Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkaujančiosios teisėjos Inos Kirkutienės, teisėjų Halinos Zaikauskaitės ir Henriko Sadausko, sekretoriaujant Dianai Paužienei, dalyvaujant pareiškėjų atstovams advokatams Daiviui Švirinui ir Linai Darulienei, atsakovo Konkurencijos tarybos atstovams Jonui Rasimavičiui, Jūratei Šovienei, Giedrei Jarmalytei, Ievai Balsytei, specialistui Vytautui Pranui Pranuliui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų UAB „Schneidersöhne Baltija“ ir UAB „Libra Vitalis“ skundą dėl 2006 10 26 Konkurencijos tarybos sprendimo Nr. 2S-13 „Dėl popieriumi prekiaujančių ūkio subjektų veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir Europos Bendrijos steigimo sutarties 81 straipsnio reikalavimams“ dalies panaikinimo, atsakovė Lietuvos Respublikos Konkurencijos taryba (Konkurencijos taryba, KT), tretieji suinteresuoti asmenys UAB „Antalis Lietuva“, UAB „MAP Lietuva“, UAB „Lukas“.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Konkurencijos tarybos 2006 10 26 nutarimu „Dėl popieriumi prekiaujančių ūkio subjektų veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir Europos Bendrijos steigimo sutarties 81 straipsnio reikalavimams“ Nr. 2S-13 pripažinta, kad: 1) UAB „Antalis Lietuva“ 2001 m. – 2004 m. gegužės mėnesio laikotarpiu, UAB „Libra Vitalis“, UAB „Lukas“, UAB „MAP Lietuva“, UAB „Papyrus Distribution“, UAB „Schneidersöhne Baltija“, 1999 m. – 2004 m. gegužės mėn. laikotarpiu pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį; šios įmonės 2004 m. gegužės mėn. atliktais veiksmais pažeidė Europos Bendrijos steigimo sutarties 81 straipsnio 1 dalį; 2) už pažeidimus UAB „Libra Vitalis“ skirta 194850 Lt bauda, UAB „Schneidersöhne Baltija“ skirta 235 330 Lt bauda (atsižvelgiant į tai, kad UAB „Papyrus Distribution“ 2006 metais buvo prijungta prie UAB „Schneidersohne Baltija“, į baudos, skirtos UAB „Schneidersöhne Baltija“, dydį yra įskaičiuojamas baudos, kuri būtų skirta UAB „Papyrus Distribution“, jei ši įmonė nebūtų buvusi reorganizuota, dydis, t.y. 55880 Lt).

Pareiškėja UAB „Schneidersöhne Baltija“ padavė teismui skundą, kuriuo prašo panaikinti 2006 m. spalio 26 d. Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos nutarimą Nr. 2S-13 „Dėl popieriumi prekiaujančių ūkio subjektų veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir Europos Bendrijos steigimo sutarties 81 straipsnio reikalavimams“ dalyje dėl pareiškėjos UAB „Schneidersöhne Baltija“ ir UAB „Papyrus Distribution“ pripažinimo padarius pažeidimus ir dėl 235 330 Lt baudos paskyrimo.

UAB „Libra Vitalis“ padavė teismui skundą, prašydama panaikinti 2006 m. spalio 26 d. Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos nutarimą Nr. 2S-13 „Dėl popieriumi prekiaujančių ūkio subjektų veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir Europos Bendrijos steigimo sutarties 81 straipsnio reikalavimams“ dalyje dėl UAB „Libra Vitalis“ pripažinimo padarius pažeidimus ir dėl 194850 Lt baudos paskyrimo, o skundžiamo Nutarimo dalies nepanaikinus – jį pakeisti ir sumažinti UAB „Libra Vitalis“ paskirtą baudą, apskaičiuojant ją nuo kreidinio ir biuro popieriaus pardavimų pajamų 2005 metais.

Pareiškėja UAB „Schneidersöhne Baltija“ nesutinka su Konkurencijos tarybos nutarimu ir jame išdėstytais motyvais. Paaiškina, kad KT nustatė, jog bendrovės keitėsi tarpusavyje informacija apie užimamas atitinkamų rinkų dalis ir atskirų rūšių popieriaus pardavimų apimtis. Šių aplinkybių pareiškėja neginčija. Tačiau pareiškėja nesutinka, kad tokie bendrovės veiksmai ribojo konkurenciją rinkoje ir todėl gali būti vertinami kaip Konkurencijos įstatymo (KĮ) 5 str. ir EB steigimo sutarties 81 straipsnio pažeidimas.

Pareiškėja išdėsto sąlygas, kurioms esant informacijos mainai tarp konkurentų gali būti vertinami kaip konkurenciją ribojantis susitarimas.

Remiasi Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo praktika ir aiškina, kad Teismas yra pasisakęs, jog konkurentų keitimasis informacija kelia konkurencijos problemų tik tuo atveju, kai rinka yra labai koncentruota, joje ir taip nėra pakankamos konkurencijos, o pats informacijos pobūdis yra toks, kad leidžia nuspėti konkurento elgesį bei sąlygoja suderintus veiksmus rinkoje. Remiasi Europos Komisijos byla 92/157/EEC, kurioje nurodytos esminės sąlygos ribojančios konkurenciją – rinkos koncentruotumas, dideli įėjimo į rinką barjerai, informacijos, kuria buvo keičiamasi, konfidencialus pobūdis bei išsamumas, leidžiantis nuspėti konkurentų elgesį rinkoje.

Paaiškina, kad pažeidimų konstatavimui turi egzistuoti tokių aplinkybių visuma: atitinkama rinka, kurioje veikia ūkio subjektai, yra labai koncentruota, rinkos struktūra – oligopolinė; rinkoje nėra pakankamos konkurencijos; informacijos, kuria keičiasi konkurentai, pobūdis yra toks, kad leidžia nuspėti konkurento elgesį rinkoje.

Pareiškėja, analizuodama aplinkybes, daro išvadą, kad neegzistuoja nei viena iš minėtų sąlygų, kurioms esant mainai tarp konkurentų gali būti vertinami kaip konkurenciją ribojantis susitarimas. Teigia, kad dėl rinkos koncentracijos KT neatliko išsamios atitinkamų rinkų analizės, rėmėsi paviršutiniškais pastebėjimais apie bendrovių užimamas rinkos dalis ir todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog atitinkamos rinkos yra oligopolinės ir koncentruotos.

Nurodo, kad vienas pagrindinių metodų pasaulinėje konkurencijos teisės praktikoje taikomų rinkos koncentracijos laipsniui nustatyti yra Herfindahl-Hirschman Indekso (HHI indeksas) taikymas. Teigia, kad įvertinant 2006 06 30 Pranešimo apie atliktą tyrimą dėl popieriumi prekiaujančių ūkio subjektų veiksmų atitikimo KĮ 5 str. ir Europos Bendrijos Steigimo sutarties 81 straipsniui duomenis nagrinėjamose rinkose HHI indeksas kaip taisyklė buvo mažesnis nei 200, kas vadovaujantis Europos Komisijos Gairėmis (Europos Komisijos gairės dėl horizontalių koncentracijų vertinimo pagal Tarybos Reglamentą dėl koncentracijų tarp ūkio subjektų kontrolės) rodo, kad koncentracijos laipsnis sąlyginai nedidelis ir tiriama rinka yra konkurencinga. Teigia, kad KT išvados dėl tiriamų rinkų koncentruotumo ir oligopolinės rinkos struktūros prieštarauja Europos Komisijos išvadoms, padarytoms 2005 07 25 koncentracijos byloje COMP/m.3822 Stora Enso Oyi/ Schneidersohne Pater. Šioje byloje Komisija įvertino ir Lietuvos rinką. Komisija nustatė, kad koncentracija nesukels konkurencijos problemų Lietuvoje, kadangi rinkoje veikia pakankamai didelis skaičius konkuruojančių įmonių, prekybos popieriumi rinkos yra konkurencingos, nėra įėjimo į rinką kliūčių. Komisija leido vykdyti koncentraciją. Šios koncentracijos pasekmėje Lietuvoje susijungė UAB „Papyrus Distribution“ ir UAB „Schneidersohne Baltija“ .

Pažymi, kad KT neteisingai apibrėžė atitinkamas rinkas. Remiasi minėta byla ir Europos Komisijos bylomis COMP M.3227 Paperlinx/Buhurmann Paper Merchanting division, COMP M.2245 Metsa-Serla/Zanders ir teigia, kad šiuo atveju prekės rinka yra prekybos popieriumi rinka. Paaiškina, kad KT neteisingai išskyrė ir apibrėžė kreidinio popieriaus didmeninės prekybos ir biuro popieriaus didmeninės prekybos rinkas Lietuvoje.

Pareiškėja nesutinka ir su KT įvertintu informacijos, kuria keitėsi bendrovės, pobūdžiu. Teigia, kad informacijos apie konkurentų užimamas rinkos dalis turėjimas yra būtina išlikimo konkurencingoje rinkoje sąlyga. KT savo veiksmais yra leidusi bendrovėms suprasti, kad ūkio subjektai gali rinkti, analizuoti, kaupti ir laisvai disponuoti informacija apie konkurentų rinkos dalis. Remiasi KT 2000 04 27 nutarimu Nr. 45. Paaiškina, kad informacija, kuria keitėsi bendrovės, yra prieinama bendrovėms iš kitų šaltinių, didelė šios informacijos dalis nėra konfidenciali ir todėl pasikeitimas ja nesuteikė bendrovėms jokio konkurencinio pranašumo. Teigia, kad tokio pobūdžio informacija 2000-2005 metais buvo skelbiama ataskaitose leidinyje „Verslo žinios“. Paaiškina, kad informacijos, kuria keitėsi bendrovės, nepakanka, kad būtų galima nuspėti konkurento elgesį rinkoje, nes tai buvo statistinė informacija, atspindinti tik praeities situaciją. Bendrovės niekada nesikeitė informacija apie kainas, vartotojus, ateities planus, investicinius projektus, reklamos strategiją, kas leistų nuspėti konkurentų elgesį ateityje.

Nesutinka su KT išvadomis, kad konkurencijos ribojimo poveikis galėjo pasireikšti dviem būdais: paskatų konkuruoti sumažėjimu ir kliūčių patekti į atitinkamas rinkas padidėjimu. Aiškina, kad tiriamuoju laikotarpiu rinkoje vyko reikšmingi struktūriniai pokyčiai, rodantys, kad bendrovės 2000 – 2004 m. tai prarasdavo, tai atkovodavo rinkos dalį. Tai patvirtina ir KT atlikto tyrimo medžiaga. Taigi pačios KT surinkta medžiaga patvirtino, kad tarp bendrovių vyko aktyvi konkurencija, o tokiu atveju informacijos mainai apie rinkos dalis neturi neigiamo poveikio.

Pareiškėja teigia, kad nebuvo įėjimo į rinką kliūčių, bendrovės visą laiką susidurdavo su naujai įėjusių į rinką dalyvių konkurenciniu spaudimu bei potencialios konkurencijos grėsme. Teigia, kad tai matyti iš KT atlikto tyrimo. Bendrovės taip pat konkuravo su tiekėjais, kurie tiesiogiai tiekė ar galėjo tiekti popierių bendrovių klientams.

Paaiškina, kad UAB „Schneidersöhne Baltija“ ir UAB „Papyrus Distribution“ naudojo agresyvią konkuravimo strategiją, siekdamos didinti rinkos dalį, ir veikė rinkoje nuostolingai. Tai patvirtina, kad konkurencija rinkoje buvo didelė.

Teigia, kad KT išvados dėl paskatų konkuruoti sumažėjimo ir įėjimo į rinką kliūčių yra nenuoseklios, remiasi tik hipotetiniais teiginiais, o ne realios rinkos situacijos analize. Išvados rodo, kad bendrovių veiksmai keičiantis informacija tik skatino konkurenciją. KT rėmėsi tik prielaidomis, netyrė mažų tos pačios rinkos dalyvių įtakos konkurencijai.

Teigia, kad KT nepagrįstai šioje byloje rėmėsi Europos Komisijos sprendimu byloje 92/157/EEC UK Agricultural Tractor registration Exchange., nes bylų esminės faktinės aplinkybės skiriasi. Savarankiškų vertinimų KT nepateikė.

Nesutinka su KT pareiškėjos veiksmų vertinimu Europos Bendrijos Steigimo sutarties 81 str. požiūriu. KT turėjo nurodyti papildomas aplinkybes, kad susitarimo tarp bendrovių tikslas arba pasekmė buvo konkurencijos ribojimas, kad bendrovių veiksmai darė ar galėjo daryti reikšmingą įtaką prekybai tarp šalių narių, kad poveikis konkurencijai buvo reikšmingas. Teigia, kad KT neįrodė nei vienos iš šių aplinkybių. Būtent, neįrodė, jog susitarimas riboja konkurenciją pagal savo tikslą, kas šiuo atveju yra būtina. Taip pat teigia, kad KT neįrodė, jog susitarimas galėjo reikšmingai paveikti prekybą tarp šalių narių ir reikšmingai paveikti konkurenciją rinkoje. Paaiškina, kad pasikeitimas informacija ES teisės požiūriu truko labai trumpą laiką (17 dienų). Per šį laiką bendrovės išsiuntė konkurentams po 1 elektroninį laišką, kurioje buvo informacija apie bendrovių užimamas rinkos dalis. Tai negalėjo paveikti konkurencijos Bendrijos mastu ar reikšmingai įtakoti prekybos tarp šalių.

Teigia, kad pasikeitimas informacija ES teisės požiūriu neatitinka KT nustatytų kriterijų, lemiančių informacijos mainų konkurenciją ribojantį poveikį. Teigia, kad neįrodyta, jog keitimasis informacija turėjo tiesioginės įtakos importo į Lietuvą apimtims.

Dėl sankcijų skyrimo, pareiškėja teigia, kad KT nei karto savo sprendimuose nėra nurodžiusi, jog keitimasis informacija gali būti vertinamas kaip konkurenciją ribojantis susitarimas. Dėl to KT nutarimas pažeidžia teisinio tikrumo principą. Paaiškina, kad KT skirdama sankciją neatsižvelgė į tai, jog bendrovė rinkoje veikė nuostolingai. KT neatsižvelgė į atsakomybę lengvinančias aplinkybes – veiksmai nutraukti iš karto po to, kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą. Teigia, kad nustatytais veiksmais nebuvo padaryta jokios žalos rinkos dalyviams, pareiškėja geranoriškai bendradarbiavo su KT. Paaiškina, kad pareiškėja dalyvavo susitikimuose, kur buvo keičiamasi informacija apie rinkos dalis tik 1999 – 2000 m. Mano, kad už šį pažeidimą atsakomybė netaikytina dėl senaties terminų KĮ 40 str. 3 d.).

Pareiškėja UAB „Libra Vitalis“ skunde paaiškina, kodėl nesutinka su 2006 m. spalio 26 d. priimtu Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau tekste – „Konkurencijos taryba“) nutarimu Nr. 2S-13 „Dėl popieriumi prekiaujančių ūkio subjektų veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir Europos Bendrijos steigimo sutarties 81 straipsnio reikalavimams“ (toliau Nutarimas), teigia, kad Nutarimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

Konkurencijos taryba, atsižvelgusi į atitinkamų kreidinio popieriaus ir biuro popieriaus rinkų struktūrą, informacijos, kuria keičiamasi, pobūdį bei tokių informacijos mainų dažnumą ir periodiškumą, įvertino šešių ūkio subjektų - UAB „Antalis Lietuva“, UAB „Libra Vitalis“, UAB „Lukas“, UAB „MAP Lietuva“, UAB „Papyrus Distribution“, UAB „Schneidersöhne Baltija“ (toliau - Bendrovės) vykdytus informacijos mainus kaip pažeidžiančius Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau LR KĮ) 5 straipsnį ir Europos Bendrijos steigimo sutarties (toliau – EB sutartis) 81 str. 1 dalį ir skyrė baudas.

Dėl LR KĮ 5 straipsnio ir EB sutarties 81 str. 1 dalies taikymo sąlygų pareiškėja paaiškina, kad Konkurencijos taryba savo nutarime nepagrįstai preziumuoja, jog dėl pasikeitimo informacija apie rinkos dalis buvo pažeistas LR KĮ 5 straipsnis. Pagal konkurencijos įstatymo 5 str. 2 dalį tik konkurentų susitarimai dėl kainų, rinkos pasidalijimo, gamybos ar pardavimo ribojimo bei diskriminavimo visais atvejais yra laikomi ribojančiais konkurenciją. Taigi įvardinta prezumpcija nėra pagrįsta ir teisinga, kadangi įvardintose konkurencijos įstatymo normose toks keitimasis informacija nėra preziumuojamas kaip šių teisės normų pažeidimas. Dėl to nustačius, kad konkurentai keitėsi tam tikra informacija, Konkurencijos taryba kiekvienu atveju turi įvertinti, ar pasikeitimas informacija apribojo ar potencialiai galėjo apriboti konkurenciją.

Remiantis LR KĮ 5 straipsnio bei EB sutarties 81 str. 1 dalies formuluote bei atsižvelgiant į Europos Bendrijos (toliau – EB) teismų ir Europos Komisijos praktikoje suformuluotas taisykles (EB sutarties 81 str. 1 d. taikymo atvejais, bet taikytinas aiškinant ir LR KĮ 5 str.), susitarimas gali būti pripažintas ribojančiu konkurenciją ir jam gali būti taikomas LR KĮ 5 straipsnyje ir /arba EB sutarties 81 str. 1 dalyje nustatytas draudimas, jeigu konstatuojama šių sąlygų visuma:

1) „Susitarimo“ tarp ūkio subjektų sąlyga: turi būti nustatytas susitarimo (sutarties, suderintų veiksmų ar asociacijos sprendimo priėmimo) sudarymo tarp ūkio subjektų faktas;

2) alternatyvaus pobūdžio konkurencijos ribojimo sąlyga: susitarimo tikslasarba poveikis turi būti konkurencijos ribojimas ar sutrukdymas;

3) įtakos prekybai sąlyga: susitarimas turi įtakoti prekybą tarp ES valstybių narių (Pastaba: tik EB sutarties 81 str. 1 dalies taikymo atveju);

4) reikšmingos įtakos (angl. appreciable effect) konkurencijai ir prekybai sąlyga: 81(1) str. nenumatyta, bet praktikoje laikoma privaloma sąlyga – tiek prekyba, tiek konkurencija turi būti įtakojami reikšmingai.

Tik nustačius visumą aukščiau minėtų sąlygų galima konstatuoti, kad buvo pažeistas LR KĮ 5 straipsnis ir/arba EB sutarties 81 str. 1 dalis. Konkurencijos taryba savo Nutarime neįrodė, kad poveikis prekybai ir konkurencijai buvo reikšmingas ir kad apskritai toks poveikis buvo, todėl LR KĮ 5 straipsnio ir EB sutarties 81 str. 1 dalies pažeidimai buvo konstatuoti nepagrįstai. Pareiškėjos manymu Bendrovių apsikeitimas informacija nei potencialiai nei faktiškai negalėjo riboti ir neribojo konkurencijos atitinkamose popieriaus rinkose ir nebuvo reikšmingo poveikio nei konkurencijai, nei prekybai tarp valstybių narių, dėl ko nebuvo jokio pagrindo konstatuoti LR KĮ 5 straipsnio ir EB sutarties 81 str. 1 dalies pažeidimą.

Pabrėžia tai, kad Konkurencijos taryba savo motyvus byloje dėsto besiremdama Europos Komisijos 1992 m. vasario 17 d. sprendimu, priimtu UK Agricultural Tractor Registration Exchange byloje Nr. 92/157/EEC (toliau – Tractor byla), kuris vėliau buvo apskųstas ir paliktas galioti ir Pirmosios instancijos teismo (PIT) ir Europos Teisingumo Teismo (ETT), nors tiesiogiai šios bylos savo Nutarime Konkurencijos taryba nemini. Tractor byla buvo tiesiogiai paminėta tik 2006 m. birželio 30 d. Konkurencijos tarybos Pranešime apie atliktą tyrimą dėl popieriumi prekiaujančių ūkio subjektų veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsniui ir Europos Bendrijos steigimo sutarties 81 straipsniui (Bylos Nr. 04/ /1/1/02/08/028, toliau – Pranešimas apie atliktą tyrimą). Taigi Konkurencijos taryba Europos Komisijos sprendimu Tractor byloje rėmėsi kaip precedentu (Nutarime ji pažodžiui rėmėsi Europos Komisijos Tractor byloje išdėstytais argumentais, motyvais, teisinėmis išvadomis), todėl labai svarbu yra nustatyti, ar tam buvo pagrindas, t.y. ar bylų faktinės aplinkybės sutampa tokiu mastu, kad tai suteikė Konkurencijos tarybai pagrindą visiškai remtis Europos Komisijos ekonominiu ir teisiniu įvertinimu, atliktu Tractor byloje.

Paaiškina, kad Tractor byloje Komisija neigiamai įvertino susitarimą dėl informacijos apsikeitimo, pabrėždama, kad jis buvo sudarytas oligopolinėje Didžiosios Britanijos traktorių rinkoje: joje keturios didžiausios įmonės turėjo apie 80 % rinkos dalies, o kai kuriose geografinėse teritorijose rinkos galios koncentracija buvo dar didesnė, įėjimo į rinką barjerai buvo dideli, rinka buvo nedinamiška ar net nuosmukio būsenos, pirkėjai buvo ištikimi žinomiems prekių ženklams ir importas nebuvo intensyvus. Pareiškėja analizuoja nagrinėjamos situacijos atitinkamose rinkose ir Tractor bylos faktines aplinkybes ir teigia, jog šios aplinkybės įrodo, jog Tractor bylos precedentu Konkurencijos taryba rėmėsi nepagrįstai, kad ji neteisingai atliko nagrinėjamos situacijos teisinę analizę, nepagrįstai konstatavo LR KĮ 5 straipsnio ir EB sutarties 81 str. 1 dalies pažeidimus, todėl jos Nutarimas yra naikintinas.

Dėl Europos Bendrijos sutarties 81 straipsnio 1 dalies taikymo pagrįstumo, pareiškėja paaiškina, kad EB 81 str. 1 dalies pažeidimo Konkurencijos taryba neįrodė, nes neįrodytas visų būtinų sąlygų visumos buvimas. Paaiškina, kad visų pirma, nebuvo įrodytas konkurencijos ribojimo sąlygos buvimas. Teigia, kad pateikia įrodymus ir motyvus, kodėl apsikeitimas informacija tarp Bendrovių negalėjo turėti ir neturėjo neigiamo poveikio konkurencijai. Be to, Konkurencijos taryba ne tik neįrodė konkurencijos ribojimo sąlygos buvimo, bet ir nepateikė įrodymų apie tai, kad šis poveikis buvo reikšmingas.

Atkreipia dėmesį į tai, kad EB sutartis Lietuvoje galioja nuo įstojimo į Europos Sąjungą dienos, t.y. nuo 2004 m. gegužės 1 d., todėl ir EB sutarties taikymas ūkio subjektų veiksmams galimas tik nuo minėtos datos. Konkurencijos taryba nustatė, kad apsikeitimas informacija vyko nuo 1999 m. iki 2004 m. gegužės vidurio. Vadinasi, Bendrovių apsikeitimas informacija po EB sutarties Lietuvoje įsigaliojimo tęsėsi vos pusę mėnesio, dėl ko, jis negalėjo suponuoti reikšmingo poveikio konkurencijai ir daryti reikšmingą poveikį prekybai Europos Bendrijoje.

Antra, Konkurencijos taryba nepagrįstai teigia, kad apsikeitimu informacija buvo daromas poveikis prekybai tarp valstybių narių.

Pagal EB sutarties 81 str. 1 dalį yra draudžiami tik tie ūkio subjektų susitarimai, kurie gali daryti įtaką prekybai tarp valstybių narių. Tokiu būdu įtakos prekybai tarp valstybių narių sąlyga - savarankiškas jurisdikcinio pobūdžio kriterijus, kuriuo remiantis yra nustatoma, kada yra taikoma Lietuvos nacionalinė konkurencijos teisė, o kada – Europos Bendrijos konkurencijos teisės normos. Todėl norint taikyti šioje byloje EB sutarties 81 str. 1 dalį iš tiesų yra būtina nustatyti, ar nagrinėjamų ūkio subjektų veiksmai galėjo paveikti prekybą tarp valstybių narių.

