Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Dainiaus Raižio, Virgilijaus Valančiaus, Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės,

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjo akcinės bendrovės „Orlen Lietuva“ atstovams V. B. (V. B.), advokatams Mariui Juoniui, Karoliui Kačerauskui, atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos atstovams Giedrei Jarmalytei, Linai Darulienei, Indrai Varnaitei, Elonui Šatui,

uždarame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo akcinės bendrovės ,,Orlen Lietuva“ (ankstesnis pavadinimas – akcinė bendrovė „Mažeikių nafta“) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Orlen Lietuva“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl nutarimo panaikinimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

nustatė:

Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau – ir Konkurencijos taryba, atsakovas), vadovaudamasi Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 9 straipsniu, 36 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 40 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, 41 straipsnio 1 dalimi, 47 straipsniu, Baudos, skiriamos už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus, dydžio nustatymo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 1591 (toliau – ir Baudos dydžio nustatymo taisyklės), Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 102 straipsniu, Tarybos Reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo 5 straipsniu, priėmė 2010 m. gruodžio 16 d. nutarimą Nr. 2S-31 ,,Dėl AB „Orlen Lietuva“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 9 straipsnio ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 102 straipsnio reikalavimams“ (toliau – ir Nutarimas), kuriuo nutarė:

Pareiškėjas AB „Orlen Lietuva“ (toliau – ir pareiškėjas, ir AB „Mažeikių nafta“) skundu (I t., b. l. 1–200; II t., b. l. 1–8) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Nutarimo pirmą, antrą, trečią ir ketvirtą punktus.

Skunde nurodė, kad priimtas Nutarimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pažymėjo, jog Konkurencijos taryba pripažino jo veiksmų neteisėtumą, nepaisydama to, kad Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalyje numatytas patraukimo atsakomybėn senaties terminas suėjo daugiau kaip prieš 3 metus, t. y. 2007 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjo nuomone, Nutarime pateikiami Konkurencijos tarybos argumentai, kad senaties terminas galėjo ar turėjo būti stabdomas ar atnaujintas dėl vykusio teisminio nagrinėjimo, neturi teisinio pagrindo. Teigė, jog senaties termino nestabdymas ar neatnaujinimas neprasilenkia su protingumo ir teisingumo principais, nes Konkurencijos įstatymas nustato griežčiausias ekonomines sankcijas visoje Lietuvos teisinėje sistemoje. Kadangi tokios baudos kelia grėsmę ūkio subjektų veiklos tęstinumui, yra logiška, jog įstatymas numato nestabdomą ir neatnaujinamą senaties termino skaičiavimą. Pabrėžė, kad atsakovas priėmė ginčijamą Nutarimą, kuriuo buvo nutrauktas tyrimas dėl galimo bendrovės piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi, nenustačius pažeidimo. Pareiškėjo nuomone, tai leidžia daryti išvadą, kad jeigu Nutarime konstatuoti pažeidimai ir buvo tęsiami, jie 2006 m. sausio 1 d. tikrai buvo nutraukti. Teigė, jog atsakovas priėmė sprendimą, kuriuo pripažino pareiškėją pažeidusiu konkurencijos teisės reikalavimus, nepaisydamas to, kad byloje egzistuoja daugybė įrodymų, paneigiančių Nutarime formuluojamas išvadas, o priimant Nutarimą daugybė aplinkybių liko neįvertintos. Pabrėžė, jog pripažindamas jo veiksmų neteisėtumą atsakovas nesilaikė nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose formuluojamos pareigos konstatuoti pažeidimus ir taikyti sankcijas tik tada, kai dėl pažeidimo egzistavimo nelieka jokių abejonių. Atlikdamas papildomą tyrimą, atsakovas buvo įpareigotas pašalinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nurodytus trūkumus, dėl kurių teismas priėmė sprendimą panaikinti 2005 m. gruodžio 22 d. nutarimą kaip nepagrįstą ir neteisėtą. Teigė, kad skundžiame Nutarime šie įpareigojimai buvo arba apskritai neįgyvendinti, arba įgyvendinti tik formaliai, arba atsisakoma juos įgyvendinti argumentuojant, kad tam tikro elemento analizė nėra reikalinga, o Nutarimo išvados argumentuojamos tokiais pačiais motyvais, kuriuos teismas jau pripažino nepagrįstais. Taip pat nurodė, jog atsakovas pažeidė nešališkumo, objektyvumo ir nepiktnaudžiavimo valdžia principą, kadangi jo atstovai, dar prieš priimdami sprendimą ir išgirsdami pareiškėjo paaiškinimus, viešai reiškė nuomonę, kad jo veiksmai buvo neteisėti, be to, Nutarimo priėmime dalyvavusi Konkurencijos tarybos narė Jūratė Šovienė palaikė kaltinimus pareiškėjui anksčiau vykusiame teismo procese, todėl galėjo būti šališka. Pareiškėjo nuomone, Konkurencijos taryba taip pat galėjo būti šališka dėl valdžios institucijų rodomo dėmesio bei išankstinės nuomonės dėl pažeidimo egzistavimo. Pažymėjo, jog 2010 m. spalio 1 d. Konkurencijos tarybos Draudžiamų susitarimų skyriaus „Pranešime apie atliktą tyrimą dėl AB „Orlen Lietuva“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 9 straipsnio ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 102 straipsnio reikalavimams“ (toliau – ir 2010 m. Pranešimas) pateikęs kaltinimus dėl konkurencijos teisės pažeidimų, atsakovas nustatė jam neproporcingai trumpą terminą pateikti savo paaiškinimus dėl pranešime pateiktų kaltinimų turinio, tuo apribodamas galimybes pateikti pareiškėjo veiksmus pateisinančius faktus, kurių surinkimui nebuvo skirta laiko. Pareiškėjo nuomone, tokiu būdu buvo pažeista jo teisė į gynybą. Taip pat nurodė, jog Nutarime atitinkama rinka apibrėžiama netaikant jokios kryptingos metodologijos, t. y., Nutarime analizuojami įvairūs verslo aplinkos Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje skirtumai, tačiau neįvardijama, kokią reikšmę šie skirtumai turi atsakant į pagrindinį rinkos apibrėžimo klausimą – kas konkrečiai sudaro konkurencinį spaudimą nagrinėjamam ūkio subjektui. Konkurencijos taryba, apibrėždama atitinkamą rinką, nesivadovavo SSNIP analizės metodu ar kita kryptinga metodika, nors tokiu atveju būtų gautas daug aiškesnis ir objektyvesnis vaizdas, o atitinkama rinka apibrėžiama gerokai plačiau nei Nutarime. Pažymėjo, jog tokią analizę pareiškėjo prašymu atliko nepriklausomi ekspertai, kurių išvadas atsakovas atmetė (ignoravo) nepateikdamas jokių priežasčių. Nutarime argumentuojant, kodėl negali būti taikomas SSNIP (hipotetinio monopolisto) testas apibrėžiant atitinkamą rinką, nurodoma šaltinių neišsamumo ir nepatikimumo problema bei galima „celofano klaida“, neatkreipiant dėmesio, kad nepriklausomų ekspertų atliktoje analizėje buvo naudojami viešai prieinami ir visuotinai pripažinti šaltiniai, o „celofano klaidos“ pasireiškimo problema buvo išspręsta pačiame Nutarime pasiūlytu metodu. Papildomo tyrimo metu nebuvo atlikti jokie tyrimo veiksmai, kurie paprastai atliekami apibrėžiant atitinkamą prekės rinką. Iš esmės visi pateikti argumentai jau buvo pateikti teisminio proceso metu, tačiau teismų pripažinti nepagrįstais, be to, atsakovas jau trečią kartą keičia savo poziciją dėl prekės rinkos apibrėžimo, nepateikdamas šiuo klausimu jokio paaiškinimo. Pareiškėjo nuomone, klaidingas Nutarimo išvadas nemaža dalimi nulemia konceptualus atsakovo atliktos analizės trūkumas. Nutarime pateikiama argumentų seka suponuoja, kad prekės rinkos apibrėžimo analizė buvo atliekama jau turint omenyje konkretų geografinės rinkos apibrėžimą (Lietuvos geografinė rinka). Tokia argumentacijos seka yra nelogiška, kadangi sprendimą dėl atitinkamos prekės rinkos geografinių ribų galima priimti tik po to, kai yra apibrėžiama prekės rinka, o ne atvirkščiai. Pareiškėjo nuomone, pardavimai dideliais kiekiais iš gamyklos ir didmeniniai pardavimai sudaro dvi atskiras rinkas. Pareiškėjas taip pat teigia, jog pardavimų dideliais kiekiais iš gamyklos rinkos geografinės ribos apima žymiai didesnę teritoriją nei Lietuva, o didmeninių pardavimų rinka nagrinėjamu laikotarpiu gali būti arba nacionalinė, arba regioninė. Tai, jog atliekant papildomą tyrimą, buvo pirmiau apsispręsta apibrėžti atitinkamos rinkos ribas kaip Lietuvą, o po to priderinti šiai pozicijai ir prekės rinkos apibrėžimą, suponuoja, jog Nutarime yra akcentuojamos iš esmės tos aplinkybės, kurios yra svarbios geografiškai siauresnės, didmeninės prekės rinkos apibrėžimui. Tačiau tie veiksniai, kurie sudaro prielaidas išskirti atskiras benzino ir dyzelino pardavimų dideliais kiekiais iš gamyklos rinkas, analizuojami labai paviršutiniškai arba iš viso neanalizuojami. Apibrėždama geografinę rinką Konkurencijos taryba pažeidė Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 2 dalies nuostatas, nepateikė pagrįstų priežasčių, kodėl turėtų būti nukrypta nuo susiformavusios praktikos apibrėžiant naftos produktų pardavimo iš gamyklos geografines rinkas, bei Europos Komisijos (toliau – ir Komisija) sprendimo byloje PKN/Mazeikiu, kuriame buvo analizuojamos rinkos, kuriose veikia pareiškėjas, nenustatė konkurencijos šaltinių, neatliko sisteminio konkurencijos įvertinimo, neįvardijo, iš kur nagrinėjamu laikotarpiu į Lietuvą buvo įvežami naftos produktai. Nutarime taip pat pervertinama pareiškėjo pardavimų santykio su konkuruojančių ūkio subjektų pardavimais reikšmė apibrėžiant atitinkamą geografinę rinką – teisės aktai nurodo, kad šis santykis ir šio santykio svyravimai atskirose teritorijose yra svarbūs tik preliminariai apsibrėžiant geografinės rinkos ribas, kurias reikia analizuoti atliekant išsamią analizę. Taip pat teigė, jog nepagrįstai atsisakoma atsižvelgti į naftos produktų tarptautinės prekybos srautus ir paklausos pobūdį – Nutarime apsiribojama tik abstrakčiais teiginiais, neįvertinant, ar šie tarptautinės prekybos srautai sudarė konkurencinį spaudimą pareiškėjui. Nutarime taip pat atlikta ydinga transporto kaštų analizė – nėra nustatyta, kiek kainuoja importuoti produktus iš alternatyvių tiekimo šaltinių. Pareiškėjo nuomone, visiškai nepagrįstai konstatuojama, kad poreikis importuoti naftos produktus per Rygos uostą sudarė kliūtį įeiti į rinką – faktai rodo, kad nagrinėjamu laikotarpiu importas per Rygos uostą yra netgi labiau ekonomiškai priimtina alternatyva nei importas per AB „Klaipėdos nafta“ terminalą. Konkurencijos taryba klaidingai atliko naftos produktų saugojimo pajėgumų analizę, jos surinkti duomenys rodo, kad Lietuvoje buvusių laisvų (apskritai nenaudojamų) saugojimo pajėgumų užteko sutalpinti virš 20 tankerių atvežtų naftos produktų, o bendra saugojimo pajėgumų talpa buvo pakankama patenkinti visiems Lietuvos poreikiams (jeigu pareiškėjas apskritai būtų nustojęs gaminti naftos produktus). Atsakovo sprendimas, kad įėjimo į rinką kliūtį gali sudaryti visiškai nenaudojamų terminalų trūkumas, pareiškėjo nuomone, yra visiškai neteisingas. Pareiškėjas teigė, jog yra akivaizdu, kad pirkėjams pasirinkus pirkti naftos produktus iš alternatyvių šaltinių, saugojimo pajėgumai, naudojami saugoti iš jo įsigytus naftos produktus, niekur nedingtų. Tokiu atveju pareiškėjo produktus tuose pačiuose saugojimo pajėgumuose tiesiog keistų importuoti naftos produktai. Dėl šios priežasties nagrinėjant saugojimo pajėgumų sudaromas/nesudaromas įėjimo į rinką kliūtis, reikėtų skaičiuoti visus pareiškėjo pirkėjams prieinamus naftos produktų saugojimo pajėgumus, o ne tik pajėgumus, kurių niekas nenaudoja. Benzino ir dyzelino kokybės specifikacijų skirtumai Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje ir Lenkijoje klaidingai vertinami kaip įėjimo į rinką barjerai. Pareiškėjo nuomone, vienoje teritorijoje esanti gamykla gali gaminti kitoms teritorijoms pritaikytus produktus, o skirtingos specifikacijos Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje nieko nesako apie jo patiriamą konkurencinį spaudimą. Valstybės rezervo kaupimo poreikis klaidingai vertinamas kaip kliūtis įeiti į rinką – faktai rodo, kad kaštus dėl tokio rezervo kaupimo rinkos dalyviai prisiima tiek pirkdami produktus iš pareiškėjo, tiek juos importuodami. Pažymėjo, kad taip pat neįvertinta muito mokesčių pasikeitimo įtaka atitinkamos geografinės rinkos apibrėžimui – faktai rodo, jog pasikeitus muito mokesčiams Lietuvoje dyzelino importas išaugo nuo 3 iki 35 procentų, ir tai turėjo atsispindėti geografinės rinkos apibrėžime. Sudarytos metinės sutartys su „Lukoil“, „Statoil“ ir „Neste“ Nutarime klaidingai vertinamos kaip kliūtis įeiti į rinką – faktai rodo, kad „Lukoil“, „Neste“ ir „Statoil“ Lietuvos įmonės turėjo 41,55 procento niekam neįsipareigotų pirkti naftos produktų kiekių, kuriuos jie galėjo visiškai laisvai nukreipti alternatyviems tiekėjams. Be to, Nutarime iš esmės nėra pateikta jokia analizė, kaip kiekvienas iš nagrinėtų veiksnių prisideda prie galutinės išvados, kad atitinkama geografinė rinka yra Lietuva. Pabrėžė, jog iš esmės tų pačių konstatuotų aplinkybių pagrindu atsakovas buvo padaręs išvadą, jog geografinė rinka yra Baltijos valstybės. Nutarime nėra atlikta tinkama dominuojančios padėties analizė, todėl Nutarimo išvada dėl pareiškėjo užimamos dominuojančios padėties atitinkamoje rinkoje taip pat yra klaidinga. Klaidingai apibrėžus atitinkamą rinką, yra neįmanoma vertinti, ar ūkio subjektas užima atitinkamoje rinkoje dominuojančią padėtį, t. y. dominuojančią padėtį galima nustatyti tik tinkamai apibrėžtoje atitinkamoje rinkoje. Nutarime pernelyg sureikšmintos pareiškėjo pardavimų dalys kaip dominavimo įrodymas – tiek pagal Lietuvos, tiek pagal Europos Sąjungos konkurencijos teisę rinkos dalis negali būti laikoma vieninteliu ir neginčijamu dominuojančios padėties įrodymu. Nutarime taip pat visiškai neįvertinti pagrindiniai dominuojančios padėties nustatymui reikšmingi veiksniai, tokie kaip: 1) esamų konkurentų sudaromas konkurencinis spaudimas; 2) potencialių konkurentų sudaromas konkurencinis spaudimas; 3) atsverianti pirkėjų rinkos galia. Be to, nenustatyti su pareiškėju konkuruojantys ūkio subjektai, nors apibrėžiant pareiškėjo rinkos dalis nurodoma, kad kiti konkurentai visgi rinkoje turėtų veikti. Atitinkamai Nutarime taip pat neįvardintos konkuruojančių ūkio subjektų rinkos dalys ir jų sudaromas konkurencinis spaudimas pareiškėjui. Nutarime nenustatytas potencialios konkurencijos sudaromas konkurencinis spaudimas, nėra atlikta pirkėjų galimybės pakeisti tiekimo šaltinius analizė. Pateiktas kaltinimas dėl diskriminacinės ir ekonomiškai nepagrįstos kainodaros yra daromas ydingų prielaidų pagrindu. Konkurencijos taryba nepagrįstai konstatavo įstatymo pažeidimą, t. y. buvus ekonomiškai nepagrįstai ir diskriminacinei kainodarai. Pareiškėjo nuomone, šių kaltinimų ydingumą lėmė klaidingas jo taikomos nuolaidų sistemos supratimas bei tinkamas neįsigilinimas į tyrimo, bylos nagrinėjimo Konkurencijos tarybos viešajame posėdyje metu jo pateiktus paaiškinimus. Atsakovas nepateikia jokių įrodymų, kuriais remiantis būtų galima pagrįsti išvadą dėl skaidrumo reikalavimo pažeidimo. Pažymėjo, jog klaidingai teigiama, kad į „pirmą“ pirkėjų grupę galėjo patekti tik potencialūs importuotojai – tyrimo metu nebuvo nustatyta nė vieno atvejo, kai „pirmai“ grupei buvo priskirti pirkėjai, kurie įsigijo mažesnius prekių kiekius, nei numatė pareiškėjo viešai skelbiami reikalavimai, t. y. nebuvo įrodyta, kad „pirmai“ grupei buvo priskirtas bent vienas ūkio subjektas atsižvelgiant ne į nuperkamus kiekius, bet į galimybes importuoti naftos produktus. Taip pat klaidingai teigiama, kad pareiškėjas sudarė dirbtines kliūtis patekti į „pirmą“ pirkėjų grupę smulkiesiems pirkėjams, įskaitant kooperatinę bendrovę „Tiltoilas“ (toliau – ir KB „Tiltoilas“) – faktai rodo, jog visiems buvo žinomi patekimo į „pirmą“ grupę kriterijai ir visi galėjo juos patenkinti. Nutarime nepateikiama jokių įrodymų, pagrindžiančių prielaidą, jog KB „Tiltoilas“ galėjo nupirkti tokius produktų kiekius, kurie leistų jį priskirti „pirmai“ grupei. Nutarime neįvertinama ir ta aplinkybė, kad KB „Tiltoilas“ neatvyko derėtis su pareiškėju dėl patekimo į „pirmą“ pirkėjų grupę, klaidingai teigiama, kad 70 000 tonų riba patekimui į „pirmą grupę“ yra savaime diskriminacinė – šis teiginys yra nepagrįstas jokiais tyrimo metu nustatytais faktais. Taip pat klaidingai teigiama, kad importo pariteto kainodara yra neteisėta – faktai rodo, jog ji sudaro galimybes pirkėjams gauti mažiausias įmanomas kainas – tai yra konkurencijos teisės pagrindinis tikslas. Taip pat klaidingai teigiama, kad pareiškėjo nuolaidų sistema nebuvo skaidri – faktai rodo, kad visi rinkos dalyviai žinojo nuolaidų sistemos sąlygas. Pareiškėjo nuomone, klaidingai įžvelgiama ir diskriminacija – konstatuojant, kad atskiriems ūkio subjektams taikytos skirtingos sąlygos, nebuvo analizuota, ar pačios sutartys yra panašios, nors iš „surastų“ tariamo diskriminavimo atvejų galima matyti, kad jie patvirtina paprastą ekonominę logiką – didesnius kiekius perkantys ūkio subjektai gauna didesnes nuolaidas – tai nėra laikoma diskriminacija. Pažymėjo, jog Nutarime apskritai nenagrinėjama, ar tokios tariamai skirtingos sąlygos sudarė skirtingas konkurencijos sąlygas. Nutarime pateiktas kaltinimas dėl lojalumo ir nekonkuravimo susitarimų sudarymo yra formuluojamas klaidingų prielaidų pagrindu. Pareiškėjas nesutiko su šia Konkurencijos tarybos išvada, nurodė, kad sutartinės nuostatos, kuriose numatomas reikalavimas pirkti minimalų metinį naftos produktų kiekį ir kompensacijų už sutarties pažeidimą nustatymas yra įprastinės verslo sąlygos. Taip pat nurodė, kad minimalūs ir maksimalūs metiniai naftos produktų įsigijimo kiekiai faktiškai buvo nustatyti siekiant planuoti apimtis ir užtikrinti produkto pasiūlą – tai yra naudinga ir pareiškėjui, ir jo pirkėjams, o suteikiamos nuolaidos už įsipareigotus nupirkti prekių kiekius buvo susietos tik su pareiškėjo kaštų ekonomija, kuri susidaro parduodant didesnį prekių kiekį. Pareiškėjas teigė, jog įsipareigojimai pirkti minimalų metinį prekės kiekį yra susiję su kaštų ekonomija, o minimalūs ir maksimalūs metiniai įsigijimo kiekiai buvo nustatyti siekiant planuoti apimtis ir užtikrinti produkto pasiūlą. Pareiškėjas taip pat nesutiko su Nutarime pateikiamu Konkurencijos tarybos vertinimu dėl pareiškėjo sutarčių neteisėtumo ir dėl to, jog jose nustatyti „išimtinumo“ (nekonkuravimo) įsipareigojimai. Nutarime formuluojamas kaltinimas dėl to, kad pareiškėjas piktnaudžiavo dominuojančia padėtimi ribodamas paralelinį importą, taip pat yra nepagrįstas, kadangi ši išvada daroma: 1) klaidingai aiškinant sutarties nuostatas (t. y. garantija, kad produktas atitinka Latvijos rinkoje galiojančius kokybinius standartus, aiškinama kaip draudimas parduoti produktą Lietuvoje); 2) neįvertinant, kad pareiškėjas neturėjo galimybių kontroliuoti, ar pirkėjas tokio įsipareigojimo laikėsi (jeigu toks įsipareigojimas būtų nustatytas); 3) paralelinio importo ribojimas smulkiam pirkėjui yra nesuderinamas su elementaria ekonomine logika. Nutarime suformuluotas kaltinimas, kad pareiškėjas piktnaudžiavo dominuojančia padėtimi dėl to, jog nustatydamas kainas laivų bunkeriavimui skirtam dyzelinui, pareiškėjas „atsižvelgė“ į šių degalų naudojimo paskirtį bei kontroliavo, kad dyzelinas būtų panaudotas laivų bunkeriavimui yra nepagrįstas, kadangi pareiškėjas visiškai teisėtai gali parduoti produktus skirtingomis kainomis skirtingose atitinkamose rinkose (nėra iškreipiamos konkurencijos sąlygos), o laivams skirto dyzelino panaudojimo pagal paskirtį faktą įrodančių dokumentų reikalavimas buvo numatytas vykdant teisės aktų reikalavimus, kurių pažeidimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Pareiškėjo nuomone, Nutarime pateiktas baudos apskaičiavimas nėra tinkamai motyvuotas, ir todėl: 1) negalima suprasti, kaip buvo nustatytas tikslus už pažeidimo pavojingumą skiriamos sankcijos dydis; 2) negalima suprasti, kokiais metais gautų pajamų atžvilgiu atsakovas skaičiavo skirtingas sankcijas ir ar apskritai jos buvo siejamos su pareiškėjo pajamomis; 3) identiškų argumentų pagrindu atsakovas galėjo skirti bet kokio dydžio baudą ‑ netgi maksimalią, siekiančią 10 procentų pareiškėjo bendrųjų metinių pajamų.

