Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (pranešėja), Stasio Gagio ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Violetai Rodzienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui Vyteniui Kytrai, advokatui Linui Stanislavui Bagdonui,

atsakovo atstovei Justinai Paulauskaitei,

trečiojo suinteresuoto asmens atstovei advokatei Jadvygai Aleksaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Specializuota turto ir verslo vertinimo firma“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Specializuota turto ir verslo vertinimo firma“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui akcinei bendrovei „DnB NORD“ bankui dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

Pareiškėjas AB „Specializuota turto ir verslo vertinimo firma“ (toliau – pareiškėjas) skundu (b. l. 6 – 8), kurį patikslino (b. l. 3 – 5), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – atsakovas, Konkurencijos taryba) 2007 m. gegužės 24 d. nutarimą Nr. 1S-58 ir grąžinti bylą atsakovui atlikti papildomą tyrimą.

Pareiškėjas nurodė, kad 2006 m. balandžio 5 d. su prašymu Nr. 06/04-05 kreipėsi į AB bankas „NORD/LB Lietuva“ (toliau – Bankas) dėl įmonės įtraukimo į turtą ir verslą vertinančių įmonių sąrašą. Bankas atsisakė jį įtraukti į turtą ir verslą vertinančių įmonių sąrašą. Paaiškino, kad per laikotarpį nuo 2006 m. balandžio 27 d. iki 2007 m. kovo 30 d. negalėjo vykdyti teisėto verslo plėtros programos, savo ūkinės komercinės veiklos. Pabrėžė, kad Banko reikalavimas įgyti daugiau patirties, padidinti patyrusių, kvalifikuotų turto vertintojų skaičių bei atidaryti naujus filialus kituose Lietuvos miestuose yra piktnaudžiavimas savo teisėmis. Nurodė, kad pagal nusistovėjusią praktiką asmenys yra verčiami rinktis turto vertintoją iš banko pateikto sąrašo, todėl susidaro ydinga situacija, kad banko sąraše nurodyti turto vertintojai yra geresni už tuos, kurie nėra įtraukti į sąrašą. Teigė, kad reikalavimas turėti filialų kituose Lietuvos miestuose laikytinas Banko kišimusi į ūkinę-komercinę veiklą. Nurodė, kad dėl tokių Banko veiksmų, manydama, kad yra Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimų, kurie stabdo teisėto verslo plėtrą, riboja konkurenciją ir sudaro kliūtis konkuruoti atitinkamoje rinkoje, kreipėsi į Konkurencijos tarybą. Tačiau 2007 m. gegužės 24 d. nutarimu Nr. 1S-58 Konkurencijos taryba atsisakė pradėti tyrimą dėl Banko veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams. Manė, kad Bankas, atsisakydamas įtraukti jį į turtą ir verslą vertinančių įmonių sąrašą, o Konkurencijos taryba, atsisakydama pradėti tyrimą dėl Banko veiksmų, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstituciją, Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 2 straipsnį, 5 straipsnį ir 9 straipsnį, Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 3 straipsnį. Esant šiems pažeidimams, Konkurencijos taryba privalėjo pradėti tyrimą dėl Banko veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsniui bei įvertinti Banko veiksmus.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 91 – 93) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad priimant ginčijamą nutarimą, buvo nagrinėjamos identiškos aplinkybės pagal to paties ūkio subjekto pateiktus pareiškimus, kurios jau buvo išnagrinėtos anksčiau. Pareiškėjas jau kartą skundė analogiškus Banko veiksmus, t. y. atsisakymą sudaryti bendradarbiavimo sutartį ir įtraukti pareiškėją į Banko sudaromą turto vertintojų sąrašą. 