Vadovaujantis EB teismų suformuluota praktika ir ją apibendrinusiu Europos Komisijos pranešimu „Paaiškinimai dėl Sutarties 81 ir 82 straipsniuose naudojamos poveikio prekybai sąvokos (Oficialus leidinys C 101, 27/04/2004, P. 0081 – 0096, toliau vadinamas „Pranešimas dėl poveikio prekybai“) prekyba yra įtakojama, jeigu keičiasi prekybinių srautų intensyvumas ar kryptis, arba kitaip nukrypstama nuo įprastų, normalių prekybos sąlygų.

Bendra taisyklė yra tokia, kad susitarimai, sudaryti vienos valstybės narės teritorijoje tarp joje veikiančių ūkio subjektų, neturi įtakos tarpvalstybinei (angl. inter-state) prekybai, tačiau kiekvienu konkrečiu atveju šalių sudarytas susitarimas turi būti vertinamas individualiai (žr., pvz., ETT sprendimą Delimitis v Henninger Bräu byloje Nr. C-234/89). Taigi susitarimai, sudaryti vienos valstybės narės teritorijoje tarp joje veikiančių ūkio subjektų, tik išimtiniais atvejais gali įtakoti prekybą tarp valstybių narių. Būtent tokius atvejus Europos Komisija aptaria savo Pranešime dėl poveikio prekybai. Antai kartelis, kuris paveikia didžiąją dalį valstybės narės teritorijos gali riboti prekybą tarp valstybių narių, tačiau tik tuo atveju kai jis turi „rinkos uždarymo efektą“, t.y. izoliuoja valstybės narės teritoriją nuo kitų nacionalinių rinkų taip, kad ūkio subjektai iš kitų valstybių narių negali įeiti į šią izoliuotą rinką. Būtent į tai apeliuoja ir Konkurencijos taryba, Nutarime nurodydama, kad konkurencija buvo ribojama visoje Lietuvos teritorijoje, tuo pačiu buvo sudaromos kliūtys patekti ir į nacionalines kreidinio popieriaus ir biuro popieriaus Lietuvos rinkas, šie veiksniai tiesiogiai turėjo įtakos importo į Lietuvą apimtims. Pastebimas poveikis prekybai tarp valstybių narių Konkurencijos tarybos nuomone, nustatytas, nes keitimasis informacija vyko ne tarp pavienių ūkio subjektų, tačiau tarp ūkio subjektų, kurie kartu užėmė labai dideles atitinkamų rinkų dalis, todėl, jos manymu, galima teigti, kad iš esmės visiškai apėmė didmeninės prekybos kreidiniu popieriumi ir biuro popieriumi rinkas.

Pareiškėja teigia, kad apsikeitimas informacija neturėjo neigiamo poveikio konkurencijai, nesudarė kliūčių įėjimui į atitinkamas popieriaus rinkas ir neribojo importo į Lietuvą, todėl, atsižvelgiant į tai bei kitus pateiktus motyvus, dėl apsikeitimo informacija nebuvo sukurta ir negalėjo būti sukurta jokio rinkos uždarymo efekto (nacionalinės Lietuvos rinkos izoliavimo) ir dėl to prekyba tarp valstybių narių negalėjo būti paveikta, juo labiau reikšmingai.

Teigia, kad Konkurencijos taryba savo Nutarime neįrodė, jog Bendrovių apsikeitimas informacija, reikšmingai ribojo ir galėjo riboti konkurenciją Europos Bendrijoje, turėjo reikšmingos įtakos prekybai tarp valstybių narių, todėl tokie Bendrovių veiksmai negalėjo pažeisti ir nepažeidė EB sutarties 81 str. 1 dalies, taigi šios EB sutarties normos pažeidimas buvo konstatuotas nepagrįstai.

Pareiškėja išdėsto savo argumentus dėl susitarimų dėl apsikeitimo informacija vertinimo EB ir Lietuvos konkurencijos teisėje ir jos taikymo praktikoje ir daro išvadą, kad apsikeitimas informacija šiuo atveju negali būti vertinamas, kaip draudžiamas susitarimas.

Paaiškina, kad Europos Komisija savo 1994 m. vasario 16 d. sprendime svirčių gamintojų byloje Nr. 94/215/ECSC pažymėjo, jog apsikeitimas individualia informacija tarp ūkio subjektų nebūtinai turėtų reikšti konkurencijos normų pažeidimą; kiekvienas atvejis turi būti išnagrinėtas atskirai ir visi svarbūs veiksniai, įskaitant informacijos pobūdį, jos detalumo laipsnį ir atitinkamą rinką, turi būti įvertinti siekiant nustatyti, ar konkrečiu atveju apsikeitimas informacija pripažintinas neteisėtu konkurencijos ribojimu. Antai apsikeitimas informacija, kuri, tikėtina, neturės įtakos ūkio subjektų elgesiui atitinkamoje rinkoje, turėtų būti leidžiamas.

Paaiškina, kad, informacija apie rinką, kurioje veikia ūkio subjektas, šios rinkos dalyvius (jų skaičių, užimamas rinkos dalis) yra reikalinga kiekvienam ūkio subjektui tam, kad jis galėtų sėkmingai plėtoti verslą ir veiksmingai konkuruoti su kitais rinkos dalyviais. Vadinasi, informacija apie konkurentus gali padėti ūkio subjektui sėkmingai konkuruoti rinkoje, ir tokia informacija galėtų būti laikoma konkurenciją skatinančia, o ne konkurenciją ribojančia. Šią nuomonę buvo patvirtinęs ir EB Pirmosios instancijos teismas (PIT) John Deere Ltd v Commission byloje, pabrėžęs, kad tikrai konkurencingoje rinkoje apsikeitimas informacija ir rinkos skaidrumas, tikėtina, kad turėtų paskatinti konkurenciją tarp ūkio subjektų, o ne sudaryti sąlygas jų veiksmų derinimui. Tokiu būdu konkurencingoje rinkoje ūkio subjekto informuotumas apie jo konkurentų veiklą ir jų padėtį rinkoje turėtų jam padėti efektyviau planuoti savo verslą ir geriausiu būdu organizuoti savo ekonominę veiklą. Minėtoje byloje PIT taip pat nurodė, kad apsikeitimas informacija gali turėti neigiamą poveikį konkurencijai didelės koncentracijos oligopolinėse rinkose, kuriose konkurencija didžia dalimi jau yra sumažinta ir apsikeitimas informacija savaime palengvintas, t.y. kai jau egzistuojanti rinkos struktūra kelia pavojų konkurencijai.

Taigi konkurencijos teisėje yra svarbu atriboti tokius informacijos apsikeitimus, kurie turi neutralų arba teigiamą poveikį susitarimo veiksmingumui, nuo tokių apsikeitimų informacija, kurie kelia rimtą grėsmę konkurenciniam procesui, palengvindami suokalbių tarp konkurentų sudarymą (veiksmų derinimą ir pan.).

Vadinasi, susitarimai dėl apsikeitimo informacija nėra susitarimai, kurie turi konkurencijos ribojimo tikslą ir savo prigimtimi, per se riboja konkurenciją, todėl kiekvienu atskiru atveju būtina išnagrinėti jų galimą ar esamą poveikį konkurencijai atsižvelgiant į informacijos, kuria keičiamasi, ypatumus, rinkos struktūrą, kitus svarbius veiksnius. Šį teiginį patvirtina ir LR KĮ 5 str. 2 dalies nuostata, kurioje yra aiškiai nurodomi susitarimai, kurie per se (savaime, savo prigimtimi) riboja konkurenciją, ir tarp kurių nėra paminėti susitarimai dėl apsikeitimo informacija. Atsižvelgiant į EB teismų ir Europos Komisijos praktiką, galima teigti, kad ir EB konkurencijos teisėje susitarimai dėl apsikeitimo informacija nėra laikomi per se ribojančiais konkurenciją. Kartu tai reiškia, kad būtina įrodyti tokio susitarimo poveikį, potencialų ar realų, konkurencijai, tačiau Konkurencijos taryba nepateikė jokių įrodymų, kad buvo potencialus poveikis konkurencijai, arba kad konkurencija buvo realiai ir faktiškai apribota atitinkamose popieriaus rinkose. Nutarime Konkurencijos taryba tik nurodė, kad: „dėl vykdytų informacijos mainų padidėjo skaidrumas atitinkamose oligopolinėse rinkose, dėl kurio neišvengiamai buvo sumažėjusios kiekvieno tiriamo ūkio subjekto paskatos konkuruoti, kas savaime ribojo konkurenciją tarp tiriamų ūkio subjektų ir tuo pačiu atitinkamose kreidinio popieriaus ir biuro popieriaus rinkose.“

Iš Tractor byloje Europos Komisijos pateiktų išvadų bei apibendrinant kitų Europos Komisijos ir EB teismų išnagrinėtų bylų praktiką, galima padaryti keletą svarbių išvadų, susijusių su susitarimais dėl apsikeitimo informacija:

1) tikėtina, kad susitarimas dėl apsikeitimo informacija, gali iškraipyti ar apriboti konkurenciją ir pažeis EB sutarties 81 str. 1 dalį, jeigu rinka oligopolinė, labai koncentruota ir prekės šioje rinkoje yra homogeninės, o konkurencija jau natūraliai sumažinta dėl egzistuojančios rinkos struktūros;

2) konkurencijos ribojimas galimas tada, kai informacijos, kuria keičiamasi, pobūdis yra toks, kad konkurentų elgesys tampa vis labiau nuspėjamas ir pašalina abejones dėl rinkos veikimo modelio bei sąlygoja rinkoje veikiančių konkurentų veiksmų derinimą (PIT sprendimas John Deere Ltd v Commission byloje);

3) konkurentų apsikeitimas detalia informacija, kuri paprastai yra laikoma konfidencialia ir nėra laisvai prieinama, gali būti laikomas pažeidžiančiu 81 str. 1 dalį (žr., pvz., COBELPA/VNP bylą Nr. 592/77, Italian Cast Glass bylą 1334/80);

4) kuo detalesnė informacija ir kuo labiau ji susijusi su ūkio subjekto ateities (strateginiais ir kt.) planais, tuo svarbesnė jos apsauga ir neprieinamumas konkurentams;

5) tikėtina, kad bus konstatuotas EB sutarties 81(1) str. pažeidimas, jei susitariama nuolatos (periodiškai, nepertraukiamai) keistis detalia informacija apie konkurentų ateities planus, kainų, gamybos ar kitokias strategijas, kurios paprastai yra ūkio subjekto komercinė paslaptis.

Įvertinus visas faktines aplinkybes dėl Bendrovių keitimosi informacija ir atsižvelgiant į aukščiau EB ir Europos Komisijos praktikoje suformuluotas taisykles, pareiškėja pabrėžia, kad:

1) atitinkamos popieriaus rinkos nelaikytinos didžiai koncentruotomis ir oligopolinėmis, jos yra pakankamai konkurencingos, tad apsikeitimas informacija šiose rinkose neturėtų kelti jokio pavojaus konkurencijai;

2) informacijos, kuria keitėsi Bendrovės, pobūdis (jos nekonfidencialus pobūdis ir viešas prieinamumas), neleidžia teigti, kad tokio pobūdžio informacija padeda konkurentams aiškiai nuspėti vienas kito elgesį ir jį atitinkamai įtakoti, ir juo labiau – derinti veiksmus atitinkamose rinkose. Konkurencijos taryba Nutarime nebuvo nustačiusi, kad Bendrovių keitimasis informacija sąlygojo jų veiksmų derinimą, pvz., nustatant kainas ar pasidalijant rinkomis, pasirenkant vienodas rinkos strategijas ir pan., atvirkščiai, faktai rodo, kad kainos nebuvo fiksuojamos ar didinamos, Bendrovių rinkos dalys nuolatos svyruodavo, Bendrovės nuolatos ieškodavo būdų didinti savo veiklos efektyvumą (pvz., mažindavo kainas, siekdamos padidinti pardavimų apimtis ir pan.), t.y. Bendrovės veiksmingai tarpusavyje konkuravo.

Pareiškėja pasisako ir dėl atitinkamų rinkų struktūros.

Nutarime Konkurencijos taryba išskyrė dvi atskiras atitinkamas rinkas:

1) didmeninės prekybos kreidiniu popieriumi Lietuvos Respublikoje rinką (toliau – „kreidinio popieriaus rinka“);

2) didmeninės prekybos biuro popieriumi Lietuvos Respublikoje rinką (toliau – „biuro popieriaus rinka“, o šios dvi rinkos kartu bus taip pat vadinamos „atitinkamos popieriaus rinkos“).

Abi rinkas tiriamuoju laikotarpiu (1999-2004 m. gegužės mėn.) Konkurencijos taryba Nutarime įvertino kaip „oligopolines santykinai didelės koncentracijos rinkas“, kadangi „šeši tiriami ūkio subjektai <...> kartu iš esmės visiškai užėmė atitinkamas rinkas, o kiti atitinkamų rinkų dalyviai užėmė mažas rinkos dalis“. Su šia Konkurencijos tarybos nuomone pareiškėja nesutinka, nes minėtos atitinkamos popieriaus rinkos neturėtų būti laikomos oligopolinėmis ir labai koncentruotomis.

Prof. habil. dr. Vytauto Prano Pranulio nuomone, kuri pateikiama skundo priede, Konkurencijos tarybos nurodytas minėtų atitinkamų popieriaus rinkų požymis yra tik vienas iš kelių požymių, kurie galimai galėtų byloti apie tai, kad rinka yra oligopolinė. Profesorius nurodo tokius, jo nuomone, svarbius kitus oligopolinės rinkos požymius:

a) kainų pastovumas dėl kainų konkurencijos vengimo. Konkurencijos taryba kainų tyrimo iš esmės neatliko, tuo tarpu faktiniai duomenys rodo esant prieštaraujančių oligopolinei rinkai tendencijų. Antai laikotarpiu nuo 2001 m. iki 2003 m. gegužės mėn. pastebėtas parduodamo kreidinio ir biuro popieriaus vidutinės kainos mažėjimas, tai įtakojo objektyvaus pobūdžio faktoriai, pvz., popieriaus atpigimas ir užsienio rinkose, Azijos gamintojų popieriaus atpigimas. Vidutinės kreidinio ir biuro popieriaus kainos mažėjimą bei pelno maržų mažėjimą tiesiogiai ir neginčijamai patvirtina ir UAB „Libra Vitalis“ veiklos rezultatai. Šis faktas vaizdžiai patvirtina iš esmės prieštaraujančias oligopolinei rinkai tendencijas;

b) rinkos dalies „status quo“ saugojimas. Konkurencijos taryba teigia, kad Bendrovių rinkos dalys buvo iš esmės stabilios, tačiau vargu, ar galima stabiliosiomis pavadinti rinkos dalis, kurios nuolatos svyruoja ir kartais pasikeičia 10 punktu, kaip, pvz., UAB „Libra Vitalis“ rinkos dalys kreidinio popieriaus rinkoje nuo 27,15 proc. 2002 m. nukrito iki 17, 44 proc. 2003 m., t.y. beveik 10 proc., arba netgi beveik 18 punktu – pvz., UAB „Modo Paper Lietuva“ kreidinio popieriaus rinkoje dalis 2000-06-30 nuo 22,63 proc. padidėjo iki 40,11 proc. 2000-12-31, t.y. rinkos dalis per pusmetį padidėjo beveik 18 proc. Atkreipia dėmesį, kad kaip nurodo pati Konkurencijos taryba savo Pranešime apie atliktą tyrimą, kreidinio popieriaus ir biuro popieriaus rinkoje be Bendrovių veikė ir daug kitų įmonių: UAB „Lirsona“, UAB „Vilruspa“, UAB „CLV“, UAB „Mabivil“, UAB „Kopra“, UAB „Alnos biuro sistemos“ ir kt., kurių rinkos dalis buvo iki 19 procentų;

c) sunkus įėjimas į rinką, pasireiškiantis didelėmis įėjimo kliūtimis. Vienintelę priežastį, kurią nurodo Konkurencijos taryba savo Nutarime, dėl kurios, jos manymu, įėjimas į atitinkamas popieriaus rinkas yra apsunkintas – tai susitarimo tarp Bendrovių dėl informacijos apsikeitimo buvimas, tačiau Konkurencijos taryba nepateikia jokių įrodymų, objektyvių veiksnių, kurie galėtų realiai apsunkinti įėjimą į atitinkamas popierių rinkas, be to, ji Nutarime nemini ir to fakto, kad 2001 metais į rinką sėkmingai įėjo viena iš Bendrovių UAB „Antalis Lietuva“. Konkurencijos taryba savo nutarime taip pat nemini ypatingai svarbaus fakto, nors Pranešime apie atliktą tyrimą Konkurencijos taryba nustatė, kad 2003 metais prekiaujančių popieriumi įmonių skaičius šoktelėjo nuo 28 iki 40 įmonių, t.y. beveik dvigubai, ir į rinką be UAB „Antalis Lietuva“ įėjo ir kitos įmonės (Pranešimo apie atliktą tyrimą 2 lentelė, p. 6).

Šie faktai, pareiškėjos manymu, neginčijamai patvirtina, jog įėjimas į kreidinio popieriaus ir biuro popieriaus rinką nebuvo ir nėra sunkus ir nėra jokių įėjimo į šią rinką kliūčių.

Pareiškėja teigia, kad reikėtų pritarti prof. habil. dr. Vytauto Prano Pranulio nuomonei, jog išvardyti faktai ir aplinkybės rodo, kad Konkurencijos tarybos išvada dėl to, kad atitinkamos popieriaus rinkos tiriamuoju laikotarpiu buvo oligopolinės santykinai didelės koncentracijos rinkos, nėra pagrįsta ir teisinga. Ši išvada padaryta atsižvelgiant tik į vieną vienintelį požymį – Bendrovių bendrai užimamą didelę rinkos dalį, tuo tarpu kiti esminę reikšmę turintys oligopolinę rinką apibūdinantys požymiai: kainų pastovumas, konkurentams tenkančių rinkos dalių stabilumas, įėjimo į rinką sunkumai nebuvo nustatyti, kas įrodo, jog Lietuvoje tiriamuoju laikotarpiu buvo atitinkamos popieriaus rinkos nebuvo oligopolinėmis.

Pareiškėja paaiškina, kad Tractor byloje, kuria Konkurencijos taryba plačiai remiasi savo Nutarime, nagrinėta atitinkamos rinkos struktūra ir Nutarime nagrinėtos atitinkamų popieriaus rinkų struktūros iš esmės nėra identiškos dėl šių priežasčių:

Pirma, Tractor byloje Europos Komisijos apibrėžta atitinkama rinka buvo pakankamai koncentruota („didelės koncentracijos rinka“) – joje veikė 4 pagrindiniai veikėjai, turėję apie 80 proc. rinkos dalies, o kai kuriose Didžiosios Britanijos regionuose rinkos koncentracija buvo netgi didesnė, nes joje veikė tik du arba trys traktorių tiekėjai, dėl ko ir keitimasis informacija tokioje rinkoje Komisijos buvo įvertintas kaip ribojantis konkurenciją. Tuo tarpu Konkurencijos taryba nustatė, kad abiejose atitinkamose popieriaus rinkose visoje Lietuvos teritorijoje (neišskiriant jos atskirų regionų) veikė 6 pagrindiniai ūkio subjektai (Bendrovės) ir kitos įmonės (UAB „Lirsona“, UAB „Vilruspa“, UAB „CLV“, UAB „Mabivil“, UAB „Kopra“, UAB „Alnos biuro sistemos ir kt.), kaip nurodo Konkurencijos taryba, turėję iki 19 proc. rinkos dalies. Tokiu būdu, negalima teigti, kad atitinkamos popieriaus rinkos buvo taip pat labai koncentruotos, dėl ko apsikeitimas informacija jose kėlė tokią pačią grėsmę arba turėjo tokį pat poveikį konkurencijai kaip ir apsikeitimas informacija atitinkamoje rinkoje, apibrėžtoje Tractor byloje.

Antra, Tractor byloje Europos Komisija nustatė, kad egzistavo didelės įėjimo į rinką kliūtys, kurios pasireiškė:

a) būtinybe turėti platų distribucijos ir paslaugų tinklą (kas reikalavo didelių investicijų);

b) stabilia rinka, buvusia nuosmukio būsenoje;

c) vartotojų lojalumu tiekėjų (gamintojų) prekių ženklams;

d) susitarimo dėl apsikeitimo informacija poveikiu.

Taigi iš visų keturių minėtų kliūčių atitinkamose popieriaus rinkose Konkurencijos taryba nurodė tik vieną – d) punkte nurodytos priežasties, kuri galėjo apsunkinti įėjimą į atitinkamą rinką, buvimą, kiti veiksniai, byloję apie dideles įėjimo į rinką kliūtis Tractor byloje, Konkurencijos tarybos tirtoje byloje neegzistavo, todėl ir nebuvo nustatyti:

a) jokių kliūčių, kurios reikalautų didelių investicijų ar kitaip apsunkintų įėjimą į atitinkamas popieriaus rinkas, Konkurencijos taryba nenustatė. Priešingai, rinkos dalyvių skaičiaus padidėjimas nuo 28 įmonių 2002 m. iki 40 įmonių 2003 metais ir sėkmingas UAB „Antalis Lietuva“ įėjimas į šias rinkas 2001 m. bei lyderiaujančių pozicijų iškovojimas, paneigia prielaidą apie galimas įėjimo į atitinkamas popieriaus rinkas kliūtis;

b) atitinkamos popieriaus rinkos tiriamuoju laikotarpiu nebuvo nuosmukio būsenoje, statistiniai duomenys bei kitos faktinės aplinkybės byloja apie nuolatinį šių rinkų augimą, apie kainų šioje rinkoje kritimą ir keitimąsi, apie ūkio subjektų, veikiančių šiose rinkose, rinkos dalių nestabilumą, o visa tai įrodo didelį pačių atitinkamų popieriaus rinkų nestabilumą, jos neprognozuojamą pobūdį, konkurencingumą;

c) Konkurencijos taryba nenustatė, kad popieriaus vartotojai pasižymėjo lojalumu konkretiems popieriaus tiekėjams.

Pareiškėja mano, kad svarbu ir tai, kad Tractor byloje buvo tam tikrų importo galimybių apribojimų dėl importuojamų traktorių arklių jėgų (hp) dydžio. Nagrinėjamu atveju jokių importo apribojimų nebuvo nustatyta. Priešingai, Konkurencijos taryba Pranešime dėl atlikto tyrimo konstatavo ženklią importo įtaką rinkos dalių pokyčiui (Pranešimo apie atliktą tyrimą 2 lentelė, p.6).

Pareiškėja aiškina, kad dėl nurodytų aplinkybių negalima teigti, jog rinkos struktūros ir ėjimo į rinką kliūtys Tractor byloje ir Konkurencijos tarybos nagrinėtoje byloje buvo vienodos.

Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamos atitinkamos popieriaus rinkos nelaikytinos oligopolinėmis ir į faktą, kad tiriamuoju laikotarpiu jos buvo pakankamai konkurencingos, negalima teigti, jog apsikeitimas informacija apie rinkos dalis tokiose rinkose galėtų kelti bent menkiausią grėsmę konkurencijai ir ją riboti, juo labiau kad ir informacijos, kuria buvo keičiamasi, pobūdis patvirtina šį teiginį ir dar kartą įrodo, kad konkurencija atitinkamose popieriaus rinkose nebuvo ir negalėjo būti apribota.

Pareiškėja pasisako dėl informacijos, kuria buvo keičiamasi, pobūdžio.

Paaiškina, jog tikėtina, kad konkurencijos ribojimo grėsmė gali atsirasti tada, kai konkurentai keičiasi detalia, verslui svarbia (verslo strategija, kainodara, ateities planai, investicijos ir pan.) ir konfidencialia informacija. Tokio pobūdžio informacijos atskleidimas gali panaikinti ūkio subjektų galimus konkurencinius pranašumus vienas kito atžvilgiu. Dėl to tikėtina, kad tokie ūkio subjektų veiksmai nėra sąlygoti siekio konkuruoti tarpusavyje, o jais siekiama išvengti aktyvios tarpusavio konkurencijos.

