Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

sekretoriaujant Ilonai Kovger,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Raimundui Rukštelei, atsakovo atstovei Justinai Paulauskaitei, trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie susisiekimo ministerijos atstovei advokatei Vilijai Viešūnaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Konkurencijos tarybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos verslininkų, prekiaujančių naftos produktais, sąjungos skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie Susisiekimo ministerijos, Viešųjų pirkimų tarnybai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

2008-03-20 Lietuvos verslininkų, prekiaujančių naftos produktais, sąjunga (toliau – ir pareiškėjas, Sąjunga) kreipėsi su skundu į teismą ir prašė panaikinti Lietuvos Respublikos Konkurencijos tarybos 2008-02-14 nutarimą Nr. 1S-19 „Dėl atsisakymo pradėti tyrimą dėl Lietuvos automobilių kelių direkcijos 2007-02-17 skelbto viešojo konkurso sąlygų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams“ ir įpareigoti Lietuvos Respublikos Konkurencijos tarybą pradėti tyrimą dėl Lietuvos automobilių kelių direkcijos 2007-02-17 skelbto viešojo konkurso sąlygų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams. Pareiškėjas skunde nurodė, kad atsakovas privalo tirti pareiškėjo nurodytus faktus pagal Konkurencijos įstatymo 1 str. 2 d. Konkurencijos įstatymo 2 str. numato išimtis, kuomet įstatymas netaikomas, tarp šių išimčių nėra viešųjų pirkimų teisinių santykių. Atsakovas nepagrįstai sutapatino su ginčo sprendimu ūkio subjekto pagal Konkurencijos įstatymą inicijuojamo tyrimo procedūrą. Viešųjų pirkimų įstatymo normos (8 str. 2 d. 2 p.), nustatančios Viešųjų pirkimų tarnybos kompetenciją, negali būti laikomos specialiosiomis normomis Konkurencijos įstatymo normų (19 str. 1 d. 4 p.), Konkurencijos tarybos kompetencijos atžvilgiu. Šios normos tarpusavyje nekonkuruoja, nes nustato skirtingų institucijų kompetenciją įgyvendinant skirtingus įstatymus. Nurodė, kad Viešųjų pirkimų tarnybai ir Konkurencijos tarybai atsisakius tirti pažeidimą, susidarė situacija, kuri neatitinka teisinės valstybės principų. Konkurencijos tarybos padarytos išvados prieštarauja priimtam sprendimui. Aplinkybės, susijusios su Lietuvos automobilių kelių direkcijos paskelbtu konkursu, leidžia manyti egzistavus susitarimą tarp perkančiosios organizacijos ir konkursą laimėjusio tiekėjo, nes konkursas buvo paskelbtas ankščiau, nei buvo priimtas Susisiekimo ministro įsakymas „Dėl vinječių formos, jų reikalavimų, įsigijimo ir naudojimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (2007-03-23), o apie konkurso nugalėtoją buvo paskelbta 2007-05-23, t.y. ankščiau nei įsigaliojo įsakymas (2007-07-01). Pagal Konkurencijos įstatymo 23 str. 1 d. 1 p. Konkurencijos taryba privalo tirti konkurenciją ribojančius susitarimus.