2007 m. balandžio 18 d. prašymas atlikti tyrimą yra grindžiamas netgi pateikiant tuos pačius dokumentus. Šie įrodymai jau buvo įvertinti priimant 2006 m. liepos 13 d. nutarimą Nr. 1S-79, kuriame buvo pasisakyta dėl atsisakymo pradėti tyrimą. Akcentavo, kad šis nutarimas nebuvo apskųstas ir panaikintas, todėl yra galiojantis. Pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 4 dalies 3 punktą tyrimą pradėti atsisakoma, jeigu pareiškime nurodyti faktai jau buvo tirti ir dėl jų yra priimtas nutarimas. Nurodė, kad pareiškėjas jokių papildomų faktinių aplinkybių, dėl kurių būtų galima įtarti esant draudžiamą susitarimą tarp Banko ir su Banku bendradarbiaujančių turto vertintojų, nenurodė. Pažymėjo, kad reikalavimus turto vertintojams nustato būtent bankai, siekdami užsitikrinti, kad turtas bus įvertintas teisingai ir sumažinti banko finansinę riziką. Banko elgesys vertintinas kaip vienašališkas ir nėra pagrindo teigti, kad tarp Banko ir turto vertintojų sudarytas draudžiamas susitarimas. Nenustatyta jokių faktų, patvirtinančių, kad į Banko turto vertintojų sąrašą neįtrauktiems turto vertintojams būtų ribojama galimybė atlikti turto vertinimą, esant kliento pageidavimui. Akcentavo, kad Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatyme nėra įtvirtintų tikslių kriterijų ar detalizuojančių teisės normų, kuriomis Konkurencijos taryba turėtų vadovautis nagrinėdama, ar pareiškimą pateikusio asmens nurodytos aplinkybės atitinka visus požymius, reikalingus tyrimui pradėti. Teigė, jog kadangi jis jau atsisakė pradėti tyrimą pareiškėjo nurodomu klausimu, todėl negalimas ir joks papildomas tyrimas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „DnB NORD“ bankas atsiliepimu į skundą (b. l. 41 –44) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Bankas nurodė, kad Konkurencijos taryba jau buvo atlikusi turtą vertinančių įmonių rinkos tyrimą ir 2006 m. liepos 13 d. priėmė nutarimą Nr. 1S-79 „Dėl atsisakymo pradėti tyrimą dėl AB banko „Hansabankas“, AB DnB NORD bankas, Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriaus, AB Sampo bankas, AB bankas „Snoras“, AB Šiaulių bankas, AB Ūkio bankas veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams“. Paaiškino, jog šiame nutarime Konkurencijos taryba konstatavo, kad komercinių bankų veiksmai, pasirašant bendradarbiavimo sutartis tik su turtą vertinančiomis įmonėmis, kurios atitinka bankų nustatytus kriterijus, nepažeidžia Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimų. Kadangi tyrimas dėl nurodomų faktų jau buvo atliktas, tai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 4 dalies 3 punktu, atsakovas pagrįstai atsisakė pradėti tyrimą pagal pareiškėjo pareiškimą. Nurodė, kad skundas grindžiamas tik prielaidomis ir nepateikti įrodymai, kokį konkretų susitarimą (susitarimus), Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 9 dalies prasme, pareiškėjas laiko ribojančiais konkurenciją, kuo pasireiškia konkurencijos ribojimas (Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 3 d. 3 p.), kaip pareiškėjas supranta atitinkamą rinką (Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 3 str. 5 d.), kurioje tariamai apribota konkurencija, kokios rūšies pagal Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1–5 punktus yra draudžiami susitarimai. Paaiškino, kad kriterijai, kuriais remiantis atrenkamos turto vertinimo įmonės, išimtinai susiję su įmonės patirtimi, turto vertintojų kvalifikacija, galimybe tinkamai ir operatyviai suteikti paslaugas ir yra vienodi visoms įmonėms, siekiančioms sudaryti bendradarbiavimo sutartį. Nurodė, kad pareiškėjas neatitiko esminių reikalavimų bendradarbiavimo sutarčiai sudaryti. Akcentavo, kad tam, jog būtų galima įtarti Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimą, turėtų būti nustatytas konkurencijos ribojimas atitinkamoje rinkoje, šiuo atveju – turto ir verslo vertinimo rinkoje (Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 3 str. 3 d., 5 d.). Pabrėžė, kad Konkurencijos taryba prižiūri tik Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo laikymąsi, todėl pagrįstai atsisakė tirti klausimą dėl Banko veiksmų prieštaravimo Lietuvos Respublikos vartotojų apsaugos įstatymui.