Tačiau nėra pagrindo konstatuoti, kad konkurencija yra ribojama, ar kalbėti apie grėsmę konkurencijai tuo atveju, kai informacija, kuria yra keičiamasi, yra vieša ir visiems prieinama, yra bendro pobūdžio, neleidžia nuspėti konkurentų elgesio, reikalinga, kad ūkio subjektai turėtų supratimą kokio dydžio yra atitinkama rinka, kokios teorinės perspektyvos yra didinti savo užimamą rinkos dalį bei kai tokia informacija negali būti panaudojama konkretiems konkuravimo būdams parengti, savo konkurencingumui padidinti ar kitiems pranašumams įgyti. Informacijos apie rinkos dalis rinkimas ir turėjimas taip pat suteikia ūkio subjektams galimybę svarstyti galimus įėjimus į naujas rinkas, šių rinkų patrauklumą ir tuo pačiu skatina konkurenciją, kadangi palengvina įėjimą į rinką. Kaip savo išvadose nurodo prof. habil.dr. Vytautas Pranas Pranulis, rinkų tyrimai ir jų būdu gaunama informacija yra normali ir būtina kiekvienos įmonės įėjimo į rinkas bei veiklos ir išlikimo jose praktika.

Būtent tokio pobūdžio, t.y. viešai prieinama ir bendro pobūdžio informacija apie užimamas rinkos dalis ir keitėsi Bendrovės. Informacija apie rinkos dalis nuolatos, periodiškai buvo publikuojama leidinyje „Verslo žinios“, kur buvo pateikiama ne tik informacija apie Bendrovių rinkos dalis ir pardavimo apimtis, bet ir apie jų būsimus strateginius planus - kokias rinkos dalis planuojama užimti ir pan. Antai buvęs UAB „Amerpap Poligrafija“ vadovas atvirai pareiškė, kad bendrovės 2001 m. tikslas – užimti 30-35 proc. Lietuvos popieriaus rinkos ir kad po susijungimo su UAB „Modo Paper Lietuva“ tai nebus sunkiai pasiekiama. UAB „Antalis Lietuva“ taip pat buvo pareiškusi, kad per artimiausius 3-5 metus ji tikisi turėti 30 proc. Lietuvos popieriaus verslo. Be to, „Verslo žiniose“ nuolatos buvo pateikiami duomenys apie atitinkamų metų popieriaus pardavėjų pardavimus ir paslaugas, straipsniuose buvo aptariamos rinkos augimo ir atskirų bendrovių (beje, ne tik nagrinėjamų šešių) pardavimai, rinkos dalys, jų praeities duomenų palyginimai ir ateities tendencijos. Visos šios informacijos turėjo pakakti tiek atitinkamų popieriaus rinkų dalyviams, tiek ir potencialiems rinkų dalyviams siekiant įvertinti rinkos augimo tendencijas ir galimybes įeiti į atitinkamas popierių rinkas.

Dėl to mano, kad informacija, kuria keitėsi Bendrovės, negalėjo turėti jokios įtakos konkurencijai atitinkamose popieriaus rinkose ar kokiu nors būdu padidinti įėjimo į šias rinkas kliūčių, negalėjo ir negali būti vertinama kaip svarbi ir saugotina informacija, kadangi tokios informacijos turėjimas negalėjo atskleisti konkurentų elgesio rinkoje ar sudaryti sąlygas nuspėti būsimą konkurentų elgesį atitinkamoje rinkoje.

Bene geriausiai Konkurencijos tarybos teiginius apie tai, kad keitimasis informacija apie rinkos dalis gali būti vertinamas kaip konkurencijos ribojimas, paneigia pačios Konkurencijos tarybos priimti teisės aktai. Konkurencijos taryba 2000 m. balandžio 27d. nutarimu Nr. 45 patvirtino tvarką dėl pranešimo apie koncentracijų pateikimo, nagrinėjimo ir bendrųjų pajamų apskaičiavimo bei Tipinę pranešimo apie koncentraciją formą, kurios 14 p. nustato, kad ūkio subjektai privalo pateikti informaciją už paskutinius trejus ūkinius metus apie visų konkurentų (tarp jų ir importuotojų), kuriems tenka ne mažiau kaip 5 procentų atitinkamos rinkos dalis, pardavimų vertes, apimtis bei jiems tenkančios rinkos dalies įvertinimus.

Pareiškėja atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos Juridinių asmenų registro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 12 d. nutarimu Dėl juridinių asmenų registro įsteigimo ir Juridinių asmenų registro nuostatų patvirtinimo 6 punktu, kur kas detalesnė ir vertingesnė verslo požiūriu informacija, t.y. įmonių finansinės atskaitomybės dokumentai, kurie atspindi ūkio subjektų tikslias pajamas iš ūkinės veiklos bei kitą svarbią informaciją taip pat yra vieši dokumentai, kuriuos turi teisę gauti ir konkuruojančios įmonės.

Paaiškina, kad Bendrovės keitėsi informacija, dėl kurios pobūdžio toks keitimasis negali būti vertinamas kaip realus ar galimas konkurencijos ribojimas. Toks informacijos tarp Bendrovių apsikeitimas turėtų būti vertinamas kaip racionalus būdas gauti susistemintą bendro pobūdžio informaciją, parengtą rinkos tyrimų bendrovės. Tas faktas, jog Bendrovių su rinkos tyrimų bendrove sudarytuose susitarimuose buvo numatytas tipinis tokiose sutartyse konfidencialumo įsipareigojimas, yra įprasta verslo praktika. Už informacijos surinkimą mokantis ūkio subjektas neprivalo sudaryti sąlygų kitiems ūkio subjektams gauti naudą, konkrečiai, nemokamą informaciją apie atliktus rinkos dalies paskaičiavimus.

Informacijos keitimasis tarp konkurentų yra įprasta ir įteisinta praktika. Pavyzdžiui, remiantis Lietuvos banko valdybos patvirtintos paskolų rizikos duomenų bazės tvarkymo taisyklėmis („Valstybės žinios“, 2005-03-24, Nr. 38-1268), Lietuvos Respublikoje įregistruoti komerciniai bankai, specializuoti bankai ir užsienio bankų filialai privalo teikti duomenis apie paskolų gavėjus ir jiems suteiktas paskolas, ir šie duomenys yra talpinami paskolų rizikos duomenų tvarkymo bazėje. Vadovaujantis LT Paskolų rizikos duomenų bazės tvarkymo taisyklių II skyriumi, duomenys, kurie yra saugomi šioje duomenų bazėje, gali būti pateikti visiems bankams, per Lietuvos Banką, kai norima gauti, pvz., duomenis susijusius apie paskolos gavėją, duomenis, susijusius su paskolos suteikimu, duomenis apie paskolos gavėjo pripažinimą neįvykdančiu įsipareigojimų (pirmą ir paskesnius kartus) ir t.t. Minėtos duomenų bazės tikslas – užtikrinti veiksmingą kredito sistemos funkcionavimą, sudaryti bankams prielaidas įvertinti paskolos gavėjų patikimumą į duomenų bazę teikiant ir iš duomenų bazės gaunant duomenis apie paskolų gavėjų gautas paskolas bei jų grąžinimą.

Teigia, kad informacijos, kuria keitėsi Bendrovės, pobūdis nėra analogiškas informacijai, kuria buvo keičiamasi Tractor byloje, pobūdžiui. Traktorių tiekėjai keitėsi labai detalia informacija – apie konkurentų pardavimo kiekius ir rinkos dalis racionaliu, regioniniu ir valstybiniu lygmeniu, taip pat pagal pardavėjų-platintojų teritorijas, pateikdavo informaciją ne tik apie bendrai parduotus traktorių kiekius, bet ir skirstė šią informaciją pagal traktorių modelius. Tuo tarpu Bendrovės keitėsi bendro pobūdžio informacija, neišskiriant atskirų kreidinio ar biuro popieriaus porūšių ar atskirų Lietuvos regionų. Be to, Tractor byloje informacijos periodiškumas ir dažnumas buvo kitoks, joje traktorių tiekėjai informacija keitėsi ne kas ketvirtį, kaip nagrinėjamu atveju Bendrovės, bet pateikdavo informaciją apie rinkos dalis per metus, per kalendorinį mėnesį ir kiekvieną mėnesio dieną, kas leido konkurentams turėti ne tik istorinę, bet ir aktualią informaciją, kuri galėjo būti panaudota darant poveikį ūkio subjektų elgesiui.

Apibendrinant pažymėjo ir tą faktą, kad Bendrovės nesikeitė jokia kita informacija, keitimasis kuria tikėtina, galėtų būti vertinamas kaip konkurencijos ribojimas. Šį faktą pripažįsta ir pati Konkurencijos taryba.

Pareiškėja paaiškina dėl UAB „Libra Vitalis“ skirtos baudos dydžio nepagrįstumo. Teigia, kad bauda apskaičiuota neteisingai. Paaiškina, kad Konkurencijos taryba, skaičiuodama skirtinų baudų dydį, neatsižvelgė į labai svarbią baudų skaičiavimo taisyklę. Baudos buvo apskaičiuotos ir skirtos neatsižvelgus į vieną bazinio baudos dydžio nustatymo ypatumą, įtvirtintą Europos Komisijos 2006 m. birželio 28 d. išleistose Pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktą skirtų baudų apskaičiavimo gairėse (2006/C 210/02, toliau – „Baudų apskaičiavimo gairės“). Be abejo, Europos Komisijos pranešimai ir leidžiamos gairės, kuriose ji pateikia vienokių ar kitokių EB teisės normų aiškinimą ar jų taikymo praktikoje apibendrinimus, nėra privalomi EB teismams, ūkio subjektams ar kitiems asmenims, tačiau tradiciškai Europos Komisijos pranešimais yra plačiai vadovaujamasi ir EB teismų, ir nacionalinių konkurencijos tarnybų praktikoje. Tai patvirtina ir Konkurencijos tarybos bylų praktika. Antai Konkurencijos taryba savo Pranešime apie atliktą tyrimą nurodo, kad „remiantis Europos Komisijos praktika bei baudų nustatymo gairėmis, skiriamos baudos dydžiu turi būti siekiama atgrasyti bendroves nuo dalyvavimo neteisėtose bendrovėse.“ Vadinasi, Konkurencijos taryba, atlikdama tyrimą ir priimdama Nutarimą, vadovavosi ir Europos Komisijos praktika ir jos nustatytomis Baudų apskaičiavimo gairėmis, kuriose yra aiškiai nurodoma, kad: „5. Siekdama šių tikslų, nustatydama baudų dydžius Komisija turėtų remtis su pažeidimu susijusių prekių ar paslaugų pardavimo verte.“, „13. Siekdama nustatyti bazinį skirtinos baudos dydį, Komisija remsis tiesiogiai ar netiesiogiai (1) su pažeidimu susijusių įmonės prekių ar paslaugų pardavimo verte atitinkamame geografiniame EEE teritorijos sektoriuje. Paprastai Komisija remsis pilnų paskutinių įmonės dalyvavimo pažeidime metų pardavimo rezultatais (toliau — pardavimo vertė).“

Paaiškina, kad siekiant nustatyti bazinį skirtinos baudos dydį būtina remtis ne visų atitinkamo ūkio subjekto parduodamų prekių ar paslaugų pardavimo verte, bet tik tų prekių ir paslaugų pardavimų verte, kurios yra susijusios su konstatuotu pažeidimu.

Byloje Konkurencijos taryba nustatė, kad pažeidimai buvo nustatyti šiose atitinkamose rinkose: didmeninės prekybos kreidiniu popieriumi Lietuvos Respublikoje rinkoje ir didmeninės prekybos biuro popieriumi Lietuvos Respublikoje rinkoje.

Su pažeidimu yra susijusios tik šios UAB „Libra Vitalis“ parduodamos prekės - kreidinis popierius ir biuro popierius. Taigi būtent šių prekių pardavimo vertė atitinkamose rinkose ir turėjo tapti pagrindu skaičiuojant bazinį skirtinos baudos dydį, tuo tarpu Konkurencijos taryba skaičiavo baudos dydį nuo visų UAB „Libra Vitalis“ 2005 metais gautų bendrųjų metinių pajamų, įskaitant ir pajamas, kurios buvo gautos iš kitų UAB „Libra Vitalis“ siūlomų prekių bei paslaugų pardavimo.

Pareiškėja teigia, kad tuo atveju, jei teismas priimtų sprendimą netenkinti reikalavimo panaikinti skundžiamą Konkurencijos tarybos Nutarimą, pareiškėja prašo teismo atkreipti dėmesį į pateiktus argumentus ir sumažinti paskirtos baudos dydį perskaičiavus jį atsižvelgiant į UAB „Libra Vitalis“ 2005 m. pajamas iš kreidinio ir biuro popieriaus pardavimo.

Apibendrinant pareiškėja pažymi, kad nei atitinkamų popieriaus rinkų struktūra, nei informacijos, kuria buvo keičiamasi tarp Bendrovių, pobūdis, nei kiti kriterijai neleidžia teigti, kad toks keitimasis informacija galėjo turėti ar turėjo neigiamą poveikį konkurencijai tose atitinkamose popieriaus rinkose, todėl Europos Komisijos motyvais ir išvadomis, suformuluotomis Tractor byloje, Konkurencijos taryba rėmėsi be pagrindo ir ji neįrodė visų būtinų LR KĮ 5 straipsnio ir EB sutarties 81 str. 1 dalies taikymo sąlygų buvimo, dėl ko minėtų teisės normų pažeidimai buvo konstatuoti nepagrįstai ir dėl šių priežasčių Konkurencijos tarybos nutarimas yra naikintinas.

Teisminio bylos nagrinėjimo metu pareiškėjų atstovai palaikė skundų argumentus, pakeitė tik savo nuomonę dėl prekės rinkos. Skunde UAB „Schneidersöhne Baltija“ pasisakė, kad prekės rinka turėjo būti laikoma apskritai prekybos popieriumi rinka, neskirstant jos pagal atskiras popieriaus rūšis. Teisminio bylos nagrinėjimo metu pareiškėjos atstovė pripažino, kad KT galėjo nagrinėti kreidinio popieriaus ir biuro popieriaus didmeninės prekybos rinkas, nes teigė, kad skiriant baudą būtina atsižvelgti tik į prekybos šiuo popieriumi apyvartą.

Konkurencijos taryba pateikė atsiliepimus į skundus (t. 1, b.l. 108-119, t. 2, b.l. 48-55), kuriuose pasisako, jog nesutinka su pareiškėjų skundais.

Konkurencijos Taryba dėl pareiškėjos UAB „Schneidersöhne Baltija“ pateikto teismui skundo atsiliepime (tomas 1, b.l. 108-119) pasisako, kad su pareiškėjos skunde išdėstytais argumentais nesutinka ,ir mano, kad skundas yra nepagrįstas bei atmestinas.

Paaiškina, kad pareiškėja savo skundą iš esmės grindžia šiais argumentais:

1) atitinkamos prekės rinkos apibrėžtos neteisingai;

2) atitinkamos popieriaus rinkos, anot pareiškėjo, nelaikytinos labai koncentruotomis ir oligopolinėmis, jos yra pakankamai konkurencingos, todėl apsikeitimas informacija šiose rinkose neturėtų kelti jokio pavojaus konkurencijai;

3) informacijos, kuria keitėsi bendrovės, pobūdis (jos nekonfidencialus pobūdis ir viešas prieinamumas), neleidžia teigti, kad tokio pobūdžio informacija padeda konkurentams aiškiai nuspėti vienas kito elgesį;

4) apsikeitimu informacija nebuvo daromas poveikis prekybai tarp valstybių narių, todėl neturėtų būti konstatuotas EB sutarties 81 straipsnio 1 dalies pažeidimas.

Dėl atitinkamos prekės rinkos nustatymo, atsakovė paaiškina, kad nesutinka su pareiškėjos argumentais.

Atkreipia dėmesį, kad Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 6 dalyje yra nurodyta, jog prekės rinka – visuma prekių, kurios pirkėjų požiūriu yra tinkamas pakaitalas viena kitai pagal jų savybes, naudojimą ir kainas. Kaip nurodyta skundžiamame Nutarime, kreidinio ir biuro popieriaus rūšių naudojimo paskirtys yra skirtingos (kreidinis popierius naudojamas žurnalų, knygų, žemėlapių ir panašių produktų spausdinimui, o biuro popierius naudojamas kopijavimo, fakso aparatams, spausdintuvams ir kitoms panašioms reikmėms). Tai akivaizdžiai parodo, kad šių popieriaus rūšių tarpusavio pakeičiamumas, jei ir yra, tai tikrai negali būti tokio lygio, kad pirkėjai, pabrangus vienai popieriaus rūšiai, pradėtų savo reikmėms naudoti kitą popieriaus rūšį.

Europos Komisija (toliau – Komisija) taip pat pripažįsta, kad galima apibrėžti atitinkamas prekės rinkas pagal popieriaus rūšis. Pareiškėjos pateiktoje nuorodoje į Europos Komisijos 2005 m. liepos 25 d. sprendimą dėl koncentracijos byloje Nr. COMP/M.3822 – Stora Enso Oyi / Schneidersöhne Papier yra netinkama, nes šioje byloje Komisija pasisakė, kad prekybos popieriumi rinka gali būti nagrinėjama kaip atskira prekės rinka lyginant su kitais platinimo būdais, pavyzdžiui, tiesioginiais popieriaus pardavimais iš popieriaus gamintojų. Be to, tame pačiame Komisijos sprendime atskirai yra pasisakoma ir dėl atskirų popieriaus rūšių (biuro popieriaus, kreidinio ir laikraštinio), jas priskiriant atskiroms prekės rinkoms. Analogiškai ir kituose panašiuose Komisijos sprendimuose dėl koncentracijos yra pasisakoma dėl atskirų prekės rinkų išskyrimo pagal popieriaus rūšį, pavyzdžiui, 2001 m. lapkričio 21 d. sprendimas byloje Nr. COMP/M.2498 – UPM-Kymmene / Haindl, kuriame, atsižvelgiant į popieriaus rūšies paskirtį buvo išskirtos laikraštinio ir kreidinio popieriaus rinkos.

Aptarti Komisijos sprendimai tik patvirtina, kad Konkurencijos taryba, atsižvelgdama į atskirų popieriaus rūšių paskirtį, pagrįstai atskirai apibrėžė didmeninės prekybos kreidiniu popieriumi ir didmeninės prekybos biuro popieriumi prekės rinkas.

Dėl rinkos koncentruotumo ir oligopolinės rinkos struktūros atsakovė paaiškina, kad pareiškėja nesutinka su Konkurencijos tarybos padaryta išvada, kad atitinkamos popieriaus rinkos buvo santykinai didelės koncentracijos oligopolinės rinkos, ir savo nuomonę pirmiausiai grindžia Herfindahlio-Hirschmano indekso (toliau – HHI) skaičiavimais, kai gaunama indekso reikšmė rodo, kad atitinkamos rinkos nėra koncentruotos.

Pastebi, kad, nagrinėjant atitinkamos rinkos struktūrą, kiekvienu konkrečiu atveju reikia atsižvelgti į konkrečias nagrinėjamoje rinkoje susiklosčiusias aplinkybes. Konkurencijos taryba oligopolinės santykinai didelės koncentracijos rinkos struktūrą nustatė atsižvelgdama į objektyviai egzistuojančius faktus – rinkos dalyvių skaičių bei jų užimamas rinkos dalis. Šios aplinkybės, Konkurencijos tarybos nuomone, šiuo atveju buvo esminės ir akivaizdžiai rodančios, kad atitinkamų rinkų struktūra yra santykinai didelės koncentracijos oligopolinė rinka. Buvo nustatyta, kad šeši pirmaujantys ūkio subjektai kartu užima iki 94 proc. kreidinio popieriaus rinkoje ir iki 97 proc. biuro popieriaus rinkoje (šis skaičius vadinamas koncentracijos rodikliu). Tokį koncentracijos lygio vertinimą pripažįsta ir Europos Komisija pranešime „Rekomendacijos dėl EB steigimo sutarties 81 straipsnio taikymo horizontalaus bendradarbiavimo susitarimams“ (toliau – Rekomendacijos dėl horizontalaus bendradarbiavimo), kurio 29 punkte nurodyta, kad galimas koncentracijos rodiklis galėtų būti pirmaujančios įmonės koncentracijos laipsnis, kurį sudaro pirmaujančių konkurentų atskirų rinkos dalių suma. Tuo tarpu kiti atitinkamų rinkų dalyviai, kurių skaičius galėjo svyruoti nuo 19 iki 34, kartu užėmė santykinai mažas rinkų dalis (iki 19 proc. kreidinio popieriaus rinkoje ir iki 16 proc. biuro popieriaus rinkoje). Konkurencijos tarybos nutarime aptariamam įmonių šešetui nepriklausančios įmonės vidutinė rinkos dalis jokiais metais jokioje nagrinėjamoje rinkoje neviršijo 1 procento. Toks neproporcingas rinkos dalių pasiskirstymas tarp atitinkamų rinkų dalyvių iš esmės rodo santykinai didelės koncentracijos rinkose buvimą.

Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 11 dalyje nurodyta, jog, jeigu neįrodyta priešingai, laikoma, kad kiekvienas iš trijų ar mažesnio skaičiaus ūkio subjektų, kuriems tenka didžiausios atitinkamos rinkos dalys, kartu sudarančios 70 proc. ar didesnę atitinkamos rinkos dalį, užima dominuojančią padėtį. Manytina, kad kolektyvinė dominuojanti padėtis galima tik esant pakankamai didelei koncentracijai rinkoje. Paskaičiavus trijų didžiausių ūkio subjektų atskirais metais užimamas vidutines kreidinio popieriaus rinkos dalis, gauta 60,79 proc., o biuro popieriaus rinkoje – 76,5 proc.. Taigi, padėtis pagal užimamas rinkos dalis, artima bei viršijanti 70 proc. kolektyvinio dominavimo prezumpcijos ribą, tik dar kartą patvirtina teisingą Konkurencijos tarybos išvadą, kad atitinkamos popieriaus rinkos gali būti laikomos santykinai didelės koncentracijos rinkomis.

Santykinai didelės koncentracijos atitinkamose rinkose buvimą papildomai galima įrodyti ir pareiškėjos minėtu HHI, kuris paskaičiuojamas sudedant visų rinkoje esančių ūkio subjektų atitinkamos rinkos dalis, pakeltas kvadratu. Atlikus HHI skaičiavimus pagal surinktus duomenis bei atsižvelgus į vykusius rinkos dalių pokyčius pagal tyrimo metu surinktus duomenis apie ūkio subjektų užimamas rinkų dalis, vidutinė HHI reikšmė 2001 m. – 2003 m. biuro popieriaus rinkoje buvo 2087, o kreidinio popieriaus rinkoje – 1561.

Jau minėtame Rekomendacijų dėl horizontalaus bendradarbiavimo 29 punkte nurodoma, kad, jeigu HHI mažesnis nei 1000, koncentracija rinkoje gali būti laikoma maža, nuo 1000 iki 1800 – vidutine, o didesniam nei 1800 – didelė. Taigi, apskaičiavus vidutines HHI reikšmes, bei atkreipus dėmesį į HHI atskirų metų reikšmes, galima teigti, kad gautos reikšmės akivaizdžiai viršija 1000 ribą ir tik vienais metais nesiekė 1500. Šios gautos HHI reikšmės aiškiai rodo, kad abi atitinkamos popieriaus rinkos pagal savo koncentracijos lygį yra arčiau HHI reikšmės (ir net ją viršija), kuri apibūdinama kaip didelė koncentracija, nei reikšmės, įvardinamos kaip maža rinkos koncentracija, kaip šios reikšmės nurodytos minėtame Rekomendacijų dėl horizontalaus bendradarbiavimo 29 punkte. Iš to galima daryti išvadą, kad Konkurencijos taryba pagrįstai atitinkamas rinkas įvardino kaip santykinai didelės koncentracijos rinkas.

