Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Stasio Gudyno (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Galinai Lavrinovič,

dalyvaujant pareiškėjo atstovams adv. Linai Darulienei, Vidmantui Statkui,

atsakovo atstovams Giedrei Jarmalytei, Elonui Šatui,

trečiojo suinteresuoto asmens atstovui Šarūnui Gintvilui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos auditorių rūmų apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos auditorių rūmų skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

Pareiškėjas Lietuvos auditorių rūmai (toliau- ir LAR) su skundu kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau- ir Taryba) 2007-06-21 nutarimą Nr.2S-15 „Dėl Lietuvos auditorių rūmų veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams“ (toliau – ir Nutarimas). Šiuo nutarimu LAR už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą buvo paskirta 30000 litų bauda. Pareiškėjo nuomone, atsakovo išvados neteisėtos ir nepagrįstos, nes:

1. Taryba neteisėtai atnaujino ir papildė 2005-09-22 nutarimu Nr.1S-107 nutrauktą tyrimą, taip pažeisdama Konkurencijos įstatymo 30 straipsnio 4 dalį, pagal kurią Taryba turi teisę nutrauktą tyrimą atnaujinti, jeigu paaiškėja naujos aplinkybės. Pasak pareiškėjo tokia aplinkybė, kad 2006-01-26 LAR prezidiumo posėdyje protokolu buvo patvirtinti „Projektų, finansuojamų įgyvendinant Lietuvos 2004-2006 m. BPD priemones, audito atlikimo rekomenduotini darbo laiko sąnaudų normatyvai“ (toliau – ir Darbo laiko sąnaudų normatyvai), nelaikytina naujai paaiškėjusia aplinkybe, bet yra naujai atsiradusi aplinkybė, todėl Tarybos nutarimas priimtas neteisėtai.

2. Taryba Nutarime pasisakė dėl LAR veiksmų neteisėtumo, nors tyrimas dėl LAR veiksmų nebuvo pradėtas ir nebuvo atliekamas. Nutarime LAR nebuvo įvardijamas kaip subjektas, kurio atžvilgiu atliekamas tyrimas. Tyrimo metu paaiškėjus, kad LAR nėra ūkio subjektas, vykdantis veiklą audito paslaugų rinkoje, Taryba turėjo tyrimą subjekto atžvilgiu nutraukti arba turėjo papildyti ar pakeisti tyrimą, nurodant, kad tiriami yra ne ūkio subjektų, veikiančių audito paslaugų rinkoje veiksmai, bet auditorių asociacijos (LAR) sprendimai. Kadangi to nepadarė, Taryba pažeidė LAR teises būti informuotai apie jos atžvilgiu vykdomą tyrimą bei laiku ir tinkamai imtis gynybos priemonių (Konkurencijos įstatymo 34 str.).

3. LAR negalėjo būti nubausti už Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimus, nes šiame straipsnyje įtvirtinta nuostata draudžia sudaryti konkurenciją ribojančius susitarimus, kurie suprantami kaip dviejų ar daugiau ūkio subjektų, ūkio subjektų junginių ar jų atstovų susitarimai, o LAR negali būti laikomi ūkio subjektų junginiu. LAR nariai yra auditoriai, kurie yra ūkio subjektų darbuotojai ar savininkai, patys negali būti laikomi ūkio subjektais, kadangi jie patys neparduoda audito paslaugų ir negali jų parduoti. Tai daro ir gali daryti tik audito įmonės. LAR yra asociacija, kurios nariais yra fiziniai asmenys, asmeniškai nevykdantys ūkinės veiklos ir dažniausiai esantys darbo santykiuose su audito įmonėmis, todėl LAR negali būti laikomi ūkio subjektų junginiu ir jiems negali būti taikomos Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio nuostatos. Tai, kad LAR atlieka audito bendrovių veiklos priežiūros ir kontrolės funkcijas, todėl gali daryti įtaką ūkinei veiklai audito paslaugų rinkoje, pareiškėjo nuomone, nesudaro pagrindo LAR laikyti ūkio subjektų junginiu.

4. Tarybos Nutarime įvardinti LAR veiksmai, kuriais buvo siekiama riboti konkurenciją – „apskrito stalo“ pasitarimo „Dėl ES struktūrinių fondų audito atlikimo“ metu sudarytos iniciatyvinės grupės paruoštos ir 2004 m. rugsėjo mėn. LAR interneto svetainėje paskelbtos ES struktūrinių paramos lėšų minimalių audito kainų rekomendacijos. Tokie LAR veiksmai neribojo ir negalėjo riboti konkurencijos, nes LAR nėra tinkamas subjektas, kuris turi būti traukiamas atsakomybėn už šiuos veiksmus. „Apskritas stalas“ nėra LAR organas ar padalinys, o jo sprendimai nėra LAR veiksmai ar sprendimai. Kiti LAR veiksmai - LAR prezidiumo 2006-01-26 posėdyje protokolu Nr.2 patvirtinti Darbo laiko sąnaudų normatyvai ir priimtas „Projektų, finansuojamų įgyvendinant Lietuvos 2004-2006 m. BPD priemones, audito atlikimo rekomenduotinas minimalių darbo laiko sąnaudų planas“, bei šių dokumentų išsiuntimas audito bendrovėms – pareiškėjo nuomone, neturėjo ir negalėjo turėti jokio poveikio konkurencijai, kadangi yra tik rekomendacinio pobūdžio. Be to, Taryba Nutarime neteisingai nurodė, kad LAR prezidiumas 2006-01-26 posėdyje priėmė Darbo laiko sąnaudų planą, kuriame nurodytas ir minimalus audito atlikimo valandinis įkainis, nes LAR prezidiumas 2006-01-26 posėdyje patvirtino tik rekomendacines ES struktūrinių fondų paramos lėšų minimalias audito darbo laiko sąnaudas. LAR nariams išsiųstos darbo laiko ir paslaugų kainų skaičiavimo rekomendacijos, kurias Taryba įvardija kaip Konkurencijos įstatymo pažeidimą, yra sąlygotos Lietuvos Respublikos audito įstatyme LAR nustatytų funkcijų vykdymo. Kadangi paramos lėšų, gautų iš ES struktūrinių fondų, audito rūšis yra sąlyginai nauja paslauga Lietuvoje (po įstojimo į Europos Sąjungą), LAR metodinė pagalba auditoriams, išreikšta LAR priimamais rekomendaciniais sprendimais, yra objektyviai pateisinama ir būtina, nes LAR yra audito kokybę užtikrinanti institucija ir tokiu būdu vykdė įstatymu jiems pavestas funkcijas. Pareiškėjo nuomone, Taryba neturi faktinio pagrindo teigti, kad LAR rekomendacijos buvo imperatyvios ir/ar įgyvendinamos, nes Taryba nenustatė, kad audito bendrovės laikytųsi LAR patvirtintų audito procedūrų atlikimo darbo laiko normatyvų ar auditoriams išsiųstų rekomenduotinų minimalių darbo laiko sąnaudų skaičiavimo, be to, Taryba nerinko ir netyrė informacijos apie realias ES struktūrinių fondų paramos lėšų audito paslaugų kainas bei darbo sąnaudų skaičiavimą. Pareiškėjas Tarybos teiginį, kad metodika buvo patvirtinta siekiant kontroliuoti rekomendacijų nesilaikančias audito įmones, laiko nepagrįsta, nes LAR netaikė jokių poveikio priemonių audito bendrovėms, kurios nesilaikė rekomendacijų dėl Darbo laiko sąnaudų normatyvų bei minimalių kainų. LAR reikalavimas, kad audito bendrovės pagrįstų nustatytą kainą bei, esant būtinybei, įrodytų, kad už tokią kainą suteikta paslauga yra kokybiška, pareiškėjo nuomone, yra Audito įstatyme LAR nustatytų pareigų bei funkcijų vykdymas bei vadovavimasis 2002-05-16 EB Komisijos rekomendacija „Dėl įstatymų nustatytų auditorių nepriklausomumo ES: pagrindinių principų rinkiniu“. Be to, pareiškėjo nuomone, patikrinimų metu LAR nagrinėjama vidutinė finansinės atskaitomybės audito kaina niekaip nesusijusi su ES struktūrinių fondų paramos lėšų audito kaina. Minėta audito atlikimo kokybės kontrolės metodika reglamentuoja tik finansinės atskaitomybės audito atlikimo kontrolės tvarką, ir netaikoma ES struktūrinių fondų auditų atlikimų kontrolei. Todėl Tarybos teiginys, kad metodika buvo patvirtinta būtent siekiant kontroliuoti rekomendacijų nesilaikančias audito įmones, neturi jokio pagrindo.

5. LAR nėra ūkio subjektas, todėl jiems negali būti skirtos LR konkurencijos įstatymo 40 straipsnyje nustatytos sankcijos.

6. Taryba apskaičiuodama baudos dydį, neatsižvelgė į tai, kad LAR neturėjo jokių pajamų iš veiklos, susijusios su tyrimo objektu, t. y. neveikė audito paslaugų rinkoje ir negavo pajamų iš audito paslaugų teikimo, todėl piniginė bauda LAR negalėjo būti skiriama. Pareiškėjas nesutinka ir su Tarybos teiginiu, kad LAR padarė pažeidimą, kuris truko laikotarpyje nuo 2004-2007 metų, nes pažeidimo trukmė negali būti skaičiuojama nuo 2004-09-15, t.y. nuo dienos, kada buvo paskelbti „apskrito stalo“ diskusijos rezultatai, nes Taryba, 2005-09-22 dieną priimdama nutarimą dėl tyrimo nutraukimo, patvirtino, jog nėra pakankamai įrodymų, kad LAR pažeidė LR konkurencijos įstatymo 5 straipsnio nuostatas. Todėl Taryba neteisėtai padidino apskaičiuotą bazinę baudą.

