Jūsų asmens duomenų valdymas

Šiame tinklapyje gali būti naudojami slapukai ar kiti jūsų asmens duomenys tinklapio funkcionalumo tikslais. Kai kurie iš šių slapukų yra būtini, o kiti padeda mums patobulinti jūsų patirtį ir gauti duomenų, kaip ši svetainė yra naudojama.

Duomenų apsaugos politika Slapukų naudojimo taisyklės

 


DĖL AB LIETUVOS PAŠTAS VEIKSMŲ ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONKURENCIJOS ĮSTATYMO 9 STRAIPSNIO REIKALAVIMAMS

Atgal

Administracinė byla Nr. A-502 – 341/2009
Procesinio sprendimo kategorija 7.3

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

2009 m. balandžio 02 d.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Stasio Gudyno ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),
sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,
dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokatui Gyčiui Mekioniui,
atsakovo atstovui Giedrei Jarmalytei,
trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Biznio mašinų kompanija“ atstovui advokatui Justui Viliui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos akcinės bendrovės „Lietuvos paštas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. balandžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos akcinės bendrovės „Lietuvos paštas“ skundą atsakovui Konkurencijos tarybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Biznio mašinų kompanija“ dėl nutarimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja AB „Lietuvos paštas“ skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Konkurencijos tarybos 2007 m. rugsėjo 27 d. nutarimą Nr. 2S-20 „Dėl AB „Lietuvos paštas“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 9 straipsnio reikalavimams“, kuriuo AB „Lietuvos paštas“ buvo pripažinta piktnaudžiavusi dominuojančia padėtimi ir už šį pažeidimą jai buvo paskirta 80000 Lt bauda, ir administracinę bylą nutraukti. Pareiškėja nesutiko su atsakovo priimtu nutarimu, nes jis buvo priimtas neišsiaiškinus visų faktinių aplinkybių ir/ar tinkamai jų neįvertinus. Dėl Konkurencijos tarybos papildomame tyrime nustatytų aplinkybių pareiškėja nurodė, kad Konkurencijos tarybos Paslaugų skyriaus 2007 m. birželio 14 d. pateiktos tyrimo išvados yra neišsamios, padarytos visapusiškai neišnagrinėjus visų aplinkybių ir galimų variantų. Paaiškino, kad į pareiškėjos pateiktas pastabas Taryba neatsižvelgė ir nepagrįstai nustatė, kad pašto ir pasiuntinių paslaugos negali būti pakeičiamos viena kita, nors faktinės aplinkybės patvirtina, kad UAB „Biznio mašinų kompanija“ (toliau – ir BMK) pristato UAB „Vilniaus energija“ sąskaitas naudodamasi UAB „Vilniaus kurjeris“ teikiamomis pasiuntinių paslaugomis ir šią išvadą paneigia. Padariusi tik prielaidomis paremtą išvadą dėl to, kad pašto ir pasiuntinių paslaugos negali būti pakeičiamomis prekėmis, Konkurencijos taryba padarė nepagrįstas išvadas dėl rezervuotųjų pašto paslaugų ir jų tarifų taikymo. Tačiau nepaisant ankstesnės išvados ir laikant, kad vokų pristatymas įmanomas tik teikiant rezervuotąsias pašto paslaugas, Konkurencijos taryba turėjo atsižvelgti į tą aplinkybę, kad nė vienas konkurso dalyvių nepasiūlė 3 kartus didesnės vokų pristatymo kainos, kaip tai buvo numatyta Lietuvos Respublikos pašto įstatymo 9 straipsnyje, todėl konstatuotina, kad arba kiti konkurso dalyviai patys pažeidė Pašto ir Konkurencijos įstatymo nuostatas, arba tai nėra universalioji rezervuotoji pašto paslauga. Tyrimo išvadose ir Nutarime taip pat nurodyta, kad UAB „Vilniaus kurjeris“ pažeidė pasiuntinių paslaugų teikimo reikalavimus ir už tai šiai bendrovei buvo paskirta bauda, tačiau tai yra visiškai nesusiję su tariamu Lietuvos pašto pažeidimu, todėl ši aplinkybė tyrimo išvadoms turėjo būti visiškai nesvarbi, nes AB „Lietuvos paštas“ neatsako už trečiųjų asmenų veikas ir/ar įsipareigojimus. Be to, tyrimo išvadose remiamasi teoriniu UAB „BMK“ siūlytinu vokų pristatymo įkainiu – 0,58 Lt/vnt., nors faktiškai UAB „BMK“ pasiūlyta vokų pristatymo kaina buvo 0,22 Lt/vnt. ir klaidingai nurodoma, kad kompleksinės paslaugos AB „Lietuvos paštas“ konkurso pasiūlymas buvo patrauklesnis nei kitų ūkio subjektų dalyvavusių šiame konkurse Pažymėjo, kad Konkurencijos tarybai 0,55 Lt yra patrauklesnė pirkimo kaina nei 0,40 Lt., konkursą laimėjo ta pati UAB „BMK“, pasiūliusi mažiausią paslaugos kainą. Atsižvelgiant į tai, kad remiamasi klaidingais duomenimis, Nutarime daromos neteisingos išvados. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 43 straipsnis imperatyviai įpareigoja Konkurencijos tarybą svarstyti klausimą dėl atleidimo nuo nuobaudos net jei ir nėra tokio prašymo, tačiau nesvarsčiusi šios sąlygos dėl atleidimo nuo nuobaudos, paskirdama 80 000 Lt baudą, pažeidė šias įstatymo nuostatas.
Atsakovas Konkurencijos taryba prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas paaiškino, kad dėl pašto paslaugų ir pasiuntinių paslaugų kokybinių skirtumų šios paslaugos nėra tarpusavyje pakeičiamos, todėl negali būti priskiriamos tai pačiai prekės (paslaugų) rinkai. Nustatinėdama atitinkamą paslaugų rinką, Konkurencijos taryba vertino keletą kriterijų. Nagrinėjamu atveju ypatingą reikšmę turėjo teisinio pašto paslaugų ir pasiuntinių paslaugų reguliavimo skirtumai. Šių dviejų paslaugų savybės bei jų teikimo sąlygos yra skirtingos. Pasiuntinių paslaugų teikimo atveju pašto siuntos įteikimas asmeniškai per pasiuntinį, o pašto paslaugų teikimo atveju – pašto siuntos įdedamos į gaunamųjų laiškų dėžutes. Pasiuntinių paslaugos teikia didesnę garantiją dėl pašto siuntos pristatymo, o tai suteikia paslaugoms ir papildomą pridėtinę vertę, už kurią paprastai siuntėjas yra pasiruošęs sumokėti atitinkamai didesnę kainą. Atsakovas vadovavosi Europos Komisijos praktika, kuri patvirtina skundžiamame Konkurencijos tarybos nutarime išdėstytą pasiuntinių paslaugų ir pašto paslaugų, kaip nesudarančių vienos atitinkamos