Atsakovas Konkurencijos taryba (toliau – ir Taryba, atsakovas) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 37-43). Atsakovas nurodė, kad Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatos, skirtos sąžiningai konkurencijai užtikrinti viešuosiuose pirkimuose, yra specialiosios normos Konkurencijos įstatymo atžvilgiu. Viešųjų pirkimų tarnyba, būdama atsakinga už viešųjų pirkimų politikos formavimą ir įgyvendinimą, laikytina specialiuoju centriniu valstybinio administravimo subjektu nagrinėjant visus klausimus viešųjų pirkimų srityje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis byloje Nr. A-7-1061/2005). Siekiant apginti ūkio subjektų teises viešųjų pirkimų teisinių santykių srityje, būtina vadovautis Viešųjų pirkimų įstatymo 120 str. įtvirtinta ginčų dėl perkančiosios organizacijos veiksmų ar priimtų sprendimų nagrinėjimo tvarka. Pagrindinius tiekėjų teisių gynimo klausimus viešųjų pirkimų srityje ES lygmeniu reguliuoja keletas direktyvų (1989-12-21 Tarybos direktyva 89/665/EEB ir 1992-02-25 Tarybos direktyva 92/13/EEB), kuriomis siekiama nustatyti būdus, kaip konkurso dalyvis, manantis, kad perkančioji organizacija pažeidė direktyvas, galėtų imtis veiksmų ginti savo interesus. Direktyvose numatytas efektyvumo principas reiškia veiksmingą perkančiųjų organizacijų priimtų sprendimų atitikties ES teisės aktams peržiūrą, teisinį įvertinimą, principo turinį atskleidžia skubus viešojo pirkimo ginčų išnagrinėjimas ir priimtų sprendimų vykdymas. Direktyvose numatytas nediskriminavimo principas reiškia, kad perkančiosios organizacijos negali priimti tokių sprendimų ar atlikti pirkimo procedūrą, kurios diskriminuotų tiekėjus. Nediskriminavimo principas yra įtvirtintas ir Viešųjų pirkimo įstatymo 3 str. Siekiant užtikrinti efektyvų konkurso dalyvių skundų išnagrinėjimą, Viešųjų pirkimų įstatymo 121 str. 5 d. numatė, kad perkančioji organizacija privalo išnagrinėti pretenziją ir priimti motyvuotą sprendimą per 5 dienas nuo pretenzijos gavimo. Konkurencijos tarybos atliekamo tyrimo procedūra trunka žymiai ilgiau (apie 12 mėnesių). Viešųjų pirkimų tarnyba išnagrinėjo konkurso sąlygas dėl galimos dirbtinės konkurencijos vykdant viešuosius pirkimus ir konstatavo, kad skelbto konkurso sąlygos konkurencijos neapribojo. Konkurencijos tarybai vertinant ir tiriant tas pačias aplinkybes, būtų pažeistas Konstitucijos 31 str. Pareiškėjas klaidingai interpretuoja skundžiamą nutarimą, Konkurencijos taryba nėra pasisakiusi, kad skundžiamo konkurso sąlygos riboja konkurenciją. Pareiškėjo prašyme nebuvo užsimenama apie galimą draudžiamą susitarimą tarp perkančiosios organizacijos ir konkurso laimėtojo ir nebuvo prašoma įvertinti tokio susitarimo Konkurencijos įstatymo 5 str. prasme, pagal kurį konkurenciją ribojantys susitarimai draudžiami tik tarp ūkio subjektų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 49). Nurodė, kad Konkurencijos taryba pagrįstai atsisakė pradėti tyrimą, motyvuodama tuo, kad sąlygas, reikalingas sąžiningos konkurencijos užtikrinimui viešųjų pirkimų srityje, užtikrina Viešųjų pirkimų tarnyba.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Viešųjų pirkimų tarnyba prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Tarnyba) atsiliepime į skundą prašė jį tenkinti (b. l. 54). Nurodė, kad viešojo pirkimo objektu buvo kelių vinječių ir jas lydinčių informacinių priemonių platinimo paslaugos. Viešajame pirkime kaip tiekėjai dalyvavo ne degalinės, o platinimo paslaugas teikiantys tiekėjai. Tiekėjams yra nesvarbu, į kurias degalines kelių vinjetes ir jas lydinčias informacines priemones pristatyti. Šiuo požiūriu ginčijama pirkimo dokumentų sąlyga dėl konkrečios vinječių platinimo vietos neapribojo tiekėjų, dalyvaujančių viešajame pirkime, konkurencijos Viešųjų pirkimų įstatymo prasme, todėl minėtos pirkimo dokumentų sąlygos dėl konkurencijos ribojimo tyrimas nepriklauso Tarnybos kompetencijai. Konkurencijos ir Viešųjų pirkimų įstatymai reglamentuoja skirtingus teisinius santykius, todėl nė vienas iš jų nėra specialus kito atžvilgiu. Konkurencijos įstatymo 4 str. 2 d. draudžia valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus arba jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams. Šiuo atveju perkančiosios organizacijos sprendimas nurodyti konkrečias vinječių platinimo vietas Viešųjų pirkimų įstatymo prasme nediskriminuoja tiekėjų, dalyvaujančių viešajame pirkime, bet, kaip nurodo atsakovas, gali turėti įtakos sąžiningos konkurencijos principų iškraipymui, nes užkerta kelią vinjetes platinti kitose nei nurodyta perkančiosios organizacijos konkurso sąlygose degalinėse. Minėta pirkimo dokumentų sąlyga gali sukelti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams (šiuo atveju subjektams, prekiaujantiems degalais). Minėti atvejai yra Konkurencijos įstatymo reglamentavimo objektas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. birželio 13 d. sprendimu pareiškėjo Lietuvos verslininkų, prekiaujančių naftos produktais, sąjungos skundą patenkino iš dalies. Panaikino Lietuvos Respublikos Konkurencijos tarybos 2008-02-14 nutarimą Nr. 1S-19 „Dėl atsisakymo pradėti tyrimą dėl Lietuvos automobilių kelių direkcijos 2007-02-17 skelbto viešojo konkurso sąlygų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams“ ir bylą grąžino Konkurencijos tarybai papildomam tyrimui atlikti – spręsti iš naujo tyrimo pradėjimo klausimą pagal 2007-12-20 Lietuvos verslininkų, prekiaujančių naftos produktais, sąjungos pareiškimą atlikti tyrimą dėl konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimo. Kitoje dalyje skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad ginčas kilo dėl Konkurencijos tarybos 2008-02-14 nutarimo, kuriuo atsisakyta pradėti tyrimą dėl Lietuvos automobilių kelių direkcijos skelbto viešo konkurso sąlygų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 str. reikalavimams, teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi 1999-03-23 Lietuvos Respublikos Konkurencijos įstatymo Nr. VIII-1099 4 str., kuriame numatyta: „1. Valstybės valdymo ir savivaldos institucijos, vykdydamos pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu Lietuvos Respublikoje, privalo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę. 2. Valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus.“ Teismas nustatė, kad Konkurencijos taryba atsisakė pradėti tyrimą padariusi išvadą, kad tirti pareiškime nurodytus faktus Konkurencijos tarybai nepriklauso (Konkurencijos įstatymo 25 str. 4 d. 2 p.), kad tai Viešųjų pirkimų tarnybos kompetencija, todėl Konkurencijos taryba persiuntė pareiškimą Viešųjų pirkimų tarnybai. Konkurencijos taryba vadovavosi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo 2006-06-27 įstatymo Nr. X-736, 23 str. 4 d., kurioje yra numatyta, kad jeigu viešojo administravimo subjektas neturi įgaliojimų priimti administracinės procedūros sprendimą dėl skunde išdėstyto klausimo, jis ne vėliau kaip per 5 darbo dienas perduoda skundą viešojo administravimo subjektui, kuris turi reikiamus įgaliojimus, ir apie tai praneša asmeniui. Viešųjų pirkimų tarnyba padarė išvadą, kad tirti dalį pareiškime nurodytų faktų, o būtent dėl Konkurencijos įstatymo 4 str. pažeidimo, priklauso Konkurencijos tarybai. Konkurencijos taryba priėmė skundžiamą nutarimą padariusi klaidingą išvadą, kad Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų 1996-08-13 įstatyme Nr. I-1491 yra numatytos specialiosios teisės normos Konkurencijos įstatyme esančių bendrųjų teisės normų atžvilgiu, todėl teisiniuose santykiuose, atsirandančiuose dėl viešųjų pirkimų, turėtų būti taikomos specialios teisės normos.

Teismas nustatė, kad Konkurencijos įstatymo 1 str. 2 d. yra numatyta, kad šis įstatymas reglamentuoja konkurenciją, ribojančią ar galinčią riboti valstybės valdymo, savivaldos institucijų bei ūkio subjektų veiklą ir nesąžiningos konkurencijos veiksmus, nustato šių institucijų ir subjektų teises, pareigas ir atsakomybę bei konkurencijos ribojimo ir nesąžiningos konkurencijos kontrolės Lietuvos Respublikoje teisinius pagrindus. Viešųjų pirkimų įstatymo 1 str. 1 d. yra numatyta, kad šis įstatymas nustato viešųjų pirkimų tvarką, šių pirkimų subjektų teises, pareigas ir atsakomybę, viešųjų pirkimų kontrolės ir ginčų sprendimo tvarką. Iš nurodytų teisės normų turinio teismas padarė išvadą, kad Konkurencijos įstatymas ir Viešųjų pirkimų įstatymas reglamentuoja skirtingus teisinius santykius, todėl nėra šių įstatymų normų konkurencijos. Todėl nei atsakovo minėtos, nei kitos Viešųjų pirkimų įstatymo normos negali būti laikomos specialiomis Konkurencijos įstatymo atžvilgiu. Konkurencijos įstatymas nereglamentuoja viešųjų pirkimų bendrųjų taisyklių, todėl Viešųjų pirkimų įstatyme nėra ir negali būti numatyta specialių taisyklių, kurioms esant neturėtų būti taikomas Konkurencijos įstatymas.

Teismas konstatavo, kad atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai vadovavosi Viešųjų pirkimų įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatomis dėl Viešųjų pirkimų tarnybos funkcijų, aiškindamas jas taip, jog šiai institucijai yra priskirta funkcija tirti visus klausimus, susijusius su konkurencija, jeigu teisiniai santykiai atsiranda iš viešųjų pirkimų. Viešųjų pirkimų įstatymo 8 str. 1 d. yra numatyta, kad Viešųjų pirkimų tarnyba – viešųjų pirkimų politiką įgyvendinanti ir prižiūrinti, kaip laikomasi šio įstatymo ir su jo įgyvendinimu susijusių teisės aktų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstaiga <...>; 8 str. 2 d. 2 p. yra numatyta Viešųjų pirkimų tarnybos funkcija kontroliuoti, kaip atliekant pirkimus laikomasi Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo ir kitų su jo įgyvendinimu susijusių teisės aktų reikalavimų, vykdyti šių teisės aktų pažeidimų prevenciją.  Teismas konstatavo, kad nurodytos bei kitos Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatos patvirtina, kad Viešųjų pirkimų tarnyba vykdo funkcijas, susijusias tik su viešųjų pirkimų procesu, šių pirkimų subjektų (perkančioji organizacija ir tiekėjai, Viešųjų pirkimo įstatymo 4, 5 str.) veiksmais, bet ne su viešųjų pirkimų įtaka kitiems subjektams ir kitiems teisiniams santykiams. Nurodytas aplinkybes tiesiogiai patvirtina teisės normos, kuriomis rėmėsi atsakovas. Viešųjų pirkimų įstatymo 3 str. 1 d. yra numatyta, kad perkančioji organizacija užtikrina, kad atliekant pirkimo procedūras ir nustatant laimėtoją būtų laikomasi lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo principų. Viešųjų pirkimų įstatymo 32 str. 2 d. yra numatyta, kad perkančiosios organizacijos nustatyti minimalūs kandidatų ar dalyvių kvalifikacijos reikalavimai negali dirbtinai riboti konkurencijos. Šios teisės normos reglamentuoja tik viešųjų pirkimų subjektų tarpusavio teisinius santykius viešųjų pirkimų metu, bet nereglamentuoja kitų asmenų teisių ir pareigų, bei teisinių santykių pasibaigus viešajam pirkimui. Viešųjų pirkimų įstatymo 120 straipsnio, kuris reglamentuoja ginčų dėl perkančiosios organizacijos veiksmų ar priimtų sprendimų nagrinėjimą, 1 dalyje yra numatyta, kad tiekėjas, kuris mano, kad perkančioji organizacija nesilaikė šio įstatymo reikalavimų ir tuo pažeidė ar pažeis jo teisėtus interesus, turi teisę iki pirkimo sutarties sudarymo pareikšti pretenziją perkančiajai organizacijai dėl perkančiosios organizacijos veiksmų ar priimtų sprendimų.

Teismo manymu, Viešųjų pirkimų tarnyba teisingai nurodė, kad viešojo pirkimo objektu buvo kelių vinječių ir jas lydinčių informacinių priemonių platinimo paslaugos; viešajame pirkime kaip tiekėjai dalyvavo ne degalinės, o platinimo paslaugas teikiantys tiekėjai; tiekėjams neturi ekonominės reikšmės, į kurias degalines kelių vinjetes ir jas lydinčias informacines priemones pristatyti. Pareiškėjas, kreipdamasis pas atsakovą, siekė apginti savo teises, t.y. subjektų, prekiaujančių degalais, kurių teises savo sprendimu, priimtu viešojo pirkimo metu, galėjo pažeisti perkančioji organizacija. Lietuvos verslininkų, prekiaujančių naftos produktais, sąjungos pareiškimo turinys ir prašymas ištirti galimą Konkurencijos įstatymo 4 str. pažeidimą, patvirtina, kad pareiškėjas kreipėsi ne kaip galimas tiekėjas, ir ne viešojo pirkimo metu, bet kaip viešėjame pirkime nedalyvavęs ir neketinęs dalyvauti subjektas. Pareiškėjas prašė ištirti pirkimo dokumentų sąlygą, jo manymu, užkertančią kelią vinjetes platinti kitose nei nurodyta perkančiosios organizacijos konkurso sąlygose degalinėse, dėl to galinčią sukelti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams (šiuo atveju – subjektams, prekiaujantiems degalais).

Teismas nustatė, kad pareiškėjas pareiškime, adresuotame Konkurencijos tarybai, nurodė tam tikras klaidingas aplinkybes, dėl savo, kaip galimo tiekėjo, teisių pažeidimo viešojo pirkimo metu ir pan. Tačiau viso prašymo turinys patvirtina, kad esminis reikalavimas buvo dėl galimo Konkurencijos įstatymo 4 str. pažeidimo, dėl kurio Konkurencijos taryba faktiškai pasisakė, t.y. padarė prielaidą, kad skelbto konkurso sąlygos, kuriose iš anksto nurodomi konkretūs ūkio subjektai, dalyvausiantys tam tikroje ūkinėje veikloje, gali turėti įtakos sąžiningos konkurencijos principų iškraipymui. Konkurencijos taryba, neatlikusi tyrimo, padarė minėtą prielaidą dėl galimo Konkurencijos įstatymo pažeidimo. Dėl nurodytų motyvų Konkurencijos tarybos nutarimą teismas panaikino ir bylą grąžino Konkurencijos tarybai papildomam tyrimui atlikti – spręsti iš naujo tyrimo pradėjimo klausimą pagal 2007-12-20 Lietuvos verslininkų, prekiaujančių naftos produktais, sąjungos pareiškimą atlikti tyrimą dėl konkurencijos įstatymo 4 str. 2 d. pažeidimo (Konkurencijos įstatymo 39 str. 2 d.).

Teismas konstatavo, kad negali būti patenkintas pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Lietuvos Respublikos Konkurencijos tarybą pradėti tyrimą dėl Lietuvos automobilių kelių direkcijos 2007-02-17 skelbto viešojo konkurso sąlygų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams. Konkurencijos įstatymo 25 str. yra numatyta pareiškimo dėl tyrimo atlikimo pateikimo ir jo nagrinėjimo tvarka, Konkurencijos tarybai yra suteiktos teisės nustatyti bendrus reikalavimus, kokius duomenis ir dokumentus turi pateikti pareiškėjas, kad būtų pradėtas konkurenciją ribojančių veiksmų tyrimas. Todėl tyrimo pradėjimo klausimas turi būti sprendžiamas nurodyta įstatymo nustatyta tvarka, Konkurencijos tarybai vykdant savo funkcijas, susijusias su pateikto pareiškimo nagrinėjimo tvarka.

Teismas taip pat priėjo išvadą, kad nėra pagrįstas atsakovo tvirtinimas, kad Konkurencijos taryba vertintų ir tirtų tas pačias aplinkybes, kaip ir Viešųjų pirkimų tarnyba, todėl būtų pažeistas Konstitucijos 31 str. Viešųjų pirkimų tarnyba tiria aplinkybes dėl viešojo pirkimo dalyvių veiksmų, viešojo pirkimo proceso, kad jo metu nebūtų dirbtinai ribojama konkurencija, t.y. kontroliuoja viešojo pirkimo procesą, tame tarpe ir konkurencijos aspektu aukščiau minėtais ir kitais Viešųjų pirkimų įstatyme numatytais atvejais, bei taiko Viešųjų pirkimų įstatyme numatytas priemones. Konkurencijos taryba netiria viešojo pirkimo proceso eigos, nekontroliuoja viešojo pirkimo subjektų tarpusavio santykių, bet tiria Konkurencijos įstatymo galimus pažeidimo atvejus, jeigu nustatomi tokie atvejai, atsirandantys dėl  viešojo pirkimo arba dėl kitokių teisinių santykių, jeigu nėra Konkurencijos įstatymo 2 str. numatytų išimčių, kuomet Konkurencijos įstatymas yra netaikomas. Konkurencijos taryba, nustačiusi pažeidimą, taiko įstatyme numatytas poveikio priemones už Konkurencijos įstatymo pažeidimą. Nurodyti tyrimai negali būti laikomi dviguba atsakomybe, nes tai yra skirtinga atsakomybė, dėl skirtingų pažeidimų, kuri gali būti taikoma skirtingų subjektų atžvilgiu.

Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau – ir atsakovas) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 80 – 83), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Konkurencijos tarybos nuomone, Vilniaus apygardos administracinis teismas klaidingai išaiškino Konkurencijos įstatymo ir Viešųjų pirkimų įstatymo normų, susijusių su konkurencijos principo laikymosi užtikrinimu, santykį. Pabrėžė, kad Konkurencijos taryba niekada neteigė, kad apskritai visas Viešųjų pirkimų įstatymas laikytinas specialiuoju Konkurencijos įstatymo atžvilgiu. Tiek Nutarime, tiek ir 2008-04-11 atsiliepime į skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui buvo pastebėta, jog Viešųjų pirkimų įstatyme egzistuoja nuostatos, skirtos sąžiningai konkurencijai užtikrinti vykdant viešuosius pirkimus, kurios, Konkurencijos tarybos nuomone, laikytinos specialiosiomis Konkurencijos įstatymo nuostatų atžvilgiu. Pavyzdžiui, Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnis įtvirtina pagrindinius pirkimų principus – lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo; 25 straipsnio 2 dalis nurodo, kad techninė specifikacija turi užtikrinti konkurenciją ir nediskriminuoti tiekėjų, o 32 straipsnio 2 dalyje teigiama, kad perkančiosios organizacijos nustatyti minimalūs kandidatų ar dalyvių kvalifikacijos reikalavimai negali dirbtinai riboti konkurencijos ir t.t. Taigi tam tikros Viešųjų pirkimų įstatymo normos reguliuoja sąžiningos konkurencijos saugojimą specifiniuose viešųjų pirkimų santykiuose. Šią savo nuomonę Konkurencijos taryba grindžia ir Lietuvos teismų praktika (2008 m. birželio 6 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-2977-484/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A-7-1061/20052).

2. Neginčija teismo išvados, kad Konkurencijos taryba tiria Konkurencijos įstatymo galimus pažeidimo atvejus, atsirandančius dėl viešojo pirkimo arba dėl kitokių teisinių santykių, jeigu nėra Konkurencijos įstatymo 2 straipsnio numatytų išimčių. Konkurencijos tarybos nuomone, nagrinėjamu atveju kaip tik ir egzistavo Konkurencijos įstatymo taikymo išimtis – viešųjų pirkimų metu atsirandančius visuomeninius santykius, susijusius su tinkamu viešųjų pirkimų įgyvendinimu, įskaitant ir sąžiningos konkurencijos bei nediskriminavimo principų užtikrinimu, privalo nagrinėti Viešųjų pirkimų tarnyba. Taip pat Konkurencijos tarybos nuomone, teismas nepagrįstai susiaurino Viešųjų pirkimų tarnybos kompetenciją pasakydamas, jog Viešųjų pirkimų tarnyba vykdo funkcijas, susijusias tik su viešųjų pirkimų procesu, šių pirkimų subjektų veiksmais, bet ne su viešųjų pirkimų įtaka kitiems subjektams ir kitiems teisiniams santykiams. Pastebi, kad remiantis Viešųjų pirkimų tarnybos nuostatais, Viešųjų pirkimų tarnyba kontroliuoja, kaip atliekant viešuosius pirkimus laikomasi Viešųjų pirkimų įstatymo ir kitų su jo įgyvendinimu susijusių teisės aktų reikalavimų bei atlieka šių teisės aktų pažeidimų prevenciją (6.5 punktas). Pagal Viešųjų pirkimų įstatymo 7 straipsnį, pirkimas prasideda Viešųjų pirkimų tarnybai gavus perkančiosios organizacijos pateiktą skelbimą apie pirkimą, o pasibaigia, kai sudaroma pirkimo sutartis (preliminarioji sutartis) arba nustatomas projekto konkurso laimėtojas ir tolesnėms pirkimo procedūroms jis nekviečiamas, atmetami visi pasiūlymai, nutraukiamos pirkimo procedūros ir t.t. Taigi Lietuvos automobilių kelių direkcijai 2007 m. vasario 17 d. leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“ Nr. 13 paskelbus apie viešąjį konkursą, Viešųjų pirkimų įstatymo prasme pirkimas jau vyko, dėl ko daro išvadą, jog skelbtas pirkimas pateko į Viešųjų pirkimų tarnybos nagrinėjimo kompetenciją.

3. Nesutinka su teismo išvada, kad Lietuvos verslininkų, prekiaujančių naftos produktais, sąjungos pareiškimo turinys ir prašymas ištirti galimą Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimą patvirtina, kad pareiškėjas kreipėsi ne kaip galimas tiekėjas ir ne viešojo pirkimo metu, bet kaip viešajame pirkime nedalyvavęs ir neketinęs dalyvauti subjektas. Atkreipia dėmesį, kad remiantis Konkurencijos tarybos darbo reglamento 24-31 punktais, ūkio subjektui pateikus pareiškimą dėl Konkurencijos įstatymo pažeidimo tyrimo, valstybės tarnautojas, išnagrinėjęs pareiškimą, parengia Konkurencijos tarybos nutarimo pradėti tyrimą arba atsisakyti pradėti tyrimą projektą ir perduoda jį svarstyti tarybos tvarkomajame posėdyje. Taigi tyrimo pradėjimo arba atsisakymo pradėti tyrimą klausimas sprendžiamas remiantis ūkio subjekto pareiškime išdėstyta informacija. 2007 m. gruodžio 14 d. Sąjunga Konkurencijos tarybai pateikė prašymą atlikti tyrimą dėl Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pažeidimo, kuriame nurodė, kad Lietuvos automobilių kelių direkcijos skelbto konkurso sąlygos „dėl savo diskriminacinio pobūdžio nesuteikė teisės mums, smulkiesiems verslininkams, dalyvauti konkurse ir tokiu būdu pažeidė mūsų interesus“. Kitoje skundo vietoje nurodė, jog „konkrečiai įvardinus keturis didžiausius degalinių tinklus, konkurse dalyvauti galėjo tik stambieji ūkio subjektai“.Taigi savo pareiškime Sąjunga aiškiai nurodė, jog jos nariai patys ketino dalyvauti skelbtame konkurse.

Atsižvelgdama į tai, kad sąlygas, reikalingas sąžiningos konkurencijos užtikrinimui viešųjų pirkimų srityje, užtikrina Viešųjų pirkimų tarnyba, kuriai Viešųjų pirkimų įstatyme įtvirtinta pareiga prižiūrėti, kaip laikomasi Viešųjų pirkimų įstatymo ir su jo įgyvendinimu susijusių teisės aktų, 2008 m. vasario 14 d. Konkurencijos taryba priėmė nutarimą Nr.lS-19, kuriuo konstatavo, kad Konkurencijos tarybai nepriklauso tirti Sąjungos pareiškime nurodytų faktų. Dėl ko darytina išvada, kad Konkurencijos taryba visiškai pagrįstai atsisakė pradėti tyrimą pagal Sąjungos nurodytas aplinkybes, o skundžiamo teismo sprendimo argumentai dėl 2007 m. gruodžio 14 d. Sąjungos prašymo turinio yra klaidingi bei nepagrįsti.

4. Skundžiamame sprendime teismas nurodė, kad Konkurencijos taryba faktiškai pasisakė dėl Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimo, t.y. padarė prielaidą, kad skelbto konkurso sąlygos, kuriose iš anksto nurodomi konkretūs ūkio subjektai, dalyvausiantys tam tikroje ūkinėje veikloje, gali turėti įtakos sąžiningos konkurencijos principų iškraipymui. Teismo nuomone, Konkurencijos taryba, neatlikusi tyrimo, padarė minėtą prielaidą dėl galimo Konkurencijos įstatymo pažeidimo. Apelianto manymu, jog teismas klaidingai interpretavo skundžiamą nutarimą, kadangi Konkurencijos taryba niekur nėra pasisakiusi, kad skundžiamo konkurso sąlygos riboja konkurenciją. Nutarimo motyvuojamojoje dalyje Konkurencijos taryba nurodė, kad Lietuvos automobilių kelių direkcijos 2007 m. vasario 17 d. skelbto konkurso sąlygos, kuriose iš anksto nurodomi konkretūs ūkio subjektai, dalyvausiantys tam tikroje ūkinėje veikloje, gali turėti įtakos sąžiningos konkurencijos principų iškraipymui. Daugiau šių konkurso sąlygų Konkurencijos taryba nevertino, todėl teismo argumentas, jog Konkurencijos taryba, neatlikusi tyrimo, faktiškai pasisakė dėl Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimo, yra klaidingas ir visiškai nepagrįstas.

