Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ atstovams advokatui Mariui Juoniui ir advokatui Jauniui Gumbiui, atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos atstovams Justinai Paulauskaitei ir Elonui Šatui, trečiojo suinteresuoto asmens VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“ atstovams Mindaugui Antanaičiui ir advokatui Deividui Poškai,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal UAB „Vilniaus energija“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Vilniaus miesto savivaldybei, VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“ ir UAB „Šilumnešis“ dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija,

n u s t a t ė :

pareiškėjas UAB „Vilniaus energija“ (toliau – ir pareiškėjas) skundu ir papildomais paaiškinimais (I t., b. l. 1-73; II t., b. l. 115-143) prašė panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir Konkurencijos taryba, atsakovas) 2007 m. rugsėjo 13 d. nutarimą Nr. 2S-18 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 1 punkto reikalavimams“.

Pareiškėjo manymu, ginčijamas teisės aktas yra neteisėtas ir nepagrįstas todėl, kad Konkurencijos taryba: 1) vykdydama tyrimą bei priimdama skundžiamą nutarimą, peržengė savo kompetencijos ribas; 2) klaidingai įvertino pareiškėjos įgaliojimų ribas ir nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo veiksmai gali būti vertinami Konkurencijos įstatymo 9 str. požiūriu; 3) nenustatė privalomų įrodyti Konkurencijos įstatymo 9 str. sudėties elementų buvimo; 4) padarė akivaizdžių vertinimo klaidų; 5) atliekant tyrimą bei nagrinėjant bylą Konkurencijos tarybos posėdyje padarė esminių procedūrinių pažeidimų; 6) paskyrė neproporcingą sankciją bei nustatė abstraktų įpareigojimą. Nagrinėjamoje byloje atsakovas nevertino nei to, ar konkurencija buvo apribota, nei to, ar ji galėjo būti apribota. Išvadas dėl tariamai „nesąžiningų kainų“ taikymo pažeidžiant Konkurencijos įstatymo 9 str. 1 p. Konkurencijos taryba grindė tuo, jog pareiškėjas pažeidė ne Konkurencijos įstatymą, bet kitą teisės aktą, t. y. tariamai nesilaikė Vilniaus miesto savivaldybės administraciniu teisės aktu patvirtintos komunikacinių tunelių nuomos mokesčio apskaičiavimo metodikos. Konkurencijos taryba turėtų tirti ne dominuojančio ūkio subjekto veiksmų teisėtumą visų jo veiklą reglamentuojančių teisės aktų požiūriu, bet jo veiksmų poveikį konkurencijai, t. y. teisėtumą išimtinai Konkurencijos įstatymo 9 str. prasme. Dėl šios priežasties Konkurencijos tarybai nepriklauso tirti, ar daugelį metų taikomas komunikacinių tunelių nuomos mokesčio apskaičiavimo būdas atitinka Vilniaus miesto savivaldybės patvirtintą metodiką, ar 1999 m. atliktas nuomos mokesčio tarifų indeksavimas yra teisingas ir teisėtas. Nuomos mokesčio apskaičiavimo teisingumo ar tarifų indeksavimo teisėtumo klausimai priklauso nuomos mokestį nustačiusios ir tarifus patvirtinusios Vilniaus miesto savivaldybės kompetencijai. Vykdyto tyrimo ir bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas nuosekliai teigė, kad ji negali būti atsakinga už bet kokius tarifų ar nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarkos neatitikimus (jei tokie būtų nustatyti), kadangi neturi teisės/įgaliojimų peržiūrėti ar kitaip keisti komunikacinių tunelių nuomos tarifų ar nuomos mokesčio apskaičiavimo būdo. UAB „Vilniaus energija“ funkcijos apsiriboja tik komunikacinių tunelių eksploatavimu bei nuomos mokesčio surinkimu iš komunikacinius tunelius naudojančių ūkio subjektų. Pareiškėjo ir Vilniaus miesto  savivaldybės sudaryta sutartis nesuteikia jai teisės keisti galiojančios sistemos. UAB „Vilniaus energija“ buvo įsteigta 2002 m. 2002-03-22 pareiškėjas, Vilniaus miesto savivaldybė, SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ ir UAB „Šilumnešis“ sudarė susitarimą Nr. 116, pagal kurį UAB „Vilniaus energija“ perėmė iš UAB „Šilumnešis“ savivaldybei priklausančių komunikacinių tunelių eksploatavimą, kartu perimdamas tuo metu taikytus tarifus ir galiojusias sutartis. Konkurencijos įstatymo 9 str. pažeidimu gali būti kvalifikuojami tik tokie ūkio subjekto veiksmai, kurie priklauso nuo ūkio subjekto valios. Tais atvejais, kai ūkio subjektas negali pasirinkti kitokio elgesio modelio, jis negali būti traukiamas atsakomybėn už veiksmus, kurie nepriklauso nuo jo valios ir kurių jis negalėjo išvengti. Tai, ar ūkio subjekto elgesys buvo nulemtas paties ūkio subjekto valios ar kitų, nuo jo nepriklausančių aplinkybių, atsižvelgiama analizuojant teisės normas ir faktinę situaciją. Konkurencijos taryba nesąžiningų kainų taikymą Konkurencijos įstatymo 9 str. 1 d. 1 p. prasme apibūdinusi kaip diktavimą aiškiai nepalankių ar nepagrįstų ekonomine verte kainų, kurių pareiškėjas negalėtų diktuoti, jei rinkoje būtų pakankama konkurencija, pareiškėjo taikomų kainų iš esmės neanalizavo. Vietoj to, atsakovas vertino pareiškėjo taikomų kainų teisėtumą ir atitikimą savivaldybės patvirtintai metodikai, kas nieko bendro neturi su kainos „sąžiningumu“ Konkurencijos įstatymo 9 str. prasme. Tiek Europos Komisijos ir Bendrijos teismų praktika „nesąžiningų“ kainų bylose, tiek ankstesni Konkurencijos tarybos sprendimai parodo, jog, norint konstatuoti kainos „nesąžiningumą“, reikia vertinti pačias kainas, o ne jų teisėtumą. Kainų teisėtumo įvertinimas yra ne Konkurencijos tarybos, bet teismų ir rinką reguliuojančių institucijų funkcija. Konkurencijos taryba taip pat nevertino pareiškėjo veiksmų poveikio konkurencijai. Skundžiamame nutarime kaip Konkurencijos įstatymo 9 str. pažeidimas yra kvalifikuotos tokios aplinkybės, kurios realiai paveikti (apriboti) konkurencijos negalėjo. Dėl šios priežasties atsakovas pareiškėją nubaudė ne už konkurencijos ribojimą, bet už tariamą metodikos nesilaikymą. Be to, nutarime Konkurencijos taryba rėmėsi įrodymais, kurių nebuvo bylos medžiagoje ir su kuriais pareiškėja neturėjo galimybės susipažinti. Konkurencijos taryba taip pat nesuteikė pareiškėjui galimybės susipažinti su visais įrodymais, kurie buvo surinkti tiriant VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“ skundą dėl pareiškėjos veiksmų, ir kuriais UAB „Vilniaus energija“ būtų galėjusi grįsti savo atsikirtimus į pateiktus kaltinimus. Tokiu būdu buvo pažeisti Konkurencijos įstatymo 34 str. 1 d. bei 36 str. 3 d. reikalavimai. Pareiškėjo veiksmus atsakovas kvalifikavo kaip apysunkį pažeidimą, už kurį skyrė nepagrįstai didelę – 178 000 Lt baudą, sudarančią 3 % pareiškėjo pajamų, gautų iš komunikacinių tunelių nuomos.

Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepime prašė UAB „Vilniaus energija“ skundo netenkinti (II t., b. l. 39 - 53). Paaiškino, kad pareiškėjo įgaliojimus, susijusius su komunikacinių tunelių nuomos kainodara, apsprendžia tarp pareiškėjo, Vilniaus miesto savivaldybės, SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ ir UAB „Šilumnešis“ sudaryto 2002-03-22 susitarimo Nr. 116 nuostatos, pagal kurias UAB „Vilniaus energija“ perėmė panaudos gavėjo teises pagal 2000-01-19 panaudos sutartį tarp Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Šilumnešis“, kurios 4.4 punkte UAB „Šilumnešis“ buvo įpareigota skaičiuojant nuomos mokestį vadovautis Vilniaus miesto valdybos sprendimais patvirtintais tarifais. Taigi UAB „Vilniaus energija“ galėjo išvengti veiksmų, Konkurencijos tarybos kvalifikuotų kaip Konkurencijos įstatymo 9 str. pažeidimas, vykdymo, nuomos mokestį skaičiuodama vadovaujantis proporcingumo principu, t. y. nustatytas komunikacinių tunelių eksploatacijos ir einamojo remonto darbų sąnaudas paskirstant jame esančių inžinerinių komunikacijų savininkams atsižvelgiant į komunikaciniuose tuneliuose esančių komunikacijų skerspjūvio plotus bei užimamas erdves, kaip tai yra nurodyta Vilniaus miesto valdybos 1996-05-30 sprendime Nr. 843 V „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės komunikacinių kolektorių techninio aptarnavimo ir eilinio remonto darbų tarifų“ (toliau - 1996 m. metodika). Net ir indeksavus 1996 m. patvirtintus tarifus, užimamos erdvės proporcijos tarp atskirų komunikacijų grupių negalėjo pasikeisti, o tik padidėti indeksas. Iš kitos pusės pažymėtina, jog ta aplinkybė, kad UAB „Vilniaus energija“ privalėjo vadovautis Vilniaus miesto savivaldybės patvirtintais tarifais, savaime nepanaikina galimybės dominuojančiam ūkio subjektui piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi, nustatant nesąžiningas kainas. UAB „Vilniaus energija“, sutartiniais pagrindais nuomodama komunikacinius tunelius, atliko konkrečius aktyvius veiksmus komunikacinių tunelių nuomos rinkose. Šiais savo veiksmais pareiškėja darė akivaizdų poveikį konkurencijai. Nesąžiningas nuomos mokesčių paskirstymas tarp nuomininkų grupių galėjo lemti nepagrįstą kai kurių naudotojų grupių veiklos suvaržymą ar netgi pasitraukimą iš atitinkamos rinkos, kas yra draudžiama Konkurencijos įstatymo 9 str. nuostatomis. UAB „Vilniaus energija“ taikomais tarifais galėjo būti pažeistos kolektorių naudotojų teisės naudotis komunikaciniais tuneliais už sąnaudomis pagrįstą kainą. Šis faktorius yra ypač svarbus įvertinant ilgą pažeidimo trukmę, todėl pasekmės ūkio subjektams bei rinkai galėjo būti itin skaudžios. Nuomos sutartimis nesąžiningų kainų primetimas ribojo konkurenciją, kadangi nepagrįstai didelės nuomos kainos sudarė kliūtis į duomenų perdavimo paslaugų rinką įeiti naujam ūkio subjektui – VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“, o taip pat galėjo pažeisti ir kitų nuomininkų grupių interesų, kadangi iš jų buvo reikalaujama mokėti nepagrįsto dydžio nuomos mokestį, taip suvaržant jų galimybes veikti rinkoje. Kaip minėta, UAB „Vilniaus energija“ pareiga skaičiuojant nuomos mokestį vadovautis Vilniaus miesto valdybos sprendimais patvirtintais tarifais buvo įtvirtina 2000-01-19 panaudos sutartyje, todėl siekiant eliminuoti piktnaudžiavimo veiksmus bendrovei nereikėjo keisti savivaldybės patvirtintų tarifų apskaičiavimo tvarkos. Dėl šios priežasties atsakovas daro išvada, jog neturėjimas teisės keisti savivaldybės 1996-05-30 sprendimu Nr. 843 V patvirtintų tarifų negali būti laikomas objektyviu pateisinimu nagrinėjamam elgesiui.

Tretysis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepime palaikė pareiškėjo poziciją (II t., b. l. 85-87). Nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklauso praeinamieji kolektoriai bei techniniai koridoriai, t. y. statiniai, kurie atitinka Statybos įstatymo 2 str. 2 ir 9 p. nustatytas statinio ir inžinerinio statinio sąvokas, taip pat Komunalinio ūkio ir paslaugų departamento prie Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos 1996-06-26 įsakymu Nr. 35 patvirtintų praeinamų kolektorių ir techninių koridorių eksploatavimo taisyklių 1.3 punkto nuostatas. Būdama praeinamųjų kolektorių bei techninių koridorių savininke bei remdamasi tuo metu galiojusio Vietos savivaldos įstatymo 18 str. 14 p., numatančiu, kad savivaldybės valdyba valdo, naudoja ir saugo savivaldybės turtą, Vilniaus miesto valdyba 1996-05-30 sprendimu Nr. 843V patvirtino Vilniaus miesto savivaldybės komunikacinių kolektorių techninio aptarnavimo ir eilinio remonto darbų tarifus, o tuo pačiu ir visą jų skaičiavimo metodiką. Minėtu sprendimu patvirtintos metodikos Bendrųjų nurodymų 11 p. numato, kad komunikacinių kolektorių techninio aptarnavimo darbų tarifai parengti pagal 1995 m. balandžio 1 d. paslaugų ir medžiagų kainas. Šioje teisės normoje taip pat įtvirtinta, jog pasikeitus darbo apmokėjimo išlaidoms, medžiagų, mechanizmų bei elektros energijos kainoms, o taip pat kitiems faktoriams, turintiems įtakos darbų savikainai, tarifams, taikomi indeksai, kurie yra patvirtinti Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos įsakymu „Dėl statybos objektų (darbų) skaičiuojamųjų kainų ir indeksų bei fiksuotų sutartinių kainų keitimo“. Remdamasi Bendrųjų nurodymų 11 p. ir vadovaudamasi Vilniaus miesto valdybos 1996 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. 843 V patvirtinta metodika UAB „Šilumnešis“ 1999 m. gruodį perskaičiavo (indeksavo) Vilniaus miesto savivaldybės komunikacinių kolektorių techninio aptarnavimo ir eilinio remonto darbų tarifus. Indeksavimas buvo atliktas remiantis aplinkos ministro 1999-01-05 įsakymu Nr. 3 patvirtintomis „Statybos resursų skaičiuojamosiomis rinkos kainomis“, nes nuo 1998 m. gegužės 1 d. panaikinus Statybos ir urbanistikos ministeriją, o jos funkcijas perėmus Aplinkos ministerijai vietoj Statybos ir urbanistikos ministerijos įsakymų „Dėl statybos objektų (darbų) skaičiuojamųjų kainų ir indeksų bei fiksuotų sutartinių kainų keitimo“ buvo leidžiami aplinkos ministro įsakymai „Dėl skaičiuojamųjų kainų normatyvų patvirtinimo“. UAB „Šilumnešis“ perskaičiuoti (indeksuoti) tarifai 1999 m. gruodžio mėn. buvo suderinti su Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Energetikos ir ūkio departamentu. Konkurencijos taryba skundžiamame nutarime nurodė, jog tarifų indeksavimas atliktas neteisingai/neteisėtai, t. y. nesilaikant įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo, Vietos savivaldos įstatymo reikalavimų. Šiuo atveju sutinka su pareiškėjo argumentais, jog Konkurencijos taryba peržengė savo kompetenciją vertindama tarifų indeksavimo teisėtumą ne Konkurencijos įstatymo, bet kitų teisės aktų požiūriu. Taip pat sutinka su UAB „Vilniaus energija“ pozicija, jog Konkurencijos taryba nepagrįstai nusprendė, kad 1999 m. gruodį UAB „Šilumnešis“ tarifus perskaičiavo (indeksavo) neteisingai/neteisėtai. Vilniaus miesto valdybos 1996-05-30 sprendime Nr. 843 V niekur nėra numatyta, jog tarifus turi indeksuoti pati savivaldybė. Priešingai, sistemiškai analizuojant minėto sprendimo 2 p. ir Bendrųjų nurodymų 11 p., darytina išvada, jog tarifus turi indeksuoti kolektorius ir techninius koridorius eksploatuojanti bendrovė, t. y. UAB „Šilumnešis“. Be to, Konkurencijos taryba nepagrįstai sutapatina tarifų indeksavimą ir teisės akto pakeitimą. Bendrųjų nurodymų 11 p. numatyta galimybė indeksuoti tarifus. Tokia nuostata įtvirtinta būtent tam, kad kiekvieną kartą pasikeitus darbo apmokėjimo išlaidoms, medžiagų, mechanizmų bei elektros energijos kainoms, o taip pat kitiems faktoriams, turintiems įtakos darbų savikainai, savivaldybei nereikėtų iš naujo tvirtinti padidėjusių tarifų. Taigi tarifų indeksavimas negali būti laikomas Vilniaus miesto valdybos 1996-05-30 sprendimo Nr. 843 V keitimu, todėl atsakovo nurodytas Įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymas šiuo atveju netaikytinas.

Tretysis suinteresuotas asmuo VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“ atsiliepime paaiškino, kad Konkurencijos tarybos priimtas nutarimas yra teisingas, pagrįstas tiek faktiniu, tiek teisiniu požiūriu (I t., b. l. 102-110). Konkurencijos tarybos atlikto tyrimo duomenys patvirtina, kad UAB „Vilniaus energija“ primetamos kitiems subjektams nesąžiningos kainos ir taikomos nevienodos (diskriminacinės) sąlygos sudarė rinkoje skirtingas konkurencines galimybes, o tai reiškia Konkurencijos įstatymo 9 str. 1 d. pažeidimą.

Tretysis suinteresuotas asmuo UAB „Šilumnešis“ atsiliepime prašė sprendimą priimti teismo nuožiūra (II t., b. l. 1-3).

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. birželio 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad VšĮ „Teleradio kompanija Hansa“ 2006–02–08 pateikė Konkurencijos tarybai prašymą atklikti UAB „Vilniaus energija“ konkurenciją ribojančių veiksmų tyrimą (Konkurencijos tarybos b. l. 1–7, I t.). Konkurencijos taryba 2006–04–13 nutarimu Nr. 1S–38 nutarė pradėti tyrimą dėl UAB „Vilniaus energija“ (Jočionių g. 13, LT–02300 Vilnius) veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 9 straipsnio reikalavimams (Konkurencijos tarybos b. l. 1–2, II t.). Atlikusi tyrimą, Konkurencijos taryba 2007–09–13 priėmė nutarimą Nr. 2S–18 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 1 punkto reikalavimams“, kuriuo pripažino, kad UAB „Vilniaus energija“, primesdama nesąžiningas kainas komunikacinių tunelių nuomos rinkose Vilniaus mieste, pažeidė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 1 punktą, taip pat įpareigojo UAB „Vilniaus energija“ per 3 mėnesius nuo šio nutarimo rezoliucinės dalies paskelbimo „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“ nutraukti Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 1 punktui prieštaraujančius veiksmus ir už šio nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą skirti UAB „Vilniaus energija“ 178 000 (vieno šimto septyniasdešimt aštuonių tūkstančių) litų baudą bei įpareigojo pareiškėją per 14 dienų nuo šio nutarimo rezoliucinės dalies 2 punkte nurodytų įpareigojimų įvykdymo informuoti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybą ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus (I t., b. l. 175 – 184).

Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (1999 m. kovo 23 d. Nr. VIII-1099 redakcija) 9 straipsnio 1 punkte nustatyti draudimai piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi. Šio straipsnio 1 punkte įtvirtinta, kad draudžiama piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi atitinkamoje rinkoje atliekant visokius veiksmus, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, nepagrįstai varžo kitų ūkio subjektų galimybes veikti rinkoje arba pažeidžia vartotojų interesus, įskaitant tiesioginį ar netiesioginį nesąžiningų kainų arba kitų pirkimo ar pardavimo sąlygų primetimą (1); prekybos, gamybos ar techninės pažangos ribojimą darant žalą vartotojams (2); panašaus pobūdžio sutartyse nevienodų (diskriminacinių) sąlygų taikymą atskiriems ūkio subjektams, tuo sudarant jiems skirtingas konkurencijos sąlygas (3) ir sutarties sudarymą, kai kitai sutarties šaliai primetami papildomi įsipareigojimai, kurie pagal komercinį pobūdį ar paskirtį nėra tiesiogiai susiję su sutarties objektu (4). Pagal Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 11 dalį, dominuojanti padėtis – vieno ar daugiau ūkio subjektų padėtis atitinkamoje rinkoje, kai tiesiogiai nesusiduriama su konkurencija arba kuri įgalina daryti vienpusę lemiamą įtaką atitinkamoje rinkoje veiksmingai ribojant konkurenciją. Jeigu neįrodoma priešingai, laikoma, kad ūkio subjektas užima dominuojančią padėtį atitinkamoje rinkoje, jeigu jo rinkos dalis sudaro ne mažiau kaip 40 procentų. Jeigu neįrodoma priešingai, laikoma, kad kiekvienas iš trijų ar mažesnio skaičiaus ūkio subjektų, kuriems tenka didžiausios atitinkamos rinkos dalys, kartu sudarančios 70 procentų ar didesnę atitinkamos rinkos dalį, užima dominuojančią padėtį.

Vadovaujantis 2002 m. kovo 22 d. susitarimu Nr. 116, sudarytu tarp SP AB Vilniaus šilumos tinklai, Vilniaus miesto savivaldybės, UAB „Šilumnešis“ ir UAB „Vilniaus energija“, komunikacinių tunelių Vilniaus mieste eksploatavimas buvo perduotas SP AB Vilniaus šilumos tinklai, o tai reiškia UAB „Vilniaus energija“ (pagal 2002–02–01 turto nuomos sutartį, pasirašytą tarp SP AB Vilniaus šilumos tinklai, Vilniaus miesto savivaldybės, UAB „Vilniaus energija“ ir Dalkia, nuo 2002–04–01 SP AB Vilniaus šilumos tinklai turtas ir įsipareigojimai buvo perduoti bei personalas perkeltas dirbti į UAB „Vilniaus energija“) (Konkurencijos tarybos b. l. 47–52, I t.). Tokiu būdu UAB „Vilniaus energija“ buvo suteikta išimtinė teisė eksploatuoti Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančius komunikacinius tunelius. Teismas konstatavo, kad pareiškėja yra vienintelė komunikacinių tunelių nuomos teikėja Vilniaus miesto 9 mikrorajonuose (Lazdynuose, Karoliniškėse, Viršuliškėse, Fabijoniškėse, Žirmūnuose-Naujamiestyje, Justiniškėse, Šeškinėje, Pilaitėje ir Pašilaičiuose), todėl susidaro natūralios monopolijos situacija, kada ūkio subjektai, siekiantys komunikaciniuose tuneliuose nutiesti savo komunikacijas, neturi alternatyvų gauti atitinkamas paslaugas iš kito analogiškų paslaugų teikėjo. Anksčiau nurodyto susitarimo 1 punkte reglamentuota, kad UAB „Vilniaus energija“ perima visas panaudos gavėjo teises bei prievoles pagal 2000 m. sausio 19 d. Nutiestų kolektorių bei techninių koridorių panaudos sutartį. Pastarosios sutarties 4.4 punkte nustatyta, kad panaudos gavėjas privalo sudaryti kolektorių ir techninių koridorių nuomos sutartis kolektoriams eksploatuoti ir techninei priežiūrai su juose esančių komunikacijų savininkais bei skaičiuojant nuomos mokestį vadovautis Vilniaus miesto valdybos patvirtintais tarifais (Konkurencijos tarybos b. l. 49–50, I t.).

Komunikacinių tunelių nuomos tarifus nustato Vilniaus miesto valdybos 1996–05–30 sprendimas Nr. 843V „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės komunikacinių kolektorių techninio aptarnavimo ir eilinio remonto darbų tarifų (II t., b. l. 32–35). Iš šio sprendimo seka, kad komunikacinių tunelių nuomos mokestis nustatomas komunikacinių tunelių eksploatacijos ir einamojo remonto darbų sąnaudas paskirstant jame esančių inžinerinių komunikacijų savininkams, atsižvelgiant į komunikaciniuose tuneliuose esančių komunikacijų skerspjūvių plotus bei užimamas erdves, t. y. vadovaujantis proporcingumo principu.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas, skaičiuodamas nuomos mokestį, šio principo nesilaikė, t. y. skaičiuojamas nuomos mokestis nebuvo susietas su komunikacijų skerspjūvių plotais ir užimamomis erdvėmis, dėl ko buvo iškraipytos nuomos kainos, vienoms nuomininkų grupėms jas nepagrįstai padidinant, o kitoms nepagrįstai sumažinant. Teismas sutiko su atsakovo padaryta išvada, jog UAB „Vilniaus energija“, sutartyse su komunikacinių tunelių nuomininkais taikydama nuomos tarifus, kurie buvo neproporcingi komunikaciniuose tuneliuose esančių komunikacijų skerspjūvio plotams bei užimamoms erdvėms, komunikacinių tunelių nuomininkams taikė nesąžiningas kainas.

Teismas, išanalizavęs Vilniaus miesto savivaldybės Energetikos ir ūkio departamento 1999–07–30 raštą Nr. 04–D–06–268 „Dėl miesto požeminių kolektorių nuomos“, adresuotame SP UAB „Šilumnešis“ (Konkurencijos tarybos b. l. 166, V t.), padarė išvadą, kad tuometinis SP UAB „Šilumnešis“ generalinis direktorius R. Petrikas nurodė paruošti informaciją dėl koeficientų taikymo. Teismas konstatavo, kad UAB „Šilumnešis“ pasitvirtino naujus tarifus, kurie iškraipė Vilniaus miesto savivaldybės sprendimu nustatytų tarifų proporcijų. Be to, atkreipė dėmesį, kad UAB „Vilniaus energija“ 2004–08–11 rašte Nr. 003–00–1427 „Dėl inžinerinių komunikacijų kolektorių ir techninių koridorių nuomos mokesčio“ pažymėta, kad dabartiniu metu atsiskaitant už kolektorių ir techninių koridorių nuomą taikomi 1996 m. gegužės 30 d. Vilniaus miesto valdybos sprendimu Nr. 843V patvirtinti Komunikacinių kolektorių techninio aptarnavimo ir eilinio remonto darbų tarifai, o kadangi nuo 1996 metų keitėsi darbo įkainiai, didėjo darbų apimtys ir jų pobūdis, prašė patvirtinti naujus Vilniaus Gedimino technikos universiteto parengtus Vilniaus miesto inžinerinių komunikacijų kolektorių ir techninių koridorių nuomos mokesčio tarifus (Konkurencijos tarybos b. l. 193, V t.). Teismas priėjo išvadą, jog ir pats pareiškėjas pripažino, jog šie tarifai nuo 1996 metų naujai nustatyti (juridine prasme) nebuvo, todėl nepagrįsti skundo motyvai, kad tarifai buvo nustatyta tvarka koreguoti. Teismo manymu, tokiu dokumentu nelaikytinas ir 1999 m. gruodžio mėn. (be datos) Energetikos ir ūkio departamento direktoriaus ir UAB „Šilumnešis“ generalinio direktoriaus R. Petriko patvirtinti tarifai (Tarybos b. l. 27, I t.). Kita vertus, atkreipė dėmesį į tai, jog pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 18 straipsnio 1 punktą (1998 m. lapkričio 17 d. įstatymo Nr. VIII-929 redakcija), savivaldybės valdyba tarybai pavedus nustato kainas ir tarifus už savivaldybės įmonių teikiamas paslaugas, taip pat tiekėjo teisėmis nustato elektros energijos, centralizuotos šilumos, šalto ir karšto vandens bei gamtinių dujų tiekimo paslaugų kainas. Taigi tarifų už savivaldybės įmonių teikiamų paslaugų nustatymas priskirtinas išimtinei savivaldybės tarybos kompetencijai (Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 15 straipsnio 13 punktas), kuri galėjo būti deleguojama vykdyti ir savivaldybės valdybai.

Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje (2004 m. balandžio 15 d. įstatymo Nr. IX-2126 redakcija) nustatyta, kad Taryba, nustačiusi, kad ūkio subjektai įvykdė šio įstatymo draudžiamus veiksmus ar kitus šio įstatymo pažeidimus, vadovaudamasi objektyvumo ir proporcingumo principais, turi teisę: 1) įpareigoti ūkio subjektus nutraukti neteisėtą veiklą, atlikti veiksmus, atkuriančius ankstesnę padėtį ar pašalinančius pažeidimo pasekmes, įskaitant įpareigojimą nutraukti, pakeisti ar sudaryti sutartis, taip pat nustatyti šių įpareigojimų įvykdymo terminus ir sąlygas; 2) įpareigoti ūkio subjektus ar kontroliuojančius asmenis, įvykdžiusius koncentraciją, dėl kurios buvo sukurta ar sustiprinta dominuojanti padėtis ir dėl to itin sumažinta konkurencija atitinkamoje rinkoje, nepranešus Konkurencijos tarybai ar negavus Konkurencijos tarybos leidimo, taip pat šio įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais atlikti veiksmus, atkuriančius ankstesnę padėtį arba pašalinančius koncentracijos pasekmes, įskaitant įpareigojimus parduoti įmonę ar jos dalį, ūkio subjekto turtą ar jo dalį, akcijas ar jų dalį, reorganizuoti įmonę, nutraukti ar pakeisti sutartis, taip pat nustatyti šių įpareigojimų įvykdymo terminus ir sąlygas; 3) skirti ūkio subjektams šiame įstatyme nustatytas pinigines baudas, 41 straipsnio 2 dalyje – už atliktus nesąžiningos konkurencijos veiksmus, kuriuos tiria Konkurencijos taryba, ūkio subjektams gali būti skiriama piniginė bauda iki 3 procentų bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais, o 42 straipsnio 1 dalį – skiriamos ūkio subjektams baudos diferencijuojamos atsižvelgiant į: pažeidimo pavojingumą, pažeidimo trukmę, ūkio subjekto atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes bei kiekvieno ūkio subjekto įtaką pažeidimo padarymui, kai pažeidimą padaro keli ūkio subjektai. Baudos dydžio nustatymo tvarka patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 1591 „Dėl baudos, skiriamos už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus, dydžio nustatymo taisyklių patvirtinimo“. Įvertinus UAB „Vilniaus energija“ iš komunikacinių tunelių nuomos veiklos gaunamas pajamas (apie 3 965 600), taip pat pažeidimo trukmę, t. y. apima laikotarpį nuo 2002–04–01 iki 2007–05–24 (daugiau kaip 5 metus), teisėtai ir pagrįstai skyrė 178 000 Lt baudą. Tarybos 2007–09–13 nutarimu Nr. 2–18 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 1 punkto reikalavimams“ taikytos sankcijos (suformuluoti įpareigojimai ir skirta bauda) neprieštarauja Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 1 dalies nuostatoms.

Teismas pažymėjo, kad tiek pradėdama ir atlikdama tyrimą dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 1 punkto nuostatų pažeidimo, Konkurencijos taryba savo kompetencijos, t. y. suteiktų įgalinimų (Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 19 straipsnio 1 dalis) ir teisių (Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis) prasme, neviršijo. Atlikus Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (23–37 straipsniai) ir Konkurencijos tarybos darbo reglamento nuostatų analizę (21–105 punktai), nenustatyta ir kitų esminių procedūrinių pažeidimų, susijusių su tyrimo pradėjimu, bylos nagrinėjimu Konkurencijos taryboje ir nutarimo priėmimu. Loginiu ir lingvistiniu teisės normų aiškinimo metodais išanalizavęs Konkurencijos tarybos darbo reglamento 91 punkto nuostatą, teismas konstatavo, kad asmuo, įtariamas pažeidęs įstatymą, turi teisę užduoti klausimus kitiems proceso dalyviams, tame tarpe ir tyrimą atlikusiems ar palaikiusiems posėdyje Konkurencijos tarybos pareigūnams. Nors buvo apribotos asmens, įtariamo įstatymo pažeidimu, teisės, tačiau atsižvelgiant į tai, kad šis procedūrinis pažeidimas nėra esminis, negali būti pripažįstamas pakankamu bylos grąžinimo nagrinėti iš naujo ar nutarimo panaikinimo pagrindu.

Teismas priėjo išvadą, kad UAB „Vilniaus energija“ pažeidė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 1 punkto reikalavimus, kadangi sutartyse su komunikacinių tunelių nuomininkais nustatydama nuomos tarifus, kurie buvo neproporcingi komunikaciniuose tuneliuose esančių komunikacijų skerspjūvio plotams bei užimamoms erdvėms, komunikacinių tunelių naudotojams taikė nesąžiningas kainas, todėl Konkurencijos tarybos 2007–09–13 nutarimas Nr. 2–18 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 1 punkto reikalavimams“ yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti skunde išdėstytais motyvais nėra jokio juridinio pagrindo.

Pareiškėjas UAB „Vilniaus energija“ (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimo. Nurodo, kad skundžiamame 2008-06-02 pirmosios instancijos teismo sprendime pirmosios instancijos teismas pasisakė tik dėl dalies apelianto argumentų. Mano, jog pasisakydamas ne visais ginčo aspektais pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo apelianto skundo pilna apimtimi ir priėmė nemotyvuotą sprendimą.

Teigia, jog nepaisant to, jog argumentas dėl Konkurencijos tarybos kompetencijos ribų peržengimo buvo aiškiai išskirtas apelianto skunde ir paminėtas aprašomojoje skundžiamo 2008-06-02 pirmosios instancijos teismo sprendimo dalyje, pirmosios instancijos teismas šiuo klausimu visiškai nepasisakė. Pirmosios instancijos teismas taip pat nevertino ir apelianto pateiktų įrodymų, pagrindžiančių j o poziciją šioje dalyje.

Skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime apelianto atsakomybės klausimas bei 2007-10-22 skunde nurodyti argumentai iš esmės nėra nagrinėjami. Didžiąją skundžiamo 2008-06-02 pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies dalį sudaro faktinių bylos aplinkybių aprašymas, teisės normų citavimas bei UAB „Šilumnešis“ veiksmų 1999 m. indeksuojant tarifus įvertinimas (4-6 teismo sprendimo lapai). Apelianto atsakomybės pagrindimui yra skirta tik viena 2008-06-02 pirmosios instancijos teismo sprendimo 7 lapo pastraipa: „Kaip jau buvo minėta anksčiau, pagal 2002-03-22 susitarimą Nr. 116, sudarytą tarp SPAB „Vilniaus šilumos tinklai“, Vilniaus miesto savivaldybės, UAB „Šilumnešis“ ir UAB „ Vilniaus energija“, pastaroji perėmė panaudos gavėjo teises pagal 2000-01-19 panaudos sutartį. Šios sutarties 4.4 punktu UAB „Šilumnešis“ Įsipareigojo skaičiuojant nuomos mokesti vadovautis Vilniaus miesto valdybos sprendimais patvirtintais tarifais. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad UAB „Vilniaus energija“, pagal nuomos sutartį perėmusi visas UAB „Šilumnešis teises“ ir pareigas, turėjo būti atidi ir rūpestinga apskaičiuojant ir taikant komunikacinių tunelių nuomos tarifus, o ne piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi ir nustatyti nesąžiningas kainas“. Mano, jog teismas šiuo atveju net nenagrinėjo situacijos, kuomet apeliantas, nors ir atitikdamas „atidaus ir rūpestingo“ ūkio subjekto standartą, visgi negalėjo išvengti veiksmų, kurie buvo kvalifikuoti kaip Konkurencijos įstatymo 9 str. pažeidimas. Mano, kad tokia teismo pozicija nesiderina su aukščiau minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pripažįstančia, jog dominuojantis ūkio subjektas negali atsakyti už veiksmus, kurie nepriklauso nuo jo valios ir kurių jis negalėjo išvengti. Apelianto nuomone, bylos medžiaga patvirtina tokias faktines aplinkybes, kurių kontekste nėra pagrindo abejoti apelianto atidumu ir rūpestingumu. Nei 2002-03-22 susitarimas Nr. 116, nei joks kitas teisės aktas ar sutartis neįpareigojo apelianto peržiūrėti iki 2002-03-22 UAB „Šilumnešis“ taikytus tarifus bei nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarką ar kitaip audituoti ligtolinę UAB „Šilumnešis“ veiklą. 2002-03-22 susitarimo Nr. 116 esmę sudarė tai, jog apeliantas perims jau veikiančios sistemos operatoriaus vaidmenį (t.y. administravimą) bei taikys būtent tuos tarifus ir tokią nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarką, kurią iki 2002-03-22 susitarimo Nr. 116 sudarymo taikė UAB „Šilumnešis“. Tuo tarpu skundžiamame 2008-06-02 pirmosios instancijos teismo sprendime iš viso nėra pateikiama šių aplinkybių bei jas pagrindžiančių įrodymų įvertinimo. Apelianto nuomone, nesant atitinkamo susitarimo, privačiam ūkio subjektui negali būti perkeliama administracinio teisės akto įgyvendinimo kontrolės pareiga. Teismas neatkreipė dėmesio į tą aplinkybę, kad pats apeliantas ginčo objektu tapusių tarifų neapskaičiavo ir nenustatė. Apelianto taikyti komunikacinių tunelių nuomos tarifai Konkurencijos tarybos bylos 1 tomo 27 lape esančio dokumento forma buvo perduoti apeliantui po 2002-03-22 susitarimo Nr. 116 sudarymo, kartu su UAB „Šilumnešis“ sudarytomis sutartimis. Analogiški tarifai buvo nurodyti tuo metu galiojusiose UAB „Šilumnešis“ su komunikacinių tunelių nuomininkais sudarytose sutartyse. Aptariamame dokumente nurodyta, jog jis yra suderintas su Vilniaus miesto savivaldybės Energetikos ir ūkio departamentu (Konkurencijos tarybos bylos 1 t, b.l. 27). Vilniaus miesto tarybos 2000-01-19 sprendimu Nr. 486 „Dėl miesto nutiestų kolektorių bei techninių koridorių panaudos sutarties sudarymo“ Vilniaus miesto savivaldybės Energetikos ir ūkio departamentas buvo įgaliotas sudaryti 200-01-19 Panaudos sutartį. Panaudos sutartyje Vilniaus miesto savivaldybės Energetikos ir ūkio departamentas yra įvardijamas kaip „Panaudos davėjas“ (Konkurencijos tarybos bylos 1 tomo 51 psl.). Vilniaus miesto savivaldybės Energetikos ir ūkio departamentas taip pat atstovavo savivaldybę pasirašant 2002-03-22 susitarimą Nr. 116. Atsižvelgdamas į tai, apeliantas savo veikloje Energetikos ir ūkio departamentą visą laiką traktavo kaip šioje srityje kompetentingą savivaldybės padalinį, veikiantį savivaldybės vardu ir įgaliotą prižiūrėti, jog komunikacinių tunelių eksploatavimas būtų vykdomas sutinkamai su savivaldybės priimtais teisės aktais. Mano, jog tarifų suderinimas su savivaldybės departamentu, įgaliotu prižiūrėti tiek Panaudos sutarties, tiek viso savivaldybės komunikaciniu tunelių ūkio veikimą, eliminuoja abejonių dėl tarifu autentiškumo ar tikslingumo galimybę. Tokioje situacijoje net apdairus ir rūpestingas asmuo nekvestionuotų perimamų tarifų teisėtumo. Darydamas prielaidą, jog apeliantas nebuvo pakankamai kritiškas UAB „Šilumnešis“ veiklos atžvilgiu, teismas neatkreipė dėmesio ir į UAB „Šilumnešis“ statusą bei šios įmonės santykį su metodiką patvirtinusia bei tarifus nustačiusią Vilniaus miesto savivaldybe.

Mano, kad teismas neanalizavo aplinkybės, ar apeliantas apskritai būtų galėjęs įvertinti 1999 m. vykusio tarifų indeksavimo teisėtumą ir pagrįstumą. Tarifų indeksavimas 1999 m. įvyko prieš atsirandant apeliantui, kaip juridiniam asmeniui. Apeliantas nebuvo šio proceso dalyvis. Apeliantas taip pat nebuvo savivaldybės, UAB „Šilumnešis“ ir kitų 1999 m. į procesą įtrauktų institucijų susirašinėjimo adresatas. Apeliantas yra privatus juridinis asmuo ir neturi Konkurencijos tarybai ar teisėsaugos institucijoms suteiktų tyrimo įgalinimų. Kadangi nei Vilniaus miesto savivaldybė, nei UAB „Šilumnešis“ neprašė atlikti galiojančių tarifų ir nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarkos audito ir nepateikė tam reikalingos informacijos, apeliantas net ir norėdamas nebūtų galėjęs atlikti 1999 m. vykusių procesų tyrimo.

Nustatęs, kad 1996 m. metodika neatitinka faktinių realijų, apeliantas dėjo pastangas pakeisti tiek pačią metodiką, tiek ir tariamai neteisėtus tarifus. Apeliantas dar 2004 m. savo iniciatyva užsakė ir 2004-08-11 pateikė savivaldybei Vilniaus Gedimino technikos universiteto (toliau – VGTU) specialistų parengtą naujos metodikos projektą (Konkurencijos tarybos bylos 5 tomo 193 psl.). Pirmosios instancijos teismas šią aplinkybę interpretavo priešingai. Su tokia teismo pozicija apeliantas nesutinka. Poreikį pateikti naujos metodikos projektą nulėmė ne abejonės galiojančios tvarkos teisėtumu, bet 1996 m. metodikos neatitikimas faktinei situacijai, t.y. poreikis atnaujinti faktinės situacijos neatitinkančios metodikos. Mano, kad apelianto 2004-08-11 rašto Nr. 003-00-1427 turinys nepatvirtina, kad apeliantas pripažino tarifų neteisėtumą.

Nesutinka su teismo išvada, jog apeliantas, vadovaudamasis 2000-01-19 Panaudos sutarties 4.4 p., galėjo vienašališkai peržiūrėti 1999 m. indeksuotus tarifus ir išvengti Konkurencijos įstatymo pažeidimo. Pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad 2000-01-19 Panaudos sutartis buvo sudaryta jau po 1999 m. įvykusio tarifų indeksavimo. Kaip yra plačiau paaiškinta apelianto skundo 5.3.2-5.3.21 pastraipose, tarifų indeksavimą iniciavo ir šiame procese dalyvavo Vilniaus miesto savivaldybė. 2000-01-19 Panaudos sutarties sudarymo metu abi sutarties šalys žinojo, jog yra taikomi 1999 m. indeksuoti tarifai. Dėl šios priežasties, pirmosios instancijos teismas nepagristai padarė prielaidą, jog Panaudos sutarties 4.4 p. reikalavo, kad būtų taikomi 1996 metų lygio, t.y. iki indeksavimo galioję tarifai. Skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime taip ir nėra paaiškinama, kodėl teismas ignoravo sutarties šalių paaiškinimus apie apelianto įgalinimų turinį bei šiuos paaiškinimus pagrindžiančius įrodymus.

Pirmosios instancijos teismo daromą prielaidą, jog apeliantas galėjo savo nuožiūra keisti iš UAB „Šilumnešis“ perimtus tarifus ir nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarką paneigia tai, jog 1999 m. indeksuoti t.y. praktiškai aštuonių metų senumo įkainiai, nepadengia visų komunikacinių tunelių eksploatavimo sąnaudų. Per laikotarpį nuo 1999 m. žymiai keitėsi tiek darbo užmokestis, tiek kitos sąnaudos, susijusios su tunelių eksploatacija. Konkurencijos tarybos bylos medžiaga (4 tomo 101 psl.) patvirtina, kad šiuo metu metinis skaičiuotinas kolektorių nusidėvėjimas siekia 7 494 069, 08 litų, kai tuo tarpu per metus yra surenkama vos 3,5 mln. litų nuomos mokesčio. Taigi, vien metinė 7,5 mln. litų nusidėvėjimo suma daugiau nei dvigubai viršija 3,5 mln. litų per metus surenkamą nuomos mokesčio sumą. Akivaizdu, kad jei apeliantas būtų galėjęs savo iniciatyva peržiūrėti nuomos mokesčio tarifus ar nuomos mokesčio skaičiavimo tvarką, jis tai būtų padaręs vien dėl šios priežasties. Su minėta pirmosios instancijos teismo prielaida nesiderina ir ta aplinkybė, jog būtent apeliantas 2004 savo iniciatyva ir sąskaita paruošė bei 2004-08-11 raštu pateikė Vilniaus miesto savivaldybei naujos komunikacinių tunelių nuomos tarifų apskaičiavimo metodikos projektą (Konkurencijos tarybos bylos 5 tomo 193 psl.).

Atkreipia dėmesį į tai, kad Konkurencijos įstatymo 9 str. 1 p. vartojamas terminas „nesąžiningos kainos“ konkurencijos teisėje turi konkrečią reikšmę. Atsižvelgiant į tai, Konkurencijos įstatymo 9 str. 1 p. inkriminavimas suponuoja Konkurencijos tarybos pareigą nustatyti konkrečius šio pažeidimo sudėties objektyviosios pusės elementus. Apelianto nuomone, nukrypimas nuo reguliatoriaus patvirtintos metodikos (ir tarifų), jei toks būtų nustatytas, savaime nereiškia Konkurencijos įstatymo 9 str. pažeidimo. Reguliatoriaus nustatyta metodika ir tarifai yra paties reguliatoriaus valinis sprendimas. Tai akivaizdžiai iliustruoja pačios Konkurencijos tarybos konstatuota aplinkybė, jog skirtinguose Lietuvos miestuose yra taikomos skirtingos metodikos. Atitinkamai, vieno reguliatoriaus nustatyta metodika nebūtinai indikuoja „sąžiningos“ kainos lygi konkurencijos teisės prasme. Be to, būdama normatyviniu dokumentu, metodika negali operatyviai „reaguoti“ ar atitikti besikeičiančios faktinės situacijos. Tai gali būti realizuojama tik operatyviai peržiūrint pačią metodiką. Tuo tarpu ilgą laiką neatnaujinama metodika gali sąlygoti priešingą rezultatą. Apie tai, jog dar 1996 m. Vilniaus miesto savivaldybės patvirtinta metodika neatitinka faktinių realijų, plačiau pasisakoma apelianto 2007-10-22 skundo 5.2.17 - 5.2.28 pastraipose.

Tai, jog Konkurencijos taryba inkriminavo apeliantui Konkurencijos įstatymo 9 str. pažeidimą nenustačiusi esamo ar galimo jo veiksmų poveikio konkurencijai, patvirtina ne tik skundžiamo Konkurencijos tarybos 2007-09-13 nutarimo turinio trūkumai, bet ir bylos medžiagoje esantys įrodymai. Skundžiamame 2008-06-02 pirmosios instancijos teismo sprendime šiuo klausimu taip pat nebuvo pasisakyta.

Apeliantas nurodo, kad skundžiamame 2008-06-02 pirmosios instancijos teismo sprendime teigiama, jog apeliantas sutartyse su nuomininkais nustatydavo nuomos tarifus, kurie buvo neproporcingi komunikaciniuose tuneliuose esančių komunikacijų skerspjūvių plotams bei užimamoms erdvėms. Teismo sprendime nėra nurodoma, kokiais įrodymais ar bylos medžiaga yra grindžiama tokia išvada. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė išvadą, jog pagal galiojančius teisės aktus, komunikacinių tunelių nuomos tarifus galėjo nustatyti tik pati Vilniaus miesto savivaldybės taryba arba deleguoti šią funkciją savivaldybės valdybai. Kadangi 1999 m. UAB „Šilumnešis“ indeksuotų tarifų nei Vilniaus miesto savivaldybės taryba, nei valdyba nepatvirtino, pirmosios instancijos teismas pripažino, jog Konkurencijos taryba pagrįstai konstatavo apelianto taikomų tarifų neteisėtumą. Apeliantas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas savo sprendime nepagrįstai daro išvadą, kad UAB „Šilumnešis“ pasitvirtino naujus tarifus, kurie iškraipė Vilniaus miesto savivaldybės sprendimu nustatytas tarifų proporcijas“. Mano, jog pirmosios instancijos teismas nepagristai UAB „Šilumnešis“ veiksmus indeksuojant tarifus traktavo kaip naujų tarifų patvirtinimą.

Atkreipia dėmesį, kad savo atsikirtimus į apelianto argumentus Konkurencijos taryba pateikė 2007-12-21 atsiliepimo forma (II t.; b. l. 39). Šiame atsiliepime Konkurencijos taryba pateikė argumentus, kurių nebuvo nei 2007-05-11 pranešime apie atliktą tyrimą, nei skundžiamame 2007-09-13 nutarime Nr. 2S-18. Apelianto nuomone, toks Konkurencijos tarybos pozicijos keitimas prieštaravo Konkurencijos įstatymo 36 str. 3 d. reikalavimui visas kaltinimą pagrindžiančias faktines aplinkybes bei išvadas pateikti dar prieš priimant galutinį Konkurencijos tarybos nutarimą.

Tretysis suinteresuotas asmuo VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“ atsiliepime nurodo, kad apeliacinis skundas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl atmestinas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliktinas galioti. Atsiliepimą grindžia argumentais, iš esmės analogiškais tiems, kurie išdėstyti atsiliepime į pareiškėjo skundą, pateiktame pirmosios instancijos teismui.

Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepime į UAB „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti 2008 m. birželio 2 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą nepakeistą.

Atsiliepime nurodo, kad 2007-09-13 nutarimu Konkurencijos taryba konstatavo, kad UAB „Vilniaus energija“ užima dominuojančią padėtį priešsrovinėse komunikacinių tunelių nuomos rinkose ir sutartyse su komunikacinių tunelių nuomininkais taiko nuomos tarifus, neatitinkančius Vilniaus miesto savivaldybės administraciniu teisės aktu patvirtintos komunikacinių tunelių nuomos mokesčio apskaičiavimo metodikos. Šis teisės akto pažeidimas nebuvo savaime laikomas piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi, nes Konkurencijos taryba konstatavo, jog dėl to, jog nebuvo laikomasi minėtos metodikos pagrindu nustatytų tarifų, komunikacinių tunelių nuomos kainos buvo neproporcingai iškreiptos, vienoms nuomininkų grupėms jas padidinant, o kitoms sumažinant. Būtent šių iškreiptų kainų taikymas lėmė apelianto veiksmus, Konkurencijos tarybos kvalifikuotus kaip piktnaudžiavimas, kadangi komunikacinių tunelių nuomininkams buvo taikomos nesąžiningos kainos nuomos sutartyse. Atsakovas mano, kad Konkurencijos taryba buvo kompetentinga atlikti tyrimą dėl UAB „Vilniaus energija“ veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 1 punkto reikalavimas, o apelianto teiginiai dėl kompetencijos yra nepagrįsti. Nurodo, kad apelianto įgaliojimus, susijusius su komunikacinių tunelių nuomos kainodara apsprendžia tarp apelianto, Vilniaus mesto savivaldybės, SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ ir UAB „Šilumnešis“ sudarytas 2002-03-22 Susitarimas Nr. 116, pagal kurį UAB „Vilniaus energija“ perėmė panaudos gavėjo teises pagal 2000-01-19 Panaudos sutartį tarp Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Šilumnešis“. Panaudos sutarties 4.4 punktu UAB „Šilumnešis“ buvo įpareigota, skaičiuojant nuomos mokestį, vadovautis Vilniaus miesto valdybos sprendimais patvirtintais tarifais. Konkurencijos tarybos nuomone, UAB „Vilniaus energija“ galėjo išvengti veiksmų, Konkurencijos tarybos kvalifikuotų kaip Konkurencijos įstatymo 9 str. pažeidimas, vykdymo, nuomos mokestį skaičiuodama pagal proporcingumo principą t.y. nustatytas komunikacinių tunelių eksploatacijos ir einamojo remonto darbų sąnaudas paskirstydama jame esančių inžinerinių komunikacijų savininkams, atsižvelgiant į komunikaciniuose tuneliuose esančių komunikacijų skerspjūvio plotus bei užimamas erdves, kaip tai yra nurodyta Vilniaus miesto valdybos 1996-05-30 sprendime Nr.843V „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės komunikacinių kolektorių techninio aptarnavimo ir eilinio remonto darbų tarifų“ (toliau – 1996 m. metodika). Atsiliepdamas į apelianto argumentą, kad nustatęs, jog 1996 m. metodika neatitinka faktinių realijų, jis dėjo pastangas pakeisti tiek pačią metodiką, tiek ir tariamai neteisėtus tarifus, atsakovas nurodo, kad Konkurencijos taryba sutinka su skundžiamame sprendime išsakyta teismo nuomone, jog 2004 m. apelianto naujos metodikos projekto pateikimas savivaldybei įrodo, kad apeliantas pripažino, jog metodika nuo 1996 metų naujai nustatyta (juridine prasme) nebuvo, todėl laikytina, kad apeliantas žinojo apie tariamą 1999 m. įvykusio tarifų indeksavimo neteisėtumą.

Atsiliepdamas į apelianto argumentus dėl nesąžiningų kainų įvertinimo nurodo, kad tiek 2007-09-13 Konkurencijos tarybos nutarime, tiek ir atsiliepime į skundą buvo nurodyta, jog Konkurencijos taryba konstatavo apelianto veiksmus kaip pažeidžiančius Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 1 punktą, dėl to, kad įmonė sutartyse su komunikacinių tunelių nuomininkais taikė nuomos tarifus, kurie buvo neproporcingi komunikaciniuose tuneliuose esančių komunikacijų skerspjūvio plotams bei užimamoms erdvėms. Būtent dėl to, kad buvo iškraipytas proporcingumo principas ir kainos skaičiuojamos neadekvačiai nuomininko užimamų komunikacijų erdvei, UAB "Vilniaus energija“ sutartyse nurodomos nuomos kainos buvo nesąžiningos. Tai įvyko todėl, kad bendrovė nesilaikė 1996 m. metodikoje patvirtintų tarifų skaičiavimo tvarkos ir dėl šių priežasčių buvo iškraipytos kolektorių nuomos kainos, vienoms komunikacijų nuomininkų grupėms jas nepagrįstai padidinant, kitiems nepagrįstai sumažinant ir tuo pažeidžiant Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 1 punktą, draudžiantį dominuojančiam ūkio subjektui tiesiogiai ar netiesiogiai primesti nesąžiningas kainas ar kitas pirkimo/pardavimo sąlygas. Siekiant tam tikrus veiksmus kvalifikuoti kaip Konkurencijos įstatymo pažeidimą, ūkio subjektas turi atlikti veiksmus, ribojančius arba galinčius riboti konkurenciją. Tuo tarpu po teisių ir prievolių pagal 2000-01-19 panaudos sutarties įgyvendinimo perėmimo, UAB „Vilniaus energija“ sutartiniais pagrindais nuomojo komunikacinius tunelius taikydama neproporcingus nuomos tarifus ir šiais savo veiksmais apeliantas darė akivaizdų poveikį konkurencijai.

Mano, kad apeliantas klaidingai interpretuoja Konkurencijos tarybos atsiliepimą ir tokiu būdu siekia suklaidinti teismą dėl Konkurencijos tarybos pažeidimo konstatavimo argumentų. Kaip nurodė apeliantas savo skunde pirmosios instancijos teismui, tam, kad būtų galima nustatyti Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio draudžiamą piktnaudžiavimo faktą, turi būti konstatuoti šie objektyviosios pažeidimo pusės elementai: rinkoje atliekami tam tikri veiksmai, jų poveikis konkurencijai bei objektyvaus pateisinimo tokiam elgesiui nebuvimas. Atsiliepime į skundą Konkurencijos taryba nurodė, jog nagrinėjamame pažeidime visos šios sąlygos buvo įvertintos ir dėl to buvo konstatuotas Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio pažeidimas. Siekdama patvirtinti pirmąją sąlygą, t.y., kad rinkoje atliekami tam tikri veiksmai, Konkurencijos taryba paaiškino, jog po teisių ir prievolių pagal 2000-01-19 panaudos sutarties įgyvendinimo perėmimo 2002-03-22 Susitarimo Nr.116 pagrindu, UAB „Vilniaus energija“ savo vardu sudarė sutartis su komunikacinių tunelių naudotojais, o su naujais nuomininkais, pradėjusiais naudotis komunikaciniais tuneliais po 2002-03-22, apeliantas sutartis sudarydavo naudodamas tas pačias standartines sąlygas bei taikydamas tuos pačius UAB „Šilumnešis“ neva indeksuotus tarifus. Šių aplinkybių pagrindu Konkurencijos taryba konstatavo, kad UAB „Vilniaus energija“, sutartiniais pagrindais nuomodama komunikacinius tunelius, atliko konkrečius aktyvius veiksmus komunikacinių tunelių nuomos rinkose. Tokie Konkurencijos tarybos paaiškinimai negali būti vertinami kaip nauji argumentai ar savo pozicijos keitimas nagrinėjamame ginče, kadangi jais paprasčiausiai buvo siekiama paaiškinti teismui, kokius konkrečius veiksmus atlikdama UAB „Vilniaus energija“ pažeidė Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio reikalavimus.

Teismas, atlikęs Konkurencijos įstatymo 23-37 straipsnių ir Konkurencijos tarybos darbo reglamento 21-16 punktų analizę, nenustatė esminių procedūrinių pažeidimų, susijusių su tyrimo pradėjimu, bylos nagrinėjimu Konkurencijos taryboje (išskyrus draudimu užduoti klausimus) ir nutarimo priėmimu. Konkurencijos taryba pritaria tokiai teismo išvadai ir mano, jog apelianto teiginiai dėl netinkamo tyrimo pradėjimo, įrodymų buvimo, faktinių aplinkybių vertinimo ir kitų aplinkybių, yra nepagrįsti. Tačiau Konkurencijos taryba nesutinka su teismo išsakyta nuomone, jog asmuo, įtariamas padaręs pažeidimą, turi teisę užduoti klausimus kitiems proceso dalyvavimas, tame tarpe ir tyrimą atlikusiems ar palaikiusiems posėdyje Konkurencijos tarybos pareigūnams. Savo poziciją taryba grindžia ne tik Konkurencijos įstatymo 31 straipsniu ir Konkurencijos tarybos darbo reglamento 91 punktu, pagal kuriuos bylų nagrinėjimo posėdyje klausimai užduodami proceso dalyviams, o tyrimą atlikęs tyrėjas nėra priskiriamas proceso dalyviams, bet ir Europos teismų praktika.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 1 punktas nurodo, kad dominuojančiam ūkio subjektui yra draudžiama tiesiogiai ar netiesiogiai primesti nesąžiningas kainas ar kitas pirkimo ar pardavimo sąlygas. UAB „Vilniaus energija“, būdama esminių išteklių valdytoja, vienintelė teikia komunikacinių tunelių nuomos paslaugas atitinkamose rinkose, o ūkio subjektai neturi alternatyvų gauti atitinkamas paslaugas iš kito analogiškų paslaugų teikėjo. 2002 m. kovo 22 d. pasirašius susitarimą Nr. 116, UAB „Vilniaus energija“ buvo perduotos komunikacinių tunelių panaudos gavėjo teisės ir pareigos. UAB „Vilniaus energija“ su komunikacinių tunelių nuomininkais pasirašydavo Praeinamųjų koridorių ir techninių kolektorių nuomos sutartis, kurių prieduose buvo nurodomas nuomos mokestis už komunikacijas praeinamuose kolektoriuose. Be to, šiuo susitarimu UAB „Vilniaus energija“ perėmė panaudos gavėjo teises ir pagal 2000 m. sausio 19 d. Panaudos sutartį tarp Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Šilumnešis“, kurios 4.4. punkte UAB „Šilumnešis“ buvo įpareigota, skaičiuojant nuomos mokestį, vadovautis Vilniaus miesto valdybos sprendimais patvirtintais tarifais.

Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba 2007 m. rugsėjo 13 d. nutarime Nr. 2S-18 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 1 punkto reikalavimams“ yra padariusi išvadą, kad UAB „Vilniaus energija“, sutartyse su komunikacinių tunelių nuomininkais taikydama nuomos tarifus, kurie buvo neproporcingi komunikaciniuose tuneliuose esančių komunikacijų skerspjūvio plotams bei užimamoms erdvėms, komunikacinių tunelių nuomininkams taikė nesąžiningas kainas ir tokie UAB „Vilniaus energija“ veiksmai prieštarauja Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 1 punkto reikalavimams.

Visų pirma pažymėtina, jog Vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog tam, kad būtų įrodyti Konkurencijos įstatymo 9 straipsnyje numatyti pažeidimai, būtina atlikti pažeidimo sudėties bei įrodymų vertinimo analizę, susidedančią iš kelių susijusių, tačiau nuosekliai sekančių etapų: pirma, turi būti nustatyta atitinkama rinka, kuri apibrėžiama pagal prekės ir geografinę rinką; antra, turi būti įvertinta, ar ūkio subjektas užima dominuojančią padėtį ir gali daryti vienpusę lemiamą įtaką toje atitinkamoje rinkoje; trečia, turi būti įvertinta, ar tiriami veiksmai yra piktnaudžiavimas. Kadangi visi šie etapai tarpusavyje yra glaudžiai susiję, todėl nors vieno iš jų neteisingas įvertinimas savaime sąlygoja neteisingas galutines išvadas bei paskesnio etapo išvadas (žr. 2008 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A²⁴⁸-715/2008).

Nagrinėjamu atveju Konkurencijos taryba ginčijame nutarime apibrėžė atitinkamą rinką, nustatė dominuojančią padėtį, dėl šių aspektų ginčo nėra. Tačiau apeliantas nesutinka su Konkurencijos tarybos pateiktu nesąžiningų kainų aiškinimu. Šiame kontekste pažymėtina, kad siekiant kiek galima labiau suderinti Lietuvos Respublikos ir ES konkurencijos santykius reglamentuojančias teisės normas, kaip tai numatyta Konkurencijos įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje, ir užtikrinti tinkamą šių normų taikymą Lietuvos Respublikoje, reikia atsižvelgti ir į EB teisėje galiojančias konkurencijos teisės taisykles ir jų aiškinimą Europos Bendrijų Teisingumo Teismo ir Pirmosios instancijos teismo praktikoje.

 Europos Bendrijų Teisingumo Teismo praktikoje nesąžiningų kainų sąvoka pirmą kartą plačiau nagrinėta United Brands byloje (1978 m. vasario 14 d. Sprendimas byloje United Brands Company ir United Brands Continentaal BV prieš Komisiją, 27/76). Šioje byloje Teismas išskyrė keletą modelių, kuriais vadovaujantis gali būti nustatyta, ar taikomos kainos yra nesąžiningos: 1) permoka gali būti nustatyta, lyginant pardavimo ir gamybos išlaidas, kas atskleidžia pelno normą (251 p.); 2) nesąžiningos kainos gali būti nustatytos atsakant į du klausimus: ar skirtumas tarp patirtų išlaidų ir taikomų kainų yra pernelyg didelis, ir jeigu taip, ar taikoma kaina yra nesąžininga per se arba palyginus ją su konkuruojančiais produktais (252 p.); 3) kiti būdai nesąžiningai kainai nustatyti (253 p.). Naujausioje Teisingumo Teismo praktikoje paprastai taikomas antrasis modelis. Taip pat pripažįstama, kad taikomos kainos ir patirtų išlaidų lyginimas yra tik pirmasis žingsnis, siekiant nustatyti, ar taikomos kainos yra nesąžiningos. Minėtoje United Brands byloje Teismas pažymėjo, kad piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi nustatomas, jei kaina nėra pagrįsta produkto ekonomine verte. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad Europos Bendrijų Komisija Scandlines Sverige sprendime konstatavo, jog ginčijama kaina gali būti palyginama su (i) kitomis kainomis, nustatytomis dominuojančio ūkio subjekto kitoje rinkoje arba (ii) kainomis, taikomomis kitų įmonių, kurios teikia panašius produktus/paslaugas kitose susijusiose rinkose (2004 m. liepos 23 d. Europos Bendrijų Komisijos sprendimas byloje Scandlines Sverige AB prieš Port of Helsingborg, COMP/A.36.568/D3, žr. 171 p.). Be to, sprendime pabrėžta, jog nors kainų ir išlaidų palyginimas, kuris atskleidžia atitinkamos kompanijos pelno normą, yra svarbus atliekamo tyrimo pirmasis žingsnis, tai nėra pakankama aplinkybė, kuri leistų konstatuoti, jog įmonė piktnaudžiauja dominuojančia padėtimi. Svarbu atskirti pelno vertinimą ir vertinimą, ar kaina yra nesąžininga. Šiame kontekste kartu pažymėtina, kad sąvoka „ekonominė produkto/paslaugos vertė“ nėra išsamiai analizuota Europos Teisingumo Teismo praktikoje, tačiau pripažįstama, kad ekonominė produkto/paslaugos vertė negali būti nustatoma paprasčiausiai atėmus patirtas išlaidas iš gauto pelno. Ekonominė vertė turi būti nustatoma atsižvelgus į konkrečias bylos aplinkybes, taip pat su išlaidomis nesusijusiai faktoriais, pvz., produkto/paslaugos paklausa (žr. Scandlines Sverige sprendimą).

Kadangi kainų vertinimas yra sudėtingas ekonominio pobūdžio tyrimas, todėl su tuo susijusios Konkurencijos tarybos išvados pirmiausia iš esmės vertintinos minėtų procesinių aspektų požiūriu, giliau neanalizuojant su atitinkama rinka susijusių konkrečių materialinio pobūdžio išvadų teisingumo ar pagrįstumo. Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 1 punkte nustatyta, jog draudžiama piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi atitinkamoje rinkoje atliekant visokius veiksmus, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, nepagrįstai varžo kitų ūkio subjektų galimybes veikti rinkoje arba pažeidžia vartotojų interesus, įskaitant tiesioginį ar netiesioginį nesąžiningų kainų arba kitų pirkimo ar pardavimo sąlygų primetimą. Skundžiamo 2007 m. rugsėjo 13 d. Konkurencijos tarybos nutarimo 3 skyriuje nurodoma: „Nesąžiningų kainų ir kitų pirkimo ar pardavimo sąlygų primetimas suprantamas kaip veiksmai, kuriais dominuojantis ūkio subjektas, pasinaudodamas savo jėga rinkoje, diktuoja kainas ir kitas sąlygas ūkio subjektams, kurios jiems yra aiškiai nepalankios ar nepagristos ekonomine verte ir kurių šis ūkio subjektas negalėtų diktuoti, jei rinkoje būtų pakankama konkurencija, o ūkio subjektai yra priversti priimti šias sąlygas, nes neturi alternatyvos arba ji yra labai ribota“. Tačiau skundžiamame Konkurencijos tarybos nutarime nėra pakankamai išsamiai paaiškinama, kodėl nagrinėjamu atveju taikomos kainos laikytinos nesąžiningomis. Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog Konkurencijos tarybos nutarime turi būti nurodyti pažeidėjo bei kitų asmenų paaiškinimai, pateikti Konkurencijos tarybai, bei jų įvertinimas, priimamo nutarimo motyvai ir teisinis pagrindas. Tačiau skundžiamame Konkurencijos tarybos nutarime nėra duomenų, kaip buvo, ir ar išvis buvo vertinti paaiškinimai, kiti duomenys, atskleidžiantys, kas sudaro ginčijamą kainą. Taip pat pažymėtina, kad atsakovas neanalizavo, kokios yra apelianto patiriamos dėl paslaugos teikimo išlaidos, eksploataciniai, atnaujinimo, profilaktikos ir kiti kaštai, kuriuos apeliantas patiria, teikdamas paslaugas. Be to, nėra pateikta išsamių duomenų, kokios yra už paslaugos teikimą gaunamos pajamos. Tai yra, Konkurencijos tarybos atliktas tyrimas neatskleidžia, kokia yra šių paslaugų teikimo ekonominė vertė. Konkurencijos taryba taip pat nenustatė, ar skirtumas tarp patirtų išlaidų ir taikomų kainų yra pernelyg didelis, kas, atsižvelgus į Europos Bendrijų Teisingumo Teismo praktiką, yra vienas iš esminių elementų, siekiant nustatyti, ar taikomos kainos yra nesąžiningos.

Atkreiptinas dėmesys, kad ekonominė vertė turi būti nustatoma atsižvelgus į konkrečias bylos aplinkybes, taip pat su išlaidomis nesusijusius faktorius. Nagrinėjamu atveju Konkurencijos taryba nustatė, kad UAB „Vilniaus energija“, skaičiuodama nuomos mokestį, nesilaikė proporcingumo principo, t. y. skaičiavo šį mokestį neatsižvelgdama į komunikaciniuose tuneliuose esančių komunikacijų skerspjūvio plotus bei užimamas erdves, dėl to buvo iškraipytos kolektorių nuomos kainos, vienoms komunikacijų nuomininkų grupėms jas nepagrįstai padidinant, o kitoms nepagrįstai sumažinant. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pati UAB „Vilniaus energija“ pripažino, kad nuomos mokestis skaičiuojamas kolektorių priežiūros sąnaudas proporcingai paskirsčius pagal nuomininkų užimamą plotą (2007 m. rugsėjo 20 d. Konkurencijos tarybos bylų nagrinėjimo posėdžio protokolas Nr. 4S-19, psl. 8). Ši aplinkybė, teisėjų kolegijos nuomone, yra reikšminga nustatant, ar kainos, taikomos ūkio subjektams, yra sąžiningos, tačiau per se nepagrindžia, jog taikytos kainos buvo taikomos pažeidžiant Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 1 punkte įtvirtintus reikalavimus.

Kaip minėta, tyrimo metu nustačius, kad teikiamos paslaugos nėra pagrįstos ekonomine verte ir skirtumas tarp gaunamo pelno ir patiriamų išlaidų yra pernelyg didelis, toliau turėtų būti tiriama, ar šios kainos yra nesąžiningos. Kaip matyti iš Konkurencijos tarybos nutarimo, nagrinėjamu atveju nebuvo vertinama, ar šių paslaugų teikimas yra ženkliai brangesnis nei kitų įmonių paslaugų teikimas kitose arba susijusiose rinkose. Pažymėtina, kad Europos Bendrijų Komisija yra pripažinusi, jog sprendžiant, ar kaina yra per didelė rinkoje, kurioje yra konkurencija, paprastai lyginamos dominuojančio subjekto kainos su kainomis, nustatytomis kitų konkurentų. Tačiau tais atvejais, kai egzistuoja monopolija, toks palyginimas yra neįmanomas, dėl to kiekvienu nagrinėjamu atveju gali būti nustatomos ir kitos gairės. Pavyzdžiui, Deutsche Post AG byloje Komisija lygino tarptautinius tarifus, taikomus paštui iš užsienio, ir tarifus, taikomus siunčiant paštą šalies viduje (2001 m. liepos 25 d. Europos Bendrijų Komisijos sprendimas Deutsche Post AG byloje, COMP/C-1/36.915). Corine Bodson byloje ETT, nustatęs, kad Prancūzijos vietos institucijos suteikdavo monopolines mokesčių lengvatas įmonei, teikiančiai laidojimo paslaugas, spręsdamas, ar nustatytos kainos yra sąžiningos, lygino jas su kainomis tose vietose, kuriose nebuvo taikomos mokesčių lengvatos (1988 m. gegužės 4 d. ETT Sprendimas byloje Corinne Bodson prieš SA Pompes funèbres des régions libérées, 30/87). Viešojo administravimo subjektai savo veikloje turi vadovautis objektyvumo principu, reiškiančiu, kad administracinio sprendimo priėmimas ir kiti viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs (Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 punktas). Administracinis aktas negali būti grindžiamas abejonėmis, o jį priimant turi būti įvertinti visi pateikti argumentai, negali būti nutylėtų argumentų. Tai ypač svarbu viešojo administravimo procedūrose, kurios baigiasi sankcijų skyrimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 22 d. sprendimas byloje Nr. A²⁴⁸-2207/2006). Kadangi Konkurencijos taryba neištyrė visų nesąžiningų kainų nustatymui reikšmingų aplinkybių ir nepakankamai motyvavo, kodėl ginčijamos kainos laikytinos nesąžiningomis, šiems trūkumams pašalinti, kiek tai objektyviai įmanoma, būtina atlikti papildomą tyrimą. 

Remdamasi išdėstytu teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad UAB „Vilniaus energija“ pažeidė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 1 punkto reikalavimus tik tuo pagrindu, kad sutartyse su komunikacinių tunelių nuomininkais yra nustačiusi nuomos tarifus, kurie buvo neproporcingi komunikaciniuose tuneliuose esančių komunikacijų skerspjūvio plotams bei užimamoms erdvėms, komunikacinių tunelių naudotojams taikė nesąžiningas kainas, netinkami aiškino ir taikė materialinės teisės normas, dėl to Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 2 d. sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu. Dėl nurodytų motyvų apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 143 straipsnis), priimtinas naujas sprendimas, o Konkurencijos tarybos nutarimas panaikinamas ir byla grąžintina Konkurencijos tarybai papildomam tyrimui atlikti (Konkurencijos įstatymo 39 straipsnio 2 punktas).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

UAB „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ skundą tenkinti iš dalies, panaikinti 2007 m. rugsėjo 13 d. Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos nutarimą Nr. 2S-18 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 1 punkto reikalavimams“ ir grąžinti bylą Konkurencijos tarybai papildomam tyrimui atlikti.

Sprendimas neskundžiamas.

 

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Skirgailė Žalimienė