Atsakovas Konkurencijos taryba atsiliepimu į skundą (III t., b. l. 5–41) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą nesutiko su pareiškėjo argumentais dėl senaties termino taikymo, nurodė, kad Konkurencijos taryba, paskirdama pareiškėjui baudą, terminų nepažeidė. Įstatymas sieja patraukimo atsakomybėn termino skaičiavimą su pažeidimą sudarančių veiksmų pabaiga. Šis terminas pradedamas skaičiuoti būtent nuo pažeidimą sudarančių veiksmų pabaigos. Todėl nėra pagrįsta patraukimo atsakomybėn terminą sieti su tirtu 2002–2004 metų laikotarpiu. Nagrinėtų veiksmų pradžios momentas bei vertinimas dėl jų pabaigimo pateikiamas 2005 m. gruodžio 22 d. Konkurencijos tarybos nutarimo Nr. 2S-16 9 punkte, aptariant skirtinos baudos dydį. Šiame punkte nurodoma, kad šio nutarimo 5.3 dalyje nurodyto Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 3 punkto pažeidimo pradžia laikytina 2002 metų pradžia, nutarimo 5.4.1 dalyje nurodyto Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 3 punkto pažeidimo pradžia laikytina 2003 metų pradžia, nutarimo 5.1 dalyje nurodyto Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 3 punkto ir 5.2 dalyje nurodyto 9 straipsnio pažeidimų pradžia laikytina 2004 metų pradžia. Pažymėjo, kad duomenų, jog pareiškėjas nutraukė veiksmus, pažeidžiančius konkurencijos teisės normas, nėra, išskyrus nutarimo 5.4.2 dalyje nurodytą Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 3 punkto pažeidimą, kuris truko nuo 2003 m. gruodžio 1 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d. Atsižvelgiant į tokias 2005 m. gruodžio 22 d. nutarimo nuostatas, matyti, kad šio nutarimo priėmimo metu trejų metų patraukimo atsakomybėn terminas net nebuvo prasidėjęs, išskyrus vieną pažeidimą. Konkurencijos tarybos nuomone, susiklosčius situacijai, kai 2008 m. gruodžio 8 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi 2005 m. gruodžio 22 d. nutarimas buvo iš dalies panaikintas ir byla grąžinta Konkurencijos tarybai atlikti papildomą tyrimą, patraukimo atsakomybėn terminas turėtų būti pradėtas skaičiuoti iš naujo nuo minėtos teismo nutarties priėmimo dienos (tuo atveju, jeigu dėl kokių nors priežasčių būtų pripažinta, kad šis terminas yra prasidėjęs). Toks termino eigos vertinimas atitiktų teisingumo ir protingumo kriterijus, kadangi nebūtų sudaryta galimybė ūkio subjektui išvengti atsakomybės už vienus pavojingiausių ekonominio pobūdžio pažeidimų. Priešingu atveju susidarytų situacija, kai dėl ilgai trunkančio bylinėjimosi teismuose išnyktų galimybė ištaisyti Konkurencijos tarybos tyrimo trūkumus, jeigu juos nustatytų teismas. Atsakovo nuomone, nagrinėjamu atveju pagal analogiją turėtų būti taikoma Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 35 straipsnio 4 dalies nuostata, todėl nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties priėmimo dienos senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas iš naujo. Konkurencijos tarybos nuomone, jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. gruodžio 8 d. nutarties priėmimo metu būtų nustatęs, jog jo siūlomas įpareigojimas grąžinti bylą papildomam tyrimui atlikti yra neįgyvendinamas dėl to, kad jau yra suėję patraukimo atsakomybėn terminai, vadovaudamasis proceso operatyvumo bei ekonomiškumo principais, jis būtų nutaręs bylą nutraukti. Teigė, kad Konkurencijos taryba atliko tinkamą teisinį, faktinį ir ekonominį geografinių rinkų įvertinimą, kuris yra reikalingas, norint teisingai apibrėžti atitinkamą rinką. Tyrimo metu atsakovas surinko papildomus faktinius įrodymus tinkamai geografinei rinkai apibrėžti, o taip pat šiuos bei 2005 m. nutarimo metu surinktus įrodymus įvertino ekonomine prasme. Konkurencijos taryba įvertino konkurencijos sąlygų panašumus ir skirtumus Lietuvoje bei greta esančiose valstybėse ir nustatė AB „Orlen Lietuva“ konkurencinio spaudimo šaltinius benzino pardavimų iš gamyklos ir dyzelino pardavimų iš gamyklos prekių rinkose. Konkurencijos taryba taip pat pakankamai išanalizavo konkurencijos sąlygas už Baltijos valstybių ribų. Be to, papildomo tyrimo metu buvo detaliai išanalizuoti logistikos iš kitų šalių kaštai, Nutarime pateikti benzino ir dyzelino transportavimo sausuma ir jūra kaštai. Padarė išvadą, kad ženklus galimo importo pariteto kainos skirtumas, kuris lemia kainų lygį minėtos šalies teritorijoje, bei kiti veiksniai sąlygoja skirtingas konkurencijos sąlygas Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, nes AB „Orlen Lietuva“ Latvijoje ir Estijoje susiduria su didesniu kitų gamintojų konkurenciniu spaudimu negu Lietuvoje. Papildomo tyrimo metu Konkurencijos taryba išanalizavo su nagrinėjamais klausimais susijusią Komisijos, Latvijos konkurencijos tarybos ir savo pačios praktiką ir pagrindė savo argumentus, kodėl Nutarimo išvados skiriasi nuo minėtų institucijų padarytų išvadų. Pabrėžė, jog siekiant užtikrinti tinkamą teismo įpareigojimo įvykdymą, tam buvo skirtas visas Nutarimo 4.3.7. skyrius. Taryba šiame skyriuje atkreipė dėmesį į tai, kad Europos Sąjungos institucijų praktikoje piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi atvejis naftos produktų pardavimo sektoriuje nebuvo nagrinėtas, visi esami šio sektoriaus analizės pavyzdžiai yra pateikiami koncentracijų nagrinėjimo bylose. Jau vien ši aplinkybė parodo, kad tiesioginių pavyzdžių, kuriais būtų galima remtis kaip analogiško pažeidimo analize, nėra. Be to, net ir koncentracijų nagrinėjimo atvejais pripažįstama, kad pardavimų iš gamyklos rinka gali būti nacionalinė. Nei Konkurencijos įstatymas, nei kiti teisės aktai nenumato, kad Konkurencijos taryba tyrimo metu privalo remtis ekspertinėmis analizėmis ir kad jos laikytinos prioritetiniais įrodymais kitų įrodymų atžvilgiu. Pažymėjo, jog pareiškėjui analizę atliko ne nepriklausomas ekspertas, o bylos baigtimi suinteresuoto pareiškėjo pasamdyta įmonė. Nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. gruodžio 8 d. nutartyje konstatavo, jog Konkurencijos taryba nepašalino kai kurių faktinio pobūdžio abejonių ir nepakankamai motyvavo savo pasirinktą rinkos apibrėžimą. Teismui kilo abejonių, ar Konkurencijos taryba tinkamai išskyrė nagrinėjamose rinkose egzistuojančius tiekimo grandinės lygmenis ir juose vykstančius konkurencinius santykius ir ar gerai apskaičiavo šiose rinkose veikiančių subjektų rinkos dalis. Nurodė, jog Konkurencijos taryba, kiek buvo objektyviai įmanoma, papildomo tyrimo metu pašalino teismui kilusias abejones, jos nuomone, papildomo tyrimo metu surinkti įrodymai ir jų analizė būtent ir pašalina teismo nurodomas faktinio pobūdžio abejones ir pagrindžia pasirinktą rinkos apibrėžimą. Todėl darė išvadą, kad Konkurencijos taryba tinkamai įgyvendino Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 8 d. nutartyje įtvirtintus įpareigojimus. Pažymėjo, kad Konkurencijos taryba atlieka tyrimus dėl AB „Orlen Lietuva“ veiksmų, atliekami tyrimai yra susiję su prekyba naftos produktais, ir tai nedaro jokios įtakos Konkurencijos tarybos teisėms ir pareigoms atlikti kitas analizes ar tyrimus, susijusius su situacija prekybos naftos produktais srityje. Pabrėžė, kad Konkurencijos tarybos ataskaitoje „Pagrindiniai veiksniai, darantys įtaką degalų kainai“, kuri buvo pateikta Lietuvos Respublikos Vyriausybei, buvo nagrinėjami degalų kainoms Lietuvoje darantys įtaką veiksniai, o ne AB „Orlen Lietuva“ veiksmų teisėtumas Konkurencijos įstatymo atžvilgiu. Nurodė, kad nėra jokio pagrindo išvadai, jog Konkurencijos taryba dar iki Nutarimo priėmimo jau buvo nustačiusi ir AB „Orlen Lietuva“ dominuojančią padėtį tokioje rinkoje. Pabrėžė, jog paminėta ataskaita nesudarė jokio pagrindo pareiškėjo prielaidoms dėl jo interesų pažeidimo dėl, jo nuomone, jau suformuluotų, tačiau nepateiktų kaltinimų dėl Konkurencijos įstatymo pažeidimų atliekamuose bendrovės atžvilgiu tyrimuose ar jo komercinių paslapčių atskleidimo. Taip pat pažymėjo, jog nėra pagrindo abejoti šiuo metu laikinai Konkurencijos tarybos pirmininkės pareigas einančios Jūratės Šovienės objektyvumu ir nešališkumu nagrinėjant AB „Orlen Lietuva“ bylą, kadangi jos veiksmai, susiję su ankstesniu nutarimu, buvo lemti Konkurencijos tarybos sprendimų ir pavedimų bei J. Šovienei, kaip Konkurencijos tarybos administracijos darbuotojai, nustatytų pareigų vykdymo. Paaiškino, jog Nutarime nesant šaltinių į konkrečią medžiagos dalį, niekaip nebuvo suvaržytos pareiškėjo teisės į gynybą, kadangi jis turėjo teisę susipažinti su visa minėtos bylos medžiaga, įskaitant ir dokumentus, kuriais grindžiami konkretūs pranešime dėl atlikto tyrimo pateikiami teiginiai, be to, dalis teiginių atsispindėjo jau 2005 m. gruodžio 22 d. nutarime, o dalis rėmėsi paties pareiškėjo cituojama bylų praktika. Atsakovas pabrėžė, kad įvertinęs tyrimo metu nustatytas aplinkybes, atitinkamą rinką apibrėžė vadovaudamasis Konkurencijos tarybos 2000 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 17 patvirtintais Konkurencijos tarybos paaiškinimais dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo (toliau – ir Paaiškinimai dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo) bei itin atsižvelgdamas į 1997 m. gruodžio 9 d. Komisijos pranešimą „Dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo Bendrijos konkurencijos teisės tikslams“ (97/C 372/03) (toliau – ir Pranešimas dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo) bei į Komisijos ir kitų konkurencijos institucijų praktiką. Nurodė, kad dėl priežasčių, susijusių su SSNIP testo taikymo problematika, ir atsižvelgiant į kitus byloje surinktus bei Nutarime išdėstytus įrodymus bei aplinkybes, kurios leidžia daryti pagrįstas išvadas dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo, SSNIP testas nebuvo taikomas, o paklausos pakeičiamumas buvo vertinamas pagal kitus Paaiškinimuose dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo nurodytus kriterijus. Paaiškino, kad pranešime apie atliktą tyrimą buvo išskirtos dvi prekės rinkos: 1) benzino pardavimų iš gamyklos ir 2) dyzelino pardavimų iš gamyklos rinkos. Apibrėžiant atitinkamą prekės rinką buvo įvertintas benzino ir dyzelino pakeičiamumas pirkėjo požiūriu su kitais naftos produktais, taip pat pakeičiamumas tarpusavyje ir su automobilių dujomis. Nustačius, kad tokio pakeičiamumo nėra, toliau buvo vertinama pakeičiamumo galimybė tarp atskirų benzino rūšių ir atitinkamai tarp dyzelino rūšių. Konstatavus, kad visų benzino rūšių ir dyzelino klasių tarpusavio pakeičiamumas tiek gamintojo, tiek pirkėjo požiūriu yra galimas, prekės rinka buvo apibrėžta kaip benzino ar dyzelino rinkos. Šio tyrimo tikslais buvo nagrinėtas pareiškėjo, naftos produktų gamintojo, elgesys tik pardavimų iš gamyklos lygmenyje, neanalizuojant visos tiekimo grandinės iki pat galutinio vartotojo. Pabrėžė, jog prekės rinkos apibrėžimas pagal pasirinktą transporto rūšį ar skirtingas pristatymo sąlygas nėra teisingas ir galimas, nes prekės rinka apibrėžiama kaip visuma prekių, kurios pirkėjų požiūriu yra tinkamas pakaitalas viena kitai pagal jų savybes, naudojimą ir kainas. Taigi iš esmės benzino ar dyzelino pristatymo būdas bei pristatymui naudojama transporto paslaugų rūšis yra kitas etapas po benzino ar dyzelino pardavimo iš gamyklos ir tuo atveju, jeigu būtų nagrinėjama benzino ar dyzelino pristatymo (gabenimo-transportavimo) rinka, reikėtų nagrinėti minėtus pristatymo būdus ir jų pakeičiamumą tarpusavyje bei tai, ar vienas transportavimo paslaugas teikiantys ūkio subjektai sudaro konkurencinį spaudimą kitos rūšies transportavimo paslaugų teikėjams. Išanalizavusi Komisijos praktiką, Konkurencijos taryba Nutarime padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju prekės rinka negali būti skaidoma į atskirus distribucijos lygmenis, juos vertinant kaip atskiras rinkas, kadangi nėra objektyvių aplinkybių, leidžiančių atriboti šias dvi prekės rinkas: pirkėjai perka abiem analizuotais būdais (tiek geležinkeliu, tiek ir autotransportu), perkami prekės kiekiai nėra išimtinai susiję su pasirinktu transportavimo būdu, prekių tiekėjo kainodara formuojama atsižvelgiant į bendrą ūkio subjekto perkamą prekių kiekį, nesvarbu kokiu būdu jis bus pristatytas, atsižvelgiant į pateiktą geografinės rinkos apibrėžimą taip pat matyti, kad dėl Lietuvoje egzistuojančių nedidelių transportavimo atstumų Lietuvos teritorijoje esantys pirkėjai gali būti vienodai aptarnaujami tiek geležinkeliu, tiek ir autotransportu pristatant produktus. Konkurencijos tarybos nuomone, tyrimo metu taip pat buvo pakankamai išanalizuotos konkurencijos sąlygos už Baltijos valstybių ribų. Papildomo tyrimo metu buvo detaliai išanalizuoti logistikos iš kitų šalių kaštai, Taryba pateikė benzino ir dyzelino transportavimo sausuma ir jūra kaštus. Buvo padaryta išvada, kad ženklus galimo importo pariteto kainos skirtumas, kuris lemia kainų lygį minėtos šalies teritorijoje bei kiti veiksniai sąlygoja skirtingas konkurencijos sąlygas Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, nes AB „Orlen Lietuva“ Latvijoje ir Estijoje susiduria su didesniu kitų gamintojų konkurenciniu spaudimu negu Lietuvoje. Pabrėžė, jog didelė pardavimų dalis nėra vienintelis kriterijus, kuriuo remdamasi Konkurencijos taryba padarė išvadą dėl atitinkamos geografinės rinkos apibrėžimo. Jos nuomone, pareiškėjo vaidmuo Lietuvoje yra labai reikšmingas, pareiškėjas beveik neturėjo konkurentų Lietuvoje tiriamu laikotarpiu, kadangi beveik visą benzino ir dyzelino poreikį Lietuvos pirkėjai įsigijo būtent iš AB „Orlen Lietuva“. Pabrėžė, jog AB „Orlen Lietuva“ rinkos dalys buvo stabilios ir gerokai viršijo 40 procentų: ji 2002 m. dyzelino pardavimų rinkoje Lietuvoje užėmė 94,6 proc., 2003 m. – 97,1 proc., 2004 m. – 85,4 proc., tuo tarpu jos rinkos dalis benzino pardavimų iš gamyklos rinkoje Lietuvoje buvo apie 99 proc. Teigė, kad tokių rinkos dalių visiškai pakanka dominavimo konstatavimui, paaiškino, jog jeigu neįrodoma priešingai, laikoma, kad ūkio subjektas užima dominuojančią padėtį atitinkamoje rinkoje, jei jo rinkos dalis sudaro ne mažiau kaip 40 proc. Be rinkos dalies taip pat įvertintos tokios aplinkybės, kurios, remiantis pareiškėjo Paaiškinimais dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo, net ir neviršijus dominavimo prezumpcijos ribos, leidžia konstatuoti pareiškėjo dominavimą, tai yra: 1) pareiškėjas turi labai dideles rinkos dalis atitinkamoje rinkoje; 2) jo rinkos dalys buvo stabilios ilgą laikotarpį; 3) pareiškėjas turi didelių nepanaudotų gamybinių pajėgumų; 4) pareiškėjas turi didelį vertikaliosios integracijos laipsnį, nes gamina naftos produktus ir turi prekybos namus, kurie juos parduoda; 5) pareiškėjas turi didelius finansinius išteklius, o didelis rinkos pelningumas bei naujų konkurentų nepritraukimas rodo dominuojančią padėtį; 6) pareiškėjas turi galimybę paskirstyti riziką; 7) pirkėjams yra labai gerai žinomas pareiškėjo vardas ir pirkėjai prie jo yra pripratę; 8) pareiškėjo pirkėjui techniniu-organizaciniu požiūriu patogu pirkti iš pareiškėjo ir benziną, ir dyzeliną. Be to, kaip nustatyta Nutarime, bendrovėms, kurios buvo potencialūs importuotojai (UAB „Lukoil Baltija“, UAB „Lukoil Baltija“ Servisas, UAB „Lietuva Statoil“ ir UAB „Neste Lietuva“), pareiškėjas taikė dideles nuolaidas lyginant su kitais pirkėjais, neturėjusiais galimybių importuoti. Potencialūs importuotojai pirko didesnius kiekius, kurie galėtų būti kainos diferencijavimo įrodymu, tačiau taikomos nuolaidos buvo neadekvačiai skirtingos – atotrūkis tarp perkamų kiekių ir taikomų nuolaidų yra labai didelis, ypač didelis (apie 6 kartus) tarp tų ūkio subjektų, kuriems kaina nustatyta derybų keliu ir tų, su kuriais nebuvo deramasi. Teigė, jog nustatant kainą konkrečiam pirkėjui buvo remiamasi ne objektyviomis aplinkybėmis, o subjektyviais veiksniais – pirkėjų galimybe importuoti. Tokia AB „Orlen Lietuva“ kainodaros politika sąlygojo situaciją, kai tik kelios įmonės – potencialios importuotojos – turėjo galimybę pasinaudoti taikoma nuolaidų sistema, o kitos buvo diskriminuojamos, tuo sudarant joms skirtingas konkurencijos sąlygas veikti rinkoje. Konkurencijos taryba pabrėžė, jog tyrimo metu buvo nustatyta įvairių veiksnių, leidusių pareiškėjo taikytą nuolaidų sistemą kvalifikuoti kaip prieštaraujančią konkurencijos taisyklėms. Nurodė, jog tyrimo metu buvo surinkti įrodymai, patvirtinantys, kad norėdamas, jog įmonių perkami kiekiai būtų artimi jų bendram poreikiui, pareiškėjas siekė išlaikyti savo padėtį kuo stipresnę. Paaiškino, kad įsipareigojimas nekonkuruoti verčia pirkėją įsigyti beveik visą jam reikalingą prekės kiekį tik iš vieno tiekėjo. Vertinant įsipareigojimų nekonkuruoti antikonkurencinį poveikį, svarbiausiu veiksniu laikytina tiekėjo padėtis rinkoje, taip pat kokiu laipsniu ir kokiam laikotarpiui yra taikomas toks įsipareigojimas. Konkurencijos tarybos nuomone, pareiškėjas savo taikyta nuolaidų sistema piktnaudžiavo dominuojančia padėtimi, siekdamas atimti iš pirkėjo tiekimo šaltinių pasirinkimo galimybę arba ją apriboti savo naudai, sukurti savo konkurentams patekimo į rinką kliūtis, taip pat taikyti nevienodas sąlygas lygiaverčiams sandoriams bei iškraipant konkurenciją sustiprinti savo dominuojančią padėtį. Pabrėžė, jog Konkurencijos taryba visiškai pagrįstai Nutarime konstatavo, kad AB „Orlen Lietuva“, apibrėždama RAB „Astarte-Nafta“ prekybos ribas teritoriniu pagrindu, ribojo pirkėjo galimybę eksportuoti nupirktus minėtus naftos produktus, t. y. pateikti juos Lietuvoje esantiems pirkėjams ir šiais veiksmais pažeidė Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio reikalavimus. Konkurencijos įstatymas buvo pažeistas, kadangi AB „Orlen Lietuva“, kaip dominuojantis ūkio subjektas, pardavęs dyzeliną „Ventus“ A. Anužio prekybos įmonei „Gindana“, UAB „Prie Lūksto“ ir UAB „Baltijos bunkeriavimo agentūra“, neleido minėtoms bendrovėms laisvai disponuoti įsigytu dyzelinu, t. y. parduoti arba kitiems didmenininkams, arba mažmenininkams, arba savo degalinėse, arba laivams. Pabrėžė, kad pareiškėjas, nepriklausomai nuo to, kur toliau jo prekė (dyzelinas „Ventus“) buvo perparduodama, visą laiką veikė dyzelino pardavimų iš gamyklos rinkoje, todėl šioje rinkoje ir turėjo taikyti savo pirkėjams vienodas konkurencines sąlygas. Kadangi pareiškėjas, parduodamas dyzeliną, atsižvelgė į tolesnį jo pardavimą ir atitinkamai nustatė savo pardavimo kainą, jis piktnaudžiavo savo padėtimi ribodamas savo pirkėjų klientus, kuriems pirkėjai galėtų parduoti prekes (dyzeliną „Ventus“). Tai nepagrįstai varžė pirkėjų galimybes veikti rinkoje ir pažeidė vartotojų (Lietuvos gyventojų) interesus įsigyti prekę (dyzeliną „Ventus“) pigiau. Esant neapribotai konkurencijai tarp ūkio subjektų, užsiimančių didmenine naftos produktų prekyba, būtų galėjusi sumažėti dyzelino kaina Lietuvoje ir vartotojai iš to būtų galėję turėti naudos, kadangi minėti ūkio subjektai būtų galėję laisvai nuspręsti, kokiems klientams ir už kokią kainą turėtų būti parduodamas iš AB „Orlen Lietuva“ įsigytas dyzelinas. Nustatydama skiriamos piniginės baudos dydį, Konkurencijos taryba atsižvelgė į tai, jog AB „Orlen Lietuva“ pagal pavojingumą padarė labai sunkų pažeidimą, o bendrovės padaryto pažeidimo – piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi – mastas apima visą Lietuvos Respublikos teritoriją ir daro įtaką prekybai tarp valstybių narių, ir nurodė, jog baudos dydis už pažeidimo pavojingumą yra lygus 6 802 397 litams. Nustatant baudos dydį buvo nurodyti elementai, į kuriuos Konkurencijos taryba, vadovaudamasi teisės aktų reikalavimais, privalėjo atsižvelgti ir atsižvelgė vertindama pažeidimą. Buvo atsižvelgta į tai, kad pažeidimai laikytini labai sunkiais, pažeidimo mastas apėmė visą Lietuvą ir darė įtaką prekybai tarp valstybių narių, taip pat į tai, jog Konkurencijos įstatymo pažeidimo trukmė įvertinta kaip vidutinė, o SESV – kaip trumpa. Taip pat atsižvelgta į atsakomybę sunkinančią aplinkybę – pareiškėjas pakartotinai įvykdė pažeidimą, už kurį jam buvo paskirtos Konkurencijos įstatyme numatytos sankcijos.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. balandžio 15 d. sprendimu (IV t., b. l. 49–81) AB ,,Orlen Lietuva“ skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad šioje byloje ginčas kilęs dėl AB „Orlen Lietuva“ piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi 2002–2004 metais Lietuvos Respublikos rinkoje parduodant benziną ir dyzeliną. Nurodė, jog, pareiškėjo nuomone, Konkurencijos taryba priimdama Nutarimą pažeidė patraukimo atsakomybėn senaties terminą, netinkamai nustatė geografinę rinką, nesivadovavo SSNIP analizės metodu, ne pagal teisės aktų normas atliko dominuojančios padėties analizę, ydingai nustatė piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi atvejus, neteisingai apskaičiavo paskirtą baudą, netinkamai motyvavo baudos paskyrimą. Pažymėjo, kad ginčo teisinius santykius reguliuoja Konkurencijos įstatymas, Europos Bendrijos sutartis, Reglamentas (EB) Nr. 1/2003 dėl draudimo dominuoti ir piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi, SESV. Paaiškino, jog pagrindinis dominavimo rodiklis yra didelė rinkos dalis, kiti tai atskleidžiantys veiksniai – konkurentų ekonominis silpnumas, nematomos konkurencijos nebuvimas, išteklių bei technologijų kontrolė. Remiantis Sutartimi, dominuojanti padėtis vertinama pagal visą Bendrijos rinką arba bent jau pagal didžiąją jos dalį. Teismas nustatė, kad šioje byloje tyrimas pradėtas 2004 m. liepos 15 d. įtarus, kad tarp gamintojo AB „Orlen Lietuva“ ir naftos produktais prekiaujančių bendrovių gali būti sudaryti vertikalūs susitarimai, kuriais nustatomos skirtingos kainos kiekvienos minėtos valstybės didmenininkams ir kuriais siekiama pasidalyti degalų rinkas teritoriniu pagrindu ar pagal pirkėjų grupes, o taip pat, kad AB „Orlen Lietuva“, užimdama dominuojančią padėtį Lietuvos degalų rinkose, galėjo piktnaudžiauti šia padėtimi. Atsižvelgus į tai, kad AB „Orlen Lietuva“ veiksmai gali paveikti prekybą tarp Europos Sąjungos valstybių narių, 2005 m. kovo 7 d. tyrimas buvo papildytas dalimi dėl AB „Mažeikių nafta“ veiksmų atitikties Europos Bendrijos steigimo sutarties 82 straipsnio (dabar – SESV 102 straipsnio) reikalavimams. Atlikusi tyrimą, Taryba 2005 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 2S-16 pripažino, kad AB „Mažeikių nafta“ vykdė konkurenciją ribojančius veiksmus, t. y. piktnaudžiavo dominuojančia padėtimi naftos produktų perdirbimo arba benzino pardavimų iš gamyklos rinkoje ir, atitinkamai, naftos produktų perdirbimo arba dyzelino pardavimų iš gamyklos rinkoje Lietuvos, Latvijos ir Estijos (arba Baltijos valstybių) teritorijoje: taikė ekonomiškai nepagrįstą, diskriminacinę kainodarą, metinius lojalumo, nekonkuravimo įsipareigojimus, teritorinę kainų diskriminaciją bei vykdė kitus konkurenciją ribojančius veiksmus: diskriminavo atskirus ūkio subjektus parduodama arktinį dyzeliną bei dyzeliną bunkeriavimui, ribojo prekės perpardavimo teritoriją ir kt. ir tuo pažeidė Konkurencijos įstatymo 9 straipsnį, 9 straipsnio 3 punktą bei SESV 102 straipsnį ir 102 straipsnio c punktą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. birželio 28 d. sprendimu AB „Mažeikių nafta“ skundą patenkino iš dalies, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą, 2008 m. gruodžio 8 d. nutartimi apeliacinį skundą patenkino iš dalies, t. y. 2005 m. gruodžio 22 d. nutarimo rezoliucinės dalies pirmą, antrą ir trečią punktus panaikino bei grąžino bylą Konkurencijos tarybai papildomam tyrimui atlikti. Atsižvelgusi į šią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, Konkurencijos taryba 2009 m. sausio 15 d. nutarimu Nr. 1S-10 atnaujino tyrimą dėl AB „Orlen Lietuva“ veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio ir SESV 82 straipsnio reikalavimams.

Teismas nurodė, jog papildomo tyrimo metu buvo nagrinėjamas tas pats laikotarpis, kaip ir 2005 metų nutarime, t. y. 2002–2004 m., patikslintas atitinkamas rinkos apibrėžimas, geografinę rinką susiaurinant iki Lietuvos Respublikos teritorijos ir pateikiant išsamius tai pagrindžiančius argumentus, taip pat papildomais argumentais pagrindžiant prekės rinkos apibrėžimą. Konkurencijos taryba Nutarime padarė išvadą, jog AB „Orlen Lietuva“ vykdė konkurenciją ribojančius veiksmus, t. y. piktnaudžiavo dominuojančia padėtimi benzino pardavimų iš gamyklos rinkoje ir, atitinkamai, dyzelino pardavimų iš gamyklos rinkoje Lietuvos Respublikos teritorijoje taikydama ekonomiškai nepagrįstą ir diskriminacinę kainodarą, nustatydama metinius lojalumo ir nekonkuravimo įsipareigojimus, ribodama paralelinio importo galimybes bei ribodama savo pirkėjų klientus, kuriems pirkėjai galėtų parduoti prekes.

Spręsdamas dėl senaties termino teismas rėmėsi Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalimi bei pažymėjo, jog įstatymas sieja patraukimo atsakomybėn termino skaičiavimą su pažeidimą sudarančių veiksmų pabaiga, t. y. šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo pažeidimą sudarančių veiksmų pabaigos. Nurodė, jog pareiškėjas patraukimo atsakomybėn terminą sieja su tirtu 2002–2004 metų laikotarpiu. Paaiškino, kad nagrinėtų veiksmų pradžios momentas bei vertinimas dėl jų pabaigimo pateikiamas 2005 m. gruodžio 22 d. Konkurencijos tarybos nutarimo 9 punkte, aptariant skirtinos baudos dydį. Pažymėjo, jog duomenų, kad AB „Orlen Lietuva“ nutraukė veiksmus, pažeidžiančius konkurencijos teisės normas, nėra, išskyrus Nutarimo 5.4.2 dalyje nurodytą Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 3 punkto pažeidimą, kuris truko nuo 2003 m. gruodžio 1 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d. Darė išvadą, kad 2005 m. gruodžio 22 d. Konkurencijos tarybos nutarimo priėmimo metu trejų metų patraukimo atsakomybėn terminas net nebuvo prasidėjęs, išskyrus vieną pažeidimą. Taip pat nurodė, kad net jeigu dėl kokių nors priežasčių 40 straipsnio 3 dalyje numatytas terminas būtų laikomas prasidėjusiu dar prieš paminėto nutarimo priėmimą, jo skaičiavimas turėtų būti laikomas nutrūkusiu patraukus ūkio subjektą atsakomybėn, t. y. būtent priėmus 2005 m. gruodžio 22 d. nutarimą. Pabrėžė, jog Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui iš dalies panaikinus 2005 m. gruodžio 22 d. nutarimą ir bylą grąžinus Konkurencijos tarybai atlikti papildomą tyrimą, patraukimo atsakomybėn terminas skaičiuojamas iš naujo. Teismo nuomone, toks termino eigos vertinimas atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus, jis nesudarys galimybės ūkio subjektui išvengti atsakomybės už vieną pavojingiausių ekonominio pobūdžio pažeidimų, t. y. draudimą dominuoti ir piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi, kadangi priešingu atveju išnyktų galimybė ištaisyti teismo nustatytus trūkumus. Paaiškino, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pripažinęs, kad atsakomybė už Konkurencijos įstatymo pažeidimus suprantama kaip administracinė atsakomybė plačiąja prasme, todėl administracinės atsakomybės principai gali būti taikomi ir Konkurencijos įstatymo pažeidimams. Taip pat pažymėjo, kad 2010 m. gegužės 13 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje administracinėje byloje Nr. A⁸²²-692/2010 iš esmės buvo spręstas klausimas dėl senaties termino netaikymo šioje byloje: teismas nurodė, kad nutarimu dėl tyrimo atnaujinimo buvo tik atnaujinamas anksčiau įvykdytas tyrimas vykdant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo įpareigojimą, o ne pradedamas naujas tyrimas. Padarė išvadą, jog Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalis yra sietina su naujo tyrimo pradėjimu ir ūkio subjektų patraukimu atsakomybėn. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, jog Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalyje numatytas patraukimo atsakomybėn terminas nėra praleistas, todėl pareiškėjo argumentus dėl senaties termino suėjimo atmetė kaip nepagrįstus.

Vertindamas Nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą atitinkamos rinkos apibrėžimo aspektu, teismas pažymėjo, jog Konkurencijos taryba, apibrėždama rinką, atsižvelgė į Konkurencijos įstatymo nuostatas, Konkurencijos tarybos suformuluotus paaiškinimus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Pranešimą dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo. Taip pat nurodė, kad atitinkamos rinkos apibrėžimas yra pateikiamas Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 5 dalyje. Paaiškino, jog rinkos apibrėžimas yra priemonė konkurencijos riboms tarp įmonių nustatyti ir apibrėžti. Iš įstatymo normoje pateikto geografinės rinkos apibrėžimo matyti, kad esminis kriterijus, kuriuo vadovaujantis atribojama geografinė rinka, yra iš esmės panašios konkurencijos sąlygos tam tikroje teritorijoje. Teismas konstatavo, kad geografinė rinka nagrinėjamo ginčo atveju sutampa su Lietuvos teritorija, nes naftos produktus pareiškėjas gamina vienintelis ir jo naudojama naftos produktų (kainos) nustatymo formulė sudaryta taip, jog vežti benziną ir dyzeliną iš Vakarų Europos nėra ekonomiškai naudinga dėl transportavimo išlaidų, o importas iš Rusijos ribojamas tam tikromis kliūtimis, t. y. importuojant naftos produktus iš kitų valstybių konkurencijos sąlygos iš esmės skiriasi.

Teismas paaiškino, jog atitinkama prekės rinka apima visas prekes ir (arba) paslaugas, kurias vartotojas laiko vienodomis ar pakeičiamomis pagal prekių savybes, kainas ir paskirtį. Atitinkama geografinė rinka apima teritoriją, kurioje suinteresuotos įmonės dalyvauja prekių ar paslaugų pasiūloje ir paklausoje, kurioje konkurencijos sąlygos yra pakankamai vienodos ir kuri nuo gretimų teritorijų skiriasi tuo, kad jose yra pastebimai skirtingos konkurencijos sąlygos. Todėl atitinkama rinka, kurioje reikia įvertinti konkurenciją, yra nustatoma sujungiant prekės ir geografinę rinkas. Pažymėjo, jog nors teismas paprastai turi išsamiai įvertinti Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio taikymo sąlygas, tačiau vertindamas Konkurencijos tarybos atliktų sudėtingų ekonominio pobūdžio tyrimų išvadas, teismas turi patikrinti tik tai, ar Konkurencijos taryba laikėsi procedūrinių taisyklių, ar visos išvados buvo motyvuotos, ar nebuvo iškraipytos faktinės bylos aplinkybės, ar nebuvo padaryta akivaizdi vertinimo klaida ir ar nebuvo piktnaudžiauta įgaliojimais. Pareiškėjo argumentą, kad apibrėžiant rinką, turėjo būti taikomas hipotetinio monopolisto (SSNIP) testas, teismas vertino kaip nepagrįstą. Pažymėjo, jog Konkurencijos taryba apibrėždama rinką Nutarime bei atsiliepime išsamiai ir aiškiai paaiškino, kodėl netaikė SSNIP testo, t. y. savo argumentus pagrindė Konkurencijos teisės teorija, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, konkrečiomis išnagrinėtomis bylomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Pabrėžė, jog SSNIP testas yra teorinis, patvirtinantis atitinkamos rinkos sampratą, tačiau praktikoje šis testas tėra vienas iš būdų atitinkamai rinkai apibrėžti ir jis nėra niekuo pranašesnis už kitus būdus. Pažymėjo, jog reikėtų remtis keletu metodų (įrodymų) rinkai apibrėžti, nes bet kokio vieno iš jų naudojimas ves prie netinkamo rinkos apibrėžimo. Įvertinęs priežastis, susijusias su SSNIP testo taikymu, teismas vertino, kad SSNIP testas pagrįstai nebuvo taikomas, paklausos pakeičiamumas buvo vertinamas pagal kitus Paaiškinimuose dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo nurodytus kriterijus. Paaiškino, jog šiuo atveju visų benzino rūšių ir dyzelino klasių tarpusavio pakeičiamumas tiek gamintojo, tiek pirkėjo požiūriu yra galimas, todėl Konkurencijos taryba pagrįstai prekės rinką apibrėžė kaip benzino ar dyzelino rinką. Pažymėjo, jog prekės rinkos apibrėžime vartojama sąvoka „gamykla“ yra suprantama plačiau – ne tik kaip gamintojo gamykla, bet ir kaip bet kokios nuosavybės formos gamintojo disponuojami terminalai.

Teismas nurodė, jog Konkurencijos taryba pagrįstai įvertino skirtingus tiekimo lygmenis, nesiekė išanalizuoti visos tiekimo grandinės iki pat vartotojo ypatumų, o koncentravosi į konkrečias nagrinėjamas konkurencijos problemas. Nagrinėjant „vertikalųjį“ prekės rinkos apibrėžimo aspektą apsiribojo tik gamintojo – didmenininkų lygmens analize, nebenagrinėjo tų pačių pareiškėjos pagamintų produktų perpardavimo tarp skirtingų didmenininkų ar mažmeninio pardavimo. Nurodė, jog tolimesni pardavimo etapai, kai to paties gamintojo produkcija įvairiais būdais (kartais net kelis kartus perparduodant) keliauja iki galutinio vartotojo, nėra tyrimo objektas. Vertino, jog pareiškėjo siūlomas pardavimų dideliais kiekiais iš gamyklos ir didmeninių pardavimų kaip atskirų rinkų atribojimas yra visiškai netikslingas ir nereikalingas. Teismas taip pat sprendė, jog pareiškėjo teiginiai dėl dviejų atskirų prekės rinkų egzistavimo, priklausomai nuo naftos produktų transportavimo būdo (autotransportu ar geležinkeliu), atsižvelgiant į tyrimo metu nustatytas faktines aplinkybes, yra neteisingi. Skirtingos pristatymo sąlygos šiuo atveju nei pirkėjų, nei pardavėjo nėra vertinamos kaip skirtingų prekių pateikimas, t. y. tarp benzino ir dyzelino pristatymo skirtingomis tiekimo sąlygomis yra tarpusavio pakeičiamumas (vertinant ne pačių transportavimo paslaugų tarpusavio pakeičiamumą, bet benzino ir dyzelino įsigijimo iš gamintojo galimybes). Pažymėjo, kad prekės rinka priklauso nuo faktinių aplinkybių tam tikroje geografinėje teritorijoje, o Konkurencijos taryba teisingai apibrėžė prekės rinką, atsižvelgė į visas įmanomas aplinkybes ir įrodymus, apibrėžiant atitinkamą rinką. Nurodė, jog nagrinėjamu atveju prekės rinka negali būti skaidoma į atskirus distribucijos lygmenis, juos vertinant kaip atskiras rinkas, kadangi nėra objektyvių aplinkybių, leidžiančių atriboti šias dvi prekės rinkas: pirkėjai perka abiem analizuotais būdais (tiek geležinkeliu, tiek ir autotransportu), perkami prekės kiekiai nėra išimtinai susiję su pasirinktu transportavimo būdu, prekių tiekėjo kainodara formuojama atsižvelgiant į bendrą ūkio subjekto perkamą prekių kiekį, nesvarbu kokiu būdu jis bus pristatytas; atsižvelgiant į pateiktą geografinės rinkos apibrėžimą taip pat matyti, kad dėl Lietuvoje egzistuojančių nedidelių transportavimo atstumų Lietuvos teritorijoje esantys pirkėjai gali būti vienodai aptarnaujami tiek geležinkeliu, tiek ir autotransportu pristatant produktus. Taip pat pažymėjo, jog aplinkybė, kad dėl paties ūkio subjekto taikomos kainodaros rinka yra dirbtinai suskaidoma, t. y. kai kurie pirkėjai yra priversti pirkti ne iš paties atitinkamų naftos produktų gamintojo, o iš jo klientų, negali būti aiškinama kaip objektyvi ir nulemianti atskirų rinkų egzistavimą.

Teismas laikėsi pozicijos, kad Lietuvoje veikia AB „Orlen Lietuva“, kuri yra vienintelė naftos produktų gamintoja visame trijų Baltijos valstybių (Lietuvos, Latvijos, Estijos) regione. Artimiausios kitos naftos perdirbimu ir naftos produktų gamyba užsiimančios gamyklos yra Suomijoje, Norvegijoje, Švedijoje, Lenkijoje, taip pat Baltarusijoje ir Rusijoje, taigi iš esmės artimiausios gamyklos yra Šiaurės Europoje ir Rytuose. Pažymėjo, jog didelė pardavimų dalis nėra vienintelis kriterijus, kuriuo remdamasi Konkurencijos taryba daro išvadą dėl atitinkamos geografinės rinkos apibrėžimo. Pareiškėjo didžiausi benzino ir dyzelino pardavimai buvo Lietuvoje, todėl jo vaidmuo šioje šalyje yra labai reikšmingas, be to, jis iš esmės Lietuvoje neturėjo konkurentų tiriamu laikotarpiu. Teismas darė išvadą, jog vertinant pareiškėjo pardavimų apimtis Lietuvoje, matyti, kad šioje teritorijoje pirkėjai praktiškai nesinaudoja galimybėmis pirkti iš kitų šaltinių. Teismas atsižvelgė į tai, kad 2000 m. liepos 10 d. Konkurencijos tarybos nutarimu buvo konstatuotas AB „Mažeikių nafta“ dominavimas Lietuvos rinkoje, tiriant 1997–1999 m. laikotarpį, ir remdamasis šiomis aplinkybėmis darė išvadą, kad pareiškėjo didelė rinkos dalis Lietuvoje yra stabili ilgą laikotarpį. Teigė, kad pareiškėjo teiginius dėl Nutarime neatliktos bent kiek išsamesnės logistikos kaštų analizės paneigia tiek Konkurencijos tarybos 2010 metų pranešimas apie atliktą tyrimą, tiek Nutarimas bei surinkti įrodymai, padarytos išvados. Papildomo tyrimo metu nustatyta, kad nagrinėjamu laikotarpiu Lietuvoje esančių pirkėjų galimybės pirkti benziną ir dyzeliną iš kitose teritorijose esančių gamintojų buvo apribotos dėl nepakankamų terminalų ir saugojimo rezervuarų. Kiti gamintojai savo produkciją Lietuvos teritorijoje esantiems pirkėjams iš esmės būtų galėję pateikti tik bendradarbiaujant ir pasinaudojant ribotais bendrovių „Lukoil“, „Lietuva Statoil“, „Neste Lietuva“ naudojamais saugojimo rezervuarais. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad nustatytas pareiškėjo elgesys rodė jo siekį išlaikyti Lietuvos rinką kuo labiau izoliuotą nuo potencialių konkurencijos grėsmių. Lietuvoje veikiančių ūkio subjektų, kurie užsiima naftos produktų (dyzelino ir benzino) prekyba, nedidelis benzino ir dyzelino kiekio importas į Lietuvos Respubliką įtakos nustatant atitinkamą rinką pareiškėjai šiame ginče neturėjo. Teismas darė išvadą, kad Konkurencijos taryba pagrįstai pareiškėjo benzino ir dyzelino pardavimų iš gamyklos geografinę rinką apibrėžė kaip Lietuvos Respublikos teritoriją.

Dėl dominuojančios padėties nustatymo teismas pažymėjo, jog, pareiškėjo nuomone, Konkurencijos taryba nenustatė, kad AB „Orlen Lietuva“ dominuoja, kaip tai numatyta Konkurencijos įstatyme, nes neatliko tinkamos dominuojančios padėties analizės pagal Konkurencijos tarybos 2000 m. gegužės 17 d. nutarimu Nr. 52 patvirtintus Konkurencijos tarybos paaiškinimus dėl dominuojančios padėties nustatymo (toliau – ir Paaiškinimai dėl dominuojančios padėties nustatymo). Konkurencijos tarybai konstatavus, jog pareiškėjo užimamos rinkos dalis didesnė nei 40 procentų, ji papildomai privalėjo įrodyti, ar pareiškėjas galėjo daryti vienpusę lemiamą įtaką rinkoje. Teismas rėmėsi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. liepos 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A⁴-562/2003. Teismas, remdamasis Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 11 dalies nuostatų analize, padarė išvadą, kad įstatyme išvardyti kriterijai, kurie vertintini nustatant, ar ūkio subjekto padėtis rinkoje dominuojanti, yra papildomi ir taikytini tada, kai vienareikšmiškai negalima konstatuoti, jog tam tikram ūkio subjektui priklauso ne mažiau kaip 40 procentų tam tikros rinkos. Pagal Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 11 dalį nustačius didesnę kaip 40 procentų rinkos dalį dominuojanti padėtis rinkoje yra preziumuojama, „jeigu neįrodoma priešingai“. Teismas vertino, kad Konkurencijos tarybai pakako įrodymų ir duomenų nustatyti AB „Orlen Lietuva“ rinkos dalį, ji viršijo 40 procentų, todėl Konkurencijos taryba pagrįstai konstatavo pareiškėjo dominavimą Lietuvos rinkoje.

Dėl piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi teismas pažymėjo, jog, pareiškėjo nuomone, veiksmų, lemiančių piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi, analizė nebuvo atlikta, todėl Konkurencijos taryba nepagrįstai kvalifikavo pareiškėjo veiksmus kaip piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi. Teismas su šiais argumentais nesutiko, nustatė, jog bylos įrodymai patvirtina, kad pareiškėjo komercinė politika 2002–2004 metais, vertintina kaip piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi, buvo kelių krypčių: 1) ekonomiškai nepagrįstos ir diskriminacinės kainodaros taikymas; 2) metinių lojalumo, nekonkuravimo sutarčių sudarymas; 3) importo ribojimas, paralelinio importo ribojimas; 4) savo pirkėjų klientų, kuriems pirkėjai galėtų parduoti prekes (dyzeliną „Ventus“), ribojimas. Teismas darė išvadą, jog nuolaidų sistema tirtoje bendrovėje buvo neskaidri, taikoma ne visiems klientams vienodais pagrindais. Nuolaidos buvo individualizuojamos, neteisėtai diskriminuojant pirkėjus pagal jų importo galimybes. Aplinkybė, kad nustatant kainą konkrečiam pirkėjui buvo remiamasi ne objektyviomis aplinkybėmis, o subjektyviais veiksniais – pirkėjų galimybe importuoti, nustatant kiekvieno pirkėjo importo pariteto kainą, negali būti pripažįstama kaip tenkinanti skaidrumo reikalavimus. Teismas nurodė, kad nors potencialūs importuotojai (Lukoil, Statoil, Neste grupių įmonės) kai kuriais atvejais pirko didesnius kiekius, kurie galėtų būti kainos diferencijavimo įrodymu, tačiau šio tyrimo metu pareiškėjas nepateikė jokių ekonomiškai pagrįstų skaičiavimų, kad jo taikoma kainodara yra pagrįsta, be to, taikomos nuolaidos buvo neadekvačiai skirtingos, todėl net ir neįmanoma įrodyti jų pagrįstumo. Teismas vertino, jog AB „Orlen Lietuva“ kainodaros politika (ekonomiškai nepagrįstos ir diskriminacinės kainodaros taikymas) sąlygojo situaciją, kuomet tik kelios įmonės – potencialios importuotojos – turėjo galimybę pasinaudoti taikoma nuolaidų sistema, o kitos buvo diskriminuojamos, tuo sudarant joms skirtingas konkurencijos sąlygas veikti rinkoje. Pareiškėjas, užimdamas dominuojančią padėtį benzino pardavimų iš gamyklos rinkoje Lietuvos Respublikos teritorijoje ir dyzelino pardavimų iš gamyklos rinkoje Lietuvos Respublikos teritorijoje,  piktnaudžiavo šia padėtimi, nes nustatė kainas, tiesiogiai priklausančias nuo pirkėjo metinio įsipareigojimo nupirkti tam tikrą kiekį naftos produktų bei nustatė kiekvienam pirkėjui individualų minimalų bei artimą jo planuojamam metiniam poreikiui kiekio įsipareigojimą pirkimo-pardavimo sutartyse, taikė pirkėjų lojalumą ir nekonkuravimą nulemiančią kainodarą. Tokiais savo veiksmais, nustatant kainas, tiesiogiai priklausančias nuo pirkėjo metinio įsipareigojimo nupirkti tam tikrą kiekį naftos produktų, nustatant kiekvienam pirkėjui individualų minimalų artimą jo planuojamam metiniam poreikiui kiekio įsipareigojimą, už kurio neįvykdymą mokama nustatyto dydžio kompensacija ir/ar bauda už sutarties nutraukimą anksčiau, negu įvykdytas minimalaus kiekio įsipareigojimas, buvo siekiama turėti pastovius pirkėjus, neleisti jiems laisvai elgtis rinkoje, atsižvelgiant į naftos produktų kainų pokyčius ar kitus veiksnius, o kitus gamintojus pasirinkti tik tais atvejais, kai AB „Orlen Lietuva“ negalėjo aprūpinti jų naftos produktais, ir tuo iš esmės buvo „uždarytos“ Lietuvos benzino ir Lietuvos dyzelino rinkos nuo kitų gamintojų ir taip itin apribota konkurencija.

