Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir teisėja pranešėja), Audriaus Bakavecko ir Jūros Marijos Strumskienės, sekretoriaujant Alicijai Ščerbaitei, dalyvaujant pareiškėjo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovams Arvydui Antanui Junevičiui, adv. Daiviui Švirinui, atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos atstovams Elonui Šatui, Justinai Paulauskaitei, trečiojo suinteresuoto asmens UAB „G4S Lietuva“ atstovui adv. Aurimui Pauliukevičiui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims UAB „G4S Lietuva“, Viešosios policijos apsaugos tarnybai dėl nutarimo panaikinimo, ir

Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba 2006-01-12 d. nutarimu Nr. 2S-2 „Dėl Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymų nuostatų, kuriomis policijos įstaigoms suteikiama teisė teikti komercines paslaugas, pagal sutartis atliekant fizinių ir juridinių asmenų turto apsaugą, atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies reikalavimams“ pripažino Lietuvos policijos generalinio komisaro 2001-08-31 d. įsakymu Nr. 378 „Dėl policijos komisariatų įsteigimo ir nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Policijos komisariatų nuostatų 10.4 punktą, 2005-07-19 įsakymu Nr. 5-V-448 „Dėl viešosios policijos Alytaus, Kauno, Klaipėdos, Marijampolės, Panevėžio, Šiaulių, Tauragės, Telšių, Utenos, Vilniaus apsaugos skyrių nuostatų ir struktūros schemų patvirtinimo“ patvirtintų viešosios policijos apsaugos skyrių, išskyrus viešosios policijos Vilniaus apsaugos skyriaus, nuostatų 1 punkto nuostatą „pagal sutartis sauganti juridinių ir fizinių asmenų turtą bei fizinius asmenis“, 7.2 punkto nuostatą „vykdyti Lietuvoje turto bei asmenų apsaugą, gabenamų krovinių palydą ir apsaugą“, 8.7, 8.8, 8.13, 8.14 punktus ir 2005-07-19 įsakymu Nr. 5-V-448 patvirtintų viešosios policijos Vilniaus apsaugos skyriaus nuostatų 1 punkto nuostatą „pagal sutartis sauganti juridinių ir fizinių asmenų turtą bei fizinius asmenis“, 7.2 punkto nuostatą „vykdyti Lietuvoje turto bei asmenų apsaugą, gabenamų krovinių palydą ir apsaugą“, 8.9, 8.10, 8.17, 8.18 punktus prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai. Konkurencijos taryba nurodytu nutarimu įpareigojo Policijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos per 3 mėnesius nuo šio nutarimo rezoliucinės dalies paskelbimo leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“ dienos pakeisti nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytų įsakymų nuostatas taip, kad jos neprieštarautų Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai (Konkurencijos tarybos byla, 11., b.l. 180-186).

2006-02-20 pareiškėjas Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Konkurencijos tarybos 2006-01-12 nutarimą Nr. 2S-2(I t, b.l.5-16).

Nurodė, kad Viešosios policijos Apsaugos skyriai yra sudėtinė policijos sistemos dalis. Jų steigimą numato Policijos veiklos įstatymo 12 straipsnis. Apsaugos skyriai, efektyviai ir rezultatyviai įgyvendindami policijos uždavinius, taip pat vykdo asmens ir turto saugos veiklą pagal sutartis. Apsaugos skyriai yra viešieji juridiniai asmenys, nesiekiantys naudos sau, jų tikslas -tenkinti viešuosius interesus. Apsaugos skyriai, kaip viešieji juridiniai asmenys, gali turėti ir siekti pelno, tačiau šis pelnas nėra perduodamas dalyviams, o skiriamas tenkinti viešiesiems interesams - šiuo atveju Policijos veiklos įstatyme nustatytiems uždaviniams įgyvendinti (CK 2.34 str. 2 d.). Apsaugos skyriai gali turėti ir nebiudžetinių lėšų (Biudžetinių įstaigų įstatymo 11 str., Policijos veiklos įstatymo 28 str. 3 d.). Tai patvirtina, kad Apsaugos skyriai gali užsiimti asmens ir turto apsaugos pagal sutartis veikla, įgyvendinant Policijos veiklos įstatymo uždavinius, gauti iš šios veiklos pajamų, kurios turi būti įmokėtos į biudžetą ir vėliau naudojamos Apsaugos skyrių išlaidoms dengti ir kitiems jų poreikiams pagal specialiąsias programas. Ginčijamame nutarime išdėstyti teiginiai, kad Apsaugos skyriai, užsiimdami asmens ir turto saugos veikla, vykdo komercinę veiklą ir atlieka funkcijas nebūdingas policijai ir nereglamentuotas nei policijos veiklą reguliuojančiuose įstatymuose, nei Asmens ir turto apsaugos įstatyme, - nepagrįsti. Dėl Apsaugos skyrių įgaliojimų (teisė naudotis specialiąja transporto priemone, patekimas į patalpas, transporto priemonių sustabdymas ir pan.), kuriuos Konkurencijos taryba įvardino kaip privilegijas kitų saugos tarnybų atžvilgiu, pareiškėjas nurodė, kad juos suteikė specialūs įstatymai, o ne Policijos departamentas. Tokie įgaliojimai yra objektyviai būtini įstatymų reikalavimams vykdyti ir įvairiems policijos uždaviniams įgyvendinti bei neturėtų būti vertinami kaip teikiantys atitinkamas privilegijas ir sukuriantys skirtingas konkurencijos sąlygas ūkio subjektams, veikiantiems asmens ir turto saugos rinkoje. Dėl asmens ir turto saugos veiklos licencijavimo pareiškėjas nurodė, kad įstatymų leidėjas, teisės aktuose nenumatydamas pareigos Apsaugos skyriams turėti asmens ir turto saugos licenciją įtvirtino nuomonę, kad minėtos veiklos licencijavimas nėra tikslingas ir tai nėra būtina Apsaugos skyrių vykdomos asmens ir turto saugos veiklos sąlyga (CK 2.77 str. prasme). Policijos departamentas licencijas asmens ir turto saugos veiklai išduoda įgaliotas Vyriausybės. Pats Policijos departamentas veiklos, kuriai išduoda licencijas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005-02-02 nutarimu „Dėl ginkluotos ir neginkluotos asmens ir turto saugos licencijavimo taisyklių patvirtinimo“, nevykdo. Policijos departamentas, vykdydamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintas Licencijavimo taisykles, negali tiesiogiai ar netiesiogiai daryti įtakos laisvos konkurencijos sąlygoms asmens ir turto saugos rinkoje. Pareiškėjas pažymėjo, kad Apsaugos skyrių finansavimo principai ir tvarka yra pagrįsti galiojančių teisės aktų reikalavimais ir nepažeidžia sąžiningos konkurencijos principo, nesudaro ir negali sudaryti kliūčių kitiems ūkio subjektams veikti asmens ir turto saugos rinkoje laisvos konkurencijos sąlygomis bei neriboja ir neiškraipo konkurencijos šioje rinkoje. Apsaugos skyriai negauna jokių biudžetinių lėšų bei materialinio turto ir yra išlaikomi pagal atskirą programą tik iš lėšų, uždirbtų teikiant asmens ir turto saugos paslaugas.

Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovai prašė skundą tenkinti.

Atsakovas Konkurencijos taryba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą (I t, 96-101, II t, b.l. 216-218).

Atsakovas nurodė, kad Konkurencijos taryba sprendė klausimą dėl Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymų nuostatų, kuriomis policijos įstaigoms suteikiama teisė teikti privataus pobūdžio paslaugas, pagal sutartis atliekant fizinių ir juridinių asmenų turto apsaugą, atitikties Konkurencijos įstatymo nuostatoms, t. y. ar priimtu teisės aktu nebuvo sudarytos galimybės atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams. Konkurencijos taryba nustatė, kad Policijos veiklos įstatymas nereglamentuoja asmens ir turto saugos veiklos pagal sutartis kaip policijos veiklos. Apsaugos skyriams, kurie teikia asmens bei turto saugos paslaugas, nėra taikomas Asmens ir turto saugos įstatymas. Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatytos išimties „išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus“ analizė leidžia daryti išvadą, kad konkretūs reikalavimai, kurių įgyvendinimas pateisina skirtingų konkurencijos sąlygų buvimą turi būti įtvirtinti tik įstatymo lygmens teisės akte. Nagrinėjamu atveju asmens ir turto saugos paslaugų, sudarant sutartis, veikla nėra nustatyta įstatyme. Policijos veiklos įstatymas įtvirtina tik bendrąjį specializuotųjų policijos įstaigų statusą nekonkretizuodamas kiekvienos įstaigos specifikos ir jos kompetencijos ribų. Ši užduotis paliekama Policijos departamentui, kuris priimamais teisės aktais apibrėžia specializuotosios įstaigos uždavinius, funkcijas bei teises. Lietuvos policijos generalinis komisaras, patvirtindamas Apsaugos skyrių nuostatus ir nustatydamas jiems tokias funkcijas kaip inkasavimas ir pervežamų piniginių lėšų apsauga, apsauginės signalizacijos techninė priežiūra, per Lietuvos Respublikos teritoriją gabenamų krovinių palyda ir apsauga ar fizinių ir juridinių asmenų turto apsauga, neatsižvelgė į Apsaugos skyrių specifinę veiklos sritį ir neatribojo pareigūnų teisių ir pareigų pagal tai, kokio pobūdžio funkcijas - viešąsias ar pagal sutartis - tuo metu jie vykdo. Tai, atsakovo nuomone, konkurencijos atžvilgiu sudarė sąlygas iškreipti asmens ir turto apsaugos paslaugų rinką kurioje saugant asmenį ir jo turtą Apsaugos skyrių pareigūnų įgaliojimai yra didesni lyginant su kitų ūkio subjektų įgaliojimais. Tokia situacija, atsakovo nuomone, sudaro skirtingas konkurencijos sąlygas atitinkamoje rinkoje veikiantiems ūkio subjektams. Skirtingos konkurencijos sąlygos sukuriamos ne įstatymais, o Policijos generalinio komisaro priimtais teisės aktais, kuriuose Apsaugos skyriams, teikiant asmens ir turto apsaugos paslaugas, paliekami visi policijos pareigūno viešojo administravimo įgaliojimai, o tai juos privilegijuoja kitų analogiškas paslaugas teikiančių ūkio subjektų atžvilgiu, konkuruojant atitinkamoje rinkoje. Neaišku, kaip nustatyti ribą tarp Apsaugos skyrių veiklos sutartiniais pagrindais ir kaip viešosios valdžios atstovų. Apsaugos skyriai yra policijos sudėtinė dalis, todėl jie gali naudoti ir specialiąsias policijos transporto priemones. Taigi jiems suteikiama privilegija ir specialiųjų transporto priemonių naudojimo atžvilgiu. Asmens ir turto apsaugos veiklos licencijavimo ir finansavimo problemos, atsakovo teigimu, yra susijusios su nagrinėjamu ginču, kadangi parodo nevienodą Apsaugos skyrių ir privačių ūkio subjektų padėtį veikiant nagrinėjamoje rinkoje. Susidarius situacijai, kuomet policija veikia ir kaip asmens ir turto saugos licencijavimo administratorius, ir kaip ūkio subjektas, vykdantis veiklą asmens ir turto saugos paslaugų rinkoje, atsiranda galimybė Apsaugos skyriams daryti spaudimą savo konkurentams. Be to, trūksta skaidrumo dėl Apsaugos skyrių finansavimo, dėl ko taip pat neužtikrinamas sąžiningos konkurencijos laisvės principo laikymasis.

