BDAR

Jūsų asmens duomenų valdymas

Šiame tinklapyje gali būti naudojami slapukai ar kiti jūsų asmens duomenys tinklapio funkcionalumo tikslais. Kai kurie iš šių slapukų yra būtini, o kiti padeda mums patobulinti jūsų patirtį ir gauti duomenų, kaip ši svetainė yra naudojama.

Duomenų apsaugos politika Slapukų naudojimo taisyklės

DĖL VIETINĖS RINKLIAVOS UŽ LEIDIMĄ ĮVAŽIUOTI MECHANINĖMIS TRANSPORTO PRIEMONĖMIS Į VALSTYBĖS SAUGOMĄ KURŠIŲ NERIJOS NACIONALINIO PARKO NERINGOS SAVIVALDYBĖS ADMINISTRUOJAMĄ TERITORIJĄ LENGVATŲ, PATVIRTINTŲ NERINGOS SAVIVALDYBĖS TARYBOS 2004 M. GRUODŽIO 27 D. SPRENDIMU NR. T1-271 ATITIKTIES KONKURENCIJOS ĮSTATYMO 4 STRAIPSNIO REIKALAVIMAMS

Atgal

Administracinė byla Nr. A63 - 226/2009
Procesinio sprendimo kategorija 7.8

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

2009 m. vasario 17 d.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko,
sekretoriaujant Indrei Mikaitei,
atsakovo atstovei Elenai Navickaitei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Neringos savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. balandžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Neringos savivaldybės skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijai dėl nutarimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas Neringos savivaldybė (toliau - pareiškėjas) skundu (b. 1. 3 - 4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau - atsakovas, Konkurencijos taryba) 2007 m. gruodžio 13 d. nutarimą Nr. 2S-27.
Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamas nutarimas naikintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas, nes Neringos savivaldybės tarybos (toliau - Taryba) 2004 m. gruodžio 27 d. sprendimu Nr. T1-271 patvirtintų vietinės rinkliavos už leidimą įvažiuoti mechaninėmis transporto priemonėmis į valstybės saugomą Kuršių nerijos nacionalinio parko Neringos savivaldybės administruojamą teritoriją lengvatų 1.2 ir 1.9 punktai neprieštarauja Rinkliavų įstatymo 12 straipsnio 3 punktui, numatančiam, kad savivaldybės taryba savo sprendimu gali nustatyti lengvatas vietinių rinkliavų mokėtojams, jomis siekiama ekonominėmis priemonėmis reguliuoti įvažiuojančių priemonių srautus, o tai būtų neįmanoma, nes ginčijamu nutarimu Neringos savivaldybės taryba įpareigojama vietinės rinkliavos už leidimą įvažiuoti mechaninėmis transporto priemonėmis į valstybės saugomą Kuršių nerijos nacionalinio parko Neringos savivaldybės administruojamą teritoriją lengvatas nustatyti visiems subjektams. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 27 d. nutarimu, kuriame konstatuota, kad Lietuvos valstybė visą laiką Kuršių neriją traktavo ir traktuoja kaip unikalų gamtos ir žmogaus sukurtą kraštovaizdžio kompleksą- saugotiną teritoriją, kuriai turi būti nustatytas ypatingas teisinis režimas; tai yra visuotinai žinomas faktas ir nurodė, kad valstybė toliau vykdo savo įsipareigojimus ją saugoti ir perduoti ateities kartoms su tomis vertybėmis, dėl kurių ji buvo įtraukta į Pasaulio paveldo sąrašą; valstybė privalo laikytis Konvencijos ir Konvencijos įgyvendinimo gairių. Teigė, kad ginčijamas nutarimas jam užkerta kelią ekonominėmis priemonėmis reguliuoti įvažiuojančių priemonių srautus į valstybės saugomą teritoriją ir prieštarauja valstybės įsipareigojimams išsaugoti Pasaulio paveldo objektą
Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. 1.13 — 14) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad Konkurencijos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 4 punktas numato Konkurencijos tarybos teisę ir pareigą nagrinėti, ar savivaldos institucijų priimti teisės aktai ar kiti sprendimai atitinka šio įstatymo 4 straipsnio reikalavimus ir, esant pagrindui, kreiptis į valstybės valdymo ir savivaldos institucijas su reikalavimu pakeisti ar panaikinti teisės aktus ar kitus konkurenciją ribojančius sprendimus, šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalis savivaldos institucijoms nustato pareigą užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę vykdant joms pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu, o 