Teismas vertino, kad tyrimo metu surinkti įrodymai rodo, jog norėdamas, kad įmonių perkami kiekiai būtų artimi jų bendram poreikiui, pareiškėjas siekė išlaikyti savo padėtį kuo stipresnę. Teismas sutiko su Konkurencijos tarybos padaryta išvada, kad dėl AB „Orlen Lietuva“ veiksmų Lietuvoje veikiantys ūkio subjektai bei vartotojai patyrė žalą. Pažymėjo, jog vertinant įsipareigojimų nekonkuruoti antikonkurencinį poveikį, svarbiausiu veiksniu laikytina tiekėjo padėtis rinkoje, taip pat kokiu laipsniu ir kokiam laikotarpiui yra taikomas toks įsipareigojimas. Atkreipė dėmesį į tai, jog nagrinėjami pareiškėjo veiksmai nebuvo objektyviai pateisinami Konkurencijos įstatymo ir SESV pažeidimo kontekste. Pareiškėjo taikyta nuolaidų sistema parodo jo piktnaudžiavimą savo dominuojančia padėtimi, siekiant atimti iš pirkėjo tiekimo šaltinių pasirinkimo galimybę arba ją apriboti savo naudai, sukurti savo konkurentams patekimo į rinką kliūtis, o taip pat taikyti nevienodas sąlygas lygiaverčiams sandoriams bei iškraipant konkurenciją sustiprinti savo dominuojančią padėtį. Pabrėžė, jog pareiškėjas užėmė dominuojančią (virš 90 procentų rinkos) padėtį benzino ir dyzelino rinkose Lietuvoje. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas, nustatydamas kainas, priklausančias nuo kiekvieno pirkėjo įsipareigojimo nupirkti tam tikrą minimalų naftos produktų kiekį, planuojamam jo metiniam poreikiui bendradarbiavimo susitarimuose, pirkimo-pardavimo sutartyse, taikydamas lojalumą ir nekonkuravimą nulemiančią kainodarą pažeidė Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio nuostatas.

Teismas sutiko su Konkurencijos tarybos padaryta išvada, kad pareiškėjas, įrašydamas neeksportavimo nuostatą minėtose sutartyse siekė išlaikyti aukštesnį degalų pardavimo kainų lygį Lietuvoje ir uždrausti pigesnių degalų patekimą į Lietuvos naftos produktų rinką. Teismas konstatavo, jog pareiškėjas šioje sutartyje apibrėždamas prekybos ribas teritoriniu principu nuo 2003 m. balandžio 1 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d., ribojo pirkėjo galimybę eksportuoti nupirktus naftos produktus (dyzeliną ir benziną), pateikti juos ir Lietuvoje esantiems pirkėjams, savo veiksmais (importo ribojimas, paralelinio importo ribojimas) pažeidė Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio nuostatas. Teismas taip pat konstatavo, jog pareiškėjas piktnaudžiavo dominuojančia padėtimi, nes ribojo savo pirkėjų klientus, ir tai nepagrįstai varžė pirkėjų galimybes veikti rinkoje bei pažeidė vartotojų interesus įsigyti dyzeliną „Ventus“ pigiau.

Pareiškėjas, kaip dominuojantis ūkio subjektas, pardavęs dyzeliną „Ventus“ A. Anužio prekybos įmonei „Gindana“, UAB „Prie Lūksto“ ir UAB „Baltijos bunkeriavimo agentūra“, neleido minėtoms bendrovėms laisvai disponuoti įsigytu dyzelinu, t. y. parduoti arba kitiems didmenininkams, arba mažmenininkams, arba savo degalinėse, arba laivams. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas, nepriklausomai nuo to, kur toliau jo prekė (dyzelinas „Ventus“) buvo perparduodama, visą laiką veikė dyzelino pardavimų iš gamyklos rinkoje, todėl šioje rinkoje ir turėjo taikyti savo pirkėjams vienodas konkurencines sąlygas. Kadangi pareiškėjas, parduodamas dyzeliną, atsižvelgė į tolesnį jo pardavimą ir atitinkamai nustatė savo pardavimo kainą, jsi piktnaudžiavo savo padėtimi ribodamas savo pirkėjų klientus, kuriems pirkėjai galėtų parduoti prekes (dyzeliną „Ventus“). Šiais veiksmais, teismo vertinimu, pareiškėjas nepagrįstai varžė pirkėjų galimybes veikti rinkoje ir pažeidė vartotojų (Lietuvos gyventojų) interesus įsigyti prekę (dyzeliną „Ventus“) pigiau. Teismas nurodė, jog nagrinėjamu atveju Lietuvos vartotojai patyrė žalą, kuri galėtų būti įvertinta kaip minėtas kainų skirtumas tarp AB „Mažeikių nafta“ parduodamo dyzelino „Ventus“ A. Anužio prekybos įmonei „Gindana“, UAB „Prie Lūksto“ ir UAB „Baltijos bunkeriavimo agentūra“ kainos ir minėtos bendrovės parduodamo dyzelino „Ventus“ UAB „Lukoil Baltija“, UAB „Neste Lietuva“ ir kitoms bendrovėms.

Teismas taip pat nurodė, kad dėl procedūrinių pažeidimų pareiškėjas teigia, jog Konkurencijos taryba priimdama ginčo nutarimą galėjo būti šališka dėl valdžios institucijų rodomo dėmesio bei išankstinės nuomonės dėl pažeidimo egzistavimo, taip pat Konkurencijos tarybos narės Jūratės Šovienės ankstesnis aktyvus dalyvavimas procese formuluojant kaltinimus pareiškėjui ir ginant pateiktų kaltinimų pagrįstumą kelia abejonių, ar ji galėjo nešališkai ir objektyviai pakartotinai vertinti tų pačių pareiškėjo veiksmų atitikimą teisės aktų reikalavimams.

Pareiškėjas pažymėjo ir tai, kad Nutarimas argumentuojamas faktais, kurie nepagrįsti nuorodomis į šaltinius, Konkurencijos taryba, nepratęsusi termino nuomonei dėl pranešimo pateikti iki 2011 m. sausio 31 d., pažeidė jo teisę į gynybą. Tokius pareiškėjo teiginius teismas vertino kaip neteisingus, nes Konkurencijos taryba atlieka tyrimus dėl pareiškėjo veiksmų, atliekami tyrimai yra susiję su prekyba naftos produktais, jie nedaro įtakos Konkurencijos tarybos teisėms ir pareigoms atlikti kitas analizes ar tyrimus, susijusius su situacija prekybos naftos produktais srityje. Teismas atsižvelgė į Konkurencijos įstatymo 19 straipsnio nuostatas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. liepos 12 d. nutarimą Nr. 822 „Dėl Lietuvos Respublikos Konkurencijos tarybos nuostatų patvirtinimo“, Konkurencijos tarybos darbo reglamentą ir padarė išvadą, kad Konkurencijos taryba turi teisę atlikti tyrimus dėl pareiškėjo veiksmų, kurie susiję su prekyba naftos produktais, apibrėžti rinką, priimti sprendimus, taikyti įstatymų numatytas sankcijas už nustatytus pažeidimus. Pabrėžė, kad pareiškėjo minimoje Konkurencijos tarybos ataskaitoje „Pagrindiniai veiksniai, darantys įtaką degalų kainai“, kuri buvo pateikta Lietuvos Respublikos Vyriausybei, buvo nagrinėjami degalų kainoms Lietuvoje darantys įtaką veiksniai, o ne pareiškėjo veiksmų teisėtumas Konkurencijos įstatymo atžvilgiu. Todėl šioje ataskaitoje padarytos išvados, susijusios su prekyba degalais, neturėtų būti vertinamos kaip išvados dėl pareiškėjo atliktų galimų Konkurencijos įstatymo pažeidimų.

Teismas vertino, kad nors Konkurencijos taryba, nepažeisdama jos veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, atliko keletą tyrimų pareiškėjo atžvilgiu, tačiau tai nesudaro pagrindo konstatuoti, jog Konkurencijos taryba negali atlikti ir kitokio pobūdžio analizių, susijusių su prekyba naftos produktais, kuriose būtų minimas ir pareiškėjas. Priešingas aiškinimas reikštų, jog Konkurencijos taryba negalėtų tinkamai vykdyti kitų jai teisės aktais numatytų funkcijų ir pareigų.

Teismas konstatavo, jog pareiškėjo vertinimai dėl Konkurencijos tarybos narės Jūratės Šovienės šališkumo negali būti teisingi, nes 2005 m. gruodžio 22 d. nutarimą dėl tuometinės akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ priėmė Konkurencijos taryba, o ne Jūratė Šovienė, ji tuo metu buvo Konkurencijos tarybos teisės skyriaus vedėja, o vėliau – Konkurencijos tarybos narė. Teismas vertino, jog Jūratė Šovienė veikė ne savo iniciatyva, o Konkurencijos tarybos pavedimu.

Teismas konstatavo, kad šios aplinkybės nesudaro jam pagrindo abejoti laikinai Konkurencijos tarybos pirmininkės pareigas einančios Jūratės Šovienės objektyvumu ar šališkumu nagrinėjant pareiškėjo bylą bei priimant Nutarimą.

Teismas taip pat rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A²⁴⁸-715/2008, kurioje nurodyta, kad bylų nagrinėjimas Konkurencijos tarybos posėdyje yra administracinė procedūra. Taigi Konkurencijos taryba, priešingai nei teismai, nenagrinėja ginčo, o pati su savo administracijos pagalba atlieka tyrimus, formuluoja įtarimus ir priima sprendimus dėl įstatymų pažeidimų. Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, kad pagal analogiją taikyti teisėjams keliamus nešališkumo reikalavimus, susijusius su ankstesniu dalyvavimu bylose, nėra pagrindo ir yra neįmanoma, kadangi Konkurencijos taryba kartu su savo administracija visada dalyvauja jos pačios vykdomuose administraciniuose procesuose ar procedūrose. Taip pat teismas pabrėžė, jog tokio pagrindo nušalinti Konkurencijos tarybos narį nenumato nei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas, nei Konkurencijos įstatymas, nei kitas teisės aktas. Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, jog Konkurencijos taryba Nutarime darydama išvadas dėl nustatytų pažeidimų, nenurodė šaltinių į konkrečią surinktos medžiagos dalį, ar įrodymus, taip suvaržydama jos teises į gynybą. Teigė, kad šiais veiksmais nebuvo suvaržytos pareiškėjo teisės į gynybą, jis turėjo teisę susipažinti su visa bylos medžiaga. Teismas pabrėžė, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje buvo nustatyti labai aiškūs įpareigojimai, kuriuos atsakovas turi įvykdyti atlikdamas papildomą tyrimą. Atsižvelgęs į šią teismo nutartį, atsakovas pakankamai išanalizavo konkurencijos sąlygas už Baltijos valstybių ribų. Tyrimo metu Konkurencijos taryba atliko konkurencijos sąlygų už Baltijos ribų analizę, kurios rezultatus išsamiai išdėstė Nutarimo 4.3.3.1 – 4.3.3.2 dalyse, be to, papildomo tyrimo metu buvo detaliai išanalizuoti logistikos iš kitų šalių kaštai, pateikti benzino ir dyzelino transportavimo sausuma ir jūra kaštai. Teismo nuomone, Konkurencijos taryba, vykdydama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 8 d. nutartį atliko papildomą tyrimą, pašalino teismo nurodytus trūkumus, tinkamai įgyvendino nutartyje įtvirtintus įpareigojimus.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Konkurencijos taryba neteisingai apskaičiavo paskirtą baudą, jos paskyrimas nėra tinkamai motyvuotas. Teismas su tokiais paaiškinimais nesutiko, rėmėsi Konkurencijos įstatymo 41 straipsnio 1 dalies, 42 straipsnio 1 dalies, Baudos dydžio nustatymo taisyklių 3 punktu. Pabrėžė, jog Konkurencijos taryba, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, turi teisę skirti baudą, o nagrinėjamu atveju pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kuriais remiantis būtų pagrindas suabejoti Konkurencijos tarybos diskrecijos teise skiriant baudą. Pažymėjo, jog tinkamas ir visapusiškas faktinių aplinkybių įvertinimas, skiriant sankcijas už Konkurencijos įstatyme įtvirtintų reikalavimų nesilaikymą ūkio subjektams yra Konkurencijos tarybos diskrecija, sankcijas ji skiria vadovaudamasi objektyvumo ir proporcingumo principais, tačiau diskrecija nėra ir negali būti absoliuti, t. y. teismas nėra apribotas skirtų sankcijų dydžiu.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, iš kurių galima būtų spręsti apie tai, kad Konkurencijos taryba, skirdama baudą, netinkamai pasinaudojo savo diskrecijos laisve. Teismo nuomone, Konkurencijos taryba aiškiai nurodė vertinimo kriterijus, į kuriuos atsižvelgusi pareiškėjai skyrė 8 231 000 Lt baudą, sudariusią 0,1 procento bendrovės 2004 m. bendrųjų metinių pajamų. Įvertinęs nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, jog Konkurencijos tarybos paskirtos baudos dydis, atsižvelgus į pažeidimo pobūdį, pažeidimo aplinkybes, įvertinus pažeidimo pavojingumą, trukmę, taip pat atsižvelgus į sunkinančias aplinkybes bei bylos nagrinėjimo metu nustatytas kitas aplinkybes, yra pagrįstas ir teisėtas. Konkurencijos taryba tinkamai nurodė, kad AB „Orlen Lietuva“ atžvilgiu nėra pateikta atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau yra tinkamai nustatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės, tinkamai nustatyta pažeidimo trukmė. Teismas konstatavo, kad Konkurencijos taryba iš esmės tinkamai taikė teisės aktus ir teisingai įvertino nurodytas aplinkybes. Todėl teismas padarė išvadą, kad tenkinti skundą ir Nutarimą skunde nurodytais argumentais panaikinti nėra pagrindo, todėl Nutarimą paliko nepakeistą, o pareiškėjo skundą atmetė. Atsižvelgdamas į tai, nustatė, kad yra pagrindas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 12 d. nutartimi pritaikytą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Pareiškėjas AB „Orlen Lietuva“ apeliaciniu skundu (IV t., b. l. 84–200, V t., b. l. 1–89) prašo panaikinti 2011 m. balandžio 15 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą patenkinti ir panaikinti Nutarimą.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė patraukimo atsakomybėn senatį reglamentuojančias teisės normas bei nevertino bylos medžiagos esančių įrodymų. Tiek priimant Nutarimą, tiek nagrinėjant ginčą pirmosios instancijos teisme, AB „Orlen Lietuva“ nuosekliai laikėsi pozicijos, kad net jeigu būtų konstatuotas dominavimas bei įrodyti Nutarimu inkriminuojami pažeidimai, pareiškėjas negali būti patrauktas atsakomybėn už Nutarime nurodytas veikas. Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalyje yra nustatytas 3 metų senaties terminas, kuris, Nutarime nagrinėjamų veiksmų atžvilgiu suėjo vėliausiai 2007 m. liepos 31 d., t. y. beveik prieš tris metus iki Nutarimo priėmimo.

Pareiškėjo nuomone, atsakovo argumentas dėl neva neaiškaus inkriminuojamų pažeidimų pabaigos momento atmestinas dėl kelių priežasčių: pirma, pats atsakovas Nutarime nurodė konkrečią inkriminuojamų pažeidimų trukmę, antra, visi tariami pažeidimai yra kildinami iš terminuotų sutarčių. Šių sutarčių galiojimas vėliausiai pasibaigė 2004 m. gruodžio 31 d. Pažeidimo vykdymo ar tęstinumo „preziumavimas“ prieštarauja tiek Konkurencijos įstatymui, tiek Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) bei Konstitucijoje įtvirtintai nekaltumo prezumpcijai. Pažymi, kad atsakovo tyrimo laikotarpis apėmė 2002–2004 m., tyrimas buvo pradėtas 2004 m. liepos 15 d. ir vykdomas iki 2005 m. antrosios pusės. Pareiškėjo nuomone, jeigu kaip tariamas pažeidimas įvardinami veiksmai tęstųsi ir po 2004 m. gruodžio 31 d., atsakovas neabejotinai tai būtų konstatavęs. Atsakovas 2010 m. gruodžio 21 d. priėmė nutarimą Nr. 1S-233, kuriuo nutraukė 2009 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 1S-13 pradėtą jo veiklos tyrimą konstatuodamas, kad tyrimo metu nebuvo nustatyta jokių padarytų konkurencijos teisės pažeidimų. Nutraukto tyrimo metu buvo nagrinėjamos aplinkybės, kurios savo pobūdžiu yra analogiškos toms, kurios buvo vertinamos ir skundžiamame Nutarime. Todėl net jeigu ir būtų daroma prielaida, kad inkriminuojamą pažeidimą sudarantys veiksmai tęsėsi ir po 2004 m. gruodžio 31 d., 2010 m. gruodžio 21 d. atsakovo priimtas nutarimas Nr. 1S-233 suponuoja, jog pareiškėjo neva padaryti pažeidimai buvo pasibaigę vėliausiai 2006 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjas taip pat pabrėžia, kad Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalies norma yra aiški ir nedviprasmiška, t. y. nereikalaujanti interpretavimo, o teisės ar įstatymo analogijos taikymas arba plečiamasis atsakomybę nustatančių teisės normų aiškinimas prieštarauja tiek teisės principams, tiek Konstitucijai, tiek Konvencijai. Teisės arba įstatymo analogijos taikymas prieštarauja ir nusistovėjusiai Konkurencijos tarybos praktikai bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai, kuri yra pakankamai aiški ir negali būti nežinoma Konkurencijos tarybai. Išvada, jog senaties termino taikymas prieštarauja teisingumo ir protingumo principui, yra neteisinga. Senaties terminai būtent ir egzistuoja tam, kad suėjus tam tikram įstatyme nustatytam terminui valstybės vykdomas administracinis ar baudžiamasis persekiojimas būtų nutrauktas. Nei 2008 m. gruodžio 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A²⁴⁸-715/2008, nei 2010 m. gegužės 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A⁸²²-692/2010, kurios buvo priimtos ginčuose tarp pareiškėjo ir atsakovo, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nesprendė senaties termino taikymo klausimo. Atsakovas savo oficialiuose pareiškimuose pats yra pripažinęs, jog galiojantys įstatymai nenumato galimybės nutraukti ar sustabdyti Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalyje numatyto senaties termino eigą. Atsakovo sprendimas taikyti Konkurencijos įstatyme numatytą atsakomybę nepaisant suėjusių senaties terminų pažeidžia: (i) Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalį, (ii) EŽTK 6 straipsnį bei Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nekaltumo prezumpciją bei (iii) bendruosius teisės principus, kurie reikalauja, kad bausmės būtų skiriamos tik griežtai vadovaujantis įstatymo raide, ir draudžia plečiamai aiškinti atsakomybę nustatančias teisės normas. Dėl tokių pažeidimų Nutarimas yra naikintinas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktų pagrindu. Pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą dalyje dėl senaties termino netaikymo, tarp pareiškėjo ir atsakovo kilusio ginčo iš esmės nesprendė. Šioje sprendimo dalyje nėra nė vieno pareiškėjo argumento bei jį pagrindžiančio įrodymo aptarimo ir įvertinimo. Priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas nesilaikė ABTĮ 81 straipsnyje nurodyto reikalavimo visapusiškai ištirti bylai reikšmingas aplinkybes bei ABTĮ 86 straipsnio 1, 2 dalių bei 87 straipsnio 4 dalies 3 punkto nuostatų, suponuojančių reikalavimą tinkamai pagrįsti teismo sprendimą, paaiškinant, kodėl yra atmetami vienos iš šalių pateikiami argumentai ir įrodymai. Teigia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo dalyje dėl senaties termino netaikymo nagrinėjamas ne skundžiamo teisės akto, bet 2005 m. gruodžio 22 d. Konkurencijos tarybos nutarimo teisėtumas. Taip pat nurodo, jog skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalyje „Dėl senaties termino“ nėra paaiškinama, kokiais įstatymais ar kitomis teisės normomis pirmosios instancijos teismas remiasi, atmesdamas jo reikalavimą taikyti senatį. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog nėra duomenų, kad jis būtų nutraukęs veiksmus, kurie buvo Konkurencijos tarybos įvardinti kaip neva pažeidžiantys konkurencijos teisės reikalavimus. Pirma, pirmosios instancijos teismo sprendime niekaip nėra vertinama ta aplinkybė, jog pats atsakovas skundžiamo Nutarimo 6 dalyje nurodė konkrečią inkriminuojamų pažeidimų trukmę. Antra, pirmosios instancijos teismas ignoruoja tą aplinkybę, jog tariami konkurencijos teisės pažeidimai yra kildinami iš konkrečių sutarčių, sudarytų tarp pareiškėjo ir jo klientų. Trečia, pirmosios instancijos teismas nutartimi iš atsakovo išreikalavo visą su 2010 m. gruodžio 21 d. Konkurencijos tarybos nutarimo Nr. 1S-233 „Dėl AB „Orlen Lietuva“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 9 straipsnio reikalavimams tyrimo nutraukimo“ priėmimu susijusios tyrimo bylos medžiagą. Ketvirta, 2011 m. balandžio 5 d. teismo posėdyje atsakovo atstovė pripažino, jog pačios Konkurencijos tarybos žiniomis pareiškėjas po 2004 m. pakeitė savo kainodarą. Pirmosios instancijos teismo sprendime ši aplinkybė nebuvo įvertinta. Daro išvadą, jog bylos medžiagoje yra pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo poziciją, jog (i) Nutarime kaip pažeidimai įvardintos veikos yra nutrūkusios ir, kad (ii) tarp Nutarime nurodytų tariamų Konkurencijos įstatymo pažeidimų ir Nutarimo priėmimo momento yra praėjęs daugiau nei 3 metų laikotarpis. Pabrėžia, jog pažeidimo vykdymo „preziumavimas“ prieštarauja Konkurencijos įstatyme, Konvencijoje ir Konstitucijoje įtvirtintai nekaltumo prezumpcijai. Pirmosios instancijos teismo išvada, jog inkriminuojami pažeidimai negali būti traktuojami pasibaigę 2004 m. dėl to, jog byloje neva nėra duomenų apie tai, kada pasibaigė pažeidimai, suponuoja tolesnio pažeidimo vykdymo prezumpciją. Nei Konkurencijos taryba, nei pirmosios instancijos teismas neteigia, jog yra nustatytas tęstinis padarytų pažeidimų pobūdis ar skundžiamame Nutarime identifikuoti pažeidimai tęstųsi po 2004 m. Atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas laikosi pozicijos, jog ta aplinkybė, kad bylos medžiagoje neva nėra duomenų apie tai, kas vyko po 2004 m., leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas ir toliau pažeidinėjo Konkurencijos įstatymą. Tokia argumentacija, pareiškėjo nuomone, yra kategoriškai nepriimtina dėl šių priežasčių: pirma, pažeidimo pobūdis (t. y. ar jis tęstinis, ar ne) turi būti nustatytas ir pagrįstas Konkurencijos tarybos tyrimo metu. Tai suponuoja Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 2 dalies reikalavimas nurodyti visas įstatymo pažeidimo aplinkybes.Antra, pažeidimo preziumavimas atsižvelgiant į tai, kad atsakovas neturi duomenų apie pažeidimo nebuvimą, tiesiogiai prieštarauja nekaltumo prezumpcijai, kurią užtikrina Konvencijos 6 straipsnis bei Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis. Trečia, pažeidimo preziumavimas yra nesuderinamas su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Ketvirta, pirmosios instancijos teismo pozicija prieštarauja protingumo principui, nes nėra aišku, kaip apeliantas turėtų (ir galėtų) įrodinėti nebuvimą tų aplinkybių, kurių egzistavimo neteigia net atsakovas.Penkta, pirmosios instancijos teismas ignoravo ir tą aplinkybę, jog atsisakydamas taikyti senaties terminą pareiškėjo veiklos tyrime atsakovas nesivadovauja savo paties praktika. Nors Konkurencijos tarybos sprendimai neįpareigoja teismų, tačiau akivaizdus skirtingų standartų taikymas negali nesukelti pagrįstų abejonių atsakovo išvadų objektyvumu. Dėl teismo išvados, jog senaties termino skaičiavimas turėtų būti laikomas nutrūkusiu priėmus 2005 m. gruodžio 22 d. nutarimą pareiškėjas pažymėjo, jog galiojantys teisės aktai nenumato galimybės atnaujinti ar sustabdyti Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalyje numatyto senaties termino eigą. Dėl šios priežasties, pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo išvados apie senaties termino eigos nutrūkimą yra neteisėtos ir nepagrįstos. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepaaiškina, kaip jo išvada apie senaties termino eigos nutrūkimą 2005 m. derinasi su tuo faktu, jog Nutarimas buvo priimtas 2010 m. gruodžio 16 d. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas jau buvo patrauktas atsakomybėn priėmus 2005 m. gruodžio 22 d. nutarimą. Tokia išvada, pareiškėjo nuomone, ne tik yra nepagrįsta, bet ir savaime paneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą. Pirma, pirmosios instancijos teismas taip ir nepaaiškino, kokiu pagrindu jis konstatavo, jog pareiškėjas jau buvo patrauktas atsakomybėn atsakovui priėmus 2005 m. gruodžio 22 d. nutarimą.Antra, jeigu būtų pripažinta pirmosios instancijos teismo pozicija, jog pareiškėjas neva buvo patrauktas atsakomybėn dar 2005 m. gruodžio 22 d., tektų pripažinti, jog priimdama Nutarimą, Konkurencijos taryba patraukė AB „Orlen Lietuva“ atsakomybėn antrą kartą. Tai nesuderinama su Konvencijos 7 protokolo 4 straipsnio reikalavimais. Pareiškėjas taip pat pabrėžia, kad vien ta aplinkybė, jog per įstatyme nustatytą terminą valstybė nespėjo ūkio subjekto patraukti atsakomybėn, savaime nesuponuoja teisingumo ar protingumo principo pažeidimo. Teigia, kad savo esme senaties terminas yra naikinamasis. Pritarus pirmosios instancijos teismo argumentui, jog patraukimo atsakomybėn senaties terminas neturi būti taikomas dėl to, jog tai sudaro prielaidas išvengti atsakomybės, senaties terminų egzistavimas netektų prasmės. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog 2010 m. gegužės 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A⁸²²-692/2010 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas iš esmės sprendė klausimą dėl senaties termino netaikymo šioje byloje. Pabrėžia, kad 2010 m. gegužės 13 d. „ši byla“ dar neegzistavo ir vien todėl teismas negalėjo spręsti senaties netaikymo šioje byloje klausimo. Taip pat pirmosios instancijos teismo sprendime nėra atkreipiamas dėmesys ir į tai, jog Konkurencijos taryba savo oficialiuose pareiškimuose yra pripažinusi, kad galiojantys įstatymai nenumato galimybės nutraukti ar sustabdyti Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalyje numatyto senaties termino eigą. Atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismo sprendime teigiama, kad Nutarimas buvo priimtas atnaujinus dar 2004 m. liepos 15 d. nutarimu pradėtą tyrimą dėl AB „Mažeikių nafta“ veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 5 ir 9 straipsniams, tačiau pirmosios instancijos teismas taip ir nepaaiškina, kaip ir kodėl tyrimo atnaujinimas daro įtaką Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalyje numatyto patraukimo atsakomybėn senaties termino skaičiavimui. Todėl ta aplinkybė, kad senaties terminas buvo praleistas dėl to, jog vienas ir tas pats tyrimas truko iki 2010 m., savaime nereiškia, jog senaties terminas nėra taikomas. Daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje „Dėl senaties termino“ akivaizdžiai prieštarauja Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalyje įtvirtintam senaties termino reglamentavimui, pažeidžia Konvencijos 6 straipsnio 1 ir 2 dalis, 7 straipsnį, Konvencijos 7 protokolo 4 straipsnio nuostatas bei Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nekaltumo prezumpciją. Šis sprendimas taip pat nesuderinamas su ABTĮ 86 straipsnio 1 dalies, 2 dalies bei 87 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatomis, reikalaujančiomis ištirti visus byloje esančius įrodymus ir priimti teisėtą, t. y. įstatymais pagrįstą teismo sprendimą. Nurodo, jog vien dėl šių priežasčių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra naikintinas ABTĮ 140 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 143 straipsnio pagrindu. Taip pat pabrėžia, jog tiek priimant Nutarimą, tiek nagrinėjant ginčą pirmosios instancijos teisme, AB „Orlen Lietuva“ nuosekliai laikėsi pozicijos, jog Konkurencijos taryba neįvykdė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 8 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A²⁴⁸-715/2008, nustatytų įpareigojimų, o Nutarime pateiktos atsakovo išvados dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo neatitinka rinkos apibrėžimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, nėra pagrįstos tyrimo duomenimis, prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Nurodo, jog šiame kontekste buvo atkreiptas pirmosios instancijos teismo dėmesys ir į Konkurencijos tarybos pozicijos nenuoseklumą, kad pateikdama savo išvadas kiekvieną kartą keičia prekės ir/ar geografinės rinkos apibrėžimą. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą šioje dalyje atmetė, padarydamas išvadą, jog atsakovas tinkamai apibrėžė atitinkamą rinką. Pareiškėjas su šia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą dalyje dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo, kilusio ginčo iš esmės nesprendė; netinkamai taikė atitinkamos prekės rinkos apibrėžimą reglamentuojančias teisės normas, ignoravo aktualią Komisijos praktiką, neanalizavo atsakovo išvadų nuoseklumo bei iš esmės nevertino, ar bylos medžiagoje esantys įrodymai pakankamai pagrindžia atsakovo išvadas dėl prekės rinkos apibrėžimo. Pirmosios instancijos teismas taip pat netinkamai taikė atitinkamos geografinės rinkos apibrėžimą reglamentuojančias teisės normas, ignoravo aktualią Komisijos praktiką, neanalizavo atsakovo išvadų nuoseklumo bei iš esmės nevertino, ar bylos medžiagoje esantys įrodymai pakankamai pagrindžia atsakovo išvadas. Pažymi, jogskundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalyje „Dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo“ nėra nei vieno 2011 m. kovo 30 d. rašytiniuose paaiškinimuose „Dėl Konkurencijos tarybos atsiliepimo į AB „Orlen Lietuva“ pateiktą skundą administracinėje byloje I-1772-331/2011“ bei teismo posėdžio metu pareiškėjo pateikto argumento ir/ar nurodyto įrodymo aptarimo ir įvertinimo. Pirmosios instancijos teismas ne tik savarankiškai nevertino, bet ir netikrino, ar įrodymai, kuriais rėmėsi atsakovas, apibrėždamas atitinkamą rinką, yra patikimi, nuoseklūs ir išsamūs; ar surinkti ir panaudoti visi įrodymai, svarbūs atitinkamos rinkos apibrėžimui, ar nesirėmė atsakovas mažai reikšmingais ir prieštaringais dalykais. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas bent jau turėtų paaiškinti, kodėl atmetami tam tikri argumentai bei juos pagrindžiantys įrodymai, vien išsamios ir objektyvios analizės nebuvimas yra pakankamas pagrindas pripažinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepagrįstu. Apeliantas pateikia atskirų pirmosios instancijos teismo argumentų atitikimo teisės normoms ir/ar bylos medžiagai įvertinimą.

Nurodo, jog atitinkamos rinkos apibrėžimą reglamentuojantys teisės aktai numato galimybę taikyti vadinamąjį hipotetinio monopolisto (SSNIP) testą kaip priemonę atitinkamai rinkai apibrėžti. Šio tyrimo kontekste, pasamdyti naftos pramonės ir ekonomikos ekspertai surinko reikiamus duomenis ir atliko SSNIP testą. Testo rezultatai parodė, jog atitinkama rinka turėtų būti apibrėžiama kitaip nei Nutarime. Atsakovas, priimdamas 2005 m. gruodžio 22 d. nutarimą, iš esmės pateiktų SSNIP testo rezultatų nevertino. 2008 m. gruodžio 8 d. nutartimi grąžindamas bylą atsakovui papildomam tyrimui atlikti, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas įpareigojo jį įvertinti bylos medžiagoje esančias rinkos ekspertų ir konsultantų išvadas, tačiau Nutarime atsakovas SSNIP testo rezultatus atmetė jų iš esmės nevertindamas. Pareiškėjo nuomone, nepripažindamas SSNIP testo rezultatų įrodomosios reikšmės, pirmosios instancijos teismas tinkamai nepagrindė savo sprendimo, pažeidė ABTĮ 86 straipsnio 1, 2 dalių bei 87 straipsnio 2 dalies 3 punkto reikalavimus. Neginčija tos aplinkybės, jog konkurencijos institucijos analizės detalumą gali nulemti atliekamo tyrimo tikslai, todėl ir analizė, kuri yra atliekama koncentracijos bylose, gali skirtis savo apimtimi ir gilumu.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismo teiginys, jog ir Komisija koncentracijų bylose yra pripažinusi, kad pardavimų iš gamyklos rinka gali būti nacionalinė, nėra pakankamas pagrįsti teismo sprendimą nesivadovauti Komisijos sprendimu PKN/Mazeikiu byloje. Šioje byloje buvo nagrinėjamos rinkos, kuriose veikia būtent AB „Orlen Lietuva“, paminėtame sprendime Komisija net neužsiminė, kad pardavimų iš gamyklos rinka galėtų būti nacionalinė. Vien šitos aplinkybės pakanka išvadai, jog pareiškėjo atžvilgiu Europos Komisija niekada nebuvo padariusi tokios prielaidos. Teigia, kad yra nesuprantama, kodėl pirmosios instancijos teismas visiškai ignoruoja Europos Komisijos poziciją byloje, kurioje buvo tiriamos rinkos, kuriose veikia būtent AB „Orlen Lietuva“, tačiau savo sprendime remiasi kitu Europos Komisijos sprendimu, kuris nieko bendro neturi nei su pareiškėjo veikla, nei su Lietuva. Taip pat nurodo, jog yra nesuprantama, kodėl teismas yra linkęs akcentuoti Komisijos išvadą, jog „negali būti atmestina galimybė“, kad rinka yra nacionalinė, kai tame pačiame sprendime Komisija buvo linkusi atitinkamą rinką apibrėžti plačiau.

Pabrėžia, jog,jo įsitikinimu, Latvijos konkurencijos tarybos 2006 m. gegužės 24 d. sprendimas šioje byloje yra aktualus tuo, kad Latvijos konkurencijos taryba didmeninius pardavimus iš terminalų išskyrė ir nagrinėjo kaip atskirą rinką. Tokia Latvijos konkurencijos tarybos pozicija atitinka ir Komisijos išvadas bei pagrindžia AB „Orlen Lietuva“ argumentus, jog pardavimai dideliais kiekiais iš gamyklos ir didmeniniai pardavimai iš terminalų sudaro atskiras rinkas. Dėl šios priežasties ši pozicija prieštarauja Konkurencijos tarybos išvadai, jog tiek pardavimai dideliais kiekiais iš gamyklos, tiek didmeniniai pardavimai iš terminalų sudaro vieną rinką. Teigia, kad atsakovas Latvijos konkurencijos tarybos sprendimo iš esmės nenagrinėjo. Savo sprendimą atsakovas pagrindė iš esmės tuo, jog Latvijoje yra kitokios konkurencijos sąlygos. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog 2006 m. liepos 11 d. Komisijos sprendimas PKN/Mazeikiu susijungimo byloje bei Latvijos konkurencijos tarybos 2006 m. gegužės 24 d. sprendimas kaip precedentai nėra reikšmingi šiai bylai. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovas tinkamai motyvavo savo sprendimą ignoruoti šiuos administracinius precedentus, taip pat nepagrįsta.

