Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Stasio Gudyno (pranešėjas) ir Stasio Gagio, sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei, dalyvaujant atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos atstovei Jolantai Stadalnikaitei, trečiojo suinteresuoto asmens akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ atstovei V. Š., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos ir trečiojo suinteresuoto asmens akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. lapkričio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Akmenės energija“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl nutarimo panaikinimo (tretieji suinteresuoti asmenys akcinė bendrovė „Lietuvos dujos“, uždaroji akcinė bendrovė „Dujotekena“, uždaroji akcinė bendrovė „Ukmergės energija“).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Pareiškėjas  akcinės bendrovės (toliau – AB) „Akmenės energija“ kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – Konkurencijos taryba) 2007 m. birželio 7 d. nutarimą Nr. 1S-66 „Dėl AB „Lietuvos dujos“ veiksmų atitikties LR konkurencijos įstatymo 9 str. reikalavimams tyrimo nutraukimo“ ir grąžinti bylą Konkurencijos tarybai papildomam tyrimui atlikti. Pareiškėjas skunde paaiškino, kad AB „Lietuvos dujos“ ir UAB „Dujotekana“ 2004-2006 metais užėmė dominuojančią padėtį dujų tiekimo (pardavimo) laisviesiems vartotojams rinkoje (Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 11 dalis) ir konkurencijos tarp AB „Lietuvos dujos“ ir UAB „Dujotekana“ nėra. Pareiškėjas nesutiko su nutarime padaryta išvada, kad rinkos dalių pasiskirstymas tarp AB „Lietuvos dujos“ ir UAB „Dujotekana“ rodo, kad rinkoje veikia 2 pagrindiniai atitinkamos rinkos dalyviai, kurie abu atskirai užima pakankamai dideles rinkos dalis (artimas 40 procentų ir net viršijančias) ir taip riboja konkurento galimybes daryti vienpusę lemiamą įtaką, todėl AB „Lietuvos dujos“ negalėjo daryti vienpusės lemiamos įtakos. Pareiškėjo nuomone, nagrinėjamu atveju atsakovas turėjo vadovautis ne 2000 m. gegužės 17 d. nutarimu Nr. 52 patvirtintais Konkurencijos tarybos paaiškinimais dėl dominuojančios padėties nustatymo (toliau – Paaiškinimai), kurie yra poįstatyminis aktas, o Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 11 dalies nuostatomis, pagal kurias preziumuojama, kad ūkio subjektas užima dominuojančią padėtį, jeigu jo rinkos dalis sudaro ne mažiau kaip 40 procentų. Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudžiama piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi atitinkamoje rinkoje atliekant visokius veiksmus, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, nepagrįstai varžo kitų ūkio subjektų galimybes veikti rinkoje arba pažeidžia vartotojų interesus. Atsakovas nevertino, ar AB „Lietuvos dujos“ veiksmai nepažeidė vartotojų interesų. Šilumos tiekimo įmonės yra ypatingi gamtinių dujų vartotojai, o pareiškėjas yra vienintelis šilumos ir karšto vandens tiekėjas galutiniams vartotojams tam tikroje geografinėje vietovėje – gyvenamiesiems namams, švietimo ir gydymo įstaigoms, administraciniams ir gamybiniams pastatams Naujojoje Akmenėje, Akmenėje, Papilės ir Ventos gyvenvietėse Akmenės rajono savivaldybėje. Visiems laisviesiems vartotojams – šilumos tiekimo įmonėms – AB „Lietuvos dujos“ parduoda gamtines dujas, o pareiškėjai ir UAB „Ukmergės energija“ – ne. Be to, atsakovas netyrė, kokią dalį gamtinių dujų tretysis suinteresuotas asmuo parduoda reguliuojamiesiems vartotojams, o kokią dalį – laisviesiems vartotojams bei kokią dalį tarp laisviesiems vartotojams parduoto dujų kiekio sudarė šilumos tiekimo įmonėms parduotas dujų kiekis, o kokią dalį – kitiems laisviesiems gamtinių dujų vartotojams parduotas gamtinių dujų kiekis. Šios aplinkybės buvo neabejotinai svarbios vertinant trečiojo suinteresuoto asmens AB „Lietuvos dujos“ veiksmų teisėtumą. Atsakovė netyrė, kokiais kriterijais vadovavosi AB „Lietuvos dujos“ vieniems analogiškoje situacijoje esantiems ūkio subjektams (laisviesiems gamtinių dujų vartotojams – šilumos tiekimo įmonėms) parduodama gamtines dujas, o kitiems – neparduodama.

