Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Laimučio Alechnavičius (kolegijos pirmininkas), Stasio Gudyno ir Vaidos Urmonaitės (pranešėja),

sekretoriaujant Indrei Mikaitei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovei Aušrai Gliebienei,

atsakovo atstovei Justinai Paulauskaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant SĮ „Vilniaus planas“, VšĮ „Naujosios viešosios valdybos fondas“, dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2007 m. balandžio 26 d. nutarimą Nr. 2S-8. Nurodė, kad šiuo nutarimu Konkurencijos taryba pripažino, kad savivaldybės tarybos 2004 m. liepos 14 d. sprendimo Nr. 1-473 „Dėl SĮ „Vilniaus planas“ 2004 metų darbų programos tvirtinimo“ 2 punktas ta apimtimi, kuria šiuo punktu įpareigojama vykdyti 21 programos priemonę, ir 3 punktas ta apimtimi, kuria Miesto plėtros departamentas įpareigojamas sudaryti sutartį su SĮ „Vilniaus planas“, bei 2004 m. spalio 13 d. sprendimo Nr. 1-537 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės bendrojo plano iki 2015 metų rengimo“ 5.2. punktas pažeidžia Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus. Atsakovas skundžiamą sprendimą priėmė vadovaudamasis aplinkos ministro 2004 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. D1-263 patvirtintų Savivaldybės teritorijos bendrojo plano rengimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 15.5 punktu, tačiau, pareiškėjo nuomone, šiame punkte įtvirtinta teisės nuostata kelia daug abejonių, visų pirma dėl jos prieštaravimo Europos Teisingumo Teismo suformuotai 1992 m. birželio 18 d. Tarybos direktyvos 92/50/EEB dėl viešojo paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos koordinavimo aiškinimo ir taikymo praktikai, kurios teisinė galia yra didesnė ir ji neabejotinai turi viršenybę Lietuvos Respublikos įstatymų, kitų žemesnės galios teisės aktų atžvilgiu. Teismas turėtų kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Taisyklių 15.5 punktas neprieštarauja Viešųjų pirkimų įstatymui. Taip pat, siekiant išsamiai ir visapusiškai išnagrinėti bylą, būtina ištirti, ar šis poįstatyminis teisės aktas neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams bei ES teisės normoms, kurios yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Taisyklių 15.5 punkte nustatoma nauja elgesio taisyklė – planavimo organizatorius parengiamojo etapo metu skelbia konkursą Bendrojo plano rengėjui parinkti, tačiau ši teisės norma neatitinka Viešųjų pirkimų įstatymo, nes jame kaip ir ES teisės normose yra nustatytas baigtinis sąrašas atvejų, kai viešasis pirkimas privalo būti vykdomas ir atvejus, kai viešųjų pirkimų vykdyti neprivaloma. Be to, Taisyklių 15.5 punkte įtvirtinta norma, reguliuojanti savivaldybių bendrojo plano rengėjų parinkimą, laikytina bendrąja norma, kuri taikoma tuo atveju, jeigu kitose teisės normose nenustatyta kitų taisyklių, todėl prieš ją taikant būtina išsiaiškinti sisteminį ryšį su kitomis teisės normomis, - šiuo atveju su ETT suformuotomis 1992 m. birželio 18 d. Tarybos direktyvos 92/50/EEB dėl viešojo paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos koordinavimo aiškinimo ir taikymo normomis, taip pat Viešųjų pirkimų įstatymu, kuris nustato, kokiais atvejais yra būtina vykdyti viešąjį pirkimą, o kokiais ne. Konkurencijos taryba ETT suformuota direktyvos taikymo ir aiškinimo praktika iš esmės nesivadovavo, tik pažymėjo, kad SĮ „Vilniaus planas“ neatitinka ETT suformuotų Teckal kriterijų. Tokia Konkurencijos tarybos išvada – nepagrįsta. SĮ „Vilniaus planas“ visiškai atitinka pirmąjį Teckal kriterijų. Minėta įmonė yra iš Vilniaus miesto savivaldybės turto įsteigtas ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, įmonė nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei ir jai perduotą ir jos įgytą turtą valdo, naudoja bei disponuoja patikėjimo teise. Pagal savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. 30-618 patvirtintų savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ įstatų 20 punktą įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija valdybos teikimu skiria ir atšaukia įmonės vadovą, skiria ir atšaukia valdybos narius, tvirtina įmonės įstatus, nustato įmonės veiklos strategiją. SĮ „Vilniaus planas“ atitinka ir antrąjį Teckal kriterijų. Šio kriterijaus esmė, kad perkančiosios organizacijos verslo partneris savo veiklą vykdytų iš esmės perkančiajai organizacijai. Konkurencijos taryba pažymėjo, kad SĮ „Vilniaus planas“ veikia ne tik pagal savivaldybės patvirtintą darbų programą, tačiau taip pat dalyvauja ir kitų savivaldybių skelbiamuose konkursuose ir tokia veikla negali būti pateisinama kaip vykdoma viešojo dalininko – Vilniaus miesto savivaldybės naudai. Tačiau ETT Teckal byloje yra pripažinęs, kad veikla pagal sutartis su trečiaisiais asmenimis yra nežalinga, jei ji nėra reikšminga. Vien tik ta aplinkybė, kad savivaldybės įmonė veikia už savivaldybės ribų, nebūtinai lemia tai, kad ji nevykdo savo veiklos iš esmės šios savivaldybės naudai. 2004 m. galiojusių įstatų 13 punkte numatyti privalomi darbai SĮ „Vilniaus planas“ - rengti Vilniaus miesto bendrąjį planą ir atskiras jo dalis, vykdyti tęstinius Vilniaus operatyvaus planavimo darbus ir t.t. Įstatų 14 punkte numatyta, kad įmonė gali atlikti visus projektavimo ir tyrinėjimo darbus, užsiimti įstatuose nustatyta ūkine veikla Lietuvos Respublikoje ir už jos ribų. Konkurencijos taryba pažymėjo, kad įmonės pajamos gautos ne iš Vilniaus bendrojo plano rengimo, laikotarpiu nuo 2004 m. iki 2005 m. sudarė apie 33 % įmonės pajamų, tačiau SĮ „Vilniaus planas“ įstatuose numatyta įvairi veikla savivaldybei, o ne tik Vilniaus miesto bendrojo plano rengimas, todėl galima daryti išvadą, kad iš tų 33 %, įmonės pajamų tik maža dalis pajamų buvo gauta už darbus atliktus kitose savivaldybėse. Esant tokioms aplinkybėms, vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 30 straipsnio 2 dalimi, tyrimas turėjo būti nutrauktas nesant pažeidimo sudėties. Šiuo atveju neabejotinai neegzistuoja viena iš trijų būtinų Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies sąlygų – skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant įstatymų reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, kad ES teisės normos yra sudedamoji Lietuvos teisinės sistemos dalis, sąvoka „LR įstatymai“ apima ir ES teisės normas bei šių normų taikymo praktiką, suformuotą Europos Teisingumo Teismo.

Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą kreiptis į Europos Teisingumo teismą siekiant gauti atsakymus į šiuos klausimus: 1) ar SĮ „Vilniaus planas“ atžvilgiu vykdoma kontrolė gali būti tapačia Vilniaus savivaldybės administracijos bei jos padalinių kontrolei ir ar SĮ „Vilniaus planas“ gali būti laikoma vykdančia didžiąją savo veiklos dalį kartu su Vilniaus savivaldybe atsižvelgiant į direktyvos 1992/50/EEB nuostatų pasekmėje suformuotus vidaus sandorių kriterijus; 2) ar Vilniaus m. bendrojo plano rengimo paslaugos turėjo būti teikiamos ir perkamos vadovaujantis 1992/50/EEB dėl viešojo paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos koordinavimo nustatytų reikalavimų, ar šių paslaugų teikimas turėjo būti pripažįstamas vidaus sandoriu pagal Europos Teisingumo Teismo suformuotą Europos Sąjungos teisės aiškinimo praktiką ir dėl to viešojo pirkimo procedūros minėtoms paslaugoms įsigyti neturėjo būti vykdomos; 3) ar remiantis Europos Bendrijos steigimo sutarties 249 straipsniu, atsižvelgiant į Direktyvos 92/50/EEB normų aiškinimą, valstybei narei kyla pareiga nacionaliniuose aktuose reglamentuoti konkurencijos nepažeidžiančią vidaus sandorių sudarymo tvarką (t. 2, b. l. 16-17).