Nurodė, kad tyrimas dėl Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymų nuostatų, kuriomis policijos įstaigoms suteikiama teisė teikti komercines paslaugas, pagal sutartis atliekant fizinių ir juridinių asmenų turto apsaugą, atitikties Konkurencijos įstatymo 4 str. 2 d. reikalavimams buvo atliekamas 7 mėnesius, tyrimas buvo atliktas išsamiai ir visapusiškai įvertinant visas faktines bylos aplinkybes, dėl ko konstatuotas Konkurencijos įstatymo 4 str. 2 d. pažeidimas. Pareiškėjui nebuvo numatytas konkretus atsakovo įpareigojimo įgyvendinimo būdas - ūkio subjektui palikta laisvė pasirinkti optimaliausią ir teisės aktams neprieštaraujantį variantą. Todėl Konkurencijos tarybos sprendimas neprieštarauja proporcingumo principui (II t., b.l. 216-218).

Atsakovo atstovai prašė skundą atmesti.

Tretysis suinteresuotas asmuo UAB „G4S Lietuva“ atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą (I t., b.l. 85-94).

Tretysis suinteresuotas asmuo nurodė, kad Policijos veiklos įstatymas nustato pareigą policijos įstaigoms vykdyti joms pavestas funkcijas, tačiau nenurodo, kad veikla, susijusi su įstatyme numatytų funkcijų įgyvendinimu, gali būti parduota kaip paslauga. Lietuvos policijos įstaigos, vykdamos veiklą vadovaujantis Generalinio komisaro įsakymų nuostatomis, suteikiančiomis teisę pagal sutartis vykdyti asmenų ir jų turto apsaugą, vykdo ne įstatymu joms numatytą pareigą saugoti asmenis ir jų turtą, bet vykdo ūkinę veiklą - parduoda asmenų bei turto apsaugos paslaugas. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, akivaizdu, kad įstatyme numatyti policijai keliami uždaviniai užtikrinti asmenų ir visuomenės saugumą, ginti viešąją tvarką, vykdyti nusikaltimų prevenciją bei tyrimą gali būti įgyvendinami ir nesudarant sutarčių su privačiais fiziniais ir juridiniais asmenimis. Policija negali kaip paslaugos parduoti to, ką įstatymas įpareigoja atlikti kaip viešąją funkciją. Be to, valstybės institucijos teisė sudaryti civilinius sandorius bei tokiu būdu įgyti nebiudžetinių lėšų taip pat nereiškia, kad šiuos sandorius valstybės institucija gali sudaryti pažeisdama sąžiningos konkurencijos principus ar nesąžiningai konkuruodama su kitais rinkos dalyviais, pasinaudojant šiai institucijai suteiktomis teisėmis viešosioms funkcijoms vykdyti. Atitinkamos Apsaugos skyrių turimos teisės (teisė naudoti policijos skiriamaisiais ženklais pažymėtas transporto priemones bei mėlynos spalvos švyturėlius, teisė reikalauti, kad tiesiogiai nepavaldūs asmenys vykdytų policijos pareigūnų nurodymus ir pan.) yra suteiktos Policijos veiklos įstatymu, bet ne Generalinio komisaro įsakymų nuostatomis, tačiau jos suteiktos viešoms ir neatlygintinoms funkcijoms vykdyti. Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymais suteikus policijos įstaigoms teisę komerciniais pagrindais teikti asmenų ir jų turto apsaugą šios viešosioms funkcijoms vykdyti suteiktos teisės yra ar gali būti naudojamos teikiant komercines paslaugas ir virsta privilegijomis kitų tokias paslaugas teikiančių bendrovių atžvilgiu. Visų Apsaugos skyrių turimų teisių visuma saugos paslaugas perkantiems subjektams sukuria didesnį pasitikėjimą policijos teikiamomis saugos paslaugomis nei analogiškomis privačių saugos tarnybų teikiamomis paslaugomis, kurios tokių įstatyme nustatytų teisių neturi. Policijos veiklos įstatymas nustato, kad policija yra asmens, visuomenės saugumą bei viešąją tvarką užtikrinanti policijos įstaigų ir pareigūnų visuma. Taigi Policijos departamentas ir Apsaugos skyriai yra vieningos policijos sistemos dalis, kurių veiklai vadovauja Policijos generalinis komisaras. Atsižvelgiant į tai, Policijos departamentas ir Apsaugos skyriai laikytini vienu subjektu. Policijos įstaigoms turint valdingus įgaliojimus administruoti asmens ir turto saugos veiklą (t.y. išduoti licencijas, sustabdyti ir panaikinti jų galiojimą, vykdyti licencijų sąlygų laikymosi priežiūrą) ir tuo pačiu suteikiant teisę vykdyti komercinę veiklą administruojamose rinkose, atsiranda sąlygos nesąžiningai konkurencijai.

Tretysis suinteresuotas asmuo Viešosios policijos apsaugos tarnyba su skundu sutiko, palaikė argumentus, išdėstytus pareiškėjo skunde (I t, b.l. 152-154, 156-158, 160-162,165-167, 169-171, 179-180, 183-184, 187-189, 191-193, 195-197).

Skundas netenkintinas.

Byloje turi būti sprendžiamas ginčas dėl Konkurencijos tarybos 2006-01-12 nutarimo Nr. 2S-2 teisėtumo ir pagrįstumo.

Konkurencijos taryba savo nutarime nurodė, kad Lietuvos policijos generalinio komisaro 2001-08-31 įsakymo Nr. 378 „Dėl policijos komisariatų įsteigimo ir nuostatų patvirtinimo“, 2005-07-19 įsakymo Nr. 5-V-448 „Dėl viešosios policijos Alytaus, Kauno, Klaipėdos, Marijampolės, Panevėžio, Šiaulių, Tauragės, Telšių, Utenos, Vilniaus apsaugos skyrių nuostatų ir struktūros schemų patvirtinimo“, nuostatos, leidžiančios Viešosios policijos apsaugos skyriams teikti pagal sutartis juridinių ir fizinių asmenų turto bei fizinių asmenų saugojimo paslaugas, prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 str. 2 d.