rinkos, vertinimą. Vartotojų apsisprendimas, kurias paslaugas pasirinkti, priklauso nuo konkrečių jų poreikių konkrečiais atvejais. Pasiuntinių paslaugos ir pašto paslaugos pagal savo savybes paslaugų vartotojų požiūriu taip pat vertintinos kaip skirtingos paslaugos, todėl tarpusavyje nekonkuruoja ir nepriskirtinos tai pačiai paslaugų rinkai. Pašto paslaugų ir pasiuntinių paslaugų tarpusavio pakeičiamumas negalimas ir atsižvelgiant į šių paslaugų kainų skirtumą. Be to, vadovaujantis Pašto įstatymo 2 straipsnio 20, 22 ir 23 punktų, 6 straipsnio 2 ir 3 dalių, 9 straipsnio nuostatomis, darytina išvada, kad pašto paslaugų teikimas nėra visiškai liberalizuotas lyginant su pasiuntinių paslaugomis. Kiti ūkio subjektai, net ir turėdami leidimą teikti pašto paslaugas, negalėtų pašto paslaugų rinkoje veikti vienodomis sąlygomis kaip AB „Lietuvos paštas“, kuriam įstatymu yra suteiktos privilegijos. Atsakovas taip pat nurodė, kad tyrimo metu buvo nustatyta, jog UAB „Vilniaus kurjeris“ pašto siuntų pristatymą vykdė ne sąskaitas įteikdama asmeniškai per pasiuntinius, o sąskaitas įmesdama į laiškų dėžutes, kas faktiškai pagal požymius atitiko pašto paslaugas. Atsakovo nuomone, pasiuntinių paslaugos ir pašto paslaugos nėra tarpusavyje pakeičiamos dėl skirtingų savo savybių, todėl nenagrinėtinos kaip priklausančio tai pačiai atitinkamai paslaugų rinkai. Atsižvelgiant į tai, AB „Lietuvos paštas“ padėtis pagrįstai buvo vertinama ne bendroje pasiuntinių ir pašto paslaugų rinkoje, o pašto siuntų pristatymo – paslaugų, rezervuotų AB „Lietuvos paštas“, rinkoje bei sąskaitų spausdinimo ir vokavimo rinkoje. Siekiant įvertinti realią situaciją ir AB „Lietuvos paštas“ veiksmus, tyrimo metu buvo atsižvelgta į tas sąskaitų, kaip siuntų, kurių pristatymas adresatams patenka į rezervuotųjų pašto paslaugų sritį, pristatymo tarifus, kuriuos kitoms viešajame pirkime dalyvavusioms įmonėms turėjo nustatyti pati AB „Lietuvos paštas“. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad AB „Lietuvos paštas“ už sąskaitų pristatymą pasiūlė žymiai (apie 1,5 karto) mažesnę kainą, nei galėtų pasiūlyti kitos viešajame pirkime dalyvavusios įmonės. Tris kartus didesnę kainą už sąskaitų pristatymą būtų galėjusi pateikti tik ta įmonė, kuri nesinaudotų AB „Lietuvos paštas“ teikiamomis rezervuotomis siuntų pristatymo paslaugomis, o pasirinktų kito pašto paslaugų teikėjo siuntų pristatymo paslaugas. Atsakovo nuomone, Konkurencijos taryba pagrįstai nagrinėjo tuos tarifus, kuriuos už sąskaitų pristatymą adresatams AB „Lietuvos paštas“ būtų pasiūliusi viešame pirkime dalyvavusioms įmonėms, ir padarė pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeistas Konkurencijos įstatymo 9 straipsnis. Atsakovas pažymėjo, kad AB „Lietuvos paštas“ neatitinka Konkurencijos įstatymo 43 straipsnio 2 dalyje numatytų atleidimo nuo baudos sąlygų, todėl šiai bendrovei pagrįstai skirta bauda už Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio pažeidimą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. balandžio 17 d. sprendimu pareiškėjos AB „Lietuvos paštas“ skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas sprendime nurodė, kad Konkurencijos taryba, atlikusi papildomą tyrimą, nustatė, jog UAB „Vilniaus energija“ 2004 metų birželio – liepos mėnesiais rinko ir nagrinėjo pasiūlymus sąskaitų spausdinimo, lankstymo, vokavimo ir pristatymo adresatams paslaugų pirkimui (toliau – viešasis pirkimas). Pagal UAB „Vilniaus energija“ pateiktas sąlygas vieno užsakymo per mėnesį sąskaitų kiekis buvo numatomas 210 000 vienetų, paslaugų teikėjas turėjo atlikti vieno A4 formato lapo spausdinimą, F-3 pateiktos lentelės, kurioje išvardintos paslaugos, kurių kainas turėjo įvardinti pasiūlymus teikiantys ūkio subjektai, 6 eilutėje, sąskaitų pristatymas turėjo būti vykdomas paprastu paštu arba registruotu paštu. Buvo nustatyta, kad UAB „Vilniaus energija“ sąskaitos su voku svoris neviršija 20 gramų. Viešojo pirkimo procedūros metu savo pasiūlymus pateikė trys ūkio subjektai: UAB „Nacionalinis atsiskaitymų centras“, UAB „Biznio mašinų kompanija“ ir AB „Lietuvos paštas“ (administracinė byla Nr. I-1174-10/2006, T. I., b.l. 19-150). Viešojo pirkimo procedūrą laimėjusi UAB „Biznio mašinų kompanija“ pati nevykdė sąskaitų pristatymo adresatams, o, atsižvelgdama į numatytą galimybę vokų pristatymą adresatams organizuoti per trečiuosius asmenis, pasirinko UAB „Vilniaus kurjeris“ teikiamas siuntų pristatymo paslaugas. Ryšių reguliavimo tarnybos pateiktais duomenimis, UAB „Vilniaus kurjeris“ tirtu laikotarpiu turėjo teisę teikti pasiuntinių paslaugas, tačiau neturėjo leidimo teikti universaliųjų pašto paslaugų. UAB „Biznio mašinų kompanija“ pasiūlyme pateiktą žemiausią kainą iš esmės lėmė UAB „Vilniaus kurjeris“ paslaugos, teiktos pažeidžiant įstatymų reikalavimus.
Teismas sprendime nurodė, kad tyrimo metu Konkurencijos taryba pagrįstai nagrinėjo dvi tarpusavyje susijusias paslaugas: 1) sąskaitų spausdinimo, lankstymo ir vokavimo paslaugos; 2) sąskaitų, kaip pašto siuntų, pristatymo paslaugos. Pagal Pašto įstatymo nuostatas, pašto siuntas galima pristatyti dviem būdais – naudojantis pasiuntinių paslaugomis arba naudojantis pašto paslaugomis. Šio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pasiuntinių paslaugas ūkio subjektai gali teikti be atskiro išankstinio valstybės institucijų leidimo, kai nustatyta tvarka praneša apie tai Ryšių reguliavimo tarnybai. Pagal to paties straipsnio 3 dalį, ūkio subjektai teikti pašto paslaugas turi teisę tik turėdami nustatyta tvarka Ryšių reguliavimo tarnybos išduotą leidimą. Pagal Ryšių reguliavimo tarnybos pateiktą informaciją, pašto paslaugas galėjo teikti ne tik AB „Lietuvos paštas“, bet ir kiti ūkio subjektai, tačiau nagrinėjamu laikotarpiu AB „Lietuvos paštas“ buvo vienintelis ūkio subjektas, teikiantis universaliąsias pašto paslaugas, taip pat vienintelis rezervuotųjų pašto paslaugų teikėjas pagal Pašto įstatymą. Pagal Pašto įstatymo 2 straipsnio 8 ir 12 punktų bei 7 straipsnio 7 ir 9 punktų nuostatas, skirtumas tarp pašto paslaugų ir pasiuntinių paslaugų yra tas, kad pasiuntinių paslaugų teikimo atveju pašto siuntos įteikiamos asmeniškai per pasiuntinį, o pašto paslaugų atveju – pašto siuntos įdedamos į gaunamųjų laiškų dėžutes, t.y. pasiuntinių paslaugos teikia didesnę garantiją dėl pašto siuntos pristatymo. Tokios papildomos paslaugos, kurios siejamos su pasiuntinių paslaugomis, suteikia šioms paslaugoms ir papildomą pridėtinę vertę, už kurią paprastai siuntėjas yra pasiruošęs sumokėti ir atitinkamai didesnę kainą. Byloje esanti tyrimo medžiaga leidžia daryti išvadą, kad sąskaitų spausdinimo ir vokavimo paslaugos yra savarankiškos paslaugos. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į ūkio subjektų galimybes užsiimti sąskaitų spausdinimo ir vokavimo paslaugomis. Kaip nustatyta tyrimo metu, norint teikti tokias paslaugas nėra būtina turėti jokių specialių leidimų, tik tam tikrą specialią techniką bei atitinkamas galimybes. Jokie teisės aktai taip pat nenumato ir jokių specialių reikalavimų ūkio subjektams, kurie užsiima sąskaitų spausdinimo ir vokavimo paslaugų teikimu. Todėl sąskaitų spausdinimo ir vokavimo paslaugos yra atskira prekės (paslaugų) rinka. Su tokiu atitinkamos rinkos apibrėžimu sutinka ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo 2006 m. gruodžio 22 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A2-2207/2006.
Ta aplinkybė, kad AB „Lietuvos paštas“ gali teikti tiek pašto, tiek pasiuntinių paslaugas, neįrodo, jog šios paslaugos yra pakeičiamos. Vadovaujantis Pašto įstatymo 2 straipsnio 20, 22 ir 23 punktais bei 9 straipsniu, tirtuoju laikotarpiu (2004 m. birželio – liepos mėn.) AB „Lietuvos paštas“ buvo rezervuotas siuntų, kurių svorio riba iki 100 gramų, surinkimas, paskirstymas, vežimas, pristatymas bei įteikimas. Kiti pašto paslaugų tiekėjai privalėjo analogiškas paslaugas teikti taikydami ne mažesnį kaip 3 kartus didesnį tarifą, negu buvo nustatytas AB „Lietuvos paštas“ tarifas. Atsižvelgdama į minėtas Pašto įstatymo nuostatas, Konkurencijos taryba padarė pagrįstą išvadą, kad pašto paslaugos teikimas nėra visiškai liberalizuotas lyginant su pasiuntinių paslaugomis. Kiti ūkio subjektai, net ir turėdami leidimą teikti pašto paslaugas, negalėtų pašto paslaugų rinkoje veikti vienodomis sąlygomis kaip ir AB „Lietuvos paštas“, kuriam įstatymu yra suteiktos privilegijos. Tyrimo metu Konkurencijos taryba nustatė, kad UAB „Vilniaus kurjeris“ pašto siuntų pristatymą vykdė ne sąskaitas įteikdama asmeniškai per pasiuntinius, o sąskaitas įmesdama į laiškų dėžutes, kas atitinka pašto paslaugas. Konkurencijos taryba, siekdama įvertinti realią situaciją ir AB „Lietuvos paštas“ veiksmus, tyrimo metu rėmėsi tais sąskaitų, kaip siuntų, kurių pristatymas adresatams patenka į rezervuotųjų pašto paslaugų sritį, pristatymo tarifais, kuriuos kitoms viešajame pirkime dalyvavusioms įmonėms, vadovaudamasi generalinio direktoriaus 2002 m. liepos 15 įsakymu Nr. 1-165 ir 2002 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1-2009, būtų turėjusi nustatyti pati AB „Lietuvos paštas“. Atsižvelgdama į šiuos tarifus, Konkurencijos taryba pagrįstai nustatė, kad AB „Lietuvos paštas“ už sąskaitų pristatymą pasiūlė žymiai mažesnę (apie 1,5 karto) kainą, nei būtų galėjusios pasiūlyti kitos viešajame pirkime dalyvavusios įmonės.
Teismas konstatavo, kad AB Lietuvos paštas, pasinaudodama savo išskirtine padėtimi rezervuotųjų pašto paslaugų rinkoje ir žinodama, kokius sąskaitų vokuose pristatymo paslaugų įkainius turės įskaičiuoti į savo pasiūlymus viešojo pirkimo procedūroje dalyvavę jos konkurentai, bei pateikdama žymiai mažesnį sąskaitų pristatymo paslaugų įkainį, negu galėjo tokias paslaugas iš AB „Lietuvos paštas“ nupirkti kiti pasiūlymus pateikę ūkio subjektai (UAB „Nacionalinis atsiskaitymų centras“ ir UAB „Biznio mašinų kompanija“), piktnaudžiavo dominuojančia padėtimi rezervuotųjų pašto paslaugų rinkoje ir siekė įtvirtinti savo padėtį bei išstumti konkurentus iš su minėta rinka glaudžiai susijusios sąskaitų spausdinimo, lankstymo ir vokavimo rinkos. Tokie AB „Lietuvos paštas“ veiksmai galėjo paveikti konkurenciją sąskaitų spausdinimo, lankstymo ir vokavimo rinkoje ir atimti kitų ūkio subjektų, pateikusių pasiūlymus UAB „Vilniaus energija“ vykdytoje viešojo pirkimo procedūroje, galimybę sudaryti paslaugų teikimo sutartį su UAB „Vilniaus energija“ nepažeidžiant Pašto įstatymo reikalavimų. Už Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio pažeidimą Konkurencijos taryba, vadovaudamasi Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 41 straipsnio 1 dalimi bei Vyriausybės 2004 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 1591 patvirtintų Baudos, skiriamos už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus, dydžio nustatymo taisyklių nuostatomis, gali skirti ūkio subjektui baudą iki 10 procentų bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais. Konkurencijos taryba skundžiamu nutarimu skyrė AB „Lietuvos paštas“ baudą atsižvelgdama į AB „Lietuvos paštas“ bendrąsias metines pajamas 2004 m. Nustatydama skiriamos baudos dydį, Konkurencijos taryba atsižvelgė į tai, kad piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi yra vienas iš pavojingiausių konkurencijos teisės normų pažeidimų ir kad AB „Lietuvos paštas“ tirtuoju laikotarpiu turėjo išskirtinę padėtį rezervuotųjų pašto paslaugų rinkoje ir savo veiksmais siekė išplėsti įtaką ir į kitą glaudžiai su šią rinka susijusią rinką. Konkurencijos taryba pagrįstai atsižvelgė į tai, kad pažeidimas įvykdytas lokalinėje rinkoje, taip pat į tai, kad dėl įvykdyto Konkurencijos įstatymo pažeidimo AB „Lietuvos paštas“ neteisėtų pajamų negavo. AB „Lietuvos paštas“ atsakomybę švelninančių ar sunkinančių aplinkybių nustatyta nebuvo.