Atsakovas Konkurencijos taryba prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad dominavimas atitinkamoje rinkoje yra vertinamoji sąvoka, kuri kiekvienu atskiru atveju turi būti nagrinėjama individualiai, atsižvelgiant į įvairius ekonominius ir teisinius kriterijus. Konkurencijos tarybos 2000 m. gegužės 17 d. nutarimu Nr. 52 patvirtintų Paaiškinimų 2 punkte nurodyta, kad Konkurencijos taryba aiškina dominuojančios padėties sąvoką vadovaudamasi kriterijais ir principais, kurie parengti remiantis sukaupta Konkurencijos įstatymo įgyvendinimo patirtimi bei Europos Bendrijos ir šalių konkurencijos teisės praktika. Tai, kad tam tikras ūkio subjektas ar keli ūkio subjektai užima dominuojančią padėtį, gali būti paneigiama kitais įrodymais ir aplinkybėmis, kurios nustatomos tyrimo Konkurencijos taryboje metu. Atitinkamoje rinkoje negali būti daugiau nei vienas dominuojantis ūkio subjektas (nes pagrindinis dominuojančios padėties požymis – galimybė daryti vienpusę lemiamą įtaką rinkai, neatsižvelgiant į konkurentus), išskyrus kolektyvinio dominavimo atvejį. Tačiau kolektyvinis (bendras) dominavimas gali būti konstatuotas tik tada, jeigu keli ūkio subjektai kaip visuma gali daryti vienpusę lemiamą įtaką atitinkamoje rinkoje, veiksmingai ribodami konkurenciją (Konkurencijos tarybos paaiškinimų 28 punktas). Vadovaujantis Paaiškinimų 30 punktu, lygiagrečiu elgesiu gali būti laikomi ūkio subjektų veiksmai, kai jie seka vienas kitu, veikdami tuo pačiu būdu ir vengdami tarpusavio konkurencijos, o ypač – atlikdami vienodus ar panašius konkurenciją ribojančius veiksmus kitų ūkio subjektų atžvilgiu. Tačiau tyrimo metu surinkti duomenys neparodė lygiagretaus elgesio požymių. Konkurencijos taryba atlieka tyrimus tik dėl konkrečių aplinkybių ir neužsiima atskirų ūkio subjektų padėties rinkoje įvertinimu pagal privačių asmenų pageidavimus. Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje yra nurodyta, kad konkurentai – ūkio subjektai, kurie toje pačioje atitinkamoje rinkoje susiduria arba gali susidurti su tarpusavio konkurencija. Pagal Paaiškinimų 7 punktą, laikoma, kad ūkio subjektas nesusiduria su konkurencija, kai jis yra vienintelis pardavėjas atitinkamoje rinkoje. Tačiau AB „Lietuvos dujos“ nebuvo vienintelė dujų tiekėja laisviesiems vartotojams. Kitas didelę rinkos dalį užėmęs ūkio subjektas, teikęs gamtines dujas, buvo UAB „Dujotekana“. Tai reiškia, kad AB „Lietuvos dujos“ dominuojančios padėties vertinimas turi būti atliekamas nagrinėjant, ar AB „Lietuvos dujos“ pajėgi daryti vienpusę lemiamą įtaką atitinkamoje gamtinių dujų tiekimo laisviesiems vartotojams rinkoje. Galimybė daryti įtaką atitinkamoje rinkoje iš esmės pasireiškia gebėjimu daryti poveikį prekių kainoms, įėjimo į rinką galimybėms ar kitoms veiklos sąlygoms. AB „Lietuvos dujos“ pati negali daryti lemiamos įtakos nei gamtinių dujų kainoms laisviesiems vartotojams, nei įėjimo į rinką galimybėms, nei parduodamam laisviesiems vartotojams dujų kiekiui. Konkurencijos taryba nenustatė, kad AB „Lietuvos dujos“ užimtų dominuojamą padėtį, todėl detalus vertinimas nėra būtinas, nes atsisakymas sudaryti sutartį savaime nėra Konkurencijos įstatymo pažeidimas. Konkurencijos taryba atskirai nenagrinėjo gamtinių dujų tiekimo laisviesiems vartotojams – šilumos tiekimo įmonėms ir nelaiko jų prioritetiniais laisvaisiais gamtinių dujų vartotojais.

Tretysis suinteresuotas asmuo AB „Lietuvos dujos“ prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad dominuojančios padėties užėmimas rinkoje nėra pažeidimas, nes nėra numatytas Konkurencijos įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje. Konkurencijos tarybos patvirtinti Paaiškinimai neprieštarauja Konkurencijos įstatymui. Pagal Konkurencijos įstatymo 19 straipsnio 2 punktą, Konkurencijos taryba nustato atitinkamos rinkos apibrėžimo bei dominuojančios padėties nustatymo kriterijus bei tvarką, tiria ir apibrėžia atitinkamas rinkas, nustato ūkio subjektų rinkos dalį bei jų padėtį atitinkamoje rinkoje, todėl Konkurencijos taryba, priimdama nutarimą, galėjo ir turėjo atsižvelgti į Paaiškinimus. Konkurencijos taryba pagrįstai konstatavo, kad AB „Lietuvos dujos“ negalėjo daryti vienpusės lemiamos įtakos gamtinių dujų tiekimo laisviesiems vartotojams rinkoje. Atsisakymas sudaryti gamtinių dujų tiekimo sutartį su pareiškėja negali būti laikomas piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi tiek atsižvelgiant į faktines atsisakymo sudaryti sutartį aplinkybes, tiek į teisinį gamtinių dujų energetikos sektoriaus reglamentavimą. Turėdama ribotą gamtinių dujų kiekį ir norėdama sėkmingai plėtoti savo verslą, AB „Lietuvos dujos“ gamtinių dujų pirkimo-pardavimo sutartis sudarė su tais partneriais, kurie įrodė esą patikimi ir sąžiningi vykdydami įsipareigojimus pagal anksčiau su AB „Lietuvos dujos“ sudarytas sutartis – laiku atsikaitydavo už suteiktas paslaugas, laiku suteikdavo sutartims vykdyti reikalingą informaciją, tinkamai vykdė kitas savo prievoles. Pareiškėjas nėra patikimas partneris, nes neretai pažeisdavo sudarytas sutartis, jos veikla santykiuose su AB „Lietuvos dujos“ neatitiko sąžiningos ūkinės veiklos praktikos bei gerų papročių. Atsisakymas sudaryti gamtinių dujų tiekimo sutartį negali būti vertinamas kaip Konkurencijos įstatymo 9 straipsnyje numatytas piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi. Jis yra susijęs su galimu pateikti ribotu gamtinių dujų kiekiu, o ne su dominuojančia padėtimi rinkoje.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. lapkričio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino – panaikino Konkurencijos tarybos 2007 m. birželio 7 d. nutarimą Nr. 1S-66 ir grąžino bylą Konkurencijos tarybai papildomam tyrimui atlikti. Teismas sprendime nurodė, kad pagal Konkurencijos įstatymo 3 straipsnį, dominuojanti padėtis – vieno ar daugiau ūkio subjektų padėtis atitinkamoje rinkoje, kai tiesiogiai nesusiduriama su konkurencija arba kuri įgalina daryti vienpusę lemiamą įtaką atitinkamoje rinkoje veiksmingai ribojant konkurenciją. Jeigu neįrodoma priešingai, laikoma, kad ūkio subjektas užima dominuojančią padėtį atitinkamoje rinkoje, jeigu jo rinkos dalis sudaro ne mažiau kaip 40 procentų. Jeigu neįrodoma priešingai, laikoma, kad kiekvienas iš trijų ar mažesnio skaičiaus ūkio subjektų, kuriems tenka didžiausios atitinkamos rinkos dalys, kartu sudarančios 70 procentų ar didesnę atitinkamos rinkos dalį, užima dominuojančią padėtį. Tam, kad būtų konstatuotas Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio pažeidimas, būtina nustatyti, ar subjektas užima dominuojančią padėtį atitinkamoje rinkoje bei tokio ūkio subjekto veiksmus, kurie rodo piktnaudžiavimą tokia padėtimi. Nagrinėjama rinka buvo gamtinių dujų tiekimas (pardavimas) laisviesiems vartotojams Lietuvos Respublikos teritorijoje. Ginčijamame nutarime nurodoma, kad atitinkamoje rinkoje tiriamu laikotarpiu veikė tik trys ūkio subjektai – AB „Lietuvos dujos“, UAB „Dujotekana“ ir UAB „Haupas“, kurios dalis rinkoje 2004 - 2006 metais sudarė tik 1 proc. AB „Lietuvos dujos“ užimama rinkos dalis 2004 metais buvo 36 proc., 2005 metais – 61 proc., 2006 metais – 59 proc. UAB „Dujotekana“ užimama rinkos dalis 2004 metais buvo 63 proc., 2005 metais – 38 proc., 2006 metais – 40 proc. Gamtines dujas AB „Lietuvos dujos“ ir UAB „Dujotekana“ perka iš OAO „Gazprom“, kuri nusprendžia, kokį dujų kiekį parduos šioms bendrovėms. Pagal 2004 m. sausio 23 d. AB „Lietuvos dujos“ akcijų pirkimo sutartį OAO „Gazprom“ įsipareigojo kasmet parduoti AB „Lietuvos dujos“ gamtinių dujų ne mažiau kaip 70 procentų Lietuvos vartojimo poreikio. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką (1983 m. lapkričio 9 d. Teisingumo Teismo sprendimo Michelin prieš Komisiją, 322/81, Rink. p. 3461, 37 punktas; 2000 m. kovo 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Kish Glass prieš Komisiją, T-65/96, Rink. p. II-1885, 62 punktas, ir 2003 m. gruodžio 17 d. Sprendimo British Airways prieš Komisiją, T-219/99, Rink. p. II-5917, 91 punktas), siekiant nustatyti, kokią – dominuojančią ar ne – padėtį užima įmonė atitinkamoje prekių ar paslaugų rinkoje, konkurencijos galimybės turi būti vertinamos atsižvelgiant į rinką, apimančią visas prekes ir paslaugas, kurios, atsižvelgiant į jų technines savybes, yra ypač tinkamos tenkinant nuolatinius poreikius ir yra mažai pakeičiamos kitomis prekėmis ir paslaugomis. Be to, atsižvelgiant į tai, kad atitinkamos rinkos apibrėžimas naudojamas siekiant įvertinti, ar atitinkama įmonė turi galimybę kliudyti išsaugoti veiksmingą konkurenciją ir gali žymia dalimi veikti nepriklausomai nuo savo konkurentų ir nuo konkuruojančių paslaugų teikėjų, šiuo tikslu vykdomas tyrimas negali būti ribojamas vien tik atitinkamų paslaugų objektyviomis savybėmis, bet reikia atsižvelgti ir į konkurencijos sąlygas, paklausos ir pasiūlos rinkoje struktūrą. Dominuojanti padėtis yra tuomet, kai įmonė ar įmonių grupė gali žymia dalimi veikti nepriklausomai nuo savo konkurentų, klientų ir, pagaliau, savo vartotojų ir taip apriboti veiksmingą konkurenciją tam tikroje rinkoje (78 punkte nurodyto 2003 m. spalio 23 d. pirmosios instancijos teismo sprendimo Michelin prieš Komisiją, 30 punktas, sprendimo Van den Bergh Foods prieš Komisiją, T-65/98, Rink. p. II-4653, 154 punktas). Net ir stipri konkurencija tam tikroje rinkoje nebūtinai reiškia, kad joje jokia įmonė neužima dominuojančios padėties, nes pagrindinis dominuojančios padėties rinkoje požymis – tam tikros įmonės gebėjimas įgyvendinti savo marketingo strategiją neatsižvelgiant į konkurentus ir dėl to nepatiriant nuostolių (80 punkte minėto sprendimo Hoffmann-La Roche prieš Komisiją 70 punktas ir 1978 m. vasario 14 d. sprendimo United Brands prieš Komisiją, 27/76, Rink. p. 207, 108 – 129 punktai). Taigi, konkurencijos rinkoje buvimo galimybė yra neabejotinai svarbus, bet ne lemiamas veiksnys nustatant, ar egzistuoja dominuojanti padėtis. Visą aukščiau nurodytą laikotarpį AB „Lietuvos dujos“ užėmė labai didelę rinkos dalį. Pagal minėtą teismų praktiką, tai įrodo, kad AB „Lietuvos dujos“ užima dominuojančią padėtį. Ginčijamą laikotarpį ši rinka buvo stabili. Rinkoje lyderio poziciją užėmė AB „Lietuvos dujos“. AB „Lietuvos dujos“ užimamos rinkos dalys, palyginti jas su jos konkurentų užimamomis rinkos dalimis, yra tinkami dominuojančios padėties įrodymai (80 punkte nurodyto sprendimo Hoffmann-La Roche prieš Komisiją 48 punktas). Tačiau tokia rinka turi būti vertinama atsižvelgiant į jos vystymosi dinamiškumą, įvertinant ne tik faktinę, bet ir potencialią konkurenciją. Rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pati AB „Lietuvos dujos“ potencialią konkurenciją laikė ribota, todėl nagrinėjamoje rinkoje susiklosčiusios aplinkybės nepatvirtina nuomonės, kad užimamos rinkos dalys nėra patikimas įrodymas. Be to, AB „Lietuvos dujos“, turėdama sutartį su OAO „Gazprom“, naudojosi jos dominuojančią padėtį sustiprinančiais pranašumais. Todėl teismas konstatavo, kad  atsakovas padarė neteisingą išvadą, jog nagrinėjamu laikotarpiu AB „Lietuvos dujos“ neužėmė dominuojančios padėties atitinkamoje rinkoje. Dėl nurodytų priežasčių teismas panaikino skundžiamą atsakovo nutarimą ir byla grąžino atsakovui papildomam tyrimui atlikti.

Apeliaciniu skundu tretysis suinteresuotas asmuo AB „Lietuvos dujos“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. lapkričio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo AB „Akmenės energija“ skundą atmesti. Tretysis suinteresuotas asmuo nurodo, kad atsakovui atlikus tyrimą, buvo nustatytos šios faktinės aplinkybės: 1) gamtinių dujų tiekimo laisviesiems vartotojams rinkoje veikia 2 pagrindiniai dalyviai, kurie abu atskirai užima pakankamai dideles rinkos dalis, taip ribodami konkurento galimybes daryti vienpusę lemiamą įtaką; 2) 2004 m. sausio 23 d. AB „Lietuvos dujos“ akcijų pirkimo sutartyje (Privatizavimo sutartis) OAO „Gazprom“ įsipareigojo kasmet parduoti AB „Lietuvos dujos“ gamtinių dujų ne mažiau 70 procentų Lietuvos vartojimo poreikio, neskaitant AB Achema“ ir UAB „Kauno termofikacijos elektrinė“; 3) AB „Lietuvos dujos“ pelno norma, parduodant dujas, negali viršyti 15 procentų, t. y. AB „Lietuvos dujos“ veikla šioje rinkoje yra apribota (negali apriboti dujų tiekimo, taip pat pakelti kainą, privalo realizuoti 70 procentų Lietuvos vartojimo poreikio dujų); 4) gamtines dujas AB „Lietuvos dujos“ ir UAB „Dujotekana“ perka iš OAO „Gazprom“, kuri tokiu būdu ir nusprendžia, kokį dujų kiekį parduos AB „Lietuvos dujos“ ir UAB „Dujotekana“; 5) vadovaujantis tirto laikotarpio metu galiojusio Gamtinių dujų įstatymo 12 stripsnio 8 dalimi, AB „Lietuvos dujos“ privalo tiekti dujas visiems reguliuojamiesiems vartotojams, tokiu būdu negali nuspręsti dėl gamtinių dujų kiekio laisviesiems vartotojams (laisviesiems vartotojams parduodamas tas dujų kiekis, kuris lieka aprūpinus dujomis reguliuojamuosius vartotojus). Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, Konkurencijos taryba pagrįstai konstatavo, kad AB „Lietuvos dujos“ tiriamu laikotarpiu negalėjo daryti vienpusės lemiamos įtakos gamtinių dujų tiekimo laisviesiems vartotojams rinkoje. Teismas, darydamas išvadą, kad AB „Lietuvos dujos“ užima dominuojančią padėtį, vadovavosi tik Europos Bendrijų Teisingumo Teismo bei Pirmosios instancijos teismo sprendimais ir nesivadovavo įstatymais ar kitais teisės aktais. Be to, Konkurencijos tarybos nutarime padarytos išvados atitinka Teisingumo Teismo ir Pirmosios instancijos teismo praktiką, kuria teismas grindė savo sprendimą. Tretysis suinteresuotas asmuo taip pat pažymi, kad teismo padaryta išvada, jog AB „Lietuvos dujos“, turėdama sutartį su OAO „Gazprom“, naudojasi jos dominuojančią padėtį sustiprinančiais pranašumais, yra nepagrįsta ir prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Gamtinių dujų įstatymas tiriamu laikotarpiu įpareigojo AB „Lietuvos dujos“ gamtinėmis dujomis aprūpinti visus reguliuojamuosius vartotojus. Tiriamu laikotarpiu AB „Lietuvos dujos“ parduodamų gamtinių dujų kaina reguliuojamiesiems vartotojams buvo mažesnė nei laisviesiems vartotojams parduodamų gamtinių dujų kaina. Privatizavimo sutarties nuostata dėl AB „Lietuvos dujos“ pelno normos parduodant dujas negali būti laikoma padėtį sustiprinančiu pranašumu.