Byloje nustatyta, kad Policijos departamentas 2001-08-31 įsakymu Nr. 378 „Dėl policijos komisariatų įsteigimo ir nuostatų patvirtinimo“ įsteigė ir nustatė policijos komisariatų skaičių Lietuvoje ir patvirtinto jų veiklos nuostatus, kiekvieno komisariato veiklos nuostatų 10.4 p. nustatydamas, kad komisariatas nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevencijos srityje pagal sutartis saugo fizinių ir juridinių asmenų turtą. 2005-07-19 Policijos departamentas įsakymu Nr. 5-V-448 „Dėl viešosios policijos Alytaus, Kauno, Klaipėdos, Marijampolės, Panevėžio, Šiaulių, Tauragės, Telšių, Utenos, Vilniaus apsaugos skyrių nuostatų ir struktūros schemų patvirtinimo“ patvirtino viešosios policijos apsaugos skyrių nuostatus, kurių, išskyrus viešosios policijos Vilniaus apsaugos skyriaus nuostatus, 1, 8.13, 8.14 punktuose nustatė, kad viešosios policijos apsaugos skyriams suteikiama teisė pagal sutartis saugoti juridinių ir fizinių asmenų turtą bei fizinius asmenis, vykdyti apsauginės signalizacijos techninę priežiūrą, 7.2, 8.7, 8.8 punktuose numatė apsaugos skyriams galimybę vykdyti Lietuvoje turto bei asmenų apsaugą gabenamų krovinių palydą ir apsaugą, analogiškos teisės įtvirtintos ir 2005-07-19 įsakymu Nr. 5-V-448 patvirtintų viešosios policijos Vilniaus apsaugos skyriaus nuostatų 1, 7.2, 8.9, 8.10, 8.17, 8.18 punktuose.

Pažymėtina, kad 2005-07-19 Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymas Nr. 5-V-448 nebegalioja. 2007-08-17 Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-546 „Dėl viešosios policijos Alytaus, Kauno, Klaipėdos, Marijampolės, Panevėžio, Šiaulių, Tauragės, Telšių ir Utenos apsaugos skyrių reorganizavimo prjjungimo prie Viešosios policijos Vilniaus apsaugos skyriaus būdu“ nuo 2008-04-01 Viešosios policijos Alytaus, Kauno, Klaipėdos, Marijampolės, Panevėžio, Šiaulių, Tauragės, Telšių, Utenos apsaugos skyriai reorganizuoti prijungimo prie Viešosios policijos Vilniaus apsaugos skyriaus būdu. Viešosios policijos Vilniaus apsaugos skyrius pervadintas į Viešosios policijos apsaugos tarnybą ir patvirtinti Viešosios policijos apsaugos tarnybos nuostatai. 2007-08-17 Lietuvos policijos generalinio komisaro patvirtintų Viešosios policijos apsaugos tarnybos nuostatų 8.3 p. numatytas vienas iš Tarnybos uždavinių - pagal sutartis vykdyti Lietuvos Respublikoje fizinių asmenų, juridinių ir fizinių asmenų turto apsaugą, gabenamų krovinių palydą ir apsaugą, Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytų objektų specialiųjų reikalavimų vykdymo valstybinę priežiūrą, t.y. ginčijamoje šioje byloje srityje teisinis reglamentavimas iš esmės nepakito.

Byloje nekeliamas ginčas dėl to, kad 2006-01-12 Konkurencijos tarybos nutarimas priimtas netinkamo subjekto atžvilgiu ir peržengiant Konkurencijos tarybai suteiktos kompetencijos ribas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008-01-31 nutartyje, nagrinėdamas šią administracinę bylą (Nr. A(556)-45/2008) nurodė, kad Viešosios policijos apsaugos tarnyba veikia kaip civilinių teisinių santykių subjektas, sudarantis civilinius sandorius dėl juridinių ir fizinių asmenų bei fizinių asmenų apsaugos, pagal kuriuos gali teikti atlygintinas juridinių ir fizinių asmenų turto bei fizinių asmenų apsaugos paslaugas. Nutartyje konstatuota, kad Viešosios policijos apsaugos tarnyba vykdo ūkinę veiklą ir veikia apsaugos paslaugų rinkose kaip ūkio subjektas, teikiantis komercinio pobūdžio paslaugas.

Konkurencijos taryba 2006-01-12 nutarime nurodė, kad pareiškėjas pažeidė Konkurencijos įstatymo 4 str. 2 d. nuostatas. Konkurencijos įstatymo (2004-04-15 redakcija Nr. VIII-1099) 4 str. 2 d. nustatyta, kad valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus. Taigi Konkurencijos įstatymo 4 str. 2 d. pažeidimas gali būti konstatuojamas tada, kai nustatoma trijų aplinkybių visuma: 1) sprendimas teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes; 2) dėl tokio sprendimo atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems subjektams; 3) skirtingos konkurencijos sąlygos nėra sąlygotos Lietuvos Respublikos įstatymų vykdymu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-11-10 sprendimas administracinėje byloje Nr. A²-32/2007).

Pirmoji sąlyga laikytina įrodyta dviem atvejais: 1) tam tikras valstybės valdymo ar savivaldos institucijos teisės aktas suteikia privilegijas atskiriems ūkio subjektams arba jų grupėms; 2) tam tikras valstybės valdymo ar savivaldos institucijos teisės aktas diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes. Tai yra alternatyvios faktinės aplinkybės, kurių bent vienos įrodymas laikytinas pakankamu pirmai sąlygai dėl minėtos Konkurencijos įstatymo nuostatos pažeidimo kaip egzistuojančiai patvirtinti.