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėja AB „Lietuvos paštas“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. balandžio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Konkurencijos tarybos 2007 m. rugsėjo 27 d. nutarimą Nr. 2S-20. Pareiškėja nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. gruodžio 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A2-2207/2006 įpareigojo Konkurencijos tarybą atlikti papildomą tyrimą įvertinant būtent pašto ir pasiuntinių paslaugų pakeičiamumo galimybę, o ne šių paslaugų, kaip vienos atitinkamos rinkos, įvertinimą. Pareiškėjos nuomone, ta aplinkybė, kad konkurso laimėtojas UAB “Biznio mašinų kompanija” naudojosi ne pašto, o pasiuntinių paslaugas teikiančios įmonės paslaugomis, faktiškai reiškia, kad pašto paslaugas galima pakeisti pasiuntinių paslaugomis. Pareiškėja pažymi, kad nagrinėjamu atveju nebuvo atlikta jokio specialaus tyrimo,kurio metu būtų nustatyta, kad UAB „Vilniaus kurjeris“, teikdamas paslaugas UAB “Biznio mašinų kompanija”, o pastaroji – UAB „Vilniaus energija“, teikė ne pasiuntinių, o pašto paslaugas. Teismas rėmėsi tik Konkurencijos tarybos nutarime ir išvadose pateiktais duomenimis apie UAB „Vilniaus kurjeris“ padarytus 4 administracinius teisės pažeidimus. Tačiau, atsižvelgiant vien tik į šiuos pažeidimus, negalima daryti kategoriškos išvados, jog visus UAB „Vilniaus energijos“ siuntinius UAB „Vilniaus kurjeris“ teikė pažeisdama pašto įstatymo reikalavimus, t. y. vietoj pasiuntinių paslaugų realiai teikė pašto paslaugas. Konkurencijos taryba ir pirmos instancijos teismas, nagrinėdami pasiuntinių ir pašto paslaugų pakeičiamumo galimybę, nepagrįstai padarė išvadą, kad šios paslaugos nėra pakeičiamos. Darydami tokią išvadą, Konkurencijos taryba ir teismas neatsižvelgė į tai, kad nagrinėjamu atveju paslaugos pirkėjui UAB „Vilniaus energija“ nebuvo svarbu, kaip siuntiniai bus pristatyti adresatams: paprastu, registruotuoju paštu ar per pasiuntinius. Pareiškėjos nuomone, Konkurencijos taryba, priimdama ginčijamą nutarimą, ir pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neįvertino visų AB „Lietuvos paštas“ nurodytų argumentų ir aplinkybių, o spręsdami apie galimybę UAB „Vilniaus energija“ skelbto konkurso atveju pašto paslaugas pakeisti pasiuntinių paslaugomis, rėmėsi tik teorinėmis prielaidomis ir abejonių keliančiomis aplinkybėmis. Tokiu būdu teismas pažeidė Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalies, 81 straipsnio bei 87 straipsnio 4 dalies 2 ir 3 punktų nuostatas. Be to, teismas, pripažindamas Konkurencijos tarybos 2007 m. rugsėjo 27 d. nutarimą Nr. 2S-20 teisėtu ir pagrįstu, užkirto kelią AB „Lietuvos paštas“ ateityje dalyvauti analogiškuose konkursuose dėl sąskaitų spausdinimo, lankstymo, vokavimo ir pristatymo (IPP) paslaugų siūlant konkurencingą kainą. Pareiškėja taip pat pažymi, kad Konkurencijos įstatymo 43 straipsnio 3 dalis imperatyviai įpareigoja Konkurencijos tarybą svarstyti klausimą dėl atleidimo nuo baudos, net jeigu nėra pareikšta tokio prašymo. Nagrinėjamu atveju Konkurencijos taryba, neįvertindama atleidimo nuo baudos sąlygų, pažeidė šias Konkurencijos įstatymo 43 straipsnio 3 dalies nuostatas. Pareiškėja nurodo, kad jis pateikė visą informaciją, reikalingą piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi tyrimui, tyrimo metu bendradarbiavo su Konkurencijos taryba, tariamai padaryti pažeidimai nepadarė žalos kitų ūkio subjektų ar visuomenės interesams, todėl, pareiškėjos nuomone, ji turėjo būti atleista nuo baudos.
Atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą atsakovas Konkurencijos taryba prašo palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. balandžio 17 d. sprendimą nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti. Savo prašymą atsakovas grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti jo atsiliepime į pareiškėjos skundą, paduotą pirmosios instancijos teismui.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:

IV.

Apeliacinis skundas netenkintinas.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog 2006 m. sausio 5 d. sprendimu Nr. 2S-01 pareiškėjai Konkurencijos taryba skyrė baudą už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (2004 m. balandžio 15 d. įstatymo Nr. IX-2126 redakcija; toliau – ir Konkurencijos įstatymas) 9 straipsnio pažeidimą, t. y. už draudimo piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi nepaisymą. 2006 m. gruodžio 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A2-2207/2006 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija minėtą Konkurencijos tarybos sprendimą panaikino ir grąžino ginčą šiai institucijai nagrinėti iš naujo.
Kaip matyti iš minėto 2006 m. gruodžio 22 d. sprendimo, byla buvo grąžinta Konkurencijos tarybai nagrinėti iš naujo dėl to, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijai kilus abejonių, ar atsakovas pagrįstai uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ siuntų pristatymo paslaugą susiejo vien tik su rezervuotomis pašto paslaugomis, nors toks pristatymas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos pašto įstatymo (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2118 redakcija; toliau – ir Pašto įstatymas) 2 straipsnio 8 dalimi, galimas ir naudojantis pasiuntinių paslaugomis, t. y. iš esmės konstatavo būtinybę įvertinti, ar rezervuotosios pašto ir pasiuntinių paslaugos, kaip jos yra apibrėžiamos Pašto įstatyme, gali būti pakeičiamos viena kita (administracinė byla Nr. A2-2207/2006, T. II., b. l. 64).
Pareiškėja tiek skunde pirmosios instancijos teismui (b. l. 3–8), tiek apeliaciniame skunde (b. l. 82–88) nesutinka su Konkurencijos tarybos bei pirmosios instancijos teismo išvada ir argumentais, nurodydama, kad nagrinėjamu atveju turėjo būti sprendžiamas klausimas ne dėl pašto ir pasiuntinių paslaugų kaip vienos prekės rinkos vertinimo, bet dėl šių paslaugų pakeičiamumo, t. y., ar viena prekių (pašto paslaugų) rinka, galėjo būti pakeičiama kita prekių (pasiuntinių paslaugų) rinka.
Konkurencijos ribojimas – veiksmai, sudarantys kliūtis konkuruoti atitinkamoje rinkoje ar galintys susilpninti, iškraipyti arba kitaip neigiamai paveikti konkurenciją (Konkurencijos įstatymo 3 str. 3 d.). Nagrinėjamu atveju yra sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjos veiksmų pripažinimo piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi. Dominuojanti padėtis Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 11 dalyje yra apibrėžiama kaip vieno ar daugiau ūkio subjektų padėtis atitinkamoje rinkoje, kai tiesiogiai nesusiduriama sukonkurencija arba kuri įgalina daryti vienpusę lemiamą įtaką atitinkamoje rinkoje veiksmingai ribojant konkurenciją. Atitinkamos rinkos apibrėžimas yra pateikiamas Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 5 dalyje, pagal kurį atitinkama rinka – tam tikros prekės, nagrinėjamu atveju – rezervuotųjų pašto ir pasiuntinių paslaugų (Konkurencijos įstatymo 3 str. 2 d.), rinka tam tikroje geografinėje teritorijoje. Prekės rinka, vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 6 dalimi, – visuma prekių, kurios pirkėjų požiūriu yra tinkamas pakaitalas viena kitai pagal jų savybes, naudojimą ir kainas. Tuo tarpu geografinė teritorija (geografinė rinka) yra suprantama kaip teritorija, kurioje visi ūkio subjektai susiduria su iš esmės panašiomis konkurencijos sąlygomis tam tikroje prekės rinkoje ir kuri, atsižvelgiant į tai, gali būti atskiriama lyginant su greta esančiomis teritorijomis (Konkurencijos įstatymo 3 str. 7 d.).
Sistemiškai aiškinant šias nuostatas Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, apibrėžiančios dominuojančios padėties sąvoką, kontekste, darytina išvada, jog nustatant, ar ūkio subjektas užima dominuojančią padėtį, būtina apibrėžti atitinkamą rinką, kurios vienas iš elementų yra prekės rinka. Būtent nustatant prekės rinką ir joje dalyvaujančius ūkio subjektus yra sprendžiamas prekių pakeičiamumo klausimas, o pripažinus, jog atitinkamos prekės (paslaugos) negali būti pakeičiamos viena kita, šių prekių (paslaugų) tiekėjai negali būti laikomi atitinkamoje prekės (paslaugos) rinkoje tarpusavyje konkuruojančiais ūkio subjektais.
Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju turėjo būti vertinamas ne rinkų pakeičiamumas, kaip teigia pareiškėja, bet rezervuotųjų pašto paslaugų pakeičiamumas pasiuntinių paslaugomis, t. y. jų priskirtinumas tai pačiai prekės rinkai, siekiant nustatyti, ar akcinė bendrovė „Lietuvos paštas“ gali būti pripažinta užimančia dominuojančią padėtį atitinkamoje rinkoje.
