Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

sekretoriaujant Ilonai Kovger,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui Arvydui Antanui Junevičiui, pareiškėjo atstovui advokatui Daiviui Švirinui atsakovo atstovams Justinai Paulauskaitei, Elonui Šatui, trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „G4S Lietuva“ atstovei advokatei Linai Darulienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gegužės 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims UAB „G4S Lietuva“, Viešosios policijos apsaugos tarnybai dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

2006-02-20 pareiškėjas Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Konkurencijos tarybos 2006-01-12 nutarimą Nr. 2S-2 (I t., b. l. 5-16). Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba 2006-01-12 d. nutarimu Nr. 2S-2 „Dėl Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymų nuostatų, kuriomis policijos įstaigoms suteikiama teisė teikti komercines paslaugas, pagal sutartis atliekant fizinių ir juridinių asmenų turto apsaugą, atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies reikalavimams“ pripažino Lietuvos policijos generalinio komisaro 2001-08-31 d. įsakymu Nr. 378 „Dėl policijos komisariatų įsteigimo ir nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Policijos komisariatų nuostatų 10.4 punktą, 2005-07-19 įsakymu Nr. 5-V-448 „Dėl viešosios policijos Alytaus, Kauno, Klaipėdos, Marijampolės, Panevėžio, Šiaulių, Tauragės, Telšių, Utenos, Vilniaus apsaugos skyrių nuostatų ir struktūros schemų patvirtinimo“ patvirtintų viešosios policijos apsaugos skyrių, išskyrus viešosios policijos Vilniaus apsaugos skyriaus, nuostatų 1 punkto nuostatą „pagal sutartis sauganti juridinių ir fizinių asmenų turtą bei fizinius asmenis“, 7.2 punkto nuostatą „vykdyti Lietuvoje turto bei asmenų apsaugą, gabenamų krovinių palydą ir apsaugą“, 8.7, 8.8, 8.13, 8.14 punktus ir 2005-07-19 įsakymu Nr. 5-V-448 patvirtintų viešosios policijos Vilniaus apsaugos skyriaus nuostatų 1 punkto nuostatą „pagal sutartis sauganti juridinių ir fizinių asmenų turtą bei fizinius asmenis“, 7.2 punkto nuostatą „vykdyti Lietuvoje turto bei asmenų apsaugą, gabenamų krovinių palydą ir apsaugą“, 8.9, 8.10, 8.17, 8.18 punktus prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai. Konkurencijos taryba nurodytu nutarimu įpareigojo Policijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos per 3 mėnesius nuo šio nutarimo rezoliucinės dalies paskelbimo leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“ dienos pakeisti nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytų įsakymų nuostatas taip, kad jos neprieštarautų Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai (Konkurencijos tarybos byla, I t., b.l. 180-186).

Nurodė, kad Viešosios policijos Apsaugos skyriai yra sudėtinė policijos sistemos dalis, jų steigimą numato Policijos veiklos įstatymo 12 straipsnis. Apsaugos skyriai, efektyviai ir rezultatyviai įgyvendindami policijos uždavinius, taip pat vykdo asmens ir turto saugos veiklą pagal sutartis. Apsaugos skyriai yra viešieji juridiniai asmenys, nesiekiantys naudos sau, jų tikslas – tenkinti viešuosius interesus. Apsaugos skyriai, kaip viešieji juridiniai asmenys, gali turėti ir siekti pelno, tačiau šis pelnas nėra perduodamas dalyviams, o skiriamas tenkinti viešiesiems interesams – šiuo atveju Policijos veiklos įstatyme nustatytiems uždaviniams įgyvendinti (CK 2.34 str. 2 d.). Apsaugos skyriai gali turėti ir nebiudžetinių lėšų (Biudžetinių įstaigų įstatymo 11 str., Policijos veiklos įstatymo 28 str. 3 d.). Tai patvirtina, kad Apsaugos skyriai gali užsiimti asmens ir turto apsaugos pagal sutartis veikla, įgyvendinant Policijos veiklos įstatymo uždavinius, gauti iš šios veiklos pajamų, kurios turi būti įmokėtos į biudžetą ir vėliau naudojamos Apsaugos skyrių išlaidoms dengti ir kitiems jų poreikiams pagal specialiąsias programas. Ginčijamame nutarime išdėstyti teiginiai, kad Apsaugos skyriai, užsiimdami asmens ir turto saugos veikla, vykdo komercinę veiklą ir atlieka funkcijas nebūdingas policijai ir nereglamentuotas nei policijos veiklą reguliuojančiuose įstatymuose, nei Asmens ir turto apsaugos įstatyme, – nepagrįsti. Dėl Apsaugos skyrių įgaliojimų (teisė naudotis specialiąja transporto priemone, patekimas į patalpas, transporto priemonių sustabdymas ir pan.), kuriuos Konkurencijos taryba įvardino kaip privilegijas kitų saugos tarnybų atžvilgiu, pareiškėjas nurodė, kad juos suteikė specialūs įstatymai, o ne Policijos departamentas. Tokie įgaliojimai yra objektyviai būtini įstatymų reikalavimams vykdyti ir įvairiems policijos uždaviniams įgyvendinti bei neturėtų būti vertinami kaip teikiantys atitinkamas privilegijas ir sukuriantys skirtingas konkurencijos sąlygas ūkio subjektams, veikiantiems asmens ir turto saugos rinkoje. Dėl asmens ir turto saugos veiklos licencijavimo pareiškėjas nurodė, kad įstatymų leidėjas, teisės aktuose nenumatydamas pareigos Apsaugos skyriams turėti asmens ir turto saugos licenciją, įtvirtino nuomonę, kad minėtos veiklos licencijavimas nėra tikslingas ir tai nėra būtina Apsaugos skyrių vykdomos asmens ir turto saugos veiklos sąlyga (CK 2.77 str. prasme). Policijos departamentas licencijas asmens ir turto saugos veiklai išduoda įgaliotas Vyriausybės. Pats Policijos departamentas veiklos, kuriai išduoda licencijas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005-02-02 nutarimu „Dėl ginkluotos ir neginkluotos asmens ir turto saugos licencijavimo taisyklių patvirtinimo“, nevykdo. Policijos departamentas, vykdydamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintas Licencijavimo taisykles, negali tiesiogiai ar netiesiogiai daryti įtakos laisvos konkurencijos sąlygoms asmens ir turto saugos rinkoje. Pareiškėjas pažymėjo, kad Apsaugos skyrių finansavimo principai ir tvarka yra pagrįsti galiojančių teisės aktų reikalavimais ir nepažeidžia sąžiningos konkurencijos principo, nesudaro ir negali sudaryti kliūčių kitiems ūkio subjektams veikti asmens ir turto saugos rinkoje laisvos konkurencijos sąlygomis bei neriboja ir neiškraipo konkurencijos šioje rinkoje. Apsaugos skyriai negauna jokių biudžetinių lėšų bei materialinio turto ir yra išlaikomi pagal atskirą programą tik iš lėšų, uždirbtų teikiant asmens ir turto saugos paslaugas.

Atsakovas Konkurencijos taryba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą (I t., 96-101, II t., b. l. 216-218).

Atsakovas nurodė, kad Konkurencijos taryba sprendė klausimą dėl Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymų nuostatų, kuriomis policijos įstaigoms suteikiama teisė teikti privataus pobūdžio paslaugas, pagal sutartis atliekant fizinių ir juridinių asmenų turto apsaugą, atitikties Konkurencijos įstatymo nuostatoms, t. y. ar priimtu teisės aktu nebuvo sudarytos galimybės atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams. Konkurencijos taryba nustatė, kad Policijos veiklos įstatymas nereglamentuoja asmens ir turto saugos veiklos pagal sutartis kaip policijos veiklos. Apsaugos skyriams, kurie teikia asmens bei turto saugos paslaugas, nėra taikomas Asmens ir turto saugos įstatymas. Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatytos išimties „išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus“ analizė leidžia daryti išvadą, kad konkretūs reikalavimai, kurių įgyvendinimas pateisina skirtingų konkurencijos sąlygų buvimą, turi būti įtvirtinti tik įstatymo lygmens teisės akte. Nagrinėjamu atveju asmens ir turto saugos paslaugų, sudarant sutartis, veikla nėra nustatyta įstatyme. Policijos veiklos įstatymas įtvirtina tik bendrąjį specializuotųjų policijos įstaigų statusą, nekonkretizuodamas kiekvienos įstaigos specifikos ir jos kompetencijos ribų. Ši užduotis paliekama Policijos departamentui, kuris priimamais teisės aktais apibrėžia specializuotosios įstaigos uždavinius, funkcijas bei teises. Lietuvos policijos generalinis komisaras, patvirtindamas Apsaugos skyrių nuostatus ir nustatydamas jiems tokias funkcijas kaip inkasavimas ir pervežamų piniginių lėšų apsauga, apsauginės signalizacijos techninė priežiūra, per Lietuvos Respublikos teritoriją gabenamų krovinių palyda ir apsauga ar fizinių ir juridinių asmenų turto apsauga, neatsižvelgė į Apsaugos skyrių specifinę veiklos sritį ir neatribojo pareigūnų teisių ir pareigų pagal tai, kokio pobūdžio funkcijas – viešąsias ar pagal sutartis – tuo metu jie vykdo. Tai, atsakovo nuomone, konkurencijos atžvilgiu sudarė sąlygas iškreipti asmens ir turto apsaugos paslaugų rinką, kurioje saugant asmenį ir jo turtą Apsaugos skyrių pareigūnų įgaliojimai yra didesni lyginant su kitų ūkio subjektų įgaliojimais. Tokia situacija, atsakovo nuomone, sudaro skirtingas konkurencijos sąlygas atitinkamoje rinkoje veikiantiems ūkio subjektams. Skirtingos konkurencijos sąlygos sukuriamos ne įstatymais, o Policijos generalinio komisaro priimtais teisės aktais, kuriuose Apsaugos skyriams, teikiant asmens ir turto apsaugos paslaugas, paliekami visi policijos pareigūno viešojo administravimo įgaliojimai, o tai juos privilegijuoja kitų analogiškas paslaugas teikiančių ūkio subjektų atžvilgiu, konkuruojant atitinkamoje rinkoje. Neaišku, kaip nustatyti ribą tarp Apsaugos skyrių veiklos sutartiniais pagrindais ir kaip viešosios valdžios atstovų. Apsaugos skyriai yra policijos sudėtinė dalis, todėl jie gali naudoti ir specialiąsias policijos transporto priemones. Taigi jiems suteikiama privilegija ir specialiųjų transporto priemonių naudojimo atžvilgiu. Asmens ir turto apsaugos veiklos licencijavimo ir finansavimo problemos, atsakovo teigimu, yra susijusios su nagrinėjamu ginču, kadangi parodo nevienodą Apsaugos skyrių ir privačių ūkio subjektų padėtį veikiant nagrinėjamoje rinkoje. Susidarius situacijai, kuomet policija veikia ir kaip asmens ir turto saugos licencijavimo administratorius, ir kaip ūkio subjektas, vykdantis veiklą asmens ir turto saugos paslaugų rinkoje, atsiranda galimybė Apsaugos skyriams daryti spaudimą savo konkurentams. Be to, trūksta skaidrumo dėl Apsaugos skyrių finansavimo, dėl ko taip pat neužtikrinamas sąžiningos konkurencijos laisvės principo laikymasis.