Asmens ir turto apsaugos paslaugas Lietuvos Respublikoje gali teikti privačios apsaugos tarnybos ir Viešosios policijos apsaugos tarnyba. Viešosios policijos apsaugos tarnyba yra sudėtinė policijos dalis, todėl jos pareigūnai turi tokias pat teises ir įgalinimus, nustatytus Policijos veiklos įstatyme, kaip ir visi policijos pareigūnai. Policijos įstatymo 18 str. yra numatytos policijos pareigūnų specialiosios profesinės teisės, suteikiamos policijos pareigūnams, vykdantiems nustatytas policijos funkcijas: pagrįstai įtariant, jog padarytas administracinis teisės pažeidimas ar nusikalstama veika, tikrinti su tuo susijusio asmens, transporto priemonės, krovinių dokumentus ir laikinai, kol bus priimtas sprendimas, juos paimti; persekiojant asmenį, įtariamą padarius nusikalstamą veiką, ar nusikaltėlį, besislepiantį nuo teisėsaugos institucijų, taip pat siekiant užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai, bet kuriuo paros laiku įeiti į fiziniams ir juridiniams asmenims priklausančias gyvenamąsias ar negyvenamąsias patalpas, teritorijas, sustabdyti bei patekti į transporto priemones. Atsisakius paklusti, policijos pareigūnai turi teisę jėga atidaryti patalpas ir transporto priemones; įstatymo numatytais atvejais panaudoti šaunamuosius ginklus, fizinę bei kitokią prievartą; važiuojant į įvykio vietą, persekiojant nusikaltėlį, vežant asmenį, kuriam būtina neatidėliotina medicinos pagalba, į sveikatos priežiūros įstaigas ar kitais neatidėliotinais atvejais, nekliudomai ir nemokamai naudotis visomis transporto priemonėmis, priklausančiomis fiziniams ar juridiniams asmenims; esant tarnybiniam būtinumui, nemokamai naudotis fiziniams ar juridiniams asmenims priklausančiomis ryšių priemonėmis, laikinai apriboti patekimą į tam tikrą teritoriją ar patalpą ir t.t. Privačių saugos tarnybų darbuotojų teisių baigtinis sąrašas reglamentuojamos Asmens ir turto apsaugos įstatymo 7 str., kuriame numatytos tokios apsaugos darbuotojų teisės: nešiotis ir naudoti šaunamąjį ginklą; nešiotis ir naudoti specialiąsias priemones, taip pat panaudoti fizinę prievartą; įtariant, kad asmuo rengiasi daryti ar daro administracinį teisės pažeidimą ar nusikalstamą veiką, reikalauti nutraukti neteisėtus veiksmus; sulaikyti įtariamą teisės pažeidėją, užkluptą darant administracinį teisės pažeidimą ar nusikalstamą veiką, susijusią su saugomu objektu arba subjektą, ar tuoj po to; saugomame objekte tikrinti asmens dokumentus ir nustatyti asmens tapatybę, tikrinti asmenų turimus daiktus, taip pat tikrinti transporto priemonėse esančius krovinius bei su jais susijusius dokumentus, jei tame objekte galioja leidimų režimas ir pan. Kaip matyti iš įstatyme pateikto privačių apsaugos tarnybų darbuotojų teisių sąrašo, jis yra žymiai siauresnis negu Viešosios policijos apsaugos tarnybos pareigūnams suteikiamų teisių sąrašas. Privačių apsaugos tarnybų darbuotojų teisės, skirtingai negu Viešosios policijos apsaugos tarnybos pareigūnų, yra susijusios tik su saugomu objektu. Viešosios policijos apsaugos tarnybos pareigūnų teisių visuma nėra ribojama tam tikra teritorija, konkrečiu objektu, sutartimi ar pan.

Viešosios policijos apsaugos tarnyba gali naudoti ir specialiąsias transporto priemones. 2002-12-11 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių 39 p. numatyta, kad specialiosios transporto priemonės - operatyvinių tarnybų ir kitos transporto priemonės su specialiais šviesos ir garso signalais arba tik ar specialiais šviesos signalais. Kelių eismo taisyklių XXIV skyriuje reglamentuotas specialiųjų transporto priemonių eismas ir numatyti atvejai, kada važiuojant specialiosiomis transporto priemonėmis Kelių eismo taisyklių reikalavimai netaikomi. Šio skyriaus 227 p. numatyta, kad specialiųjų transporto priemonių vairuotojai, važiuodami su įjungtais mėlynais ir raudonais (arba tik mėlynais) žybčiojančiais švyturėliais ir specialiais garso signalais, gali nepaisyti šių taisyklių, išskyrus numatytas išimtis, tuo atveju, kai tai nekelia pavojaus kitiems eismo dalyviams. Taigi policijos pareigūnams, įjungus vairuojamuose tarnybiniuose automobiliuose mėlynos ir raudonos (arba tik mėlynos) spalvos švyturėlius, leidžiama nepaisyti dalies Kelių eismo taisyklių. Tuo tarpu remiantis Asmens ir turto saugos įstatymo 7 str. 8 p., kitų apsaugos tarnybų darbuotojai turi teisę, reaguodami į pavojaus signalus, naudotis transporto priemonėmis su oranžinės spalvos švyturėliais. Pagal Kelių eismo taisyklių 231 p. žybčiojantis oranžinis švyturėlis nesuteikia pirmenybės, tik atkreipia dėmesį ir įspėja kitus eismo dalyvius apie galimą pavojų.

Asmens ir turto apsaugos įstatymo 2 str. 12 d. numatyta, kad saugos tarnyba - tai juridinis asmuo ar užsienio juridinio asmens filialas, nustatyta tvarka gavęs licenciją teikti asmens ir turto saugos paslaugas. Taigi privačios saugos tarnybos gali teikti asmens ir turto apsaugos paslaugas, tik gavę nustatyta tvarka licenciją. Viešosios policijos apsaugos tarnybai pareigūnams minėtas reikalavimas netaikomas.