Tretysis suinteresuotas asmuo Viešųjų pirkimų tarnyba (toliau – ir Tarnyba) atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 98 – 100) nurodo, kad nesutinka su apelianto skunde išdėstytais argumentais dėl šių motyvų:

1. Tarnybos nuomone, Vilniaus apygardos administracinis teismas teisingai išaiškino Konkurencijos įstatymo ir Viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – Įstatymas) normų, susijusių su konkurencijos principo laikymosi užtikrinimu, santykį. Apelianto skunde teigiama, kad „tiek Nutarime, tiek ir 2008-04-11 atsiliepime į skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui buvo pastebėta, jog Viešųjų pirkimų įstatyme egzistuoja nuostatos, skirtos sąžiningai konkurencijai užtikrinti vykdant viešuosius pirkimus, kurios, Konkurencijos tarybos nuomone, laikytinos specialiosiomis Konkurencijos įstatymo nuostatų atžvilgiu“. Tarnyba pabrėžia, kad įstatymas reikalauja užtikrinti konkurenciją Įstatymu reglamentuojamuose teisiniuose santykiuose dalyvaujančių subjektų, t.y. tiekėjų, atžvilgiu. Nagrinėjamu atveju viešajame pirkime kaip tiekėjai dalyvavo ne degalinės, o platinimo paslaugas teikiantys tiekėjai. Šiuo atveju tiekėjams, teikiantiems perkamas paslaugas, nesvarbu, į kurias Lietuvos Respublikos teritorijoje esančias degalines kelių vinjetes ir jas lydinčias informacines priemones pristatyti. Šiuo požiūriu Lietuvos automobilių kelių direkcijos pirkimo dokumentų ginčijama sąlyga, kad pagrindinė paslaugos teikimo vieta „Lietuvos Respublikos teritorijoje esančių keturių didžiausių degalinių tinklų, tokių kaip „Lukoil“, „Statoil“, „Ventus“ ir „Baltic Petroleum“ bei pasirinktinai dar vieno degalinių tinklo, turinčio ne mažiau kaip 10 degalinių, visose degalinėse“, kurioje nurodytos konkrečios vinječių platinimo vietos, neapribojo tiekėjų, dalyvaujančių viešajame pirkime, konkurencijos Įstatymo prasme. Tarnyba pažymi, kad Lietuvos verslininkų, prekiaujančių naftos produktais, sąjunga 2007-12-14 raštu Nr. 07-06, pateiktu apeliantui, prašė „<...> įpareigoti Lietuvos automobilių kelių direkciją priimti konkurenciją neribojančius sprendimus, t.y. suteikti galimybę kelių vinjetes platinti visoms to pageidaujančioms degalinėms“. Vadinasi, Lietuvos verslininkų, prekiaujančių naftos produktais, sąjunga, nebūdama šio konkretaus viešojo pirkimo subjektu (pirkime dalyvaujančiu tiekėju), prašė ištirti minėtą pirkimo dokumentų sąlygą, kuri, nors ir neribodama tiekėjų konkurencijos Įstatymo prasme, galėjo sukelti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams (didiesiems degalinių tinklams, kuriuose laimėjęs viešąjį pirkimą tiekėjas platins kelių vinjetes, ir smulkioms degalinėms, kuriose kelių vinjetės nebus platinamos). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Tarnyba mano, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008-06-13 sprendime teisingai konstatavo, kad „atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai vadovavosi Viešųjų pirkimų įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatomis dėl Viešųjų pirkimų tarnybos funkcijų, aiškindamas jas taip, jog šiai institucijai yra priskirta funkcija tirti visus klausimus, susijusius su konkurencija, jeigu teisiniai santykiai atsiranda iš viešųjų pirkimų“.

2. Tarnyba sutinka su Teismo nuomone, kad Lietuvos verslininkų, prekiaujančių naftos produktais, sąjunga nesiekė būti Įstatymu reglamentuojamų teisinių santykių subjektu (tiekėju), ką įrodo tokios aplinkybės:

1) Lietuvos verslininkų, prekiaujančių naftos produktais, sąjunga 2007-12-14 prašyme Nr. 07-06 aiškiai nurodė, kad „kelių vinjetės turi būti platinamos visose degalinėse šalia kelių, kuriuose intensyvus krovininių automobilių eismas. Jei ir toliau liks situacija, kokia yra dabar, smulkiosios degalinės ir toliau praradinės savo klientus, nes dėl diskriminacijos negalės suteikti klientams reikiamos paslaugos“. Akivaizdu, kad Lietuvos verslininkų, prekiaujančių naftos produktais, sąjunga siekia apginti ne savo kaip viešajame pirkime dalyvaujančio (siekiančio dalyvauti) tiekėjo, interesus, o savo, kaip ūkio subjekto, veikiančio atitinkamoje rinkoje, teisę turėti vienodas konkurencines sąlygas su didžiaisiais degalinių tinklais;

2) Lietuvos verslininkų, prekiaujančių naftos produktais, sąjunga, nesinaudojo tiekėjams Įstatymo 120 straipsnio 1 dalyje suteikta teise pateikti perkančiajai organizacijai pretenziją dėl galimai diskriminacinių pirkimo dokumentų sąlygų panaikinimo.

Tarnybos nuomone, aukščiau nurodytos aplinkybės ir tai, kad Lietuvos verslininkų, prekiaujančių naftos produktais, sąjunga, manydama, kad ginčijama pirkimo dokumentų sąlyga galimai teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes, dėl ko atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, pagrįstai vadovavosi Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi ir kreipėsi į instituciją, kurios kompetencijai priskirtas tokių atvejų tyrimas.

3. Tarnyba atkreipia dėmesį, kad Apeliantas 2008-02-14 nutarime Nr. 1S-19 išreiškė nuomonę, jog „<...>Lietuvos automobilių kelių direkcijos 2007 m. vasario 17 d. skelbto konkurso dėl kelių vinječių ir jas lydinčių informacinių priemonių platinimo paslaugų pirkimo sąlygos, kuriose iš anksto nurodomi konkretūs ūkio subjektai, dalyvausiantys tam tikroje ūkinėje veikloje, gali turėti įtakos sąžiningos konkurencijos principu iškraipymui <...>“ tuo patvirtindamas, kad galimai pažeisti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimai, tačiau priėmė sprendimą atsisakyti pradėti tyrimą dėl minėtų konkurso sąlygų atitikties Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams. Tuo tarpu viso Konkurencijos įstatymo paskirtis ir tikslas – saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę Lietuvos Respublikoje.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, Tarnyba mano, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. 1-3139-602/2008 teisingai aiškino Konkurencijos įstatymo ir Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatas bei priėmė teisingą sprendimą, kuris yra palinktinas nepakeistas.