7. Tarybos nustatytas įpareigojimas nutraukti Konkurencijos įstatymo pažeidimą yra netinkamas ir neteisėtas, todėl pažeidžia teisinio tikrumo principą ir Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalį. Nutarime nėra aiškiai nurodyta, kokius veiksmus LAR turi nutraukti, iš Tarybos Nutarimo motyvuojamosios dalies nėra aišku, kokius LAR sprendimus ar veiksmus Konkurencijos taryba vertina kaip ribojančius konkurenciją ir kaip juos LAR turėtų nutraukti.

Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba pareiškėjo skundą prašė atmesti. Nurodė, kad:

1. Taryba, priimdama 2006-04-27 nutarimą Nr. 1S-41, teisėtai atnaujino ir papildė anksčiau nutrauktą tyrimą paaiškėjus naujiems to paties pažeidimo epizodams. Kadangi tyrimas yra tęstinis procesas, todėl yra svarbios visos aplinkybės, turinčios reikšmę tiriamai situacijai. Be to, LAR galėjo pasinaudoti teise apskųsti Tarybos nutarimą atnaujinti ir papildyti tyrimą, tačiau šia teise nepasinaudojo. Atsakovo nuomone, tik atnaujinus tyrimą buvo nustatytos ypač reikšmingos aplinkybės, kurios parodė, kad LAR iš tikrųjų turėjo tikslą rekomendacijomis nustatyti minimalias audito kainas ir, kad 2004 metų ES struktūrinių fondų paramos lėšų minimalios audito kainos nebuvo atsitiktinis pavienis pareiškėjo sprendimas.

2. Taryba nesutinka su LAR teiginiais, kad Taryba nepagrįstai pripažino LAR pažeidus Konkurencijos įstatymo reikalavimus, nes pareiškėjo veikla negalėjo patekti į Taryboje atlikto tyrimo apimtį, taip pat, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti informuotam apie jo atžvilgiu atliekamą tyrimą, bei jo teisė būti išklausytam ir duoti paaiškinimus tyrimo metu. Atsakovas tvirtina, kad nagrinėjamų rekomendacijų atveju LAR veikė audito paslaugų rinkoje kaip audito paslaugas teikiančių ūkio subjektų junginys, todėl į Taryboje atlikto tyrimo apimtį pateko pagrįstai. LAR apie jo atžvilgiu vykdomą tyrimą buvo pranešta, be to, LAR patalpose buvo atliktas patikrinimas ir poėmis, kuriuo metu LAR prezidentas buvo informuotas, kad yra atliekamas tyrimas dėl LAR veiksmų. Pareiškėjui buvo suteikta teisė būti išklausytam ir duoti paaiškinimus. LAR buvo sudarytos sąlygos susipažinti su visa tyrimo medžiaga.

3. Tarybos nuomone, nagrinėjant Konkurencijos įstatymo pažeidimus, svarbus yra ne formalus požiūris į tam tikrą ūkinį ar teisinį vienetą, tačiau yra svarbios tokio vieneto galimybės vienaip ar kitaip, tiesiogiai ar netiesiogiai daryti įtaką kitiems ūkio subjektams, veikiantiems atitinkamoje rinkoje. Iš Audito įstatyme nurodytų LAR ir jų padalinių funkcijų galima daryti pagrįstą išvadą, kad LAR yra toks ūkio subjektų junginys, kuris gali daryti ir daro įtaką audito paslaugų rinkoje veikiantiems ūkio subjektams, todėl LAR gali būti laikomi tiek auditorius, tiek ir audito įmones vienijančiu junginiu, t.y. ir ūkio subjektų junginiu.

4. Tarybos nuomone tai, kad vadinamojo „apskritojo stalo“ susitikimai ir svarstomi klausimai buvo žinomi LAR, nes šis pasitarimas vyko LAR patalpose, tai, kad informacija apie šios auditorių grupės pasitarimo metu parengtas rekomendacijas dėl kainų buvo paskelbta pačių LAR internetiniame tinklalapyje bei tai, kad apie „apskritojo stalo“ pasitarimo rezultatus buvo pranešta LAR prezidiumo posėdyje rodo, kad LAR žinojo kas yra „apskritasis stalas“, žinojo kokia tema ši grupė vykdė pasitarimą, taip pat žinojo koks šio pasitarimo rezultatas. LAR niekaip neatsiribojo nuo „apskritojo stalo“ paruoštų rekomendacijų, o savo veiksmais ir vėlesniais sprendimais tik patvirtino, jog palaiko šios grupės priimtas rekomendacijas ir ėmėsi veiksmų, siekdami daryti įtaką audito paslaugų kainoms. Nors „apskritasis stalas“ nėra formalus LAR struktūrinis organas ar padalinys, LAR panaudojo šios grupės rekomendacijas ir ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdami nustatyti minimalias audito paslaugų kainas, o tokie veiksmai laikytini Konkurencijos įstatymo pažeidimu. LAR prezidiumas buvo paruošęs du dokumentus: Darbo laiko sąnaudų normatyvus ir Darbo laiko sąnaudų planą, kuriame buvo nurodytas ir minimalus valandinis darbo įkainis. Tarybos nuomone, nepaisant to, kad LAR nepriėmė atskiro sprendimo dėl minimalių kainų patvirtinimo, tai nepašalina LAR atsakomybės dėl minimalių kainų nustatymo, nes sprendimas patvirtinti minimalias darbo laiko sąnaudas šiuo atveju apėmė ir minimalaus valandinio įkainio patvirtinimą. Kadangi minimali kaina buvo nurodyta tame pačiame dokumente kaip ir Darbo laiko sąnaudų planas, LAR norėjo, kad visi auditoriai ir audito įmonės žinotų ir apie minimalų valandinį įkainį. Tarybos nuomone, rekomendacijomis LAR siekė riboti ir ribojo konkurenciją tarp audito paslaugas teikiančių ūkio subjektų, o ne atliko Audito įstatyme nustatytas LAR funkcijas. Pareiškėjas neįrodė, kad audito įmonės nesilaikė LAR rekomendacijų. LAR, reikalaudami pagrįsti per viešojo pirkimo konkursus pateiktuose pasiūlymuose nurodytas savo paslaugos kainas, darė spaudimą kad būtų laikomasi rekomendacijose nurodytų minimalių kainų lygio. LAR siekį įtakoti minimalias kainas ir taip riboti konkurenciją, rodo ir LAR iniciatyva pakeisti metodiką, nustatant kokybės patikrinimus įmonėms, kurių kainos yra mažiausios. Be to, kadangi LAR paruoštos rekomendacijos dėl savo pobūdžio turėjo tikslą riboti konkurenciją, nėra būtina nustatyti, ar šios rekomendacijos buvo įgyvendinamos praktikoje, kad būtų galima taikyti sankcijas už Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą.

5. LAR yra asociacija, galinti turėti didelę įtaką atitinkamai rinkai, nustatydama tam tikrus reikalavimus, tam tikrus bendrus standartus ir panašiai, kuriais vadovaujasi vienijami ūkio subjektai. Nors LAR patys nevykdo tam tikros veiklos, kuria užsiima tie ūkio subjektai, kuriuos jie vienija, tai jokiais būdais nepašalina LAR atsakomybės už įstatymų, taip pat ir Konkurencijos įstatymo, pažeidimus.

6. Konkurencijos įstatyme nėra nurodoma, kad bauda gali būti skiriama, atsižvelgiant į pajamas iš tos ūkinės veiklos, su kuria susijęs Konkurencijos įstatymo pažeidimas. LAR bauda buvo skirta atsižvelgiant į bendrąsias pajamas, kurios buvo nurodytos pranešime apie atliktą tyrimą. Taryba duomenis apie bendrąsias pajamas gavo iš pačių LAR, kurie rašte nurodė, kad pateikia savo pajamas už suteiktas paslaugas ir parduotas prekes.

7. Tarybos nuomone, iš skundžiamo Nutarimo teksto turinio aišku, jog LAR įpareigotinas atšaukti rekomendacijas pranešant, kad jomis auditoriai bei audito įmonės nesivadovautų ir nevykdytų jokių kitų veiksmų, kuriais būtų siekiama daryti įtaką audito paslaugos kainoms.

Tretysis suinteresuotas asmuo UAB „Baltijos auditas“ prašė LAR skundą tenkinti iš dalies, panaikinant tą Nutarimo dalį, kuria pareiškėjui už Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą skirta 30000 litų bauda, bei prašė kitoje dalyje skundą atmesti. Paaiškino, kad:

1. Taryba turėjo teisinį pagrindą atnaujinti tyrimą. Naujai paaiškėjusia reikšminga aplinkybe pagrįstai galima laikyti tai, jog LAR audito kainų reguliavimas, iki tol pasireiškęs projektų, finansuojamų įgyvendinant Lietuvos 2004-2006 BPD priemones, srityje, 2005 metų pradžioje buvo pradėtas taikyti nustatant kainas finansinės atskaitomybės auditams bei taikant poveikio priemones įmonėms nesilaikančioms karteliniu susitarimu nustatytų kainų.

2. LAR laikytinas ūkio subjektų junginiu dėl to, kad atlieka audito bendrovių veiklos priežiūros ir kontrolės funkcijas, todėl gali daryti įtaką ūkinei veiklai audito paslaugų rinkoje.

3. LAR pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnį, nes LAR prezidiumas 2006-01-26 sprendimu patvirtino ne tik rekomendacines ES struktūrinių fondų paramos lėšų minimalias audito darbo laiko sąnaudas, bet ir Darbo laiko sąnaudų planą, kuriame buvo nurodytas minimalus vienos audito paslaugų valandos įkainis - 110 litų be PVM.

4. LAR veikla neapsiribojo „metodine pagalba“, bet ir pasireiškė praktiniais administracinio poveikio veiksmais, siekiant įtakoti finansinės atskaitomybės audito paslaugų kainas. UAB „Baltijos auditas“ nuomone, audito kokybės ir audito kainų reguliavimo klausimai neturėtų būti siejami. UAB „Baltijos auditas“ nurodė, kad Taryba nubaudė LAR ne už įstatymo deleguotų funkcijų vykdymą, o už įstatymo deleguotų funkcijų netinkamą vykdymą. Įstatymu nenumatyta, kad audito kainos būtų reguliuojamos ir kainų nustatymo funkcija LAR nėra pavesta.

5. Tretysis suinteresuotas asmuo atsiliepime pritarė tik dėl baudos LAR neskyrimo, t.y. sutinka su LAR nuomone, kad paskirta 30000 litų bauda yra didelė ir gali sutrikdyti LAR veiklą. Be to LAR, siekdami susimokėti paskirtą baudą, turės priimti sprendimą dėl asociacijos narių (auditorių) nario mokesčio padidinimo, o tokiu atveju nukentėtų ir kitų, karteliniuose susitarimuose nedalyvavusių auditorių, interesai.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. vasario 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas sprendime nurodė, kad:

1. Konkurencijos įstatymo 30 straipsnio 4 dalyje numato tyrimo atnaujinimą tik paaiškėjus naujoms aplinkybėms ir neskirsto aplinkybių į “naujai paaiškėjusias” ir “naujai atsiradusias”, kaip kad skunde išskyrė pareiškėjas. Teismas daro išvadą, kad Konkurencijos įstatymo 30 straipsnio 4 dalies prasme naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis laikytinos tokios aplinkybės, apie kurias nebuvo žinoma atliekant tyrimą. Nagrinėjamu atveju LAR vykdė tęstinį Konkurencijos įstatymo pažeidimą, todėl vėliau (po 2005-09-22 nutarimo Nr.1S-107 priėmimo) atsiradusios aplinkybės galėjo suteikti Tarybai pagrindą nutrauktą tyrimą atnaujinti. Naujai paaiškėjusia aplinkybe Taryba laiko tai, kad 2006-01-26 LAR prezidiumas priėmė rekomenduotinus Darbo laiko sąnaudų normatyvus ir juos paskelbė LAR internetiniame puslapyje. Akivaizdu, kad 2005-09-22 priimant nutarimą nutraukti tyrimą, nebuvo žinomos 2006 metais įvykusios aplinkybės, todėl teismas daro išvadą, kad Tarybos 2006-04-27 nutarimas Nr.1S-41, kuriuo nuspręsta atnaujinti tyrimą dėl LAR neteisėtų veiksmų, yra teisėtas ir pagrįstas.

2. LAR teiginys, kad Taryba pažeidė jo teisę būti informuotam, nes tiek 2004-10-25 nutarime Nr.1-S-153, tiek ir 2006-04-27 nutarime, kuriuo atnaujintas tyrimas, Taryba buvo nurodžiusi, kad tiria audito paslaugų rinkoje veikiančių ūkio subjektų veiksmų atitikimą Konkurencijos įstatymo 5 straipsniui, tuo tarpu skundžiamas Nutarimas priimtas LAR atžvilgiu, todėl LAR nebuvusi informuota apie jų atžvilgiu atliekamą tyrimą, yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes pareiškėjo skundo motyvas, kad LAR negali būti laikytinas ūkio subjektu, atmestinas. Atmestinas ir LAR teiginys, kad Taryba pažeidė Konkurencijos įstatymo 34 straipsnyje įtvirtintą LAR teisę būti išklausytiems ir duoti paaiškinimus, nes byloje yra duomenų, patvirtinančių, jog LAR buvo informuoti apie jų veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 5 straipsniui atliekamą tyrimą, LAR buvo suteikta teisė būti išklausytam ir duoti paaiškinimus.

3. Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 4 dalis apibrėžia ūkio subjekto sąvoką šio įstatymo prasme ir aiškina, kad ūkio subjektais laikytini: įmonės, jų junginiai (asociacijos, susivienijimai, konsorciumai ir pan.), įstaigos ir organizacijos, ar kiti juridiniai ar fiziniai asmenys, kurie vykdo ar gali vykdyti ūkinę veiklą Lietuvos Respublikoje arba kurių veiksmai daro įtaką ar ketinimai, jeigu būtų įgyvendinti, galėtų daryti įtaką ūkinei veiklai Lietuvos Respublikoje. Audito įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje nurodoma, kad LAR yra viešasis juridinis asmuo, vienijantis visus auditorius ir įgyvendinantis auditorių savivaldą. Pagal Audito įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, auditorius – asmuo, kuris atitinka šio įstatymo nustatytus reikalavimus, turi auditoriaus pažymėjimą ir yra LAR narys. Remiantis Audito įstatymo 27 straipsnio 1 dalimi, auditorius gali atlikti auditą tik būdamas audito individualios įmonės savininku, tikrosios ar komanditinės ūkinės bendrijos tikruoju nariu arba dirbdamas audito įmonėje. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad LAR nariai yra fiziniai asmenys (auditoriai), kurie ūkinę veiklą gali vykdyti tik būdami audito įmonių darbuotojais, savininkais ar tikraisiais bendrijų nariais. Vadovaudamasis šia išvada, teismas konstatavo, kad LAR neturėtų būti laikoma asociacija, kuri vykdo ar gali vykdyti ūkinę veiklą, tačiau ši išvada nepaneigia galimybės LAR laikyti asociacija, kurios veiksmai daro įtaką ar ketinimai, jeigu būtų įgyvendinti, galėtų daryti įtaką ūkinei veiklai. Teismas nusprendė, kad, nagrinėjant Nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą, šioje byloje svarbus ne tiek formalus požiūris į LAR, kiek šio subjekto galimybės vienaip ar kitaip, tiesiogiai ar netiesiogiai daryti įtaką kitiems ūkio subjektams, veikiantiems atitinkamoje rinkoje. Vadovaujantis Audito įstatyme nustatytomis LAR funkcijomis (atlieka auditorių ir audito įmonių veiklos priežiūrą), ir atsižvelgiant į bylos medžiagą, teismas daro išvadą, kad LAR, nustatydami rekomenduojamas ES struktūrinių fondų paramos lėšų audito kainas, rekomendacinius Darbo laiko sąnaudų normatyvus bei Darbo laiko sąnaudų planą ir nurodydami minimalų valandinį audito įkainį, šias rekomendacijas skelbdami savo internetinėje svetainėje ir vienaip ar kitaip kontroliuodami, ar auditoriai ir audito įmonės šių rekomendacijų laikosi, savo veiksmais darė įtaką ūkinei veiklai, todėl gali būti laikomi ūkio subjektų junginiais Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 4 dalies prasme.

4. LAR skundo motyvas, kad 2004-09-15 vykusio „apskrito stalo“ pasitarimo „Dėl ES struktūrinių fondų audito atlikimo“ metu sudarytos iniciatyvinės grupės paruoštas rekomenduojamas ES struktūrinių paramos lėšų minimalias audito kainas Taryba neteisėtai įvardijo kaip LAR veiksmus, nes „apskritas stalas“ nėra LAR organas ar padalinys, atmestas kaip nepagrįstas. Audito įstatymo 62 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad LAR valdymo organus, jų struktūrą, kompetenciją, sušaukimo ir sprendimų priėmimo tvarką nustato LAR statutas. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad LAR turi būti visuotinis narių susirinkimas ar kitas organas (konferencija, suvažiavimas, kongresas, asamblėja), turintis visas ar dalį visuotinio susirinkimo teisių. LAR statuto 14.1. dalyje įtvirtinti LAR valdymo organai: kolegialus valdymo organas prezidiumas ir vienasmenis valdymo organas Prezidentas. Taigi, „apskirtas stalas“ nėra LAR organas ar padalinys. Tačiau nagrinėjamu atveju svarbus LAR, kaip ūkio subjektų junginio, santykis su iniciatyvine grupe „apskritas stalas“. LAR valdymo organai žinojo apie įvykusį „apskrito stalo“ pasitarimą ir apie jo metu parengtas rekomendacijas bei tai, kad pasitarimo metu paruoštos rekomendacijos yra paskelbtos LAR internetiniame puslapyje. LAR 2004-10-08 prezidiumo posėdyje (Tarybos bylos 6 t.,b.l.183-197) prezidentas G.Makušev informavo, kad toks susirinkimas yra įvykęs, kad jo metu buvo paruoštos rekomenduojamos ES struktūrinių fondų paramos lėšų minimalios audito kainos ir, kad ši informacija yra patalpinta internetiniame LAR puslapyje. LAR prezidiumo posėdyje tokią prezidento pateiktą informaciją nutarta priimti žiniai. Nors „apskritasis stalas“ nėra formalus LAR struktūrinis organas ar padalinys, LAR panaudojo šios iniciatyvinės grupės rekomendacijas ir ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdami nustatyti minimalias audito paslaugų kainas. Tokie LAR veiksmai gali būti laikomi LR konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimu. Teismas nustatė, kad LAR nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad auditoriai ir audito įmonės Darbo laiko sąnaudų planą turėjo suprasti, esant tik rekomendacinio pobūdžio, nes elektroniniu paštu buvo išsiųsti ir Darbo laiko sąnaudų normatyvai, ir Darbo laiko sąnaudų planas, nenurodant, kad Darbo laiko sąnaudų planas nėra patvirtintas. Konkurencijos įstatymo 5 straipsnis aiškiai apibrėžia, kokie susitarimai yra draudžiami ir nurodo, kad tokiais susitarimais laikytini susitarimai, kuriais siekiama riboti arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją. LAR nustatyti ir patvirtinti rekomenduotini Darbo laiko sąnaudų normatyvai ir Darbo laiko sąnaudų planas, kuriame buvo nurodytas minimalus valandinis audito įkainis, šių rekomendacijų paskelbimas LAR internetiniame puslapyje ar jų išsiuntimas konkrečioms audito įmonės (auditoriams) elektroniniu paštu, yra pakankamas pagrindas tvirtinti, kad LAR savo veiksmais siekė riboti konkurenciją audito rinkoje ir tuo pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio nuostatas.

5. LAR šio ginčo nagrinėjimo ribose gali būti laikomi ūkio subjektų junginiu LR konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 4 dalies prasme, nes savo veiksmais darė įtaką ūkinei veiklai. Tai, jog tiek Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje, tiek visame šeštame šio įstatymo skyriuje, reglamentuojančiame atsakomybę už Konkurencijos įstatymo pažeidimus, yra kalbama tik apie ūkio subjektus, nėra pagrindo tvirtinti, kad Konkurencijos įstatymo 40 straipsnyje numatytos sankcijos negali būti skiriamos ūkio subjektų junginiams. Konkurencijos įstatyme “ūkio subjekto” sąvoka apima ir ūkio subjektų junginių sąvoką, nes šio įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje yra numatytos baudos už draudžiamus susitarimus, tuo tarpu draudžiamu susitarimu gali būti laikomas ūkio subjektų junginio (asociacijos, susivienijimo, konsorciumo ir pan.) arba šio junginio atstovų priimtas sprendimas.

6. Teismas daro išvadą, kad nagrinėti LAR paskirtos baudos pagrįstumo nėra pagrindo, nes LAR skunde išdėstė argumentus, kuriais remiantis nesutinka su Tarybos paskirtos baudos dydžiu, tačiau skundu iš esmės ginčija patį Nutarimą (nesutinka, kad padarė pažeidimą, numatytą Konkurencijos įstatymo 5 str.), o reikalavimo sumažinti baudą ar jos neskirti, jei bus nustatyta, kad Tarybos Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, skunde nepareiškė.

7. Teismas daro išvadą, kad Nutarime aiškiai ir konkrečiai konstatuota, kokiais veiksmais LAR pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nustatydami rekomenduotinas ES struktūrinių fondų paramos lėšų minimalias audito kainas, rekomendacinius Darbo laiko sąnaudų normatyvus bei Darbo laiko sąnaudų planą, kuriame nurodytas minimalus valandinis audito įkainis. LAR, nesuprasdamas Nutarimo rezoliucinės dalies, turėjo teisę kreiptis į Tarybą dėl Nutarimo rezoliucinės dalies išaiškinimo, tačiau to nepadarė.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde, be argumentų, išdėstytų skunde pirmosios instancijos teismui, nurodoma, kad:

1. Konkurencijos įstatymo 30 straipsnio 4 dalyje numatytos naujai paaiškėjusios aplinkybės, vertinamos kaip pagrindas tyrimui atnaujinti, apelianto nuomone, reiškia, kad jos turi būti susijusios su tirtais veiksmais. Aplinkybės, kurios nėra susijusios su nutrauktu tyrimu, turėtų būti vertinamos kaip pagrindas tyrimui pradėti, bet ne jam atnaujinti. Tarybos nustatytos naujai paaiškėjusios aplinkybės nėra susijusios su nutrauktu tyrimu ir liečia LAR veiksmus, atliktus 2006 m., todėl negali įtakoti 2004-2005 m. LAR atliktų veiksmų vertinimo ir negali būti pagrindu atnaujinti nutrauktą tyrimą.

2. Teismas, nustatęs, kad LAR nėra audito paslaugų rinkoje veikiantis ūkio subjektas, privalėjo nustatyti, kad Taryba pažeidė Konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 5 dalį, kadangi atliko tyrimą dėl LAR veiksmų nesant motyvuoto Konkurencijos tarybos nutarimo ištirti LAR veiksmus.

3. Apelianto nuomone, tai, kad jis nežinojo, jog tyrimas vykdomas LAR, kaip įtariamo įstatymo pažeidimu asmens atžvilgiu, neleido jam tinkamai pasinaudoti Konkurencijos įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje nustatytomis teisėmis.

4. Apeliantas prieštarauja teismo nuomonei, kad LAR, remiantis Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 4 dalimi, gali būti laikomi ūkio subjektų junginiu, nes LAR gali daryti įtaką ūkinei veiklai. Apelianto nuomone, tai reikštų, kad Konkurencijos įstatyme įtvirtinta ūkio subjekto sąvoka apima ūkinės veiklos nevykdančius, bet viešojo administravimo funkcijas atliekančius subjektus, įskaitant valstybės institucijas, reguliuojančias ūkinę veiklą. Apelianto nuomone, įstatymų leidėjas, pateikdamas ūkio subjekto sąvokos apibrėžimą įstatyme, nesiekė, kad ūkio subjektu būtų laikomos institucijos ar organizacijos, kurių veikla yra nesusijusi su prekių pirkimu-pardavimu, bet susijusi su tokios veiklos priežiūra ir administravimu.

5. Apelianto nuomone, LAR negali atsakyti už LAR narių iniciatyvinės grupės priimtus sprendimus dėl Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimo, nes šis straipsnis gali būti taikomas už konkurenciją ribojančius susitarimus, o ne už tai, kad kitų subjektų sudarytas susitarimas nėra paneigiamas ar viešai nepasisakoma dėl nepritarimo tokiam susitarimui.

6. LAR nariai elektroniniu laišku buvo aiškiai ir nedviprasmiškai informuoti apie tai, kad LAR prezidiumas patvirtino tik minimalius darbo laiko sąnaudų normatyvus, bet ne sąnaudų planą. Be to, tiek elektroniniame laiške, tiek ir dokumentų pavadinimuose nurodoma, kad Darbo laiko sąnaudų normatyvai bei sąnaudų planas nėra privalomi: „Projektų, finansuojamų įgyvendinant Lietuvos 2004-2006 BPD priemones, audito atlikimo rekomenduotini minimalūs darbo laiko sąnaudų normatyvai“; „Projektų, finansuojamų įgyvendinant Lietuvos 2004-2006 BPD priemones, audito atlikimo rekomenduotinų minimalių darbo laiko sąnaudų planas“. Be to, auditorių apklausų protokoluose, auditoriai M.Laukaitienė, L.Kazlauskienė, V.Tamašauskas ir kiti nurodė, kad minėtuose dokumentuose nustatyti normatyvai gali būti naudojami kaip orientaciniai teikiant paslaugas.

7. Įstatymų leidėjas Konkurencijos įstatyme yra išskyręs dvi sąvokas – „ūkio subjektas“ ir „ūkio subjektų junginys“, todėl šios dvi sąvokos nėra tapačios ir viena kitos nepakeičia. Be to, aiškinant teisės normas, kurios nustato atsakomybę už tam tikrus veiksmus, jų turinys negali būti išplėstas taip, kad atsakomybė būtų taikoma tiems asmenims, kurie nėra tiesiogiai įvardinti kaip asmenys, kurių atžvilgiu tokia teisės norma yra taikoma. Priešingu atveju, pažeidžiamas teisinio tikrumo principas.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas be argumentų, išdėstytų Konkurencijos tarybos atsiliepime į LAR skundą pirmosios instancijos teismui, nurodė, kad:

1. Konkurencijos įstatymo 30 straipsnio 4 dalis leidžia Tarybai atsižvelgti į bet kokias naujas aplinkybes, kurių nebuvo ar kurios nebuvo žinomos nutraukto tyrimo metu, tačiau kurios yra reikšmingos tinkamam nagrinėjamos situacijos išaiškinimui, kad būtų veiksmingai užtikrinama sąžiningos konkurencijos apsauga ir išaiškinami visi konkurencijos ribojimo atvejai. Pagrindas atnaujinti Tarybos tyrimą buvo tai, kad paaiškėjo naujos aplinkybės (buvo gauti UAB „Baltijos auditas“ ir UAB „Audata“ prašymai ištirti LAR veiksmus reguliuojant audito paslaugų kainas. Juose buvo nurodyta, kad jau nuo 2005 m. pradžios LAR prezidiumo posėdžiuose buvo svarstomos konkrečių audito įmonių paslaugų kainos (naujai paaiškėjusios aplinkybės) bei kad LAR paruošė Darbo laiko sąnaudų normatyvus bei Darbo laiko sąnaudų planą (naujai atsiradusios aplinkybės)), susijusios su tuo pačiu dalyku – auditorių teikiamų paslaugų kainomis. Taigi, buvo pagrindas įtarti, kad galimai pažeistas Konkurencijos įstatymo 5 straipsnis.

2. Apeliantas turėjo žinoti, kad atliekamas tyrimas LAR atžvilgiu, nes Tarybos 2006 m. balandžio 27 d. nutarimo Nr.1S-41, kuriuo buvo atnaujintas tyrimas, rezoliucinės dalies 1 punkte nurodyta, jog tyrimas yra atliekamas ir dėl LAR veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams. Apie atliekamą tyrimą LAR buvo tinkamai informuoti prieš atliekant bet kokius tyrimo veiksmus jų atžvilgiu. Atsakydami į tyrimo išvadas, LAR pateikė savo paaiškinimus tiek raštu, tiek žodžiu Tarybos viešo bylos nagrinėjimo posėdžio metu.

3. Remiantis Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 4 dalimi, nustatančia pagrindinį ūkio subjekto bruožą – ūkinės veiklos vykdymas ar galėjimas daryti įtaką ūkinei veiklai, taip pat šio įstatymo 3 straipsnio 10 dalimi, nustatančia subjektus, galinčius sudaryti susitarimą, ribojantį ar galintį riboti konkurenciją, darytina išvada, kad Konkurencijos įstatymo 5 straipsnis taikytinas ūkio subjektų ir jų bet kokios formos junginių atžvilgiu. Toks aiškinimas atitinka ir Europos Bendrijų steigimo sutarties 81 straipsnio, kuris yra analogiškas Konkurencijos įstatymo 5 straipsniui, taikymo praktiką. Be to, tai, kad Audito įstatyme yra numatyti auditorių veiklos ribojimai, susiję su būtinybe vienaip ar kitaip savo paslaugas teikti per audito įmonę, nepaneigia auditorių vykdomos veiklos ūkinio pobūdžio. Be to, LAR yra ūkio subjektas ir, Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 4 dalies prasme, kaip galintys daryti įtaką ūkinei veiklai.

4. Konkurencijos ribojimų atvejais formali tam tikrų sprendimų priėmimo procedūra ir jos laikymasis nėra kriterijus, lemiantis, ar toks sprendimas gali riboti ar riboja konkurenciją atitinkamoje rinkoje. Svarbiausias yra susitarimo poveikis konkurencijai, net, jei tokie sprendimai įvardinti kaip rekomendacijos.

5. Tam, kad sprendimai būtų pripažinti kaip ribojantys konkurenciją, nebūtina įrodyti, kad jų buvo laikomasi praktikoje – jie yra draudžiami vien dėl savo tikslo riboti konkurenciją.

6. Nei Audito įstatymas, nei Auditorių rūmų statutas nenumato, kad LAR turi teisę ar privalo kokiais nors būdais reguliuoti ar kitaip daryti įtaką audito paslaugų kainoms ar kitoms paslaugų teikimo sąlygoms tokiu būdu, kad būtų ribojama konkurencija tarp audito paslaugas teikiančių ūkio subjektų. LAR be Audito įstatymo privalo vadovautis ir kitais teisės aktais, įskaitant ir Konkurencijos įstatymą, kuris draudžia priimti konkurenciją ribojančias rekomendacijas. Be to, LAR nepateikė įrodymų, kad auditoriai pageidavo, jog būtų paruoštos kokios nors metodinės rekomendacijos dėl iš ES struktūrinių fondų paramos lėšų finansuojamų projektų audito.

7. Pagrindines Konkurencijos įstatymo sąvokas apibrėžiančiame šio įstatymo 3 straipsnyje apibrėžta tik „ūkio subjekto“ sąvoka. Kadangi atskirai nėra apibrėžtos „ūkio subjektų junginio“ sąvokos, kituose Konkurencijos įstatymo straipsniuose naudojama sąvoka „ūkio subjektas“ turi būti suprantama kaip apimanti visus subjektus, kurie vykdo ar gali vykdyti ūkinę veiklą arba gali daryti jai įtaką, nepriklausomai nuo tokio subjekto formos. Todėl LAR gali būti taikomos sankcijos, numatytos Konkurencijos įstatyme, kitu atveju, būtų įteisintas nebaudžiamumas už Konkurencijos įstatymo pažeidimus, sudarant sąlygas ūkio subjektams apeiti Konkurencijos įstatyme įtvirtintus reikalavimus steigiant asociacijas ar kitokius ūkio subjektų junginius.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

Konkurencijos įstatymo 30 straipsnio 2 dalis reglamentuoja atvejus, kuriems esant Konkurencijos tarybos pradėtas tyrimas nutraukiamas. Vienas iš tokių atvejų yra tada, kai tyrimo metu paaiškėja, kad nėra teisės pažeidimo sudėties (Konkurencijos įstatymo 30 str. 2 d. 1 p.). Konkurencijos įstatymo 30 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad paaiškėjus naujoms aplinkybėms arba jeigu ūkio subjektas nesilaiko šio įstatymo pagrindu nustatytų sąlygų ir įpareigojimų, Konkurencijos taryba turi teisę nutrauktą tyrimą atnaujinti.

Bylos šalys skirtingai aiškina Konkurencijos įstatymo 30 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą Konkurencijos tarybos teisę atnaujinti nutrauktą tyrimą. Jos taip pat skirtingai interpretuoja atnaujinto tyrimo pagrindu priimto Konkurencijos tarybos 2007 m. birželio 21 d. nutarimo teisėtumą.

Pagal Konkurencijos įstatymo 23 straipsnio 1 dalį Konkurencijos taryba tiria: 1) konkurenciją ribojančius susitarimus; 2) piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi <...> ir kitus Konkurencijos įstatymo pažeidimus. Šiuo atveju tyrimas buvo atliekamas dėl konkurenciją ribojančių susitarimų sudarymo.

Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Konkurencijos tarybos tyrimo dalykas visada yra ūkio subjektų antikonkurencinis elgesys, atliktas tam tikru laikotarpiu. Tam, kad būtų pradedamas tyrimas, turi būti žinomi konkretūs faktiniai duomenys apie atliktus konkrečius konkurencijos teisės pažeidimus. Tokią išvadą be kita ko patvirtina Konkurencijos tarybos darbo reglamento, patvirtinto Konkurencijos tarybos 2002 m. lapkričio 14 d. nutarimu Nr. 129, 25.4. punktas, pagal kurį pareiškime ištirti įstatymo pažeidimą turi būti nurodomi konkretūs skundžiami veiksmai, jų atlikimo data. Taip pat ir tais atvejais, kai tyrimas pradedamas Konkurencijos tarybos iniciatyva, pagrindas pradėti tyrimą yra faktiniai duomenys apie galimą įstatymo pažeidimą (Darbo reglamento 32 p.).

Nutarimu nutraukti tyrimą įvertinama, kad tuo laikotarpiu atlikti veiksmai nesudaro pažeidimo sudėties. Tačiau vėliau, jau po tyrimo nutraukimo, gali paaiškėti, kad ankstesnis ūkio subjekto elgesys visgi turėjo būti vertinamas kaip Konkurencijos įstatymo pažeidimas. Taigi galimybė atnaujinti nutrauktą tyrimą Konkurencijos įstatymo 30 straipsnio 4 dalies prasme siejama su aplinkybėmis, kurios leidžia spręsti apie ūkio subjekto veiksmus, atliktus iki tyrimo nutraukimo. Kaip naujai paaiškėjusios vertinamos tos aplinkybės, kurios siejamos su iki nutraukiant tyrimą padarytais pažeidimais, bet kurios tuo metu nebuvo ir negalėjo būti žinomos tyrimą atlikusiai Konkurencijos tarybai. Kaip naujai paaiškėjusios negali būti vertinamos naujai atsiradusios aplinkybės (lot. factum superveniens), t. y. po tyrimo nutraukimo padaryti nauji konkurencijos teisės pažeidimai. Tokie nauji pažeidimai yra pagrindas pradėti naują tyrimą.

Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija tai pat pažymi, kad kai kurie Konkurencijos įstatymo pažeidimai yra tęstiniai. Jie gali būti pradedami iki tyrimo nutraukimo ir tęsiami nutraukus tyrimą (jei pradėtu ir nutrauktu tyrimu nepavyko jų įrodyti). Tokiu atveju kaip naujai paaiškėjusios aplinkybės gali būti vertinamos ne tik aplinkybės, kurios laiko atžvilgiu egzistavo iki nutraukiant tyrimą, bet ir aplinkybės, kurios nors ir atsirado vėliau, bet yra neatskiriamai susijusios su iki tyrimo nutraukimo atliktu antikonkurenciniu elgesiu ir gali būti laikomos šio elgesio tąsa. Jeigu po tyrimo nutraukimo ūkio subjekto atlikti veiksmai leidžia kitaip vertinti iki nutraukiant tyrimą padarytus ūkio subjekto veiksmus, tokios aplinkybės laikytinos naujai paaiškėjusiomis Konkurencijos įstatymo 30 straipsnio 4 dalies prasme.

Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad Konkurencijos įstatymo 30 straipsnio 4 dalyje minimos paaiškėjusios naujos aplinkybės yra tokios aplinkybės, kurios leidžia daryti išvadą apie ūkio subjekto antikonkurencinius veiksmus, atliktus iki Konkurencijos tarybos tyrimo nutraukimo. Kitaip tariant, šios aplinkybės turi tiesiogiai sietis su antikonkurenciniu elgesiu, kurį jau vertino Konkurencijos taryba. Ir priešingai, nauji ir savarankiški Konkurencijos įstatymo pažeidimai, kurie laiko atžvilgiu padaryti vėliau, nei priimtas nutarimas nutraukti tyrimą, nesudaro pagrindo šį tyrimą atnaujinti.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pirminis Konkurencijos tarybos tyrimas pradėtas 2004 m. spalio 25 d. nutarimu Nr. 1S-153. Juo pradėtas tyrimas dėl ES struktūrinių fondų paramos lėšų audito rinkoje veikiančių ūkio subjektų veiksmų atitikimo Konkurencijos įstatymo 5 straipsnį (Konkurencijos tarybos bylos t. 1 l. 1).

Šis tyrimas buvo nutrauktas 2005 m. rugsėjo 22 d. nutarimu Nr. 1 S-107, tyrimo metu neradus įrodymų, kurie patvirtintų, kad audito bendrovės sudarė draudžiamą susitarimą (Konkurencijos tarybos bylos t. 1 l. 3). 2006 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. 1S-41 Konkurencijos taryba tyrimą atnaujino, nurodydama, kad Auditorių rūmų prezidiumas svarstė kai kurių bendrovių pasiūlytas per mažas audito paslaugų teikimo kainas. Be to, Auditorių rūmų prezidiumas 2006 m. sausio 26 d. posėdyje patvirtino audito atlikimo rekomenduotinus darbo laiko sąnaudų normatyvus, kartu su rekomenduotinu minimalių darbo laiko sąnaudų planu, kuriame nurodytas minimalus auditoriaus darbo valandos įkainis.

Skundžiamame 2007 m. birželio 21 d. nutarime Nr. 2S-15 Konkurencijos taryba būtinybę atnaujinti nutrauktą tyrimą motyvuoja tuo, kad „paramos lėšų minimalių audito kainų rekomendavimas 2004 m. nebuvo atsitiktinis pavienis Auditorių rūmų sprendimas, susijęs su audito paslaugų kainų reguliavimu, nes 2006 m. sausio mėn. buvo priimtos kitos rekomendacijos – Darbo laiko sąnaudų normatyvai bei Darbo laiko sąnaudų planas.“ Nutarime taip pat nurodoma, kad „tiek Paramos lėšų minimalios audito kainos, tiek Darbo laiko sąnaudų normatyvai bei Darbo laiko sąnaudų planas yra atskiri vieno tęstinio konkurencijos taisyklių pažeidimo epizodai, kuriuos vienija vienodos priemonės – rekomendacijų priėmimas, vienas bendras tikslas – konkurencijos ribojimas nustatant minimalias audito paslaugų kainas bei kitas paslaugų teikimo sąlygas, bei tas pats subjektas, priimantis tokius sprendimus – Auditorių rūmai.“

Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi 2004 metais priimtųjų rekomenduojamų ES struktūrinių fondų paramos lėšų minimalių audito kainų (Konkurencijos tarybos bylos t. 2 b.l. 68-74) ir 2006 metais priimtų Darbo laiko sąnaudų normatyvų bei Darbo laiko sąnaudų plano (t. 1, b. l. 69-71) turinį, šių veiksmų pobūdį, sprendžia, kad Konkurencijos tarybos motyvai dėl tęstinio pažeidimo pobūdžio yra abstraktaus pobūdžio samprotavimai, grįsti prielaidomis ir nepagrįsti įrodymais. ES struktūrinių fondų paramos lėšų minimalių audito kainų paskelbimas 2004 metais pagal savo pobūdį galėjo būti vertinamas kaip savarankiškas konkurencijos teisės pažeidimas. Jis pasireiškė savarankiškais objektyviaisiais požymiais (rekomendacijų paskelbimu Auditorių rūmų tinklapyje), kurie tiesiogiai nėra susiję su 2006 metais atliktais Auditorių rūmų veiksmais. Nepaisant to, kad tiek 2004, tiek 2006 metais atlikti Auditorių rūmų veiksmai galėjo turėti tą patį tikslą (kaip teigia Konkurencijos taryba - riboti konkurenciją), tačiau šie veiksmai buvo aiškiai apibrėžti laike, turėjo savo pradžią ir pabaigą ir, net jei jie ir pasireiškė panašiais veiksmais, galėjo būti kvalifikuojami kaip savarankiški pažeidimai, o ne vienas tęstinis pažeidimas. Priešingu atveju galimybė atnaujinti tyrimą taptų neribota, o tai pažeistų teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principus. Jokių naujų aplinkybių, susijusių su draudžiamu susitarimu, pasireiškusiu rekomenduojamų ES struktūrinių fondų paramos lėšų minimalių audito kainų paskelbimu 2004 metais nėra paaiškėję, o atsakovo kaip naujai paaiškėjusios nurodomos aplinkybės yra savarankiški ir nauji konkurencijos įstatymų pažeidimai. Priešinga situacija galėtų būti, jei pareiškėjas po tyrimo nutraukimo būtų atlikęs veiksmus, skirtus įgyvendinti susitarimą, kurį jau vertino Konkurencijos taryba ir dėl kurio tyrimas jau yra nutrauktas.

Nepaisant to, kad atsakovas neturėjo pagrindo atnaujinti 2005 m. rugsėjo 22 d. nutarimu Nr. 1 S-107 nutraukto tyrimo, tai savaime nedaro visų atnaujinto tyrimo veiksmų ir viso skundžiamo 2007 m. birželio 21 d. nutarimo Nr. 2S-15 neteisėtu. Vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti administracinį aktą neteisėtu, jeigu įstatymas tiesiogiai nenustato tokios procedūros pažeidimo pasekmės; kriterijus, pagal kurį turi būti vertinama procedūros pažeidimo įtaka priimto administracinio akto teisėtumui, yra tikimybė, kad dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas (Vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 22 d. sprendimas adm. byloje Nr. A¹⁴-416-2005. Administracinių teismų praktika Nr. 7, p. 131-138). Atsakovui nebuvo kliūčių pradėti savarankišką tyrimą dėl konkurenciją ribojančių susitarimų, pasireiškusių audito atlikimo rekomenduotinų darbo laiko sąnaudų normatyvų ir rekomenduotinų minimalių darbo laiko sąnaudų plano priėmimu ir paskelbimu. Tai, jog atsakovas atnaujino tyrimą, tyrė ir vertino pažeidimus, pasireiškusiu rekomenduojamų ES struktūrinių fondų paramos lėšų minimalių audito kainų paskelbimu 2004 metais, daro šią skundžiamo nutarimo dalį neteisėta, tačiau nedaro įtakos likusiai nutarimo daliai, kurioje buvo vertinami Auditorių rūmų 2006 metais atlikti veiksmai. Taip pat nepagrįsta yra ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria tiek 2004, tiek 2006 metais Auditorių rūmų atlikti veiksmai įvertinti kaip vienas tęstinis pažeidimas.

Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo ir skundžiamo atsakovo sprendimo teiginiais, kad Auditorių rūmai gali būti laikomi ūkio subjektų junginiu. Taip pat ginčijama išvada, jog Auditorių rūmai buvo tinkamai informuoti apie jų atžvilgiu atliekamą tyrimą, nes, pasak pareiškėjo, jis buvo informuotas tik apie atliekamą tyrimą dėl audito paslaugų rinkoje veikiančių ūkio subjektų veiksmų, bet ne dėl Auditorių rūmų veiksmų. Pareiškėjas nurodo, kad tokiu būdu buvo pažeistos jo teisės, numatytos Konkurencijos įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje.

Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 4 dalis pateikia ūkio subjekto sąvoką. Jais laikomi įmonės, jų junginiai   (asociacijos, susivienijimai, konsorciumai ir pan.), įstaigos ar organizacijos, ar kiti juridiniai ar fiziniai asmenys, kurie vykdo ar gali vykdyti ūkinę veiklą Lietuvos Respublikoje arba kurių veiksmai daro įtaką ar ketinimai, jeigu būtų įgyvendinti, galėtų daryti įtaką ūkinei veiklai Lietuvos Respublikoje. Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 10 dalis susitarimą apibrėžia kaip bet kuria forma (raštu ar žodžiu) dviejų ar daugiau ūkio subjektų sudarytas sutartis arba ūkio subjektų suderintus veiksmus, įskaitant bet kurio ūkio subjektų junginio (asociacijos, susivienijimo, konsorciumo ir pan.) arba šio junginio atstovų priimtą sprendimą. Konkurencijos įstatymo 5 straipsnyje numatytas konkurenciją ribojančių susitarimų draudimas. Visi susitarimai, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, yra draudžiami ir negalioja nuo jų sudarymo momento.

Pažymėtina, kad pagal Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 4 dalį ūkio subjektu laikomos ne tik įmonės, bet ir jų junginiai (asociacijos, susivienijimai, konsorciumai ir pan.), įstaigos ar organizacijos, ar kiti juridiniai ar fiziniai asmenys, kurie vykdo ar gali vykdyti ūkinę veiklą Lietuvos Respublikoje arba kurių veiksmai daro įtaką ar ketinimai, jeigu būtų įgyvendinti, galėtų daryti įtaką ūkinei veiklai Lietuvos Respublikoje. Sistemiškai įvertinus šias nuostatas, galima daryti išvadą, kad Konkurencijos įstatymas, be dviejų ar daugiau ūkio subjektų sudarytų draudžiamų susitarimų, draudžia ir konkurencijos teisę pažeidžiančius ūkio subjektų asociacijų sprendimus.

Nagrinėjamoje byloje ginčijamas Konkurencijos tarybos nutarimas yra priimtas Lietuvos Auditorių rūmų atžvilgiu. Pagal ginčo teisinių santykių atsiradimo metu galiojusią Lietuvos Respublikos audito įstatymo 2004 m. balandžio 8 d. redakciją Nr. IX-2105 Auditorių rūmai yra viešasis juridinis asmuo (Audito įstatymo 56 str. 1 d.), o Auditorių rūmų nariais yra visi fiziniai asmenys – auditoriai, išlaikę kvalifikacinius auditoriaus egzaminus, turintys tai patvirtinantį pažymėjimą, davę auditoriaus priesaiką ir ją pasirašę (Audito įstatymo 59 str. 1 d.). Auditorius gali atlikti auditą tik būdamas audito IĮ savininku, TŪB ar KŪB tikruoju nariu arba dirbdamas audito įmonėje (Audito įstatymo 27 str. 1 d.). Aukščiausiasis Auditorių rūmų valdymo organas yra Auditorių rūmų narių visuotinis susirinkimas (Audito įstatymo 63 str. 3 d.). Auditorių rūmų veikla finansuojama be kita ko iš nario mokesčio ir kitų tikslinių įmokų (Audito įstatymo 64 str. 1 d.). Auditorių rūmų teises ir pareigas reglamentuoja Audito įstatymo 60 – 61 straipsniai. Tarp šių teisių nėra teisės Auditorių rūmams teikti audito paslaugas. Taigi patys Auditorių rūmai audito paslaugų rinkoje neveikia. Tačiau Auditorių rūmai vienija auditorius, kurie gali atlikti auditą būdami audito IĮ savininku, TŪB ar KŪB tikruoju nariu arba dirbdami audito įmonėje. Auditoriai atlygintinai teikia audito paslaugas, todėl jie laikytini ūkio subjektais Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 4 dalies prasme. Šiai išvadai nedaro įtakos tai, kad auditą auditoriai gali atlikti tik būdami audito IĮ savininku, TŪB ar KŪB tikruoju nariu arba dirbant audito įmonėje. Audito įmonė yra auditoriaus veiklos forma, todėl konkurencijos teisės prasme neįmanoma atriboti auditoriaus veiklos nuo audito įmonės veiklos. Konkurencijos teisėje draudžiami susitarimai gali kilti ir iš įmonių darbuotojų veiksmų, net jei šių veiksmų tiesiogiai nesankcionavo įmonės valdymo organai. 

Todėl nepaisant to, jog Audito rūmai tiesiogiai nevykdo ūkinės veiklos Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies prasme, jie neabejotinai jungia tokia veikla (audito paslaugų teikimu) užsiimančius subjektus - auditorius. Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, reikia daryti išvadą, jog Audito rūmai laikytini ūkio subjektų asociacija, kurios atžvilgiu gali būti taikomos atitinkamos Konkurencijos įstatymo nuostatos. Pažymėtina ir tai, jog panašios pozicijos laikosi ir Europos Bendrijų Teisingumo Teismas (žr. 2002 m. vasario 19 d. sprendimą byloje J. C. J. Wouters, J. W. Savelbergh ir Price Waterhouse Belastingadviseurs BV prieš Algemene Raad van de Nederlandse Orde van Advocaten, C-309/99). Be to, Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Auditorių rūmai gali būti laikomi ūkio subjektu ir dėl to, kad jos veiksmai daro įtaką ar ketinimai, jeigu būtų įgyvendinti, galėtų daryti įtaką ūkinei veiklai Lietuvos Respublikoje. Šiuo požiūriu Lietuvos konkurencijos teisėje pateikiamas platus ūkio subjekto apibrėžimas (Konkurencijos įstatymo 3 str. 4 d.), į kurį Auditorių rūmai patenka tiek kaip asociacija, tiek kaip subjektas, kurio veiksmai daro įtaką ar ketinimai, jeigu būtų įgyvendinti, galėtų daryti įtaką ūkinei veiklai Lietuvos Respublikoje. Apelianto argumentas, kad į šį apibrėžimą patektų ir ūkinę veiklą reglamentuojančios valstybės institucijos, atmestinas, nes Lietuvos Respublikos valstybės valdymo ir savivaldos institucijos laikomos ūkio subjektais tik tokiu atveju, jeigu jos vykdo ūkinę veiklą (Konkurencijos įstatymo 3 str. 4 d. 2 sakinys).

Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu, kad buvo pažeistos jo teisės į gynybą, kadangi, pasak apelianto, jis buvo informuotas tik apie atliekamą tyrimą dėl audito paslaugų rinkoje veikiančių ūkio subjektų veiksmų, ir nebuvo informuotas apie tai, kad buvo tiriama pačių Auditorių rūmų veikla. Teisėjų kolegija šioje nutartyje jau yra konstatavusi, kad Auditorių rūmai laikytini ūkio subjektu Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 4 dalies prasme, todėl galima sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad informuodama pareiškėją apie atliekamą tyrimą dėl audito paslaugų rinkoje veikiančių ūkio subjektų veiksmų, Konkurencijos taryba tuo pačiu informavo pareiškėją ir apie jo atžvilgiu atliekamus tyrimo veiksmus. Iš Konkurencijos tarybos 2006 m. balandžio 27 d. nutarimo Nr. 1S-41 (Konkurencijos tarybos t. 8, l. 38) aiškiai matyti, kad Konkurencijos taryba atnaujino ir papildė tyrimą be kita ko dėl Lietuvos auditorių rūmų veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 5 straipsniui. Tai aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta 2006 m. balandžio 27 d. nutarimo Nr. 1S-41 1 punkte. Be to, net jei sutikti su tuo, kad pareiškėjas neturėjo pagrindo manyti, jog jo atžvilgiu atliekamas tyrimas, pareiškėjas nenurodė jokių svarių argumentų, kokiu konkrečiu būdu buvo pažeistos jo teisės į gynybą ir teisė neduoti parodymų prieš save, ir kaip būtų pakitęs Konkurencijos tarybos atlikto tyrimo rezultatas, jei pareiškėjui būtų buvę pranešta, kad tyrimas atliekamas būtent jo atžvilgiu. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantas Konkurencijos įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje nurodytomis teisėmis naudojosi. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo, kokius paaiškinimus tyrimo eigoje turėjo galimybę duoti apeliantas, kokios medžiagos iš jo buvo reikalaujama. Šiame kontekste pažymėtina, jog teisės neduoti parodymus prieš save apimtis konkurencijos teisės pažeidimo tyrimo procedūroje yra siauresnė, negu baudžiamajame procese. Tiriamas ūkio subjektas negali atsisakyti suteikti informacijos motyvuodamas tuo, jog ji yra inkriminuojanti, t. y. gali būti naudojama konstatuojant konkurencijos teisės pažeidimą. Tačiau Konkurencijos taryba savo klausimais negali versti tiriamų ūkio subjektų pripažinti pažeidimo padarymą. Toks principas pripažįstamas nusistovėjusioje Teisingumo Teismo praktikoje (žr. Teisingumo Teismo sprendimo byloje Dalmine SpA prieš Komisiją, C‑407/04 P, 34 punktą, Orkem prieš Komisiją, 374/87, 34 ir 35 punktus, sprendimą byloje Solvay prieš Komisiją, 27/88, o taip pat Pirmosios instancijos teismo sprendimo byloje Société Générale prieš Komisiją, T‑34/93, 74 punktą). Apeliantas abstrakčiai argumentuoja galimą savo gynybos teisių pažeidimą, nekonkretizuodamas, kuo jis pasireiškia ir nenurodydamas, kokios galimos (save inkriminuojančios) informacijos jis būtų nesuteikęs, todėl šie jo argumentai atmestini.

Apeliantas argumentuoja, kad Auditorių rūmai nepagrįstai nubausti už „apskrito stalo“ iniciatyvinės grupės 2004 m. rugsėjo 15 d. sprendimą, nes ši iniciatyvinė grupė nėra Auditorių rūmų valdymo organas. Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija šioje nutartyje jau yra konstatavusi, kad Konkurencijos taryba nepagrįstai atnaujino tyrimą dėl Auditorių rūmų 2004 metais atliktų veiksmų. Tyrimas dėl šių aplinkybių buvo užbaigtas, jį nutraukus. Todėl Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija iš skundžiamo Konkurencijos tarybos 2007 m. birželio 21 d. nutarimo Nr. 2S-15 šalina visas aplinkybes, susijusias su Auditorių rūmų 2004 metais paskelbtomis rekomenduojamomis ES struktūrinių paramos lėšų minimaliomis audito kainomis. Dėl šios priežasties nebus plačiau pasisakoma dėl 2004 m. rugsėjo 15 d. „apskrito stalo“ iniciatyvinės grupės sprendimo kvalifikavimo.

Apeliantas taip pat ginčija išplatintų Darbo laiko sąnaudų minimalių normatyvų bei Darbo laiko sąnaudų plano poveikį konkurencijai. Pasak apelianto, šie normatyvai bei planas buvo tik rekomendacinio pobūdžio, todėl negalėjo įtakoti konkurencijos rinkoje. Taip pat apeliantas nurodo, kad jo veiksmai priimant rekomendacijas yra sąlygoti Audito įstatyme nustatytų funkcijų vykdymo.

Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog Audito rūmų, kaip ir kitų panašaus pobūdžio ūkio subjektų asociacijų sprendimai, nepriklausomai nuo to, ar jie yra privalomi ar tik rekomendacinio pobūdžio, gali patekti į ekonominės veiklos, todėl ir į Konkurencijos įstatymo taikymo sritį, jeigu jais siekiama riboti konkurenciją arba jeigu jie tiesiogiai ar netiesiogiai riboja (gali riboti) konkurenciją. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog Audito rūmų rekomendacijos savo pobūdžiu prilygo siekiui fiksuoti audito paslaugų kainas koordinuojant atitinkamą auditorių elgesį audito paslaugų rinkoje. Tai, kad Audito rūmai turėjo tikslą fiksuoti kainas, patvirtina ir faktas, jog atskirų auditorių, nenorėjusių laikytis numatytų „rekomendacinių“ kainų, atžvilgiu buvo taikytas spaudimas. Iš bylos medžiagos matyti, kad buvo inicijuojami tyrimai dėl audito įmonių, siūliusių mažiausias audito kainas, veiklos kokybės. Tokie tyrimai buvo atlikti UAB „Nepriklausomas auditas“, UAB „Audata“, UAB „Apskaitos ir mokesčių konsultacijos“, UAB „Baltijos auditas“ bei kitų bendrovių atžvilgiu, tyrimo atlikimą motyvuojant būtent per mažomis audito paslaugų kainomis ar per mažu auditui skiriamų valandų skaičiumi, o tai taip pat tiesiogiai susiję su galutine audito kaina (Konkurencijos tarybos bylos t. 8, l. 18-22). Taigi matyti aiškus Auditorių rūmų siekis priimtą sprendimą laikyti ne vien rekomendacijomis, bet ir jį realiai įgyvendinti. Tai laikytina susitarimu, kuriuo siekiama riboti konkurenciją Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio prasme.

Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus dėl to, jog Darbo laiko sąnaudų minimalių normatyvų bei Darbo laiko sąnaudų plano priėmimas buvo sąlygojami Audito įstatyme Auditorių rūmams patikėtų funkcijų vykdymo. Auditorių ir audito įmonių darbo kokybei prižiūrėti, veiklai analizuoti ir įvertinti prie Auditorių rūmų sudaromas Audito kokybės kontrolės komitetas. Nors Audito įstatymo 40 straipsnyje Auditorių rūmams pavesta auditorių padėjėjų, auditorių ir audito įmonių veiklos priežiūra, tačiau ši priežiūra negali būti vykdoma pažeidžiant konkurencijos teisės normas. Nei Audito įstatyme, nei kituose teisės aktuose Auditorių rūmams nėra pavesta reguliuoti ar kitais būdais daryti įtaką audito paslaugų kainoms ar kitoms paslaugų teikimo sąlygoms tokiu būdu, kad būtų ribojama konkurencija tarp audito paslaugas teikiančių ūkio subjektų. Audito kokybės užtikrinimas siejamas su teisės aktų, audito standartų, Auditorių profesinės etikos kodekso laikymusi. Kaip Darbo laiko sąnaudų normatyvai bei Darbo laiko sąnaudų planas gali prisidėti prie audito kokybės gerinimo, byloje nenustatyta.

Apeliantas argumentuoja, kad toks ūkio subjektų junginys, koks yra Auditorių rūmai, negali būti baudžiamas remiantis Konkurencijos įstatymo 40 ir 41 straipsniais, nes pagal juos atsako tik ūkio subjektas, o ne ūkio subjektų junginys.

Atsakant į klausimą, ar už Konkurencijos įstatymą pažeidžiančio sprendimo priėmimą tokia ūkio subjektų asociacija, kokia yra nagrinėjama šioje byloje, gali būti baudžiama, reikia atsižvelgti į Konkurencijos įstatymo 41 straipsnio 1 dalį, kuri aiškiai numato, jog inter alia už draudžiamus susitarimus ūkio subjektams skiriama piniginė bauda iki 10 procentų bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais. Remiantis aukščiau pateiktomis susitarimo (Konkurencijos įstatymo 3 str. 10 d.) ir ūkio subjekto (Konkurencijos įstatymo 3 str. 4 d.) įstatyminėmis sąvokomis, darytina vienareikšmė išvada, jog priimdami Konkurencijos įstatymą pažeidžiantį sprendimą, Audito rūmai kaip ūkio subjektų asociacija Konkurencijos įstatymo prasme gali būti baudžiami. Toks Konkurencijos įstatymo aiškinimas atitinka ir EB teisę. EB sutarties 81 straipsnyje aiškiai numatyta, kad kaip nesuderinami su bendrąja rinka, be kita ko, yra draudžiami visi įmonių asociacijų sprendimai, kurie gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir kurių tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas bendrojoje rinkoje. EB Komisijos ir teismų praktikoje taip pat pasitaiko atvejų, kada už EB 81 straipsnio pažeidimus baudžiamos ne atskiros įmonės, bet jų asociacijos (be kita ko, žr. Komisijos sprendimą Stichting Certificatie Kraanverhuurbedrijf ir the Federatie van Nederlandse Kraanverhuurbedrijven,Nr. 94/272/EB, iš esmės patvirtintą Pirmosios instancijos teismo sprendimu byloje Certificatie Kraanverhuurbedrijf (SCK) ir Federatie van Nederlandse Kraanbedrijven (FNK) prieš Komisiją, sujungtos bylos T-213/95 ir T-18/96; Teisingumo Teismo sprendimą byloje Belasco prieš Komisiją, 246/88, 7 punktą). Tarybos 2002 m. gruodžio 16 d. reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo 23 straipsnyje taip pat numatyta galimybė skirti baudas ne vien įmonėms, bet ir jų asociacijoms, o šio reglamento 23 straipsnio 4 dalyje numatyta asociacijos narių subsidiari atsakomybė už asociacijai paskirtų baudų sumokėjimą. Lietuvos konkurencijos teisėje asociacijos (ūkio subjekto junginio) sąvoka patenka į ūkio subjekto sąvoką Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 4 dalies prasme. Todėl baudos skyrimas Auditorių rūmams, kurie, minėta, atitinka Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje pateikiamus ūkio subjekto požymius, remiasi aiškiu įstatyminiu pagrindu.

Tačiau šiame kontekste reikia pažymėti, jog ūkio subjektų asociacijos sprendimai dėl savo pobūdžio tam tikrais atvejais gali būti prilyginti ją sudarančių ūkio subjektų draudžiamiems susitarimams. Taip būtų ypač tais atvejais, jei būtų nustatyta, kad asociacija naudojama tik kaip jos narių – atskirų ūkio subjektų draudžiamų susitarimų sudarymą palengvinanti priemonė (slapto bendradarbiavimo forma), o pati asociacija negalėtų būti pripažįstama atskirai veikiančiu ir savarankišką nuo jos narių sprendimą priimančiu subjektu, be kita ko atsakingu ir už tokio sprendimo įgyvendinimą. Atskirais atvejais už ūkio subjektų asociacijų sprendimus gali būti baudžiamos tiek pačios asociacijos, tiek ir joms priklausantys ūkio subjektai (žr. jau minėtą Teisingumo Teismo sprendimą byloje Belasco prieš Komisiją, 246/88). Vis dėlto, atsižvelgiant į faktines nagrinėjamos bylos aplinkybes ir ypač į Audito rūmų ir jų priimamų sprendimų pobūdį, reikia konstatuoti, jog nagrinėjamu atveju nėra požymių, kad Audito rūmai neprisidėjo prie susitarimo sudarymo ir buvo tiesiog panaudoti kaip savo narių sudaryto susitarimo įforminimo būdas. Panašios ūkio subjektų asociacijų sprendimų ir atskirų ūkio subjektų susitarimų atribojimo praktikos laikosi ir EB Teisingumo Teismas (žr. Ahlström Osakeyhtiö ir kiti prieš Komisiją, sujungtos bylos 89, 104, 114, 116, 117 ir 125-129/85, 24-27 p.).

Apeliaciniame skunde pateikiami argumentai, kad bauda turi būti skaičiuojama nuo su pažeidimu susijusių pajamų, o tokių pajamų Auditorių rūmai negavo. Kadangi Auditorių rūmai nevykdo veiklos rinkoje, kurioje buvo nustatytas pažeidimas, piniginė bauda jiems negalėjo būti skiriama.

Šie apelianto argumentai nepagrįsti, nes jie nesiremia įstatyminiu pagrindu. Konkurencijos įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad „Už draudžiamus susitarimus <...> ūkio subjektams skiriama piniginė bauda iki 10 procentų bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais.“ Baudos dydis nėra siejamas su pajamomis, gautomis darant pažeidimą, o skaičiuojamas nuo bendrųjų metinių pajamų (žr. pvz., Vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A¹-686/2006). Analogiškai baudų dydis nuo asociacijos bendrosios apyvartos apskaičiuojamas ir Europos Sąjungos teisėje (žr. Tarybos 2002 m. gruodžio 16 d. reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo 23 str. 2 d.).

Tačiau atsižvelgdama į tai, kad skirdama baudą Konkurencijos taryba vertino ir Auditorių rūmų veiksmus, atliktus 2004 metais, nors tyrimas dėl šių pažeidimų nepagrįstai buvo atnaujintas, Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija iš dalies tenkina apeliacinį skundą ir sumažina skirtos baudos dydį.

Baudos diferencijuojamos atsižvelgiant į pažeidimo pavojingumą, pažeidimo trukmę, ūkio subjekto atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes, kiekvieno subjekto įtaką pažeidimo padarymui, kai pažeidimas padarytas kelių subjektų (Konkurencijos įstatymo 42 str. 1 d.). Baudos dydžio nustatymą taip pat reglamentuoja Vyriausybės 2004 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 1591 patvirtintos Baudos, skiriamos už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus, dydžio nustatymo taisyklės (toliau – ir Taisyklės), kurias Vyriausybė įgaliota patvirtinti Konkurencijos įstatymo 42 straipsnio 5 dalimi. Remiantis šiomis taisyklėmis, baudos dydis nustatomas taip: apskaičiuojami baudos už pažeidimo pavojingumą dydis, baudos už pažeidimo trukmę dydis ir šių dydžių suma. Nustatant pažeidimo pavojingumą, atsižvelgiama į pažeidimo pobūdį, pažeidimo sukeltas pasekmes atitinkamai rinkai (kai tai įmanoma nustatyti) ir su pažeidimu susijusios atitinkamos geografinės teritorijos (geografinės rinkos) plotą. Jeigu pažeidimas truko ilgiau kaip metus, baudos už pažeidimo trukmę dydis sudaro iki 10 procentų baudos už pažeidimo pavojingumą dydžio už kiekvienus pažeidimo metus (Taisyklių 2-4 p.).

Konkurencijos taryba skundžiamame nutarime apskaičiuodama baudą konstatavo, kad pažeidimas truko nuo 2004 m. rugsėjo mėn. iki 2007 m. birželio mėn., t. y. virš 2 metų. Atsižvelgiant į tai, už pažeidimo trukmę skirtas 5000 Lt baudos dydis.

 Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija šioje nutartyje jau yra konstatavusi, kad Konkurencijos taryba neturėjo teisinio pagrindo atnaujinti tyrimo dėl Auditorių rūmų veiksmų, atliktų 2004 metais, todėl šie veiksmai negalėjo būti vertinami parenkant baudos dydį apeliantui. Pažeidimai, kurie galėjo būti vertinami, yra siejami tik su Auditorių rūmų prezidiumo 2006 m. sausio 26 d. posėdyje patvirtintais audito atlikimo rekomenduotinais darbo laiko sąnaudų normatyvais, kartu su rekomenduotinu minimalių darbo laiko sąnaudų planu. Taigi pažeidimas truko ilgiau nei vienerius metus, bet trumpiau nei dvejus metus. Dėl šios priežasties, remiantis Vyriausybės 2004 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 1591 patvirtintų Baudos, skiriamos už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus, dydžio nustatymo taisyklių 4 punktu, bauda už pažeidimo trukmę sudaro 10 procentų baudos už pažeidimo pavojingumą. Kadangi už pažeidimo pavojingumą Auditorių rūmams skirtas 25 000 Lt baudos dydis, bauda už pažeidimo trukmę sudaro 2 500 Lt, o bendras baudos dydis mažinamas iki 27 500 Lt.

Pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išnagrinėjo bylą, tačiau netinkamai vertino aplinkybes, susijusias su Konkurencijos tarybos teise atnaujinti nutrauktą tyrimą ir netinkamai įvertino apeliantui paskirtos baudos dydžio pagrįstumą. Dėl šios priežasties Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 14 d. sprendimas pakeičiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Iš dalies patenkinti pareiškėjo Lietuvos auditorių rūmų apeliacinį skundą.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 14 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti Konkurencijos tarybos 2007 m. birželio 21 d. nutarimo Nr.2S-15 „Dėl Lietuvos auditorių rūmų veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams“ dalį, kuria iš naujo vertinti Lietuvos auditorių rūmų veiksmai, dėl kurių tyrimas buvo nutrauktas Konkurencijos tarybos 2005 m. rugsėjo 22 d. nutarimu Nr. 1 S-107.

Sumažinti pareiškėjui Lietuvos auditorių rūmams skirtą baudą iki 27 500 Lt (dvidešimt septynių tūkstančių penkių šimtų litų).

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Stasys Gudynas

Vaida Urmonaitė