Policijos veiklos įstatymo 28 str. 1 d. numatyta, kad policija finansuojama iš valstybės biudžeto. Policijos departamentas turi atskirą išlaidų sąmatą, o 3 d. nustatyta, kad policijos finansavimui gali būti naudojamos ir kitos įstatymų nustatyta tvarka gautos nebiudžetinės lėšos. Byloje yra pateiktas 2005-10-19 Policijos departamento raštas Nr. 5-1-8099 (I t., b.l. 27-33), kuriame nurodoma, jog Viešosios policijos apsaugos tarnybai iš biudžeto skiriama tik tiek lėšų, kiek Viešosios policijos apsaugos tarnyba uždirba iš asmens ir turto saugos veiklos, t.y. perveda į valstybės biudžetą. Remiantis minėtu raštu, iš valstybės biudžeto gautos lėšos Viešosios policijos apsaugos tarnyboje apskaitomos ir naudojamos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos finansų ministro 2001-03-16 įsakymu Nr. 70 „Dėl biudžetinių įstaigų buhalterinės apskaitos tvarkos patvirtinimo“ bei Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymu. Atkreiptinas dėmesys, kad minėtuose teisės aktuose nėra tiesiogiai numatyta, kaip turi būti apskaitomos ir paskirstomos lėšos, kai tam tikra įstaiga vykdo tiek viešąsias, tiek privačias funkcijas. Tokia situacija taip pat vertintina kaip privilegijos Viešosios policijos apsaugos tarnybai suteikimas, nes sudaroma galimybė lėšas, skirtas naudoti viešųjų funkcijų atlikimui, naudoti teikiant privačias asmens ir turto saugos paslaugas.

Iš paminėtų nuostatų, darytina išvada, kad Viešosios policijos apsaugos tarnyba turi didesnius įgaliojimus teikiant asmens ir turto apsaugos paslaugas negu privačios apsaugos tarnybos ir joms netaikomi jokie veiklos apribojimai (įpareigojimas gauti licenciją, atskirti viešųjų ir privačiųjų funkcijų atlikimui skirtas lėšas). Kaip savo skunde pažymėjo ir pareiškėjas, minėtos specialiosios profesinės teisės suteikiamos Viešosios policijos apsaugos tarnybai ne Policijos departamento įsakymais, bet Policijos veiklos įstatymu. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad Policijos departamentui įsakymais įtvirtinant, kad Viešosios policijos apsaugos tarnyba turi teisę teikti komercinio pobūdžio paslaugas - asmens ir turto apsaugą, Viešosios policijos apsaugos tarnybos pareigūnams suteiktos teisės tampa privilegijomis kitų toje pačioje paslaugų rinkoje veikiančių subjektų atžvilgiu. Ginčijamuose Policijos departamento įsakymuose nėra nustatytas aiškus ir konkretus komercinio pobūdžio paslaugų teikimo funkcijų ir viešųjų funkcijų atlikimo atskyrimas t.y. kokios įstatyme numatytos priemonės ir kokiu mastu gali būti naudojamos Viešosios policijos apsaugos tarnybai teikiant asmens ir turto apsaugos paslaugas. O tai savo ruožtu sukuria minėtai institucijai tam tikras privilegijas, kurių neturi privačios apsaugos tarnybos. Dėl šios priežasties laikytina, kad Policijos departamento įsakymai, numatantys teisę Viešosios policijos tarnybai teikti asmens ir turto apsaugos paslaugas, tiksliai neatskiriant, kokiu mastu policijos pareigūnams įstatymu suteiktos teisės gali būti naudojamos teikiant asmens ir turto apsaugos paslaugas, sukuria privilegijas Viešosios policijos apsaugos tarnybai kitų minėtų paslaugų teikimo rinkoje veikiančių subjektų atžvilgiu.

Byloje būtina nustatyti, ar dėl Policijos departamento sprendimų atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems subjektams, t.y. įrodyti antrąją Konkurencijos įstatymo 4 str. 2 d. numatyto pažeidimo sudėties sąlygą.

Byloje yra padaryta išvada, kad Policijos departamento įsakymai, suteikiantys teisę Viešosios policijos apsaugos tarnybai teikti atlygintinas asmens ir turto apsaugos paslaugas, suteikia šios tarnybos pareigūnams privilegijas kitų toje pačioje rinkoje veikiančių subjektų atžvilgiu. Visų pirma, privilegijų suteikimas pasireiškia tuo, kad Viešosios policijos apsaugos tarnybai suteiktos žymiais didesnės teisės veikti negu privačioms saugos tarnyboms. Atitinkamai pareigūnai, naudodamiesi jiems suteiktomis teisėmis, greičiau ir efektyviau gali teikti minėtas asmens ir turto apsaugos paslaugas negu privatūs ūkio subjektai: naudojant specialiąsias transporto priemones, greičiau nuvykti į įvykio vietą, pasinaudoti bet kurio fizinio ar juridinio asmens ryšio priemonėmis, tikrinti asmenų turimus daiktus, laikinai apriboti patekimą į tam tikrą teritoriją ir pan. Kadangi kiti subjektai, teikiantys analogiškas paslaugas šių teisių neturi, jiems yra sunkiau konkuruoti toje pačioje rinkoje. Pareiškėjo skunde nurodytas argumentas, kad šiuo metu privačių subjektų užimama asmens ir turto apsaugos paslaugų rinkos dalis auga, o Viešosios policijos apsaugos tarnybos atvirkščiai - mažėja, nesudaro pagrindo teigti, jog rinkoje nėra sukurtos skirtingos konkurencijos sąlygos asmens ir turto apsaugos paslaugas teikiantiems subjektams. Kaip pažymėjo savo atsiliepime tretysis suinteresuotas asmuo UAB „G4S Lietuva“ Viešosios policijos apsaugos tarnybos turimų privilegijų visuma saugos paslaugas perkantiems subjektams sukuria didesnį pasitikėjimą policijos teikiamomis saugos paslaugomis nei analogiškomis privačių saugos tarnybų teikiamomis paslaugomis, kurios tokių įstatyme nustatytų teisių neturi. Konkurencijos įstatymo 4 str. 2 d. numatyta sąlyga, jog dėl valstybės valdžios institucijos sprendimo atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems subjektams reiškia, kad atitinkamo sprendimo pagrindu konkurencijos sąlygos skirtumai gali atsirasti ne iš karto bet ir ateityje. Be to, įstatyme šios sąlygos yra numatytos kaip alternatyvios sąlygos. Todėl privataus rinkos sektoriaus teikiamų saugos paslaugų augimas šiuo metu negali apspręsti dėl konkurencijos sąlygų skirtumų buvimo ar nebuvimo. Šis vertinimas nepaneigia vieno iš būtinų Konkurencijos įstatymo pažeidimo faktų - galimai skirtingų sąlygų sukūrimo. Todėl konstatuotina, kad policijos pareigūnams suteiktų profesinių teisių naudojimas teikiant atlygintinas asmens ir turto paslaugas, sukuria skirtingas konkurencijos sąlygas minėtų paslaugų teikimo rinkoje.

