Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Artūro Drigoto (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės,

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovėms Simonai Tolušytei ir Giedrei Jarmalytei,

atsakovo atstovei Justinai Užumeckaitei, atstovaujančiai ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus miesto savivaldybei,

trečiojo suinteresuoto asmens UAB ,,Universali arena“ atstovui advokatui Jovitui Elzbergui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Universali arena“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos prašymą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, byloje dalyvaujant tretiesiems suinteresuotiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Universali arena“, uždarajai akcinei bendrovei „Versenta“ ir Vilniaus miesto savivaldybei.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

Pareiškėjas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau – ir Konkurencijos taryba, pareiškėjas) prašymu (b. l. 1–3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją įgyvendinti 2007 m. rugsėjo 20 d. Konkurencijos tarybos nutarimu Nr. 2S-19 (toliau – ir Nutarimas) nustatytą įpareigojimą: nutraukti 2005 m. rugpjūčio 19 d. patalpų nuomos sutartį Nr. 14-90, sudarytą tarp Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir UAB „Rubicon eventus“, (toliau – ir Sutartis) arba jos nuostatas pakeisti taip, kad neprieštarautų Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir Konkurencijos įstatymas) 4 straipsnio reikalavimams.

Pareiškėjas paaiškino, kad Konkurencijos taryba Nutarimu pripažino, jog Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. balandžio 13 d. sprendimas Nr. 1-759 „Dėl paslaugų pirkimo iš UAB „Rubicon eventus“, siekiant organizuoti Vilniaus miesto nevyriausybinių bei kitų organizacijų nekomercinius renginius“ ir Sutartis pažeidė Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatas. Nutarime Konkurencijos taryba konstatavo, kad be jokio objektyvaus pagrindimo nustatytas konkretus nuomojamų patalpų dydis dirbtinai riboja konkurenciją ir gali sudaryti skirtingas konkurencijos sąlygas atitinkamoje rinkoje veikiantiems ūkio subjektams, ir įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją nutraukti Sutartį arba jos nuostatas pakeisti taip, kad neprieštarautų Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams. Nurodė, kad Nutarimo teisėtumas ir pagrįstumas buvo patvirtintas administracinių teismų sprendimais (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-2432-426/2008 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁷⁵⁶-91/2009). Paaiškino, kad 2009 m. sausio 27 d. Vilniaus miesto savivaldybė Konkurencijos tarybai pateikė prašymą įvertinti Sutarties pakeitimo projekto atitikimą Konkurencijos įstatymo reikalavimams. Pažymėjo, kad 2009 m. vasario 24 d. Vilniaus miesto savivaldybei pateikė nuomonę dėl Sutarties pakeitimo projekto ir nurodė, kad vertinant pateiktą Sutarties projektą nustatyta, jog nepaisant fakto, jog keičiama kai kurių Sutarties punktų redakcija, yra neatsižvelgta į sąžiningos konkurencijos principą – Sutarties keitimo projekto 2.2 punktu išliko nustatytas konkretus renginių skaičius per metus (10 renginių), kai žiūrovų skaičius viršija 4000, todėl pasiūlė atsakovui svarstyti sutarties projekto alternatyvas. Pažymėjo, kad 2009 m. vasario 6 d. atsakovo ir UAB „Universali arena“ pasirašytame Susitarime Nr. 1 dėl Sutarties pakeitimo (toliau – Susitarimas dėl Sutarties pakeitimo) į Konkurencijos tarybos pateiktas pastabas Sutarties keitimo projektui nebuvo atsižvelgta, nes išliko nustatytas konkretus renginių skaičių per metus (10 renginių), kai žiūrovų skaičius viršija 4000 žiūrovų ribą, todėl laikė, kad atsakovas Nutarimu numatytų įpareigojimų tinkamai neįvykdė.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į prašymą (b. l. 99–100) nurodė, kad palaiko trečiojo suinteresuotojo asmens Vilniaus miesto savivaldybės atsiliepime išdėstytus argumentus ir mano, kad 2009 m. vasario 6 d. sudaręs Susitarimą dėl Sutarties pakeitimo bei 2009 m. liepos 15 d. priėmęs sprendimą Nr. 1-1144 „Dėl savivaldybės biudžeto lėšų skyrimo nekomerciniams renginiams finansavimo taisyklių tvirtinimo“, tinkamai įvykdė Nutarimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybė su pareiškėjo prašymu nesutiko, prašė jį atmesti, bylą nutraukti. Atsiliepime į skundą (b. l. 71–76) nurodė, kad Nutarimas yra įvykdytas 2009 m. vasario 6 d. Susitarimu dėl Sutarties pakeitimo, todėl pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą įvykdyti Nutarimą negali sukelti jokių materialių teisinių padarinių. Pažymėjo, kad pareiškėjas, prašyme pasisakydamas dėl atsakovo priimto sprendimo prieštaravimo Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui, neskundžia šio atsakovo priimto akto. Mano, kad pareiškėjo reikalavimas – įpareigojimas nutraukti Sutartį arba pakeisti ją taip, kad jos nuostatos neprieštarautų Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui – negali būti patenkinamas vienu iš Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 2–4 punktuose numatytų būdų. Paaiškino, kad teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, ginčas tarp šalių nebūtų išspręstas, kadangi susidarytų tokia teisinė situacija, kuri net atsakovui įgyvendinus Konkurencijos tarybos nutarimą, tačiau Konkurencijos tarybai manant, jog jos priimtas Nutarimas įvykdytas netinkamai, suteiktų galimybę vėl kreiptis į teismą su analogišku reikalavimu. Todėl, anot trečiojo suinteresuoto asmens, administracinė byla turi būti nutraukta ABTĮ 5 straipsnio ir 101 straipsnio 1 punkto pagrindu. Pažymėjo, kad pareiškėjas, nurodydamas, jog atsakovo priimtas sprendimas (Susitarimas dėl Sutarties pakeitimo) pažeidžia Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatas, nepateikė Konkurencijos įstatymo nustatyta tvarka atlikto tyrimo dėl Susitarimo atitikties Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams, prašyme nurodyti teiginiai dėl atsakovo netinkamo Nutarimo įvykdymo, nėra pagrįsti objektyviais duomenimis ir faktais, kaip tai numato ABTĮ 23 straipsnis bei Konkurencijos įstatymo V skyrius. Teigė, kad vertindama Susitarimą dėl Sutarties pakeitimo, Konkurencijos taryba netinkamai aiškina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 16 d. nutartį ir nepagrįstai ja grindžia savo argumentus šioje byloje. Paaiškino, kad nurodytoje nutartyje apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nevertino 2009 m. vasario 6 d. Susitarimo dėl Sutarties pakeitimo nuostatų bei nesprendė dėl jų atitikties Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams. Mano, jog vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 16 d. nutartyje pateiktu išaiškinimu, laikytina, jog priešingai nei teigia pareiškėjas, ne bet koks renginių dalyvių skaičiaus numatymas Sutartyje gali reikšti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimą, o tik toks, kuris dirbtinai riboja patalpų nuomos paslaugas galinčių pasiūlyti ūkio subjektų ratą. Pažymėjo, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija, atsižvelgdama į aplinkybę, jog rinkoje veikia atitinkami ūkio subjektai, kurie galėtų teikti patalpų nuomos paslaugas renginiams, kai žiūrovų skaičius yra mažesnis nei keturi tūkstančiai, 2009 m. vasario 6 d. Susitarimu dėl Sutarties pakeitimo pakeitė Sutarties 2.2 punktą ir jame numatė, jog „Siemens“ arena renginiams nuomojama tais atvejais, kai žiūrovų skaičius viršija keturis tūkstančius. Teigė, kad atsižvelgiant į tai, jog Vilniaus mieste tik „Siemens“ arenoje yra galimybė rengti renginius, kurių žiūrovų skaičius viršija keturis tūkstančius, t. y. UAB „Universali arena“ yra vienintelis rinkoje veikiantis ūkio subjektas, galintis teikti minėtas paslaugas, darė išvadą, jog ši Susitarimo dėl Sutarties pakeitimo sąlyga per se nelaikytina pažeidžianti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus. Atsižvelgdama į Nutarime nurodytas aplinkybes, Vilniaus miesto savivaldybės administracija Susitarimu dėl Sutarties pakeitimo papildė Sutartį 2.6 punktu, kuris numato, kad siekiant nustatyti renginyje dalyvaujančių žiūrovu skaičių, Vilniaus miesto savivaldybė įsipareigoja užtikrinti, kad į kiekvieną renginį, kurio organizatorius ji yra, būtų platinami nemokami arba simbolinės kainos kvietimai (bilietai). Teigė, kad ši Susitarimo dėl Sutarties pakeitimo nuostata suteikia galimybę objektyviai numatyti renginio dalyvių skaičių ir įvertinti poreikį nuomoti patalpas, talpinančias daugiau nei keturis tūkstančius žiūrovų, t. y. pirkti paslaugas iš vienintelio tokias paslaugas galinčio teikti ūkio subjekto. Pažymėjo, jog 2009 m. vasario 6 d. Susitarimu dėl Sutarties pakeitimo buvo papildytas Sutarties 2.2 punktas, numatant, kad Sutartimi nėra ribojama Vilniaus miesto savivaldybės teisė nuomoti patalpas renginiams iš kitų patalpų nuomos paslaugų tiekėjų. Taigi minėta Sutarties nuostata neriboja galimybės teisės aktų nustatyta tvarka pirkti paslaugas iš kitų, tokio pobūdžio paslaugas teikiančių, ūkio subjektų. Nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo teiginiu, jog Sutartimi bei 2009 m. vasario 6 d. Susitarimu dėl Sutarties pakeitimo yra užtikrinamos pastovios pajamos tik vienam ūkio subjektui. Paaiškino, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009 m. liepos 15 d. sprendimu Nr. 1-1144 patvirtintos Vilniaus miesto savivaldybės biudžeto lėšų skyrimo nekomerciniams renginiams finansavimo taisyklės užtikrina, kad atitinkamų ūkio subjektų teikiamos renginiams skirtų patalpų nuomos paslaugos, atsižvelgiant į renginio pobūdį ir dalyvių skaičių, gali būti tarpusavyje pakeičiamos, t. y. nė vienam ūkio subjektui nėra dirbtinai sukuriamos palankesnės sąlygos rinkoje ar teikiamas pastovus finansavimas organizuojant ir/arba rengiant nekomercinius renginius.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Versenta“ su pareiškėjo prašymu sutiko ir prašė jį tenkinti. Atsiliepime (b. l. 36–40) nurodė, kad iš po Susitarimo dėl Sutarties pakeitimo sudarymo atsakovo vykdomų veiksmų (ir/ar neveikimo) daro išvadą, jog Susitarimas dėl Sutarties pakeitimo yra deklaratyvus sandoris tarp Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Universali arena“, faktiškai nekeičiantis tarp šalių susiklosčiusių santykių, nepanaikinantis nesąžiningos konkurencijos, todėl Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Universali arena“ Susitarimo dėl Sutarties pakeitimo sudarymo faktas nėra ir negali būti laikomas tinkamu Nutarimo įvykdymu.

Pateiktame atsiliepime (b. l. 64–66) trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Universali arena“ su pareiškėjo prašymu nesutiko ir prašė bylą nutraukti. Nurodė, kad Nutarimas buvo įvykdytas. Teigė, kad vadovaujantis ABTĮ 101 straipsnio 2 punktu, pagal pareiškėjo prašymą pradėta administracinė byla turi būti nutraukta, nes jau yra įsiteisėjęs Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 15 d. sprendimas, priimtas dėl to paties ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. spalio 28 d. sprendimu (b. l. 128–138) pareiškėjo Konkurencijos tarybos prašymą tenkino ir įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją įgyvendinti Nutarimu nustatytą įpareigojimą nutraukti Sutartį, sudarytą tarp Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir UAB „Universali arena“, arba jos nuostatas pakeisti taip, kad neprieštarautų Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams.

Teismas konstatavo, kad byloje ginčas kilęs dėl to, ar atsakovas tinkamai įvykdė Nutarimu nustatytą įpareigojimą. Teismas nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 6 punktu ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 841 patvirtinto Žemės, esamų pastatų ar kitų nekilnojamųjų daiktų pirkimų arba nuomos ar teisių į šiuos daiktus įsigijimų tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašo) 8–10.3 punktais, Vilniaus miesto savivaldybės administracija sutartį dėl patalpų nuomos galėjo sudaryti tik su derybų laimėtoju Tvarkos aprašo nustatyta tvarka. Teismas pažymėjo, kad tiek Konkurencijos taryba Nutarime, tiek skundus dėl šio nutarimo nagrinėję teismai konstatavo, jog priešingai nei teigė Vilniaus miesto savivaldybė, Sutartis, sudaryta dar iki UAB „Rubicon eventus“ pripažinimo neskelbiamų derybų laimėtoja, negali būti traktuojama kaip neskelbiamų derybų rezultatas, kas jau savaime sudaro pagrindą pripažinti, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos su UAB „Rubicon eventus“ sutartis teikia privilegijas šiai bendrovei, dėl ko atsirado konkurencijos sąlygų skirtumų renginių organizavimui skirtų patalpų Vilniaus miesto teritorijoje nuomos rinkoje, nes tokiu sprendimu buvo užkirstas kelias kitiems šioje rinkoje veikiantiems ūkio subjektams siūlyti savo paslaugas. Todėl atitinkamai Sutartis prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams. Teismas akcentavo, kad minėtas pažeidimas iš esmės galėtų būti pašalintas tik nutraukiant Sutartį arba jos nuostatas pakeičiant taip, kad jomis nebūtų įsipareigojama nuomotis iš UAB „Universali arena“ patalpų bei gauti su tuo susijusias paslaugas apeinant Tvarkos aprašo nuostatą, kad nuomos sutartis gali būti sudaryta tik skelbiamų derybų būdu arba neskelbiamų derybų būdu, t. y. iš esmės Sutartis turėtų būti pakeičiama taip, kad ja būtų susitariama ne dėl patalpų nuomos, o tik dėl galimybės sudaryti sutartį dėl patalpų nuomos tuo atveju, jei UAB „Universali arena“ būtų pripažinta tokio pobūdžio derybų laimėtoja, kadangi bet kokiu kitokiu susitarimu dėl patalpų nuomos, kuris sudarytas ne Tvarkos aprašo nustatyta tvarka, būtų užkirstas kelias kitiems šioje rinkoje veikiantiems ūkio subjektams siūlyti savo paslaugas, atitinkamai toks susitarimas prieštarautų Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams. Teismas taip pat pažymėjo, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.78 str. 1 d., 1.80 str. 1 d.), todėl joks papildomas terminas įvykdyti Konkurencijos tarybos Nutarimą nėra nustatomas, nes Sutartis, kaip konstatuota įsiteisėjusiu teismo sprendimu, prieštarauja imperatyviems Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams. Įpareigojimas pakeisti jos nuostatas taip, kad jos neprieštarautų Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams, neįvykdytas, todėl Vilniaus miesto savivaldybės administracija, įgyvendindama Nutarimu nustatytą įpareigojimą nutraukti Sutartį, privalo jos nevykdyti arba jos nuostatas pakeisti taip, kad neprieštarautų Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams. Teismas atmetė teiginius, kad prašomas nagrinėti klausimas jau yra išspręstas administracinėje byloje Nr. I-2432-426/2008, todėl Nutarimu nustatyto įpareigojimo įvykdymo klausimas turi būti sprendžiamas pateikiant šį Nutarimą vykdyti antstoliui Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – ir CPK) nustatyta tvarka. Pažymėjo, kad pagal CPK VI dalyje nustatytas taisykles yra vykdytini tik tie dokumentai, kurie numatyti CPK 584 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose ir 2 dalies 1 punkte, o kiti institucijų ir pareigūnų sprendimai pagal CPK VI dalyje nustatytas taisykles yra vykdytini tik tuo atveju, kai tai nustatyta tarptautinėmis sutartimis ir įstatymais. Konkurencijos įstatymas ir kiti teisės aktai nenumato, kad Konkurencijos tarybos nutarimas ar jo dalis, kuriuo asmeniui skiriami atitinkami įpareigojimai, skirtingai nuo nutarimo ar jo dalies, kuriuo skiriama kitokio pobūdžio sankcija – bauda (Konkurencijos įstatymo 44 str. 3 d.), gali būti pateikiamas vykdyti antstoliui CPK nustatyta tvarka.