Atsakovas Konkurencijos taryba pareiškėjo skundą prašė atmesti. Nurodė, kad pareiškėjo priimtus teisės aktus vertino sąžiningos konkurencijos laisvės prasme, t.y. ar susiklosčiusi situacija, kuomet Vilniaus miesto bendrojo plano rengimas ne konkurso tvarka paskiriamas vienai įmonei, nesuteikiant galimybės savo paslaugas pasiūlyti ir kitoms įmonėms, nepažeidžia Konkurencijos įstatymo. Šio įstatymo 4 straipsnis įtvirtina savivaldos institucijoms pareigą vykdant joms pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu, užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę. Vilniaus miesto savivaldybės priimti teisės aktai suteikė privilegijas atskiram ūkio subjektui - SĮ „Vilniaus planas“. Nagrinėjamų sprendimų priėmimo metu galiojo 1996 m. rugpjūčio 13 d. Viešųjų pirkimų įstatymo redakcija. Įstatymo 9 straipsnis numatė baigtinį sąrašą atvejų, kuomet nėra taikoma šio įstatymo nustatyta pirkimų tvarka. Pateiktame sąraše nenurodyti vidiniai sandoriai kaip išimtiniai atvejai dėl viešųjų pirkimų bendros tvarkos netaikymo. Be to, Taisyklių 15.5. punktas nustatė, jog planavimo organizatorius parengiamojo etapo metu skelbia konkursą Bendrojo plano rengėjui parinkti Viešųjų pirkimų įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Įvertinusi šias aplinkybes Konkurencijos taryba konstatavo, kad Vilniaus miesto savivaldybės priimti teisės aktai nebuvo sąlygoti įstatymų reikalavimų. Nagrinėjamu atveju susiklosčiusios situacijos buvo galima išvengti Viešųjų pirkimų įstatymų nustatyta tvarka skelbiant viešąjį konkursą Vilniaus miesto bendrajam planui parengti. Atsakovo teigimu, Lietuva Tarybos 92/50/EEB direktyvos „Dėl viešojo paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos koordinavimo“ nuostatas suderino su Viešųjų pirkimų įstatymu ir kadangi šis įstatymas nenumato, kad jis nėra taikomas vidaus sandoriams, esant dabartiniam teisiniam reglamentavimui, Lietuvoje vidiniai sandoriai plačiąja prasme privalo būti vykdomi viešųjų pirkimų būdu. Be to, net ir tuo atveju, jeigu Viešųjų pirkimų įstatymas nėra taikomas vidiniams sandoriams, tyrimo metu buvo nustatyta, jog SĮ „Vilniaus planas“ neatitinka ETT suformuotų Teckal kriterijų - antrasis kriterijus nurodo, kad vidaus sandoriais gali būti pripažinti tik tokie santykiai, kuomet savivaldybės įmonė veikia iš esmės savo viešojo dalininko naudai. SĮ „Vilniaus planas“ veikė ne tik pagal savivaldybės patvirtintą darbų programą, o dalyvavo ir kitų savivaldybių skelbiamuose konkursuose. Taigi įmonė veikė bendroje planų rengimo rinkoje kaip lygiavertė konkurentė kitiems ūkio subjektams. Tokia veikla negali būti pateisinama kaip vykdoma viešojo dalininko (savivaldybės) naudai.