Nurodo, jog ginčas tarp atsakovo ir pareiškėjo prekės rinkos apibrėžimo kontekste yra kilęs dėl to, ar pardavimus iš gamyklos ir didmeninius pardavimus iš terminalų traktuoti kaip vieną rinką ar kaip dvi atskiras rinkas. Atsakovas laikėsi pozicijos, jog pardavimai iš gamyklos ir didmeniniai pardavimai iš terminalų sudaro vieną rinką. Skundžiamame Nutarime išskiriamos dvi atitinkamos prekės rinkos: benzino pardavimai iš gamyklos ir dyzelino pardavimai iš gamyklos. Teigia, jog tikslus rinkų išskyrimas šios bylos kontekste yra reikšmingas dėl to, kad nuo to, kaip bus apibrėžtos atitinkamos prekės rinkos, tiesiogiai priklauso ir geografinis atitinkamos rinkos apibrėžimas. Pirmosios instancijos teismo analizėje išskiriamos keturios esminės problemos: pirma, pirmosios instancijos teismas nevertino atsakovo pozicijos nuoseklumo, t. y. ar skundžiamame Nutarime pateikiamas perkės rinkos apibrėžimas atitinka Nutarime pateiktą atitinkamų rinkų funkcionavimo aprašymą; antra, fundamentaliai neteisingas prekės rinkos apibrėžimo principų taikymas; trečia, faktinės, įrodymų vertinimo klaidos; ketvirta, prekės rinkos apibrėžimui svarbių aplinkybių ignoravimas. Dėl to, jog pirmosios instancijos teismas nevertino atsakovo pozicijos nuoseklumo pažymi, kad Konkurencijos tarybateisingai identifikavo konkurenciją, kuri vyksta dviejuose prekės tiekimo grandinės lygmenyse. Pirmiausia, tai yra AB „Orlen Lietuva“ konkurencija su kitomis naftos perdirbimo gamyklomis dėl tiekimų stambiesiems didmenininkams, ir, antra, jos konkurencija su stambiaisiais didmenininkais dėl tiekimų kitiems, smulkesniems pirkėjams. Tačiau atsakovas tiek pardavimų iš gamyklos lygmenį, tiek didmeninių pardavimų lygmenį „apjungė“ į vieną rinką, tarsi kiekviename iš šių lygmenų AB „Orlen Lietuva“ susidurtų su tais pačiais konkurentais ir tomis pačiomis konkurencijos sąlygomis bei tuo pačiu konkurenciniu spaudimu. Pirmosios instancijos teismo sprendime ši aplinkybė nėra įvertinama. Dėl to, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė prekės rinkos apibrėžimą reglamentuojančius teisės aktus, nurodo, jog tiek pirmosios instancijos teismas, tiek atsakovas laikosi pozicijos, jog pardavimų iš gamyklos ir didmeninių pardavimų iš terminalų išskyrimas į atskiras rinkas nėra tikslingas, kadangi į terminalus patenka tų pačių gamintojų produktas, kurį gali pakeisti tik kito gamintojo produktas. Dėl šios priežasties apibrėžiant atitinkamas rinkas reikia pirmenybę teikti produkto „kilmės“ analizei, o ne tam, kokiame prekės tiekimo lygmenyje toks produktas yra realizuojamas. Teigia, kad tokia pozicija prieštarauja prekės rinkos apibrėžimą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintiems principams dėl šių priežasčių: pirma, tokia analizė nėra pagrįsta paklausos pakeičiamumo testu; antra, tokia analizė nesudaro prielaidų tiksliai identifikuoti AB „Orlen Lietuva“ konkurentus; trečia, prielaida, jog tiekimo lygmenų išskyrimas nėra prasmingas, yra pagrįsta klaidingu teiginiu, kad atsakovo pagaminti produktai gali konkuruoti tik su kitų gamintojų produktais. Tiek šios bylos medžiaga, tiek Komisijos praktika, tiek Komisijos tyrimas, atliktas priimant sprendimą PKN/Mazeikiu byloje, parodo, jog didmeninių pardavimų lygmenyje to paties gamintojo produktą perparduodantys didmenininkai konkuruoja ne tik tarpusavyje, bet ir su tuo pačiu gamintoju. Ketvirta, pirmosios instancijos teismo analizėje yra ignoruojama ta aplinkybė, jog atsakovas bylos nagrinėjimo metu pripažino, kad jo pasirinktas prekės rinkos apibrėžimas buvo pritaikytas Lietuvai, t. y. geografinė rinka buvo apibrėžta pirmiau nei prekės rinka. Tai yra iš esmės klaidinga pozicija, kadangi geografinės rinkos apibrėžimas yra konstruojamas remiantis prekės rinkos apibrėžimu, o ne atvirkščiai. Penkta, pozicija, kad tiekimo lygmenų išskyrimas nėra prasmingas, yra viduje prieštaringa; šešta, tokia analizė prieštarauja tiek Komisijos, tiek ankstesnei pačios Konkurencijos tarybos praktikai. Dėl pirmosios instancijos teismo padarytų faktinių, įrodymų vertinimo klaidų pažymi, kadskundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime yra nemažai teiginių, kurie yra arba neteisingi (nepagrįsti įrodymais), arba nepagrindžia jų pagrindu daromų išvadų. Dėl prekės rinkos apibrėžimui svarbių aplinkybių ignoravimo nurodo, jogpirmosios instancijos teismas nepagrįstai ignoravo tam tikras bylai reikšmingas aplinkybes: Kiekvieną kartą Konkurencijos taryba, pateikdama tyrimo išvadas arba priimdama galutinį nutarimą, keičia prekės rinkos apibrėžimą. Pirmosios instancijos teismo pozicija, jog ta aplinkybė, kad šioje byloje yra nagrinėjami AB „Orlen Lietuva“, kaip gamintojo, veiksmai leidžia ignoruoti skirtumą tarp pardavimų iš gamyklos ir didmeninių pardavimų, parodo, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino tikslaus prekės rinkos apibrėžimo reikšmės. Pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde buvo nurodyta, jog priimdamas skundžiamą Nutarimą atsakovas ignoravo iš esmės visus argumentus, susijusius su prekės rinkos apibrėžimu, kuriuos AB „Orlen Lietuva“ išdėstė savo 2010 m. atsiliepime į tyrimo išvadas. Pareiškėjo nuomone, tokiu būdu atsakovas tiesiogiai pažeidė Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 2 dalyje numatytus įpareigojimus.Dėl to, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė AB „Orlen Lietuva“ argumentus dėl geografinės rinkos apibrėžimo, nurodo, jogpirmosios instancijos teismas, palaikydamas atsakovo poziciją, kaip ir prekės rinkos apibrėžimo atveju, savarankiškai neanalizavo nei AB „Orlen Lietuva“ argumentų, nei byloje esančių įrodymų, taip pat nevertino atsakovo pozicijos pagrįstumo byloje esančiais įrodymais. Skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamoji dalis iš esmės apsiriboja atsakovo 2011 m. vasario 14 d. atsiliepime pateiktų argumentų atkartojimu bei nuorodomis į tam tikras skundžiamo Nutarimo dalis. Pažymi, jog,pirma, pirmosios instancijos teismas ignoravo akivaizdų atsakovo pozicijos nenuoseklumą bei tą aplinkybę, jog atsakovas tų pačių faktinių aplinkybių pagrindu daro kardinaliai skirtingas išvadas; antra, pirmosios instancijos teismas nevertino, ar atsakovas tinkamai pagrindė savo išvadas, kurios skiriasi tiek nuo bendros Komisijos praktikos, tiek ir nuo būtent pareiškėjo veiklą vertinančių Komisijos išvadų PKN/Mažeikių byloje; trečia, pirmosios instancijos teismas ignoravo tą aplinkybę, jog atsakovo analizė atlikta iš esmės neanalizuojant pareiškėjo konkurentų veiklos bei jų daromo konkurencinio spaudimo (neteisingas geografinės prekės rinkos apibrėžimo principų taikymas); ketvirta, pirmosios instancijos teismas nevertino, jog paties atsakovo išvada apie tariamą Lietuvos geografinės rinkos izoliaciją prieštarauja nustatytam faktui, jog pareiškėjas taikė importo pariteto kainodarą bei atsakovo išvadai, jog piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi pasireiškė siekiu riboti paralelinį importą bei „uždaryti“ Lietuvos rinką apsaugant ją nuo importo; penkta, pirmosios instancijos teismas iš esmės nevertino: 1) ar atsakovo išvados yra pagrįstos patikimais įrodymais; 2) ar atsakovo nustatyti faktai pagrindžia jo daromas išvadas.

Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo išvados, kuriomis atmesti jo argumentai dėl dominavimo nebuvimo, yra neteisėtos ir nepagrįstos dėl šių priežasčių: pirmosios instancijos teismas iš esmės nesprendė kilusio ginčo dalyje dėl dominavimo nustatymo; spręsdamas ginčą rėmėsi negaliojančiomis teisės normomis bei išvadomis apie jų taikymo praktiką be jokių nuorodų į šaltinius; netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias dominuojančios padėties nustatymą; pirmosios instancijos teismo išvados yra prieštaringos; nevertino, ar atsakovo išvados yra pagrįstos objektyviais įrodymais bei nesiaiškino, kodėl atsakovo analizėje neatsispindi visų ginčui reikšmingų įrodymų vertinimas. Dominavimo vertinimas yra neatsiejamas nuo atitinkamos rinkos apibrėžimo. Dėl to pareiškėjas laikosi pozicijos, jog neteisingai apibrėžęs atitinkamą rinką atsakovas nepagrįstai konstatavo ir jo dominavimą. Dėl atsveriančios pirkėjų rinkos galios, potencialios konkurencijos sudaromo konkurencinio spaudimo ir kitų veiksnių pareiškėjas negalėjo užimti dominuojančios padėties rinkoje. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą, rėmėsi negaliojančiomis teisės normomis bei išvadomis apie jų taikymo praktiką be jokių nuorodų į šaltinius. Be to, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias dominuojančios padėties nustatymą. Skundžiamame sprendime pateikiami pirmosios instancijos teismo argumentai suponuoja, jog, teismo nuomone, esminis kriterijus dominuojančiai padėčiai konstatuoti yra Nutarime nurodyta pareiškėjo rinkos dalis. Tokia pozicija suponuoja, jog šiame konkrečiame ginče didelė rinkos dalis yra pakankamas kriterijus tam, kad būtų konstatuotas dominavimas. Pareiškėjas su tokia teismo pozicija kategoriškai nesutinka. Didelės rinkos dalys dar neparodo ūkio subjekto turimos rinkos galios ar užimamos dominuojančios padėties, – tokia išvada gali būti daroma tik tuomet, jeigu yra išanalizuoti ir kiti veiksniai (pvz. patekimo į rinką kliūtys, atsveriamoji pirkėjų galia ir pan.). Skundžiamo sprendimo dalyje „Dėl dominuojančios padėties nustatymo“ teismas daro išvadą, jog galiojantis teisinis reglamentavimas perkelia įrodinėjimo naštą ūkio subjektui nuo to momento, kada yra nustatoma, jog jo rinkos dalis viršija 40 procentų. Pareiškėjas pabrėžia, kad tyrimo metu teikė įrodymus dėl dominuojančios padėties nebuvimo. Pirmosios instancijos teismas nevertino, ar Nutarimo išvados dalyje dėl dominavimo yra nuoseklios ir pagrįstos objektyviais įrodymais, ar atsakovas analizavo esamų konkurentų sudaromą konkurencinį spaudimą; nevertino, ar atsakovas analizavo potencialių konkurentų sudaromą konkurencinį spaudimą; nevertino, ar Nutarime atsakovas tinkamai įvertino atsveriamosios pirkėjų galios buvimo įrodymus; nevertino, ar atsakovas tinkamai įvertino tą aplinkybę, jog pirkėjai buvo gerai informuoti apie alternatyvius tiekimo šaltinius ir naudojasi savo atsveriančia pirkėjo rinkos galia; nevertino, ar atsakovas atsižvelgė į tai, kad trys didžiausi pareiškėjo klientai sudaro didelę jo visos paklausos dalį Baltijos valstybėse; pirmosios instancijos taip pat teismas nevertino, ar atsakovas tinkamai analizavo didžiųjų pareiškėjo klientų padėtį jų rinkose bei ir galimybes savarankiškai apsirūpinti; neatsižvelgė, jog Nutarime yra ignoruojami paties atsakovo nustatyti faktai apie pareiškėjo kainodarą. Daro išvadą, kad net ir pripažinus, jog Nutarime pateiktas rinkos apibrėžimas yra teisingas, reikėtų pripažinti, kad pareiškėjo veiksmus rinkoje labai stipriai ribojo tiek esamų, tiek potencialių konkurentų sudaromas spaudimas, tiek pirkėjų atsverianti pirkėjų rinkos galia. Atsakovas šių veiksnių nei tyrimo metu, nei Nutarime iš esmės nenagrinėjo ir dėl šios priežasties išvados dėl pareiškėjo dominavimo nėra tinkamai pagrįstos.

Pareiškėjas taip pat nesutinka su skundžiamame teismo sprendime pateikiamomis išvadomis, jog atsakovas pagrįstai konstatavo tariamą piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi. Vertindamas atskirus atsakovo inkriminuojamus piktnaudžiavimo epizodus, pirmosios instancijos teismas iš esmės nevertino pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų; neanalizavo faktinių aplinkybių, susijusių su inkriminuojamais pažeidimais; nevertino, ar atsakovas tinkamai kvalifikavo inkriminuojamus pažeidimus bei netinkamai taikė materialinės teisės normas; nevertino, ar atsakovo išvados yra pagrįstos objektyviais ir patikimais įrodymais. Analizuojant Nutarime pateiktus argumentus dėl ekonomiškai nepagrįstos ir diskriminacinės pareiškėjo kainodaros, galima daryti išvadą, jog kaltinimas yra grindžiamas iš esmės dviem aplinkybėmis: diskriminacinio pobūdžio kainodaros taikymu bei tariamo kainodaros skaidrumo trūkumu. Šių kaltinimų ydingumą lėmė klaidingas pareiškėjo taikomos nuolaidų sistemos supratimas bei tinkamas neįsigilinimas į tyrimo bylos medžiagą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pareiškėjo argumentų iš esmės nenagrinėjo. Teismo sprendimas yra grindžiamas Nutarimo ir atsakovo 2011 m. vasario 14 d. atsiliepimo argumentais. Be to, pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog Nutarime nėra atlikta tinkama analizė dėl panašaus pobūdžio sutarčių, t. y. Nutarime nagrinėjamos sutartys nebuvo panašaus pobūdžio; neįvertino, jog Nutarime neįrodyta, kad pareiškėjo taikoma kainodara sudarė ūkio subjektams skirtingas konkurencijos sąlygas; neįvertino, jog atsakovas ignoruoja tai, kad pareiškėjo taikoma kainodara visiškai atitinka įprastą rinkos praktiką. Pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą dėl pareiškėjo taikomos nuolaidų sistemos formavimo principų, nevertino Nutarime pateiktų išvadų dėl pareiškėjo taikomos nuolaidų sistemos pagrįstumo. Pabrėžia, jog atkreipė pirmosios instancijos teismo dėmesį į tai, kad atsakovas neišsiaiškino, kaip yra formuojama pareiškėjo taikoma kaina, tačiau pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės nevertino.

Pažymi, kad ir skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime apsiribojama pavienių Nutarimo teiginių pacitavimu, nepaaiškinant, kuo remiantis daroma išvada, kad pareiškėjo taikoma nuolaidų sistema priklausė nuo ūkio subjekto galimybės importuoti. Nurodymas vien tos aplinkybės, kad didžiausias nuolaidas gaudavo didžiausi pareiškėjo pirkėjai, savaime šios išvados nepagrindžia. Nutarime buvo nustatyta, kad 70 000 tonų per metus riba nuolaidai gauti yra pati savaime diskriminacinė. Kita vertus, nebuvo pateikta jokių argumentų, kodėl objektyviai nustatyta riba, kurią gali pasiekti bet kuris rinkoje veikiantis ūkio subjektas, yra vertintina kaip diskriminacinė praktika, prieštaraujanti Konkurencijos įstatymo 9 straipsniui. Nutarime nepagrįstai siekiama apginti mažesnius pirkėjus, neatsižvelgiant į tai, kad ta aplinkybė, jog jie neimportuoja, nėra susijusi su pareiškėjo ribojimais – jų neimportavimo faktas tiesiog reiškia tai, kad pareiškėjo ar kitų rinkoje veikiančių didmenininkų siūlomos kainos jiems yra daug mažesnės ir naudingesnės lyginant jas su galimais kaštais produktą importuojant. Pažymi, kad kainų nustatymo procesą apsprendžia objektyvios aplinkybės: pareiškėjas neturi fizinių galimybių derėtis su kiekvienu naftos produktų pirkėju, tačiau, kita vertus, jis negali nesiderėti su didžiausiais pirkėjais, kurie patys turi rinkos galią. Pareiškėjas taip pat nurodo, jog laivų bunkeriavimui skirtas žymėtas dyzelinas patenka į skirtingą prekės rinką, nei automobilių varikliams skirtingas dyzelinas. Dėl šios priežasties, parduodant šiuos produktus susiduriama su skirtingomis konkurencijos sąlygomis, dėl to taikomos skirtingos kainos. Toks kainų skirtumas yra absoliučiai teisėtas, kadangi skirtingas konkurencijos sąlygas Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 3 dalies taikymo prasme galima sudaryti tik parduodant produktus toje pačioje atitinkamoje rinkoje. Teigia, kad Nutarime jis visiškai nepagrįstai yra kaltinamas dėl konkurentų komercinių paslapčių sužinojimo (dėl konkurentų galimybių eksportuoti naftos produktus), nes galimybes eksportuoti turi bet kuris ūkio subjektas, veikiantis rinkoje. Taip pat teigia, kad Nutarimas yra grindžiamas ne objektyvia faktų analize, bet įvairių pareiškėjo pirkėjų subjektyviais argumentais, pateiktais raštuose ar apklausų metu, bei tik pareiškėjo parduotų produktų kiekiais didiesiems pirkėjams, tačiau visiškai neanalizuoja sutarčių tarp vadinamų „pirmos grupės“ bei „antrosios grupės“ pirkėjų nuostatų ir neanalizuoja, ar sudarytos sutartys iš viso buvo panašaus pobūdžio. Sutarčių panašumas yra konstatuojamas iš esmės vienintelio kriterijaus – sutarties objekto – pagrindu, nors šis kriterijus nieko nepasako apie ekonominius sandorio parametrus. Pagrindinis veiksnys, skiriantis šias sutartis, kurį buvo privaloma išanalizuoti Nutarime, yra pirkėjų įsigyjami produkto kiekiai. Didesni nupirktų produktų kiekiai sąlygoja mažesnius administracinius bei kitus fiksuotus kaštus, dėl to didesnio masto tiekimai reikalauja mažesnių kapitalo investicijų. Todėl yra objektyviai pagrįsta nustatyti skirtingas kainas didelį kiekį perkantiems (dideliems pirkėjams) bei mažą kiekį perkantiems (mažiems pirkėjams). Daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nesigilino į esmines ginčo aplinkybes, netinkamai aiškino ir taikė Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 3 punkto nuostatą, neįvertino atsakovo išvadų dėl tariamai diskriminacinės pareiškėjo kainodaros pagrįstumo bei nevertino pareiškėjo paaiškinimų ir juos pagrindžiančių įrodymų. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas taip pat ignoravo aplinkybę, kad tokioms sąvokoms kaip „lojalumo“ ar „planinės“ nuolaidos konkurencijos teisėje yra suteikiama labai konkreti reikšmė. Skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nėra pasisakoma, kaip teismas suprato lojalumo (įskaitant planines) nuolaidas. Minimalaus kiekio pirkimo įsipareigojimai atitinka įprastinę verslo praktiką. Pripažinus Nutarime aprašytą nuolaidų sistemą lojalumo poveikį turinčiomis nuolaidomis, tektų pripažinti, kad kiekviena dominuojančios bendrovės pritaikyta kiekybinių nuolaidų sistema pažeidžia SESV 102 straipsnį, kadangi kiekviena tokia nuolaidų sistema siejasi su susitarimais dėl tam tikrų pirkimo-pardavimų apimčių, o sankcijas įsipareigojimų nevykdymo atvejais numato sutartis arba įstatymai. Kita vertus, tokios pozicijos nepalaiko Europos Sąjungos teismų praktika, o kiekybinių nuolaidų taikymas nėra laikomas pažeidžiančius konkurencijos teisės reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo nei to, kaip planinės arba lojalumo nuolaidos suprantamos konkurencijos teisėje, nei to, ar pareiškėjo taikomos nuolaidos atitinka šiuos kriterijus. Nutarime netinkamai vertinamos sutarčių nuostatos, kuriomis numatomos kompensacijos už įsipareigotus ir nenupirktus naftos produktų kiekius, kaip skatinančios lojalumą. Tokios pozicijos klaidingumas yra akivaizdus vien dėl to, jog vadovaujantis šia atsakovo pozicija dominuojantiems ūkio subjektams turėtų būti draudžiama taikyti bent kokius prievolės užtikrinimo būdus ir/arba reikalauti patirtų nuostolių atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas nevertino tos aplinkybės, kad Nutarime visiškai neįvertinamas taikomos nuolaidų (baudų) sistemos poveikis konkurencijai, dėl to ši sistema klaidingai kvalifikuojama kaip neteisėta. Skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime (kaip ir Nutarime) yra neteisingai ir nepagrįstai konstatuojama, kad sutartyse numatytas įsipareigojimas dėl minimalių perkamų naftos produktų kiekių ir baudų taikymas pažeidus įsipareigojimą nupirkti šiuos kiekius gali būti laikomas lojalumą skatinančiomis ar planinėmis nuolaidomis. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai ignoravo, jog Nutarime atsakovas nepateikė jokio pagrindimo, kokį poveikį konkurencijai turėjo taikomos nuolaidų/baudų sistemos taikymas konkurentų galimybėms konkuruoti dėl pareiškėjo klientų užsakymų (klientų perėmimo), t. y. neįrodytas rinkos uždarymo poveikis. Pažymi, jog Nutarime tvirtinama, kad jo sutartys yra neteisėtos, nes jose nustatyti „išimtinumo“ įsipareigojimai, t. y. vertimas pirkti tam tikrą kiekį. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatuoja „išimtinumo“ įsipareigojimų taikymą, savo sprendime darydamas klaidingą prielaidą, jog pirkėjai buvo verčiami pirkti tam tikrus prekių kiekius. Pirmosios instancijos teismas nevertino tos aplinkybės, jog Nutarime nėra išanalizuotas sutarčių turinys, dėl to buvo padarytos klaidingos išvados. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ignoruoja tą aplinkybę, kad sudaromų sutarčių trukmė buvo trumpa, ignoravo tai, kad sudaromose sutartyse yra nuostatos, leidžiančios nutraukti sutartį anksčiau laiko, ignoravo tai, kad pareiškėjo sutartyse numatytos mažos ir praktikoje nepritaikytos baudos, nevertino, jog pareiškėjo sutartimis nebuvo siekiama nei sutartinio, nei faktinio išimtinumo, nevertino atsakovo išvadų apie tariamą rinkos uždarymo poveikį pagrįstumo, nevertino tos aplinkybės, kad sutartys atitinka įprastą ir teisėtą komercinę praktiką. Skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime yra ignoruojama ta aplinkybė, kad sutartys buvo sudarytos su vertikaliai integruotais atsveriamąją rinkos galią turinčiais pirkėjais. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas: (i) ignoravo Komisijos Komunikato dėl SESV 102 straipsnio taikymo 36 punkte nustatytus reikalavimus, kurių turi būti laikomasi vertinant ar ūkio subjektas sudarė rinką uždarantį „išimtinumo“ įsipareigojimą; (ii) neįsigilino į bylai reikšmingas aplinkybes, (iii) iš esmės nevertino pareiškėjo pateiktų paaiškinimų ir juos pagrindžiančių įrodymų, todėl buvo padarytos klaidingos išvados dėl skundžiamo Nutarimo pagrįstumo dalyje dėl tariamo lojalumo/planinių nuolaidų taikymo ir tariamų išimtinumo įsipareigojimų. Pabrėžia, jog Nutarime darant išvadą, kad jis sudarė nekonkuravimo susitarimus, kurie pažeidžia SESV 101 straipsnį arba pagal Komisijos reglamentą (EB) Nr. 2790/1999 yra laikomi „sunkiu“ konkurencijos teisės apribojimu, Nutarime nebuvo atsižvelgta į tai, kad Apelianto sudaromos sutartys buvo trumpesnės, kaip vieneri metai, t. y. neviršijo reglamente nurodytos 5 metų trukmės, todėl padarytos teisės aktams prieštaraujančios išvados. Nutarime nurodoma, jog 2003 m. Apeliantas apibrėžė RAB „Astarte-Nafta“ parduoto produkto prekybos ribas Latvijos teritorijos pagrindu ir ribojo pirkėjo galimybę eksportuoti nupirktus minėtus naftos produktus, t. y. galimybę įeiti į Lietuvos naftos produktų rinkas. Teigia, kad Nutarime cituojama sutarčių su RAB „Astarte-Nafta“ nuostata apie tai, jog parduodami pareiškėjo produktai yra skirti Latvijos rinkai, yra paimta iš konteksto, neatsižvelgiant į visą atitinkamos sutarties turinį. Pirmosios instancijos teismas ignoravo tai, kad RAB „Astarte-Nafta“ parduotų produktų kiekis yra nedidelis, todėl riboti produktų įvežimą į Lietuvą būtų nepateisinama iš verslo pusės. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgia į tą aplinkybę, kad AB „Orlen Lietuva“ negalėjo siekti riboti paralelinį importą, nes skirtingą Lietuvos ir Latvijos pirkėjams taikomų kainų lygį nulemia pati rinka.

Pareiškėjas nurodo, kad parduodant žymėtą dyzeliną laivų bunkeriavimui, susiduriama su skirtingomis konkurencijos sąlygomis, nei parduodant dyzeliną automobilių varikliams. Todėl nepriklausomai nuo to, kad pats pareiškėjas neparduoda dyzelino laivų savininkams, parduodamas „laivams skirtą“ dyzeliną didmeniniame lygmenyje jis veikia skirtingoje atitinkamoje rinkoje. Skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime formuluojama išvada, kad jis pažeidė Konkurencijos įstatymo 9 straipsnį, ribodamas savo pirkėjų galimybes perparduoti laivams skirtą žymėtą dyzeliną automobiliams, pareiškėjo nuomone, yra nepagrįsta, kadangi vykdomos kontrolės poreikis kilo vykdant mokesčių teisės aktų reikalavimus, kurių nesilaikymas užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Savo ruožtu tokie veiksmai nesukūrė visiškai jokių skirtingų konkurencijos sąlygų, kurios skirtųsi nuo tų, kurios buvo susiklosčiusios dėl galiojančių teisės aktų, t. y. teisės aktai numatė, kad laivams skirtas žymėtas dyzelinas galėjo būti parduodamas tik laivams.

Pareiškėjas pažymi, jog skundžiamame sprendime yra duodamos nuorodos į atitinkamas Nutarimo dalis ir daroma išvada, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nustatyti trūkumai yra pašalinti tinkamai. Pareiškėjas su tokia pozicija nesutinka, dėl šių priežasčių: a) atsakovas 2008 m. gruodžio 8 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje nurodytus trūkumus šalino formaliai – iš esmės tos pačios bylos medžiagos pagrindu perrašydamas dalį Nutarimo išvadų; b) pirmosios instancijos teismas neatsižvelgia į 2008 m. gruodžio 8 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje pateikiamus motyvus ir ignoruoja tą aplinkybę, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje nurodyti trūkumai gali būti pašalinti tik atlikus realų tyrimą; c) pirmosios instancijos teismas ignoruoja, kad atsakovas 2008 m. gruodžio 8 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje nurodytus trūkumus pašalino remdamasis iš esmės tais pačiais motyvais, kurie buvo pateikti ginče dėl 2005 m. gruodžio 22 d. nutarimo, ir kuriuos jau vieną kartą atmetė bylą nagrinėję teismai. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovas tinkamai pašalino 2008 m. gruodžio 8 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje nurodytus Atsakovo tyrimo trūkumus.

Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai nenagrinėjo pareiškėjo pateiktų argumentų dėl atsakovo padarytų procesinių pažeidimų, kuriais buvo pažeistos teisės į gynybą. Teismas iš esmės formaliai atkartojo atsakovo pateiktus paaiškinimus dėl procesinių pažeidimų. Be to, pareiškėjo nuomone, jam skirta sankcija gerokai viršija maksimalią baudos sumą, kuri galėjo būti skiriama pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą, todėl skirta bauda turėtų būti prilyginama baudžiamajai sankcijai kurią turėjo būti laikomasi Konvencijos 6 straipsnio garantuojamos teisės į teisingą procesą bei Konstitucijos 31 straipsnyje įtvirtintos nekaltumo prezumpcijos. Taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas savo sprendime dėl atsakovo šališkumo ir neobjektyvumo bei nepiktnaudžiavimo valdžia principų pažeidimo iš esmės atkartojo atsakovo argumentus ir nepateikė savarankiško pareiškėjo argumentų vertinimo. Pirmosios instancijos teismas taip pat nevertino nė vieno iš pareiškėjo nurodytų argumentų, kuriais jis rėmėsi teigdamas, jog buvo suteiktas neadekvačiai trumpas terminas atsakyti į 2010 m. Pranešimo išvadas ir taip buvo pažeistos teisės į gynybą. Be to, nors pareiškėjas buvo nurodęs atsakovo išvadas be šaltinių, pirmosios instancijos teismas nepabandė įvertinti, ar galimybė susipažinti su visa bylos medžiaga sudaro prielaidą identifikuoti atitinkamas atsakovo išvadas pagrindžiančius šaltinius. Pareiškėjas taip pat pabrėžia, kadKonkurencijos taryba, įgyvendindama savo diskreciją, privalo pakankamai aiškiai pagrįsti, kodėl buvo paskirta atitinkamo dydžio sankcija. Pirmosios instancijos teismo sprendime yra iš esmės pakartojami atsakovo pateikti paaiškinimai apie baudos dydžio nustatymo procedūrą, dėl kurios neaiškumų ar ginčo nekyla, tačiau nei atsakovas, nei pirmosios instancijos teismas nepaaiškina, kaip ir kodėl buvo apskaičiuotas baudos už pažeidimo pavojingumą dydis.

Atsakovas Konkurencijos taryba atsiliepimu į apeliacinį skundą (V t., b. l. 99–120) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, jog visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime pateikiamu aiškinimu dėl senaties termino netaikymo, teigia, kad jis yra visiškai pagrįstas bei teisingas, o pareiškėjo argumentai atmestini.

Pagal Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalį ūkio subjektai gali būti patraukti atsakomybėn už šio įstatymo pažeidimus ne vėliau kaip per trejus metus nuo pažeidimo įvykdymo dienos, o esant tęstiniam pažeidimui, – nuo paskutinių veiksmų atlikimo dienos. Taigi, įstatymas sieja patraukimo atsakomybėn termino skaičiavimą su pažeidimą sudarančių veiksmų pabaiga. Todėl nėra pagrįsta patraukimo atsakomybėn terminą sieti su tirtu laikotarpiu, t. y. 2002–2004 m. Duomenų, kad AB „Orlen Lietuva“ nutraukė veiksmus, pažeidžiančius konkurencijos teisės normas, nėra, išskyrus Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 3 punkto pažeidimą, kuris truko nuo 2003 m. gruodžio 1 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d. Atsižvelgiant į tokias 2005 m. Nutarimo nuostatas, matyti, kad šio nutarimo priėmimo metu trejų metų patraukimo atsakomybėn terminas net nebuvo prasidėjęs, išskyrus vieną pažeidimą. Kadangi Konkurencijos tarybos 2010 m. Nutarimas buvo priimtas po to, kai LVAT įpareigojimu buvo atliktas papildomas tyrimas dėl 2005 m. nutarime nagrinėtų AB „Mažeikių nafta“ veiksmų, atitinkamai 2010 m. Nutarimu skirta bauda apėmė pareiškėjo veiksmus, kurie pateko į 2005 m. nutarime tirtą laikotarpį, tačiau tai negali būti savaime tapatinama su tirtų pažeidimų pabaiga (tai tik tirto laikotarpio pabaiga), kadangi jo priėmimo metu nebuvo duomenų apie tai, kad nagrinėti piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi pasireiškę veiksmai būtų buvę nutraukti. Taigi nėra pagrindo teigti, kad ir priimant 2010 m. Nutarimą būtų prasidėjęs ir tuo labiau pasibaigęs senaties terminas taikyti sankcijas už tokius veiksmus. Tačiau net ir sutinkant su pozicija, kad terminas turėjo būti skaičiuojamas nuo 2004 m. pabaigos, tai niekaip nepaneigia Konkurencijos tarybos 2005 m. nutarimo teisėtumo, kadangi nutarimo priėmimo metu patraukimo atsakomybėn 3 metų terminas nebuvo suėjęs. 2010 m. Nutarimas buvo priimtas po to, kai buvo atliekamas papildomas tyrimas būtent dėl 2005 m. nutarime nagrinėtų AB „Mažeikių nafta“ veiksmų. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad 2010 m. Nutarimas buvo priimtas susiklosčius situacijai, kai 2008 m. gruodžio 8 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi 2005 m. nutarimas buvo iš dalies panaikintas ir byla buvo grąžinta Konkurencijos tarybai atlikti papildomą tyrimą. Konkurencijos tarybos nuomone, patraukimo atsakomybėn terminas turėtų būti pradėtas skaičiuoti iš naujo nuo minėtos teismo nutarties priėmimo dienos (tuo atveju, jeigu dėl kokių nors priežasčių būtų pripažinta, kad šis terminas yra prasidėjęs). Toks termino eigos vertinimas nagrinėjamu konkrečiu atveju atitiktų teisingumo ir protingumo kriterijus, kadangi priešingu atveju susidarytų prieštaringa situacija, kad Konkurencijos taryba, vykdydama LVAT sprendimą atlikti papildomą tyrimą, negalėtų pritaikyti pareiškėjui atsakomybės už nustatytus pažeidimus. Toks nutarimas savaime būtų neteisėtas, nors jo priėmimas būtų lemtas būtent teismo nurodymo atlikti papildomą tyrimą, nes jau pats teismo sprendimas būtų priimtas suėjus (2007 m. pabaiga) patraukimo atsakomybėn senaties terminui. Taip pat atkreipia dėmesį į 2012 m. birželio 21 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A⁵²⁰-2136/2012, kurioje teismas nagrinėjo klausimą, ar skundžiamas Konkurencijos tarybos 2011 m. birželio 9 d. nutarimas Nr. 2S-13 pagrįstai pirmosios instancijos teismo pripažintas neteisėtu būtent tuo pagrindu, jog jis priimtas praleidus patraukimo atsakomybėn už Konkurencijos įstatymo pažeidimus senaties terminą. Minėtoje nutartyje teisėjų kolegija nepritarė Konkurencijos tarybos pozicijai, jog nagrinėjamu atveju yra supriešinama teismo teisė Konkurencijos įstatymo 39 straipsnio 2 punkto pagrindu įpareigoti Konkurencijos tarybą atlikti papildomą tyrimą su pačia galimybe įgyvendinti tokį teismo nurodymą. Teismas pažymėjo, kad 2009 m. birželio 11 d. LVAT sprendimo administracinėje byloje Nr. A⁸²²-750/2009 (kuriuo Konkurencijos taryba buvo įpareigota atlikti papildomą tyrimą) priėmimo metu senaties terminas patraukti ūkio subjektus atsakomybėn už Konkurencijos įstatymo pažeidimus dar nebuvo pasibaigęs, todėl Konkurencijos taryba turėjo galimybę atlikti papildomą tyrimą ir priimti naują nutarimą per įstatymo nustatytą laikotarpį. Taip pat teismas atkreipė dėmesį, jog nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta jokių aplinkybių, kurios šioje situacijoje būtų apsunkinę Konkurencijos tarybos veiksmus ar objektyviai nulėmę naujo Konkurencijos tarybos nutarimo priėmimą pasibaigus ūkio subjektų patraukimo atsakomybėn terminui. Nagrinėjant senaties taikymo klausimą susidaro situacija, kad 2008 m. gruodžio 8 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties priėmimo metu senaties terminas patraukti ūkio subjektus atsakomybėn už Konkurencijos įstatymo pažeidimus: (i) arba jau buvo suėjęs (tuo atveju, jeigu 3 metų terminas turėjo būti skaičiuojamas nuo 2004 m. pabaigos ir pasibaigti 2007 m. gruodžio 31 d.) ir todėl Konkurencijos taryba neturėjo galimybės atlikti papildomą tyrimą ir priimti naują nutarimą, arba (ii) egzistavo objektyvios aplinkybės, kurios būtų apsunkinusios Konkurencijos tarybos veiksmus ir objektyviai nulėmusios nutarimo priėmimą pasibaigus ūkio subjektų patraukimo atsakomybėn terminui (tuo atveju, jeigu 3 m. terminas turėjo būti skaičiuojamas nuo 2005 m. gruodžio 22 d. nutarimo priėmimo dienos ir pasibaigti 2008 m. gruodžio 21 d.). Pastaroji situacija susidarytų dėl to, kad norėdama įgyvendinti teismo įpareigojimą atlikti papildomą tyrimą ir priimti galutinį sprendimą nepraleidžiant patraukimo atsakomybėn termino, Konkurencijos taryba turėtų tą padaryti per 13 dienų (iš kurių darbo dienos – 9). To Konkurencijos taryba nebūtų galėjusi padaryti jau vien dėl Konkurencijos įstatyme numatytų procesinių veiksmų, skirtų ūkio subjektų teisėms užtikrinti, kurie susiję su atitinkamais terminais susipažinti su tyrimo medžiaga, papildomo tyrimo išvadomis, tinkamu informavimu apie Konkurencijos tarybos bylos nagrinėjimo posėdį, be to, atliekant papildomą tyrimą per 13 dienų reikėtų iš naujo įvertinti surinktą medžiagą, surinkti papildomą, trūkstamą ir pan. Daro išvadą, kad, jeigu teismas 2008 m. gruodžio 8 d. nutarties priėmimo metu būtų nustatęs, jog jo siūlomas įpareigojimas grąžinti bylą papildomam tyrimui atlikti yra neįgyvendinamas dėl to, kad jau yra suėję patraukimo atsakomybėn terminai arba kad jo įgyvendinimas nėra įmanomas dėl objektyvių aplinkybių, vadovaudamasis proceso operatyvumo bei ekonomiškumo principais, jis būtų tą aiškiai nurodęs savo nutartyje ir bylą nutraukęs. Pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pasisakęs, jog esant tokiai situacijai, kai nagrinėjamos administracinio teisės pažeidimo bylos grąžinimas įgaliotai institucijai yra netikslingas, nes net jei ir būtų ištaisyti teismo nurodyti trūkumai, naujo nutarimo skirti nuobaudą priimti nebebūtų galima dėl pasibaigusio termino nuobaudai skirti, administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos šiuo atveju tęsti nebegalima ir administracinio teisės pažeidimo byla turi būti nutraukta Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 250 straipsnio 7 punkte numatytu pagrindu, t. y. kai iki administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo pasibaigia šio kodekso 35 straipsnyje numatyti terminai. Todėl daro išvadą, kad teismas nemanė, jog 2008 m. gruodžio 8 d. nutarties priėmimo metu buvo suėję pareiškėjo patraukimo atsakomybėn terminai, dėl kurių teismo įpareigojimas ištirti atitinkamos rinkos apibrėžimui reikšmingas aplinkybes, pašalinti kai kurias faktinio pobūdžio abejones ir labiau motyvuoti savo pasirinktą rinkos apibrėžimą būtų nebegalimas. Tokią išvadą iš esmės patvirtina ir LVAT 2010 m. gegužės 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁸²²-692/2010, kurioje teismas nagrinėjo klausimą dėl Konkurencijos tarybos teisės atnaujinti tyrimą po to, kai LVAT 2008 m. gruodžio 8 d. nutartimi įpareigojo Konkurencijos tarybą atlikti papildomą pareiškėjo veiksmų tyrimą. Būtent šioje byloje, kurioje buvo nagrinėjama konkreti, tiesiogiai su 2010 m. Nutarimu ir pareiškėjui taikytinu senaties terminu susijusi situacija, LVAT konstatavo, kad tais atvejais, kai tyrimas yra atnaujinamas, Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalyje nurodytas 3 metų senaties terminas netaikomas, nes jis taikomas tik naujai pradedamiems tyrimams. Taip pat atkreipia dėmesį, kad minėtoje 2012 m. birželio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A⁵²⁰-2136/2012 LVAT nurodė, kad nėra pagrindo remtis SESV 101 ir 102 straipsnių taikymo praktika, nes toje byloje buvo taikytos tik nacionalinės teisės normos. Tačiau iš šios nutarties taip pat galima daryti pagrįstą išvadą, kad tuo atveju, jei greta Konkurencijos įstatymo yra taikomas ir SESV 101 ar 102 straipsnis, tada, be kita ko, reikia vertinti, ar taikant nacionalinę teisę (Konkurencijos įstatymą), joje numatytus senaties terminu neužkertamas kelias veiksmingai ištirti konkurencijos teisės pažeidimą. Kadangi nagrinėjamu atveju tiek 2005 m. nutarimu, tiek ir 2010 m. Nutarimu buvo konstatuotas ne tik Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio, tačiau ir SESV 102 straipsnio pažeidimas, yra būtina atsižvelgti ir į Komisijos SESV taikymo praktiką. Pabrėžia, jog SESV 101 ir 102 straipsnių taikymas nacionaliniu lygmeniu yra tiesiogiai susietas su nacionalinių konkurencijos teisės aktų taikymu, t. y. jei nacionalinė institucija ir teismas negali efektyviai pritaikyti atsakomybės už nacionalinio konkurencijos teisės akto pažeidimą, atsakomybė už SESV 101 ir 102 straipsnių pažeidimą taip pat tampa negalima. Dėl šios priežasties Konkurencijos įstatymas ir jame įtvirtinti patraukimo atsakomybėn reikalavimai, įskaitant ir senaties terminą, bet kuriuo atveju turi būti interpretuojami, be kita ko, atsižvelgiant į tai, ar nebus užkirstas kelias efektyviam SESV taikymui, kadangi Konkurencijos tarybai tiek taikant tik Konkurencijos įstatymą, tiek jį taikant kartu su SESV, yra vadovaujamasi tomis pačiomis Konkurencijos įstatyme įtvirtintomis patraukimo atsakomybėn nuostatomis. Konkurencijos tarybos nuomone, nagrinėjamu atveju yra akivaizdu, jog panaikinus Nutarimą pasibaigusio senaties termino pagrindu, būtų akivaizdžiai apribotos galimybės ne tik tinkamai taikyti Konkurencijos įstatymo 9 straipsnį, bet ir SESV 102 straipsnį. Todėl iš Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalies kildinamas nepratęsiamas, nestabdomas ir kitaip niekaip neįtakojamas 3 metų senaties terminas, akivaizdu, negali būti tinkamas senaties terminas, siekiant užtikrinti efektyvų SESV konkurencijos taisyklių taikymą nagrinėjamo 2010 m. Nutarimo atveju. Taip pat nurodo, kad vadovaujantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, laikotarpis, kurį byla nagrinėjama teisme, nėra laikomas viršijančiu pagrįstus terminus, per kuriuos turi būti atliekama tam tikra administracinė procedūra, todėl nėra į juos įskaičiuojamas. Bet kuriuo atveju, sprendžiant dėl terminų eigos, atsižvelgiama į konkrečiu atveju susiklosčiusias aplinkybes, ypač kontekstą, kuriame jis yra taikomas, įvairius procedūrinius etapus, kurie praėjo, sudėtingumą ir įvairių asmenų suinteresuotumą konkrečiu atveju. Vien tik konstatavimas, kad yra praėjęs ilgas laikotarpis, nereiškia, kad tai yra nepagrįstas laikotarpis ir nesudaro pagrindo savaime naikinti konkretų sprendimą.

Konkurencijos taryba nesutinka su pareiškėjo teiginiu, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą dalyje dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo, tarp pareiškėjo ir Konkurencijos tarybos kilusio ginčo iš esmės nesprendė. Teigia, kad visi ginčo aspektai dėl atitinkamos rinkos buvo išsamiai išnagrinėti ir dėl jų išsamiai pasisakyta – teismas pasisakė tiek dėl paklausos pakeičiamumo įvertinimo SSNIP testu, tiek dėl skirtingų prekių pardavimo būdų, skirtingų tiekimo lygmenų, dėl atskirų prekės rinkų egzistavimo, dėl geografinės rinkos ir logistikos kaštų analizės, t. y. dėl svarbiausių klausimų, kuriuos pareiškėjas ginčijo dalyje dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo. Konkurencijos taryba visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu bylos medžiagoje esančio SSNIP testo rezultatų įrodomosios reikšmės vertinimu. Taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tinkamai įvertino kitų institucijų precedentus ir konstatavo, jog 2006 m. liepos 11 d. Komisijos sprendimas PKN/Mazeikiu Nr. M.4348 susijungimo byloje bei Latvijos konkurencijos tarybos 2006 m. gegužės 24 d. sprendimas kaip precedentai nėra reikšmingi šiai bylai.

Konkurencijos taryba nurodo, kad apibrėždama atitinkamą prekės rinką Konkurencijos taryba pirmiausiai įvertino benzino ir dyzelino pakeičiamumą pirkėjo požiūriu su kitais naftos produktais, taip pat pakeičiamumą tarpusavyje ir su automobilių dujomis. Nustačius, kad tokio pakeičiamumo nėra, toliau buvo vertinama pakeičiamumo galimybė tarp atskirų benzino rūšių ir atitinkamai tarp dyzelino rūšių. Šiuo atveju, konstatavus, kad visų benzino rūšių ir dyzelino klasių tarpusavio pakeičiamumas tiek gamintojo, tiek pirkėjo požiūriu yra galimas, prekės rinka buvo apibrėžta kaip benzino ar dyzelino rinkos. Tolimesniame etape buvo įvertinti skirtingi tiekimo lygmenys. Pareiškėjas yra benzino ir dyzelino gamintojas, todėl užima kraštutinę priešsrovinę padėtį. Toliau pagamintas produktas juda pasroviui nuo gamintojo link galutinio vartotojo. Šiame platinimo lygmenyje veikia didmeniniai ir mažmeniniai pirkėjai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, būdamas benzino ir dyzelino gamintojas, savo pagamintą produkciją parduoda dideliems ir santykinai mažesniems didmenininkams, kurie parduoda ją mažmenininkams ir/arba patys per savo valdomus degalinių tinklus parduoda ją galutiniams vartotojams (tokiu atveju jie patys veikia ir kaip mažmenininkai). Naftos produktų gamyba negali būti atskirta nuo pardavimų iš gamyklos veiklos. Būtent pardavimų iš gamyklos lygmuo ir buvo nagrinėjamas tyrime, kurio pagrindu buvo priimtas Nutarimas. Konkurencijos taryba pažymi, jog minėto tyrimo metu nebuvo siekiama išanalizuoti visos tiekimo grandinės iki pat vartotojo ypatumų, o koncentruojamasi į konkrečias nagrinėjamas konkurencijos problemas. Tokių veiksmų pagrįstumą patvirtino ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime. Teismas taip pat pažymėjo, kad nagrinėjant „vertikalųjį“ prekės rinkos apibrėžimo aspektą buvo apsiribota tik gamintojo – didmenininkų lygmens analize, toliau nebenagrinėjant tų pačių pareiškėjos pagamintų produktų perpardavimo tarp skirtingų didmenininkų ar mažmeninio pardavimo. Nagrinėjant „vertikalųjį“ prekės rinkos apibrėžimo aspektą svarbu nustatyti, kuo didmeniniai pirkėjai galėtų pakeisti pareiškėjos, kaip benzino ir dyzelino gamintojos, produkciją (pavyzdžiui, jeigu iš viso nebūtų galimybės pirkti iš šio ūkio subjekto). Teismas pabrėžė, kad toks pakeičiamumas yra galimas tik kito naftos produktų gamintojo produkcija, t. y. tik importuotomis iš kitos teritorijos prekėmis. Visi tolimesni perpardavimai vienų didmenininkų kitiems, taip pat didmenininkų pardavimai mažmenininkams yra galimi tik tolimesniame etape, kai prekės jau yra įsigytos iš gamintojo. Šie tolimesni pardavimo etapai, kai to paties gamintojo produkcija įvairiais būdais (kartais net kelis kartus perparduodant) keliauja iki galutinio vartotojo, nėra tyrimo objektas, kadangi nagrinėjamos konkurencijos problemos yra identifikuotos būtent tarp gamintojo ir jo didmeninių pirkėjų. Konkurencijos taryba visiškai sutinka su teismo nuomone, kad Apelianto siūlomas pardavimų dideliais kiekiais iš gamyklos ir didmeninių pardavimų kaip atskirų rinkų atribojimas buvo visiškai netikslingas ir nereikalingas. Nepriklausomai nuo to, ar būtų išskirti pareiškėjos nurodomi pardavimai iš gamyklos dideliais kiekiais geležinkelio transportu ir didmeniniai pardavimai autotransportu, tai iš esmės išliktų tik skirtingi prekės tiekimo būdai iš to paties gamintojo jo didmeniniams pirkėjams. Todėl Konkurencijos taryba sutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada, teigiančia, jog pareiškėjo teiginiai, kad skirtingų prekių pardavimai iš gamyklos bei iš terminalų turi būti vertinami kaip skirtingos prekių rinkos, yra neteisingi. Apibrėžiant atitinkamą prekės rinką, pirmiausiai reikia įvertinti benzino ir dyzelino pakeičiamumą pirkėjo požiūriu su kitais naftos produktais, taip pat pakeičiamumą tarpusavyje ir su automobilių dujomis. Nustačius, kad tokio pakeičiamumo nėra, toliau turi būti vertinama pakeičiamumo galimybė tarp atskirų benzino rūšių ir atitinkamai tarp dyzelino rūšių. Šiuo atveju, visų benzino rūšių ir dyzelino klasių tarpusavio pakeičiamumas tiek gamintojo, tiek pirkėjo požiūriu yra galimas, todėl, Konkurencijos tarybos nuomone, ji pagrįstai prekės rinką apibrėžė kaip benzino ar dyzelino rinką. Prekės rinkos apibrėžime vartojama sąvoka „gamykla“ yra suprantama plačiau – ne tik kaip gamintojo gamykla, bet kaip bet kokios nuosavybės formos gamintojo disponuojami terminalai. Vadinasi, anot teismo, pareiškėjo pardavimai iš gamyklos laikomi atitinkama prekės rinka, nepriklausomai, ar benzinas ir dyzelinas parduodamas iš gamyklos, ar iš terminalų. Taip pat pabrėžia, kad prekės rinkos apibrėžimas pagal pasirinktą transporto rūšį ar skirtingas pristatymo sąlygas nėra galimas, nes prekės rinka apibrėžiama kaip visuma prekių, kurios pirkėjų požiūriu yra tinkamas pakaitalas viena kitai pagal jų savybes, naudojimą ir kainas. Taigi, iš esmės benzino ar dyzelino pristatymo būdas bei pristatymui naudojama transporto paslaugų rūšis yra kitas etapas po benzino ar dyzelino pardavimo iš gamyklos ir tuo atveju, jeigu būtų nagrinėjama benzino ar dyzelino pristatymo (gabenimo-transportavimo) rinka, reikėtų nagrinėti minėtus pristatymo būdus ir jų pakeičiamumą tarpusavyje bei tai, ar vienas transportavimo paslaugas teikiantys ūkio subjektai sudaro konkurencinį spaudimą kitos rūšies transportavimo paslaugų teikėjams.

Konkurencijos taryba pažymi, kad 2010 m. Nutarime nurodyta, jog geografinė rinka benzino pardavimų iš gamyklos atžvilgiu bei dyzelino pardavimų iš gamyklos atžvilgiu apima Lietuvos Respublikos teritoriją. Teigia, kad jos argumentai dėl geografinės rinkos apibrėžimo ir jo pagrįstumo yra pateikiami 2010 m. Nutarime bei 2011 m. vasario 14 d. Konkurencijos tarybos atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui, pabrėžia, kad ji ir toliau nuosekliai laikosi minėtuose dokumentuose išdėstytos savo pozicijos.

Konkurencijos tarybos nuomone, apeliaciniame skunde pateikiami argumentai dėl dominuojančios padėties iš esmės prieštarauja Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 11 dalyje įtvirtintai dominavimo prezumpcijai, kurioje teigiama, kad, jei neįrodoma priešingai, laikoma, jog ūkio subjektas užima dominuojančią padėtį atitinkamoje rinkoje, jeigu jo rinkos dalis sudaro ne mažiau kaip 40 procentų. Vadovaujantis šia nuostata, Konkurencijos tarybai pakanka nustatyti ūkio subjekto rinkos dalį, o jai esant virš 40 procentų konstatuoti to ūkio subjekto dominavimą. AB „Mažeikių nafta“ rinkos dalys buvo stabilios ir gerokai viršijo 40 procentų. Taip pat pabrėžia, jog Konkurencijos įstatyme įtvirtintos dominavimo prezumpcijos paneigimo pareiga tenka pačiam ūkio subjektui, t. y. jis turi įrodyti, kad net ir užimdamas daugiau nei 40 procentų atitinkamos rinkos, toje rinkoje tiesiogiai susiduria su konkurencija ir negali daryti vienpusės lemiamos įtakos. Atkreipia dėmesį į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, kuri išplėtojo dominavimo prezumpcijos teoriją, nustatydama dominavimo ribas, nuo kurių dominavimo prezumpcija nebepaneigiama. Teisingumo Teismas dominavimą preziumuoja, kai ūkio subjektas užima 50 procentų atitinkamos rinkos dalies, išskyrus kai yra išimtinės aplinkybės (t. y. ūkio subjektas galėtų įrodyti priešingai, kad užimama rinkos dalis neleidžia jam dominuoti toje rinkoje). Tačiau rinkos dalį tarp 75–87 procentų Europos Bendrijų teismai vertina kaip „tokią didelę, kad savaime yra dominuojančios padėties įrodymas“. Rinkos dalis, sudaranti 84–90 procentų, yra tokia didelė, kad ji įrodo dominuojančios padėties egzistavimą; o rinkos dalis, sudaranti 93–100 procentų, faktiškai reiškia, kad bendrovė turi monopolį atitinkamoje rinkoje. Taigi, remiantis šia teismo praktika, faktiškai pareiškėjo dominavimas nė vienoje rinkoje negalėtų būti paneigiamas. Konkurencijos taryba taip pat pabrėžia, jog ji Nutarime vertino ir kitas aplinkybes, kurios, remiantis Paaiškinimais dėl dominuojančios padėties nustatymo, net ir neviršijus dominavimo prezumpcijos ribos, leidžia konstatuoti ūkio subjekto dominavimą.

Konkurencijos tarybos nuomone, teismas pakankamai aiškiai bei išsamiai pagrindė savo nuomonę dėl diskriminacinės kainodaros egzistavimo. Ta aplinkybė, kad ši nuomonė iš esmės atkartoja Konkurencijos tarybos Nutarimo ir atsiliepimo į skundą teiginius, nereiškia, jog teismas nevertino pareiškėjo teiginių, kadangi dėl jų vertinimo buvo pasisakiusi pati Konkurencijos taryba savo atsiliepime į skundą, o tiesiog patvirtina Konkurencijos tarybos pateikto vertinimo teisingumą ir pagrįstumą. Atsižvelgus į teismo nuomonę bei į Nutarime išdėstytus argumentus, paneigiančius pareiškėjo teiginius dėl ekonomiškai nepagrįstos ir diskriminacinės kainodaros nebuvimo, laikytina, kad pareiškėjo argumentai dėl to, kad nebuvo įrodytas Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio pažeidimas, yra nepagrįsti ir turėtų būti atmesti.

Konkurencijos taryba pažymi, kad išsamūs jos argumentai dėl metinių lojalumo ir nekonkuravimo sutarčių sudarymo yra pateikiami Nutarime ir 2011 m. vasario 14 d. atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Teigia, jog AB „Mažeikių nafta“ už perkamus kiekius, artimus maksimaliam pirkėjų poreikiui, taikydavo dideles nuolaidas, ir tai skatindavo pirkėją pasirinkti būtent šią įmonę. Kadangi nuolaidos buvo taikomos įvertinant įmonių praėjusių metų pirkimus, o įsipareigojimų neįvykdžius, buvo taikomos baudos, ši sistema vertė pirkėjus likti ištikimais AB „Mažeikių nafta“. Pareiškėjas savo taikyta nuolaidų sistema piktnaudžiavo dominuojančia padėtimi, siekdamas atimti iš pirkėjo tiekimo šaltinių pasirinkimo galimybę arba ją apriboti savo naudai, sukurti savo konkurentams patekimo į rinką kliūtis, o taip pat taikyti nevienodas sąlygas lygiaverčiams sandoriams bei iškraipant konkurenciją sustiprinti savo dominuojančią padėtį rinkoje.

Konkurencijos taryba pažymi, jog skundžiamame sprendime teismas nurodė, kad bylos įrodymai patvirtina, jog pareiškėjas, užimdamas dominuojančią padėtį benzino pardavimų iš gamyklos rinkoje Lietuvos Respublikos teritorijoje ir dyzelino pardavimų iš gamyklos rinkoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, piktnaudžiavo šia padėtimi, nes apibrėžė RAB „Astarte-Nafta“: parduoto produkto prekybos ribas Latvijos teritorijos pagrindu ir ribojo pirkėjo galimybę eksportuoti nupirktus minėtus naftos produktus. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad sutartyse nėra nuostatų, draudžiančių produktų įvežimą į Lietuvą bei nenumato mechanizmo, leidžiančio kontroliuoti, kur realizuojami produktai. Konkurencijos tarybos nuomone, sutartyse pakankamai aiškiai ir vienareikšmiškai nurodoma, kad prekės skirtos Latvijos rinkai. Daro išvadą, jog Nutarime visiškai pagrįstai konstatuota, jog AB „Mažeikių nafta“, apibrėždama RAB „Astarte-Nafta“ prekybos ribas teritoriniu pagrindu, ribojo pirkėjo galimybę eksportuoti nupirktus minėtus naftos produktus, t. y. pateikti juos Lietuvoje esantiems pirkėjams ir šiais veiksmais pažeidė Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio reikalavimus.

Konkurencijos taryba pabrėžia, kad ji ir toliau nuosekliai laikosi savo pozicijos, jog Konkurencijos įstatymo pažeidimas pasireiškė tuo, kad AB „Mažeikių nafta“, kaip dominuojantis ūkio subjektas, pardavęs dyzeliną „Ventus“ A. Anužio prekybos įmonei „Gindana“, UAB „Prie Lūksto“ ir UAB „Baltijos bunkeriavimo agentūra“, neleido minėtoms bendrovėms laisvai disponuoti įsigytu dyzelinu, t. y. parduoti arba kitiems didmenininkams, arba mažmenininkams, arba savo degalinėse, arba laivams, todėl mano, kad nėra tikslinga ją vėl iš naujo detaliai atkartoti bei pagrįsti šiame atsiliepime.

Konkurencijos taryba nurodo, jog, pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad Konkurencijos taryba tinkamai pašalino 2008 m. gruodžio 8 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje nurodytus tyrimo trūkumus. Kadangi apeliaciniame skunde pareiškėjas pateikė tuos pačius argumentus, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui, o Konkurencijos taryba savo nuomonę į šiuos argumentus jau yra pateikusi anksčiau, manytina, kad nėra tikslinga juos vėl iš naujo detaliai atkartoti bei pagrįsti šiame atsiliepime.

Konkurencijos taryba taip pat teigia, jog, jos nuomone, teismas pakankamai aiškiai bei išsamiai pagrindė savo nuomonę dėl skundžiamų procesinių pažeidimų nebuvimo. Ta aplinkybė, kad ši nuomonė iš esmės atkartoja Konkurencijos tarybos 2011 m. vasario 14 d. atsiliepimo į skundą teiginius, nereiškia, jog teismas nevertino pareiškėjo teiginių, kadangi dėl jų vertinimo labai išsamiai buvo pasisakiusi pati Konkurencijos taryba. Manytina, kad teismui įvertinus atsiliepimo argumentus, nebuvo jokio poreikio pateikti papildomus argumentus atsikertant į pareiškėjo kaltinimus Konkurencijos tarybai dėl tariamų procesinių pažeidimų, ir visiškai pakako tiesiog patvirtinti Konkurencijos tarybos pateiktų atsikirtimų teisingumą ir pagrįstumą. Papildomai pažymi, kad pareiškėjo argumentai, jog jam nebuvo sudarytos sąlygos tinkamai įgyvendinti savo teisę į gynybą nesuteikiant pakankamo laikotarpio pateikti paaiškinimus dėl tyrimo išvadų, išdėstytų pranešime apie atliktą tyrimą, yra atmestini ir nepagrįsti dar ir dėlto, kad, kaip išaiškino LVAT 2012 m. balandžio 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A⁸⁵⁸-1245/2012, konkretaus termino nustatymas yra Konkurencijos tarybos pareigūno diskrecija. Kadangi pareiškėjas turėjo visas galimybes teikti paaiškinimus tiek tyrimo metu, tiek dėl pranešime apie atliktą tyrimą padarytų išvadų, tiek Konkurencijos tarybos bylos nagrinėjimo posėdžio metu, be to, Konkurencijos tarybos pareigūno sprendimas, kuriuo buvo netenkintas prašymas pratęsti nuomonės pateikimo terminą iki pareiškėjo nurodytos datos, buvo motyvuotas ir pagrįstas individualiomis aplinkybėmis, be to, papildomai apsvarstytas ir Konkurencijos taryboje, nėra jokio pagrindo teigti, kad priimant Nutarimą buvo padaryti procedūriniai pažeidimai, pažeidę pareiškėjo teisę į gynybą, ypač tokie, kurie sudarytų pagrindą naikinti Nutarimą kaip neteisėtą.

Konkurencijos taryba pažymi, kad nustatant baudos dydį buvo nurodyti elementai, į kuriuos Konkurencijos taryba, vadovaudamasi teisės aktų reikalavimais, privalėjo atsižvelgti ir atsižvelgė vertindama pažeidimą. Tai pažeidimo sunkumas, t. y. atsižvelgta, kad pažeidimai laikytini labai sunkiais, pažeidimo mastas apėmė visą Lietuvą ir darė įtaką prekybai tarp valstybių narių, Konkurencijos įstatymo pažeidimo trukmė įvertinta kaip vidutinė, o Sutarties dėl ES veikimo – kaip trumpa. Taip pat atsižvelgta į atsakomybę sunkinančią aplinkybę – pareiškėjas pakartotinai įvykdė pažeidimą už kurį jam buvo paskirtos Konkurencijos įstatyme numatytos sankcijos. Konkurencijos tarybos nuomone, ji neprivalėjo pateikti pareiškėjui detalių paaiškinimų, kaip buvo apskaičiuotas baudos už pažeidimo pavojingumą dydis, o tiesiog labai aiškiai nurodė pačius vertinimo kriterijus, į kuriuos atsižvelgusi pareiškėjui skyrė 8 231 000 litų baudą, sudariusią 0,1 procento bendrovės 2004 m. bendrųjų metinių pajamų. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime taip pat neprivalėjo pateikti itin detalaus paaiškinimo, kaip ir kodėl buvo apskaičiuotas būtent 6 802 397 Lt baudos už pažeidimo pavojingumą dydis.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas yra kilęs dėl 2010 m. gruodžio 16 d. Konkurencijos tarybos nutarimo Nr. 2S-31 „Dėl AB „Orlen Lietuva“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 9 straipsnio ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 102 straipsnio reikalavimams“, kuriuo nutarta :

1) pripažinti, kad AB „Orlen Lietuva“ taikydama ekonomiškai nepagrįstą ir diskriminacinę kainodarą, metinius lojalumo, nekonkuravimo įsipareigojimus, ir ribodama paralelinio importo galimybes bei savo pirkėjų klientus, kuriems pirkėjai galėtų parduoti prekes, pažeidė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 9 straipsnį, 9 straipsnio 3 punktą ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 102 straipsnį;

2) įpareigoti AB „Orlen Lietuva“ nutraukti Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 9 straipsnį, 9 straipsnio 3 punktą ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 102 straipsnį pažeidžiančius veiksmus, jeigu tokie veiksmai dar tęsiami;

3) už šio nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte išvardintus pažeidimus AB „Orlen Lietuva“ skirti 8 231 000 (aštuonių milijonų dviejų šimtų trisdešimt vieno tūkstančio) litų baudą;

4) įpareigoti AB „Orlen Lietuva“ per 5 (penkias) dienas nuo šio nutarimo rezoliucinės dalies 3 punkte numatytos baudos sumokėjimo pranešti apie tai Konkurencijos tarybai ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu ginčija Konkurencijos tarybos priimtą Nutarimą – nesutinka nei su jam inkriminuotais pažeidimais, nei su paskirtos baudos dydžiu. Atsižvelgdama į gausų byloje keliamų klausimų spektrą, išplėstinė teisėjų kolegija dėl kiekvieno iš esminių bylos aspektų pasisakys atskirai.

Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad ūkio subjektai gali būti patraukti atsakomybėn už šio įstatymo pažeidimus ne vėliau kaip per trejus metus nuo pažeidimo įvykdymo dienos, o esant tęstiniam pažeidimui, – nuo paskutinių veiksmų atlikimo dienos.

Konkurencijos taryba 2005 m. gruodžio 22 d. priėmė nutarimą, kuriuo pripažino, kad AB „Mažeikių nafta“ pažeidė Konkurencijos įstatymo 9 straipsnį, 9 straipsnio 3 punktą, Europos Bendrijos steigimo sutarties 82 straipsnį, 82 straipsnio c punktą, įpareigojo juos pažeidžiančius veiksmus nutraukti ir paskyrė trisdešimt dviejų milijonų litų dydžio baudą. Bylą dalyje dėl AB „Mažeikių nafta“ veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 5 straipsniui nutraukė, nesant įstatymo pažeidimo. 2008 m. gruodžio 8 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi Konkurencijos tarybos 2005 m. gruodžio 22 d. nutarimas buvo panaikintas, išskyrus jo punktą, kuriuo byla nutraukta dalyje dėl AB „Mažeikių nafta“ veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 5 straipsniui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas grąžino bylą Konkurencijos tarybai atlikti papildomą tyrimą.

2009 m. sausio 15 d. nutarimu Konkurencijos taryba atnaujino tyrimą dėl pareiškėjo veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio ir Europos Bendrijos steigimo sutarties 82 straipsnio (SESV 102 str.) reikalavimams. Pareiškėjui apskundus šį nutarimą, buvo priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁸²²-692/2010, kuria paminėtas nutarimas pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

Paminėta 2010 m. gegužės 13 d. nutartimi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, jog įsiteisėjus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 8 d. nutarčiai administracinėje byloje Nr. A²⁴⁸-715/2008, Konkurencijos taryba privalėjo atnaujinti tyrimą dėl pareiškėjo veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio ir Europos Bendrijos steigimo sutarties 82 straipsnio reikalavimams. Paminėta nutartimi taip pat konstatuota, kad 2009 m. spalio 15 d. Konkurencijos tarybos nutarimu buvo tik atnaujinamas anksčiau vykdytas tyrimas vykdant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo įpareigojimą, o ne pradedamas naujas tyrimas.

Išplėstinė teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, kad byloje kilo ginčas dėl to, kurią dieną laikyti paskutinių pažeidimo veiksmų atlikimo diena. Konkurencijos taryba, priimdama ginčijamą Nutarimą, laikėsi pozicijos, kad nėra duomenų, jog pareiškėjas pakeitė savo elgesį atitinkamose rinkose ir nebeatlieka veiksmų, kurie buvo pripažinti Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio ir SESV 102 straipsnio pažeidimu, taigi yra nagrinėjimas tęstinio pobūdžio pažeidimas ir nėra pagrindo teigti, kad pasibaigęs patraukimo atsakomybėn terminas, t. y. jis net neprasidėjo. Pareiškėjo nuomone, byloje yra pakankamai įrodymų, pagrindžiančių poziciją, kad skundžiamame Nutarime kaip pažeidimai įvardintos veikos yra nutrūkusios – paskutinių veiksmų atlikimo diena laikytina paskutinė į tyrimo apimtį patekusi diena, t. y. 2004 m. gruodžio 31 d.

Konkurencijos įstatymo 42 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad ūkio subjektams skiriamos baudos diferencijuojamos inter alia atsižvelgiant į pažeidimo trukmę. To paties įstatymo 36 straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad Konkurencijos tarybos nutarime turi būti nurodytos šio įstatymo pažeidimo aplinkybės, pažeidėjo kaltės įrodymai, pažeidėjo, pareiškėjo bei kitų asmenų paaiškinimai, pateikti Konkurencijos tarybai, bei jų įvertinimas, priimamo nutarimo motyvai ir teisinis pagrindas. Iš šių nacionalinių teisės normų galima daryti išvadą, jog Konkurencijos taryba, prieš skirdama baudą, turi nustatyti ir įvertinti padaryto pažeidimo trukmę. ESTT ne kartą yra išaiškinęs, jog pažeidimo trukmė  yra esminis SESV 101 straipsnyje (ex Bendrijos steigimo sutarties 81 str.) numatyto pažeidimo elementas, kurį įrodyti yra Komisijos pareiga. Nesant įrodymų, tiesiogiai pagrindžiančių pažeidimo trukmę, Komisija turėtų remtis bent įrodymais dėl faktinių aplinkybių, pakankamai artimų laiko atžvilgiu, kurie leistų pagrįstai manyti, kad pažeidimas nepertraukiamai tęsėsi tarp dviejų konkrečių datų (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2006 m. balandžio 5 d. sprendimas byloje Nr. T-279/02 Degussa AG prieš Europos Bendrijų Komisiją, 114 p.; 2006 m. lapkričio 16 d. sprendimas byloje Nr. T-120/04 Peroxidos Organicos, Sa prieš Europos Bendrijų Komisiją, 51 p.; 2009 m. gruodžio 17 d. sprendimas byloje Nr. T-58/01 Solvay SA prie Europos Komisiją, 294 p.).

Šiuo atveju, manytina, tokiomis dviem konkrečiomis datomis galima laikyti Konkurencijos tarybos pasirinktą tyrimo laikotarpį, t. y. 2002–2004 m. Kadangi Konkurencijos taryba tyrė ūkio subjekto veiksmus tik šiuo laikotarpiu, laikytina, kad ji savo pareigą nustatyti pažeidimo trukmę įvykdė būtent šio laikotarpio atžvilgiu, kitaip sakant, Konkurencijos tarybai konstatavus, jog pažeidimas tęsėsi 2002–2004 m. ir netyrus ūkio subjekto veiksmų po 2004 m., vertintina, jog būtent šio tyrimo kontekste paskutinių veiksmų atlikimo diena yra 2004 m. gruodžio 31 d.

Pažymėtina, jog Konkurencijos taryba, skundžiamo Nutarimo dalyse konstatuodama pažeidimus, kartu nurodo ir jų trukmę, ją įvardindama konkrečiu laikotarpiu. Vėliausia tokių laikotarpių pabaigos data Nutarime nurodoma 2004 m. gruodžio 31 d. Nutarimo pradžioje Konkurencijos taryba apibrėžia, jog tyrimo metu nagrinėjamas laikotarpis – 2002–2004 m. Tai, jog nėra duomenų apie Nutarime konstatuotų pažeidimų nutraukimą ir todėl pažeidimas laikytinas nenutrauktu, Konkurencijos taryba nurodo tik Nutarimo dalyje, kurioje aptariamas klausimas dėl senaties termino netaikymo. Tačiau spręsdama dėl baudų dydžio, Konkurencijos taryba teigia priešingai – nurodo, jog bendrovės piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi pabaiga sietina su 2004 m. pabaiga ir Konkurencijos įstatymo pažeidimo trukmę vertina kaip vidutinę, o SESV pažeidimo trukmę – kaip trumpą.

Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, jog Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad Komisijos sprendimo teiginių dėl pažeidimo pabaigos prieštaringumas bei tai, jog teiginys dėl draudžiamų susitarimų galiojimo tam tikru laikotarpiu atsiranda tik ginčijamo sprendimo konstatuojamojoje dalyje, kurioje pateikiamos Komisijos išvados dėl pažeidimo, tačiau visai nepagrindžiamas nei susitarimo kvalifikavimui, nei susitarimo trukmei skirtose motyvų dalyse, vertintini kaip neleidžiantys taikyti Komisijos prezumpcijos, jog įrodžius pažeidimo egzistavimą, preziumuojama, kad jis tęsiasi, kol neįrodoma priešingai, taip pat ir tais atvejais, kai ūkio subjektas nepateikia jokių įrodymų, kad pažeidimas baigėsi konkrečiu nurodytu laiku (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. gruodžio 17 d. sprendimas byloje Nr. T-58/01 Solvay SA prie Europos Komisiją, 300–301 p.).

Atsižvelgdama į visa tai, kas išdėstyta bei Nutarime Konkurencijos tarybos pateiktus argumentus dėl senaties termino, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, jog Konkurencijos taryba neįrodė, kad pažeidimas tęsėsi ir po 2004 m. gruodžio 31 d., todėl nepritartina jos argumentams, kad yra nagrinėjamas tęstinio pobūdžio pažeidimas ir nėra pagrindo teigti, kad pasibaigęs patraukimo atsakomybėn terminas (t. y. jis net neprasidėjo.).

Išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžia, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas, kaip teisės taikymo aktas, pasižymi išskirtine teisine galia ir yra privalomas visiems asmenims ir visoms valdžios institucijoms (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 str.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą pripažino res judicata galios principo svarbą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁴⁴⁴-2586/2011). Iš tiesų, siekiant užtikrinti teisės ir teisinių santykių stabilumą, taip pat gerą teisingumo administravimą, yra svarbu, kad teismo sprendimai, kurie išnaudojus visas galimas teisių gynimo priemones arba pasibaigus pasinaudojimo jomis numatytiems terminams tampa galutiniai, nebegalėtų būti ginčijami.

Remiantis res judicata principu, tie faktiniai ir teisiniai aspektai, kurie buvo išnagrinėti kitame teismo sprendime, turi būti pripažįstami, ir šalis ar kitas dalyvavęs byloje asmuo kitose bylose (kuriose dalyvauja tie patys asmenys) gali remtis teismo sprendimu nustatytomis aplinkybėmis kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu – tų aplinkybių jam nereikės įrodinėti. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas – lemia pagarbą res judicata principui. Laikantis šio principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų priimtas sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas ar nevykdomas, nes teismų priimti sprendimai kartu su pozityviosios teisės normomis garantuoja tam tikrą visuomenės gyvenimo stabilumą, visuomeninių santykių apibrėžtumą ir aiškumą.