III.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė apeliacinį skundą (b. l. 142–148), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas peržengė pareiškėjo prašymo ribas. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog pats sutarties tarp atsakovo ir UAB „Universali arena“ sudarymo faktas pažeidžia Konkurencijos įstatymo nuostatas. Paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl sandorio teisėtumo ir jo pakeitimo būdo, nors pareiškėjas tokio reikalavimo savo skunde (prašyme) nekėlė. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė ne dėl pareiškėjo priimto akto tinkamo ar netinkamo įvykdymo, bet sprendė dėl sandorio galiojimo apskritai.

2. Pažymi, kad tarp šalių kilus ginčui dėl pareiškėjo priimto akto tinkamo įvykdymo, pirmosios instancijos teismas nevertino ir nepasisakė dėl atsakovo pateiktų įrodymų dėl Nutarimo vykdymo, o sprendimą iš esmės grindė ne nagrinėjamojoje byloje ištirtais ir įvertintais įrodymais, bet Nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą nagrinėjusių teismų sprendimuose nustatytomis aplinkybėmis.

3. Atkreipia dėmesį į tai, kad pripažinęs atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Universali arena“ sudarytą sandorį prieštaraujančiu imperatyvioms įstatymo normoms, pirmosios instancijos teismas priėjo prie priešingos išvados nei bylą dėl Nutarimo teisėtumo nagrinėję teismai. Mano, kad teismas, pasisakydamas, jog sandoris yra negaliojantis, bet kartu įpareigojęs pakeisti negaliojančio sandorio nuostatas, iš esmės revizavo įsiteisėjusius teismų sprendimus bei priimtą sprendimą grindė prieštaringomis išvadomis.

4. Pažymi, kad Nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą nagrinėję teismai pripažino, jog atitinkamai pakeitus Sutartį, ji turėtų būti laikoma teisėta. Mano, kad teismams įsiteisėjusiais sprendimais konstatavus, jog Sutarties pakeitimas pagal teisės aktų reikalavimus yra pakankamas veiksmas užtikrinant jos teisėtumą, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai sprendė, jog atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Universali arena“ sudarytas sandoris yra negaliojantis.

5. Mano, jog nagrinėjama administracinė byla nutrauktina ABTĮ 101 straipsnio 2 punkto pagrindu, o ginčas dėl tinkamo teismo sprendimo administracinėje byloje Nr. I-2432-426/2008 įvykdymo spręstinas pagal ABTĮ 97 straipsnio 2 dalį bei CPK įtvirtintas taisykles. Mano, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas ABTĮ 97 straipsnio 2 dalies nuostatas, iš esmės išsprendė įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo klausimą.

6. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir nepasisakė dėl argumentų, jog pareiškėjo reikalavimas yra abstraktus ir jo patenkinimas negali sukelti jokių materialių teisinių pasekmių.

7. Mano, kad remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 16 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A⁷⁵⁶-91/2009, pateiktu išaiškinimu, tiek pareiškėjas, prieš kreipdamasis į teismą, tiek pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, turėjo analizuoti ir pagristi, ar dėl atsakovo atitinkamai pakeistos Sutarties atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams.

8. Teigia, kad Susitarimo dėl Sutarties pakeitimo nuostatos neprieštarauja Konkurencijos įstatymo nuostatoms, t. y. pakeitus Sutartį, nė vienam rinkoje veikiančiam ūkio subjektui nėra užkertamas kelias varžytis dėl galimybės teikti patalpų nuomos renginiams paslaugas.

9. Nurodo, kad vertinant pareiškėjo argumentus dėl atitinkamo ūkio subjekto UAB „Universali arena“ privilegijavimo, analizuotinas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009 m. liepos 15 d. sprendimas Nr. 1-1144 „Dėl Savivaldybės biudžeto lėšų skyrimo nekomerciniams renginiams finansavimo taisyklių tvirtinimo“.

10. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad Sutartis turėtų būti pakeičiama taip, jog ja būtų susitariama ne dėl patalpų nuomos, o tik dėl galimybės sudaryti sutartį dėl patalpų nuomos, tuo atveju, jei UAB „Universali arena“ tokią teisę įgytų Tvarkos aprašo nuostatų nustatyta tvarka, t. y. tapus skelbtinų arba neskelbtinų derybų laimėtoja. Paaiškina, kad nei Konkurencijos taryba Nutarime, nei bylą dėl Nutarimo teisėtumo nagrinėję teismai neįpareigojo atsakovo įvykdyti Nutarimą būtent tokiu būdu.

11. Pažymi, kad Tvarkos aprašo nuostatos reglamentuoja teisinius santykius, susiklostančius perkančiajai organizacijai vykdant žemės, esamų pastatų ar kitų nekilnojamųjų daiktų pirkimo arba nuomos ar teisių į šiuos daiktus įsigijimo procedūrą, tačiau šis teisės aktas nenumato atitinkamiems subjektams teisės sudaryti preliminarių sutarčių.

11. Akcentuoja, kad nagrinėjamojoje byloje ginčas kilo ne dėl naujos sutarties sudarymo vienu iš Tvarkos apraše numatytų būdų, bet dėl atitinkamų egzistuojančios Sutarties nuostatų pakeitimo. Pažymi, jog Nutarimo rezoliucinėje dalyje nurodžiusi vieną iš šio nutarimo įvykdymo alternatyvų, Konkurencijos taryba įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją pakeisti esamą Sutartį, o ne įvykdyti naują nuomos paslaugų pirkimą. Mano, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl sutarties pakeitimo būdo prieštarauja teismų priimtiems sprendimams administracinėse bylose Nr. I-2432-426/2008 ir Nr. A⁷⁵⁶-91/2009, o tarp šalių kilęs ginčas yra išnagrinėtas, taikant ir aiškinant teisės normas, kurios šio ginčo santykių nereglamentuoja.

IV.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Universali arena“ taip pat pateikė apeliacinį skundą (b. l. 150–156), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą palikti nenagrinėtą arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjo bylą, nes byla turėjo būti nutraukta ABTĮ 101 straipsnio 2 punkto pagrindu. Nurodo, kad teismas nemotyvavo ir nepaneigė ABTĮ 101 straipsnio 2 punkte nustatytų pagrindų egzistavimo fakto. Akcentuoja, jog ginčo tapatumą patvirtina ir skundžiamo sprendimo rezoliucinė dalis, kuri atitinka Nutarime suformuluotus įpareigojimus. Paaiškina, kad administracinėse bylose Nr. I-2432-426/2008 bei Nr. A-756-91/2009 buvo patvirtintas Nutarimo teisėtumas, ir tai reiškia, jog nurodytose administracinėse bylose priimtuose sprendimuose buvo nustatytas įpareigojimas, kuris vėl kartojamas skundžiamame sprendime, o tai, UAB „Universali arena“ teigimu, pažeidžia res judicata principą bei patvirtina ABTĮ 101 straipsnio 2 punkte nustatytų pagrindų egzistavimą.

2. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, įpareigodamas UAB „Universali arena“ atlikti tam tikrus veiksmus, nesprendė klausimo dėl tokių įpareigojimų pagrindo teisėtumo ir pagrįstumo. Teigia, kad teismas, siekdamas nustatyti įpareigojimus, privalėjo išnagrinėti aplinkybes, susijusias su Sutarties pakeitimais ir išanalizuoti, ar atlikti Sutarties pakeitimai pažeidžia Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus ar ne. Mano, kad tik tuo atveju, jei būtų išnagrinėtos visos esminės aplinkybės ir nustatytas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimas, teismas galėtų nustatyti įpareigojimus, susijusius su Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimu. Mano, kad siekiant nustatyti pakeitimų atitiktį Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui, svarbu išanalizuoti Sutartį su atliktais pakeitimais kaip visumą, o ne tik vertinti konkrečius pasikeitimus ar pavienius Sutartyje nurodytus skaičius. Atkreipia dėmesį į tai, kad vien nustatytas dalyvių skaičius negali lemti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimo.

3. Akcentuoja, kad pareiškėjas reiškė reikalavimą įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją įgyvendinti Nutarimu nustatytą įpareigojimą, todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo nustatyti aiškų ir konkretų mechanizmą, kaip nustatyti įpareigojimai gali būti įvykdomi, tačiau to nepadarė. Mano, kad tokiu būdu yra peržengtos prašymo ribos, o teismo suformuoti reikalavimai yra nelogiški ir neatitinkantys prašymo dalyko. Pažymi, kad pareiškėjo suformuotas reikalavimas sukuria ir teisinio neapibrėžtumo situaciją, kadangi nėra aišku, kaip konkrečiai Sutartis turi būti keičiama.

V.

Pareiškėjas Konkurencijos taryba su atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Universali arena“ apeliaciniais skundais nesutinka ir prašo jų netenkinti. Atsiliepimą į apeliacinius skundus (b. l. 163–168) pareiškėjas grindžia šiais argumentais:

1. Nesutinka su atsakovo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, peržengė skundo ribas. Paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė naujų aplinkybių ar naujo pažeidimo, jis tik patvirtino, kad atsakovas turėjo pareigą laikytis teisės aktų reikalavimų, taip pat ir Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatų, tačiau šios pareigos neįvykdė. Mano, kad papildomai pateikiami pirmosios instancijos teismo argumentai dėl sandorio atitikties imperatyvioms įstatymo nuostatoms bei Sutarties pakeitimo, joje numatant tik galimybę sudaryti sutartį, nesudaro pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas peržengė skundo ribas. Pažymi, kad skirtingai nei teigia atsakovas, pirmosios instancijos teismas nekonstatavo savarankiško teisės pažeidimo, taip pat nenustatė papildomo įpareigojimo atsakovui, nei kad buvo reikalauta Konkurencijos tarybos pareiškime. Pirmosios instancijos teismo išdėstyti teiginiai iš esmės atspindi tik pirmosios instancijos teismo nuomonę dėl galimo Konkurencijos tarybos numatytų įpareigojimų vykdymo, vertinant per išorinio ir objektyvaus stebėtojo prizmę. Todėl, net jei jie ir galėtų būti traktuojami kaip išeinantys už Konkurencijos tarybos pateikto prašymo ribų, tačiau, atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų visumą, nesudaro pagrindo naikinti šio teismo sprendimo.

2. Taip pat nesutinka su atsakovo argumentais, kad priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas išsprendė įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo klausimą, sprendimą grindė ne nagrinėjamoje byloje ištirtais ir įvertintais įrodymais, bet ankstesnių teismų sprendimuose nustatytomis aplinkybėmis. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas įvertino Sutarties pakeitimus, padarytus 2009 m. vasario 6 d. Susitarimu dėl Sutarties pakeitimo, bei tai, ar jie tenkina nustatytą įpareigojimą Sutartį pakeisti taip, kad ji neprieštarautų Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams. Mano, jog tai, jog pirmosios instancijos teismas atskirai nepasisakė dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009 m. liepos 14 d. sprendimo Nr. 1-1144 „Dėl savivaldybės biudžeto lėšų skyrimo nekomerciniams renginiams finansavimo taisyklių patvirtinimo“, neturi įtakos teismo sprendimo pagrįstumo vertinimui, nes šis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimas nėra tiesiogiai susijęs ir nepakeičia savivaldybės administracijai nustatyto įpareigojimo nutraukti arba pakeisti Sutartį taip, kad ji neprieštarautų Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams.

3. Nesutinka su atsakovo argumentu, kad Konkurencijos tarybos reikalavimas yra abstraktaus pobūdžio. Teigia, kad Konkurencijos tarybos įpareigojimas buvo aiškus ir konkretus – nutraukti Sutartį arba jos nuostatas pakeisti taip, kad atitiktų Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus. Paaiškina, jog tai, kaip turėtų būti įvykdytas šis Konkurencijos tarybos nustatytas įpareigojimas, matyti iš Nutarime pateikto vertinimo bei iš 2009 m. sausio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo, kuriame išsamiai paaiškinama, kokiais Vilniaus miesto savivaldybės veiksmais buvo pažeistas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnis. Mano, kad šie sprendimai įtvirtina aiškias gaires, kaip turėtų būti pašalintas Sutarties nuostatų prieštaravimas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatoms. Akcentuoja, kad atsakovas bet kuriuo metu galėjo kreiptis į Konkurencijos tarybą ir gauti paaiškinimą, kaip jis galėtų užtikrinti tinkamą jam nustatytų įpareigojimų vykdymą. Pažymi, kad Sutarties pakeitimą Vilniaus miesto savivaldybės administracija pasirašė nesulaukusi Konkurencijos tarybos išvadų, todėl tokie veiksmai jai sutrukdė tinkamai įgyvendinti Nutarimu nustatytus įpareigojimus.

4. Nesutinka su trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Universali arena“ argumentu, jog teismas privalėjo nustatyti aiškų ir konkretų mechanizmą, kaip turi būti įgyvendintas Konkurencijos tarybos įpareigojimas. Pažymi, kad priimti tokį sprendimą pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos, nes to neprašė nei Konkurencijos taryba, nei apeliantai. Paaiškina, kad Konkurencijos taryba, vykdydama savo įgaliojimus, nustato viešojo administravimo subjektų veiksmus, kurie pažeidžia Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus, tačiau neturi ir negali nustatyti konkretaus mechanizmo, kaip tokį pažeidimą pašalinti, nes tai priklauso pačių viešojo administravimo subjektų kompetencijai, į kurią Konkurencijos taryba neturi įgaliojimų kištis, išskyrus tai, kad Konkurencijos taryba turi teisę vertinti, ar jie tinkamai vykdo Konkurencijos tarybos nustatytus įpareigojimus (t. y. ar iš tikrųjų pašalina Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimą). Laisvė pasirinkti konkretų elgesio būdą yra paliekama pačiam viešojo administravimo subjektui, atsižvelgiant į jo vykdomos veiklos specifiką. Tuo tarpu Konkurencijos taryba, priimdama atitinkamą nutarimą, pateikia viešojo administravimo subjekto veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimas analizę, kuri yra ir gairės, kaip atitinkamas sprendimas turėtų būtų tinkamai įgyvendintas. Akcentuoja, kad viešojo administravimo subjektas gali bet kuriuo įpareigojimų įvykdymui skirtu metu kreiptis į Konkurencijos tarybą nuomonės. Todėl mano, kad ir teismas negalėjo nustatyti konkretaus mechanizmo, kaip įvykdyti įpareigojimą, nes tai yra ne jo ir ne Konkurencijos tarybos, bet paties viešojo administravimo subjekto kompetencija.