Apeliaciniu skundu atsakovas Konkurencijos taryba prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. lapkričio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo AB „Akmenės energija“ skundą atmesti. Atsakovo nuomone, teismo pozicija, kad rinkos dalys yra patikimas dominuojančios padėties įrodymas, yra nepagrįsta. Nagrinėjamu atveju teismas, priimdamas sprendimą, išsamiai neišanalizavo tiek pačių Europos Teisingumo Teismo ir Europos pirmos instancijos teismo sprendimų, tiek juose nagrinėtų aplinkybių panašumo su ginčijamame Konkurencijos tarybos nutarime išdėstytomis aplinkybėmis. Europos Teisingumo Teismo 1978 m. vasario 14 d. sprendime byloje 27/76, (United Brands Company and United Brands Continentaal BV v Commission ofthe European Communities(1978), ECR 207) ir 1979 m. vasario 13 d. sprendime byloje 85/76 (Hoffmann-La Roche&Co. AG v Commission ofthe European Communities(1979), ECR 461) nėra teigiama, kad užimama atitinkamos rinkos dalis yra neginčijamas dominuojančios padėties rodiklis. Pagal Teisingumo Teismo aiškinimą, apie dominuojančią padėtį pagal rinkos dalį galima spręsti tik tais atvejais, kai ūkio subjekto rinkos dalis yra labai didelė, o kiti ūkio subjektai užima žymiai mažesnes rinkos dalis. Minėtuose Teisingumo Teismo sprendimuose ir Europos pirmos instancijos teismo 2003 m. gruodžio 17 d. sprendime byloje T-219/99 (British Ainvays plc v Commission ofthe European Communities(2003), ECR11-5917) bei 2003 m. spalio 23 d. sprendime byloje T-65/98 (Van den Bergh Foods Ltd v Commission ofthe European Communities (2003), ECR 11-4653) aptartos situacijos skiriasi nuo AB „Lietuvos dujos“ atveju esančios situacijos. Pagrindinis skirtumas yra susijęs su dominuojančio ūkio subjekto padėtimi, ją lyginant su pagrindiniais konkurentais. Kuo konkurentų yra daugiau, tuo atitinkamai yra mažesnė kiekvieno iš jų užimama rinkos dalis, o taip pat tuo ir mažesnis tokių konkurentų spaudimas dominuojančiam ūkio subjektui. Tačiau AB „Lietuvos dujos“ tirtu laikotarpiu turėjo tik vieną pagrindinį konkurentą – UAB „Dujotekana“, kuris užėmė pakankamai didelę atitinkamos rinkos dalį (AB „Lietuvos dujos“ rinkos dalis: 2004 m. – 36 proc., 2005 m. – 61 proc., 2006 m. – 59 proc.; UAB „Dujotekana“ rinkos dalis: 2004 m. – 63 proc., 2005 m. – 38 proc., 2006 m. – 40 proc.). Todėl nėra pagrindo teigti, kad AB „Lietuvos dujos“ užimama rinkos dalis yra labai didelė lyginant su artimiausio konkurento UAB „Dujotekana“ rinkos dalimi. Be to, minėtuose Teisingumo Teismo ir Pirmos instancijos teismo sprendimuose neapsiribota vien tik rinkos dalių vertinimu – konstatuojant, kad tam tikri ūkio subjektai užima dominuojančias padėtis atitinkamose rinkose, buvo atsižvelgta ir į kitas svarbias aplinkybes, susijusias su konkrečiu ūkio subjektu, kurio padėtis rinkoje nagrinėta, įskaitant technologinį pranašumą, perteklinių gamybinių pajėgumų buvimą, išvystytos prekių gavybos, transportavimo, platinimo sistemos turėjimą, pažangių technologijų turėjimą bei prekės ženklo žinomumą. Tačiau nagrinėjamu atveju teismas neatsižvelgė į skundžiamame nutarime nurodytas svarbias aplinkybes, kurios rodo, jog AB „Lietuvos dujos“ neturi tokios nepriklausomybės ir laisvės veikti visiškai nepriklausomai gamtinių dujų tiekimo laisviesiems vartotojams rinkoje. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad AB „Lietuvos dujos“ turi tik ribotus gamtinių dujų, kurias gali tiekti laisviesiems vartotojams, išteklius, nes pati gamtinių dujų neišgauna, o jas perka iš vienintelio tiekėjo Lietuvos Respublikai OAO „Gazprom“. Pagal AB „Lietuvos dujos“ akcijų pirkimo sutartį, sudaryta su OAO „Gazprom“, bendrovė įpareigota patenkinti ne mažiau kaip 70 proc. viso Lietuvos Respublikos gamtinių dujų vartojimo poreikio. Taip pat AB „Lietuvos dujos“ turi pareigą aprūpinti gamtinėmis dujomis visus reguliuojamus gamtinių dujų vartotojus. Todėl dujų kiekis, kurį ji gali skirti laisviesiems vartotojams, yra tas, kuris lieka aprūpinus gamtinėmis dujomis reguliuojamus vartotojus, ir faktiškai nepriklauso nuo AB „Lietuvos dujos“ valios. AB „Lietuvos dujos“ 2006 m. pati pirko dujas iš savo konkurento UAB „Dujotekana“, nes neturėjo pakankamų dujų išteklių visų vartotojų poreikiams patenkinti. Tai rodo, kad AB „Lietuvos dujos“ neturi nepanaudotų gamtinių dujų resursų, kurie leistų šiai įmonei elgtis nepriklausomai nuo tiekėjo OAO „Gazprom“ ir konkurento UAB „Dujotekana“. Be to, minėtoje akcijų pirkimo sutartyje numatyta maksimali AB „Lietuvos dujos“ pelno marža, tuo tarpu jos konkurentės UAB „Dujotekana“ pelnas nėra reglamentuojamas. Šios aplinkybės įrodo, kad AB „Lietuvos dujos“ negalėtų apriboti gamtinių dujų tiekimo ir taip pakelti jų kainos. Atsakovo nuomone, teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad AB „Lietuvos dujos“ užimama atitinkamos rinkos dalis yra labai didelė ir įrodo, jog ši įmonė užima dominuojančią padėtį joje, nes ši rinkos dalis neįgalina daryti vienpusės lemiamos įtakos rinkoje. Atsakovas taip pat pažymi, kad teismas, teigdamas, jog AB „Lietuvos dujos“, turėdama sutartį su OAO „Gazprom“, naudojosi jos dominuojančią padėtį sustiprinančiais pranašumais, neįvardijo konkrečių pranašumų ir nenurodė, kaip pasireiškė dominuojančios padėties sustiprinimas. Be to, sutartį su OAO „Gazprom“ tirtuoju laikotarpiu turėjo ir UAB „Dujotekana“. Net ir nustačius, kad AB „Lietuvos dujos“ užima dominuojančią padėtį atitinkamoje rinkoje, su kuo Konkurencijos taryba nesutinka, atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes, nėra pagrindo teigti, jog šios įmonės veiksmai yra piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio prasme. AB „Lietuvos dujos“ tyrimo metu pateikė įrodymų, kurie pateisina atsisakymą sudaryti sutartį su UAB „Akmenės energija“. Tačiau teismas nevertino Konkurencijos tarybos nutarime nurodytų šį argumentą pagrindžiančius motyvų.