Pareiškėja skundo argumentus dėl HHI grindžia Europos Komisijos pranešimu „Horizontalių susijungimų vertinimo pagal Tarybos reglamentą dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės gairės“ (toliau – Horizontalių susijungimų gairės), kurio 19 ir 20 punktuose nurodoma, jog mažai tikėtina, kad būtų nustatyta grėsmė konkurencijai rinkoje, kurioje po susijungimo HHI yra žemiau 1000. Taip pat mažai tikėtina, kad būtų grėsmė konkurencijai susijungimo atveju, kai po susijungimo HHI yra tarp 1000 ir 2000, o HHI pokytis neviršija 250 arba kai po susijungimo HHI yra virš 2000, o pokytis neviršija 150. Paaiškina, kad susijungimų atveju didžiausias dėmesys kreipiamas į tai, ar numatomas rinkos struktūros pokytis yra tiek didelis ir reikšmingas, kad galėtų sukelti reikšmingą konkurencijos ribojimą ar sumažėjimą. Todėl negalima teigti, jog Europos Komisija rinkas, kuriose HHI yra tarp 1000 ir 2000, vertina kaip mažai koncentruotas, o tik tai, kad 250 neviršijantis HHI pokytis nėra tiek reikšmingas, kad sukeltų reikšmingą rinkos struktūros pokytį. Tai reiškia, kad grėsmė konkurencijai gali būti įžvelgta ir vidutinės koncentracijos rinkose.

Kaip nurodoma minėtose Horizontalių susijungimų gairėse, rinkos dalys ir koncentracijos lygiai yra pirmi svarbūs požymiai, pagal kuriuos galima spręsti apie rinkos struktūrą ir ūkio subjektų svarba konkurencijai. Bendras koncentracijos lygis rinkoje taip pat gali suteikti naudingos informacijos apie konkurencinę padėtį. Tiek Konkurencijos taryba, tiek ir Komisija laikosi nuomonės, kad kuo didesnė koncentracija atitinkamoje rinkoje, tuo ūkio subjektų veiksmai turi didesnę rinkos galią ir dėl to didesnį poveikį atitinkamos rinkos konkurencijai, ypač kai tam tikrus veiksmus atlieka didžiausi atitinkamos rinkos dalyviai.

Atsakant į pareiškėjo argumentą dėl jau minėto Komisijos sprendimo byloje Nr. COMP/M.3822 – Stora Enso Oyi / Schneidersöhne Papier, kuriame atsižvelgus į situaciją nacionalinėse rinkose, leista vykdyti koncentraciją, pastebi, jog šiame sprendime nėra pasisakyta, kad atitinkamos popieriaus rinkos Lietuvos Respublikoje yra nekoncentruotos. Be to, leidimas vykdyti koncentraciją nėra kriterijus, kuriuo vadovaujantis galima spręsti apie rinkos koncentruotumą. Europos Tarybos 2004 m. sausio 20 d. reglamento (EB) Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (EB susijungimų reglamentas) 2 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad suderinama su bendrąja rinka laikoma koncentracija, kuri nesukuria ar nesustiprina dominuojančios padėties, ir dėl to nėra itin apribojama veiksminga konkurencija bendrojoje rinkoje arba didelėje jos dalyje. Tai rodo, kad Komisijos sprendimas leisti vykdyti koncentraciją parodo tik tai, kad dėl tokio susijungimo neturėtų būti sukurta ar sustiprinta dominuojanti padėtis bendrojoje rinkoje.

Teigia, kad pareiškėja neįrodė, jog Konkurencijos taryba padarė neteisingą išvadą, nustatydama, kad atitinkamos popieriaus rinkos yra santykinai didelės koncentracijos oligopolinės rinkos.

Dėl informacijos, kuria buvo keičiamasi, pobūdžio, atsakovė paaiškina, kad Konkurencijos taryba savo nutarime nurodė, jog keitimasis informacija savaime nėra nei Lietuvos Respublikos, nei Europos Sąjungos konkurencijos taisyklių pažeidimas. Pareiškėja teigia, kad Konkurencijos taryba nepagrįstai skundžiamame Nutarime pripažino, jog keitimasis informacija pažeidžia Konkurencijos įstatyme ir EB sutartyje įtvirtintas konkurencijos taisykles, ir pateikia sąlygas, kurias, pareiškėjos nuomone, turi atitikti susitarimas, pripažįstant jį draudžiamu ir ribojančiu konkurenciją.

Pareiškėja nurodo, kad keitimasis Nutarime aptarto pobūdžio informacija yra būtina išlikimo konkurencingoje rinkoje sąlyga. Konkurencijos taryba neteigia, kad keitimasis informacija savaime riboja konkurenciją. Šiuo atveju svarbu yra tai, kad keitimasis informacija nepadidintų koncentruotos oligopolinės rinkos skaidrumo, būtų veikiamas normalus konkurentų elgesys.

Argumentas, kad pati Konkurencijos taryba pateisina tokio pobūdžio keitimąsi informacija, yra neteisingas ir nepagrįstas. Pastebi, kad Konkurencijos tarybos 2000 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. 45 patvirtinta Tipinė pranešimo apie koncentraciją forma (TF) jokiais būdais nesuponuoja Nutarime aptarto pobūdžio informacijos mainų tarp ūkio subjektų. Šios tvarkos 14.3 punkte yra padaryta teksto išnaša, kurioje nurodoma, kad visi koncentracijos veikiamos atitinkamos rinkos (rinkų) įvertinimai, įskaitant ir konkurentų pardavimų vertes, apimties ir rinkos dalies įvertinimą, atliekami remiantis informacija, kuria disponuoja arba kuri yra prieinama koncentracijoje dalyvaujantiems ūkio subjektams. Be to, nėra numatytų jokių sankcijų už tai, kad ūkio subjektai tokios informacijos apie savo konkurentus nepateiks, nes tokia informacija nėra privaloma teikiant pranešimą apie koncentraciją Konkurencijos tarybai. Šiuo atveju svarbus ir tokios informacijos poreikio tikslingumas – įmonių koncentracijos atveju būtina įvertinti rinkos struktūrą bei numatyti galimus jos pokyčius įvykus koncentracijai. Todėl pageidautina, tačiau nėra imperatyviai privaloma, kad ūkio subjektai pateiktų savo nuomonę apie situaciją rinkoje. Ir tai jokiais būdais neskatina ūkio subjektų nuolat ir periodiškai keistis konfidencialaus pobūdžio informacija.

Atkreipia dėmesį, kad informacija, kuria keitėsi pareiškėjas ir kiti Nutarime minimi ūkio subjektai, priešingai nei teigia pareiškėja, nėra vieša ir visiems prieinama. Teiginys, kad apie rinkos dalis bei pardavimų apimtis buvo viešai spausdinama laikraštyje „Verslo žinios“ šiuo atveju netinkamas, nes šiame leidinyje buvo pateikiama tik metinė informacija, kurios aktualumas ir istorinis pobūdis niekaip negali būti prilygintas ūkio subjektų vykdytų informacijos mainų metu gautų duomenų aktualumui. Konkurencijos tarybos Nutarime yra akcentuojama, kad šiuo atveju buvo svarbus ir informacijos periodiškumas, t.y. tai, kad ūkio subjektai keitėsi informacija apie praėjusį metų ketvirčio laikotarpį, o ne apie praėjusius metus.

Be to, bylos nagrinėjimo posėdžio metu nė vienas iš ūkio subjektų atstovų negalėjo pasakyti, kur įmanoma viešai rasti metų ketvirčio informaciją apie užimamas rinkos dalis bei pardavimų apimtis. Tokia informacija, kuria buvo keičiamasi ne tik, kad nėra viešai skelbiama, bet taip pat nėra prieinama ir kitiems atitinkamų rinkų dalyviams.

Teigia, kad Konkurencijos taryba priėjo pagrįstą išvadą, kad informacija, kuria keitėsi ūkio subjektai, yra konfidencialaus pobūdžio dėl jos neprieinamumo kitiems atitinkamų popieriaus rinkų dalyviams, o taip pat dėl jos pobūdžio aktualumo požiūriu. Apsikeitimas tokia informacija padidino atitinkamų popieriaus rinkų skaidrumą, dėl kurio buvo neigiamai paveikta konkurencija jose.

Skunde pareiškėja taip pat nurodo, jog sužinoma informacija buvo nepakankama, kad padėtų konkurentams nuspėti vienas kito elgesį į priekį ir prie jo prisitaikyti.

Atkreipia dėmesį į tai, kad Konkurencijos taryba neteigia, kad informacija, kuria buvo keičiamasi, yra tiesiogiai susijusi su ūkio subjektų ateities veiklos planais. Tokios informacijos periodiškas gavimas paveikė ja besikeičiančių ūkio subjektų ateities veiklos planavimą. Nagrinėjamo pobūdžio informacijos apie užimamas rinkos dalis bei pardavimų apimtis, kai ja keičiamasi kas metų ketvirtį, negalima vadinti tik bendra istorine statistinio pobūdžio informacija, nes ji suteikia ūkio subjektams aktualias naujienas apie aktualius pokyčius konkurentų prekyboje, į kuriuos galima atsižvelgti, darant aktualius verslo sprendimus. Visos šios aplinkybės lėmė tai, kad Konkurencijos taryba tokią informaciją įvardino kaip konfidencialaus pobūdžio informaciją – vienašališkas tokios informacijos atskleidimas atskiram ūkio subjektui nebūtų naudingas.

Papildomai paaiškina ir tai, kad skaidrumą gali padidinti tiek informacijos apie ateityje ketinamus atlikti veiksmus pranešimas konkurentams, tiek ir apie netolimoje praeityje padarytus sprendimus. Kai yra informuojami tik konkurentai, be to, yra keičiamasi viešai neprieinama informacija, kuri pablogintų ją atskleidusio rinkos dalyvio konkurencinę padėtį, jei jis negautų tokios pačios informacijos iš konkurento, galima pagrįstai įtarti, kad toks pasikeitimas informacija vyksta ne konkurencijos labui ir ne klientų naudai.

Pastebi, kad šiuo atveju konkurencija ribojama ne todėl, kad informacijos mainų dalyviai įgijo galimybę įtakoti savo konkurentų elgesį, o dėl paskatų konkuruoti sumažėjimo (žinojimas, kad ūkio subjekto priimti sprendimai, greičiau nei duos siektos naudos, bus pastebėti didžiausių konkurentų, kurie greitai į juos atitinkamai reaguos, lemia paskatų imtis aktyvių konkurencijos veiksmų sumažėjimą). Taip pat tam tikrą poveikį keitimosi informacija dalyviai galėjo daryti tiems ūkio subjektams, kurie tokiuose mainuose nedalyvavo, ypač tiems ūkio subjektams, kurie galėjo bandyti įsiskverbti į atitinkamas rinkas, nes jų skverbimasis būtų iš karto pastebėtas ir didieji atitinkamų rinkų dalyviai būtų atitinkamai į jį reagavę.

Dėl konkurencijos ribojimo ir konkurencinės situacijos rinkose atsakovė paaiškina, kad pareiškėja nesutinka su Konkurencijos tarybos išvadomis, kad Nutarime aptarti informacijos mainai galėjo riboti konkurenciją atitinkamose kreidinio ir biuro popieriaus rinkose, ir teigia, jog šios išvados neturi nieko bendro su realiai egzistavusia konkurencine situacija atitinkamose rinkose.

Atsakant į pareiškėjo argumentus dėl užimamų rinkų rinkos dalių nestabilumo, atsakovė paaiškina, jog svarbu tai, kad informacijos mainai absoliučiai visos konkurencijos tarp ūkio subjektų nepašalino, dėl to ir atskirų konkurentų rinkos dalių svyravimai buvo galimi. Be to, visiems karteliams yra būdingas vidinis nestabilumas, kurį sukelia kartelio dalyvių paskatos apgaudinėti kitus kartelio dalyvius. Todėl retam karteliui pavyksta visiškai išvengti tarpusavio konkurencijos, ypač kai jame dalyvauja daugiau rinkos dalyvių. Tai galėjo būti viena iš priežasčių, dėl kurios šiai ūkio subjektų grupei nepavyko pilnai išsaugoti rinkos dalių stabilumo. Tačiau, informacijos mainų grupės dalyvių šešetui pavyko išlikti didžiausiomis įmonėmis tirto laikotarpio metu.

Aptariant argumentą, kad nėra didelių kliūčių patekti į atitinkamas rinkas, ką, pareiškėjo nuomone, patvirtina įmonių skaičiaus svyravimai, atkreipia dėmesį į tai, kad, nepaisant to svyravimo, didžiausi ūkio subjektai išliko tie patys šeši ir būtent šioms įmonėms atiteko didžiosios atitinkamų rinkų dalys. Tuo tarpu mažų įmonių skaičiaus svyravimas reikšmingos įtakos didžiųjų ūkio subjektų padėčiai negalėjo daryti, nes vidutiniškai kiekvieno mažo ūkio subjekto, veikusio atitinkamose rinkose, dalis nesiekė 1 proc. Tik UAB „Antalis Lietuva“ įėjimas į rinką galėtų būti vertinamas kaip pakankamai didelio masto, kai šis ūkio subjektas pirmais veiklos metais užėmė santykinai dideles atitinkamų rinkų dalis, tačiau tai paaiškinama tuo, kad šiam ūkio subjektui patekti į rinką buvo lengviau dėl visiškai skirtingų priežasčių – šio ūkio subjekto vadovas, Julius Svidinskas, prieš tai vadovavo kitai įmonei (UAB „Amerpap Poligrafija“), taip pat vykdžiusiai veiklą atitinkamose rinkose, todėl patirtis, susijusi su klientų poreikių žinojimu, prekybos sąlygomis, laikytina ypač reikšmingu veiksniu, palengvinusiu naujo ūkio subjekto įėjimą į atitinkamas rinkas. Be to tas pats asmuo dalyvaudavo informacijos mainuose kaip minėtos įmonės, UAB „Amerpap Poligrafija“, vadovas, todėl dar prieš UAB „Antalis Lietuva“ įėjimą į rinką žinojo daugiau apie atitinkamų rinkų pobūdį, nei kiti ūkio subjektai, bandę patekti į atitinkamas rinkas. Dėl šių priežasčių pateiktas pavyzdys – UAB „Antalis Lietuva“ įėjimas į atitinkamas rinkas, siekiant pademonstruoti įėjimo į rinkas kliūčių nebuvimą, yra neteisingas ir nelygintinas su kitų ūkio subjektų galimybėmis patekti į atitinkamas rinkas. Tai tik dar kartą patvirtina Konkurencijos tarybos padarytą išvadą apie patekimo į atitinkamas rinkas kliūčių padidėjimą.

Atsakant į pareiškėjo argumentą dėl to, kad Nutarime minimi ūkio subjektai konkuravo ne tik tarpusavyje, o taip pat ir su popieriaus gamintojais, pastebi, kad pagal tyrimo metu surinktus duomenis, yra akivaizdu, jog ūkio subjektų įvežamo ir savo reikmėms naudojamo popieriaus dalys atitinkamose rinkose yra labai nežymios, todėl tai esminės reikšmės tyrimo metu nustatytoms aplinkybėms negalėjo turėti. Be to, Europos Komisija savo sprendimuose dėl koncentracijos yra pasisakiusi, kad popieriaus pardavimai per didmenine popieriaus prekyba užsiimančius ūkio subjektus ir popieriaus pardavimai tiesiai iš gamintojų turėtų būti vertinami kaip skirtingos prekės rinkos (2000 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Nr. COMP/M.2245 – Metsä-Serla / Zanders, 2003 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Nr. COMP/M.3227 – Paperlinx / Buhrmann Paper Merchanting Division, 2000 m. rugpjūčio 4 d. sprendimas byloje Nr. COMP/M.2020 - Metsä-Serla / Modo).

Paaiškina, kad UAB „Schneidersöhne Baltija“ skunde nurodyta aplinkybė, jog šios bendrovės veikla rinkoje beveik visą tiriamąjį laikotarpį buvo nuostolinga, nepaneigia Konkurencijos tarybos išvadų. Nuostolinga veikla gali būti sąlygota daugybės priežasčių: netinkamos vadybos, finansinių srautų paskirstymo įmonių grupės viduje specifiškumo ar kitų veiksnių. Be to, kaip jau minėta šiame atsiliepime, informacijos mainai nepašalino absoliučiai visos konkurencijos tarp ūkio subjektų.

Pareiškėja teigia, kad dėl keitimosi informacija skundžiamame Nutarime minimi ūkio subjektai galėjo greičiau ir efektyviau imtis atsakomųjų priemonių konkuruojant su kitomis bendrovėmis, todėl informacijos mainai skatino konkurenciją.

Pastebi, kad Konkurencijos taryba būtent dėl pagreitėjusios reakcijos į kitų ūkio subjektų konkurencinius sprendimus ir vertina tokį keitimąsi informacija kaip ribojantį konkurenciją. Šiuo atveju svarbu tai, kad imdamasis kažkokių aktyvių veiksmų, ūkio subjektas planuoja gauti tam tikros naudos iš jų, pavyzdžiui, padidinti pardavimų apimtis ir taip išsikovoti didesnę rinkos dalį. Tačiau tokiam rezultatui pasiekti reikalingas tam tikras laiko tarpas, kuris susijęs būtent su konkurentų sužinojimu apie ūkio subjekto konkurencinius veiksmus ir reakcija į juos. Kuo konkurentų reakcijos laikotarpis yra ilgesnis, tuo efektyvesni gali būti ūkio subjekto-iniciatoriaus veiksmai. Kuo tokie veiksmai efektyvesni, tuo didesnis paskatos ir vėliau imtis atitinkamų veiksmų, t. y. aktyviai konkuruoti. Skundžiamame Nutarime nagrinėtu atveju kaip tik ir yra nurodyta, kad, esant pakankamai dideliam rinkos skaidrumui, kurį informacijos mainai tik padidina, tampa lengviau stebėti konkurentų veiksmus ir sutrumpėja konkurentų reakcijos į juos laikas. Tada gali susidaryti tokios sąlygos, kad intensyviau pradėjęs konkuruoti ūkio subjektas iš tiesų nieko nelaimėtų, nes konkurentai tuoj pat atsakytų, pavyzdžiui, taip pat sumažindami kainas. Tokiu atveju konkurentams tampa palankiau vengti intensyvios konkurencijos. Dėl to, kad visi konkurenciniai ūkio subjektų veiksmai galėjo būti labai greitai pastebimi per kainos atitinkamos popieriaus rūšies pardavimų padidėjimą ar sumažėjimą, pasekmės buvo tokios, kad pardavimų skatinimo atveju, kai tai būtų daręs vienas iš informacijos mainų dalyvių, kiti mainų dalyviai būtų galėję greitai į tai reaguoti, tokiu būdu pašalindami bet kokį iniciatoriaus konkurencinį pranašumą.

Pareiškėja taip pat nesutinka su Konkurencijos tarybos teiginiu, kad nevykdžius informacijos mainų, ūkio subjektai tarpusavyje būtų konkuravę nežinodami, kokiais būdais, kokiu mastu jų konkurentai būtų vykdę konkurencinius veiksmus. Pastebi, jog Konkurencijos taryba tokią išvadą padarė atsižvelgdama į tai, kad konkurentai gali pastebėti, kiek pakito kitų konkurentų rinkos dalys ir pardavimų apimtys, todėl gali nuspėti, pavyzdžiui, kiek buvo sumažintos kainos. Atsižvelgdami į tai bei siekdami „neutralizuoti“ iniciatoriaus veiksmus, jo konkurentai žino, kiek jiems reikia nuleisti kainas, kad būtų pasiektas iniciatoriaus kainų lygis. Toks paaiškinimas nėra niekaip susijęs su informacijos apie ūkio subjekto ateities planus ir strategijas mainais. Konkurencijos taryba ir neteigė, jog ūkio subjektai keitėsi informacija tiesiogiai susijusia su ūkio subjektų ateities veiklos planais, bet Nutarime aptartos informacijos periodiškas gavimas paveikė ja besikeičiančių ūkio subjektų ateities veiklos planavimą.

Nutarime yra aptarta konkurencijos apribojimo įrodymų problema, nurodant, kad pateikti įrodymų dėl realaus skirtumo tarp atitinkamų rinkų struktūrų pokyčio, nesant informacijos mainų ir jiems esant, yra neįmanoma praktiškai. Dėl šios priežasties konkurencijos apribojimas buvo konstatuotas, atsižvelgiant į ekonominį kontekstą, atitinkamų rinkų struktūrą ir informacijos mainų pobūdį.

Atsakovė pasisako dėl Europos Komisijos (toliau – Komisija) 1992 m. vasario 17 d. sprendimo 92/157/EEC (UK Agricultural Tractor Registration Exchange) (toliau – Tractor byla), kuriuo buvo pripažinta, jog įmonės, kurios keitėsi informacija apie užimamas rinkos dalis bei pardavimų apimtis, pažeidė EB sutartyje išdėstytas konkurencijos taisykles, ir skundžiamo Nutarimo santykio. Iš pareiškėjos pateiktų argumentų matyti, kad pareiškėja lygina šiame Komisijos sprendime išdėstytas aplinkybes su skundžiamame Nutarime išdėstytomis aplinkybėmis ir teigia, jog šios aplinkybės iš esmės yra nevienodos.

Atkreipia dėmesį į tai, kad minėtoje Tractor byloje buvo išskirti pagrindiniai konkurencijos pažeidimo, kai jis padaromas ūkio subjektams keičiantis tam tikro pobūdžio informacija, požymiai, t. y. buvo nustatyta, kad ūkio subjektai veikė pakankamai koncentruotoje oligopolinėje rinkoje, periodiškai ir dažnai keitėsi konfidencialaus pobūdžio aktualia informacija, kuri nebuvo prieinama kitiems atitinkamoje rinkoje veikiantiems ūkio subjektams, kas padidina atitinkamos rinkos skaidrumą, bei lemia konkurencijos atitinkamoje rinkoje apribojimą. Tokią Komisijos poziciją patvirtino ir Europos pirmos instancijos teismas bei Europos Teisingumo Teismas. Taigi, galima daryti išvadą, kad, esant pakankamai koncentruotai oligopolinei rinkai, dėl keitimosi tam tikro pobūdžio informacija padidėjęs skaidrumas atitinkamoje rinkoje gali lemti konkurencijos ribojimą joje. Konkurencijos taryba vadovavosi tik šioje byloje suformuluotomis taisyklėmis, kurios parodo, kada laikoma, kad informacijos mainai gali būti kenksmingi konkurencijai atitinkamoje rinkoje ir kaip tas kenksmingas poveikis gali pasireikšti. Tai, kad Tractor byloje nustatytos aplinkybės nėra identiškos skundžiamame Nutarime nustatytoms aplinkybėms, negali paneigti galimybės Konkurencijos tarybai taikyti bendras taisykles ir jomis remtis darant konkrečias išvadas.

Konkurencijos taryba skundžiamame Nutarime išdėstė aplinkybes, susijusias su rinkos struktūra, informacijos ir jos mainų pobūdžiu, bei nustatė, kad egzistuoja visos būtinos sąlygos, kad būtų galima taikyti taisykles, susijusias su konkurencijos ribojimo, vykdant informacijos mainus, atveju.

Pastebi ir tai, kad ūkio subjektų bendravimas tarpusavyje keičiantis konfidencialaus pobūdžio informacija esant tam tikroms sąlygoms atitinkamoje rinkoje kaip konkurencijos teisės draudžiamas susitarimas gali būti vertinamas ir remiantis bendrais principais, suformuluotais taikant EB sutarties 81 straipsnį.

Komisija 1986 m. balandžio 23 d. sprendime 86/398/EEC – Polypropylene yra pasisakiusi, kad EB sutartimi taip pat siekiama užbėgti už akių įmonių galimybei, apeinant EB sutarties 81 straipsnį, neteisėtai bendradarbiauti tokiais antikonkurenciniais būdais, kurie nėra pasiekę aiškaus susitarimo lygio. Tokią nuomonę patvirtina ir ankstesnis Europos Teisingumo Teismo 1972 m. liepos 14 d. sprendimas 48/69, kuriame nurodoma, kad EB sutarties 81 straipsnio tikslas taip pat yra drausti ir tokią įmonių tarpusavio koordinavimo formą, kuri nors ir nėra pasiekusi aiškaus sudaryto susitarimo formos, tačiau jį sąmoningai pakeičia praktiniu bendradarbiavimu tarpusavyje, keldami pavojų konkurencijai.

Todėl atsakovė dėl EB sutarties 81 straipsnio taikymo pagrįstumo nesutinka su pareiškėjos argumentais.