5. Paaiškina, kad tiek Konkurencijos taryba, tiek pirmosios instancijos teismas vertino Sutarties pakeitimus ir priėjo prie išvados, kad padaryti pakeitimai nepašalina Sutarties prieštaravimo Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams, tai yra neužtikrina Vilniaus miesto savivaldybės administracijai Nutarimu nustatytų įpareigojimų įvykdymo. Mano, kad tokiu būdu nėra konstatuojamas naujas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimas, bet yra patvirtinama, kad nėra pašalintas ankstesnis Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimas, kuris yra pripažintas Nutarimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu.

6. Pažymi, kad teismas neturėjo ir negalėjo spręsti dėl nustatytų įpareigojimų teisėtumo, kaip reikalauja trečiasis suinteresuotas asmuo, nes jų teisėtumas bei pagrįstumas pripažintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu ir turi res judicata galią.

7. Teigia, kad apeliantų keliamas reikalavimas dėl Sutarties nuostatų pakeitimo atlikti atskirą tyrimą (įvertinti galimai pasikeitusią rinką, pakeitimų atitiktį Konkurencijos įstatymo reikalavimams) yra nepagrįstas. Paaiškina, kad tokiu atveju Konkurencijos taryba priimtų tokį pat sprendimą, nes Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu pripažinta, jog 4 000 žiūrovų limitas yra neobjektyvus ir dirbtinai riboja konkurenciją. Kadangi šis kriterijus pakeitus Sutartį paliktas, taip pat paliktas konkretus renginių skaičius per metus (10), tokių pakeitimų vertinimas atitikties Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams atžvilgiu nepasikeistų. Taip pat nurodo, kad jei dėl kiekvieno vykdant nustatytą įpareigojimą padaryto Sutarties pakeitimo Konkurencijos taryba būtų įpareigota atlikti atskirą tyrimą, tai nepagrįstai prailgintų įpareigojimų vykdymą ir atitinkamai leistų toliau įgyvendinti neteisėtą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos sprendimą.

8. Atsakydamas į atsakovo argumentus, kad Nutarimas buvo įvykdytas pakeičiant Sutarties nuostatas, pažymi, jog Sutarties pakeitimo faktai nereiškia tinkamo nustatytų įpareigojimų įvykdymo, nes Vilniaus miesto savivaldybės administracijai buvo nustatytas konkretus įpareigojimas – Sutartį nutraukti arba ją pakeisti taip, kad ji atitiktų Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus.

9. Nesutinka su apeliacinių skundų argumentu, kad administracinė byla turėjo būti nutraukta ABTĮ 101 straipsnio 2 dalies pagrindu. Pažymi, kad yra netenkinama ginčo dalyko tapatumo sąlyga. Paaiškina, kad 2009 m. sausio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu buvo pripažintas Nutarimo teisėtumas. Pažymi, kad šioje byloje nagrinėjamas klausimas ne dėl Nutarimo ir juo nustatytų įpareigojimų teisėtumo, bet dėl tinkamo Nutarimu nustatytų įpareigojimų įvykdymo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

konstatuoja:

VI.

Byloje nustatyta, kad Konkurencijos taryba 2007 m. rugsėjo 20 d. priėmė nutarimą Nr. 2S-19 Dėl Vilniaus miesto savivaldybės veiksmų perkant paslaugas iš UAB ,,Rubicon eventus“ atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams (b. l. 4–10). Šiame Nutarime Konkurencijos taryba nutarė pripažinti, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. balandžio 13 d. sprendimas Nr. 1-759 ,,Dėl paslaugų pirkimo iš UAB ,,Rubicon eventus“, siekiant organizuoti Vilniaus miesto nevyriausybinių bei kitų organizacijų nekomercinius renginius“ ir 2005 m. rugpjūčio 19 d. sutartis Nr. 14-90, sudaryta tarp Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir UAB ,,Rubicon eventus“, pažeidžia Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus; įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją ne vėliau kaip per 6 (šešis) mėnesius nuo šio Nutarimo rezoliucinės dalies paskelbimo leidinio ,,Valstybės žinios“ priede ,,Informaciniai pranešimai“ nutraukti 2005 m. rugpjūčio 19 d. patalpų nuomos sutartį Nr. 14-90, sudarytą tarp Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir UAB ,,Rubicon eventus“, arba jos nuostatas pakeisti taip, kad neprieštarautų Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams; įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės tarybą per 14 dienų nuo šio nutarimo rezoliucinės dalies 2 punkte nurodyto įpareigojimo įvykdymo apie tai informuoti Konkurencijos tarybą, pateikiant patvirtinančius dokumentus.

Konkurencijos taryba, manydama, kad minėtas Nutarimas nėra įvykdytas, kreipėsi į teismą ir prašė įpareigoti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės administraciją įgyvendinti minėtu Konkurencijos tarybos Nutarimu nustatytą įpareigojimą nutraukti 2005 m. rugpjūčio 19 d. patalpų nuomos sutartį Nr. 14-90, sudarytą tarp Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir UAB ,,Rubicon eventus“ (dabar UAB ,,Universali arena“), arba jos nuostatas pakeisti taip, kad neprieštarautų Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams. Taigi, kaip matyti, nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas yra susijęs su Konkurencijos tarybos Nutarimo vykdymu.

Pirmiausia pažymėtina, kad Konkurencijos tarybos Nutarimas, kurį šioje byloje prašoma įpareigoti įvykdyti, pagal bylai aktualų teisinį reguliavimą nėra vykdytinas dokumentas. Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 584 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal šio Kodekso VI dalyje išdėstytas taisykles vykdytini:

1) teismo ir arbitražo sprendimai, nutartys, nutarimai ir įsakymai civilinėse bylose, taip pat bylose dėl administracinių teisinių santykių;

2) teismo nuosprendžiai, nutartys ir nutarimai baudžiamosiose bylose tiek, kiek jie susiję su turtinio pobūdžio išieškojimais;

3) teismo nutarimai administracinėse bylose tiek, kiek jie susiję su turtinio pobūdžio išieškojimais;

4) teismo patvirtintos taikos sutartys;

5) užsienio teismų ir arbitražų sprendimai – tarptautinių sutarčių ir įstatymų nustatytais atvejais.

To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pagal CPK VI dalyje numatytas taisykles taip pat vykdomi:

1) institucijų ir pareigūnų nutarimai administracinių teisės pažeidimų bylose tiek, kiek jie susiję su turtinio pobūdžio išieškojimais;

2) kiti institucijų ir pareigūnų sprendimai, kai tarptautinėmis sutartimis ir įstatymais nustatytas jų vykdymas civilinio proceso tvarka.

Kaip matyti iš paminėtų CPK nuostatų, nagrinėjamam atvejui galėtų būti aktualus CPK 584 straipsnio 2 dalies 2 punktas. Tačiau nei Konkurencijos įstatymas, nei kiti įstatymai nenustato, kad Konkurencijos tarybos nutarimas, kuriuo nustatomi tam tikri įpareigojimai, galėtų būti vykdomas civilinio proceso tvarka. Dėl nurodytų priežasčių apelianto Vilniaus miesto savivaldybės administracijos argumentai, kad Konkurencijos tarybos Nutarimas turėtų būti vykdomas CPK nustatyta tvarka, atmestini.

Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad šios bylos esmę sudaro ne Konkurencijos tarybos Nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas, o šio Nutarimo tinkamo įvykdymo klausimas. Vadinasi, šios bylos ginčo dalykas yra akivaizdžiai kitoks, nei administracinės bylos, pasibaigusios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A⁷⁵⁶-91/2009. Dėl to nėra pagrindo nagrinėjamą administracinę bylą nutraukti pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 2 punktą (jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti pareiškėjo atsisakymą nuo skundo (prašymo)).

VII.

Konkurencijos įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Konkurencijos taryba yra Lietuvos Respublikos valstybės įstaiga, vykdanti valstybinę konkurencijos politiką bei kontroliuojanti, kaip laikomasi šio įstatymo. Konkurencijos taryba, spręsdama jos kompetencijai priskirtus klausimus, priima nutarimus (Konkurencijos įstatymo 20 str. 6 d.). Minėtas Konkurencijos tarybos Nutarimas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 15 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2432-426/2006 bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A⁷⁵⁶-91/2009 pripažintas teisėtu. Taigi Konkurencijos tarybos Nutarimas, kuriame suformuluotus įpareigojimus prašoma įpareigoti atlikti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, yra privalomas ir turi būti įvykdytas.

Konkurencijos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta, kad Konkurencijos taryba tiria, be kita ko, pažeidimus, kai nevykdomos Konkurencijos tarybos nutarimais paskirtos sankcijos ar įpareigojimai. Konkurencijos įstatymo 23 straipsnis yra Konkurencijos įstatymo V skyriaus „Konkurenciją ribojančių veiksmų tyrimas ir bylų nagrinėjimas“ ketvirtajame skirsnyje „Konkurencijos tarybos vykdomas konkurenciją ribojančių veiksmų tyrimas“. Vadinasi, įstatymų leidėjas Konkurencijos tarybos tyrimą dėl Konkurencijos tarybos paskirtų sankcijų ar įpareigojimų nevykdymo iš esmės traktuoja kaip tyrimą dėl konkurenciją ribojančių veiksmų. 2002 m. lapkričio 14 d. Konkurencijos tarybos nutarimu Nr. 129 patvirtinto Lietuvos Respublikos Konkurencijos tarybos darbo reglamento (2008 m. vasario 14 d. nutarimo Nr. 1S-22 redakcija) 21 punkte taip pat įtvirtinta, kad įstatymų pažeidimų tyrimo tvarka taikoma tiriant ir Konkurencijos tarybos paskirtų sankcijų ir įpareigojimų nevykdymą.

Konkurencijos tarybos vykdomas konkurenciją ribojančių veiksmų tyrimas reglamentuojamas Konkurencijos įstatymo IV skirsnyje. Konkurencijos įstatymo V skirsnyje įtvirtinta bylų dėl konkurenciją ribojančių veiksmų nagrinėjimo proceso tvarka. Iš šio įstatymo 31 straipsnio matyti, kad minėtas bylų nagrinėjimo procesas taikomas nagrinėjant bylas dėl Konkurencijos įstatymo 23 straipsnyje nurodytų pažeidimų (taigi ir dėl pažeidimų, kai nevykdomos Konkurencijos tarybos nutarimais paskirtos sankcijos ir/arba įpareigojimai). Lietuvos Respublikos Konkurencijos tarybos darbo reglamento (2008 m. vasario 14 d. nutarimo Nr. 1S-22 redakcija) VIII skirsnis reglamentuoja bylų dėl įstatymų pažeidimų nagrinėjimo posėdžių tvarką. Minėto reglamento 82 punktas numato, kad bylos dėl įstatymų pažeidimų, nustatytų Konkurencijos įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje, taip pat kituose įstatymuose, kurių pažeidimų tyrimas priklauso Konkurencijos tarybos kompetencijai, nagrinėjamos bylų dėl įstatymų pažeidimų nagrinėjimo posėdyje.

Iš paminėtų nuostatų matyti, kad dėl Konkurencijos tarybos nutarimo, kuriuo nustatyti atitinkami įpareigojimai, nevykdymo arba netinkamo vykdymo iš esmės atliekama tokia pati procedūra, kaip ir tais atvejais, kai tiriami ir nagrinėjami kiti Konkurencijos įstatymo pažeidimai. Įgyvendinant šią procedūrą (atliekant tyrimo veiksmus bei nagrinėjant bylas), turi būti laikomasi visų Konkurencijos įstatyme, Lietuvos Respublikos Konkurencijos tarybos darbo reglamento ir kituose teisės aktuose nustatytų tyrimo tvarkos, bylos nagrinėjimo proceso reikalavimų. Ši procedūra turi būti įgyvendinama laikantis visų procedūrinių taisyklių ir turi būti pagrįsta suinteresuotų asmenų procesinių garantijų užtikrinimu. Tiek tyrimas, tiek bylos nagrinėjimas turi būti užbaigtas priimant konkretų Konkurencijos tarybos sprendimą (pvz., nutarimą, kuriuo konstatuojama, kad Konkurencijos tarybos nutarimas buvo neįvykdytas, bei nusprendžiama dėl šios priežasties imtis atitinkamų priemonių (kreiptis į administracinį teismą ar kt.). Nagrinėjamu aspektu tai reiškia, kad Konkurencijos tarybos išvada, jog konkretus Konkurencijos tarybos priimtas nutarimas dėl Konkurencijos įstatymo pažeidimo ir jame nustatyti įpareigojimai nėra įvykdyti ar įvykdyti netinkamai, gali būti padaroma tik atlikus visų reikšmingų aplinkybių tyrimą ir šį klausimą išnagrinėjus teisės aktuose nustatyta tvarka. Ši išvada turi būti išreikšta Konkurencijos tarybos nutarimo ar kitokio procesinio sprendimo forma, atitinkančia teisės aktuose įtvirtintus formos ir turinio reikalavimus.

Pabrėžtina, kad teisės aktų reikalavimus atitinkanti administracinė procedūra (apimanti tiek tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo veiksmus), kurioje tiriama ir nagrinėjama, ar buvo įvykdytas Konkurencijos tarybos nutarimas, nėra savitikslė. Ši administracinė procedūra yra skirta, be kita ko, tam, kad būtų užtikrintas visapusiškas ir objektyvus visų reikšmingų aplinkybių nustatymas ir išnagrinėjimas, o tai sudaro prielaidas priimti teisingą sprendimą. Be to, šios teisės aktais reglamentuojamos administracinės procedūros vykdymas sudaro pakankamas prielaidas veiksmingai užtikrinti ir procesines suinteresuotų asmenų garantijas bei teises, pvz., būti išklausytam ir pan. Realizuojant šią procedūrą, apibrėžiamos aiškios dalyvaujančių ir suinteresuotų subjektų teisės bei pareigos, nagrinėjamo klausimo ribos. Taigi tik aptartu būdu nustatytas juridinis faktas, kad Konkurencijos tarybos nutarimas nėra įvykdytas (priimtas konkretus Konkurencijos tarybos sprendimas dėl įpareigojimų neįvykdymo), sudaro pagrindą Konkurencijos tarybai imtis konkrečių teisinių priemonių, t. y. pasinaudoti Konkurencijos įstatyme ar kituose įstatymuose numatytais įgalinimais, kurių realizavimas užtikrintų Konkurencijos įstatymo pažeidimo, neigiamų pasekmių pašalinimą, ankstesnės padėties atstatymą. Savo ruožtu Konkurencijos tarybos atliktas tyrimas ir išnagrinėta byla dėl konkretaus Konkurencijos tarybos nutarimo neįvykdymo (netinkamo įvykdymo) sudarytų sąlygas teismui teisingai, operatyviai ir veiksmingai patikrinti, ar Konkurencijos tarybos nutarimas pagal Konkurencijos tarybos nustatytas ir ištirtas aplinkybes tikrai nėra įvykdytas (yra netinkamai įvykdytas) bei šiuo pagrindu priimti sprendimą dėl konkretaus Konkurencijos tarybos reikalavimo ir teisinių pasekmių konkrečiam teisiniam santykiui taikymo. Taigi apibendrinant tai, kas paminėta anksčiau, darytina išvada, kad minėtos procedūros neatlikimas atitinkamais atvejais gali būti vertinamas kaip esminis procedūrinis pažeidimas, kuris gali sukelti tam tikras neigiamas teisines pasekmes.

Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad minėtos taisyklės gali būti netaikomos Konkurencijos tarybos nutarimu paskirtų piniginių baudų išieškojimui. Sistemiškai, teleologiškai ir teisės principų (protingumo, teisingumo ir kt.) metodu įvertinus Konkurencijos įstatymo normas, galima daryti išvadą, kad vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 44 straipsnio 3 dalimi, Konkurencijos tarybos nutarimas dėl piniginės baudos gali būti pateikiamas vykdymui Civilinio proceso kodekso tvarka, prieš tai neatlikus specialaus ir pakankamai griežtai formalizuoto Konkurencijos įstatyme nustatyto tyrimo.

VIII.

Kaip minėta, pareiškėjas – Konkurencijos taryba – šioje byloje kreipėsi į teismą su prašymu dėl atsakovo įpareigojimo. Išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžia, kad valstybinio ar savivaldybių administravimo subjektui neįvykdžius Konkurencijos tarybos nutarimo ir šį faktą nustačius teisės aktų numatyta tvarka bei dėl to priėmus konkretų Konkurencijos tarybos nutarimą, Konkurencijos taryba negali savo nuožiūra imtis bet kokių teisinių priemonių. Valdžios institucijų galias riboja Konstitucija ir įstatymai. Viešojoje teisėje veikiantys įstatymo viršenybės ir teisinio apibrėžtumo principai lemia tai, kad visi viešojo administravimo subjektai turi tik tokius įgalinimus, kurie jiems yra suteikti konkrečiomis teisės aktų nuostatomis, plečiamas valdymo institucijų kompetencijos aiškinimas yra negalimas; administracinis aktas, priimtas viešojo administravimo (valstybės valdymo) subjektui viršijus savo įstatyminės kompetencijos ribas (ultra vires), yra besąlygiškai neteisėtas ir naikintinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. 2 d.; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A¹⁴–1052/2007, Administracinė jurisprudencija Nr. 13).

Atsižvelgiant į tai, kas paminėta anksčiau, teisės aktų nustatyta tvarka nustačiusi, kad Konkurencijos tarybos nutarimas yra neįvykdytas, Konkurencijos taryba visų pirma turi įvertinti, kokias konkrečias galias (teises) jai suteikia Konkurencijos įstatymas. Šios bylos nagrinėjimo kontekste visų pirma paminėtini Konkurencijos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 4 ir 6 punktai. Konkurencijos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustato, kad Konkurencijos taryba nagrinėja, „ar viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai ar kiti sprendimai atitinka šio įstatymo 4 straipsnio reikalavimus ir, esant pagrindui, kreipiasi į viešojo administravimo subjektus su reikalavimu pakeisti ar panaikinti teisės aktus ar kitus konkurenciją ribojančius sprendimus. Jeigu reikalavimas neįvykdytas, Konkurencijos taryba turi teisę valstybinio administravimo subjektų sprendimus, išskyrus Lietuvos Respublikos Vyriausybės norminius teisės aktus, apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, savivaldybių administravimo subjektų ir kitų viešojo administravimo subjektų sprendimus – apygardos administraciniam teismui“.Konkurencijos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 6 punktas nustato, kad Konkurencija taryba „kreipiasi į teismą, kad būtų apginti valstybės ir kitų asmenų šio įstatymo saugomi interesai“. Akivaizdu, kad jei įsiteisėjęs Konkurencijos tarybos nutarimas yra nevykdomas, yra pažeidžiami inter alia valstybės interesai, jog tokie valdžios institucijos sprendimai būtų vykdomi.

Apibendrinant tai, kas buvo paminėta anksčiau, matyti, kad teisės aktų tvarka nustačiusi, jog Konkurencijos tarybos nutarimas buvo neįvykdytas, Konkurencijos taryba turi teisę kreiptis į teismą su atitinkamais, teisės aktų nuostatas ir Konkurencijos tarybai suteiktus įgalinimus atitinkančiais (iš jų išplaukiančiais) reikalavimais. Tačiau pabrėžtina, kad kreipdamasi į teismą, Konkurencija taryba, be kita ko, turi įvertinti ir tai, kokius ginčus nagrinėja ir kokius sprendimus gali priimti teismas, atsižvelgti į teisminio proceso ypatumus, suinteresuotų asmenų lūkesčius, jų teisėtus interesus, procesines teises ir garantijas. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad Konkurencijos tarybos suformuluotas ir teismui pateiktas reikalavimas turi būti toks, kad pagal jį priimto teismo sprendimo teisinis rezultatas nagrinėjamu atveju lemtų realų Konkurencijos įstatymo pažeidimo pašalinimą. Tokia išvada daroma, atsižvelgiant į tai, kad administracinėje jurisprudencijoje laikomasi nuostatos, jog vykdydamas teisingumą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos109 str.), teismas privalo išspęsti tarp proceso šalių kilusį ginčą iš esmės. Teismo išspręstoje administracinėje byloje neturi likti neatsakytų klausimų, palikta neaiškumų, darančių išnagrinėtą bylą iki galo neišspręstą arba esančių naujo teisinio ginčo tarp šalių šaltiniu ir todėl reikalaujančių papildomo teisminio įsikišimo. Teismas turi priimti tokį sprendimą, kurį būtų galima realiai įvykdyti. Kadangi teismo sprendimas vykdomas pagal teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje išdėstytą teismo nurodymą, teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje privalu išdėstyti patenkinto reikalavimo turinį (ABTĮ88 str. 5 d. 1 p.). Tai turi būti padaryta itin aiškiai ir nedviprasmiškai. Teismo nurodymas, išdėstytas teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje, neturi sudaryti byloje dalyvaujantiems asmenims galimybės skirtingai aiškinti teismo sprendimo turinį, to kaip konkrečiai ir kokia apimtimi jis turėtų būti vykdomas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁴³⁸-624/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 15, 2011 m. birželio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁷⁵⁶-3017/2011).

Vadovaujantis tuo, kas buvo paminėta anksčiau, darytina išvada, kad Konkurencijos taryba gali kreiptis į teismą tik su tokiu reikalavimu, kurį patenkinus, konkurencijos pažeidimas būtų pašalintas efektyviai ir veiksmingai, nesukuriant nepagrįstų prielaidų tolesniems ginčams ir bylinėjimuisi dėl Konkurencijos tarybos nutarimo (ne)įvykdymo. Konkurencijos tarybos reikalavimo pagrindu priimtas teismo sprendimas negali būti abstraktus, neaiškus, suponuojantis tolimesnius teisinius ginčus, sąlyginis ar apskritai iš esmės priverstine tvarka neįvykdomas. Tik tokio kreipimosi į teismą pagrindu būtų galima spręsti, ar konkretus Konkurencijos tarybos nutarimas pagal atlikto tyrimo ir nagrinėjimo proceso metu nustatytas aplinkybes yra įvykdytas bei atitinkamai spręsti, ar taikytinos iš to kylančios teisinės pasekmės, t. y. atitinkami teisminės gynybos būdai. Taigi vertinant tai, kad Konkurencijos taryba, atlikdama jai priskirtus Konkurencijos įstatymo laikymosi kontrolės veiksmus, savo kompetenciją privalo įgyvendinti veiksmingai, Konkurencijos tarybos pasirinkta teisinė priemonė ir reikalavimas teismui taip pat turi būti toks, kad jį būtų galima teisiniu požiūriu efektyviai realizuoti ir įgyvendinti, o teisinės pasekmės atitiktų įstatymo nustatytus kontrolės veiksmų tikslus ir paskirtį.