Nurodė, kad tyrimas dėl Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymų nuostatų, kuriomis policijos įstaigoms suteikiama teisė teikti komercines paslaugas, pagal sutartis atliekant fizinių ir juridinių asmenų turto apsaugą, atitikties Konkurencijos įstatymo 4 str. 2 d. reikalavimams buvo atliekamas 7 mėnesius, tyrimas buvo atliktas išsamiai ir visapusiškai įvertinant visas faktines bylos aplinkybes, dėl ko konstatuotas Konkurencijos įstatymo 4 str. 2 d. pažeidimas. Pareiškėjui nebuvo numatytas konkretus atsakovo įpareigojimo įgyvendinimo būdas – ūkio subjektui palikta laisvė pasirinkti optimaliausią ir teisės aktams neprieštaraujantį variantą. Todėl Konkurencijos tarybos sprendimas neprieštarauja proporcingumo principui (II t., b.l. 216-218).

Tretysis suinteresuotas asmuo UAB „G4S Lietuva“ atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 85-94).

Tretysis suinteresuotas asmuo nurodė, kad Policijos veiklos įstatymas nustato pareigą policijos įstaigoms vykdyti joms pavestas funkcijas, tačiau nenurodo, kad veikla, susijusi su įstatyme numatytų funkcijų įgyvendinimu, gali būti parduota kaip paslauga. Lietuvos policijos įstaigos, vykdamos veiklą vadovaujantis Generalinio komisaro įsakymų nuostatomis, suteikiančiomis teisę pagal sutartis vykdyti asmenų ir jų turto apsaugą, vykdo ne įstatymu joms numatytą pareigą saugoti asmenis ir jų turtą, bet vykdo ūkinę veiklą – parduoda asmenų bei turto apsaugos paslaugas. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, akivaizdu, kad įstatyme numatyti policijai keliami uždaviniai užtikrinti asmenų ir visuomenės saugumą, ginti viešąją tvarką, vykdyti nusikaltimų prevenciją bei tyrimą gali būti įgyvendinami ir nesudarant sutarčių su privačiais fiziniais ir juridiniais asmenimis. Policija negali kaip paslaugos parduoti to, ką įstatymas įpareigoja atlikti kaip viešąją funkciją. Be to, valstybės institucijos teisė sudaryti civilinius sandorius bei tokiu būdu įgyti nebiudžetinių lėšų taip pat nereiškia, kad šiuos sandorius valstybės institucija gali sudaryti pažeisdama sąžiningos konkurencijos principus ar nesąžiningai konkuruodama su kitais rinkos dalyviais, pasinaudojant šiai institucijai suteiktomis teisėmis viešosioms funkcijoms vykdyti. Atitinkamos Apsaugos skyrių turimos teisės (teisė naudoti policijos skiriamaisiais ženklais pažymėtas transporto priemones bei mėlynos spalvos švyturėlius, teisė reikalauti, kad tiesiogiai nepavaldūs asmenys vykdytų policijos pareigūnų nurodymus ir pan.) yra suteiktos Policijos veiklos įstatymu, bet ne Generalinio komisaro įsakymų nuostatomis, tačiau jos suteiktos viešoms ir neatlygintinoms funkcijoms vykdyti. Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymais suteikus policijos įstaigoms teisę komerciniais pagrindais teikti asmenų ir jų turto apsaugą, šios viešosioms funkcijoms vykdyti suteiktos teisės yra ar gali būti naudojamos teikiant komercines paslaugas ir virsta privilegijomis kitų tokias paslaugas teikiančių bendrovių atžvilgiu. Visų Apsaugos skyrių turimų teisių visuma saugos paslaugas perkantiems subjektams sukuria didesnį pasitikėjimą policijos teikiamomis saugos paslaugomis nei analogiškomis privačių saugos tarnybų teikiamomis paslaugomis, kurios tokių įstatyme nustatytų teisių neturi. Policijos veiklos įstatymas nustato, kad policija yra asmens, visuomenės saugumą bei viešąją tvarką užtikrinanti policijos įstaigų ir pareigūnų visuma. Taigi Policijos departamentas ir Apsaugos skyriai yra vieningos policijos sistemos dalis, kurių veiklai vadovauja Policijos generalinis komisaras. Atsižvelgiant į tai, Policijos departamentas ir Apsaugos skyriai laikytini vienu subjektu. Policijos įstaigoms turint valdingus įgaliojimus administruoti asmens ir turto saugos veiklą (t.y. išduoti licencijas, sustabdyti ir panaikinti jų galiojimą, vykdyti licencijų sąlygų laikymosi priežiūrą) ir tuo pačiu suteikiant teisę vykdyti komercinę veiklą administruojamose rinkose, atsiranda sąlygos nesąžiningai konkurencijai.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. gegužės 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad Policijos departamentas 2001-08-31 įsakymu Nr. 378 „Dėl policijos komisariatų įsteigimo ir nuostatų patvirtinimo“ įsteigė ir nustatė policijos komisariatų skaičių Lietuvoje ir patvirtinto jų veiklos nuostatus, kiekvieno komisariato veiklos nuostatų 10.4 p. nustatydamas, kad komisariatas nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevencijos srityje pagal sutartis saugo fizinių ir juridinių asmenų turtą. 2005-07-19 Policijos departamentas įsakymu Nr. 5-V-448 „Dėl viešosios policijos Alytaus, Kauno, Klaipėdos, Marijampolės, Panevėžio, Šiaulių, Tauragės, Telšių, Utenos, Vilniaus apsaugos skyrių nuostatų ir struktūros schemų patvirtinimo“ patvirtino viešosios policijos apsaugos skyrių nuostatus, kurių, išskyrus viešosios policijos Vilniaus apsaugos skyriaus nuostatus, 1, 8.13, 8.14 punktuose nustatė, kad viešosios policijos apsaugos skyriams suteikiama teisė pagal sutartis saugoti juridinių ir fizinių asmenų turtą bei fizinius asmenis, vykdyti apsauginės signalizacijos techninę priežiūrą, 7.2, 8.7, 8.8 punktuose numatė apsaugos skyriams galimybę vykdyti Lietuvoje turto bei asmenų apsaugą, gabenamų krovinių palydą ir apsaugą, analogiškos teisės įtvirtintos ir 2005-07-19 įsakymu Nr. 5-V-448 patvirtintų viešosios policijos Vilniaus apsaugos skyriaus nuostatų 1, 7.2, 8.9, 8.10, 8.17, 8.18 punktuose. 2007-08-17 Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-546 „Dėl viešosios policijos Alytaus, Kauno, Klaipėdos, Marijampolės, Panevėžio, Šiaulių, Tauragės, Telšių ir Utenos apsaugos skyrių reorganizavimo prijungimo prie Viešosios policijos Vilniaus apsaugos skyriaus būdu“ nuo 2008-01-01 Viešosios policijos Alytaus, Kauno, Klaipėdos, Marijampolės, Panevėžio, Šiaulių, Tauragės, Telšių, Utenos apsaugos skyriai reorganizuoti prijungimo prie Viešosios policijos Vilniaus apsaugos skyriaus būdu. Viešosios policijos Vilniaus apsaugos skyrius pervadintas į Viešosios policijos apsaugos tarnybą ir patvirtinti Viešosios policijos apsaugos tarnybos nuostatai. 2007-08-17 Lietuvos policijos generalinio komisaro patvirtintų Viešosios policijos apsaugos tarnybos nuostatų 8.3 p. numatytas vienas iš Tarnybos uždavinių - pagal sutartis vykdyti Lietuvos Respublikoje fizinių asmenų, juridinių ir fizinių asmenų turto apsaugą, gabenamų krovinių palydą ir apsaugą, Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytų objektų specialiųjų reikalavimų vykdymo valstybinę priežiūrą, t.y. ginčijamoje šioje byloje srityje teisinis reglamentavimas iš esmės nepakito.

Konkurencijos taryba 2006-01-12 nutarime nurodė, kad pareiškėjas pažeidė Konkurencijos įstatymo 4 str. 2 d. nuostatas. Konkurencijos įstatymo (2004-04-15 redakcija Nr. VIII-1099) 4 str. 2 d. nustatyta, kad valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus.

Teismas konstatavo, kad Asmens ir turto apsaugos paslaugas Lietuvos Respublikoje gali teikti privačios apsaugos tarnybos ir Viešosios policijos apsaugos tarnyba. Viešosios policijos apsaugos tarnyba yra sudėtinė policijos dalis, todėl jos pareigūnai turi tokias pat teises ir įgalinimus, nustatytus Policijos veiklos įstatyme, kaip ir visi policijos pareigūnai. Policijos įstatymo 18 str. yra numatytos policijos pareigūnų specialiosios profesinės teisės, suteikiamos policijos pareigūnams, vykdantiems nustatytas policijos funkcijas: pagrįstai įtariant, jog padarytas administracinis teisės pažeidimas ar nusikalstama veika, tikrinti su tuo susijusio asmens, transporto priemonės, krovinių dokumentus ir laikinai, kol bus priimtas sprendimas, juos paimti; persekiojant asmenį, įtariamą padarius nusikalstamą veiką, ar nusikaltėlį, besislepiantį nuo teisėsaugos institucijų, taip pat siekiant užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai, bet kuriuo paros laiku įeiti į fiziniams ir juridiniams asmenims priklausančias gyvenamąsias ar negyvenamąsias patalpas, teritorijas, sustabdyti bei patekti į transporto priemones. Atsisakius paklusti, policijos pareigūnai turi teisę jėga atidaryti patalpas ir transporto priemones; įstatymo numatytais atvejais panaudoti šaunamuosius ginklus, fizinę bei kitokią prievartą; važiuojant į įvykio vietą, persekiojant nusikaltėlį, vežant asmenį, kuriam būtina neatidėliotina medicinos pagalba, į sveikatos priežiūros įstaigas ar kitais neatidėliotinais atvejais, nekliudomai ir nemokamai naudotis visomis transporto priemonėmis, priklausančiomis fiziniams ar juridiniams asmenims; esant tarnybiniam būtinumui, nemokamai naudotis fiziniams ar juridiniams asmenims priklausančiomis ryšių priemonėmis, laikinai apriboti patekimą į tam tikrą teritoriją ar patalpą ir t.t. Privačių saugos tarnybų darbuotojų teisių baigtinis sąrašas reglamentuojamos Asmens ir turto apsaugos įstatymo 7 str., kuriame numatytos tokios apsaugos darbuotojų teisės: nešiotis ir naudoti šaunamąjį ginklą; nešiotis ir naudoti specialiąsias priemones, taip pat panaudoti fizinę prievartą; įtariant, kad asmuo rengiasi daryti ar daro administracinį teisės pažeidimą ar nusikalstamą veiką, reikalauti nutraukti neteisėtus veiksmus; sulaikyti įtariamą teisės pažeidėją, užkluptą darant administracinį teisės pažeidimą ar nusikalstamą veiką, susijusią su saugomu objektu arba subjektu, ar tuoj po to; saugomame objekte tikrinti asmens dokumentus ir nustatyti asmens tapatybę, tikrinti asmenų turimus daiktus, taip pat tikrinti transporto priemonėse esančius krovinius bei su jais susijusius dokumentus, jei tame objekte galioja leidimų režimas ir pan. Kaip matyti iš įstatyme pateikto privačių apsaugos tarnybų darbuotojų teisių sąrašo, jis yra žymiai siauresnis negu Viešosios policijos apsaugos tarnybos pareigūnams suteikiamų teisių sąrašas. Privačių apsaugos tarnybų darbuotojų teisės, skirtingai negu Viešosios policijos apsaugos tarnybos pareigūnų, yra susijusios tik su saugomu objektu. Viešosios policijos apsaugos tarnybos pareigūnų teisių visuma nėra ribojama tam tikra teritorija, konkrečiu objektu, sutartimi ar pan.

Viešosios policijos apsaugos tarnyba gali naudoti ir specialiąsias transporto priemones. 2002-12-11 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių 39 p. numatyta, kad specialiosios transporto priemonės – operatyvinių tarnybų ir kitos transporto priemonės su specialiais šviesos ir garso signalais arba tik ar specialiais šviesos signalais. Kelių eismo taisyklių XXIV skyriuje reglamentuotas specialiųjų transporto priemonių eismas ir numatyti atvejai, kada važiuojant specialiosiomis transporto priemonėmis Kelių eismo taisyklių reikalavimai netaikomi. Šio skyriaus 227 p. numatyta, kad specialiųjų transporto priemonių vairuotojai, važiuodami su įjungtais mėlynais ir raudonais (arba tik mėlynais) žybčiojančiais švyturėliais ir specialiais garso signalais, gali nepaisyti šių taisyklių, išskyrus numatytas išimtis, tuo atveju, kai tai nekelia pavojaus kitiems eismo dalyviams. Taigi policijos pareigūnams, įjungus vairuojamuose tarnybiniuose automobiliuose mėlynos ir raudonos (arba tik mėlynos) spalvos švyturėlius, leidžiama nepaisyti dalies Kelių eismo taisyklių. Tuo tarpu remiantis Asmens ir turto saugos įstatymo 7 str. 8 p., kitų apsaugos tarnybų darbuotojai turi teisę, reaguodami į pavojaus signalus, naudotis transporto priemonėmis su oranžinės spalvos švyturėliais. Pagal Kelių eismo taisyklių 231 p. žybčiojantis oranžinis švyturėlis nesuteikia pirmenybės, tik atkreipia dėmesį ir įspėja kitus eismo dalyvius apie galimą pavojų.

Asmens ir turto apsaugos įstatymo 2 str. 12 d. numatyta, kad saugos tarnyba – tai juridinis asmuo ar užsienio juridinio asmens filialas, nustatyta tvarka gavęs licenciją teikti asmens ir turto saugos paslaugas. Taigi privačios saugos tarnybos gali teikti asmens ir turto apsaugos paslaugas, tik gavę nustatyta tvarka licenciją. Viešosios policijos apsaugos tarnybos pareigūnams minėtas reikalavimas netaikomas.

Policijos veiklos įstatymo 28 str. 1 d. numatyta, kad policija finansuojama iš valstybės biudžeto. Policijos departamentas turi atskirą išlaidų sąmatą, o 3 d. nustatyta, kad policijos finansavimui gali būti naudojamos ir kitos įstatymų nustatyta tvarka gautos nebiudžetinės lėšos. Byloje yra pateiktas 2005-10-19 Policijos departamento raštas Nr. 5-1-8099 (I t., b.l. 27-33), kuriame nurodoma, jog Viešosios policijos apsaugos tarnybai iš biudžeto skiriama tik tiek lėšų, kiek Viešosios policijos apsaugos tarnyba uždirba iš asmens ir turto saugos veiklos, t.y. perveda į valstybės biudžetą. Remiantis minėtu raštu, iš valstybės biudžeto gautos lėšos Viešosios policijos apsaugos tarnyboje apskaitomos ir naudojamos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos finansų ministro 2001-03-16 įsakymu Nr. 70 „Dėl biudžetinių įstaigų buhalterinės apskaitos tvarkos patvirtinimo“ bei Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymu. Atkreiptinas dėmesys, kad minėtuose teisės aktuose nėra tiesiogiai numatyta, kaip turi būti apskaitomos ir paskirstomos lėšos, kai tam tikra įstaiga vykdo tiek viešąsias, tiek privačias funkcijas. Tokia situacija taip pat vertintina kaip privilegijos Viešosios policijos apsaugos tarnybai suteikimas, nes sudaroma galimybė lėšas, skirtas naudoti viešųjų funkcijų atlikimui, naudoti teikiant privačias asmens ir turto saugos paslaugas.

Išanalizavęs paminėtas nuostatas, teismas priėjo išvadą, kad Viešosios policijos apsaugos tarnyba turi didesnius įgaliojimus teikiant asmens ir turto apsaugos paslaugas negu privačios apsaugos tarnybos ir joms netaikomi jokie veiklos apribojimai (įpareigojimas gauti licenciją, atskirti viešųjų ir privačiųjų funkcijų atlikimui skirtas lėšas). Kaip savo skunde pažymėjo ir pareiškėjas, minėtos specialiosios profesinės teisės suteikiamos Viešosios policijos apsaugos tarnybai ne Policijos departamento įsakymais, bet Policijos veiklos įstatymu. Tačiau teismas pabrėžė, kad Policijos departamentui įsakymais įtvirtinant, kad Viešosios policijos apsaugos tarnyba turi teisę teikti komercinio pobūdžio paslaugas – asmens ir turto apsaugą, Viešosios policijos apsaugos tarnybos pareigūnams suteiktos teisės tampa privilegijomis kitų toje pačioje paslaugų rinkoje veikiančių subjektų atžvilgiu. Ginčijamuose Policijos departamento įsakymuose nėra nustatytas aiškus ir konkretus komercinio pobūdžio paslaugų teikimo funkcijų ir viešųjų funkcijų atlikimo atskyrimas, t.y. kokios įstatyme numatytos priemonės ir kokiu mastu gali būti naudojamos Viešosios policijos apsaugos tarnybai teikiant asmens ir turto apsaugos paslaugas. O tai savo ruožtu sukuria minėtai institucijai tam tikras privilegijas, kurių neturi privačios apsaugos tarnybos. Dėl šios priežasties laikytina, kad Policijos departamento įsakymai, numatantys teisę Viešosios policijos apsaugos tarnybai teikti asmens ir turto apsaugos paslaugas, tiksliai neatskiriant, kokiu mastu policijos pareigūnams įstatymu suteiktos teisės gali būti naudojamos teikiant asmens ir turto apsaugos paslaugas, sukuria privilegijas Viešosios policijos apsaugos tarnybai kitų minėtų paslaugų teikimo rinkoje veikiančių subjektų atžvilgiu.

Teismas nustatė, kad Policijos departamento įsakymai, suteikiantys teisę Viešosios policijos apsaugos tarnybai teikti atlygintinas asmens ir turto apsaugos paslaugas, suteikia šios tarnybos pareigūnams privilegijas kitų toje pačioje rinkoje veikiančių subjektų atžvilgiu. Visų pirma, privilegijų suteikimas pasireiškia tuo, kad Viešosios policijos apsaugos tarnybai suteiktos žymiais didesnės teisės veikti negu privačioms saugos tarnyboms. Atitinkamai pareigūnai, naudodamiesi jiems suteiktomis teisėmis, greičiau ir efektyviau gali teikti minėtas asmens ir turto apsaugos paslaugas negu privatūs ūkio subjektai: naudojant specialiąsias transporto priemones, greičiau nuvykti į įvykio vietą, pasinaudoti bet kurio fizinio ar juridinio asmens ryšio priemonėmis, tikrinti asmenų turimus daiktus, laikinai apriboti patekimą į tam tikrą teritoriją ir pan. Kadangi kiti subjektai, teikiantys analogiškas paslaugas šių teisių neturi, jiems yra sunkiau konkuruoti toje pačioje rinkoje. Pareiškėjo skunde nurodytas argumentas, kad šiuo metu privačių subjektų užimama asmens ir turto apsaugos paslaugų rinkos dalis auga, o Viešosios policijos apsaugos tarnybos atvirkščiai – mažėja, pirmosios instancijos administracinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, nesudaro pagrindo teigti, jog rinkoje nėra sukurtos skirtingos konkurencijos sąlygos asmens ir turto apsaugos paslaugas teikiantiems subjektams. Teismas sutiko su trečiojo suinteresuoto asmens UAB „G4S Lietuva“ atsiliepime išsakytu teiginiu, kad Viešosios policijos apsaugos tarnybos turimų privilegijų visuma saugos paslaugas perkantiems subjektams sukuria didesnį pasitikėjimą policijos teikiamomis saugos paslaugomis nei analogiškomis privačių saugos tarnybų teikiamomis paslaugomis, kurios tokių įstatyme nustatytų teisių neturi. Konkurencijos įstatymo 4 str. 2 d. numatyta sąlyga, jog dėl valstybės valdžios institucijos sprendimo atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems subjektams reiškia, kad atitinkamo sprendimo pagrindu konkurencijos sąlygos skirtumai gali atsirasti ne iš karto bet ir ateityje. Be to, įstatyme šios sąlygos yra numatytos kaip alternatyvios sąlygos. Todėl privataus rinkos sektoriaus teikiamų saugos paslaugų augimas šiuo metu negali apspręsti dėl konkurencijos sąlygų skirtumų buvimo ar nebuvimo. Teismas konstatavo, kad šis vertinimas nepaneigia vieno iš būtinų Konkurencijos įstatymo pažeidimo faktų – galimai skirtingų sąlygų sukūrimo. Teismas konstatavo, kad policijos pareigūnams suteiktų profesinių teisių naudojimas teikiant atlygintinas asmens ir turto paslaugas, sukuria skirtingas konkurencijos sąlygas minėtų paslaugų teikimo rinkoje.

Remiantis bylos medžiaga teismas nustatė, kad skiriasi privačių ūkio subjektų, vykdančių saugos paslaugų teikimo veiklą, ir policijos veiklos šioje srityje licencijavimo tvarka, t.y. policijos pareigūnams nereikalinga licencija teikti saugos paslaugas. Be to, pažymėjo, kad licencijavimo administravimo veikla priskirta Policijos departamento kompetencijai. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005-02-02 nutarimo Nr. 116 „Dėl ginkluotos ir neginkluotos asmens ir turto saugos licencijavimo taisyklių patvirtinimo“ 2 p. Policijos departamentas yra įgaliotas išduoti ginkluotos ir neginkluotos asmens ir turto licencijas, sustabdyti jų galiojimą, panaikinti galiojimo sustabdymą, įspėti apie galimą licencijų galiojimo panaikinimą ir panaikinti jų galiojimą; kartu su teritorinėmis policijos įstaigomis tikrinti ginkluotos ir neginkluotos asmens ir turto saugos licencijų sąlygų laikymosi. Taigi remiantis minėtomis nuostatomis, būtina nustatyti, ar Policijos departamento teisės išduoti licencijas ir atlikti jų laikymosi priežiūrą, nesukuria skirtingų konkurencijos sąlygų.

Remiantis anksčiau minėto nutarimo pagrindu patvirtintų Ginkluotos ir neginkluotos asmens turto saugos licencijavimo taisyklių 16 p. numatyta, kad licencijos turėtojai privalo ne vėliau kaip iki kiekvienų kalendorinių metų sausio 10 d. pateikti licencijas išduodančiai institucijai ar jos įgaliotai teritorinei policijos įstaigai kiekvienais praėjusiais kalendoriniais metais vykdytos asmens ir turto saugos ataskaitą, kurios formą nustato licencijas išduodanti institucija; nedelsdamas raštu pateikti reikalaujamą informaciją apie vykdomą asmens ir turto saugos veiklą; sudaryti sąlygas įstatymų įgaliotų institucijų pareigūnams tikrinti licencijos turėtojo veiklą; prieš priimdamas asmenį dirbti apsaugos darbuotoju, pateikti teritorinei policijos įstaigai prašymą patikrinti, ar nurodytajam asmeniui nėra įstatyme nustatytų apribojimų būti apsaugos darbuotoju; per 5 darbo dienas nuo veiklos pradžios raštu informuoti teritorinę policijos įstaigą apie jos aptarnaujamoje teritorijoje pradėtą asmens ir turto saugą, nurodydamas šios veiklos pradžios datą ir t.t. Iš paminėtų nuostatų matyti, kad licencijos turėtojui keliama nemažai reikalavimų, kuriuos jis turi įvykdyti, siekdamas išsaugoti jam suteiktą licenciją. Tuo tarpu policijos pareigūnams, įgaliotiems teikti saugos paslaugas, tokie reikalavimai netaikomi. Todėl pareiškėjo teiginys, kad Policijos departamento vykdoma licencijavimo veikla nesudaro kliūčių kitiems ūkio subjektams veikti rinkoje, nes norintiems gauti licenciją asmenims keliami tik formalūs reikalavimai ir jų negali įtakoti Policijos departamentas, atmestinas kaip nepagrįstas. Tai, jog privatiems ūkio subjektams keliamas reikalavimas įsigyti licenciją ir vykdyti kitus su jos turėjimu susijusius reikalavimus, sukuria skirtingas konkurencijos sąlygas, teikiantiems asmens ir turto saugos paslaugas subjektams. Be to, susidaro rinkoje situacija, kada Policijos departamentas turi valdingus įgaliojimus administruoti asmens ir turto saugos veiklą (išduoti licencijas, sustabdyti ir panaikinti jų galiojimą, vykdyti licencijų sąlygų laikymosi priežiūrą) ir tuo pačiu suteikti teises Viešosios policijos apsaugos tarnybos pareigūnams vykdyti komercinę veiklą jo administruojamoje rinkoje. Tokiu būdu Policijos departamentas įgyja galimybę kontroliuoti privačių subjektų veiklą ir tuo pačiu gerinti sąlygas veikti Viešosios policijos apsaugos tarnybos pareigūnams teikiant asmens ir turto saugos paslaugas. Todėl Policijos departamento minėtais įsakymais suteikus Viešosios policijos apsaugos tarnybai teisę teikti komercinio pobūdžio paslaugas, o kitiems subjektams nustatant tokių paslaugų teikimo apribojimus reikalavimu gauti licenciją, sukuriamos skirtingos konkurencijos sąlygos minėtų paslaugų teikimo rinkoje.

Teismas nustatė, kad Policijos veiklos įstatymas nenumato Viešosios apsaugos policijos tarnybai teisės teikti atlygintinas asmens ir turto apsaugos paslaugas. Tokios teisės nenumatytos ir kituose su policijos veikla susijusiuose įstatymuose. 1990-12-11 priimtame Policijos įstatyme Nr. I-851 viena iš policijos funkcijų buvo saugoti pagal sutartį piliečių, įstaigų, įmonių, organizacijų turtą. 1998-06-25 Lietuvos Respublikos Seimas nutarimu Nr. VIII-810 patvirtino teisinės sistemos reformos metmenis, kuriuose pasisakė dėl teisinės reformos krypčių, organizuojant policijos veiklą. Metmenų II sk. 6 posk. numatyta, kad suderinus teisines ir organizacines prielaidas, policijai nebūdingos funkcijos (komercinė apsauga, vairuotojų egzaminavimas ir pan.) perduodamos kitoms valstybės ir privačioms institucijoms. Dėl šios priežasties 2000-10-17 priimtame Policijos veiklos įstatyme nebeliko minėtos iki tol policijos veiklą reglamentavusio Policijos įstatymo nuostatos. Todėl darytina išvada, kad policijos veiklą reglamentuojantys įstatymai nesuteikia teisės policijos įstaigoms pagal sutartis ir už atlyginimą teikti asmenų bei jų turto saugos paslaugas ir todėl Policijos departamento įsakymo nuostatose, kuriomis numatyta, kad Viešosios policijos apsaugos tarnyba atlieka fizinių ir juridinių asmenų turto bei fizinių asmenų apsaugą pagal sutartis, nėra sąlygotos įstatymo reikalavimų laikymusi. Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas konstatavo, kad Policijos departamento įsakymų nuostatos, kuriomis suteikiama Viešosios policijos apsaugos tarnybai teisė teikti asmens ir turto apsaugos paslaugas, prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 str. 2 d., todėl Konkurencijos taryba pagrįstai reikalauja pašalinti pažeidimą.

Pareiškėjo argumentus, kad nepanaikinus minėto Konkurencijos tarybos nutarimo ir nepatenkinus pareiškėjo skundo, pareiškėjas gali susidurti su daugeliu sunkumų, įgyvendinant teismo sprendimą, teismas pripažino nesusijusiais su nagrinėjamos bylos dalyku. Nagrinėjamoje byloje konstatuotas Konkurencijos įstatymo 4 str. 2 d. pažeidimas, todėl pareiškėjui turi būti taikomos įstatyme numatytos poveikio priemonės. Skundžiamu Konkurencijos tarybos nutarimu pareiškėjas įpareigotas per tris mėnesius nuo nutarimo rezoliucinės dalies paskelbimo leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“ dienos pakeisti Nutarime nurodytų įsakymų nuostatas taip, kad jos neprieštarautų Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 str. reikalavimams.

Konkurencijos taryba skundžiamo nutarimo rezoliucinėje dalyje nenurodė konkrečių įpareigojimų, kaip turėtų būti pakeistos neteisėtos Policijos departamento įsakymų nuostatos, kartu ir neįtvirtino absoliutaus draudimo Viešosios policijos apsaugos tarnybai teikti pagal sutartis asmens ir turto apsaugos paslaugas. Konkurencijos taryba minėtame nutarime tik nurodė, kad Policijos departamento įsakymo nuostatos, leidžiančios teikti policijos įstaigoms pagal sutartis asmens ir turto saugos paslaugas, turi būti pakeistos taip, kad neprieštarautų Konkurencijos įstatymo 4 str. 2 d. Konkretūs būdai ir priemonės, kaip minėti įsakymai turėtų būti pakeisti, palikti pareiškėjo nuožiūrai. Todėl Konkurencijos Tarybos nustatytas įpareigojimas atitinka proporcingumo principą. Konkurencijos taryba, nustatydama institucijai įpareigojimus, gali nurodyti pakeisti ar panaikinti teisės aktus dėl to, kad yra nustatomi Konkurencijos įstatymo pažeidimai. Teisės akto pakeitimas ar panaikinimas yra institucijos, vykdančios Konkurencijos tarybos įpareigojimą, kompetencija. Konkurencijos taryba vertina ir sprendžia, ar jos konstatuotas pažeidimas yra pašalintas. Konkurencijos taryba padarė pagrįstą išvadą, kad Lietuvos policijos generalinio komisaro nuostatos, kuriose apsaugos skyriams numatytos policijai priskirtos teisės ir papildomi įgalinimai, suteikia privilegijas lyginant juos su kitais apsaugos paslaugų rinkoje veikiančiais subjektais, o tai daro neigiamą įtaką konkurencijos sąlygoms laisvojoje rinkoje bei prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 str. 2 d. reikalavimams. Konkurencijos taryba padarė nurodytą išvadą visapusiškai atlikusi tyrimą ir teisingai įvertinusi visas tyrimo metu nustatytas aplinkybes.

Konkurencijos taryba veikė jai suteiktų įgalinimų ribose, kurie yra nustatyti 1999-03-23 Lietuvos Respublikos Konkurencijos įstatymo Nr. VIII-1099 19 str. 1 d. 4 p., kuris numato, jog Konkurencijos taryba nagrinėja ar valstybės valdymo ir savivaldos institucijų priimti teisės aktai ar kiti sprendimai atitinka šio įstatymo 4 straipsnio reikalavimus ir, esant pagrindui, kreipiasi į valstybės valdymo ir savivaldos institucijas su reikalavimu pakeisti ar panaikinti teisės aktus ar kitus konkurenciją ribojančius sprendimus; jeigu reikalavimas neįvykdytas, Taryba turi teisę valstybės valdymo institucijųsprendimus, išskyrus Lietuvos Respublikos Vyriausybės norminius teisės aktus, apskųsti Lietuvos Vyriausiajamadministraciniam teismui, savivaldos institucijų sprendimus– apygardos administraciniam teismui.

Pareiškėjas Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (t. 3, b. l. 26 – 36) dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimo. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Vilniaus apygardos administracinis teismas paliko galioti Konkurencijos tarybos nutarimo dalį, kuria Policijos departamentas yra įpareigojamas pakeisti nuo 2008 m. sausio 1 d. nebegaliojančio 2005- 07-19 Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymo Nr. 5-V-448 nuostatas taip, kad jos neprieštarautų Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 str. 2 daliai, nors turėjo šią Nutarimo dalį panaikinti.

2. Pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 str. 2 dalį, todėl priėmė nepagrįstą bei neteisėtą Sprendimą. Apelianto manymu, teismas neteisingai aiškino sąvoką „privilegija“ ir konstatavo, kad Apsaugos tarnybos pareigūnams buvo suteiktos privilegijos, nes jų teisių (įgaliojimų) apimtis yra platesnė nei privačių saugos tarnybų darbuotojų. Nesutinka su šia teismo išvada, kadangi negalima teigti, kad platesnė teisių apimtis automatiškai reiškia privilegijų suteikimą. Pagal Dabartinės lietuvių kalbos žodyną, „privilegija“ reiškia „išimtinė teisė, pirmumas, lengvata“. Apelianto nuomone, Apsaugos tarnybos darbuotojams suteikta didesnė įgalinimų apimtis pati savaime negali būti laikoma privilegija palyginus su saugos tarnybų darbuotojų turima įgalinimų apimtimi, taip pat kaip negali būti laikoma privilegija bet kuri teisė, kuri tiek teoriškai, tiek ir praktiškai nėra reikalinga ir dėl savo prigimties nėra naudojama asmens ir turto saugos veiklai vykdyti. Be to, Apsaugos tarnyba, kaip jau ne kartą buvo minėta, pagal Policijos veiklos įstatymą įgyvendina policijos uždavinius, kurių neįgyvendina ir neturi tokios pareigos privačios saugos tarnybos. Apeliantas mano, kad pats faktas, kad policijos pareigūnų turimų teisių apimtis yra didesnė nei saugos tarnybos darbuotojų, nepatvirtina tos aplinkybės, kad policijos pareigūnams suteikiamos privilegijos, nes dauguma policijos pareigūnų turimų teisių yra visiškai nereikalingos saugos tarnybų darbuotojams, kadangi jos nesusijusios su saugomo objekto apsaugos efektyvumu, bet yra reikalingos nusikaltimų prevencijos, viešosios tvarkos palaikymo bei kitoms išimtinai policijai priskirtoms funkcijoms vykdyti. Dėl ko, apelianto nuomone, neįrodžius pirmos ir pagrindinės aplinkybės dėl privilegijų Apsaugos tarnybai suteikimo, Konkurencijos įstatymo 4 str. 2 d. pažeidimas negali būti konstatuotas, tuo tarpu teismas savo sprendime priėjo visiškai priešingos, vadinasi, ir neteisingos bei nepagrįstos išvados. Vilniaus apygardos administracinis teismas, siekdamas atsakyti į klausimą ar Apsaugos policijai įstatymai leidžia vykdyti asmens ir turto apsaugą pagal sutartis, visiškai neteisingai aiškino ir taikė Konkurencijos įstatymo 4 str., 2 d. numatytą sąlygą dėl skirtingų konkurencijos sąlygų sąlygojimo įstatymų reikalavimų vykdymo, todėl Sprendime padarė klaidingą ir nepagrįstą išvadą kad ši įstatymo nuostata buvo pažeista. Apeliantas jau ne kartą buvo išsakęs nuomone, kad tariamai skirtingos konkuravimo sąlygos yra sąlygotos įstatymų reikalavimų vykdymo, todėl vien dėl šios priežasties Konkurencijos įstatymo 4 str. 2 d. Generalinio komisaro įsakymams negali būti taikoma. Nesutinka su teismo paradyta išvada, kad Apsaugos tarnybos „turimų privilegijų visuma saugos paslaugas perkantiems subjektams sukuria didesnį pasitikėjimą policijos teikiamomis saugos paslaugomis nei analogiškomis privačių saugos tarnybų teikiamomis paslaugomis, kurios tokių įstatyme nustatytų teisių neturi.“

3. Teismas išėjo už bylos nagrinėjimo dalyko ribų (veikė ultra viręs) ir pasisakė dėl tokių pažeidimų, kurių nebuvo nustačiusi Konkurencijos taryba savo Nutarime. Teismas, nagrinėdamas Apsaugos tarnybos įgaliojimų apimtį ir lygindamas ją su privačių saugos tarnybų įgaliojimais bei tuo stiprindamas savo argumentaciją dėl neva privilegijuotos Apsaugos tarnybos padėties privačių saugos tarnybų atžvilgiu, pasisakė dėl dviejų aspektų, kurie nebuvo Konkurencijos tarybos Nutarime konstatuoti kaip pažeidimai, ir atitinkamai dėl kurių Konkurencijos taryba nenustatė jokių įpareigojimų apeliantui. Tai Apsaugos tarnybos finansavimo bei asmens ir turto saugos veiklos licencijavimo klausimai. Konkurencijos taryba savo Nutarime buvo pasisakiusi dėl šių dviejų klausimų, tačiau jokių pažeidimų, susijusių su Apsaugos tarnybos finansavimu ir asmens ir turto saugos veiklos licencijavimu nebuvo nustačiusi. Tuo tarpu teismas pasisakė dėl abiejų klausimų ir konstatavo, kad dabartinis šių klausimų reglamentavimas neatitinka Konkurencijos įstatymo 4 str. 2 d. reikalavimų, nes suteikia privilegijas Apsaugos tarnybai bei sukuria skirtingas konkurencijos sąlygas asmens ir turto saugos rinkoje veikiantiems ūkio subjektams.

4. Teismas netiesiogiai pasisakė, kad Konkurencijos įstatymo pažeidimas nebūtų buvęs padarytas, jei Apsaugos tarnybai nebūtų suteikta teisė vykdyti asmens ir turto paslaugų teikimą, tuo tarpu Konkurencijos tarybos Nutarimu nustatyti įpareigojimai iš esmės negalėtų būti įgyvendinti kitaip kaip tik panaikinus šią asmens ir turto saugos funkciją, o tai reiškia kad Konkurencijos taryba ir teismas viršijo savo kompetenciją ir sprendė dėl kitos valstybės institucijos teisių bei pareigų apimties. Sprendime pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Policijos departamento įsakymų nuostatos, kuriomis suteikiama Apsaugos tarnybai teisė teikti asmens ir turto apsaugos paslaugas, prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 str. 2 d. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad nei teismai, nei Konkurencijos taryba nėra kompetentingi spręsti, kokias teises bei pareigas galėtų turėti policijos įstaigos, todėl minėta teismo išvada laikytina neteisėta kaip teismo kompetencijai nepriklausantis spręsti klausimas. Be to, pažymi, kad nei teismas, nei Konkurencijos taryba tiesiogiai nepasisako dėl uždraudimo Apsaugos tarnybai vykdyti asmens ir turto apsaugos veiklą ir lyg ir palieka jai diskrecijos teisę pasirinkti Konkurencijos tarybos Nutarimo įgyvendinimo būdą, tačiau plačiau paanalizavus galimybes jį įgyvendinti, darytina išvada, kad iš esmės vienintelis Konkurencijos tarybos įpareigojimų vykdymo būdas yra Apsaugos tarnybos funkcijos vykdyti asmens ir turto apsaugą panaikinimas. Tokia išvada seka iš Apsaugos tarnybos teisės vykdyti asmens ir turto apsaugą reglamentavimo ypatumų. Tiek Konkurencijos taryba, tiek pirmosios instancijos teismas iš esmės pripažino, kad privilegijos Apsaugos tarnybai buvo suteiktos ir skirtingos konkurencijos sąlygos buvo sukurtos ne paties Generalinio komisaro įsakymais, bet jie automatiškai atsirado priėmus minėtus įsakymus ir jais suteikus teisę vykdyti atlygintiną apsaugą pagal sutartis. Nei Konkurencijos taryba, nei teismas neginčijo Apsaugos tarnybos kaip biudžetinės įstaigos teisės gauti nebiudžetinių lėšų, vadinasi, ir teisės teikti atlygintinas paslaugas, tačiau iš kitos pusės, tiek Konkurencijos taryba savo Nutarime nurodė, kad tokios teisės suteikimas Generalinio komisaro įsakymais sąlygoja skirtingų konkurencijos sąlygų atitinkamoje rinkoje sukūrimą. Šioje situacijoje sunku įsivaizduoti policijos įstaigą, kuri turi teisę vykdyti asmens ir turto apsaugą pagal sutartis veiklą, tačiau kuriai nėra taikomi visi tie teisės aktai, kurie taikomi policijai kaip įstaigų sistemai (pvz., Policijos veiklos įstatymas ir t.t). Mano, kad tokiu būdu praktiškai yra ribojama įstatymuose įtvirtinta policijos įstaigų galimybė teikti atlygintinas saugos paslaugas ir turėti nebiudžetinių lėšų. Tokiu būdu teismas ir Konkurencijos taryba siekia reguliuoti tą sferą, kurios reguliavimas jų kompetencijai nepriklauso, todėl tiek Konkurencijos tarybos Nutarimas, tiek teismo sprendimas, kuriuo šis Nutarimas yra paliktas galioti, yra neteisėti ir naikintini.

Tretysis suinteresuotas asmuo UAB „G4S Lietuva“ atsiliepime į apeliacinį (t. 3, 43 – 49) skundą prašo jo netenkinti.

Nesutinka su apelianto teiginiu, jog Konkurencijos tarybos Nutarimas buvo priimtas konkretaus Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymo, t.y. 2005 m. liepos 19 d. įsakymo atžvilgiu, todėl, anot apelianto, Konkurencijos tarybos nutarimu nustatytų įpareigojimų negalima automatiškai perkelti kitų teisės aktų atžvilgiu dėl to, kad jie nustato panašų reglamentavimą. Nurodo, kad Konkurencijos taryba tyrimą dėl Konkurencijos įstatymo 4 str. pažeidimo pradėjo gavusi UAB „Falck Security“ (kuri pasikeitė pavadinimą į UAB „G4S Lietuva“) pareiškimą, kuriuo UAB „G4S Lietuva“ prašė išanalizuoti situaciją apsaugos paslaugų rinkoje ir užtikrinti konkurencijos teisės reikalavimų vykdymą. Konkurencijos taryba atliko tyrimą, kurio metu nustatė, jog teisinis reglamentavimas, įskaitant 2005 m. liepos 19 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymo Nr. 5-V-448 1, 8.13 ir 8.14 punktus, kurių pagrindu Viešosios policijos apsaugos tarnybos (toliau - Apsaugos policija) yra įgaliota pagal sutartis saugoti juridinių ir fizinių asmenų turtą bei fizinius asmenis, prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 str. 2 d. Taigi Nutarimo dalykas, o kartu ir kilusių ginčų dalykas yra teisinis Apsaugos policijos veiklos teikiant Apsaugos paslaugas reguliavimas ir tokio reguliavimo teisinis įvertinimas atsižvelgiant į Konkurencijos įstatymo 4 str. 2 d. 2007 m. rugpjūčio 17 d. Lietuvos policijos generalinis komisaras patvirtino naują Apsaugos policijos nuostatų redakciją kurios 2, 9.3 ir 9.7 punktuose nustatė analogišką teisinį Apsaugos policijos teikiamų atlygintinų apsaugos paslaugų, tokių kaip fizinių ir juridinių asmenų turto apsauga, gabenamų krovinių palyda ir apsauga (toliau – Apsaugos paslaugos), reguliavimą. Tai pažymėjo ir teismas, kuris sprendimo 4 psl. aiškiai nurodė, kad „ginčijamoje šioje byloje srityje teisinis reglamentavimas iš esmės nepakito“. Kadangi apeliantas visuomet ginčijo Konkurencijos tarybos Nutarimą, kuriuo buvo nustatyta, jog teisinis Apsaugos policijos veiklos reglamentavimas prieštarauja Konkurencijos įstatymui, todėl iš esmės nepasikeitus teisiniam reglamentavimui, teismas turėjo teisę spręsti tiek dėl 2005 m. liepos 19 d., tiek ir dėl jį pakeitusio analogiško 2007 m. rugpjūčio 17 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymo. Pagal apelianto argumentavimą, bet kokie Konkurencijos tarybos nutarimai, kuriais būtų pripažinta, jog valstybės valdymo institucijos norminis teisės aktas, toks kaip Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu patvirtinti Apsaugos policijos nuostatai, pažeidžia Konkurencijos įstatymą, galėtų būti faktiškai anuliuoti paprasčiausiai priimant naują norminio teisės akto redakciją ir teigiant, kad anksčiau priimti Konkurencijos tarybos nutarimai būtent šių norminių teisės aktų atžvilgiu nėra taikomi. Tokiu būdu būtų pažeistas ne tik konstitucinis teisinės valstybės principas, bet ir neužtikrintas teisingumo įvykdymas sprendžiant, ar nebuvo pažeistas įstatymas (Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 str. 2 d.).

Tretysis suinteresuotas asmuo sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais bei išvada dėl Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pažeidimo.

UAB „G4S Lietuva“ nesutinka su apelianto argumentu, kad teismas, sprendime pasisakydamas Apsaugos policijos finansavimo bei asmens ir turto saugos veiklos licencijavimo klausimais, išėjo už bylos nagrinėjimo dalyko ribų, ir kad teismas savo išvadas grindė ne byloje ištirtais įrodymais, o teorinio pobūdžio samprotavimais. Pirma, šios bylos nagrinėjimo dalykas, kaip jau buvo minėta aukščiau, yra teisinis Apsaugos policijos veiklos teikiant Apsaugos paslaugas reguliavimas ir tokio reguliavimo teisinis įvertinimas pagal Konkurencijos įstatymo 4 str. 2 d. Antra, būtina atsižvelgti, kad šie klausimai, susiję su Apsaugos policijos finansavimu, bei asmens ir turto saugos veiklos licencijavimu, kurį atlieka pats apeliantas, buvo keliami ir nagrinėjami tiek Konkurencijos tarybos Nutarime, tiek ir šalių ar trečiųjų asmenų pateikiamuose procesiniuose dokumentuose, todėl teismas pagrįstai juos nagrinėjo ir niekaip neperžengė bylos nagrinėjimo dalyko ribų. Trečia, priešingai nei bando teigti apeliantas, teismas šių klausimų nesiejo su savarankiškais Konkurencijos įstatymo 4 str. 2 d. pažeidimais, o vertino juos kaip, aplinkybes patvirtinančias ar paneigiančias, jog teisinis Apsaugos policijos veiklos teikiant atlygintinas Apsaugos paslaugos reguliavimas pažeidžia Konkurencijos įstatymo 4 str. 2 d. Ketvirta, nei Konkurencijos taryba, nei administracinis teismas nėra įgalioti tirti ar Vyriausybės nutarimas (toks kaip 2005 m. vasario 2 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 116 dėl ginkluotos ir neginkluotos asmens ir turto saugos licencijavimo taisyklių patvirtinimo) prieštarauja įstatymui (įskaitant Konkurencijos įstatymą) ar Konstitucijai, nes pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 str. 1 d. tai yra išimtinė Lietuvos Konstitucinio Teismo prerogatyva.

Nesutinka su apelianto teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas ir Konkurencijos taryba siekia reguliuoti sferą, kurios reguliavimas jų kompetencijai nepriklauso, nes, anot apelianto, netiesiogiai pasisakė kaip turėtų būti ištaisytas Konkurencijos įstatymo pažeidimas.

Atsakovas Lietuvos Respublikos Konkurencijos taryba atsiliepime (3 t., b. l. 51 – 56) į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Konkurencijos taryba visiškai sutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo priimtu sprendimu ir jame išdėstytu Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimo vertinimu.

Atsakovas nurodo, kad 2005-07-19 Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymas Nr. 5-V-448 ir 2007-08-17 įsakymas Nr. 5-V-546 turi būti vertinami kompleksiškai, kaip reglamentuojantys tuos pačius ginčijamo klausimo santykius, tik skirtingu laikotarpiu. Mano, kad teismas sprendime pagrįstai konstatavo, kad Lietuvos policijos generalinio komisaro nuostatos, kuriuose apsaugos skyriams numatytos policijai priskirtos teisės ir kiti įgalinimai, suteikia privilegijas lyginant juos su kitais apsaugos paslaugų rinkoje veikiančiais subjektais, o tai prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies reikalavimams.

Sutinka su teismo pozicija, kad nei Policijos veiklos įstatymas, nei kiti teisės aktai nenumato Apsaugos tarnybai teisės teikti atlygintinas asmens ir turto saugos paslaugas. Be to, Konkurencijos tarybos nuomone, įstatymuose numatyti policijai keliami uždaviniai: užtikrinti asmenų ir visuomenės saugumą, ginti viešąją tvarką, vykdyti nusikaltimų prevenciją bei tyrimą, gali būti įgyvendinami ir nesudarant sutarčių su fiziniais ar juridiniais asmenimis.

Nesutinka su apelianto argumentu, neva teismas išėjo už bylos nagrinėjimo ribų ir pasisakė dėl tokių pažeidimų, kurių nebuvo nustačiusi Konkurencijos taryba savo nutarime. Mano, kad teismas neperžengė Vyriausiojo administracinio teismo 2008-12-31 nutartyje suformuotos kompetencijos.

Atsakovas nesutinka su apelianto argumentais, jog teismas skundžiamame sprendime netiesiogiai pasisakė, kad Konkurencijos įstatymo pažeidimas nebūtų buvęs padarytas, jei apsaugos tarnybai nebūtų suteikta teisė vykdyti asmens ir turto apsaugos paslaugų teikimą. Konkurencijos taryba 2006-01-12 nutarime nėra konstatavusi, kad Viešosios policijos apsaugos tarnyba apskritai negali vykdyti komercinės asmens ir turto saugos veiklos. Konkurencijos taryba tyrė ir nagrinėjo Lietuvos policijos generalinio komisaro patvirtintus teisės aktus, dėl kurių atsirado skirtingos konkurencijos sąlygos asmens ir turto saugos paslaugų rinkoje, kurioje gali laisvai dalyvauti ir privatūs ūkio subjektai, o policija neturi išimtinių teisių teikti šias paslaugas. Konstatavusi tam tikrų nuostatų pažeidimą, Konkurencijos taryba įpareigojo Policijos departamentą jas pakeisti taip, kad neprieštarautų Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams. Teisę pasirinkti konkretų nurodyto įpareigojimo įgyvendinimo būdą Konkurencijos taryba paliko pačiam Policijos departamentui. Šio Konkurencijos tarybos nutarimo pagrįstumą patvirtino ir teismas. Nei Konkurencijos taryba, nei teismas nepasisakė dėl Policijos departamento Apsaugos tarnybos privataus asmens ir turto saugos veiklos absoliutaus panaikinimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

Apeliacinis skundas atmestinas.

Policijos departamentas kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Konkurencijos tarybos 2006 m. sausio 12 d. nutarimą Nr. 2S-2, kuriuo Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymų nuostatos, pagal kurias viešosios policijos apsaugos skyriai pagal sutartis saugo juridinių asmenų ir fizinių asmenų turtą bei fizinius asmenis, pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai ir Policijos departamentas įpareigotas pakeisti minėtas nuostatas taip, kad jos neprieštarautų Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. gegužės 21 d. sprendimu šio prašymo netenkino. Nagrinėjamoje administracinėje byloje kyla Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies taikymo ir aiškinimo klausimai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra pasisakęs dėl sąžiningos konkurencijos laisvės principo turinio. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintas sąžiningos konkurencijos laisvės principas ir jo gynimo mechanizmas yra realizuotas Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatyme. Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje įtvirtinta valstybės valdymo ir savivaldos institucijų pareiga užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę. Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta valstybės valdymo ir savivaldos institucijų, vykdančių joms pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu, pareiga užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, o šio straipsnio 2 dalyje konkretizuotas to paties straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sąžiningos konkurencijos laisvės principas – pagal jį draudžiama priimti teisės aktus ar kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus.

Konstitucinė sąžiningos konkurencijos apsaugos garantija, įtvirtinta Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalyje, suponuoja draudimą ūkinę veiklą reguliuojančioms valstybės valdžios, savivaldybių institucijoms priimti sprendimus, kurie iškreipia ar gali iškreipti sąžiningą konkurenciją (Konstitucinio Teismo 2008 m. kovo 5 d. nutarimas). Teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad toms valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms, kurioms teisės aktais pavesta vykdyti atitinkamus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu Lietuvos Respublikoje, privalu paisyti sąžiningos konkurencijos ir draudžiama priimti tokius teisės aktus ar kitus sprendimus, dėl kurių būtų suteiktos privilegijos vieniems ūkio subjektams, o kiti būtų diskriminuojami, ir tai nulemtų konkurencijos sąlygų iškraipymą atitinkamoje rinkoje. Reguliuodama ūkinę veiklą valstybė negali pažeisti sąžiningos konkurencijos, ūkio subjektų lygiateisiškumo, kitų Konstitucijoje įtvirtintų principų. Taip pat Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalis nustato teisės aktų leidėjui ne tik įpareigojimą įstatymais nustatyti teisinį reguliavimą, užtikrinantį sąžiningos konkurencijos laisvę, bet ir numatyti priemones ir būdus jai apsaugoti.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Konstitucijos 46 straipsnio nuostatų turinys aiškintinas sistemiškai, viso konstitucinio reguliavimo kontekste, atsižvelgiant inter alia į konstitucinį ūkio subjektų lygiateisiškumo reikalavimą, tiesiogiai susijusį su Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintu visų asmenų lygiateisiškumo principu (Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai). Konstitucinis asmenų (šiuo atveju ūkio subjektų) lygiateisiškumo principas savaime nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevienodą, diferencijuotą teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų (ūkio subjektų), priklausančių skirtingoms kategorijoms, atžvilgiu, jeigu tarp šių asmenų (ūkio subjektų) yra tokio pobūdžio skirtumų, kurie tokį diferencijuotą reguliavimą daro objektyviai pateisinamą. Diferencijuotas teisinis reguliavimas, kai jis taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais, savaime nėra laikytinas diskriminaciniu (Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai). Vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes. Konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas inter alia nebūtų pažeidžiamas, jei nevienodu (diferencijuotu) teisiniu reguliavimu, kuriuo nustatomi specialūs reikalavimai arba tam tikros sąlygos, susijusios su reguliuojamų santykių ypatumais, būtų siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų (Konstitucinio teismo 2009 m. kovo 2 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, jog santykiai, susiję su konkuravimo sąlygų tam tikroje rinkoje (tam tikrame ūkio sektoriuje) nustatymu, turi būti reguliuojami įstatymu (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 9 d., 2003 m. kovo 17 d. ir 2004 m. sausio 26 d. nutarimai).

Policijos veiklos įstatymas nereglamentuoja komercinių asmens ir turto saugos paslaugų teikimo kaip policijos veiklos, t.y. vienos iš policijos vykdomų funkcijų. Pažymėtina, kad Teisinės reformos metmenų, patvirtintų 2002 m. lapkričio 28 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu Nr. IX-1198, II skirsnio 6 dalis numato, kad suderinus teisines ir organizacines prielaidas, policijai nebūdingos funkcijos (komercinė apsauga, vairuotojų egzaminavimas ir pan.) perduodamos kitoms valstybės ir privačioms institucijoms. Lietuvos policijos paskirtį, jos veiklos principus ir uždavinius, policijos įstaigų finansavimo šaltinius ir formas reglamentuoja Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymas, kurio 5 straipsnyje apibrėžti pagrindiniai policijos uždaviniai ir nustatyta, kad policija rūpinasi žmogaus teisių ir laisvių apsauga, viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo užtikrinimu, nusikalstamų veikų ir kitų teisės aktų pažeidimų prevencija, atskleidimu ir tyrimu. Minėtiems uždaviniams įgyvendinti policija yra finansuojama iš valstybės biudžeto (Policijos veiklos įstatymo 28 straipsnis), o taip pat šis įstatymas suteikia policijos pareigūnams įgaliojimus ir teises minėtų uždavinių vykdymui (Policijos veiklos įstatymo 16–20 straipsniai).

Tačiau Lietuvos policijos generalinis komisaras 2001 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. 378 „Dėl policijos komisariatų įsteigimo ir nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Policijos komisariatų nuostatuose nustatė, kad nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevencijos srityje viena iš policijos komisariatų funkcijų yra pagal sutartis saugoti fizinių ir juridinių asmenų turtą, o 2005 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 5-V-448 „Dėl viešosios policijos Alytaus, Kauno, Klaipėdos, Marijampolės, Panevėžio, Šiaulių, Tauragės, Telšių, Utenos, Vilniaus apsaugos skyrių nuostatų ir struktūros schemų patvirtinimo“ patvirtintų viešosios policijos apsaugos skyrių nuostatuose nustatė, kad viešosios policijos apsaugos skyriai yra specializuotos policijos įstaigos, užtikrinančios viešąją tvarką ir pagal sutartis saugančios juridinių ir fizinių asmenų turtą bei fizinius asmenis. Taigi viešosios policijos apsaugos skyriai, tarp kitų jai priskirtų funkcijų, inter alia atlieka ir fizinių ir juridinių asmenų turto apsaugą, fizinių asmenų apsaugą, gabenamų krovinių palydą ir apsaugą ir už tai gauną atlygį.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo metu 2005 m. liepos 19 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymas Nr. 5-V-448 nebegaliojo, o jį pripažinusiu netekusiu galios 2007 m. rugpjūčio 17 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-546 „Dėl viešosios policijos Alytaus, Kauno, Klaipėdos, Marijampolės, Panevėžio, Šiaulių, Tauragės, Telšių ir Utenos apsaugos skyrių reorganizavimo prijungimo prie Viešosios policijos Vilniaus apsaugos skyriaus būdu“ nuo 2008 m. sausio 1 d. Viešosios policijos Alytaus, Kauno, Klaipėdos, Marijampolės, Panevėžio, Šiaulių, Tauragės, Telšių, Utenos apsaugos skyriai buvo reorganizuoti, juos prijungiant prie Viešosios policijos Vilniaus apsaugos skyriaus. Šiuo įsakymu Viešosios policijos Vilniaus apsaugos skyrius pervardintas į Viešosios policijos apsaugos tarnybą ir patvirtinti Viešosios policijos apsaugos tarnybos nuostatai. Pagal šių nuostatų 8.3 p. numatytas vienas iš pagrindinių Tarnybos uždavinių – pagal sutartis vykdyti Lietuvos Respublikoje fizinių asmenų, juridinių ir fizinių asmenų turto apsaugą, gabenamų krovinių palydą ir apsaugą, Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytų objektų specialiųjų reikalavimų vykdymo valstybinę priežiūrą. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad 2005 m. liepos 19 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymo Nr. 5-V-448 panaikinimas nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nebuvo susijęs su įpareigojimo pakeisti įsakymų nuostatas taip, kad jos neprieštarautų Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, vykdymu, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad nagrinėjamoje byloje teisinis reglamentavimas ir teisinės pasekmės iš esmės nepakito.

Pagal Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 1 dalį ūkinė veikla yra laikoma visokia gamybinė, komercinė, finansinė ar profesinė veikla, susijusi su prekių pirkimu ar pardavimu, išskyrus, kai fiziniai asmenys prekę įsigyja asmeniniams ir namų ūkio poreikiams tenkinti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. sausio 31 d. nutartyje yra nustatęs, kad šiame kontekste Viešosios policijos apsaugos tarnyba veikia kaip civilinių teisinių santykių subjektas, sudarantis civilinius sandorius dėl juridinių ir fizinių asmenų turto bei fizinių asmenų apsaugos, pagal kuriuos gali teikti atlygintinas juridinių ir fizinių asmenų turto bei fizinių asmenų apsaugos paslaugas, o vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 1 ir 4 dalimis, Viešosios policijos apsaugos tarnyba vykdo ūkinę veiklą ir veikia apsaugos paslaugų rinkose kaip ūkio subjektas, teikiantis komercinio pobūdžio paslaugas.

Konkurencijos taryba ginčijamame 2006 m. sausio 12 d. nutarime atitinkamą rinką apibrėžė kaip „asmens ir turto komercinė apsauga“. Patikrinusi byloje surinktų įrodymų visetą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Konkurencijos taryba atitinkamą rinką nagrinėjamoje byloje apibrėžė teisingai.

Kadangi Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pažeidimas gali būti konstatuotas tik tuomet, kai nustatoma trijų aplinkybių visuma: 1) sprendimas teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes; 2) dėl tokio sprendimo atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams; 3) skirtingos konkurencijos sąlygos nėra sąlygotos Lietuvos Respublikos įstatymų vykdymu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A²-32/2007), tai byloje nagrinėjamos ir Konkurencijos tarybos pripažintos prieštaraujančiomis Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai teisės normos, susiję su policijos komercinių asmens ir turto saugos paslaugų teikimu, turėtų atitikti šias sąlygas.

Dėl pirmosios sąlygos (sprendimas teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes), kurią reikia nustatyti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pažeidimo atveju, pažymėtina, kad viešosios policijos apsaugos pareigūnai turi tokias pačias teises ir įgalinimus, numatytus Policijos įstatyme, kaip ir visi kiti policijos pareigūnai. Policijos įstatymo 18 straipsnyje yra numatytos policijos pareigūnų bendrosios teisės, o privačių saugos tarnybų darbuotojų teisės yra reglamentuotos Asmens ir turto saugos įstatymo 7 straipsnio nuostatų. Privačių saugos tarnybų darbuotojų teisės, skirtingai nei Viešosios policijos apsaugos tarnybos pareigūnų, yra susijusios tik su saugomu objektu, o viešosios policijos apsaugos tarnybos pareigūnų teisių visuma nėra ribojama tam tikra teritorija, konkrečiu objektu, sutartimi ar pan. Darytina išvada, kad pati policijos pareigūnų teisių apimtis yra platesnė. Ginčijamuose Policijos departamento įsakymuose nėra nustatytas aiškus ir konkretus komercinio pobūdžio paslaugų teikimo funkcijų ir viešųjų funkcijų vykdymo atskyrimas, t. y. kokios įstatyme numatytos priemonės ir kokiu mastu gali būti naudojamos Viešosios policijos apsaugos tarnybai teikiant komercines asmens ir turto apsaugos paslaugas. Pirmosios instancijos teismas įvertino, kad minėtos aplinkybės sukuria minėtai institucijai tam tikras privilegijas, kurių neturi privačios apsaugos tarnybos. Apeliacinio skundo argumentai, kad policijos pareigūnų platesnė teisių apimtis automatiškai nereiškia privilegijų suteikimo, o dauguma policijos pareigūnų turimų teisių yra visiškai nereikalingos saugos darbuotojams, kaip nesusijusios su objekto ar asmens apsaugos efektyvumu, ir jomis nesinaudoja policijos pareigūnai, teikiantys komercines apsaugos paslaugas, yra nepagrįsti. Kaip jau buvo minėta, privilegijų teikimas arba diskriminavimas atskirų ūkio subjektų ar jų grupių Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintos sąžiningos konkurencijos kontekste sietinas su vienodų ūkinės veiklos vykdymo sąlygų užtikrinimu. Asmens ir turto komercinės apsaugos srityje policijos pareigūnai ir saugos tarnybų darbuotojai įstatymų turėtų būti traktuojami vienodai ir jų galimybės vykdyti šią veiklą turėtų būti optimaliai panašios. Policijos departamentas nepateikė įrodymų, kad policijos pareigūnai, jiems teikiant komercines saugos funkcijas, nesinaudoja tokiomis policijos pareigūnų turimomis teisėmis, kaip teisė naudotis specialiosiomis policijos transporto priemonėmis, bet kuriuo paros laiku įeiti į fiziniams ir juridiniams asmenims priklausančias gyvenamąsias ar negyvenamąsias patalpas, teritorijas, sustabdyti bei patekti į transporto priemones ir kitomis teisėmis. Apeliaciniame skunde išdėstytas argumentas, kad minėtos teisės, kurias turi policijos pareigūnai, bet ne saugos tarnybų darbuotojai, yra nereikalingos pastariesiems, vertintinas kaip abstraktaus pobūdžio ir patvirtina ūkinės veiklos subjektų skirtingą padėtį bei nepaneigia to, kad Policijos departamento įsakymuose nėra nustatyto aiškaus ir konkretaus komercinių paslaugų teikimo ir viešųjų funkcijų vykdymo atskyrimo. Teisėjų kolegija, vertindama Policijos departamento neparemtą teisiniu reglamentavimu teiginį, kad policijos pareigūno, teikiančio komercines apsaugos paslaugas, ir policijos pareigūno, vykdančio kitas funkcijas, statusas (teisių apimtis) nėra toks pats, daro išvadą, kad toks skirtingas statusas kikevienu konkrečiu atveju priklausytų nuo subjektyvių, bet ne nuo objektyvių faktorių. Kadangi privačių saugos tarnybų darbuotojų teisių apimtis yra siauresnė už policijos pareigūnų, tai teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad Viešosios policijos apsaugos tarnyba ir privačios saugos tarnybos, teikdamos komercines saugos paslaugas, yra ne vienodoje padėtyje, kai Policijos veiklos įstatyme numatytų policijos pareigūnų turimų teisių apimtis sąlygoja privačių saugos tarnybų diskriminavimą, o Viešosios policijos apsaugos tarnybos privilegijuotą padėtį asmens ir turto komercinės apsaugos srityje lyginant su privačiomis saugos tarnybomis. Be to, Policijos departamentas nepateikė įrodymų apie tai, kad tokia skirtinga komercinę veiklą vykdančių subjektų padėtis yra objektyviai pateisinama arba kad konkrečiu atveju diferencijuotu teisiniu reguliavimu siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba skirtingas teisių apimties nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais, kurie leistų teisėjų kolegijai pripažinti tokią skirtingą padėtį neprivilegijuota ar nediskriminacine.

Dėl antrosios sąlygos (dėl tokio sprendimo atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams), kurią reikia nustatyti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pažeidimo atveju, pažymėtina, kad atitinkamus konkurencijos sąlygų skirtumus teikiant komercines apsaugos paslaugas gali sąlygoti ir teisės aktų nuostatos. Policijos departamento įsakymai, suteikiantys teisę Viešosios policijos apsaugos tarnybai teikti atlygintinas asmens ir turto apsaugos paslaugas, suteikia šios tarnybos pareigūnams platesnes teises ir tokiu būdu nustato šios tarnybos privilegijuotą padėtį privačių saugos tarnybų atžvilgiu. Asmens ir turto komercinės apsaugos srityje konkurencijos sąlygų skirtumai pasireiškia tuo, kad Viešosios policijos apsaugos tarnyba, naudodamasi plačiomis Policijos veiklos įstatyme numatytomis ir įstatymu ar kitais teisės aktais komercinių paslaugų teikimo atveju neribojamomis teisėmis, gali greičiau ir efektyviau teikti minėtas asmens ir turto apsaugos paslaugas negu privatūs ūkio subjektai. Teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad taip pat yra pagrįstas Konkurencijos tarybos ginčijamame nutarime išdėstytas skirtingų konkurencijos sąlygų pagrindas – skirtingi reikalavimai, siekiant pradėti teikti komercines asmens ir turto apsaugos paslaugas. Be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, antroji sąlyga nereikalauja, kad būtų įrodyti konkretūs konkurencijos sąlygų skirtumai, visiškai pakanka ir nustatyti prielaidas tokiems skirtumams atsirasti. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje surinktų įrodymų viseto pakanka pagrįstai išvadai, jog administracinėje byloje nagrinėjamomis teisės nuostatomis sukuriama privilegijuota padėtis Viešosios policijos apsaugos tarnybai, dėl ko gali kilti ir yra konkurencijos sąlygų skirtumų.

Dėl trečiosios sąlygos (skirtingos konkurencijos sąlygos nėra sąlygotos Lietuvos Respublikos įstatymų vykdymu), kurią reikia nustatyti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pažeidimo atveju, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos įstatymai nepagrindžia policijos pareigūnų komercinių saugos funkcijų vykdymo ir neįtvirtina tokių aplinkybių, dėl kurių skirtingos konkurencijos sąlygos būtų sąlygotos Lietuvos Respublikos įstatymų vykdymo, ir tokiu būdu nesudaro prielaidų Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymais patvirtintų nuostatų normas, pagal kurias Viešosios policijos apsaugos tarnyba pagal sutartis vykdo Lietuvos Respublikoje fizinių asmenų, juridinių ir fizinių asmenų turto apsaugą, gabenamų krovinių palydą ir apsaugą, pripažinti neprieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nėra pagrindo pripažinti pirmosios instancijos teismo sprendimą neteisėtu. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės aktus, teisingai įvertino nurodytas aplinkybes, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gegužės 21 d. sprendimas paliktinas nepakeistas, o Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gegužės 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Arūnas Sutkevičius

Skirgailė Žalimienė