Pareiškėja, teigdama, jog Konkurencijos taryba neįrodė, kad keitimasis informacija reikšmingai ribojo ar galėjo riboti konkurenciją bendrojoje rinkoje, nurodo, kad pažeidimas truko tik 17 dienų po to, kai 2004 m. gegužės 1 d. Lietuvos Respublikoje įsigaliojo EB sutartis. Paaiškina, kad Konkurencijos taryba atsižvelgė į pareiškėjos minėtą aplinkybę dėl EB sutarties įsigaliojimo Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja bando įrodyti, kad po 2004 m. gegužės 1 d. įvykęs tik vienas apsikeitimas informacija niekaip negalėjo reikšmingai paveikti prekybos tarp valstybių narių. Tačiau šiuo atveju ypatingai svarbus yra ne tik pats veiksmas, kai ūkio subjektai apsikeičia informacija, bet taip pat ir to apsikeitimo bei prieš tai buvusių apsikeitimų poveikis. Konkurencijos taryba laikosi tos nuomonės, jog dėl paskutinio apsikeitimo informacija iki 2004 m. gegužės 1 d. ūkio subjektai elgėsi atsižvelgdami į gautą informaciją nuo pat 2004 m. gegužės 1 d., todėl konkurencijos, o taip pat ir prekybos tarp valstybių narių ribojimas taip pat pasireiškė būtent nuo šios dienos. Įvykus paskutiniam apsikeitimui informacija 2004 m. gegužės mėn., ūkio subjektai, vadovaudamiesi gauta informacija, vykdė savo veiklą atsižvelgdami į gautus konkurentų duomenis. Manytina, kad konkurencijos taisyklių, numatytų tiek Konkurencijos įstatyme, tiek EB sutartyje, pažeidimas (pažeidimo poveikis) vyko bent iki to laiko, kol ūkio subjektai būtų kitą kartą apsikeitę informacija (jei ir toliau būtų tai darę) apie praėjusį metų ketvirtį, t. y. bent dar tris mėnesius. Konkurencijos tarybos nuomone, toks laikotarpis yra pakankamas tam, kad būtų pajustos neigiamos konkurencijos ribojimo pasekmės bendrojoje rinkoje.

Tuo tarpu pareiškėja, akcentuodama tik patį informacijos apsikeitimo veiksmą, neteisingai interpretuoja Konkurencijos tarybos padarytas išvadas dėl atsiradusių pasekmių, kurių poveikis pasireiškia žymiai ilgesnį laiką, nei trunka momentinis pats apsikeitimo informacija veiksmas.

Atkreipia dėmesį ir į tai, kad šiuo nagrinėjamu atveju svarbus ir potencialus konkurencijos ribojimas bei jo poveikis prekybai tarp valstybių narių. Europos Teisingumo Teismas yra pasisakęs, kad, jei susitarimas gali paveikti prekybą tarp valstybių narių, tai, atsižvelgiant į objektyvių ir teisinių aplinkybių visumą, jis turi leisti pakankamai tikėtinai numatyti, kad toks susitarimas gali tiesiogiai ar netiesiogiai, realiai ar potencialiai daryti įtaką prekybai tarp valstybių narių tokiu būdu, jog gali būti kliudoma vieningos rinkos tarp valstybių narių tikslo siekimui.

Konkurencijos taryba skundžiamame Nutarime išdėstė nuomonę dėl galimo konkurencijos ribojimo, kuris būtų galėjęs lemti ir atitinkamų popieriaus rinkų pasidalinimą, dėl ko Lietuvos Respublikos teritorijoje prekybos bei konkurencijos sąlygos atitinkamose kreidinio ar biuro popieriaus rinkose dar labiau darytų įtaką prekybai tarp valstybių narių ir tokiu būdu būtų dar labiau kliudoma vieningos konkurencingos rinkos tikslo siekimui. Paaiškina, jog net ir dėl savo potencialaus antikonkurencinio poveikio prekybai tarp valstybių narių, ūkio subjektų vykdytas keitimasis informacija pažeidė EB sutarties 81 straipsnyje numatytą draudimą sudaryti tokio pobūdžio susitarimus.

Paaiškina, kad Komisijos pranešimo „Paaiškinimai dėl Sutarties 81 ir 82 straipsniuose naudojamos sąvokos „poveikis prekybai“„ (toliau – Paaiškinimai dėl poveikio prekybai) 77 punkte yra nurodoma, jog daugeliu atveju, kai viskas vyksta vienoje valstybėje narėje, įtariamo pažeidimo pobūdis, ir ypatingai jo galimybė užkirsti kelią į nacionalinę rinką, yra rimtas požymis, kad susitarimas ar veiksmas gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą. 78 punkte nurodoma, kad horizontalūs karteliai, veikiantys visoje vienoje valstybėje narėje, paprastai gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą. Bendrijos teismai daugeliu atveju laikosi tos nuomonės, kad dėl susitarimų, apimančių visą vienos valstybės teritoriją, yra sustiprinamas pasidalinimas rinkomis nacionaliniu pagrindu, kadangi tokie susitarimai sudaro kliūtis ekonominiam skverbimuisi, kurį turi užtikrinti Sutartis. Šią nuomonę patvirtina ir Europos Teisingumo Teismas 1972 m. spalio 17 d. sprendime byloje 8/72 pasisakęs, kad susitarimas, kuris apima visą valstybės narės teritoriją, savo prigimtimi yra linkęs sustiprinti rinkų suskaidymą nacionaliniu pagrindu, tokiu būdu trukdydamas ekonominei skvarbai, kurį turi užtikrinti Sutartis. Tos pačios nuomonės teismas buvo ir kitame 1985 m. liepos 11 d. sprendime byloje 42/84.

Pastebi, kad Komisijos Paaiškinimų dėl poveikio prekybai 19 punkte yra nurodyta, jog sąvoka „prekyba“ neapsiriboja vien tik tarpvalstybiniais prekių ir paslaugų mainais. Tai platesnė sąvoka, apimanti visą tarpvalstybinę ekonominę veiklą, įskaitant įsisteigimą. Toks interpretavimas atitinka esminį Sutarties tikslą – skatinti laisvą prekių, paslaugų, asmenų ir kapitalo judėjimą. 22 punkte sakoma, kad poveikio prekybai kriterijaus taikymas nepriklauso nuo atitinkamos geografinės rinkos apibrėžimo. Valstybių narių tarpusavio prekyba gali būti paveikta ir tais atvejais, kai atitinkama rinka yra nacionalinė ar beveik nacionalinė.

Paaiškina, kad Konkurencijos taryba pagrįstai konstatavo, jog Nutarime minimų ūkio subjektų, taip pat ir pareiškėjos, veiksmų pasekmės pasireiškė dvejopai – sumažėjo jų paskatos konkuruoti, bei padidėjo kliūtys kitiems ūkio subjektams patekti į atitinkamas popieriaus rinkas. Dėl to buvo ribojama konkurencija atitinkamose rinkose. Kadangi buvo nustatyta, kad atitinkama geografinė rinka yra nacionalinė rinka, t. y. Lietuvos Respublikos teritorija, ko neginčija ir pati pareiškėja, tai lėmė, jog visoje nacionalinėje rinkoje buvo apsunkintos sąlygos vystytis naujoms prekybos kreidiniu ar biuro popieriumi iniciatyvoms. Be to, taip pat ir bendras atitinkamų nacionalinių rinkų konkurencingumo sumažėjimas negali būti nepastebimas bendros rinkos kontekste. Dėl tokių veiksnių buvo susidariusi situacija, kai visoje valstybės narės – Lietuvos Respublikos – teritorijoje buvo sukurtos tokios konkurencijos sąlygos, kurios iš esmės išskyrė Lietuvos Respublikos teritoriją iš bendrojoje rinkoje vykstančios prekybos popieriumi. Tai akivaizdžiai parodo, kad dėl vykdytų informacijos mainų buvo veikiama prekyba tarp valstybių narių EB sutarties 81 straipsnio prasme.

Dėl UAB „Schneidersöhne Baltija“ skirtos baudos dydžio Konkurencijos taryba paaiškina, kad nesutinka su pareiškėjos argumentais.

Konkurencijos taryba skiria baudas už Konkurencijos įstatymo ir EB sutarties pažeidimus. Šiuo atveju buvo nustatyta, kad ūkio subjektai, taip pat ir pareiškėja, savo veiksmais pažeidė teisės aktus, todėl nebuvo jokio pagrindo netaikyti pažeidėjams įstatyme nustatytų sankcijų. Be to, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja priklauso nemažai tarptautinei įmonių grupei, kuri veikia ir kitose Europos Sąjungos valstybėse, jai turėjo būti žinoma apie EB sutarties 81 straipsnio nuostatas ir jų aiškinimą (pareiškėja savo skunde nurodo 1992 metais priimtą Europos Komisijos sprendimą, kur yra aptariama informacijos mainų oligopolinėje rinkoje įtaka skaidrumo tokioje rinkoje padidinimui ir pateikiamas teisinis tokio elgesio įvertinimas).

Konkurencijos taryba baudas paskyrė vadovaudamasi Konkurencijos įstatymo 41 straipsnio 1 dalimi, 42 straipsniu bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 1591 patvirtintomis Baudos, skiriamos už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus, dydžio nustatymo taisyklėmis.

Pareiškėja nurodo, kad skirdama baudą Konkurencijos taryba neatsižvelgė į UAB „Papyrus Distribution“ ir UAB „Schneidersöhne Baltija“ atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Konkurencijos įstatymo 42 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad lengvinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, kai ūkio subjektai, padarę pažeidimą, savo noru užkirto kelią žalingoms pažeidimo pasekmėms, padėjo Konkurencijos tarybai tyrimo metu, atlygino nuostolius ar pašalino padarytą žalą. Tai, kad pažeidimas buvo nutrauktas iš karto po to, kai Konkurencijos taryba pradėjo tyrimą, nevertintina kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė, nes pažeidimo nutraukimas buvo sąlygotas tyrimo pradėjimo, o ne vien tik laisvos pareiškėjos valios. Tai, ką pareiškėja nurodo, kaip geranorišką bendradarbiavimą su Konkurencijos taryba (įrodymų ir faktų neslėpimas, turimos informacijos atskleidimas), laikytina įtariamo ūkio subjekto pareiga, už kurios nevykdymą gali būti skirta bauda pagal Konkurencijos įstatymo 41 straipsnio 3 dalį, o taip pat gali būti įvertinta kaip atsakomybę sunkinanti aplinkybė pagal šio įstatymo 42 straipsnio 3 dalį.

Argumentai dėl to, kad pareiškėja nedalyvavo konkurentų susitikimuose nuo 2000 m. pradžios ir dėl to negalėjo būti patraukta atsakomybėn už šiuos veiksmus, yra visiškai nepagrįsti. Atkreipia dėmesį, kad, kaip nurodyta skundžiamame Nutarime, ūkio subjektų vadovų susitikimai buvo tik vienas iš keitimosi informacija būdų, kai informacija buvo apsikeičiama asmenims susitikus. Kitas būdas – informacijos apsikeitimas naudojant elektroninius ryšius, t. y. nuo 2000 m. ūkio subjektai informaciją siųsdavo elektroninio pašto žinutėmis. Tačiau nuo to, kokiu būdu vyko informacijos mainai, pats pažeidimas nesikeitė. Todėl laikytina, kad ūkio subjektai vykdė tęstinį pažeidimą – keitimąsi aptarto pobūdžio informacija, kuris buvo nutrauktas tik 2004 m. gegužės mėnesį.

Taip pat, atkreipia dėmesį į tai, kad Konkurencijos tarybos skirtas baudos dydis lygus tik 0,4 proc. bendrųjų metinių pajamų, kai pagal Konkurencijos įstatymo 41 straipsnio dalį numatyta galimybė skirti iki 10 proc. šių pajamų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. gegužės 11 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A¹-686/2006 nustatė, kad pažeidimo pobūdis ir geografinės rinkos plotas yra esminiai kriterijai sprendžiant apie pažeidimo pavojingumą. Lyginant 0,4 proc. baudos dydį, skirtą už pažeidimą visoje nacionalinėje rinkoje bei darantį poveikį prekybai tarp valstybių narių, su 4 proc. baudos dydžiu už lokalinėje rinkoje (kuris nustatytas minėtoje byloje) padarytą pažeidimą, akivaizdu, kad Konkurencijos taryba atsižvelgė į šiuo atveju nagrinėjamo pažeidimo pobūdį ir nelaiko jo vadinamuoju sunkiuoju karteliu, kurie yra draudžiami vien dėl jų tikslo, ir atsižvelgė į vykdytų informacijos mainų poveikio konkurencijai laipsnį, todėl baudos dydis atitinka šiuo pažeidimu sukeltas konkurencijos ribojimo pasekmes.

Daro išvadą, kad pareiškėja nepateikė argumentų, paneigiančių Konkurencijos tarybos padarytas išvadas, jog ūkio subjektai, taip pat ir UAB „Schneidersöhne Baltija“, keisdamiesi kas metų ketvirtį konfidencialaus pobūdžio informacija apie savo užimamas rinkos dalis atitinkamose kreidinio ir biuro popieriaus rinkose bei informacija iš kurios galima sužinoti ir atskiro ūkio subjekto atitinkamų rūšių popieriaus pardavimų apimtis, ribojo konkurenciją šiose atitinkamose rinkose, bei tokiais veiksmais nuo 2004 m. gegužės 1 d. veikė prekybą tarp valstybių narių. Tokiu būdu šie ūkio subjektai, įskaitant ir pareiškėją, pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį ir EB sutarties 81 straipsnio 1 dalį.

Prašo atmesti pareiškėjos UAB „Schneidersöhne Baltija“ skundą kaip nepagrįstą.

Dėl pareiškėjos UAB „Libra Vitalis“ skundo atsakovė pateikė atsiliepimą (tomas 2, b.l. 48-55), kuriame taip pat išdėstė savo nesutikimą su pareiškėjos argumentais ir prašė skundo netenkinti.

Atsakovė paaiškina, kad pareiškėjos UAB „Libra Vitalis“ skundas grindžiamas šiais argumentais:

1) atitinkamos popieriaus rinkos, nelaikytinos labai koncentruotomis ir oligopolinėmis, jos yra pakankamai konkurencingos, todėl apsikeitimas informacija šiose rinkose neturėtų kelti jokio pavojaus konkurencijai;

2) informacijos, kuria keitėsi bendrovės, pobūdis (jos nekonfidencialus pobūdis ir viešas prieinamumas), neleidžia teigti, kad tokio pobūdžio informacija padeda konkurentams aiškiai nuspėti vienas kito elgesį ir jį atitinkamai įtakoti, ir juo labiau – derinti veiksmus atitinkamuose rinkose;

3) apsikeitimu informacija nebuvo daromas poveikis prekybai tarp valstybių narių, todėl neturėtų būti konstatuotas Europos Bendrijos Steigimo sutarties 81 straipsnio 1 dalies pažeidimas.

Atsakovės paaiškinimai dėl atitinkamų rinkų struktūros.

Atsakovė pastebi, kad mokslinėje literatūroje bei praktikoje išskiriami du pagrindiniai skiriamieji oligopolinės rinkos bruožai: 1) mažas didelių rinkos dalyvių skaičius (tačiau jo viršutinė riba nėra aiškiai apibrėžta); 2) dėl to atsirandanti strateginė konkurentų priklausomybė ir sąveika.

Tirtose atitinkamose rinkose neabejotinai yra tenkinama pirmoji sąlyga. Tai patvirtina ir rinkų koncentracijos lygio vertinimas. Nustatyti, kiek rinka yra koncentruota, galima taikant kiekybinius koncentracijos lygio matavimo metodus: nustatant koncentracijos laipsnį ar Herfindalio-Hirschmano indeksą (toliau – HHI). Šiems rodikliams apskaičiuoti naudojami tie patys pradiniai duomenys – įmonėms tenkančios rinkos dalys. Abiejų šių koncentracijos lygio apskaičiavimo būdų panaudojimas patvirtina Konkurencijos tarybos padarytą išvadą, kad atitinkamos rinkos yra santykinai didelės koncentracijos. Detalus nurodytų rodiklių apskaičiavimas yra pateikiamas prie atsiliepimo pridedamojoje dr. Jono Rasimavičiaus išvadoje.

Strateginė rinkos dalyvių priklausomybė ir sąveika atsiranda dėl mažo didelių įmonių skaičiaus, tai yra dėl pirmosios apibrėžimo sąlygos buvimo. Strateginės priklausomybės ir sąveikos tirtose rinkose buvimą patvirtina ir Konkurencijos tarybos nutarime minimų bendrovių tarpusavio santykiai. Visos šešios didžiausios rinkose veikiančios bendrovės atidžiai stebėjo viena kitos elgesį (keitėsi informacija apie savo bendrų pardavimų dalis, sužinodavo viso šešeto bendrų pardavimų dydį ir konkrečios įmonės dalį bendruose pardavimuose), tačiau jiems nerūpėjo kiti rinkos dalyviai, nes pastarieji buvo per maži, kad į juos vertėtų kreipti dėmesį (pvz., informacijos mainų dalyviai neleido prisijungti prie informacijos mainų UAB „Lirsona“).

Tuo tarpu prof. habil. dr. Vytauto Prano Pranulio nuomonėje pateikti požymiai nėra universalūs, todėl jų buvimas ar nebuvimas nenulemia rinkos priskyrimo prie oligopolinių. Tai nuodugniai paaiškinama dr. Jono Rasimavičiaus pateiktoje išvadoje.

Atsakovė teigia, kad įvairiais būdais įvertinus skundžiamame Nutarime minimų ūkio subjektų užimamas atitinkamų rinkų dalis, negali kilti jokių abejonių, jog Konkurencijos taryba padarė teisingą išvadą, kad atitinkamos kreidinio ir biuro popieriaus rinkos tiriamuoju laikotarpiu buvo santykinai didelės koncentracijos oligopolinės rinkos.

Dėl keitimosi informacija kaip konkurencijos teisės pažeidimo, atsakovė paaiškina, kad Konkurencijos taryba savo nutarime nurodė, jog keitimasis informacija savaime nėra nei Lietuvos Respublikos, nei Europos Sąjungos konkurencijos taisyklių pažeidimas. Pareiškėja teigia, kad Konkurencijos taryba nepagrįstai preziumuoja, jog keitimasis informacija pažeidžia Konkurencijos įstatyme ir EB sutartyje įtvirtintas konkurencijos taisykles, ir pateikia sąlygas, kurias, pareiškėjos nuomone, turi atitikti susitarimas, pripažįstant jį draudžiamu ir ribojančiu konkurenciją. Be to, pareiškėja daug dėmesio teikia pastaboms dėl Europos Komisijos (toliau – Komisija) 1992 m. vasario 17 d. sprendimo 92/157/EEC (UK Agricultural Tractor Registration Exchange)[1] (toliau – Tractor byla), kuriuo buvo pripažinta, jog įmonės, kurios keitėsi informacija apie užimamas rinkos dalis bei pardavimų apimtis, pažeidė EB sutartyje išdėstytas konkurencijos taisykles, ir skundžiamo Nutarimo santykio. Iš pareiškėjos pateiktų argumentų matyti, kad pareiškėja lygina šiame Komisijos sprendime išdėstytas aplinkybes su skundžiamame Nutarime išdėstytomis aplinkybėmis ir teigia, jog šios aplinkybės iš esmės yra nevienodos. Atsakovės paaiškinimai šiuo klausimu sutampa su paaiškinimais teiktais dėl UAB „Schneidersöhne Baltija“ skundo argumentų.

Atsakovė pastebi ir tai, kad ūkio subjektų bendravimas tarpusavyje keičiantis konfidencialaus pobūdžio informacija esant tam tikroms sąlygoms atitinkamoje rinkoje kaip konkurencijos teisės draudžiamas susitarimas gali būti vertinamas ir remiantis bendrais principais, suformuluotais taikant EB sutarties 81 straipsnį.

Nesutinka su pareiškėjos teiginiais, kad ta informacija, kuria keitėsi popieriumi prekiaujantys ūkio subjektai, negalėjo riboti konkurencijos, nes tokia informacija yra viešai prieinama ir bendro pobūdžio. Nurodo analogiškus argumentus kaip ir teikdama atsiliepimą į UAB „Schneidersöhne Baltija“ skundą.

Paaiškina, kad pareiškėjos nuorodos į atskirus leidinių straipsnius šiuo konkrečiu atveju yra nereikšmingos, nes pavieniai straipsniai, kad ir apie įmonės ateities strategiją, jokiais būdais negali prilygti informacijos mainų sistemai, kurioje dalyvavo skundžiamame Nutarime minimi ūkio subjektai, o taip pat ir pareiškėja.

Atsakovės manymu, argumentai, kad pati Konkurencijos taryba pateisina tokio pobūdžio keitimąsi informacija, taip pat palyginimai su Juridinių asmenų registro ir Paskolų rizikos duomenų bazės kaupiama informacija ir jos prieinamumu, yra neteisingi ir nepagrįsti.

Dėl Konkurencijos tarybos 2000 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. 45 patvirtintos Tipinės pranešimo apie koncentraciją formos (TF) taikymo nurodo analogiškus argumentus kaip ir atsiliepime į UAB „Schneidersöhne Baltija“ skundą.

Paaiškina, kad pareiškėjos argumentas, jog Juridinių asmenų registre yra kaupiama ir viešai prieinama daug detalesnė bei vertingesnė verslo požiūriu informacija, tokia kaip finansinės atskaitomybės dokumentai, taip pat yra neteisingas skundžiamo Nutarimo atveju. Kaip numato, pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 58 straipsnis, tokios įmonės Juridinių asmenų registrui pateikia tik metines finansines atskaitomybes. Tai rodo, kad tokia informacija yra pateikiama tik už praėjusius finansinius metus, todėl ją pagal jos aktualumą yra sunku lyginti su praėjusio metų ketvirčio informacija, kuria keitėsi skundžiamame Nutarime minimi ūkio subjektai.

Atsakant į pareiškėjos argumentą, kad keitimasis yra įprasta ir įteisinta praktika, bei nuorodą į Lietuvos Banko valdybos 1995 m. gruodžio 21 d. nutarimu Nr. 125 patvirtintas Paskolų rizikos duomenų bazės tvarkymo taisykles (2005 m. kovo 10 d. nutarimo Nr. 32 redakcija), paaiškina, kad šių taisyklių 18-22 punktai nurodo, kokią informaciją gali gauti bankai iš Paskolų rizikos duomenų bazės. Paaiškina, kad joks bankas negali gauti informacijos apie savo konkurentus, o tik informaciją apie paskolų gavėjus bei informaciją, susijusią su pačiu banku. Todėl šiuo atveju negalima lyginti informacijos mainų per šią duomenų bazę su informacijos mainais, kuriuos vykdė skundžiamame Nutarime minimi ūkio subjektai.

Pareiškėja skunde bando lyginti informacijos mainus, kuriuos vykdė ūkio subjektai, su tokiomis duomenų bazėmis kaip Juridinių asmenų registras, Paskolų rizikos duomenų baze, teigdama, kad tai yra analogiškos informacijos mainų sistemos, tačiau atsakovės manymu toks lyginimas yra netinkamas. Tuo pat metu pareiškėja teigia, kad skundžiamame Nutarime nustatytas informacijos mainų pobūdis nėra analogiškas jau minėtoje Tractor byloje nustatytų informacijos mainų pobūdžiui. Pastebi, kad Komisija nustatė analogiškas aplinkybes, t. y. buvo nustatyta, kad ūkio subjektai tarpusavyje periodiškai ir dažnai keitėsi aktualia informacija, susijusia su šių ūkio subjektų rinkos dalimis bei pardavimų apimtimis ir, be to, tokia informacija nebuvo viešai skelbiama ar kitaip prieinama kitiems ūkio atitinkamos rinkos dalyviams – keitimesi informacija dalyvavusių įmonių konkurentams.

Skunde pareiškėja taip pat nurodo, kad Konkurencijos taryba neįrodė, jog sužinoma informacija padėtų konkurentams aiškiai nuspėti vienas kito elgesį ir jį atitinkamai įtakoti ar derinti veiksmus atitinkamose rinkose.