Byloje nustatyta, kad skiriasi privačių ūkio subjektų, vykdančių saugos paslaugų teikimo veiklą ir policijos veiklos šioje srityje licencijavimo tvarka, t.y. policijos pareigūnams nereikalinga licencija teikti saugos paslaugas. Be to, pažymėtina, kad licencijavimo administravimo veikla priskirta Policijos departamento kompetencijai. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005-02-02 nutarimo Nr. 116 „Dėl ginkluotos ir neginkluotos asmens ir turto saugos licencijavimo taisyklių patvirtinimo“ 2 p. Policijos departamentas yra įgaliotas išduoti ginkluotos ir neginkluotos asmens ir turto licencijas, sustabdyti jų galiojimą panaikinti galiojimo sustabdymą įspėti apie galimą licencijų galiojimo panaikinimą ir panaikinti jų galiojimą; kartu su teritorinėmis policijos įstaigomis tikrinti ginkluotos ir neginkluotos asmens ir turto saugos licencijų sąlygų laikymosi. Taigi remiantis minėtomis nuostatomis, būtina nustatyti, ar Policijos departamento teisės išduoti licencijas ir atlikti jų laikymosi priežiūrą nesukuria skirtingų konkurencijos sąlygų.

Remiantis anksčiau minėto nutarimo pagrindu patvirtintų Ginkluotos ir neginkluotos asmens turto saugos licencijavimo taisyklių 16 p. numatyta, kad licencijos turėtojai privalo ne vėliau kaip iki kiekvienų kalendorinių metų sausio 10 d. pateikti licencijas išduodančiai institucijai ar jos įgaliotai teritorinei policijos įstaigai kiekvienais praėjusiais kalendoriniais metais vykdytos asmens ir turto saugos ataskaitą, kurios formą nustato licencijas išduodanti institucija; nedelsdamas raštu pateikti reikalaujamą informaciją apie vykdomą asmens ir turto saugos veiklą; sudaryti sąlygas įstatymų įgaliotų institucijų pareigūnams tikrinti licencijos turėtojo veiklą; prieš priimdamas asmenį dirbti apsaugos darbuotoju, pateikti teritorinei policijos įstaigai prašymą patikrinti, ar nurodytajam asmeniui nėra įstatyme nustatytų apribojimų būti apsaugos darbuotoju; per 5 darbo dienas nuo veiklos pradžios raštu informuoti teritorinę policijos įstaigą apie jos aptarnaujamoje teritorijoje pradėtą asmens ir turto saugą, nurodydamas šios veiklos pradžios datą ir t.t. Iš paminėtų nuostatų matyti, kad licencijos turėtojui keliama nemažai reikalavimų, kuriuos jis turi įvykdyti, siekdamas išsaugoti jam suteiktą licenciją. Tuo tarpu policijos pareigūnams, įgaliotiems teikti saugos paslaugas, tokie reikalavimai netaikomi. Todėl pareiškėjo teiginys, kad Policijos departamento vykdoma licencijavimo veikla nesudaro kliūčių kitiems ūkio subjektams veikti rinkoje, nes norintiems gauti licenciją asmenims keliami tik formalūs reikalavimai ir jų negali įtakoti Policijos departamentas, atmestinas kaip nepagrįstas. Tai, jog privatiems ūkio subjektams keliamas reikalavimas įsigyti licenciją ir vykdyti kitus su jos turėjimu susijusius reikalavimus, sukuria skirtingas konkurencijos sąlygas, teikiantiems asmens ir turto saugos paslaugas subjektams. Be to, susidaro rinkoje situacija, kada Policijos departamentas turi valdingus įgaliojimus administruoti asmens ir turto saugos veiklą (išduoti licencijas, sustabdyti ir panaikinti jų galiojimą, vykdyti licencijų sąlygų laikymosi priežiūrą) ir tuo pačiu suteikti teises Viešosios policijos apsaugos tarnybos pareigūnams vykdyti komercinę veikląjo administruojamoje rinkoje. Tokiu būdu Policijos departamentas įgyja galimybę kontroliuoti privačių subjektų veiklą ir tuo pačiu gerinti sąlygas veikti Viešosios policijos apsaugos tarnybos pareigūnams teikiant asmens ir turto saugos paslaugas. Todėl Policijos departamento minėtais įsakymais suteikus Viešosios policijos apsaugos tarnybai teisę teikti komercinio pobūdžio paslaugas, o kitiems subjektams nustatant tokių paslaugų teikimo apribojimus reikalavimu gauti licenciją, sukuriamos skirtingos konkurencijos sąlygos minėtų paslaugų teikimo rinkoje.

Byloje būtina nustatyti, ar skirtingos konkurencijos sąlygos nėra sąlygotos Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimų vykdymo, t.y. įrodyti trečiąją Konkurencijos įstatymo 4 str. 2 d. numatyto pažeidimo sudėties sąlygą.