2 dalis draudžia savivaldos institucijoms priimti teisės aktus ar kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes, dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus. Pažymėjo, kad jei tam tikri santykiai sureguliuoti specialiais įstatymais ar tam tikras ūkio subjektų diskriminavimas ar nevienodų konkurencijos sąlygų sukūrimas yra sąlygotas tam tikro įstatymo nuostatų ar jo keliamų tikslų - Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatos netaikomos, tačiau nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta įstatymų reikalavimų, kurių vykdymas sąlygotų Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje numatytos išimties taikymą. Pabrėžė, kad nei Vietos savivaldos įstatymas, nei kiti savivaldybių veiklą reglamentuojantys teisės aktai nenustato jokių reikalavimų, kuriuos vykdant būtų būtina priimti teisės aktus, sąlygojančius nelygias konkurencijos sąlygas atskiroms ūkio subjektų grupėms, veikiančioms nagrinėjamoje atitinkamoje rinkoje. Nurodė, kad Rinkliavų įstatymo 12 straipsnio 3 punktas numato, jog savivaldybės taryba savo sprendimu gali nustatyti lengvatas vietinių rinkliavų mokėtojams, tačiau privalo laikytis Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimų ir savo priimtais teisės aktais nediskriminuoti atskirų ūkio subjektų ar neteikti privilegijų, dėl ko gali atsirasti skirtingų konkurencijos sąlygų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams. Atsakovas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A2-32/2007, kur nurodyta, kad, nesant leidimo išdavimo tvarką detalizuojančių teisės nuostatų, savivaldybė privalėjo tokių leidimų išdavimo klausimais vadovautis bendraisiais teisės principais, tarp jų - ir nediskriminavimo bei konstituciniu konkurencijos laisvės principu. Atsakovas neatmeta pareiškėjo galimybės ir teisės ekonominėmis priemonėmis reguliuoti transporto priemonių įvažiavimo į Kuršių nerijos teritoriją tačiau teigė, kad tokios ekonominės priemonės neturi prieštarauti imperatyviems Konkurencijos įstatymo ar kitų įstatymų reikalavimams.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija atsiliepimu į skundą (b. 1. 18-19) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija nurodė, kad skundžiamu sprendimu patvirtintų Vietinės rinkliavos už leidimą įvažiuoti mechaninėmis transporto priemonėmis į valstybės saugomą Kuršių nerijos nacionalinio parko Neringos savivaldybės administruojamą teritoriją lengvatų 1.2 ir 1.9 punktai prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams, kadangi ūkio subjektai, turintys registruotą buveinę Klaipėdos miesto ir rajono savivaldybėse, bei vykdantys keleivių vežimą užsakomaisiais reisais vietiniais (priemiestiniais) maršrutais Neringos savivaldybėje, vietinės rinkliavos lengvatų negauna, tuo tarpu visiems kitiems ūkio subjektams taikoma vietinės rinkliavos lengvata. Minėtomis lengvatomis buvo suteiktos nepagrįstos privilegijos vieniems ūkio subjektams, registruotiems Neringos savivaldybėje, kurie neveža keleivių tolimojo susisiekimo maršrutais, o atitinkamoje rinkoje konkuruojantys ūkio subjektai, kurie nėra registruoti Neringos savivaldybėje ir neveža keleivių tolimojo susisiekimo maršrutais, tokiomis lengvatų nuostatomis diskriminuojami, dėl ko jiems galėjo atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų. Rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 27 d. nutarimu ir pažymėjo, kad rinkliava už leidimą įvažiuoti į valstybės saugomą Kuršių nerijos nacionalinio parko Neringos savivaldybės administruojamą teritoriją yra panaudojama ne nacionalinio parko, kurio priežiūrą ir saugojimą vykdo jo direkcija, tikslams. Manė, kad sprendimas dėl vietinės rinkliavos lengvatų suteikimo ne tik prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams, bet turi būti derinamas ir priimamas dalyvaujant Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos atstovui, o ne vienašališkai savivaldybės tarybos.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. balandžio 11 d. sprendimu (b. 1. 