Atsiliepimu į trečiojo suinteresuoto asmens AB „Lietuvos dujos“ ir atsakovo Konkurencijos tarybos apeliacinius skundus pareiškėjas AB „Akmenės energija“ prašo palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. lapkričio 9 d. sprendimą nepakeistą, o trečiojo suinteresuoto asmens ir atsakovo apeliacinius skundus atmesti. Savo prašymą pareiškėjas grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyto jo skunde, paduotame pirmosios instancijos teismui.

Atsiliepimu į trečiojo suinteresuoto asmens AB „Lietuvos dujos“ apeliacinį skundą atsakovas Konkurencijos taryba prašo trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą patenkinti. Atsakovas sutinka su trečiojo suinteresuoto asmens apeliaciniu skundu ir jame išdėstytais motyvais.

Atsiliepimu į atsakovo Konkurencijos tarybos apeliacinį skundą tretysis suinteresuotas asmuo AB „Lietuvos dujos“ prašo atsakovo apeliacinį skundą tenkinti. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, atsakovas apeliaciniame skunde nurodė išsamius argumentus, patvirtinančius, kad atsakovo 2007 m. birželio 7 d. nutarime Nr. 1S-66 padarytos išvados dėl AB „Lietuvos dujos“ padėties neprieštarauja Europos Teisingumo Teismo ir Pirmos instancijos teismo sprendimams, nurodytiems skundžiamame Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime. Tretysis suinteresuotas asmuo sutinka su atsakovo apeliacinio skundo argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

Panaikindamas atsakovo 2007 m. birželio 7 d. nutarimą Nr. 1S-66 „Dėl AB „Lietuvos dujos“ veiksmų atitikties LR konkurencijos įstatymo 9 str. reikalavimams tyrimo nutraukimo“ ir grąžindamas bylą Konkurencijos tarybai papildomam tyrimui atlikti, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad AB „Lietuvos dujos“ užima dominuojančią padėtį gamtinių dujų tiekimo rinkoje. Tokią išvadą teismas argumentavo tuo, kad tiriamuoju laikotarpiu AB „Lietuvos dujos“ užėmė didelę rinkos dalį, kuri 2005 – 2006 metais buvo didesnė nei 40 procentų. Tačiau, kaip teisingai sprendime pažymėjo teismas, užimama rinkos padėtis nėra patikimas piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi įrodymas. Teismas nenagrinėjo ir nevertino kitų aplinkybių, kurios patvirtintų ar paneigtų AB „Lietuvos dujos“ piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi.

Atsakovas, nutraukdamas tyrimą dėl AB „Lietuvos dujos“ veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio reikalavimams, įvertinos ir kitus veiksnius, kurie galėtų trukdyti ūkio subjektui veikti pakankamai nepriklausomai nuo konkurentų, tiekėjų ir pirkėjų ir tuo atveju, jei jo dalis atitinkamoje rinkoje yra didelė.

Byloje nustatyta, kad gamtinių dujų tiekimo rinkoje veikia 3 ūkio subjektai. Iš jų AB „Lietuvos dujos“ ir UAB „Dujotekana“ užima 40 procentų ir daugiau rinkos dalis kiekviena. UAB „Haupas“ užima tik apie vieną procentą rinkos. Taigi, gamtinių dujų tiekimo rinkoje veikia du pagrindiniai ūkio subjektai. Užimdami panašią rinkos dalį jie savaime riboja konkurento galimybes daryti vienpusę lemiamą įtaką šioje rinkoje. 2004 m. sausio 23 d. akcijų pirkimo sutartimi OAO „Gazprom“ įsipareigojo kasmet parduoti AB „Lietuvos dujos“ gamtinių dujų ne mažiau 70 procentų Lietuvos vartojimo poreikio. AB „Lietuvos dujos“ teko prievolė, kad parduodant gamtines dujas pelno norma negali viršyti 15 procentų. Be to, pagal tiriamuoju laikotarpiu galiojusio Gamtinių dujų įstatymo 12 straipsnio 8 dalies nuostatas AB „Lietuvos dujos“ privalėjo tiekti dujas visiems reguliuojamiems vartotojams.

Įvertinęs šias aplinkybes atsakovas priėjo prie teisingos išvados, kad AB „Lietuvos dujos“ turi ribotus gamtinių dujų tiekimo laisviesiems vartotojams išteklius ir neturi galimybės visiškai savarankiškai nei didinti, nei riboti jų tiekimo, todėl tirtuoju laikotarpiu negalėjo daryti vienpusės lemiamos įtakos gamtinių dujų tiekimo laisviesiems vartotojams rinkoje veiksmingai ribodama konkurenciją, nes negalėjo patenkinti visų laisvų vartotojų poreikių. Tokia išvada yra pagrįsta Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio nuostatomis.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos administracinis teismas, grąžindamas bylą Konkurencijos tarybai papildomam tyrimui atlikti, nenurodė, kokias naujas aplinkybes Konkurencijos taryba turi ištirti ir įvertinti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2005 m. lapkričio 3 d. nutartyje A¹¹-1658 pažymėjo, kad Gamtinių dujų įstatymo 12 straipsnyje yra įtvirtintas laisvojo pasirinkimo principas sudarant pirkimo-pardavimo sutartis tarp dujų tiekėjų ir laisvųjų vartotojų. Specialiose teisės normose nėra numatytas tokios sutarties sudarymo privalomumas kuriai nors iš šalių.

Konstatavus, kad nėr teisės pažeidimo sudėties AB „Lietuvos dujos“ atsisakant sudaryti su pareiškėju dujų tiekimo sutartį, atsakovas pagrįstai nutraukė tyrimą. Todėl atsakovo ir trečiojo suinteresuotojo asmens apeliaciniai skundai tenkintini. Pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimas panaikintinas ir priimtinas naujas sprendimas. Pareiškėjo skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u s p r e n d ž i a :

Atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos ir trečiojo suinteresuotojo asmens akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ apeliacinius skundus patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. lapkričio 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Akmenės energija“ skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

 

Teisėjai

Stasys Gagys

Stasys Gudynas

Ričardas Piličiauskas