Teisme gautas ir trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos (toliau – ir Direkcija) atsiliepimas į apeliacinį skundą (b. l. 101 – 103).

Direkcijos nuomone, įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikomas teisės normas, galima daryti išvadą, kad remiantis LR Viešųjų pirkimų įstatymu, sąlygas, reikalingas sąžiningos konkurencijos užtikrinimui viešųjų pirkimų srityje, turi užtikrinti Viešųjų pirkimų tarnyba, kuriai priskirta pareiga prižiūrėti kaip laikomasi LR Viešųjų pirkimų įstatymo.

Išanalizavusi LR Konkurencijos įstatymo 2 straipsnio, LR Viešųjų pirkimų įstatymo 8 straipsnio nuostatas, Direkcija daro išvadą, kad Viešųjų pirkimų tarnyba yra atsakinga už viešųjų pirkimų metu galimų konkurenciją ribojančių veiksmų kontrolę bei prevenciją. Kaip nurodyta LR Viešųjų pirkimų įstatymo 7 str., pirkimas prasideda Viešųjų pirkimų tarnybai gavus perkančiosios organizacijos pateiktą skelbimą apie pirkimą, o pirkimas pasibaigia, kai, inter alia, sudaroma pirkimo sutartis arba nustatomas projekto konkurso laimėtojas ir tolesnėms pirkimo procedūroms jis nekviečiamas. Direkcija sutinka su Konkurencijos tarybos apeliaciniame skunde išdėstytu argumentu, kad ginčas yra kilęs dėl konkurso sąlygų turinio, todėl, remiantis LR Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatomis, patenka į LR Viešųjų pirkimų įstatymo reguliavimo sritį, dėl ko Viešųjų pirkimų tarnyba gali turėti kompetenciją spręsti ginčą.

Mano, kad Lietuvos verslininkų, prekiaujančių naftos produktais, sąjunga gali būti vertinama kaip viešųjų pirkimų subjektas LR Viešųjų pirkimų įstatymo prasme ir todėl jo teisės gali būti ginamos šio teisės akto normomis (inter alia, LR Viešųjų pirkimų įstatymo 1 str.), dėl ko Viešųjų pirkimų tarnyba gali turėti kompetenciją spręsti ginčą.

Pareiškėjas Lietuvos verslininkų, prekiaujančių naftos produktais, sąjunga atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 104 – 106) nurodo, kad su pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka ir prašo apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

Apeliacinis skundas atmestinas.

Šioje byloje sprendžiamas ginčas dėl Konkurencijos tarybos 2008-02-14 nutarimo, kuriuo atsisakyta pradėti tyrimą dėl Lietuvos automobilių kelių direkcijos skelbto viešo konkurso sąlygų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams, teisėtumo ir pagrįstumo.

Konkurencijos taryba atsisakė pradėti tyrimą padariusi išvadą, kad tirti pareiškime nurodytus faktus Konkurencijos tarybai nepriklauso (Konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 4 dalies 2 punktas), nes tirti pareiškime nurodytus faktus priklauso Viešųjų pirkimų tarnybai. Viešųjų pirkimų tarnyba padarė išvadą, kad tirti dalį pareiškime nurodytų faktų, o būtent dėl Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimo, priklauso Konkurencijos tarybai. Konkurencijos taryba priėmė skundžiamą nutarimą, padariusi išvadą, kad Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatyme yra numatytos specialiosios teisės normos Konkurencijos įstatyme esančių bendrųjų teisės normų atžvilgiu, todėl teisiniuose santykiuose, atsirandančiuose dėl viešųjų pirkimų, turėtų būti taikomos specialios teisės normos. Pažymėtina, kad skundžiamame nutarime Konkurencijos taryba taip pat yra padariusi prielaidą, kad skelbto konkurso sąlygos, kuriose iš anksto nurodomi konkretūs ūkio subjektai, dalyvausiantys tam tikroje ūkinėje veikloje, gali turėti įtakos sąžiningos konkurencijos principų iškraipymui.

Pagal Lietuvos Respublikos Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalį valstybės valdymo ir savivaldos institucijos, vykdydamos pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu Lietuvos Respublikoje, privalo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, o pagal to paties straipsnio 2 dalį valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus.

Konkurencijos įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad šis įstatymas reglamentuoja konkurenciją ribojančią ar galinčią riboti valstybės valdymo, savivaldos institucijų bei ūkio subjektų veiklą ir nesąžiningos konkurencijos veiksmus, nustato šių institucijų ir subjektų teises, pareigas ir atsakomybę bei konkurencijos ribojimo ir nesąžiningos konkurencijos kontrolės Lietuvos Respublikoje teisinius pagrindus. Viešųjų pirkimų įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kad šis įstatymas nustato viešųjų pirkimų tvarką, šių pirkimų subjektų teises, pareigas ir atsakomybę, viešųjų pirkimų kontrolės ir ginčų sprendimo tvarką. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad iš nurodytų teisės normų turinio matyti, kad Konkurencijos įstatymas ir Viešųjų pirkimų įstatymas reglamentuoja skirtingus teisinius santykius, todėl nėra šių įstatymų normų konkurencijos.

Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad perkančioji organizacija užtikrina, kad atliekant pirkimo procedūras ir nustatant laimėtoją būtų laikomasi lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo principų. Viešųjų pirkimų įstatymo 25 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad techninė specifikacija (kuria apibūdinamos perkamų prekių, paslaugų ir darbų savybės) turi užtikrinti konkurenciją ir nediskriminuoti tiekėjų. Viešųjų pirkimų įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad perkančiosios organizacijos nustatyti minimalūs kandidatų ar dalyvių kvalifikacijos reikalavimai negali dirbtinai riboti konkurencijos. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šios normos reglamentuoja tik viešųjų pirkimų subjektų tarpusavio teisinius santykius viešųjų pirkimų metu, bet nereglamentuoja kitų susijusių su viešaisiais pirkimais asmenų teisių ir pareigų, o taip pat teisinių santykių pasibaigus viešajam pirkimui. Atsižvelgiant į aukščiau minėtą, darytina išvada, kad remiantis Viešųjų pirkimų įstatymo 8 straipsnio nuostatomis Viešųjų pirkimo tarnyba vykdo kontrolės funkcijas, susijusias tik su viešųjų pirkimų procesu, šių pirkimų subjektų veiksmais.

Nagrinėjamame ginče viešojo pirkimo objektu buvo kelių vinječių ir jas lydinčių informacinių priemonių platinimo paslaugos; viešajame pirkime kaip tiekėjai dalyvavo ne degalinės, o platinimo paslaugas teikiantys tiekėjai; tiekėjams neturi ekonominės reikšmės, į kurias degalines kelių vinjetes ir jas lydinčias informacines priemones pristatyti. Pareiškėjas, kreipdamasis į atsakovą, siekė apginti savo teises, t. y. subjektų, prekiaujančių degalais, kurių teises savo sprendimu, priimtu viešojo pirkimo metu, galėjo pažeisti perkančioji organizacija, teises. Lietuvos verslininkų, prekiaujančių naftos produktais, sąjungos pareiškimo turinys ir prašymas ištirti galimą Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimą, patvirtina, kad pareiškėjas kreipėsi, gindamas ne viešajame pirkime dalyvaujančių ar siekiančių dalyvauti tiekėjų interesus, bet kreipėsi kaip viešajame pirkime nedalyvavęs ir neketinęs dalyvauti subjektas, ginantis ūkio subjektų, veikiančių tam tikroje rinkoje ir turinčių teisę turėti vienodas konkurencines sąlygas su didžiaisiais degalinių tinklais, interesus. Šį faktą patvirtina ir tai, kad pagal Viešųjų pirkimų įstatymo 120 straipsnio 1 dalį teisę iki pirkimo sutarties sudarymo pareikšti pretenziją perkančiajai organizacijai dėl perkančiosios organizacijos veiksmų ar priimtų sprendimų turi tik tiekėjai, manantys, kad perkančioji organizacija nesilaikė šio įstatymo reikalavimų ir tuo pažeidė ar pažeis jo teisėtus interesus. Pareiškėjas, prašydamas ištirti pirkimo dokumentų sąlygą, jo manymu, užkertančią kelią vinjetes platinti kitose nei nurodyta perkančiosios organizacijos konkurso sąlygose degalinėse, dėl to galinčią sukelti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams (šiuo atveju – subjektams, prekiaujantiems degalais), turint omenyje, kad pareiškėjas ir subjektai, prekiaujantys degalais, šiomis aplinkybėmis negali būti laikomi tiekėjais, nepateikė ir neturėjo galimybės pateikti pretenzijos perkančiajai organizacijai pagal Viešųjų pirkimų įstatymo 120 straipsnį.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, kai Lietuvos verslininkų, prekiaujančių naftos produktais, sąjunga yra kreipusis į Konkurencijos tarybą su prašymu atlikti tyrimą dėl Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimo ir kai pažeidimai galimai susiję su nevienodų konkurencinių sąlygų rinkoje tos pačios rūšies ūkio subjektams atsiradimu ne tiekėjams ar subjektams, siekiantiems būti tiekėjais, bet kitiems su viešuoju pirkimu susijusiems ar jo paveiktiems subjektams, Konkurencijos taryba yra kompetentinga nagrinėti prašyme nurodytus faktus.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą sprendimą – naikinti Konkurencijos tarybos nutarimą ir bylą grąžinti Konkurencijos tarybai papildomam tyrimui atlikti – spręsti iš naujo tyrimo pradėjimo klausimą pagal 2007-12-20 Lietuvos verslininkų, prekiaujančių naftos produktais, sąjungos pareiškimą atlikti tyrimą dėl konkurencijos įstatymo 4 str. 2 d. pažeidimo (Konkurencijos įstatymo 39 str. 2 d.).

Taigi konstatuotina, kad tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Todėl  atsakovo Konkurencijos tarybos apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 13 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme yra gautas pareiškėjo Lietuvos verslininkų, prekiaujančių naftos produktais, sąjungos prašymas dėl išlaidų, susijusių su administracinės bylos nagrinėjimu, atlyginimo. Pareiškėjas prašo atlyginti 1500 litų, sumokėtų advokatui už atsiliepimo į Konkurencijos tarybos apeliacinį skundą rengimą, bei 1500 litų, sumokėtų advokatui už pasiruošimą bylai bei atstovavimą teismo posėdyje 2009-04-07 (prie prašymo pridėjo sąskaitas bei mokėjimo nurodymo kvitus). Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Proceso šalies patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodeksas (toliau – ir CPK) ir Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr.1R-85 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos). CPK 79 straipsnis apibrėžia, jog bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. CPK 98 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas ir šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Rekomendacijose. Už atsiliepimo rengimą prašoma priteisti 1500 litų suma neviršija Rekomendacijų 8.2 punkte numatytą maksimalaus dydžio, todėl priteistina visa suma. Už pasiruošimą bylai bei atstovavimą teisme advokatui sumokėta 1500 litų, sąskaitoje nurodant, kad ši suma sumokėta už 6 valandas. Vadovaujantis rekomendacijų 8.18 bei 10 punktais, konstatuotina, kad maksimali suma, mokėtina už pasiruošimą bylai, yra 120 litų už valandą. Kadangi prašoma suma viršija Rekomendacijų nustatytą dydį, priteistina dalis prašomos sumos – 720 litų (6 x 120 lt). Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjui priteistina 2220 litų bylinėjimosi išlaidų iš Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Konkurencijos tarybos apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti iš atsakovo pareiškėjui Lietuvos verslininkų, prekiaujančių naftos produktais, sąjungai 2220 litų bylinėjimosi išlaidų.

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai

Antanas Ablingis

Anatolijus Baranovas

Skirgailė Žalimienė