Paaiškina, kad šiuo atveju konkurencija ribojama ne todėl, kad informacijos mainų dalyviai įgyja galimybę įtakoti savo konkurentų elgesį, o dėl paskatų konkuruoti sumažėjimo. Be to, tam tikrą poveikį keitimosi informacija dalyviai galėjo daryti tiems ūkio subjektams, kurie tokiuose mainuose nedalyvavo, ypač tiems ūkio subjektams, kurie galėjo bandyti įsiskverbti į atitinkamas rinkas, nes jų skverbimasis būtų iš karto pastebėtas ir didieji atitinkamų rinkų dalyviai būtų atitinkamai į jį reagavę.

Apibendrinant, atsakovė teigia, kad Konkurencijos taryba priėjo pagrįstą išvadą, jog informacija, kuria keitėsi ūkio subjektai, yra konfidencialaus pobūdžio dėl jos neprieinamumo kitiems atitinkamų popieriaus rinkų dalyviams, o taip pat dėl jos pobūdžio aktualumo požiūriu. Apsikeitimas tokia informacija padidino atitinkamų popieriaus rinkų skaidrumą, dėl kurio buvo neigiamai paveikta konkurencija jose.

Dėl EB sutarties 81 straipsnio taikymo pagrįstumo, atsakovė paaiškina, kad pareiškėja remdamasi netinkamais argumentais teigia, jog Konkurencijos taryba nepagrįstai pareiškėjos ir kitų ūkio subjektų atžvilgiu pritaikė EB sutarties 81 straipsnio 1 dalį, nes, jos nuomone, nebuvo įrodytas reikšmingo konkurencijos ribojimo sąlygos buvimas bei poveikis prekybai tarp valstybių narių. Paaiškina, kad pareiškėja iš esmės nepateikė jokių argumentų, kurie paneigtų Konkurencijos tarybos nustatytą aplinkybę, jog ūkio subjektai, vykdę informacijos mainus, apimančius atitinkamas nacionalines kreidinio ir biuro popieriaus rinkas, paveikė prekybą tarp valstybių narių. Skunde tik minima bendro pobūdžio taisyklė ir nurodoma, kad kiekvienas konkretus atvejis turi būti vertinamas individualiai, tačiau nepateikiama jokių konkretesnių argumentų, kodėl Konkurencijos tarybos atliktas individualus nustatytų aplinkybių vertinimas yra netinkamas.

Atsakovė taip pat remiasi Komisijos pranešimo „Paaiškinimai dėl Sutarties 81 ir 82 straipsniuose naudojamos sąvokos „poveikis prekybai“„ nuostatomis.

Paaiškina, kad Nutarime minimų ūkio subjektų, taip pat ir pareiškėjos, veiksmų pasekmės pasireiškė dvejopai – sumažėjo jų paskatos konkuruoti, bei padidėjo kliūtys kitiems ūkio subjektams patekti į atitinkamas popieriaus rinkas. Dėl to buvo ribojama konkurencija atitinkamose rinkose. Kadangi buvo nustatyta, kad atitinkama geografinė rinka yra nacionalinė rinka, t. y. Lietuvos Respublikos teritorija, ko neginčija ir pareiškėja, tai lėmė, jog visoje nacionalinėje rinkoje buvo apsunkintos sąlygos vystytis naujoms prekybos kreidiniu ar biuro popieriumi iniciatyvoms. Be to, taip pat ir bendras atitinkamų nacionalinių rinkų konkurencingumo sumažėjimas negali būti nepastebimas bendros rinkos kontekste.

Pastebi, kad pareiškėja, teigdama, jog Konkurencijos taryba neįrodė, kad keitimasis informacija reikšmingai ribojo ar galėjo riboti konkurenciją bendrojoje rinkoje, nepateikė jokių aiškių argumentų, išskyrus tai, kad, jos nuomone, pažeidimas truko tik pusę mėnesio po to, kai 2004 m. gegužės 1 d. Lietuvos Respublikoje įsigaliojo EB sutartis. Tuo remdamasi pareiškėja teigia, kad skundžiamame Nutarime minimi ūkio subjektai negalėjo pastebimai paveikti prekybos tarp valstybių narių. Paaiškina, kad Konkurencijos taryba priimdama skundžiamą Nutarimą atsižvelgė į pareiškėjos minėtą aplinkybę dėl EB sutarties įsigaliojimo Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja bando įrodyti, kad po 2004 m. gegužės 1 d. įvykęs tik vienas apsikeitimas informacija niekaip negalėjo reikšmingai paveikti prekybos tarp valstybių narių. Tačiau šiuo atveju ypatingai svarbus yra ne tik pats veiksmas, kai ūkio subjektai apsikeičia informacija, bet taip pat ir to apsikeitimo bei prieš tai buvusio apsikeitimo poveikis. Konkurencijos taryba laikosi tos nuomonės, jog dėl paskutinio apsikeitimo informacija iki 2004 m. gegužės 1 d. ūkio subjektai elgėsi atsižvelgdami į gautą informaciją nuo pat 2004 m. gegužės 1 d., todėl konkurencijos, o taip pat ir prekybos tarp valstybių narių ribojimas taip pat pasireiškė būtent nuo šios dienos. Įvykus paskutiniam apsikeitimui informacija 2004 m. gegužės mėn., ūkio subjektai, vadovaudamiesi gauta informacija, vykdė savo veiklą atsižvelgdami į gautus konkurentų duomenis. Manytina, kad konkurencijos taisyklių, numatytų tiek Konkurencijos įstatyme, tiek EB sutartyje, pažeidimas (pažeidimo poveikis) vyko bent iki to laiko, kol ūkio subjektai būtų kitą kartą apsikeitę informacija (jei ir toliau būtų tai darę) apie praėjusį metų ketvirtį, t. y. bent dar tris mėnesius. Konkurencijos tarybos nuomone, toks laikotarpis yra pakankamas tam, kad būtų pajustos neigiamos konkurencijos ribojimo pasekmės bendrojoje rinkoje.

Tuo tarpu pareiškėja, akcentuodama tik patį informacijos apsikeitimo veiksmą, neteisingai interpretuoja Konkurencijos tarybos padarytas išvadas, kad Konkurencijos įstatymą bei EB sutartį pažeidžia ne tik patys ūkio subjektų veiksmai, bet ir dėl tų veiksmų atsiradusios pasekmės, kurių poveikis pasireiškia žymiai ilgesnį laiką, nei trunka momentinis pats apsikeitimo informacija veiksmas.

Atkreipia dėmesį ir į tai, kad šiuo nagrinėjamu atveju svarbus ir potencialus konkurencijos ribojimas bei jo poveikis prekybai tarp valstybių narių. Europos Teisingumo Teismas yra pasisakęs (ETT 1969 07 09 preliminarus sprendimas byloje 5/69, Franz Volk v S.P.R.I. Ets J. Vervaecke (1969) ECR 295), kad, jei susitarimas gali paveikti prekybą tarp valstybių narių, tai, atsižvelgiant į objektyvių ir teisinių aplinkybių visumą, jis turi leisti pakankamai tikėtinai numatyti, kad toks susitarimas gali tiesiogiai ar netiesiogiai, realiai ar potencialiai daryti įtaką prekybai tarp valstybių narių tokiu būdu, jog gali būti kliudoma vieningos rinkos tarp valstybių narių tikslo siekimui.

Konkurencijos taryba skundžiamame Nutarime išdėstė nuomonę dėl galimo konkurencijos ribojimo, kuris būtų galėjęs lemti ir atitinkamų popieriaus rinkų pasidalinimą, dėl ko Lietuvos Respublikos teritorijoje prekybos bei konkurencijos sąlygos atitinkamose kreidinio ar biuro popieriaus rinkose dar labiau darytų įtaką prekybai tarp valstybių narių ir tokiu būdu būtų dar labiau kliudoma vieningos konkurencingos rinkos tikslo siekimui.

Atsakovė daro išvadą, jog net ir dėl savo potencialaus antikonkurencinio poveikio prekybai tarp valstybių narių, ūkio subjektų vykdytas keitimasis informacija pažeidė EB sutarties 81 straipsnyje numatytą draudimą sudaryti tokio pobūdžio susitarimus. Tai dar kartą paneigia pareiškėjos argumentus, kad prekyba tarp valstybių narių negalėjo būti reikšmingai paveikta vien todėl, kad pažeidimą lemiantys ūkio subjektų veiksmai buvo nutraukti po kelių savaičių, kai Lietuvos Respublikoje įsigaliojo EB sutartis.

Dėl UAB „Libra Vitalis“ skirtos baudos dydžio. Atsakovė paaiškina, kad pareiškėja nurodo, jog skirtos baudos dydis yra neteisingas, ir teigia, kad baudos dydį reikėjo skaičiuoti atsižvelgiant ne į praėjusių ūkinių metų UAB „Libra Vitalis“ bendrąsias metines pajamas, bet į pajamas, gautas iš atskiros popieriaus rūšies – kreidinio ir biuro – pardavimo. Taip skaičiuoti baudos dydį pareiškėja siūlo atsižvelgdama į Europos Komisijos išleistas Pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktą skirtų baudų apskaičiavimo gaires (2006/C 210/02) (toliau – Gairės).

Pastebi, kad skundžiamame Nutarime yra nurodyta, jog baudos buvo skirtos pagal Konkurencijos įstatymą, o ne pagal Europos Tarybos 2002 m. gruodžio 16 d. reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (toliau – Reglamentas) 23 straipsnį. Tuo tarpu minėtos Gairės yra taikomos, kai Europos Komisija skiria baudas pagal Reglamento 23 straipsnį. Valstybių narių konkurencijos institucijos negali skirti baudų pagal šį Reglamento straipsnį.

Konkurencijos taryba baudas paskyrė vadovaudamasi Konkurencijos įstatymo 41 straipsnio 1 dalimi, 42 straipsniu bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 1591 patvirtintomis Baudos, skiriamos už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus, dydžio nustatymo taisyklėmis.

Daro išvadą, kad Konkurencijos taryba pagrįstai ir teisėtai paskyrė UAB „Libra Vitalis“ baudą, kaip pagrindą jai imdama šio ūkio subjekto bendrąsias metines pajamas, ir pareiškėjos prašymas perskaičiuoti baudą yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Paaiškina, kad Konkurencijos tarybos skirtas baudos dydis lygus tik 0,4 proc. bendrųjų metinių pajamų, kai pagal Konkurencijos įstatymo 41 straipsnio dalį numatyta galimybė skirti iki 10 proc. šių pajamų. Taip pat remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gegužės 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A¹-686/2006.

Mano, kad 0,4 proc. baudos dydį, skirtą už pažeidimą visoje nacionalinėje rinkoje bei darantį poveikį prekybai tarp valstybių narių, nustatė teisingai.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta šiame Konkurencijos tarybos atsiliepime į pareiškėjos – UAB „Libra Vitalis“ – skundą dėl Konkurencijos tarybos 2006 m. spalio 26 d. nutarimo Nr. 2S-13, atsakovė daro išvadą, kad pareiškėja nepateikė argumentų, paneigiančių Konkurencijos tarybos padarytas išvadas, jog ūkio subjektai, taip pat ir UAB „Libra Vitalis“, keisdamiesi kas metų ketvirtį konfidencialaus pobūdžio informacija apie savo užimamas rinkos dalis atitinkamose kreidinio ir biuro popieriaus rinkose bei informacija, iš kurios galima sužinoti ir atskiro ūkio subjekto atitinkamų rūšių popieriaus pardavimų apimtis, ribojo konkurenciją šiose atitinkamose rinkose, bei tokiais veiksmais nuo 2004 m. gegužės 1 d. veikė prekybą tarp valstybių narių. Tokiu būdu šie ūkio subjektai, įskaitant ir pareiškėją, pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį ir EB sutarties 81 straipsnio 1 dalį.

Atsakovė prašo atmesti pareiškėjos, UAB „Libra Vitalis“, skundą dėl Konkurencijos tarybos 2006 m. spalio 26 d. nutarimo Nr.2S-13 „Dėl popieriumi prekiaujančių ūkio subjektų veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir Europos Bendrijos steigimo sutarties 81 straipsnio reikalavimams“ kaip nepagrįstą.

Tretysis suinteresuotas asmuo „MAP Lietuva“ atsiliepime į skundą pasisako, kad teismo sprendimas neturės įtakos bendrovės teisėms ir pareigoms, nes UAB „MAP Lietuva“ KT paskirtą baudą sumokėjo ir teismui ginčijamo KT nutarimo neskundė (t. II, b.l. 100 – 101). Prašo nagrinėti bylą atstovui nedalyvaujant.

Nagrinėjamas ginčas dėl pareiškėjų UAB „Libra Vitalis“ ir UAB „Schneidersöhne Baltija“ veiksmų 1999 metų – 2004 metų gegužės mėnesio periodu įvertinimo, kaip ribojančių konkurenciją ir pažeidžiančių Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir EB sutarties 81 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

Konkurencijos įstatymo (KĮ) 5 straipsnyje nustatytas konkurenciją ribojančių susitarimų draudimas. Šiame straipsnyje (kuris iš esmės atitinka EB sutarties 81 straipsnio nuostatas) nustatyta, kad visi susitarimai, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, yra draudžiami ir negalioja nuo jų sudarymo momento, įskaitant toliau straipsnyje vardijamus konkrečius susitarimus. Pagal 5 straipsnio 1 dalies suformulavimą akivaizdu, kad tai nėra baigtinis sąrašas galimų draudžiamų susitarimų. Esminis draudžiamų susitarimų požymis yra tai, kad jais siekiama riboti konkurenciją ar ribojama ar gali būti ribojama konkurencija, t.y. Konkurencijos įstatymo 5 straipsnyje nėra reikalavimo nustatyti konkrečius konkurencijos ribojimo faktus ar pasekmes, pakanka nustatyti susitarimo tikslą – siekimą riboti konkurenciją ar potencialią galimybę, kad dėl tokio susitarimo bus ribojama konkurencija. Pagal KĮ 3 str. 10 dalį – susitarimas – bet kuria forma (raštu ar žodžiu) dviejų ar daugiau ūkio subjektų sudarytos sutartys arba ūkio subjektų suderinti veiksmai, įskaitant bet kurio ūkio subjektų junginio (asociacijos, susivienijimo, konsorciumo ir pan.) arba šio junginio atstovų priimtą sprendimą. Kadangi įstatymas priimtas įgyvendinant Europos Sąjungos teisės aktą – 2002 12 16 Tarybos reglamentą EB Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo, aiškinant įstatymą svarbios yra reglamento nuostatos. Tarybos reglamento EB Nr. 1/2003 I skyriaus „Principai“ 1 straipsnis nustato, kad susitarimai, sprendimai ir suderinti veiksmai, apimami Sutarties 81 straipsnio 1 dalies ir netenkinantys Sutarties 81 straipsnio 3 dalies sąlygų (jame numatytos išimtys), draudžiami ir išankstinis sprendimas šiuo klausimu nereikalingas. Taigi KĮ 5 straipsnio nuostata dėl susitarimų apima ir suderintus veiksmus.

Šio konkretaus ginčo atveju pareiškėjos iš esmės neneigė Konkurencijos tarybos nustatytos aplinkybės, kad tiek pareiškėjos, tiek kiti tuo pačiu nutarimu nubausti ūkio subjektai 1999 metų – 2004 metų gegužės mėnesio (iki 17 dienos) periodu sistemingai (kas ketvirtį) ir tiesiogiai ir netiesiogiai keitėsi informacija (elektroniniu paštu ir susitikimuose bei per rinkos tyrimus atliekančias bendroves) apie jų užimamas rinkos dalis didmeninėje prekyboje biuro ir kreidiniu popieriumi, o informacija buvo teikiama pagal pardavimų apimtis, išreiškiamas kiekine bei pinigine išraiška. Dėl nuomonių sutapimo vertinant KT nustatytas faktines aplinkybes 2006 11 03 posėdžio metu Konkurencijos taryboje pasisakė pareiškėjos UAB „Schneidersöhne Baltija“ atstovė (KT tyrimo byla Nr. 04/06/1/1/02/08/028, tomas 29). Teisminio bylos nagrinėjimo metu pareiškėjų atstovai taip pat neginčijo nustatytų aplinkybių dėl kontaktų tarp jų pobūdžio. Taip pat neneigė, kad buvo sudariusios sutartis dėl rinkos tyrimų su Lietuvos Respublikos rinkos tyrimų įmone UAB „Baltijos tyrimai“, o nuo 2004 metų užsakė tokius tyrimus Latvijos įmonėje. Tik šį faktą pareiškėjos interpretavo kitaip, nes teigė, kad bet kuri įmonė galėjo užsakyti analogiškus tyrimus. Dėl šio teiginio nepagrįstumo bus pasisakyta toliau analizuojant informacijos mainus per rinkos tyrimų bendroves.

Pagrindiniai pareiškėjų argumentai susiję su tuo, kad informacijos, kuria jie keitėsi, pobūdis neturėjo jokios įtakos konkurencijos ribojimui, nes informacija yra visuotinai prieinama, bei su tuo, jog Konkurencijos taryba nepagrįstai konstatavo, kad informacijos mainai vyko koncentruotoje ir oligopolinėje rinkoje, o tuo pačiu toks pasikeitimas informacija konkurencingoje rinkoje pareiškėjų teigimu turėjo teigiamą poveikį konkurencijai.

Darytina išvada, kad Konkurencijos taryba teisingai apibrėžė prekės rinką kaip kreidinio ir biuro popieriaus didmeninės prekybos rinką, o geografinę rinką kaip Lietuvos teritoriją. Prekės rinkos apibrėžimas atitiko Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 6 dalies reikalavimus bei Europos komisijos pranešimo „Dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo Bendrijos konkurencijos tikslams“ (97/C372/03) nuostatoms. KT atliko tyrimą dėl didmeninės prekybos dvejomis popieriaus rūšimis – kreidiniu ir biuro popieriaus. Rinkos pagrįstai vertintos vartotojo požiūriu, nes tiriamos buvo didmeninės prekybos rinkos (ne gamybos), o šių popieriaus rūšių vartojimas vartotojo požiūriu negali būti pakeistas kitu. Kreidinis popierius gali būti panaudotas tik žurnalų, knygų, lankstinukų ir pan. leidybai, o biuro popierius tik kompiuterių spausdintuvuose, fakso ir kopijavimo aparatuose. Teisminio bylos nagrinėjimo metu pareiškėjos pripažino, kad rinka iš esmės apibrėžta teisingai.

Pagal tokiu būdu apibrėžtą rinką 6 rinkos dalyvės, tame tarpe ir pareiškėjos, dalyvavusios informacijos mainuose, užėmė 2001 – 2004 metų periodu atitinkamai biuro popieriaus didmeninėje prekyboje nuo 95 iki 96 procentų nacionalinės rinkos, mažiausiai 2003 metais – 84 procentus, o kreidinio popieriaus didmeninėje rinkoje nuo 89 iki 94 procentų, mažiausiai 2002 metais – 81 procentą (4, 5, 6 KT Kartelių skyriaus 2006 06 30 Pranešimo lentelės, b.l. 51, 59, 60, t. I). Iš tyrimo medžiagos matyti, kad KT rinkos dalis apskaičiavo pagal informaciją, gautą iš valstybės institucijų ir pagal pačių įmonių teikiamus dokumentus. Pareiškėjos neginčijo šių faktinių aplinkybių ir nustatytų jų užimamų rinkos dalių. Taip pat pareiškėjos neginčijo KT nustatytos aplinkybės, kad visos kitos įmonės, tų pačių rinkų dalyvės bendrai užėmė nedideles rinkos dalis – nuo 3 procentų iki 19 procentų.

Pareiškėjos ginčija Konkurencijos tarybos išvadą, kad tiriamuoju periodu jos veikė oligopolinėse santykinai didelės koncentracijos rinkose.

KT atitinkamas rinkas įvertino kaip oligopolines atsižvelgdama į tai, kad 6 pirmaujantys ūkio subjektai (kurie veikė suderintai) procentiškai užėmė dideles rinkos dalis ir tokį koncentracijos vertinimą pripažįsta Europos komisija pranešime „Rekomendacijos dėl EB steigimo sutarties 81 straipsnio taikymo horizontalaus bendradarbiavimo susitarimams“ (2001/C 3/02). Šios rekomendacijos teismo manymu gali būti taikomos aiškinant tiriamą atvejį, nors rekomendacijų 1 punkto „Įvadas“ 1.2. papunkčio 10 dalyje nurodoma, kad susitarimai dėl keitimosi informacija yra aptariami atskirai. 1.2 punkto 10 dalyje pasisakoma tik dėl bendradarbiavimo rūšių, kurios padeda pasiekti veiksmingumą (susitarimai dėl mokslinių tyrimų ir pan.), o tokie susitarimai sudaro EB sutarties 81 straipsnyje numatytas išimtis. Taip pat pastebėtina, kad Rekomendacijų 1.2 punkto 13 dalyje pasakyta, jog veiksmams, kuriuos apima Susijungimų reglamentas, šios rekomendacijos netaikomos. Ši pastaba susijusi su tuo, kad pareiškėja UAB „Schneidersöhne Baltija“ savo argumentus dėl rinkos pobūdžio grindė Europos komisijos byla COMP/M.3822 Stora Enso Oyj/Schneidersöhne papier, kurioje buvo sprendžiamas koncentracijos klausimas.

Tai, kad nagrinėjamas atvejis priskirtinas horizontalaus bendradarbiavimo susitarimams, patvirtina Rekomendacijų dėl EB steigimo sutarties 81 straipsnio taikymo horizontalaus bendradarbiavimo susitarimams 1.1 punktas, kuriame nustatyta, kad bendradarbiavimas yra „horizontalaus pobūdžio“, jeigu susitarimą sudaro arba suderintus veiksmus vykdo įmonės, kurios veikia tuo pačiu rinkos lygmeniu, bei, kad daugeliu atveju horizontalus bendradarbiavimas prilygsta bendradarbiavimui tarp konkurentų. Šių rekomendacijų 29 punkte nustatyta, kad be šalių padėties rinkoje ir be rinkos dalių, vertinant bendradarbiavimo poveikį konkurencijai rinkoje papildomas veiksnys gali būti koncentracija rinkoje, t.y. konkurentų padėtis ir jų skaičius. Toliau šiame punkte rekomenduojama, kad koncentracijos rinkoje rodikliu gali būti Herfindahlio-Hirshmano indeksas (HHI), lygus visų konkurentų atskirų rinkos dalių kvadratų sumai. Pareiškėja UAB „Schneidersöhne Baltija“ nepagrįstai teigia, kad HHI esant mažesniam nei 2000 rinka laikytina pakankamai konkurencinga. Šiam teiginiui pagrįsti pareiškėja nepagrįstai vadovaujasi Europos Komisijos gairėmis dėl horizontalių koncentracijų vertinimo pagal Tarybos reglamentą dėl koncentracijų tarp ūkio subjektų kontrolės, nes šios gairės taikytinos koncentracijos atvejais, vertinant, ar koncentracijos atveju nebus užimta dominuojanti padėtis konkrečioje rinkoje. Šiuo atveju reikia vadovautis Rekomendacijų dėl EB steigimo sutarties 81 straipsnio taikymo horizontalaus bendradarbiavimo susitarimams 29 punktu, kuriame nustatyta, kad jeigu HHI mažesnis nei 1000, koncentracija rinkoje gali būti laikoma maža, nuo 1000 iki 1800 – vidutinė, o esant HHI didesniam nei 1800 – didelė. Be to, šiame punkte pripažįstamas ir toks rodiklis kaip pirmaujančios įmonės koncentracijos laipsnis, kurį sudaro pirmaujančių konkurentų atskirų rinkos dalių suma, o tokio rodiklio kaip HHI naudojimas nenurodomas kaip privalomas. Tačiau, KT, atsižvelgdama į pareiškėjos argumentus, apskaičiavo ir HHI reikšmes ir nustatė, kad vidutinė HHI reikšmė 2001 – 2003 metais tiriamoje biuro popieriaus rinkoje buvo 2087, o kreidinio popieriaus rinkoje – 1561. Apie rodiklio HHI paskaičiavimus KT atstovė aiškino nagrinėjant bylą KT, tai patvirtina 2006 11 03 posėdžio protokolas (KT tyrimo byla Nr. 04/06/1/1/02/08/028, tomas 29). Taigi visais atvejais HHI reikšmės viršijo 1000, daugumoje atvejų (išskyrus vieną) viršijo 1500, t.y. koncentracija buvo vidutinė ir didelė, bet jokiu iš nagrinėjamų atvejų nebuvo maža. Pareiškėjos šių paskaičiavimų teisingumo neginčijo.