Pažymėtina, jog pateikti išaiškinimai atitinka ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, iš dalies pakeistos protokolais Nr. 11 ir Nr. 14, 6 straipsnyje įtvirtinta teisė į teisingą bylos nagrinėjimą reikalauja, jog, atsižvelgiant į res judicata principą, galutinis teismo sprendimas būtų nekeičiamas ir nepanaikinamas, taip užtikrinant teisinio tikrumo principo įgyvendinimą. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, jog vienas iš pamatinių teisės viršenybės principo elementų yra teisinio tikrumo principas, kuris inter alia apima tai, kad teismui galutinai išsprendus šalių ginčą, jo sprendimas nebegali būti kvestionuojamas (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1999 m. spalio 28 d. sprendimas byloje Brumarescu prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 28342/95).

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog 2010 m. gegužės 13 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi jau buvo išnagrinėtas klausimas dėl Konkurencijos tarybos teisės atnaujinti tyrimą, kurio pagrindu ir buvo priimtas būtent ginčijamas Nutarimas. Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, tai leidžia daryti išvadą, jog tyrimo atnaujinimo teisėtumas jau yra įvertintas teismo sprendimu, turinčiu res judicata galią ir nebegali būti kvestionuojamas.

Minėtoje 2010 m. gegužės 13 d. nutartyje pažymėta, kad nutarimu atnaujinti tyrimą buvo tik atnaujinamas anksčiau vykdytas tyrimas vykdant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo įpareigojimą, o ne pradedamas naujas tyrimas, o Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalis sietina su naujo tyrimo pradėjimu ir ūkio subjektų patraukimu atsakomybėn. Atsižvelgiant į šiuos 2010 m. gegužės 31 d. nutarties, turinčios nagrinėjamoje byloje res judicata galią motyvus, darytina išvada, jog šiuo atveju Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalyje numatytas patraukimo atsakomybėn terminas nėra taikytinas.

Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog 2012 m. birželio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A⁵²⁰–2136/2012 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat pateikė išaiškinimą dėl Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalies taikymo inter alia tais atvejais, kai byla dėl konkurencijos teisės pažeidimo perduodama nagrinėti teismui, o vėliau Konkurencijos tarybos nutarimas panaikinamas ir byla grąžinama Konkurencijos tarybai papildomam tyrimui atlikti.

Tačiau, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, paminėtoje nutartyje pateiktais išaiškinimais šioje byloje nesivadovautina, visų pirma, atsižvelgiant į jau išdėstytus argumentus dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarties įtakos bei res judicata galios šioje byloje. Be to, aplinkybės nagrinėjamoje byloje bei byloje, kurioje buvo priimta paminėta 2012 m. birželio 21 d. nutartis, nėra tapačios ar tokios panašios, kad jas būtų galima spręsti vienodai. Administracinėje byloje Nr. A⁵²⁰–2136/2012 buvo tirtas Konkurencijos tarybos nutarimo, kuriuo pareiškėjas pripažintas pažeidusiu tik Konkurencijos įstatymo nuostatas, teisėtumas, o šioje byloje ūkio subjektas kaltinamas tiek Konkurencijos įstatymo, tiek SESV nuostatų pažeidimu. Ši aplinkybė, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, taip pat lemia, kad aptariamos bylos yra iš esmės skirtingos ir sprendimu, priimtu vienoje iš jų, negali būti vadovaujamasi kaip precedentu sprendžiant kitą bylą.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija dėl kitų bylos nagrinėjimo metu nurodytų argumentų, susijusių su patraukimo atsakomybėn senaties terminu, nepasisako ir konstatuoja, jog Konkurencijos taryba pagrįstai vertino, kad paminėtas terminas nėra suėjęs ir pareiškėjas gali būti patrauktas atsakomybėn už Nutarime nurodytus Konkurencijos įstatymo pažeidimus.

Atsižvelgiant į nurodytą išvadą, jog senaties terminas šioje byloje nėra suėjęs, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo tenkinti ir atsakovo Konkurencijos tarybos prašymo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo.

Konkurencijos taryba skundžiamame Nutarime konstatavo, jog nagrinėjamu atveju atitinkamos rinkos yra nustatomos kaip benzino pardavimų iš gamyklos rinka Lietuvos Respublikos teritorijoje ir dyzelino pardavimų iš gamyklos rinka Lietuvos Respublikos teritorijoje. 

Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 5 dalis įtvirtina, kad atitinkama rinka yra suprantama kaip tam tikros prekės rinka tam tikroje geografinėje teritorijoje. Pagal paminėto įstatymo 3 straipsnio 6 dalį prekės rinka – tai visuma prekių, kurios pirkėjų požiūriu yra tinkamas pakaitalas viena kitai pagal jų savybes, naudojimą ir kainas, o 7 dalis įtvirtina, jog geografinė teritorija (geografinė rinka) – tai teritorija, kurioje visi ūkio subjektai susiduria su iš esmės panašiomis konkurencijos sąlygomis tam tikroje prekės rinkoje ir kuri, atsižvelgiant į tai, gali būti atskiriama lyginant su greta esančiomis teritorijomis.

Rinkos apibrėžimas yra priemonė konkurencijos riboms tarp įmonių nustatyti ir apibrėžti, o pagrindinis jo tikslas – sistemingai nustatyti konkurencijos ribojimus, su kuriais susiduria tam tikros įmonės. Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog, kaip teisingai pažymėta skundžiamame Nutarime, rinkos apibrėžimas nėra savitikslis dalykas, todėl kiekvienu konkrečiu atveju reikia įvertinti, kokia galima konkurencijos problema yra analizuojama ir kokiu tikslu siekiama nustatyti atitinkamos rinkos apibrėžimą.

Kaip pabrėžė Konkurencijos taryba, šiuo atveju atitinkama rinka apibrėžiama konkrečių nagrinėjamų galimų konkurencijos problemų, susijusių su AB „Orlen Lietuva“ taikoma kainodara ir kitais veiksmais rinkoje, kontekste, siekiant įvertinti nagrinėjamo ūkio subjekto padėtį, jo konkurentus, galinčius riboti AB „Orlen Lietuva“ veiksmus ir trukdyti veikti nepriklausomai nuo veiksmingo konkurencijos spaudimo (Konkurencijos tarybos atsiliepimas į skundą pirmosios instancijos teismui, III t., b. l. 23). Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, Nutarime teisingai pažymėta, kad, remiantis šio tyrimo tikslais, atitinkama rinka apibrėžtina atsižvelgiant į tuos veiksnius, kurie yra tiesiogiai reikšmingi vertinant konkurencinio spaudimo ypatumus nagrinėjamo ūkio subjekto, t. y. AB „Orlen Lietuva“, atžvilgiu bei nustatant Lietuvoje veikiančių ūkio subjektų galimybes įsivežti nagrinėjamą prekę iš kitų valstybių (Konkurencijos tarybos tyrimo bylos 55 t., b. l. 13).

Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, jog teismas, vertindamas Konkurencijos tarybos atliktų sudėtingų ekonominio pobūdžio tyrimų išvadas, turi iš esmės patikrinti, ar Konkurencijos taryba laikėsi procedūrinių taisyklių, ar visos išvados buvo motyvuotos, ar nebuvo iškraipytos faktinės bylos aplinkybės, ar nebuvo padaryta akivaizdi vertinimo klaida, ar nebuvo piktnaudžiauta įgaliojimais (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁵⁰²-341/2009, 2008 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A²⁴⁸ -715/2008). Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, jog nors tose srityse, kuriose atliekami sudėtingi ekonominiai vertinimai, Komisija turi diskreciją ekonominėje srityje, tai nereiškia, kad teismas turi susilaikyti nuo Komisijos ekonominių duomenų aiškinimo kontrolės. Teismas turi patikrinti ne tik pateiktų įrodymų faktinį teisingumą, patikimumą ir nuoseklumą, bet ir tai, ar šie įrodymai apima visus esminius duomenis, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant sudėtingą padėtį, ir ar jie gali pagrįsti jais remiantis padarytas išvadas (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimas byloje Nr. C‑389/10 P KME Germany AG, KME France SAS ir KME Italy SpA prieš Europos Komisiją, 121p.,2005 m. vasario 15 d. sprendimas byloje Nr. C‑12/03 Komisija prieš Tetra Laval, 39 p., 2007 m. lapkričio 22 d. sprendimas byloje Nr. C-525/04 P Ispanija prieš Lensing, 56 ir 57 p.). Tokiais Europos Sąjungos Teisingumo Teismo nustatytais standartais vadovautinasi ir nacionalinių teismų praktikoje, vertinant nacionalinių konkurencijos priežiūrą vykdančių institucijų veiklos teisėtumą.

Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, vertinant prekės rinkos apibrėžimo teisėtumą ir pagrįstumą, nepritartina pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytiems argumentams, jog turi būti atsižvelgiama į tai, kad bylos nagrinėjimo metu kiekvieną kartą pateikiant tyrimo išvadas ar priimant galutinį nutarimą Konkurencijos tarybos pozicija dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo kito. Tokia aplinkybė savaime negali būti laikoma rinkos apibrėžimo neteisėtumo ar nepagrįstumo įrodymu, kadangi atlikus papildomus tyrimo veiksmus objektyviai gali paaiškėti naujų aplinkybių, kurios lemia pasikeitusią Konkurencijos tarybos poziciją.

Be to, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, visiškai galima ir pateisinama yra tokia situacija, kai Konkurencijos taryba pati pripažįsta savo anksčiau prieitų išvadų neteisingumą ir tuo remdamasi, padaro naujas išvadas, kurios gali skirtis nuo ankstesniųjų. Priešingai, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, būtų nelogiška ir nepagrįsta apriboti Konkurencijos tarybos galias tam tikrais aspektais keisti savo poziciją, atliekant papildomą tyrimą bei iš naujo vertinant byloje nustatytas aplinkybes, nes tokiu atveju netektų prasmės pats papildomo tyrimo atlikimas bei pakartotinis byloje nustatytų faktų įvertinimas. Atsižvelgdama į tai, išplėstinė teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus visus pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus dėl Nutarimo neteisėtumo tuo aspektu, jog Konkurencijos tarybos pozicija dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo nebuvo visos bylos nagrinėjimo metu vienoda ir atliktą atitinkamos rinkos apibrėžimą vertins pagal skundžiamame Nutarime išdėstytą analizę.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog, jo nuomone, pirmosios instancijos teismas, vertindamas Konkurencijos tarybos atliktą atitinkamos rinkos apibrėžimą, tarp jo ir Konkurencijos tarybos kilusio ginčo iš esmės nesprendė, t. y. neįvertino visų pareiškėjo pateiktų argumentų, o tai nulėmė išsamios ir objektyvios analizės šioje byloje nebuvimą, kuris yra pakankamas pagrindas pripažinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepagrįstu. Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, visi esminiai ginčo dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo aspektai buvo išsamiai aptarti ir išnagrinėti tiek skundžiamame Konkurencijos tarybos Nutarime, tiek pirmosios instancijos teismo sprendime. Be to, pažymėtina, jog tai, kad teismo sprendime nėra aptariami absoliučiai visi bylos šalių bylos nagrinėjimo metu išsakyti argumentai, savaime nereiškia, jog toks sprendimas laikytinas neteisėtu ar nepagrįstu. Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, turi būti vertinamas viso teismo sprendimo, kaip vientiso dokumento, pagrįstumas ir teisėtumas, inter alia patikrinant, ar teismas tinkamai ir išsamiai įvertino ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatavo, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 str. 1 ir 2 d.).

Šiuo konkrečiu atveju išplėstinei teisėjų kolegijai dėl pirmosios instancijos teismo atliktos analizės išsamumo ir objektyvumo abejonių nekyla, kadangi buvo pasisakyta dėl visų pagrindinių aspektų, būtinų atitinkamos rinkos apibrėžimui atlikti – dėl paklausos pakeičiamumo įvertinimo hipotetinio monopolisto (SSNIP) testu, dėl skirtingų prekių pardavimo būdų, skirtingų tiekimo lygmenų, dėl atskirų prekės rinkų egzistavimo, dėl geografinės rinkos ir logistikos kaštų analizės, t. y. dėl svarbiausių klausimų, kurie ginčyti dalyje dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo.

Be kita ko, atkreiptinas dėmesys, jog šiuo atveju nagrinėjama itin didelės apimties ir sudėtingumo byla, dėl ko objektyviai gali būti taip, kad ne visi pateikti argumentai gali turėti ar turi reikšmės bylos baigčiai. Tokiu atveju, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, tikrintina tai, ar buvo įvertinti pagrindiniai aspektai, turintys reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui bei teisėto ir pagrįsto procesinio sprendimo priėmimui. Kaip jau minėta, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, nėra jokio pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas padarė tokių pareiškėjo argumentų ar pateiktų įrodymų vertinimo pažeidimų, kurie galėjo nulemti neteisėto sprendimo byloje priėmimą.

Pareiškėjas byloje ginčija tai, kad buvo neteisingai įvertinta SSNIP testo rezultatų įrodomoji reikšmė. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas privalėjo įvertinti, ar Konkurencijos taryba pakankamai pagrindė savo abejones dėl SSNIP testo rezultatų patikimumo. Apeliaciniame skunde pabrėžta, jog, pareiškėjo teigimu, Konkurencijos taryba neanalizavo nei konkrečių SSNIP testo išvadų, nei SSNIP testą atlikusių ekspertų pritaikytos metodikos ir jau vien dėl to apriorinės, tik doktrina paremtos atsakovo išvados negalėjo būti pripažintos pakankamomis tam, kad pagrįstų abejones dėl šioje byloje atlikto SSNIP testo rezultatų.

SSNIP testo paskirtis apibūdintina kaip nustatymas, ar nagrinėjamų ūkio subjektų prekių pirkėjai, reaguodami į mažą, bet ilgalaikį santykinį nagrinėjamų prekių kainų padidėjimą tam tikrose teritorijose, keistų šias prekes kitomis arba pirktų jas iš kitose teritorijose esančių tiekėjų. Jeigu pakeičiamumas gali būti toks reikšmingas, kad kainos padidinimas taptų nenaudingas, nes sumažintų pardavimų apimtis, tokiu atveju į atitinkamą rinką reikėtų įtraukti kitus prekių pakaitalus ir kitas teritorijas.

Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, šiuo aspektu pažymėtina tai, jog buvo atmesti ne patys SSNIP testo rezultatai, tačiau argumentuotai byloje atsisakyta jį taikyti, nurodant tokio atsisakymo priežastis bei įrodymus, kuriais remiantis yra daromos išvados dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo. Be kita ko, pažymėtina, jog pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Šiuo atveju pareiškėjo pasamdytų ekspertų atliktas SSNIP testas buvo įvertintas ir išsamiai paaiškinta, kodėl jis byloje apibrėžiant atitinkamą rinką netaikytinas. Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, skundžiamame Nutarime tinkamai pagrįsta, jog nagrinėjamu atveju šis testas yra sunkiai pritaikomas, jo pritaikymas gali lemti neteisingą atitinkamos rinkos apibrėžimą, ir tai laikytina pakankamais ir įtikinamais argumentais dėl šio testo netaikymo byloje.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde pabrėžia ir tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2008 m. gruodžio 8 d. nutartimi grąžindamas bylą atsakovui papildomam tyrimui atlikti, įpareigojo Konkurencijos tarybą įvertinti byloje esančias rinkos ekspertų ir konsultantų išvadas. Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, vien tai, kad paminėtame sprendime buvo nurodyta, jog Konkurencijos taryba, priimdama 2005 m. gruodžio 22 d. nutarimą, neaptarė daugelio tarptautinių naftos pramonės ekspertų išvadų, dar nesuteikia pagrindo daryti išvadą, jog vien šis aspektas lėmė teismo sprendimą grąžinti bylą Konkurencijos tarybai atlikti papildomą tyrimą ir būtent jis buvo esminiu, nulėmusiu Konkurencijos tarybos padarytų išvadų nepagrįstumą. Atlikus papildomą tyrimą priimto Nutarimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas atsižvelgiant į jame išdėstytų argumentų bei padarytų išvadų visumą, ir kiekvienas šio Nutarimo aspektas vertintinas būtent šiame Nutarime pateiktų argumentų ir įrodymų kontekste.

Kaip jau minėta, šiuo atveju, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, Konkurencijos taryba pakankamai aiškiai ir išsamiai pagrindė, kodėl SSNIP testas byloje netaikytinas ir atsižvelgdama į tai, išplėstinė teisėjų kolegija visiškai pritaria šiuo klausimu išdėstytiems pirmosios instancijos teismo motyvams, todėl jų nekartoja. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad apibrėžiant prekės rinką, šiuo atveju hipotetinio monopolisto testas pagrįstai nebuvo taikomas, o paklausos pakeičiamumas pagrįstai vertintas pagal kitus Paaiškinimuose dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo nurodytus kriterijus.

Pareiškėjas, ginčydamas atsakovo atliktą atitinkamos rinkos apibrėžimą, taip pat atkreipia dėmesį, jog Konkurencijos taryba netinkamai traktavo 2006 m. liepos 11 d. Europos Komisijos sprendimą PKN/Mazeikiu Nr. M.4348 susijungimo byloje ir kitus Europos Komisijos sprendimus bei Latvijos konkurencijos tarybos 2006 m. gegužės 24 d. sprendimą. Atkreiptinas dėmesys, jog nagrinėjamos bylos ir nurodomų sprendimų priėmimo aplinkybės skiriasi, tai byloje pripažįsta ir pats pareiškėjas. Išplėstinė teisėjų kolegija visiškai pritaria atsakovo pozicijai, jog prekės rinkos apibrėžimas priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių ir jokiu būdu negali būti vienodai interpretuojamas visais atvejais. Be kita ko, ir pats pareiškėjas apeliaciniame skunde pripažįsta, jog konkurencijos priežiūrą vykdančios institucijos analizės detalumą gali nulemti atliekamo tyrimo tikslai ir konkretaus tyrimo aplinkybės.

Pažymėtina, kad paminėtas Komisijos sprendimas buvo priimtas koncentracijos byloje, o šioje byloje vertinamas piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi atvejis. Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, jau vien tai yra pakankamas kriterijus atmesti besąlygiško vadovavimosi nurodytu sprendimu šioje byloje galimybę. Nors tai nereiškia, jog nagrinėjamoje byloje negali būti padarytos panašios ar analogiškos išvados kaip paminėtoje byloje, tačiau skirtingos situacijos bet kuriuo atveju turi būti nagrinėjamos individualiai ir nepriklausomai viena nuo kitos.

Dėl pareiškėjo prašymo byloje vadovautis anksčiau paminėtu Latvijos konkurencijos tarybos sprendimu pažymėtina, jog šios bylos taip pat nėra tapačios, be to, Lietuvos Respublikos teismai nėra įpareigoti vadovautis konkurencijos priežiūrą Latvijoje vykdančios institucijos sprendimais. Toks sprendimas byloje vertintinas kaip bet kuris kitas rašytinis įrodymas, ir jis teismui, vadovaujantis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalimi, neturi jokios iš anksto nustatytos galios. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, jog pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad byloje nepagrįstai nebuvo remtasi nurodytais Komisijos bei Latvijos konkurencijos tarybos sprendimais, nėra pakankamai įtikinami ir todėl atmestini.

Kaip minėta, atitinkama prekės rinka apima visas prekes ir (arba) paslaugas, kurias vartotojas laiko vienodomis ar pakeičiamomis pagal prekių savybes, kainas ir paskirtį. Skundžiamame Nutarime buvo išskirtos dvi prekės rinkos – benzino pardavimų iš gamyklos ir dyzelino pardavimų iš gamyklos rinkos. Ginčas tarp atsakovo ir pareiškėjo dėl prekės rinkos apibrėžimo yra kilęs iš esmės dėl to, ar pardavimus iš gamyklos ir didmeninius pardavimus iš terminalų traktuoti kaip vieną rinką ar kaip dvi atskiras rinkas. Pažymėtina, jog byloje nustatyta, kad Konkurencijos tarybos pateiktame prekės rinkos apibrėžime vartojama sąvoka „gamykla“ yra suprantama ne tik kaip gamintojo gamykla, bet kaip bet kokios nuosavybės formos gamintojo disponuojami terminalai. Taigi šioje byloje pareiškėjo pardavimai iš gamyklos laikomi atitinkama prekės rinka, nepriklausomai nuo to, ar benzinas ir dyzelinas parduodami iš gamyklos, ar iš terminalų – nesvarbu, kokia forma jais pareiškėjas disponuoja (nuosavybės, nuomos, pasaugos ar kitais pagrindais).

Apibrėždama atitinkamą prekės rinką Konkurencijos taryba pirmiausiai įvertino benzino ir dyzelino pakeičiamumą pirkėjo požiūriu su kitais naftos produktais, taip pat pakeičiamumą tarpusavyje ir su automobilių dujomis. Nustačius, kad tokio pakeičiamumo nėra, toliau buvo vertinama pakeičiamumo galimybė tarp atskirų benzino rūšių ir atitinkamai tarp dyzelino rūšių. Konstatavus, kad visų benzino rūšių ir dyzelino klasių tarpusavio pakeičiamumas tiek gamintojo, tiek pirkėjo požiūriu yra galimas, prekės rinka buvo apibrėžta kaip benzino ar dyzelino rinkos.

Nagrinėdama skirtingus naftos produktų pardavimo lygmenis, Konkurencijos taryba Nutarime pabrėžė, kad šio tyrimo tikslais yra nagrinėjamas pareiškėjo, kaip naftos produktų gamintojo, elgesys, todėl visas dėmesys yra koncentruojamas būtent į kraštutinį tiekimo grandinės lygmenį. Bylos duomenimis nustatyta, kad minėto tyrimo metu nebuvo siekiama išanalizuoti visos tiekimo grandinės iki pat vartotojo ypatumų, o buvo koncentruotasi į konkrečias nagrinėjamas konkurencijos problemas. Nagrinėjant „vertikalųjį“ prekės rinkos apibrėžimo aspektą buvo apsiribota tik gamintojo – didmenininkų lygmens analize, toliau nebenagrinėjant tų pačių pareiškėjo pagamintų produktų perpardavimo tarp skirtingų didmenininkų ar mažmeninio pardavimo. Nagrinėjant „vertikalųjį“ prekės rinkos apibrėžimo aspektą svarbu nustatyti, kuo didmeniniai pirkėjai galėtų pakeisti pareiškėjo, kaip benzino ir dyzelino gamintojo, produkciją. Atlikto tyrimo kontekste tolimesni pardavimo etapai, kai to paties gamintojo produkcija įvairiais būdais juda iki galutinio vartotojo, nebuvo laikyta tyrimo dalyku, kadangi nagrinėtos konkurencijos problemos, kylančios tarp gamintojo ir jo didmeninių pirkėjų.

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog tiek didelių kiekių pardavimas iš gamyklos, kai naftos produktai yra pristatomi pirminiu transportu (t. y. geležinkeliu, produktotiekiu, baržomis ar laivais), tiek didmeniniai pardavimai iš terminalų autotransportu iš esmės yra tik skirtingi prekės tiekimo būdai iš to paties gamintojo jo didmeniniams pirkėjams. Išskyrus šiuos pardavimus į atskiras rinkas, kaip to prašo pareiškėjas, būtų vertinamas ne kelių skirtingų gamintojų produkcijos galimas pakeičiamumas, o to paties gamintojo produkcijos perpardavimo variantai.

Atsižvelgdama į tai, išplėstinė teisėjų kolegija sutinka su Konkurencijos tarybos argumentais, jog toks vertinimas yra šiuo atveju netikslingas sprendžiant prekės rinkos apibrėžimo klausimą, kurio tikslas yra atskleisti nagrinėjamo ūkio subjekto konkurentus. Todėl pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog prekių pardavimų iš gamyklos bei iš terminalų vertinimas kaip skirtingų prekių rinkų nagrinėjamu atveju yra neteisingas ir su tuo susiję pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nevertintini kaip pagrįsti.

Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad nagrinėjamu atveju, visų pirma, buvo apsispręsta apibrėžti atitinkamos rinkos ribas kaip Lietuvą, o po to priderinti prie šios pozicijos ir prekės rinkos apibrėžimą. Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad apibrėžiant prekės rinką buvo atsižvelgta į faktines aplinkybes konkrečioje geografinėje teritorijoje, dar nereiškia, jog geografinė rinka buvo apibrėžta, prieš tai neapibrėžus prekės rinkos, kaip tai numato Paaiškinimų dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo 6 punktas („Atitinkamos rinkos apibrėžimas apima keletą etapų. Pirmiausiai apibrėžiama prekės rinka, nustatant prekes, kurios yra ar gali būti pakeičiamos viena kita. Po to apibrėžiama geografinė rinka, nustatant teritoriją, kurioje tas pakeičiamumas vyksta ar gali vykti“).

Iš ginčijamo Konkurencijos tarybos Nutarimo matyti, kad, visų pirma, buvo nustatyta, kokia yra prekės rinka, ir tik po to vertinta, kaip turėtų būti apibrėžta geografinė rinka. Atsižvelgiant į Paaiškinimų dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo 19 punkte numatytus įrodymus, kurie vertintini, siekiant apibrėžti prekės rinką, akivaizdu, jog kai kurie iš jų gali būti susiję su faktinėmis aplinkybėmis tam tikroje konkrečioje teritorijoje, o Paaiškinimų dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo 18 punktas įtvirtina, jog vien prekių savybių ir naudojimo pobūdžio, kaip požymių dviejų prekių pakeičiamumui įvertinti, nepakanka. Pažymėtina, jog Paaiškinimų dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo 19.5 punkte nurodytos kliūtys ir išlaidos, kaip svarbūs įrodymai prekių pakeičiamumui įvertinti, neabejotinai yra susiję ir su teritorija, kurioje su jomis susiduriama, kadangi kaip tokias kliūtis Konkurencijos taryba Paaiškinimuose dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo nurodo ir valstybės reguliavimą, geografinę pirkėjų padėtį ir pan. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su veiksmų eiliškumo, apibrėžiant atitinkamą rinką, nesilaikymu.

Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje surinktų įrodymų bei nustatytų faktinių aplinkybių kontekste įvertinus skundžiamame Konkurencijos tarybos Nutarime nurodytus motyvus, darytina išvada, jog atsakovas visapusiškai įvertino visas būtinas su šioje byloje nagrinėjamų prekių pakeičiamumu susijusias aplinkybes, todėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės nesudaro pagrindo abejoti Konkurencijos tarybos išvada, jog tirtuoju laikotarpiu šio tyrimo kontekste  prekės rinka buvo pagrįstai apibrėžta kaip benzino pardavimų iš gamyklos prekės rinka bei dyzelino pardavimų iš gamyklos prekės rinka.

Atsižvelgdama į tai, kad visi esminiai prekės rinkos apibrėžimui būtini aspektai išsamiai išanalizuoti tiek skundžiamame Konkurencijos tarybos nutarime, tiek pirmosios instancijos teismo sprendime, išplėstinė teisėjų kolegija šiuose sprendimuose nurodytų motyvų, kuriems visiškai pritaria, nekartoja ir dėl kitų pareiškėjo apeliaciniame skunde paminėtų argumentų  plačiau nepasisako. Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, išdėstytų motyvų pakanka tam, jog būtų galima padaryti išvadą dėl Konkurencijos tarybos analizės, susijusios su prekės rinkos apibrėžimu, teisėtumo ir pagrįstumo.

Atitinkama geografinė rinka – tai teritorija, kurioje visi ūkio subjektai susiduria iš esmės su panašiomis konkurencijos sąlygomis tam tikroje prekės rinkoje ir kuri, atsižvelgiant į tai, gali būti atskiriama lyginant su greta esančiomis teritorijomis (Konkurencijos įstatymo 3 str. 7 d., Paaiškinimų dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo 3 p.). Skundžiamame Nutarime Konkurencijos taryba benzino pardavimų iš gamyklos rinkos ir dyzelino pardavimų iš gamyklos rinkos geografinę rinką apibrėžė kaip Lietuvos Respublikos teritoriją.

Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, jog Lietuvoje veikia AB „Orlen Lietuva“, kuri yra vienintelė naftos produktų gamintoja visame trijų Baltijos valstybių (Lietuvos, Latvijos ir Estijos) regione. Artimiausios kitos naftos perdirbimu ir naftos produktų gamyba užsiimančios gamyklos yra išsidėsčiusios Suomijoje, Norvegijoje, Švedijoje, Lenkijoje, taip pat Baltarusijoje bei Rusijoje. Kaip teisingai Nutarime nurodė Konkurencijos taryba, siekiant apibrėžti paminėtų prekės rinkų geografinę rinką, turėjo būti įvertinta, ar šie potencialūs paklausos pakeičiamumo šaltiniai iš minėtų regionų gali sudaryti konkurencinį spaudimą AB „Orlen Lietuva“, t. y. turėjo būti įvertinti konkurencijos sąlygų panašumai ir skirtumai Lietuvoje bei greta esančiose valstybėse, nustatyti konkurencinio spaudimo šaltiniai AB „Orlen Lietuva“ atžvilgiu benzino pardavimų iš gamyklos ir dyzelino pardavimų iš gamyklos prekių rinkose.

Atkreiptinas dėmesys, jog tarp Paaiškinimų dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo 24 punkte nurodomų įrodymų, kurie laikytini svarbiais išvadai dėl geografinės rinkos padaryti, yra pateikiama dabartinė pirkimų geografija (Paaiškinimų dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo 24.4 p.). Paaiškinimuose dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo nurodoma, jog jeigu perkama iš ūkio subjektų, veikiančių panašiomis prekybos sąlygomis bet kur Lietuvoje, arba konkurso būdu, dalyvaujant ūkio subjektams iš visos Lietuvos, tai tokiu atveju geografine rinka Konkurencijos taryba paprastai laikys visą Lietuvos Respublikos teritoriją. Šiuo aspektu tai, kad geografinė rinka yra platesnė nei Lietuvos Respublikos teritorija, gali rodyti didelė prekės importo apimtis.

Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog Konkurencijos taryba, siekdama apibrėžti geografinę rinką, kaip vieną iš pagrindinių vertinimo kriterijų pagrįstai nurodė ir tyrė nagrinėjamų prekių importo į Lietuvos Respubliką galimybes. Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, Konkurencijos tarybos atliktas tyrimas ir skundžiamame Nutarime išdėstyti motyvai patvirtina, jog Konkurencijos taryba šį tyrimą atliko nuodugniai ir išsamiai, atsižvelgdama į įvairių išnagrinėtų geografinės rinkos nustatymui svarbių aplinkybių visumą, t. y. AB „Orlen Lietuva“ produktų skirtingus pardavimus Baltijos šalyse, skirtingus logistikos kaštus, skirtingą valstybinį reguliavimą. Konkurencijos taryba nustatė, jog didžiausi pareiškėjo benzino ir dyzelino pardavimai buvo Lietuvoje, o kadangi beveik visą benzino ir dyzelio poreikį Lietuvos pirkėjai įsigijo būtent iš pareiškėjo, jis tiriamu laikotarpiu Lietuvoje iš esmės neturėjo konkurentų. Įvertinus pardavimų apimtis, buvo nustatyta, jog pirkėjai Lietuvos Respublikoje praktiškai nesinaudojo galimybėmis pirkti iš kitų šaltinių, t. y. benzino ir dyzelino importo apimtys Lietuvos Respublikos teritorijoje buvo labai mažos.

Manytina, jog Konkurencijos tarybos padaryta ir pirmosios instancijos teismo patvirtinta išvada, kad Lietuvos teritorija gali būti atskiriama lyginant su greta esančiomis teritorijomis, yra visiškai pagrįsta byloje nustatytomis aplinkybėmis ir prieita vadovaujantis teisės aktų reikalavimais bei konkurencijos teisės principais. Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad, jos nuomone, Konkurencijos taryba, apibrėždama geografinę rinką, atliko nuodugnią ir pagrįstą analizę, papildomai Nutarime išdėstytų motyvų dėl geografinės rinkos apibrėžimo nekartoja. Išplėstinės teisėjų kolegijos įsitikinimu, Konkurencijos tarybos Nutarime pateikti argumentai yra svarūs ir pagrįsti, todėl abejoti jos padarytomis išvadomis nėra pagrindo. Nurodyti motyvai yra pakankami tam, kad būtų galima konstatuoti, jog geografinė rinka šioje byloje apibrėžta nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų.

Papildomai pastebėtina, jog, kaip minėta, bylos nagrinėjimo metu tiek Konkurencijos taryba, tiek pirmosios ar apeliacinės instancijos teismas neprivalo atsikirsti į visus pareiškėjo pateiktus argumentus, pasisakymus ar teiginius – tokiu atveju, jei tokie atsikirtimai nepadarytų bylos išnagrinėjimo rezultatui esminės reikšmės bei nekeistų galutinės išvados, nurodyti atsikirtimai yra nebūtini, o tam tikrais atvejais gali būti ir netikslingi. Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, vertintini ir išsamiai aptartini tie byloje pateikti prieštaravimai bei ginčo aspektai, kurie gali turėti įtakos priimamo sprendimo teisingumui. Šiuo konkrečiu atveju visi esminės reikšmės turintys pareiškėjo argumentai buvo pakankamai įvertinti bei aptarti.

Atsižvelgdama į visa tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad Konkurencijos taryba teisingai nustatė ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai pritarė, jog atitinkamomis rinkomis nagrinėjamoje byloje laikytinos benzino pardavimų iš gamyklos rinka Lietuvos Respublikos teritorijoje bei dyzelino pardavimų iš gamyklos rinka Lietuvos Respublikos teritorijoje. Atkreiptinas dėmesys, jog, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, tokia išvada padaryta tiek išsamiai ir nuodugniai įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, pateiktus argumentus bei įrodymus, tiek atsižvelgus į Konkurencijos įstatymo normas, Konkurencijos tarybos suformuluotus paaiškinimus, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, Komisijos Pranešimą dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo.

Pagal Konkurencijos tarybos 2000 m. gegužės 17 d. nutarimo Nr. 52 „Dėl Konkurencijos tarybos paaiškinimų dėl dominuojančios padėties nustatymo“ (toliau – ir Paaiškinimai dėl dominuojančios padėties nustatymo) 5 punktą dominuojanti padėtis suprantama kaip situacija atitinkamoje rinkoje, kai vienas ar daugiau ūkio subjektų tiesiogiai nesusiduria su konkurencija arba gali daryti vienpusę lemiamą įtaką atitinkamoje rinkoje veiksmingai ribodami konkurenciją. Tų pačių paaiškinimų 11 punktas įtvirtina, kad rinkos dalies dydis yra vienas svarbiausių kriterijų nustatant ūkio subjekto dominuojančią padėtį.

Pareiškėjo nuomone, Konkurencijos taryba nenustatė AB „Orlen Lietuva“ dominuojančios padėties rinkoje pagal Konkurencijos įstatymo reikalavimus, kadangi neatliko tinkamos dominuojančios padėties analizės pagal Paaiškinimus dėl dominuojančios padėties nustatymo. Pareiškėjo nuomone, Konkurencijos tarybai konstatavus, kad jo užimama rinkos dalis yra didesnė nei 40 procentų, turėjo būti papildomai įrodyta, ar pareiškėjas galėjo daryti vienpusę lemiamą įtaką atitinkamoje rinkoje.

Pagal Paaiškinimų dėl dominuojančios padėties nustatymo 7 punktą laikoma, kad ūkio subjektas tiesiogiai nesusiduria su konkurencija, kai jis yra vienintelis pardavėjas atitinkamoje rinkoje. Kitais atvejais dominuojanti padėtis nustatoma parodžius, jog ūkio subjektas pajėgia daryti vienpusę lemiamą įtaką atitinkamoje rinkoje. To paties teisės akto 8 punktas įtvirtina, jog vienpusė lemiama įtaka suprantama kaip ūkio subjekto galimybė veikti atitinkamoje rinkoje pakankamai nepriklausomai nuo konkurentų, tiekėjų ar pirkėjų ir galiausiai nuo vartotojų, darant poveikį prekių kainoms, įėjimo į rinką galimybėms ar kitoms veiklos sąlygoms, dėl ko veiksmingai ribojama konkurencija toje rinkoje.

Paaiškinimų dėl dominuojančios padėties nustatymo 9 punkte nurodoma, jog Konkurencijos taryba, nustatydama dominuojančią padėtį, remiasi šiuose paaiškinimuose apibrėžtais kriterijais, tačiau tai nereiškia, jog kiekvienu atskiru atveju būtinas detalus įvertinimas pagal visus kriterijus – kartais gali pakakti analizės pagal keletą kriterijų, kad būtų galima pagrįstai nustatyti, ar ūkio subjektas užima dominuojančią padėtį.

Paaiškinimų dėl dominuojančios padėties 11 punkte nustatyta, jog rinkos dalies dydis yra vienas svarbiausių kriterijų nustatant ūkio subjekto dominuojančią padėtį – įvertindama rinkos dalį, Konkurencijos taryba pirmiausia apibrėžia atitinkamą rinką ir nustato joje veikiančius ūkio subjektus. Pabrėžtina, jog Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 11 dalis apibrėžia 40 procentų rinkos dalies ribą dominavimui nustatyti, kurią pasiekus laikoma, kad ūkio subjektas užima dominuojančią padėtį atitinkamoje rinkoje, jei neįrodoma priešingai. Kaip nurodoma Paaiškinimų dėl dominuojančios padėties 11 punkte, didelė tikimybė, kad ūkio subjektas yra dominuojantis, jeigu jis stabiliai išlaiko ne mažesnę kaip 40 procentų rinkos dalį.

Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, atkreiptinas dėmesys į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką nustatant ūkio subjekto dominavimo rinkoje atvejus. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas dominavimą preziumuoja, kai ūkio subjektas užima 50 procentų atitinkamos rinkos dalies, išskyrus kai yra išimtinės aplinkybės (t. y. ūkio subjektas galėtų įrodyti priešingai, kad užimama rinkos dalis neleidžia jam dominuoti toje rinkoje)(Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1979 m. vasario 13 d. sprendimas byloje Nr. 87/76 Hoffmann-La Roche prieš Komisiją, 41 p.,1991 m. liepos 3 d. sprendimas byloje Nr. C-62/86 Akzo prieš Komisiją, 60 p.).Rinkos dalį tarp 75–87 procentų Europos Sąjungos Teisingumo Teismas vertina kaip „tokią didelę, kad savaime yra dominuojančios padėties įrodymas“, rinkos dalį, sudarančią 84–90 procentų – kaip tokią didelę, kuri įrodo dominuojančios padėties egzistavimą, o rinkos dalį, sudarančią 93–100 procentų – kaip faktiškai reiškiančią, kad bendrovė turi monopolį atitinkamoje rinkoje(Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1979 m. vasario 13 d. sprendimas byloje Nr. 87/76 Hoffmann-La Roche prieš Komisiją, 53–56 p., 59–60 p., 67 p.).

Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2003 m. liepos 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A⁴-562/2003 nurodė, jog remiantis Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 11 dalies nuostatomis, įstatyme išvardinti kriterijai, kurie vertintini nustatant, ar ūkio subjekto padėtis rinkoje yra dominuojanti, yra papildomi ir taikytini tada, kai vienareikšmiškai negalima konstatuoti, jog tam tikram ūkio subjektui priklauso ne mažiau kaip 40 procentų rinkos. Tuo tarpu pagal Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 11 dalį, nustačius didesnę kaip 40 procentų rinkos dalį, dominuojanti padėtis rinkoje yra preziumuojama, jei neįrodoma priešingai.

Konkurencijos tarybos Nutarime nustatyta, jog AB „Orlen Lietuva“ 2002 m. dyzelino pardavimų rinkoje Lietuvoje užėmė 94,6 proc., 2003 m. – 97,1 proc., 2004 m. – 85,4 proc., o AB „Orlen Lietuva“ rinkos dalis benzino pardavimų iš gamyklos rinkoje Lietuvoje buvo apie 99 proc. Dėl šių duomenų teisingumo byloje ginčas tarp šalių nekyla. Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, Konkurencijos taryba, nustačiusi, jog pareiškėjo rinkos dalis nagrinėjamu laikotarpiu ne tik viršijo 40 procentų, tačiau pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką ir sudarė tokią procentinę išraišką, kuri vertintina kaip tokia didelė, kad savaime yra dominuojančios padėties įrodymas, pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas atitinkamose rinkose užėmė dominuojančią padėtį.

Be kita ko, atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog Konkurencijos taryba be rinkos dalies taip pat įvertino ir kitas aplinkybes, kurios, pagal Paaiškinimus dėl dominuojančios padėties nustatymo net ir neviršijus dominavimo prezumpcijos ribos, leidžia konstatuoti ūkio subjekto dominavimą, todėl tai tik sustiprina atsakovo padarytą išvadą dėl pareiškėjo vienpusės lemiamos įtakos atitinkamose rinkose turėjimo. Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjo nurodomi argumentai nėra pakankami tam, kad ši išvada būtų paneigta, kadangi jie iš esmės nukreipti ne į prezumpcijos, kuria rėmėsi atsakovas, paneigimą, o į abstraktaus pobūdžio įrodinėjimą, jog atsakovas įvertino ne visus dominavimui rinkoje nustatyti būtinus kriterijus. Tačiau, kaip jau minėta, atsižvelgiant į pareiškėjo užimamas rinkos dalis atitinkamose rinkose, jo dominavimas šiose rinkose yra preziumuojamas ir tik įrodymas, jog reali situacija yra priešinga, gali šią prezumpciją paneigti.

Byloje taikytinos redakcijos Konkurencijos įstatymo 9 straipsnis įtvirtino, jog draudžiama piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi atitinkamoje rinkoje atliekant visokius veiksmus, kurieriboja ar gali riboti konkurenciją, nepagrįstai varžo kitų ūkio subjektų galimybes veikti rinkoje arba pažeidžia vartotojų interesus, įskaitant: 1) tiesioginį ar netiesioginį nesąžiningų kainų arba kitų pirkimo ar pardavimo sąlygų primetimą; 2) prekybos, gamybos ar techninės pažangos ribojimą darant žalą vartotojams; 3) panašaus pobūdžio sutartyse nevienodų (diskriminacinių) sąlygų taikymąatskiriems ūkio subjektams, tuo sudarant jiems skirtingas konkurencijos sąlygas; 4) sutarties sudarymą, kai kitai sutarties šaliai primetami papildomi įsipareigojimai, kurie pagal komercinį pobūdį ar paskirtį nėra tiesiogiai susiję su sutarties objektu.

Kaip jau minėta, bylos duomenimis nustatyta, kad AB „Orlen Lietuva“ Konkurencijos tarybos šioje byloje tirtu laikotarpiu užėmė dominuojančią padėtį benzino pardavimų iš gamyklos Lietuvos Respublikoje bei dyzelino pardavimų iš gamyklos Lietuvos Respublikoje atitinkamose rinkose.

Konkurencijos taryba skundžiamame Nutarime, išanalizavusi AB „Orlen Lietuva“ komercinę politiką, įvertino ją kaip piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi. Piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi, Konkurencijos tarybos nuomone, laikytinos šios AB „Orlen Lietuva“ komercinės politikos kryptys: 1) ekonomiškai nepagrįstos, diskriminacinės kainodaros taikymas; 2) metinių lojalumo, nekonkuravimo sutarčių sudarymas; 3) importo ribojimas, paralelinio importo ribojimas; 4) savo pirkėjų klientų, kuriems pirkėjai galėtų parduoti prekes (dyzeliną „Ventus“) ribojimas bei diskriminacinių dyzelino „Ventus“ pardavimo kainų nustatymas.

Pareiškėjas su tokia Konkurencijos tarybos pozicija bei ją patvirtinančiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutiko – jo nuomone, Konkurencijos taryba piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi konstatavo nepagrįstai. Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, kiekvienas iš nurodytų pažeidimo aspektų aptartinas ir įvertintinas atskirai.

Pabrėžtina, jog vien tai, kad buvo konstatuotas pareiškėjo dominavimas rinkoje, savaime Konkurencijos įstatymo pažeidimu nelaikoma. Tam, kad būtų nustatytas piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi, kaip konkurencijos teisės pažeidimas, turi būti atlikti tokie veiksmai, kurie nėra suderinami su normalia konkurencija, t. y. draudžiama tokia komercinė praktika, kuri „yra kitokia, nei praktika, būdinga normaliai konkurencijai“ (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1991 m. liepos 3 d. sprendimas byloje Nr. C-62/86 AKZO Chemie BV prieš Europos Bendrijų Komisiją, 69 p., 1983 m. lapkričio 9 d. sprendimas byloje Nr. 322/81 NV Nederlandsche Banden Industrie Michelin prieš Europos Bendrijų Komisiją, 70 p.,1979 m. vasario 13 d. sprendimas bylojeNr. 85/76 Hoffmann-La Roche & Co. AG prieš Europos Bendrijų Komisiją, 91 p.).

Pagal Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 3 punktą draudžiama piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi atitinkamoje rinkoje atliekant visokius veiksmus, kurieriboja ar gali riboti konkurenciją, nepagrįstai varžo kitų ūkio subjektų galimybes veikti rinkoje arba pažeidžia vartotojų interesus, įskaitant panašaus pobūdžio sutartyse nevienodų (diskriminacinių) sąlygų taikymąatskiriems ūkio subjektams, tuo sudarant jiems skirtingas konkurencijos sąlygas.

Konkurencijos tarybos skundžiamame Nutarime atsakovas ekonomiškai nepagrįsta ir diskriminacine kainodara kaltinamas dėl diskriminacinio pobūdžio kainodaros taikymo bei kainodaros skaidrumo trūkumo. Byloje nustatyta, jog visi pirkėjai Mažeikių naftos prekybos namų kainodaros strategijoje iš esmės buvo skirstomi į dvi grupes: I grupei priklausė pirkėjai, kuriems kaina nustatoma derybų būdu, o II–V grupėms priklausė pirkėjai, perkantys pagal kainas, skaičiuojamas pagal Mažeikių naftos prekybos namų „Naftos produktų kainų protokolą“.

Pirkėjai į paminėtas grupes skirstyti, atsižvelgiant į jų nuperkamus benzino ir dyzelino kiekius: I grupei priskirti pirkėjai, perkantys daugiau kaip 70 000 tonų benzino ar dyzelio, o II–V grupėms priskirti pirkėjai, perkantys mažiau nei 70 000 tonų paminėtų naftos produktų per metus. Konkurencijos taryba, atlikusi tyrimą, nustatė, kad I pirkėjų grupei priklausė potencialūs importuotojai (UAB „Lukoil Baltija“, UAB „Lukoil Baltija“ Servisas, UAB „Lietuva Statoil“ ir UAB „Neste Lietuva“), kuriems AB „Orlen Lietuva“ taikė dideles nuolaidas, lyginant su kitais pirkėjais, neturėjusiais galimybių importuoti. Skundžiamame Nutarime Konkurencijos taryba nurodė, kad šiai grupei nustatoma pardavimo kaina ir nuolaidos nebuvo žinomos kitoms pirkėjų grupėms, o didelis taikomų nuolaidų atotrūkis tarp šios pirkėjų grupės ir kitų grupių nebuvo pagrįstas objektyviomis ekonominėmis aplinkybėmis.

Be to, I grupei buvo priskirta ir UAB „Neste Lietuva“, kuri 2004 m. pirko mažiau nei 70 000 tonų benzino ir dyzelio, t. y. pagal objektyviai nustatytus kriterijus į I grupę neturėjo patekti. Taip pat nustatyta, jog KB „Tiltoilas“, nepaisant to, jog siūlė ir ketino pirkti virš 70 000 tonų benzino ir dyzelio, tačiau jai buvo pasiūlyta didesnė kaina, nei tiems subjektams, kurie priklausė I pirkėjų grupei (Nutarime KB „Tiltoilas” pasiūlyta kaina lyginta su UAB „Lietuva Statoil“ taikyta kaina).

Konkurencijos tarybos nuomone, Mažeikių naftos prekybos namų strategijos tikslas buvo užimti ir išlaikyti kuo didesnę Lietuvos rinkos dalį ir ji įgyvendino šią strategiją agresyviai, darydama tiesioginę įtaką bendrovių veiklai Lietuvos rinkoje. Tyrimo metu, anot Konkurencijos tarybos, buvo nustatyta, kad nuolaidų sistema nebuvo skaidri ir taikoma visiems klientams vienodais pagrindais. Priešingai – nuolaidos buvo individualizuojamos, tokiu būdu neteisėtai diskriminuojant pirkėjus pagal jų importo galimybes.

Konkurencijos taryba nurodė, jog nustatant AB „Orlen Lietuva“ parduodamų degalų kainą buvo atsižvelgiama ne tiek į paties importo galimybę apskritai, AB „Orlen Lietuva“ patiriamus skirtingus kaštus parduodant prekę ir kitas objektyvias aplinkybes, kiek į kiekvieno AB „Orlen Lietuva“ pirkėjo subjektyvias galimybes importuoti, t. y. AB  „Orlen Lietuva“ vertino, ar ūkio subjektas (didmenininkas) gali importuoti, iš kur (Rytų, Vakarų) jis gali importuoti. Konkurencijos taryba nustatė, kad AB „Orlen Lietuva“ prekės kaina, nustatoma potencialiems importuotojams, buvo mažesnė nei toms įmonėms, kurios neturėjo galimybės importuoti.

Konkurencijos tarybos nuomone, pareiškėjas nepateikė jokių ekonomiškai pagrįstų skaičiavimų, kad jos taikoma kainodara yra pagrįsta. Kaip skundžiamame Nutarime nurodė Konkurencijos taryba, nesant įrodymų, kad UAB „Lukoil Baltija“, UAB „Lukoil Baltija“ servisas, UAB „Lietuva Statoil“ ir UAB „Neste Lietuva“ suteikiamos nuolaidos yra ekonomiškai pagrįstos, suteikiančios AB „Orlen Lietuva“ masto ekonomiją, tokios nuolaidų sistemos taikymas reiškia nevienodų sąlygų taikymą panašaus pobūdžio sutartyse. Konkurencijos taryba padarė išvadą, kad AB „Orlen Lietuva“ taikoma ekonomiškai nepagrįsta nuolaidų sistema diskriminavo vienus ūkio subjektus kitų ūkio subjektų, veikiančių tose pačiose rinkose, atžvilgiu.

Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes bei susipažinusi su šalių pateiktais argumentais, pritaria Konkurencijos tarybos pozicijai dėl šio pažeidimo aspekto bei nurodytiems jos motyvams ir faktinės situacijos įvertinimui.

Išplėstinė teisėjų kolegija, be kita ko, pažymi, jog pareiškėjas ginčija Konkurencijos tarybos nustatytų faktinių aplinkybių teisingumą dėl paminėtų KB „Tiltoilas“ bei UAB „Neste Lietuva“ taikytų kainų. Pareiškėjo nuomone, atsakovas netinkamai įvertino UAB „Neste Lietuva“ nuperkamų degalų kiekį kaip nesuteikiantį pagrindo jį priskirti I pirkėjų grupei, kadangi pareiškėjas nuolaidą suteikė atsižvelgdamas į bendrą naftos produktų kiekį, kurį pirko visos „Neste“ grupės įmonės kaip vienas ūkio subjektas. Šiuo aspektu, viena vertus, pažymėtina tai, kad net ir vertinant visą „Neste“ grupės įsipareigotą nupirkti benzino ir dyzelino kiekį, t. y. po 70 000 t (Konkurencijos tarybos tyrimo bylos 4 t., b. l. 46–49), matyti, kad jis beveik nesiskyrė nuo II grupės pirkėjų, kuriems kaina derybų būdu nebuvo nustatoma. Tačiau, kaip jau buvo minėta, skirtingoms grupėms priklausančioms įmonėms taikomų kainų skirtumas buvo ženklus. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys, jog AB „Orlen Lietuva“ nustatė būtent 70 000 t naftos produktų kiekio pirkimo ribą, nuo kurios kaina įmonėms buvo nustatoma derybų būdu, taikant didesnes nuolaidas. Pirkėjų grupei, kuriai kainos buvo nustatomos derybų metu, priskyrus UAB „Neste Lietuva“, kartu su kitomis „Neste“ grupės įmonėmis įsipareigusiai nupirkti tik minimalų patekimui į nurodytą grupę būtiną naftos produktų kiekį, faktiškai susiklostė situacija, jog į šią pirkėjų grupę pateko tik potencialūs importuotojai, t. y. įmonės, turinčios didesnę galimybę pasirinkti kitus (užsienio) tiekėjus. Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, byloje nėra pateikta pakankamų įrodymų ir argumentų, objektyviai ir ekonomiškai pagrindžiančių būtent tokios pirkimo kiekių ribos, faktiškai garantuojančios žymiai didesnes nuolaidas, nustatymą bei jos nulemtą būtent vien potencialių importuotojų priskyrimą turinčių galimybę derėtis dėl kainų pirkėjų grupei. Atsižvelgiant į tai, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo teigti, jog įmonėms nuolaidos buvo pritaikomos remiantis objektyviais ir pateisinamais kriterijais.

Išplėstinė teisėjų kolegija pareiškėjo pateikiamus argumentus dėl to, jog KB „Tiltoilas“ nei realiai galėjo nupirkti tokius kiekius produktų, kurie taikytini I grupės pirkėjams, nei atvyko derėtis su pareiškėju dėl prekių kainos, vertina kaip itin abstraktaus pobūdžio ir nepakankamus Konkurencijos tarybos šiuo aspektu padarytoms išvadoms paneigti. Pareiškėjas pateikia tik prielaidas, koks galėjo būti jo elgesys, tačiau niekaip nepagrindžia, jog KB „Tiltoilas“ objektyviai buvo sudarytos galimybės pirkti jo produktus vienodomis sąlygomis, kaip ir kitiems I grupei priskirtiems pareiškėjo pirkėjams.

Tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas teisingai pabrėžė, jog konkretūs pavyzdžiai (pvz., UAB „Neste Lietuva“, KB „Tiltoilas“ taikytos kainos ir kt.) įrodo, kad pareiškėjo argumentai, jog nuolaidos dydį lėmė perkamų degalų kiekis, nėra objektyviai pagrįsti. Tai akivaizdžiai įrodo Konkurencijos tarybos atlikta ir Nutarime pateikta pareiškėjo taikytų kainų analizė, iš kurios matyti, jog taikytas kainas pagrįsti vien pirkėjų nuperkamais naftos produktų kiekiais nėra įmanoma, t. y. pareiškėjo kainodara bei nuolaidų sistema negali būti pripažinta nuoseklia ir taikoma visiems pirkėjams vienodomis sąlygomis. Priešingai – byloje nustatyti ir anksčiau aptarti duomenys patvirtina, kad kainos buvo nustatomos selektyviai, nesiremiant objektyviais ir visiems pirkėjams vienodai taikomais kriterijais. Pažymėtina, jog ir pats pareiškėjas į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose (AB „Orlen Lietuva“ apeliacinis skundas, V t., b. l. 27) yra pripažinęs, jog kintamasis naftos produktų kainos dydis kiekvienam pirkėjui yra skirtingas, kadangi išlaidos, kurias patiria pirkėjas, importuodamas produktus, priklauso nuo jo buvimo vietos. Tai, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, patvirtina, kad nuolaidos buvo individualizuojamos, atskirai atsižvelgiant į kiekvieno pirkėjo individualias galimybes importuoti.

Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog, kaip nustatė Konkurencijos taryba, pareiškėjo taikomų nuolaidų analizė rodo, jog benzinų ir dyzelino minimalaus ir maksimalaus kiekio skirtumas IV grupės viduje sudaro 4 500 tonų, III grupės viduje benzinų ar dyzelio kiekio skirtumas sudaro jau 25 000 tonų, t. y. virš 5 kartų didesnis negu IV grupėje, II grupėje – 40 000 tonų, t. y. apie 9 kartus didesnis negu IV grupėje ir 1,6 karto didesnis negu III grupėje. Nuolaida III grupei yra 66,6 procento didesnė negu IV grupei, nuolaida II grupei yra 20 procentų didesnė negu III grupei. Be to, 6 Lt už toną nuolaida yra perkant 70 000 tonų benzinų ar dyzelio, o perkant tik 5 001 toną (apie 14 kartų mažiau) yra gaunama 5 Lt už toną nuolaida. Byloje taip pat nustatyta, jog itin dideli nuolaidų skirtumai susidarė tarp pirmos, kuriai priskiriami potencialūs importuotojai, ir antros grupių pirkėjų. Taigi atsakovo išvada, jog atotrūkis tarp perkamų kiekių ir taikomų nuolaidų buvo labai didelis ir neproporcingas, o taikomos nuolaidos buvo neadekvačiai skirtingos, yra teisinga ir pagrįsta.

Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pareiškėjas iš esmės teisingai nurodo tai, jog, atsižvelgiant į administracinius bei kitus fiksuotus kaštus, objektyviai yra pagrįsta nustatyti skirtingas kainas didelį kiekį perkantiems bei mažą kiekį perkantiems pirkėjams. Tačiau, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, būtina pabrėžti, jog ekonomiškai nepagrįsta ir diskriminacinė kainodara nagrinėjamu atveju konstatuota ne dėl to, jog pareiškėjas apskritai nustato skirtingas kainas skirtingus produkto kiekius perkantiems pirkėjams.

Esminiu ekonomiškai nepagrįstos ir diskriminacinės kainodaros faktoriumi šiuo atveju laikytina tai, kad tokia nuolaidų sistema nėra skaidri ir ji taikoma ne visiems klientams vienodais pagrindais – nuolaidos diskriminuojant pirkėjus buvo individualizuojamos, be to, kaip minėta, jos dėl atotrūkio tarp perkamų kiekių ir taikomų nuolaidų buvo neadekvačiai skirtingos. Taigi pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai akcentuoja paties nuolaidų taikymo fakto svarbą – šiuo konkrečiu atveju ne pats nuolaidų nustatymas, tačiau nuolaidų taikymo tvarka ir kriterijai nulėmė, jog pareiškėjas laikytinas pažeidusiu Konkurencijos įstatymo 9 straipsnį dėl ekonomiškai nepagrįstos ir diskriminacinės kainodaros taikymo.

Be kita ko, pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime jo argumentų iš esmės nenagrinėjo – jo nuomone, teismo sprendimas grindžiamas ginčijamo Nutarimo bei atsakovo 2011 m. vasario 14 d. atsiliepimo į skundą argumentais. Išplėstinė teisėjų kolegija tokiems pareiškėjo argumentams nepritaria. Tai, jog ir pirmosios instancijos teismas, pagrįsdamas savo sprendimą, ir atsakovas, gindamas savo poziciją byloje, remiasi tais pačiais argumentais, nesuteikia pagrindo spręsti, jog nėra išnagrinėti pareiškėjo argumentai ar byla išspręsta netinkamai. Atsižvelgiant į tai, šie pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. 

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog nustatant aptariamą pažeidimą, nebuvo analizuota, ar sutartys yra panašaus pobūdžio, kaip yra numatyta Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 3 punkte. Pareiškėjo nuomone, sutarčių panašumas buvo nustatytas iš esmės vienintelio kriterijaus – sutarties objekto – pagrindu, nors šis kriterijus nieko nepasako apie ekonominius sandorio parametrus. Pareiškėjas pabrėžia, jog pagrindinis veiksnys, skiriantis šias sutartis, kurį buvo privaloma išanalizuoti Nutarime, yra pirkėjų įsigyjami produkto kiekiai, kadangi yra objektyviai pagrįsta nustatyti skirtingas kainas didelį kiekį perkantiems (dideliems) pirkėjams ir mažą kiekį perkantiems (mažiems) pirkėjams.

Išplėstinė teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, kad taikomų nuolaidų, atsižvelgiant į perkamą prekės kiekį, aspektas jau buvo aptartas ir nustatyta, jog pareiškėjo kainodara tokio kainų bei nuolaidų principo nustatymo neatitinka, kadangi pirkėjai buvo grupuojami, jiems kainas nustatant priklausomai nuo jų galimybės tas pačias prekes importuoti. Antra, atkreiptinas dėmesys, jog Europos Sąjungos Teisingumo Teismas lygiaverčius sandorius SESV 101 straipsnio 1 dalies d) punkto prasme sieja su lygiaverčių paslaugų (ar prekių) teikimu (pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. rugsėjo 9 d. sprendimas byloje Nr. T-301/04 Clearstream Banking AG ir Clearstream International SA prieš Europos Bendrijų Komisiją, 171 p.).

Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat nesutinka su pareiškėjo apeliaciniame skunde pateiktais argumentais, jog byloje nesivadovautina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. liepos 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A⁴-562/2003 dėl to, kad jis buvo priimtas iki Lietuvos Respublikos įstojimo į Europos Sąjungą. Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjas pagrįstai pažymi, jog Lietuvos Respublikai įstojus į Europos Sąjungą sektinais tapo ir Europos Sąjungos institucijų sprendimai, tačiau nėra pagrindo teigti, jog ankstesnė Lietuvos Respublikos teismų praktika laikytina nebeaktualia, neatsižvelgiant ir nevertinant tokios praktikos suderinamumo su aktualiomis Europos Sąjungos teisės bei nacionalinių teisės aktų nuostatomis. Šiuo atveju, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo paminėtą praktiką laikyti nesektina ir ja nesivadovauti.

Kaip ir nurodyta paminėtame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime, Konkurencijos įstatymas draudimą dominuojančiam ūkio subjektui taikyti diskriminacinio pobūdžio sąlygas sieja ne su analogiškomis, o su panašaus pobūdžio sutartimis (Konkurencijos įstatymo 9 str. 3 p.). Sutarčių panašus pobūdis nustatomas, atsižvelgiant į jų turinį pagal sutarties rūšį, objektą, prekybos veiklos rūšį. Atsižvelgiant į tai, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad sutarčių panašumas konstatuojamas iš esmės atsižvelgus tik į sutarties objektą ir nevertinant ekonominių sandorio parametrų, inter alia įsigyjamo produkto kiekių. Kaip jau minėta, tai, jog aptariamos sutartys iš esmės reguliuoja lygiaverčių paslaugų teikimą, t. y. tokių pačių produktų pirkimą-pardavimą, leidžia teigti, jog šios sutartys yra panašaus pobūdžio (lygiaverčiai sandoriai) Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 3 punkto bei SESV 102 straipsnio c) punkto prasme.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog skirtingų ir ekonomiškai nepagrįstų nuolaidų taikymas, kai tai atlieka rinkoje dominuojantis ūkio subjektas, yra vertintinas kaip Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 3 punkto pažeidimas, kuris draudžia panašaus pobūdžio sutartyse taikyti nevienodas (diskriminacines) sąlygas atskiriems ūkio subjektams, tuo sudarant jiems skirtingas konkurencijos sąlygas. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog dėl selektyvaus ir neskaidraus nuolaidų taikymo kai kurie ūkio subjektai, t. y. AB „Orlen Lietuva“ pirkėjai, perkantys pagal kainas, skaičiuojamas pagal Mažeikių naftos prekybos namų „Naftos produktų kainų protokolą“, atsidūrė mažiau palankioje padėtyje nei kiti šios įmonės pirkėjai, kuriems naftos produktų kaina buvo nustatoma derybų būdu. Pažymėtina, jog dėl to susiklostė situacija, kai tam tikriems ūkio subjektams naftos produktus buvo naudingiau pirkti iš kitų didmenininkų, taip pat AB „Orlen Lietuva“ pirkėjų, gaunančių itin dideles nuolaidas, nei iš pačios AB „Orlen Lietuva“. Tokią faktinę situaciją patvirtina ir byloje esanti AB „Orlen Lietuva“ atlikta 2002–2003 metų situacijos analizė (Konkurencijos tarybos tyrimo bylos 43 t., b. l. 51). Tokiu būdu buvo stiprinama AB „Orlen Lietuva“ padėtis rinkoje, kitiems ūkio subjektams atsiduriant mažiau palankioje padėtyje.

Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, Konkurencijos taryba skundžiamame Nutarime išsamiai ir tinkamai įrodė, jog pareiškėjas taikė būtent tokį nuolaidų sistemos pobūdį, kuris vertintinas kaip ekonomiškai nepagrįstas ir diskriminacinis.

Konkurencijos taryba skundžiamame Nutarime padarė išvadą, kad AB „Orlen Lietuva“ veiksmais, nustatant kainas, tiesiogiai priklausančias nuo pirkėjo metinio įsipareigojimo nupirkti tam tikrą kiekį naftos produktų, bei nustatant kiekvienam pirkėjui individualų minimalų artimą jo planuojamam metiniam poreikiui kiekio įsipareigojimą, už kurio nevykdymą mokama nustatyto dydžio kompensacija ir (ar) bauda už sutarties nutraukimą anksčiau negu įvykdytas minimalaus kiekio įsipareigojimas, buvo siekiama „pririšti“ pirkėjus prie AB „Orlen Lietuva“, neleisti jiems laisvai elgtis rinkoje, atsižvelgiant į naftos produktų kainų pokyčius ar kitus veiksnius, o kitus gamintojus pasirinkti tik tais atvejais, kai AB „Orlen Lietuva“ negalėjo aprūpinti jų naftos produktais, ir tuo praktiškai buvo „uždarytos“ Lietuvos benzino ir Lietuvos dyzelino rinkos nuo kitų gamintojų ir taip itin apribota konkurencija. Konkurencijos tarybos nuomone, taikant pirkėjų lojalumą ir nekonkuravimą nulemiančią kainodarą, buvo pažeistas Konkurencijos įstatymo 9 straipsnis.

Konkurencijos taryba nustatė, jog AB „Orlen Lietuva“, teikdama kiekvienam pirkėjui individualius naftos ir dyzelino kainų pasiūlymus, priklausančius nuo minimalaus individualaus įsipareigoto nupirkti prekės kiekio, siekė, kad nustatyti kiekiai būtų kuo artimesni pirkėjų metinio poreikio patenkinimui. Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, aptarta AB „Orlen Lietuva“ strategija akivaizdžiai buvo nukreipta į potencialių konkurentų įėjimo į rinką apsunkinimą – pareiškėjo taikytos nuolaidos nebuvo pagrįstos ekonomiškai, kadangi jos nustatytos vertinant individualius subjektų metinius tam tikro produkto kiekio poreikus, t. y. siekiant konkurencijai priešingų tikslų – apriboti pirkėjo veiksmų laisvę pasirenkant tiekėją ir užsitikrinti jo lojalumą.

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad esminiai požymiai, nulemiantys aptariamos AB „Orlen Lietuva“ strategijos pripažinimą piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi, yra tai, kad tokia strategija yra nukreipta į pirkėjų ištikimybę skatinantį bei konkurentų eliminavimo poveikį ir yra nepagrįsta ekonominiu požiūriu. Nepagrįstumą ekonominiu požiūriu parodo tai, jog pareiškėjo taikytos nuolaidos pirkėjams pirmiausiai priklausė nuo išankstinio metinio įsipareigojimo nupirkti tam tikrą prekės kiekį, kuris buvo apspręstas individualių pirkėjų metinių poreiki, o ne nuo to, kokie prekių kiekiai buvo faktiškai nupirkti. Taigi nuolaidos buvo individualizuojamos, siekiant apriboti konkurenciją, ir būtent šis aspektas yra esminis, sprendžiant dėl tokių nuolaidų nesuderinamumo su konkurencijos teisės reikalavimais.

Išplėstinė teisėjų kolegija visiškai pritaria Konkurencijos tarybos pozicijai, jog minimalaus kiekio įsipareigojimo nustatymas, kuomet kiekvienam pirkėjui buvo nustatytas minimalus pirkimo kiekis, siekiant jį kaip galima priartinti prie konkretaus pirkėjo viso planuojamo metinio poreikio naftos produktams, negali būti pateisinamas siekiu planuoti tiekimo sutartis. Be kita ko, toks kainos nustatymo mechanizmas negali būti lyginamas ir su kiekio nuolaidomis, kurios yra objektyvios, jeigu atspindi tiekėjo sutaupytus kaštus parduodant didesnį kiekį ir turi būti vienodai prieinamos visiems pirkėjams.

Pažymėtina, jog pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką laikoma, kad tiekėjo, užimančio dominuojančią padėtį rinkoje, taikymas savo pirkėjams bet kokios formos lojalumo (kiekybinių, planinių ar pan.) nuolaidų, kuriomis jis, suteikdamas pirkėjams tam tikrą finansinę naudą, siekia užkirsti galimybes savo pirkėjams įsigyti prekes iš konkurentų, yra vertinamas kaip piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi SESV 102 straipsnio prasme (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1983 m. lapkričio 9 d. sprendimas byloje Nr. 322/81 NVNederlandsche Banden-Industrie Michelin prieš Komisiją, 71 p.).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde pabrėžia, jog „lojalumo“ ar „planinėms“ nuolaidoms konkurencijos teisėje yra suteikiama labai konkreti reikšmė, t. y. tam, kad nuolaidų sistema galėtų būti kvalifikuota kaip planinės ar lojalumo nuolaidos, ji turi atitikti tam tikrus kriterijus, tačiau pirmosios instancijos teismo sprendime nėra pasisakoma, kaip teismas suprato šias nuolaidas. Išplėstinė teisėjų kolegija su nurodytais pareiškėjo argumentais nesutinka. Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, skundžiamame Nutarime, aptariant planines bei lojalumo nuolaidas, buvo siekta pateikti analogiją tam, kad būtų parodyta, jog panašūs savo esme atvejai Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje vertinami kaip piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi. Tai, kad nagrinėjamu atveju atlikti veiksmai buvo palyginti su planinėmis ar lojalumo nuolaidomis, nereiškia, jog Konkurencijos taryba konstatavo, jog pareiškėjas taikė būtent tokias nuolaidas. Taip pat vertintinas ir Konkurencijos tarybos rėmimasis Komisijos reglamente dėl Sutarties 101 straipsnio 3 dalies taikymo vertikaliųjų susitarimų ir suderintų veiksmų grupėms (EB) Nr. 2790/1999 pateikta nekonkuravimo įsipareigojimo sąvoka, t. y. Konkurencijos taryba minėtu teisės aktu vadovavosi kaip papildomu šaltiniu apibrėždama vartojamas sąvokas, bet ne taikė jį tiesiogiai byloje nagrinėjamai situacijai. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, paminėti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nelaikytini pagrįstais.

Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek Konkurencijos taryba, tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai aptartus pareiškėjo veiksmus, vykdytus 2004 m., įvertino kaip piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi, t. y. Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio pažeidimą. Kaip teisingai atsiliepime į apeliacinį skundą pabrėžė Konkurencijos taryba, tokiais veiksmais AB „Orlen Lietuva“ siekė atimti iš pirkėjo tiekimo šaltinių pasirinkimo galimybę arba ją apriboti savo naudai, sukurti savo konkurentams patekimo į rinką kliūtis, taip pat taikyti nevienodas sąlygas lygiaverčiams sandoriams bei iškraipant konkurenciją sustiprinti savo dominuojančią padėtį rinkoje.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2003 m. balandžio 1 d. sutartyje Nr. 03-189 B tarp AB „Mažeikių nafta“ ir RAB „Astarte-Nafta“ nurodoma, jog „Pardavėjas parduoda Pirkėjui AB „Mažeikių nafta“ pagamintus automobilinius bešvinius benzinus markių 92, 95, 95 EU, 98 pagal LST EN228 ir dyzelinus (C, E, F klasių; arktinį – 2 klasės) pagal LST EN 590, toliau sutarties tekste vadinamus „preke“, skirtus Latvijos rinkai, šioje sutartyje išdėstytomis sąlygomis“. Analogiška nuostata įtvirtinta ir 2003 m. spalio 9 d. sutartyje Nr. 03-96 PN/B tarp MNPN ir RAB „Astarte-Nafta“, t. y. „Agentas parduoda Pirkėjui AB „Mažeikių nafta“ pagamintą automobilinį bešvinį benziną markės A-80 <...>, skirtą Latvijos rinkai“.

Skundžiamame Konkurencijos tarybos Nutarime nurodoma, kad paminėtomis sutarčių nuostatomis pareiškėjas apibrėžė RAB „Astarte-Nafta“ parduoto produkto prekybos ribas teritoriniu pagrindu ir ribojo pirkėjo galimybę eksportuoti nupirktus minėtus naftos produktus, t. y. galimybę įeiti į Lietuvos naftos produktų rinkas. Sutarčių tarp AB „Mažeikių nafta“ ir RAB „Astarte-Nafta“ nuostatos dėl to, jog parduodami pareiškėjo produktai yra skirti Latvijos rinkai, Konkurencijos tarybos nuomone, laikytinos „neeksportavimo“ nuostatomis, kuriomis pareiškėjas siekė išlaikyti aukštesnį degalų pardavimo kainų lygį Lietuvoje ir uždrausti pigesnių degalų patekimą į Lietuvos naftos produktų rinką. Konkurencijos tarybos nuomone, pareiškėjas, apibrėždamas RAB „Astarte-Nafta“ prekybos ribas teritoriniu pagrindu, ribojo pirkėjo galimybę eksportuoti nupirktus minėtus naftos produktus – pateikti juos Lietuvoje esantiems pirkėjams.

Byloje iš esmės kyla ginčas dėl to, kaip turėtų būti aiškinamos paminėtos sutarčių nuostatos, t. y. kokius šalių ketinimus atspindi nurodymas, kad sutartyse numatytos prekės skiriamos tik Latvijos rinkai. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pažymi, jog nurodytos skundžiamo Konkurencijos tarybos Nutarimo išvados remiasi neteisingu sutartinių nuostatų interpretavimu ir yra nepagrįstos, kadangi aptariamos sutarčių nuostatos reiškia, kad pareiškėjo pagamintas ir parduodamas produktas yra tinkamas realizuoti ir naudoti Latvijoje bei garantuoja, jog RAB „Astarte-Nafta“ kartu su parduodamais produktais bus perduodami ir jų realizavimui Latvijoje reikalingi dokumentai.

Išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi aptariamų sutarčių nuostatas, su tokia pareiškėjo pozicija nesutinka. Pažymėtina, jog siekiant nustatyti neaiškių sutarties nuostatų prasmę, yra būtina išsiaiškinti tikruosius sutarties šalių ketinimus ir tik tikruosius sutarties šalių ketinimus atitinkantis sutarties nuostatų aiškinimas yra teisingas. Šiuo atveju, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, toks tikslas pasiektinas, sistemiškai aiškinant ginčytinas sutarčių nuostatas lietuvių ir anglų kalbomis. Palyginus šių nuostatų lingvistines išraiškas paminėtomis kalbomis (anglų k. – „<...> produced by AB Mazeikiu nafta and to be sold in the market of Latvia <...>“), teisėjų kolegijai nekyla abejonių, jog jomis buvo siekta įtvirtinti būtent „neeksportavimo“ nuostatas, t. y. apriboti pirkėjo galimybę disponuoti nupirktomis prekėmis ne Latvijos teritorijoje. Be to, pirmosios instancijos teismas teisingai atkreipė dėmesį, jog jei paminėtos nuostatos reikštų tik tai, kad pareiškėjo pagamintas produktas yra tinkamas realizuoti ir naudoti Latvijoje, jos būtų nurodomos ir su kitais ūkio subjektais sudaromose sutartyse, tačiau šiuo atveju tokių duomenų nėra nustatyta.

Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad paminėtose sutartyse, sudarytose tarp pareiškėjo ir RAB „AstarteNafta“ nėra numatyta jokio mechanizmo, kuris leistų pareiškėjui kontroliuoti parduotų naftos produktų judėjimą, ar sankcijų, taikomų parduotų produktų importo į Lietuvą atveju. Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, vien tokio kontrolės mechanizmo, kuris buvo įtvirtintas sutarčių nuostatose, nebuvimas savaime nereiškia, kad nėra pagrindo konstatuoti padarytą Konkurencijos įstatymo pažeidimą dėl pareiškėjo veiksmų laisvės parduodant nusipirktą prekę ribojimo teritoriniu pagrindu. Pažymėtina, jog tokių nuostatų sutartyse nenustatymas neužkerta kelio pareiškėjui tuo atveju, jei pirkėjas nesilaikys apribojimo prekę parduoti tik Latvijos teritorijoje, nutraukti sutartį, reikalauti dėl sutarties nuostatų pažeidimo kilusių nuostolių atlyginimo ar vėliau sudaromose sutartyse nustatyti pirkėjui mažiau palankias kainas. Atsižvelgdama į tai, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad nurodyti pareiškėjo argumentai aptarto pažeidimo konstatavimui įtakos neturi.

Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, tiek Konkurencijos taryba, tiek pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas, apibrėždamas RAB „Astarte-Nafta“ prekybos ribas teritoriniu pagrindu, ribojo pirkėjo galimybę eksportuoti nupirktus minėtus naftos produktus, t. y. pateikti juos Lietuvoje esantiems pirkėjams, tokiu būdu iškraipydamas konkurenciją. Šie veiksmai, vykdyti nuo 2003 m. balandžio 1 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d., vertintini kaip Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio pažeidimas.

Bylos duomenimis nustatyta, jog AB „Orlen Lietuva“ gamino dyzeliną „Ventus“ (C, E, F, I ir klasių), kurį pardavinėjo pagal skirtingas kainas, atsižvelgdama į tai, kokiam tikslui buvo perkamas šis dyzelinas: pardavimui laivams ar pardavimui degalinėse, nors pagal kokybinius rodiklius tai yra visiškai toks pats dyzelinas. Konkurencijos tarybos tyrimo metu nustatyta, kad jeigu parduodamas dyzelinas buvo skiriamas laivų bunkeriavimui, jo kaina buvo gerokai mažesnė, negu tais atvejais, kai AB „Orlen Lietuva“ parduodavo dyzeliną, nenumatydama jo panaudojimo paskirties.

Konkurencijos taryba taip pat nustatė, jog pareiškėjas, kaip dominuojantis ūkio subjektas, pardavęs dyzeliną „Ventus“ A. Anužio prekybos įmonei „Gindana“, UAB „Prie Luksto“ ir UAB „Baltijos bunkeriavimo agentūra“, neleido šioms bendrovėms laisvai disponuoti įsigytu dyzelinu. Taigi AB „Orlen Lietuva“, parduodama dyzeliną, atsižvelgė į tolesnį jo pardavimą ir atitinkamai nustatė pardavimo kainą bei ribojo savo pirkėjų klientus, kuriems pirkėjai galėtų parduoti nupirktą dyzeliną „Ventus“.

Sutartyse su ūkio subjektais (2003 m. kovo 26 d. sutartis Nr. 03-164 D/L tarp AB „Mažeikių nafta“ ir UAB „Prie Luksto“, 2003 m. kovo 28 d. sutartis Nr. 03-171 tarp AB „Mažeikių nafta“ ir UAB „Baltijos bunkeriavimo agentūra“, 2003 m. kovo 28 d. sutartis Nr. 03-176 AA tarp AB „Mažeikių nafta“ ir A. Anužio prekybos įmonės „Gindana“) buvo nurodyta, jog parduodamas dyzelinas yra skirtas tik laivų bunkeriavimui, o pirkėjai įsipareigodavo per dešimt kalendorinių dienų po prekės panaudojimo laivų bunkeriavimui, pateikti laivų bunkeriavimo faktą patvirtinančius dokumentus. Tuo atveju, jei tokie dokumentai būtų nepristatomi, sutartyse buvo numatyta, jog atitinkamam atkrautų prekių kiekiui AB „Orlen Lietuva“ perskaičiuos prekės kainą pagal galiojančias atkrovos dieną AB „Orlen Lietuva“ protokolines kainas Lietuvos Respublikoje (įskaitant akcizo ir pridėtinės vertės mokesčius), o pirkėjas įsipareigojo šį prekių kainos skirtumą sumokėti pardavėjui, t. y. AB „Orlen Lietuva“, per 5 kalendorines dienas nuo sąskaitos faktūros išrašymo dienos.

Tiek Konkurencijos taryba, tiek pirmosios instancijos teismas vertino, kad tokiais veiksmais pareiškėjas nepagrįstai varžė pirkėjų galimybes veikti rinkoje, ir todėl šie veiksmai pripažinti Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio pažeidimu.

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad iš aptartų aplinkybių matyti, jog iš esmės su dyzelino „Ventus“ pardavimu didmenininkams susijęs pažeidimas pasireiškė dviem kryptimis: 1) diskriminacinių dyzelino „Ventus“ pardavimo kainų nustatymu, pagal technines savybes tokio paties dyzelino kainą diferencijuojant pagal jo panaudojimo paskirtį (pardavimui degalinėse arba laivų bunkeriavimui), ir 2) savo pirkėjų klientų, kuriems pirkėjai galėtų parduoti dyzeliną „Ventus“, ribojimu, nustatant, kad mažesnėmis kainomis parduotas dyzelinas yra skirtas tik laivų bunkeriavimui.

Pažymėtina, jog Konkurencijos taryba, konstatuodama, kad pareiškėjas pažeidė konkurencijos teisės reikalavimus savo klientų, kuriems pirkėjai galėtų parduoti dyzeliną „Ventus“, ribojimu, rėmėsi iš esmės vien tuo, jog sutartyse su ūkio subjektais dėl dyzelino „Ventus“ pirkimo-pardavimo buvo ribojamas šio dyzelino perpardavimas, t. y. ūkio subjektai, nusipirkę iš pareiškėjo paminėtą laivams skirtą žymėtą dyzeliną, privalėjo pateikti dokumentus, patvirtinančius, jog jis buvo panaudotas būtent kaip laivų kuras. Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, tiek Konkurencijos taryba, tiek pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu pakankamai neįvertino, ar toks sutartyse numatytas apribojimas iš tiesų nėra dėl objektyvių aplinkybių pateisinamas ir todėl teisėtas.

Atkreiptinas dėmesys, jog pagal teisės aktų reikalavimus žymėti naftos produktai, kuriems buvo pritaikytos pridėtinės vertės mokesčio bei akcizų lengvatos, turi būti realizuoti būtent tose rinkose, kurioms jie yra skirti, t. y. žymėtas laivams skirtas dyzelinas gali būti parduodamas tik laivams. 2002 m. gegužės 30 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 792 patvirtintų „Atsargų orlaiviams bei degalų, skirtų naudoti orlaivių gamybai, remontui, bandymams, eksploatavimui ir aptarnavimui, tiekimo taisyklių“ (toliau – ir Tiekimo taisyklės) 3.1 punktas numatė, jog nuo akcizo atleidžiami laivų degalai privalo būti pažymėti laikantis Kuro, kuriam taikomos akcizų lengvatos, žymėjimo taisyklių, patvirtintų ūkio ministro 2002 m. birželio 3 d. įsakymu Nr. 193. Tiekimo taisyklių 10 punkto 2 dalis taip pat numatė, jog asmuo, pritaikęs akcizų lengvatą ir/arba 0 procentų pridėtinės vertės mokesčio tarifą, privalo turėti dokumentus, įrodančius, kad prekės patiektos tais tikslais, kuriais tiekiamoms prekėms taikomos akcizų lengvatos ir/arba 0 procentų pridėtinės vertės mokesčio tarifas. Be to, pagal Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo 37 straipsnio 3 dalį už kuro žymėjimo ir (arba) tiekimo tvarkos nesilaikymą, taip pat tais atvejais, kai žymėtas kuras panaudojamas kaip degalai (variklių kuras) ir (arba) kuras šildymui, tačiau kitaip negu tam tikslui, kuriam šį kurą naudojant yra nustatyta akcizų lengvata, įstatymų nustatyta tvarka taikomos sankcijos.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog viešosios teisės aktai nustato žymėto dyzelino, dėl kurio šioje byloje kilo ginčas, prekybos ir patekimo į degalines apribojimus. Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, Konkurencijos taryba nepakankamai įvertino viešosios teisės nustatytų apribojimų įtaką aptariamo pažeidimo konstatavimui, neįsigilino ir neatsižvelgė į aptartus viešosios teisės aktų reikalavimus. Manytina, jog tokios sutarčių nuostatos, kurios iš esmės atitiko viešosios teisės normų tikslus ir buvo nulemtos teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, paprastai neturėtų būti vertinamos kaip konkurencijos teisės pažeidimas ir piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi veiksmai. Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, Konkurencijos taryba nepagrindė ir neįrodė, jog AB „Orlen Lietuva“, pagaminusi žymėtą dyzeliną, turi teisę jį pati laisvai parduoti, t. y. kad pats pareiškėjas nebuvo ribojamas teisės aktų reikalavimų, pasirinkdamas, kam ir kokiomis sąlygomis parduoti paminėtą prekę.

Išplėstinė teisėjų kolegija, remdamasi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, taip pat pažymi, jog dominuojančio rinkoje ūkio subjekto reagavimas į konkurencinį spaudimą yra įmanomas ir pateisinamas tais atvejais, kai toks reagavimas yra proporcingas patiriamam konkurenciniam spaudimui bei reaguojama atsižvelgiant į konkuruojančių ūkio subjektų ekonominę galią (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1978 m. vasario 14 d. sprendimas byloje Nr. 27/76 United Brands Company and United Brands Continentaal BV prieš Europos Bendrijų Komisiją, 190 p.).Europos Sąjungos Teisingumo Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad net jeigu ūkio subjektas atlieka veiksmus, kurie įprastai galėtų būti vertinami kaip piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi, tokie veiksmai gali būti ir objektyviai pateisinami ir tokiu atveju pažeidimas ūkio subjektai nebūtų inkriminuojamas (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1996 m. lapkričio 14 d. sprendimas byloje Nr. C-333/94 P Tetra Pak International SA prieš Europos Bendrijų Komisiją, 37 p.).

Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, inter alia atsižvelgiant į nurodytą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, manytina, jog Konkurencijos taryba tam, kad konstatuotų pareiškėjo veiksmais padarytą Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio pažeidimą, turėjo įvertinti, ar aptartas AB „Orlen Lietuva“ reagavimas nustatant kainas į kitų degalais laivams prekiaujančių ūkio subjektų konkurencinį spaudimą nebuvo proporcingas bei ar toks reagavimas nelaikytinas pateisinamu bei nulemtu objektyvių aplinkybių. Kaip minėta, pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo aplinkybes, kuriomis grindžia savo elgesį rinkoje, Konkurencijos tarybos įvertintą kaip piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi ir konkurencijos teisės pažeidimą. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, Konkurencijos taryba šių aplinkybių Nutarime neįvertino ir į jas neatsižvelgė, nors remiantis išdėstytais motyvais, šiuo atveju turėjo tai padaryti.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, jog Konkurencijos taryba pareiškėjui pažeidimą dėl diskriminacinių dyzelino „Ventus“ pardavimo kainų bei šio dyzelino pirkėjų veiksmų laisvės rinkoje ribojimo inkriminavo, neatsižvelgusi į visas svarbias tokio pažeidimo konstatavimui aplinkybes, ir todėl jos išvada negali būti laikoma teisėta bei pagrįsta. Tuo remiantis, Nutarimas šioje dalyje naikintinas, nesant pakankamai įrodymų, jog buvo padarytas Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio pažeidimas.

Papildomai pažymėtina, jog, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjas nepagrįstai apeliaciniame skunde nurodo, kad jis, parduodamas „laivams skirtą“ dyzeliną didmeniniame lygmenyje, veikia skirtingoje atitinkamoje rinkoje. Tokia pareiškėjo pozicija nepagrįsta dėl to, kad ne pati AB „Orlen Lietuva“ pardavinėjo dyzeliną laivams, tačiau jos pirkėjai, t. y. didmenininkai. Kitaip sakant, kaip teisingai nurodo Konkurencijos taryba, AB „Orlen Lietuva“ tiesiogiai nedalyvavo dyzelino „Ventus“ pardavime laivų bunkeriavimui, todėl ne ji, o jos pirkėjai veikė kitoje rinkoje. AB „Orlen Lietuva“, nepriklausomai nuo to, kur toliau jos prekė – dyzelinas „Ventus“ – buvo perparduodama, visą laiką veikė dyzelinų pardavimų iš gamyklos rinkoje.

Atsižvelgdama į tai, išplėstinė teisėjų kolegija plačiau dėl apeliacinio skundo motyvų, susijusių su atskiros prekės rinkos paminėtu aspektu išskyrimu, nepasisako. Taigi, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, tiek Konkurencijos taryba, tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog AB „Orlen Lietuva“ veiksmų atitikimo Konkurencijos įstatymo reikalavimams įvertinimo tikslais nėra tikslinga ir pagrįsta atskirti „laivams skirto“ dyzelino pardavimų didmeniniame lygmenyje rinką, atsižvelgiant į tai, jog tyrimo tikslais prekės rinka buvo apibrėžta kaip dyzelino pardavimų iš gamyklos prekės rinka.

Be to, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į padarytą išvadą, jog šiuo atveju Konkurencijos taryba tinkamai nepagrindė pareiškėjo padaryto pažeidimo, neįvertinusi, ar jo veiksmai nebuvo konkrečiu atveju objektyviai pateisinami, klausimas, ar „laivams skirto“ dyzelino pardavimų didmeniniame lygmenyje rinka apibrėžtina kaip atskira rinka, lyginant su dyzelino pardavimų iš gamyklos rinka, tampa nebeaktualus nagrinėjamo klausimo išsprendimui.

Nuo 2004 m. gegužės 1 d. Lietuvos Respublikoje pradėta taikyti Sutartis dėl Europos Sąjungos veikimo, inter alia jos 102 straipsnis, bei Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 101 ir 102 straipsniuose įgyvendinimo, kurio 3 straipsnis nustato pareigą valstybių narių konkurencijos institucijoms taikant nacionalinius konkurencijos įstatymus bet kuriam SESV 102 straipsniu draudžiamam piktnaudžiavimui, taikyti ir SESV 102 straipsnio nuostatas.

Atsižvelgdama į tai, Konkurencijos taryba Nutarime nurodė, jog metinių lojalumo, nekonkuravimo įsipareigojimų taikymu buvo ribojamos pirkėjų galimybės importuoti į Lietuvą, jais galėjo būti apribota benzino ir dyzelino prekyba tarp valstybių narių, todėl AB „Orlen Lietuva“ veiksmai galėjo daryti poveikį Europos Sąjungos valstybių narių tarpusavio prekybai pagal SESV 102 straipsnį. Kadangi paminėtas pažeidimas tęsėsi ir po 2004 m. gegužės 1 d., vertinta, jog nuo šios datos jis laikytinas ir SESV 102 straipsnio pažeidimu.

Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, tokia Konkurencijos tarybos išvada yra visiškai pagrįsta ir teisinga. Pažymėtina, kad byloje ginčas dėl jos nekyla, pareiškėjas apeliaciniame skunde su ja susijusių prieštaravimų nepateikia, todėl išplėstinė teisėjų kolegija šiuo klausimu plačiau nepasisako.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde pabrėžia, jog 2008 m. gruodžio 8 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje buvo nurodyti aiškūs atsakovo atlikto tyrimo trūkumai, dėl kurių pašalinimo byla grąžinta atsakovui papildomam tyrimui atlikti. Pareiškėjo nuomone, atsakovas, atlikdamas papildomą tyrimą, teismo nurodytų trūkumų nepašalino, o pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, kad visi paminėtoje nutartyje išvardinti trūkumai buvo pašalinti tinkamai.

Konkurencijos taryba, atsižvelgusi į paminėtą nutartį, atnaujino tyrimą dėl pareiškėjo veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio ir SESV 102 straipsnio reikalavimams, o papildomo tyrimo metu patikslino atitinkamos rinkos apibrėžimą, geografinę rinką susiaurindama iki Lietuvos Respublikos teritorijos ir pateikdama tai pagrindžiančius argumentus, taip pat papildomais argumentais pagrįsdama prekės rinkos apibrėžimą.

Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, papildomo tyrimo metu buvo atliktas tinkamas teisinis, faktinis ir ekonominis geografinių rinkų įvertinimas, kuris yra reikalingas, norint apibrėžti atitinkamą rinką, taip pat buvo išanalizuotos konkurencijos sąlygos už Baltijos valstybių ribų, aptarta ir įvertinta su nagrinėjamais klausimais susijusi Komisijos, Latvijos konkurencijos tarybos bei Konkurencijos tarybos praktika. Konkurencijos taryba, išplėstinės teisėjų kolegijos įsitikinimu, pakankamai papildė atliktą tyrimą, jo metu padarytos išvados, kaip nustatyta byloje, yra teisėtos ir pagrįstos, todėl pagrindo abejoti, kad nebuvo įvykdyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuluoti nurodymai, nėra.

Be kita ko, pažymėtina, kad tokių nurodymų įgyvendinimas neturėtų būti vertinamas formaliai, t. y. vien tikrinant, kokius naujus argumentus, nustatytas aplinkybes ar surinktus įrodymus atsakovas pateikia Nutarime dėl kiekvieno nurodyto ankstesnio tyrimo trūkumo. Tokių trūkumų pašalinimo tinkamumas vertintinas atsižvelgiant į papildomai atlikto tyrimo visumą bei viso priimto Nutarimo nuoseklumą, jame daromų išvadų sąsajumą bei pagrįstumą. Šiuo atžvilgiu išplėstinei teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl atlikto papildomo tyrimo rezultatų pagrįstumo, ypač atsižvelgiant į tai, jog visos Konkurencijos tarybos Nutarime pateiktos išvados šiame apeliacinės instancijos teismo sprendime įvertintos kaip teisėtos ir pagrįstos.

Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 8 d. nurodyti Konkurencijos tarybos atlikto tyrimo trūkumai sietini būtent su ankstesniu, t. y. 2005 m. gruodžio 22 d. Konkurencijos tarybos nutarimu, ir būtent šio nutarimo kontekste jie buvo nustatyti. Papildomo tyrimo rezultatai vertintini būtent Nutarimo kontekste, ir tai, jog vertinant 2005 m. gruodžio 22 d. nutarimą buvo nustatyti tam tikri trūkumai, savaime nereiškia, jog jie konstatuotini ir analizuojant 2010 m. Nutarimą, kuriame iš dalies buvo padarytos skirtingos išvados nei ankstesniame 2005 m. nutarime.

Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, Konkurencijos taryba pagal tai, kiek tai buvo objektyviai įmanoma ir reikalinga priimant naują Nutarimą, pašalino Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 8 d. nutartyje nurodytus trūkumus. Vien subjektyvaus pareiškėjo įsitikinimo, jog aptariami trūkumai buvo pašalinti nepakankamai ar apskritai nepašalinti, nepakanka tam, jog būtų galima daryti išvadą, kad atlikus papildomą tyrimą priimtas Nutarimas yra neteisėtas ar nepagrįstas būtent dėl šios priežasties. Konstatuotina, jog pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai šioje dalyje nėra pakankami, kad juos būtų galima laikyti pagrindu panaikinti Nutarimą.

Pareiškėjo nuomone, Konkurencijos taryba, priimdama Nutarimą, galėjo būti šališka bei neobjektyvi, be to, skundžiamas Nutarimas argumentuojamas faktais, kurie nepagrįsti nuorodomis į šaltinius, o Konkurencijos taryba, nepratęsusi termino nuomonei dėl pranešimo pateikti iki 2011 m. kovo 31 d., pažeidė jo teisę į gynybą. Pareiškėjas taip pat teigia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai neišnagrinėjo jo argumentų dėl atsakovo padarytų proceso teisės pažeidimų, kuriais buvo pažeistos jo teisės į gynybą – iš esmės teismo sprendimas grindžiamas atsakovo atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui nurodytais motyvais.

Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjo nurodomi argumentai dėl tariamo Konkurencijos tarybos šališkumo ir neobjektyvumo, nagrinėjant šią bylą, yra pagrįsti iš esmės vien subjektyvaus pobūdžio prielaidomis, tačiau nėra pateikta jokių įrodymų, jog Nutarimas iš tikrųjų galėjo būti priimtas šališkai. Vien tai, kad atsakovas viešai pareiškė, kokių pažeidimų padarymu yra įtariamas pareiškėjas, dar niekaip nepagrindžia, kad galutinis sprendimas byloje buvo priimtas neobjektyviai ar kad buvo suformuota išankstinė nuomonė dėl bylos baigties. Taip pat tokios išvados neleidžia daryti ir tai, kad Konkurencijos tarybos pirmininkas dalyvavo susitikimuose su valstybės valdžios institucijomis, kurios rodė dėmesį atsakovo atliekamam tyrimui. Kita vertus, pabrėžtina, kad tai, jog Konkurencijos taryba, kaip viena iš valdžios institucijų, pateikia tam tikrą informaciją, susijusią su jos vykdomais tyrimais, komentuoja šalyje susiklosčiusią situaciją ar dalyvauja susitikimuose su kitomis valstybės valdžios institucijomis ar pareigūnais, yra įprasta praktika jos veikloje. Nesant jokių objektyviai pagrįstų įrodymų, jog Konkurencijos taryba pareiškėjo veiksmus Konkurencijos įstatyme numatytų pažeidimų požiūriu vertino neobjektyviai, nėra pagrindo šiuo aspektu kvestionuoti Nutarimo teisėtumą. Be to, pažymėtina, jog Nutarimo teisėtumas ir pagrįstumas šioje byloje buvo įvertintas, ir nėra jokio pagrindo teigti, kad Nutarimo išvados buvo nulemtos ne teisės aktuose numatytų reikalavimų, o kitų aplinkybių.

Pareiškėjo nuomone, Konkurencijos taryba jam taip pat nustatė pernelyg trumpą terminą atsiliepimui į 2010 m. Pranešimą pateikti. Pagal Konkurencijos tarybos darbo reglamento, patvirtinto Konkurencijos tarybos 2004 m. rugsėjo 16 d. nutarimu Nr. 1-S-139, 62.2 punktą proceso šalys savo nuomonę dėl tyrimo išvadų, išdėstytų pranešimuose apie atliktą tyrimą, įprastai gali pateikti per 14 dienų. Taigi toks 14 dienų terminas laikomas pakankamu nuomonei dėl pareikštų įtarimų pareikšti. Kitoks – ilgesnis ar trumpesnis – terminas nustatytinas tik tais atvejais, kai egzistuoja tokio termino būtinumą pagrindžiančios aplinkybės.

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog tokio termino nustatymas priskirtinas Konkurencijos tarybos pareigūno diskrecijai. Jis, atsižvelgęs į individualaus atvejo situaciją, vertina, ar egzistuoja išskirtinės aplinkybės, leidžiančios nustatyti trumpesnį ar ilgesnį, nei 14 dienų, terminą, koks terminas yra protingas ir pakankamas ūkio subjekto teisei į gynybą pareiškiant savo nuomonę dėl tyrimo išvadų įgyvendinti. Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi visą bylos medžiagą, šiuo atveju neįžvelgia jokio paminėtos diskrecijos pažeidimo, kuris būtų pakankamas pagrindas panaikinti Nutarimą. Atsisakymas pratęsti terminą grindžiamas konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis, nurodyti tokio atsisakymo motyvai: tyrimas, kurio pagrindu buvo pateiktas pranešimas, nėra naujas savo turiniu ir jo metu nagrinėtomis aplinkybėmis, kadangi Konkurencijos tarybai atlikus papildomą tyrimą, papildomai įvertinti tik tie aspektai, kuriuos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas buvo nurodęs kaip nepakankamai ištirtus ir reikalaujančius papildomos analizės. Atsižvelgiant į tai, teigtina, jog buvo įvertinta individuali situacija ir teisės aktų reikalavimai iš esmės nepažeisti.

Šiuo atveju pareiškėjui buvo suteiktas ilgesnis nei numatyta teisės aktų reikalavimuose terminas atsiliepimui pateikti, t. y. 18 dienų. Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, byloje nėra nustatyta jokių aplinkybių, kurios vienareikšmiškai ir neabejotinai leistų spręsti, jog šis 18 dienų terminas atsiliepimui pateikti yra per trumpas ir pareiškėjo teisė į gynybą buvo pažeista. Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nustatytas terminas buvo pakankamas, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes.

Šiuo aspektu, be kita ko, pažymėtina, jog pareiškėjas taip pat turėjo visas galimybes teikti savo paaiškinimus ir vėlesniuose bylos tyrimo etapuose. Teisėjų kolegijos vertinimu, viso Konkurencijos tarybos tyrimo metu pareiškėjui buvo sudarytos galimybės tinkamai realizuoti teisę būti išklausytam ir tai sudaro pareiškėjo teisės į gynybą įgyvendinimo dalį.

Atsižvelgiant į tai, visiškai pritartina atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytai Konkurencijos tarybos pozicijai, jog nėra pagrindo teigti, kad priimant Nutarimą buvo padaryti tokie procedūriniai pažeidimai, kurie pažeidė pareiškėjo teisę į gynybą, ir juo labiau – tokie, kurie galėtų sudaryti pagrindą panaikinti Nutarimą kaip neteisėtą.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas kaip jo teisių į gynybą suvaržymą taip pat nurodo tai, kad Konkurencijos taryba Nutarime, darydama išvadas dėl nustatytų pažeidimų, nenurodė šaltinių į konkrečią surinktos medžiagos dalį ar įrodymus. Kaip nurodo pareiškėjas ir patvirtina byloje pateikti įrodymai, 2010 m. spalio 19 d. pareiškėjas raštu identifikavo 38 faktus, kurie nėra pagrįsti nuorodomis į šaltinius ir paprašė Konkurencijos tarybos ištaisyti šį pažeidimą pateikiant nuorodas į šaltinius. Konkurencijos taryba 2010 m. spalio 20 d. raštu atsisakė nurodyti konkrečių teiginių šaltinius, nurodydama, jog teiginiai grindžiami bylos medžiagoje esančiais dokumentais, o pareiškėjo atstovai turi teisę susipažinti su visa bylos medžiaga. Be kita ko, tie patys nuorodomis į šaltinius nepagrįsti teiginiai nurodomi ir skundžiamame Nutarime.

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog Konkurencijos taryba paprastai turėtų nurodyti šaltinius, kuriais remdamasi ji formuoja kaltinimus ūkio subjektams, tačiau vien tai, kad 2010 m. Pranešime bei Nutarime buvo neidentifikuoti visi nurodytini šaltiniai, dar savaime nereiškia, jog Nutarimas laikytinas neteisėtu. Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, vertinant visą Nutarimą, kaip nuoseklų ir vientisą dokumentą, atsižvelgiant į jame padarytas išvadas bei jas pagrindžiančius teiginius, pagrindo teigti, jog paminėtas trūkumas nulemia jo neteisėtumą ar nepagrįstumą, nėra. Šiuo atveju byloje nėra pateikta jokių objektyvių įrodymų, jog dėl paminėtų aplinkybių galėjo būti priimtas neteisėtas Nutarimas ar pareiškėjas negalėjo veiksmingai gintis nuo pareikštų kaltinimų.

Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjo nurodoma aplinkybė, kad teismo sprendime iš esmės yra atkartojami Konkurencijos tarybos 2011 m. vasario 14 d. atsiliepime į skundą nurodyti argumentai dėl galimai Konkurencijos tarybos padarytų procedūrinių pažeidimų, nereiškia, jog teismas neįvertino apeliacinio skundo motyvų ar teismo išvados dėl to savaime laikytinos neteisingomis. Apeliacinės instancijos teismas šiuo požiūriu vertina pirmosios instancijos teismo sprendimų pateiktų argumentų teisingumą ir pagrįstumą, kuris nepriklauso nuo to, jog tokiais pačiais argumentais yra grindžiama kurios nors iš ginčo šalių pozicija.

Pagal Konkurencijos įstatymo 41 straipsnio 1 dalį už draudžiamus susitarimus bei kitus pažeidimus ūkio subjektams skiriama piniginė bauda iki 10 procentų bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais. Skiriamos ūkio subjektams baudos diferencijuojamos, atsižvelgiant į pažeidimo pavojingumą, pažeidimo trukmę, ūkio subjekto atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes, kiekvieno ūkio subjekto įtaką pažeidimo padarymui, kai pažeidimą padaro keli ūkio subjektai (Konkurencijos įstatymo 42 str. 2 d.). Baudos dydžio skaičiavimas detalizuotas Nutarimo priėmimo metu galiojusiose Baudos dydžio nustatymo taisyklėse.

Konkurencijos tarybos funkcijos leidžia jai visapusiškai įvertinti tam tikrus konkurenciją galinčius pažeisti veiksmus ir šių funkcijų tinkamas atlikimas, kai yra vertinami tam tikri duomenys, yra Konkurencijos tarybai skirtos diskrecijos dalis. Visgi nors Konkurencijos taryba, skirdama nuobaudas, turi pakankamai plačią diskreciją, tačiau tai nereiškia, kad ji šioje srityje gali veikti nevaržomai. Konkurencijos tarybą saisto tiek bendrieji teisės principai (pvz., proporcingumo, vienodo vertinimo), tiek specialiosios konkurencijos teisės ar bendrosios viešojo administravimo normos (pvz., 10 proc. nuo bendrųjų pajamų dydis, Konkurencijos įstatymo 36 str. 2 d., Viešojo administravimo įstatymo 8 str.). Teismas turi įgaliojimus patikrinti, ar šių teisės reikalavimų Konkurencijos taryba laikėsi (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁵⁵²-2016/2012, 2012 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁵⁰²-1668/2012, 2011 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁴⁴⁴-1433/2011).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės ginčija tai, jog nebuvo paaiškinta, kaip ir kodėl buvo apskaičiuotas 6 802 397 Lt baudos už pažeidimo pavojingumą dydis. Pareiškėjo nuomone, Konkurencijos taryba, įgyvendindama savo diskreciją baudų skyrimo srityje, privalo pakankamai aiškiai pagrįsti, kodėl buvo paskirta atitinkamo dydžio sankcija, ir tai šiuo atveju nebuvo padaryta.

Išplėstinė teisėjų kolegija su tokiais pareiškėjo argumentais nesutinka. Viena vertus, pažymėtina, jog Konkurencijos taryba, skirdama baudas, disponuoja tam tikra diskrecijos laisve, kurią riboja įstatyme numatytos maksimalios ribos. Pažymėtina, jog šiuo atveju byloje ginčo nekyla dėl to, jog Konkurencijos tarybos paskirta bauda sudarė 0,1 procento bendrovės bendrųjų metinių pajamų, t. y. neviršijo Konkurencijos įstatyme numatytos 10 procentų bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais baudos ribos (Konkurencijos įstatymo 41 str. 1 p.).

Kita vertus, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, Konkurencijos taryba pakankamai aiškiai pagrindė ir nurodė kriterijus, kuriais remiantis buvo nustatyta bendrovei skirtina bauda. Pažymėtina, jog šie kriterijai yra numatyti Konkurencijos įstatyme bei Baudų skaičiavimo taisyklėse, ir jie skundžiamame Nutarime buvo tinkamai įvertinti. Konkurencijos taryba, nustatydama baudos už pažeidimo pavojingumą dydį, atsižvelgė tai, jog buvo padarytas labai sunkus pažeidimas bei tai, jog padaryto pažeidimo mastas apima visą Lietuvos Respublikos teritoriją ir daro įtaką prekybai tarp valstybių narių.

Be to, pažymėtina ir tai, kad Konkurencijos tarybos sprendimą skirti baudą reikia vertinti atsižvelgiant ne vien tik į motyvus, išdėstytus Nutarimo dalyje dėl baudos skyrimo, tačiau ir į tuos argumentus, kurie nurodyti vertinant padarytus pažeidimus, kadangi jie atspindi, kaip tie pažeidimai buvo padaryti bei suteikia pagrindą Konkurencijos tarybai spręsti dėl pasirinktino konkretaus baudos dydžio.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, konstatuotina, jog nėra pagrindo teigti, kad Konkurencijos taryba, skirdama baudą, padarė esminių pažeidimų, nulėmusių neteisėtos ar nepagrįstos baudos paskyrimą. Pažymėtina, jog byloje ginčo dėl to, kaip Konkurencijos taryba diferencijavo ūkio subjektui paskirtą baudą, atsižvelgdama į pažeidimo trukmę, ūkio subjekto atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes, nekyla.

Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, Konkurencijos taryba, nustačiusi, jog pažeidimas truko ilgiau negu metus, baudos dydį bendrovei pagrįstai padidino 10 procentų už pažeidimo trukmę (Baudos dydžio nustatymo taisyklių 4 p.). Konkurencijos taryba taip pat pagrįstai padidino pagrindinį baudos dydį 10 procentų dėl to, kad ūkio subjektas pakartotinai įvykdė pažeidimą, už kurį jam jau buvo numatytos Konkurencijos įstatyme numatytos sankcijos – tai teisingai įvertinta kaip atsakomybę sunkinanti aplinkybė.

Atsižvelgdama į tai, kad naikintina Konkurencijos tarybos Nutarimo dalis, kurioje pareiškėjas pripažintas pažeidusiu Konkurencijos įstatymo 9 straipsnį dėl veiksmų, susijusių su savo pirkėjų klientų, kuriems pirkėjai galėtų parduoti prekes (dyzeliną „Ventus“), ribojimu bei diskriminacinių dyzelino „Ventus“ pardavimo kainų nustatymu, pareiškėjui paskirta bauda turi būti proporcingai mažinama. Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šių pareiškėjo veiksmų svarbą ir dalį bendrame padaryto ir Nutarimu konstatuoto pažeidimo kontekste, sprendžia, jog proporcinga ir pagrįsta sumažinti pareiškėjui paskirtą baudą penkiais procentais, t. y. iki 7 819 450 (septynių milijonų aštuonių šimtų devyniolikos tūkstančių keturių šimtų penkiasdešimt) litų.

Išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo akcinės bendrovės „Orlen Lietuva“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 15 d. sprendimą, jo rezoliucinę dalį išdėstant taip:

Tenkinti pareiškėjo akcinės bendrovės „Orlen Lietuva“ skundą iš dalies. Panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2010 m. gruodžio 16 d. nutarimą Nr. 2S-31 toje dalyje, kuria pripažinta, kad akcinė bendrovė „Orlen Lietuva“, ribodama savo pirkėjų klientus, kuriems pirkėjai galėtų parduoti prekes, pažeidė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 9 straipsnį. Sumažinti akcinei bendrovei „Orlen Lietuva“ paskirtą baudą iki 7 819 450 (septynių milijonų aštuonių šimtų devyniolikos tūkstančių keturių šimtų penkiasdešimt) litų.

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai

Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virgilijus Valančius

Virginija Volskienė

Skirgailė Žalimienė