Apibendrinant tai, kas paminėta anksčiau, darytina išvada, kad teisės aktų nustatyta tvarka nustačiusi, kad Konkurencijos tarybos nutarimas buvo neįvykdytas ir nusprendusi dėl šios priežasties kreiptis į teismą, Konkurencijos taryba teisme gali pareikšti tik tokį reikalavimą ir prašyti taikyti tik tokį teisminės gynybos būdą, kuris, pirma, atitiktų įstatymais Konkurencijos tarybai suteiktus įgalinimus ir jų neviršytų, antra, atitiktų bendruosius reikalavimus, keliamus teisinės gynybos būdams, kuriuos gali taikyti teismas (pvz., Konkurencijos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu kreiptis į teismą dėl konkrečių valstybinio, savivaldybių administravimo subjektų ir kitų viešojo administravimo subjektų sprendimų (išskyrus Lietuvos Respublikos Vyriausybės norminių teisės aktų) panaikinimo, ar to paties straipsnio 6 punkto pagrindu kreiptis į teismą, kad būtų apginti valstybės ir kitų asmenų Konkurencijos įstatymo saugomi interesai, ginčijant (prašant pripažinti negaliojančiais) sudarytus sandorius (ar jų dalis).

Kaip minėta, Konkurencijos taryba, kreipdamasi į pirmosios instancijos teismą, prašė įpareigoti atsakovą įvykdyti Konkurencijos tarybos 2007 m. rugsėjo 20 d. nutarime Nr. 2S-19 suformuotus įpareigojimus, t. y. prašė įpareigoti įvykdyti įpareigojimą. Pirmosios instancijos teismas, patenkindamas tokį prašymą, įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją įgyvendinti Konkurencijos tarybos Nutarimu nustatytą įpareigojimą nutraukti Sutartį arba jos nuostatas pakeisti taip, kad neprieštarautų Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams. Tačiau tiek Konkurencijos tarybos reikalavimas (prašymas įpareigoti įgyvendinti įpareigojimus), tiek pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinė dalis, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, neatitinka anksčiau nurodytų reikalavimų. Pirma, Konkurencijos tarybos teisė kreiptis į teismą su prašymu įpareigoti įvykdyti anksčiau Konkurencijos tarybos nutarimu nustatytą įpareigojimą arba įpareigoti vieną iš sutarties šalių nutraukti arba pakeisti sutartį, nustačius, kad neįvykdytas (netinkamai įvykdytas) ankstesnis Konkurencijos tarybos nutarimas, Konkurencijos įstatyme tiesiogiai neįtvirtinta. Be to, priimtu teismo sprendimu klausimas dėl Konkurencijos įstatymo pažeidimo pašalinimo nėra išsprendžiamas iš esmės, sprendimas sukuria realias prielaidas tolimesniems ginčams dėl to paties dalyko, jokios teisiškai reikšmingos teisinės pasekmės dėl neįvykdyto Konkurencijos tarybos Nutarimo nėra pritaikomos. Tokio teismo sprendimo sukurtas teisinis rezultatas nėra aiškus, sunkiai arba iš viso neįvykdomas bei sukuria teisinio neapibrėžtumo situaciją, kas nėra suderinama su teisingumo vykdymo funkcijų paskirtimi. Konkurencijos tarybos pasirinktas teisinės gynybos būdas ir reikalavimas yra abstraktus bei juridiškai neefektyvus, neatitinka bendrųjų teisinės gynybos priemonėms, kurias gali taikyti teismas, keliamų reikalavimų. Dėl nurodytų motyvų išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad Konkurencijos taryba, kreipdamasi į teismą su nagrinėjamoje byloje aptariamu reikalavimu, netinkamai realizavo savo kompetenciją ir ėmėsi teisiniu požiūriu neefektyvių bei netinkamų priemonių tikram ar tariamam teisės pažeidimui pašalinti ir Konkurencijos įstatymo laikymosi kontrolei užtikrinti.

Šiame kontekste išplėstinė teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad teisės aktuose nustatyta tvarka priimtas Konkurencijos tarybos nutarimas ar kitas procesinis sprendimas, kuriame konstatuojama, jog nėra įvykdytas anksčiau priimtas Konkurencijos tarybos nutarimas dėl Konkurencijos įstatymo pažeidimo, bet neskiriamos piniginės nuobaudos, tol, kol nesukelia konkrečių teisinių pasekmių (pvz., nėra realizuotas jo pagrindu kreipiantis į teismą su reikalavimu dėl konkrečių teisinių pasekmių taikymo ar atliekant kitus įstatymuose nustatytus Konkurencijos tarybos veiksmus), kaip taisyklė, nesukuria jokių savarankiškų teisinių pasekmių ir subjektui, galbūt neįvykdžiusiam atitinkamo Konkurencijos tarybos nutarimo. Toks sprendimas iš esmės yra tarpinio procedūrinio pobūdžio, t. y. sukuriantis prielaidas ateityje imtis atitinkamų teisinių priemonių, galinčių tiesiogiai paveikti asmenų teises (dėl tarpinio procedūrinio pobūdžio sprendimo statuso žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁴⁴²-1238/2011). Todėl Konkurencijos tarybos nustatytos aplinkybės, padarytos išvados dėl konkretaus nutarimo neįvykdymo paprastai galėtų būti ginčijamos tik tada, kai Konkurencijos taryba, realizuodama savo įgalinimus, imtųsi konkrečių teisinių priemonių pažeidimui pašalinti, o suinteresuotas asmuo (kaip atsakovas ar kt.) atsiliepimų ar kita forma siektų paneigti galimybę taikyti tokias priemones.

Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad šiame sprendime pateiktas teismo išaiškinimas apima tik tokius ginčus teisme, kai Konkurencijos taryba kreipiasi į teismą, nustačiusi, jog Konkurencijos tarybos nutarimas buvo neįvykdytas. Ginčai dėl pirminių Konkurencijos tarybos nutarimų, kuriais konstatuojamas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimas, pasižymi specifika, savitais bruožais, todėl šio sprendimo pagrindu jokiu būdu negali būti teigiama, kad Konkurencijos taryba, priimdama 2007 m. rugsėjo 20 d. nutarimą Nr. 2S-19, suformulavo netinkamus įpareigojimus atsakovui. Kaip minėta, šios bylos ir bylos dėl minėto Nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo ginčo esmė yra akivaizdžiai skirtinga.

Nurodytų argumentų pagrindu išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės ir proceso teisės normas, todėl tenkindamas Konkurencijos tarybos prašymą, priėmė neteisėtą sprendimą. Atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes ir raidą, nagrinėjamu atveju egzistuoja pakankamas pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir pareiškėjo Konkurencijos tarybos prašymą atmesti. Kartu pažymėtina, kad šis teismo sprendimas pats savaime neužkerta kelio Konkurencijos tarybai įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis iš naujo kreiptis į administracinį teismą su teisės aktų reikalavimus atitinkančiais prašymais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB ,,Universali arena“ apeliaciniame skunde prašo teismo priteisti iš atsakovo visas patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau nurodo, kad šių išlaidų dydį ir sumokėjimą patvirtinantys dokumentai bus pateikti vėliau. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantas nepateikė konkretaus ir išsamaus prašomų priteisti išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimo, kaip to reikalauja Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 1 dalis, toks UAB ,,Universali arena“ prašymas negali būti tenkinamas. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal minėtą įstatymo nuostatą prašymai raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

nusprendžia:

Vilniaus miesto rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą patenkinti, trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Universali arena“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos prašymą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Artūras Drigotas

Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Skirgailė Žalimienė