Dėl tų pačių argumentų pripažintina, kad pareiškėja UAB „Schneidersöhne Baltija“ nepagrįstai kaip įrodymą dėl oligopolinės ir koncentruotos rinkos struktūros nebuvimo teikia 2005 07 25 koncentracijos bylą COMP/M.3822 Stora Enso Oyi/Schneidersohne papier. Kaip teisingai teigia pareiškėja, Europos Komisija nustatė, kad įmonių koncentracija nesukels konkurencijos problemų ir Lietuvoje, kadangi rinkoje veikia pakankamai didelis skaičius konkuruojančių įmonių ir t.t. Tačiau ši išvada padaryta neturint informacijos apie egzistuojantį horizontalų susitarimą (tuo metu jis dar nebuvo konstatuotas), kuriuo iš esmės pagrindiniai konkurentai siekė pasidalinti rinkas. Be to, šioje byloje nebuvo tiriamos atitinkamos biuro ir kreidinio popieriaus didmeninės rinkos, o buvo pasisakyta dėl popieriaus rinkos apskritai, pasisakant, kad sprendimo dėl koncentracijos tikslui prekės rinkos apibrėžimas gali būti paliekamas atviru.

Dėl to pripažintina, kad KT pagrįstai nustatė, jog susitarime dalyvaujantys ūkio subjektai veikė oligopolinėje, santykinai didelės koncentracijos rinkoje.

Pareiškėjos pagrįstai teigia, kad nepakanka atsižvelgti į šalių padėtį rinkoje ir koncentraciją rinkoje, nes tai nurodoma ir Rekomendacijų dėl EB steigimo sutarties 81 straipsnio taikymo horizontalaus bendradarbiavimo susitarimams 30 punkte. Šiame punkte nustatyta, kad turi būti nagrinėjami ir kiti veiksniai, tokie kaip rinkos dalių stabilumas per tam tikrą laiką, įėjimo kliūtys ir tikimybė, kad į rinką pateks nauji dalyviai ir kt.

Konkurencijos taryba atlikto tyrimo metu vertino ir rinkos dalių svyravimus bei įėjimo į rinką kliūčių potencialų buvimą. Tai, kad buvo tirtas rinkos stabilumas, patvirtina KT 2006 06 30 pranešimo 5 bei 6 lentelės bei 1 ir 2 grafikai. Tyrimo metu padaryta pagrįsta išvada, kad kiekvienos bendrovės užimama biuro popieriaus rinkos dalis buvo stabili arba keitėsi nežymiai – svyravo nuo 0,8 iki 3,42 punkto, o kreidinio popieriaus – nuo 2 iki 5 punktų. Išskirtas UAB „Antalis Lietuva“ rinkos dalių svyravimas, tačiau ši bendrovė įėjo į rinką tik 2001 metais, tuomet prisijungė prie susitarimo ir siekė užimti didesnę rinkos dalį, kas paaiškina didesnį šios bendrovės rinkos dalių svyravimą. Dėl šios bendrovės patekimo į rinką reikšmės bus pasisakyta atskirai. Taigi pagrindinių 6 konkurentų užimamų rinkos dalių stabilumas per 5 metus buvo pakankamas, kad būtų galima vertinti rinką kaip koncentruotą ir nekonkurencingą.

Pareiškėja UAB „Libra Vitalis“ savo argumentams dėl rinkos pobūdžio pagrįsti pateikė Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto Marketingo katedros profesoriaus habilituoto daktaro Vytauto Prano Pranulio Išvadas (t. II, b.l. 4-10). Profesorius Vytautas Pranas Pranulis buvo apklaustas specialistu ir teisme. Specialisto išvadose, duotose tiek raštu, tiek žodžiu, nėra jokio konkretaus situacijos tyrimo, o duotos tik kelios teorinio pobūdžio pastabos dėl KT atlikto tyrimo ir šio tyrimo medžiagos. Jau minėta, kad tiriant oligopolinę rinką gali būti atsižvelgiama ir į kitus požymius, ne vien užimamas rinkos dalis bei, kad KT atsižvelgė į rinkos svyravimus. Iš tiesų, kaip teigiama ir specialisto išvadoje, nebuvo atsižvelgta į kainų svyravimus, tačiau konkurentams užimant tokią didelę tiriamos rinkos dalį, nebuvo būtinybės tirti dėl ko tiriamuoju periodu svyravo popieriaus kainos. Specialistu apklaustas Vytautas Pranas Pranulis nenurodė, kokiais moksliniais šaltiniais remdamasis jis nurodė kaip būtiną oligopolinei rinkai būdingą požymį – kainų pastovumą. Be to, iš specialisto pasisakymo teisme matyti, kad jis netyrė, kodėl viena iš bendrovių rinkoje veikė nuostolingai, tuo tarpu tai gali būti susiję ir su siekimu užimti kuo didesnę rinkos dalį ar su kitomis priežastimis. Kainų svyravimų ir oligopolinės rinkos sąveiką savo išvadose paaiškino KT atstovas, Konkurencijos tarybos narys Jonas Rasimavičius (t. II, b.l. 56-72), o sutinkamai su Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 1 ir 2 dalimis, įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo, šie faktiniai duomenys nustatomi ir proceso šalių bei jų atstovų paaiškinimais. Šio paaiškinimo teisminio bylos nagrinėjimo metu apklaustas specialistas Vytautas Pranas Pranulis nepaneigė, be to šis paaiškinimas pagrindžiamas moksline literatūra. Akivaizdu, kad santykinai didelės koncentracijos oligopolinėje rinkoje konkurencija išlieka, o tai sąlygoja konkurentų prisitaikymą prie kintančių rinkos sąlygų. Pareiškėja UAB „Libra Vitalis“ pati tai pripažino savo skunde (t. I, b.l. 153, skundo lapas 6), teigdama, kad kreidinio ir biuro popieriaus vidutinės kainos mažėjo, nes tai įtakojo objektyvaus pobūdžio faktoriai – popieriaus atpigimas užsienio rinkose, Azijos gamintojų popieriaus atpigimas. Taigi argumentai dėl kainų pastovumo oligopolinėje rinkoje yra atmetami, nes oligopolinės rinkos buvimas nepaneigia kainų svyravimo galimybės, o kainų absoliutus stabilumas nėra privalomas oligopolinės rinkos požymis.

Pareiškėjos iš esmės pasisakė, kad ta informacija, kuria keitėsi bendrovės, pagal savo pobūdį nebuvo tokia, kuria pažeidžiamos konkurencijos normos.

Pareiškėja UAB „Schneidersöhne Baltija“ dėl informacijos pobūdžio išsakė tokius argumentus: 1) informacijos apie konkurentų užimamas rinkos dalis turėjimas yra būtina išlikimo konkurencingoje rinkoje sąlyga; 2) Konkurencijos taryba savo veiksmais – 2000 04 27 nutarimu Nr. 45 – yra leidusi bendrovėms suprasti, kad ūkio subjektai gali rinkti, analizuoti, kaupti ir laisvai disponuoti informacija apie konkurentų rinkos dalis; 3) informacija yra prieinama bendrovėms iš kitų šaltinių, didelė jos dalis nėra konfidenciali; 4) informacijos, kuria keitėsi bendrovės, nepakanka, kad būtų galima nuspėti konkurento elgesį rinkoje.

UAB „Libra Vitalis“ dėl informacijos pobūdžio išsakė tokius argumentus: 1) informacija apie rinkos dalyvius (jų skaičių, užimamas rinkos dalis) yra reikalinga kiekvienam ūkio subjektui, tam, kad jis galėtų sėkmingai plėtoti verslą ir veiksmingai konkuruoti, todėl susitarimai dėl keitimosi informacija negali būti pripažinti turintys konkurencijos ribojimo tikslą savaime; 2) konkurencijos ribojimo grėsmė gali atsirasti tada, kai konkurentai keičiasi detalia, verslui svarbia (verslo strategija, kainodara, ateities planai, investicijos ir pan.) ir konfidencialia informacija: 3) šiuo atveju konkurentai keitėsi vieša ir visiems prieinama, bendro pobūdžio informacija, kuri neleidžia nuspėti konkurentų elgesio.

Visų pirma, atkreiptinas dėmesys į tai, kad bendrovės nebuvo nubaustos už tai, kad jos rinko informaciją iš viešai prieinamų šaltinių, tokių kaip Juridinių asmenų registras, masinės informacijos priemonės, bankai ar pan.

Konkurencijos normų pažeidimu KT pripažino tai, kad veikiančios Lietuvos geografinėje rinkoje bei didmeninės prekybos kreidiniu bei biuro popieriaus rinkose 6 pagrindinės bendrovės, tame tarpe pareiškėjos, būdamos pagrindinėmis konkurentėmis, nuo 1999 metų periodiškai, maždaug kas metų ketvirtį, organizuodavo susitikimus, kuriuose buvo aptariamos ir užimamos rinkos dalys, t.y. tų susitikimų metu bendrovės turėjo galimybę sužinoti bendrą pardavimų apimtį, bendrą atskirų rūšių popieriaus pardavimų apimtį ir konkrečios įmonės, dalyvavusios susitikime, rinkos dalį bei kitų bendrovių rinkos dalis. Nustatyta, kad kas tris mėnesius 6 bendrovės viena iš kitos elektroniniu paštu gaudavo praėjusio metų ketvirčio duomenis apie savo užimamą rinkos dalį pagal bendrų popieriaus pardavimų apimtis bei atskirų popieriaus rūšių pardavimų apimtis (KT 2006 06 30 pranešimo 3 priede yra pasikeitimo rinkos duomenimis suvestinė, kurią patvirtina tyrimo medžiagoje esantis elektroninis susirašinėjimas ir kiti surinkti duomenys). Taip pat nustatyta, kad kartu veikiančios bendrovės nuo 2000 metų kas metus sudarinėjo sutartis su Lietuvos ir Latvijos bendrovėmis, atliekančiomis rinkos tyrimus.

Tyrimo metu buvo nustatyta, kad tokiu periodiškumu ir tokia informacijos apimtimi, ši informacija nebuvo prieinama kitiems atitinkamų rinkų dalyviams. Pačios bendrovės tokiu būdu skleidžiamą informaciją įvertino kaip konfidencialią, t.y. sudarančią jų komercinę paslaptį. Pareiškėjos be pagrindo teigia, kad tokio pobūdžio informacija buvo visiems prieinama. Iš pareiškėjos UAB „Libra Vitalis“ pateiktų „Verslo žinių“ spausdintų straipsnių (t. II, b.l. 21-31) matyti, kad juose nebuvo sistemingos informacijos apie kreidinio ir biuro popieriaus didmeninio pardavimo apimtis kas ketvirtį. Buvo skelbiama tik kelių bendrovių metinių pardavimų apimtys ir planuojamos užimti rinkos dalys, apyvartos augimas ar mažėjimas, taip pat bendro pobūdžio duomenys apie prekiaujančias popieriumi bendroves. Ši skelbiama informacija nebuvo tokia, kuri leistų operatyviai reaguoti į konkurentų veiksmus rinkoje.

Taip pat nepagrįstai bendrovės teigia, kad Konkurencijos taryba 2000 04 27 nutarimu Nr. 45, kuriuo patvirtinta Pranešimo apie koncentraciją pateikimo, nagrinėjimo ir bendrųjų pajamų apskaičiavimo tvarka, Tipinė pranešimo apie koncentracija forma, leido suprasti ūkio subjektams, kad rinkti informaciją apie konkurentus leidžiama. Visų pirma, pagal šį nutarimą vykdoma koncentracija ir suprantama, kad koncentracijos atveju būtina pateikti visų koncentracijoje dalyvaujančių ūkio subjektų veiklos ekonominius rodiklius. Be to, nors Pranešimo pateikimo tvarkos 39 punkte nustatyta, kad pranešime pateikiama informacija ir patvirtinantys dokumentai, kurių reikalaujama pagal 1 priede nurodytą tipinę formą, privalo būti teisinga ir visa, tačiau 40 punktas numato galimybę keisti privalomos teikti informacijos ir patvirtinančių dokumentų apimtis, o šios tvarkos 1 priede nurodytoje tipinėje pranešimo apie koncentraciją formoje 14 punkte reikalaujama informacijos apie prekės rinką už paskutinius trejus metus, o 14.3 punktas, kuriuo reikalaujama pateikti informaciją apie konkurentų rinkos dalis, pardavimo vertes, apimties bei jiems tenkančios rinkos dalies įvertinimą, turi teksto išnašą, jog tokia informacija pateikiama, kai ja disponuoja arba ji prieinama koncentracijoje dalyvaujantiems ūkio subjektams. Taigi, jau iš šio nutarimo matyti, kad ūkio subjektai negali turėti visos informacijos apie konkurentus ir neprivalo jos turėti. Informacija apie keleto praėjusių metų rinką, bendras rinkos įvertinimas iš tiesų gali būti gaunamas iš statistinių duomenų. Be to, kadangi šis nutarimas reglamentuoja įmonių koncentracijos klausimus, jis nereglamentuoja konkurencijos taisyklių, todėl pareiškėjos juo remiasi be pagrindo.

Dėl juridinių asmenų registro duomenų panaudojimo. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 11 12 nutarimu Nr. 1407 dėl juridinių asmenų registro nuostatų patvirtinimo patvirtintuose Juridinių asmenų registro nuostatų IV skyriuje „Registro duomenys ir informacija“ nurodyta, kokia informacija yra kaupiama registre. Šie duomenys yra bendro pobūdžio ir nerodo konkrečios juridinio asmens vykdomos ekonominės veiklos (tokios kaip kažkokios konkrečios prekės pardavimų apimtys), be to registre kaupiama metinė finansinė atskaitomybė (18.8, 86 punktai), kuri taip pat yra bendro pobūdžio ir joje nėra duomenų apie atskirų prekių pardavimą. Taigi ši informacija yra kitokio pobūdžio nei šiuo nagrinėjamu atveju keitėsi bendrovės. Be to, nei vienu atveju nebuvo nustatyta, kad bendrovės būtų rinkusios informaciją apie konkurentus iš juridinių asmenų registro tvarkytojo. Tuo tarpu surinkti faktiniai duomenys rodo, kad informaciją jos rinko KT nurodytais būdais ir informacijos pobūdis buvo kitoks.

KT nepripažino, jog keitimasis skolininkų sąrašais įeina į pažeidimo sudėtį, todėl pareiškėjos UAB „Libra Vitalis“ argumentai, dėl galimybės gauti tokią informaciją apie skolininkus bankams, neanalizuojama.

Taigi, iš aptartų viešai prieinamų šaltinių bendrovės galėjo gauti tik istorinio pobūdžio informaciją apie bendras užimamos rinkos dalis, neskirstant jų pagal atskiras prekes, duomenis apie konkurentų bendrą metinę apyvartą, ir šių duomenų negalima lyginti su tais, kuriais keitėsi bendrovės.

Tyrimo metu nustatyta, kad pareiškėjos ir kitos KT nutarime nurodytos bendrovės, nuo 2000 metų kasmet sudarinėjo sutartis su UAB „Baltijos tyrimai“, o ši bendrovė pagal šias sutartis buvo įsipareigojusi atlikti rinkos tyrimus, tačiau apklausiant tik tas bendroves, kurios sudarė sutartį, o šios bendrovės sutiko teikti informaciją, sutartyse buvo nurodyta, kad informacija laikoma konfidencialia. Nuo 2004 metų tokį patį tyrimą atliko Latvijos įmonė Market Lab. SIA, su kurią sutartį buvo sudariusi Baltijos prekeivių popieriumi asociacija. Reikšminga aplinkybė, kad ši informacija, kurią bendrovės buvo užsakiusios rinkos tyrimų bendrovėms, nebuvo prieinama kitiems rinkos dalyviams. Sutartyse tarp UAB „Baltijos tyrimai“ ir pareiškėjų buvo numatyta, kad tyrimas atliekamas ir ataskaitos teikiamos kas ketvirtį. KT surinko duomenų, kad informacijos mainų susitarime dalyvaujančios bendrovės užkirto galimybę kitoms rinkos dalyvėms prisijungti prie keitimosi informacija per rinkos tyrimų bendrovę. Tai patvirtina 1999 12 22 UAB „Amerpap Poligrafija“ generalinio direktoriaus Juliaus Svidinsko (kuris vėliau, nuo 2000 metų, tapo UAB „Antalis Lietuva“ generaliniu direktoriumi), siųsta elektroninė žinutė pareiškėjoms, kurioje buvo pranešama, kad jam skambino iš Baltijos tyrimų ir sakė, jog UAB „Lirsona“ nori dalyvauti rinkos dalies skaičiavimuose, o jis pasakė, kad ne Baltijos tyrimai turi spręsti, o „mes šešiese“. Iš tolesnių bendrovių veiksmų matyti, kad UAB „Lirsona“ nebuvo leista prisijungti prie informacijos rinkimo per rinkos tyrimų bendrovę, todėl pareiškėjų aiškinimai, kad nurodyta elektroninė žinutė rodo tik vieno asmens norus, nėra pakankamai pagrįsta. Iš KT atlikto tyrimo medžiagoje esančių duomenų matyti, kad UAB „Lirsona“ dėjo nemažas pastangas įsijungti į keitimosi informacija dalyvių tarpą – ji kartais siųsdavo elektronines žinutes apie savo pardavimų apimtis, apie skolininkus susitarime dalyvaujančioms bendrovėms. Tai, kad ši bendrovė visgi nebuvo priimta į bendradarbiaujančių konkurentų tarpą, įrodo, kad šešios bendrovės, kurių veikla buvo tiriama, kontroliavo biuro ir kreidinio popieriaus didmeninės prekybos rinkų dalyvių veiksmus ir tuo pačiu, užimdamos labai didelę rinką, turėjo reikšmingą įtaką tiriamoje rinkoje ir iš esmės buvo pasidalinusios rinkos dalis. Šią aplinkybę taip pat įrodo tyrimo metu nustatytas faktas, jog 2002 01 23 UAB „Papyrus Distribution“ generalinis direktorius Audrius Sankalas, po eilinio pasikeitimo informacija, išsiuntė konkurentams kartu su informacija apie rinkos dalis prašymą grąžinti jam kopijavimo popieriaus rinkos dalį.

Be informacijos, gaunamos per rinkos tyrimų bendrovę, pareiškėjos ir kitos bendrovės, dėl kurių veiksmų atliktas tyrimas, keitėsi informacija apie bendrovių rinkos dalis, išreiškiamas pardavimų apimtimi tonomis ir vertine išraiška, elektroninėmis žinutėmis bei faksu, tokių pranešimų rasta virš 70 (jos aprašytos KT pranešimo 4.1.4. punkte ir jo prieduose).

Be to, nustatyta, kad bendrovės reguliariai organizuodavo susitikimus, kurių metu taip pat keitėsi informacija, rodančia užimamas rinkos dalis.

Pareiškėjos šių faktų neginčija, bet vertina keitimąsi informacija kaip nereikšmingą, nes tokia informacija jų manymu neribojo konkurencijos, o priešingai, ją skatino. Su tokiu teiginiu sutikti negalima. KT padarė teisingą išvadą, kad apsikeisdamos duomenimis apie pardavimų apimtis tonomis, procentais ir vertine išraiška kas ketvirtį, bendrovės turėjo galimybę analizuoti kiekvieno konkurento rinkos dalių pokyčius, atskirų popieriaus rūšių pardavimų dinamiką (pardavimų apimtys ir rinkos dalys kas ketvirtį yra praktiškai neprieinama informacija), be to žinojo ir paradavimų vertinę išraišką, kas leido analizuoti ir kintančias konkurentų kainas (nors apie kainas buvo galimybė sužinoti ir kitais būdais), o tai sudarė galimybę planuoti savo veiksmus ne savarankiškai, o operatyviai įvertinant esamus pokyčius atitinkamose rinkose. Be to, svarbu ir tai, kad šios informacijos negaudavo kiti konkurentai ir tuo pačiu jų padėtis rinkoje galimybės konkuruoti požiūriu, lyginant su 6 didžiausiomis įmonėmis, buvo apsunkinta. Taigi, negalima teigti, kad informacijos pobūdis buvo visiškai nereikšmingas konkurencijai. Konkurencijos taisyklės nereikalauja, kad tokiais veiksmais konkurencija būtų visiškai apribota, pakanka potencialios galimybės, kad tokiais veiksmais konkurencija gali būti ribojama.

Apibendrinant tiriamos rinkos pobūdį ir įvertinant, kad rinka buvo oligopolinė ir santykinai didelės koncentracijos, susitarimas dėl keitimosi informacija apie pardavimų apimtis kas ketvirtį, pagrįstai pripažintas kaip potencialiai ribojantis konkurenciją.

KT padarė išvadą, kad tyrimo metu nustatytais veiksmais konkurencijos ribojimo poveikis galėjo pasireikšti dviem būdais: 1) paskatų konkuruoti sumažėjimu; 2) kliūčių patekti į atitinkamas rinkas padidėjimu.

Komisijos pranešimo Rekomendacijos dėl EB steigimo sutarties 81 straipsnio taikymo horizontalaus bendradarbiavimo susitarimams (2001/C 3/02) 18 punkte nurodyta, kad nustačius, jog susitarimų tikslas yra konkurencijos apribojimas tokiomis priemonėmis kaip rinkų pasidalijimas (nurodytos ir kitos priemonės), daroma prielaida, kad tokie susitarimai turi neigiamą poveikį rinkai ir todėl nėra būtina nagrinėti jų realaus poveikio konkurencijai ir rinkai, siekiant nustatyti, ar jiems yra taikytina 81 straipsnio 1 dalis (analogiška KĮ 5 str. 1 d.).

Tačiau KT nėra tiesiogiai nurodžiusi, kad šiuo susitarimu buvo pasidalintos rinkos, nors KT nutarime yra nuorodų į tai, kad aptariamos informacijos turėjimas suteikė ūkio subjektams galimybę lengviau išsaugoti savo padėtį atitinkamose rinkose, palyginus su tokios informacijos neturinčiais ūkio subjektais, kad mainų dalyvių padėtis rinkoje buvo stabili.

Dėl nurodytų priežasčių būtina įvertinti, ar KT padarė teisingas išvadas dėl konkurencijos ribojimo poveikio būdų.

KT padarė pagrįstą išvadą, kad dėl informacijos mainų padidėjo skaidrumas atitinkamoje rinkoje, o dėl to sumažėja atskiro ūkio subjekto paskatos konkuruoti. Oligopolinėje koncentruotoje rinkoje pagrindiniams konkurentams, kurie užima apie 90 procentų atitinkamos rinkos, keičiantis informacija apie pardavimų apimtis, veiksmingai konkurencijai tarp jų iškyla grėsmė, nes jie stebi vienas kito elgesį ir gali operatyviai reaguoti į pokyčius (nustatyta, kad ir buvo operatyviai reaguojama), pašalinamas netikėtumo efektas, tuo pačiu mažėja paskatos konkuruoti tarpusavyje, sprendimai priimami ne savarankiškai, o atsižvelgiant į renkamą informaciją. Pareiškėjos teigia, kad informacijos mainai padėjo veiksmingai konkurencijai, tačiau jų teiginiai grindžiami rinkos pobūdžiu, kurią jie vertina kaip konkurencingą ir mažai koncentruotą. Dėl rinkos apibūdinimo jau pasisakyta. Tuo pačiu pastebėtina, kad konkurencijos ribojimas nereiškia visiško konkurencijos panaikinimo. Dėl pareiškėjos ir kitų konkurentų, dalyvavusių susitarime, veiksmų ir padėties rinkoje, t.y. dėl to, kad jie nesiėmė tokių veiksmų, kaip kainų kėlimas, o jų padėtis rinkoje nebuvo absoliučiai stabili, pastebėtina, kad tai normalu ir beveik negalimas toks susitarimas, kuris konkurentams leistų elgtis visai nevaržomai. Tačiau tai, kad 6 bendrovės per 5 metų laikotarpį išlaikė palyginus stabilią padėtį rinkoje ir bendrai išlaikė didžiausią rinkos dalį, rodo, kad paskatos konkuruoti, esant susitarimui dėl informacijos mainų, joms buvo gana nereikšmingos.