Atitinkamos rinkos nustatymo kontekste pažymėtina, jog nors teismas paprastai turi išsamiai įvertinti Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio taikymo sąlygas, tačiau vertindamas Konkurencijos tarybos atliktų sudėtingų ekonominio pobūdžio tyrimų išvadas teismas turi patikrinti tik tai, ar Konkurencijos taryba laikėsi procedūrinių taisyklių, ar visos išvados buvo motyvuotos, ar nebuvo iškraipytos faktinės bylos aplinkybės, ar nebuvo padaryta akivaizdi vertinimo klaida, ir ar nebuvo piktnaudžiauta įgaliojimais. Kadangi atitinkamos rinkos apibrėžimas yra sudėtingas ekonominio pobūdžio tyrimas, todėl su tuo susijusios Konkurencijos tarybos išvados turi būti tikrinamos iš esmės tik pagal minėtus aspektus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A248-715/2008).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, byloje surinktų įrodymų, nustatytų faktinių aplinkybių bei pašto ir pasiuntinių paslaugas reglamentuojančių teisės aktų kontekste įvertinusi skundžiamame Konkurencijos tarybos sprendime nurodytus motyvus, daro išvadą, kad atsakovas visapusiškai įvertino visas būtinas, su prekių (paslaugų) pakeičiamumu susijusias aplinkybes, todėl pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės nesudaro pagrindo abejoti Konkurencijos tarybos išvada, jog tirtuoju laikotarpiu rezervuotosios pašto paslaugos sudarė atskirą nuo pasiuntinių paslaugų atitinkamos prekės (paslaugų) rinką, kurioje veikė tik vienas ūkio subjektas – akcinė bendrovė „Lietuvos paštas“, pagrįstumu ir teisingumu.
Šios išvados nepaneigia ir apeliaciniame skunde pareiškėjos nurodomos aplinkybės, kad atsakovas ir pirmosios instancijos teismas, spręsdami klausimą dėl paslaugų pakeičiamumo, nepagrįstai ir neteisėtai konstatavo, kad uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus kurjeris“ siuntų pristatymą iš esmės vykdė teikdama ne pasiuntinių, bet rezervuotąsias pašto paslaugas, nors joks specialus tyrimas nebuvo atliktas.
Pirmiausia pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju nėra ir negali būti sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjos veiksmų pripažinimo nulėmusiais neteisėtą uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus kurjeris“ veiklą, tačiau pastarosios bendrovės veiksmų pristatant siuntas vertinimas yra aktualus sprendžiant klausimą dėl pašto ir pasiuntinių paslaugų tarpusavio pakeičiamumo, nes uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija" vykdytą viešą pirkimą laimėjo uždaroji akcinė bendrovė „Biznio mašinų kompanija", kuri siuntas pristatinėjo naudodamasi uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus kurjeris", pagal tuo metu galiojusius teisės aktus turinčios teisę rezervuotosioms pašto paslaugoms priskiriamas siuntas pristatyti tik teikdama pasiuntinių paslaugas, paslaugomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiu, kad šiuo atveju svarbu tai, kaip pasireiškia konkrečių paslaugų teikimas, o ne tai, kaip jas teikiantis ūkio subjektas jas įvardina, t. y. realiai susiklostę santykiai turi būti vertinami taikant turinio prieš formą viršenybės principą.
Iš Konkurencijos tarybos Paslaugų skyriaus 2007 m. birželio 14 d. pranešimo apie atliktą tyrimą dėl akcinės bendrovės „Lietuvos paštas“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 9 straipsnio reikalavimams (Konkurencijos tarybos byla Nr. 04/07/2/1/0407/088, b. l. 10–16) matyti, jog atliekant tyrimą, skirtingai nei teigia pareiškėja, be kita ko buvo vertinami uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus kurjeris“ veiksmai pristatant pašto siuntas.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir Administracinių bylų teisenos įstatymas) 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Tai reiškia, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip materialios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu.
Vadovaudamasi paminėtomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, visų šioje administracinėje byloje pateiktų įrodymo kontekste įvertinusi Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos 2007 m. vasario 2 d. raštą Nr. (42.1)-1B-534 „Dėl informacijos pateikimo“ (Konkurencijos tarybos byla Nr. 04/07/2/1/0407/088, II tomas, b. l. 6–8) ir atsižvelgdama į uždarosios akcinės bendrovės „Biznio mašinų kompanija“ pasiūlymą sąskaitų spausdinimo, lankstymo, vokavimo ir pristatymo adresatams teikti, kuriame aiškiai išskirti vokų su sąskaitomis pristatymo paprastu paštu ir registruotu paštu įkainiai (Konkurencijos tarybos byla Nr. 04/07/2/1/0407/088, I tomas, b. l. 6–8), daro išvadą, jog atsakovas ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus kurjeris“ vokus su sąskaitomis adresatams pristatydavo teikdamas ne pasiuntinių, bet rezervuotąsias pašto paslaugas, kaip jos yra apibrėžiamos Pašto įstatyme.
Esant išdėstytoms aplinkybėms, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi visas bylai reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, jog atsakovas skundžiamame sprendime ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog akcinė bendrovė „Lietuvos paštas“, pasinaudodama savo išskirtine padėtimi rezervuotųjų pašto paslaugų rinkoje, žinodama, kokius sąskaitų vokuose pristatymo paslaugų įkainius turės įskaičiuoti į savo pasiūlymus viešojo pirkimo procedūroje dalyvavę konkurentai sąskaitų spausdinimo, lankstymo ir vokavimo rinkoje, bei pateikdama žymiai mažesnį sąskaitų pristatymo paslaugų įkainį, negu galėjo tokias paslaugas iš pareiškėjos nupirkti kiti pasiūlymus pateikę ūkio subjektai, piktnaudžiavo dominuojančia padėtimi rezervuotųjų pašto paslaugų rinkoje ir siekė įtvirtinti savo padėtį su minėta rinka glaudžiai susijusioje sąskaitų spausdinimo, lankstymo ir vokavimo rinkoje. Pirmosios instancijos teismas šioje dalyje nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes ir visapusiškai jas ištyrė, priėmė motyvuotą ir pagrįstą sprendimą, todėl atmestini ir pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai dėl Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalies ir 81 straipsnio pažeidimų.

