UAB „Tele 2“ ir UAB „Bitė GSM“ išankstinio mokėjimo paslaugos ir kainos, pareiškėjo reklama pagrįstai buvo pripažinta lyginamąja reklama. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjo reklamoje buvo nuoroda į Baltijos ekonomikos vadybos instituto atliktą bazinių tarifų tyrimą. Šio instituto išvadose nurodytas sąlyginis vienos pokalbio minutės vidurkis minėtoje pareiškėjo reklamoje buvo pateiktas kaip vidutinė minutės kaina. Tačiau, kaip matyti iš Baltijos ekonomikos vadybos instituto išvadų, apskaičiuojant sąlyginį vienos pokalbio minutės vidurkį nebuvo atsižvelgta į minėtų mobiliojo ryšio operatorių (SMS, balso pašto ir kt.) teikiamas papildomas paslaugas, neatsižvelgta į „specialiųjų“ sąrašų paslaugas („Geriausi draugai“, „Išrinktieji“) bei bonusų sistemą, buvo daroma prielaida, kad asmuo kalba po 1 min. kiekvieną savaitės valandą ir kad abonentas pusę skambučių padaro savo tinkle. Todėl pareiškėjas nepagrįstai savo reklamoje minėtą vidurkį pateikė kaip vidutinę minutės kainą, kuri turi būti apskaičiuojama paėmus analogiškų paslaugų, teikiamų vienodomis sąlygomis, minutės kainas.
Atsižvelgiant į aukščiau nurodytus argumentus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog pareiškėjo skelbta reklama, kur buvo lyginamos išankstinių mokėjimo paslaugų paketų UAB „Omnitel“ „Extra-Para“, UAB „Bitė GSM“ „Labas“ ir pareiškėjo kainos, neatitiko objektyvumo kriterijaus, numatyto Reklamos įstatymo 6 str. 1 d. 3 p.
Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 22 str. 7 d. nustatyta, jog Konkurencijos taryba, nustačiusi, kad naudojama klaidinanti reklama, šio įstatymo 9 straipsnyje uždrausta reklama ar nesilaikoma šio straipsnio 5 ir 6 dalyse nurodytuose straipsniuose nustatytų reikalavimų, įpareigoja reklaminės veiklos subjektus nutraukti tokios reklamos naudojimą. Reklamos įstatymo 22 str. 5 d. numatyta, kad už šio įstatymo 6 str. nustatytų reklamos naudojimo reikalavimų nesilaikymą reklaminės veiklos subjektams skiriama bauda nuo vieno tūkstančio iki penkiolikos tūkstančių litų, t.y. Reklamos įstatymo 22 str. 5 d. nukreipia ir į šio įstatymo 6 straipsnį, nustatantį reikalavimus lyginamosios reklamos naudojimui. Taigi, Konkurencijos taryba, nustačiusi, kad nesilaikoma minėto įstatymo 6 str. nustatytų reikalavimų, keliamų lyginamajai reklamai, gali įpareigoti reklaminės veiklos subjektus nutraukti tokios reklamos naudojimą. Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad Konkurencijos taryba, įpareigodama pareiškėją nedelsiant nutraukti neleistinos lyginamosios reklamos naudojimą, klaidingai pritaikė sankciją, taikytiną už veiksmus, susijusius tik su klaidinančia reklama, nėra pagrįstas.
Reklamos įstatymo 19 str. 2 d. 5 p. nustatyta, kad Konkurencijos taryba turi teisę įpareigoti reklaminės veiklos subjektus, kurių reklama pripažinta klaidinančia, ją paneigti. Tačiau Reklamos įstatymas nenumato, kad Konkurencijos taryba gali įpareigoti paneigti reklamą ir tuos reklaminės veiklos subjektus, kurie nesilaiko lyginamosios reklamos naudojimo reikalavimų. Kaip matyti iš Lietuvos Respublikos Konkurencijos tarybos 2002 07 11 nutarimo Nr. 9/b, tyrimas buvo atliktas tik dėl UAB „Tele 2“ skelbtos reklamos atitikimo lyginamosios reklamos reikalavimų, nustatytų Reklamos įstatyme, kadangi tyrimo metu nebuvo gauta duomenų, jog šios bendrovės veiksmai pažeidė daugelio ūkio subjektų ar vartotojų interesus. Kadangi nagrinėjamu atveju UAB „Tele 2“ skelbta reklama nebuvo pripažinta klaidinančia, Konkurencijos taryba negalėjo taikyti šios bendrovės atžvilgiu Reklamos įstatymo 19 str. 2 d. 5 p. numatytos sankcijos. Įvertinus nurodytus argumentus, darytina išvada, kad Konkurencijos taryba nepagrįstai įpareigojo šią bendrovę paneigti neleistiną lyginamąją reklamą dienraščiuose „Lietuvos rytas“ arba „Respublika“.
Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 22 str. 9 d. nustatyta, kad bauda už klaidinančios reklamos naudojimą, taip pat bauda už šio straipsnio 5 ir 6 dalyse nurodytuose straipsniuose nustatytų reklamos naudojimo reikalavimų nesilaikymą skiriama tik tuo atveju, jei reklaminės veiklos subjektai po įspėjimo nesilaiko įpareigojimo jį nutraukti. Kaip jau buvo minėta, Reklamos įstatymo 22 str. 5 d. nukreipia į šio įstatymo 6 straipsnį, nustatantį reikalavimus lyginamosios reklamos naudojimui. Taigi, bauda už lyginamosios reklamos naudojimo reikalavimų nesilaikymą gali būti skiriama tik tuo atveju, jei reklaminės veiklos subjektas po įspėjimo nesilaiko įpareigojimo jį nutraukti. Todėl nagrinėjamu atveju Konkurencijos taryba pagrįstai įspėjo pareiškėją, kad nenutraukus neleistinos lyginamosios reklamos naudojimo, bus skiriamos Reklamos įstatymo 22 str. numatytos baudos.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 str. 1 d. 3 p., teismas

nutarė:

Pareiškėjo UAB „Tele2“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. sprendimą pakeisti ir išdėstyti taip:
Pareiškėjo UAB „Tele2“ skundą tenkinti iš dalies. Panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2002 liepos 11d. nutarimo Nr.9/b „Dėl UAB „Tele2“ skelbtos reklamos atitikimo Reklamos įstatymo 6 str. reikalavimus“ dalį, kuria UAB „Tele2“ įpareigota nuo nutarimo rezoliucinės dalies paskelbimo leidinyje „Valstybės žinios“ per 5 dienas dienraščiuose „Lietuvos rytas“ arba „Respublika“ paneigti neleistiną lyginamąją reklamą.
Likusią Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2002 liepos 11 d. nutarimo Nr.9/b „Dėl UAB „Tele2“ skelbtos reklamos atitikimo Reklamos įstatymo 6 str. reikalavimus“ dalį palikti nepakeistą.
Nutartis kasacine tvarka neskundžiama.
 
Teisėjai
A.Taminskas
A.Baranovas
S.Gudynas