Tretysis suinteresuotas asmuo SĮ „Vilniaus planas“ nurodė pritariantis pareiškėjo paduotam skundui.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. vasario 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad tarp šalių nėra ginčo dėl to, jog Vilniaus bendrojo plano rengimas galėjo būti atliktas ne tik savivaldybės įsteigtos SĮ „Susisiekimo paslaugos“, bet ir kitų šiame paslaugų rinkos segmente veikiančių ūkio subjektų, t.y. nagrinėjamu atveju aplinka rinkoje buvo konkurencinga. Tai patvirtina ir Konkurencijos tarybos tyrimo metu surinkta medžiaga. Atsižvelgiant į Viešųjų pirkimų įstatymo 9 straipsnio, Aplinkos apsaugos ministro įsakymu Nr. D1-263 patvirtintų Savivaldybės teritorijos bendrojo plano rengimo taisyklių 15.5. punkto nuostatas, pripažintina, kad teisės aktuose imperatyviai įtvirtintas reikalavimas skelbti viešo pirkimo konkursą savivaldybės bendrojo plano rengimo paslaugoms pirkti. Sprendžiant šį ginčą, įvertinus 2004 m. gegužės 13 d. konstitucinio akto „Dėl Lietuvos narystės Europos Sąjungoje“ 2 straipsnio nuostatas, privalu vadovautis ir Europos Teisingumo Teismo sprendimuose pateiktais išaiškinimais išnagrinėtose bei su konkurencijos normų taikymu susijusiose bylose. Europos Bendrijos Teisingumo Teismas savo sprendimuose (Teckal 1999-11-18, sprendimas byloje C-107/98; Stadt Halle ir kt. 2005-01-11 sprendimas byloje C-26/03) aiškindamas konkurencijos teisinius santykius reguliuojančių normų prasmę, pasisakė, jog net tuo atveju, kai abi sandorio šalys pagal sandorio formą turi teisinį subjektiškumą, jų tarpusavio sandoris gali būti pripažįstamas vidaus sandoriu, kuriam išimtine tvarka netaikomos konkurencijos santykius reguliuojančių teisės aktų nuostatos, jei išpildomi du komuliatyviniai kriterijai – Teckal kriterijai: 1) perkančioji organizacija turi kontroliuoti kitą sandorio šalį panašiai kaip savo pačios tarnybas (pirmasis kriterijus); 2) kita sandorio šalis savo ruožtu didžiąją dalį savo veiklos vykdo kartu su perkančiąją organizacija (antrasis kriterijus), t.y. kai įmonė veikia iš esmės savo viešojo dalininko naudai. SĮ „Vilniaus planas“ įsteigta Savivaldybės lėšomis, įmonės turtas nuosavybės teise priklauso pareiškėjai, o pati įmonė turtą valdo, naudoja bei disponuoja juo patikėjimo teisėmis (SĮ „Vilniaus planas“ steigimo įstatai, t. 1, b. l. 12-19), taigi išpildomas pirmasis Teckal kriterijus, nes iš esmės SĮ „Vilniaus planas“ yra kontroliuojamas pareiškėjo. Konkurencijos taryba nustatė, kad SĮ „Vilniaus planas“ yra dalyvavusi mažiausiai vienuolikoje vešiųjų konkursų dėl bendrųjų planų rengimo (priedo b. l. 93-116), o jos pajamos nuo 2004 iki 2005 metų, gautos ne iš Vilniaus m. bendrojo plano rengimo, sudarė 33 procentus visų pajamų. Nurodydamas, kad dalis pastarųjų pajamų (iš 33 procentų) yra susijusios su veikla savivaldybės naudai, pareiškėjas šio savo teiginio nepagrindė jokiais įrodymais. Teismo teigimu, nustatyti faktai rodo, kad SĮ „Vilniaus planas“ ne tik veikia pagal savivaldybės patvirtintų darbų programą, o aktyviai dalyvauja ir kitų savivaldybių skelbiamuose konkursuose kaip lygiavertė konkurentė kitiems rinkos dalyviams. Ši veikla nelaikytina mažareikšme (nei pagal pajamų procentinę dalį, nei pagal sandorių skaičių) bei vykdyta ne viešojo dalininko naudai.

Teismas padarė išvadą, kad savivaldybės sprendimai, kuriais SĮ „Vilniaus planas“ suteikta išskirtinė teisė rengti Vilniaus m. bendrąjį planą, nelaikytini vidaus sandoriu, nes neatitinka antrojo Teckal kriterijaus, todėl pareiškėjo motyvai susiję su tuo, jog skundžiamas sprendimas prieštarauja Europos Teisingumo Teismo praktikai, yra nepagrįsti.

Teismas konstatavo, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2004 m. liepos 14 d.  sprendimo Nr. 1-473 2 punktas ta apimtimi, kuria šiuo punktu įpareigojama vykdyti 21 programos priemonę, ir 3 punktas ta apimtimi, kuria Mieto plėtros departamentas įpareigojamas sudaryti sutartį su SĮ „Vilniaus planas“, bei 2004 m. spalio 13 d. sprendimo Nr.1-537 5.2. punktas prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatoms. Konkurencijos taryba skundžiamame 2007 m. balandžio 26 d. nutarime nustatytas faktines aplinkybes vertino bei ginčo santykius reguliuojančius teisės aktus taikė tinkamai.

Dėl prašymo kreiptis į Europos Teisingumo Teismą teismas nurodė, kad nagrinėjant ginčą dėl taikytinų Europos Sąjungos teisės normų bei jas aiškinančių Europos Teisingumo Teismo sprendimų aiškinimo bei galiojimo abejonių nekilo, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Europos Teisingumo Teismą dėl preliminaraus nutarimo pateikimo netenkintinas (Teismų įstatymo 40¹ str. 1 d., Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 3 d.).

Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – Vilniaus miesto savivaldybės skundą patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šias argumentais:

1. Teismas, pažeisdamas Administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnį, neišsprendė prašymo kreiptis į Vyriausiąjį administracinį teismą dėl Aplinkos ministro 2004 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. D1-263 patvirtintų Taisyklių nuostatų atitikimo Viešųjų pirkimų įstatymui.

2. Išvada, jog SĮ „Vilniaus planas“ neatitinka antrojo Teckal kriterijaus, padaryta netinkamai įvertinus įrodymus apie SĮ „Vilniaus planas“ gautas pajamas. Teismas visiškai nevertino pažymos apie SĮ „Vilniaus planas“ 2004 m. – 2006 m. gautas pajamas. Analizuojant įmonės 2004 m. – 2005 m. gautas pajamas bei šiuo laikotarpiu sudarytas sutartis darytina išvada, kad SĮ „Vilniaus planas“ savo veiklą iš esmės vykdo Vilniaus miesto savivaldybei ar jos įmonėms, o kita įmonės veikla nelaikytina reikšminga.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba prašo palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime, be argumentų, išdėstytų paaiškinimuose pirmosios instancijos teismui, pažymima, kad:

1. SĮ „Vilniaus planas“ veiksmai, t.y. dalyvavimas mažiausiai 11 kitų savivaldybių organizuotų konkursų, atskleidžia jos siekį gauti daugiau pajamų iš kitų šaltinių bei jos dalinį savarankiškumą ir nepriklausomumą nuo Vilniaus miesto savivaldybės.

2. Konkurencijos įstatymo 4 straipsnis kalba apie neišvengiamą įstatymų reikalavimų vykdymą. Nagrinėjamu atveju susiklosčiusios situacijos buvo galima išvengti Viešųjų pirkimų įstatymo nustatyta tvarka skelbiant viešąjį konkursą Vilniaus miesto bendrajam planui rengti.

3. Remiantis antruoju Teckal kriterijumi savivaldybės įmonė turi veikti ją kontroliuojančios vietinės institucijos, o ne jos įmonių, naudai. Kitos savivaldybės įmonės rinkoje veikia kaip atskiri pelno siekiantys subjektai.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretysis suinteresuotas asmuo SĮ „Vilniaus planas“ pritaria Vilniaus miesto savivaldybės apeliaciniam skundui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas nesutinka su Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2007 m. balandžio 26 d. nutarimu Nr. 2S-8, kuriuo pripažinta, jog Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2004 m. liepos 14 d. sprendimo Nr. 1-473 „Dėl SĮ „Vilniaus planas“ 2004 metų darbų programos tvirtinimo“ 2 punktas ta apimtimi, kuria šiuo punktu įpareigojama vykdyti 21-ąją programos priemonę, ir 3 punktas ta apimtimi, kuria Miesto plėtros departamentas įpareigojamas sudaryti sutartį su SĮ „Vilniaus planas“, ir 2004 m. spalio 13 d. sprendimo Nr. 1-537 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės bendrojo plano iki 2015 metų rengimo“ 5.2 punktas pažeidžia Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus.  

 Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog valstybės valdymo ir savivaldos institucijos, vykdydamos pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu Lietuvos Respublikoje, privalo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, o šio straipsnio 2 dalis aiškiai įtvirtina, kad minėtoms institucijoms draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus.

Tad Konkurencijos taryba ginčijamame 2007 m. balandžio 26 d. nutarime Nr. 2S-8, vadovaujantis  Konkurencijos įstatymo nuostatomis teisingai nusprendė, kad valstybės valdymo ar savivaldos institucijos veiksmai gali būti traktuojami kaip Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies reikalavimų pažeidimas, kai egzistuoja šių aplinkybių visuma: pirma, institucijos teisės aktas ar sprendimas teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes; antra, dėl tokio teisės akto ar sprendimo atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams; ir trečia, skirtingos konkurencijos sąlygos nėra sąlygotos Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimų vykdymu.

Teisėjų kolegijos nuomone, minėtos Konkurencijos įstatymo nuostatos laikytinos lex generali viešųjų pirkimų teisės aktų atžvilgiu. Jos įtvirtina bendrąjį principą - pareigą užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę viešojo administravimo srityje. Ši pareiga gali būti detalizuojama atskiruose lex specialis teisės aktuose, be kita ko, susijusiuose su viešaisiais pirkimais.

Pažymėtina, jog viešųjų pirkimų teisė suteikia reikšmingų galimybių ūkio subjektams konkuruoti atitinkamose rinkose. Be to, atviri ir konkurencingi sutarčių sudarymo būdai padeda viešojo valdymo institucijoms pritraukti daugiau galimų konkurso dalyvių ir sulaukti vertingesnių pasiūlymų. Viešieji pirkimai taip pat padeda užtikrinti efektyviausią ir skaidriausią viešųjų finansinių išteklių panaudojimą. Atkreiptinas dėmesys, kad skaidrios viešųjų pirkimų procedūros yra apsaugos nuo korupcijos ir favoritizmo garantija.

Ginčo atsiradimo metu galiojusios Viešųjų pirkimų įstatymo redakcijos 3 straipsnis (2003 m. gruodžio 16 d. įstatymo Nr. IX-1894 redakcija) nustatė, kokius kriterijus atitinkančių perkančiųjų organizacijų pirkimams yra taikomos Viešųjų pirkimų įstatyme nustatytos procedūros. Neginčytina, kad pareiškėjas atitiko Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą kriterijų. Todėl pagal bendrą taisyklę pareiškėjo vykdomiems pirkimams turėjo būti taikomos viešųjų pirkimų procedūros, išskyrus, jei įstatymas leido tam tikras išimtis. Viešųjų pirkimų įstatymo 9 straipsnis (2003 m. gruodžio 16 d. įstatymo Nr. IX-1894 redakcija) numatė atvejus, kada minėtame įstatyme nustatyta viešųjų pirkimų tvarka nėra taikoma, kas šiuo atveju sąlygoja ir tai, kad viešųjų pirkimų teisės požiūriu nėra pažeidžiami Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti reikalavimai. Tačiau kaip teisingai savo 2007 m. balandžio 26 d. nutarime konstatavo Konkurencijos taryba, minėtame straipsnyje vidiniai (angl. „in-house“) sandoriai, kokiais laikytini ir nagrinėjami sandoriai tarp Vilniaus miesto savivaldybės ir SĮ „Vilniaus planas“, nebuvo įvardinti kaip išimtiniai atvejai, suteikiantys galimybę netaikyti viešųjų pirkimų bendros tvarkos, t.y. nerengti konkurso. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal bendrąsias teisės aiškinimo taisykles, išimtys negali būti aiškinamos plečiamai. Todėl darytina išvada, jog viešojo pirkimo procedūros turi būti taikomos šioje byloje aptariamiems vidaus sandoriams.

Be to, paminėtina ir tai, jog EB viešųjų pirkimų teisės aktai bei su jais susijusi Europos Bendrijų Teisingumo Teismo praktika nėra taikomi visais su Lietuvos Respublikoje vykstančiais viešaisiais pirkimais ar jų vykdymu susijusiais atvejais. Išimtys galimos tada, kai neviršijant EB teisėje nustatytos sandorių vertės, viešieji pirkimai dėl specifinio viešosios sutarties objekto, planuojamos sandorio vertės, atitinkamo sektoriaus ypatybių, tokių kaip rinkos dydis, struktūra, jos lokalus pobūdis, nedaro poveikio vidaus rinkos veikimui. Priešingai, jeigu sutartys yra reikšmingos vidaus rinkos veikimui, jų atžvilgiu taikomi tam tikri pagrindiniai vidaus rinkos ir viešųjų pirkimų principai, kylantys iš pačios EB sutarties nuostatų (inter alia skaidrumo, nešališkumo ir vienodo požiūrio bei nediskriminavimo dėl pilietybės principai –žr. Teisingumo Teismo sprendimo byloje Telaustria Verlags GmbH ir Telefonadress GmbH prieš Telekom Austria AG, C-324/98, 62 punktą ir Sprendimo byloje Parking Brixen GmbH prieš Gemeinde Brixen ir Stadtwerke Brixen AG, C-458/03, 49 punktą).  