V.

Vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 41 straipsnio 1 dalimi bei Baudos, skiriamos už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus, dydžio nustatymo taisyklių nuostatomis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 1591, ūkio subjektui už Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio pažeidimus gali būti skiriama piniginė bauda iki 10 procentų bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais.
Konkurencijos taryba, atsižvelgdama į tai, kad pažeidimas padarytas lokalinėje rinkoje, jis nebuvo testinis, o dėl įvykdyto Konkurencijos įstatymo pažeidimo pareiškėja neteisėtų pajamų negavo, nenustačiusi jokių atsakomybę švelninančių ar sunkinančių aplinkybių, konstatavusi, kad piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi yra vienas iš pavojingiausių konkurencijos teisės normų pažeidimų, skyrė 80 000 Lt piniginę baudą.
Pareiškėja nurodo, kad atsakovo sprendimas dalyje dėl piniginės baudos skyrimo prieštarauja Konkurencijos įstatymo 43 straipsnio 3 dalies reikalavimams, t. y. nebuvo sprendžiamas klausimas dėl akcinės bendrovės „Lietuvos paštas“ atleidimo nuo baudos.
Konkurencijos įstatymo 43 straipsnio 3 dalis numato, kad Konkurencijos taryba, baigusi tyrimą ir priimdama galutinį nutarimą dėl pažeidimo, sprendžia, ar buvo laikomasi šiame straipsnyje nurodytų sąlygų, kad būtų galima atleisti nuo baudos.
Lingvistiniu teisės aiškinimo metodu analizuojant šią įstatymo nuostatą, matyti, jog joje įstatymų leidėjas imperatyviai įtvirtino Konkurencijos tarybos pareigą priimant galutinį sprendimą dėl pažeidimo, spręsti klausimą dėl atleidimo nuo baudos Konkurencijos įstatymo 43 straipsnyje numatytais pagrindais. Šiuo atžvilgiu konstatuotina, jog iš skundžiamų atsakovo sprendimų ir byloje esančios medžiagos negalima daryti vienareikšmės išvados, jog Konkurencijos taryba šį reikalavimą būtų įvykdžiusi.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad skundžiamas aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje yra pripažįstama, jog ši Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostata reiškia, kad ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti administracinį aktą neteisėtu, jeigu įstatymas tiesiogiai nenustato tokios procedūros pažeidimo pasekmės. Kriterijus, pagal kurį turi būti vertinama procedūros pažeidimo įtaka priimto administracinio akto teisėtumui, yra tikimybė, kad dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-416/2005).
Atsižvelgiant į tai konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju būtina įvertinti, ar minėtų procesinių normų pažeidimas gali būti pripažįstamas esminiu procedūros pažeidimu, kuris būtų pagrindas panaikinti visą Konkurencijos tarybos nutarimą arba jo dalį, t. y. įvertinti, ar nesant šio pažeidimo, Konkurencijos taryba būtų padariusi skirtingas išvadas dėl baudos skyrimo.
Konkurencijos įstatymo 43 straipsnio 2 dalis nustato, kad dominuojantis ūkio subjektas, įvykdęs draudžiamus veiksmus, numatytus šio įstatymo 9 straipsnio 1, 2, 3 ir 4 punktuose, atleidžiamas nuo baudos, numatytos už šiuos pažeidimus, esant visoms šioms sąlygoms: 1) ūkio subjektas pateikia visą informaciją, reikalingą piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi tyrimui, ir bendradarbiauja su Konkurencijos taryba tyrimo metu; 2) ūkio subjekto padaryti draudžiami veiksmai nesukėlė esminės ir nepataisomos žalos kitų ūkio subjektų ar visuomenės interesams; 3) ūkio subjektas savo valia nutraukia draudžiamus veiksmus ir pateikia šių veiksmų nutraukimo įrodymus iki tyrimo pabaigos; 4) ūkio subjektas savo valia atlygina draudžiamais veiksmais padarytą žalą bei pateikia žalos atlyginimo įrodymus iki tyrimo pabaigos.
Iš šios nuostatos matyti, kad ūkio subjektas, pažeidęs Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio reikalavimus,  nuo baudos atleidžiamas, tik jei yra visos to paties įstatymo 43 straipsnio 2 dalies 1–4 punktuose numatytos sąlygos, todėl nagrinėjamu atveju nustačius, kad ūkio subjektas neatitinka bent vienos iš šių sąlygų, jis negali būti atleidžiamas nuo paskirtos baudos.
Konkurencijos įstatymo 43 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktuose nurodytos sąlygos apima atvejus, kai ūkio subjektas savo valia nutraukia draudžiamus veiksmus ir atlygina šiais veiksmais padarytą žalą. Analizuojant šią nuostatą lingvistiniu ir teleologiniu teisės aiškinimo metodais, aplinkybė, kad ūkio subjektas savo valia nutraukia daromus pažeidimus ir atlygina padarytą žalą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, iš esmės vertintina kaip reiškianti, jog ūkio subjektas pripažįstą padaręs Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio pažeidimą. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad ūkio subjektas gali būti pripažįstamas atitinkančiu Konkurencijos įstatymo 43 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punkte numatytas sąlygas tik tokiu atveju, kai jis, iki Konkurencijos tarybos atliekamo tyrimo pabaigos pripažįsta padaręs pažeidimą ir, esant tęstiniam pažeidimui ar (ir) padarytai žalai, nutraukia draudžiamus veiksmus bei atlygina šiais veiksmais padarytą žalą. Kadangi pareiškėja nepripažino padariusi Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio pažeidimą, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti Konkurencijos įstatymo 43 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punkte numatytų atleidimo nuo baudos sąlygų buvimo.
Esant išdėstytoms aplinkybėms, konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju pareiškėja negali būti atleidžiama nuo baudos Konkurencijos įstatymo 43 straipsnyje nustatytais pagrindais, todėl minėtas Konkurencijos tarybos pažeidimas nelaikytinas esminiu, turinčiu įtakos akcinės bendrovės „Lietuvos paštas“ teisėms ir pareigoms.

VI.

Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas protingumo ir teisingumo kriterijus, pripažinęs skundžiamą Konkurencijos tarybos sprendimą teisėtu ir pagrįstu, užprogramavo ginčus dėl analogiško ginčo objekto, taip užkirsdamas kelią akcinei bendrovei „Lietuvos paštas“ ateityje dalyvauti analogiškuose konkursuose, koks yra apžvelgiamoje byloje, siūlant konkurencingą kainą.
Administracinių bylų teisenos įstatymas 23 straipsnio 2 dalies 6 ir 7 punktai reikalauja, kad pareiškėja, kreipdamasis į teismą, tinkamai suformuluotų savo reikalavimą (skundo dalyką) ir nurodytų aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (skundo faktinį pagrindą). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, jog būtent skundo dalykas ir pagrindas iš esmės apibrėžia bylos nagrinėjimo ribas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-1832/2005; 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-747/2007; 2009 m. vasario 19 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A442-66/2009). Kadangi apeliantas nenurodo jokių konkrečių aplinkybių pagrindžiančių šiuos argumentus, apeliacinis skundas šioje dalyje nenagrinėtinas.
Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, priėmė teisėta ir pagrįstą sprendimą, todėl pagrindo tenkinti pareiškėjos akcinės bendrovės „Lietuvos paštas“ apeliacinį skundą nėra.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 39 straipsnio 1 punktu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1  punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Pareiškėjos akcinės bendrovės „Lietuvos paštas“ apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. balandžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
 
Teisėjai:
Artūras Drigotas
Stasys Gudynas
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė