Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Mefodijos Povilaitienės (pranešėjos) ir Veslavos Ruskan (pirmininkės), sekretoriaujant Anai Cilinekevičiūtei, dalyvaujant pareiškėjos atstovei Aušrai Urbonaitei, atsakovės atstovei Justinai Paulauskaitei, teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Vilniaus miesto savivaldybės skundą atsakovei Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai, tretiesiems suinteresuotiesiems asmenims SĮ „Vilniaus planas“ ir VĮ „Naujosios viešosios valdybos fondas“ dėl sprendimo panaikinimo,

pareiškėja Vilniaus miesto savivaldybė (toliau - Savivaldybė) skundu (b.l. 2-6) prašo teismo panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau - Konkurencijos taryba) 2007-04-26 nutarimąNr. 2S-8. '

Pagrįsdama savo reikalavimą Savivaldybė paaiškino, jog skundžiamas Konkurencijos tarybos nutarimas priimtas remiantis LR aplinkos ministro 2004-05-07 įsakymu Nr.Dl-263 patvirtintomis Savivaldybės teritorijos bendrojo plano rengimo taisyklėmis, kurių 15.5 p. numatyta, kad planavimo organizatorius parengiamojo etapo metu skelbia konkursą Bendrojo plano rengėjui parinkti LR viešojo pirkimo įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Pagal 2004-07-13 priimtą LR Konstitucijos papildymo Konstituciniu aktu „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ ir LR Konstitucijos 150 str. papildymo įstatymo 1 str. 2 d. Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis, tuo pačiu šių normų aiškinimas ir galiojimas pagal Europos Teisingumo Teismo praktiką yra privalomas visiems teisės subjektams, esantiems Europos Sąjungos jurisdikcijoje. Lietuvoje privaloma vadovautis ne tik LR viešųjų pirkimų įstatymu, bet ir Europos Sąjungos teisės aktais, reglamentuojančiais viešuosius pirkimus - 1992-06-18 Tarybos direktyva 92/50/EEB dėl viešojo paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos koordinavimo bei Europos Teisingumo Teismo (toliau - ir ETT) suformuota jos aiškinimo ir taikymo praktika. Po Lietuvos įstojimo 2004-05-01 į Europos Sąjungą, šios bendrijos teisės normos turi viršenybę LR įstatymų, poįstatyminių ir kitų žemesnės galios teisės aktų atžvilgiu.

2004 m. gegužės 7 d. Aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-263 patvirtintų Savivaldybės teritorijos bendrojo plano rengimo taisyklių (toliau - ir Taisyklės) 15.5 punkte įtvirtinta teisės nuostata kelia daug abejonių, visų pirma dėl jos prieštaravimo ETT suformuotai 1992-06-18 Tarybos direktyvos 92/50/EEB dėl viešojo paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos koordinavimo aiškinimo ir taikymo praktikai, kurios teisinė galia yra didesnė ir ji neabejotinai turi viršenybę LR įstatymų, kitų žemesnės galios teisės aktų atžvilgiu. Remiantis teisės aktų hierarchijos principu, taip pat LR Konstitucijos 150 straipsnio papildymo įstatymo 1 str. 2 d., esant teisės normų prieštaravimui taikoma ta teisės norma, kurios teisinė galia yra aukštesnė. LR Konstitucijos 150 str. papildymo įstatymo 1 str. 2 d. nustato, kad teisės normų kolizijos atveju Europos Sąjungos teisės normos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus. Akivaizdu, kad Taisyklės yra žemesnės teisinės galios nei Europos Teisingumo Teismo suformuota ES direktyvos taikymo praktika, todėl šiuo atveju juo negalėjo būti remiamasi.

Nagrinėjamu atveju teismas turėtų kreiptis į Lietuvos Vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar 2004-05-07 Taisyklių 15.5 punktas neprieštarauja LR viešųjų pirkimų įstatymui. Taip pat, siekiant išsamiai ir visapusiškai išnagrinėti bylą, būtina ištirti, ar šis poįstatyminis teisės aktas neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams bei ES teisės normoms, kurios yra sudedamoji LR teisinės sistemos dalis. Taisyklių 15.5 p. nustatoma nauja elgesio taisyklė - planavimo organizatorius parengiamojo etapo metu skelbia konkursą Bendrojo plano rengėjui parinkti. Tačiau ši teisės norma neatitinka LR viešųjų pirkimų įstatymo, nes jame kaip ir ES teisės normose yra nustatytas baigtinis sąrašas atvejų, kai viešasis pirkimas privalo būti vykdomas ir atvejus, kai viešųjų pirkimų vykdyti neprivaloma.

Be to, Taisyklių 15.5 p. įtvirtinta norma, reguliuojanti savivaldybių bendrojo plano rengėjų parinkimą, laikytina bendrąja norma, kuri taikoma tuo atveju, jeigu kitose teisės normose nenustatyta kitų taisyklių, todėl prieš ją taikant būtina išsiaiškinti sisteminį ryšį su kitomis teisės normomis, - šiuo atveju su ETT suformuotomis 1992-06-18 Tarybos direktyvos 92/50/EEB dėl viešojo paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos koordinavimo aiškinimo ir taikymo normomis, taip pat LR viešųjų pirkimų įstatymu, kuris nustato, kokiais atvejais yra būtina vykdyti viešąjį pirkimą, o kokiais ne.

Tačiau Konkurencijos taryba ETT suformuota direktyvos taikymo ir aiškinimo praktika iš esmės nesivadovavo tik pažymėjo, kad S Į „Vilniaus planas“ neatitinka ETT suformuotų Teckal kriterijų. Su tokia Konkurencijos tarybos išvada sutikti nėra jokio pagrindo. Europos Teisingumo Teismo sprendimuose priimtuose Teckal (1999-11-18 sprendimas byloje C-107/98), Stadt Halle ir kt. (2005-01-11 sprendimas byloje C-26/03), Komisija prieš Ispaniją (2005-01-13 sprendimas byloje C-84/03) suformavo 1992-06-18 Tarybos direktyvos 92/50/EEB teisės normų aiškinimo praktiką. ETT šiose bylose yra suformavęs kriterijus, pagal kuriuos nustatoma, kurie perkančiosios organizacijos sandoriai dėl prekių, paslaugų, darbų pirkimo laikomi vidaus sandoriais ir jiems netaikomos 1992-06-18 Tarybos direktyvos 92/50/EEB dėl viešojo paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos koordinavimo nuostatos. Teckal sprendime ETT pasisakė, kad viešųjų pirkimų teisė iš esmės taikoma tuomet, kai susitarimas sudaromas tarp dviejų skirtingų asmenų, taigi kai sudaroma sutartis, tačiau netgi tuomet, kai abi teisinio sandorio šalys pagal teisinę formą turi teisinį subjektiškumą, jų tarpusavio sandoris vis dėlto gali būti išimties tvarka prilygintas vidaus sandoriui ir būtent tuo atveju, kai išpildomi du teismų praktikos suformuluoti kumuliatyviniai kriterijai: a) perkančioji organizacija turi kontroliuoti kitą sandorio šalį panašiai kaip savo pačios tarnybas; b) ši kita sandorio šalis savo ruožtu didžiąją savo veiklos dalį vykdo kartu su šia perkančiąja organizacija.

SĮ „Vilniaus planas“ visiškai atitinka pirmąjį Teckal kriterijų. Minėta įmonė yra iš Vilniaus miesto savivaldybės turto įsteigtas ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, įmonė nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei ir jai perduotą ir jos įgytą turtą valdo, naudoja bei disponuoja patikėjimo teise. Pagal Savivaldybės administracijos - direktoriaus 2007-03-27 įsakymu Nr.30-618 patvirtintų Savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ įstatų 20 p., įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija valdybos teikimu skiria ir atšaukia įmonės vadovą, skiria ir atšaukia valdybos narius, tvirtina įmonės įstatus, nustato įmonės veiklos strategiją. SĮ „Vilniaus planas“ atitinka ir antrąjį Teckal kriterijų. Šio kriterijaus esmė, kad perkančiosios organizacijos verslo partneris savo veiklą vykdytų iš esmės perkančiajai organizacijai. Konkurencijos taryba pažymėjo, kad SĮ „Vilniaus planas“ veikia ne tik pagal savivaldybės patvirtintą darbų programą, tačiau taip pat dalyvauja ir kitų savivaldybių skelbiamuose konkursuose ir tokia veikla negali būti pateisinama kaip vykdoma viešojo dalininko -Vilniaus miesto savivaldybės naudai. Toks Konkurencijos tarybos argumentas yra nepagrįstas. ETT Teckal byloje yra pripažinęs, kad veikla pagal sutartis su trečiaisiais asmenimis yra nežalinga, jei ji nėra reikšminga ir vien tik ta aplinkybė, kad savivaldybės įmonė veikia už savivaldybės ribų, nebūtinai lemia tai, kad ji nevykdo savo veiklos iš esmės šios savivaldybės naudai. Pažymėtina, jog 2004 m. galiojusių įstatų 13 p. numatyti privalomi darbai SĮ „Vilniaus planas“ - rengti Vilniaus miesto bendrąjį planą ir atskiras jo dalis, vykdyti tęstinius Vilniaus operatyvaus planavimo darbus ir tt. Įstatų 14 p. numatyta, kad įmonė gali atlikti visus projektavimo ir tyrinėjimo darbus, užsiimti įstatuose nustatyta ūkine veikla Lietuvos Respublikoje ir už jos ribų. Konkurencijos taryba pažymėjo, kad įmonės pajamos gautos ne iš Vilniaus bendrojo plano rengimo, laikotarpiu nuo 2004 m. iki 2005 m. sudarė apie 33 % įmonės pajamų. Tačiau SĮ „Vilniaus planas“ įstatuose numatyta įvairi veikla Savivaldybei, o ne tik Vilniaus miesto bendrojo plano rengimas, todėl galima daryti išvadą, kad iš tų 33 %, įmonės pajamų, tik maža dalis pajamų buvo gauta už darbus atliktus kitose savivaldybėse.

Esant šioms aplinkybėms, remiantis LR konkurencijos įstatymo 30 str. 2 d., tyrimas turėjo būti nutrauktas nesant pažeidimo sudėties, t.y. Savivaldybė neatliko jokių veiksmų, pažeidžiančių šį įstatymą. Šiuo atveju neabejotinai neegzistuoja viena iš trijų būtinų LR konkurencijos įstatymo 4 str. 2 d. sąlygų -skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant LR įstatymų reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, kad ES teisės normos yra sudedamoji Lietuvos teisinės sistemos dalis, sąvoka „LR įstatymai“ apima ir ES teisės normas bei šių normų taikymo praktiką suformuotą Europos Teisingumo Teismo. Taigi Vilniaus miesto savivaldybė vykdydama ir remdamasi 1992-06-18 Tarybos direktyvos 92/50/EEB dėl viešojo paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos koordinavimo ETT suformuota taikymo praktika priėmė sprendimą dėl pavedimo SĮ „Vilniaus planas“ rengti Vilniaus miesto Bendrąjį planą iki 2015 metų, nes šie abiejų subjektų santykiai atitinka vidaus sandorio kriterijus.

2007-10-12 teismui pateiktas Savivaldybės prašymas kreiptis į Europos Teisingumo teismą siekiant gauti atsakymus į šiuos klausimus: 1) ar savivaldybės SĮ „Vilniaus planas“ atžvilgiu laikoma kontrolė gali būti tapačia Vilniaus savivaldybės administracijos bei jos padalinių kontrolei ir ar SĮ „Vilniaus planas“ gali būti laikoma vykdančia didžiąją savo veiklos dalį kartu su Vilniaus savivaldybe atsižvelgiant į direktyvos 1992/50/EEB nuostatų pasėkoje suformuotus vidaus sandorių kriterijus; 2) ar Vilniaus m. bendrojo plano rengimo paslaugos turėjo būti teikiamos ir perkamos vadovaujantis 1992/50/EEB dėl viešojo paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos koordinavimo nustatytų reikalavimų, ar šių paslaugų teikimas turėjo būti pripažįstamas vidaus sandoriu pagal Europos teisingumo teismo suformuotą Europos sąjungos teisės aiškinimo praktiką ir dėl to viešojo pirkimo procedūros minėtoms paslaugoms įsigyti neturėjo būti vykdomos; 3) ar remiantis Europos bendrijos steigimo sutarties 249 str., atsižvelgiant į Direktyvos 92/50/EEB normų aiškinimą, valstybei narei kyla pareiga nacionaliniuose aktuose reglamentuoti konkurencijos nepaleidžiančią vidaus sandorių sudarymo tvarką (t2; b.l. 16-17).

Teismo posėdžio metu Savivaldybės administracijos atstovas patvirtino skunde nurodytus motyvus ir prašė j į tenkinti.

Atsakovė Konkurencijos tarnyba atsiliepime teismui (t2; b.l. 5-7) su skundo reikalavimais nesutiko bei paaiškino, kad atsakovė Savivaldybės priimtus teisės aktus vertino sąžiningos konkurencijos laisvės prasme, t.y. ar susiklosčiusi situacija, kuomet Vilniaus miesto bendrojo plano rengimas ne konkurso tvarka paskiriamas vienai įmonei, nesuteikiant galimybės savo paslaugas pasiūlyti ir kitoms įmonėms, nepažeidžia LR konkurencijos įstatymo.

LR konkurencijos įstatymo 4 straipsnis įtvirtina savivaldos institucijoms pareigą vykdant joms pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu, užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę. Konkurencijos taryba nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybės teisės aktai suteikė privilegijas atskiram ūkio subjektui - SĮ „Vilniaus planas“. Konkurencijos taryba aiškinosi, ar šis privilegijavimas nebuvo sąlygotas neišvengiamu įstatymų reikalavimų vykdymu.

Nagrinėjamų sprendimų priėmimo metu galiojo 1996-08-13 LR viešųjų pirkimų įstatymo redakcija, kurios 9 str. numatė baigtinį sąrašą atvejų, kuomet nėra taikoma LR viešųjų pirkimų įstatymo nustatyta pirkimų tvarka. Pateiktame sąraše nenurodyti vidiniai sandoriai, kaip išimtiniai atvejai dėl viešųjų pirkimų bendros tvarkos netaikymo. Be to, Taisyklių 15.5 p. nustatė, jog planavimo organizatorius parengiamojo etapo metu skelbia konkursą Bendrojo plano rengėjui parinkti LR viešųjų pirkimų įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Įvertinusi šias aplinkybės, Konkurencijos taryba konstatavo, kad Vilniaus miesto savivaldybės priimti teisės aktai nebuvo sąlygoti įstatymų reikalavimų.

LR konkurencijos įstatymo 4 str. kalba apie neišvengiamą įstatymų reikalavimų vykdymą. Nagrinėjamu atveju susiklosčiusios situacijos buvo galima išvengti LR viešųjų pirkimų įstatymų nustatyta tvarka skelbiant viešąjį konkursą Vilniaus miesto bendrajam planui parengti.

Nors Savivaldybė nurodo, kad Konkurencijos taryba turėjo vadovautis Tarybos direktyvos 92/50/EEB „Dėl viešojo paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos koordinavimo“ (toliau -Direktyva) įgyvendinimo praktika Europos Teisingumo Teismo byloje Teckal v Comune di Vicmo, direktyva, kaip Europos Bendrijos teisės aktas, yra privaloma kiekvienai valstybei narei, kuriai ji adresuojama, joje numatytų tikslų siekimo prasme, tačiau leidžia valstybėms savo nuožiūra pasirinkti jos įgyvendinimo tvarką ir metodus. Taigi valstybė narė išlaiko kompetenciją nustatyti savo taisykles direktyvoje įtvirtintiems santykiams įgyvendinti. Skundžiamame nutarime atsakovė pažymėjo, kad Lietuva 92/5O/EEB Direktyvos nuostatas suderino su LR viešųjų pirkimų įstatymu ir kadangi šis įstatymas nenumato, kad jis nėra taikomas vidaus sandoriams, esant dabartiniam teisiniam reglamentavimui, Lietuvoje vidiniai sandoriai plačiąja prasme privalo būti vykdomi viešųjų pirkimų būdu.

Net ir tuo atveju, jeigu LR viešųjų pirkimų įstatymas nėra taikomas vidiniams sandoriams, tyrimo metu buvo nustatyta, jog SĮ „Vilniaus planas“ neatitinka ETT suformuotų Teckal kriterijų - antrasis kriterijus nurodo, kad vidaus sandoriais gali būti pripažinti tik tokie santykiai, kuomet savivaldybės įmonė veikia iš esmės savo viešojo dalininko naudai. Tuo tarpu SĮ „Vilniaus planas“ veikė ne tik pagal savivaldybės patvirtintą darbų programą, o dalyvavo ir kitų savivaldybių skelbiamuose konkursuose. Taigi įmonė veikė bendroje planų rengimo rinkoje kaip lygiavertė konkurentė kitiems ūkio subjektams. Tokia veikla negali būti pateisinama kaip vykdoma viešojo dalininko (Savivaldybės) naudai.

Teismo posėdžio metu atsakovės atstovė patvirtino atsiliepime išdėstytus motyvus ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo SĮ „Vilniaus planas“ atsiliepime (t2, b.l. 3) teismui iš esmės neišreiškė jokios pozicijos skundžiamo nutarimo atžvilgiu. Skundas atmestinas.

Nustatyta, kad Vilniaus miesto taryba 2004-07-14 sprendimu Nr.1-473 nusprendė:l) patvirtinti SĮ „Vilniaus planas“ 2004 m. darbų programą; 2) įgalioti SĮ „Vilniaus planas“ vykdyti programoje numatytus objektus; 3) įpareigoti Energetikos ir ūkio departamentą bei Miesto plėtros departamentą sudaryti sutartis su SĮ „Vilniaus planas“ bei pagal patvirtintus asignavimus apmokėti už atliktus darbus; 4) nustatyti, kad programa gali būti tikslinama Savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu (tl; b.l. 20).

SĮ „Vilniaus planas“ 2004 m. darbų programos 21 p. numatytas Vilniaus miesto bendrojo plano 2006-2015 m. rengimas (tl; b.l. 23).

Vilniaus miesto taryba 2004-10-13 sprendimo Nr. 1-537 5.2.p. nusprendė sudaryti sutartį su SĮ „Vilniaus planas“ dėl Vilniaus m. bendrojo plano iki 2015 m. rengimo (SĮ „Vilniaus planas“ parengto Vilniaus m. bendrojo plano iki 2005 m. tęstinumui užtikrinti).

Konkurencijos taryba, atlikusi tyrimą pagal trečiojo suinteresuotojo asmens VšĮ „Naujosios viešosios valdybos fondas“ prašymą, 2007-04-26 priėmė nutarimą Nr.2S-8, kuriuo pripažino, kad Savivaldybės tarybos 2004-07-14 sprendimo Nr.1-473 2 p. ta apimtimi, kuria šiuo punktu įpareigojama vykdyti 21 programos priemonę, ir 3 p. ta apimtimi, kuria Miesto plėtros departamentas įpareigojamas sudaryti sutartį su SĮ „Vilniaus planas“, ir 2004-10-13 sprendimo Nr.1-537 5.2.p. pažeidžia LR konkurencijos įstatymo 4 str. reikalavimus (tl; b.l. 77-82).

Byloje spręstinas ginčas dėl Konkurencijos tarybos 2007-04-26 nutarimo Nr.2S-8 pagrįstumo ir teisėtumo.

Tarp šalių nėra ginčo dėl tų aplinkybių, kad Vilniaus bendrojo plano rengimas galėjo būti atliktas ne tik Savivaldybės įsteigtos SĮ „Susisiekimo paslaugos“, bet ir kitų šiame paslaugų rinkos segmente veikiančių ūkio subjektų, t.y. nagrinėjamu atveju aplinka rinkoje buvo konkurencinga. Tai patvirtina ir Konkurencijos tarybos tyrimo metu surinkta medžiaga (priedo b.l. 64-67).

Viešųjų pirkimų tvarką, šių pirkimų subjektų teises, pareigas ir atsakomybę, viešųjų pirkimų kontrolės bei ginčų sprendimo tvarką reglamentuoja LR viešųjų pirkimų įstatymas. LR viešųjų pirkimo įstatymo 9 str. įtvirtintas baigtinis sąrašas atvejų, kuriems šio įstatymo reikalavimai netaikomi.

LR aplinko apsaugo ministro įsakymu Nr.Dl-263 patvirtintų Savivaldybės teritorijos bendrojo plano rengimo taisyklių 15.5. p. nurodoma, kad planavimo organizatorius parengiamojo etapo metu skelbia konkursą Bendrojo plano rengėjui parinkti LR viešojo pirkimo įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

Iš minėtų įstatymų normų analizės darytina išvada, kad juose imperatyviai įtvirtintas reikalavimas skelbti viešo pirkimo konkursą savivaldybės bendrojo plano rengimo paslaugoms pirkti.

Pareiškėja neginčija, jog nagrinėjamu atveju Vilniaus miesto bendrojo plano rengėjas SĮ „Vilniaus planas“ buvo pasirinktas ne viešojo konkurso būdu, tačiau savo sprendimų teisėtumą iš esmės grindžia Europos teisingumo teismo sprendimuose suformuota teisės aiškinimo praktika.

LR Konstitucija 2004-05-13 papildyta konstituciniu aktu Dėl Lietuvos narystės Europos Sąjungoje Žin., 2004, Nr. 111-4123, 2004-07-17), kurio 2 str. sakoma, kad Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus.

Atsižvelgus į tai, sprendžiant ginčą privalu vadovautis Europos teisingumo teismo sprendimuose pateiktais išaiškinimais išnagrinėtose bei su konkurencijos normų taikymu susijusiose bylose.

Europos Bendrijos Teisingumo teismas, savo sprendimuose (Teckal 1999-11-18, sprendimas byloje C-107/98; Stadt Halle ir kt, 2005-01-11 sprendimas byloje C-26/03) aiškindamas konkurencijos teisinius santykius reguliuojančių normų prasmę, pasisakė, jog net tuo atveju, kai abi sandorio šalys pagal sandorio formą turi teisinį subjektiškumą, jų tarpusavio sandoris gali būti pripažįstamas vidaus sandoriu, kuriam išimtine tvarka netaikomos konkurencijos santykius reguliuojančių teisės aktų nuostatos, jei išpildomi du komuliatyviniai kriterijai - Teckal kriterijai: 1) perkančioji organizacija turi kontroliuoti kitą sandorio šalį panašiai kaip savo pačios tarnybas (pirmasis kriterijus); 2) kita sandorio šalis savo ruožtu didžiąją dalį savo veiklos vykdo kartu su perkančiąją organizacija (antrasis kriterijus), t.y. kai įmonė veikia iš esmės savo viešojo dalininko naudai.

Byloje esančių SĮ „Vilniaus planas“ steigimo įstatų 4p. patvirtina, jog ši įmonė įsteigta Savivaldybės lėšomis, įmonės turtas nuosavybės teise priklauso pareiškėjai, o pati įmonė turtą valdo naudoja bei disponuoja juo patikėjimo teisėmis (tl; b.l. 12-19). Atsižvelgus į tai, darytina išvada, jog pareiškėja atitinka-pirmąjį Teckal kriterijų, nes iš esmės yra kontroliuojama pareiškėjos.

Tuo tarpu Savivaldybė neginčija tų Konkurencijos tarybos tyrimo metu nustatytų aplinkybių, jog SĮ „Vilniaus planas“ yra dalyvavusi mažiausiai vienuolikoje vešiųjų konkursų dėl bendrųjų planų rengimo (priedo b.l. 93-116), o jos pajamos nuo 2004 iki 2005 metų, gautos ne iš Vilniaus m. bendrojo plano rengimo sudarė 33 procentus visų pajamų. Nurodydama, kad dalis šių pajamų (iš 33 proc.) yra susijusios su veikla Savivaldybės naudai, pareiškėja šio savo teiginio nepagrindę jokiais įrodymais.

Įvertinus minėtas aplinkybes, kurios neginčijamai patvirtina, jog SĮ „Vilniaus planas“ ne tik veikia pagal Savivaldybės patvirtintų darbų programą, o aktyviai dalyvauja ir kitų savivaldybių skelbiamuose konkursuose kaip lygiavertė konkurentė kitiems rinkos dalyviams, sprendžiama, kad ši veikla nelaikytina mažareikšme (nei pagal pajamų procentinę dalį nei pagal sandorių skaičių) bei vykdyta ne viešojo dalininko naudai.

Įvertinant tai daroma išvada, jog Savivaldybės sprendimai, kuriais SĮ „Vilniaus planas“ suteikta išskirtinė teisė rengti Vilniaus m. bendrąjį planą, nelaikytini vidaus sandoriu, nes neatitinka antrojo Teckal kriterijaus, todėl pareiškėjos motyvai susiję su tuo, jog skundžiamas sprendimas prieštarauja Europos teisingumo teismo praktikai yra nepagrįsti.

LR konkurencijos įst. 4 str. 2d. įtvirtintas draudimas valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus.

LR konkurencijos įst. 3 str. ld. nurodoma, kad ūkinė veikla - visokia gamybinė, komercinė, finansinė ar profesinė veikla, susijusi su prekių pirkimu ar pardavimu, išskyrus, kai fiziniai asmenys prekę įsigyja asmeniniams ir namų ūkio poreikiams tenkinti.

Esant tokiai teisinei nei faktinei situacijai, daroma išvada, kad Savivaldybės tarybos 2004-07-14 sprendimo Nr. 1-473 2 p. ta apimtimi, kuria šiuo punktu įpareigojama vykdyti 21 programos priemonę, ir 3 p. ta apimtimi, kuria Mieto plėtros departamentas įpareigojamas sūdanti sutartį su SI ..Vilniaus planas“, ir 2004-10-13 sprendimo Nr.1-537 5.2.p. prieštarauja LR konkurencijos įst. 4 str. 2d. nuostatoms.

Išnagrinėjus ir įvertinus visus byloje esančius įrodymus, sprendžiama, kad Konkurencijos taryba skundžiamame 2007-04-26 nutarime nustatytas faktines aplinkybes vertino bei ginčo santykius reguliuojančius teisės aktus taikė tinkamai, todėl tenkinti skundo reikalavimus pareiškėjos nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo.

LR administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 3 d. sakoma, kad taikydamas Europos Sąjungos teisės normas, teismas taip pat vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais ir preliminariais nutarimais. Įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu.

LR teismų įst. 40⁽¹⁾ str. ld. nurodoma, kad teismas, kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to preliminarų nutarimą.

Vertint minėtas teisės aktų nuostatas, darytina išvada, kad dėl preliminaraus nutarimo teismas kreipiasi į Europos teisingumo teismą tuo atveju, kai sprendžiant ginčą kyla pagrįstų abejonių dėl Europos Sąjungos teisės normomis nustatyto reglamentavimo teisės aiškinimo bei galiojimo klausimu.

Teismui nagrinėjant ginčą dėl taikytinų Europos sąjungos teisės normų bei jas aiškinančių Europos teisingumo teismo sprendimų, aiškinimo bei galiojimo abejonių nekilo, todėl Savivaldybės prašymas kreiptis į Europos teisingumo teismą dėl preliminaraus nutarimo pateikimo netenkinamas.

Remiantis išdėstytu ir vadovaujantis LR ABTĮ 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str., 129 str., teismas

Pareiškėjos Vilniaus miesto savivaldybės skundą atmesti.

Sprendimas per 14 d. nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą

 

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Mefodija Povilaitienė

Veslava Ruskan