Net ir tuo atveju, jei dėl savo tęstinio, kumuliacinio pobūdžio ir didesnės sandorių vertės arba dėl savo pobūdžio ir reikšmingumo vidaus rinkos veikimui šioje byloje aptariami sandoriai patenka į EB viešųjų pirkimų teisės arba tam tikrų jos principų taikymo sritį, pažymėtina, jog EB teisė jokiu būdu nedraudžia valstybėms narėms, taigi ir Lietuvos Respublikai, nustatyti konkurencijos teisės požiūriu griežtesnes taisykles, užtikrinančias didesnę apsaugą nuo antikonkurencinių veikų. Šis principas atsispindi ir 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo aštuntojoje konstatuojamojoje dalyje bei 3 straipsnio 2 dalyje. Todėl darytina išvada, jog į EB viešųjų pirkimų procedūrų taikymo išimtis vidiniams sandoriams, kurias tam tikrais atvejais numato EB teisė, gali būti neatsižvelgiama siekiant užtikrinti dar efektyvesnį ir skaidresnį viešųjų finansinių išteklių panaudojimą, didesnę konkurenciją tarp paslaugų teikėjų ir aukštesnį vartotojų teisių apsaugos standartą. Tokią išvadą patvirtina ir šioje byloje analizuota Europos Teisingumo Teismo praktika (1999 m. lapkričio 18 d. sprendimas Teckal, C‑107/98, Rink. p. I‑8121; 2005 m. sausio 11 d. sprendimas Stadt Halle, C-26/03, Rink. p. I-1; 2005 m. sausio 13 d. sprendimas Komisija prieš Ispaniją, C-84/03, Rink. p. I-139). Visose šiose bylose buvo sprendžiama, ar netaikant viešųjų pirkimų procedūrų „vidiniams sandoriams“ nebuvo pažeista EB teisė. Tačiau nė vienoje byloje nebuvo nagrinėjama atvirkštinė situacija, kad pažeidimas būtų įžvelgtas tame, jog valstybė narė vidiniams sandoriams viešųjų pirkimų procedūras taikė.

Minėta, kad remiantis Viešųjų pirkimų įstatymo 9 straipsniu negalima daryti išvados, kad vidiniams sandoriams šis įstatymas netaikomas. Lietuvos valstybė būtų laisva, atsižvelgdama į Teisingumo Teismo praktikoje suformuotus kriterijus, tokias išimtis nustatyti. Tačiau pažymėtina, kad teisinio reguliavimo tikslingumas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Administracinis teismas nevertina ginčijamo akto politinio ar ekonominio tikslingumo, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 str. 2 d.). Dėl šių priežasčių, taikant Viešųjų pirkimų įstatymą, kuriame atitinkama išimtis nėra nustatyta, nėra pagrindo analizuoti, ar toks pirkimas, kurį vykdė Vilniaus miesto savivaldybė, atitiko Teckal byloje suformuluotus kriterijus.

Dėl minėtų priežasčių apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo kreiptis į Europos Teisingumo Teismą dėl preliminaraus nutarimo pateikimo, kaip to prašo pareiškėjas.

Atmestinas ir apelianto argumentas, kad turėtų būti tiriama Aplinkos ministro 2004 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. D1-263 patvirtintų Savivaldybės teritorijos bendrojo plano rengimo taisyklių 15.5 punkto, numačiusio pareigą planavimo organizatoriui parengiamojo etapo metu skelbti konkursą Bendrojo plano rengėjui parinkti, atitiktis tuo metu galiojusiai Viešųjų pirkimų įstatymo redakcijai. Šios taisyklės byloje nėra taikytinos. Byloje taikytinos Konkurencijos įstatymo ir Viešųjų pirkimų įstatymo teisės normos. Pareiškėjo pareiga organizuoti viešąjį pirkimą Vilniaus miesto bendrajam planui rengti kilo tiesiogiai iš Viešųjų pirkimų įstatymo. Ši pareiga apibrėžta aiškiai, jai nustatyti nebūtinos poįstatyminės teisės normos. Aplinkos ministro 2004 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. D1-263 patvirtintų Savivaldybės teritorijos bendrojo plano rengimo taisyklių 15.5 punktas šią, įstatyme įtvirtintą, pareigą tik atkartoja. Taigi, nepriklausomai nuo to, ar poįstatyminiame akte toks punktas būtų, ar nebūtų nustatytas, tai neatleistų pareiškėjo nuo pareigos vykdyti Viešųjų pirkimų įstatymo reikalavimus.

Esant išdėstytoms aplinkybėms pirmosios instancijos teismo sprendimas pripažintinas teisėtu ir pagrįstu, jo naikinti teisinio pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Stasys Gudynas

Vaida Urmonaitė