36 -40) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnis draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką saugo sąžiningos konkurencijos laisvę. Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nustato, kad valstybės valdymo ir savivaldos institucijos, vykdydamos pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu Lietuvos Respublikoje, privalo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, šio straipsnio 2 dalis detalizuoja 1 dalyje įtvirtintą nuostatą ir apibrėžia, kokius veiksmus valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms draudžiama atlikti, tai yra - priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus. Teismas, įvertinęs minėtų Konkurencijos įstatymo nuostatas, padarė išvadą, kad savivaldos institucijos veiksmai gali būti traktuojami kaip Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimų pažeidimas, kai egzistuoja šių aplinkybių visuma: 1) institucijos teisės aktas ar sprendimas teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes; 2) dėl tokio teisės akto ar sprendimo atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams; 3) skirtingos konkurencijos sąlygos nėra sąlygotos Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimų vykdymu. Pažymėjo, kad Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 5 dalyje pateiktas atitinkamos rinkos (šio įstatymo taikymo prasme) apibrėžimas, pagal kurį atitinkama rinka - tam tikros prekės rinka tam tikroje geografinėje teritorijoje. Vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 6 dalimi (2004 m. balandžio 15 d. įstatymo Nr. IX-2126 redakcija), prekės rinka yra visuma prekių, kurios pirkėjų požiūriu yra tinkamas pakaitalas viena kitai pagal jų savybes, naudojimą ir kainas; Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 7 dalyje geografinė rinka apibrėžiama kaip teritorija, kurioje visi ūkio subjektai susiduria su iš esmės panašiomis konkurencijos sąlygomis tam tikroje prekės rinkoje ir kuri, atsižvelgiant į tai, gali būti atskiriama lyginant su greta esančiomis teritorijomis. Atkreipė dėmesį, kad Konkurencijos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 4 punktas (2004 m. balandžio 15 d. įstatymo Nr. IX-2126 redakcija) numato, kad Konkurencijos taryba nagrinėja, ar valstybės valdymo ir savivaldos institucijų priimti teisės aktai ar kiti sprendimai atitinka šio įstatymo 4 straipsnio reikalavimus ir, esant pagrindui, kreipiasi į valstybės valdymo ir savivaldos institucijas su reikalavimu pakeisti ar panaikinti teisės aktus ar kitus konkurenciją ribojančius sprendimus. Jeigu reikalavimas neįvykdytas, Taryba turi teisę valstybės valdymo institucijų sprendimus, išskyrus Lietuvos Respublikos Vyriausybės norminius teisės aktus, apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, savivaldos institucijų sprendimus - apygardos administraciniam teismui. Nurodė, jog Kelių transporto kodekso 18 straipsnio 2 dalis nustato, kad keleiviai vežami reguliariais, specialiais bei užsakomaisiais reisais vietinio (miesto ir priemiestinio), tolimojo ir tarptautinio susisiekimo maršrutais. Rinkliavų įstatymo 12 straipsnio 3 punktas numato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato lengvatas vietinių rinkliavų mokėtojams. Įvertinęs minėtas teisės aktų nuostatas, teismas konstatavo, kad savivaldybių institucijų (šiuo atveju - tarybos) teisė taikyti mokesčių (šiuo atveju - rinkliavų) lengvatas nėra absoliuti, ši teisė sąlygota jos konstitucine pareiga laikytis kitų, nagrinėjamu atveju -konkurencijos laisvės ir draudimo ją riboti, reikalavimų. Teismas taip pat pažymėjo, jog sutinka su atsakovo tyrimo metui padarytomis išvadomis, kad skundžiamų teisės normų nuostatos suteikia pranašumą Neringos savivaldybėje registruotiems ūkio subjektams ir tolimojo susisiekimo maršrutais keleivius vežantiems ūkio subjektams, pastarųjų ūkio subjektų paslaugų kaštai dėl vietinės rinkliavos lengvatų tampa žemesni, nei Klaipėdos miesto ir rajono ūkio subjektų, teikiančių atitinkamas paslaugas, ir kad taip suteikiamos nepagrįstos privilegijos ūkio subjektams, registruotiems Neringos savivaldybėje bei vežantiems keleivius tolimojo susisiekimo maršrutais, o atitinkamoje rinkoje konkuruojantys ūkio subjektai, kurie nėra registruoti Neringos savivaldybėje bei kurie neveža keleivių tolimojo susisiekimo maršrutais, tokiomis lengvatų nuostatomis yra diskriminuojami, dėl ko jiems galėjo atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų. Teismas padarė išvadą, kad teisinio pagrindo naikinti skundžiamą nutarimą nėra, nes jis atitinka teisės aktų reikalavimus.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. 1. 43 - 45) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. balandžio 11 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Konkurencijos taryba neaptarė kaip Neringos savivaldybė privalo pakeisti Neringos savivaldybės tarybos 2004 m. gruodžio 27 d. sprendimą Nr. Tl-271, kad šis neprieštarautų Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams ir Neringos savivaldybė neprarastų galimybės ekonominėmis priemonėmis reguliuoti įvažiuojančių transporto priemonių srautus, o tuo pačiu metu galėtų taikyti vienodus kriterijus tiek Neringos savivaldybės teritorijoje registruotą buveinę turintiems juridiniams asmenims, tiek Neringos gyventojams, Kuršių nerijos nacionalinio parko darbuotojams, Lietuvos Respublikos valstybinių institucijų darbuotojams, tačiau teismas šių aplinkybių neištyrė ir neįvertino, todėl buvo neatskleista bylos esmė ir nagrinėjant ginčą buvo pažeisti Administracinių bylų teisenos įstatymo 81 ir 86 straipsnių reikalavimai.
2. Teismas neįvertino ir neištyrė, ar apskritai buvo teisinis ir faktinis pagrindas pradėti tyrimą dėl Neringos savivaldybės priimtų administracinių aktų. Iš skundžiamo atsakovo nutarimo bei atlikto tyrimo neaišku, ar Neringos savivaldybės tarybos 2004 m. gruodžio 27 d. sprendimas Nr. Tl-271 pažeidžia konkrečių ūkio subjektų interesus, ar šie ūkio subjektai veikia Konkurencijos tarybos tirtoje rinkoje.
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. 1. 50 - 53) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Pareiškėjas nenurodė, kokių aplinkybių nenustatė ir kokių įrodymų nesurinko teismas, tuo pažeisdamas Administracinių bylų teisenos įstatymo 81 ir 86 straipsnių reikalavimus, be to, nepagrindę, kodėl nėra aiškus ir įvykdomas Konkurencijos tarybos įpareigojimas. Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje įsakmiai nurodyta, kokie savivaldybių veiksmai draudžiami. Atlikusi tyrimą Konkurencijos taryba 2007 m. gruodžio 13 d. nutarime Nr. 2S-27 nurodė, kokie konkrečiai Neringos savivaldybės tarybos priimto akto punktai prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams ir kodėl. Konkurencijos tarybos įpareigojimas turi būti suprantamas vienareikšmiškai - Neringos savivaldybė privalo atlikti aktyvius veiksmus, kad būtų pakeisti ar panaikinti 2004 m. gruodžio 27 d. nutarimo 1.2 ir 1.9 punktai.
2. Konkurencijos taryba savo veikloje vadovaujasi Viešojo administravimo įstatyme bei Konkurencijos tarybos darbo reglamente įtvirtintais viešojo administravimo principais, įskaitant ir proporcingumo principą, reiškiantį, kad tyrimo ar nagrinėjimo veiksmai ir sprendimų mastas bei griežtumas turi būti proporcingi siekiamam tikslui. Tam, kad nebūtų pažeistas proporcingumo principas, konkretaus įpareigojimo įgyvendinimo būdas nebuvo numatytas -ūkio subjektui palikta laisvė pasirinkti optimaliausią ir teisės aktams neprieštaraujantį variantą.
3. Vietos savivaldos institucijos, ūkio subjektai ar fiziniai asmenys visais su Konkurencijos tarybos kompetencija susijusiais klausimais gali kreiptis į šią instituciją, kuri vadovaudamasi Viešojo administravimo įstatymo nuostatomis privalo atsakyti į visus paklausimus, ir pareiškėjas tokia teise taip pat pasinaudojo.
4. Vilniaus apygardos administracinis teismas atmetė Neringos savivaldybės prašymą dėl Konkurencijos tarybos 2007 m. gegužės 17 d. nutarimo Nr. 1S-53, kuriuo buvo pradėtas tyrimas dėl Neringos savivaldybės tarybos 2004 m. gruodžio 27 d. sprendimo Nr. Tl-271, panaikinimo. Todėl šioje byloje teismas neprivalėjo ištirti ir Konkurencijos tarybos tyrimo teisėtumo klausimą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:

IV.

Konkurenciją ribojančią ar galinčią riboti valstybės valdymo, savivaldos institucijų bei ūkio subjektų veiklą ir nesąžiningos konkurencijos veiksmus reglamentuoja konkurencijos įstatymas, kuris nustato šių institucijų ir subjektų teises, pareigas ir atsakomybę bei konkurencijos ribojimo ir nesąžiningos konkurencijos kontrolės Lietuvos Respublikoje teisinius pagrindus.
Minėto įstatymo 2 straipsnio 1 p. draudžia ūkio subjektams atlikti veiksmus, kurie riboja konkurenciją, nesvarbu, kokio pobūdžio jų ūkinė veikla, išskyrus atvejus, kai šis įstatymas ar įstatymai, skirti atskiroms ūkinės veiklos sritims, numato išimtis.
įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje atskleista konkurencijos ribojimo sąvoka. Konkurencijos ribojimas-veiksmai, sudarantys kliūtis konkuruoti atitinkamoje rinkoje ar galintys susilpninti, iškraipyti arba kitaip neigiamai paveikti konkurenciją.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintas sąžiningos konkurencijos laisvės principas ir jo gynimo mechanizmas yra realizuotas Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatyme. Valstybės valdymo ir savivaldos institucijų pareigą užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę įtvirtina Konkurencijos įstatymo 4 straipsnis. Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nurodo pareigą valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms, vykdančioms joms pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu, užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, o Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis detalizuoja šio straipsnio pirmoje dalyje įtvirtintą sąžiningos konkurencijos laisvės principą ir apibrėžia, kokius veiksmus valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms draudžiama atlikti kaip nesuderinamus su sąžiningos konkurencijos laisve. Tai teisės aktų ar kitų sprendimų, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes priėmimas, dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus. Taigi Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pažeidimas gali būti konstatuojamas tada, kai nustatoma šių trijų aplinkybių visuma:
1) savivaldybės institucijos sprendimas teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes;
2) dėl tokio sprendimo atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams;
3) skirtingos konkurencijos sąlygos nėra sąlygotos Lietuvos Respublikos įstatymų vykdymu.
Konkurencijos taryba ginčijamame 2007 m. gruodžio 13 d. nutarime Nr. 2S-27 konstatavo, kad Neringos savivaldybės taryba, nustačiusi vietinės rinkliavos lengvatas, suteikė pranašumą Neringos savivaldybėje registruotiems ūkio subjektams ir tolimojo susisiekimo maršrutais keleivius vežantiems ūkio subjektams, kadangi pastarųjų ūkio subjektų paslaugų kaštai dėl vietinės rinkliavos lengvatų tampa žemesni, nei Klaipėdos miesto ir rajono ūkio subjektų, teikiančių atitinkamas paslaugas. Lengvatų nuostatomis buvo suteiktos nepagrįstos privilegijos vieniems ūkio subjektams, registruotiems Neringos savivaldybėje bei vežantiems tolimojo susisiekimo maršrutais, o atitinkamoje rinkoje konkuruojantys ūkio subjektai, kurie nėra registruoti Neringos savivaldybėje bei kurie neveža keleivių tolimojo susisiekimo maršrutais tokiomis Lengvatų nuostatomis yra diskriminuojami, dėl ko jiems galėjo atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumas. Konkurencijos taryba nurodė, kad nei Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas, nei kiti savivaldybių veiklą reglamentuojantys teisės aktai nenustato jokių reikalavimų, kuriuos vykdant būtų būtina priimti teisės aktus, sąlygojančius nelygias konkurencijos sąlygas atskiroms ūkio subjektų grupėms, veikiančioms atitinkamoje rinkoje.
Pagal Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį Konkurencijos taryba, nustačiusi, kad atitinkami Neringos savivaldybės tarybos sprendimai suteikė lengvatas atskiriems ūkio subjektams, turėjo analizuoti ir pagrįsti, ar dėl tokių sprendimų atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams. Tam būtina, visų pirma, tiksliai apibrėžti atitinkamą rinką ir nustatyti toje rinkoje esančias konkurencijos sąlygas. Atitinkamos rinkos apibrėžimas yra esminis konkurencijos teisės aspektas. Tik apibrėžus atitinkamą rinką gali būti konstatuota, ar egzistuoja konkurencija, taip pat nustatyti konkurencijos suvaržymus. Spręsti, ar skirtingų konkurencijos sąlygų sudarymas buvo sąlygotas Lietuvos Respublikos įstatymų vykdymu ar ne, taip pat galima tik po to, kai buvo tiksliai apibrėžta atitinkama rinka ir joje egzistuojančios konkurencijos sąlygos.
Konkurencijos taryba ginčijamame 2007 m. gruodžio 13 d. nutarime atitinkamą rinką apibrėžė kaip teritoriją, kurioje visi ūkio subjektai susiduria su iš esmės panašiomis konkurencijos sąlygomis tam tikroje prekės rinkoje ir kuri, atsižvelgiant į tai gali būti atskiriama nuo gretimų teritorijų. Konkurencijos taryba atitinkama rinka apibrėžė keleivių (turistų) vežimo į Kuršių neriją užsakomaisiais, specialiaisiais reisais, vietiniais( priemiestiniais) bei tolimaisiais maršrutais paslaugą Klaipėdos, Telšių ir Tauragės apskrityse.
Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 5 dalyje pateiktas atitinkamos rinkos (šio įstatymo taikymo prasme) apibrėžimas, pagal kurį atitinkama rinka - tam tikros prekės rinka tam tikroje geografinėje teritorijoje. Konkurencijos taryba rinką apibrėžė ir konkurencijos sąlygas nustatė vadovaujantis nurodytomis įstatymo nuostatomis. Konkurencijos taryba Neringos savivaldybės tarybos 2004 m, gruodžio 27 d. sprendimu Nr. Tl-271 patvirtintų vietinės rinkliavos už leidimą įvažiuoti mechaninėmis transporto priemonėmis į valstybės saugomą Kuršių nerijos nacionalinio parko Neringos savivaldybės administruojamą teritoriją lengvatas tinkamai įvertino Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio prasme.
Apeliantas skunde nurodo, kad pirmos instancijos teismas neįvertino ir neištyrė ar apskritai buvo teisinis ir faktinis pagrindas pradėti tyrimą dėl Neringos savivaldybės priimtų administracinių aktų. Šis skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad Konkurencijos taryba tyrimą dėl ginčijamo pažeidimo pradėjo 2007 m. gegužės 17 d. nutarimu Nr.lS-53. Šį Konkurencijos tarybos nutarimą pareiškėjas apskundė teismui. Vilniaus apygardos administracinis teismas šį nutarimą paliko galioti, todėl nėra pagrindo teigti, kad tyrimas pradėtas nesant teisinio pagrindo.
Konkurencijos tarybos nutarime aiškiai suformuluotas pareiškėjai skirtų įpareigojimo laikas bei įvykdymo sąlygos. Konkurencijos tarybos pažeidimo pašalinimo konkretaus būdo nurodymas nepagrįstai ribotų savivaldybės veiklos laisvę pasirinkti laisvai nutarimo įvykdymo būdą. Todėl pareiškėjo teiginys, kad nutarime neaiškiai suformuluotas įpareigojimas, atmestinas kaip nepagrįstas.
Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas neigia Neringos savivaldybės teisę ir galimybę ekonominėmis priemonėmis reguliuoti transporto priemonių įvažiavimo į Kuršių nerijos teritoriją, tačiau tokios ekonominės priemonės neturi prieštarauti Konkurencijos įstatymo nuostatoms.
Pareiškėjas skunde nurodo procesines normas, kurias jo nuomone pažeidė teismas, nagrinėdamas bylą pirmos instancijos teisme. Tačiau kaip konkrečiai buvo pažeistos nurodytos procesinės normos, pareiškėjas nekonkretizavo, todėl toks abstraktus teisės normos įvardijimas, neįrodo pažeidimo fakto.
Kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad Konkurencijos taryba, skundžiamu nutarimu nustačiusi pareiškėjui atitinkamus įpareigojimus, teisės normų, reglamentuojančių ginčo santykį, nepažeidė. Teismas palikdamas Konkurencijos tarybos nutarimą galioti, priėmė pagrįstą ir teisėta sprendimą, kurio naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Neringos savivaldybės apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 metų balandžio 11 dienos sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiamą.
 
Teisėjai
Roma Sabina Alimienė
Stasys Gagys
Romanas Klišauskas