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. lapkričio 29 d. sprendimu (b. l. 119 – 121) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 4 dalies 3 punktas nustato, jog Konkurencijos taryba atsisako pradėti tyrimą dėl konkurenciją ribojančių veiksnių, jeigu pareiškime nurodyti faktai jau buvo tirti ir dėl jų priimtas nutarimas. Pažymėjo, kad Konkurencijos taryba 2006 m. liepos 13 d. priėmė nutarimą Nr. 1S-79 „Dėl atsisakymo pradėti tyrimą dėl AB banko „Hansabankas“, AB DnB Nord bankas, Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriaus, AB Sampo bankas, AB bankas „Snoras“, AB Šiaulių bankas, AB Ūkio bankas veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams“. Priimant pastarąjį nutarimą, buvo nagrinėjamos identiškos aplinkybės pagal to paties ūkio subjekto pateiktus pareiškimus. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas (iki 2006 m. gruodžio 12 d. pareiškėjo pavadinimas buvo uždaroji akcinė bendrovė „Kytra ir Ko“) skundė analogiškus Banko veiksmus, t. y. atsisakymą sudaryti bendradarbiavimo sutartį ir įtraukti pareiškėją į Banko sudaromą turto vertintojų sąrašą, o 2007 m. balandžio 18 d. prašymas atlikti tyrimą yra grindžiamas pateikiant tuos pačius dokumentus, t. y. 2006 m. balandžio 21 d. prašymą dėl įtraukimo į priimtinų turtą ir verslą vertinančių įmonių sąrašą, taip pat 2006 m. balandžio 27 d. banko raštą, kuriuo buvo atsisakyta sudaryti bendradarbiavimo sutartį. Nurodė, kad šie įrodymai jau buvo įvertinti priimant 2006 m. liepos 13 d. nutarimą Nr. 1S-79, kuriame buvo detaliai pasisakyta dėl atsisakymo pradėti tyrimą motyvų. Konkurencijos taryba, nagrinėdama pareiškėjo pateiktą pareiškimą, įvertino, ar pareiškėjas nepateikia naujų įrodymų, ar negrindžia savo pareiškimo naujomis aplinkybėmis. Teismas pažymėjo, kad jokių papildomų faktinių aplinkybių, dėl kurių būtų galima įtarti esant draudžiamą susitarimą tarp Banko ir su Banku bendradarbiaujančių turto vertintojų, pareiškėjas nenurodė. Nors buvo pateiktas dar vienas pareiškėjo kreipimosi į Banką įrodymas (2007 m. kovo 21 d. prašymas) bei Banko atsisakymą sudaryti bendradarbiavimo sutartį pagrindžiantis dokumentas (2007 m. kovo 30 d. raštas), šie dokumentai tik dar kartą patvirtina jau nagrinėtas aplinkybes. Atkreipė dėmesį, kad priimdama 2006 m. liepos 13 d. nutarimą Nr. 1S-79, Konkurencijos taryba pasisakė, kodėl pareiškėjo pateiktos informacijos nepakanka tyrimo pradėjimui, t. y. kodėl tai nesudaro pagrindo įtarti Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimą. Nebuvo nustatyta jokių faktų, patvirtinančių, kad į Banko turto vertintojų sąrašą neįtrauktiems turto vertintojams būtų ribojama galimybė atlikti turto vertinimą, esant kliento pageidavimui. Pažymėjo, kad nors pareiškėjas savo patikslintame skunde nurodė, kad yra ribojama piliečių teisė pasirinkti turto vertintoją, tačiau tokių savo teiginių nepagrindė jokiais faktiniais duomenimis. Teismas padarė išvadą, kad Konkurencijos taryba pagrįstai konstatavo, kad nėra duomenų, kurie leistų įtarti Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimą. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo prašymas grąžinti bylą Konkurencijos tarybai papildomam tyrimui atlikti yra nepagrįstas, nes Konkurencijos taryba atsisakė pradėti tyrimą, todėl negalimas ir joks papildomas tyrimas. 2007 m. gegužės 24 d. Konkurencijos tarybos nutarimas atsisakyti pradėti tyrimą dėl Banko veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams yra pagrįstas ir teisėtas, nes pareiškėjo pareiškime nurodyti faktai jau buvo tirti ir dėl jų buvo priimtas nutarimas (Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 25 str. 4 d. 3 p.).

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 124 – 126) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliaciniame skunde pakartojami skundo pirmosios instancijos teismui argumentai, taip pat nurodomi šie argumentai:

1. Teismas netinkamai vertino pateiktus įrodymus ir nepagrįstai atsisakė prie bylos prijungti papildomus įrodymus – Lietuvos Respublikos audito, apskaitos ir turto vertinimo instituto 2007 m. spalio 17 d. raštą bei 2007 m. lapkričio 16 d. raštą, tokiu būdu teismas nesiekė pilnai ir visapusiškai išsiaiškinti bylos aplinkybes, buvo šališkas.

2. Teismas netinkamai aiškino Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 4 dalies 3 punkto nuostatą, nes susidaro ydinga situacija, kad Banko veiksmai, net esant įstatymo pažeidimui, negali būti skundžiami.

3. Teismas, išsiųsdamas atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimus, nepateikė priedų.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 134 – 136) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 4 dalies 3 punktas vienareikšmiškai nustato, kad atsisakymo pradėti tyrimą pagrindą sudaro nutarimo, priimto dėl tų pačių aplinkybių, egzistavimas ir tai nereiškia, kad tas pats ūkio subjektas gali išvengti Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo taikymo. Normos esmė būtų iškreipta, jei būtų pradėtas tyrimas pagal pareiškėjo skundą, dėl kurio jau buvo išsamiai pasisakyta kitame Konkurencijos tarybos nutarime.

2. Rašytiniai įrodymai, kuriuos pareiškėjas prašo prijungti prie bylos, yra visiškai nesusiję su ginčo objektu, kadangi Konkurencijos taryba pagal pareiškėjo prašymą nagrinėjo, ar nėra pagrindo pradėti tyrimą dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimo, t. y. draudžiamo susitarimo. Pareiškėjo nurodomi rašytiniai įrodymai niekaip nesusiję su galimo draudžiamo susitarimo sudarymu, todėl teismas pagrįstai nusprendė, kad tokie dokumentai, kurių Konkurencijos taryba neturėjo priimdama nutarimą ir kurie nėra niekaip susiję su galimu Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimu, negali būti laikomi įrodymais šioje byloje.

3. Visiškai neaišku, kuo remiantis pareiškėjas nurodo, kad teismas buvo šališkas ar buvo pažeistas įrodymų išreikalavimo principas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „DnB NORD“ bankas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 137 – 138) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime pakartojami atsiliepimo į skundą argumentai, taip pat nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Kadangi tyrimas jau buvo atliktas, Konkurencijos taryba pagrįstai atsisakė pradėti tyrimą pagal pareiškėjo skundą dėl Banko veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams.

2. Teismas pagrįstai atsisakė prijungti pareiškėjo pateiktus papildomus įrodymus, kadangi prašomi prijungti įrodymai apie turto vertintojų skaičių turto vertinimo įmonėse bei duomenys apie turtą vertinančių įmonių civilinės atsakomybės draudimo sumas susiję su klausimo vertinimu iš esmės, t. y. ar pagrįstai bankai nustato tam tikrus reikalavimus turtą vertinančioms įmonėms, tuo tarpu šioje byloje nagrinėjamas klausimas, ar pagrįstai Konkurencijos taryba atsisakė pradėti tyrimą pagal pareiškėjo prašymą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

Konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 4 d. 5 p. nustato, jog Konkurencijos taryba atsisako pradėti tyrimą dėl konkurenciją ribojančių veiksmų, jeigu pareiškime nurodyti faktai jau buvo tirti ir dėl jų priimtas nutarimas.

Byloje nustatyta, kad Konkurencijos taryba 2006m. liepos mėn. 13 d. priėmė nutarimą Nr. IS-79 „Dėl atsisakymo pradėti tyrimą dėl AB banko „Hansabankas“, AB DnB Nord bankas, AB Šiaulių bankas, AB Ūkio bankas veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams“. Priimant minėtą nutarimą buvo nagrinėtos tapačios aplinkybės,( kaip ir pareiškėjo nurodytos 2007m. balandžio 18 d. pareiškime) pagal to paties ūkio subjekto pateiktus pareiškimus. Pareiškėja skundė atsisakymą sudaryti bendradarbiavimo sutartį ir įtraukti pareiškėją į Banko sudaromą turto vertintojų sąrašą.

Analogiškas pareiškėjo 2007 m. balandžio 18 d. prašymas grindžiamas tais pačiais argumentais, jokių naujų įrodymų nepateikiant. Šie įrodymai jau buvo įvertinti priimant atsakovui 2006 m. liepos 13 d. nutarimą Nr. IS-79, nurodant jame atsisakymo pradėti tyrimą motyvus. Su šiuo nutarimu pareiškėja sutiko ir jo neginčijo.

Pirmos instancijos teismas, įvertinęs bylos įrodymus pagrįstai sprendime nurodė, kad pareiškėjai nepateikus naujų įrodymų ir nepagrindus savo pareiškimo naujomis aplinkybėmis, Konkurencijos taryba pagrįstai atsisakė atlikti tyrimą.

Konkurencijos įstatymo 5 straipsnis draudžia visus susitarimus, kuriais siekiama riboti arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, o susitarimu vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 10 dalimi laikoma bet kuria forma ( raštu ar žodžiu) dviejų ar daugiau ūkio subjektų sudarytos sutartys arba ūkio subjektų suderinti veiksmai.

Pareiškėjas tokių duomenų, patvirtinančių susitarimų tarp ūkio subjektų buvimą, ribojančių konkurenciją, kurie galėtų būti pagrindu pradėti tyrimą, atsakovui nepateikė.

Pareiškimo dėl tyrimo atlikimo pateikimo ir jo nagrinėjimo tvarka reglamentuojama Konkurencijos įstatymo 25 straipsnyje. Šio straipsnio 1 d. nustatyta, kad prašymas atlikti tyrimą turi būti pateiktas raštišku pareiškimu, kuriame nurodomos pareiškėjui žinomos konkurenciją ribojančių veiksmų faktinės aplinkybės. Prie pareiškimo pridedami tai patvirtinantys dokumentai. Konkurencijos taryba nustato bendrus reikalavimus, kokius duomenis ir dokumentus turi pateikti pareiškėjas, kad būtų pradėtas tyrimas. ( Konkurencijos įstatymo 25 str. 2 d.). Tyrimą pradėti atsisakoma, kai pareiškime nurodyti faktai jau buvo tirti ir dėl jų yra priimtas nutarimas ( Konkurencijos įstatymo 25 str. 4 d. 3 p.).

Pirmos instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo nurodyti faktai jau buvo atsakovo nagrinėti ir dėl jų priimtas nutarimas. Pareiškėjas prie 2007 m. balandžio 18 d. prašymo jokių  naujų įrodymų nepateikė ir savo teiginių dėl konkurencijos ribojimo nepagrindė,  todėl atsakovas, vadovaudamasis Konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 4 dalies 3 punktu, pagrįstai atsisakė pradėti tyrimą.

  Pareiškėjos apeliacinės instancijos teismui pateikti dokumentai nepagrindžia pareiškėjo teiginio dėl konkurencijos apribojimo ir neįrodo dvejų ar daugiau ūkio subjektų susitarimų, kuriais būtų siekiama riboti,  ribojama ar gali būti ribojama konkurencija.

Pirmos instancijos teismas teisingai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, sprendimą pagrindė nustatytomis aplinkybėmis ir bylos įrodymais ir atmesdamas pareiškėjo skundą priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos UAB „STIVVF“ apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai

Roma Sabina Alimienė

Stasys Gagys

Ričardas Piličiauskas