Dėl kliūčių patekti į atitinkamas rinkas padidėjimo taip pat pastebėtina, kad konkurencijos potencialus ribojimas nepasireiškia visišku rinkos uždarymu. Minėta, kad 6 didžiausios įmonės tiriamuoju laikotarpiu išlaikė didžiausias rinkos dalis. Nors mažų įmonių, užimančių apie 1 procentą rinkos, skaičius per tiriamą laikotarpį ir keitėsi (t. I, b.l. 122, 6 lentelė), tačiau tai neturėjo esminės įtakos pareiškėjų ir kitų bendrovių, dalyvavusių informacijos mainuose, padėčiai rinkoje.

Per tiriamą laikotarpį tik UAB „Antalis Lietuva“ įėjimas į rinką 2000 metais buvo gana reikšmingas, ši bendrovė iš karto užėmė sąlyginai nemažas atitinkamų rinkų dalis. Tačiau šiuo atveju KT pagrįstai atsižvelgė į tą aplinkybę, kad tam buvo specifinės priežastys. Nustatyta, kad iki 2000 metų UAB „Antalis Lietuva“ generalinis direktorius Julius Svidinskas vadovavo kitai tiriamoje rinkoje dalyvaujančiai bendrovei UAB „Amerpap Poligrafija“ ir jau vadovaudamas šiai bendrovei pradėjo dalyvauti informacijos mainuose. Ypač reikšmingu veiksniu buvo generalinio direktoriaus žinios apie klientų poreikius, prekybos ir konkurencijos sąlygas. Nežiūrint šių aplinkybių, matyti, kad UAB „Antalis Lietuva“ tik palaipsniui iškovojo didesnes rinkos dalis (KT pranešimo 5 ir 6 lentelės). Taigi šio konkurento patekimas į rinkas nerodo kliūčių patekti į rinkas nebuvimo. Kiti ūkio subjektai, kurie neturėjo tokios informacijos ir ryšių, tokių galimybių negalėjo turėti.

Pareiškėjos nepagrįstai teigia, kad KT privalėjo nustatyti, ar buvo bandoma patekti į Lietuvos atitinkamas rinkas, nes tyrimui pakanka nustatyti esant potencialiam apribojimui. Nustatyta, kad 6 ūkio subjektai, užimantys apie 90 procentų atitinkamų rinkų, derina savo veiksmus tokiu būdu, kad jų rinkos dalys išliktų kuo stabilesnės, todėl akivaizdu, kad dar vienam konkurentui patekti į rinką ir užimti panašią rinkos dalį nedalyvaujant susitarime būtų sudaromos kliūtys.

KT pripažįsta, kad atsižvelgė į Tractor byloje suformuluotus teiginius dėl keitimosi informacija įtakos konkurencijos ribojimui. Tai nurodoma ir KT 2006 06 30 pranešime. Pareiškėjos įrodinėja, kad Tractor bylos teiginiai ir išvados šiuo atveju negalėjo būti taikomos, nes šios bylos faktinės aplinkybės yra visai kitokios. Nurodo, kad Tractor byloje veikė 4 pagrindiniai rinkos subjektai, kurie turėjo 80 proc. rinkos, kad buvo didelės įėjimo į rinką kliūtys, stagnacinė rinkos būklė, informacija buvo labai detali, ja keičiamasi buvo labai dažnai, o nagrinėjamoje byloje yra kitokios faktinės aplinkybės.

Tačiau akivaizdu, kad faktinės aplinkybės negali visai sutapti. KT pagrįstai atsižvelgė į tai, kad turi būti įvertinamas informacijos, kuria keičiamasi pobūdis – kad ir šiuo atveju buvo keičiamasi jautria konfidencialia informacija, kad ūkio subjektai veikia oligopolinėje rinkoje, kurioje keičiantis informacija padidėjantis skaidrumas riboja konkurenciją ir įėjimo į atitinkamą rinką galimybes. Taip pat nėra reikšmingas skirtumas ir tai, kad Tractor byloje buvo keičiamasi kitokio pobūdžio informacija ir informacijos mainai vyko dažniau. Šiuo atveju taip pat buvo keičiamasi konfidencialia, komercinę paslaptį sudarančia, kitiems rinkos dalyviams neprieinama informacija, tai vyko taip pat periodiškai, kas 3 mėnesius ir 5 metų laikotarpį, tokiu būdu konkurentai turėjo galimybę tiksliau žinoti apie galimus konkurentų veiksmus.

Konkurencijos taryba atsižvelgė ir į kitą susijusią bylą – Europos pirmos instancijos teismo 1994 10 27 sprendimą byloje T-35/92 – John Deere Ltd v Commission of the European Communities, Europos Teisingumo teismo 1998 05 28 sprendimą byloje C-7/95P - John Deere Ltd v Commission of the European Communities, kurioje taip pat pasisakyta dėl keitimosi informacija poveikio konkurencijos ribojimui.

Taigi pareiškėjų teiginiai, kad Tractor byloje suformuluotos taisyklės negalėjo būti taikomos, yra nepagrįsti. Konkurencijos taryba įvertino konkrečias faktines šios bylos aplinkybes ir nustatė, kad šiuo atveju keitimasis informacija kitiems rinkos dalyviams neprieinamas, konfidencialaus pobūdžio informacija vidutiniškos ir didelės koncentracijos rinkoje turėjo konkurenciją ribojančių požymių – paskatų konkuruoti sumažėjimą ir kliūčių patekti į atitinkamas rinkas padidėjimą.

Šalys sutaria dėl duomenų, jog bendrovės informacija keitėsi iki 2004 05 17 (KT 2006 06 30 pranešimo 3 priedas, 4 lapas). Lietuvai įstojus į Bendriją 2004 05 01, bendrovės 2004 metų gegužės mėnesį dar vieną kartą apsikeitė anksčiau aptarto pobūdžio informacija elektroninėmis žinutėmis apie praėjusio ketvirčio pardavimų apimtis.

Pareiškėjos teigia, kad tai negalėjo reikšmingai paveikti prekybos tarp valstybių narių. Remiasi nurodoma teismų praktika bei Europos Bendrijos Gairėmis dėl poveikio prekybai sąvokos aiškinimo, tuo, kad pasikeista informacija apie praėjusį ketvirtį, kai Lietuva dar nebuvo bendrijos narė, kad informacija pasikeista tik vieną kartą.

Gairių dėl poveikio prekybai koncepcijos, esančios Sutarties 81 ir 82 straipsniuose (2004/C 101/07) 3.2.2 punktas skirtas horizontalaus bendradarbiavimo susitarimams vienoje valstybėje narėje. Šiame punkte, kaip teisingai pastebi pareiškėjos UAB „Schneidersöhne Baltija“ atstovė, nurodoma, kad horizontalaus bendradarbiavimo susitarimai vienoje šalyje, kurie tiesiogiai nesusiję su importu ir eksportu, nepriklauso susitarimų kategorijai, kurie pagal savo prigimtį gali paveikti prekybą tarp Bendrijos narių. Nurodoma, kad dėl to reikalaujama nuodugniai analizuoti kiekvieną konkretų susitarimą daryti poveikį tarp valstybių narių.

Visų pirma, teismo nuomone, šioje byloje nagrinėjamas horizontalaus bendradarbiavimo atvejis, susijęs su importu, nes informacija buvo keičiamasi siekiant išlaikyti kuo stabilesnes užimamos rinkos dalis, o visa prekyba kreidiniu ir biuro popieriumi vyko tik per jo importą.

Be to, KT teisingai nurodo, kad keitimosi informacija poveikis buvo nukreiptas į ateitį. Atsižvelgiant į ankstesnių metų patirtį, šis poveikis galėjo tęstis dar mažiausiai vieną metų ketvirtį. Tai rodo, kad šį periodą buvo potencialus antikonkurencinis poveikis prekybai tarp valstybių narių, todėl keitimasis informacija pažeidė EB sutarties 81 str. numatytą draudimą sudaryti tokio pobūdžio susitarimus. Gairių dėl poveikio prekybai 77 ir 78 punktų nuostatos taip pat leidžia daryti išvadą, kad esant tokiems požymiams, kaip apsunkinimas galimybės patekti į vienos valstybės nacionalinę rinką, kai susitarimas apima visą vienos valstybės rinką, yra pagrindo pripažinti, kad veikiama prekyba tarp valstybių narių.

Dėl to KT pagrįstai pripažino, kad tiriamų ūkio subjektų veiksmams taikomas ir EB steigimo sutarties 81 straipsnio 1 dalies nuostatos. Tokį sprendimą KT galėjo priimti vadovaudamasi 2002 12 16 Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo 5 straipsniu, nustatančiu, kad valstybių narių konkurencijos institucijos turi teisę atskirose bylose taikyti Sutarties 81 ir 82 straipsnius.

KT nurodo, kad į pažeidimo trukmę buvo atsižvelgta skiriant baudas.

KT 2006 10 26 nutarimu Nr. 2S-13 už Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies pažeidimą 1999 – 2004 metų gegužės mėnesio laikotarpiu ir už Europos Bendrijos Steigimo sutarties 81 straipsnio 1 dalies pažeidimą 2004 metų gegužės mėnesį, UAB „Libra Vitalis“ skyrė 194850 litų baudą, o UAB „Schneidersöhne Baltija“ – 235330 litų (šiuo atveju atsižvelgė į tai, kad UAB „Papyrus Distribution“ 2006 metais buvo prijungta prie UAB „Schneidersöhne Baltija“, į baudos dydį įskaičiavo baudos, kuri būtų skirta UAB „Papyrus Distribution“, dydį – 55880 litų).

KT nurodė, kad skirdama baudas vadovavosi KĮ 40 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais ir 41 straipsnio 1 dalimi, 2002 12 16 Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo 5 straipsniu, nustatančiu, kad valstybių narių konkurencijos institucijos turi teisę atskirose bylose taikyti Sutarties 81 straipsnį ir tuo tikslu gali priimti sprendimą dėl vienkartinės baudos, numatytos nacionaliniuose įstatymuose, skyrimo.

Baudos dydis nustatytas KĮ 41 straipsnio 1 dalyje, kuriame nurodyta, kad už draudžiamus susitarimus ūkio subjektams skiriama bauda iki 10 procentų bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais. Pastebėtina, kad 2002 12 16 Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytas baudos dydis, kurį taiko Komisija – nustatyta viršutinė baudos riba, t.y. nustatyta, kad vienai įmonei ar įmonių asociacijai – pažeidimo dalyvei skiriama bauda negali viršyti 10 procentų jos bendrosios apyvartos praėjusiais ūkiniais metais.

Konkurencijos įstatymo 42 str. reglamentuoja baudų dydžio nustatymą. Šio straipsnio 1 dalyje pasakyta, kad skiriamos ūkio subjektams baudos diferencijuojamos atsižvelgiant į pažeidimo pavojingumą, pažeidimo trukmę, ūkio subjekto atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes, kiekvieno ūkio subjekto įtaką pažeidimo padarymui, kai pažeidimą padaro keli subjektai. Šiame straipsnyje nustatyta, kas laikytina atsakomybę lengvinančiomis ir sunkinančiomis aplinkybėmis. Taip pat šiame straipsnyje pasakyta, kad Vyriausybė nutarimu patvirtina baudos dydžio nustatymo tvarką.

LRV 2004 12 06 nutarimu Nr. 1591 patvirtino Baudos, skiriamos už Lietuvos Respublikos Konkurencijos įstatymo pažeidimus, dydžio nustatymo taisykles. Pagal Taisyklių 3 punktą nustatant pažeidimo pavojingumą (kuris Konkurencijos įstatymo 41 straipsnio 1 dalies 1 punkte priskirtas prie kriterijų, vertinamų skiriant baudą), atsižvelgiama į pažeidimo pobūdį, pažeidimo sukeltas pasekmes atitinkamai rinkai (kai tai įmanoma nustatyti) ir su pažeidimu susijusios atitinkamos geografinės rinkos plotą. Taisyklių 5 punktas numato galimybę sumažinti arba padidinti baudą 50 procentų, atsižvelgiant į atsakomybę lengvinančias aplinkybes (Taisyklių 5.1 p.), atsakomybę sunkinančias aplinkybes (Taisyklių 5.2 p.), ūkio subjekto įtaką pažeidimo padarymui, t. y. į tai, ar ūkio subjektas buvo pažeidimo iniciatorius, ar darant pažeidimą jis atliko aktyvų ar pasyvų vaidmenį, taip pat į ūkio subjekto užimamą rinkos dalį (Taisyklių 5.3 p.).

Taigi, Konkurencijos įstatymas pirmiausia baudos dydį sieja su procentine atitinkamo ūkio subjekto bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais išraiška, toliau šis dydis turi būti diferencijuojamas atsižvelgiant į teisės aktuose nurodytus kriterijus.

KT savo nutarime motyvuodama baudos dydį pirmiausiai pasisako, kad įvertina pažeidimo pavojingumą, t.y. atsižvelgia į tai, kad pažeidimas iš esmės visiškai apėmė atitinkamas nacionalinės kreidinio ir biuro popieriaus rinkas, bei, kad pažeidimu nuo 2004 metų gegužės 1 dienos buvo paveikta prekyba tarp valstybių narių. Taip pat atsižvelgiama į KĮ 5 straipsnio 1 dalies pažeidimo trukmę – nuo 1999 metų iki 2004 metų gegužės mėnesio. Taip pat nurodoma, kad tyrimo metu nenustatyti pažeidimo iniciatoriai ar kitokią įtaką pažeidimui turėję ūkio subjektai. Nurodoma, kad dėl šios priežasties baudos dydžiai nediferencijuojami.

KT atstovai paaiškino, kad atsižvelgiant į visas nurodytas aplinkybes pareiškėjoms skyrė baudos dydį – 0,4 procentai nuo bendrųjų metinių pajamų ir šis dydis daugiau nebuvo niekaip diferencijuojamas. Iš skundžiamo nutarimo turinio matyti, kad į UAB „Schneidersöhne Baltija“ skiriamą baudą įskaičiuota UAB „Papyrus Distribution“ skirtina bauda.

Pareiškėjos ginčija baudos dydį įvairiais aspektais.

UAB „Schneidersöhne Baltija“ nurodo, kad nutarimas dėl baudos: 1) pažeidžia teisinio tikrumo principą (teisės aktai nenustato draudimo keistis informacija dėl rinkos dalių); 2) neatsižvelgta į tai, kad bendrovė 2005 ir 2006 metais veikė rinkoje nuostolingai; 3) neatsižvelgta į atsakomybę lengvinančias aplinkybes; 4) sankcija taikyta ir už bendrovių atstovų susitikimus per visą 1999– 2004 metų gegužės mėnesio periodą, nors pareiškėjos atstovai susitikimuose dalyvavo tik 1999 – 2000 m. pradžioje; 5) bauda negalėjo būti skirta dėl senaties termino.

UAB „Libra Vitalis“ nurodo: KT apskaičiuodama baudos dydį neatsižvelgė į baudų skaičiavimo taisyklę, įtvirtintą Europos Komisijos 2006 06 28 išleistose pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktą skirtų baudų apskaičiavimo gairėse (2006/C 210/02 – Baudų skaičiavimo gairės), kuriose nustatyta, kad nustatydama baudų dydžius Komisija turėtų remtis su pažeidimu susijusių prekių ir paslaugų pardavimo verte.

Nėra pagrindo sutikti su UAB „Schneidersöhne Baltija“ argumentu dėl teisinio tikrumo principo taikymo ir baudos neskyrimo visiškai. KT pranešime ir nutarime išdėstyti argumentai, kuriais vadovaujantis pripažinta, kad pareiškėja pažeidė konkurencijos taisykles. Nei KĮ 5 straipsnio 1 dalyje, nei Sutarties 81 straipsnio 1 dalyje neišvardytas visas draudžiamų susitarimų sąrašas, 81 straipsnio 3 dalyje nurodytos išimtys, todėl pareiškėja galėjo suprasti, kad daro pažeidimą, o esant abejonėms, turėjo galimybę kreiptis į KT dėl išaiškinimo.

Į tai, kad bendrovė veikė nuostolingai, atsižvelgti neįpareigoja nei Lietuvos, nei Bendrijos konkurencijos taisyklės. Be to, pati pareiškėja skunde aiškina, kad tiek UAB „Schneidersöhne Baltija“, tiek UAB „Papyrus Distribution“ naudojo agresyvią konkuravimo strategiją, siekdamos didinti rinkos dalis, ir todėl veikė rinkoje nuostolingai. T.y. tokį veiklos pobūdį pasirinko pati pareiškėja, siekdama įsitvirtinti rinkoje (minėta, kad draudžiamas susitarimas konkurencijos visai nepanaikina), todėl KT neprivalėjo atsižvelgti į šią aplinkybę.

Dėl atsakomybę lengvinančių aplinkybių pastebėtina, kad pareiškėja tokiomis aplinkybėmis laiko tai, kad teisei priešinga veikla buvo nutraukta iš karto po Lietuvos įstojimo į ES. Nustatyta, kad veika buvo nutraukta dėl to, kad pareiškėjoms tapo žinoma apie pradėtą tyrimą – jau 2004 metų gegužės mėnesį KT atliko tyrimo veiksmus bendrovėse. Tyrimas pradėtas 2004 04 01 KT nutarimu (KT byla Nr. 04/06/1/1/02/08/028, tomas 20). Dėl to priešingos teisei veiklos nutraukimas nebūtinai turėjo būti pripažintas atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Pripažintina, kad UAB „Schneidersöhne Baltija“ padėjo KT tyrimo metu ir tai laikytina jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe, tačiau atsižvelgiant į tai, kad visos pažeidime dalyvavusios bendrovės vienodai padėjo tyrimui, laikytina, kad KT, skirdama baudos dydį 0,4 procentus bendrųjų metinių pajamų į šią aplinkybę atsižvelgė, nors jos nutarime ir nenurodė.

Dėl žalos rinkos dalyviams. Šio konkretaus pažeidimo tyrimas nereikalauja nustatyti realiai pažeidimu padarytas pasekmes, o minėtas sąlyginai mažas baudos dydis leidžia daryti išvadą, kad atsižvelgta į poveikio konkurencijai pobūdį ir kitas reikšmingas aplinkybes.

Dėl tos aplinkybės, kad pareiškėja UAB „Schneidersöhne Baltija“ nuo 2000 metų nedalyvavo susitikimuose, pastebėtina, kad pažeidimą sudaro trejopu būdu vykęs keitimasis informacija, o pareiškėja per visą periodą nuo 1999 metų iki 2004 metų gegužės dalyvavo pažeidime, todėl ta aplinkybė, kad vienu iš keitimosi informacija būdu ji nesinaudojo nuo 2000 metų, nepašalina paties pažeidimo fakto.

Dėl senaties termino. Iš tyrimo medžiagos matyti, kad pažeidimas turėjo tęstinį pobūdį. KĮ 40 str. 3 dalyje nustatyta, kad ūkio subjektai gali būti patraukti atsakomybėn už šio įstatymo pažeidimą ne vėliau kaip per 3 metus nuo pažeidimo įvykdymo dienos, o esant tęstiniam pažeidimui, - nuo paskutinių veiksmų atlikimo dienos. Šiuo atveju buvo tęstinis pažeidimas, kuris buvo baigtas daryti 2004 m. gegužės mėnesį, taigi 2006 10 26 dar nebuvo praėjęs 3 metų senaties terminas.

Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 1/2003, priimtas 2002 12 16, 25 straipsnyje taip pat nustato baudų skyrimo senaties terminus, kuriuos taiko Komisija. Šis senaties terminas yra 5 metai, kurie tęstinių pažeidimų atveju skaičiuojami taip pat nuo pažeidimo pabaigos dienos.

Taigi baudos skyrimo senaties terminai nebuvo pažeisti.

Tačiau teismas daro išvadą, kad Lietuvos Respublikos nacionaliniai teisės aktai nenumato galimybės įskaityti į baudą kitam ūkio subjektui skirtiną baudą, todėl skundžiamas Konkurencijos tarybos 2006 10 26 nutarimas Nr. 2S-13 keistinas, sumažinant UAB „Schneidersöhne Baltija“ skirtos baudos dydį 55880 litų suma, kuri buvo įskaityta į baudą kaip UAB „Papyrus Distribution“ skirtina bauda. Pažeidimo padarymo metu UAB „Papyrus Distribution“ buvo savarankiškas ūkio subjektas, o 2006 metais bendrovė prijungta prie UAB „Schneidersöhne Baltija“. KĮ 41 str. 1 dalyje pasakyta, kad už pažeidimą ūkio subjektams skiriama piniginė bauda iki 10 procentų bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais. KT baudas ūkio subjektams apskaičiavo taikydama 0,4 procentų nuo metinių pajamų rodiklį ir taip nustatė bazinius baudos dydžius. Baudų skyrimą reglamentuoja minėtas Vyriausybės nutarimas. Teisės aktai numato galimybę diferencijuoti baudas ir juose nustatyta į kokius požymius reikia atsižvelgti nustatant baudos dydį, pvz. KT galėjo diferencijuoti baudas dar pagal užimamos rinkos dalį, tačiau to nepadarė. Toks atvejis kaip kitam ūkio subjektui apskaičiuotos baudos įskaitymas kitam ūkio subjektui dėl to, kad jie susijungė, teisės aktuose nenumatytas. Daroma išvada, kad baudų skyrimo atveju negalima įstatymo nuostatų traktuoti plečiamai, nes tokiu būdu bus pažeidžiamas teisinio tikrumo principas.

Dėl UAB „Libra Vitalis“ argumentų, liečiančių sankcijos skyrimą.

Minėta, kad Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 5 straipsnis nustato, jog valstybių narių konkurencijos institucijos gali skirti vienkartines (ar kitas) nacionaliniuose įstatymuose numatytas baudas netgi nustačius Sutarties 81 straipsnio pažeidimą. Pareiškėjos nurodomos Pagal reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktą skirtų baudų apskaičiavimo gairės (OL C 210, 01/09/2006 p. 0002 – 0005) reglamentuoja Komisijos skiriamų baudų dydžius. Be to, šiose gairėse nėra vienareikšmiškai pasakyta, kad baudos dydis apskaičiuojamas tik pagal su pažeidimu susijusios pardavimo vertės dydį. Šiose gairėse nustatomos sudėtingos taisyklės, kai pirmiausiai nustatomas bazinis baudos dydis, priklausantis nuo pardavimo vertės dalies, apskaičiuotos remiantis pažeidimo sunkumu, padaugintu iš pažeidimo metų skaičiaus (19 p.), o procentas nuo pardavimo vertės dalies gali siekti iki 30 procentų (21 punktas). Po to taip apskaičiuota bazinė bauda dar gali būti didinama ar mažinama atsižvelgiant į gairėse nurodomas aplinkybes.

Lietuvos teisės aktuose nustatytas tik skaičiavimas, kuris remiasi procentu nuo bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais, o viršutinė riba nustatyta tokia pati kaip ir Tarybos Reglamento (EB) Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje – iki 10 procentų nuo bendrosios apyvartos praėjusiais ūkiniais metais. Detalesnės taisyklės nustatytos Vyriausybės nutarimu, kuriame nenumatytas bazinio rodiklio apskaičiavimas pagal būtent tų prekių, kurių rinka buvo veikiama, pardavimo vertes.

Dėl nurodytų argumentų teismas daro išvadą, kad iš esmės pareiškėjoms paskirtos baudos atitinka KĮ 41 ir 42 straipsnio reikalavimus, todėl reikalavimai sumažinti pareiškėjoms paskirtas baudas netenkinami. Teismas iš UAB „Schneidersöhne Baltija“ paskirtos baudos dydžio pašalina UAB „Papyrus Distribution“ skirtiną baudą.

Remiantis išdėstytu ir vadovaujantis LR ABTĮ 85str.- 88str., 89 str., 127str., teismas

Pareiškėjos UAB „Schneidersöhne Baltija“ skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Konkurencijos tarybos 2006 10 26 nutarimo „Dėl popieriumi prekiaujančių ūkio subjektų veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir Europos Bendrijos steigimo sutarties 81 straipsnio reikalavimams“ Nr. 2S-13 nutariamosios dalies 2 punktą ir nustatyti, kad UAB „Schneidersöhne Baltija“ skiriama 179 450 litų bauda.

Kitus UAB „Schneidersöhne Baltija“ ir UAB „Libra Vitalis“ skundų reikalavimus atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

 

Teisėjai

Ina Kirkutienė

Henrikas Sadauskas

Halina Zaikauskaitė