Policijos veiklos įstatymas nenumato Viešosios apsaugos policijos tarnybai teisės teikti atlygintinas asmens ir turto apsaugos paslaugas. Tokios teisės nenumatytos ir kituose su policijos veikla susijusiuose įstatymuose. 1990-12-11 priimtame Policijos įstatyme Nr. 1-851 viena iš policijos funkcijų buvo saugoti pagal sutartį piliečių, įstaigų, įmonių, organizacijų turtą 1998-06-25 Lietuvos Respublikos Seimas nutarimu Nr. VIII-810 patvirtino teisinės sistemos reformos metmenis, kuriuose pasisakė dėl teisinės reformos krypčių, organizuojant policijos veiklą Metmenų II sk. 6 posk. numatyta, kad suderinus teisines ir organizacines prielaidas, policijai nebūdingos funkcijos (komercinė apsauga, vairuotojų egzaminavimas ir pan.) perduodamos kitoms valstybės ir privačioms institucijoms. Dėl šios priežasties 2000-10-17 priimtame Policijos veiklos įstatyme nebeliko minėtos iki tol policijos veiklą reglamentavusio Policijos įstatymo nuostatos. Todėl darytina išvada, kad policijos veiklą reglamentuojantys įstatymai nesuteikia teisės policijos įstaigoms pagal sutartis ir už atlyginimą teikti asmenų bei jų turto saugos paslaugas ir todėl Policijos departamento įsakymo nuostatose, kuriomis numatyta, kad Viešosios policijos apsaugos tarnyba atlieka fizinių ir juridinių asmenų turto bei fizinių asmenų apsaugą pagal sutartis, nėra sąlygotos įstatymo reikalavimų laikymusi.

Dėl nurodytų motyvų, konstatuotina, kad Policijos departamento įsakymų nuostatos, kuriomis suteikiama Viešosios policijos apsaugos tarnybai teisė teikti asmens ir turto apsaugos paslaugas, prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 str. 2 d., todėl Konkurencijos taryba pagrįstai reikalauja pašalinti pažeidimą.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad nepanaikinus minėto Konkurencijos tarybos nutarimo ir nepatenkinus pareiškėjo skundo, pareiškėjas gali susidurti su daugeliu sunkumų, įgyvendinant teismo sprendimą. Pareiškėjo argumentai dėl teismo sprendimo vykdymo nesusiję su nagrinėjamos bylos dalyku. Nagrinėjamoje byloje konstatuotas Konkurencijos įstatymo 4 str. 2 d. pažeidimas, todėl pareiškėjui turi būti taikomos įstatyme numatytos poveikio priemonės. Skundžiamu Konkurencijos tarybos nutarimu pareiškėjas įpareigotas per tris mėnesius nuo nutarimo rezoliucinės dalies paskelbimo leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“ dienos pakeisti Nutarime nurodytų įsakymų nuostatas taip, kad jos neprieštarautų Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 str. reikalavimams.

Konkurencijos taryba skundžiamo nutarimo rezoliucinėje dalyje nenurodė konkrečių įpareigojimų, kaip turėtų būti pakeistos neteisėtos Policijos departamento įsakymų nuostatos, kartu ir neįtvirtino absoliutaus draudimo Viešosios policijos apsaugos tarnybai teikti pagal sutartis asmens ir turto apsaugos paslaugos. Konkurencijos taryba minėtame nutarime tik nurodė, kad Policijos departamento įsakymo nuostatos, leidžiančios teikti policijos įstaigoms pagal sutartis asmens ir turto saugos paslaugas, turi būti pakeistos taip, kad neprieštarautų Konkurencijos įstatymo 4 str. 2 d. Konkretūs būdai ir priemonės, kaip minėti įsakymai turėtų būti pakeisti, palikti pareiškėjo nuožiūrai. Todėl Konkurencijos Tarybos nustatytas įpareigojimas atitinka proporcingumo principą. Konkurencijos taryba, nustatydama institucijai įpareigojimus, gali nurodyti pakeisti ar panaikinti teisės aktus dėl to, kad yra nustatomi Konkurencijos įstatymo pažeidimai. Teisės akto pakeitimas ar panaikinimas yra institucijos, vykdančios Konkurencijos tarybos įpareigojimą, kompetencija. Konkurencijos taryba vertina ir sprendžia ar jos konstatuotas pažeidimas yra pasalintas. Konkurencijos taryba padarė pagrįstą išvadą, kad Lietuvos policijos generalinio komisaro nuostatos, kuriose apsaugos skyriams numatytos policijai priskirtos teises ir papildomi įgalinimai, suteikia privilegijas lyginant juos su kitais apsaugos paslaugu rinkoje veikiančiais subjektais, o tai daro neigiamą įtaką konkurencijos sąlygoms laisvojoje rinkoje bei prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 str. 2 d. reikalavimams. Konkurencijos taryba padare nurodytą išvadą visapusiškai atlikusi tyrimą ir teisingai įvertinusi visas tyrimo metu nustatytas aplinkybes.

Konkurencijos taryba veikė jai suteiktų įgalinimų ribose, kurie yra nustatyti 1999-03-23 Lietuvos Respublikos Konkurencijos įstatymo Nr. VIII-1099 19 str. 1 d. 4 p., kuris numato, jog Konkurencijos taryba nagrinėja ar valstybės valdymo ir savivaldos institucijų priimti teisės aktai ar kiti sprendimai atitinka šio įstatymo 4 straipsnio reikalavimus ir, esant pagrindui, kreipiasi į valstybės valdymo ir savivaldos institucijas su reikalavimu pakeisti ar panaikinti teisės aktus ar kitus konkurenciją ribojančius sprendimus; jeigu reikalavimas neįvykdytas, Taryba turi teisę valstybės valdymo institucijų sprendimus, išskyrus Lietuvos Respublikos Vyriausybės norminius teisės aktus, apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, savivaldos institucijų sprendimus - apygardos administraciniam teismui.

Dėl nurodytų motyvų, Konkurencijos tarybos nutarimas paliktinas nepakeistu ir skundas, paduotas dėl šio nutarimo atmetamas (Konkurencijos įstatymo 39 str. 1 p.).

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p.,

palikti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2006-01-12 nutarimą Nr. 2S-2 „Dėl Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymų nuostatų, kuriomis policijos įstaigoms suteikiama teisė telkti komercines paslaugas, pagal sutartis atliekant fizinių ir juridinių asmenų turto apsaugą, atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies reikalavimams“ nepakeistą ir atmesti Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos skundą kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardas administracinį teismą.

 

Teisėjai

Jūra Marija Strumskienė

Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan