Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovams adv. Mariui Juoniui ir adv. Dovilei Burgienei,

atsakovo atstovei Giedrei Jarmalytei,

trečiojo suinteresuotojo asmens atstovui adv. Linai Darulienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. gegužės 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Kauno miesto savivaldybės skundą atsakovui Konkurencijos tarybai dalyvaujant trečiajam suinteresuotajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Dzūtra“ dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Pareiškėjas skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Konkurencijos tarybos 2006 m. sausio 19 d. nutarimą Nr.2S-3, kuriuo pripažinta, kad Kauno miesto savivaldybės tarybos 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimu Nr.212 patvirtintų Kauno miesto atliekų tvarkymo taisyklių 24 punktas, Kauno miesto savivaldybės tarybos 2002 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr.123 1 punktas bei Kauno miesto savivaldybės atsisakymas sudaryti sutartį su UAB „Dzūtra“ dėl mišrių komunalinių atliekų tvarkymo prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui, bei kuriuo Kauno miesto savivaldybė įpareigota pakeisti minėtų sprendimų nuostatas taip, kad jos neprieštarautų Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui.

Pareiškėjas nurodė, kad jo sprendimas pavesti atliekų tvarkymo paslaugas teikti jo kontroliuojamai UAB „Kauno švara“ ir atsisakyti sudaryti sutartį su UAB „Dzūtra“ buvo sąlygotas Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 4 dalies reikalavimų. Skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti, vykdant Atliekų tvarkymo įstatymo reikalavimus. Atliekų tvarkymo rinka nėra visiškai laisva, nes atliekų tvarkymas reikalauja didelių investicijų, be to, ši paslauga yra privaloma teikti. Pareiškėjas nurodė, kad Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 4 dalis nenumato, jog, savivaldybei paskyrus savo kontroliuojamą ūkio subjektą atliekų surinkėju, būtų galima paskirti dar ir kitą ūkio subjektą tai pačiai teritorijai. Šiuo atveju dėl paslaugos specifikos rinkoje negali veikti keletas ūkio subjektų ir tai yra būtina, siekiant užtikrinti viešosios paslaugos teikimą.

Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko.

Atsakovas nurodė, kad Kauno miesto savivaldybės taryba turėjo atsižvelgti ne tik į Atliekų tvarkymo įstatymą, bet ir į Konkurencijos įstatymo reikalavimus. Atsakovas nurodė, kad Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 4 dalyje yra numatyti galimi atliekų tvarkymo sistemų eksploatavimo būdai: pavesti sistemos eksploatavimą savivaldybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar organizacijai; organizuoti sistemos eksploatavimo operatorių konkursą; nutarus įvesti vietinę rinkliavą iš atliekų turėtojų, organizuoti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų viešojo pirkimo konkursą. Kauno miesto savivaldybė pasinaudojo savo teise savarankiškai organizuoti komunalinių (buitinių) atliekų tvarkymo sistemą, pavesdama šią sistemą eksploatuoti savo kontroliuojamai įmonei „Kauno švara“. Įstatymas įvardija būdus, kokius savivaldybė gali panaudoti, įgyvendindama jai priskirtą pareigą atliekų tvarkymo srityje, tačiau konkretaus būdo pasirinkimas turi atitikti ir kitus savivaldybei keliamus reikalavimus, taip pat ir sąžiningos konkurencijos rinkoje užtikrinimą. Savivaldybė, prieš pasirinkdama vieną iš įstatyme numatytų būdų, turi įvertinti jų poveikį konkurencijai rinkoje. Nagrinėjamu atveju Kauno miesto savivaldybė suteikė privilegijas vienai bendrovei veikti rinkoje, diskriminuodama kitus ūkio subjektus. Kauno miesto savivaldybė nepateikė motyvų, kuriais pagrįstų būtinybę UAB „Kauno švara“ suteikti išimtines teises.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo su pareiškėjo skundu nesutiko.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo nurodė, kad pareiškėjas savo kontroliuojamai bendrovei suteikė išimtines teises teikti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas Kauno mieste dar 2002 metais, kai negaliojo dabartinė Atliekų tvarkymo įstatymo redakcija ir teisės aktai nenustatė, kokiais būdais savivaldybės gali parinkti atliekų tvarkymo operatorius. Vien ši aplinkybė rodo, kad sutartis dėl išimtinių teisių suteikimo UAB „Kauno švara“ yra sąlygota ne įstatymo reikalavimų, bet pareiškėjo siekio proteguoti savo kontroliuojamą bendrovę ir pašalinti iš rinkos jos konkurentus. Trečiasis suinteresuotasis asmuo nurodė, kad ir dabar galiojančio Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 4 dalies nuostatos gali būti savivaldybės įgyvendintos taip, kad konkurencijos principai būtų nepažeisti. Atliekų tvarkymo įstatymas suteikia teisę savivaldybei pavesti teikti atliekų tvarkymo paslaugas jos kontroliuojamai bendrovei, tačiau nenurodo, kad, pavedus šias paslaugas teikti savivaldybės kontroliuojamai įmonei, jų nebegali teikti kiti ūkio subjektai. Savivaldybės teisė pavesti tiekti atliekų tvarkymo paslaugas savo kontroliuojamai bendrovei nereiškia, kad savivaldybės kontroliuojama bendrovė turi teikti šias paslaugas išimtinėmis teisėmis. Savivaldybė, vykdydama Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus, privalo leisti vykdyti veiklą jos teritorijoje ir privatiems ūkio subjektams, konkuruojant su savivaldybės įmone. Išimtinių teisių suteikimo savo kontroliuojamai bendrovei būdą savivaldybė gali pasirinkti tik tuo atveju, kai paslaugos nėra ir negali būti teikiamos komerciniais pagrindais, nepakanka privačios iniciatyvos užtikrinti paslaugų teikimą. Trečiasis suinteresuotasis asmuo nurodė, kad pareiškėjo sprendimas pavesti atliekų tvarkymo paslaugų teikimą išimtinai jo kontroliuojamai bendrovei yra akivaizdžiai nemotyvuotas, ekonomiškai nepagrįstas ir vertintinas kaip proteguojantis jo kontroliuojamą bendrovę bei diskriminuojantis kitus ūkio subjektus.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. gegužės 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad Atliekų tvarkymo įstatymu savivaldybei suteikta teisė pasirinkti ir nustatyti, kaip jos teritorijoje organizuoti atliekų tvarkymo sistemą. Tačiau, priimdama sprendimus, savivaldybė turi vadovautis ir Konkurencijos įstatymo nuostatomis. Išimtinių teisių suteikimas galėtų būti pateisinamas, kai dėl pačios paslaugos specifikos rinkoje negali veikti keletas ar daugelis ūkio subjektų. Išimtinių teisių suteikimas taip pat galimas, kai būtina užtikrinti viešosios paslaugos teikimą, o ši paslauga negali būti teikiama rinkos sąlygomis, kadangi paslaugos teikimas yra ekonomiškai nenaudingas arba būtina atlikti dideles investicijas, kurios nebūtų atliekamos konkurencijos sąlygomis. Teismas nurodė, kad pareiškėjas, organizuodamas atliekų tvarkymo sistemą Kauno mieste, turėjo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, kuri galėjo būti apribota, tik esant ypatingoms sąlygoms. Pareiškėjas, prieš suteikdamas vienam ūkio subjektui išimtines teises, turėjo įvertinti galimybę atliekų tvarkymo sistemą organizuoti konkurencijos sąlygomis. Tačiau pareiškėjas nesiėmė veiksmų, būtinų sąžiningai konkurencijai rinkoje užtikrinti. Pareiškėjas norinčio atitinkamoje rinkoje veikti ūkio subjekto prašymą atmetė, motyvuodamas išimtinių teisių suteikimu kitam ūkio subjektui, ir neatliko jokių tyrimų, skaičiavimų, ar toks būdas efektyviausiai užtikrina gyventojų gerovę bei ar kitu būdu negalima užtikrinti pareiškėjui pavestos funkcijos tinkamo įgyvendinimo. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jis suteikė išimtinę teisę teikti komunalinių (buitinių) atliekų tvarkymo paslaugas Kauno mieste UAB „Kauno švara“, gindamas vartotojų interesus. Taip pat nėra nustatyta jokių ypatingų sąlygų, dėl kurių šiuo atveju galėjo būti apribota konkurencijos laisvė.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. gegužės 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Konkurencijos įstatymo 4 straipsnis numato, jog tam tikri konkurencijos ribojimai gali būti sąlygoti kitu įstatymų reikalavimų vykdymo. Atsižvelgiant į tai, Konkurencijos įstatymo nuostatos galėtų būti traktuojamos kaip bendrosios normos, o kitų išimtis numatančių įstatymų nuostatos - kaip specialiosios normos. Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 4 dalis turėtų būti traktuojama kaip specialioji norma Konkurencijos įstatymo atžvilgiu dėl to, kad atliekų tvarkytojas yra parenkamas įstatyme numatytu būdu (įstatymas nenumato laisvo įėjimo į šią rinką); Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 4 dalis numato išimtinį sąrašą būdų, kuriais gali būti parenkamas komunalinių atliekų tvarkytojas; Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 4 dalyje pateiktos komunalinių atliekų tvarkymo sistemą eksploatuojančio subjekto parinkimo alternatyvos tarpusavyje nėra suderinamos (pasirinkus vieną alternatyvą, jos negalima derinti su kita). Tai reiškia, jog nevaržoma konkurencija atliekų tvarkymo srityje nėra įmanoma. Tokią įstatymo logiką lemia pačios rinkos specifika. Atliekų tvarkymas yra viešoji paslauga, kurios teikimą vienodomis sąlygomis visoje savivaldybės teritorijoje privalo užtikrinti savivaldybė. Santykis tarp Konkurencijos įstatymo ir Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatų jau buvo įvertintas, įstatymų leidėjui parenkant atitinkamą Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 4 dalies formuluotę. Įstatymų leidėjas, įvertinęs santykį tarp ūkio subjektų intereso nevaržomai konkuruoti atitinkamoje rinkoje ir viešo intereso apsaugoti visuomenės sveikatą, užtikrinant atliekų surinkimo sistemos funkcionavimą, prioritetą atidavė pastarajam. Pirmosios instancijos teismas ignoravo tai, jog tam tikrais atvejais, priimant įstatymus, gali būti vadovaujamasi ir kitais motyvais, o ne tik nevaržomos konkurencijos užtikrinimu.

2. Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 4 dalyje numatytas pirmasis atliekų tvarkymo sistemą eksploatuojančio subjekto parinkimo būdas (pavedimas savivaldybės kontroliuojamai bendrovei teikti atliekų tvarkymo paslaugas) faktiškai reiškia tai, kad savivaldybė pati imasi organizuoti ir eksploatuoti atliekų tvarkymo sistemą. Antrasis ir trečiasis būdas reiškia, jog ši sistema gali būti pavesta eksploatuoti privataus kapitalo įmonei, nugalėjusiai konkurse. Šioje byloje pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas lemia tai, jog savivaldybė, norėdama pati tvarkyti atliekas, privalo atlikti skaičiavimus ir ieškoti tam ekonominio pagrindimo, kai tuo tarpu atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimo pavedimas privačioms įmonėms gali būti pasirenkamas be jokių apribojimų. Toks požiūris, reikalaujantis pirmenybę teikti privataus kapitalo atliekas tvarkančioms įmonėms, nėra pagrįstas teisės aktų nuostatomis. Atliekų tvarkymo įstatymas nedraudžia savivaldybėms pačioms per savo kontroliuojamas įmones eksploatuoti atliekų tvarkymo sistemas. Šiame įstatyme taip pat nėra nuostatų, reikalaujančių liberalizuoti šią rinką. Visi trys Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 4 dalyje numatyti atliekų tvarkytojų parinkimo būdai turėtų būti traktuojami kaip lygiaverčiai, o tai leidžia savivaldybei pasirinkti kurį nors iš minėtų būdų savo nuožiūra.

3. Pareiškėjas konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis pagrindė savo pasirinktą atliekų tvarkytojo parinkimo būdą, tačiau pirmosios instancijos teismas šio pareiškėjo pagrindimo neįvertino.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Eksploatuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą savivaldybės kontroliuojamai įmonei be konkurso turėtų būti pavedama tik išimtiniais atvejais, kai nėra kitų ūkio subjektų, kurie galėtų teikti viešąsias komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas. Išimtinių teisių komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje suteikimas vienai įmonei yra savivaldybės teisė, kuria ji turi naudotis, atsižvelgdama į visas atitinkamoje rinkoje susiklosčiusias aplinkybes.

2. Vadovaujantis pareiškėjo argumentais, galima daryti išvadą, kad išimtinių teisių suteikimas jo kontroliuojamai bendrovei yra pateisinamas visuomenės sveikatos užtikrinimu. Tačiau pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad privačios įmonės negalėtų užtikrinti šio intereso. Juolab, kad Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog atliekas tvarkančios įmonės vadovaujasi darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktais, o tai rodo, kad visos be išimties atliekas tvarkančios įmonės turi atitikti jų veiklai keliamus reikalavimus. Todėl teigti, kad tik savivaldybės kontroliuojama įmonė gali užtikrinti visuomenės sveikatos reikalavimus, nėra jokio objektyvaus pagrindo.

3. Konstitucijos 46 straipsnyje yra nustatyta, kad įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę. Pareiškėjo pateikta Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatų interpretacija prieštarauja šiai konstitucinei normai. Nei Atliekų tvarkymo įstatymas, nei kiti įstatymai nenumato, kad Konkurencijos įstatymas, kuris įgyvendina Konstitucijos 46 straipsnio normą, neturėtų būti taikomas komunalinių atliekų tvarkymo srityje.

4. Pareiškėjas, įgyvendindamas savo diskreciją organizuoti atliekų tvarkymo sistemą, negali nepaisyti įstatymų reikalavimų. Pareiškėjas, apeliacinio skundo argumentais siekdamas, kad jam būtų pripažinta visiška sprendimų priėmimo laisvė, tik patvirtina, jog šiuo atveju jis siekia be teisėto pagrindo suteikti privilegijas jo kontroliuojamai įmonei.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis suinteresuotasis asmuo prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 4 dalis nesuteikia teisės savivaldybei atliekų tvarkymą organizuoti taip, kad būtų pažeistos Konkurencijos įstatymo nuostatos. Savivaldybė turi vykdyti jai pavestas funkcijas atliekų tvarkymo organizavimo srityje, nepažeisdama sąžiningos konkurencijos principų, o riboti konkurenciją ji gali tik tiek, kiek tai yra būtina Atliekų tvarkymo įstatyme numatytiems tikslams pasiekti. Išimtinių teisių suteikimas savivaldybės kontroliuojamai bendrovei nepažeistų Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio tik tuomet, jei savivaldybė galėtų įrodyti, kad tik tokiu būdu galima užtikrinti atliekų tvarkymo paslaugų teikimą gyventojams, o šios paslaugos būtų teikiamos racionaliau ir ekonomiškiau nei tai galėtų padaryti privatūs ūkio subjektai.

2. Šiuo metu egzistuojančios atliekų tvarkymo rinkos sąlygos reikalauja, kad rinkoje egzistuotų veiksminga konkurencija tarp rinkos dalyvių. Konkurencinga rinka pasižymi tuo, kad efektyviai veikiantys bei novatoriškus sprendimus siūlantys ir į tokių sprendimų vykdymą investuojantys ūkio subjektai turi didžiausią galimybę augti bei pasiūlyti vartotojams kokybiškas paslaugas už optimalią kainą. Siekiant šių tikslų bei žinant, kad atliekų tvarkymas Lietuvoje turi būti iš esmės pertvarkytas, būtina užtikrinti, kad savivaldybės atliekų tvarkymo sistema nebūtų priklausoma tik nuo vieno rinkoje veikiančio ūkio subjekto.

3. Atliekų tvarkymo įstatymas nenustato, kad, pavedus atliekų tvarkymo paslaugas teikti savivaldybės kontroliuojamai bendrovei, šių paslaugų nebegali teikti kiti ūkio subjektai. Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatos gali būti įgyvendinamos, nepažeidžiant Konkurencijos įstatymo reikalavimų. Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 4 dalis nenumato, kad savivaldybės kontroliuojama bendrovė turi teikti atliekų tvarkymo paslaugas išimtinėmis teisėmis. Todėl savivaldybė privalo leisti vykdyti veiklą jos teritorijoje ir privatiems ūkio subjektams, konkuruojant su savivaldybės įmone. Pripažinus savivaldybei absoliučią laisvę pasirinkti atliekų tvarkymo būdus, būtų įteisinta galimybė monopolizuoti rinką, o tai draudžia Konstitucijos 46 straipsnis.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apelianto atstovai prašė apeliacinį skundą tenkinti, pakartodamas jame išdėstytus argumentus.

Atsakovo ir trečiojo suinteresuotojo asmens atstovai prašė apeliacinį skundą atmesti, dėstydami tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepimuose į apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintas sąžiningos konkurencijos laisvės principas ir jo gynimo mechanizmas yra realizuotas Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatyme. Valstybės valdymo ir savivaldos institucijų pareigą užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę įtvirtina Konkurencijos įstatymo 4 straipsnis. Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nurodo pareigą valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms, vykdančioms joms pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu, užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, o Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis detalizuoja šio straipsnio pirmoje dalyje įtvirtintą sąžiningos konkurencijos laisvės principą ir apibrėžia, kokius veiksmus valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms draudžiama atlikti kaip nesuderinamus su sąžiningos konkurencijos laisve. Tai teisės aktų ar kitų sprendimų, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes priėmimas, dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus. Taigi Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pažeidimas gali būti konstatuojamas tada, kai nustatoma šių trijų aplinkybių visuma:

1) savivaldybės institucijos sprendimas teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes;

2) dėl tokio sprendimo atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams;

3) skirtingos konkurencijos sąlygos nėra sąlygotos Lietuvos Respublikos įstatymų vykdymu.

Konkurencijos taryba ginčijamame 2006 m. sausio 19 d. nutarime Nr. 2S-3 konstatavo, kad Kauno miesto savivaldybė suteikė išimtinę teisę teikti komunalinių (buitinių) atliekų tvarkymo paslaugas Kauno mieste. Konkurencijos taryba nurodė, kad suteikus išimtines teises vienam ūkio subjektui, kiti ūkio subjektai nebetenka galimybės patekti į rinką arba yra priversti pasitraukti iš rinkos, o išimtines teises gavęs ūkio subjektas iš viso nesusiduria su konkurencija, taip išimtines teises gavusiam ūkio subjektui suteikiama akivaizdi privilegija kitų ūkio subjektų atžvilgiu (b. l. 20).

Pagal Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį Konkurencijos taryba, nustačiusi, kad atitinkami Kauno miesto savivaldybės sprendimai suteikė privilegijas atskiram ūkio subjektui, turėjo analizuoti ir pagrįsti, ar dėl tokių sprendimų atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams. Tam būtina, visų pirma, tiksliai apibrėžti atitinkamą rinką ir nustatyti toje rinkoje esančias konkurencijos sąlygas. Atitinkamos rinkos apibrėžimas yra esminis konkurencijos teisės aspektas. Tik apibrėžus atitinkamą rinką gali būti konstatuota, ar egzistuoja konkurencija, taip pat nustatyti konkurencijos suvaržymus.Spręsti, ar skirtingų konkurencijos sąlygų sudarymas buvo sąlygotas Lietuvos Respublikos įstatymų vykdymu ar ne, taip pat galima tik po to, kai buvo tiksliai apibrėžta atitinkama rinka ir joje egzistuojančios konkurencijos sąlygos.

Konkurencijos taryba ginčijamame 2006 m. sausio 19 d. nutarime atitinkamą rinką apibrėžė kaip „mišrių komunalinių (buitinių) atliekų tvarkymo rinką Kauno mieste“ (b. l. 18).

Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 5 dalyje pateiktas atitinkamos rinkos (šio įstatymo taikymo prasme) apibrėžimas, pagal kurį atitinkama rinka - tam tikros prekės rinka tam tikroje geografinėje teritorijoje. Apibrėžus atitinkamą rinką kaip mišrių komunalinių (buitinių) atliekų tvarkymo rinką, preke Konkurencijos įstatymo prasme turėtų būti laikomas mišrių komunalinių (buitinių) atliekų tvarkymo paslaugų teikimas.

Pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 12 punktą atliekų tvarkymas - tai atliekų surinkimo, vežimo, naudojimo ir šalinimo veikla, taip pat atliekų tvarkymo veiklos priežiūra bei atliekų šalinimo vietų priežiūra po jų uždarymo. Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 21 punkte komunalinių atliekų tvarkymo sistema apibrėžta kaip organizacinių, techninių ir teisinių priemonių visuma, susijusi su savivaldybių funkcijų įgyvendinimu atliekų tvarkymo srityje. Valstybinio strateginio atliekų tvarkymo plane, patvirtintame Vyriausybės 2002 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 519, 11 punkte nurodoma, kad atliekų tvarkymo sistema apima atliekų surinkimo, rūšiavimo ir naudojimo sistemų planavimą ir sukūrimą ar modernizavimą, senų sąvartynų uždarymą ir rekultivavimą, naujų, modernių atliekų šalinimo įrenginių statybą, efektyvų atliekų tvarkymo infrastruktūros eksploatavimą ir administravimą.

Taigi komunalinių atliekų tvarkymas apima platų paslaugų spektrą: komunalinių atliekų, įskaitant antrines žaliavas, surinkimo, rūšiavimo, išvežimo, perdirbimo, šalinimo, visų šių paslaugų priežiūros darbų, atliekų šalinimo vietų, atliekų sąvartynų įrengimo, priežiūros ir kt. Dėl skirtingo išvardintų paslaugų pobūdžio, tiek ekonominės priežastys, tiek įstatyminiai reikalavimai gali lemti skirtingos konkurencijos padėties susidarymą dėl atskiro šių paslaugų teikimo. Pavyzdžiui, dėl ekonominių priežasčių skirtingas konkurencijos lygis tikėtinas dėl tokių paslaugų teikimo atliekų tvarkymo srityje, kurios susijusios su atitinkamos infrastruktūros (sąvartynų, atliekų perdirbimo, atliekų šalinimo (pvz., atliekų deginimo įrengimų) įrengimu, ir dėl tokių atliekų tvarkymo paslaugų kaip atliekų surinkimas ir išvežimas, kai joms atlikti nereikia kurti ir plėtoti naujų technologinių įrengimų ir pajėgumų. Apie tam tikrose atliekų tvarkymo srityse galimus atvejus, kai nesusidarys konkurencija, užsimenama ir Valstybinio strateginio atliekų tvarkymo plane, patvirtintame Vyriausybės 2002 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 519, kurio 17 punkte numatyta, kad valstybės ir savivaldybių institucijos turi imtis organizacinių veiksmų tuo atveju, kai esami technologiniai pajėgumai neužtikrina būtino atliekų tvarkymo lygio, o patys verslo subjektai nesiima plėtoti naujų technologinių pajėgumų ir (arba) neteikia reikiamų atliekų tvarkymo paslaugų.

Atitinkamus konkurencijos sąlygų skirtumus teikiant skirtingo pobūdžio komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas gali sąlygoti ir teisės aktų nuostatos. Atliekų įstatymo 30 straipsnio 4 dalies 1 sakinyje numatyta, kad eksploatuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą savivaldybės gali pavesti (kaip privalomą užduotį) savivaldybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar organizacijai. Kaip jau minėta, komunalinių atliekų tvarkymo sistema apima platų įvairių komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų spektrą. Vienai iš šių paslaugų, komunalinių atliekų surinkimui, Atliekų įstatymo 30 straipsnyje (2004 m. balandžio 29 įstatymo redakcija) yra skirta speciali nuostata, t.y. Atliekų įstatymo 30 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad įmonės, kurios verčiasi komunalinių atliekų surinkimu, įskaitant antrinių žaliavų surinkimą, šią veiklą savivaldybės teritorijoje gali vykdyti tik tuo atveju, jeigu yra sudariusios sutartis su savivaldybe. Remiantis šia nuostata, akivaizdu, kad šioje srityje įstatymų leidėjas preziumuoja normalių konkurencijos sąlygų galimumą, nes teisės akte yra įtvirtinta galimybė, gavus savivaldybės leidimą, komunalinių atliekų surinkimo paslaugas savivaldybės teritorijoje teikti kelioms įmonėms. Ši Atliekų įstatymo 30 straipsnio 5 dalies nuostata 2005 m. birželio 28 d. įstatymu Nr. X-279 buvo pakeista, nurodant, kad įmonės, kurios vykdo komunalinių atliekų surinkimą, įskaitant antrinių žaliavų surinkimą, šią veiklą savivaldybės teritorijoje gali vykdyti tik tuo atveju, jeigu yra sudariusios sutartis su savivaldybe(arba savivaldybės (kelių savivaldybių) įsteigtu juridiniu asmeniu, kuriam pavesta administruoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą) Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Tokia tvarka buvo patvirtinta Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gegužės 16 d. įsakymu Nr. D1-233 „Dėl sutarties tarp įmonių, kurios vykdo komunalinių atliekų surinkimą, įskaitant antrinių žaliavų surinkimą ir savivaldybės (arba savivaldybės (kelių savivaldybių) įsteigto juridinio asmens, kuriam pavesta administruoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą) sudarymo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Šio aprašo 3 punkte įtvirtinta pareiga Savivaldybei užtikrinti, kad sudarant sutartis su įmone būtų laikomasi lygiateisiškumo, nediskriminavimo ir skaidrumo principų.

Nors ši norma negaliojo ginčo santykių susiklostymo metu, tačiau kadangi tuo metu galiojanti Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 5 dalis numatė galimybę įmonėms teikti komunalinių atliekų surinkimo paslaugas, gavus savivaldybės leidimą, nesant leidimo išdavimo tvarką detalizuojančių teisės nuostatų savivaldybė privalėjo tokių leidimo išdavimo klausimais vadovautis bendraisiais teisės principais, tarp jų ir nediskriminavimo bei konstituciniu konkurencijos laisvės principu.

Tai, kad įstatymas įtvirtina specialias teisės nuostatas ne dėl visų, o tik dėl kai kurių komunalinių atliekų tvarkymo srityje teikiamų paslaugų (pvz., komunalinių atliekų surinkimas), įgalina daryti išvadą, kad sprendžiant dėl Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimo šioje byloje reikėjo atlikti tyrimą ir nustatyti, ar komunalinių atliekų tvarkymo srityje reikėtų išskirti konkrečias atitinkamas rinkas pagal teikiamų paslaugų pobūdį ir analizuoti konkurencines sąlygas būtent konkrečioje atitinkamoje rinkoje, o ne bendrai visoje komunalinių atliekų tvarkymo rinkoje. Tokią išvadą pagrindžia ir byloje esanti medžiaga. Nors remiantis Konkurencijos tarybos pateiktu atitinkamos rinkos apibrėžimu, turėjo būti nustatomi esami ar galimi konkurencijos ribojimai visoje komunalinių atliekų tvarkymo srityje, tačiau Konkurencijos tarybos analizuotame Kauno miesto savivaldybės tarybos 2001 m. rugsėjo 21 d. sprendimu Nr. 212 patvirtintų Kauno miesto atliekų tvarkymo taisyklių 24 punkte kalbama apie mišrių komunalinių atliekų surinkimą ir išvežimą (Konkurencijos tarybos bylos Nr. 05/06/2/1/01/07/039 l. 100). Trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Dzūtra“ 2006 m. kovo 28 d. atsiliepime į skundą remiamasi motyvais, kad įmonės komunalinių atliekų surinkimo veiklą gali vykdyti tik tuo atveju, kai yra sudariusios sutartis su savivaldybe. Trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat nurodė, kad 2005 m. sausio 18 d. kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administraciją dėl sutarties sudarymo, kuri įgalintų bendrovę rinkti antrines žaliavas bei pakuočių atliekas (b. l. 82). Iš bylos medžiagos matyti, jog UAB „Dzūtra“ skundą Konkurencijos tarybai grindė aplinkybe, jog savivaldybė, organizuodama komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų teikimą savo teritorijoje, sudarė sutartį su UAB „Kauno švara“ dėl komunalinių atliekų surinkimo ir atsisakė sudaryti tokią sutartį su UAB „Dzūtra“ (Konkurencijos tarybos bylos Nr. 05/06/2/1/01/07/039 l. 2). Apeliaciniame skunde vienu iš motyvų nurodomas viešojo intereso apsaugoti visuomenės sveikatą, užtikrinant atliekų surinkimą, buvimas (b. l. 125). Konkurencijos taryba nesiaiškino, kokias konkrečiai komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas tretysis suinteresuotas asmuo UAB „Dzūtra“ siekė teikti Kauno mieste, t.y. neapibrėžė, kokioje atitinkamoje rinkoje pasireiškė konkurencijos suvaržymai. Pirmosios instancijos teismo posėdžio, vykusio 2006 m. gegužės 17 d., protokole pareiškėjo atstovas nurodė, kad pareiškėjui nėra aiški Konkurencijos tarybos pozicija apibrėžiant ginčo dalyką (b. l. 109).

Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad nėra aišku, dėl kokios tiksliai atitinkamos rinkos (ar dėl visos komunalinių atliekų tvarkymo rinkos, ar dėl dalies paslaugų, teikiamų komunalinių atliekų tvarkymo srityje) byloje yra kilęs ginčas. Nesant aiškumo dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo, Konkurencijos tarybos konstatuojamoje dalyje išdėstyta išvada, kad Kauno miesto savivaldybė, organizuodama atliekų tvarkymo sistemą Kauno mieste, turėjo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, kuri gali būti apribota tik esant ypatingoms sąlygoms, ir nurodymas, kad savivaldybė, prieš suteikdama vienam ūkio subjektui išimtines teises, turėjo įvertinti galimybę atliekų tvarkymo sistemą organizuoti konkurencingomis sąlygomis (b. l. 21) bei šiais teiginiais paremtas abstraktus nutarimo rezoliucinės dalies 2 punkto įpareigojimas pakeisti rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytas savivaldybės sprendimų nuostatas taip, kad jos neprieštarautų Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams, nesudaro sąlygų subjektui, kuriam nustatytas įpareigojimas, tiksliai ir tinkamai įvykdyti tą įpareigojimą. Pareiškėjo nuožiūra padaryti taisyklių pakeitimai, kai nėra aišku, kokiai atitinkamai rinkai taikytinos Konkurencijos tarybos nutarime nustatytos gairės, galėtų būti įvairiai interpretuojami ir vertinami. Neaiškios arba netinkamai suvoktos pareigos įvykdymas gali sukelti papildomų teisinių ginčų.

Kadangi Konkurencijos taryba šioje byloje nepateikė argumentų dėl jos pasirinkto atitinkamos rinkos apibrėžimo, neatliko tyrimo dėl atitinkamų rinkų išskyrimo atliekų tvarkymo srityje ir jose esančių konkurencijos sąlygų palyginimo, o pirmosios instancijos teismas neanalizavo šio tyrimo trūkumo, pirmosios instancijos teismo 2006 m. gegužės 22 d. sprendimas ir Konkurencijos tarybos 2006 m. sausio 19 d. nutarimas Nr. 2S-3 naikintini ir byla grąžintina Konkurencijos tarybai papildomam tyrimui atlikti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. gegužės 22 d. sprendimą panaikinti.

Skundą tenkinti iš dalies.

Konkurencijos tarybos 2006 m. sausio 19 d. nutarimą Nr. 2S-3 „Dėl Kauno miesto savivaldybės veiksmų atsisakant sudaryti sutartį su UAB „Dzūtra“ dėl komunalinių (buitinių) atliekų tvarkymo Kauno mieste atitikties Lietuvos Respublikos Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams“ panaikinti ir grąžinti Konkurencijos tarybai papildomam tyrimui atlikti.

Sprendimas neskundžiamas.

 

Teisėjai

Stasys Gagys

Birutė Janavičiūtė

Romanas Klišauskas