DĖL AB SEB BANKO, „SWEDBANK“, AB, AB DNB BANKO, UAB „FIRST DATA LIETUVA“ IR UAB „G4S LIETUVA“ VEIKSMŲ ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONKURENCIJOS ĮSTATYMO 5 STRAIPSNIO REIKALAVIMAMS IR SUTARTIES DĖL EUROPOS SĄJUNGOS VEIKIMO 101 STRAIPSNIO REIKALAVIMAMS BEI DĖL UAB „G4S LIETUVA“ VEIKSMŲ ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONKURENCIJOS ĮSTATYMO 7 STRAIPSNIO REIKALAVIMAMS IR SUTARTIES DĖL EUROPOS SĄJUNGOS VEIKIMO 102 STRAIPSNIO REIKALAVIMAMS

Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau – Konkurencijos taryba) 2012 m. gruodžio 20 d. posėdyje išnagrinėjo klausimą dėl AB SEB banko (toliau – ir SEB bankas, SEB), „Swedbank“, AB (toliau – ir Swedbank), AB DNB banko (toliau – ir DNB bankas, DNB), UAB „First Data Lietuva“ (toliau - ir FDL) ir UAB „G4S Lietuva“ (toliau – ir G4S) veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo[1] (toliau – Konkurencijos įstatymas) 5 straipsnio ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo[2] (toliau – SESV) 101 straipsnio reikalavimams bei dėl UAB „G4S Lietuva“ veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio[3] ir SESV 102 straipsnio reikalavimas.

Konkurencijos taryba nustatė:

(1) Tyrimas pradėtas 2009 m. gruodžio 10 d. Konkurencijos tarybos nutarimu Nr. 1S-193[4], gavus 2009 m. rugsėjo 22 d. EUROCASH1, UAB (toliau – ir Eurocash1, Pareiškėjas) pareiškimą[5]. Savo 2009 m. rugsėjo 22 d. pareiškime Eurocash1 nurodė, jog nuo 2007 m. SEB bankas, Swedbank ir DNB bankas, atsisakė pasirašyti sutartis su Eurocash1 dėl Eurocash1 klientų piniginių lėšų įskaitymo į klientų sąskaitas minėtuose bankuose ir dėl inkasavimo paslaugų teikimo patiems bankams dėl, Pareiškėjo nuomone, neteisėtų šių bankų ir G4S veiksmų. Tyrimas buvo pradėtas G4S, SEB banko, Swedbank ir DNB banko atžvilgiu dėl galimo Konkurencijos įstatymo 5 ir 7 straipsnių pažeidimo.

(2) 2010 m. sausio 27 d. Konkurencijos tarybos įgalioti pareigūnai atliko patikrinimą G4S naudojamose patalpose[6].

(3) Konkurencijos tarybos 2011 m. sausio 13 d. nutarimu Nr. 1S-10[7] tirtų ūkio subjektų sąrašas buvo papildytas, į tyrimą įtraukus UAB „First Data Lietuva“.

(4) Konkurencijos tarybos 2011 m. balandžio 21 d. nutarimu Nr. 1S-71[8], atsižvelgus į tai, kad nagrinėjami tirtų ūkio subjektų susitarimai apėmė visą Lietuvos Respublikos teritoriją ir kad dėl jų galimai buvo daromas poveikis prekybai tarp Europos Sąjungos valstybių narių, tyrimas buvo papildytas tirtų ūkio subjektų veiksmų atitikties SESV 101 ir 102 straipsnių reikalavimams vertinimu.

(5) Tyrimo terminas pratęstas Konkurencijos tarybos 2010 m. gegužės 6 d. nutarimu Nr. 1S-72[9], 2010 m. liepos 1 d. nutarimu 1S-117[10], 2010 m. lapkričio 4 d. nutarimu Nr. 1S-194[11], 2011 m. vasario 3 d. nutarimu Nr. 1S-24[12], 2011 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. 1S-78[13].

(6) 2011 m. gegužės 25 d. Konkurencijos tarybos tvarkomajame posėdyje, apsvarsčius Dominuojančių ūkio subjektų ir susijungimų skyriaus 2011 m. gegužės 20 d. pranešimą apie atliktą tyrimą[14] (toliau – 2011 m. Pranešimas), buvo priimtas sprendimas tyrimą baigti (Konkurencijos tarybos tvarkomojo posėdžio 2011 m. gegužės 25 d. protokolas Nr. 3S-28[15]). 2011 m. Pranešimas buvo pateiktas susipažinti Konkurencijos įstatymo 5 ir 7 straipsnio bei SESV 101 ir 102 straipsnio reikalavimų pažeidimu įtartiems ūkio subjektams (G4S, SEB bankui, Swedbank, DNB bankui ir UAB „First Data Lietuva“) bei Pareiškėjui.

(7) 2011 m. birželio 28 d. – liepos 4 d. buvo gautos tirtų ūkio subjektų nuomonės bei paaiškinimai dėl 2011 m. Pranešime padarytų tyrimo išvadų[16], kuriuos Konkurencijos taryba įvertino ir 2011 m. spalio 27 d. tvarkomajame posėdyje priėmė sprendimą tyrimą atnaujinti (Konkurencijos tarybos 2011 m. spalio 28 d. tvarkomojo posėdžio protokolas Nr. 3S-51[17]).

(8) Atnaujintas tyrimas buvo pratęstas Konkurencijos tarybos 2012 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 1S-38[18] bei 2012 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. 1S-87[19].

(9) Apsvarsčiusi Dominuojančių ūkio subjektų ir susijungimų skyriaus 2012 m. liepos 2 d. Pranešimą apie atliktą tyrimą[20] (toliau – 2012 m. liepos mėn. Pranešimas), Konkurencijos taryba 2012 m. liepos 3 d. posėdyje priėmė sprendimą tyrimą baigti (Konkurencijos tarybos tvarkomojo posėdžio 2012 m. liepos 4 d. protokolas Nr. 3S-45[21]). Šiuo 2012 m. liepos mėn. Pranešimu buvo padaryta išvada, kad G4S su SEB banku, Swedbank ir DNB banku sudarė konkurenciją ribojančius susitarimus, kurie pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straispnio ir SESV 101 straipsnio reikalavimus. Šis pranešimas buvo pateiktas susipažinti pažeidimu įtariamiems ūkio subjektams, taip pat Pareiškėjui ir UAB „First Data Lietuva“.

(10) Atsižvelgusi į tirtų ūkio subjektų 2012 m. rugpjūčio 13 d. – rugpjūčio 27 d. pateiktas nuomones ir paaiškinimus dėl 2012 m. liepos 2 d. Pranešime išdėstytų aplinkybių[22], Konkurencijos taryba 2012 m. rugsėjo 11 d. posėdyje nutarė tyrimą atnaujinti, kad būtų galima tinkamai įvertinti ūkio subjektų pateiktus paaiškinimus dėl tyrimo išvadų (Konkurencijos tarybos tvarkomojo posėdžio 2012 m. rugsėjo 12 d. protokolas Nr. 3S-54[23]).

(11) Pakartotinai atnaujinto tyrimo metu nustatytos aplinkybės ir jų vertinimas išdėstyti Dominuojančių ūkio subjektų ir susijungimų skyriaus 2012 m. spalio 15 d. Pranešime[24] (toliau – 2012 m. spalio 15 d. Pranešimas). Atsižvelgus į tai, kad atnaujinto tyrimo metu buvo papildomai nagrinėtos tik aplinkybės, susijusios su konkurencijos ribojimu inkasavimo su įskaitymu tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu paslaugų rinkoje, 2012 m. spalio 15 d. Pranešimas, lyginant su 2012 m. liepos 2 d. Pranešimu, buvo papildytas nauja 7.3.2.3 dalimi ,,Dėl inkasavimo paslaugų teikimo per tarpines banko sąskaitas ar [KOMERCINĖ PASLAPTIS]“.

(12) 2012 m. spalio 16 d. Konkurencijos taryba posėdyje apsvarsčiusi 2012 m. spalio 15 d. Pranešimą priėmė sprendimą tyrimą baigti (Konkurencijos tarybos tvarkomojoje posėdžio 2012 m. spalio 16 d. protokolas Nr. 3S-65[25]). Šis pranešimas taip pat buvo pateiktas susipažinti bei nuomonėms dėl tyrimo išvadų pareikšti pažeidimu įtariamiems ūkio subjektams (G4S, SEB bankui, Swedbank ir DNB bankui) bei Pareiškėjui ir UAB „First Data Lietuva“.

(13) Ūkio subjektų nuomonės dėl 2012 m. spalio 15 d. Pranešime pateiktų papildomų aplinkybių gautos 2012 m. spalio 23-25 d.[26]

(14) 2012 m. lapkričio 15 d. Konkurencijos taryboje vyko viešas posėdis, kuriame dalyvavo ir turėjo galimybę pateikti žodinius paaiškinimus dėl tyrimo išvadų Eurocash1, G4S, SEB banko, Swedbank, DNB banko ir UAB „First Data Lietuva“ atstovai (Konkurencijos tarybos posėdžio 2012 m. lapkričio 23 d. protokolas Nr. 4S-32[27] ).

(15) Atliekant tyrimą 2009 m. spalio – 2012 m. spalio mėnesiais vyko susirašinėjimas dėl tyrimui reikšmingos informacijos pateikimo su Pareiškėju, tirtais ūkio subjektais bei kitais ūkio subjektais, teikiančias tyrimo metu nagrinėtas ar panašias paslaugas, taip pat su šių paslaugų pirkėjais.

(16) Atsižvelgus į tyrimo metu surinktą informaciją, taip pat į Pareiškėjo, G4S, SEB banko, Swedbank, DNB banko ir UAB „First Data Lietuva“ pateiktą informaciją bei paaiškinimus, buvo nustatytos toliau šiame Nutarime nurodytos ūkio subjektų veiksmų vertinimui reikšmingos aplinkybės.

(17) Remiantis Lietuvos Respublikos asmens ir turto saugos įstatymo[28] (toliau – Asmens ir turto saugos įstatymas) 2 straipsnio 4 punktu, inkasavimas – tai grynųjų pinigų, brangakmenių, tauriųjų metalų ir vertybinių popierių surinkimas iš asmenų jų veiklos ar gyvenamojoje vietoje ir pristatymas į banką ar kitą jų saugojimo vietą arba grynųjų pinigų, brangakmenių, tauriųjų metalų ir vertybinių popierių pristatymas iš banko asmenims. Taigi, inkasavimu bendrąja prasme laikytinas saugus grynųjų pinigų ar kitų vertybių pervežimas nuo tokių grynųjų pinigų ar kitų vertybių buvimo vietos iki pristatymo vietos, kur buvimo vieta paprastai yra suprantama kaip asmenų veiklos ar gyvenamoji vieta, o pristatymo vieta – bankas, arba atvirkščiai.

(18) Praktikoje inkasavimu gali būti laikomas ne tik grynųjų pinigų pervežimas nuo tokius grynuosius pinigus turinčių asmenų veiklos ar gyvenamosios vietos iki banko (ar atvirkščiai), bet ir toks grynųjų pinigų pervežimas, kai grynieji pinigai yra pervežami pagal banko nurodymus tarp šių objektų: paslaugų teikėjo pinigų perskaičiavimo centro, banko struktūrinių padalinių, bankui priklausančių bankomatų, Lietuvos banko ar oro uosto. Taigi, inkasavimo paslaugomis yra laikomos ir tokios paslaugos, kai grynieji pinigai yra pervežami pagal banko nurodymus nuo vieno objekto iki kito, nevežant tokių pinigų iki asmens veiklos ar gyvenamosios vietos[29]. Atkreiptinas dėmesys, kad bankams teikiamos inkasavimo paslaugos praktikoje vadinamos pinigų tvarkymo paslaugomis (plačiau apie tai Nutarimo 1.3 dalyje).

(19) Istoriškai tokias paslaugas, t. y. grynųjų pinigų pervežimo,bankai sau teikė patys, o kitos įmonės grynuosius pinigus ir kitas vertybes iki banko taip pat atveždavo pačios. Nuo 2001 m. Lietuvoje prasidėjo iki tol pačių bankų vykdytos grynųjų pinigų pervežimo, apdorojimo bei saugojimo veiklos perdavimas privačioms saugos tarnyboms. Pirmasis bankas Lietuvoje, kuris 2001 m. perleido grynųjų pinigų pervežimo veiklą UAB „Falck Security“ (šiuo metu – G4S), buvo AB „Lietuvos taupomasis bankas“ (šiuo metu – Swedbank). 2003 m. ir 2004 m. grynųjų pinigų pervežimo veiklą perdavė AB Vilniaus bankas (šiuo metu – SEB bankas) ir AB bankas „NORD/LB Lietuva“ (šiuo metu – DNB bankas). Pastarieji bankai, kaip ir AB „Lietuvos taupomasis bankas“, su grynųjų pinigų pervežimo, apdorojimo bei saugojimo veikla susijusį turtą ir darbuotojus perleido tai pačiai saugos tarnybai, t. y. UAB „Falck Security“[30].

(20) Tyrimo metu nustatytos aplinkybės rodo, kad praktikoje inkasavimo paslaugų apimtys skiriasi. Pavyzdžiui, vienų iš tyrimo metu apklaustų saugos tarnybų, t. y. UAB „Apsaugos komanda“, UAB „Ekskomisarų biuras“, UAB „Algos“ saugos tarnyba, UAB „Trikampis žiedas“, teikiamos inkasavimo paslaugos apima tik grynųjų pinigų ar kitų vertybių surinkimą ir pervežimą iki kliento nurodytos vietos (paprastai banko) užtikrinant vežamo piniginio krovinio ar kitų vertybių saugumą[31].

(21) Kitos dvi saugos tarnybos, t.y. Eurocash1 ir G4S, teikdamos inkasavimo paslaugas grynuosius pinigus ne tik surenka ir perveža iki pristatymo vietos, bet ir atlieka jų apdorojimą bei įskaitymą į kliento sąskaitą banke. Tai, be kita ko, patvirtina šių saugos tarnybų internetiniuose puslapiuose pateikiami inkasavimo paslaugų apibrėžimai [32]. Atkreiptinas dėmesys, jog šios dvi saugos tarnybos, priešingai nei visos kitos aukščiau aptartos saugos tarnybos, inkasavimo paslaugas sieja išimtinai su grynųjų pinigų (o ne grynųjų pinigų ir kitų vertybių) pervežimu, apdorojimu bei įskaitymu.

(22) Pavyzdžiui, Eurocash1 internetiniame puslapyje inkasavimas yra apibrėžiamas kaip „grynųjų pinigų surinkimas, piniginio krovinio pervežimas ir apdorojimas, bei piniginių lėšų įskaitymas į kliento sąskaitą pasirinktame banke <...>. Pinigus mūsų darbuotojai apdoroja moderniai įrengtuose perskaičiavimo centruose ir tiesioginio ryšio su banku būdu perveda į Kliento sąskaitą“[33].

(23) G4S savo internetiniame puslapyje, be kita ko, nurodo šiuos inkasavimo paslaugos etapus: „1. Saugus Piniginio krovinio paėmimas iš kliento nurodyto objekto; 2. Piniginio krovinio pervežimas į UAB „G4S Lietuva“ regioninį pinigų perskaičiavimo centrą; 3. Piniginio krovinio apdorojimas: krovinio rūšiavimas, grynųjų pinigų mokumo patikrinimas, pinigų perskaičiavimas; 4. Informacijos apie apdorotą piniginį krovinį perdavimas juridinio asmens (kliento) pasirinktam bankui; 5. Inkasuotų lėšų užskaitymas į juridinio asmens sąskaitą, esančią „Swedbank“ AB, AB SEB Bankas, AB DNB NORD bankas, Danske Bank A/S Lietuvos filialas ir Nordea Bank Finland PLC Lietuvos skyrius; AB „Ūkio bankas“ ir AS „UniCredit Bank“ Lietuvos skyriuje“[34].

(24) Galimybę Eurocash1 ir G4S teikti savo klientams tokios apimties inkasavimo paslaugas iš esmės lemia perskaičiavimo centrai, kuriuos tyrimo baigimo metu Lietuvoje turėjo tik dvi minėtos saugos tarnybos, t. y. Eurocash1[35] ir G4S. Atkreiptinas dėmesys, jog perskaičiavimo centrai yra būtini ne kitų vertybių, o būtent grynųjų pinigų inkasavimui, apimančiam grynųjų pinigų pervežimą, apdorojimą bei įskaitymą į kliento sąskaitą pasirinktame banke.

(25) Apibendrinant tai, kas išdėstyta, pažymėtina, jog Lietuvoje veikiančių ir teisę teikti inkasavimo paslaugas turinčių saugos tarnybų teikiamų inkasavimo paslaugų apimtys skiriasi. Vienos saugos tarnybos, teikdamos šias paslaugas, gali tik pervežti kliento grynuosius pinigus ar kitas vertybes nuo jų buvimo vietos iki kliento saugos tarnybai nurodytos pristatymo vietos užtikrindamos grynųjų pinigų ar kitų vertybių saugumą, kitos – grynuosius pinigus gali ne tik pervežti, bet ir perskaičiuoti, surūšiuoti ar kitaip apdoroti bei įskaityti į kliento sąskaitą banke. Klientai, pirkdami šias paslaugas, siekia, jog grynieji pinigai ar kitos vertybės greitai ir saugiai atsidurtų jų banko sąskaitose ar kitose jų saugos tarnyboms nurodytose vietose[36].

(26) Atsižvelgiant į tai, kad tyrimo metu buvo nagrinėjami G4S su SEB banku, Swedbank DNB banku bei UAB „First Data Lietuva“ sudaryti susitarimai, susiję su grynųjų pinigų tvarkymu bei inkasavimu, tyrimo metu nebuvo nagrinėjamos aplinkybės, susijusios su kitų vertybių pervežimu.

(27) Ūkio subjektai, norintys teikti inkasavimo paslaugas, turi atitikti tam tikrus teisės aktų keliamus reikalavimus. Remiantis Asmens ir turto saugos įstatymo 5 straipsnio 4 dalimi, saugos tarnybos ar saugos padaliniai inkasavimo paslaugas Lietuvos Respublikoje gali teikti tik tuo atveju, jei jie, visų pirma, turi licenciją vykdyti ginkluotą ir neginkluotą asmens ir turto saugą.

(28) Licencijų, kurios suteikia teisę verstis ginkluota ir neginkluota asmens ir turto sauga, rūšis ir rekvizitus, licencijas išduodančios institucijos įgaliojimus, licencijų išdavimo, galiojimo sustabdymo ir kitus klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. vasario 2 d. nutarimu Nr. 116 patvirtintos Ginkluotos ir neginkluotos asmens ir turto saugos licencijavimo taisyklės[37] (toliau – Ginkluotos ir neginkluotos asmens ir turto saugos licencijavimo taisyklės).

(29) Vadovaujantis Ginkluotos ir neginkluotos asmens ir turto saugos licencijavimo taisyklių 13 punktu, prieš išduodant ūkio subjektui, norinčiam teikti inkasavimo paslaugas, licenciją, turi būti patikrinta, ar juridinio asmens arba užsienio juridinio asmens filialo steigėjai, dalyviai, kontroliuojantys asmenys ir saugos vadovas atitinka Asmens ir turto saugos įstatymo jiems keliamus reikalavimus. Licenciją išduoti atsisakoma, jei juridinis asmuo ar užsienio juridinio asmens filialas turi mokestinę nepriemoką Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui, savivaldybių biudžetams ar fondams, į kuriuos mokamus mokesčius administruoja Valstybinė mokesčių inspekcija, yra skolingas Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui, nevykdo įsipareigojimų muitinei bei kitais Ginkluotos ir neginkluotos asmens ir turto saugos licencijavimo taisyklių 15 punkte nurodytais pagrindais.

(30) Be licencijos vykdyti ginkluotą ir neginkluotą asmens ir turto saugą, saugos tarnybos ar saugos padaliniai, norintys teikti inkasavimo paslaugas Lietuvos Respublikoje, taip pat privalo turėti inkasavimo pažymėjimus, o jų darbuotojai - inkasatorių pažymėjimus, kurių išdavimo, panaikinimo ir naudojimo tvarką nustato Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. V-622 patvirtintos Inkasavimo ir inkasatorių pažymėjimo išdavimo, panaikinimo ir naudojimo taisyklės[38] (toliau – Inkasavimo taisyklės).

(31) Vadovaujantis Inkasavimo taisyklių 2.1. ir 2.2. punktais, inkasavimo pažymėjimas – tai griežtos apskaitos dokumentas, išduotas saugos tarnybai ar saugos padaliniui, patvirtinantis, kad jame nurodytu automobiliu gali būti vykdomas inkasavimas, tuo tarpu inkasatoriaus pažymėjimas – tai dokumentas, patvirtinantis, kad apsaugos darbuotojas turi teisę vykdyti inkasavimą.

(32) Vadovaujantis Inkasavimo taisyklių 12 punktu, inkasavimo pažymėjimas neišduodamas, jei nustatoma, kad transporto priemonė, kuria planuojama inkasuoti, neatitinka tokioms transporto priemonėms nustatytų reikalavimų[39], jei nustatoma, kad saugos tarnyba ar saugos padalinys neturi licencijos, suteikiančios teisę vykdyti ginkluotą asmens bei turto saugą, bei kitais minėtame Inkasavimo taisyklių punkte nurodytais pagrindais.

(33) Kaip patvirtina tyrimo metu nustatytos aplinkybės, be minėtų teisės aktų keliamų reikalavimų, ūkio subjektai, norintys teikti tokios apimties inkasavimo paslaugas, kai klientų grynieji pinigai yra pervežami į ūkio subjekto perskaičiavimo centrą, apdorojami ir įskaitomi į kliento sąskaitą nurodytame banke, taip pat turi turėti perskaičiavimo centrus, programinę įrangą, kuri leistų klientų pinigus įskaityti į jų sąskaitą nurodytame banke, taip pat turi būti sudarę bendradarbiavimo sutartį su banku, kuriame yra kliento sąskaita[40].

(34) Vadovaujantis Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo[41] (toliau – Finansų įstaigų įstatymas) 2 straipsnio 35 dalimi, pinigų tvarkymas – tai grynųjų pinigų inkasavimas, vežimas ir saugojimas, monetų ir banknotų skaičiavimas, jų tikrumo ir tinkamumo naudoti apyvartoje tikrinimas bei pakavimas prieš grąžinant į apyvartą.

(35) Tirti bankai, t.y. SEB bankas, Swedbank ir DNB bankas, perleidę iki tol pačių bankų vykdytą grynųjų pinigų pervežimo, apdorojimo bei saugojimo veiklą bei sudarę pinigų tvarkymo sutartis dėl šių paslaugų teikimo su G4S, šiose sutartyse pinigų tvarkymą apibrėžė: „Pinigų pervežimas, Pinigų apdorojimas ir Pinigų saugojimas“[42].

(36) Atitinkamose ūkio subjektų sutartyse pinigų pervežimas buvo apibrėžtas kaip piniginio krovinio pervežimas iš buvimo vietos į pristatymo vietą[43] , užtikrinant gabenamo piniginio krovinio neliečiamumą bei apsaugą; pinigų apdorojimas – pinigų tvarkymo paslaugų teikėjo vykdomas paimto piniginio krovinio atidarymas, pinigų skaičiavimas, jų mokumo, tikrumo bei tinkamumo naudoti apyvartoje tikrinimas, rūšiavimas, pakavimas bei informacijos apie piniginį krovinį ir pinigus perdavimas bankui; pinigų saugojimas – pinigų tvarkymo paslaugų teikėjui perduoto piniginio krovinio ir pinigų saugojimas atskirai nuo kitų klientų piniginių krovinių ir pinigų, maksimaliai užtikrinant piniginio krovinio ir pinigų išsaugojimą ir nesinaudojant jais bei neleidžiant jais naudotis tretiesiems asmenims[44].

(37) Pažymėtina, kad minėti trys bankai, pirkdami pinigų tvarkymo paslaugas, paprastai pirko šių paslaugų visumą, o ne atskiras jos sudėtines dalis (pavyzdžiui, tik pinigų pervežimą). Taigi, SEB bankui, Swedbank bei DNB bankui svarbu, jog saugos tarnyba, siekianti teikti jiems pinigų tvarkymo paslaugas, galėtų pasiūlyti ne tik piniginio krovinio pervežimo, bet ir apdorojimo bei saugojimo paslaugas. Tokios apimties paslaugas bankams galėjo pasiūlyti tik dvi Lietuvoje veikusios saugos tarnybos, t. y. G4S[45] ir Eurocash1[46], nes tik šios dvi saugos tarnybos turėjo perskaičiavimo centrus, kuriuose buvo atliekamas grynųjų pinigų apdorojimas bei saugojimas [47].

(38) Pinigų tvarkymo paslaugas teikiančios saugos tarnybos turi atitikti visus reikalavimus, keliamus inkasavimo paslaugas teikiančioms saugos tarnyboms, t. y. tokios saugos tarnybos privalo turėti licenciją vykdyti ginkluotą ir neginkluotą asmens ir turto saugą bei inkasavimo pažymėjimus, o tokių saugos tarnybų apsaugos darbuotojai privalo turėti inkasatorių pažymėjimus.

(39) Be jau išvardintų teisės aktų keliamų reikalavimų saugos tarnybos, teikiančios ar ketinančios teikti pinigų tvarkymo paslaugas bankams, privalo atitikti ir Lietuvos banko valdybos 2004 m. birželio 10 d. nutarimu Nr. 99 patvirtintų Banko veiklą papildančių paslaugų pirkimo taisyklių[48] (toliau – Banko veiklą papildančių paslaugų pirkimo taisyklės) keliamus reikalavimus.

(40) Šių taisyklių 14 punktas numato, kad, prieš priimdamas sprendimą pirkti banko veiklą papildančias paslaugas, bankas privalo įsitikinti, kad banko veiklą papildančių paslaugų teikėjas yra finansiškai stabilus ir patikimas, turi tinkamą kompetenciją, išteklių ir patirties teikdamas atitinkamas paslaugas, ir įvertinti jo pajėgumą ateityje užtikrinti kokybišką paslaugų teikimą. Taip pat bankas turi įvertinti, kaip toks sprendimas paveiks banko sugebėjimą laiku ir nenutrūkstamai vykdyti savo įsipareigojimus, su kokia nauja rizika (pvz., operacine, teisine, reputacijos) gali susidurti bankas ir kokių priemonių jis imsis siekdamas sumažinti riziką iki priimtino lygio. Be viso to, bankas privalo įsitikinti, kad banko vidaus kontrolės sistema ir toliau bus pajėgi tinkamai stebėti, vertinti ir kontroliuoti rizikos valdymo procesą.

(41) Banko veiklą papildančių paslaugų pirkimo taisyklių 4 punktas numato, kadbanko sprendimas, kad pats neteiks tam tikrų banko veiklą papildančių paslaugų, o pirks iš kitų asmenų net ir tuomet, kai jos perkamos iš įmonės, priklausančios tai pačiai grupei kaip ir bankas, nesumažina banko atsakomybės už tinkamą funkcijų, susijusių su banko veiklą papildančių paslaugų pirkimu, vykdymą, vidaus kontrolės proceso organizavimą ir visapusišką prisiimamos rizikos valdymą. Be to, Banko veiklą papildančių paslaugų pirkimo taisyklių 4.5 punktas įtvirtina, kad bankas, priimdamas sprendimą pirkti banko veiklą papildančias paslaugas, turi užtikrinti stabilią, patikimą ir saugią banko veiklą.

(42) Apibendrinant, Banko veiklą papildančių paslaugų pirkimo taisyklės numato pareigą bankui įvertinti banko veiklą papildančių paslaugų, įskaitant ir pinigų tvarkymo paslaugas, teikėjo tinkamumą bei sugebėjimą užtikrinti kokybišką, nenutrūkstamą pinigų tvarkymo paslaugų teikimą. Šie reikalavimai svarbūs nagrinėjamu atveju, kadangi pinigų tvarkymo paslaugos yra būtinos ir esminės bankams teikiant savo klientams paslaugas, susijusias su grynaisiais pinigais, bei svarbios, banko veiklos, susijusios su grynaisiais pinigais, stabilumui ir tęstinumui užtikrinti. Šių paslaugų svarbą yra patvirtinę tirti ūkio subjektai. Pavyzdžiui, SEB bankas Konkurencijos tarybai paaiškino, kad „[KOMERCINĖ PASLAPTIS]“ [49].

(43) Banko veiklą papildančių paslaugų pirkimo taisyklės nenumato konkrečių reikalavimų, kuriuos turi atitikti banko veiklą papildančias paslaugas teikiantis teikėjas. Todėl kiekvienas bankas, perkantis ar ketinantis pirkti banko veiklą papildančias paslaugas, pats turi įvertinti paslaugų teikėjo finansinį stabilumą ir patikimumą, kompetenciją, turimus išteklius ir patirtį teikiant pinigų tvarkymo paslaugas, bei įvertinti jo pajėgumą ateityje užtikrinti kokybišką paslaugų teikimą.

(44) Tačiau pažymėtina, kad, kaip matyti iš nurodytų Banko veiklą papildančių paslaugų pirkimo taisyklių 4 punkto nuostatų, net ir perdavęs banko veiklą papildančių paslaugų teikimą tokias paslaugas rinkoje teikiančiam ūkio subjektui, bankas iš esmės išlieka atsakingas už tinkamą banko teikiamų paslaugų teikimą ir bendrai tinkamą banko funkcionavimą, be to, bankui tenka rizika bei atsakomybė, susijusi su bet kokiu jo galimu veiklos sutrikimu.

(45) Kaip minėta Nutarimo 42 pastraipoje, pinigų tvarkymo paslaugos yra būtinos ir esminės nenutrūkstamam ir tinkamam banko paslaugų, susijusių su grynaisiais pinigais, teikimui. Be to, nepaisant to, kad bankas perduoda pinigų tvarkymo paslaugų teikimą kitam paslaugų teikėjui, bankas išlieka atsakingas už nenutrūkstamą ir patikimą savo veiklą bei su paslaugų kitam teikėjui perdavimu susijusios rizikos valdymą. Dėl šių objektyvių aplinkybių bankas, spręsdamas, kokiam ūkio subjektui pavesti teikti pinigų tvarkymo paslaugas, atidžiai vertina tokio ūkio subjekto galimybes teikti paslaugas bankui ir užtikrinti stabilią bei patikimą banko veiklą. Tokią pareigą bankui numato ir Banko veiklą papildančių paslaugų pirkimo taisyklių 6 punktas, įtvirtinantis, kad bankas turi ypač atidžiai priimti sprendimus pirkti reikšmingas banko veiklą papildančias paslaugas. Todėl bankas, rinkdamasis pinigų tvarkymo paslaugų teikėją, vertina ne tik ūkio subjekto turimą infrastruktūrą (perskaičiavimo centrų skaičių, darbuotojų ir transporto priemonių skaičių ir pan.), tačiau ir paslaugų teikėjo finansinį stabilumą, patikimumą praktinę patirtį, kompetenciją.

(46) Pinigų tvarkymo paslaugų pirkėją įsitikinti, kad banko veiklą papildančių paslaugų teikėjas turi pakankamai patirties teikiant atitinkamas paslaugas, bankus įpareigoja ir minėtų Banko veiklą papildančių paslaugų pirkimo taisyklių 14.1 punktas, kuriame numatyta, kad, prieš priimdamas sprendimą pirkti banko veiklą papildančias paslaugas, bankas privalo įsitikinti, kad banko veiklą papildančių paslaugų teikėjas yra finansiškai stabilus ir patikimas, turi tinkamą kompetenciją, išteklių ir patirties teikdamas atitinkamas paslaugas, ir įvertinti jo pajėgumą ateityje užtikrinti kokybišką paslaugų teikimą.

(47) Praktinės patirties svarbą renkantis pinigų tvarkymo paslaugų teikėją tyrimo metu yra pabrėžęs ir SEB bankas. Pavyzdžiui, prieš sudarydamas 2007 m. [KOMERCINĖ PASLAPTIS] Susitarimą dėl 2003 m. [KOMERCINĖ PASLAPTIS] Banko ir UAB „Falck Security“ (šiuo metu – G4S) sudarytų Bendrųjų principų sutarties, Bankomatų inkasavimo sutarties ir Pinigų tvarkymo sutarties pakeitimo[50], bankas vertino 2006 m. konkurse dalyvavusių paslaugų teikėjų pasiūlymus. Įvertinęs šiuos pasiūlymus, SEB bankas nurodė, kad „[KOMERCINĖ PASLAPTIS][51].

(48) Aukščiau nurodyti patirties ir kompetencijos reikalavimai gali būti paaiškinami tuo, kad bet koks banko veiklos, susijusios su grynaisiais pinigais, sutrikimas (pavyzdžiui, dėl tam tikrų priežasčių banko skyriai nebūtų laiku aprūpinti grynaisiais pinigais) gali turėti tiesioginės neigiamos įtakos ir paties banko patikimumui ir reputacijai. SEB bankas tyrimo metu pateikė pavyzdį, kad dėl techninių kliūčių sutrikus banko paslaugų teikimui klientams, bankas ne tik patyrė nuostolių, tačiau tai pakenkė ir banko reputacijai.[52]. Kaip paaiškino pats SEB bankas, tai parodo, kaip banko veikla priklauso nuo trečiųjų asmenų patikimumo ir bet koks veiklos veiklos sutrikimas gali sukelti reikšmingas pasekmes. Todėl bet kuris bankas yra visų pirma suinteresuotas teikiamų paslaugų patikimumu ir kokybe, kad būtų išvengta panašaus pobūdžio sutrikimų, ir paslaugų teikėjus renkasi rūpestingai ir atsargiai[53].

(49) Bankomatų inkasavimo paslauga nėra atskirai reglamentuota Lietuvos Respublikos teisės aktais. Praktikoje ši paslauga yra teikiama ūkio subjektams, turintiems ar aptarnaujantiems bankomatus. Bendrąja prasme bankomatų inkasavimas yra grynųjų pinigų pervežimas, pristatymas į jų saugojimo vietą bei apdorojimas. Todėl ūkio subjektui, norinčiam teikti bankomatų inkasavimo paslaugas, yra keliami visi aukščiau nurodyti ir Asmens ir turto saugos įstatyme bei Banko veiklą papildančių paslaugų pirkimo taisyklėse įtvirtinti reikalavimai, t. y. ūkio subjektai, norintys teikti nagrinėjamas paslaugas bankams, privalo turėti licencijas vykdyti ginkluotą ir neginkluotą asmens ir turto saugą bei inkasavimo pažymėjimus, taip pat privalo atitikti finansinio stabilumo ir patikimumo, kompetencijos, išteklių ir patirties teikiant atitinkamas paslaugas reikalavimus.

(50) Kaip ir pinigų tvarkymo paslaugas, šią paslaugą bankai sau teikė patys, tačiau kartu su pinigų pervežimo, apdorojimo bei saugojimo veiklos perleidimu išoriniam paslaugų teikėjui, šie bankai perleido ir bankomatų inkasavimo paslaugų teikimą. SEB bankas, Swedbank ir DNB bankas, sudarę pinigų tvarkymo, apimančio grynųjų pinigų pervežimą, apdorojimą bei saugojimą, sutartis su UAB „Falck Security“ (šiuo metu – G4S), su ta pačia saugos tarnyba sudarė ir bankomatų inkasavimo sutartis[54].

(51) 2001 m., 2003 m. ir 2004 m. G4S kartu su Swedbank, SEB banku ir DNB banku sudarytose bankomatų inkasavimo sutartyse bankomatų inkasavimas buvo apibrėžtas panašiai, t. y. kaip „pagal Banko Užsakymą Centro[55] vykdomas Pinigų sudėjimas į ATM[56]kasetes, ATM kasečių su Pinigais ir Diverto kasetės[57] pervežimas iki ATM, ATM pakrovimas ir ATM testavimas, ATM einamieji priežiūros darbai, jei jie reikalingi, bei pakeistų ATM ir Diverto kasečių pervežimas į Centrą ir jose esančių pinigų Perskaičiavimas bei informacijos perdavimas Bankui“[58].

(52) Atkreiptinas dėmesys į tai, jog labai panašus bankomatų inkasavimo paslaugos apibrėžimas naudojamas praktiškai visose saugos tarnybų kartu su bankais ar UAB „First Data Lietuva“, kuri aptarnauja keturių bankų, t. y. Danske Bank A/S Lietuvos filialas (toliau - Danske bankas), Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrius (toliau - Nordea bankas), Akcinės bendrovės Ūkio bankas (toliau – Ūkio bankas) ir AB „Citadelė“ banko bendrai naudojamą bankomatų tinklą[59], sudarytose bankomatų inkasavimo sutartyse[60]. Kaip Konkurencijos tarybai paaiškino UAB „First Data Lietuva“, „UAB „First Data Lietuva“ perkamos pinigų tvarkymo ir bankomatų inkasavimo paslaugos yra siauresnės už <...> bankų perkamas paslaugas, nes UAB „First Data Lietuva“ pinigų tvarkymo paslaugos yra perkamos tik tiek, kiek yra reikalingos organizuoti tinkamą bankomatų inkasavimą“[61].

(53) Konkurencijos tarybos atlikto tyrimo metu nustatyta, jog pinigų tvarkymo ir bankomatų inkasavimo paslaugos tarpusavyje yra labai glaudžiai susijusios ir bankai, perkantys pinigų tvarkymo paslaugas, bankomatų inkasavimą paprastai perka iš tų pačių saugos tarnybų. Toks pinigų tvarkymo ir bankomatų inkasavimo paslaugų pirkimas iš tos pačios saugos tarnybos suteikia bankams galimybę efektyviai organizuoti bankui priklausančių pinigų tvarkymą, kadangi grynieji pinigai, saugos tarnybų tvarkomi pagal tarp banko ir saugos tarnybos sudarytą pinigų tvarkymo sutartį, gali būti naudojami ir bankomatų inkasavimui.

(54) [KOMERCINĖ PASLAPTIS][62]. Panašius paaiškinimus nuomonėje dėl 2012 m. liepos mėn. Pranešimo Konkurencijai tarybai pateikė ir DNB bankas, nurodydamas, kad bankui ekonomiškai naudingiau yra pinigų tvarkymo ir bankomatų inkasavimo paslaugas pirkti iš to paties teikėjo[63].

(55) Remiantis Swedbank ir G4S 2001 m. [KOMERCINĖ PASLAPTIS] sudarytomis Pinigų tvarkymo ir Bankomatų inkasavimo sutartimis, grynuosius pinigus, tvarkomus pagal 2001 m. G4S – Swedbank Pinigų tvarkymo sutartį, šalys susitarė naudoti ir Swedbank priklausančių bankomatų inkasavimui[64]. Taip pat remiantis 2003 m. [KOMERCINĖ PASLAPTIS] tarp SEB banko ir G4S Bankomatų inkasavimo sutarties 1.2. punktu „Bankui priklausantys ir Centro pagal šią Sutartį ir 2003 m. [KOMERCINĖ PASLAPTIS] tarp Šalių sudarytą Pinigų tvarkymo sutartį su visais galimais jos pakeitimais ir papildymais, pervežami, apdorojami ir saugomi grynieji pinigai – litų (eurų ir kitų valiutų pagal Banko pareikalavimą) banknotai“[65].

(56) Tai, kad pinigų tvarkymo ir bankomatų inkasavimo paslaugos tarpusavyje yra glaudžiai susijusios ir pinigų tvarkymo paslaugos yra reikalingos tinkamam bankomatų inkasavimui organizuoti, tyrimo metu yra patvirtinę ir kiti ūkio subjektai. Minėta, kad UAB „First Data Lietuva“, valdanti bankomatų tinklą, aptarnaujantį keturis Lietuvos komercinius bankus pinigų tvarkymo paslaugas perka tik tiek, kiek jos yra reikalingos organizuoti tinkamą bankomatų inkasavimą[66]. Tuo tarpu Pareiškėjas Eurocash1 Konkurencijos tarybai yra nurodęs, jog sutartis, reglamentuojanti banko grynųjų pinigų pervežimą, apdorojimą bei saugojimą, t. y. pinigų tvarkymo sutartis, saugos tarnybai, ketinančiai bankui teikti bankomatų inkasavimo paslaugas, yra būtina[67].

(57) Atsižvelgiant į išdėstytas tyrimo metu nustatytas aplinkybes, pažymėtina, kad, net jei yra įmanoma, jog saugos tarnyba galėtų teikti bankui tik bankomatų inkasavimo paslaugas, kaip minėta, tirti ūkio subjektai, kurie naudojasi šiomis paslaugomis, paprastai iš to paties ūkio subjekto perka ir pinigų tvarkymo, ir bankomatų inkasavimo paslaugas.

(58) 2001 m. [KOMERCINĖ PASLAPTIS] tarp AB „Lietuvos taupomasis bankas“ (šiuo metu – Swedbank) ir UAB „Falck Security” (šiuo metu – G4S) buvo sudaryta Banko turto perdavimo – priėmimo sutartis[68], kuria bankas įsipareigojo perduoti visą su iki tol paties banko vykdyta inkasavimo veikla susijusį ilgalaikį ir trumpalaikį turtą bei medžiagas minėtai saugos tarnybai, o ši įsipareigojo perimti banko perleidžiamą turtą ir naudoti jį pagal paskirtį.

(59) 2001 m. [KOMERCINĖ PASLAPTIS], tarp AB „Lietuvos taupomasis bankas“ (šiuo metu – Swedbank) ir UAB „Falck Security“ (šiuo metu – G4S) taip pat buvo sudarytos ir Pinigų tvarkymo[69] bei Bankomatų inkasavimo[70] sutartys (toliau – 2001 m. G4S – Swedbank Pinigų tvarkymo ir Bankomatų inkasavimo sutartys).

(60) 2001 m. G4S – Swedbank Pinigų tvarkymo ir Bankomatų inkasavimo sutarčių atitinkamai 5.1 ir 4.1 punktuose buvo įtvirtinta banko pareiga pinigų tvarkymo ir bankomatų inkasavimo paslaugas visą šių sutarčių galiojimo laikotarpį, t. y. iki [KOMERCINĖ PASLAPTIS], pirkti tik iš UAB „Falck Security“ (šiuo metu – G4S).

(61) Dėl ketinamos vykdyti koncentracijos UAB „Falck Security“ (šiuo metu - G4S) įsigyjant AB „Lietuvos taupomasis bankas“ (šiuo metu – Swedbank) turto dalį Konkurencijos tarybai 2001 m. lapkričio 12 d. Konkurencijos tarybai buvo pateiktas pranešimas. Konkurencijos taryba 2001 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 140 leido vykdyti koncentraciją UAB „Falck Security“ (šiuo metu – G4S) įsigyjant AB „Lietuvos taupomasis bankas“ (šiuo metu – Swedbank) turto dalį.

(62) Nors 2001 m. G4S – Swedbank Bankomatų inkasavimo sutartis turėjo galioti iki [KOMERCINĖ PASLAPTIS], 2007 m. [KOMERCINĖ PASLAPTIS] tarp šalių buvo sudaryta ATM[71] aptarnavimo sutartis[72] (toliau – 2007 m. G4S – Swedbank ATM aptarnavimo sutartis), kuria G4S įsipareigojo bankui teikti ATM inkasavimo, ATM techninio aptarnavimo ir seifo užraktų administravimo, ATM techninės apsaugos bei ATM Apsaugos sistemos nuomos paslaugas, o bankas įsipareigojo mokėti už šias paslaugas. Minėtos sutarties 15.4. punkte šalys įtvirtino, jog „<...> nuo 2008 m. [KOMERCINĖ PASLAPTIS] Sutarties preambulės (B), (C), (D), (E) ir (F) dalyse nurodytos sutartys nustoja galioti“[73]. Sutarties preambulės (B) dalyje buvo nurodyta 2001 m. tarp šalių sudaryta Bankomatų inkasavimo sutartis. Taigi, nuo 2008 m. [KOMERCINĖ PASLAPTIS] 2001 m. Swedbank ir G4S Bankomatų inkasavimo sutarties 4.1. punktas, įpareigojantis Swedbank naudotis tik G4S teikiamomis bankomatų inkasavimo paslaugomis, nustojo galioti.

(63) Remiantis tyrimo metu nustatytais duomenimis, 2008 m. [KOMERCINĖ PASLAPTIS] G4S kreipėsi į Swedbank, o Swedbank 2008 m. [KOMERCINĖ PASLAPTIS] - į G4S su siūlymu pratęsti tarpusavio bendradarbiavimą 2001 m. Swedbank ir G4S sutarties pagrindu[74].

(64) Atsižvelgiant į tai, kad, Swedbank vertinimu, besibaigiant 2001 m. G4S – Swedbank Pinigų tvarkymo sutarties galiojimo terminui „alternatyvaus patikimo paslaugų teikėjo, galinčio užtikrinti Banko galimybes, poreikius ir reikalavimus, Banko žiniomis tuo metu nebuvo <...>, 2008-[KOMERCINĖ PASLAPTIS] Bankas ir G4S apsikeitė raštais su pasiūlymais dėl bendradarbiavimo pratęsimo“[75].

(65) Kaip Konkurencijos tarybai yra nurodęs Swedbank, 2008 m. [KOMERCINĖ PASLAPTIS] Swedbank rašte pasiūlė G4S „Sutarties 5.1. punktą pripažinti netekusiu galios. Šio punkto siūlome netaikyti, nes jis apriboja Banko klientų teisę rinktis pinigų tvarkymo paslaugų tiekėją, be to, toks apribojimas buvo aktualus Sutarties sudarymo metu“[76].

(66) 2008 m. [KOMERCINĖ PASLAPTIS] tarp Swedbank ir G4S buvo sudarytas Susitarimas dėl 2001 m. G4S – Swedbank Pinigų tvarkymo sutarties galiojimo termino pratęsimo ir dalies sąlygų pakeitimo[77] (toliau – 2008 m. G4S – Swedbank Pinigų tvarkymo sutartis). 2008 m. [KOMERCINĖ PASLAPTIS] sudarytoje sutartyje nuostata, numatanti Swedbank pareigą pinigų tvarkymo paslaugas pirkti tik iš G4S, buvo išbraukta.

(67) 2008 m. G4S – Swedbank Pinigų tvarkymo sutartis4.1 punkte buvo įtvirtinta: „Atsižvelgiant į tai, kad Centras[78] savo įsipareigojimų pagal Sutartį tinkamam įvykdymui darė ir Pratęstu Sutarties terminu savo rizika ir lėšomis darys papildomas investicijas – didinant Piniginio krovinio saugumą, vykdant Pinigų pervežimą, Pinigų saugojimą ir kitas su Pinigų tvarkymo paslaugomis susijusias investicijas, įskaitant, bet neapsiribojant transporto priemonių, kuriomis pervežami Pinigų kroviniai, Pinigų saugojimo patalpų, kuriose apdorojami Pinigai, saugumą – Bankas Sutarties galiojimo laikotarpiu, įskaitant Pratęstą Sutarties terminą, pirks Pinigų tvarkymo paslaugas tik iš Centro, jei Centro teikiamos Pinigų tvarkymo paslaugos atitinka Sutarties sąlygas. Šalys pripažįsta, kad šio punkto sąlygos nereiškia, kad bankas neturi teisės laisvai pasirinkti paslaugos teikėją arba kad už tokį pasirinkimą jam gali būti taikomos kokios nors neigiamos pasekmės pagal Sutartį. Bankui Sutarties galiojimo laikotarpiu pradėjus pirkti Pinigų tvarkymo paslaugas ar dalį jų, ar šias paslaugas atitinkančias kitas paslaugas ne tik iš Centro, Bankas sumokės Centrui kompensaciją už padarytas investicijas <...>. Kompensacijos dydis yra [KOMERCINĖ PASLAPTIS] procentams, skaičiuojant nuo visos Centro gautinos sumos iš Banko už suteiktas paslaugas pagal Sutartį laikotarpiu nuo 2008 m. [KOMERCINĖ PASLAPTIS] iki dienos, kurią nustatoma aplinkybė, kad Bankas pradėjo pirkti Pinigų tvarkymo paslaugas ar dalį jų, ar šias paslaugas savo turiniu atitinkančias kitas paslaugas ne tik iš Centro“[79] .

(68) Swedbank, Konkurencijos tarybai aiškindamas sutarties sudarymo aplinkybes ir kompensacijos apskaičiavimo dydį, nurodė, jog „G4S įsipareigojo pagerinti inkasavimo paslaugų kokybę, investuodama į piniginio krovinio saugumą, vykdant pinigų pervežimą, pinigų saugojimą ir kitas pinigų tvarkymo paslaugas, įskaitant, bet neapsiribojant, transporto priemonių, kuriomis pervežami piniginiai kroviniai, pinigų saugojimo patalpų, kuriose pinigai apdorojami, saugumą. Savo ruožtu G4S pageidavo, kad tuo atveju, jeigu Banko perkamų paslaugų apimtis sumažėtų bankui pradėjus pirkti paslaugas iš kito paslaugų teikėjo, bankas sumokėtų G4S nustatyto dydžio kompensaciją. Derybų metu G4S bankui nebuvo nurodžiusi konkrečiai kokio dydžio investicijas ji ketina atlikti ir juolab pateikusi detalios tokių investicijų sąmatos. Lygiai taip pat G4S Bankui nebuvo pateikusi jokių pageidaujamos kompensacijos dydį pagrindžiančių įrodymų. Tačiau <...> iki inkasacijos veiklos perdavimo G4S Bankas pats rūpinosi inkasavimo paslaugų teikimu sau ir atitinkamai galėjo bent preliminariai įsivaizduoti, kokio dydžio investicijos yra reikalingos ir atitinkamai, ar pageidaujama kompensacija yra protingo dydžio. Tai įvertinus Bankui G4S pasiūlyta investicijų apsaugos formulė, galiosianti 3 metus, pasirodė pagrįsta“[80].

(69) G4S teigimu, minėtos nuostatos į 2008 m. G4S – Swedbank Pinigų tvarkymo sutartį buvo įtrauktos „abipusiu šalių susitarimu, derinant tiek G4S, tiek AB „Swedbank“ interesus. Abi šalys susitarė dėl abipusių šalių įsipareigojimų. AB „Swedbank“ įsipareigojo pirkti atitinkamą paslaugų kiekį, o G4S atitinkamai įsipareigojo užtikrinti aukštą teikiamų paslaugų kokybę investuojant į piniginių krovinių saugumą užtikrinančius sprendimus <...>. Būtent toks kompensacinis dydis buvo pasirinktas susitarimu šalių derybų metu. G4S ir AB „Swedbank“ bendru sutarimu įvertino G4S rizika ir lėšomis daromas papildomas investicijas, siekiant maksimaliai užtikrinti piniginių krovinių saugumą, bei planuojamas jų apimtis, ir kaip tinkamą kompensacijos dydį pasirinko susitarime nurodytą dydį“[81].

(70) 2008 m. G4S – Swedbank Pinigų tvarkymo sutarties galiojimo terminas baigėsi [KOMERCINĖ PASLAPTIS][82] [KOMERCINĖ PASLAPTIS].

(71) 2003 metais AB Vilniaus bankas (šiuo metu - SEB bankas) nusprendė parduoti su iki tol paties banko vykdytu pinigų tvarkymu ir bankomatų inkasavimu susijusį turtą bei nusprendė šias paslaugas pirkti iš to ūkio subjekto, kuris įsigytų šį turtą bei perimtų atitinkamą veiklą vykdžiusius banko darbuotojus[83]. Pirkėju buvo pasirinktas UAB „Falck Security“ (šiuo metu – G4S).

(72) [KOMERCINĖ PASLAPTIS] tarp AB Vilniaus bankas (šiuo metu - SEB bankas) ir UAB „Falck Security“ (šiuo metu – G4S) buvo sudaryta Bendrųjų principų sutartis[84] (toliau – 2003 m. G4S – SEB Bendrųjų principų sutartis), kurios 2.1.1 ir 2.1.3 punktuose šalys įtvirtino: „Šalys susitaria, kad bendra mokesčių suma, kurią Bankas mokės Falck pagal CIT sutartį[85] ir ATM sutartį[86] , jei Falck suteiktų paslaugų apimtis atitinka metines apimtis, nustatytas 3 priede, per kiekvieną iš 3 (trijų) pilnų 12 kalendorinių mėnesių laikotarpių po Perėmimo termino pabaigos (kiekvienas iš šių laikotarpių – „Nustatytas CIT laikotarpis“), neviršys LTL [KOMERCINĖ PASLAPTIS] <...>. Jei bendra mokesčių suma, kurią bankas faktiškai sumokėjo Falck pagal CIT sutartį ir ATM sutartį per kiekvieną iš pirmų 3 (trijų) Nustatytų CIT laikotarpių (bet ne po jų sekančius Nustatytus CIT laikotarpius) yra mažesnė nei 95% (devyniasdešimt penki procentai) Nustatyto CIT mokesčio, Šalys susitaria, kad Bankas sumokės Falck kompensaciją, apskaičiuotą pagal žemiau pateiktą formulę <...> [KOMERCINĖ PASLAPTIS][87]. „Tokią kompensaciją Bankas mokės atskirai už atitinkamą Nustatytą CIT laikotarpį (jei reikės), 30 (trisdešimt) dienų po tokio Nustatyto CIT laikotarpio pabaigos, remiantis Falck pateikta sąskaita – faktūra, kuri turės būti apmokėta per 15 (penkiolika) dienų po jos pateikimo Bankui“[88].

(73) Tai, kas yra „Nustatytas CIT laikotarpis“, paaiškinama 2003 m. SEB – G4S Bendrųjų principų sutarties 2.1.1 punkte: „Šalys susitaria, kad bendra mokesčių suma, kurią Bankas mokės Falck pagal CIT sutartį ir ATM sutartį, jei Falck suteiktų paslaugų apimtis atitinka metines apimtis, nustatytas 3 priede, per kiekvieną iš 3 (trijų) pilnų 12 kalendorinių mėnesių laikotarpių po Perėmimo termino pabaigos (kiekvienas iš šių laikotarpių – „Nustatytas CIT laikotarpis“), neviršys LTL [KOMERCINĖ PASLAPTIS], įskaitant PVM, jei jis taikytinas, turint omenyje tai, kad Falck sutiko netaikyti PVM <...>“.

(74) Taigi, remiantis 2003 m. SEB – G4S Bendrųjų principų sutarties 2.1.1 punktu, „Nustatytas CIT laikotarpis“ yra 12 kalendorinių mėnesių laikotarpis po Perėmimo termino pabaigos, o Perėmimo terminas 2003 m. SEB – G4S Bendrųjų principų sutartyje apibrėžtas kaip 4 mėnesių laikotarpis nuo 2003 m. [KOMERCINĖ PASLAPTIS].[89] Vėliau atskirais šalių susitarimais Perėmimo terminas buvo du kartus pratęstas, paskutinį kartą iki 2003 m. [KOMERCINĖ PASLAPTIS].[90]

(75) Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad 2003 m. G4S – SEB Bendrųjų principų sutarties 2.1.3 punkte įtvirtintas kompensacijos mokėjimo mechanizmas galiojo tik pirmus tris sutarties vykdymo metus, t. y. iki 2006 m. [KOMERCINĖ PASLAPTIS]. Vadinasi, nuo 2006 m. [KOMERCINĖ PASLAPTIS] iki 2007 m. [KOMERCINĖ PASLAPTIS], t. y. dienos, kada buvo sudaryta 2007 m. G4S – SEB Sutartis (žr. Nutarimo 2.2.2. dalį), bankas galėjo pirkti pinigų tvarkymo ir bankomatų inkasavimo paslaugas be pareigos prieš tai sumokėti kompensaciją G4S.

(76) Kaip Konkurencijos tarybai paaiškino SEB bankas, „2003 m. susitarimas buvo sudarytas SEB banko verslo perleidimo kontekste. Tuo tarpu tam tikri verslo pardavėjo įsipareigojimai yra pripažįstami objektyviai būtinais ir nepažeidžiančiais konkurencijos teisės reikalavimų. Kadangi bankas tapo pagrindiniu parduodamo verslo „klientu“, 2003 m. sutartyje numatytas banko įsipareigojimas nupirkti tam tikrą paslaugų kiekį bei su juo susijęs „kompensacijos mechanizmas“ buvo objektyviai būtini parduodamo verslo vertei išsaugoti“[91].

(77) Prie 2003 m. G4S – SEB Bendrųjų principų sutarties 2003 m. [KOMERCINĖ PASLAPTIS] buvo sudarytos ir Pinigų tvarkymo bei Bankomatų inkasavimo sutartys.

(78) 2003 m. [KOMERCINĖ PASLAPTIS] Pinigų tvarkymo sutarties 2.1. punkte, reglamentuojančiame sutarties dalyką, buvo įtvirtinta: „Šia Sutartimi Centras įsipareigoja, atsižvelgiant į Šioje Sutartyje numatytus terminus ir sąlygas, bankui suteikti Pinigų tvarkymo paslaugas, o bankas įsipareigoja už šias paslaugas šioje Sutartyje numatytomis sąlygomis ir tvarka Centrui sumokėti šioje Sutartyje nustatyto dydžio mokestį. Centras teikia Bankui jo bankomatų inkasavimo paslaugas pagal Šalių sudarytą atskirą sutartį. Be to, ši Sutartis nereglamentuoja Centro Banko klientams teikiamų pinigų tvarkymo paslaugų.“[92]

(79) 2003 m. [KOMERCINĖ PASLAPTIS] Bankomatų inkasavimo sutarties 2.1. punkte, reglamentuojančiame sutarties objektą, buvo įtvirtinta: „Bankui Centro pagal šią Sutartį teikiamos paslaugos: ATM inkasavimas, ATM specialieji priežiūros darbai, budėjimas prie Banko nurodytiems asmenims atliekant ATM remontą“[93] .

(80) Šios 2003 m. Pinigų tvarkymo bei Bankomatų inkasavimo sutartys turėjo baigtis [KOMERCINĖ PASLAPTIS].

(81) Baigiantis 2003 m. Bendrųjų principų sutartimi nustatytam trijų metų kompensacijos mokėjimo laikotarpiui[94], SEB bankas pradėjo ieškoti kito pinigų tvarkymo (įskaitant ir bankomatų inkasavimą) paslaugų teikėjo ir 2006 m. sudarė darbo grupę tam, kad būtų įvertintos galimybės iš kito teikėjo pirkti bent dalį reikalingų paslaugų.

(82) Kaip Konkurencijos tarybai paaiškino SEB bankas, poreikį susirasti kitą teikėją lėmė tokios priežastys: [KOMERCINĖ PASLAPTIS][95]. Be to, SEB bankas paaiškino, kad bankas visada turėjo interesą, kad pinigų tvarkymo ir pervežimo paslaugas teiktų daugiau nei vienas teikėjas[96].

(83) SEB bankas Konkurencijos tarybai taip pat nurodė, kad [KOMERCINĖ PASLAPTIS][97].

(84) Taigi, 2006 m. SEB bankas sudarė darbo grupę, kuriai buvo paskirta atlikti kitų paslaugų teikėjų analizę ir kartu derėtis su G4S[98]. Iš tyrimo metu surinktos informacijos matyti, jog bankas 2006 m. pabaigoje svarstė šias alternatyvas: [KOMERCINĖ PASLAPTIS].

(85) [KOMERCINĖ PASLAPTIS][99]. [KOMERCINĖ PASLAPTIS][100]. Darbo grupė kaip priimtiniausią pasirinko kito teikėjo paieškos Lietuvoje variantą. Toks SEB sudarytos darbo grupės siūlymas buvo motyvuotas tuo, jog [KOMERCINĖ PASLAPTIS][101]. Vis dėlto pažymėtina, jog [KOMERCINĖ PASLAPTIS][102], nes, darbo grupės skaičiavimais, kiti vietiniai paslaugų teikėjai tuo metu būtų galėję teikti apie [KOMERCINĖ PASLAPTIS] proc. šių paslaugų[103].

(86) Atlikusi paslaugų teikėjų analizę, darbo grupė pasiūlė organizuoti konkursą kitų teikėjų galimybėms įvertinti. Darbo grupei 2006 m. identifikavus [KOMERCINĖ PASLAPTIS] paslaugų teikėjus, kurie, jos vertinimu, pagal esamą ar planuojamą pasirengimo lygį atrodė priimtini[104] ir būtų galėję be didelių investicijų pradėti teikti bent dalį paslaugų[105], SEB bankas nusprendė organizuoti du bandomuosius pirkimus kitiems teikėjams patikrinti [KOMERCINĖ PASLAPTIS] tokiomis sąlygomis: „[KOMERCINĖ PASLAPTIS][106][KOMERCINĖ PASLAPTIS]“[107]. Parengiamuosiuose dokumentuose taip pat buvo numatyta, jog jei [KOMERCINĖ PASLAPTIS][108].

(87) 2006 m. pab., tuo metu, kai buvo organizuojamas konkursas bandomiesiems projektams, pagerintą pasiūlymą pateikė ir G4S[109]. Nepaisant vykdyto konkurso ir planų bent dalį paslaugų pirkti iš kito paslaugų teikėjo (ar kelių kitų teikėjų), sutartis net ir dėl dalies paslaugų pirkimo nebuvo sudaryta nei su vienu konkurse dalyvavusiu paslaugų teikėju. Atsižvelgus į derybų su G4S rezultatus bei G4S pateiktą pasiūlymą, 2007 m. [KOMERCINĖ PASLAPTIS] tarp SEB banko ir G4S buvo sudarytas Susitarimas dėl 2003 m. [KOMERCINĖ PASLAPTIS] sudarytų Bendrųjų principų sutarties, Bankomatų inkasavimo sutarties ir Pinigų tvarkymo sutarties pakeitimo[110] (toliau – 2007 m. G4S – SEB Sutartis).

(88) 2007 m. G4S – SEB Sutarties 1.2 punktu buvo nuspręsta papildyti 2003 m. G4S – SEB Bendrųjų principų sutartį naujais 7.3-7.8 punktais.

(89) 2007 m. G4S – SEB Sutarties 7.4 punkte šalys įtvirtino, kad „nuo 2007 m. [KOMERCINĖ PASLAPTIS] Šalys susitaria periodiškai didinti kainas, nustatytas CIT ir ATM sutartyse[111], šiais dydžiais ir laikotarpiais:

1. Nuo 2007 m. [KOMERCINĖ PASLAPTIS] – [KOMERCINĖ PASLAPTIS] proc. padidinimas, skaičiuojant nuo kainos, galiojusios iki [KOMERCINĖ PASLAPTIS];

2. Nuo [KOMERCINĖ PASLAPTIS] – [KOMERCINĖ PASLAPTIS] proc. padidinimas, skaičiuojant nuo kainos, galiojusios iki [KOMERCINĖ PASLAPTIS];

3. Nuo [KOMERCINĖ PASLAPTIS] d. – [KOMERCINĖ PASLAPTIS] proc. padidinimas, skaičiuojant nuo kainos, galiojusios iki [KOMERCINĖ PASLAPTIS];

4. Nuo [KOMERCINĖ PASLAPTIS] – [KOMERCINĖ PASLAPTIS] proc. padidinimas, skaičiuojant nuo kainos, galiojusios iki [KOMERCINĖ PASLAPTIS];

5. Nuo [KOMERCINĖ PASLAPTIS] – [KOMERCINĖ PASLAPTIS] proc. padidinimas, skaičiuojant nuo kainos, galiojusios iki [KOMERCINĖ PASLAPTIS];

6. Nuo [KOMERCINĖ PASLAPTIS] – [KOMERCINĖ PASLAPTIS] proc. padidinimas, skaičiuojant nuo kainos, galiojusios iki [KOMERCINĖ PASLAPTIS];

7. Nuo [KOMERCINĖ PASLAPTIS] – [KOMERCINĖ PASLAPTIS] proc. padidinimas, skaičiuojant nuo kainos, galiojusios iki [KOMERCINĖ PASLAPTIS]“.

(90) 2007 m. G4S – SEB Sutarties 7.6 punktu šalys susitarė, jog „Falck turi pareigą teikti Bankui paslaugas pagal CIT ir ATM sutartis šiose sutartyse nustatytomis ir pagal 7.4 punktą padidintomis kainomis tik tuo atveju, jei (i) bet kuriuo metu iki [KOMERCINĖ PASLAPTIS] Bankas visas jam reikalingas CIT ir ATM sutartyse numatytas paslaugas perka iš Falck, ir (ii) bet kuriuo metu po [KOMERCINĖ PASLAPTIS] bankas iš Falck perka ne mažiau kaip 90 proc. visų jam reikalingų CIT ir ATM sutartyse numatytų paslaugų“.

(91) Tuo tarpu minėtos sutarties 7.7 punkte šalys įtvirtino: „Jei Bankas planuoja pradėti pirkti dalį jam reikalingų CIT ir ATM sutartyse numatytų paslaugų iš trečiųjų asmenų, Bankas privalo apie tai pranešti Falck ne vėliau nei likus 14 (keturiolika) darbo dienų iki trečiųjų asmenų paslaugų teikimo Bankui pradžios. Bet kuriuo metu iki [KOMERCINĖ PASLAPTIS], jei atitinkamu laiku bankas bent dalį paslaugų, numatytų CIT ir ATM sutartyse, perka iš trečiųjų asmenų, neatsižvelgiant į tai, ar Bankas apie tai pranešė Falck, Falck turi teisę pranešti Bankui apie CIT ir ATM sutarčių nutraukimą nuo datos, kuri yra ne ankstesnė nei 14 (keturiolika) darbo dienų nuo Falck pranešimo apie nutraukimą Bankui datos. Bet kuriuo metu po [KOMERCINĖ PASLAPTIS] iki CIT ir ATM sutarčių galiojimo pabaigos, jei atitinkamu laiku bankas didesnę nei 10 proc. dalį jam reikalingų paslaugų, numatytų CIT ir ATM sutartyse, perka iš trečiųjų asmenų, neatsižvelgiant, ar Bankas apie tai pranešė Falck, Falck turi teisę pranešti Bankui apie CIT ir ATM sutarčių nutraukimą nuo datos, kuri yra ne ankstesnė nei 14 (keturiolika) darbo dienų nuo Falck pranešimo Bankui dienos“.

(92) Remiantis 2007 m. SEB – G4S Sutartimi, 2003 m. [KOMERCINĖ PASLAPTIS] Pinigų tvarkymo ir Bankomatų inkasavimo sutartys turėjo galioti iki [KOMERCINĖ PASLAPTIS].[112]

(93) Šias 2007 m. G4S – SEB Sutarties nuostatas SEB bankas paaiškino taip: „2007 m. susitarimo nagrinėjamas nuostatas reikėtų suprasti kaip paliekančias galimybę bankui pirkti paslaugas iš G4S konkurentų, tačiau bankui ėmus dalį paslaugų pirkti iš G4S konkurentų, G4S pasilieka teisę peržiūrėti savo įkainius arba nutraukti sutartį“[113]; bei „G4S laikėsi tokios pozicijos, jog bankui norint pasilikti teisę apsispręsti iš ko ir kokiomis apimtimis pirkti atitinkamas paslaugas, G4S turėtų pasilikti sau teisę peržiūrėti bendradarbiavimo sąlygas ir apimtis tuo atveju, jei bankas nuspręstų visas ar dalį paslaugų pirkti iš kitų asmenų. Mūsų supratimu, tokia G4S pozicija buvo pagrįsta tuo, jog G4S bankui pasiūlytos bendradarbiavimo sąlygos, įskaitant ir kainas, buvo nustatytos darant prielaidą, jog bankas visas paslaugas pirks iš G4S“.[114].

(94) G4S, Konkurencijos tarybos paprašytas paaiškinti, dėl kokių priežasčių 2007 m. G4S – SEB Sutartyje buvo numatyti tokie įsipareigojimai, nurodė, jog „AB SEB bankui turint laisvę pasirinkti kitą ar papildomą paslaugų teikėją ir bankui pasinaudojus galimybe pirkti dalį paslaugų iš trečiųjų asmenų, G4S teikiamų paslaugų apimtys atitinkamai mažėtų. Minėtu susitarimu G4S paslaugų kainos buvo sutartos pagal planuojamas AB SEB banko perkamų paslaugų apimtis bei mastą, tai yra, G4S taikant atitinkamas kiekio nuolaidas. Taigi, atitinkamai sumažėjus AB SEB banko perkamų paslaugų apimtims, būtų nepagrįsta ir toliau teikti paslaugas iš anksto aptartomis kainomis su atitinkamomis nuolaidomis. Siekdamas apsaugoti savo interesus, G4S pageidavo, kad AB SEB bankas informuotų G4S apie ketinimus nukrypti nuo susitarimu iš anksto suplanuotų paslaugų apimčių. Tokiu būdu G4S turėtų galimybę atitinkamai peržiūrėti susitarimo sąlygas ir pasiūlyti AB SEB bankui atitinkamai pakoreguotas paslaugų kainas, atsižvelgiant į sumažėjusias paslaugų apimtis. O šalims nesusitarus, sutartis būtų nutraukta“[115] .

(95) 2011 m. balandžio mėn. SEB grupėje, kuriai priklauso ir SEB bankas, buvo paskelbtas konkursas grynųjų pinigų tvarkymo paslaugoms teikti Švedijai, Lietuvai, Latvijai ir Estijai. Konkurso nugalėtoju 2012 m. buvo paskelbtas Eurocash1. Vis dėlto pinigų tvarkymo sutartis 2012 m. [KOMERCINĖ PASLAPTIS] buvo sudaryta su G4S[116] (toliau – 2012 m. SEB – G4S sutartis).

(96) 2012 m. SEB – G4S sutartyje nebuvo įtvirtinta nuostatų, ribojančių SEB banko galimybes pinigų tvarkymo ir bankomatų inkasavimo paslaugas pirkti iš kitų teikėjų ar numatančių kokias nors neigiamas pasekmes SEB bankui, jei jis pradėtų bent dalį paslaugų pirkti iš kito teikėjo. Priešingai, 2012 m. SEB – G4S sutartyje buvo tiesiogiai įtvirtinta, kad SEB bankui, pradėjus pirkti pinigų tvarkymo paslaugas iš kito teikėjo, nėra taikomos jokios neigiamos pasekmės[117].

(97) 2004 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 1S-85 Konkurencijos taryba leido UAB „Falck Security“ (šiuo metu – G4S) vykdyti koncentraciją įsigyjant AB banko „Nord/LB Lietuva“ (šiuo metu – DNB bankas) turto dalį pagal 2004 m. balandžio 29 d. Konkurencijos tarybos gautą pranešimą.

(98) 2004 m. [KOMERCINĖ PASLAPTIS] tarp AB banko „Nord/LB Lietuva“ (šiuo metu – DNB bankas) ir UAB „Falck Security“ (šiuo metu – G4S) buvo sudarytos Pinigų tvarkymo ir Bankomatų inkasavimo sutartys (toliau – 2004 m. G4S – DNB Pinigų tvarkymo ir Bankomatų inkasavimo sutartys). 2004 m. G4S – DNB Pinigų tvarkymo sutarties 2.1. punkte šalys įtvirtino: „Sutartimi Centras įsipareigoja, atsižvelgiant į Sutartyje numatytus terminus ir sąlygas, Bankui teikti Pinigų tvarkymo paslaugas, o Bankas įsipareigoja už šias paslaugas Sutartyje numatytomis sąlygomis ir tvarka Centrui sumokėti Sutartyje nustatyto dydžio mokestį. Centras teikia Bankui jo bankomatų, automatinių pinigų išdavimo seifų inkasavimo paslaugas pagal Šalių sudarytas atskiras sutartis. Be to, ši Sutartis nereglamentuoja Centro teikiamų Pinigų tvarkymo paslaugų Banko klientams.“[118] 2004 m. G4S – DNB Bankomatų inkasavimo sutarties 2.1. punkte, reglamentuojančiame sutarties dalyką, buvo nurodyta: „Bankui Centro teikiama paslauga – ATM inkasavimas (toliau – Paslaugos)ir atsiskaitymas už ją. Paslaugos ne ATM inkasavimo laiku teikiamos pagal atskirą Šalių susitarimą.“[119]

(99) Atitinkamai 2004 m. G4S – DNB Pinigų tvarkymo sutarties 5.1 punkte ir 2004 m. G4S – DNB Bankomatų inkasavimo sutarties 4.1 punkte šalys įtvirtino: „Atsižvelgiant į tai, kad Centras[120] savo įsipareigojimų pagal Sutartį tinkamam įvykdymui turi padaryti papildomą investiciją – už sutartą kainą perima iš Banko pinigų tvarkymo ir apsaugos funkcijų ir paslaugų teikimui naudotą techniką, priskirtus darbuotojus – Bankas Sutarties galiojimo laikotarpiu pirks Pinigų tvarkymo paslaugas tik iš Centro, jei Centro teikiamos Pinigų tvarkymo paslaugos atitinka sutarties sąlygas <...>. Šalys pripažįsta, kad šio punkto sąlygos nereiškia, kad Bankas neturi teisės laisvai pasirinkti paslaugos teikėją arba kad už tokį pasirinkimą jam gali būti taikomos kokios nors neigiamos pasekmės pagal Sutartį. Bankui Sutarties galiojimo laikotarpiu pradėjus pirkti Pinigų tvarkymo paslaugas ar dalį jų, ar šias paslaugas atitinkančias kitas paslaugas ne tik iš Centro, Bankas sumokės Centrui kompensaciją už padarytas investicijas, kuri apskaičiuojama pagal žemiau pateiktą formulę <...>: [KOMERCINĖ PASLAPTIS]“[121].

(100) Kaip Konkurencijos tarybai paaiškino DNB bankas, „sudarant 2004 m. Sutartis buvo tariamasi ne tik dėl Paslaugų teikimo, tačiau ir dėl DnB banko turto ir darbuotojų perleidimo G4S. Konkrečiai, perleisdamas verslą, DnB kartu perleido G4S [KOMERCINĖ PASLAPTIS] banke dirbusių darbuotojų bei perdavė G4S turto už [KOMERCINĖ PASLAPTIS] Lt (be PVM) <...>. Perimdamas tokį darbuotojų skaičių bei technologiškai pasenusį banko turtą ir neturėdamas jokių (i) garantijų dėl vėlesnio šių darbuotojų ir turto panaudojimo teikiant Paslaugas bankui; arba (ii) garantijų, kad bankas grąžins G4S padarytų investicijų dalį, kuri nebus spėjusi atsipirkti teikiant Paslaugas bankui, G4S būtų susidūręs su pernelyg didele komercine rizika, dėl kurios toks verslo perleidimo sandoris greičiausiai būtų neįvykęs. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad 2004 m. Sutarčių tikslas buvo pinigų tvarkymo ir bankomatų inkasavimo paslaugų teikimas bankui, o technologiškai pasenusio turto ir darbuotojų perėmimas buvo tik papildoma pareiga būsimam Paslaugų teikėjui. Atitinkamai, būtent DnB (i) įsipareigojimas pirkti Paslaugas iš G4S bei (ii) kompensacijos mokėjimas už nespėjusias atsipirkti investicijas sudarė G4S galimybę bent iš dalies pašalinti su banko turto ir darbuotojų perėmimu susijusią riziką, bei sudarė prielaidas sudaryti 2004 m. Sutartis dėl verslo perleidimo G4S. Atitinkamai, tokie DnB įsipareigojimai buvo ir „tiesiogiai susiję su koncentracija“, ir „ būtini jos vykdymui““[122].

(101) 2004 m. G4S – DNB Pinigų tvarkymo ir Bankomatų inkasavimo sutartys turėjo galioti iki [KOMERCINĖ PASLAPTIS].

(102) Tyrimo metu nustatytos aplinkybės rodo, kad 2008 m. [KOMERCINĖ PASLAPTIS] UAB „G4S Lietuva“ kreipėsi į DNB banką su pretenzija, kurioje buvo reikalaujama sumokėti [KOMERCINĖ PASLAPTIS] litų (be PVM) dėl teikiamų paslaugų kainų skirtumo, kadangi nebuvo pritaikytas tarp DNB ir UAB „G4S Lietuva“ 2004 m. Pinigų tvarkymo ir Bankomatų inkasavimo sutartyse numatytas paslaugų kainų indeksavimas [KOMERCINĖ PASLAPTIS] metais. DNB banko ir UAB „G4S Lietuva“ derybose dėl minėtos pretenzijos šalys susitarė, jog „Bankas įsipareigoja sumokėti UAB „G4S Lietuva“ [KOMERCINĖ PASLAPTIS] litų (be PVM), t. y. UAB „G4S Lietuva“ suteikė Bankui [KOMERCINĖ PASLAPTIS] litų (be PVM) nuolaidą <...>. Be kita ko, UAB „G4S Lietuva“ pasiūlė Bankui susitarimuose numatyti, jog paslaugų kaina [KOMERCINĖ PASLAPTIS] m. būtų didinama tik [KOMERCINĖ PASLAPTIS] procento, o ne [KOMERCINĖ PASLAPTIS] procento, kaip buvo numatyta 2004 metais pasirašytų sutarčių nuostatose. Tokiu būdu Bankas gavo [KOMERCINĖ PASLAPTIS] litų ekonomiją ir ši ekonomija yra tęstinio pobūdžio, t. y. iki sudarytų su UAB „G4S Lietuva“ sutarčių[123] pabaigos“[124] .

(103) 2008 m. [KOMERCINĖ PASLAPTIS] tarp banko ir G4S buvo sudaryti susitarimai[125] (toliau – 2008 m. G4S – DNB Pinigų tvarkymo sutartis ir 2008 m. G4S – DNB Bankomatų inkasavimo sutartis), kuriais šalys susitarė pakeisti kai kuriuos 2004 m. G4S – DNB Pinigų tvarkymo ir Bankomatų inkasavimo sutarčių punktus ir juos išdėstyti nauja redakcija.

(104) 2004 m. G4S – DNB Pinigų tvarkymo ir Bankomatų inkasavimo sutarčių 5.1 ir 4.1 punktai 2008 m. G4S – DNB Pinigų tvarkymo sutartyje ir Bankomatų inkasavimo sutartyse buvo pakeisti taip: „Šalys pripažįsta, kad Centro teikiamų pagal Sutartį paslaugų kainos nustatytos įvertinus banko perkamų šių paslaugų apimtis bei mastą Sutarties vykdymo laikotarpiu. Šalys pripažįsta ir patvirtina, kad Bankas turi teisę laisvai pasirinkti paslaugos teikėją ar pasirinkti papildomą paslaugos teikėją. Tačiau Bankas sutinka kompensuoti Centro praradimus, kuriuos jis patirtų, bankui sudarius sutartį ar kitą susitarimą, galinčius įtakoti tiesiogiai ar netiesiogiai Banko perkamų pagal Sutartį paslaugų apimtį ir (ar) mastą, ar paslaugų pirkimo visišką pasibaigimą (toliau – Aplinkybė). Šalys susitaria, kad Centro praradimai bus apskaičiuoti kaip tai aptarta toliau:

a) jei Aplinkybė nustatoma per pirmus tris pratęstos Sutarties vykdymo metus, t. y. laikotarpiu nuo [KOMERCINĖ PASLAPTIS] iki [KOMERCINĖ PASLAPTIS], Banko mokėtinos kompensacijos Centrui dydis yra lygus [KOMERCINĖ PASLAPTIS] proc. skaičiuojant nuo visos Centro gautos (gautinos) sumos iš Banko už suteiktas paslaugas pagal Sutartį, laikotarpiu nuo [KOMERCINĖ PASLAPTIS] iki dienos, kurią nustatoma Aplinkybė;

b) jei Aplinkybė nustatoma per ketvirtus ir penktus pratęstos Sutarties vykdymo metus, t. y. laikotarpiu nuo [KOMERCINĖ PASLAPTIS] iki [KOMERCINĖ PASLAPTIS], Banko mokėtinos kompensacijos Centrui dydis yra lygus [KOMERCINĖ PASLAPTIS] proc. skaičiuojant nuo visos Centro gautos (gautinos) sumos iš Banko už suteiktas paslaugas pagal Sutartį, laikotarpiu nuo [KOMERCINĖ PASLAPTIS] iki dienos, kurią nustatoma Aplinkybė“[126].

(105) Kaip Konkurencijos tarybai paaiškino DNB bankas, „kadangi G4S pritaikė aukščiau nurodytas nuolaidas Bankui bei ketinimų protokolo 4 punkte įsipareigojo atlikti investicijas į pinigų saugumo didinimą juos pervežant, saugant bei apdorojant, buvo suprantama, jog G4S patirtų praradimus, jeigu Bankas nustotų naudotis jos paslaugomis, t. y. G4S būtų padariusi perteklines investicijas į ilgalaikį turtą, kuris negeneruotų jokių pajamų <...>“[127].

(106) G4S, aiškindamas šias sutarčių nuostatas, Konkurencijos tarybai yra nurodęs, jog „atsižvelgiant į tai, kad pratęsiant aukščiau minimas sutartis su AB DnB Nord banku, G4S teikiamų pagal šias sutartis paslaugų kainos buvo nustatytos įvertinus banko perkamų šių paslaugų apimtis ir AB DnB Nord banko laisvę pasirinkti kitą ar papildomą paslaugos teikėją, susitarime buvo įtvirtintos nuostatos, apsaugančios teisėtus G4S verslo interesus. G4S, įvertindama AB DnB Nord banko planuojamų pirkti paslaugų apimtis ilgalaikėje perspektyvoje, pasiūlė bankui palankias paslaugų kainas, tai yra, galima teigti, kad pritaikė tam tikras su paslaugų apimtimis (kiekiu) susijusias nuolaidas. Atitinkamai, sumažėjus paslaugų apimtims anksčiau nei buvo planuojama pagal išankstinį susitarimą, G4S pagrįstai tikėjosi gauti tam tikrą kompensaciją už padarytas investicijas į ilgalaikius šalių verslo santykius“[128].

(107) [KOMERCINĖ PASLAPTIS][129].

(108) 2006 m. rugpjūčio 4 d. tarp UAB „First Data Lietuva“ ir UAB „Falck Security“ (šiuo metu – G4S) buvo pasirašyta Pinigų tvarkymo ir bankomatų inkasavimo paslaugų sutartis[130] (toliau – 2006 m. G4S – FDL Pinigų tvarkymo ir bankomatų inkasavimo sutartis). Šios sutarties 2.1 punkte, reglamentuojančiame sutarties dalyką, šalys įtvirtino: „Šia Sutartimi Falck įsipareigoja, atsižvelgiant į Sutartyje numatytus terminus ir sąlygas, FDL suteikti ATM inkasavimo ir Pinigų tvarkymo paslaugas (toliau – Paslaugos), o FDL įsipareigoja už Paslaugas Sutartyje numatytomis sąlygomis ir tvarka Falck mokėti Sutartyje nustatyto dydžio mokesčius.“

(109) 2006 m. G4S – FDL Pinigų tvarkymo ir bankomatų inkasavimo sutarties 9.6 punkte buvo įtvirtinta: „Jei FDL tiesiogiai ar netiesiogiai, be Falck raštiško sutikimo pradeda pirkti Paslaugas ar dalį jų, ar šias paslaugas atitinkančias paslaugas Lietuvos teritorijoje, ne tik iš Falck, Falck turi teisę vienašališkai ne teismo tvarka, netaikant Falck Sutarties 9.5. punkto nuostatų, nutraukti Sutartį pateikdama rašytinį pranešimą FDL ne vėliau kaip prieš 60 (šešiasdešimt) dienų iki Sutarties nutraukimo. Atsižvelgiant į Falck prisiimtus Sutartimi įsipareigojimus, Sutarties laiko, teritorijos bei pobūdžio atžvilgiu, Falck nutraukus sutartį šio punkto pagrindu, FDL turi pareigą sumokėti Falck kompensaciją atitinkamai pagal 9.5. punktą. Šalys pareiškia, kad jos supranta ir pripažįsta, kad kompensacija už tokį suvaržymą FDL yra įskaičiuota ir pilnai įvertinta Sutarties sąlygose ir visiškai atitinka FDL interesus bei lūkesčius. Ši Sutarties nuostata taikoma tik tuo atveju, jeigu iš trečiųjų asmenų perkamos paslaugos siekiant realizuoti akcinės bendrovės Sampo bankas <...> arba Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriaus <...> arba šių bendrovių teisių perėmėjų bendrą ATM projektą. FDL turi teisę nevaržomai pasirinkti kitus paslaugų teikėjus pirkdama analogiškas paslaugas, įgyvendinant kitų savo klientų projektus arba aukščiau paminėtų klientų kitus projektus“.

(110) 2006 m. G4S – FDL Pinigų tvarkymo ir bankomatų inkasavimo sutarties 9.5.3 punkte įtvirtinta, jog „šalis, inicijuojanti Sutarties nutraukimą, sumoka kitai Šaliai kompensaciją, kuri apskaičiuojama pagal šią formulę: K1=SV6*T/2, kur K1 – Šalies mokama kompensacija kitai Šaliai pagal Sutarties 9.5.3. punktą; SV6 – FDL per mėnesį sumokamo mokesčio už Falck paslaugas 6 (šešių) paskutinių mėnesių (likusių iki sutarties nutraukimo dienos) vidurkis; T – terminas mėnesiais nuo sutarties nutraukimo datos iki pirmų 7 (septynerių) Sutarties galiojimo metų, skaičiuojant nuo Paslaugų teikimo pradžios, pabaigos“[131].

(111) Tyrimo metu nustatyta, jog nuo 2006 m. rugpjūčio 4 d., t. y. nuo nagrinėjamos sutarties pasirašymo dienos, iki 2009 m. vasario 9 d. du sutartyje minimi bankai buvo vieninteliai, kuriems UAB „First Data Lietuva“, pasitelkdama G4S, teikė bankomatų inkasavimo paslaugas. Nuo 2009 m. vasario 9 d. visiems naujai įrengtiems bankomatams inkasuoti UAB „First Data Lietuva“ pasitelkė kitą minėtų paslaugų teikėją, t. y. Eurocash1[132].

(112) Remiantis tyrimo metu nustatytais duomenimis bei šalių pateiktais paaiškinimais, „sutarties 9.6 punkto nuostata buvo taikoma tik konkretaus Sampo banko (dabar – Danske Bank A/S Lietuvos filialas) ir Nordea Bank Finland Plc Lietuva skyriaus bendrų ATM projekto atžvilgiu. Šis projektas jau kurį laiką nebevystomas <...>. Todėl šiuo metu šalių sutarimu 9.6 punkte įtvirtintas apribojimas nebegalioja“[133].

(113) Taigi, šiuo metu UAB „First Data Lietuva“ pinigų tvarkymo ir bankomatų inkasavimo paslaugas gali pirkti tiek iš G4S, tiek ir iš kito paslaugų teikėjo, t. y. Eurocash1.

(114) [KOMERCINĖ PASLAPTIS][134].

(115) Išanalizavus tyrimo metu nustatytas aplinkybes buvo padaryta išvada, kad dėl 2007 m. G4S – SEB Sutarties[135], 2008 m. G4S – Swedbank Sutarties[136] ir 2008 m. G4S – DNB Sutarties[137], buvo pastebimai apribota konkurencija pinigų tvarkymo paslaugų rinkoje. Be to, atsižvelgus į tai, kad ūkio subjektams, norintiems teikti inkasavimo su įskaitymu tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu paslaugas minėtų bankų klientams, reikalinga bendradarbiavimo su banku sutartis dėl pinigų tvarkymo paslaugų teikimo bankui, buvo padaryta išvada, kad buvo pastebimai apribota konkurencija ir tarp inkasavimo su įskaitymu tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu paslaugas bankų klientams teikiančių ūkio subjektų. Atsižvelgus į tai, kad nagrinėjami susitarimai apėmė visą Lietuvos Respublikos teritoriją, tyrimo metu buvo konstatuota, kad buvo pažeisti ne tik Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio, bet ir SESV 101 straipsnio reikalavimai.

(116) Tyrimą dėl UAB „First Data Lietuva“ veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams siūlyta nutraukti nesant pažeidimo sudėties, taip pat pripažįstant, jog nėra pagrindo imtis priemonių taikant SESV 101 straipsnį[138].

(117) Atsižvelgus į tai, kad G4S veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio tyrimas neturėtų papildomos įtakos konkurencijos sąlygų gerinimui, tačiau pareikalautų neproporcingų Konkurencijos tarybos išteklių, tyrimą dėl G4S veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio siūlyta nutraukti bei pripažinti, kad nėra pagrindo imtis priemonių taikant SESV 102 straipsnį[139].

(118) Tyrimo metu nustatytos aplinkybės ir padarytos išvados buvo išdėstytos Dominuojančių ūkio subjektų ir susijungimų skyriaus 2012 m. liepos 2 d. Pranešime ir 2012 m. spalio 15 d. Pranešime[140]. Šie pranešimai buvo pateikti susipažinti pažeidimu įtariamiems ūkio subjektams (G4S, SEB bankui, Swedbank ir DNB bankui), taip pat UAB „First Data Lietuva“ ir Pareiškėjui Eurocash1. Taip pat šiems ūkio subjektams buvo sudaryta galimybė susipažinti su tyrimo byloje esančiais dokumentais, kad galėtų pateikti rašytinius paaiškinimus dėl tyrimo išvadų.

(119) Raštu savo nuomones dėl tyrimo išvadų pateikė SEB bankas, Swedbank, DNB bankas, G4S, Eurocash1 bei UAB „First Data Lietuva“ [141].

(120) Ūkio subjektams taip pat buvo suteiktos galimybės pateikti paaiškinimus žodžiu ir būti išklausytiems 2012 m. lapkričio 15 d. vykusio Konkurencijos tarybos posėdžio metu[142]. Jame dalyvavo SEB banko, Swedbank, DNB banko, G4S, UAB „First Data Lietuva“ bei Eurocash1 atstovai.

(121) Pagrindiniai Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir SESV 101 straipsnio reikalavimų pažeidimu įtariamų ūkio subjektų pateikti prieštaravimai yra susiję su tuo, jog tyrimo metu buvo netinkamai teisiškai kvalifikuoti nagrinėjami veiksmai, t. y., bankų nuomone, jei būtų nustatytas konkurencijos ribojimas, tai turėtų būti kvalifikuojama kaip piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi ir Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio (SESV 102 straipsnio) pažeidimas, o ne kaip konkurenciją ribojantys bankų su G4S sudaryti susitarimai, pažeidžiantys Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir SESV 101 straipsnio reikalavimus.

(122) Taip pat bankai teigė, kad jie nebuvo įsipareigoję pinigų tvarkymo paslaugų pirkti tik iš G4S. SEB bankas, visų pirma, nurodė, kad tyrimo metu buvo nepagrįstai konstatuota, jog bankas negalėjo pirkti dalies paslaugų iš kito nei G4S teikėjo, kadangi bankas po 2006 m. tokios galimybės nesvarstė ir įgyvendino strategiją visas paslaugas pirkti tik iš vieno teikėjo. SEB bankas nurodė, kad nagrinėjamos sutarties nuostatas negalėjo riboti banko galimybių visų pinigų tvarkymo paslaugų pirkti iš kito teikėjo, ką patvirtina ir 2011 m. paskelbtas konkursas.

(123) Swedbank nurodė, kad, be kita ko, 2008 m. G4S – Swedbank sutarties galiojimo metu dėrėjosi su kitu paslaugų teikėju ir kompensacijos mokėjimo klausimas nebuvo nė karto iškilęs. Tuo tarpu DNB bankas paaiškino, kad tyrimo metu buvo netinkamai įvertinta, ar kompensacijos mokėjimas galėjo riboti banko galimybes pirkti pinigų tvarkymo ir bankomatų inkasavimo paslaugas iš kito teikėjo.

(124) Tiek tirti bankai, tiek G4S nurodė, kad tyrimo metu netinkamai buvo įvertintas ir poveikis konkurencijai. Swedbank ir DNB bankas nurodė, kad tyrimo išvadose nebuvo paaiškinta, kokie pinigų tvarkymo paslaugų teikėjai yra laikomi kitais nei G4S, t.y. G4S konkurentais, be to, pinigų tvarkymo rinkos uždarymo negalėjo būti, nes praktiškai kiekvienais metais buvo galimybė kitam teikėjui konkuruoti dėl pinigų tvarkymo paslaugų teikimo. DNB ir SEB teigimu, tyrimo išvadose nebuvo įvertinta, kad pinigų tvarkymo paslaugų teikėjai buvo pasirenkami konkurencingos procedūros būdu.

(125) Bankų ir G4S nuomone, tyrimo išvados dėl konkurenciją ribojančio poveikio inkasavimo su įskaitymu tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu rinkoje (t. y. kai inkasuojami bankų klientų pinigai) taip pat nepagrįstos, kadangi kitam šių paslaugų teikėjui, siekiančiam teikti paslaugas bankų klientams, prieinamos ir kitos alternatyvos, o ne tik pinigų inkasavimas su įskaitymu tiesiogiai nuotolinio ryšiu su banku būdu, pavyzdžiui, inkasavimas su netiesioginiu įskaitymu per tarpines sąskaitas.

(126) Ūkio subjektai, teikdami nuomones pateikė ir kitus argumentus, kuriais nesutiko su 2012 m. liepos mėn. Pranešime ir 2012 m. spalio mėn. Pranešime padarytomis tyrimo išvadomis. Pavyzdžiui, G4S nuomone, tyrimo metu buvo netinkamai apibrėžta atitinkama rinka. Bankai nurodė, kad buvo pažeista jų teisė į gynybą, nes buvo apribotos jų galimybės susipažinti su tam tikra tyrimo medžiaga, be to, sankcijos jiems, net jei ir būtų pripažinta, jog yra Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimas, jų nuomone, negalėtų būti skiriamos. Šie ir kiti tirtų ūkio subjektų paaiškinimai bei argumentai dėl jų pateikiami tolesnėse šio Nutarimo dalyse.

Konkurencijos taryba k o n s t a t u o j a:

(127) Tyrimo metu nagrinėti SEB banko, Swedbank, DNB banko bei G4S veiksmai, susiję su įsipareigojimu pinigų tvarkymo (įskaitant ir bankomatų inkasavimą) paslaugas pirkti tik iš G4S, buvo atliekami 2007-2012 m., kai galiojo ir ankstesnė Konkurencijos įstatymo redakcija (Žin., 1999, Nr. 30-856). Nuo 2012 m. gegužės 1 d. įsigaliojo nauja Konkurencijos įstatymo redakcija (Žin., 2012, Nr. 42- 2041). Atsižvelgus į tai, kad draudimus atlikti konkurenciją ribojančius veiksmus, įskaitant ir draudimą sudaryti konkurenciją ribojančius susitarimus, įtvirtinančios teisės normos naujoje Konkurencijos įstatymo redakcijoje savo tikslais ir turiniu iš esmės liko nepakitusios, šiame Nutarime atliekant tirtų ūkio subjektų veiksmų vertinimą pagal šiuo metu galiojantį Konkurencijos įstatymą taip pat bus remiamasi atitinkamomis ankstesnės Konkurencijos įstatymo redakcijos teisės normomis bei susiformavusia jų taikymo ir aiškinimo praktika.

(128) Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad visi susitarimai, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, yra draudžiami ir negalioja nuo jų sudarymo momento. Pagal Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 15 dalį susitarimu laikomos bet kuria forma (raštu ar žodžiu) dviejų ar daugiau ūkio subjektų sudarytos sutartys arba ūkio subjektų suderinti veiksmai, įskaitant bet kurio ūkio subjektų junginio (asociacijos, susivienijimo, konsorciumo ir pan.) arba šio junginio atstovų priimtus sprendimus.

(129) SESV 101 straipsnio 1 dalis kaip nesuderinamus su bendrąja rinka draudžia visus įmonių susitarimus, įmonių asociacijų sprendimus ir suderintus veiksmus, kurie gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir kurių tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas bendrojoje rinkoje.

(130) Atsižvelgus į tai, kad Konkurencijos įstatymo 1 straipsnio 3 dalis nurodo, jog šiuo įstatymu siekiama Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos konkurencijos santykius reglamentuojančios teisės suderinimo, ir į tai, kad Konkurencijos įstatymo 5 straipsnis savo esme ir tikslais atitinka SESV 101 straipsnio nuostatas, aiškinant bei taikant Konkurencijos įstatymo 5 straipsnį bus atitinkamai vadovaujamasi SESV 101 straipsnio taikymo ir aiškinimo praktika.

(131) Įvertinus nurodytas Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir SESV 101 straipsnio nuostatas, nagrinėjamu atveju vertinant SEB banko, Swedbank, DNB banko ir G4S veiksmus, susijusius su bankų įsipareigojimu pinigų tvarkymo (įskaitant ir bankomatų inkasavimą) paslaugas pirkti iš G4S, yra svarbu nustatyti, ar tokie jų veiksmai gali būti laikomi konkurenciją ribojančiais veiksmais Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir SESV 101 straipsnio prasme. Tam, be kita ko, būtina nustatyti atitinkamą rinką ir įvertinti tiriamų ūkio subjektų padėtį joje.

(132) Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad atitinkama rinka – tai tam tikros prekės rinka tam tikroje geografinėje teritorijoje. Atitinkama rinka apibrėžiama vadovaujantis Konkurencijos tarybos 2000 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 17 patvirtintais „Konkurencijos tarybos paaiškinimų dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo“[143], kurie parengti ir suderinti su Europos Komisijos pranešimu „Dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo Bendrijos konkurencijos teisės tikslams“[144].

(133) Pagrindinis atitinkamos rinkos apibrėžimo tikslas yra nustatyti nagrinėjamų ūkio subjektų konkurentus, galinčius varžyti jų laisvę elgtis nepriklausomai nuo kitų rinkos dalyvių.

(134) Atitinkamos rinkos apibrėžimas apima keletą etapų. Pirmiausiai apibrėžiama prekės rinka, nustatant prekes, kurios yra ar gali būti pakeičiamos viena kita. Po to apibrėžiama geografinė rinka, nustatant teritoriją, kurioje tas pakeičiamumas vyksta ar gali vykti. Apibrėžus atitinkamą rinką, nustatomi rinkos dalyviai.

(135) Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 12 dalyje nurodyta, kad prekės rinka – visuma prekių, kurios pirkėjų požiūriu yra tinkamas pakaitalas viena kitai pagal jų savybes naudojimą ir kainas.

(136) Kaip nurodyta Nutarimo 1.1. dalyje, inkasavimas – tai saugus grynųjų pinigų ar kitų vertybių pervežimas nuo grynųjų pinigų ar kitų vertybių buvimo vietos iki pristatymo vietos, kur buvimo vieta turėtų būti suprantama kaip asmenų veiklos ar gyvenamoji vieta, o pristatymo vieta – bankas, arba atvirkščiai. Kaip nurodyta Nutarimo 26 pastraipoje, tyrimo metu buvo analizuojamos būtent su grynųjų pinigų pervežimu susijusios aplinkybės.

(137) Kaip matyti iš Nutarimo 1.2. dalyje išdėstytų aplinkybių, ūkio subjektai, norintys teikti inkasavimo paslaugas turi turėti licenciją vykdyti ginkluotą ir neginkluotą asmens ir turto saugą, nustatyta tvarka išduotus inkasavimo pažymėjimus, o darbuotojai - inkasatorių pažymėjimus.

(138) Nutarimo 20 ir 21 pastraipose nurodyta, kad grynųjų pinigų inkasavimo paslaugos gali būti teikiamos dviem būdais: vieni inkasavimo paslaugas teikiantys ūkio subjektai atlieka tik grynųjų pinigų pervežimą nuo piniginio krovinio buvimo vietos iki pristatymo vietos (paprastai pristatymo vieta būna bankas). Tuo tarpu kiti inkasavimo paslaugų teikėjai, teikdami inkasavimo paslaugas, paima piniginį krovinį iš šio krovinio buvimo vietos, perveža iki savo perskaičiavimo centro, ten atlieka piniginio krovinio apdorojimą (t. y. perskaičiavimą, grynųjų pinigų tikrumo, tinkamumo naudoti apyvartoje patikrinimą ir kitus veiksmus) ir tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu įskaito kliento grynuosius pinigus į kliento sąskaitą banke. Pirkėjai, perkantys šias paslaugas, siekia, jog jų grynieji pinigai saugiai ir greitai atsidurtų jų nurodytoje banko sąskaitoje[145].

(139) Tyrimo metu buvo siekiama išsiaiškinti, ar inkasavimo paslaugų pirkėjams šie du minėti inkasavimo paslaugų teikimo būdai yra pakeičiami pagal savo savybes, naudojimą ir kainas ir ar jie galėtų būti priskiriami tai pačiai paslaugų rinkai. Siekiant tai išsiaiškinti, tyrimo metu buvo analizuojamos šių dviejų inkasavimo paslaugų teikimo būdų savybės bei jų naudojamas, apklausiami nagrinėjamas paslaugas perkantys ūkio subjektai – šių paslaugų teikėjų klientai.

(140) Nors abiem atvejais kliento grynieji pinigai yra paimami iš kliento veiklos vietos (pavyzdžiui, kurioje klientas parduoda tam tikras prekes ar paslaugas), pervežami ir įskaitomi į kliento sąskaitą nurodytame banke, tyrimo metu nustatytos aplinkybės patvirtina, kad inkasavimas, kai grynieji pinigai yra pristatomi į banką, ir inkasavimas, kai grynieji pinigai yra pristatomi į perskaičiavimo centrą ir įskaitomi į kliento sąskaitą tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu, skiriasi savo saugumu, operatyvumu ir kaina. Šių aplinkybių svarbą inkasuojant grynuosius pinigus yra patvirtinę ir tyrimo metu apklausti inkasavimo paslaugas perkantys ūkio subjektai[146].

(141) Kai kurie tyrimo metu apklausti ūkio subjektai aiškiai nurodė, kad jiems svarbu, jog saugos tarnyba galėtų atlikti grynųjų pinigų perskaičiavimą ir įskaitymą į kliento sąskaitą banke tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu[147], atsižvelgiant ir į tai, kad dažnai inkasavimas yra atliekamas vėlai vakare[148], ir jie nesirinktų tokios saugos tarnybos, kuri negalėtų pasiūlyti tokios apimties inkasavimo paslaugų, t.y. negalėtų įskaityti pinigų nuotolinio ryšio su banku būdu. Kiti paaiškino, kad jiems esminio skirtumo nėra, jei paslaugos teikiamos saugiai, operatyviai ir priimtina kaina[149].

(142) MAXIMA LT, UAB, be kita ko, nurodė, kad piniginių lėšų įskaitymas nuotoliniu būdu suteikia galimybę operatyviau disponuoti inkasuotomis lėšomis[150]. UAB „Palink“ papildomai paaiškino, jog galimybę pirkti inkasavimo paslaugas iš ūkio subjekto, kuris neturi galimybės įskaityti grynųjų pinigų į UAB „Palink“ banko sąskaitas tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu ir gali tik pervežti iki banko, svarstytų, jei tokia paslauga nebūtų mažiau operatyvi ir brangesnė[151]. UAB „Rimi Lietuva“ nurodė, jog net ir nežymiai, bet ilgam pakilus inkasavimo su įskaitymu tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu paslaugos kainoms, bendrovė vis tiek nebūtų linkusi pirkti inkasavimo paslaugų, kai grynieji pinigai yra tik pervežami iki banko[152]. UAB „Rimi Lietuva“ taip pat pažymėjo, kad inkasuojant pinigus su įskaitymu į banko sąskaitą nuotoliniu būdu eliminuojama žmogiškosios klaidos tikimybė, taupomi resursai ir laikas[153].

(143) Kaip matyti iš aukščiau pateiktų inkasavimo paslaugas perkančių ūkio subjektų paaiškinimų, jiems itin svarbu yra grynųjų pinigų operatyvumas, kaina ir saugumas. Be to, dalis apklaustųjų (pastebėtina – sąlyginai stambios įmonės) aiškiai ir nedviprasmiškai yra patvirtinę, jog jiems yra svarbu, kad inkasavimo paslaugas teikianti saugos tarnyba galėtų atlikti piniginio krovinio apdorojimą bei įskaitymą į kliento banko sąskaitą tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu, ir jei tokios apimties inkasavimo paslaugų teikėjo įkainiai nežymiai, bet ilgam pakiltų, jie nesirinktų tokios saugos tarnybos, kuri negalėtų pasiūlyti viso komplekto šių paslaugų, arba būtų linkę rinktis tą saugos tarnybą, kuri galėtų pasiūlyti ne tik saugų pinigų pervežimą, bet ir jų apdorojimą bei įskaitymą į kliento sąskaitą banke tiesioginio ryšio su banku būdu.

(144) Net ir tie inkasavimo paslaugų pirkėjai, kurie tiesiogiai neįvardino, jog jiems yra svarbu, kad saugos tarnyba galėtų atlikti grynųjų pinigų apdorojimą bei įskaitymą į jų banko sąskaitą tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu, paaiškino, kad, jei saugos tarnybos atitinka šių įmonių joms keliamus reikalavimus, tai yra jau pačių saugos tarnybų kompetencija rinktis, kokiu būdu jos įskaitys inkasuotus pinigus į šių įmonių banko sąskaitą[154]. Vis dėlto šie pirkėjai nurodė, kad inkasavimo paslaugų teikėjui kelia tokius reikalavimus kaip konkurencinga kaina, saugumas, patirtis teikiant tokio pobūdžio paslaugas, pinigų įskaitymo sąskaitoje greitis, patikimumas[155]. Kitaip tariant, šiems pirkėjams taip pat svarbu, kad inkasavimo paslaugos būtų teikiamos operatyviai, saugiai ir už kuo mažesnę kainą.

(145) Vertinant saugos tarnybų, galinčių tik pervežti kliento grynuosius pinigus iki banko, teikiamų paslaugų specifiką ir tai, ar tokios saugos tarnybos visais atvejais atitiktų inkasavimo paslaugas perkančių ūkio subjektų keliamus operatyvumo, saugumo, konkurencingų kainų ir kitus reikalavimus, visų pirma pažymėtina, jog ne visi Lietuvoje veikiantys bankai turėjo specialiai grynųjų pinigų perskaičiavimui pritaikytą įrangą ir patalpas, kurios būtinos saugiam ir greitam grynųjų pinigų perskaičiavimui ir įskaitymui į kliento sąskaitą banke atlikti. Atsižvelgiant į tai, kai kurie bankai net patys savo klientams, norintiems inkasuoti stambias grynųjų pinigų sumas, rekomenduoja naudotis tų inkasavimo paslaugas teikiančių saugos tarnybų paslaugomis, kurios turi perskaičiavimo centrus ir kurios gali klientų pinigus įskaityti į jų sąskaitas banke tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu[156].

(146) Tyrimo metu apklausti bankai patvirtino, kad didelio masto grynųjų pinigų įnešimas pačiame banke nėra įprasta ar dažnai pasitaikanti banko operacija [157]. Pavyzdžiui, SEB banke vidutinė verslo kliento į banką pristatyta grynųjų pinigų suma 2011 m. sudarė [KOMERCINĖ PASLAPTIS] Lt[158], o Swedbank tokios sumos neviršijo [KOMERCINĖ PASLAPTIS] Lt[159]. Tad darytina išvada, jog klientai, norintys pervesti į savo sąskaitas bankuose didesnes nei minėtos sumas, paprastai renkasi saugos tarnybas, galinčias įskaityti grynuosius pinigus į kliento sąskaitą banke tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu. Praktikoje inkasavimo paslaugas banko klientams teikiančios saugos tarnybos dideles sumas veža į tokioms tarnyboms priklausančius grynųjų pinigų tvarkymo centrus, o ne į banko padalinius[160].

(147) Netgi tie bankai, kurie savo skyrių veiklą yra pritaikę sandoriams su didesnėmis grynųjų pinigų sumomis (didžiojoje dalyje banko skyrių įrengdami kelias specialiai tokiems sandoriams pritaikytas uždaras kasas su specialia grynųjų pinigų perskaičiavimui skirta įranga), tyrimo metu yra patys patvirtinę, jog tokia kasa nėra visiškai saugi[161], tad pinigus perskaičiuojant banke kyla rizika grynųjų pinigų saugumui.

(148) Šios išdėstytos aplinkybės patvirtina, jog grynųjų pinigų priėmimas banke, lyginant jį su grynųjų pinigų priėmimu saugos tarnybos turimame perskaičiavimo centre, kuris yra įrengtas pagal visus saugumo reikalavimus[162] ir kuris yra pritaikytas būtent saugiam darbui su grynaisiais pinigais, yra rizikingesnis[163]. Tokia išvada darytina ir dėl to, kad atvežus grynuosius pinigus į banką, laukiant eilėje bei atliekant grynųjų pinigų perskaičiavimą kai kuriais atvejais tam nepritaikytose ar ne visiškai pritaikytose bankų patalpose, susidaro didelė grėsmė banko darbuotojų ir grynųjų pinigų atžvilgiu[164]. Tad tais atvejais, kai yra inkasuojamos stambios ar labai stambios grynųjų pinigų sumos, saugiau ir operatyviau[165] šias paslaugas gali atlikti tos saugos tarnybos, kurios piniginį krovinį gali apdoroti bei įskaityti į kliento sąskaitą banke tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu. Be to, būtina įvertinti taip pat ir tai, kad bankų klientų grynųjų pinigų inkasavimas paprastai vyksta vakarais[166], kada bankai nebedirba. Taigi, saugos tarnyba, neturinti perskaičiavimo centrų ir vakare surinkusi iš klientų grynuosius pinigus, į banką apdorojimui ir įskaitymui pinigus galėtų atvežti tik kitos dienos ryte, kas keltų grėsmę pinigų saugumui (kadangi tokios saugos tarnybos paprastai neturi specialių saugojimo patalpų pinigams, be to, tai lemtų ir mažesnį pinigų įskaitymo operatyvumą, kadangi net ir atvežus pinigus ryte į banką, užtruktų jų perskaičiavimas ir įskaitymas į kliento sąskaitą banke).

(149) Taigi, tyrimo duomenys patvirtina, jog didelio masto grynųjų pinigų įnešimas banke nėra įprasta ar dažnai pasitaikanti operacija[167]. Be to, kai kurios iš tyrimo metu apklaustų saugos tarnybų, teikiančių tik grynųjų pinigų pervežimo iki banko paslaugas, Konkurencijos tarybai yra pačios patvirtinusios, jog jų teikiamos inkasavimo paslaugos yra susijusios tik su nedidelio masto ir nedidelių piniginių sumų inkasavimu[168]. Šios bei kitos aukščiau išdėstytos aplinkybės patvirtina, jog inkasavimas, kai klientų grynieji pinigai yra tik pervežami į banką, ir inkasavimas, kai grynieji pinigai yra įskaitomi tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu, pagal savo savybes ir naudojimą gali būti pakeičiami tik sąlyginai nedidelių sumų atvejų ir ribotam klientų ratui.

(150) Tyrimo metu buvo vertintos ir inkasavimo, kai grynieji pinigai yra pervežami į banką, bei inkasavimo, kai grynieji pinigai yra pervežami į perskaičiavimo centrą ir įskaitomi į kliento sąskaitą tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu, paslaugų kainos. Už grynųjų pinigų pervežimą (atitinkamai iki banko arba iki perskaičiavimo centro) klientas paslaugų teikėjui moka abiem atvejais. Taip pat abiem atvejais klientas moka ir vienokį ar kitokį mokestį už grynųjų pinigų pervedimą į savo sąskaitą banke. Šis mokestis, priklausomai nuo įskaitymo būdo, yra mokamas arba saugos tarnybai, arba bankui[169].

(151) Tuo atveju, kai saugos tarnyba neturi perskaičiavimo centrų ir gali kliento grynuosius pinigus vežti tik į banką, bankas už grynųjų pinigų pervedimą į kliento sąskaitą banke taiko tam tikrą mokestį. Tuo atveju, kai grynieji pinigai yra vežami į saugos tarnybos turimą perskaičiavimo centrą, klientas bankui už grynųjų pinigų pervedimą jokio papildomo mokesčio nemoka, tačiau tokiu atveju jau saugos tarnyba taiko tam tikrą mokestį klientui.

(152) Palyginus saugos tarnybų taikomus įkainius su bankų taikomais įkainiais už klientų grynųjų pinigų pervedimą į jų sąskaitą banke, matyti, jog bankų taikomi įkainiai yra didesni.

(153) Pavyzdžiui, kaip matyti iš tyrimo metu surinktos informacijos, už Swedbank padalinyje atliekamą kliento atvežtų grynųjų pinigų pervedimą į kliento sąskaitą banke 2012 m. pradžioje buvo taikomi tokie įkainiai: 0,04 proc. nuo sumos, jei pinigai yra pervedami banknotais (min. 1 Lt), ir 4,5 proc. nuo sumos, jei pinigai yra pervedami monetomis ir centais (min. 4 Lt)[170]. SEB banke 2012 m. pradžioje buvo taikomi tokie įkainiai: už grynųjų pinigų įnešimą banknotais – 0,05 proc. sumos ir 3 Lt; monetomis – 4,5 proc. sumos ir 3 Lt[171]. DNB banke už grynųjų pinigų įnešimą banknotais tuo pačiu laikotarpiu buvo taikomas 0,04 proc. mokestis nuo sumos; už grynųjų pinigų įnešimą surūšiuotomis litų ir centų monetomis virš 20 Lt – 4 proc. nuo sumos; už grynųjų pinigų įnešimą nesurūšiuotomis litų ir centų monetomis virš 20 Lt – 6 proc. nuo sumos[172]. Tuo tarpu, pavyzdžiui, Nordea bankas taikė 0,2 proc. (min. 3 Lt) mokestį už banknotų skaičiavimą ir 1,5 proc. už litų ir centų monetomis skaičiavimą[173].

(154) Eurocash1 ir G4S 2011 m. pabaigoje – 2012 m. pradžioje taikyti įkainiai buvo mažesni. Eurocash1 už banknotų perskaičiavimą tuo laikotarpiu taikė nuo [KOMERCINĖ PASLAPTIS] proc. iki [KOMERCINĖ PASLAPTIS] proc. mokestį nuo perskaičiuojamos sumos, o už monetų perskaičiavimą – nuo [KOMERCINĖ PASLAPTIS] proc. iki [KOMERCINĖ PASLAPTIS] proc. sumos[174]. Tuo tarpu G4S tuo pačiu laikotarpiu už banknotų perskaičiavimą taikė nuo [KOMERCINĖ PASLAPTIS] proc. iki [KOMERCINĖ PASLAPTIS] proc. mokestį nuo perskaičiuojamos sumos, už monetų perskaičiavimą – nuo [KOMERCINĖ PASLAPTIS] proc. iki [KOMERCINĖ PASLAPTIS] proc. nuo šios sumos[175].

(155) Šis bankų ir saugos tarnybų taikomų įkainių palyginimas leidžia pagrįstai teigti, jog kuo grynųjų pinigų suma, kurią norima pervesti į kliento sąskaitą banke, yra didesnė, tuo klientui yra naudingiau rinktis tą saugos tarnybą, kuri grynuosius pinigus gali vežti ne tiesiai į banką, o į savo perskaičiavimo centrą, ir ten perskaičiuotus grynuosius pinigus įskaityti į kliento sąskaitą banke tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu, kadangi tokiu atveju klientas gali sutaupyti. Kuo inkasuojama suma yra didesnė, tuo šis sutaupymas yra reikšmingesnis, kadangi, kaip matyti iš aukščiau nurodytų įkainių, bankams ar saugos tarnyboms mokamas mokestis yra skaičiuojamas kaip atitinkamas procentas nuo grynųjų pinigų, kuriuos klientas nori pervesti į savo sąskaitą banke, sumos[176].

(156) Visa tai leidžia pagrįstai teigti, jog saugos tarnybos, galinčios kliento grynuosius pinigus tik pervežti iki banko, konkurencingas (lyginant su saugos tarnybų, kurios gali klientų pinigus įskaityti tiesioginio ryšio su banku būdu) kainas savo klientams gali pasiūlyti tik tokiu atveju, kai klientas pageidauja į savo banko sąskaitą pervesti nedideles grynųjų pinigų sumas. Kai klientas pageidauja į savo sąskaitą banke pervesti stambias ar labai stambias grynųjų pinigų sumas, konkurencingas kainas tokiu atveju gali pasiūlyti tik tos saugos tarnybos, kurios grynuosius pinigus gali įskaityti tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu.

(157) Taigi, tyrimo metu nustatytos ir aukščiau išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad inkasavimo, kai pinigai pervežami į banką, bei inkasavimo, kai pinigai pervežami į perskaičiavimo centrą ir į kliento sąskaitą įskaitomi tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu, būdai šių paslaugų pirkėjams yra pakeičiami labai ribotai ir tik tuo atveju, jei inkasuojamos sąlyginai nedidelės pinigų sumos. Tuo tarpu esant stambioms inkasuojamoms sumoms, paklausos pakeičiamumo tarp šių dviejų paslaugų nėra.

(158) Vertinant nagrinėjamų inkasavimo paslaugų pakeičiamumą iš pasiūlos pusės, tyrimo metu buvo analizuojama, ar saugos tarnybos, kurios savo klientams gali pasiūlyti tik tokios apimties inkasavimo paslaugas, kai grynieji pinigai yra pervežami iki banko, gali greitai ir be didesnių investicijų pradėti teikti inkasavimo paslaugas, apimančias piniginio krovinio pervežimą, apdorojimą ir įskaitymą į kliento sąskaitą banke tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu. Pirmiausiai pažymėtina tai, kad tokios apimties inkasavimo paslaugoms teikti yra būtina turėti specialias patalpas, t. y. pinigų perskaičiavimo centrus.

(159) Iš tyrimo metu surinktų duomenų matyti, jog šioms patalpoms yra keliami specialūs reikalavimai ir šių patalpų įrengimas reikalauja reikšmingų investicijų. Remiantis tyrimo metu surinktais duomenimis, vieno tokio perskaičiavimo centro įrengimas saugos tarnybai gali kainuoti apie 5 milijonus litų[177]. Pareiškėjas Eurocash1 tyrimo metu Konkurencijos tarybai paaiškino, kad perskaičiavimo centre turi būti įrengta automobiliui įvažiuoti skirta patalpa, kurioje vykdomas krovinio pakrovimas/iškrovimas, krovinio perdavimo patalpa bei praėjimai iš patalpos į patalpą yra įrengti pagal šliuzo principą, kuris vienoje pusėje atidarius duris, techninėmis priemonėmis neleidžia atidaryti kitų durų, turi būti įrengta patalpa pinigų apdorojimui su specialiai įrengta pinigų skaičiavimui, atpažinimui ir tvarkymui skirta specialia įranga, saugykla pinigams, ginklų saugykla, pinigų perskaičiavimo patalpoje veikia leidimų režimas[178].

(160) Taigi, saugos tarnybos, neturinčios perskaičiavimo centrų ir todėl negalinčios klientams teikti inkasavimo su įskaitymu tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu paslaugų, negalėtų per trumpą laiką be didesnių investicijų įsirengti perskaičiavimo centrų, kurie suteiktų joms galimybę teikti tokios apimties inkasavimo paslaugas, kurios apima ne tik pinigų pervežimą, bet ir jų apdorojimą bei įskaitymą į kliento sąskaitą banke tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu[179]. Išdėstytas išvadas dėl pasiūlos pakeičiamumo nebuvimo patvirtina ir tai, kad nuo 2001 m. rinkoje (be G4S) atsirado tik vienas naujas kitas tokios pobūdžio inkasavimo paslaugų teikėjas, t. y. Eurocash1, kuris inkasavimo su įskaitymu tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu paslaugas teikti pradėjo tik 2007 m.

(161) Galiausiai, pažymėtina ir tai, jog tam, kad saugos tarnyba klientams galėtų teikti tokios apimties inkasavimo paslaugas, t. y. grynųjų pinigų pervežimą iki saugos tarnybos perskaičiavimo centro, jų apdorojimą bei įskaitymą į kliento sąskaitą banke tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu, ji turi būti pasirašiusi bendradarbiavimo sutartį su banku, kuriame saugos tarnybos klientas turi sąskaitą, dėl banko grynųjų pinigų pervežimo, skaičiavimo, rūšiavimo ar kitokio apdorojimo bei saugojimo, t.y. banko pinigų tvarkymo[180].

(162) Saugos tarnyboms tokios sutartys su bankais yra reikalingos dėl to, kad nuo tada, kai saugos tarnyba perduoda informaciją[181] bankui apie tai, kokią grynųjų pinigų sumą bankas privalo įskaityti į kliento sąskaitą banke, ir bankas įskaito tokią sumą į kliento sąskaitą, klientas nebegali disponuoti saugos tarnybai perduotais grynaisiais pinigais. Šie grynieji pinigai tampa banko grynaisiais pinigais, nors fiziškai jie tam tikrą laiką dar būna saugos tarnybos saugykloje[182]. Kai grynieji pinigai tampa banko grynaisiais pinigais, jie pradedami tvarkyti pagal banko nurodymus (pvz. pervežami į Lietuvos banką, banko padalinius, šie pinigai taip pat gali būti naudojami ir bankomatų inkasavimui).

(163) Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta bei į nagrinėjamos bylos aplinkybes, yra tikslinga išskirti saugos tarnybų teikiamų inkasavimo su grynųjų pinigų įskaitymu tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu paslaugų rinką.

4.1.2. Dėl grynųjų pinigų inkasavimo su įskaitymu netiesiogiai per tarpines [KOMERCINĖ PASLAPTIS]

(164) Nuomonėse dėl tyrimo išvadų bankai bei G4S nurodė, kad inkasavimas su įskaitymu tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu nėra vienintelis šių paslaugų pirkėjams prieinamas grynųjų pinigų inkasavimo juos įskaitant būdas[183]. Tirtų ūkio subjektų nuomone, šiam būdui yra pakeičiamas ir inkasavimas su įskaitymu netiesiogiai per tarpines sąskaitas. Pastaruoju atveju, bankų teigimu, saugos tarnyba turėtų paimti kliento grynuosius pinigus iš kliento veiklos vietos, pervežti juos į perskaičiavimo centrą, apdoroti ir įskaityti kliento pinigus į savo sąskaitą kuriame nors banke, į kurią saugos tarnyba turi galimybę įskaityti tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu, o iš šios sąskaitos saugos tarnyba atliktų pavedimą į kliento sąskaitą kliento nurodytame banke.

(165) Analizuojant grynųjų pinigų įskaitymo tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu paslaugas bei inkasavimo su įskaitymu netiesiogiai per tarpines sąskaitas paslaugomis, matyti, jog inkasavimas su įskaitymu netiesiogiai per tarpines sąskaitas skiriasi savo savybėmis, visų pirma, kiek tai susiję su grynųjų pinigų įskaitymo saugumu bei operatyvumu.

(166) Inkasuojant grynuosius pinigus su įskaitymu netiesiogiai per tarpines banko sąskaitas, inkasavimo paslaugų pirkėjai susiduria su rizika, jog inkasavimo paslaugų teikėjo banko sąskaitoje (šiuo atveju – tarpinėje banko sąskaitoje) esantys pinigai dėl tam tikrų priežasčių nebus laiku įskaityti į jų banko sąskaitas, esančias kituose nei inkasavimo paslaugų teikėjo banko sąskaita bankuose[184]. Tai gali nutikti dėl įvairių priežasčių, pavyzdžiui, teismo sprendimu inkasavimo paslaugų teikėjui pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, inkasavimo paslaugų teikėjo nemokumo, programinės įrangos sutrikimo, žmogiškosios klaidos ir pan[185]. Kadangi tokiu atveju vietoje vieno grynųjų lėšų pervedimo į kliento sąskaitą yra atliekami du (iš pradžių į paslaugų teikėjo sąskaitą tame banke, į kurią paslaugų teikėjas gali tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu įskaityti grynuosius pinigus, vėliau į kliento sąskaitą nurodytame banke), atitinkamai didėja ir rizika, kad kliento pinigai jo nurodytoje sąskaitoje nebus įskaityti norimu laiku ir jis negalės jais disponuoti bei vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams. Be to, kai pinigai yra įskaitomi į inkasavimo paslaugų teikėjo sąskaitą, kad ir labai trumpam laikotarpiui, pirkėjas neturi jokių galimybių kontroliuoti, kokie veiksmai yra atliekami su jo pinigais, nes faktiškai pinigai, esantys tarpinėje banko sąskaitoje, bent kuriam laikui tampa jau ne kliento, o inkasavimo paslaugų teikėjo nuosavybe, ir klientas nebegali kontroliuoti procesų, vykstančių su šiais pinigais, taigi, didėja rizika pinigų saugumui. Tokią riziką patvirtina ir tyrimo metu apklausti inkasavimo paslaugų pirkėjai[186]. Dėl šių priežasčių inkasavimo paslaugų pirkėjams, itin vertinantiems inkasavimo paslaugų saugumą[187], inkasavimas su įskaitymu netiesiogiai per tarpinę sąskaitą pagal savo savybės negali būti laikomas pakeičiamu inkasavimui su įskaitymu tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu.

(167) Bankai nuomonėse dėl 2012 m. spalio mėn. Pranešimo[188] nurodo, kad yra įvairių teisinių ir organizacinių priemonių, kurios leidžia minimizuoti ar net pašalinti riziką klientui, kad jo pinigai laiku nebus įskaityti į kliento sąskaitą. Tačiau šiuo atveju tiek paslaugų teikėjui, tiek paslaugų pirkėjams reikėtų imtis papildomų priemonių, skirti papildomus išteklius rizikos vertinimui, tinkamiausių priemonių pasirinkimui. Tai taip pat lemtų didesnį išteklių poreikį, inkasavimo paslaugų teikimas taptų sudėtingesnis, kas inkasavimo paslaugų pirkėjams, be kita ko, vertinantiems inkasavimo paslaugų paprastumą[189], taip pat nėra priimtina. Taigi, inkasuojant grynuosius pinigus su įskaitymu netiesiogiai per tarpines banko sąskaitas, kyla papildomų rizikų pinigų saugumui, kurių galima išvengti įskaitant iš klientų surinktus ir perskaičiuotus grynuosius pinigus į kliento sąskaitas bankuose tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu.

(168) Be to, kad inkasavimas per tarpines sąskaitas pirkėjų vertinimu yra mažiau saugus, šis būdas įprastomis sąlygomis yra ir mažiau operatyvus, o, kaip patvirtina tyrimo metu nustatytos aplinkybės, paslaugų pirkėjams yra svarbu, jog iš jų surinkti ir perskaičiuoti grynieji pinigai jų banko sąskaitose atsidurtų per kuo trumpesnį laiko tarpą[190]. Kaip Konkurencijos tarybai patvirtino Eurocash1 ir kaip matyti iš tyrimo metu nustatytų aplinkybių, kai kurie ūkio subjektai nori, kad pinigai atsidurtų jų banko sąskaitose ne vėliau kaip iki sekančios dienos [KOMERCINĖ PASLAPTIS] val. ar netgi 10 val.[191]. Kuo trumpesnis laiko tarpas nuo grynųjų pinigų paėmimo iš kliento iki jų įskaitymo į kliento sąskaitą banke, tuo greičiau klientas gali disponuoti piniginėmis lėšomis ir tuo geriau klientai gali planuoti savo kasdienius pinigų srautus. Klientams tai yra ypač svarbu dėl to, kad nuo to, kaip operatyviai pinigai yra įskaitomi į jų sąskaitas bankuose, priklauso jų galimybės atlikti pavedimus iš tų sąskaitų tretiesiems asmenims, t.y. vykdyti įsipareigojimus kreditoriams, tiekėjams ir pan.[192]

(169) Tuo atveju, kai pinigai yra inkasuojami per tarpines sąskaitas, grynųjų pinigų įskaitymas į kliento sąskaitą nurodytame banke tampa priklausomas ir nuo nustatytų tarpbankinių mokėjimų laikų, kurie vyksta tik 9, 12 ir 15 valandomis ir tik darbo dienomis[193], tuo tarpu tiesioginio įskaitymo atveju pinigai kliento sąskaitoje, nepriklausomai nuo tarpbankinio pavedimo laikų, yra įskaitomi per maždaug [KOMERCINĖ PASLAPTIS] ir ne tik darbo dienomis[194]. Dėl šių priežasčių inkasavimo paslaugų pirkėjams, kuriems svarbus ne tik inkasavimo paslaugų saugumas, tačiau ir operatyvumas, inkasavimas su įskaitymu netiesiogiai per tarpines sąskaitas pagal savo savybes nėra pakeičiamas inkasavimuisu įskaitymutiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu.

(170) Bankai nurodo, kad inkasavimas su įskaitymu netiesiogiai per tarpines sąskaitas nebūtinai yra mažiau operatyvus nei inkasavimas su įskaitymu tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu, nes paslaugų teikėjas gali atlikti skubų pervedimą, kuris nėra priklausomas nuo tarpbankinių mokėjimų laikų, tačiau pažymėtina, kad dėl to padidėtų inkasavimo paslaugų teikimo sąnaudos (bankų pateiktais duomenimis, skubus pavedimas galėtų kainuoti nuo 2,5 iki 7 Lt[195]), dėl ko objektyviai brangtų ir pati inkasavimo paslauga.

(171) Be to, kad inkasavimas su įskaitymu tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu ir inkasavimas su įskaitymu netiesiogiai per tarpines sąskaitas negali būti laikomas pakeičiamu iš paklausos pusės, jis nėra pakeičiamas ir iš pasiūlos pusės. Visų pirma, saugos tarnybai, norinčiai teikti inkasavimo su įskaitymu netiesiogiai per tarpines sąskaitas paslaugas, reikėtų sudaryti sutartį su banku dėl tokiame banke esančios sąskaitos naudojimo kaip tarpinės. Tačiau apklausus bankus, kurio paslaugomis saugos tarnyba galėtų naudotis, norėdama teikti savo klientams inkasavimo su įskaitymu netiesiogiai per tarpines sąskaitas, nustatyta, kad vieniems bankams toks inkasavimo paslaugų teikimo modelis nėra priimtinas dėl to, kad bankai iš to negauna/negautų jokios naudos, tačiau patirtų kaštus, susijusius su grynųjų pinigų tvarkymu, kiti su tokį inkasavimo paslaugų teikimo modelį ketinančiu taikyti inkasavimo paslaugų teikėju sutinka bendradarbiauti tik su sąlyga, kad bankas dėl to nepatirs jokių papildomų sąnaudų[196]. Taigi, saugos tarnyba, norinti naudotis tam tikrame banke esančia sąskaita kaip tarpine, susidurtų su kliūtimis arba turėtų patirti su tarpinės sąskaitos naudojimu susijusias sąnaudas.

(172) Šios sąnaudos, susijusios su inkasavimu su įskaitymu netiesiogiai per tarpines sąskaitas yra pastebimai didesnės, lyginant su inkasavimu su įskaitymu tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu. Remiantis Eurocash1 Konkurencijos tarybai pateiktais duomenimis, paslaugų teikimo, papildomos Eurocash1 patiriamos sąnaudos, susijusios su inkasavimu su įskaitymu netiesiogiai per tarpines sąskaitas vidutiniškai sudaro apie [KOMERCINĖ PASLAPTIS] Lt per dieną, arba apie [KOMERCINĖ PASLAPTIS] proc. visų paslaugos teikimo sąnaudų, vadinasi, Eurocash1 patiria maždaug [KOMERCINĖ PASLAPTIS] papildomų sąnaudų inkasuodamas pinigus su įskaitymu netiesiogiai per tarpines sąskaitas[197].

(173) SEB bankas, DNB bankas bei Swedbank nuomonėse dėl 2012 m. spalio mėn. Pranešimo nurodė[198], kad saugos tarnyba, inkasuodama klientų pinigus per tarpinę sąskaitą, nepatiria sąnaudų, kurios yra susijusios su inkasavimu tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu, būtent sąnaudų, susijusių su programinės įrangos derinimu. Įvertinus šiuos bankų argumentus pažymėtina, jog tokios programinei įrangai reikalingos sąnaudos aukščau išdėstytų išvadų nepaneigia ir nerodo, kad inkasavimo su įskaitymu netiesiogiai per tarpines sąskaitas būdas yra pakeičiamas inkasavimui su įskaitymu tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdui. Saugos tarnyba, teikianti inkasavimo su įskaitymu netiesiogiai per tarpines sąskaitas paslaugas, patiria tuos pačius kaštus kaip ir inkasavimo paslaugų teikėjas, iš klientų surinktus grynuosius pinigus į jų banko sąskaitas įskaitantis tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu, nes inkasuojant grynuosius pinigus su įskaitymu netiesiogiai per tarpines banko sąskaitas, iš klientų surinkti pinigai tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu pirmiausiai yra įskaitomi į inkasavimo paslaugų teikėjo tarpinę banko sąskaitą ir tik vėliau, naudojantis elektronine bankininkyste, pervedami į kliento sąskaitą kitame banke. Be to, inkasavimui su įskaitymu tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu užtikrinti reikalingos sąnaudos programinei įrangai yra palyginti nedidelės, apie [KOMERCINĖ PASLAPTIS] litų vienkartinės investicijos bei apie [KOMERCINĖ PASLAPTIS] litų per mėnesį programos palaikymui reikalingos lėšos[199], kurios nepriklauso nuo aptarnaujamų klientų skaičiaus bei inkasuojamų sumų. Tuo tarpu inkasuojant su įskaitymu netiesiogiai per tarpines sąskaitas patiriamos sąnaudos yra reikšmingai didesnes. Kaip matyti iš Eurocash1 pateikiamų duomenų, papildomos šios saugos tarnybos sąnaudos, susijusios su inkasavimu su įskaitymu netiesiogiai per tarpines sąskaitas, yra [KOMERCINĖ PASLAPTIS] Lt, ir tai tokia suma susidaro Eurocash1 per tarpines sąskaitas inkasuojant tik apie [KOMERCINĖ PASLAPTIS] proc. visų jo inkasuojamų grynųjų pinigų. Kuo daugiau klientų ir kuo didesnes sumas saugos tarnyba aptarnautų, teikdama inkasavimo su įskaitymu netiesiogiai per tarpines sąskaitas paslaugas, tuo labiau didėtų jos patiriamos sąnaudos.Taigi, papildomos sąnaudos, saugos tarnybos patiriamos inkasuojant su įskaitymu netiesiogiai per tarpines sąskaitas yra nepalyginamai didesnės nei investicijos, reikalingos tam, kad saugos tarnyba galėtų klientų pinigus į jų sąskaitas pervesti tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu.

(174) Tai, kad inkasavimo su įskaitymu netiesiogiai per tarpines sąskaitas ir inkasavimo su įskaitymu tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu paslaugos nėra pakeičiamos patvirtina ir tokios nustatytos aplinkybės. Kaip patvirtina tyrimo metu surinkti duomenys, toks inkasavimo su įskaitymu netiesiogiai per tarpines sąskaitas paslaugų teikimo modelis sudaro tik apie [KOMERCINĖ PASLAPTIS] proc.[200] visų tokį inkasavimo paslaugų teikimo modelį taikančio paslaugų teikėjo Eurocash1 per dieną inkasuojamų grynųjų pinigų, tuo tarpu G4S nurodė tokio modelio savo veikloje išvis netaiko[201]. Be to, Eurocash1 nurodė, jog pasirašius sutartį su banku dėl pinigų tvarkymo, leidžiančią įskaityti to banko kliento inkasuotus pinigus tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu, pinigų inkasavimo su įskaitymu netiesiogiai per tarpines sąskaitas modelis pakeičiamas į inkasavimo su įskaitymu tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu modelį. Pavyzdžiui, Eurocash1 pasirašius pinigų tvarkymo sutartį su [KOMERCINĖ PASLAPTIS], inkasuotų pinigų įskaitymo į klientų, turinčių sąskaitas [KOMERCINĖ PASLAPTIS], sąskaitas per tarpinę Eurocash1 sąskaitą iš esmės buvo atsisakyta[202].

(175) Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog, nors inkasavimas su įskaitymu netiesiogiai per tarpines sąskaitas yra galimas ir pavieniais atvejais galėtų būti pakeičiamas inkasavimui su įskaitymu tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu, šios dvi paslaugos skiriasi pagal savo savybes, ypač saugumą bei operatyvumą. Be to, inkasavimo su įskaitymu netiesiogiai per tarpinę sąskaitą atveju paslaugų teikėjas patiria pastebimai daugiau sąnaudų. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog šios nagrinėjamos paslaugos nėra pakeičiamos nei iš pasiūlos, nei iš paklausos pusės.

(176) [KOMERCINĖ PASLAPTIS][203].

(177) [KOMERCINĖ PASLAPTIS].

(178) [KOMERCINĖ PASLAPTIS][204].

(179) [KOMERCINĖ PASLAPTIS].

(180) Atsižvelgus į tai kas išdėstyta, darytina išvada, jog kiti grynųjų pinigų inkasavimo būdai, kuriais galėtų pasinaudoti inkasavimo paslaugas teikianti saugos tarnyba, kad jos klientų pinigai būtų įskaityti į kliento sąskaitą nurodytame banke, pagal savo savybes, naudojimą bei kainą nėra pakeičiami inkasavimui su įskaitymu tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu. Dėl šios priežasties nagrinėjamu atveju nėra pagrindo į paslaugų rinką įtraukti kitas nei pinigų inkasavimo su įskaitymu tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu paslaugas, kaip apibrėžta šio nutarimo 4.1.1 dalyje.

(181) Kaip nurodyta Nutarimo 34 pastraipoje, pagal Finansų įstaigų įstatymo 2 straipsnio 35 dalį, pinigų tvarkymas – tai grynųjų pinigų inkasavimas, vežimas ir saugojimas, monetų ir banknotų skaičiavimas, jų tikrumo ir tinkamumo naudoti apyvartoje tikrinimas bei pakavimas prieš grąžinant į apyvartą.

(182) Nors tyrimo metu analizuotose bankų bei kitų pinigų tvarkymo paslaugas perkančių ūkio subjektų sutartyse[205] pinigų tvarkymas yra apibrėžiamas kiek kitaip nei pateiktame apibrėžime, t.y. kaip pinigų pervežimas, pinigų apdorojimas ir pinigų saugojimas, įvertinus tokias sutartis, darytina išvada, jog jose aptariamos pinigų tvarkymo paslaugos savo turiniu nesiskiria nuo Finansų įstaigų įstatymo 2 straipsnio 35 dalyje įvardintų pinigų tvarkymo paslaugų.

(183) Kaip matyti iš Nutarimo 36 pastraipoje pateiktos informacijos, pinigų pervežimas nagrinėjamose sutartyse paprastai yra suprantamas kaip saugos tarnybos vykdomas piniginio krovinio pervežimas iš šio krovinio buvimo vietos į pristatymo vietą, užtikrinant tokio piniginio krovinio apsaugą ir neliečiamumą; pinigų apdorojimas – kaip saugos tarnybos vykdomas paimto piniginio krovinio atidarymas, pinigų skaičiavimas, mokumo, tikrumo bei tinkamumo naudoti apyvartoje tikrinimas, rūšiavimas, pakavimas perskaičiavimo patalpoje bei informacijos apie pinigų krovinį ir pinigus perdavimas bankui sutartyje numatyta forma ir tvarka; tuo tarpu pinigų saugojimas – kaip saugos tarnybai perduotų pinigų ir pinigų krovinio saugojimas saugos tarnybos saugykloje atskirai nuo kitų klientų pinigų krovinių ir pinigų, maksimaliai užtikrinant pinigų krovinio ir pinigų išsaugojimą ir nesinaudojant jais bei neleidžiant jais naudotis kitiems asmenims[206].

(184) Pinigų tvarkymo paslaugas bankams teikiančioms saugos tarnyboms yra keliami visi tie patys reikalavimai, kurie yra keliami saugos tarnyboms ar saugos padaliniams, norintiems teikti inkasavimo paslaugas, grynųjų pinigų pervežimą, t. y. tokios saugos tarnybos privalo turėti licenciją vykdyti ginkluotą ir neginkluotą asmens ir turto saugą bei inkasavimo pažymėjimus, o apsaugos darbuotojai privalo turėti inkasatorių pažymėjimus.

(185) Tačiau, kaip nurodyta šio Nutarimo 1.4. dalyje, be jau išvardintų reikalavimų, saugos tarnybos, norinčios teikti bankams pinigų tvarkymo paslaugas, privalo atitikti ir Banko veiklą papildančių paslaugų pirkimo taisyklių keliamus reikalavimus. Šie reikalavimai – tai finansinis stabilumas ir patikimumas, kompetencija, išteklių ir patirties teikiant atitinkamas paslaugas turėjimas, pajėgumas ateityje užtikrinti kokybišką paslaugų teikimą ir pan. Taip pat ir bankai – šių paslaugų pirkėjai – kelia reikalavimus saugos tarnyboms.

(186) Visų pirma, tam, kad galėtų būti teikiamos tokios apimties pinigų tvarkymo paslaugos, saugos tarnyboms yra būtina turėti pinigų perskaičiavimo centrus. Tyrimo metu surinkta informacija leidžia pagrįstai teigti, jog tokių patalpų įrengimas reikalauja didelių investicijų[207]. Be to, bankai paprastai reikalauja, jog saugos tarnybos apdraustų tvarkomus banko grynuosius pinigus vienoje ar kitoje draudimo bendrovėje. Tai akivaizdu iš standartinių tarp bankų ir saugos tarnybų sudaromų pinigų tvarkymo paslaugų sutarčių[208].

(187) Kaip nurodyta Nutarimo 37 pastraipoje, bankai, perkantys pinigų tvarkymo paslaugas, iš paslaugų teikėjo paprastai perka pinigų tvarkymo paslaugų visumą, kurią sudaro pinigų pervežimas, pinigų apdorojimas ir pinigų saugojimas, o ne atskiras šios paslaugos sudedamąsias dalis (pavyzdžiui, tik pinigų pervežimą ar tik pinigų saugojimą).

(188) Vis dėlto, net ir tų saugos tarnybų, kurios turi perskaičiavimo centrus ir kurios teikia inkasavimo paslaugas, apimančias pinigų pervežimą, apdorojimą bei įskaitymą į kliento sąskaitą banke tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu, teikiamos inkasavimo paslaugos, vertinant jas iš paklausos pakeičiamumo pusės, bankų požiūriu, nėra pakeičiamos bankų pinigų tvarkymo paslaugoms, nes tokios apimties ne bankams teikiamos inkasavimo su įskaitymu tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu paslaugos ir pinigų tvarkymo paslaugos yra dvi savo esme besiskiriančios paslaugos.

(189) Inkasavimo, kuris apima kitų ūkio subjektų (ne bankų) pinigų pervežimą, apdorojimą bei įskaitymą, esmė yra greitas ir saugus kliento grynųjų pinigų pervedimas į jo sąskaitą viename ar kitame banke. Klientas, perkantis tokias paslaugas, nėra suinteresuotas, jog jo pinigai būtų saugomi inkasavimo paslaugas teikiančios saugos tarnybos perskaičiavimo centre ilgesnį laiką. Priešingai, jam yra svarbu, jog jo grynieji pinigai būtų kuo greičiau ir operatyviau, o jei įmanoma – dar tą pačią dieną, įskaityti į jo sąskaitą banke[209].

(190) Tuo tarpu bankams teikiamų pinigų tvarkymo paslaugų esmė yra grynųjų pinigų tvarkymas pagal banko saugos tarnybai pateiktus nurodymus. Pastaruoju atveju saugos tarnyba banko grynųjų pinigų niekur neįskaito ir jei bankas nurodo, saugos tarnyba privalo saugoti banko grynuosius pinigus visą banko nurodytą laiką. Tai, kad ne bankams teikiama inkasavimo paslauga, apimanti pinigų pervežimą, pinigų apdorojimą bei įskaitymą tiesiogiai į kliento sąskaitą banke nuotolinio ryšio su banku būdu, ir pinigų tvarkymo paslauga yra dvi savo esme besiskiriančios paslaugos, tyrimo metu, be kita ko, yra patvirtinęs ir DNB bankas[210].

(191) Kaip matyti iš tyrimo metu nagrinėtų aplinkybių, išdėstytų ir Nutarimo 1.5. dalyje, grynieji banko pinigai, kurie yra tvarkomi pagal banko nurodymus, gali būti vežami į Lietuvos banką, banko padalinius, oro uostą ar paslaugų teikėjo perskaičiavimo centrą. Tie patys pinigai yra naudojami ir inkasuoti bankomatams. Kaip Konkurencijos tarybai yra paaiškinęs G4S, „bankomatų inkasavimo paslaugos esmė yra ta, kad gavus užsakymą, kuriame yra nurodomas konkretus bankomatas, bankomato pakrovimo data, kraunami nominalai bei kraunamos grynųjų pinigų sumos, yra ruošiamos bankomato kasetės (į kasetes pakraunami grynieji pinigai), jos vežamos į nurodytą bankomatą, keičiamos su bankomate esančiomis kasetėmis, pakeistos kasetės pervežamos į pinigų perskaičiavimo centrą, perskaičiuojamas kasetėse esantis pinigų likutis ir informacija apie rastus grynuosius pinigus pervežtose kasetėse bei įvykdytą užsakymą yra perduodama bankui“[211].

(192) Iš šių paaiškinimų matyti, jog bankomatų inkasavimo paslauga yra įprasta banko pinigų tvarkymo paslauga (kadangi apima pinigų pervežimą, apdorojimą bei saugojimą), kuri skiriasi keliais techniniais aspektais, t. y. bankomatų inkasavimo paslaugos atveju grynieji pinigai yra dedami į specialias bankomatų kasetes (ATM kasetes), kurias reikia programuoti, o patį bankomatą reikia testuoti bei atlikti jo priežiūros darbus ir remontą[212].

(193) Vertinant, ar šie techniniai aspektai yra pagrindas išskirti bankomatų inkasavimo paslaugas į atskirą rinką, pažymėtina tai, jog tos saugos tarnybos, kurios teikia pinigų tvarkymo paslaugas bankams, paprastai taip pat aptarnauja ir tokių bankų bankomatus. Be to, pagal šių saugos tarnybų kartu su bankais sudarytas bankomatų inkasavimo paslaugų sutartis, bankomatų pildymui įprastai yra naudojami bankui priklausantys ir saugos tarnybos pagal pinigų tvarkymo sutartis pervežti, apdoroti ir saugomi grynieji pinigai[213].

(194) Tai leidžia pagrįstai teigti, jog saugos tarnybų bankams teikiamos bankomatų inkasavimo paslaugos yra neatsiejamai susijusios su pinigų tvarkymo paslaugomis ir saugos tarnybos, teikiančios pinigų tvarkymo paslaugas bankams, be didesnių kliūčių gali aptarnauti ir tokių bankų bankomatus.

(195) Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog šio tyrimo kontekste yra tikslinga išskirti atskirą prekės rinką – pinigų tvarkymo paslaugų rinką, kurios apima banko pinigų pervežimą, apdorojimą, saugojimą bei bankomatų inkasavimą.

(196) G4S teigimu, tyrimo metu buvo netinkamai apibrėžta prekės rinka, nes buvo nukrypta nuo Europos Komisijos praktikos ir rinkos apibrėžimo kaip grynųjų pinigų paslaugų. G4S nurodo, kad Europos Komisija savo 2004 m. gegužės 28 d. sprendime byloje dėl Group 4 Falck/Securicor[214] koncentracijos nagrinėjo analizuojamų paslaugų pakeičiamumo ir atitinkamų rinkų apibrėžimo klausimus. G4S manymu, rinka nagrinėjamoje byloje turėjo būti apibrėžta taip pat, kaip grynųjų pinigų paslaugų rinka.

(197) Vis dėlto apibrėžti rinką bendrai kaip grynųjų paslaugų rinką nepagrįsta būtų jau vien dėl to, kad, kaip išsamiai išdėstyta Nutarimo 4.1.1. ir 4.1.3. dalyse, inkasavimo su įskaitymu tiesiogiai nuotolinio ryšio su bankų būdu ir pinigų tvarkymo paslaugų pirkėjai kelia skirtingus reikalavimus šių paslaugų teikėjams, o pačios paslaugos, kaip matyti iš šioje Nutarimo dalyje išdėstytų aplinkybių, iš esmės skiriasi pagal savo savybes bei naudojimą. Todėl nėra pagrindo išvadai, kad inkasavimo su įskaitymu tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu ir pinigų tvarkymo paslaugos turėtų būti priskirtos vienai tai pačiai rinkai, kadangi paklausos pakeičiamumo tarp šių paslaugų nėra[215].

(198) Be to, Europos Komisijos sprendime, kuriuo remiasi G4S, nagrinėjama konkurencijos problema nėra identiška šio tyrimo metu garinėjamai konkurencijos problemai. Europos Komisijos pranešimo „Dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo Bendrijos konkurencijos teisės tikslams“[216] 12 punkto, kuriame nurodyta, jog rinkos apibrėžimui taikoma metodika gali duoti skirtingus rezultatus priklausomai nuo tiriamo konkurencijos klausimo pobūdžio.

(199) Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog G4S nepateikė argumentų, jog atitinkamų paslaugų rinkų apibrėžimas kaip inkasavimo su įskaitymu tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu bei pinigų tvarkymo, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes, yra nepagrįstas, o G4S pateikti atmestini kaip nepaneigiantys paslaugų rinkos apibrėžimo, atlikto remiantis faktinėmis aplinkybėmis.

(200) Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad geografinė rinka yra teritorija, kurioje visi ūkio subjektai susiduria su iš esmės panašiomis konkurencijos sąlygomis tam tikroje prekės rinkoje ir kuri, atsižvelgiant į tai, gali būti atskiriama lyginant su greta esančiomis teritorijomis. Pagal Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 6 dalį konkurencijos sąlygos suprantamos kaip visokie pirkimo ar pardavimo ekonominiai parametrai, iš kurių svarbiausiais laikomi kainos, nuolaidos, antkainiai ar kitokie mokėjimai bei jiems įtaką darantys veiksniai (ūkinės veiklos teisiniai ribojimai, valstybės valdymo ir savivaldos institucijų teikiama pagalba, gamybos technologijos ir kaštai, prekių naudojimo ar vartojimo ypatybės, transportavimo galimybės ir pan.).

(201) Tyrimo metu nustatytos aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, jog atitinkama geografinė rinka nagrinėjamų ūkio subjektų veiksmų atveju nėra platesnė nei nacionalinė – Lietuvos Respublikos teritorija – rinka.

(202) Pirma, tiek bankų pinigų tvarkymo, tiek klientų inkasavimo paslaugų sutartyse numatyti grynųjų pinigų pervežimo paslaugų įkainiai paprastai būna tiesiogiai susieti su tuo, kokį atstumą saugos tarnybai reikia nuvažiuoti nuo grynųjų pinigų buvimo iki jų pristatymo vietos[217]. Kuo šis atstumas didesnis, tuo saugos tarnybos grynųjų pinigų transportavimo kaštai yra didesni, o tai lemia ir didesnę grynųjų pinigų pervežimo paslaugų kainą[218]. Tai paaiškina, kodėl Lietuvoje veikiančias įmones bei bankus paprastai aptarnauja Lietuvoje įsikūrusios saugos tarnybos.

(203) Antra, bankų pinigų tvarkymo ir klientų pinigų inkasavimo paslaugų pirkėjai tokių paslaugų teikėjams paprastai kelia operatyvumo reikalavimus[219] . Kitaip tariant, bankams, perkantiems pinigų tvarkymo paslaugas, yra svarbu, jog saugos tarnybos galėtų greitai sureaguoti į jų nurodymus, tuo tarpu įmonėms, perkančioms inkasavimo paslaugas, yra svarbu, jog jų grynieji pinigai būtų kuo greičiau įskaityti į jų banko sąskaitas. Ne Lietuvoje veikiančios saugos tarnybos, dėl didesnių atstumų, kuriais turėtų pervežti klientų pinigus, susidurtų su kliūtimis tenkinti tokius šių paslaugų pirkėjų reikalavimus, susijusius su grynųjų pinigų įskaitymo operatyvumu, o tai yra dar viena iš aplinkybių, pagrindžiančių, kodėl geografinė rinka turėtų būti apibrėžiama kaip nacionalinė.

(204) Galiausiai, pinigų tvarkymo ir inkasavimo paslaugų teikimą Lietuvoje reglamentuoja nacionaliniai teisės aktai, kurie kelia specialius ir tik šioje teritorijoje atitinkamas paslaugas norintiems teikti ūkio subjektams taikomus reikalavimus (pvz., reikalavimas turėti licenciją, inkasavimo pažymėjimus ir pan.).

(205) Taigi, atsižvelgiant į valstybinio reguliavimo ypatumus bei tai, kad perkant šias paslaugas iš kitose teritorijose veikiančių ir analogiškas paslaugas teikiančių ūkio subjektų atsirastų papildomi transportavimo kaštai bei tai, kad pastaruoju atveju šios paslaugos nebūtų teikiamos taip pat operatyviai, kas yra svarbu tokias paslaugas perkantiems ūkio subjektams, darytina išvada, jog atitinkama geografinė rinka turėtų būti apibrėžta kaip nacionalinė, t. y. Lietuvos Respublikos teritorija.

(206) Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta šio Nutarimo 4.1. ir 4.2. dalyse, yra išskiriamos tokios atitinkamos rinkos: 1) inkasavimo su grynųjų pinigų įskaitymu tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu paslaugų rinka Lietuvos Respublikoje, 2) pinigų tvarkymo paslaugų rinka Lietuvos Respublikoje.

(207) Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 17 dalyje yra nurodyta, kad ūkio subjektas – tai įmonės, jų junginiai (asociacijos, susivienijimai, konsorciumai ir pan.), įstaigos ar organizacijos, ar kiti juridiniai ar fiziniai asmenys, kurie vykdo ar gali vykdyti ūkinę veiklą Lietuvos Respublikoje arba kurių veiksmai daro įtaką ar ketinimai, jeigu būtų įgyvendinti, galėtų daryti įtaką ūkinei veiklai Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgus į Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 7 dalį, kurioje nurodyta, kad konkurentai – tai ūkio subjektai, kurie toje pačioje atitinkamoje rinkoje susiduria ar gali susidurti su tarpusavio konkurencija, darytina išvada, kad atitinkamų rinkų dalyviais laikytini konkuruojantys ir galintys konkuruoti ūkio subjektai.

(208) Atsižvelgiant į tai, kad tiek G4S, tiek ir SEB bankas, Swedbank, DNB bankas ar UAB „First Data Lietuva“ vykdo ūkinę veiklą Lietuvos Respublikoje, jie yra laikytini ūkio subjektais Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 17 dalies prasme.

(209) Remiantis tyrimo metu surinktas duomenimis, tyrimo laikotarpiu nuo 2007 m. iki 2012 m. Lietuvoje inkasavimo su grynųjų pinigų įskaitymu tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu paslaugas teikė dvi saugos tarnybos, t. y. G4S ir Eurocash1.

(210) Nagrinėjamų inkasavimo su įskaitymu tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu paslaugų pirkėjai yra ūkio subjektai, kurių veikloje yra naudojami grynieji pinigai. Tikslus šių ūkio subjektų skaičius nėra žinomas.

(211) Pinigų tvarkymo paslaugas iki šio Nutarimo priėmimo dienos Lietuvoje teikė dvi saugos tarnybos, t. y. G4S[220] ir Eurocash1[221]. Atkreiptinas dėmesys, kad, pinigų tvarkymo paslaugas turi teisę teikti ir kai kurių bankų padaliniai, tačiau, priešingai nei saugos tarnybos, inkasavimo paslaugas jie gali teikti tik juos įkūrusiems bankams ir negali jų teikti kitiems Lietuvoje veikiantiems bankams ar bankų klientams[222]. Taip pat pažymėtina tai, jog bankų, vis dar turinčių teisę teikti inkasavimo paslaugas, skaičius mažėja ir šiuo metu tik nedaugelis Lietuvos bankų teikia sau šias paslaugas. Be to, ir tie bankai, kurie turi teisę teikti inkasavimo paslaugas, paprastai papildomai naudojasi ir saugos tarnybų teikiamomis inkasavimo paslaugomis. Pažymėtina ir tai, jog bankai, kartą perleidę inkasavimo veiklą vienai ar kitai saugos tarnybai, paprastai vėliau nebepradeda teikti sau šių paslaugų, kadangi jie nebeturi reikiamos įrangos tokių paslaugų teikimui, o tokios jau kartą atsisakytos veiklos pakartotinį pradėjimą vertina kaip nenaudingą dėl ekonominių ar kitų priežasčių[223]. Atsižvelgiant į visa tai, šiame Nutarime yra nagrinėjamos tik saugos tarnybų teikiamos inkasavimo paslaugos. Tokios praktikos, be kita ko, laikosi ir Europos Komisija[224].

(212) Pinigų tvarkymo paslaugas tirtuoju laikotarpiu pirko SEB bankas, Swedbank, DNB bankas, Nordea bankas, Danske bankas, Unicredit bankas, Ūkio bankas, AB „Citadelė“ bankas, Uždaroji akcinė bendrovė Medicinos bankas, UAB „First Data Lietuva“. Šiems ūkio subjektams teikiamos pinigų tvarkymo (įskaitant bankomatų inkasavimo) paslaugos yra esminės ir reikalingos bankų teikiamoms paslaugoms, susijusioms su grynaisiais pinigais.

(213) Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad visi susitarimai, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, yra draudžiami ir negalioja nuo jų sudarymo momento. Savo esme analogiška nuostata įtvirtinta ir SESV 101 straipsnio 1 dalyje.

(214) Vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 15 dalimi, susitarimu yra laikomi bet kuria forma (raštu ar žodžiu) dviejų ar daugiau ūkio subjektų sudarytos sutartys arba ūkio subjektų suderinti veiksmai, įskaitant bet kurio ūkio subjektų junginio (asociacijos, susivienijimo, konsorciumo ir pan.) arba šio junginio atstovų priimtą sprendimą. Tam, kad ūkio subjektus būtų galima pripažinti sudariusiais susitarimą Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio (taip pat ir SESV 101 straipsnio) prasme, pakanka įrodyti, jog atitinkami ūkio subjektai išreikštų bendrą valią elgtis rinkoje tam tikru apibrėžtu būdu. Bendros valios išreiškimo forma nėra taip svarbi, jei ji tiksliai perteikia šalių valią elgtis rinkoje pagal susitarimo sąlygas[225].

(215) Tyrimo metu buvo analizuojamos G4S sutartys su SEB banku, Swedbank, DNB banku ir UAB „First Data Lietuva“, kuriose buvo įtvirtintos nuostatos, skatinusios SEB banką, Swedbank, DNB banką ir UAB „First Data Lietuva“ pinigų tvarkymo paslaugas pirkti tik iš G4S ir atitinkamai ribojusios kitų nei G4S paslaugų teikėjų galimybes teikti pinigų tvarkymo bei inkasavimo su įskaitymu tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu paslaugas. Nagrinėjamų ūkio subjektų bendradarbiavimas įformintas pasirašant sutartis (2007 m. G4S - SEB banko sutartis, 2008 m. G4S – Swedbank sutartis, 2008 m. G4S - DNB banko sutartis ir 2006 m. G4S – FDL sutartis), todėl, atsižvelgiant į Konkurencijos įstatymo nuostatas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktiką, toks bendradarbiavimas laikytinas ūkio subjektų susitarimu konkurencijos teisės prasme[226].

(216) SEB bankas, Swedbank ir DNB bankas nesutinka, kad nagrinėjamu atveju buvo suderinta šalių valia rinkoje elgtis tam tikru būdu, t.y. pirkti pinigų tvarkymo paslaugas tik iš G4S, taigi, bankai nesutinka, kad tarp kiekvieno iš jų bei G4S buvo sudaryti susitarimai Konkurencijos įstatymo bei SESV prasme. Bankų teigimu, tyrimo metu nepagrįstai konstatuota, jog susitarimas egzistuoja todėl, kad kompensacijos mokėjimas ar sutarties nutraukimo grėsmė skatino bankus visas reikalingas paslaugas pirkti tik iš G4S. Tačiau tyrimo metu nustatytos aplinkybės, anot bankų, patvirtina, kad tiek pasirašydami nagrinėjamas susitartis, tiek jas vykdydami, bankai neturėjo valios būti saistomi įsipareigojimo pinigų tvarkymo paslaugas pirkti tik iš G4S.

(217) Atkreiptinas dėmesys, kad bankų nuomonėse pateikti argumentai iš esmės yra susiję su tuo, ar nagrinėjamose 2007 m. SEB – G4S, 2008 m. Swedbank – G4S, 2008 m. DNB – G4S sutartyse esančios nuostatos turėjo poveikį bankų sprendimui pinigų tvarkymo paslaugas pirkti iš kito nei G4S teikėjo (ir atitinkamai kitų teikėjų galimybėms įeiti į pinigų tvarkymo rinką ir joje plėstis), bei ar bankai siekė (norėjo) pinigų tvarkymo paslaugas pirkti tik iš G4S. Tokie minėti bankų argumentų susitarimo Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio bei SESV 101 straipsnio prasme buvimo fakto nepaneigia dėl dviejų priežasčių. Pirma, susitarimo buvimo faktas vertinamas atskirai nuo tokio susitarimo tikslo riboti konkurenciją ar konkurenciją ribojančio poveikio, t.y. vertinant, ar ūkio subjektų veiksmai pažeidžia Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir SESV 101 straipsnio reikalavimus visų pirma nustatytina, ar yra susitarimas, asociacijos sprendimas ar suderinti veiksmai, o tai nustačius vertinama, ar toks susitarimas, asociacijos sprendimas ar suderinti veiksmai turi tikslą riboti konkurenciją ar riboja ar gali riboti konkurenciją. Antra, kaip pažymima LVAT praktikoje, „konkurencijos teisės prasme negalima teigti, jog nustatant draudžiamo susitarimo faktą, būtina nustatyti sąmoningą siekį, subjektyvią tyčią (tikslą) apriboti konkurenciją. Net jeigu susitarimo šalių siekiai sudarant susitarimą nėra sąmoningas konkurencijos ribojimas, tai nepaneigia aplinkybės, jog buvo sudarytas susitarimas, atitinkantis Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio sąlygas. Konkurencijos teisės pažeidimas gali būti padaromas tiek tyčia, tiek neatsargumu“[227]. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog, esant tarp SEB ir G4S, Swedbank ir G4S, DNB ir G4S sudarytoms sutartims, galima konstatuoti, jog tarp šalių buvo sudarytas susitarimas konkurencijos teisės prasme. Tai, ar šiuose susitarimuose esančios nuostatos skatino bankus visas reikalingas paslaugas sutarčių galiojimo metu pirkti tik iš G4S bei ar šių susitarimų tikslas ar poveikis buvo ar galėjo būti konkurencijos ribojimas atitinkamose rinkose yra vertinama toliau atitinkamai šio Nutarimo 5 ir 6 dalyse.

(218) Kaip įtvirtinta Konkurencijos tarybos 2000 m. sausio 13 d. nutarimu Nr. 1 patvirtintų Reikalavimų ir sąlygų susitarimams, kurie dėl savo mažareikšmio poveikio negali itin riboti konkurencijos[228] 2 punkte, vertikalusis susitarimas – tai susitarimas tarp dviejų ar daugiau ūkio subjektų, kurių kiekvienas veikia skirtingame prekės gamybos ar platinimo lygmenyje ir kuris apima prekių pirkimo, pardavimo ar perpardavimo sąlygas. 2010 m. balandžio 20 d. Europos Komisijos reglamente dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 3 dalies taikymo vertikaliųjų susitarimų ir suderintų veiksmų rūšims[229] (toliau – Vertikaliųjų apribojimų bendrosios išimties reglamentas) 1 straipsnyje vertikalieji susitarimai apibrėžiami kaip susitarimai ar suderinti veiksmai tarp dviejų ar daugiau įmonių, kurių kiekviena, vykdydama susitarimo sąlygas, veikia skirtingame gamybos ar paskirstymo grandinės lygyje, ir kurie yra susiję su sąlygomis, suteikiančiomis galimybę šalims pirkti, parduoti ar perparduoti tam tikras prekes ar paslaugas.

(219) Tyrimo metu buvo nagrinėjami susitarimai tarp G4S, kaip pinigų tvarkymo paslaugų teikėjo, bei Swedbank, SEB banko, DNB banko ir UAB „First Data Lietuva“, kaip šias paslaugas perkančių ūkio subjektų, su kurių vykdoma ūkine veikla (teikiamomis paslaugomis, susijusiomis su grynaisiais pinigais) yra susijusios G4S šiems ūkio subjektams teikiamomis pinigų tvarkymo (įskaitant bankomatų inkasavimą) paslaugos, todėl nagrinėjami susitarimai pripažintini vertikaliais susitarimais.

(220) Remiantis Vertikaliųjų apribojimų bendrosios išimties reglamento 1 straipsnio d) punktu, įsipareigojimas nekonkuruoti – tiesioginis arba netiesioginis pirkėjo įsipareigojimas negaminti, nepirkti, neparduoti ar neperparduoti prekių arba paslaugų, konkuruojančių su sutartyje nurodytomis prekėmis ar paslaugomis, arba bet koks tiesioginis ar netiesioginis pirkėjo įsipareigojimas atitinkamoje rinkoje pirkti iš tiekėjo arba iš kitos tiekėjo nurodytos įmonės daugiau nei 80 % visų pirkėjo perkamų sutartyje nurodytų prekių arba paslaugų ir jų pakaitalų, minėtąjį procentą apskaičiuojant pagal visą jo pirkimų vertę arba, jei tame sektoriuje taip įprasta, apimtį, praėjusiais kalendoriniais metais. Remiantis Europos Komisijos Vertikaliųjų apribojimų gairių[230] (toliau – Vertikaliųjų apribojimų gairės) 129 punktu, pirkėjo įsipareigojimą pirkti iš vieno teikėjo galima konstatuoti tada, kai, atsižvelgiant į teisines ir faktines aplinkybes, pirkėjas įpareigojamas ar skatinamas daugiau daugiau kaip 80 proc. jam reikalingų produktų pirkti iš vieno tiekėjo.

(221) Kaip matyti iš Nutarimo 2.1. – 2.4. dalyse išdėstytų aplinkybių, nors SEB bankui, Swedbank, DNB bankui bei UAB „First Data Lietuva“ lieka teisė pinigų tvarkymo paslaugas pirkti iš kito tiekėjo nei G4S, toks jų sprendimas yra susijęs su papildomomis sąlygomis. Swedbank ir DNB bankas, pasinaudoję jų sutartyse su G4S numatyta teise pakeisti paslaugų teikėją, būtų turėję sumokėti G4S kompensaciją, apskaičiuojamą pagal atitinkamose jų sutartyse įtvirtintas formules. Jei pinigų tvarkymo paslaugas iš kito teikėjo būtų pradėjęs pirkti SEB bankas, G4S būtų turėjęs teisę peržiūrėti 2007 m. sutartyje įtvirtintus paslaugų įkainius arba vienašališkai nutraukti sutartį. UAB „First Data Lietuva“ pradėjus pinigų tvarkymo paslaugas pirkti iš kito teikėjo, ji būtų turėjusi ne tik sumokėti 2006 m. sutartyje įtvirtintą baudą, tačiau G4S būtų galėjęs nutraukti pinigų tvarkymo paslaugų teikimo sutartį.

(222) Atsižvelgiant į tai, toliau šiame Nutarime vertinama, ar Swedbank, SEB bankas, DNB bankas ir UAB „First Data Lietuva“ buvo įsipareigoję pinigų tvarkymo paslaugas pirkti iš G4S ir ar tokių susitarimų tikslas buvo konkurencijos ribojimas arba dėl nagrinėjamų susitarimų buvo ar galėjo būti ribojama konkurencija atitinkamose rinkose.

(223) Kaip nurodyta Nutarimo 2.1.1. dalyje, 2001 m. [KOMERCINĖ PASLAPTIS] tarp AB „Lietuvos taupomasis bankas“ (šiuo metu – Swedbank) ir UAB „Falck Security” (šiuo metu – G4S) buvo sudaryta Banko turto perdavimo – priėmimo sutartis, kuria bankas UAB „Falck Security“ (šiuo metu – G4S) perleido visą su iki tol paties banko vykdyta inkasavimo veikla susijusį turtą bei darbuotojus. 2001 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 140 Konkurencijos taryba leido vykdyti koncentraciją UAB „Falck Security“ (šiuo metu – G4S) įsigyjant AB „Lietuvos taupomasis bankas“ (šiuo metu – Swedbank) turto dalį.

(224) Atsižvelgiant į tai, kad Konkurencijos taryba leido vykdyti koncentraciją ir minėtų sutarčių nuostatos buvo įvertintos nagrinėjant pranešimą apie koncentraciją, toliau šiame Nutarime minėtos sutartys nėra vertinamos.

(225) Kaip matyti iš Nutarimo 2.1.3. išdėstytų aplinkybių, 2008 m. [KOMERCINĖ PASLAPTIS] pabaigoje, likus dviem mėnesiams iki 2001 m. G4S – Swedbank pinigų tvarkymo sutarties galiojimo pabaigos, šalys apsikeitė pasiūlymais pratęsti tarpusavio bendradarbiavimą. Swedbank pasiūlė 2001 m. Sutarties 5.1. punktą, kuriame buvo įtvirtinta, kad Swedbank pinigų tvarkymo paslaugas perka tik iš G4S, panaikinti. Sutartyje, kuri tarp G4S ir Swedbank buvo pasirašyta 2008 m. [KOMERCINĖ PASLAPTIS], minėtos nuostatos, numatančios Swedbank pareigą pinigų tvarkymo paslaugas pirkti tik iš G4S, neliko.

(226) 2008 m. G4S – Swedbank Pinigų tvarkymo sutarties 4.1 punkte buvo įtvirtinta, kad, atsižvelgiant į G4S padarytas bei numatomas daryti investicijas, gerinant pinigų tvarkymo paslaugų teikimo sąlygas, sutarties galiojimo laikotarpiu Swedbank pinigų tvarkymo paslaugas pirks tik iš G4S. Toliau minėtame sutarties punkte nurodoma, kad šalys pripažįsta „kad šio punkto sąlygos nereiškia, kad bankas neturi teisės laisvai pasirinkti paslaugos teikėją arba kad už tokį pasirinkimą jam gali būti taikomos kokios nors neigiamos pasekmės pagal Sutartį. Bankui Sutarties galiojimo laikotarpiu pradėjus pirkti Pinigų tvarkymo paslaugas ar dalį jų, ar šias paslaugas atitinkančias kitas paslaugas ne tik iš Centro, Bankas sumokės Centrui kompensaciją už padarytas investicijas“. Remiantis nagrinėjama sutarties nuostata, kompensacija būtų lygi „[KOMERCINĖ PASLAPTIS] procentams, skaičiuojant nuo visos Centro gautinos sumos iš Banko už suteiktas paslaugas pagal Sutartį laikotarpiu nuo 2008 m. [KOMERCINĖ PASLAPTIS] iki dienos, kurią nustatoma aplinkybė, kad Bankas pradėjo pirkti Pinigų tvarkymo paslaugas ar dalį jų, ar šias paslaugas savo turiniu atitinkančias kitas paslaugas ne tik iš Centro“[231].

(227) Apibendrinant, 2008 m. G4S – Swedbank Pinigų tvarkymo sutarties nuostatos numatė, kad Swedbank išlieka teisė pakeisti pinigų tvarkymo paslaugų teikėją ar teisė šioms paslaugoms teikti papildomai pasitelkti kitą nei G4S pinigų tvarkymo paslaugos teikėją. Tačiau, kaip matyti iš 2008 m. G4S – Swedbank Pinigų tvarkymo sutarties nuostatų, jei Swedbank būtų pasinaudojęs šia teise, jis būtų turėjęs sumokėti kompensaciją G4S, apskaičiuotą pagal minėtoje sutartyje įtvirtintą formulę.

(228) Vertinant, ar dėl tokios G4S ir Swedbank sutarties nuostatos buvo ar galėjo būti ribojama konkurencija atitinkamose rinkose, toliau šiame Nutarime vertinama, ar Swedbank, sudaręs 2008 m. sutartį su G4S, įsipareigojo pinigų tvarkymo paslaugas pirkti tik iš G4S, t.y. ar tokia kompensacija, numatyta 2008 m. sutartyje su G4S, skatino Swedbank sutarties galiojimo metu visas pinigų tvarkymo paslaugas pirkti tik iš G4S.

(229) Kaip matyti iš nagrinėjamos 2008 m. G4S – Swedbank sutarties nuostatų, Swedbank įsipareigojimas pirkti paslaugas iš G4S ir atitinkamai pareiga mokėti kompensaciją nebuvo siejamas su kokiu nors apibrėžtu paslaugų kiekiu, kurį bankas turėjo įsigyti iš G4S šios sutarties galiojimo laikotarpiu. Pareiga mokėti kompensaciją Swedbank būtų atsiradusi bet kuriuo atveju pradėjus paslaugas pirkti iš kito nei G4S teikėjo, net jeigu G4S pajamos, gaunamos iš pinigų tvarkymo paslaugų teikimo Swedbank nemažėtų. Pavyzdžiui, jeigu išaugtų bendras banko paslaugų poreikis ir dėl to bankas dalį paslaugų pradėtų pirkti iš kito nei G4S teikėjo (pavyzdžiui, perduodant jam vieną iš sektorių ar kai kuriuos taškus (pavyzdžiui, naujai įsteigtus) tame sektoriuje), tačiau iš G4S perkamų paslaugų apimtys ir G4S iš banko gaunamos pajamos nesikeistų, bankas, remiantis nagrinėjamomis sutarties nuostatomis, taip pat turėtų pareigą mokėti kompensaciją G4S.

(230) Galiojant 2008 m. G4S - Swedbank sutarčiai, banko pareiga mokėti kompensaciją G4S būtų kilusi nepriklausomai nuo to, ar būtų pasikeitusi iš G4S perkamų paslaugų apimtis ar mastas, bet išimtinai dėl to, kad pinigų tvarkymo paslaugos ar jas atitinkančios paslaugos būtų pradėtos pirkti ne tik iš G4S. Todėl darytina išvada, kad 2008 m. sutartis apėmė ne tik šios sutarties sudarymo metu bankui reikalingų visų paslaugų pirkimą iš G4S, bet ir banko poreikio padidėjimą. Be to, pareigą mokėti kompensaciją, apskaičiuojamą pagal 2008 m. G4S – Swedbank sutartyje įtvirtintą formulę, Swedbank būtų turėjęs ir tuo atveju, jei būtų nusprendęs nepasibaigus sutarties galiojimo terminui perduoti visų reikalingų paslaugų teikimą kitam nei G4S pinigų tvarkymo paslaugos teikėjui, kas būtų lėmę paslaugų pirkimo iš G4S visišką pasibaigimą. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiga mokėti kompensaciją G4S būtų atsiradusi ir tuo atveju, jei bankas iš kito pinigų tvarkymo paslaugų teikėjo būtų pradėjęs pirkti paslaugas, atitinkančias pinigų tvarkymo paslaugas pagal savo turinį.

(231) Kadangi nei pareiga mokėti kompensaciją, nei kompensacijos dydis nepriklausė nuo iš kito pinigų tvarkymo paslaugų teikėjo perkamų paslaugų apimties, darytina išvada, kad kompensacija nebuvo susijusi su paslaugų pirkimo iš kito paslaugų teikėjo ekonominiu poveikiu G4S. Swedbank pareiga mokėti kompensaciją G4S buvo susijusi išimtinai su tuo, kad pinigų tvarkymo ar jas pagal turinį atitinkančios paslaugos pradedamos pirkti iš G4S konkurento. Tokią išvadą patvirtina ir tai, kad, kaip matyti iš 2008 m. G4S – Swedbank sutarties nuostatų, tuo atveju, jei Swedbank perkamų paslaugų apimtis ar mastas būtų sumažėjęs natūraliai, sumažėjus šių paslaugų poreikiui, Swedbank nebūtų turėjęs pareigos mokėti kompensaciją G4S. Nepriklausomai nuo perkamų pinigų tvarkymo paslaugų masto ar apimties pokyčio, Swedbank būtų kilusi pareiga sumokėti kompensaciją G4S vos pradėjus pinigų tvarkymo ar jas savo turiniu atitinkančias paslaugas pirkti iš kito paslaugų teikėjo nei G4S. Tokios kompensacijos mokėjimo Swedbank būtų galėjęs išvengti tik pirkdamas visas jam reikalingas pinigų tvarkymo ar jas pagal turinį atitinkančias paslaugas iš G4S visą 2008 m. G4S – Swedbank Pinigų tvarkymo sutarties galiojimo laikotarpį, t.y. iki [KOMERCINĖ PASLAPTIS].

(232) Analizuojant 2008 m. G4S – Swedbank sutartyje įtvirtintą kompensacijos skaičiavimo formulę, matyti, jog kompensacija, priešingai nei įvardijama šioje sutartyje, nebuvo siejama su investicijomis, kurias G4S darė gerindamas teikiamų pinigų tvarkymo paslaugų kokybę. Ji buvo siejama išimtinai su G4S gautinomis pajamomis iš banko už suteiktas pagal 2008 m. G4S – Swedbank sutartį paslaugas laikotarpiu nuo 2008 m. [KOMERCINĖ PASLAPTIS] iki dienos, kai nustatoma aplinkybė, kad bankas pradėjo pirkti pinigų tvarkymo paslaugas ar jų dalį, ar šias paslaugas pagal turinį atitinkančias kitas paslaugas ne tik iš G4S. Vadinasi, bankas būtų turėjęs sumokėti kompensaciją G4S ne už neatsipirkusias investicijas į pinigų tvarkymo paslaugų kokybės gerinimą teikiant šias paslaugas Swedbank, o už tai, kad pinigų tvarkymo paslaugas ar dalį jų bankas būtų pradėjęs pirkti iš kito paslaugų teikėjo. Taigi, remiantis 2008 m. G4S – Swedbank Pinigų tvarkymo sutartimi, pradėjęs pirkti bent dalį reikalingų pinigų tvarkymo paslaugų iš kito paslaugų teikėjo, bankas būtų įgijęs pareigą sumokėti tam tikrą mokestį G4S už tokios teisės įgyvendinimą, kuris būtų buvęs lygus pagal 2008 m. G4S – Swedbank Pinigų tvarkymo sutartyje įtvirtintą formulę apskaičiuotam dydžiui ir, be kita ko, būtų priklausęs nuo momento, kada Swedbank būtų pradėjęs pirkti pinigų tvarkymo paslaugas ar dalį jų iš kito paslaugų teikėjo.

(233) Tai, kad mokėtinos kompensacijos tikslas nebūtų buvęs G4S atliktų investicijų kompensavimas, leidžia teigti ir kitos aplinkybės. Atsižvelgiant į nagrinėjamas nuostatas, kompensacijos dydis būtų buvęs toks pat, nepriklausomai nuo to, ar Swedbank iš kito paslaugų teikėjo būtų pradėjęs pirkti dalį paslaugų ar visas paslaugas. Taigi, banko pareiga mokėti kompensaciją G4S būtų atsiradusi nepriklausomai nuo to, kokią dalį paslaugų jis būtų pradėjęs pirkti iš kito paslaugų teikėjo – tiek pradėjus pirkti nedidelę dalį paslaugų, tiek pradėjus pirkti 100 proc. paslaugų, mokėtinos kompensacijos dydis būtų buvęs toks pat, apskaičiuojamas pagal sutartyje įtvirtintą formulę.

(234) Situacija, kai bankas, pradėjęs pirkti, pavyzdžiui, 5 proc. pinigų tvarkymo paslaugų iš kito paslaugų teikėjo turėtų kompensuoti G4S lygiai tiek pat, kiek ir tuo atveju, jei pradėtų pirkti visas paslaugas iš kito paslaugų teikėjo ir nebepirktų paslaugų iš G4S, būtų ekonomiškai nepagrįsta, kadangi G4S praradimai dėl sumažėjusio perkamų paslaugų kiekio nebūtų visais atvejais vienodi. Ekonominiu požiūriu, nevertinant kompensacijos mokėjimo atitikties konkurencijos taisyklėms, kompensacija turėtų būti siejama su G4S prarastais pardavimais, o ne su iš G4S konkurento perkama paslaugų dalimi. Tačiau, remiantis nagrinėjama kompensacijos skaičiavimo formule, nepriklausomai nuo to, kokią dalį paslaugų bankas būtų pradėjęs pirkti iš kito paslaugų teikėjo, G4S mokėtinos kompensacijos dydis būtų buvęs vienodas. Visa tai leidžia pagrįstai teigti, jog pagal 2008 m. G4S – Swedbank Pinigų tvarkymo sutartyje įtvirtintą formulę apskaičiuota kompensacija būtų buvusi ne kompensacija už G4S padarytas ir neatsipirkusias investicijas, o sankcija Swedbank pasinaudojus sutartyje numatyta teise pasirinkti pinigų tvarkymo paslaugų teikėją.

(235) Kaip minėta, 2008 m. G4S – Swedbank Pinigų tvarkymo sutartimi nustatyti mokėjimai nebuvo susieti su banko sprendimo pirkti pinigų tvarkymo paslaugas iš G4S konkurento ekonominiu poveikiu pačiam G4S. Mokėtinos kompensacijos dydis nepriklausė nei nuo iš kito paslaugų teikėjo perkamos paslaugų dalies, nei nuo G4S prarastų planuotų pajamų. Vertinant tokią sutarties sąlygą, pastebėtina, kad bankui tapo visiškai finansiškai nenaudinga perleisti net ir nedidelę dalį paslaugų kitam paslaugų teikėjui, kadangi tai bet kuriuo atveju būtų lėmę reikšmingas išlaidas Swedbank. Kita vertus, ir perdavus kitam teikėjui visą paslaugų teikimą, bankui būtų reikėję sumokėti kompensaciją G4S, kas atitinkamai taip pat būtų lėmę reikšmingų išlaidų atsiradimą bankui vien už teisės pasirinkti pinigų tvarkymo paslaugų teikėją pasinaudojimą.

(236) Sutartyje įtvirtintos nuostatos lėmė ir tai, kad kompensacija, mokėtina G4S, didėjo 2008 m. G4S – Swedbank Pinigų tvarkymo sutarties galiojimo terminui artėjant į pabaigą, t. y., kuo vėliau sutarties galiojimo laikotarpiu bankas būtų pradėjęs pirkti pinigų tvarkymo paslaugas iš kito paslaugų teikėjo, tuo didesnę sumą jis būtų turėjęs sumokėti G4S. Tai patvirtina ir paties Swedbank Konkurencijos tarybai pateikti skaičiavimai, iš kurių matyti, jog kompensacija už laikotarpį nuo [KOMERCINĖ PASLAPTIS] iki [KOMERCINĖ PASLAPTIS] būtų buvusi [KOMERCINĖ PASLAPTIS], už laikotarpį nuo [KOMERCINĖ PASLAPTIS] m. sausio 1 d. iki [KOMERCINĖ PASLAPTIS] m. gruodžio 31 d. būtų buvusi [KOMERCINĖ PASLAPTIS], tuo tarpu už laikotarpį nuo [KOMERCINĖ PASLAPTIS] m. [KOMERCINĖ PASLAPTIS] iki [KOMERCINĖ PASLAPTIS] – [KOMERCINĖ PASLAPTIS][232]. Pagal tyrimo metu atliktus skaičiavimus matyti, kad, jei bankas nors dalį pinigų tvarkymo paslaugų iš kito paslaugų teikėjo būtų pradėjęs pirkti iki sutarties termino pabaigos [KOMERCINĖ PASLAPTIS], kompensacijos dydis tuo metu būtų buvęs iki [KOMERCINĖ PASLAPTIS][233].

(237) Toks kompensacijos dydžio didėjimas neatitinka kompensacijos už investicijas esmės, kadangi kuo arčiau sutarties galiojimo pabaigos, tuo mažesnė yra investicijų suma, kuri dar nėra kompensuota. Kompensacijos formulė, jei ja buvę siekta atgauti neatsipirkusias investicijas, turėjo būti susieta bent jau su investicijų dydžiu, jų padarymo data ir faktišku atsipirkimo laiku iki sutarties nutraukimo ar dalies paslaugų pirkimo iš kito paslaugų teikėjo pradžios.

(238) Apibendrinant tai, kas išdėstyta Nutarimo 5.1.2.1. ir 5.1.2.2. dalyse, pažymėtina, kad Swedbank pareiga mokėti kompensaciją buvo susijusi išimtinai su Swedbank sprendimu dalį ar visas pinigų tvarkymo paslaugas pirkti iš kito paslaugų teikėjo, nepriklausomai nuo to, ar keistųsi iš G4S perkamų paslaugų apimtis ar mastas. Be to, kompensacijos skaičiavimo formulė buvo susieta ne su G4S atliktomis investicijomis, o su G4S iš Swedbank gautomis pajamomis ir nepriklausė nuo to, kokią dalį paslaugų Swedbank būtų pradėjęs pirkti iš kito teikėjo. Pati kompensacija didėjo sutarties galiojimo terminui einant į pabaigą. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog sutarties nuostatomis nebuvo siekiama kompensuoti G4S atliktas investicijas. Atsižvelgus į šias aplinkybes, darytina išvada, jog 2008 m. Swedbank – G4S sutartyje įtvirtintos nuostatos, numatančios Swedbank pareigą mokėti kompensaciją G4S, tik dėl to, kad dalį ar visas pinigų tvarkymo paslaugas Swedbank pradėtų pirkti iš kito teikėjo, skatino Swedbank sutarties galiojimo metu visas paslaugas pirkti iš G4S, nes tik taip Swedbank galėjo išvengti kompensacijos mokėjimo.

(239) Kaip patvirtina aukščiau išdėstytos aplinkybės, tuo atveju, jei Swedbank būtų pradėjęs bent dalį jam reikalingų pinigų tvarkymo paslaugų pirkti iš kito teikėjo, jis būtų turėjęs sumokėti G4S tam tikrą mokestį, kuris, priklausomai nuo to, kada būtų pradedamos pirkti pinigų tvarkymo paslaugos iš kito teikėjo, būtų nuo [KOMERCINĖ PASLAPTIS] iki [KOMERCINĖ PASLAPTIS]. Taigi, Swedbank sprendimas pasinaudoti savo teise pasirinkti kitą paslaugų teikėją daliai ar visoms pinigų tvarkymo paslaugoms teikti, būtų susijęs su finansiniais praradimais Swedbank dėl pareigos mokėti kompensaciją G4S. Dėl to būtų padidėjusios Swedbank pinigų tvarkymo paslaugų pirkimo sąnaudos. Kadangi šių išlaidų Swedbank būtų galėjęs išvengti tik visas pinigų tvarkymo paslaugas 2008 m. sutarties galiojimo laikotarpiu pirkdamas iš G4S, darytina išvada, kad tai skatino Swedbank visas paslaugas pirkti iš G4S, kas remiantis Vertikaliųjų apribojimų gairių 129 punktu, laikytina Swedbank įsipareigojimu pinigų tvarkymo paslaugas pirkti tik iš G4S[234].

(240) Esant pareigai mokėti kompensaciją, kuri nebūtų priklausiusi nuo to, kokią dalį paslaugų Swedbank būtų pirkęs iš kito teikėjo, Swedbank buvo skatinamas iš kito teikėjo nepirkti dalies (net ir nedidelės) paslaugų. Todėl Swedbank galimybės, nusprendus pinigų tvarkymo paslaugas pirkti iš kito teikėjo, išbandyti naują teikėją, buvo reikšmingai apribotos. Neturėdamas galimybės išbandyti kito paslaugų teikėjo patikimumo, tinkamumo bei sugebėjimo užtikrinti kokybišką paslaugų teikimą, nepatiriant finansinių praradimų rizikos, Swedbank buvo buvo skatinamas pirkti visas reikalingas pinigų tvarkymo paslaugas iš G4S. Tokia išvada darytina dėl to, kad, pirma, kaip išdėstyta Nutarimo 42 pastraipoje, pinigų tvarkymo paslaugos yra esminės bankui užtikrinant nenutrūkstamą ir patikimą paslaugų, susijusių su grynaisiais pinigais, teikimą. Todėl pinigų tvarkymo paslaugų teikimo sutrikimas turėtų neigiamų pasekmių banko funkcionavimui bei reputacijai.

(241) Antra, Banko veiklą papildančių taisyklių 6 punktas įpareigoja banką ypač atidžiai priimti sprendimus pirkti reikšmingas banko veiklą papildančias paslaugas, o 14 punktas įpareigoja banką prieš priimant sprendimą pirkti banko veiklą papildančias paslaugas, įsitikinti banko veiklą papildančių paslaugų teikėjo finansiniu stabilumu ir patikimumu, kompetencija, turimais ištekliais bei patirtimi teikiant atitinkamas paslaugas ir jo pajėgumą ateityje užtikrinti kokybišką paslaugų teikimą. Be to, bankas turi įvertinti, kaip toks sprendimas paveiks banko sugebėjimą laiku ir nenutrūkstamai vykdyti savo įsipareigojimus, su kokia nauja rizika (pvz., operacine, teisine, reputacijos) gali susidurti bankas ir kokių priemonių jis imsis siekdamas sumažinti riziką iki priimtino lygio. Taigi, perkant pinigų tvarkymo paslaugas iš naujo teikėjo, kurio Swedbank negalėjo tiesiogiai išbandyti, banko galimybės įvertinti paslaugų teikėjo kompetenciją, patikimumą, įsitikinti jo sugebėjimu užtikrinti patikimą ir kokybišką paslaugų teikimą yra reikšmingai apribotos. Šiuo aspektu pažymėtina, kad, remiantis Banko veiklą papildančių paslaugų pirkimo taisyklių 4 punktu, net ir perdavęs paslaugų teikimą kitam paslaugos teikėjui, bankas išlieka atsakingas už tinkamą savo funkcionavimą ir bankui tenka rizika dėl galimo veiklos sutrikimo. Todėl rinkdamasis pinigų tvarkymo, kaip banko veiklą papildančių paslaugų, teikėją, bankas yra jautrus paslaugų teikėjo kompetencijai, reputacijai, patirčiai teikiant atitinkamas paslaugas, gebėjimui užtikrinti kokybišką paslaugų teikimą.

(242) Atsižvelgiant į tai, kad net pradėjęs nedidelę dalį paslaugų pirkti iš kito teikėjo, Swedbank būtų turėjęs sumokėti nuo [KOMERCINĖ PASLAPTIS] iki [KOMERCINĖ PASLAPTIS] dydžio kompensaciją, darytina išvada, kad Swedbank buvo skatinamas sutarties galiojimo laikotarpiu visas pinigų tvarkymo paslaugas pirkti iš G4S. Pradėjęs pirkti paslaugas iš kito teikėjo, Swedbank būtų patyręs išlaidų išimtinai dėl tariamos teisės pasirinkti pinigų tvarkymo paslaugų teikėją įgyvendinimo. Kadangi mokėtina kompensacija būtų didėjusi 2008 m. G4S – Swedbank Pinigų tvarkymo sutarties galiojimo terminui einant į pabaigą, kuo ilgesnis buvo 2008 m. G4S – Swedbank Pinigų tvarkymo sutarties vykdymo faktinis terminas, tuo labiau bankas buvo skatinimas visas pinigų tvarkymo paslaugas pirkti tik iš G4S.

(243) Negalėdamas be finansinių praradimų pirkti net ir nedidelės dalies paslaugų iš kito teikėjo ir negalėdamas jo bei jo teikiamų paslaugų kokybės praktiškai išbandyti, Swedbank sprendimas visas paslaugas pirkti iš kito teikėjo būtų susijęs ne tik su finansiniais praradimais sumokėjus nagrinėjamoje sutartyje įtvirtintą kompensaciją G4S, tačiau ir su rizika, kad sutriks nenutrūkstamas bei patikimas banko veiklos, susijusios su grynaisiais pinigais, teikimas. Neišbandęs kito paslaugų teikėjo ir negalėdamas betarpiškai įsitikinti šio paslaugų teikėjo kompetencija, patikimumu ir tinkamumu teikti paslaugas bankui bei užtikrinti kokybišką paslaugų teikimą sutarties galiojimo laikotarpiu, bankas susidurtų su rizika, susijusia su visų paslaugų teikimo perdavimu naujam teikėjui, kad tokio paslaugų teikėjo teikiamos paslaugos neatitiks banko keliamų reikalavimų, ir dėl nekokybiškų paslaugų sutriks banko veikla, susijusi su grynaisiais pinigais.

(244) Kita vertus, kad 2008 m. sutartyje įtvirtinta kompensacija skatino banką visas reikalingas pinigų tvarkymo paslaugas pirkti tik iš G4S, patvirtina ir tai, kad sutarties galiojimo laikotarpiu t. y. iki [KOMERCINĖ PASLAPTIS], Swedbank pinigų tvarkymo paslaugas pirko tik iš G4S. Pinigų tvarkymo sutartis, net ir dėl dalies šių paslaugų teikimo bankui, nebuvo sudaryta su jokiu kitu ūkio subjektu[235]. Sutartį su kitu teikėju – Eurocash1 - Swedbank sudarė tik pasibaigus 2008 m. G4S – Swedbank Pinigų tvarkymo sutarčiai[236], kai naujoje G4S ir Swedbank pinigų tvarkymo sutartyje nebeliko nuostatų, varžančių Swedbank laisvę pinigų tvarkymo paslaugas pirkti iš kito teikėjo.

(245) Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad dėl nagrinėjamoje 2008 m. sutartyje įtvirtintų nuostatų, numatančių pareigą Swedbank, pradėjus pirkti pinigų tvarkymo paslaugas iš kito teikėjo, sumokėti G4S kompensaciją, siekdamas išvengti finansinių praradimų ir/ar veiklos sutrikimo rizikos, sutarties galiojimo laikotarpiu Swedbank buvo skatinamas visas pinigų tvarkymo paslaugas pirkti iš G4S. Todėl sudaręs sutartį tokiomis sąlygomis kokios nagrinėjamos šiame Nutarime, Swedbank įsipareigojo sutarties galiojimo laikotarpiu visas paslaugas pirkti iš G4S.

(246) Swedbank nesutinka su išvadomis, kad sutartyje numatyta pareiga mokėti kompensaciją ribojo banko galimybę pirkti paslaugas iš kito teikėjo. Pagrįsdamas savo argumentus, Swedbank remiasi keletu aplinkybių. Pirma, 2001 m. sutartyje nustatytas išimtinio pirkimo įsipareigojimas buvo pašalintas Swedbank siūlymu ir iniciatyva. Antra, bankas neturėjo techninių galimybių dirbti su keliais paslaugų teikėjais. Trečia, Swedbank ir po 2008 m. sutarties su G4S sudarymo tęsė derybas su Eurocash1. Tačiau Swedbank pateikti argumentai nepaneigia išvados, jog nagrinėjamos 2008 m. Swedbank – G4S sutarties nuostatos skatino Swedbank pirkti visas pinigų tvarkymo paslaugas tik iš G4S, kadangi tik tokiu atveju Swedbank galėjo išvengti pareigos mokėti kompensaciją G4S.

(247) Kaip išdėstyta Nutarimo 2.1.1. dalyje, 2001 m. Swedbank – G4S sutarties 5.1. punktas tiesiogiai įtvirtino Swedbank pareigą sutarties galiojimo laikotarpiu, iki 2008 m. [KOMERCINĖ PASLAPTIS], pinigų tvarkymo paslaugas pirkti tik iš G4S. 2008 m. G4S – Swedbank Pinigų tvarkymo sutarties 4.1 punkte buvo įtvirtinta, kad, jei Swedbank perka iš kito teikėjo pinigų tvarkymo paslaugas ar jas pagal savo turinį atitinkančias paslaugas, Swedbank turi sumokėti G4S tam tikro dydžio kompensaciją. Kaip patvirtina aukščiau išdėstytos aplinkybės, ši kompensacija vertintina kaip sankcija Swedbank už teisės pirkti paslaugas iš kito pinigų tvarkymo paslaugų teikėjo pasinaudojimą.

(248) Remiantis Vertikaliųjų apribojimų gairių 129 punktu, įsipareigojimu pirkti iš vieno tiekėjo gali būti laikomi tokie susitarimai, kuriais pirkėjas įpareigojamas arba skatinamas daugiau savo užsakymų tam tikrai produkto rūšiai teikti vienam tiekėjui. Vertikaliųjų apribojimų bendrosios išimties reglamento 1 straipsnio d) punkte įtvirtinta, kad įsipareigojimu nekonkuruoti gali būti laikomas tiek tiesioginis, tiek netiesioginis pirkėjo įsipareigojimas negaminti, nepirkti, neparduoti ar neperparduoti prekių arba paslaugų, konkuruojančių su sutartyje nurodytomis prekėmis ar paslaugomis. Taigi, konkurencijos teisėje draudžiami yra ne tik tie susitarimai, kuriais pirkėjas tiesiogiai įpareigojamas visas ar didžiąją dalį paslaugų pirkti iš vieno tiekėjo, bet ir tokie susitarimai, kai, nors tiesiogiai pirkėjas neįsipareigoja pirkti iš vieno tiekėjo, jis yra skatinamas visas reikalingas paslaugas pirkti iš vieno teikėjo. Nagrinėjamu atveju, kaip patvirtina išdėstytos aplinkybės, pradėjęs pirkti pinigų tvarkymo paslaugas iš kito teikėjo, Swedbank būtų patyręs finansinių praradimų. Šie finansiniai praradimai dėl kompensacijos, kurią Swedbank būtų turėjęs sumokėti G4S, skatino visas reikalingas paslaugas pirkti iš G4S. Vertinimas, ar dėl tokio Swedbank ir G4S susitarimo buvo ar galėjo būti ribojama konkurencija atitinkamoje rinkoje yra atliekamas atsižvelgiant į reikšmingas teisines ir ekonomines aplinkybes ir nepriklauso nuo subjektyvių susitarimo šalių vertinimo[237].

(249) Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog tai, kad 2001 m. sutartyje įtvirtintas Swedbank įsipareigojimas pinigų tvarkymo paslaugas pirkti iš vieno teikėjo - G4S - buvo panaikintas Swedbank iniciatyva, savaime nepaneigia, jog 2008 m. Swedbank – G4S sutartyje įtvirtintos nuostatos, numatančios kompensacijos mokėjimą G4S, jei Swedbank būtų pradėjęs pirkti pinigų tvarkymo paslaugas iš kito teikėjo, kvalifikuotinas kaip įsipareigojimas pirkti iš vieno teikėjo ar kad toks susitarimas turėjo ar galėjo turėti neigiamą poveikį konkurencijai. Todėl Swedbank argumentas atmestinas ir nepaneigia išvados, jog 2008 m. Swedbank – G4S Pinigų tvarkymo sutartimi Swedbank įsipareigojo pirkti pinigų tvarkymo paslaugas tik iš G4S.

(250) Dėl antrojo Swedbank argumento, kad bankas neturėjo techninių galimybių dirbti su keliais paslaugų teikėjais, pažymėtina, jog, kaip patvirtina tyrimo metu nustatytos aplinkybės, bankai, per [KOMERCINĖ PASLAPTIS] mėnesius[238] trunkantį procesą suderinę savo programinę įrangą su saugos tarnybų programine įranga, gali laisvai bendradarbiauti ne tik su vienu, bet ir su keliais šių paslaugų teikėjais[239]. Taigi, programinės įrangos suderinimas negali būti laikomas aplinkybe, paneigiančia, jog Swedbank buvo įsipareigojęs pinigų tvarkymo paslaugas pirkti iš G4S. Tai, kad suderinus programinę įrangą yra įmanoma dirbti su daugiau nei vienu pinigų tvarkymo paslaugų teikėju, patvirtina ir tai, kad [KOMERCINĖ PASLAPTIS].

(251) Galiausia, tai, kad Swedbank buvo įsipareigojęs pinigų tvarkymo paslaugas pirkti iš G4S nepaneigia ir ta aplinkybė, kad po 2008 m. G4S – Swedbank Pinigų tvarkymo sutarties sudarymo Swedbank tęsė derybas su Eurocash1.

(252) Nors kiti paslaugų teikėjai po 2008 m. G4S – Swedbank Pinigų tvarkymo sutarties sudarymo galėjo kreiptis į Swedbank ir pristatyti bei siūlyti savo paslaugas, Swedbank sudarius susitarimą su G4S tokiomis sąlygomis, kokios buvo numatytos 2008 m. banko sutartyje su G4S, kitų teikėjų realios galimybės konkuruoti dėl paslaugų teikimo Swedbank buvo apribotos. Siekdamas išvengti kompensacijos pagal 2008 m. sutartį mokėjimo, Swedbank buvo skatinamas visas paslaugas pirkti iš G4S. Be to, kiti teikėjai būtų turėję kompensuoti Swedbank šiuos finansinius praradimus, kadangi priešingu atveju Swedbank negautų naudos iš paslaugų pirkimo iš kito teikėjo (plačiau apie tai Nutarimo 6.1.4. dalyje). Šie apribojimai kitiems teikėjams buvo nulemti ne rinkoje susiklosčiusių aplinkybių, o Swedbank bei G4S susitarimų. Kitaip tariant, vien galimybės pinigų tvarkymo paslaugų teikėjui kreiptis į Swedbank nepakanka, kad būtų galima pripažinti, jog Swedbank nebuvo įsipareigojęs pinigų tvarkymo paslaugas pirkti iš G4S. Atkreiptinas dėmesys, kad 2008 m. Swedbank – G4S nagrinėjamos sutarties nuostatos netrukdė Swedbank derėtis su kitu paslaugų teikėju, kadangi Swedbank pareiga mokėti kompensaciją kilo tik pradėjus pirkti paslaugas iš kito teikėjo. Be to, nepaisant su Eurocash1 vykusių derybų, sutartis su Eurocash1 sudaryta nebuvo[240], kol galiojo 2008 m. G4S – Swedbank Pinigų tvarkymo sutarties.

(253) Tyrimo metu nustatytos aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, jog 2008 m. G4S – Swedbank Pinigų tvarkymo sutartis ir joje numatyta banko pareiga mokėti kompensaciją G4S tuo atveju, jei bankas pradėtų nors dalį pinigų tvarkymo paslaugų pirkti iš kito paslaugų teikėjo, skatino Swedbank 2008 m. sutarties galiojimo metu pirkti ne tik pinigų tvarkymo, bet ir bankomatų inkasavimo paslaugas tik iš G4S.

(254) Atsižvelgiant į tai, jog pinigų tvarkymo paslaugos, kaip jos apibrėžtos 2008 m. G4S – Swedbank Pinigų tvarkymo sutartyje ir nurodytos Nutarimo 1.4. dalyje, ir bankomatų inkasavimo paslaugos, kaip nurodoma Nutarimo 1.5. dalyje, tarpusavyje yra labai glaudžiai susijusios, 2008 m. G4S – Swedbank Pinigų tvarkymo sutartyje įtvirtinta banko pareiga mokėti kompensaciją G4S tuo atveju, jei bankas pinigų tvarkymo paslaugas būtų pradėjęs pirkti iš kito tokių paslaugų teikėjo, skatino Swedbank pirkti ir bankomatų inkasavimo paslaugas tik iš G4S.

(255) Kaip paaiškinta Nutarimo 1.5. dalyje, pinigų tvarkymo paslaugos, kaip jos apibrėžtos pinigų tvarkymo sutartyse tarp bankų ir saugos tarnybų, ir bankomatų inkasavimo paslaugos tarpusavyje yra glaudžiai susijusios ir, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes, priskirtinos tai pačiai pinigų tvarkymo rinkai, ir bankai, perkantys pinigų tvarkymo paslaugas bei turintys savo bankomatus, paprastai iš tų pačių saugos tarnybų perka ir bankomatų inkasavimo paslaugas. Toks pinigų tvarkymo ir bankomatų inkasavimo paslaugų pirkimas iš tos pačios saugos tarnybos suteikia bankams galimybę efektyviai organizuoti bankui priklausančių pinigų tvarkymą, kadangi grynieji pinigai, saugos tarnybų tvarkomi pagal tarp banko ir saugos tarnybos sudarytą pinigų tvarkymo sutartį, gali būti naudojami ir bankomatų inkasavimui[241].

(256) Tai patvirtina ir paties Swedbank kartu su G4S 2001 m. [KOMERCINĖ PASLAPTIS] sudarytos Pinigų tvarkymo ir Bankomatų inkasavimo sutartys, iš kurių matyti, jog grynuosius pinigus, tvarkomus pagal 2001 m. G4S – Swedbank Pinigų tvarkymo sutartį, šalys susitarė naudoti ir Swedbank priklausančių bankomatų inkasavimui.

(257) 2001 m. G4S – Swedbank Bankomatų inkasavimo sutarties 1.5. punkte ATM inkasavimas buvo apibrėžtas kaip „pagal Banko užsakymą Centro vykdomas pinigų sudėjimas į ATM kasetes, ATM kasečių su pinigais ir Diverto kasetės pervežimas iki ATM, atvežtų ATM kasečių su Pinigais ir Diverto kasetės pakrovimas į ATM ir testavimas bei pakeistų ATM ir Diverto kasetės pervežimas į Centrą ir jose esančių Pinigų perskaičiavimas bei informacijos perdavimas Bankui“. Tos pačios sutarties 1.2. punkte pinigai buvo apibrėžti kaip „Bankui priklausantys ir Centro pagal Pinigų tvarkymo sutartį, sudarytą tarp Šalių, pervežti, apdoroti ir saugomi grynieji pinigai – litų banknotai“[242]. Tuo tarpu 2001 m. G4S – Swedbank Pinigų tvarkymo sutarties 3.8. punktu šalys susitarė naudoti G4S patalpose saugomus banko grynuosius pinigus „<...> tik Užsakymų vykdymui ir Bankomatų inkasavimo sutartyje, sudarytoje tarp Šalių, išvardintų bankomatų kasečių užpildymui“[243]. Taigi, iš šių išdėstytų aplinkybių matyti, jog grynieji pinigai, kurie naudojami teikiant grynųjų pinigų tvarkymo paslaugas pagal 2008 m. Swedbank – G4S Pinigų tvarkymo sutartį, yra naudojami ir teikiant bankomatų inkasavimo paslaugas pagal 2008 m. Swedbank – G4S Bankomatų inkasavimo sutartį.

(258) Kaip Konkurencijos tarybai tyrimo metu yra paaiškinęs Swedbank, „[KOMERCINĖ PASLAPTIS]“[244].

(259) Taigi, tyrimo metu nustatytos aplinkybės bei paties Swedbank paaiškinimai leidžia pagrįstai teigti, jog bankui yra patogiau ir efektyviau iš to paties paslaugų teikėjo pirkti tiek pinigų tvarkymo, tiek ir bankomatų inkasavimo paslaugas. Dėl šios priežasties objektyviai tikėtina, kad bankas – pelno siekiantis ir administracinius kaštus bandantis mažinti ūkio subjektas[245] – nepirktų iš saugos tarnybos vien tik bankomatų inkasavimo paslaugų, jei negalėtų iš tos pačios saugos tarnybos pirkti ir pinigų tvarkymo paslaugų.

(260) Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog, nepriklausomai nuo to, kad pačioje 2007 m. G4S – Swedbank ATM aptarnavimo sutartyje nebuvo jokių nuostatų, ribojančių Swedbank galimybes rinktis kitus bankomatų inkasavimo paslaugų teikėjus[246], 2008 m. G4S – Swedbank Pinigų tvarkymo sutartyje įtvirtintos nuostatos, numačiusios Swedbank pareigą mokėti kompensaciją G4S tuo atveju, jei bankas pradėtų nors dalį pinigų tvarkymo paslaugų pirkti iš kito šių paslaugų teikėjo, skatino Swedbank pirkti pinigų tvarkymo paslaugas (apimančias grynųjų pinigų pervežimą, apdorojimą ir saugojimą) bei bankomatų inkasavimo paslaugas tik iš G4S. Tai, be kita ko, patvirtina ir aplinkybės, jog Swedbank bankomatų inkasavimo paslaugas tirtuoju laikotarpiu pirko iš to paties ūkio subjekto kaip ir pinigų tvarkymo paslaugas.

(261) Apibendrinant tai, kas išdėstyta Nutarimo 5.1. dalyje, darytina išvada, kad Swedbank, sudaręs su G4S 2008 m. sutartį tokiomis sąlygomis, kai Swedbank, pradėjęs pinigų tvarkymo paslaugas pirkti iš kito teikėjo, būtų turėjęs sumokėti baudą išimtinai dėl paslaugų iš kito teikėjo pirkimo, įsipareigojo 2008 m. sutarties galiojimo laikotarpiu iš G4S pirkti visas ir pinigų tvarkymo, ir bankomatų inkasavimo paslaugas.

(262) 2003 m. G4S – SEB Bendrųjų principų sutarties 2.1.3 punkte šalys įtvirtino: „Jei bendra mokesčių suma, kurią Bankas faktiškai sumokėjo pagal CIT sutartį ir ATM sutartį[247] per kiekvieną iš pirmų 3 (trijų) Nustatytų CIT laikotarpių (bet ne po jų sekančius Nustatytus CIT laikotarpius) yra mažesnė nei 95% (devyniasdešimt penki procentai) Nustatyto CIT mokesčio, Šalys susitaria, kad Bankas sumokės Falck kompensaciją, apskaičiuotą pagal žemiau pateiktą formulę. Tokią kompensaciją Bankas mokės atskirai už atitinkamą Nustatytą CIT laikotarpį (jei reikės), 30 (trisdešimt) dienų po tokio Nustatyto CIT laikotarpio pabaigos, remiantis Falck pateikta sąskaita – faktūra, kuri turės būti apmokėta per 15 (penkiolika) dienų po jos pateikimo Bankui“[248].

(263) Iš tokios Bendrųjų principų sutarties nuostatos matyti, jog SEB banko pareiga mokėti G4S kompensaciją, kuri buvo apskaičiuojama pagal sutartyje įtvirtintą formulę, kaip nurodyta Nutarimo 72 pastraipoje, buvo susieta su banko pirkimais iš G4S per pirmus tris „Nustatytus CIT laikotarpius“. Kaip matyti iš Nutarimo 73 – 74 pastraipose išdėstytų aplinkybių, pareiga SEB mokėti kompensaciją G4S galiojo pirmus tris sutarties vykdymo metus, t. y. iki 2006 m. [KOMERCINĖ PASLAPTIS] Nuo 2006 m. [KOMERCINĖ PASLAPTIS] iki 2007 m. [KOMERCINĖ PASLAPTIS], t. y. dienos, kada buvo sudaryta 2007 m. G4S – SEB Sutartis, bankas buvo laisvas pirkti pinigų tvarkymo paslaugas iš kito paslaugų teikėjo be jokio įsipareigojimo prieš tai sumokėti kompensaciją G4S.

(264) Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir vadovaujantis 2006 m. [KOMERCINĖ PASLAPTIS][249] galiojusia Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalies redakcija[250], kuri numatė, jog ūkio subjektai gali būti patraukti atsakomybėn už šio įstatymo pažeidimus ne vėliau kaip per trejus metus nuo pažeidimo įvykdymo dienos, o esant tęstiniam pažeidimui, - nuo paskutinių veiksmų atlikimo dienos, Konkurencijos tarybos vertinimu, laikotarpiui nuo 2003 m. iki 2006 m., net jei ir būtų konstatuotas Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir SESV 101 straipsnio pažeidimas, turėtų būti taikoma senatis. Dėl šių priežasčių toliau šiame Nutarime G4S ir SEB banko veiksmų, susijusių su šioje Nutarimo dalyje nurodytomis 2003 m. G4S – SEB Bendrųjų principų sutarties nuostatomis, atitiktis Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir SESV 101 straipsnio reikalavimams nėra vertinama.

5.2.2. Dėl 2007 m. G4S – SEB Sutarties

(265) Kaip matyti iš Nutarimo 2.2.2. dalyje išdėstytų aplinkybių, baigiantis 2003 m. Bendrųjų principų sutartimi nustatytam trejų metų kompensacijos mokėjimo laikotarpiui (2006 m. [KOMERCINĖ PASLAPTIS]), SEB bankas dar 2006 m. pradėjo ieškoti kito paslaugų teikėjo ir sudarė darbo grupę tam, kad būtų įvertintos galimybės iš kito paslaugų teikėjo pirkti bent dalį reikalingų pinigų tvarkymo (įskaitant bankomatų inkasavimą) paslaugų. Kaip matyti iš Nutarimo 82 pastraipoje išdėstytų aplinkybių, poreikį susirasti kitą teikėją lėmė įvairios priežastys, [KOMERCINĖ PASLAPTIS][251].

(266) SEB bankas, be kita ko, tyrimo metu yra paaiškinęs, jog, atsižvelgiant į tai, kad bankas privalo užtikrinti operacijų vykdymą, priklausomybė nuo vieno teikėjo yra susijusi su padidinta rizika, be to, bankas yra suinteresuotas konkurencija tarp paslaugų teikėjų ir dėl to, kad tai jam leistų išsidėrėti palankias paslaugos, kurios bankas negali atsisakyti, sąlygas[252]. Nurodytos priežastys lėmė banko sprendimą ieškoti kito pinigų tvarkymo paslaugų teikėjo.

(267) SEB banke sudaryta darbo grupė 2006 m. svarstė keletą alternatyvų daliai paslaugų pirkti: a) įmonės (savos ar su kitais bankais) steigimas; b) užsienyje veikiančių paslaugų teikėjų pritraukimas; c) Lietuvoje panašias paslaugas teikiančių teikėjų pasitelkimas. Priimtiniausiu buvo pasirinktas kito teikėjo paieškos Lietuvoje variantas[253] . Toks darbo grupės siūlymas buvo motyvuotas tuo, jog pasikeitus strategijai ar nepatikus teikiamų paslaugų kokybei, sutarties nutraukimas būtų pats paprasčiausias[254]. Tačiau pažymėtina, kad darbo grupė visišką šių paslaugų atidavimą kitam paslaugų teikėjui (kas būtų reiškę sutartinių santykių su G4S nutraukimą) vertino kaip mažai tikėtiną[255], nes, darbo grupės skaičiavimais, vietiniai paslaugų teikėjai tuo metu būtų galėję geriausiu atveju teikti apie [KOMERCINĖ PASLAPTIS]. šių paslaugų[256]. Be to, banko atliktas vertinimas parodė, kad nei viena įmonė neturėjo reikalingos praktinės patirties[257].

(268) Taigi, darbo grupei 2006 m. identifikavus keletą paslaugų teikėjų, kurie, jos vertinimu, pagal esamą ar planuojamą pasirengimo lygį atrodė priimtini [258] ir būtų galėję be didelių investicijų pradėti teikti bent dalį paslaugų[259], SEB bankas nusprendė organizuoti du bandomuosius pirkimus kiems teikėjams patikrinti Vilniaus ir Utenos miestuose tokiomis sąlygomis: „[KOMERCINĖ PASLAPTIS]“[260]. Parengiamuosiuose dokumentuose taip pat buvo numatyta, jog jei pasiteisins bandomieji pirkimai, bendradarbiavimas galės būti tęsiamas sudarant generalinę sutartį su tokiame bandomuosiuose pirkimuose dalyvavusiu ūkio subjektu[261].

(269) Šie duomenys apie SEB sudarytos darbo grupės veiklą bei priimtus sprendimus leidžia pagrįstai teigti, jog, nors, SEB banko sudarytos darbo grupės vertinimu, identifikuoti Lietuvoje veikiantys pinigų tvarkymo paslaugų teikėjai pagal esamą ar planuojamą pasirengimo lygį be didelių investicijų būtų galėję pradėti teikti bent dalį pinigų tvarkymo paslaugų bankui, SEB bankas siekė prieš sudarydamas pinigų tvarkymo paslaugų sutartį tokį potencialų paslaugų teikėją išbandyti.

(270) Banko sprendimą prieš sudarant nuolatinę sutartį paslaugų teikėją pirmiausia išbandyti galima paaiškinti visų pirma pinigų tvarkymo paslaugų svarba ir tinkamo paslaugų teikimo įtaka visam banko funkcionavimui. Kaip paaiškinta Nutarimo 1.4. dalyje, nagrinėjamų paslaugų pobūdis, taip pat banko veikloje taikomų teisės aktų reikalavimai sąlygoja paslaugų teikėjui keliamus kompetencijos, patirties ir išteklių reikalavimus.

(271) Kaip jau minėtą, Banko veiklą papildančių paslaugų pirkimo taisyklių 14 punktas numato, jog, prieš priimdamas sprendimą pirkti banko veiklą papildančias paslaugas, bankas privalo įsitikinti, kad banko veiklą papildančių paslaugų teikėjas yra finansiškai stabilus ir patikimas, turi tinkamą kompetenciją, išteklių ir patirties teikdamas atitinkamas paslaugas, ir įvertinti jo pajėgumą ateityje užtikrinti kokybišką paslaugų teikimą. Taip pat bankas turi įvertinti, kaip toks sprendimas paveiks banko sugebėjimą laiku ir nenutrūkstamai vykdyti savo įsipareigojimus, su kokia nauja rizika (pvz., operacine, teisine, reputacijos) gali susidurti bankas ir kokių priemonių jis imsis siekdamas sumažinti riziką iki priimtino lygio. Minėta, jog, remiantis Banko veiklą papildančių paslaugų pirkimo taisyklių 4 punktu, net ir perdavęs paslaugų teikimą kitam paslaugos teikėjui, bankas išlieka atsakingas už tinkamą savo funkcionavimą ir bankui tenka rizika dėl galimo veiklos sutrikimo.

(272) Apibendrinant, darytina išvada, jog tyrimo metu nustatytos aplinkybės, pinigų tvarkymo svarba banko veiklai, taip pat teisės aktų bankams keliami reikalavimai lemia, kad bankas yra jautrus paslaugų teikėjo pasirinkimui ir spręsdamas, kokiam ūkio subjektui pavesti teikti pinigų tvarkymo paslaugas, atidžiai vertina tokio ūkio subjekto galimybes, patikimumą ir su paslaugų pirkimu iš tokio teikėjo susijusią riziką. Tokią pareigą, be kita ko, numato ir minėtas Banko veiklą papildančių taisyklių 6 punktas, įpareigojantis banką ypač atidžiai priimti sprendimus pirkti reikšmingas banko veiklą papildančias paslaugas. Taigi, bankui svarbu ne tik ūkio subjekto turima infrastruktūra (perskaičiavimo centrų skaičius, darbuotojų ir transporto priemonių skaičius ir pan.), tačiau ir paslaugų teikėjo kompetencija, praktinė patirtis teikiant pinigų tvarkymo paslaugas, patikimumas ir reputacija.

(273) Dėl šių išdėstytų aplinkybių 2006 m., ieškodamas kito tiekėjo, SEB bankas iš pradžių ketino jį išbandyti ir tik tada priimti galutinį sprendimą, ar sudaryti sutartį su nauju paslaugų teikėju. Toks bandomasis laikotarpis būtų leidęs SEB bankui praktiškai įvertinti pinigų tvarkymo paslaugų teikėjo kompetenciją ir sugebėjimą teikti paslaugas SEB bankui ir užtikrinti kokybišką paslaugų teikimą bei realiau įvertinti galimą riziką, susijusią su paslaugų iš tokio paslaugų teikėjo pirkimu. Kitaip tariant, turėdamas galimybę išbandyti paslaugų teikėją SEB bankas gali ne tik realiau įvertinti galimą riziką, susijusią su paslaugų iš tam tikro teikėjo pirkimu, bet ir numatyti riziką šalinančias ar minimizuojančias priemones.

(274) Kaip nurodyta Nutarimo 87 pastraipoje, nepaisant vykdyto konkurso ir planų bent dalį pinigų tvarkymo paslaugų pirkti iš vieno ar kelių kitų nei G4S paslaugų teikėjų, vėliau, be kita ko, sudarant su vienu ar keliais teikėjais generalinę sutartį dėl banko aptarnavimo, vis dėlto 2007 m. [KOMERCINĖ PASLAPTIS] SEB bankas pratęsė 2003 m. sudarytą sutartį su G4S (su šiuo paslaugų teikėju derybos vyko paraleliai vykdomam bandomajam projektui).

(275) 2007 m. G4S – SEB Sutarties 1.2 punktu buvo nuspręsta papildyti 2003 m. G4S – SEB Bendrųjų principų sutartį naujais 7.3-7.8 punktais.

(276) Nutarimo 89 pastraipoje išdėstytos aplinkybės rodo, kad 2007 m. G4S – SEB Sutarties 7.4. punktu šalys įtvirtino procentinį įkainių didėjimą atitinkamais sutarties galiojimo laikotarpiais. Remiantis šiomis nuostatomis buvo įtvirtintas laipsniškas G4S teikiamų paslaugų įkainių didėjimas kasmet.

(277) Remiantis 2007 m. G4S – SEB Sutarties 7.6 punktu, G4S turėjo pareigą teikti paslaugas SEB bankui sutartyje numatytomis kainomis tik tuo atveju, jei bet kuriuo metu [KOMERCINĖ PASLAPTIS] SEB visas jam reikalingas pinigų tvarkymo perka iš G4S, ir bet kuriuo metu po [KOMERCINĖ PASLAPTIS] bankas iš G4S perka ne mažiau kaip 90 proc. visų jam reikalingų pinigų tvarkymo paslaugų[263]. Taigi, remiantis šiomis nuostatomis, SEB bankui pradėjus dalį pinigų tvarkymo paslaugų pirkti iš kito paslaugų teikėjo, G4S įgytų teisę SEB taikomus paslaugų teikimo įkainius peržiūrėti.

(278) Kaip galima matyti iš nagrinėjamų sutarties nuostatų, kainos buvo nustatytos darant prielaidą, kad SEB bankas sutarties galiojimo laikotarpiu pirks visas jam reikalingas paslaugas iš G4S. Tai patvirtina ir tyrimo metu SEB banko pateikti paaiškinimai: „bankui pasiūlytos bendradarbiavimo sąlygos, įskaitant ir kainas, buvo nustatytos darant prielaidą, jog bankas visas paslaugas pirks iš G4S“[264]. Todėl SEB pradėjus pirkti pinigų tvarkymo paslaugas iš kito paslaugų teikėjo, buvo reali grėsmė, kad G4S būtų peržiūrėjęs paslaugų kainas ir jas būtų padidinęs. Atkreiptinas dėmesys, kad Sutartyje nebuvo įtvirtinta jokių nuostatų, kokiais principais vadovaujantis būtų peržiūrimos paslaugų kainos SEB bankui pradėjus pinigų tvarkymo paslaugas pirkti iš kito paslaugų teikėjo. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad G4S teisė peržiūrėti pinigų tvarkymo paslaugų teikimo įkainius yra susijusi išimtinai su tuo, kad SEB bankas dalį paslaugų pradeda pirkti iš kito teikėjo. Vadinasi, SEB banko perkamų pinigų tvarkymo paslaugų apimtims ar mastui sumažėjus dėl kitų priežasčių nei paslaugų pirkimas iš kito teikėjo, G4S neįgytų teisės pakeisti paslaugų įkainius pagal nagrinėjamas nuostatas. Šią teisę G4S įgytų taip pat ir tuo atveju, jei SEB banko iš G4S perkamų paslaugų apimtys ir mastas nesumažėtų, tačiau, padidėjus banko poreikiams, SEB bankas pradėtų pirkti iš kito teikėjo dalį jam reikalingų paslaugų. Taigi, G4S teisė peržiūrėti paslaugų teikimo įkainius nėra susijusi su SEB banko sprendimo pirkti pinigų tvarkymo paslaugas iš kito teikėjo poveikio pačiam G4S. Be to, 2007 m. G4S – SEB Sutarties 7.7 punktas numato, kad bankas, numatęs pirkti dalį (nuo [KOMERCINĖ PASLAPTIS] daugiau kaip 10 proc.) jam reikalingų pinigų tvarkymo paslaugų iš trečiųjų asmenų, privalo apie tai pranešti G4S ne vėliau nei prieš 14 darbo dienų iki trečiųjų asmenų paslaugų teikimo bankui pradžios. Neatsižvelgiant į tai, ar bankas praneštų G4S apie atitinkamų paslaugų pirkimą iš trečiųjų asmenų, G4S turėtų teisę pranešti bankui apie pinigų tvarkymo ir bankomatų inkasavimo sutarčių nutraukimą nuo datos, kuri yra ne ankstesnė nei 14 darbo dienų nuo G4S pranešimo apie nutraukimą bankui dienos[265]. Taigi, SEB pradėjus pirkti dalį pinigų tvarkymo paslaugų (nuo [KOMERCINĖ PASLAPTIS] daugiau kaip 10 proc.) iš kito teikėjo, nepriklausomai nuo to, ar bankas G4S pranešė apie paslaugų pirkimą iš kito teikėjo, G4S turi teisę nutraukti sutartį po 14 darbo dienų nuo pranešimo bankui dienos.

(279) SEB bankas šias nagrinėjamas 2007 m. Sutarties 7.6. ir 7.7. punktų nuostatas paaiškino, kaip „paliekančias galimybę bankui pirkti paslaugas iš UAB „G4S Lietuva“ konkurentų. Tačiau bankui ėmus dalį paslaugų pirkti iš UAB „G4S Lietuva“ konkurentų, UAB „G4S Lietuva“ pasilieka sau teisę peržiūrėti įkainius arba nutraukti sutartį“[266]. Taigi, pats SEB bankas suvokė riziką, susijusią su dalies pinigų tvarkymo paslaugų iš kito paslaugų teikėjo pirkimu, ir laikė ją realia.

(280) Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad SEB bankui pinigų tvarkymo paslaugas pradėjus pirkti iš kito nei G4S teikėjo, G4S galėjo vienašališkai padidinti pinigų tvarkymo paslaugų teikimo įkainius arba turėjo teisę nutraukti pinigų tvarymo paslaugų teikimą SEB bankui. Toliau vertinama, ar šios aplinkybės skatino SEB banką sutarties galiojimo laikotarpiu visas pinigų tvarkymo paslaugas pirkti tik iš G4S, t.y. ar SEB bankas, sudaręs 2007 m. sutartį tokiomis sąlygos, kokios nagrinėjamos šioje dalyje, buvo įsipareigojęs sutarties galiojimo laikotarpiu visas paslaugas pirkti iš G4S.

(281) Įvertinus 2007 m. G4S – SEB Sutarties nuostatas ir atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad jei SEB bankas nors dalį pinigų tvarkymo paslaugų būtų pradėjęs pirkti iš kito paslaugų teikėjo, galiojant tokioms nuostatoms, kokios buvo įtvirtintos 2007 m. G4S – SEB Sutartyje, G4S būtų galėjęs vienašališkai padidinti paslaugų teikimo įkainius, kadangi sutartyje įtvirtinti įkainiai buvo taikomi su sąlyga, kad SEB bankas pirks visas arba ne mažiau kaip 90 proc. paslaugų iš G4S (nuo [KOMERCINĖ PASLAPTIS]). Todėl SEB bankui pradėjus pirkti net ir nedidelę dalį ([KOMERCINĖ PASLAPTIS] - daugiau kaip 10 proc.) paslaugų iš kito paslaugų teikėjo, įkainiai galėjo būti perskaičiuoti ir padidinti, kadangi, kaip minėta, paslaugų kainos sutartyje buvo nustatytos darant prielaidą, kad SEB visas pinigų tvarkymo paslaugas pirks iš G4S. G4S pasinaudojus savo teise ir padidinus paslaugų teikimo įkainius, buvo reali rizika, kad SEB banko veiklos sąnaudos išaugtų.

(282) Vertinant tai, ar įkainių padidėjimo rizika skatino SEB banką visas paslaugas pirkti tik iš G4S, atkreiptinas dėmesys, kad SEB bankas neturėjo objektyvių galimybių iš anksto įvertinti, kaip pasikeistų (kiek išaugtų) paslaugos teikimo įkainiai, o kartu ir SEB veiklos sąnaudos. 2007 m. sutartyje nėra įtvirtinta jokių nuostatų dėl to, kaip būtų perskaičiuojami paslaugų teikimo įkainiai, jei SEB bankas sutarties galiojimo laikotarpiu pradėtų dalį paslaugų pirkti iš kito teikėjo. Taigi, sutartyje įtvirtinta G4S teisė vienašališkai keisti pinigų tvarkymo paslaugų įkainius SEB bankui buvo susijusi su rizika, kad išaugs SEB banko sąnaudos, kurių bankas neturėjo galimybių prognozuoti. Be to, SEB banko galimybės daryti įtaką keičiamiems paslaugų įkainiams būtų ribotos.

(283) Tai, kad, SEB bankui pradėjus pirkti dalį paslaugų iš kito teikėjo, G4S teisė vienašališkai spręsti dėl paslaugų įkainių (arba nutraukti sutartį) skatino SEB banką visas reikalingas paslaugas pirkti tik iš G4S, patvirtina ir paties SEB banko paaiškinimai: „SEB neginčija tos aplinkybės, kad SEB būtų palankiau, jeigu G4S būtų leidęs bankui vienašališkai peržiūrėti perkamų paslaugų apimtį be sutarties nutraukimo ar paslaugų kainų peržiūrėjimo rizikos“[267].

(284) Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad SEB banko sprendimas pirkti bent dalį (nuo [KOMERCINĖ PASLAPTIS] daugiau kaip 10 proc.) pinigų tvarkymo paslaugų iš kito teikėjo, buvo susijęs su rizika, kad G4S būtų peržiūrėjęs ir padidinęs teikiamų paslaugų įkainius, dėl ko banko veiklos bendrosios sąnaudos taip pat būtų išaugusios. Kadangi 2007 m. SEB – G4S Sutartis nenumatė jokių nuostatų, kaip būtų galėjusios keisti paslaugų kainos, SEB bankas nebūtų galėjęs iš anksto numatyti, o svarbiausia – valdyti rizikos, kaip ir kokia apimtimi G4S teikiamų paslaugų įkainiai galėtų keistis. Tai skatino SEB banką visas (nuo [KOMERCINĖ PASLAPTIS] daugiau kaip 90 proc.) reikalingas pinigų tvarkymo paslaugas pirkti tik iš G4S.

(285) Kaip matyti iš 2007 m. G4S – SEB Sutarties nuostatų, jei bankas bet kuriuo metu iki [KOMERCINĖ PASLAPTIS] d. būtų nusprendęs nors dalį pinigų tvarkymo[268] paslaugų pirkti iš kito paslaugų teikėjo, G4S būtų įgijęs teisę nutraukti sutartį ir paslaugų teikimą SEB bankui po 14 darbo dienų nuo G4S pranešimo bankui apie sutarties nutraukimą dienos. Nuo [KOMERCINĖ PASLAPTIS] d. G4S tokią teisę įgytų, jei bankas iš kito paslaugų teikėjo pradėtų pirkti daugiau nei 10 procentų visų bankui reikalingų pinigų tvarkymo paslaugų.

(286) Analizuojant 2007 m. G4S – SEB Sutarties nuostatas, matyti, jog, jei SEB bankas iki [KOMERCINĖ PASLAPTIS] d. būtų nusprendęs pirkti bent dalį pinigų tvarkymo paslaugų iš kito paslaugų teikėjo, o nuo [KOMERCINĖ PASLAPTIS] d. – nuspręstų daugiau nei 10 proc. pinigų tvarkymo paslaugų pirkti iš kito paslaugų teikėjo, jis būtų turėjęs apie tai pranešti G4S ne vėliau nei likus 14 (keturiolika) darbo dienų iki trečiųjų asmenų paslaugų teikimo bankui pradžios. SEB bankui informavus G4S apie paslaugų pirkimą iš trečiųjų asmenų, G4S būtų įgijęs teisę nutraukti paslaugų pagal sutartį teikimą SEB bankui. Net jeigu SEB bankas, pradėjęs pinigų tvarkymo paslaugas pirkti iš kito teikėjo, nebūtų apie tai pranešęs G4S prieš sutartyje numatytą terminą, G4S vis tiek būtų galėjęs pranešti bankui apie sutarties nutraukimą, sužinojęs, kad SEB bankas perka paslaugas iš kito teikėjo.

(287) Įvertinus 2007 m. SEB - G4S sutarties nuostatas, galima daryti pagrįstą išvadą, jog galiojant tokiems sutartiniams įsipareigojimams, SEB bankas iki [KOMERCINĖ PASLAPTIS] d. net ir nedidelę dalį pinigų tvarkymo paslaugų teikimo perdavęs kitam teikėjui, būtų rizikavęs, jog G4S nutrauks likusios dalies pinigų tvarkymo paslaugų teikimą, kas būtų lėmę banko veiklos sutrikimą ir būtų turėję įtakos banko patikimumui bei reputacijai (nuo [KOMERCINĖ PASLAPTIS] d. SEB bankas gali be jokios rizikos perduoti iki 10 proc. šių paslaugų teikimo kitam paslaugų teikėjui). Kaip nurodyta Nutarimo 279 pastraipoje, pats bankas riziką, kad G4S, SEB bankui pradėjus dalį pinigų tvarkymo paslaugų pirkti iš kito teikėjo, gali nutraukti sutartį, laikė realia [269].

(288) Tokia paties banko realia laikoma rizika, kad G4S pasinaudos savo teise pagal sutartį nutraukti paslaugų teikimą, skatino SEB banką sutarties galiojimo metu visas (nuo [KOMERCINĖ PASLAPTIS] d. – ne mažiau nei 90 proc.) reikiamas paslaugas pirkti tik iš G4S. Kitaip tariant, pasirašęs sutartį tokiomis sąlygomis, kokios buvo įtvirtintos 2007 m. G4S – SEB Sutartyje, SEB bankas praktiškai nebegalėjo laisvai apsispręsti, iš ko ir kokiomis apimtimis pirkti pinigų tvarkymo paslaugas, nes banko sprendimas pirkti net ir nedidelę dalį paslaugų iš G4S konkurento būtų reiškęs riziką netekti G4S, kaip likusios paslaugų dalies teikėjo. G4S sprendimas nutraukti likusių paslaugų teikimą, būtų reikšmingai paveikęs visą banko veiklą, tinkamą ir nenutrūkstamą paslaugų teikimą bei būtų turėjęs neigiamos įtakos paties banko patikimumui ir reputacijai.

(289) Be to, pasinaudoti sutartyje numatyta teise pirkti paslaugas iš kito teikėjo SEB bankui trukdė ir itin trumpas sutartyje numatytas terminas, po kurio G4S įgytų teisę nutraukti paslaugų teikimą bankui. Pastebėtina, kad Konkurencijos tarybai SEB bankas yra paaiškinęs, kad „2007-01-26 susitarimo 7.7. punktas neužkerta kelio bankui sudaryti susitarimą su alternatyviu paslaugų teikėju ir suteikti tokiam paslaugų teikėjui bet kokį terminą, reikalingą pasirinkti paslaugų teikimui. Pareiga informuoti G4S likus 14 dienų iki paslaugų teikimo pradžios kiltų tik tada, kai būtų užbaigtas pasirengimas ir alternatyvus paslaugų teikėjas būtų pasirengęs pradėti teikti paslaugas. Kitaip tariant, <...> sutartis neužkerta kelio suteikti alternatyviam paslaugų teikėjui tiek laiko, kiek jam reikia“[270]. Vis dėlto, tokie SEB banko argumentai nepaneigia išvados, jog rizika, kad G4S galės nutraukti sutartį, skatino SEB banką visas reikalingas paslaugas pirkti tik iš G4S, kadangi kitas paslaugų teikėjas ne visais atvejais būtų turėjęs tiek laiko, kiek jam reikia tinkamam pinigų tvarkymo paslaugų teikimo pasiruošimui. Tai patvirtina žemiau pateikiamas pavyzdys.

(290) SEB bankui susitarus su kitu pinigų tvarkymo paslaugų teikėju dėl, pavyzdžiui, 30 proc. šių paslaugų teikimo bankui, kitas paslaugų teikėjas būtų ruošęsis šių paslaugų teikimui bankui tik tokia apimtimi. Tokios apimties paslaugų teikimui kitas paslaugų teikėjas, kaip teigia SEB, iš tiesų būtų turėjęs tiek laiko, kiek jam reikia, ir nebūtų buvęs ribojamas 2007 m. G4S – SEB Sutartyje įtvirtintų 14 darbo dienų. Likus 14 darbo dienų iki numatomos paslaugų teikimo pradžios, SEB bankui būtų kilusi pareiga informuoti G4S apie planuojamą pinigų tvarkymo paslaugų pirkimą ne tik iš G4S. Nuo tada G4S būtų įgijęs teisę apsispręsti, teikti SEB bankui pinigų tvarkymo paslaugas, ar ne (t.y. nutraukti sutartį su SEB banku ar ne). G4S nusprendus po 14 darbo dienų nutraukti minėtų paslaugų teikimą SEB, kitas paslaugų teikėjas, kuris,pažymėtina, būtų pasiruošęs perimti tik dalį, t. y. tik 30 proc., pinigų tvarkymo paslaugų teikimo SEB bankui, būtų turėjęs tik 14 darbo dienų perimti atitinkamų paslaugų teikimą bankui visa apimtimi, t.y. likusių 70 proc. paslaugų. Atsižvelgiant į tai, kad kitas paslaugų teikėjas tuo metu būtų pasiruošęs banko aptarnavimui tik iš dalies (būtų pasiruošęs perimti tik 30 proc. visų bankui reikalingų paslaugų), norėdamas aptarnauti banką visa apimtimi, prieš tai jis turėtų atlikti papildomas investicijas, t. y. kitas paslaugų teikėjas turėtų įrengti papildomus perskaičiavimo centrus, įsigyti papildomų transporto priemonių ir pinigų perskaičiavimui reikalingos technikos, kas būtų pareikalavę didelių investicijų, priimti daugiau darbuotojų, kurie, be kita ko, turėtų išklausyti mokymus ir gauti inkasatorių pažymėjimus, iš naujo apsidrausti civilinę atsakomybę ir pan. Tuo atveju, jei G4S nutrauktų paslaugų teikimą SEB bankui ir SEB bankas likusiai paslaugų daliai norėtų pasitelkti ne tą paslaugų teikėją, kuris būtų pasiruošęs 30 proc. paslaugų teikimui, o kitą paslaugų teikėją, toks paslaugų teikėjas papildomai turėtų suderinti savo programinę įrangą su banko programine įranga[271].

(291) Taigi, jei SEB bankas iki [KOMERCINĖ PASLAPTIS] d. būtų nusprendęs pirkti kad ir nedidelę dalį pinigų tvarkymo paslaugų iš kito paslaugų teikėjo (nuo [KOMERCINĖ PASLAPTIS] d. – nuspręstų daugiau kaip 10 proc. pinigų tvarkymo paslaugų pirkti iš kito paslaugų teikėjo), bankas būtų rizikavęs netekti paslaugų teikėjo likusiai daliai reikalingų paslaugų, o per 14 darbo dienų terminą, numatytą sutartyje, kitas ūkio subjektas dėl išvardytų priežasčių objektyviai nebūtų galėjęs perimti paslaugų teikimo SEB bankui visa apimtimi. Kuo mažesnę dalį paslaugų iš kito paslaugų teikėjo būtų pradėjęs pirkti SEB bankas, tuo didesnė būtų buvusi grėsmė, kad dėl to sutriks banko veikla, nes kuo mažesnę dalį paslaugų būtų pasiruošęs teikti kitas paslaugų teikėjas, tuo daugiau laiko ir investicijų būtų reikėję tam, kad jis galėtų pakeisti G4S ir perimti jo teikiamų paslaugų dalį.

(292) Nors G4S Konkurencijos tarybai tyrimo metu ir paaiškino, kad G4S per tokį terminą būtų įgijęs teisę nutraukti pinigų tvarkymo paslaugų teikimą bankui tik tuo atveju, jei bankas ir G4S būtų nesusitarę dėl naujų paslaugų įkainių[272], 2007 m. G4S – SEB Sutarties 7.7 punkte nebuvo numatyta apribojimų G4S nutraukti sutartį. Todėl pagrįstai darytina išvada, kad G4S būtų galėjęs pasinaudoti savo teise nutraukti sutartį su SEB banku nebūtinai tik tuo atveju, jei nebūtų pavykę susitarti dėl paslaugų įkainių derybų būdu. Be to, pažymėtina, jog SEB bankui pradėjus bent dalį pinigų tvarkymo paslaugų iš kito paslaugų teikėjo, G4S būtų įgijęs teisę peržiūrėti SEB bankui teikiamų paslaugų įkainius vienašališkai, o ne derybų būdu, kaip kad yra nurodęs G4S. Kaip išdėstyta Nutarimo 282 pastraipoje, SEB bankas nebūtų galėjęs iš anksto numatyti, o svarbiausia – valdyti rizikos, kaip ir kokia apimtimi G4S taikomi įkainiai galėtų kisti. Toks netikrumas dėl to, kaip pasielgs G4S, taip pat negalėjimas prognozuoti G4S elgesio skatino SEB banką 2007 m. sutarties galiojimo laikotarpiu visas reikalingas pinigų tvarkymo paslaugas pirkti tik iš G4S. Kaip išdėstyta nutarimo 1.4. dalyje, atsižvelgiant į nagrinėjamų paslaugų pobūdį ir svarbą banko veiklai, susijusiai su grynaisiais pinigais, bankas yra jautrus pinigų tvarkymo paslaugų teikėjo kompetencijai, patikimumui bei sugebėjimui užtikrinti nepertraukiamą ir kokybišką pinigų tvarkymo paslaugų teikimą. Taigi, SEB bankas nebūtų rizikavęs pirkti iš kito teikėjo dalį paslaugų ir rizikuoti netekti G4S, kaip dalies pinigų tvarkymo paslaugų teikėjo. Dėl tokio SEB banko sprendimo pirkti dalį pinigų tvarkymo paslaugų iš kito teikėjo, negalint numatyti, kokį sprendimą, atsižvelgdamas į nagrinėjamas 2007 m. sutarties nuostatas, priims G4S, galėjo kilti rizika banko veiklos, susijusios su grynaisiais pinigais, tęstinumui ir nepertraukiamumui.

(293) SEB bankas Konkurencijos tarybai taip pat yra paaiškinęs, kad, nors bankas ir yra priklausomas nuo G4S, jis, vis dėlto, yra pakankamai svarbus G4S klientas, todėl nėra pagrindo manyti, kad G4S būtų grasinęs bankui sutarties nutraukimu, piktnaudžiaudamas banko ekonomine priklausomybe[273]. Atsižvelgiant į Nutarimo 1.4. dalyje išdėstytas aplinkybes, susijusias su pinigų tvarkymo paslaugų svarba banko veiklai, taip pat į aukščiau šioje dalyje išdėstytas aplinkybes, susijusias su rizika, kuri banko veiklai kiltų G4S pasinaudojus savo teise nutraukti pinigų tvarkymo sutartį, darytina išvada, jog tokie SEB banko argumentai nepaneigia, kad nagrinėjamos 2007 m. SEB – G4S sutartyje esančios nuostatos skatino SEB banką visas reikalingas paslaugas pirkti tik iš G4S. Vien tokių nuostatų, kurios buvo įtvirtintos 2007 m. G4S – SEB Sutarties 7.4, 7.6 ir 7.7 punktuose, egzistavimas, nepriklausomai nuo to, ar šios nuostatos buvo įgyvendintos praktikoje, lėmė tai, kad rizika, jog G4S pasinaudos savo teisėmis pagal nagrinėjamą sutartį, skatino SEB banką visas paslaugas pirkti iš G4S. 2007 m. G4S – SEB Sutarties nuostatos, suteikiančios G4S teisę nutraukti banko veiklos tęstinumui ir stabilumui būtinų paslaugų teikimą tuo atveju, jei bankas nors dalį šių paslaugų būtų pradėjęs pirkti (nuo [KOMERCINĖ PASLAPTIS] d. – jei SEB bankas pradėtų pirkti daugiau kaip 10 proc. šių paslaugų) iš kito paslaugų teikėjo, reikšmingai apribojo banko galimybes rinktis kitus paslaugų teikėjus, nepriklausomai nuo to, ar G4S 2007 m. G4S – SEB Sutartimi jam suteikta teise nutraukti paslaugų teikimą SEB bankui realiai pasinaudojo, ar ne[274]. SEB bankas nebūtų rizikavęs, jog G4S pasinaudos sutartyje jam suteikta teise nutraukti pinigų tvarkymo paslaugų teikimą, ir dėl šio G4S sprendimo sutriks banko veikla, susijusi su grynųjų pinigų operacijomis.

(294) Teikdamas nuomonę dėl 2011 m. Pranešimo SEB bankas taip pat nurodė, kad bankas galimą netikrumą dėl G4S pozicijos būtų galėjęs eliminuoti sužinodamas ją iš anksto, t. y. aptardamas ją su G4S[275]. Tačiau banko kreipimasis į G4S, siekiant išsiaiškinti pastarojo ketinimus, būtų reiškęs ne ką kita, kaip tik tai, jog kito paslaugų teikėjo pasirinkimas būtų priklausęs ne nuo banko, o nuo G4S. Nepriklausomai nuo to, koks patrauklus būtų buvęs kito paslaugų teikėjo pasiūlymas dėl dalies šių paslaugų teikimo SEB bankui, galutinį sprendimą dėl paslaugų pirkimo iš kito teikėjo SEB bankas būtų priėmęs įvertinęs G4S reakciją į banko planus. Vadinasi, banko pasirinkimo laisvė, kiek tai susiję su galimybe pirkti pinigų tvarkymo paslaugas iš kito paslaugų teikėjo, buvo labai apribota ir iš esmės priklausoma nuo G4S[276]. Be to, kaip minėta aukščiau šiame Nutarime, vien nuostatų, suteikiančių G4S teisę nutraukti banko veiklos tęstinumui ir stabilumui būtinų paslaugų teikimą tuo atveju, jei bankas būtų pradėjęs pirkti dalį paslaugų (nuo [KOMERCINĖ PASLAPTIS] d. – jei SEB bankas pradėtų pirkti daugiau kaip 10 proc. šių paslaugų) iš kito paslaugų teikėjo, turėjo poveikį SEB banko elgesiui, priimant sprendimą pirkti paslaugas iš kito teikėjo, t.y. spręsdamas dėl paslaugų iš kito teikėjo pirkimo SEB bankas įvertino ir galimą riziką, jog G4S pasinaudos sutartyje numatytomis teisėmis[277].

(295) Be to, kaip savo praktikoje yra pažymėjęs LVAT, „<...> patirtį sudarant įvairias sutartis turintys subjektai paprastai neįtraukia į sutartis visiškai beprasmių nuostatų, kurių nuo pat pradžių neketina laikytis, taip pat dažniausiai tiksliai išreiškia atitinkamų sutarties nuostatų pobūdį <...>“[278] . Bet kuriuo atveju, pažymėtina, jog atsižvelgiant į pinigų tvarkymo paslaugų svarbą banko veiklai, susijusiai su grynaisiais pinigais, negalėdamas prognozuoti G4S elgesio, SEB bankas nebūtų pradėjęs pirkti dalies paslaugų iš kito teikėjo ir rizikavęs, jog G4S pasinaudojus sutartyje numatyta teise nutraukti sutartį, sutriks SEB banko veiklos nepertraukiamumas ir tęstinumas, galintis turėti įtakos paties SEB banko patikimumui bei reputacijai.

(296) SEB bankas nuomonėje dėl 2012 m. mėn. Pranešimo taip pat pateikė ir kitus paaiškinimus dėl galimo nagrinėjamų 2007 m. Sutarties 7.6 ir 7.7 nuostatų poveikio SEB banko laisvei pasirinkti, iš ko ir kokiomis sąlygomis pirkti pinigų tvarkymo paslaugas. SEB bankas nurodė, kad nėra tikslinga analizuoti sutarties nuostatų, numatančių tikėtinas neigiamas pasekmes bankui pradėjus pirkti dalį pinigų tvarkymo paslaugų iš kito teikėjo, nes, banko nuomone, pinigų tvarkymo paslaugų pirkimas iš vieno paslaugų teikėjo yra efektyviausias būdas bankui pirkti šias paslaugas ir po 2006 m. banko organizuoto konkurso SEB bankas turėjo tikslą bei įgyvendino strategiją visas paslaugas pirkti tik iš vieno paslaugų teikėjo[279]. Tačiau tokius banko argumentus, kad po 2006 m. bankas įgyvendino strategiją ir siekė tik visas paslaugas pirkti iš vieno teikėjo paneigia tyrimo metu nustatytos aplinkybės.

(297) Visų pirma, atkreiptinas dėmesys, jog pagal 2007 m. sutartį SEB bankas nuo [KOMERCINĖ PASLAPTIS] iki 10 proc. pinigų tvarkymo paslaugų gali pirkti be jokių neigiamų pasekmių. Tai leidžia pagrįstai manyti, jog jei bankas po 2006 m. organizuoto konkurso net nebūtų svarstęs ir siekęs dalį paslaugų pirkti iš kito paslaugų teikėjo, nuostatos, 2007 m. SEB – G4S sutarties nuostatos, numatančios SEB banko teisę be jokios rizikos pirkti iki 10 proc. paslaugų, į 2007 m. sutartį nebūtų buvusios įtrauktos. Kaip patvirtina ir jau minėta LVAT praktika[280] , sutarčių sudarymo patirties turinčios šalys paprastai neįtraukia į sutartis nuostatų, kurių nuo pat pradžių neketina laikytis bei paprastai aiškiai išreiškia įsipareigojimų turinį. Taip pat pažymėtina, jog 10 proc. išlyga buvo leidžiama baigiantis 2007 m. sutarties galiojimo terminui ir atitiko paslaugų apimtį, kurią iš kito teikėjo bankas pirkti planavo 2006 m. pab., prieš sudarydamas nagrinėjamą 2007 m. sutartį su G4S.

(298) Antra, iš tyrimo metu surinktos informacijos matyti, jog 2008 m. SEB bankas vedė derybas su Eurocash1 dėl pinigų tvarkymo paslaugų teikimo bankui. Kaip Konkurencijos tarybai yra paaiškinęs SEB bankas, tarp banko ir Eurocash1 „<...> vyko normalios derybos, kurių metu šalims pavyko suderinti daugelį esminių susitarimo aspektų. Deja, sutartis tarp banko ir Eurocash1 nebuvo sudaryta dėl grynai techninio pobūdžio priežasčių“[281]. Nors SEB bankas nurodo, kad šiuo atveju buvo deramasi tik dėl banko klientų grynųjų pinigų inkasavimo, t.y. banko klientų inkasuotų pinigų pervežimo, atsižvelgiant į tai, kad įskaičius klientų pinigus į jų sąskaitą SEB banke, faktiškai tie pinigai būtų banko ir būtų pervežami jau pagal banko nurodymus[282]. Todėl darytina išvada, kad faktiškai tai būtų pinigų tvarkymo paslaugų teikimas bankui ir SEB bankas bent dalį pinigų tvarkymo paslaugų būtų pirkęs iš kito teikėjo. Tai patvirtina ir bylos medžiagoje esantis SEB banko ir Eurocash1 Pinigų tvarkymo sutarties projektas[283]. Šiame sutarties projekte pinigų tvarkymas buvo apibrėžtas kaip „Pinigų pervežimas, Pinigų apdorojimas ir Pinigų saugojimas“, t.y. analogiškai kaip 2003 m. [KOMERCINĖ PASLAPTIS] SEB banko ir G4S Pinigų tvarkymo sutartyje. Analogiškai kaip 2003 m. [KOMERCINĖ PASLAPTIS] SEB banko ir G4S Pinigų tvarkymo sutartyje apibrėžtas ir sutarties dalykas – „[KOMERCINĖ PASLAPTIS]“[284]

(299) Trečia, iš 2011 m. SEB banko organizuoto konkurso vidinių dokumentų matyti, jog [KOMERCINĖ PASLAPTIS]. Tai patvirtina prie SEB banko 2012 m. rugpjūčio 27 d. atsiliepimo į tyrimo išvadas pridėta 2012 m. sausio 26 d. NPAC (Produkto ir veiklos tvirtinimo komisija) posėdžio protokolo ir svarstymo medžiagos kopija, kurioje yra nurodyta: „[KOMERCINĖ PASLAPTIS] “[285]. [KOMERCINĖ PASLAPTIS][286].

(300) Šios aplinkybės patvirtina, [KOMERCINĖ PASLAPTIS].

(301) Atkreiptinas dėmesys, jog SEB banko argumentai dėl pinigų tvarkymo paslaugų pirkimo iš kelių paslaugų teikėjų yra prieštaringi. Tai yra, nors SEB bankas nuomonėje dėl 2012 m. liepos mėn. Pranešimo ir nurodė, jog pinigų tvarkymo paslaugų pirkimas iš vieno paslaugų teikėjo yra efektyviausias būdas pirkti šias paslaugas, o pinigų tvarkymo paslaugų pirkimo dalimis po 2006 m. rengto konkurso bankas net nebūtų svarstęs (ką iš esmės paneigia tyrimo metu surinkti ir aukščiau pateikti duomenys), tyrimo metu SEB bankas Konkurencijos tarybai yra paaiškinęs, jog: „<...> bankas visada turėjo interesą, kad pinigų tvarkymo ir pervežimo paslaugas teiktų daugiau nei vienas teikėjas. <...> [KOMERCINĖ PASLAPTIS]“[287].

(302) Iki nuomonės į 2012 m. liepos mėn. Pranešimo išvadas pateikimo tyrimo metu SEB bankas laikėsi pozicijos, kad bankui yra nepalanku būti priklausomam nuo vieno tiekėjo: „turint omenyje teikiamų paslaugų svarbą banko versle, bankui yra nepalanku būti priklausomam nuo vienintelio paslaugų teikėjo. Atsižvelgiant į tai, dar nuo 2006 m. bankas brandino idėją apie alternatyvų inkasavimo paslaugų teikėją“[288]. Nuomonėje dėl 2012 m. liepos mėn. Pranešimo SEB bankas pabrėžia priklausomybę jau ne nuo „vienintelio“, bet nuo „monopolinio“ paslaugų teikėjo. Tačiau toks banko pozicijos pasikeitimas vertintinas kritiškai, todėl, kad priklausomybė nuo vieno paslaugų teikėjo, nesvarbu, ar jis būtų dominuojantis rinkoje ar ne, susijęs su papildoma rizika, kurią pabrėžė ir pats bankas, banko veiklos tęstinumui.

(303) Atsižvelgiant į pinigų tvarkymo paslaugų svarbą visai banko veiklai, priklausomybė nuo vieno paslaugų teikėjo yra susijusi su papildoma rizika, visų pirma dėl to, kad, sutrikus nagrinėjamų paslaugų teikimui, nukentėtų ne tik visa banko veikla ir paslaugų teikimas, tačiau ir banko reputacija. Tuo atveju, jei paslaugas bankui teikia tik vienas paslaugų teikėjas, sutrikus paslaugų teikimui, kitas paslaugų teikėjas, neturintis sutarties su banku, nebūtų pajėgus greitai ir efektyviai perimti paslaugų teikimo jau vien dėl reikalingų investicijų, informacinių sistemų suderinimui reikalingo laiko ir pan. Taigi, perkant paslaugas iš vieno tiekėjo, nepriklausomai nuo tokio tiekėjo padėties rinkoje (t.y., ar jis yra dominuojantis rinkoje, ar ne), rizika, jog sutrikus paslaugų teikimui, sutriks ir banko veikla, yra reali. Tuo tarpu, perkant paslaugas iš dviejų ar daugiau teikėjų tokią riziką galima sumažinti, kadangi sutrikus vieno paslaugų teikėjo veiklai, kitas paslaugų teikėjas, galėtų pašalinti ar sumažinti neigiamas tokio sutrikimo pasekmes. Todėl SEB banko argumentai, kad bankui rizikinga tik tada, kai paslaugų teikėjas turi monopolinę ar dominuojančią padėtį rinkoje, tačiau analogiškos rizikos nekelia paslaugų pirkimas iš vieno teikėjo, yra nepagrįstas ir, kaip minėta, neatitinkantis paties banko paaiškinimų tyrimo metu.

(304) Taigi, nors tyrimo metu nustatytos aplinkybės bei paties banko paaiškinimai rodo, kad priklausomybė nuo vieno paslaugų teikėjo yra susijusi su padidinta rizika ir bankas siekė rasti kitą paslaugų teikėją bent daliai paslaugų teikti, vėliau bankas savo poziciją keičia nurodydamas, kad dalies paslaugų pirkti po 2006 m. nesiekė, kas neatitinka tyrimo metu nustatytų ir išdėstytų aplinkybių.

(305) Apibendrinant tai, kas išdėstyta, galima daryti pagrįstą išvadą, kad SEB bankas nuo 2006 m. siekė dalį pinigų tvarkymo paslaugų pirkti iš kito teikėjo, tačiau pasirašius 2007 m. sutartį tokios banko galimybės buvo reikšmingai apribotos, nes tai būtų susiję su realiomis neigiamomis finansinėmis pasekmėmis G4S pasinaudojus teise pakeisti paslaugų teikimo įkainius, kurių kaip ir padidėjusių sąnaudų, SEB bankas neturi galimybių prognozuoti. Taip pat dalies paslaugų pirkimas iš kito teikėjo buvo susijęs su rizika netekti G4S kaip likusios paslaugų dalies teikėjo (atitinkamai rizika, susijusia su galimu banko veiklos sutrikimu). Tokios rizikos bei tikėtinų neigiamų pasekmių, susijusių su galimu veiklos sutrikimu ar išaugusiais veiklos kaštais, SEB bankas galėjo išvengti tik tuo atveju, jei sutarties galiojimo laikotarpiu visas paslaugas, o nuo [KOMERCINĖ PASLAPTIS] d. – ne mažiau nei 90 proc. paslaugų, būtų pirkęs tik iš G4S arba visą paslaugų teikimą būtų perdavęs kitam paslaugų teikėjui. Taigi, SEB bankas, pasirašęs 2007 m. G4S – SEB Sutartį, atsidūrė tokioje situacijoje, jog jis turėjo arba visas[289] jam būtinas pinigų tvarkymo paslaugas pirkti tik iš G4S, arba visas šias paslaugas pirkti tik iš kito paslaugų teikėjo. Atkreiptinas dėmesys, kad SEB bankas tokioje situacijoje atsidūrė ne dėl rinkoje susiklosčiusių sąlygų, tačiau būtent dėl nagrinėjamos 2007 m. G4S – SEB Sutarties.

(306) Nors remiantis nagrinėjamos sutarties nuostatomis SEB bankui paliekama teisė pakeisti paslaugų teikėją, t. y. pradėti pirkti visas pinigų tvarkymo paslaugas iš kito teikėjo nepatiriant neigiamų pasekmių, praktikoje toks SEB banko sprendimas būtų susijęs su padidinta rizika. Tokia išvada, visų pirma, darytina, atsižvelgus į paties SEB banko tyrimo metu išsakytus teiginius, jog rinkoje nebuvo kito pinigų tvarkymo paslaugų teikėjo, atitinkančio SEB banko keliamus reikalavimus.

(307) Kaip pripažino pats SEB bankas, 2006 m. pabaigoje – 2007 m. pradžioje banko svarstyti kiti paslaugų teikėjai neturėjo reikalingos praktinės patirties, be to, nei vienas iš 2006 m. pabaigoje skelbto konkurso dalyvių nebūtų galėjęs pakankamai greitai perimti pilno banko aptarnavimo, be kita ko, atsižvelgiant ir į paslaugų teikėjų turimus resursus, todėl G4S pakeitimas kitu paslaugų teikėju per protingą laiką tarpą būtų sunkiai įmanomas[290][KOMERCINĖ PASLAPTIS][291]. Darbo grupės duomenis [KOMERCINĖ PASLAPTIS][292]. Taigi, nepriklausomai nuo to, jog rinkoje tuo metu veikė ir kitos saugos tarnybos, kurios būtų galėjusios SEB bankui pasiūlyti savo paslaugas, SEB banko vertinimu, nebuvo nei vienos, kuri atitiktų banko keliamus reikalavimus, ypač praktinės patirties reikalavimus, bei turėtų bankui aptarnauti reikalingus išteklius[293]. Pavyzdžiui,

(308) Kaip matyti iš tyrimo metu nustatytų aplinkybių, nuo 2007 iki 2012 m. rinkoje be G4S veikė tik dar vienas pinigų tvarkymo paslaugas teikiantis ūkio subjektas – Eurocash1. Nors Eurocash1, tyrimo duomenimis, paslaugas teikė visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, turėjo perskaičiavimo centrų bei turėjo patirties teikiant bankams pinigų tvarkymo paslaugas, SEB bankas Eurocash1 nevertino kaip tinkamai pasirengusio teikti paslaugas bankui. Kaip matyti iš tyrimo medžiagos, 2012 m. pradžioje, kai SEB bankas vertino 2011 m. skelbto konkurso dalyvių pateiktus pasiūlymus, buvo konstatuota, jog [KOMERCINĖ PASLAPTIS][294]. [KOMERCINĖ PASLAPTIS][295]. [KOMERCINĖ PASLAPTIS][296].

(309) Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad, [KOMERCINĖ PASLAPTIS]. Šios aplinkybės reikšmingos, vertinant, ar SEB bankas, atsižvelgiant į Nutarimo 5.2.2.2. dalyje išdėstytas aplinkybes, negalėdamas išbandyti kito paslaugų teikėjo, galėjo pakeisti pinigų tvarkymo paslaugų teikėją ir sudaryti sutartį su kitu nei G4S paslaugų teikėju dėl visų reikalingų paslaugų teikimo. Pažymėtina, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) praktika patvirtina, jog, vertinant įsipareigojimo pirkti iš vieno teikėjo susitarimus, reikia įvertinti, ar sutartyje numatyta teise pasirinkti paslaugų teikėją pirkėjas galėjo realiai pasinaudoti[297].

(310) Atkreiptinas dėmesys, kad Banko veiklą papildančių paslaugų pirkimo taisyklių 6 punktas numato, kad bankas turi ypač atidžiai priimti sprendimus pirkti reikšmingas banko veiklą papildančias paslaugas. Šių taisyklių 14 punktas įpareigoja banką prieš priimant sprendimą pirkti banko veiklą papildančias paslaugas, įsitikinti banko veiklą papildančių paslaugų teikėjo finansiniu stabilumu ir patikimumu, kompetencija, turimais ištekliais bei patirtimi teikiant atitinkamas paslaugas ir jo pajėgumą ateityje užtikrinti kokybišką paslaugų teikimą. Be to, bankas turi įvertinti, kaip toks sprendimas paveiks banko sugebėjimą laiku ir nenutrūkstamai vykdyti savo įsipareigojimus, su kokia nauja rizika (pvz., operacine, teisine, reputacijos) gali susidurti bankas ir kokių priemonių jis imsis siekdamas sumažinti riziką iki priimtino lygio.

(311) Kadangi, remiantis Banko veiklą papildančių paslaugų pirkimo taisyklių 4 punktu, net ir perdavęs paslaugų teikimą kitam paslaugos teikėjui, bankas išlieka atsakingas už tinkamą savo funkcionavimą ir bankui tenka rizika dėl galimo veiklos sutrikimo, rinkdamasis pinigų tvarkymo, kaip banko veiklą papildančių, paslaugų teikėją, bankas yra jautrus paslaugų teikėjo kompetencijai, reputacijai, patirčiai teikiant atitinkamas paslaugas, gebėjimui užtikrinti kokybišką paslaugų teikimą. Šios aplinkybės taip pat lemia banko poreikį atidžiai įvertinti naują paslaugų teikėją. Tai patvirtina ir tyrimo metu nustatytos aplinkybės, kad SEB bankas, 2006 metais ieškodamas kito pinigų tvarkymo paslaugų tiekėjo, naują paslaugų teikėją iš pradžių ketino išbandyti perkant iš jo apie 10 proc. paslaugų ir tik tada priimti galutinį sprendimą, ar sudaryti sutartį su nauju paslaugų teikėju, nepaisant to, kad, paties banko vertinimu, rinkoje veikiantys ūkio subjektai būtų galėję teikti bankui dalį paslaugų.

(312) Kaip išdėstyta Nutarimo 5.2.2.2. dalyje, rizika, jog G4S pasinaudos savo teise padidinti paslaugų teikimo įkainius ar nutraukti sutartį, skatino SEB banką visas paslaugas pirkti iš G4S ir nesudaryti sutarties su kitu paslaugų tiekėju dėl dalies paslaugų pirkimo. Taigi, sudaręs 2007 m. sutartį SEB bankas prarado galimybę išbandyti kitą paslaugų teikėją ir betarpiškai įsitikinti šio paslaugų teikėjo kompetencija, patikimumu ir tinkamumu teikti paslaugas bankui bei galimybėmis užtikrinti kokybišką paslaugų teikimą sutarties galiojimo laikotarpiu. Todėl visiškas pinigų tvarkymo paslaugų teikėjo pakeitimas, prieš tai jo neišbandžius, SEB bankui yra susijęs su padidinta rizika, kad pradėjus visas paslaugas pirkti iš naujo paslaugų teikėjo, tokio paslaugų teikėjo teikiamos paslaugos neatitiks keliamų reikalavimų, o nekokybiškai teikiamos paslaugos turės neigiamos įtakos banko veiklai, susijusiai su grynaisiais pinigais. Ši rizika buvo itin didelė atsižvelgiant į tai, kad, [KOMERCINĖ PASLAPTIS].

(313) Tai patvirtina ir banko atliktas 2011 m. vykdyto konkurso pasiūlymų vertinimas: „[KOMERCINĖ PASLAPTIS]“[298]. Be to, SEB darbuotojai, atsakingi už paslaugų teikėjo pasirinkimą nurodė, kad, „[KOMERCINĖ PASLAPTIS]“[299]. [KOMERCINĖ PASLAPTIS]. Kaip patvirtina tyrimo metu nustatytos aplinkybės, Eurocash1 2007 m. – 2011 m. teikė tik iki [KOMERCINĖ PASLAPTIS] proc. pinigų tvarkymo paslaugų rinkoje. Tuo tarpu SEB bankas tuo pačiu laikotarpiu pirko [KOMERCINĖ PASLAPTIS] proc. pinigų tvarkymo paslaugų. Tad Eurocash1 pradėjus teikti pinigų tvarkymo paslaugas SEB bankui, Eurocash1 teikiamų paslaugų apimtys per trumpą laiką išaugtų kelis kartus. [KOMERCINĖ PASLAPTIS].

(314) Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad, kai 2007 m. sutarties su G4S galiojimo metu SEB bankas buvo priverstas rinktis, ar visas pinigų tvarkymo paslaugas pirkti tik iš G4S[300], ar visas paslaugas pirkti tik iš kito paslaugų teikėjo, kuris neturėjo bankui reikalingos infrastruktūros, reikiamos praktinės patirties ir kurio tiesiogiai išbandyti bankas neturėjo galimybės, G4S turėjo pranašumą prieš kitus paslaugų teikėjus. G4S vienintelis turėjo praktinės patirties teikiant pinigų tvarkymo paslaugas SEB bankui bei praktinės patirties teikiant pinigų tvarkymo paslaugas didele apimtimi. Kaip minėta, praktinė patirtis SEB bankui yra itin svarbi renkantis pinigų tvarkymo paslaugos teikėją ir užtikrinant tinkamą banko paslaugų, susijusių su grynaisiais pinigais, teikimą. Todėl esant 2007 m. įtvirtintoms nuostatoms, ribojusioms SEB banko teisę iš kito teikėjo pirkti dalį paslaugų, dėl rizikos banko veiklos nepertraukiamui bei tęstinumui, pradėjus pinigų tvarkymo paslaugas pirkti iš naujo teikėjo, SEB bankas buvo skatinamas visas paslaugas pirkti iš G4S[301]. Juolab kad rizika ir atsakomybė, susijusi su galimu veiklos sutrikimu, būtų tekusi pačiam bankui. Taigi, SEB bankui, pasirašiusiam 2007 m. G4S – SEB Sutartį, turint rinktis, ar visas pinigų tvarkymo paslaugas ir toliau pirkti tik iš G4S, ar visas paslaugas pradėti pirkti iš kito paslaugų teikėjo, rizika dėl galimo banko veiklos, susijusios su grynaisiais pinigais, sutrikimo, skatino SEB banką pirkti pinigų tvarkymo paslaugas tik iš G4S ir nesudaryti sutarties su kitu teikėju dėl visų SEB bankui reikalingų paslaugų pirkimo. Tokią išvadą pagrindžia ir toliau išdėstytos aplinkybės.

(315) Dėl ilgą laiką tarp SEB banko ir G4S egzistuojančių sutartinių santykių tik G4S buvo įgijęs praktinės patirties teikiant pinigų tvarkymo paslaugas šiam bankui, t.y. SEB bankas gerai žinojo G4S teikiamų paslaugų kokybę, patikimumą, tinkamumą, todėl galėjo pakankamai nesunkiai įvertinti galimą riziką, susijusią su paslaugų pirkimu iš G4S, ir atitinkamai priimti sprendimą dėl visų reikalingų paslaugų pirkimo iš G4S. Tuo tarpu, atsižvelgiant į tai, kad iki [KOMERCINĖ PASLAPTIS] d. SEB negalėjo be jokios rizikos pirkti net ir nedidelės dalies pinigų tvarkymo paslaugų iš kito tokių paslaugų teikėjo, SEB bankas neturėjo galimybės net ir išbandyti kito paslaugų teikėjo, taip sumažindamas riziką, kylančią banko veiklai dėl paslaugų teikėjo pakeitimo. Taigi, galiojant tokiems sutartiniams įsipareigojimams, kokie buvo įtvirtinti tarp šalių pasirašytoje 2007 m. G4S – SEB Sutartyje, SEB bankas praktiškai nebegalėjo tiesiogiai įsitikinti kito paslaugų teikėjo tinkamumu, patikimumu ar jo galimybėmis užtikrinti kokybišką paslaugų teikimą bankui. Todėl kitas paslaugų teikėjas nebeturėjo galimybės įgyti reikiamos patirties dirbant su SEB banku ir vienodais pagrindais konkuruoti dėl visų paslaugų SEB teikimo. Be to, SEB bankas neturėjo galimybės nei numatyti galimos rizikos, susijusios su paslaugų pirkimu iš kito teikėjo, nei imtis priemonių tokiai rizikai minimizuoti ar pašalinti (minėta, kad Banko veiklą papildančių paslaugų pirkimo taisyklių 14 punktas numato, kad bankas turi užtikrinti rizikos valdymą). Kaip Konkurencijos tarybai yra nurodęs SEB bankas, „tinkamas pinigų tvarkymo ir bankomatų inkasavimo paslaugų teikimas yra ypatingai reikšmingas banko veiklos tęstinumui užtikrinti. Kitaip tariant, bankas negali neteikti/negauti šių paslaugų“[302], taip pat, kad bankas negali sau leisti eksperimentuoti su pinigų tvarkymo paslaugų teikėju[303]. Todėl jo veiklai reikšmingus paslaugų teikėjus SEB bankas renkasi rūpestingai ir atsargiai, siekdamas minimizuoti riziką.

(316) Kita vertus, nepirkti visų paslaugų iš kito teikėjo 2007 m. sutarties galiojimo laikotarpiu SEB banką skatino ne tik negalėjimas objektyviai įvertinti rizikos, susijusios su paslaugų perdavimu darbo patirties su SEB banku neturinčiam ūkio subjektui, bet ir tai, kad praktiškai toks paslaugų teikėjo pakeitimas yra susijęs su papildomais apsunkinimais. Apsunkinimai sudarant sutartį su nauju paslaugų teikėju susiję ne tik su ilgesniu derinimu, bet ir su rizikos vertinimu, nes reikalinga pašalinti ar minimizuoti galimą riziką, susijusią su paslaugų teikėjo pakeitimu.Juolab, kai neturėdamas galimybės išbandyti naujo paslaugų teikėjo, bankas neturi galimybės rizikos realiai įvertinti.

(317) Tai, kad paslaugų pirkimas iš naujo paslaugų teikėjo, kurio SEB bankas neturėjo galimybės išbandyti, yra ar gali būti susijęs su administraciniais apsunkinimais, patvirtina ir 2011 m. organizuoto konkurso aplinkybės. Kaip nurodo pats SEB bankas, konkurso metu SEB bankas bendravo su konkurso dalyviais, siekdamas išaiškinti banko poreikius konkurso dalyviams, tam, kad gautų kokybiškus pasiūlymus. Tai rodo, kad perkant visas paslaugas iš naujo teikėjo, reikalingos papildomos laiko sąnaudos bei ištekliai derinant pasiūlymus. Turi būti suderinti visi su paslaugų teikimu susiję aspektai, pavyzdžiui, reikalavimui turimai infrastruktūrai, draudimas, programinės įrangos reikalavimai ir pan. Tuo tarpu tas paslaugų teikėjas, kuris jau teikia paslaugas SEB bankui, yra tiesiogiai susipažinęs su darbo su SEB specifika ir taikomais reikalavimais. Taigi, galima pagrįstai teigti, jog paslaugų teikėjo visiškas pakeitimas yra susijęs su administraciniais apsunkinimais. Be to, reikalingas ir išsamus rizikų vertinimas bei priemonių, kaip rizikos pašalinamos ar minimizuojamos derinimas. Pats SEB bankas dar 2007 m., po svarstymo organizuoti bandomąjį projektą, yra konstatavęs, jog „pasirengimo laikotarpis darbui su nauja inkasavimo paslaugas teiksiančia įmone būtų darbui imlus ir ilgai truktų“[304]. Tą patvirtina ir tai, kad 2011 m. konkurso laimėtoju paskelbus Eurocash1, vyko ilgos derybos, kurių metu buvo derinami įvairūs techniniai bei saugumo reikalavimai, kuriuos turėtų atitikti Eurocash1, norėdamas teikti pinigų tvarkymo paslaugas bankui.

(318) Taigi, išdėstytos tyrimo metu nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog, negalėdamas be realios neigiamų pasekmių rizikos pirkti dalies paslaugų iš kito teikėjo ir tiesiogiai jo išbandyti, SEB bankas buvo skatinamas visas paslaugas pirkti iš G4S, nes paslaugų pirkimas iš kito teikėjo SEB bankui buvo susijęs su rizika banko veiklos, susijusios su grynaisiais pinigais tęstinumui bei nepertraukiamumui, taip pat su administraciniais apsunkinimais. Kaip išdėstyta šioje Nutarime dalyje, SEB banko vertinimu, [KOMERCINĖ PASLAPTIS]. Todėl negalėdamas betarpiškai išmėginti naujo pinigų tvarkymo paslaugų teikėjo (nes dėl 2007 m. sutarties su G4S negalėjo iš kito pinigų tvarkymo paslaugų teikėjo pirkti net ir nedidelės dalies pinigų tvarkymo paslaugų), SEB bankas susidūrė su rizika, kad dėl netinkamo ir nekokybiško naujo paslaugų teikėjo darbo sutriks banko veikla, susijusi su grynaisiais pinigais, kas turėtų tiesioginės įtakos paties banko patikimumui bei reputacijai. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog SEB bankas realiai neturėjo galimybės pasinaudoti sutartyje numatyta teise pirkti visas pinigų tvarkymo paslaugas pirkti iš kito teikėjo: [KOMERCINĖ PASLAPTIS], kita vertus, visiškas paslaugų teikėjo pakeitimas, prieš tai jo tiesiogiai neišbandžius, bankui susijęs su padidinta veiklos sutrikimo rizika, kurios bankas nebūtų prisiėmęs, nes veiklos sutrikimasbūtų banko atsakomybė. Šios išvados nepaneigia ir 2011 m. organizuotas konkursas bei su juo susijusios aplinkybės.

(319) SEB bankas nesutinka, kad, nagrinėjamos 2007 m. SEB - G4S sutarties nuostatos skatino SEB banką visas reikalingas pinigų tvarkymo paslaugas pirkti tik iš G4S. SEB banko teigimu, tyrimo išvadas paneigia ta aplinkybė, jog SEB bankas 2011 m. organizavo konkursą ir konkurso laimėtoju paskelbė naują paslaugų teikėją, su kuriuo iki šiol nebuvo dirbęs – Eurocash1. Be to, SEB bankas nurodė, kad rizika, susijusi su paslaugų pirkimu iš naujo teikėjo nebuvo tokia, kad ribotų SEB banko galimybes pakeisti paslaugų teikėją, nes galima iš anksto numatyti ir suderinti, kaip ta rizika bus pašalinama ar sumažinima. Įvertinus 2011 m. konkursą bei su juo susijusias aplinkybes, darytina išvada, jog 2011 m. SEB banko vykdytas konkursas nepaneigia išvadų, jog, esant nagrinėjamoms 2007 m. SEB – G4S sutarties nuostatoms, ribojančioms SEB banko galimybes iš kito teikėjo pirkti dalį pinigų tvarkymo paslaugų, visų paslaugų pirkimas iš kito teikėjo buvo susijęs su padidinta rizika SEB bankui, kas skatino SEB banką sutarties galiojimo laikotarpiu visas paslaugas pirkti tik iš G4S. Pažymėtina, jog 2011 m. konkurso pagrindu buvo numatoma sutartį sudaryti ir paslaugas iš konkurso laimėtojo pradėti pirkti baigiantis 2007 m. SEB – G4S sutarties galiojimui (2007 m. sutartis turėjo galioti iki [KOMERCINĖ PASLAPTIS] d.), dėl šių aplinkybių SEB bankas taip pat buvo suinteresuotas konkurso organizavimu ir kito teikėjo paieškomis.

(320) [KOMERCINĖ PASLAPTIS][305]. [KOMERCINĖ PASLAPTIS][306].

(321) Kaip patvirtina 2012 m. [KOMERCINĖ PASLAPTIS] tarp SEB banko ir Eurocash1 pasirašyta „Pagrindinė sutartis dėl Grynųjų pinigų tvarkymo paslaugų“[307] (toliau – 2012 m. Eurocash1 – SEB banko Pagrindinė sutartis), [KOMERCINĖ PASLAPTIS], [KOMERCINĖ PASLAPTIS].

(322) 2012 m. Eurocash1 – SEB banko Pagrindinės sutarties I priedo (Paslaugų perėmimo planas) 2.6. – 2.7. punktais šalys susitarė dėl [KOMERCINĖ PASLAPTIS]: „[KOMERCINĖ PASLAPTIS]“[308]. 2012 m. Eurocash1 – SEB banko Pagrindinė sutarties 2.8. – 3 punktai detalizavo, [KOMERCINĖ PASLAPTIS]“[309].

(323) Šios išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog pats konkurso visoms paslaugoms teikti organizavimo faktas ir netgi naujo paslaugų teikėjo pasirinkimas konkurso nugalėtoju nereiškia, kad SEB bankas sudarys ilgalaikę pinigų tvarkymo paslaugų teikimo sutartį su kitu teikėju. Kaip matyti iš 2011 m. konkurso eigos bei derybų dėl pinigų tvarkymo sutarties sudarymo tarp SEB banko bei Eurocash1[KOMERCINĖ PASLAPTIS]. 2012 m. SEB – Eurocash1 sutarties 4.1. punktas įtvirtino, kad [KOMERCINĖ PASLAPTIS][310], [KOMERCINĖ PASLAPTIS][311]. 2012 m. SEB – Eurocash1 sutarties 4.3 punkte įtvirtinta: „[KOMERCINĖ PASLAPTIS][312][KOMERCINĖ PASLAPTIS][313][KOMERCINĖ PASLAPTIS].“ Taigi, [KOMERCINĖ PASLAPTIS]. Šios aplinkybės patvirtina, kad bankas, net ir paskelbęs konkursą, jo laimėtoją renkasi atsižvelgdamas ne tik į kainą, bet ir į teikėjo galimybes užtikrinti banko reikalavimus atitinkančių paslaugų teikimą. Tai lemia jau aukščiau Nutarime, pavyzdžiui Nutarimo 1.4. dalyje, išdėstytos aplinkybės, susijusios su pinigų tvarkymo paslaugų pobūdžiu, Banko veiklą papildančių paslaugų pirkimo taisyklių reikalavimais, banko pareiga užtikrinti patikimą ir nenutrūkstamą veiklą bei banko jautrumu pinigų tvarkymo paslaugų teikėjo patirčiai ir patikimumui.

(324) Remiantis 2012 m. SEB – Eurocash1 sutarties 4.4. punkto nuostatomis, [KOMERCINĖ PASLAPTIS][314], [KOMERCINĖ PASLAPTIS]. Vienas iš Paslaugų teikėjo, t.y. Eurocash1, sutartinių įsipareigojimų, įtvirtintų Sutarties 5 skyriuje, [KOMERCINĖ PASLAPTIS][315], [KOMERCINĖ PASLAPTIS][316]. Atsižvelgiant į šias aptartas aplinkybes, taip pat Nutarimo 1.4. dalyje išdėstytas aplinkybes dėl teisės aktų bei bankų pinigų tvarkymo paslaugų teikėjui keliamų reikalavimų, bei į tai, jog tinkamas ir kokybiškas paslaugų teikimas bankams yra itin svarbus, darytina išvada, jog, [KOMERCINĖ PASLAPTIS]. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad [KOMERCINĖ PASLAPTIS][317], todėl SEB bankas galėjo išbandyti naują paslaugų teikėją, nepatirdamas neigiamų pasekmių rizikos. Taigi, 2011 m. konkurso organizavimas savaime nepatvirtina, kad bankas pirktų visas pinigų tvarkymo paslaugas iš naujo teikėjo, kurio neturėjo galimybės išbandyti, todėl nepaneigia tyrimo išvadų, kad esant nagrinėjamoms 2007 m. SEB – G4S sutarties nuostatoms SEB bankas buvo įsipareigojęs visas pinigų tvarkymo paslaugas pirkti iš G4S.

(325) SEB bankas nuomonėje dėl 2012 m. liepos mėn. Pranešimo nurodo, kad sutartis su Eurocash1 buvo nesudaryta dėl aplinkybių, nesusijusių su paslaugų teikėjo patikimumu ar tinkamumu teikti pinigų tvarkymo paslaugas, t.y. dėl to, kad paaiškėjo aplinkybės, jog Eurocash1 galimai pažeidžia teisės aktų, susijusių su pridėtinės vertės mokesčių mokėjimu, reikalavimus, o sutarties sudarymas su tokiu ūkio subjektu prieštarautų SEB banko socialinei atsakomybei. Tačiau tokių SEB banko argumentų pagrįstumu abejoti verčia ta aplinkybė, kad 2012 m. rugpjūčio mėn.[318], t.y. praėjus maždaug mėnesiui nuo SEB banko sprendimo atšaukti sutarties su Eurocash1 sudarymą motyvuojant banko socialine atsakomybe, SEB bankas sudarė sutartį su Eurocash1 dėl banko grynųjų pinigų tvarkymo.

(326) Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog SEB banko 2011 – 2012 m. organizuotas konkursas nepaneigia tyrimo išvadų, jog negalėdamas tiesiogiai išbandyti pinigų tvarkymo paslaugų teikėjo, pirkdamas iš jo dalį paslaugų, SEB bankas susidurtų su padidinta rizika paslaugų, susijusių su grynaisiais pinigais, teikimo tęstinumui bei patikimumui, kas skatino SEB banką 2007 m. sutarties su G4S galiojimo laikotarpiu pirkti visas reikalingas paslaugas iš G4S ir nepirkti paslaugų iš kito teikėjo. Tai patvirtina ir tos aplinkybės, kad, remiantis [KOMERCINĖ PASLAPTIS].

(327) Kaip nurodyta Nutarimo 2.3.1. dalyje, 2004 m. G4S – DNB Pinigų tvarkymo ir Bankomatų inkasavimo sutarčių 5.1 ir 4.1 punktuose šalys įtvirtino, kad, atsižvelgiant į G4S investicijas perimant banko pinigų tvarkymo ir apsaugos funkcijoms naudotą techniką bei darbuotojus, bankas sutarties galiojimo laikotarpiu pinigų tvarkymo bei bankomatų inkasavimo paslaugas pirks tik iš G4S. Bankui nusprendus pinigų tvarkymo ar bankomatų inkasavimo paslaugas pirkti iš kito teikėjo, bankas būtų turėjęs sumokėti G4S kompensaciją. Sutartyje numatyta kompensacija būtų buvusi skaičiuojama pagal formulę „[KOMERCINĖ PASLAPTIS]“[319].

(328) Šios sutartys buvo sudarytos iki tol paties banko vykdytos pinigų pervežimo veiklos perleidimo G4S metu. Apie tokios veiklos perleidimą, t. y. koncentraciją, Konkurencijos taryba buvo informuota 2004 m. balandžio 29 d. UAB „Falck Security“ (šiuo metu – G4S) pranešimu ir 2004 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 1S-85 Konkurencijos taryba leido vykdyti šią koncentraciją.

(329) Atsižvelgiant į tai, kad, remiantis tyrimo duomenimis, G4S investavo į turto, susijusio su iki tol paties banko vykdyta pinigų pervežimo, apdorojimo ir saugojimo veikla, bei darbuotojų perėmimą, taip pat į tai, kad 2004 m. G4S – DNB Pinigų tvarkymo ir Bankomatų inkasavimo sutartyse įtvirtinta kompensacijos skaičiavimo formulė buvo susieta su investicijomis, kurias G4S atliko sudarydamas turto perleidimo sandorį, darytina išvada, jog nagrinėjama kompensacija buvo tiesiogiai susijusi su koncentracijos vykdymu ir būtina jos vykdymui. Todėl nėra pagrindo nurodytas 2004 m. DNB – G4S Pinigų tvarkymo ir Bankomatų inkasavimo sutarties nuostatas vertinti kaip pažeidžiančias Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir SESV 101 straipsnio reikalavimus.

(330) Kaip nurodyta Nutarimo 2.3.2. dalyje, 2008 m. G4S – DNB Pinigų tvarkymo sutarties 5.1 punkte šalys įtvirtino, kad DNB bankas turi teisę laisvai pasirinkti pinigų tvarkymo paslaugų teikėją ar pasirinkti papildomą teikėją, tačiau DNB bankui pradėjus pinigų tvarkymo paslaugas ar jas pagal turinį atitinkančias paslaugas pirkti iš kito teikėjo, DNB bankas turėtų pareigą sumokėti G4S kompensaciją. Kompensacija būtų skaičiuojama pagal sutartyje įtvirtintą formulę: „a) jei Aplinkybė nustatoma per pirmus tris pratęstos Sutarties vykdymo metus, t. y. laikotarpiu nuo [KOMERCINĖ PASLAPTIS] iki [KOMERCINĖ PASLAPTIS], Banko mokėtinos kompensacijos Centrui dydis yra lygus [KOMERCINĖ PASLAPTIS] proc. skaičiuojant nuo visos Centro gautos (gautinos) sumos iš Banko už suteiktas paslaugas pagal Sutartį, laikotarpiu nuo [KOMERCINĖ PASLAPTIS] iki dienos, kurią nustatoma Aplinkybė; b) jei Aplinkybė nustatoma per ketvirtus ir penktus pratęstos Sutarties vykdymo metus, t. y. laikotarpiu nuo [KOMERCINĖ PASLAPTIS] iki [KOMERCINĖ PASLAPTIS], Banko mokėtinos kompensacijos Centrui dydis yra lygus [KOMERCINĖ PASLAPTIS] proc. skaičiuojant nuo visos Centro gautos (gautinos) sumos iš Banko už suteiktas paslaugas pagal Sutartį, laikotarpiu nuo [KOMERCINĖ PASLAPTIS] iki dienos, kurią nustatoma Aplinkybė“[320].

(331) 2008 m. G4S – DNB Pinigų tvarkymo sutarties nuostatos numatė, kad DNB išlieka teisė pakeisti pinigų tvarkymo paslaugų teikėją ar teisė šioms paslaugoms teikti papildomai pasitelkti kitą paslaugos teikėją. Tačiau, kaip matyti iš 2008 m. G4S – DNB Pinigų tvarkymo sutarties nuostatų, jei DNB būtų pasinaudojęs šia teise, jis būtų turėjęs sumokėti kompensaciją G4S, apskaičiuotą pagal nurodytą nagrinėjamoje sutartyje įtvirtintą formulę.

(332) Sprendžiant, ar dėl tokios G4S ir DNB banko sutarties nuostatos buvo ar galėjo buti ribojama konkurencija, toliau šiame Nutarime vertinama, ar tokia kompensacija skatino DNB banką sutarties galiojimo laikotarpiu visas pinigų tvarkymo paslaugas pirkti tik iš G4S ir ar, sudaręs 2008 m. sutartį tokiomis sąlygomis, DNB bankas įsipareigojo pinigų tvarkymo ir bankomatų inkasavimo paslaugas pirkti tik iš G4S.

(333) Kaip matyti iš nagrinėjamos 2008 m. G4S – DNB sutarties nuostatų, DNB banko įsipareigojimas pirkti pinigų tvarkymo paslaugas iš G4S ir atitinkamai pareiga mokėti kompensaciją nebuvo siejama su kokiu nors apibrėžtu paslaugų kiekiu, kurį bankas turėjo įsigyti iš G4S šios sutarties galiojimo laikotarpiu. Pareiga mokėti kompensaciją DNB bankui būtų atsiradusi bet kuriuo atveju pradėjus dalį paslaugų pirkti iš kito nei G4S teikėjo, net jeigu G4S pajamos iš paslaugų teikimo DNB bankui nemažėtų. Pavyzdžiui, jeigu išaugtų bendras banko paslaugų poreikis ir dėl to bankas dalį paslaugų pradėtų pirkti iš kito nei G4S teikėjo (pavyzdžiui, perduodant jam vieną iš sektorių ar kai kuriuos taškus (pavyzdžiui, naujai įsteigtus) tame sektoriuje), tačiau DNB banko iš G4S perkamų paslaugų apimtys ir G4S iš DNB banko gaunamos pajamos nesikeistų, bankas, remiantis nagrinėjamomis sutarties nuostatomis, taip pat turėtų pareigą mokėti kompensaciją G4S.

(334) Galiojant 2008 m. G4S - DNB sutarčiai, banko pareiga mokėti kompensaciją G4S būtų kilusi nepriklausomai nuo to, ar būtų pasikeitusi iš G4S perkamų paslaugų apimtis ar mastas, bet išimtinai dėl to, kad pinigų tvarkymo paslaugos ar jas atitinkančios paslaugos būtų pradėtos pirkti ne tik iš G4S. Todėl darytina išvada, kad 2008 m. sutartis apėmė ne tik šios sutarties sudarymo metu bankui reikalingų visų paslaugų pirkimą iš G4S, bet ir banko poreikio padidėjimą. Be to, pareigą mokėti kompensaciją, apskaičiuojamą pagal 2008 m. G4S – DNB sutartyje įtvirtintą formulę, DNB bankas būtų turėjęs ir tuo atveju, jei būtų nusprendęs nepasibaigus sutarties galiojimo terminui perduoti visų reikalingų paslaugų teikimą kitam nei G4S pinigų tvarkymo paslaugų teikėjui, kas būtų lėmę paslaugų pirkimo iš G4S visišką pasibaigimą. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiga mokėti kompensaciją G4S būtų atsiradusi ir tuo atveju, jei bankas iš kito pinigų tvarkymo paslaugų teikėjo būtų pradėjęs pirkti paslaugas, atitinkančias pinigų tvarkymo paslaugas pagal savo turinį.

(335) Analizuojant 2008 m. G4S – DNB Pinigų tvarkymo sutartyje įtvirtintą kompensacijos skaičiavimo formulę, atkreiptinas dėmesys, kad, lyginant su 2004 m. G4S – DNB Pinigų tvarkymo ir Bankomatų inkasavimo sutarčių 4.1 ir 5.1 punktuose įtvirtintu baziniu dydžiu, kuriuo remiantis būtų skaičiuojama G4S mokėtina kompensacija, 2008 m. G4S – DNB Pinigų tvarkymo sutartyje įtvirtintas kompensacijos skaičiavimo bazinis dydis nebuvo siejamas su G4S investicijomis į pinigų tvarkymui reikalingos infrastruktūros plėtrą ar teikiamų paslaugų kokybės gerinimą. Kompensacijos skaičiavimo bazinis dydis buvo siejamas su G4S gauta (gautina) suma iš banko už suteiktas pagal sutartį paslaugas laikotarpiu nuo sutarties įsigaliojimo, iki to momento, kai DNB būtų pradėjęs dalį ar visas pinigų tvarkymo paslaugas pirkti iš kito teikėjo. Toks bazinio dydžio nustatymo metodas reiškia, kad bankas būtų sumokėjęs kompensaciją G4S už G4S prarastas pajamas dėl to, kad bankas dalį ar visas paslaugas būtų pradėjęs pirkti iš G4S konkurento.

(336) Kadangi nei pareiga mokėti kompensaciją, nei kompensacijos dydis nepriklausė nuo iš kito pinigų tvarkymo paslaugų teikėjo perkamų paslaugų apimties, darytina išvada, kad kompensacija nebuvo susijusi su paslaugų pirkimo iš kito paslaugų teikėjo ekonominiu poveikiu G4S. DNB banko pareiga mokėti kompensaciją G4S buvo susijusi išimtinai su tuo, kad pinigų tvarkymo ar pagal turinį panašios paslaugos pradedamos pirkti iš G4S konkurento. Tokią išvadą patvirtina ir tai, kad, kaip matyti iš 2008 m. G4S – DNB sutarties nuostatų, tuo atveju, jei DNB banko perkamų paslaugų apimtis ar mastas būtų sumažėjęs natūraliai sumažėjus šių paslaugų poreikiui, DNB bankas nebūtų turėjęs pareigos mokėti kompensaciją G4S. Nepriklausomai nuo perkamų pinigų tvarkymo paslaugų masto ar apimties pokyčio, DNB bankui būtų kilusi pareiga sumokėti kompensaciją G4S vos pradėjus pinigų tvarkymo ar jas savo turiniu atitinkančias paslaugas pirkti iš kito paslaugų teikėjo nei G4S. Tokios kompensacijos mokėjimo DNB bankas būtų galėjęs išvengti tik pirkdamas visas jam reikalingas pinigų tvarkymo ar jas pagal turinį atitinkančias paslaugas iš G4S visą 2008 m. G4S – DNB Pinigų tvarkymo sutarties galiojimo laikotarpį, t.y. iki [KOMERCINĖ PASLAPTIS] d.

(337) Toliau analizuojant 2008 m. G4S – DNB Pinigų tvarkymo sutartyje įtvirtintą kompensacijos skaičiavimo formulę, matyti, kad kompensacija, mokėtina G4S, būtų didėjusi minėtos sutarties galiojimo terminui artėjant į pabaigą. Tai yra, kuo vėliau bankas būtų pradėjęs pirkti pinigų tvarkymo paslaugas iš kito paslaugų teikėjo, tuo didesnę sumą jis būtų turėjęs sumokėti G4S. Pavyzdžiui, jei bankas [KOMERCINĖ PASLAPTIS] d. būtų sudaręs sutartį nors dėl dalies pinigų tvarkymo paslaugų pirkimo iš kito paslaugų teikėjo, jam būtų tekę sumokėti G4S kompensaciją, kurios dydis būtų buvęs [KOMERCINĖ PASLAPTIS] Lt[321] (be PVM). [KOMERCINĖ PASLAPTIS] d. kompensacijos dydis būtų buvęs [KOMERCINĖ PASLAPTIS][322] (be PVM), o [KOMERCINĖ PASLAPTIS] d. – [KOMERCINĖ PASLAPTIS] Lt (be PVM)[323]. Taigi, po trejų metų banko G4S mokėtina kompensacija būtų buvusi didesnė nei bankui nutraukus 2008 m. G4S – DNB Pinigų tvarkymo sutartį po vienerių metų. Nors nuo [KOMERCINĖ PASLAPTIS] d., t. y. ketvirtųjų 2008 m. G4S – DNB Pinigų tvarkymo sutarties galiojimo metų kompensacija būtų buvusi skaičiuojama jau kaip [KOMERCINĖ PASLAPTIS] procentai, o ne [KOMERCINĖ PASLAPTIS] procentai nuo visų G4S pajamų už bankui pagal Pinigų tvarkymo sutartį suteiktas paslaugas ir tokia kompensacija ketvirtaisiais minėtos sutarties galiojimo metais, tikėtina[324], būtų buvusi mažesnė nei trečiaisiais metais, vis dėlto, penktaisiais minėtos sutarties galiojimo metais ši kompensacija vis tiek būtų buvusi didesnė nei ketvirtaisiais.

(338) Toks kompensacijos dydžio kitimas neatitinka kompensacijos už investicijas ar nuolaidas esmės, kadangi baigiantis sutarties terminui investicijos, kurias vis dar reikia kompensuoti, mažėja. Kompensacijos formulė, jei ja iš tikrųjų būtų siekta atgauti neatsipirkusias investicijas, turėjo susieti bent jau investicijų ar suteiktų nuolaidų dydį, jų padarymo datą ir faktišką atsipirkimo laiką iki sutarties su G4S nutraukimo ar dalies paslaugų pirkimo iš kito paslaugų teikėjo.

(339) Apibendrinant tai, kas išdėstyta Nutarimo 5.3.2.1. dalyje, pažymėtina, kad DNB pareiga mokėti kompensaciją buvo susijusi išimtinai su DNB sprendimu dalį ar visas pinigų tvarkymo paslaugas pirkti iš kito teikėjo, nepriklausomai nuo to, ar keistųsi iš G4S perkamų paslaugų apimtis. Kompensacijos skaičiavimo formulė buvo susieta ne su G4S atliktomis investicijomis, o su G4S iš DNB gautomis pajamomis, kompensacijos dydis nepriklausė nuo to, kokią dalį paslaugų DNB būtų pradėjęs pirkti iš kito teikėjo, be to, pati kompensacija didėjo sutarties galiojimo terminui einant į pabaigą. Atsižvelgus į šias aplinkybes, darytina išvada, jog 2008 m. DNB – G4S sutartyje įtvirtintos nuostatos, numatančios DNB pareigą mokėti kompensaciją G4S, tik dėl to, kad dalį ar visas pinigų tvarkymo paslaugas DNB pradėtų pirkti iš kito teikėjo, skatino DNB banką visas reikalingas pinigų tvarkymo paslaugas sutarties galiojimo laikotarpiu pirkti tik iš G4S, nes tik taip DNB bankas būtų galėjęs išvengti kompensacijos mokėjimo[325].

(340) 2008 m. G4S – DNB Bankomatų inkasavimo sutarties 4.1 punkte įtvirtintos nuostatos yra analogiškos prieš tai nagrinėtoms 2008 m. G4S – DNB Pinigų tvarkymo sutarties nuostatoms. Tai yra, DNB bankui paliekama teisė pasirinkti paslaugų teikėją ar papildomą paslaugų teikėją, tačiau pradėjęs bankomatų inkasavimo paslaugas ar jų dalį pirkti iš kito teikėjo DNB bankas būtų turėjęs sumokėti kompensaciją G4S, pagal analogišką formulę kaip ir pinigų tvarkymo sutarties atveju.[326]

(341) Atsižvelgiant į tai, kad 2008 m. G4S – DNB Bankomatų inkasavimo sutarties 4.1 punktas yra identiškas 2008 m. G4S – DNB Pinigų tvarkymo sutarties 5.1 punktui, šio Nutarimo 5.3.2.2. dalyje pateikta analizė, taikyta 2008 m. G4S – DNB Pinigų tvarkymo sutarties vertinimui, yra taikoma ir 2008 m. G4S - DNB Bankomatų inkasavimo sutarties vertinimui.

(342) Remiantis tyrimo metu nustatytais duomenimis, jei DNB bankas [KOMERCINĖ PASLAPTIS] d. būtų sudaręs sutartį nors dėl dalies bankomatų inkasavimo paslaugų pirkimo iš kito paslaugų teikėjo, jam būtų tekę sumokėti G4S kompensaciją, kurios dydis būtų buvęs [KOMERCINĖ PASLAPTIS][327] (be PVM). [KOMERCINĖ PASLAPTIS] kompensacijos dydis būtų buvęs [KOMERCINĖ PASLAPTIS][328] (be PVM), o [KOMERCINĖ PASLAPTIS] d. – [KOMERCINĖ PASLAPTIS][329] (be PVM). Nors nuo [KOMERCINĖ PASLAPTIS] d., t. y. ketvirtųjų 2008 m. G4S - DNB Bankomatų inkasavimo sutarties galiojimo metų, kompensacija būtų buvusi skaičiuojama jau kaip [KOMERCINĖ PASLAPTIS] procentai, o ne [KOMERCINĖ PASLAPTIS] procentai nuo visų G4S pajamų už bankui pagal Bankomatų inkasavimo sutartį suteiktas paslaugas ir tokia kompensacija ketvirtaisiais minėtos sutarties galiojimo metais, tikėtina[330], būtų buvusi mažesnė nei trečiaisiais metais, vis dėlto, penktaisiais minėtos sutarties galiojimo metais ši kompensacija vis tiek būtų buvusi didesnė nei ketvirtaisiais.

(343) Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad sumokėjus G4S kompensaciją pagal 2008 m. G4S – DNB Bankomatų inkasavimo sutartį būtų padidėjusios bendrosios banko veiklos sąnaudos. Ši pareiga mokėti kompensacija skatino DNB banką visas reikalingas bankomatų inkasavimo paslaugas sutarties galiojimo laikotarpiu pirkti tik iš G4S, kadangi tik taip DNB bankas galėjo išvengti papildomų išlaidų, susijusių su pinigų tvarkymo paslaugų pirkimu[331].

(344) Atkreiptinas dėmesys, kad DNB bankas nuomonėje dėl 2012 m. liepos mėn. Pranešimo nurodė, kad bankui efektyviau pinigų tvarkymo ir bankomatų inkasavimo paslaugas pirkti iš vieno teikėjo ir kad bankas nesvarstytų galimybės iš kito teikėjo pirkti tik dalį paslaugų[332]. Tokiu atveju, jei bankas iš kito teikėjo pirktų pinigų tvarkymo ir bankomatų inkasavimo paslaugas, DNB bankas turėtų sumokėti kompensaciją G4S ir pagal 2008 m. pinigų tvarkymo, ir pagal 2008 m. bankomatų inkasavimo sutartį.

(345) Be to, remiantis 2008 m. [KOMERCINĖ PASLAPTIS] DNB banko ir G4S sudaryto susitarimo „Dėl paslaugų kainos indeksacijos pagal 2004 m. birželio 21 d.Pinigų tvarkymo sutartį Nr. [KOMERCINĖ PASLAPTIS] ir Bankomatų inkasavimo sutartį Nr. [KOMERCINĖ PASLAPTIS]“[333] 9.2. punktu, DNB bankas, pradėjęs iš kito teikėjo pirkti pinigų tvarkymo ir bankomatų inkasavimo paslaugas, be nurodytų kompensacijų pagal 2008 m. sutartis, būtų turėjęs G4Spapildomai grąžinti [KOMERCINĖ PASLAPTIS] Lt nuolaidą.Minėtu susitarimu G4S ir DNB susitarė, jog „[KOMERCINĖ PASLAPTIS]“. Vadinasi, bendra suma, kurią DNB bankas būtų turėjęs sumokėti G4S pagal šių ūkio subjektų sudarytas sutartis būtų nuo [KOMERCINĖ PASLAPTIS] Lt iki [KOMERCINĖ PASLAPTIS] Lt.

(346) Apibendrinant tai, kas išdėstyta Nutarimo 5.3.2.1. ir 5.3.2.2. dalyse, darytina išvada, jog DNB su G4S sudarytose 2008 m. Pinigų tvarkymo ir 2008 m. Bankomatų inkasavimo sutartyse įtvirtintos kompensacijos skatino DNB banką atitinkamai visas pinigų tvarkymo ir bankomatų inkasavimo paslaugas sutarčių galiojimo laikotarpiu pirkti iš G4S. Kadangi paties DNB banko teigimu, iš kito paslaugų teikėjo jis pirktų tik visas pinigų tvarkymo ir bankomatų inkasavimo paslaugas, DNB bankas būtų ne tik turėjęs sumokėti abi nurodytas kompensacijas, tačiau ir grąžinti G4S 2008 m. pritaikytą nuolaidą, dėl ko DNB bankas būtų patyręs reikšmingų išlaidų vien dėl pinigų tvarkymo ir bankomatų inkasavimo paslaugų pirkimo iš kito teikėjo.

(347) Kaip matyti iš Nutarimo 5.3.2.1. ir 5.3.2.2. dalyje išdėstytų aplinkybių, tuo atveju, jei DNB būtų pradėjęs bent dalį jam reikalingų pinigų tvarkymo paslaugų pirkti iš kito teikėjo, jis būtų turėjęs sumokėti G4S tam tikrą mokestį, kuris, priklausomai nuo to, kada būtų pradedamos pirkti pinigų tvarkymo paslaugos iš kito teikėjo, būtų nuo [KOMERCINĖ PASLAPTIS] Lt iki [KOMERCINĖ PASLAPTIS] Lt. Jei DNB bankas, kaip nurodo pats, iš kito teikėjo būtų pradėjęs pirkti ir pinigų tvarkymo ir bankomatų inkasavimo paslaugas, suma, kurią DNB bankas būtų turėjęs sumokėti G4S būtų nuo [KOMERCINĖ PASLAPTIS] Lt iki [KOMERCINĖ PASLAPTIS] Lt. Taigi, nusprendęs pasinaudoti savo teise pasirinkti kitą pinigų tvarkymo ir bankomatų paslaugų teikėją daliai ar visoms pinigų tvarkymo paslaugoms teikti, DNB būtų patyręs papildomų išlaidų, dėl kurių būtų padidėjusios DNB banko išlaidos pinigų tvarkymo paslaugų pirkimui. Todėl 2008 m. sutartyje įtvirtinta kompensacija skatino DNB banką visas paslaugas pirkti iš G4S, kadangi tik taip jis būtų galėjęs išvengti kompensacijos mokėjimo[334].

(348) Esant pareigai mokėti kompensaciją, kuri nebūtų priklausiusi nuo to, kokią dalį paslaugų DNB bankas būtų pirkęs iš kito teikėjo, DNB bankas buvo skatinamas nepirkti net ir nedidelės dalies paslaugų. Todėl DNB banko galimybės, nusprendus pinigų tvarkymo paslaugas pirkti iš kito teikėjo, išbandyti naują teikėją, buvo reikšmingai apribotos. Neturėdamas galimybės išbandyti kito paslaugų teikėjo patikimumo, tinkamumo bei sugebėjimo užtikrinti kokybišką paslaugų teikimą, nepatiriant neigiamų finansinių pasekmių, DNB bankas buvo skatinamas visas paslaugas pirkti iš G4S. Tokia išvada darytina dėl to, kad, pirma, kaip išdėstyta Nutarimo 42 pastraipoje, pinigų tvarkymo paslaugos yra esminės bankui užtikrinant nenutrūkstamą ir patikimą paslaugų, susijusių su grynaisiais pinigais, teikimą. Todėl pinigų tvarkymo paslaugų teikimo sutrikimas turėtų neigiamų pasekmių banko funkcionavimui bei reputacijai.

(349) Antra, Banko veiklą papildančių taisyklių 6 punktas įpareigoja banką ypač atidžiai priimti sprendimus pirkti reikšmingas banko veiklą papildančias paslaugas. Šių taisyklių 14 punktas įpareigoja banką prieš priimant sprendimą pirkti banko veiklą papildančias paslaugas, įsitikinti banko veiklą papildančių paslaugų teikėjo finansiniu stabilumu ir patikimumu, kompetencija, turimais ištekliais bei patirtimi teikiant atitinkamas paslaugas ir jo pajėgumą ateityje užtikrinti kokybišką paslaugų teikimą. Be to, bankas turi įvertinti, kaip toks sprendimas paveiks banko sugebėjimą laiku ir nenutrūkstamai vykdyti savo įsipareigojimus, su kokia nauja rizika (pvz., operacine, teisine, reputacijos) gali susidurti bankas ir kokių priemonių jis imsis siekdamas sumažinti riziką iki priimtino lygio. Taigi, perkant pinigų tvarkymo paslaugas iš naujo teikėjo, kurio DNB bankas negalėjo tiesiogiai išbandyti, banko galimybės įvertinti paslaugų teikėjo kompetenciją, patikimumą, įsitikinti jo sugebėjimu užtikrinti patikimą ir kokybišką paslaugų teikimą yra reikšmingai apribotos. Šiuo aspektu pažymėtina, kad, remiantis Banko veiklą papildančių paslaugų pirkimo taisyklių 4 punktu, net ir perdavęs paslaugų teikimą kitam paslaugos teikėjui, bankas išlieka atsakingas už tinkamą savo funkcionavimą ir bankui tenka rizika dėl galimo veiklos sutrikimo. Todėl rinkdamasis pinigų tvarkymo, kaip banko veiklą papildančių, paslaugų teikėją, bankas yra jautrus paslaugų teikėjo kompetencijai, reputacijai, patirčiai teikiant atitinkamas paslaugas, gebėjimui užtikrinti kokybišką paslaugų teikimą.

(350) Atsižvelgiant į tai, kad pradėjęs net ir nedidelę dalį paslaugų pirkti iš kito teikėjo, DNB bankas būtų turėjęs sumokėti nuo nuo [KOMERCINĖ PASLAPTIS] Lt iki [KOMERCINĖ PASLAPTIS] Lt dydžio kompensaciją, darytina išvada, kad tokia kompensacija skatino 2008 m. G4S – DNB Pinigų tvarkymo sutarties ir 2008 m. G4S – DNB Bankomatų inkasavimo sutarčių galiojimo metu visas paslaugas pirkti iš G4S[335], kadangi, pradėjęs pinigų tvarkymo ir bankomatų inkasavimo paslaugas pirkti iš kito teikėjo, DNB bankas būtų turėjęs finansinių praradimų. Kadangi mokėtina kompensacija būtų didėjusi 2008 m. G4S – DNB Pinigų tvarkymo sutarties galiojimo terminui einant į pabaigą, kuo ilgesnis buvo 2008 m. G4S – DNB Pinigų tvarkymo sutarties vykdymo faktinis terminas, tuo labiau bankas buvo skatinimas ir toliau visas pinigų tvarkymo paslaugas pirkti tik iš G4S.

(351) DNB banko sprendimas visas paslaugas pirkti iš kito teikėjo būtų ne tik susijęs su papildomomis išlaidomis sumokėjus sutartyje įtvirtintą kompensaciją G4S, tačiau ir su rizika, kad sutriks banko veikla, susijusi su grynaisiais pinigais. Neišbandęs kito paslaugų teikėjo ir negalėdamas betarpiškai įsitikinti šio paslaugų teikėjo kompetencija, patikimumu ir tinkamumu teikti paslaugas bankui bei užtikrinti kokybišką paslaugų teikimą sutarties galiojimo laikotarpiu, G4S pakeitimas kitu paslaugų teikėju DNB bankui buvo susijęs su padidinta rizika, kad pradėjus visas paslaugas pirkti iš naujo paslaugų teikėjo, kurio bankas prieš tai negalėjo išbandyti, tokio paslaugų teikėjo teikiamos paslaugos neatitiks banko keliamų reikalavimų, o dėl nekokybiškų paslaugų sutriks banko veikla, susijusi su grynaisiais pinigais.

(352) Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, dėl nagrinėjamose DNB sutartyse su G4S įtvirtintų nuostatų, numatančių pareigą Swedbank, pradėjus pirkti pinigų tvarkymo ir bankomatų inkasavimo paslaugas iš G4S konkurento, sumokėti G4S kompensaciją, siekdamas išvengti finansinių praradimų ir/ar veiklos sutrikimo rizikos, 2008 m. sutarčių galiojimo laikotarpiu DNB bankas buvo skatinamas visas pinigų tvarkymo ir bankomatų inkasavimo paslaugas pirkti iš G4S. Todėl sudaręs sutartis tokiomis sąlygomis, kokios nagrinėjamos šiame Nutarime, DNB bankas įsipareigojo sutarčių galiojimo laiko visas pinigų tvarkymo ir bankomatų inkasavimo paslaugas pirkti iš G4S.

(353) DNB bankas nuomonėje dėl 2012 m. liepos mėn. Pranešimo nesutinka su išvadomis, kad 2008 m. Pinigų tvarkymo ir 2008 m. Bankomatų inkasavimo sutartyse įtvirtintos nuolaidos ribojo banko galimybes pirkti pinigų tvarkymo ir bankomatų inkasavimo paslaugas iš kito teikėjo, nurodydamas, kad bankui būtų ekonomiškai naudinga sumokėti kompensaciją G4S, jeigu kitas teikėjas pasiūlytų [KOMERCINĖ PASLAPTIS] proc. mažesnius pinigų tvarkymo paslaugų teikimo įkainius bei [KOMERCINĖ PASLAPTIS] proc. mažesnius bankomatų inkasavimo paslaugų įkainius nei G4S taikomi. Antra, DNB banko mokėtiną kompensaciją pagal pinigų tvarkymo ir bankomatų inkasavimo sutartį atsvėrė G4S suteiktos nuolaidos pagal 2004 m. sutartį.

(354) Dėl pirmojo DNB banko argumento, kad kompensacija, mokėtina G4S, pinigų tvarkymo paslaugas pradėjus pirkti iš kito teikėjo, neribojo banko galimybių pirkti paslaugas iš kito teikėjo, pažymėtina, jog DNB banko pateikti skaičiavimai yra nepagrįsti. Visų pirma, DNB bankas nuolaidą, kurią kitas teikėjas turėtų pasiūlyti, skaičiuoja pagal kompensacijas, kurias DNB bankas turėtų sumokėti pagal 2008 m. DNB – G4S Pinigų tvarkymo sutartį ir pagal 2008 m. Bankomatų inkasavimo sutartį. Tačiau, pats DNB bankas nuomonėje dėl 2012 m. liepos mėn. Pranešimo nurodė, kad DNB bankas rinktųsi tik tokį paslaugų teikėją, kuris bankui galėtų teikti visas reikalingas pinigų tvarkymo ir bankomatų inkasavimo paslaugas. Vadinasi, kaip išdėstyta Nutarimo 345 pastraipoje, be pareigos sumokėti kompensaciją pagal 2008 m. Pinigų tvarkymo ir Bankomatų inkasavimo sutartis, DNB bankas būtų turėjęs grąžinti G4S [KOMERCINĖ PASLAPTIS] Lt nuolaidą. Į DNB banko pateiktus skaičiavimus ši suma nėra įtraukiama. Taigi, ir nuolaida, kurią kitas paslaugas teikėjas būtų turėjęs pasiūlyti DNB bankui būtų buvusi didesnė nei DNB banko nurodoma.

(355) Papildomai pažymėtina, kad DNB banko skaičiavimai grindžiami prielaida, kad kitas teikėjas sudarys sutartį tokiam pat paslaugų kiekiui ir perims visą paslaugų teikimą bei sutartį sudarys tokiam pat 5 metų laikotarpiui. Tokiu atveju, tam, kad DNB bankas atgautų patirtus nuostolius pirkdamas paslaugas iš kito teikėjo mažesnėmis kainomis, DNB bankas turėtų įsipareigoti 5 metus visas pinigų tvarkymo (įskaitant bankomatų inkasavimą) paslaugas pirkti iš kito teikėjo. Tačiau sudaręs sutartį su kitu teikėju, DNB bankas kompensaciją G4S turėtų sumokėti iš karto, t.y. kompensacija nebūtų išdėstyta 5 metų ar trumpesniam laikotarpiui. Taigi, DNB bankas, sudaręs sutartį su kitu teikėju, patirtų finansinių praradimų, dėl kurių grąžos perkant paslaugas iš kito teikėjo jis negalėtų būti tikras, ką patvirtina toliau dėstomos aplinkybės.

(356) DNB bankas, pradėjęs visas pinigų tvarkymo (įskaitant bankomatų inkasavimą) paslaugas pirkti iš kito teikėjo prieš tai neišbandęs jo tiesiogiai, t.y. negalėdamas tiesiogiai įvertinti kito teikėjo patirties ir tinkamumo teikti banko veiklai svarbias paslaugas, DNB bankas susidurtų su papildoma rizika banko veiklos tęstinumui ir patikimumui. Dėl šių priežasčių bankui būtų itin rizikinga įsipareigoti pirkti visas pinigų tvarkymo paslaugas iš naujo teikėjo 5 metų laikotarpiui. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta Nutarimo 1.4. dalyje, pažymėtina, kad banko sprendimas pirkti pinigų tvarkymo paslaugas priklauso ne tik nuo siūlomos paslaugų kainos, bet ir nuo daugelio kitų aplinkybių, ypač paslaugų teikėjo patirties ir galimybės sutarties galiojimo laikotarpiu užtikrinti nenutrūkstamą ir kokybišką pinigų tvarkymo paslaugų teikimą bankui. Jei DNB bankas sudarytų sutartį su kitu teikėju 5 metams, tikėdamasis G4S kompensaciją atgauti per ilgesnį laikotarpį mažesnių kainų pavidalu, tačiau pradėjus visas paslaugas pirkti iš kito teikėjo paaiškėtų, kad toks teikėjas nėra patikimas ir (ar) negali užtikrinti tinkamo banko aptarnavimo bei kito teikėjo teikiamos paslaugos neatitinka banko keliamų kokybės reikalavimų, DNB bankas sutartį nutrauktų. Tad bankas patirtų finansinių praradimų, nes G4S sumokėtos kompensacijos neatgautų.

(357) Dėl antrojo DNB banko argumento, kad DNB banko mokėtiną kompensaciją pagal pinigų tvarkymo ir bankomatų inkasavimo sutartį atsvėrė G4S suteiktos nuolaidos pagal 2004 m. sutartį, pažymėtina, kad, kaip nurodyta Nutarimo 345 pastraipoje, pradėjęs pirkti pinigų tvarkymo ir bankomatų inkasavimo paslaugas iš kito teikėjo, G4S suteiktą [KOMERCINĖ PASLAPTIS] Lt nuolaidą DNB bankas būtų turėjęs grąžinti. Tai reiškia, jog 2008 m. Sutarčių galiojimo laikotarpiu DNB bankui pradėjus visas paslaugas pirkti iš kito paslaugų teikėjo, G4S būtų įgijęs teisę reikalauti ne tik kompensacijų, apskaičiuotų pagal 2008 m. Pinigų tvarkymo ir Bankomatų inkasavimo sutartyse įtvirtintas formules, bet ir [KOMERCINĖ PASLAPTIS] Lt sumos, kuri buvo suteikta 2008 m. [KOMERCINĖ PASLAPTIS] Susitarimo „Dėl paslaugų kainos indeksacijos pagal 2004 m. birželio 21 d. Pinigų tvarkymo sutartį Nr. [KOMERCINĖ PASLAPTIS] ir Bankomatų inkasavimo sutartį Nr. [KOMERCINĖ PASLAPTIS]“ pagrindu. Įvertinus visa tai, darytina išvada, jog tokie DNB banko teiginiai, jog DNB bankas jau kitą dieną po 2008 m. Pinigų tvarkymo ir Bankomatų inkasavimo sutarčių sudarymo galėjo perleisti visas paslaugas kitam paslaugų teikėjui, sumokėti 2008 m. Susitarimuose numatytą kompensaciją G4S ir uždirbti [KOMERCINĖ PASLAPTIS] Lt pelno[336], yra nepagrįsti[337].

(358) Net jei DNB bankas 2008 m. Sutarčių galiojimo laikotarpiu kitam paslaugų teikėjui būtų perleidęs ne visas, o tik dalį tyrimo metu analizuojamų paslaugų, kas savaime nebūtų reiškę 2008 m. [KOMERCINĖ PASLAPTIS] Susitarimo „Dėl paslaugų kainos indeksacijos pagal 2004 m. birželio 21 d. Pinigų tvarkymo sutartį Nr. [KOMERCINĖ PASLAPTIS] ir Bankomatų inkasavimo sutartį Nr. [KOMERCINĖ PASLAPTIS]“[338] nutraukimo ir G4S teisės iš DNB banko reikalauti šio susitarimo pagrindu suteiktos [KOMERCINĖ PASLAPTIS] Lt nuolaidos grąžinimo, negalima sutikti su tokiais DNB banko teiginiais, jog bankas, sumokėjęs atitinkamas kompensacijas G4S, dėl to nebūtų patyręs jokių finansinių praradimų. Tokia išvada darytina atsižvelgus į tai, jog bankas, pradėjęs pirkti nors dalį pinigų tvarkymo ir bankomatų inkasavimo paslaugų iš kito paslaugų teikėjo, būtų turėjęs sumokėti pagal 2008 m. Pinigų tvarkymo ir/ar Bankomatų inkasavimo sutartyse įtvirtintas formules apskaičiuotas kompensacijas G4S iš savo turimų (o ne G4S DNB bankui suteiktų, dovanotų ar bet kokiu kitu būdu perduotų ) pinigų. Vadinasi, DNB bankas, priešingai nei kad teigia pats bankas, vienaip ar kitaip būtų patyręs finansinius praradimus, kurių siekdamas išvengti DNB bankas buvo skatinamas visas pinigų tvarkymo (įskaitant bankomatų inkasavimo) paslaugas sutarčių galiojimo metu pirkti iš G4S. Atsižvelgiant į tai, tokie DNB banko teiginiai, jog DNB bankas galėjo naudoti pagal 2008 m. Susitarimus G4S padarytą [KOMERCINĖ PASLAPTIS] Lt nuolaidą ir [KOMERCINĖ PASLAPTIS] nuolaidą 2009 – 2014 m. taikomiems paslaugų įkainiams mokėtinoms kompensacijoms G4S padengti, taip pat vertintini kaip nepagrįsti.

(359) Atkreiptinas dėmesys, kad bankas dėl nagrinėjamų sutarčių nuostatų buvo skatinamas visas paslaugas sutarties galiojimo metu pirkti tik iš G4S patvirtina ir tai, kad nagrinėjamų nuostatų galiojimo laikotarpiu sutarties galiojimo laikotarpiu t. y. iki [KOMERCINĖ PASLAPTIS] mėn. pinigų tvarkymo ir bankomatų inkasavimo paslaugas pirko tik iš G4S ir pinigų tvarkymo ir bankomatų inkasavimo sutartis, net ir dėl dalies šių paslaugų teikimo bankui, nebuvo sudaryta su jokiu kitu ūkio subjektu[339].

(360) Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog DNB banko pateikti argumentai nepaneigia, jog DNB su G4S sudarytose 2008 m. Pinigų tvarkymo ir 2008 m. Bankomatų inkasavimo sutartyse įtvirtinta pareiga mokėti kompensacijas G4S išimtinai dėl to, kad paslaugos pradedamos pirkti iš kito paslaugų teikėjo, skatino DNB banką sutarčių galiojimo laikotarpiu visas reikalingas pinigų tvarkymo ir bankomatų inkasavimo paslaugas pirkti iš G4S. Sudaręs 2008 m. Pinigų tvarkymo ir Bankomatų inkasavimo sutartis su G4S, tokiomis sąlygomis, kai DNB bankas, pradėjęs pinigų tvarkymo ir bankomatų inkasavimo paslaugas pirkti iš kito teikėjo, būtų turėjęs sumokėti baudą G4S išimtinai dėl paslaugų iš kito teikėjo pirkimo, DNB bankas įsipareigojo sutarties galiojimo laikotarpiu iš G4S pirkti visas pinigų tvarkymo ir bankomatų inkasavimo paslaugas.

(361) Kaip nurodyta Nutarimo 2.4. dalyje, 2006 m. G4S – FDL Pinigų tvarkymo ir bankomatų inkasavimo sutarties 9.6 punkte buvo įtvirtinta, kad UAB „First Data Lietuva“ pradėjus tiesiogiai ar netiesiogiai be G4S sutikimo pirkti pinigų tvarkymo ir bankomatų inkasavimo paslaugas ar jų dalį ne tik iš G4S, G4S turi teisę nutraukti sutartį. Be to, G4S nutraukus sutartį, UAB „First Data Lietuva“ turėtų sumokėti G4S kompensaciją pagal sutartyje įtvirtintą formulę[340].

(362) Sutartyje taip pat buvo įtvirtinta, kad minėta sutarties nuostata taikoma tuo atveju, jei UAB „First Data Lietuva“ iš trečiųjų asmenų perka pinigų tvarkymo ir bankomatų inkasavimo paslaugas, siekdamas realizuoti Akcinės bendrovės Sampo bankas arba Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriaus(taip pat ir šių bendrovių teisių perėmėjų) bendrą bankomatų projektą. Nagrinėjama sutarties nuostata neribojo UAB „First Data Lietuva“ teisės pirkti pinigų tvarkymo ir bankomatų inkasavimo paslaugas iš kitų teikėjų, siekiant įgyvendinti kitų savo klientų projektus arba nurodytų bankų kitus projektus[341].

(363) Remiantis nurodytomis sutarties nuostatomis, G4S teisė nutraukti sutartį bei UAB „First Data Lietuva“ pareiga sumokėti G4S kompensaciją galiojo ir buvo taikomi tik Akcinės bendrovės Sampo bankas ir Nordea banko bendro ATM projekto atžvilgiu.

(364) Kaip matyti iš tyrimo metu nustatytų aplinkybių, nuo 2009 m. vasario mėn. bendras akcinės bendrovės Sampo bankas ir Nordea banko bankomatų tinklo projektas nustojo būti vykdomas[342] ir visiems po 2009 m. vasario 9 d. naujai įrengtiems bankomatams inkasuoti First Data Lietuva pasitelkė kitą paslaugų teikėją, t. y. Eurocash1[343]. Taigi, minėtos G4S sutarties su UAB „First Data Lietuva“ 2006 m. sutarties nuostatos faktiškai galiojo iki 2009 m. vasario 9 d.

(365) Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir vadovaujantis paskutinių veiksmų atlikimo metu galiojusia Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalies redakcija[344], kuri numatė, jog ūkio subjektai gali būti patraukti atsakomybėn už šio įstatymo pažeidimus ne vėliau kaip per trejus metus nuo pažeidimo įvykdymo dienos, o esant tęstiniam pažeidimui, - nuo paskutinių veiksmų atlikimo dienos, darytina išvada, jog, net ir nustačius Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir SESV 101straipsnio pažeidimą laikotarpiui nuo 2006 m. rugpjūčio 4 d. iki 2009 m. vasario 9 d., jam turėtų būti taikoma senatis.

(366) Dėl šių priežasčių toliau šiame Nutarime G4S ir UAB „First Data Lietuva“ veiksmų, susijusių su šioje Nutarimo dalyje nurodytomis 2006 m. G4S – FDL Pinigų tvarkymo ir bankomatų inkasavimo sutarties nuostatomis, atitiktis Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir SESV 101 straipsnio reikalavimams nėra vertinama.

(367) Atsižvelgus į Nutarimo 5.1. – 5.3. dalyse išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad SEB bankas, Swedbank ir DNB bankas, sudarę nagrinėjamas sutartis su G4S tokiomis sąlygomis, kai, pradėję pirkti pinigų tvarkymo ir/ar bankomatų inkasavimo iš kito teikėjo, šie bankai būtų turėję sumokėti G4S kompensacijas arba SEB bankas būtų susidūręs su rizika, jog G4S vienašališkai padidins paslaugų teikimo įkainius arba nutrauks paslaugų teikimą SEB bankui, SEB bankas, Swedbank ir DNB bankas įsipareigojo sutarčių galiojimo laikotarpiu pinigų tvarkymo ir/ar bankomatų inkasavimo paslaugas pirkti tik iš G4S. Toliau vertinama, ar dėl tokių nurodytų susitarimų buvo ar galėjo būti ribojama konkurencija atitinkamose rinkose.

(368) Atsižvelgiant į tai, kad, kaip nurodyta Nutarimo 5.4. dalyje, UAB „First Data Lietuva“ veiksmams, susijusiems su pinigų tvarkymo ir bankomatų inkasavimo paslaugų pirkimu iš kito teikėjo taikytina senatis, 2006 m. G4S – FDL sutartis nevertinama kaip ribojusi ar galėjusi riboti konkurenciją nesuderinamai su Konkurencijos įstatymo 5 straipsniu ir SESV 101 straipsniu.

(369) Konkurencijos įstatymo 5 straipsnis ir SESV 101 draudžia visus susitarimus, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją. Susitarimai, ribojantys konkurenciją pagal tikslą, – tai susitarimai, sudaromi susitarimo šalims siekiant riboti konkurenciją. Jei yra nustatoma, kad susitarimo tikslas yra riboti konkurenciją, tokio susitarimo neigiamų pasekmių toliau įrodinėti nebereikia[345]. Tačiau tuo atveju, kai negalima konstatuoti, jog susitarimo tikslas yra riboti konkurenciją, turi būti vertinamas susitarimo poveikis konkurencijai.

(370) Konkurencijos įstatymo 5 straipsniu ir SESV 101 straipsniu draudžiamas tiek realus, tiek potencialus neigiamas poveikis konkurencijai[346]. Kaip pažymėjo LVAT, pažeidimo kvalifikavimui konkurencijos ribojimo pobūdis įtakos neturi, tiek nustačius realų, tiek potencialų (tikėtiną) konkurencijos ribojimą, taikomi Konkurencijos įstatymo 5 straipsnis ir SESV 101 straipsnis[347].

(371) Tyrimo metu nebuvo nustatyta, jog G4S sutartimi su Swedbank, G4S sutartimi su SEB banku bei G4S sutartimi su DNB banku buvo siekiama riboti konkurenciją. Todėl tyrimo metu buvo vertinama, ar dėl nagrinėjamų G4S ir Swedbank, G4S ir SEB banko bei G4S ir DNB banko susitarimų buvo ar galėjo būti ribojama konkurencija atitinkamose rinkose.

(372) Vertikaliųjų apribojimų gairių 97 punkte paaiškinta, kad vertikalieji susitarimai savo poveikiu ribotų konkurenciją, faktinei arba potencialiai konkurencijai jie turi daryti tokį poveikį, kad egzistuotų gana didelė tikimybė, jog atitinkamoje rinkoje bus neigiamai veikiamos kainos, gamybos apimtys, naujovių diegimas arba prekių ir paslaugų asortimentas arba kokybė. Tikėtinas neigiamas poveikis konkurencijai turi būti pastebimas. Tikėtina, kad pastebimas neigiamas poveikis konkurencijai atsiranda tuo atveju, kai bent viena iš šalių turi arba įgyja tam tikrą rinkos galią, o susitarimu tą rinkos galią padedama sukurti, išlaikyti arba sustiprinti, arba šalims suteikiama galimybių ja pasinaudoti.

(373) Remiantis ESTT praktika, įsipareigojimo pirkti iš vieno teikėjo susitarimai gali turėti poveikį konkurencijai, kai dėl tokių susitarimų ribojamos konkurentų galimybės patekti į atitinkamą rinką ar plėstis joje[348]. Pavyzdžiui, Almelo[349] byloje ESTT konstatavo, jog įsipareigojimas pirkti iš vieno teikėjo turi neigiamą poveikį konkurencijai tiek, kiek pirkėjui kliudoma įsigyti paslaugas iš konkuruojančių teikėjų. Delimitis byloje ESTT konstatavo, jog įsipareigojimas pirkti iš vieno tiekėjo gali riboti konkurenciją, jei, įvertinus tokį įsipareigojimą visų kitų panašių sutarčių kontekste, galima konstatuoti, jog konkuruojančių paslaugų teikėjų galimybės rasti pirkėjus atitinkamoje rinkoje yra pastebimai apribotos[350]. Delimitis sprendime ESTT taip pat konstatavo, jog vertinant, ar tuo atveju, kai, remiantis sutarties nuostatoms, pirkėjui pasinaudojus teise pirkti paslaugas iš konkurentų, pirkėjui gali būti taikomos tam tikros poveikio priemonės, ribojama ar gali būti ribojama konkurencija, turi būti įvertinta, ar tokia teise atitinkamų paslaugų pirkėjai turi realią galimybę pasinaudoti[351]. Taigi, dėl įsipareigojimo pirkti iš vieno tiekėjo gali būti ribojama konkurencija, jei konkuruojantiems tiekėjams ribojamos galimybės rasti pirkėjų atitinkamoje rinkoje, dėl ko atitinkamai jų galimybės įeiti į rinką ir joje plėstis yra apribotos.

(374) ESTT Delimitis[352] sprendime, analizuodamas, ar įsipareigojimo pirkti iš vieno tiekėjo susitarimai riboja konkurenciją atitinkamoje rinkoje ir pažeidžia konkurencijos taisykles, konstatavo: „Visų pirma, reikia nustatyti, kad, atsižvelgiant į nagrinėjamos sutarties ekonominį ir teisinį kontekstą, konkurentams, kurie galėtų patekti į rinką ar padidinti savo rinkos dalį, būtų sunku patekti į rinką. Antroji sąlyga yra ta, kad nagrinėjama sutartis turi reikšmingai prisidėti prie rinkos uždarymo poveikio, kurį sukelia šių sutarčių visuma jų teisiniame ir ekonominiame kontekste. Atskiros sutarties prisidėjimo reikšmė priklauso nuo sutarties šalių padėties atitinkamoje rinkoje ir sutarties trukmės“[353].

(375) Atsižvelgiant į Vertikaliųjų apribojimų gairėse bei ESTT praktikoje išdėstytus paaiškinimus, siekiant nustatyti, ar dėl G4S susitarimo su Swedbank, G4S sutarimo su SEB banku bei G4S sutarimo su DNB banku buvo ar galėjo būti ribojama konkurencija atitinkamose rinkose, toliau vertinama, ar kitų nei G4S pinigų tvarkymo ir inkasavimo su įskaitymu tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu paslaugų teikėjų galimybės rasti pirkėjus atitinkamose rinkose buvo pastebimai apribotos, dėl ko pastebimai buvo ar galėjo būti apribotos galimybės kitiems pinigų tvarkymo paslaugų teikėjams patekti į atitinkamas rinkas ir plėstis jose.

(376) Vertinant, ar įsipareigojimo pirkti iš vieno tiekėjo susitarimas turi ar gali turėti neigiamą poveikį konkurencijai, svarbu tokį susitarimą įvertinti ne atskirai ir izoliuotai, o siejant jį su ekonominiu ir teisiniu kontekstu, kuriame toks susitarimas buvo sudarytas ir kuriame, siedamasis su kitais panašiais susitarimais, jis gali turėti bendrą neigiamą poveikį konkurencijai, t.y. ar rinka, kurioje sudaryti nagrinėjami susitarimai, yra uždaroma tiek, kad konkuruojantiems tiekėjams pastebimai sunkiau patekti į rinką ar joje plėstis[354].

(377) Vertikaliųjų apribojimų gairėse nuorodoma, kad svarbiausi vertinimo, ar vertikalus susitarimas pastebimai riboja konkurenciją veiksniai yra: susitarimo pobūdis, šalių padėtis rinkoje, konkurentų padėtis rinkoje, sutarties prekių pirkėjų padėtis rinkoje, patekimo į rinką kliūtys ir kt[355]. Pažymėtina, kad tam tikrų veiksnių svarba tam tikrais atvejais gali skirtis ir priklauso nuo visų kitų veiksnių, todėl neįmanoma nustatyti griežtų taisyklių dėl atskirų veiksnių svarbos[356]. Taigi, nė viena iš teisinių ar faktinių aplinkybių, nustatytų tyrimo metu, neturi lemiamos įtakos vertinant įsipareigojimų pirkti iš vieno tiekėjo poveikį konkurencijai, tačiau nustatytų aplinkybių visuma gali parodyti, kad nagrinėjamais ūkio subjektų susitarimais konkurencija atitinkamoje rinkoje vis dėlto buvo ar galėjo būti ribojama.

(378) Susitarimo pobūdis vertinamas atsižvelgiant į susitarime numatytus apribojimus, tų apribojimų trukmę, ir bendro pardavimo rinkoje, kurios atžvilgiu taikomi apribojimai, procentą. Be to, gali prireikti įvertinti ne tik susitarime tiesiogiai nustatytas sąlygas, tačiau ir netiesioginius apribojimus, kurie, be kita ko, gali priklausyti ir nuo to, kaip šalys įgyvendina susitarimą ir su kokiomis paskatomis susiduria[357].

(379) Kaip matyti iš Nutarimo 5.1. – 5.3. dalyse išdėstytų aplinkybių, nors nagrinėjamose G4S ir Swedbank, G4S ir SEB banko bei G4S ir DNB banko sutartyse bankams buvo suteikiama teisė pirkti pinigų tvarkymo paslaugas iš kito teikėjo, bankams pradėjus pinigų tvarkymo paslaugas pirkti iš kito teikėjo jie būtų susidūrę su neigiamomis tokio sprendimo pasekmėmis.

(380) Swedbank ir DNB, pradėję pinigų tvarkymo paslaugas iš kito teikėjo, būtų turėję sumokėti G4S kompensaciją, kurią faktiškai galima laikyti bauda už teisės pirkti paslaugas iš kito teikėjo įgyvendinimą. Swedbank atveju ši bauda būtų buvusi nuo [KOMERCINĖ PASLAPTIS] Lt iki [KOMERCINĖ PASLAPTIS] Lt. DNB bankui pradėjus pinigų tvarkymo paslaugas pirkti iš kito teikėjo, G4S mokėtina kompensacija būtų buvusi nuo [KOMERCINĖ PASLAPTIS] Lt iki [KOMERCINĖ PASLAPTIS] Lt, o pradėjus iš kito teikėjo pirkti bankomatų inkasavimo paslaugas – nuo [KOMERCINĖ PASLAPTIS] Lt iki [KOMERCINĖ PASLAPTIS] Lt, priklausomai nuo paslaugų iš kito teikėjo pirkimo pradžios momento. Atitinkamai bendrai DNB banko mokėtina kompensacija, iš kito teikėjo pradėjus pirkti ir pinigų tvarkymo, ir bankomatų inkasavimo paslaugas, būtų buvusi nuo [KOMERCINĖ PASLAPTIS] Lt iki [KOMERCINĖ PASLAPTIS] Lt, o, įvertinus tai, kad DNB bankas šiuo atveju būtų turėjęs grąžinti G4S dar ir bankui 2008 m. suteiktą [KOMERCINĖ PASLAPTIS] Lt nuolaidą, - nuo [KOMERCINĖ PASLAPTIS] Lt iki [KOMERCINĖ PASLAPTIS] Lt. Atsižvelgiant į tai, kad mokėtinos kompensacijos dydis nepriklausė nuo to, kokią dalį paslaugų Swedbank ir DNB būtų pradėję pirkti iš kito teikėjo, ir didėjo sutarties galiojimo laikotarpiui einant į pabaigą, esant tokioms aplinkybėms Swedbank ir DNB bankas, siekdami išvengti finansinių padarinių, buvo skatinami visas paslaugas sutarties galiojimo laikotarpiu pirkti iš G4S. Tokią išvadą dėl įsipareigojimo iš G4S pirkti visas paslaugas patvirtina ir ta aplinkybė, kad sutartyje nebuvo numatyta nuostatų dėl paslaugų apimties, kurią Swedbank ir DNB bankas įsipareigojo pirkti iš G4S.

(381) SEB bankui pradėjus pinigų tvarkymo paslaugų dalį pirkti iš kito teikėjo, G4S galėjo vienašališkai pakeisti įkainius arba nutraukti sutartį, kas bankui būtų lėmę sąnaudų, susijusių su pinigų tvarkymo paslaugų pirkimu, padidėjimą, kurio bankas iš anksto prognozuoti būtų negalėjęs, arba banko veiklos sutrikimą. Siekdamas išvengti šios finansinės bei veiklos sutrikimo rizikos, SEB bankas buvo skatinamas 2007 m. sutarties galiojimo laikotarpiu iš G4S pirkti visas paslaugas. Nors SEB bankas turėjo teisę pakeisti pinigų tvarkymo paslaugų teikėją, tačiau negalėdamas be finansinės ir veiklos sutrikimo rizikos išbandyti kito teikėjo bei siekdamas išvengti šio rizikos, SEB bankas buvo skatinamas visas (nuo [KOMERCINĖ PASLAPTIS] d. – 90 proc.) pinigų tvarkymo paslaugas pirkti iš G4S.

(382) Remiantis tyrimo metu surinkta informacija, SEB banko įsipareigojimas pinigų tvarkymo paslaugas pirkti tik iš G4S galiojo 5 metus ir [KOMERCINĖ PASLAPTIS][358], Swedbank įsipareigojimas – 3 metus ir [KOMERCINĖ PASLAPTIS][359], tuo tarpu DNB banko įsipareigojimas pinigų tvarkymo paslaugas pirkti tik iš G4S – 3 metus ir [KOMERCINĖ PASLAPTIS][360].

(383) Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog bankai, siekdami išvengti neigiamų pasekmių, susijusių su pinigų tvarkymo tvarkymo paslaugų pirkimu iš kito teikėjo, buvo skatinami visas reikalingas paslaugas pirkti iš G4S. Todėl kitiems pinigų tvarkymo paslaugų teikėjams, buvo apribotos galimybės konkuruoti dėl pinigų tvarkymo paslaugų teikimo SEB, Swedbank bei DNB bankui šių bankų sutarčių su G4S galiojimo laikotarpiu, t.y. nuo 3 m. ir [KOMERCINĖ PASLAPTIS] iki 5 metų ir [KOMERCINĖ PASLAPTIS][361] .

(384) Vertinant šių nagrinėjamų sutarčių trukmę atitinkamos rinkos kontekste, pažymėtina, kad SEB banko, DNB banko bei Swedbank sudarytų sutarčių trukmės yra ilgos. Kiti pinigų tvarkymo paslaugas perkantys ūkio subjektai sudaro trumpesnes, pavyzdžiui, 1 metų[362] ar 2 metų[363] trukmės, arba neterminuotas sutartis, tačiau pastarosios gali būti nutrauktos, įspėjus prieš 1 ar 6 mėnesius[364].

(385) Net ir pačių tirtų ūkio subjektų sudarytų naujų sutarčių trukmė yra trumpesnė nei nagrinėjamų 2007 m. SEB – G4S, 2008 m. DNB – G4S bei 2008 m. Swedbank – G4S sutarčių. 2011 m. sudarytos Swedbank – G4S pinigų tvarkymo sutarties galiojimo trukmė, kaip ir [KOMERCINĖ PASLAPTIS], [KOMERCINĖ PASLAPTIS][365]. Tuo tarpu 2012 m. SEB – G4S sutarties galiojimo trukmė [KOMERCINĖ PASLAPTIS][366], [KOMERCINĖ PASLAPTIS][367].

(386) Vertikaliųjų apribojimų gairių 97 punktas numato, kad „tikėtina, kad pastebimas neigiamas poveikis konkurencijai atsiranda tuo atveju, kai bent viena iš šalių turi arba įgyja tam tikrą rinkos galią, o susitarimu tą rinkos galią padedama sukurti, išlaikyti arba sustiprinti, arba šalims suteikiama galimybių ja pasinaudoti“. Vertikaliųjų apribojimų gairių 97 punkte kaip vienas iš rinkos galios požymių nurodoma galimybė gana ilgą laikotarpį išlaikyti didesnę nei konkurentų kiekybinę gamybos apimtį, o Vertikaliųjų apribojimų gairių 114 punkte numatyta, kad apie tai, kokią rinkos galią turi tiekėjas, pirkėjas ar abi šios šalys, galima spręsti iš šalių padėties rinkoje.

(387) Vertinant, ar nagrinėjami susitarimai ribojo ar galėjo riboti konkurenciją atitinkamoje pinigų tvarkymo paslaugų rinkoje, pirmiausia pastebėtina tai, jog visi minėti susitarimai buvo sudaryti tarp ūkio subjektų, užimančių stiprias ar labai stiprias pozicijas tiek pinigų tvarkymo paslaugų teikimo, tiek, atitinkamai, ir šių paslaugų pirkimo lygmenyse.

(388) Nuo 2001 m. pinigų tvarkymo paslaugų rinkoje veikiančio ir iki pat 2007 m. vieninteliu šių paslaugų teikėju išlikusio G4S rinkos dalys 2007 – 2011 m. buvo labai didelės ir praktiškai nesikeitė. 2007 m. G4S užėmė [KOMERCINĖ PASLAPTIS] proc. visos pinigų tvarkymo paslaugų rinkos, 2008 m. – [KOMERCINĖ PASLAPTIS] proc., 2009 m. – [KOMERCINĖ PASLAPTIS] proc., 2010 m. – [KOMERCINĖ PASLAPTIS] proc., 2011 m. – [KOMERCINĖ PASLAPTIS] proc. visos šios rinkos. Tuo tarpu vienintelio kito 2007 m. į šią rinką įėjusio pinigų tvarkymo paslaugų teikėjo Eurocash1 rinkos dalys nuo pat įėjimo į šią rinką pradžios buvo nepalyginamai mažesnės. 2007 m. Eurocash1 užėmė [KOMERCINĖ PASLAPTIS] proc., 2008 m. – [KOMERCINĖ PASLAPTIS] proc. 2009 m. – [KOMERCINĖ PASLAPTIS] proc., 2010 m. – [KOMERCINĖ PASLAPTIS] proc., o 2011 m. – [KOMERCINĖ PASLAPTIS] proc. pinigų tvarkymo paslaugų rinkos.

1 lentelė. G4S ir Eurocash1 pinigų tvarkymo paslaugų rinkos dalys 2007 – 2011 m.

 

(389) Taigi, G4S rinkos dalis 2007 – 2011 m. buvo [NE MAŽESNĖ NEI 95 PROC.]., o artimiausias ir vienintelis G4S konkurentas Eurocash1 užėmė [IKI 5 PROC.] šios rinkos. Taigi, G4S rinkos dalis 2007-2011 m., lyginant ją su vienintelio ir artimiausio konkurento pinigų tvarkymo paslaugų rinkoje rinkos dalimi, buvo keliasdešimt kartų didesnė.

(390) Vertikaliųjų apribojimų gairių 134 punkte įtvirtinta, jog „vertinant tiekėjo rinkos galią, svarbi jo konkurentų padėtis rinkoje. Jei konkurentų rinkoje daug ir jie stiprūs, pastebimas antikonkurencinis poveikis mažai tikėtinas“[368]. Remiantis Vertikaliųjų apribojimų gairių 135 punktu, „jei didžiausio tiekėjo rinkos dalis yra mažesnė nei 30 proc., o penkių didžiausių tiekėjų rinkos dalis yra mažesnė nei 50 proc., atskiras arba bendras antikonkurencinis poveikis mažiau tikėtinas“[369].

(391) Nagrinėjamu atveju G4S pinigų tvarkymo paslaugų rinkos dalis visais tyrimo metu analizuojamų sutarčių galiojimo metais buvo praktiškai [KOMERCINĖ PASLAPTIS] kartus didesnė nei Vertikaliųjų apribojimų gairių 135 punkte numatyta 30 proc. riba. Be to, rinkoje visą tą laiką buvo ir vis dar yra tik vienas konkurentas, užimantis nedidelę rinkos dalį. Artimiausias ir vienintelis G4S konkurentas atitinkamoje pinigų tvarkymo paslaugų rinkoje, t. y. Eurocash1, nuo įėjimo į šią rinką pradžios turėjo tik nedidelę, t. y. [IKI 5 PROC.] proc., atitinkamos rinkos dalį, kuri tiriamuoju laikotarpiu didėjo nežymiai. Remiantis šiais duomenimis, galima daryti pagrįstą išvadą, jog nagrinėjami įsipareigojimo pirkti iš vieno paslaugų teikėjo susitarimai, sudaryti stiprią padėtį rinkoje užimančio ūkio subjekto, gali turėti pastebimą poveikį konkurencijai. Tuo labiau, kai nagrinėjami susitarimai sudaryti su didžiausiais šių paslaugų pirkėjais Lietuvoje.

(392) Tyrimo metu nustatyta, kad 2007 m. Swedbank perkamų pinigų tvarkymo paslaugų dalis sudarė [KOMERCINĖ PASLAPTIS] proc., SEB banko – [KOMERCINĖ PASLAPTIS] proc., DNB banko – [KOMERCINĖ PASLAPTIS] proc. visų atitinkamoje rinkoje perkamų pinigų tvarkymo paslaugų (bendrai šie trys bankai 2007 m. pirko [KOMERCINĖ PASLAPTIS] proc. visų pinigų tvarkymo paslaugų). 2008 m. Swedbank perkamų pinigų tvarkymo paslaugų dalis sudarė [KOMERCINĖ PASLAPTIS] proc., SEB banko – [KOMERCINĖ PASLAPTIS] proc., DNB banko – [KOMERCINĖ PASLAPTIS] proc. visų atitinkamoje rinkoje perkamų pinigų tvarkymo paslaugų (bendrai šie trys bankai 2008 m. pirko [KOMERCINĖ PASLAPTIS] proc. visų pinigų tvarkymo paslaugų). 2009 m. Swedbank perkamų pinigų tvarkymo paslaugų dalis sudarė [KOMERCINĖ PASLAPTIS] proc., SEB banko – [KOMERCINĖ PASLAPTIS] proc., DNB banko – [KOMERCINĖ PASLAPTIS] proc. visų atitinkamoje rinkoje perkamų pinigų tvarkymo paslaugų (bendrai šie trys bankai 2009 m. pirko [KOMERCINĖ PASLAPTIS] proc. visų pinigų tvarkymo paslaugų). 2010 m. Swedbank perkamų pinigų tvarkymo paslaugų dalis sudarė [KOMERCINĖ PASLAPTIS] proc., SEB banko – [KOMERCINĖ PASLAPTIS] proc., DNB banko – [KOMERCINĖ PASLAPTIS] proc. visų atitinkamoje rinkoje perkamų pinigų tvarkymo paslaugų (bendrai šie trys bankai 2010 m. pirko [KOMERCINĖ PASLAPTIS] proc. visų pinigų tvarkymo paslaugų). 2011 m. Swedbank perkamų pinigų tvarkymo paslaugų dalis sudarė [KOMERCINĖ PASLAPTIS] proc., SEB banko – [KOMERCINĖ PASLAPTIS] proc., DNB banko – [KOMERCINĖ PASLAPTIS] proc. visų atitinkamoje rinkoje perkamų pinigų tvarkymo paslaugų (bendrai šie trys bankai 2011 m. pirko [KOMERCINĖ PASLAPTIS] proc. visų pinigų tvarkymo paslaugų).

2 lentelė. Swedbank, SEB banko, DNB banko ir UAB „First Data Lietuva“ perkamų pinigų tvarkymo paslaugų dalys 2007-2011 m.

 

(393) Taigi, šie duomenys rodo, kad 2007 – 2011 m. G4S teikė [NE MAŽIAU NEI 95 PROC.] visų pinigų tvarkymo paslaugų, o artimiausias ir vienintelis konkurentas atitinkamoje rinkoje teikė [IKI 5 PROC.] visų paslaugų. Tuo tarpu trys didžiausi pinigų tvarkymo paslaugų pirkėjai atitinkamoje rinkoje nagrinėjamu laikotarpiu pirko [NE MAŽIAU NEI 85 PROC.] visų pinigų tvarkymo paslaugų.

(394) Vertikaliųjų apribojimų gairių 133 punktas numato, kad, „jeigu konkurentai gali vienodomis sąlygomis konkuruoti dėl visos kiekvieno individualaus kliento paklausos, vieno konkretaus tiekėjo taikomi įsipareigojimai pirkti iš vieno tiekėjo tikriausiai nepakenks veiksmingai konkurencijai, nebent klientams būtų sunku pasirinkti kitą tiekėją dėl įsipareigojimų trukmės ar rinkos aprėpties. Kuo didesnė tokiu įsipareigojimu susieta rinkos dalis, t.y. ta tiekėjo rinkos dalis, kurioje taikomas įsipareigojimas pirkti iš vieno tiekėjo, tuo didesnė tikimybė, kad bus apribota didesnė rinkos dalis“. Taigi, ir nagrinėjamu atveju, vertinant kitų pinigų tvarkymo paslaugų teikėjų galimybes įeiti į rinką ir plėstis joje, svarbu įvertinti, kokia rinkos dalis buvo paveikta įsipareigojimų pirkti iš vieno tiekėjo ir kokia rinkos dalis buvo laisvai prieinama kitiems paslaugų teikėjams, norintiems patekti į rinką ar plėstis joje. Toks vertinimas yra reikšmingas siekiant įvertinti, kokias galimybes kiti paslaugų teikėjai turėjo bandydami surasti atitinkamų paslaugų pirkėjų.

(395) Kaip minėta aukščiau, G4S 2007 – 2011 m. iš viso teikė [NE MAŽIAU NEI 95 PROC.] pinigų tvarkymo paslaugų. Nagrinėjami įsipareigojimo pirkti iš vieno tiekėjo susitarimai buvo sudaryti su trimis didžiausias šių paslaugų pirkėjais Lietuvoje. Kaip matyti iš aukščiau išdėstytų aplinkybių, SEB bankas, Swedbank ir DNB bankas 2007 – 2011 m. pirko [NE MAŽIAU NEI 85 PROC.] pinigų tvarkymo paslaugų pagal sutartis, kuriose buvo numatytas įsipareigojimas paslaugas pirkti iš vieno tiekėjo, t.y. G4S. Taigi, 2007 – 2011 m. kiti šių paslaugų teikėjai (tiek esami, tiek ir potencialūs) laisvai galėjo konkuruoti tik dėl nedidelės pinigų tvarkymo rinkos dalies, t.y. [IKI 15 PROC.], nes tik tokia dalis šių paslaugų pirkėjų nebuvo įsipareigoję pinigų tvarkymo paslaugas pirkti iš G4S ir galėjo laisvai rinktis pinigų tvarkymo paslaugų teikėją. Tyrimo metu nustatytos aplinkybės patvirtina, kad kiti Lietuvoje veikiantys bankai 2007 – 2011 m. bendrai pirko tokią dalį visų pinigų tvarkymo paslaugų: [IKI 15 PROC.] Taigi, dėl G4S ir trijų didžiausių Lietuvos komercinių bankų sudarytų susitarimų kitiems paslaugų teikėjams buvo apribotos galimybės konkuruoti dėl reikšmingos atitinkamos rinkos dalies[373].

(396) Tai, kad kitiems paslaugų teikėjams buvo ribojamos galimybės susirasti pinigų tvarkymo paslaugų pirkėjų ir atitinkimai įeiti į rinką ir joje plėstis, patvirtina ir tai, kad pinigų tvarkymo paslaugų pirkėjų skaičius yra ribotas, t. y. pinigų tvarkymo paslaugos iš esmės yra skirtos tik bankų poreikiams tenkinti. Bankų skaičius atitinkamoje rinkoje yra sąlyginai nedidelis ir mažai tikėtina, kad reikšmingai išaugs. Taigi, mažai tikėtina, jog greitai ir reikšmingai išaugs klientų skaičius, kuriems kiti paslaugų teikėjai galėtų teikti tokias paslaugas. Esant tokioms aplinkybėms, SEB bankui, Swedbank ir DNB bankams, trims didžiausiems pinigų tvarkymo paslaugų pirkėjams, sudarius įsipareigojimo pirkti pinigų tvarkymo paslaugas iš G4S susitarimus, kitiems tokių paslaugų teikėjams buvo reikšmingai apribotos galimybės patekti į atitinkamą pinigų tvarkymo paslaugų rinką ir plėstis joje.

(397) Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ypač į tai, kad didelę rinkos dalį turintis pinigų tvarkymo paslaugų teikėjas G4S sudarė įsipareigojimo pirkti tik iš vieno paslaugų teikėjo susitarimus su pagrindiniais šių paslaugų pirkėjais Lietuvoje, bendrai perkančiais [NE MAŽIAU NEI 85 PROC.] visų pinigų tvarkymo paslaugų, bei į tai, kad dėl tokių susitarimų kiti pinigų tvarkymo paslaugų teikėjai galėjo konkuruoti tik dėl [IKI 15 PROC.] atitinkamos pinigų tvarkymo paslaugų rinkos, darytina išvada, kad dėl nagrinėjamų susitarimų buvo reikšmingai apribotos tiek realių, tiek potencialių pinigų tvarkymo paslaugų teikėjų galimybės įeiti į atitinkamą pinigų tvarkymo paslaugų rinką ar plėstis joje.

(398) Kaip nurodoma Vertikaliųjų apribojimų gairių 117 punkte, įėjimo į rinką kliūtys gali atsirasti dėl įvairių veiksnių, pavyzdžiui, teisės aktų reikalavimų, reikalavimų infrastruktūrai, vartotojų lojalumo tam tikram prekės ženklui, vertikaliųjų apribojimų, dėl kurių patekimas į rinką yra sunkesnis ir rinka potencialiems konkurentams yra ribojama.

(399) Kaip išdėstyta Nutarimo 4.1.3. dalyje, ūkio subjektams, norintiems teikti pinigų tvarkymo paslaugas, taikomi tam tikri infrastruktūros reikalavimai. Pradėdami teikti pinigų tvarkymo paslaugas atitinkami ūkio subjektai turi investuoti į pinigų tvarkymo paslaugų teikimui reikalingą infrastruktūrą – perskaičiavimo centrų įrengimą, perskaičiavimui reikalingą įrangą, automobilius, darbuotojus, taip pat reikalingos investicijos programinei įrangai, draudimui.

(400) Be šių investicijų infrastruktūrai, reikalingai pinigų tvarkymo paslaugoms teikti, paslaugų teikėjas turi atitikti ir teisės aktų bei paslaugų pirkėjų, bankų, keliamus reikalavimus. Vertinant įėjimo į rinką kliūtis, ypač atkreiptinas dėmesys į praktinės patirties teikiant pinigų tvarkymo paslaugas reikalavimą, numatytą tiek Banko veiklą papildančių paslaugų pirkimo taisyklių nuostatose, tiek pažymimą pačių tirtų bankų. Pinigų tvarkymo paslaugų teikėjas, konkuruodamas dėl pinigų tvarkymo paslaugų teikimo bankams, turėtų turėti pakankamai praktinės patirties tam, kad galėtų užtikrinti patikimą ir nenutrūkstamą paslaugų teikimą bankams. Atkreiptinas dėmesys, kad, kaip, pavyzdžiui, patvirtina SEB banko atvejis, kitam paslaugų teikėjui svarbu turėti patirties dirbant su atitinkamomis paslaugų apimtimis[374], kadangi tai tiesiogiai susiję su paslaugų teikėjo galimybėmis užtikrinti nenutrūkstamą ir patikimą pinigų tvarkymo paslaugų teikimą. Be to, pinigų tvarkymo paslaugų pirkėjai dėl to, kad net ir perdavę banko veiklą papildančių paslaugų teikimą išoriniam tiekėjui, lieka atsakingi už tinkamą banko funkcionavimą, yra jautrūs ne tik paslaugų teikėjo praktinei patirčiai, tačiau ir bendrai jo patikimumui ir tinkamumui teikiant jiems paslaugas. Todėl pinigų tvarkymo paslaugų teikėjams, neturintiems patirties teikiant atitinkamas paslaugas arba neturintiems pakankamai patirties teikiant didelės apimties paslaugas, yra ribojamos galimybės konkuruoti dėl visų pinigų tvarkymo paslaugų teikimo bankams.

(401) Apibendrinant išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog egzistuoja objektyvios aplinkybės, dėl kurių įėjimas į pinigų tvarkymo paslaugų rinką yra susijęs su tam tikrais reikalavimais bei reikšmingomis investicijomis, reikalingomis tam, kad ūkio subjektas galėtų teikti pinigų tvarkymo paslaugas. Be šių objektyvių aplinkybių, įėjimas į pinigų tvarkymo rinką yra apsunkinamas ir dėl nagrinėjamų SEB banko, Swedbank ir DNB banko įsipareigojimo pinigų tvarkymo paslaugas pirkti iš G4S susitarimų ir iš šių susitarimų kylančių neigiamų pasekmių, dėl kurių didinamos patekimo į rinką ar plėtimosi joje kliūtys.

(402) Vertinant įsipareigojimo pirkti iš vieno tiekėjo poveikį konkurencijai, jį galima konstatuoti tiek, kiek nagrinėjami susitarimai riboja galimybes kitiems paslaugų teikėjams rasti pirkėjų rinkoje arba kiek pirkėjui ribojamos galimybės laisvai pasirinkti paslaugos teikėjus. Todėl nagrinėjamu atveju svarbu įvertinti, ar tyrimo metu analizuojamuose susitarimuose numatyta galimybe pasirinkti kitą paslaugų teikėją bankai turėjo realią galimybę pasinaudoti[375] ir atitinkamai, ar kiti teikėjai, atsižvelgiant į reikšmingas teisines ir faktines aplinkybes, turėjo realią galimybę patekti į pinigų tvarkymo rinką ar joje plėstis.

(403) Kaip matyti iš Nutarimo 5.1., 5.2., 5.3. dalyse išdėstytų aplinkybių SEB bankas, Swedbank ir DNB bankas, nusprendę nors dalį pinigų tvarkymo paslaugų pirkti iš kitų pinigų tvarkymo paslaugų teikėjų, būtų turėję sumokėti kompensacijas G4S arba tokios tariamos teisės įgyvendinimas būtų susijęs su veiklos sutrikimo grėsme, t. y. Swedbank ir DNB bankas būtų turėję sumokėti baudas G4S, o SEB bankas būtų patyręs neigiamų finansinių pasekmių dėl padidėjusių įkainių arba būtų rizikavęs netekti G4S, kaip likusios pinigų tvarkymo paslaugų dalies, teikėjo. Dėl nagrinėjamų SEB banko, Swedbank ir DNB banko su G4S sudarytų sutarčių nuostatų, SEB bankas, Swedbank ir DNB bankas buvo skatinami sutarčių galiojimo laikotarpiu visas reikalingas pinigų tvarkymo paslaugas pirkti iš G4S, nes tik taip jie būtų galėję išvengti realių neigiamų padarinių, kylančių dėl paslaugų iš kito teikėjo pirkimo.

(404) Išanalizavus minėtų sutarčių nuostatas ir faktines bylos aplinkybes, konstatuotina, kad bankų galimybės pirkti pinigų tvarkymo paslaugas ar bent dalį jų iš kito paslaugų teikėjo tirtuoju laikotarpiu buvo ar galėjo būti reikšmingai apribotos. Tai, visų pirma, lėmė finansiniai praradimai, kuriuos DNB bankas ir Swedbank būtų patyrę sumokėję kompensacijas G4S už teisės pasirinkti kitą paslaugų teikėją įgyvendinimą. Šiems bankams pirkti dalį ar visas pinigų tvarkymo paslaugas iš kito teikėjo būtų naudinga tik tuo atveju, jei kitas paslaugų teikėjas bent jau kompensuotų bankams praradimus, kuriuos jie patirtų sumokėję kompensaciją G4S. Kita vertus, pirkdami visas pinigų tvarkymo paslaugas iš kito teikėjo, prieš tai praktiškai jo neišbandę, bankai rizikuotų, jog teikiamos paslaugos nebus teikiamos tinkamai ir kokybiškai, kas lemtų banko veiklos sutrikimus. Dėl šių aplinkybių buvo ar galėjo būti ribojamos kitų paslaugų teikėjų galimybės teikti visas paslaugas Swedbank ir DNB bankui.

(405) Tuo tarpu SEB banko galimybės sudaryti sutartį su kitu paslaugų teikėju buvo ribojamos ne tik dėl galimų finansinių padarinių G4S padidinus paslaugų įkainius, bet ir dėl to, kad, pradėjęs pirkti bent dalį pinigų tvarkymo paslaugų iš kito paslaugų teikėjo, SEB bankas būtų rizikavęs netekti G4S, kaip likusios paslaugų dalies teikėjo. Banko galimybes pasinaudoti teise dalį paslaugų pirkti iš kito teikėjo, ribojo ar galėjo riboti ir itin trumpas nagrinėjamos rinkos kontekste terminas, per kurį kitas paslaugų teikėjas būtų turėjęs pasiruošti banko aptarnavimui visa apimtimi[376]. Todėl, jei SEB bankas 2007 m. G4S – SEB Sutarties galiojimo laikotarpiu būtų norėjęs pinigų tvarkymo paslaugas pirkti iš kito paslaugų teikėjo ir būtų norėjęs išvengti rizikos, kylančios dėl galimo G4S sprendimo pakelti įkainius arba nutraukti tokių paslaugų teikimą SEB bankui, bankas būtų turėjęs pradėti pirkti pinigų tvarkymo paslaugas iš kito paslaugų teikėjo iš karto visa apimtimi.

(406) Vis dėlto, toks banko sprendimas taip pat būtų susijęs su padidinta rizika, nes paslaugų pirkimas iš naujo paslaugų teikėjo, kurio SEB bankas nebūtų turėjęs galimybės praktiškai išbandyti, buvo susijęs su padidinta rizika banko veiklos tęstinumui ir tinkamam paslaugų, susijusių su grynaisiais pinigais, teikimui[377]. Dėl šių priežasčių kitam pinigų tvarkymo paslaugų teikėjui, kurio SEB bankas neturėjo galimybės išbandyti, buvo ar galėjo būti ribojamos galimybės veiksmingai konkuruoti dėl visų pinigų tvarkymo paslaugų teikimo SEB bankui.

(407) Šios aplinkybės lemia, jog, norėdami patekti į rinką ar plėstis joje, kiti paslaugų teikėjai būtų susidūrę su papildomomis įėjimo į rinką kliūtimis dėl nagrinėjamų bankų bei G4S susitarimų. Kiti paslaugų teikėjai, norėdami teikti pinigų tvarkymo paslaugas Swedbank ar DNB bankui, būtų turėję bent kompensuoti šių bankų praradimus, atsiradusius dėl kompensacijos mokėjimo G4S. Tuo tarpu norėdami teikti pinigų tvarkymo paslaugas SEB bankui, kiti paslaugų teikėjai būtų turėję arba kompensuoti banko finansinius praradimus padidėjus G4S teikiamų paslaugų įkainiams (kurių prognozuoti iš anksto būtų neįmanoma), arba būtų turėję perimti visų pinigų tvarkymo paslaugų teikimą šiam bankui iš karto visa apimtimi. Įvertinus šiuos kitiems paslaugų teikėjams keliamus papildomus reikalavimus, kurie, atkreiptinas dėmesys, būtų buvę nulemti išimtinai tarp bankų ir G4S sudarytų susitarimų, pagrįstai darytina išvada, kad tokios papildomos kliūtys apribojo ar galėjo apriboti kitų paslaugų teikėjų galimybes konkuruoti dėl pinigų tvarkymo paslaugų teikimo SEB bankui, Swedbank ir DNB bankui.

(408) Vertinant G4S kartu su Swedbank ir DNB banku sudarytų sutarčių įtaką kitiems paslaugų teikėjams konkuruoti dėl pinigų tvarkymo paslaugų teikimo šiems bankams, pažymėtina, kad kiti paslaugų teikėjai, norėdami teikti paslaugas šiems bankams, būtų patyrę reikšmingas papildomas sąnaudas. Kaip išdėstyta Nutarimo 5.1.2 ir 5.3.2. dalyse, Swedbank ir DNB bankai būtų turėję sumokėti kompensaciją G4S už nors dalies pinigų tvarkymo paslaugų pirkimą iš kito paslaugų teikėjo. Esant tokioms aplinkybėms, pirkti paslaugas iš kito paslaugų teikėjo bankams būtų buvę ekonomiškai naudinga tik tuo atveju, jei kitas paslaugų teikėjas būtų kompensavęs finansinius praradimus, kurie būtų susidarę Swedbank ir DNB bankui sumokėjus kompensacijas G4S. Vadinasi, kitam paslaugų teikėjų be objektyviai reikalingų investicijų atitinkamai veiklai vykdyti (pavyzdžiui, pradedant ar plečiant veiklą reikalingų perskaičiavimo centrų, įrangos, automobilių, darbuotojų ir pan.) papildomai būtų reikėję bent jau kompensuoti banko praradimus, t.y. G4S sumokėtas kompensacijas.

(409) Kita vertus, keisti paslaugos teikėją šie bankai būtų buvę suinteresuoti tik tada, jei kitas paslaugų teikėjas ne tik kad būtų kompensavęs banko praradimus, susidariusius sumokėjus kompensacijas G4S, bet ir būtų galėjęs teikti šias paslaugas bankui ekonomiškai naudingesnėmis sąlygomis. Negaunant jokios ekonominės naudos iš paslaugų teikėjo pakeitimo ar papildomos sutarties su paslaugų teikėju sudarymo, bankui būtų buvę ekonomiškai nenaudinga sudaryti sutartį su kitu paslaugų teikėju. Be to, pažymėtina, kad net jei kitas paslaugų teikėjas galėtų kompensuoti bankų praradimus, atsiradusiu sumokėjus kompensaciją G4S, tai nesudarytų pagrindo konstatuoti, jog kitas paslaugų teikėjas būtų galėjęs konkuruoti su G4S, kuris su visais trimis bankais buvo įgijęs pakankamai ilgą praktinę patirtį, vienodomis sąlygomis, kadangi bankai yra jautrūs kito paslaugų teikėjo patikimumui ir praktinei patirčiai. Dėl šių priežasčių ypač reikšmingai apribojamos kitų teikėjų galimybės konkuruoti dėl visų pinigų tvarkymo paslaugų teikimo Swedbank ir DNB bankui.

(410) Nagrinėjamų susitarimų konkurenciją ribojantį poveikį patvirtina tai, jog mokėtinos kompensacijos dydis visiškai nebūtų priklausęs nuo to, kokią dalį paslaugų kitas paslaugų teikėjas būtų pradėjęs teikti bankams, t. y. kitam paslaugų teikėjui šiems bankams teikiant net ir nedidelę dalį jiems reikalingų pinigų tvarkymo paslaugų, mokėtinos kompensacijos dydis būtų buvęs toks pat kaip ir kitam paslaugų teikėjui pradėjus aptarnauti šiuos bankus visa apimtimi.

(411) Pavyzdžiui, jei Swedbank [KOMERCINĖ PASLAPTIS] d. būtų nusprendęs pradėti pirkti bent dalį jam reikalingų pinigų tvarkymo paslaugų iš kito paslaugų teikėjo, jam būtų reikėję sumokėti G4S [KOMERCINĖ PASLAPTIS] Lt kompensaciją G4S. Swedbank iš kito paslaugų teikėjo pradėjus pirkti bent dalį reikalingų paslaugų vėliau, mokėtina kompensacija būtų didėjusi: [KOMERCINĖ PASLAPTIS] d. mokėtina kompensacija būtų buvusi [KOMERCINĖ PASLAPTIS] Lt, tuo tarpu [KOMERCINĖ PASLAPTIS] d. – [KOMERCINĖ PASLAPTIS] Lt[378]. Taigi, kuo vėliau sutarties galiojimo laikotarpiu Swedbank būtų pradėjęs pirkti bent dalį pinigų tvarkymo paslaugų iš kito paslaugų tiekėjo, tuo didesnę kompensaciją Swedbank būtų turėjęs sumokėti G4S.

(412) Vertinant, ar tokios kompensacijos mokėjimas ribojo ar galėjo riboti kitų paslaugų teikėjų galimybes įeiti į atitinkamą rinką bei plėstis joje, pažymėtina, kad, atsižvelgiant į poreikį kompensuoti Swedbank sumokėtą kompensaciją ir jos dydį, kitiems paslaugų teikėjams būtų padidėjusios sąnaudos, reikalingos norint įeiti į pinigų tvarkymo rinką ar joje plėstis. Kompensavęs Swedbank praradimus, kitas paslaugų teikėjas dalį paslaugų būtų turėjęs Swedbank teikti faktiškai negaudamas pajamų, t.y. tik tam, kad padengtų Swedbank sumokėtą kompensaciją. Laikas, per kurį kitas teikėjas galėtų atgauti Swedbank sumokėtą kompensaciją, būtų priklausęs ne tik nuo kompensacijos dydžio, bet ir nuo to, kokią dalį paslaugų kitas paslaugų teikėjas būtų pradėjęs teikti Swedbank.

(413) Pavyzdžiui, kaip matyti iš Nutarimo 5.1.2.2. dalyje nurodytų aplinkybių, jei Swedbank [KOMERCINĖ PASLAPTIS] d. būtų nusprendęs pradėti pirkti bent dalį jam reikalingų pinigų tvarkymo paslaugų iš kito paslaugų teikėjo, jam būtų reikėję sumokėti G4S [KOMERCINĖ PASLAPTIS] Lt kompensaciją[379], kuri sudarytų [KOMERCINĖ PASLAPTIS][380]. visų banko per 2009 metus pirktų paslaugų. Swedbank iš kito paslaugų teikėjo pradėjus pirkti bent dalį reikalingų paslaugų vėliau, mokėtina kompensacija didėtų: [KOMERCINĖ PASLAPTIS] d. mokėtina kompensacija būtų buvusi [KOMERCINĖ PASLAPTIS] Lt. Ji būtų sudariusi [KOMERCINĖ PASLAPTIS] proc.[381] nuo banko išlaidų pinigų tvarkymo paslaugoms 2010 metais. [KOMERCINĖ PASLAPTIS]d. mokėtina kompensacija būtų buvusi [KOMERCINĖ PASLAPTIS] Lt. Ji būtų sudariusi [KOMERCINĖ PASLAPTIS] proc.[382] nuo banko išlaidų pinigų tvarkymo paslaugoms 2011 metais. Jei kitas paslaugų teikėjas Swedbank būtų pradėjęs teikti ir pinigų tvarkymo, ir bankomatų inkasavimo paslaugas (kaip patvirtina tyrimo metu nustatytos aplinkybės bei paties Swedbank pateikti paaiškinimai, kad pinigų tvarkymo ir bankomatų inkasavimo paslaugas pirkti iš vieno teikėjo Swedbank yra efektyviau), mokėtina kompensacija būtų [KOMERCINĖ PASLAPTIS] [KOMERCINĖ PASLAPTIS] d., [KOMERCINĖ PASLAPTIS] [KOMERCINĖ PASLAPTIS] d. ir [KOMERCINĖ PASLAPTIS] [KOMERCINĖ PASLAPTIS] d. visų Swedbank perkamų paslaugų per metus. Kuo vėliau sutarties galiojimo laikotarpiu Swedbank būtų pradėjęs pirkti bent dalį pinigų tvarkymo paslaugų iš kito paslaugų tiekėjo, tuo didesnę kompensaciją toks kitas paslaugų teikėjas būtų turėjęs kompensuoti Swedbank.

(414) Norėdamas sudaryti sutartį ir teikti pinigų tvarkymo paslaugas Swedbank, atitinkamai [KOMERCINĖ PASLAPTIS] pinigų tvarkymo [KOMERCINĖ PASLAPTIS], [KOMERCINĖ PASLAPTIS] pinigų tvarkymo ([KOMERCINĖ PASLAPTIS]. pinigų tvarkymo ir bankomatų inkasavimo) ar net [KOMERCINĖ PASLAPTIS] pinigų tvarkymo ([KOMERCINĖ PASLAPTIS] pinigų tvarkymo ir bankomatų) paslaugų per metus kitas paslaugų teikėjas būtų turėjęs teikti Swedbank negaudamas už tai pajamų, kadangi šių padidėjusių paslaugų teikimo sąnaudų kitas teikėjas negalėtų perkelti šių paslaugų pirkėjui, t.y. Swedbank.

(415) Kuo mažesnę dalį paslaugų pradėtų teikti kitas paslaugų teikėjas, tuo ilgiau atitinkamas paslaugas Swedbank jis turėtų teikti negaudamas pajamų, tik tam, kad atgautų Swedbank kompensuotus praradimus. Pavyzdžiui, 2011 m. sausio 1 d. sudaręs sutartį su Swedbank dėl 10 proc. pinigų tvarkymo paslaugų teikimo, kitas paslaugų teikėjas per vienus metus galėtų gauti apie [KOMERCINĖ PASLAPTIS]Lt[383] [KOMERCINĖ PASLAPTIS][384] [KOMERCINĖ PASLAPTIS][385] Lt pajamų. Atsižvelgiant į tai, kad jam reikėtų kompensuoti banko finansinius praradimus dėl kito paslaugų teikėjo pasirinkimo ([KOMERCINĖ PASLAPTIS] Lt[386] ), atitinkamas paslaugas teikiantis ūkio subjektas galėtų tikėtis pajamų (ne pelno) tik po vienų su puse paslaugų teikimo metų ([KOMERCINĖ PASLAPTIS] Lt [KOMERCINĖ PASLAPTIS]= [KOMERCINĖ PASLAPTIS] - [KOMERCINĖ PASLAPTIS][387] KOMERCINĖ PASLAPTIS] Lt.). Jei kitas teikėjas teiktų 10 proc. pinigų tvarkymo ir bankomatų inkasavimo paslaugų, per metus paslaugų teikėjas galėtų gauti [KOMERCINĖ PASLAPTIS] Lt[388] [KOMERCINĖ PASLAPTIS] = [KOMERCINĖ PASLAPTIS] Lt [389] pajamų. Atsižvelgiant į tai, kad jam reikėtų kompensuoti Swedbank finansinius praradimus dėl kito paslaugų teikėjo pasirinkimo ([KOMERCINĖ PASLAPTIS] Lt [390]), atitinkamas paslaugas teikiantis ūkio subjektas galėtų tikėtis pajamų (ne pelno) po [KOMERCINĖ PASLAPTIS] ([KOMERCINĖ PASLAPTIS] - [KOMERCINĖ PASLAPTIS] = [KOMERCINĖ PASLAPTIS] Lt). Be to, kuo vėliau bankas sudarytų sutartis su kitais paslaugų teikėjais, tuo didesnę kompensaciją būtų reikėję sumokėti G4S, t.y. kuo vėliau sutarties galiojimo laikotarpiu kitas paslaugų teikėjas įeina į rinką, tuo labiau ribojamos jo galimybės sudaryti sutartį su bankais, nes tuo didesnę sumą jam reikėtų kompensuoti.

(416) Tokias pat išvadas galima daryti įvertinus ir DNB banko sutartis su G4S bei jose įtvirtintas kompensacijų apskaičiavimo formules. Pavyzdžiui, kaip matyti iš Nutarimo 5.3.2.1. pastraipoje, jei DNB bankas būtų pradėjęs bent dalį pinigų tvarkymo paslaugų pirkti iš kito paslaugų teikėjo [KOMERCINĖ PASLAPTIS] d., mokėtina kompensacija būtų buvusi [KOMERCINĖ PASLAPTIS] Lt. Jei bankas iš kito paslaugų teikėjo bent dalį pinigų tvarkymo paslaugų būtų pradėjęs pirkti [KOMERCINĖ PASLAPTIS] d., mokėtina kompensacija būtų buvusi [KOMERCINĖ PASLAPTIS] Lt, tuo tarpu [KOMERCINĖ PASLAPTIS] d. – [KOMERCINĖ PASLAPTIS] Lt. Jei DNB bankas būtų pradėjęs bent dalį bankomatų inkasavimo paslaugų pirkti iš kito paslaugų teikėjo [KOMERCINĖ PASLAPTIS] d., mokėtina kompensacija būtų buvusi [KOMERCINĖ PASLAPTIS] Lt. Jei bankas iš kito paslaugų teikėjo bent dalį bankomatų inkasavimo paslaugų būtų pradėjęs pirkti [KOMERCINĖ PASLAPTIS] d., mokėtina kompensacija būtų buvusi [KOMERCINĖ PASLAPTIS] Lt, tuo tarpu [KOMERCINĖ PASLAPTIS] d. – [KOMERCINĖ PASLAPTIS] Lt. Taigi, kaip ir Swedbank atveju, kuo vėliau sutarties galiojimo laikotarpiu DNB bankas būtų pradėjęs pirkti bent dalį paslaugų iš kito paslaugų tiekėjo, tuo didesnę piniginę baudą DNB bankas būtų turėjęs sumokėti G4S.

(417) Atsižvelgiant į tai, kad, kaip paaiškino pats DNB bankas, iš kito paslaugų teikėjo dėl ekonominių priežasčių jis pirktų ir pinigų tvarkymo, ir bankomatų inkasavimo palaugas, kitas paslaugų teikėjas turėtų kompensuoti tiek kompensaciją pagal pinigų tvarkymo sutartį, tiek pagal bankomatų inkasavimo sutartį. Be to, DNB bankas, kaip nurodyta Nutarimo 345 pastraipoje, turėtų grąžinti G4S ir [KOMERCINĖ PASLAPTIS] Lt nuolaidą, kurią G4S suteikė DNB bankui. Todėl [KOMERCINĖ PASLAPTIS] d.mokėtina kompensacija, iš kito teikėjo pradėjus pirkti bankomatų inkasavimo bei pinigų tvarkymo paslaugas, būtų buvusi [KOMERCINĖ PASLAPTIS] Lt, [KOMERCINĖ PASLAPTIS], - [KOMERCINĖ PASLAPTIS] Lt, [KOMERCINĖ PASLAPTIS] - [KOMERCINĖ PASLAPTIS] Lt.

(418) Vertinant, ar tokios kompensacijos mokėjimas ribojo ar galėjo riboti kitų paslaugų teikėjų galimybes įeiti į rinką ir plėstis joje, pažymėtina, kad, atsižvelgiant į poreikį kompensuoti DNB sumokėtą kompensaciją ir jos dydį, kitiems paslaugų teikėjams būtų padidėjusios sąnaudos, reikalingos norint įeiti į pinigų tvarkymo rinką ar joje plėstis. Kompensavęs DNB banko nuostolius, kitas paslaugų teikėjas dalį paslaugų būtų turėjęs DNB bankui teikti faktiškai negaudamas pajamų, t.y. tik tam, kad padengtų DNB sumokėtą kompensaciją. Laikas, per kurį kitas teikėjas galėtų atgauti DNB sumokėtą kompensaciją, būtų priklausęs ne tik nuo kompensacijos dydžio, bet ir nuo to, kokią dalį paslaugų kitas paslaugų teikėjas būtų pradėjęs teikti DNB.

(419) Jei DNB bankas būtų pradėjęs bent dalį pinigų tvarkymo ir bankomatų inkasavimo paslaugų iš G4S konkurento pirkti [KOMERCINĖ PASLAPTIS] d., mokėtina kompensacija būtų sudariusi [KOMERCINĖ PASLAPTIS][391] banko išlaidų pinigų tvarkymo ir bankomatų inkasavimo paslaugoms 2009 m. Tuo tarpu jei iš kito paslaugų teikėjo bent dalį paslaugų būtų pradėjęs pirkti [KOMERCINĖ PASLAPTIS] d., mokėtina kompensacija būtų sudariusi [KOMERCINĖ PASLAPTIS].[392] banko išlaidų pinigų tvarkymo ir bankomatų inkasavimo paslaugoms 2010 m., o iš kito tiekėjo bent dalį paslaugų pradėjus pirkti [KOMERCINĖ PASLAPTIS] d., mokėtina kompensacija būtų sudariusi [KOMERCINĖ PASLAPTIS][393] Mažiausiai tokią dalį paslaugų per metus kitas teikėjas DNB bankui būtų turėjęs teikti negaudamas už tai pajamų, kadangi šių padidėjusių paslaugų teikimo sąnaudų kitas teikėjas negalėtų perkelti šių paslaugų pirkėjui, t.y. DNB bankui.

(420) Kuo mažesnę dalį paslaugų pradėtų teikti kitas paslaugų teikėjas, tuo ilgiau atitinkamas paslaugas jis turėtų teikti negaudamas pajamų. Pavyzdžiui, 2012 m. [KOMERCINĖ PASLAPTIS] sudaręs sutartį su DNB banku dėl 10 proc. pinigų tvarkymo ir bankomatų inkasavimo paslaugų teikimo, kitas paslaugų teikėjas per metus galėtų gauti apie [KOMERCINĖ PASLAPTIS]Lt [394] [KOMERCINĖ PASLAPTIS][395] Lt pajamų. Atsižvelgiant į tai, kad jam reikėtų kompensuoti DnB banko finansinius praradimus dėl kito paslaugų teikėjo pasirinkimo ([KOMERCINĖ PASLAPTIS] Lt[396]), atitinkamas paslaugas teikiantis ūkio subjektas galėtų tikėtis pajamų (ne pelno) po beveik trijų pinigų tvarkymo ir bankomatų inkasavimo paslaugų teikimo metų ([KOMERCINĖ PASLAPTIS] Lt[397] [KOMERCINĖ PASLAPTIS] – [KOMERCINĖ PASLAPTIS][398] [KOMERCINĖ PASLAPTIS] Lt). Be to, kuo vėliau bankas sudarytų sutartis su kitais paslaugų teikėjais, tuo didesnę kompensaciją būtų reikėję sumokėti G4S t.y. kuo vėliau sutarties galiojimo laikotarpiu kitas paslaugų teikėjas įeitų į rinką, tuo labiau didėtų sąnaudos, reikalingos teikti atitinkamas paslaugas, ir tuo labiau būtų ribojamos kitų teikėtų galimybės konkuruoti dėl paslaugų teikimo DNB bankui.

(421) Šioje Nutarimo dalyje pateikiami skaičiavimai yra atlikti darant prielaidą, kad bankai už pinigų tvarkymo (įskaitant bankomatų inkasavimą) paslaugas kitam paslaugų teikėjui mokėtų tokias pat kainas kaip ir G4S. Vis tik, tikėtina, kad tuo atveju, jei bankas vertintų galimybę pakeisti G4S kitu paslaugų teikėju, kuris net neturi praktinės patirties su banku, toks teikėjas bankui galėtų būti patrauklus tik tuomet, jei be visų kitų aplinkybių, susijusių su paslaugų kokybe, galėtų bankui pasiūlyti savo paslaugas mažesnėmis kainomis nei G4S. Vadinasi, kitas teikėjas iš banko už savo paslaugas gautų mažiau pajamų nei G4S, todėl turėtų dar ilgiau, nei kad paskaičiuota šioje Nutarimo dalyje, teikti savo paslaugas bankui negaudamas už tai pajamų.

(422) Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog kitiems pinigų tvarkymo paslaugų teikėjams dėl nagrinėjamų susitarimų buvo sukurti reikšmingi papildomi įėjimo į rinką barjerai. Dėl to kitiems pinigų tvarkymo paslaugų teikėjams (tiek realiems, tiek potencialiems) buvo ar galėjo būti apribotos galimybės patekti į pinigų tvarkymo paslaugų rinką ar plėstis joje.

(423) DNB banko bei Swedbank nuomone, nėra paaiškinama, kas yra kitas paslaugų teikėjas bei kas yra analogiškai efektyvus konkurentas G4S. Šių bankų nuomone, tik nustačius analogiškai efektyvų konkurentą būtų galima įvertinti, ar jis būtų galėjęs įeiti į rinką ar joje plėstis, jei nebūtų nagrinėjamo konkurencijos ribojimo, bei ar kompensuodamas pirkėjo praradimus nusprendus pirkti iš jo paslaugas būtų galėjęs įeiti į rinką, nepatirdamas nuostolių.

(424) Vertikaliųjų apribojimų gairių 97 punktas įtvirtina, kad tam „kad vertikalieji susitarimai savo poveikiu ribotų konkurenciją, faktinei arba potencialiai konkurencijai jie turi daryti tokį poveikį, kad egzistuotų gana didelė tikimybė, jog atitinkamoje rinkoje bus pastebimai neigiamai paveikiamos kainos, gamybos apimtis, naujovių diegimas arba prekių ir paslaugų asortimentas arba kokybė“. Vertikaliųjų apribojimų gairių 100 punktas numato, kad galimas neigiamas vertikaliųjų apribojimų poveikis gali būti „antikonkurencinis rinkos apribojimas kitiems tiekėjams arba pirkėjams, didinant patekimo į rinką ir plėtimosi kliūtis“. Atsižvelgiant į tai bei į nagrinėjamos bylos aplinkybes, buvo vertinama ar dėl Swedbank susitarimo su G4S ir DNB banko susitarimo su G4S, ypač atsižvelgiant į neigiamas finansines pasekmes, kitiems paslaugų teikėjams pastebimai ribojamos galimybės patekti į pinigų tvarkymo rinką ir joje plėstis.

(425) Nustatytos aplinkybės patvirtina, kad dėl nagrinėjamų Swedbank ir DNB banko susitarimų su G4S kiti teikėjai, norėdami teikti paslaugas šiems bankams, būtų patyrę reikšmingų papildomų sąnaudų. Kuo mažesnę dalį paslaugų pinigų tvarkymo paslaugų teikėjas pradėtų teikti Swedbank ir DNB bankui, tuo ilgiau kitas teikėjas turėtų teikti paslaugas šiems bankams praktiškai negaudamas pajamų. Taigi, tyrimo metu nustatytos ir šiame Nutarime išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad dėl Swedbank ir DNB susitarimų su G4S kitiems paslaugų teikėjams buvo padidintos patekimo į pinigų tvarkymo rinką ir plėtimosi joje kliūtys.

(426) DNB bankas ir Swedbank nurodo, kad tyrimo metu turėjo būti vertinama, ar analogiškai efektyvus konkurentas būtų galėjęs įeiti į pinigų tvarkymo rinką, nepatirdamas nuostolio. Pažymėtina, kad Komisijos komunikato „Įgyvendinimo prioritetų taikant EB sutarties 82 straipsnį dominuojančių įmonių piktnaudžiaujamam antikonkurenciniam elgesiui gairės“[399] (toliau – Europos Komisijos gairės dėl SESV 102 straipsnio taikymo) 41-44 punktuose, kuriais remiasi DNB bankas, yra pateikiama analizės struktūra vertinant kainomis, o konkrečiai – sąlyginėmis nuolaidomis, pagrįstą ūkio subjektų antikonkurencinį elgesį. Remiantis Europos Komisijos gairių dėl SESV 102 straipsnio taikymo 41 punktu, vertinant, ar nuolaidų sistema gali kliudyti patekti į rinką ar plėsti analogiškai efektyviems konkurentams, vertintina „kokią kainą konkurentas turėtų pasiūlyti, kad atlygintų klientui už sąlyginės nuolaidos praradimą, jei jis daliai savo paklausos patenkinti pasirinktų ne dominuojančią įmonę, o kitą tiekėją ("atitinkamos ribos"). Faktinė kaina, kurią turėtų atitikti konkurento pasiūlymas, yra ne dominuojančios įmonės vidutinė kaina, bet įprastinė (kainoraščio) kaina, atėmus dėl tiekėjo pakeitimo prarastą nuolaidą, apskaičiuotą pagal atitinkamas pardavimo ribas ir atitinkamą laikotarpį“.

(427) Tačiau nagrinėjamu atveju objektyviai neįmanoma atlikti tokio vertinimo, kuris yra nurodomas Europos Komisijos gairėse dėl SESV 102 straipsnio taikymo bei kuris turėjo būti atliktas bankų nuomone. Visų pirma dėl to, kad nagrinėjamu atveju nėra kalbama apie sąlyginių nuolaidų taikymą. Swedbank ir DNB bankas kompensaciją G4S turėtų sumokėti iškart pradėjus pinigų tvarkymo ar jas pagal turinį atitinkančias paslaugas pirkti iš kito teikėjo. Todėl Swedbank ir DNB bankas objektyviai negali įvertinti, ar, sumokėjus kompensaciją G4S, jiems būtų ekonomiškai naudinga tam tikrą laikotarpį pinigų tvarkymo paslaugas pirkti iš kito teikėjo.

(428) Be to, Swedbank ir DNB bankas kompensaciją turėtų sumokėti iškart, tačiau perdavę pinigų tvarkymo paslaugų teikimą kitam teikėjui, kurio nėra išbandę ir kurio tinkamumo, patikimumo bei paslaugų kokybės jie nežino, Swedbank ir DNB negali būti tikri, kad jiems bus kompensuoti praradimai, patirti sumokėjus kompensacijas G4S. Kaip išdėstyta Nutarimo 5.1.2.3. ir 5.3.2.3. dalyse, pradėjus pirkti paslaugas iš tokio naujo paslaugų teikėjo ir paaiškėjus, kad jo teikiamos paslaugos neatitinka banko reikalavimų ir dėl šių priežasčių nutraukus sutartį su nauju paslaugų teikėju, bankai nuostolių neatgautų. Swedbank ir DNB bankas galėtų išvengti rizikos, kad neatgaus finansinių praradimų, susijusių su paslaugų pirkimu iš kito teikėjo, tik tada, jei kitas teikėjas Swedbank ir DNB banko praradimus padengtų ne taikydamas nuolaidas, kaip nurodo bankai, o iškart sumokėjęs Swedbank ir DNB bankui sumą, bent lygią tai, kurią Swedbank ir DNB bankas sumokėjo G4S. Vadinasi, kitas paslaugų teikėjas, siekiantis įeiti į pinigų tvarkymo rinką ir plėstis joje bei norintis konkuruoti dėl paslaugų teikimo Swedbank ir DNB bankui, patirtų reikšmingų papildomų sąnaudų, kurios lemtų, kad, kaip paaiškinta Nutarimo 413 ir 419 pastraipose, kitas paslaugų teikėjas, kurį laiką paslaugas Swedbank ir DNB bankui turėtų teikti negaudamas pajamų. Kita vertus, pažymėtina, kad tam, jog kitas teikėjas galėtų Swedbank ir DNB bankui pateikti pasiūlymą, kuris leistų Swedbank ir DNB bankui įvertinti, ar jiems būtų naudinga pakeisti G4S kitu paslaugų teikėju, toks kitas paslaugų teikėjas turėtų žinoti apie Swedbank ir DNB banko sutartyse įtvirtintas kompensacijas ir jų dydį. Tačiau, kaip paaiškino bankai, jie nebuvo atskleidę Eurocash1 informacijos, kad tokios kompensacijos egzistuoja[400] ir juo labiau, koks yra jų dydis, todėl perkelti šios kompensacijos kitam teikėjui galimybės nebuvo.

(429) Kadangi nagrinėjamu atveju vertintinas ne G4S taikomų sąlyginių nuolaidų kompensavimo klausimas, tačiau vienkartinės sumos, kurią kitas paslaugų teikėjas Swedbank ir DNB bankui būtų turėjęs sumokėti iškart, atlyginimas, Swedbank ir DNB banko argumentai dėl analogiškai efektyvaus konkurento testo bei sąlyginių nuolaidų taikymo, atsižvelgiant į šioje dalyje išdėstytus argumentus, yra nepagrįsti.

(430) Vadovaujantis 2007 m. G4S – SEB Sutartimi, jei SEB bankas iki [KOMERCINĖ PASLAPTIS] d. būtų pradėjęs pirkti bent dalį pinigų tvarkymo paslaugų iš kito paslaugų teikėjo, bankas būtų rizikavęs netekti G4S, kaip likusios paslaugų dalies teikėjo, kas būtų galėję lemti visos banko veiklos sutrikimą ar būtų galėję turėti neigiamos įtakos banko reputacijai[401]. Atsižvelgiant į tai, kad rizikos, susijusios su G4S paslaugų teikimo nutrūkimu bankui pradėjus kad ir nedidelę dalį šių paslaugų pirkti iš kito paslaugų teikėjo, SEB bankas galėjo išvengti kitam paslaugų teikėjui perduodamas iš karto visų reikiamų paslaugų teikimą, kitas paslaugų teikėjas, norėjęs teikti paslaugas SEB bankui, turėjo iš karto būti pasiruošęs banko aptarnavimui visa apimtimi.

(431) Jei G4S ir nebūtų nutraukęs pinigų tvarkymo paslaugų teikimo SEB bankui, bankui nors dalį šių paslaugų pradėjus pirkti iš kito paslaugų teikėjo, bankas būtų patyręs finansinių praradimų dėl tikėtino G4S teikiamų paslaugų įkainių padidėjimo. Taigi, kitas paslaugų teikėjas, norėdamas teikti pinigų tvarkymo paslaugas SEB bankui, būtų turėjęs kokiu nors būdu kompensuoti finansinius praradimus, kurių SEB bankas būtų patyręs G4S padidinus paslaugų teikimo įkainius, ir kuriuos prieš bankui sudarant sutartį su kitu paslaugų teikėju būtų buvę sunku prognozuoti.

(432) Vertinant, ar galiojant tokioms sutartinėms nuostatoms kitiems paslaugų teikėjams buvo ribojamos galimybės patekti į pinigų tvarkymo paslaugų rinką ar plėstis joje, pažymėtina, jog dėl tokių sutartinių nuostatų kitas paslaugų teikėjas galėjo teikti arba tik visas SEB bankui reikalingas pinigų tvarkymo paslaugas, arba negalėjo jų teikti nė kiek (nuo [KOMERCINĖ PASLAPTIS] d. kitas paslaugų teikėjas be jokių apribojimų gali teikti iki 10 proc. pinigų tvarkymo paslaugų). Akivaizdu, jog reikalavimas kitam paslaugų teikėjui perimti arba visų bankui reikalingų paslaugų teikimą, arba jis neturės galimybės apskritai teikti kad ir nedidelės dalies šių paslaugų, yra nepagrįstas. Tokio vertinimo nekeičia ir tai, kad nuo [KOMERCINĖ PASLAPTIS] d. SEB bankas iš kitų paslaugų teikėjų gali pirkti iki 10 proc. visų jam reikiamų pinigų tvarkymo paslaugų, nes tai taip pat reiškia, kad nuo [KOMERCINĖ PASLAPTIS] d. kitas paslaugų teikėjas gali laisvai konkuruoti tik dėl daugiausiai 10 proc. pinigų tvarkymo paslaugų.

(433) Taigi, SEB banko atveju kitiems pinigų tvarkymo paslaugų teikėjams papildomi įėjimo į rinką barjerai buvo dėl to, jog kiti paslaugų teikėjai būtų turėję SEB bankui arba teikti pinigų tvarkymo paslaugas iš karto visa apimtimi, arba būtų negalėję teikti jų nė kiek (nuo [KOMERCINĖ PASLAPTIS] d. kitas paslaugų teikėjas SEB bankui gali teikti tik iki 10 proc. šių paslaugų). Tai būtų dirbtinai padidinę investicijų, reikalingų pinigų tvarkymo paslaugoms teikti, poreikį.

(434) Be to, kitam teikėjui, kurio SEB bankas negalėjo praktiškai išbandyti pirkdamas iš jo bent dalį paslaugų, buvo ar galėjo būti ribojamos galimybės konkuruoti dėl visų paslaugų teikimo SEB bankui, kadangi SEB bankui, kaip išdėstyta Nutarimo 5.2.2.3. dalyje, paslaugų pirkimas iš naujo paslaugų teikėjo būtų susijęs su padidinta rizika. Atsižvelgiant į tai, kad iki [KOMERCINĖ PASLAPTIS] d. kiti paslaugų teikėjai neturėjo galimybės teikti kad ir nedidelės dalies šių paslaugų SEB bankui, tokie paslaugų teikėjai neturėjo galimybės reikalingos praktinės patirties net ir įgyti. Neturėdamas galimybės betarpiškai išbandyti kito paslaugų teikėjo tinkamumo ir siekdamas išvengti rizikos, susijusios su visų paslaugų pirkimu iš naujo teikėjo, SEB bankas buvo skatinamas 2007 m. sutarties galiojimo laikotarpiu visas paslaugas pirkti iš G4S, tad kitam teikėjui dėl to buvo ar galėjo būti ribojamos galimybės konkuruoti ir dėl visų paslaugų teikimo SEB bankui.

(435) Kaip pažymima Vertikaliųjų apribojimų gairių 132 punkte, „galimybė, kad vieno konkretaus tiekėjo taikomas įsipareigojimas pirkti iš vieno tiekėjo gali sukelti antikonkurencinį galimybių apribojimą pirmiausia atsiranda tada, kai, nesant tų įsipareigojimų, nemenką konkurencinį spaudimą daro konkurentai, kurių arba dar nėra rinkoje tuo metu, kai atsiranda minėtieji įsipareigojimai, arba jie negali konkuruoti dėl visiško klientų aprūpinimo“. Atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, kitų teikėjų galimybės konkuruoti dėl visų SEB reikalingų paslaugų teikimo buvo ar galėjo būti apribotos, kadangi tai reikalauja daug investicijų – perskaičiavimo centrų, kurie turėtų padengti visą Lietuvą, perskaičiavimo įrangos, automobilių, darbuotojų ir pan. Be to, net jei kitas paslaugų teikėjas būtų turėjęs reikiamą infrastruktūrą, toks paslaugų teikėjas nebūtų turėjęs reikiamos praktinės patirties, kas reiškia, kad SEB bankas būtų susidūręs su padidinta rizika. Taigi, nepaisant to, kad SEB banko sudarytos sutarties sąlygos skiriasi nuo Swedbank ir DNB banko kartu su G4S sudarytų sutarčių, vertinant tokią sutartį poveikio konkurencijai kontekste, jos poveikis yra iš esmės toks pat – kitiems pinigų tvarkymo paslaugų teikėjams buvo ribojamos galimybės patekti į rinką ir plėstis joje.

(436) Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog dėl nagrinėjamų SEB banko, Swedbank ir DNB banko su G4S sudarytų sutarčių, dėl kurių bankams, pradėjusiems pinigų tvarkymo paslaugas pirkti iš kito teikėjo, būtų atsiradę neigiami padariniai, kitiems paslaugų teikėjams buvo ar galėjo būti ribojamos galimybės konkuruoti dėl paslaugų teikimo šiems bankams, kadangi jie būtų susidūrę su įėjimo į rinką kliūtimis, kurias lėmė nagrinėjamos bankų ir G4S sudarytos sutartys.

(437) SEB bankas nurodė, kad sutartys su kitu paslaugų teikėju nebuvo sudaryta ne dėl nagrinėjamų susitarimų, bet dėl techninių kliūčių, t. y. dar 2007 m. banke pradėtų naujos bankinės platformos diegimo darbų[402]. Kaip matyti iš bylos faktinių aplinkybių, naujos bankinės platformos diegimo darbai banke buvo pradėti 2007 m. rugsėjo mėn. ir turėjo būti baigti iki [KOMERCINĖ PASLAPTIS]. SEB banko valdybai adresuotame 2007 m. [KOMERCINĖ PASLAPTIS] aiškinamajame rašte „Dėl programavimo darbų sustabdymo“ nurodoma: „ [KOMERCINĖ PASLAPTIS]“[403]. Atsižvelgiant į tokias aplinkybes, siūloma nuo 2007 m. rugsėjo mėn. nepradėti naujų programavimo darbų, o nuo 2008 m. kovo mėn. nutraukti programavimo darbus sistemose, turinčiose sąsajų su „Platonu“[404].

(438) Kadangi naujos banko informacinės sistemos diegimo darbai nevyko taip sklandžiai kaip buvo tikėtasi, [KOMERCINĖ PASLAPTIS] banko valdyba nutarė iki [KOMERCINĖ PASLAPTIS] sustabdyti bet kokius banko sistemų keitimo darbus, nesusijusius su naujos banko sistemos diegimu[405]. [KOMERCINĖ PASLAPTIS] banko valdybos nutarimu banko sistemų ir jų parametrų keitimo darbų, nesusijusių su naujos banko sistemos diegimu, sustabdymo laikotarpis buvo pratęstas iki [KOMERCINĖ PASLAPTIS][406], o darbai faktiškai buvo [KOMERCINĖ PASLAPTIS] – kortelių migravimo dalis.[407]

(439) Remiantis šiais SEB banko Konkurencijos tarybai pateiktais duomenimis, [KOMERCINĖ PASLAPTIS] bet kokie banko sistemų keitimo darbai, nesusiję su naujos banko sistemos diegimu, buvo sustabdyti. Tuo tarpu SEB banko teigimu, galimybės sudaryti sutartį su kitu teikėju bankas neturėjo jau nuo 2007 m. rugsėjo mėn., kai buvo priimtas SEB banko valdybos nutarimas sustabdyti nepradėtus darbus IT sistemose ir, kol nebuvo baigti naujos bankinės platformos diegimo darbai, SEB bankas neturėjo galimybės pirkti visas ar dalį paslaugų iš kito teikėjo.

(440) Įvertinus faktines bylos aplinkybes bei susitarimų poveikio konkurencijai vertinimui taikomus kriterijus, darytina išvada, jog bankinės platformos diegimo darbai nėra pagrindas konstatuoti, kad dėl nagrinėjamo SEB banko ir G4S susitarimo nebuvo ar negalėjo būti ribojamos galimybės kitiems teikėjams įeiti į rinką ar joje plėstis, pažeidžiant Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir SESV 101 straipsnio reikalavimus.

(441) Visų pirma pažymėtina, jog nėra pagrindo sutikti su SEB banko argumentais, kad SEB bankas, jo teigimu, neturėjo techninių galimybių sudaryti sutartį su kitu paslaugų teikėju. [KOMERCINĖ PASLAPTIS]. Taigi, nors valdyba priėmė sprendimą sustabdyti nepradėtus naujus darbus, vis dėlto buvo galimybė išimties tvarka atlikti tam tikrus darbus.

(442) Kaip Konkurencijos tarybos posėdžio metu paaiškino SEB banko darbuotoja, pradėjus naujos bankinės sistemos diegimo darbus, buvo leidžiami pakeitimai, susiję su privalomų reikalavimų vykdymu, pavyzdžiui, Lietuvos banko privalomais nurodymais, Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimais[408]. Sprendimą, ar atlikti kokius nors darbus, priimdavo SEB banko valdyba[409]. Taigi, nurodytos aplinkybės patvirtina, kad, priešingai nei nurodo SEB bankas, techninės aplinkybės sudaryti sutartį su kitu teikėju buvo, toks sprendimas iš esmės priklausė nuo SEB banko valdybos. Dėl šių aplinkybių atmestini SEB banko argumentai, jog sutartis su kitu paslaugų teikėju nebūtų buvusi sudaryta dėl techninių priežasčių.

(443) Bet kuriuo atveju pažymėtina, kad aplinkybės, susijusios su programinės sistemos diegimu nėra tos aplinkybės, kurios galėtų paneigti, jog dėl 2007 m. SEB - G4S susitarimo buvo ar galėjo būti ribojama konkurencija pinigų tvarkymo rinkoje ar kad SEB bankas negali būt pripažįstamas pažeidusiu Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir SESV 101 straipsnio reikalavimus.

(444) Visų pirma, aplinkybės, susijusios su programinės įrangos diegimu, atsirado jau po nagrinėjamos 2007 m. SEB - G4S sutarties sudarymo. Antra, šios aplinkybės atsirado ir priklausė išimtinai nuo paties SEB banko sprendimo. Trečia, tokia aplinkybė nėra atsakomybę už Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio bei SESV 101 straipsnio pažeidimą šalinanti aplinkybė.

(445) Taigi, darytina išvada, kad tokie SEB banko argumentai, jog jau nuo 2007 m. rugsėjo mėn. SEB bankas neturėjo techninių galimybių sudaryti sutarties su kitu paslaugų teikėju yra nepagrįsti ir nepaneigia to, jog dėl nagrinėjamo susitarimo buvo ar galėjo būti ribojamos galimybės kitiems teikėjams įeiti į rinką.

(446) SEB bankas taip pat nesutinka su išvadomis, kad jo ir G4S sudarytas susitarimas turėjo ar galėjo turėti neigiamą poveikį konkurencijai, nurodydamas, kad buvo nepakankamai įvertintos su 2007 m. susitarimo sudarymu ir vykdymu susijusios faktinės aplinkybės. Bankas nurodo, kad nuosekliai nuo 2006 m. įgyvendino SEB strategiją – kurios pagrindinis tikslas – pirkti pinigų tvarkymo ir bankomatų inkasavimo paslaugas konkurso, kuriame su G4S efektyviai konkuruotų kiti paslaugų teikėjai, būdu. Atsižvelgdamas į 2006 m. vykdyto konkurso rezultatus, SEB priėmė sprendimą skelbti tarptautinį konkursą visoms SEB reikalingoms paslaugoms visos SEB grupės mastu, siekiant užtikrinti pirkimo mastą, kuris paskatintų kitus teikėjus įeiti į rinką. Tarptautinis konkursas buvo paskelbtas iškart baigus SEB banko bankinės platformos diegimo darbus. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, SEB bankas nurodo, kad 2007 m. susitarimas nesutrukdė ir negalėjo sutrukdyti tokios strategijos įgyvendinimui. Taigi, SEB banko nuomone, atliktas vertinimas dėl neigiamo poveikio konkurencijai nėra pagrįstas realios banko motyvacijos ir realaus banko elgesio analize.

(447) Kaip matyti iš SEB banko pateiktų argumentų, tariamai buvo netinkamai įvertintas SEB banko elgesys ir SEB banko elgesį lėmę motyvai, kadangi SEB bankas, jo paties teigimu, nuo 2006 m. siekė pritraukti kitus paslaugų teikėjus bei didinti konkurenciją atitinkamoje rinkoje. Tokie SEB banko paaiškinimai bei kiti nuomonėje dėl atlikto tyrimo išdėstyti argumentai suponuoja, kad SEB bankas nesiekė riboti konkurencijos rinkoje, o priešingai, buvo suinteresuotas konkurencija tarp ūkio subjektų ir ėmėsi veiksmų konkurencijai skatinti. Todėl, SEB banko teigimu, jis negali būti laikomas nei įsipareigojusiu pinigų tvarkymo ir bankomatų inkasavimo paslaugas pirkti iš G4S, nei sudariusiu susitarimą, dėl kurio buvo uždaryta atitinkama rinka nagrinėjamų paslaugų tiekėjams.

(448) Dėl minėtų SEB banko argumentų pažymėtina, kad įgyvendinant ir taikant konkurencijos teisės normas, esminę reikšmę turi objektyvūs ūkio subjektų ketinimai, t. y. kokio ekonominio rezultato ūkio subjektai siekė sudarydami susitarimą[410]. Taigi, ir nagrinėjamu atveju vertinant, ar SEB bankas buvo įsipareigojęs pinigų tvarkymo ir bankomatų inkasavimo paslaugas pirkti iš G4S ir ar dėl tokio susitarimo buvo ar galėjo būti ribojama konkurencija pinigų tvarkymo rinkoje, lemiamą reikšmę turi objektyvus tyrimo metu nustatytų aplinkybių vertinimas. Nepriklausomai nuo SEB banko tikslų ar subjektyvių elgesio motyvų, vertinant susitarimų atitiktį Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir SESV 101 straipsnio reikalavimams, svarbu yra įvertinti, ar atsižvelgiant į objektyvias teisines ar faktines aplinkybes susitarimas turi ar gali turėti neigiamą poveikį konkurencijai. Taigi, tokiu atveju lemiamos reikšmės neturi SEB įgyvendinta strategija (tikslas) didinti konkurencija rinkoje. Tyrimo metu nustatytos iš aukščiau išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad dėl nagrinėjamo susitarimo neigiamos poveikis konkurencijai buvo ar galėjo būti.

(449) Atkreiptinas dėmesys, jog vertinant, ar susitarimas patenka į Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir SESV 101 straipsnio draudimo sritį, nėra pareigos įvertinti visas tyrimo metu nustatytas aplinkybes ar šalių pateiktus paaiškinimus, o tik tuos, kurie gali turėti įtakos nagrinėjamo pažeidimo vertinimui: „teisinio ir ekonominio konteksto įvertinimas nereiškia, kad turi būti sudaromas langas visoms aplinkybėms, rodančioms, kad susitarimas yra suderinamas su bendrąją rinka. Iš EB steigimo sutarties 81 straipsnio prasmės kaip tik yra aišku, kad turi būti atsižvelgiama tik į tuos ekonominio ir teisinio konteksto elementus, kurie apskritai gali kelti abejonių dėl konkurencijos ribojimo“[411]. Taigi, ne visos tyrimo metu nustatomos aplinkybės gali būti reikšmingos išvadoms dėl konkurencijos ribojimo, ypač tokios, kurios susijusios su subjektyviu nustatytų aplinkybių vertinimu. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atmestini SEB banko argumentai, kad išvados dėl poveikio konkurencijai yra nepagrįstos dėl to, kad nebuvo vertinama reali banko motyvacija ir realus banko elgesys.

(450) SEB, DNB bankas bei Swedbank nuomonėse nurodo, kad išvados dėl to, jog dėl nagrinėjamų susitarimų kitiems paslaugų teikėjams buvo ribojamos galimybės įeiti į rinką ir joje plėstis, yra nepagrįstos, kadangi kitas teikėjas praktiškai kiekvienais metais galėjo konkuruoti dėl pakankamai reikšmingų užsakymų, nes G4S sutartys su pažeidimu įtariamais ūkio subjektais buvo sudarytos ir/ar pratęstos skirtingais laikotarpiais: bent jau 2001, 2003, 2004, 2006, 2007 ir 2008 metais buvo galima konkuruoti dėl sutarties su kuriuo nors banku ar UAB „First Data Lietuva“ sudarymo[412]. Bankai taip pat nurodo, kad 2008-2012 metais bet kuris konkurentas galėjo konkuruoti dėl sutarties su Ūkio banku, Swedbank, UAB „Finasta“, Danske banku, Šiaulių banku, UAB „First Data Lietuva", SEB banku[413]. Vis dėlto įvertinus tyrimo metu nustatytas aplinkybes darytina išvada, jog šie bankų argumentai nepaneigia, kad neigiamas poveikis konkurencijai buvo ar galėjo būti.

(451) Kaip matyti iš nustatytų aplinkybių, išdėstytų Nutarimo 19 pastraipoje, 2001 m. Swedbank buvo pirmasis, kuris perdavė pinigų tvarkymo ir bankomatų inkasavimo paslaugų teikimą G4S. 2003 m. bei 2004 m. nagrinėjamų paslaugų teikimą G4S perdavė ir atitinkamai SEB bei DNB bankai. 2006 m. pinigų tvarkymo ir bankomatų inkasavimo paslaugų pirkimo sutartį su G4S sudarė FDL. Nors 2001 m. G4S ir Swedbank, 2003 m. SEB – G4S ir 2004 m. DNB – G4S sutartys šiame Nutarime nėra nagrinėjamos, kaip pažeidžiančios Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir SESV 101 straipsnio reikalavimus, vis dėlto su šiomis sutartimis susijusios aplinkybės yra reikšmingos, vertinant ar tirtuoju laikotarpiu nuo 2007 m. iki 2011 m., atsižvelgiant į teisines ir faktines aplinkybes, buvo ar galėjo būti ribojamos pinigų tvarkymo paslaugų teikėjų galimybės konkuruoti dėl šių paslaugimo teikimo. Šios sutartys leidžia nustatyti, kokia rinkos dalis buvo atvira G4S konkurentams 2007 – 2008 metais, t.y. tuo metu, kai buvo sudaromos sutartys tarp bankų ir G4S, kurios šiame Nutarime vertinamos kaip pažeidžiančios konkurencijos taisykles.

(452) 2007 m., kai buvo sudaryta SEB – G4S sutartis konkurencija pinigų tvarkymo paslaugų rinkoje buvo pastebimai apribota, nes tuo metu galiojo 2001 m. Swedbank – G4S sutarties, 2004 m. DNB – G4S sutarties bei 2006 m. FDL – G4S sutarties. Remiantis 2001 m. Swedbank – G4S sutartimi, Swedbank buvo įsipareigojęs sutarties galiojimo laikotarpiu, t.y. iki 2008 m. [KOMERCINĖ PASLAPTIS] pirkti pinigų tvarkymo ir bankomatų inkasavimo paslaugas (bankomatų inkasavimo sutarties nuostatos pakeistos 2007 m. pab.) tik iš G4S. 2004 m. DNB - G4S sutartys dėl pinigų tvarkymo ir bankomatų inkasavimo paslaugų numatė, kad DNB bankas pinigų tvarkymo ir bankomatų inkasavimo paslaugas turi pirkti iš G4S, o pradėjęs atitinkamas paslaugas pirkti iš kito teikėjo, DNB būtų turėjęs sumokėti G4S kompensaciją. Be to, 2006 m. FDL - G4S sutartis taip pat numatė kompensacijos mokėjimą bei sutarties nutraukimą tuo atveju, jei FDL pradėtų paslaugas pirkti iš kito teikėjo. Dėl šių DNB, Swedbank bei FDL susitarimų su G4S 2007 m. kitiems teikėjams buvo apribotos galimybės konkuruoti dėl daugiau kaip [55 – 75 PROC.] paslaugų teikimo pinigų tvarkymo rinkoje. 2007 m. SEB sudarius nagrinėjamą susitarimą su G4S, Taigi G4S konkurentai 2007 m. sutarties su SEB sudarymo metu galėjo konkuruoti su G4S dėl [25 – 45 PROC.] rinkos, apie [KOMERCINĖ PASLAPTIS] proc. sudarė SEB perkamos paslaugos. 2007 m. SEB sudarius nagrinėjamą susitarimą su G4S, kitiems paslaugų teikėjams liko galimybė konkuruoti tik dėl [IKI 5 PROC.] rinkos ([NE MAŽIAU NEI 95 PROC.] rinkos buvo uždaryta)[414]. Akivaizdu, kad minėta sutartimi su SEB buvo uždaryta reikšminga rinkos dalis, t.y. po šios sutarties pasirašymo G4S konkurentams neuždarytos rinkos dalis sumažėjo [5 – 10] kartais.

(453) 2008 m. [KOMERCINĖ PASLAPTIS] buvo pratęsta 2001 m. Swedbank ir G4S sutartis, o 2008 m. [KOMERCINĖ PASLAPTIS] buvo pratęsta ir DNB bei G4S sutartis. Atlikta analizė rodo, jog dėl šių susitarimų, numačiusių kompensacijos mokėjimą, Swedbank bei DNB bankui pradėjus paslaugas pirkti iš kito teikėjo, kitų teikėjų galimybės konkuruoti dėl sutarčių su šiais bankais sudarymo buvo pastebimai apribotos. 2008-2011 m. SEB, Swedbank bei DNB kartu pirko [NE MAŽIAU NEI 85 PROC.] pinigų tvarkymo paslaugų pagal sutartis, kurios ribojo jų laisvę rinktis paslaugų teikėją ir atitinkamai ribojo kitų teikėjų galimybes konkuruoti dėl sutarčių su šiais bankais sudarymo. Sutarčių nuostatos, ribojusios kitų teikėjų galimybes konkuruoti dėl paslaugų teikimo bankams bei FDL, galiojo iki: Swedbank - 2011 m. [KOMERCINĖ PASLAPTIS], FDL – 2009 m. [KOMERCINĖ PASLAPTIS], SEB – 2012 m. [KOMERCINĖ PASLAPTIS], DNB – 2012 m. [KOMERCINĖ PASLAPTIS]. Taigi, tirtuoju laikotarpiu kitiems paslaugų teikėjams buvo reikšmingai apribotos galimybės konkuruoti pinigų tvarkymo paslaugų teikimo rinkoje.

(454) Išvadų dėl poveikio konkurencijai bei rinkos uždarymo nepaneigia ir bankų argumentai, kad po 2008 m. kiti teikėjai galėjo konkuruoti dėl paslaugų teikimo kitiems ūkio subjektams, pvz. Ūkio bankui, Danske bankui, Nordea ir kt. Kaip patvirtina nustatytos aplinkybės, kitas pinigų tvarkymo paslaugų rinkoje veikęs ūkio subjektas, Eurocash1, 2007 m. sudarė sutartį dėl pinigų tvarkymo su Nordea banku, 2008 m. su Danske banku, o 2009 m. – Uncredit banku bei Medicinos banku. Tuo tarpu bankų nurodomas Šiaulių bankas perka tik pinigų pervežimo paslaugas, o UAB „Finasta“ buvo aptarnaujama Snoro banko. Nepaisant to, kad daugėjo pinigų tvarkymo ir bankomatų inkasavimo paslaugas perkančių ūkio subjektų, jų rinkos dalis buvo ir yra sąlyginai nedidelė, atitinkamai [IKI 15 PROC.] rinkos 2007 m. – 2011 m. Vadinasi, kitas paslaugų teikėjas, nepatirdamas papildomų reikalavimų ar apribojimų, galėjo konkuruoti tik dėl nedidelės rinkos dalies. Tuo tarpu 2007-2011 m. [NE MAŽIAU NEI 85 PROC.] ir daugiau rinkos buvo uždaryta ir kitiems teikėjo galimybės įeiti į reikšmingą atitinkamos rinkos dalį ir plėstis pinigų tvarkymo rinkoje buvo apribotos[415].

(455) Dėl šių priežasčių, naujų pirkėjų atsiradimas rinkoje nepaneigia nagrinėjamų susitarimų neigiamo poveikio konkurencijai ir atitinkami bankų argumentai turėtų būti atmesti. Swedbank tik 2011 m. [KOMERCINĖ PASLAPTIS], po tiekėjų apklausos sudarė susitarimą su G4S, kuriame jau nebuvo išimtinio pirkimo įsipareigojimo, o DNB banko 2008 m. sutarties konkurenciją ribojančios nuostatos buvo panaikintos [KOMERCINĖ PASLAPTIS]. Panaikinus šias 2008 m. DNB – G4S Pinigų tvarkymo ir Bankomatų inkasavimo sutarčių nuostatas, numačiusias DNB pareigą mokėti kompensaciją, kitiems teikėjams vis dar buvo ribojamos galimybės konkuruoti dėl paslaugų teikimo SEB bankui, kadangi 2007 m. SEB – G4S sutarties nagrinėjamos nuostatos galiojo iki [KOMERCINĖ PASLAPTIS], t.y., iki kol buvo sudaryta nauja SEB – G4S sutartis. SEB banko pagal 2007 m. sutartį perkamų paslaugų apimtys buvo mažesnės [KOMERCINĖ PASLAPTIS] proc. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog po 2012 m. [KOMERCINĖ PASLAPTIS], kitų teikėjų galimybės konkuruoti dėl pinigų tvarkymo (įskaitant bankomatų inkasavimą) paslaugų teikimo buvo pastebimai ribojamos, pažeidžiant Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir SESV 101 straipsnio nuostatas[416].

(456) SEB bankas bei Swedbank nurodo, kad tyrimo metu nepagrįstai neįvertinta ta aplinkybė, kad sutartys buvo sudaromos konkurencingos procedūros būdu. Tačiau pažymėtina, kad pats sutarties sudarymas konkurencingos procedūros būdu, savaime nepaneigia rinkos uždarymo ir nepašalina Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio bei SESV 101 taikymo[417].

(457) Tokią išdėstytą išvadą patvirtina ir Europos Komisijos praktika, kuria nuomonėse dėl 2012 m. liepos mėn. Pranešimo remiasi bankai. Remiantis Europos Komisijos praktika, net jei sudarant sutartis konkurencingos procedūros būdu visiems teikėjams yra sudaromos vienodos galimybės konkuruoti dėl sutarties sudarymo, sudarius išimtinio pirkimo įsipareigojimus, tiekimo santykiai yra „įšaldomi“, o konkurentams yra apribojamos galimybės patekti į rinką ir joje plėstis[418]. Jei rinkos sąlygos yra paveikiamos reikšmingai, tikėtina, jog konkurencija yra apribota SESV 101 (1) straipsnio prasme.[419]

(458) Net jei kiti paslaugų teikėjai po 2007 m. galėjo kreiptis į SEB banką ar į Swedbank bei siūlyti savo paslaugas, minėtiems bankams sudarius susitarimus su G4S, kitų tiekėjų galimybės konkuruoti dėl paslaugų teikimo šiems bankams buvo apribotos, nes jiems būtų taikomi papildomi reikalavimai bei apribojimai, nulemti ne natūralaus rinkos vystymosi, o bankų bei G4S susitarimų. Be to, nebuvo nustatyta duomenų, kad kitiems tiekėjams buvo sudarytos galimybės konkuruoti dėl sutarties su DNB banku sudarymo. Atsižvelgiant į, kad dėl bankų bei G4S susitarimų buvo uždaryta [NE MAŽIAU NEI 85 PROC.] rinkos laikotarpiu nuo 2007 m. iki 2011 m., darytina išvada, kad, nepaisant to, kad 2007 – 2012 sudarant ar pratęsiant sutartis kitiems teikėjams buvo galimybė konkuruoti dėl sutarties sudarymo, tai nepaneigia išvadų, kad sudarius šias sutartis kitiems teikėjams buvo reikšmingai apribotos galimybės patekti į rinką ir joje plėstis [420].

(459) Tokią išvadą patvirtina ir Europos Komisijos sprendimas byloje BP Kemi-DDSF, kuria remiasi ir bankai. Minėtame sprendime Europos Komisija konstatavo, kad, kai rinkoje, kurioje jau yra silpna konkurencija, vienas iš pagrindinių tiekėjų sudaro ilgalaikes sutartis su vienu iš pagrindinių pirkėjų, o pirkėjas yra skatinamas visas ar didžiąją dalį savo poreikių tenkinti iš to tiekėjo, tiekėjo konkurentams bei pirkėjams egzistuoja konkurencijos ribojimas, nesuderinamas su SESV 101 straipsniu[421]. Taigi, Europos Komisijos praktika patvirtina, jog, nors sutartis ir buvo sudaryta konkurencingos procedūros būdu, vien dėl šios aplinkybės nėra pagrindo konstatuoti, jog neigiamo poveikio konkurencijai nebuvo ir kad negali būti konstatuojamas Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir SESV 101 straipsnio pažeidimas. Kadangi nagrinėjamos SEB banko, Swedbank ir DNB banko sutartys atitinkamos rinkos kontekste vertintinos kaip ilgalaikės[422], nepaisant galimybių kitiems teikėjams konkuruoti dėl sutarčių su SEB banku bei Swedbank sudarymo, kitų teikėjų galimybės įeiti į pinigų tvarkymo rinką ir joje plėstis ilgą laikotarpį buvo pastebimai apribotos.

(460) G4S nurodo, kad tyrimo metu vertinant neigiamą poveikį konkurencijai buvo selektyviai pasirinkti keli kriterijai, kurie įvardinti Vertikaliųjų apribojimų gairėse ir yra reikšmingi poveikio vertinimui, todėl poveikio konkurencijai vertinimo negalima laikyti pagrįstu.

(461) Vertikaliųjų apribojimų gairių 111 punktas įtvirtina, kad svarbiausi vertinimo, ar vertikalusis susitarimas riboja konkurenciją, veiksniai yra susitarimo pobūdis, šalių padėtis rinkoje, konkurentų padėtis rinkoje, sutarties pirkėjų padėtis rinkoje, patekimo į rinką kliūtys, rinkos brandumas, prekybos lygis, produkto pobūdis ir kiti veiksniai. Vertikaliųjų apribojimų gairių 112 punktas įtvirtina, kad tam tikrų veiksnių svarba tam tikrais atvejais gali skirtis ir priklauso nuo visų kitų veiksnių, todėl neįmanoma nustatyti griežtų taisyklių dėl atskirų veiksnių svarbos. Atsižvelgiant į šias Vertikaliųjų apribojimų gairų nuostatas, darytina išvada, kad nei vienas iš išvardintų kriterijų neturi lemiamos įtakos vertinant galimą tam tikro susitarimo poveikį konkurencijai, taip pat nėra būtinybės kiekvienu konkrečiu atveju įvertinti visus kriterijus tam, kad būtų galima padaryti pagrįstą išvadą dėl susitarimų poveikio konkurencijai, be to, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, poveikio konkurencijai egzistavimą gali rodyti ir kitos aplinkybės, kurios nėra įvardijamos Vertikaliųjų apribojimų gairėse.

(462) G4S nurodo, kad buvo netinkamai įvertinta konkurentų padėtis rinkoje, kadangi 2011 m. Pranešime buvo pripažįstama, kad rinkoje nebuvo lygiaverčių G4S konkurentų, kurie atitiktų bankų reikalavimus ir galėtų tenkinti bankų poreikius, todėl ne G4S susitarimai, o objektyvios aplinkybės nulėmė, kad bankai pasirinko paslaugas pirkti iš G4S. Vis dėlto tokie G4S argumentai nepaneigia, kad sudarius nagrinėjamus susitarimus kitiems teikėjams galimybės įeiti į rinką ir/ar joje plėstis buvo ar galėjo būti apribotos, kadangi dėl sutartinių nuostatų jie būtų susidūrę su papildomais reikalavimais ar apribojimais. Kaip rodo tyrimo metu nustatytos aplinkybės, artimiausio ir vienintelio G4S konkurento pinigų tvarkymo rinkoje rinkos dalys 2007-2011 m. augo nežymiai – [IKI 5 PROC.]. 2011 m. Tuo pačiu metu G4S rinkos dalis minėtu laikotarpiu kito nežymiai, o net [NE MAŽIAU NEI 85 PROC.] buvo parduodama pagal sutartis su SEB, Swedbank ir DNB, kuriose buvo įtvirtinti įsipareigojimai pinigų tvarkymo paslaugas pirkti tik iš G4S. Kita vertus, tai, kad kiti bankai, pvz. Danske bankas, Nordea pinigų tvarkymo paslaugas ir iš G4S, ir iš Eurocash1 patvirtina, jog bent dalį paslaugų teikti bankams Eurocash1 galėjo. Minėtos aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, jog Eurocash1 padėčiai nagrinėjamoje rinkoje įtakos turėjo ar galėjo turėti nagrinėjamų bankų ir G4S sudaryti susitarimai, o G4S nuomonėje pateikiami deklaratyvūs teiginiai atliktos objektyvios nustatytų aplinkybių analizės nepaneigia.

(463) G4S taip pat nurodo, kad nagrinėjant patekimo į rinką kliūtis, nebuvo įvertintos grynųjų pinigų rinkos savybės, visų pirma, kad daugelis klientų, ypač didžiausių, yra linkę visas apsaugos paslaugas pirkti iš vieno tiekėjo, antra, klientai teikia didelę reikšmę reputacijai ir yra linkę rinktis tiekėjus su tarptautiniais, gerai žinomais vardais. Taip pat G4S nurodo, kad bankai yra suinteresuoti pinigų tvarkymo ir bankomatų inkasavimo paslaugas pirkti iš vieno tiekėjo dėl ekonominių priežasčių (kaštų taupymo, efektyvumo didinimo ir pan.). Taigi, priešingai nei teigiama Tyrimo išvadose, nėra priežastinio ryšio tarp bankų praktikos ir esamos rinkos struktūros, nes tokia rinkos struktūra yra būdinga daugelyje valstybių. Trečia, pinigų tvarkymo ir bankomatų inkasavimo paslaugos parduodamos gerai informuotiems profesionaliems pirkėjams. Todėl, G4S teigimu, tokiu atveju poveikio konkurencijai gali nebūti arba poveikis gali būti nežymus. Atsižvelgiant į tai, kad G4S pateikti teiginiai yra abstraktūs, nepagrįsti jais patvirtinančiais duomenimis, taip pat į tai, kad nei vienas veiksnys poveikio konkurencijai vertinimui lemiamos reikšmės neturi, darytina išvada, kad G4S argumentai nepagrįsti ir išvadų dėl konkurencijos ribojimo nepaneigia.

(464) Taip pat G4S nurodo, kad tyrimo metu nebuvo vertinamas rinkos brandumas. Anot, G4S, grynųjų pinigų ir inkasavimo paslaugų rinkų negalima laikyti brandžiomis, todėl galimas susitarimų poveikis tokiose rinkose yra mažai tikėtinas. Šie G4S argumentai atmestini, kadangi pats šio kriterijaus neįvertinimo faktas atlikto poveikio konkurencijai vertinimo nepaneigia. Vertikaliųjų apribojimų gairių 118 punkte nurodoma, kad brandžioje rinkoje neigiamas poveikis yra labiau tikėtinas, tačiau tai nereiškia, kad negalimas neigiamas poveikis dinamiškoje rinkoje. Be to, rinkos brandumas yra tik vienas iš vertintinų kriterijų, kuris lemiamos reikšmės neigiamo poveikio vertinimui neturi.

(465) G4S nuomone, Tyrimo metu nebuvo nustatyta žymaus poveikio grynųjų pinigų ir inkasavimo paslaugų rinkoje, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad dėl nagrinėjamų susitarimų buvo uždaryta [NE MAŽIAU NEI 85 PROC.] pinigų tvarkymo rinkos bei konkurencija buvo apribota reikšmingoje inkasavimo rinkos dalyje, tokie G4S teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

(466) Nutarimo 6.1.4.1 – 6.1.4.4. dalyse išdėstytos aplinkybės bei pateiktas jų vertinimas leidžia pagrįstai konstatuoti, jog kitiems pinigų tvarkymo paslaugų teikėjams pastebimai buvo ar galėjo būti ribojamos galimybės konkuruoti pinigų tvarkymo rinkoje, nes dėl nagrinėjamų SEB ir G4S, Swedbank ir G4S bei DNB ir G4S susitarimų buvo padidintos įėjimo į nagrinėjamą rinką ir plėtimosi joje kliūtys.

(467) G4S 2007 – 2011 m. teikė [NE MAŽIAU NEI 95 PROC.] visų pinigų tvarkymo paslaugų atitinkamoje pinigų tvarkymo paslaugų rinkoje ir buvo sudaręs įsipareigojimo pirkti tik iš vieno paslaugų teikėjo susitarimus su pagrindiniais šių paslaugų pirkėjais Lietuvoje, t. y. Swedbank, SEB banku ir DNB banku, kurie minėtu laikotarpiu kartu pirko [NE MAŽIAU NEI 85 PROC.] šių paslaugų. Dėl tokių susitarimų kiti šių paslaugų teikėjai galėjo laisvai konkuruoti tik dėl [IKI 15 PROC.] pinigų tvarkymo paslaugų teikimo. Tai rodo, jog konkurencija atitinkamoje pinigų tvarkymo paslaugų rinkoje buvo ar galėjo būti pastebimai apribota. Be to, norėdami konkuruoti dėl minėtų paslaugų teikimo Swedbank ir DNB bankui, kiti paslaugų teikėjai būtų turėję patirti papildomų sąnaudų, nes jie būtų turėję kompensuoti šių bankų praradimus, atsiradusius šiems bankams pradėjus pinigų tvarkymo ir bankomatų inkasavimo paslaugas pirkti iš kito teikėjo. Tuo tarpu norėdami teikti pinigų tvarkymo ir bankomatų inkasavimo paslaugas SEB bankui, kiti paslaugų teikėjai būtų turėję aptarnauti SEB banką iš karto visa apimtimi, tačiau, neturint reikiamos praktinės patirties, jų galimybės konkuruoti dėl visų paslaugų teikimo SEB bankui taip pat buvo ar galėjo būti ribotos. Šių išvadų dėl konkurencijos ribojimo nepaneigia ir G4S bei bankų pateikti argumentai dėl netinkamai atlikto poveikio vertinimo, todėl, darytina išvada, jog SEB banko, Swedbank ir DNB banko įsipareigojimai pinigų tvarkymo paslaugas pirkti tik iš G4S pastebimai apribojo ar galėjo apriboti kitų pinigų tvarkymo paslaugų teikėjų galimybes įeiti į atitinkamą rinką ar plėstis joje.

(468) Europos Komisijos pranešimo dėl SESV 101 (3) straipsnio taikymo 18 punkto 2 dalis įtvirtina, kad, tam tikri ribojimai gali nepatekti į SESV 101 (1) straipsnio taikymo sritį, jei nustatyti ribojimai yra objektyviai reikalingi tokio pobūdžio susitarimų sudarymui. Vertinant objektyvų reikalingumą, reikšminga yra ne tai, ar susitarimo šalys būtų sudariusios mažiau konkurenciją ribojantį susitarimą, bet tai, ar atsižvelgiant į susitarimo pobūdį ir atitinkamos rinkos savybes mažiau konkurenciją ribojantis susitarimas nebūtų buvęs sudarytas panašiomis sąlygomis[423]. Toks vertinimas atliekamas remiantis objektyviomis aplinkybėmis, nepriklausančiomis nuo subjektyvių susitarimo šalių motyvų ar savybių.

(469) Taigi, Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir SESV 101 straipsnis gali būti netaikomas apribojimams, kurie yra objektyviai reikalingi atitinkamo pobūdžio susitarimų sudarymui. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog Konkurencijos įstatymo 5 straipsnis ir SESV 101 straipsnis gali būti netaikomas nustatytam ribojimui, jeigu ribojimas yra objektyviai reikalingas susitarimo įgyvendinimui ir proporcingas. Nustatytos aplinkybės patvirtina, kad įsipareigojimas pirkti paslaugas iš vieno paslaugų teikėjo nėra objektyviai reikalingas pinigų tvarkymo ir bankomatų inkasavimo paslaugoms teikti.

(470) Tokia išvada visų pirma darytina dėl to, kad Danske bank, Nordea ir Unicredit Bank sutartyse su pinigų tvarkymo sutartyse nebuvo nuostatų, kurios numatė pareigą paslaugas pirkti tik iš vieno tiekėjo. Visi šie bankai pinigų tvarkymo paslaugas pirko tiek iš G4S, tiek iš Eurocash1. Tai rodo, kad pinigų tvarkymo paslaugų teikimas objektyviai galimas ir nesant paslaugų pirkėjo įsipareigojimo paslaugas pirkti iš vieno tiekėjo.

(471) Be to, 2011 m. [KOMERCINĖ PASLAPTIS] Swedbank ir G4S sudarytoje Pinigų tvarkymo paslaugų sutartyje[424], 2012 m. [KOMERCINĖ PASLAPTIS] SEB ir G4S sudarytoje Pinigų tvarkymo sutartyje nebeliko nuostatų, įpareigojančių bankus pinigų tvarkymo paslaugas pirkti iš vieno tiekėjo. Tuo tarpu DNB bankas 2012 m. [KOMERCINĖ PASLAPTIS] sudarė su G4S susitarimą, kuriuo panaikino 2008 m. DNB - G4S sutarties nuostatas, įpareigojančias banką paslaugas pirkti tik iš G4S. Tiek Swedbank, tiek SEB bankas sudarė sutartis dėl pinigų tvarkymo paslaugų pirkimo iš Eurocash po to, kai atitinkamų bankų sutartyse neliko nuostatų, ribojančių banko teisę pirkti pinigų tvarkymo paslaugas iš kito teikėjo. Tai taip pat patvirtina, kad pinigų tvarkymo paslaugų teikimas objektyviai galimas nesant nagrinėjamų konkurenciją ribojančių nuostatų. LVAT 2012 m. balandžio 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A858-1245/2012 konstatavo, jog nustačius, kad apribojimai nėra objektyviai reikalingi tokio pobūdžio sutarties egzistavimui, nagrinėjami ribojimai patenka į EB sutarties (SESV), atitinkamai – ir Konkurencijos įstatymo, taikymo sritį.

(472) Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad tyrimo metu bankai laikėsi pozicijos, kad priklausyti nuo vieno paslaugų teikėjo jiems yra nenaudinga, o Banko veiklą papildančių taisyklių 13 p. įpareigoja bankus nesusisieti su vieninteliu paslaugų teikėju. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad įsipareigojimas pirkti iš vieno tiekėjo nėra objektyviai reikalingas pinigų tvarkymo paslaugų teikimo sutarties sudarymui ir pinigų tvarkymo paslaugų teikimui, todėl nagrinėjami susitarimai patenka į Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir SESV 101 straipsnio taikymo sritį.

(473) Vertikaliųjų apribojimų gairių 97 punkte pažymima, jog „vertinimas, ar vertikaliuoju susitarimu ribojama konkurencija, bus atliekamas lyginant faktinę padėtį ar ateityje galimą faktinę padėtį atitinkamoje rinkoje, kurioje galioja vertikalieji susitarimai, su padėtimi, kuri būtų, jei vertikaliajame susitarime nebūtų numatyta apribojimų.“[425] Komisijos pranešimo dėl SESV 101 (3) straipsnio taikymo 18 punkto 2 dalis įtvirtina, kad, vertinant, ar susitarimas riboja konkurenciją tarp skirtingų prekės ženklų, nustatytina, ar susitarimas riboja realią ar potencialią konkurenciją, kuri būtų, jei nebūtų nagrinėjamų sutartinių įsipareigojimų.

(474) Kaip išsamiai pagrįsta nagrinėjant poveikį konkurencijai, SEB, Swedbank ir DNB bankų ir G4S sutartyse esančios nuostatos, ribojančios bankų laisvę sudaryti sutartis dėl banko pinigų tvarkymo paslaugų pirkimo, riboja kitų pinigų tvarkymo paslaugų teikėjų galimybes konkuruoti dėl pinigų tvarkymo paslaugų teikimo šiems bankams. Jei nagrinėjamų bankų bei G4S sutartyse nebūtų nagrinėjamų ribojimo rinktis pinigų tvarkymo paslaugų teikėją, šie bankai galėtų sudaryti sutartis su kitais tiekėjais dėl banko pinigų tvarkymo, nepatirdami neigiamų finansinių pasekmių ar rizikos dėl sutarties nutraukimo. Taigi, ir kiti tiekėjai galėtų be papildomų apribojimų sudaryti sutartis su bankais dėl banko pinigų tvarkymo.

(475) Tokią išvadą patvirtina ir tai, kad bankai, kurių sutartyse nebuvo numatyti įpareigojimai paslaugas pirkti tik iš G4S, buvo sudarę sutartis dėl banko pinigų tvarkymo tiek su G4S, tiek su Eurocash1. Šios aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad nesant nagrinėjamų apribojimų, kiti tiekėjai be papildomų apribojimų galėtų sudaryti sutartį su bankais.

(476) Atkreiptinas dėmesys, kad konkurencijos taisyklėmis siekiama apsaugoti ne tik tiesioginius konkurentų arba vartotojų interesus, bet ir rinkos struktūrą, o kartu ir pačią konkurenciją[426]. Jei nebūtų buvę sudaryti nagrinėjami susitarimai tarp bankų ir G4S, SEB bankas, Swedbank ir DNB bankas būtų galėję sudaryti sutartis su kitais pinigų tvarkymo paslaugas teikiančiais ūkio subjektais nepatirdami jokių neigiamų pasekmių. Analogiškai, kitiems paslaugų teikėjams nebūtų sukurtos papildomos kliūtys įeiti į pinigų tvarkymo paslaugų rinką bei plėstis joje. Tai būtų sudarę prielaidas didinti konkurenciją pinigų tvarkymo paslaugų rinkoje.

(477) Bankų nuomone, situacijos, kuri būtų rinkoje nesant nagrinėjamų apribojimų, precedentas įtvirtintas O2 byloje ir tyrimo metu, vertinant poveikį konkurencijai, turėjo būti palygintos esamas konkurencijos sąlygos su sąlygomis, kurios galėjo būti, jei nebūtų inkriminuojamo konkurencijos teisės pažeidimo. Nors konkrečių argumentų, kurie paneigtų atliktą analizę, bankai nepateikia, iš jų paaiškinimų galima spręsti, jog poveikio konkurencijai analizė būtų buvusi tinkamai atlikta tuo atveju, jei būtų patikrinta, ar bankai, net ir nesant įsipareigojimų, būtų pirkę paslaugas iš kito teikėjo ir ar kito teikėjo padėtis rinkoje būtų buvusi kitokia nei yra dabar. Tokie bankų argumentai yra nepagrįsti, o su bankų nuomone, kad poveikį konkurencijai tariamai būtų galima konstatuoti, jeigu būtų nustatyta, jog, nesant nagrinėjamų apribojimų, bankai iš tikrųjų būtų pirkę paslaugas iš kito teikėjo, nėra pagrindo sutikti.

(478) Tam, kad būtų galima įvertinti, ar dėl nagrinėjamų Swedbank ir G4S bei DNB banko ir G4S susitarimų buvo ar galėjo būti neigiamas poveikis konkurencijai, nėra reikalinga pagrįsti, kad bankai būtų pirkę pinigų tvarkymo paslaugas iš kitų tiekėjų. Tokio pagrindimo iš Konkurencijos tarybos nėra ir negali būti reikalaujama, kadangi sprendimas pirkti ar ne paslaugas priklauso tiek nuo objektyvių aplinkybių, tiek nuo subjektyvių kiekvieno banko motyvų, kurių nėra įmanoma įvertinti. Poveikis konkurencijai vertinamas analizuojant objektyvias aplinkybes, o ne subjektyvius bankų motyvus, juolab kad praktiškai nėra įmanoma pagrįsti, ar iš tiesų bankas būtų pirkęs paslaugas iš kito teikėjo. Esminės aplinkybės vertinant poveikį konkurencijai yra tai, ar kiti teikėjai galėjo veiksmingai konkuruoti dėl paslaugų teikimo bankams, ko nagrinėjamoje byloje dėl aukščiau išdėstytų aplinkybių negalima konstatuoti. Tuo tarpu bankai yra laisvi pasirinkti paslaugų tiekėją, tačiau nagrinėjamu atveju jų pasirinkimo laisvė buvo ribojama sutartinių nuostatų.

(479) Vertinant Swedbank ir DNB banko argumentus dėl to, jog Tyrimo metu iš esmės nebuvo atliktas vertinimas, kokia būtų buvusi situacija atitinkamoje rinkoje nesant nagrinėjamų apribojimų, pažymėtina, jog patys bankai neteisingai aiškina ESTT praktiką panašaus pobūdžio bylose. Be to, bankų argumentai yra abstraktūs ir jais remiantis negalima paneigti faktinėmis aplinkybėmis pagrįstų išvadų, jog konkurencija pinigų tvarkymo paslaugų rinkoje buvo ar galėjo būti ribojama.

(480) Bankai teisingai nurodo, kad Metropole, Gottrup-Klim bei Wouters bylose buvo nagrinėjami SESV 101 (1) ir SESV 101 (3) straipsnių taikymo klausimai, tačiau Tyrimo metu atliktos analizės klaidingumo šie sprendimai, priešingai nei teigia bankai, nerodo. Šiuose sprendimuose ESTT konstatavo, kad SESV 101 (1) straipsnio draudimas nėra taikomas apribojimams, kurie yra objektyviai reikalingi ir proporcingi. Taigi, objektyvus apribojimų reikalingumas vertinamas SESV 101 (1) kontekste, o konkurenciją skatinantys ir ją ribojantys apribojimo aspektai gali būti pasverti tik pagal SESV 101 (3)[427]. ESTT nuomone, būtų klaidinga objektyvaus būtinumo sąlygą aiškinti kaip reiškiančią, jog turi būti pasveriamos konkurenciją skatinančios ir ją ribojančios susitarimo pasekmės. Tokia analizė iš tiesų gali būti atlikta tik pagal specifinę SESV 101 straipsnio 3 dalį [428]. Be to, pažymėtina, jog ESTT yra konstatavęs, jog nagrinėjimo metodas, kurio esmė yra atsižvelgti į konkurencijos padėtį nesant susitarimo, nereiškia, kad reikia padaryti konkurencijai naudingo ir žalingo poveikio įvertinimą[429].

(481) Taigi, ESTT ar LVAT praktikoje[430] paprastai, vertinant nagrinėjamų susitarimų poveikį konkurencijai, atsižvelgiama į objektyvų apribojimų reikalingumą (taip pat jų proporcingumą) ir situaciją, kuri būtų rinkoje, nesant nagrinėjamų apribojimų. Į šias aplinkybes buvo atsižvelgta, konstatuojant, jog teikiant pinigų tvarkymo paslaugas įsipareigojimo pirkti iš vieno tiekėjo apribojimai nėra objektyviai reikalingi, o, nesant apribojimų kiti tiekėjai būtų galėję laisvai konkuruoti dėl pinigų tvarkymo paslaugų teikimo bankams. Taigi, buvo įvertinta, kokia būtų buvusi konkurencija rinkoje, jei nebūtų nagrinėjamų apribojimų. Taigi, įvertinus, jog įsipareigojimas pirkti iš vieno tiekėjo nėra objektyviai reikalingas pinigų tvarkymo sutarties sudarymui ir šių paslaugų teikimui, buvo laikomasi teismų praktikoje įtvirtintų vertinimo kriterijų.

(482) Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog Nutarimo 6.1.4.7. dalyje išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad įsipareigojimai pirkti iš vieno tiekėjo nėra objektyviai reikalingi pinigų tvarkymo paslaugų teikimui. Jei tarp bankų ir G4S nebūtų buvę sudaryti nagrinėjami susitarimai, kiti paslaugų teikėjai būtų galėję be papildomų apribojimų konkuruoti dėl pinigų tvarkymo paslaugų teikimo, todėl ir konkurencija atitinkamoje rinkoje būtų buvusi veiksmingesnė

(483) Remiantis tyrimo metu nustatytomis aplinkybėmis, inkasavimo su grynųjų pinigų įskaitymu tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu paslaugos ir pinigų tvarkymo paslaugos tarpusavyje yra labai glaudžiai susijusios. Kaip patvirtina tyrimo metu nustatytos aplinkybės, tam, kad saugos tarnyba klientams galėtų teikti inkasavimo su grynųjų pinigų įskaitymu tiesioginio ryšio su banku būdu paslaugas, t. y. grynųjų pinigų pervežimą iki saugos tarnybos perskaičiavimo centro, jų apdorojimą bei įskaitymą į kliento sąskaitą banke tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu, ji turi būti pasirašiusi bendradarbiavimo sutartį su banku (kuriame klientas turi sąskaitą) dėl banko grynųjų pinigų pervežimo, skaičiavimo, rūšiavimo ar kitokio apdorojimo bei saugojimo, t.y. pinigų tvarkymo. Tokios sutartys saugos tarnyboms su bankais yra reikalingos atsižvelgiant į tai, jog saugos tarnybai perdavus informaciją[431] bankui apie tai, kokią grynųjų pinigų sumą bankas turi įskaityti į kliento sąskaitą banke, ir bankui įskaičius tokią sumą į kliento sąskaitą, klientas nebegali disponuoti saugos tarnybai perduotais grynaisiais pinigais. Šie pinigai tampa banko grynaisiais pinigais, tvarkomais pagal banko saugos tarnybai duotus nurodymus.

(484) Pažymėtina, kad tam, jog saugos tarnyba galėtų teikti inkasavimo su įskaitymu tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu paslaugas bankų klientams, saugos tarnyba nebūtinai turi teikti bankams pinigų tvarkymo paslaugas visas apimtimi. Tai yra, saugos tarnyba nebūtinai turi pervežti banko grynuosius pinigus ir į banko padalinius, ir į oro uostą, ir į Lietuvos banką. Klientų inkasuotus pinigus saugos tarnyba galėtų pervežti, pavyzdžiui, tik į Lietuvos banką. Kadangi po grynųjų pinigų įskaitymo į kliento sąskaitą banke tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu po to su grynaisiais pinigais saugos tarnybos atliekami veiksmai (jų saugojimas, vežimas į Lietuvos banką, banko padalinius, bankomatus ir pan.) jau yra pinigų tvarkymo paslaugų teikimas bankui, saugos tarnybai reikalinga sutartis, suteikianti teisę tvarkyti banko pinigus[432].

(485) Taigi, grynųjų pinigų tvarkymo ir inkasavimo su grynųjų pinigų įskaitymu tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu paslaugos yra neatsiejamai susijusios ir tam, kad saugos tarnyba galėtų teikti tokios apimties inkasavimo paslaugas, ji turi būti sudariusi bendradarbiavimo sutartį su banku dėl banko grynųjų pinigų tvarkymo.

(486) Swedbank, SEB bankas bei DNB bankas nurodo, kad jų su G4S sudarytos atitinkamos pinigų tvarkymo sutartis netrukdė jiems suteikti galimybę kitam teikėjui inkasuoti jų klientų grynuosius pinigus ir sudaryti dėl to sutartį. Bankai nurodo, kad pinigų tvarkymo sutartis numatė banko pinigų pervežimą nuo buvimo vietos iki pristatymo vietos, kurios atitinkamai galėjo būti G4S perskaičiavimo centre, banko padalinyje, Lietuvos banke bei oro uoste. Bankų teigimu, jei saugos tarnyba atitinkamo banko klientų grynuosius pinigus paimtų iš klientų veiklos vietos, pervežtų juos į savo perskaičiavimo centrą, ten suskaičiuotų ir įskaitytų į kliento sąskaitą atitinkamame banke, pinigų saugojimas tokio paslaugų teikėjo perskaičiavimo centre bei pervežimas iš jo, nebūtų laikomas SEB banko, Swedbank ir DNB banko sudarytų sutarčių su G4S pažeidimu. Todėl, bankų teigimu, nagrinėjamos pinigų tvarkymo sutartys ir jose įtvirtintos nuostatos negalėjo riboti bankų galimybių sudaryti sutarties su kitu paslaugų teikėju dėl bankų klientų grynųjų pinigų inkasavimo[433].

(487) Įvertinus tyrimo metu nustatytas aplinkybes bei SEB ir G4S, Swedbank ir G4S, DNB banko ir G4S susitarimų nuostatas, darytina išvada, jog nurodyti bankų argumentai yra nepagrįsti. Kaip matyti iš nagrinėjamų pinigų tvarkymo sutarčių nuostatų, nagrinėjamos neigiamos pasekmės bankams būtų kilusios, jei bankai iš kito paslaugų teikėjo būtų pradėję pirkti pinigų tvarkymo paslaugas. Pinigų tvarkymo sutartyse pinigų tvarkymas buvo apibrėžtas kaip pinigų pervežimas, apdorojimas ir saugojimas[434]. Kaip išdėstyta aukščiau, kitam paslaugų teikėjui bankų klientų grynuosius pinigus pervežus iki paslaugų teikėjo perskaičiavimo centro ir juos įskaičius tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu į kliento sąskaitą tame banke, toliau grynieji pinigai būtų tvarkomi jau pagal banko nurodymus. Tuo atveju, jei saugos tarnyba įskaitytų klientų grynuosius pinigus į jų sąskaitą SEB banke, Swedbank ir DNB banke, saugos tarnyba, nors ir labai trumpai, saugotų jau banko grynuosius pinigus ir turėtų juos pervežti į banko nurodytą vietą, pavyzdžiui į Lietuvos banką. Tokiu atveju saugos tarnyba faktiškai jau teiktų pinigų tvarkymo paslaugų bankams. Remiantis nagrinėtomis sutarčių nuostatomis bankai, pradėję dalį pinigų tvarkymo paslaugų pirkti iš kito paslaugų teikėjo, būtų turėję sumokėti kompensaciją G4S, o SEB banko atveju G4S būtų įgijęs teisę vienašališkai pakeisti įkainius arba nutraukti sutartį. Be to, Swedbank ir DNB atveju tiesiogiai nurodyta, kad pareiga mokėti kompensaciją G4S bankams atsiranda ir tada, kai bankai iš kito teikėjo pradeda pirkti paslaugas, atitinkančias pinigų tvarkymo paslaugas pagal savo turinį. Taigi, SEB banko ir G4S, Swedbank ir G4S, DNB banko ir G4S sudarytos sutartys ribojo ar galėjo riboti galimybes kitiems paslaugų teikėjams sudaryti pinigų tvarkymo sutartis su SEB banku, Swedbank ir DNB bankui bei įskaityti šių bankų klientų pinigus tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu į klientų nurodytą sąskaitą atitinkamame banke.

(488) Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, bei į tyrimo metu nustatytas aplinkybes, toliau nagrinėjama, ar dėl tarp SEB banko, DNB banko ir Swedbank kartu su G4S sudarytų sutarčių konkurencija buvo ar galėjo būti pastebimai apribota ne tik pinigų tvarkymo paslaugų rinkoje, bet ir inkasavimo su grynųjų pinigų įskaitymu tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu paslaugų rinkoje. Tai, kad tarp ūkio subjektų sudaryti susitarimai konkurenciją gali apriboti ne tik toje rinkoje, kurioje šie ūkio subjektai patys veikia, bet ir kitoje rinkoje, savo praktikoje yra pripažinusi ir Europos Komisija[435].

(489) Kaip jau buvo anksčiau minėta šiame Nutarime, Vertikaliųjų apribojimų gairių 97 punktas numato, kad „tikėtina, jog pastebimas neigiamas poveikis konkurencijai atsiranda tuo atveju, kai bent viena iš šalių turi arba įgyja tam tikrą rinkos galią, o susitarimu tą rinkos galią padedama sukurti, išlaikyti arba sustiprinti, arba šalims suteikiama galimybių ja pasinaudoti“[436]. Vertikaliųjų apribojimų gairių 97 punkte kaip vienas iš rinkos galios požymių nurodoma galimybė gana ilgą laikotarpį išlaikyti didesnę nei konkurentų kiekybinę gamybos apimtį.

(490) Atsižvelgiant į pinigų tvarkymo ir inkasavimo su grynųjų pinigų įskaitymu tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu paslaugų tarpusavio santykį, G4S, sudaręs įsipareigojimo pirkti tik iš vieno paslaugų teikėjo susitarimus su didžiausiais pinigų tvarkymo paslaugų pirkėjais Lietuvoje, t. y. SEB banku, Swedbank ir DNB banku, sukūrė ir išlaikė savo galią ir inkasavimo su grynųjų pinigų įskaitymu tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu paslaugų rinkoje. Tai patvirtina tyrimo metu surinkti duomenys ir jų pagrindu atlikti skaičiavimai, iš kurių matyti, jog G4S dalis inkasavimo su grynųjų pinigų įskaitymu tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu paslaugų rinkoje [2007 – 2011 M. BUVO NE MAŽESNĖ NEI 85 PROC.] šios rinkos. Artimiausias ir vienintelis konkurentas, t. y. Eurocash1, [2007 – 2011 M. UŽĖMĖ NE DAUGIAU NEI 15 PROC.] šios rinkos.

3 lentelė. G4S ir Eurocash1 rinkos dalys inkasavimo su grynųjų pinigų įskaitymu tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu paslaugų rinkoje 2007 – 2011 m.

 

(491) Vertikaliųjų apribojimų gairių 134 punkte įtvirtinta, jog vertinant tiekėjo rinkos galią, svarbi jo konkurentų padėtis rinkoje. Jei konkurentų rinkoje daug ir jie stiprūs, pastebimas antikonkurencinis poveikis mažai tikėtinas. Vertikaliųjų apribojimų gairių 135 punktas mažai tikėtiną antikonkurencinį poveikį numato tuo atveju, jei didžiausio tiekėjo rinkos dalis yra mažesnė nei 30 proc., o penkių didžiausių tiekėjų rinkos dalis yra mažesnė nei 50 proc.

(492) Įvertinus visa tai, pastebėtina, jog nagrinėjamu atveju G4S rinkos dalis atitinkamoje inkasavimo su grynųjų pinigų įskaitymu tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu paslaugų rinkoje buvo praktiškai [KOMERCINĖ PASLAPTIS] kartus didesnė nei Vertikaliųjų apribojimų gairėse numatyta 30 proc. riba. Be to, šioje rinkoje be G4S tyrimo metu analizuojamų sutarčių galiojimo laikotarpiu veikė ir vis dar veikia tik vienas kitas šių paslaugų teikėjas, t. y. Eurocash1, nuo pat įėjimo į šią rinką pradžios užėmęs tik nedidelę dalį šios rinkos. Atsižvelgiant į tai, kad G4S iki dabar išlaikė itin didelę rinkos dalį, o artimiausias konkurentas, t. y. Eurocash1, visu tuo laikotarpiu turėjo pakankamai nedidelę rinkos dalį, darytina išvada, jog dėl tarp trijų didžiausių pinigų tvarkymo paslaugų pirkėjų Lietuvoje, t. y. SEB banko, Swedbank ir DNB banko, kartu su G4S sudarytų sutarčių konkurencija inkasavimo su grynųjų pinigų įskaitymu tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu paslaugų rinkoje taip pat buvo apribota reikšmingai.

(493) Vertinant susietą rinkos dalį, pažymėtina tai, kad tyrimo metu analizuojamas sutartis su G4S sudarė trys didžiausi komerciniai bankai Lietuvoje, aptarnaujantys didžiąją dalį verslo klientų[437]. Atsižvelgiant į tai, kad pinigų tvarkymo ir inkasavimo su grynųjų pinigų įskaitymu tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu paslaugos yra susijusios, dėl tarp šių bankų ir G4S sudarytų išimtinio pirkimo susitarimų bankams atsisakant sudaryti pinigų tvarkymo paslaugų sutartis su kitais tokių paslaugų teikėjais, tokiems paslaugų teikėjams buvo reikšmingai apribotos galimybės teikti inkasavimo su grynųjų pinigų įskaitymu tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu paslaugas šių bankų klientams. Taigi, dėl tarp bankų ir G4S sudarytų sutarimų inkasavimo su grynųjų pinigų įskaitymu tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu paslaugas teikiančių ūkio subjektų (tiek esamų, tiek ir potencialių) galimybės teikti paslaugas inkasavimo paslaugų pirkėjams buvo ar galėjo būti pastebimai apribotos.

(494) Vertinant, ar dėl SEB banko, Swedbank ir DNB banko susitarimų su G4S buvo ar galėjo būti reikšmingai apribotos ūkio subjektų galimybės patekti į inkasavimo su grynųjų pinigų įskaitymu tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu paslaugų rinką ar plėstis joje, atkreiptinas dėmesys į tai, kad ūkio subjektai, neturintys grynųjų pinigų tvarkymą reglamentuojančių sutarčių su bankais, negali tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu įskaityti jų klientų grynųjų pinigų į klientų sąskaitas SEB banke, Swedbank ir DNB banke. Tokia išvada darytina dėl to, kad saugos tarnyba, galinti teikti tokios apimties inkasavimo paslaugas (turinti tam reikalingą infrastruktūrą), įskaičiusi klientų pinigus į jų sąskaitą banke, jau teiktų grynųjų pinigų tvarkymo paslaugas bankui (pavyzdžiui, saugojimą pinigų perskaičiavimo centre ir/ar grynųjų pinigų pervežimą į Lietuvos banką). Tokios saugos tarnybos, kurios neturi bendradarbiavimo sutarčių su kliento banku, kliento pinigus galėtų tik pervežti į kliento banką, kas, kaip patvirtina Nutarimo 4.1.1. dalyje išdėstytos aplinkybės, kainuotų brangiau ir lemtų didesnę riziką, susijusią su grynųjų pinigų pervežimu. Taigi, inkasavimo paslaugų teikėjams, negalintiems įskaityti klientų grynųjų pinigų į jų sąskaitas atitinkamuose bankuose tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu ir negalintiems tvarkyti tokioje veikloje susidariusių banko pinigų, yra ar gali būti ribojamos galimybės konkuruoti dėl tokios apimties inkasavimo paslaugų teikimo bankų klientams.

(495) Ryšį tarp pinigų tvarkymo paslaugų ir galimybės banko klientams rinktis paslaugų teikėjus patvirtina ir pačių tirtų bankų pateikti duomenys. Swedbank prieš sudarant 2008 m. Swedbank – G4S pinigų tvarkymo sutartį, pasiūlė G4S panaikinti 2001 m. Swedbank – G4S pinigų tvarkymo sutartyje buvusią nuostatą, pagal kurią Swedbank pinigų tvarkymo sutartis turėjo pirkti tik iš G4S, nurodydamas, kad tai „[KOMERCINĖ PASLAPTIS]“[438]. Tuo tarpu SEB bankas, 2006 m. vykdydamas bandomąjį projektą nurodė, kad „[KOMERCINĖ PASLAPTIS]“[439]. Be to, tyrimo metu kiti bankai, būtent: Danske bankas ir Nordea bankas, Konkurencijos tarybai paaiškino, kad viena iš sprendimo pinigų tvarkymo paslaugų sutartį sudaryti su keliais paslaugų teikėjais priežasčių buvo noras sudaryti banko klientams galimybę rinktis inkasavimo paslaugų teikėjus[440].

(496) Taigi, inkasavimo paslaugų teikėjams, neturintiems sutarties su banku dėl banko grynųjų pinigų tvarkymo ir negalintiems tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu įskaityti klientų pinigų į jų sąskaitas nuotolinio ryšio būdu atitinkamuose bankuose, buvo ar galėjo būti pastebimai apribotos galimybės konkuruoti dėl inkasavimo su grynųjų pinigų įskaitymu tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu paslaugų teikimo bankų klientams. Kitiems inkasavimo su grynųjų pinigų įskaitymu tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu paslaugų teikėjams dėl SEB banko, Swedbank ir DNB banko prisiimtų įsipareigojimų visas pinigų tvarkymo paslaugas pirkti tik iš G4S ir, atitinkamai, nepirkti šių paslaugų iš kitų šių paslaugų teikėjų, buvo apribotos galimybės konkuruoti dėl tokios apimties inkasavimo paslaugų teikimo Swedbank, SEB banko ir DNB banko klientams, turintiems sąskaitas šiuose bankuose.

(497) Atsižvelgiant į tai, kad bankai, pradėję pirkti pinigų tvarkymo paslaugas iš kito teikėjo, būtų susidūrę su neigiamomis finansinėmis pasekmėmis ar tikėtina veiklos sutrikimo rizika, paslaugų teikėjas, norintis sudaryti pinigų tvarkymo sutartį su SEB banku, Swedbank ir DNB banku tik tam, kad turėtų galimybę šių bankų klientų pinigus inkasuoti tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu ir tvarkyti šioje veikloje susidariusius banko pinigus, turėtų bent jau kompensuoti bankų praradimus, atsiradusius dėl SEB ir G4S, Swedbank ir G4S bei DNB ir G4S pinigų tvarkymo sutartyse įtvirtintų nagrinėjamų nuostatų. Kaip patvirtina tyrimo metu nustatytos aplinkybės, saugos tarnyba, norinti teikti inkasavimo su įskaitymu tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu paslaugas SEB, Swedbank ir DNB banko klientams, būtų susidūrusi su papildomomis įėjimo į šią rinką kliūtimis, kurios ribojo kito teikėjo galimybės veiksmingai konkuruoti inkasavimo su įskaitymu tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu rinkoje.

(498) Nepriklausomai nuo to, kokios apimties pinigų tvarkymo paslaugas kitas paslaugų teikėjas teiktų bankui inkasuodamas banko klientus, kompensacija būtų tokio paties dydžio. Pavyzdžiui, jei tam, kad galėtų inkasuoti banko klientus, kitus paslaugų teikėjus turėtų teikti apie 10 proc. paslaugų, Swedbank kompensuotina suma, priklausomai nuo sutarties tarp Swedbank ir kito teikėjo sudarymo momento, būtų buvusi KOMERCINĖ PASLAPTIS] Lt[441]. Dar didesnę sumą, kitas teikėjas turėtų kompensuoti, norėdamas teikti inkasavimo su tiesioginiu įskaitymu nuotolinio ryšio su banku būdu paslaugas DNB banko klientams. DNB banko atveju ši kompensuotina suma, nepriklausomai nuo teikiamų paslaugų dalies, galėtų būti [KOMERCINĖ PASLAPTIS] Lt (pagal pinigų tvarkymo sutartį) ar net [KOMERCINĖ PASLAPTIS] Lt (pagal pinigų tvarkymo ir bankomatų inkasavimo sutartį, įskaitant ir grąžintiną nuolaidą G4S)[442]. Kompensavęs šiuos bankų praradimus, kitas teikėjas kurį laiką turėtų bankams teikti pinigų tvarkymo paslaugas negaudamas iš to jokių pajamų, dėl ko pastebimai padidėtų klientams teikiamų inkasavimo su įskaitymu nuotolinio ryšio su banku būdu paslaugų sąnaudos.

(499) SEB banko atveju, kitas teikėjas, dėl SEB bankui iš nagrinėjamos sutarties kylančios rizikos, jog G4S padidins paslaugų įkainius arba nutrauks pinigų tvarkymo paslaugų teikimą, norint teikti inkasavimo su įskaitymu tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu paslaugas SEB banko klientams, reikėtų perimti visų SEB bankui reikalingų pinigų tvarkymo paslaugų teikimą. Dėl šios priežasties reikšmingai padidėtų inkasavimo su įskaitymu tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu paslaugų teikimo banko klientams sąnaudos paslaugų teikėjui, nes jis turėtų atlikti reikalingas reikšmingas investicijas į infrastruktūrą, siekiant užtikrinti tinkamą pinigų tvarkymo paslaugų teikimą bankui[443]. Kita vertus, dėl praktinės patirties trūkumo ir negalėjimo tiesiogiai įsitikinti kito paslaugų teikėjo patikimumu, perkant iš jo bent dalį paslaugų, perimti visų pinigų tvarkymo paslaugų teikimą SEB bankui kitam paslaugų teikėjui taip pat ribojamos galimybės. Taigi, dėl SEB ir G4S, DNB ir G4S bei Swedbank ir G4S susitarimų kitiems paslaugų teikėjams buvo ar galėjo būti pastebimai ribojamos galimybės įeiti į inkasavimo su įskaitymu tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu paslaugų rinką ir joje plėstis.

(500) Tai, kad konkurencija buvo ar galėjo būti ribojama pastebimai patvirtina ir tyrimo metu nustatytos aplinkybės, iš kurių matyti, jog G4S rinkos dalis atitinkamoje inkasavimo su grynųjų pinigų įskaitymu tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu paslaugų rinkoje 2007 – 2011 m. buvo nepalyginamai didesnė nei Eurocash1[444]. Tai patvirtina ir tyrimo metu pateikti bankų, kurie pinigų tvarkymo paslaugų sutartį buvo sudarę ir su G4S, ir su Eurocash1, paaiškinimai. Kaip viena iš tokio sprendimo priežasčių jie nurodė, kad pinigų tvarkymo sutartis su keliais paslaugų teikėjais sudarė, norėdami sudaryti banko klientams galimybę rinktis inkasavimo paslaugų teikėjus[445].

(501) Dėl tarp SEB banko ir G4S, DNB banko ir G4S bei Swedbank ir G4S sudarytų sutarčių buvo apribota ne tik konkurencija tarp pinigų tvarkymo ir inkasavimo su grynųjų pinigų įskaitymu tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu paslaugų teikėjų, bet žalos patyrė ir tie ūkio subjektai, kurie turi sąskaitas Swedbank, DNB banke ir SEB banke ir kuriems yra reikalingos inkasavimo su grynųjų pinigų įskaitymu tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu paslaugos. Tokiems SEB banko, Swedbank ir DNB banko klientams buvo apribotos galimybės rinktis, kuri saugos tarnyba jiems teiks inkasavimo su grynųjų pinigų įskaitymu tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu paslaugas, kadangi šie trys didžiausi Lietuvos bankai pinigų tvarkymo paslaugų sutartis buvo pasirašę tik su G4S. Taigi, jei šių bankų klientai būtų nusprendę pirkti inkasavimo paslaugas, pavyzdžiui, iš Eurocash1, grynieji pinigai į jų sąskaitas atitinkamuose bankuose būtų galėję būti įskaityti tik nuvežus jiems priklausančius grynuosius pinigus į banką ir įskaitymą atlikus ten. Toks įskaitymas dėl anksčiau Nutarimo 4.1.1. dalyje išvardintų priežasčių, susijusių su tokių paslaugų kainomis, ilgesne trukme bei didesne rizika, iš esmės yra neįmanomas esant didelėms inkasuojamų grynųjų pinigų sumoms.

(502) Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad dėl nagrinėjamų SEB banko ir G4S, DNB banko ir G4S bei Swedbank ir G4S susitarimų pinigų tvarkymo paslaugas pirkti tik iš G4S, buvo ar galėjo būti pastebimai apribota ir konkurencija inkasavimo su įskaitymu tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu paslaugų rinkoje, be kita ko, apribojant ir bankų klientų galimybes rinktis jiems reikalingų inkasavimo paslaugų teikėjus.

(503) Kaip patvirtina Nutarimo 6.1.4.7.1. dalyje išdėstytos aplinkybės, įsipareigojimo pirkti iš vieno teikėjo įsipareigojimai nėra objektyviai reikalingi pinigų tvarkymo paslaugoms teikti, todėl tokie susitarimai patenka į Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio bei SESV 101 straipsnio taikymo sritį.

(504) Remiantis išdėstytomis Komisijos pranešimo nuostatomis bei Teisingumo Teismo praktika (pvz., Teisingumo Teismo sprendimu Delimitis[446] byloje), vertinant susitarimo poveikį konkurencijai, įvertintina tai, kokia būtų situacija rinkoje, jei nebūtų sudaryti nagrinėjami susitarimai. Vertikaliųjų apribojimų gairės 97 punkte pažymima, jog vertinimas, ar vertikaliuoju susitarimu ribojama konkurencija, bus atliekamas lyginant faktinę padėtį ar ateityje galimą faktinę padėtį atitinkamoje rinkoje, kurioje galioja vertikalieji susitarimai, su padėtimi, kuri būtų, jei vertikaliajame susitarime nebūtų numatyta apribojimų.

(505) Vertinant situaciją, kuri būtų buvusi inkasavimo su įskaitymu tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu rinkoje, jei nebūtų buvę sudaryti nagrinėjami SEB banko, Swedbank, DNB banko susitarimai su G4S, kuriais bankai įsipareigojo pirkti pinigų tvarkymo paslaugas tik iš G4S, pažymėtina, jog šie bankai sutartis dėl pinigų tvarkymo paslaugų teikimo būtų galėję sudaryti nepatirdami jokių neigiamų pasekmių[447]. Atitinkamai, kitiems paslaugų teikėjams nebūtų buvusios sudaromos papildomos kliūtys, sudarytibendradarbiavimo sutartis su SEB banku, DNB banku ir Swedbank ir teikti banko klientams inkasavimo su įskaitymu tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu paslaugas. Todėl, nesant įsipareigojimo pinigų tvarkymo paslaugas pirkti iš G4S, nebūtų buvusi ribojama konkurencija ir inkasavimo su grynųjų pinigų įskaitymu tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu rinkoje.

(506) Tokia išvada darytina dėl to, kad turėdami galimybę be papildomų apribojimų sudaryti sutartis dėl pinigų tvarkymo paslaugų teikimo bankams, inkasavimo su grynųjų pinigų įskaitymu tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu paslaugų teikėjai galėtų konkuruoti ir dėl inkasavimo su grynųjų pinigų įskaitymu tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu paslaugų teikimo tiems ūkio subjektams, kurie turi sąskaitas Swedbank, SEB banke ir DNB banke. Tai, kad konkurencija inkasavimo su įskaitymu tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu paslaugų rinkoje būtų buvusi veiksmingesnė, patvirtina ir Nordea banko bei Danske banko pateikti paaiškinimai, jog bankui pinigų tvarkymo paslaugas perkant iš keleto paslaugų teikėjų, sudaromos galimybėms bankų klientams rinktis jiems reikalingų paslaugų teikėjus[448].

(507) Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, bei tai, kad konkurencijos taisyklėmis siekiama apsaugoti ne tik tiesioginius konkurentų arba vartotojų interesus, bet ir rinkos struktūrą, o kartu ir pačią konkurenciją[449], darytina išvada, kad jei nebūtų buvę sudaryti nagrinėjami susitarimai tarp bankų ir G4S, kiti paslaugų teikėjai būtų galėję be papildomų kliūčių sudaryti pinigų tvarkymo paslaugų sutartis su nurodytais bankais ir konkuruoti dėl inkasavimo su įskaitymu tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu paslaugų teikimo šių bankų klientams. Dėl šių priežasčių ne tik būtų buvusi veiksmingesnė konkurencija inkasavimo su įskaitymu tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu paslaugų rinkoje, bet ir SEB banko, Swedbank bei DNB banko klientai būtų turėję galimybę rinktis jiems reikalingų inkasavimo paslaugų teikėją.

(508) SEB bankas, Swedbank ir DNB bankas, nesutikdami su išvadomis, jog buvo ar galėjo būti ribojama konkurencija inkasavimo su įskaitymu tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu paslaugų rinkoje, nurodo, jog ūkio subjektui, norinčiam teikti tokios apimties inkasavimo paslaugas, pakanka turėti įskaitymo tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu galimybę suteikiančią sutartį bent su vienu Lietuvoje veikiančiu banku. Tokiu atveju, saugos tarnyba, įskaičiusi kliento grynuosius pinigus į tokiame banke esančią paslaugų teikėjo sąskaitą, šioje sąskaitoje esančias lėšas internetinės bankininkystės ar kitu būdu galėtų pervesti į kituose bankuose esančias kliento sąskaitas. Bankų teigimu, toks lėšų inkasavimas viename iš Lietuvoje veikiančių bankų ir pinigų pervedimas iš esmės visais savo konkurenciniais parametrais[450] atitiktų situaciją, kuomet inkasavimo paslaugų teikėjas inkasuoja pinigus banke, kuriame jis kartu teikia banko pinigų tvarkymo paslaugas[451].

(509) [KOMERCINĖ PASLAPTIS][452].

(510) Kaip patvirtina tyrimo metu nustatytos ir Nutarimo 4.1.2. dalyje išdėstytos aplinkybės, inkasavimo, kai grynieji pinigai į kliento sąskaitą yra skaitomi tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu, bei inkasavimo, kai grynieji pinigai į kliento sąskaitą yra įskaitomi netiesiogiai per tarpines sąskaitas, nėra pakeičiamos pagal savo savybes ir naudojimą. Remiantis tyrimo metu nustatytomis aplinkybėmis, inkasavimo, kai kliento pinigai įskaitomi netiesiogiai per tarpines sąskaitas, paslaugos yra teikiamos tuo atveju, kai saugos tarnyba neturi galimybės kliento pinigus į jo sąskaitą įskaityti tiesiogiai, t.y. kai saugos tarnyba nėra sudariusi bendradarbiavimo sutarties su atitinkamu kliento banku dėl šio banko pinigų tvarkymo. Tai patvirtina ir ūkio subjektų pateikti paaiškinimai.

(511) Konkurencijos tarybos posėdžio[453] metu G4S atstovai patvirtino, kad inkasavimo paslaugas klientams teikia tik įskaitydami kliento pinigus į jo banko sąskaitą tiesiogiai. Eurocash nurodė, kad inkasavimo netiesiogiai per tarpines sąskaitas paslaugos sudaro tik [KOMERCINĖ PASLAPTIS] proc. visų teikiamų inkasavimo paslaugų apimties ir ši apimtis mažėja, kadangi ūkio subjektai pradeda pirkti inkasavimo su įskaitymu tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu, kai tik Eurocash įgyja galimybę tiesiogiai įskaityti klientų pinigus į jų sąskaitas atitinkamame banke.

(512) Taigi, ta aplinkybė, jog inkasavimas netiesiogiai naudojant tarpines sąskaitas yra galimas, nepaneigia to, jog buvo ar galėjo būti ribojama konkurencija inkasavimo su įskaitymu tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu paslaugų rinkoje. Saugos tarnyboms, kurios klientų grynuosius pinigus į jų sąskaitas Swedbank, SEB banke bei DNB banke galėjo inkasuoti tik netiesiogiai per tarpines sąskaitas, buvo ar galėjo būti ribojamos galimybės konkuruoti dėl inkasavimo su grynųjų pinigų įskaitymu tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu paslaugų rinkoje.

(513) Galimų alternatyvų buvimas neleidžia daryti išvados, jog ūkio subjektai gali konkuruoti vienodomis sąlygomis dėl inkasavimo paslaugų teikimo klientams. Atkreiptinas dėmesys, kad konkurencija galima ne tik paslaugų kaina, tačiau ir paslaugų kokybe, saugumu, operacijų, susijusių su paslaugų teikimu, paprastumu[454]. Net jei pavieniais atvejais klientai inkasavimo su įskaitymu tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu bei inkasavimo netiesiogiai per tarpines sąskaitas paslaugas laikytų pakeičiamomis, vis dėlto, kaip išdėstyta Nutarimo 4.1.2. dalyje, egzistuoja reikšmingi minėtų paslaugų skirtumai, kurie riboja galimybes saugos tarnyboms veiksmingai konkuruoti teikiant inkasavimo paslaugas klientams, kadangi inkasavimo paslaugų teikimas su įskaitymu per tarpines sąskaitas yra susijęs su papildomomis rizikomis, sunkumais bei išlaidomis[455].

(514) Kaip išdėstyta Nutarimo 4.1.2. dalyje, inkasuojant grynuosius pinigus per tarpines banko sąskaitas, kyla papildomų rizikų pinigų saugumui, kurių galima išvengti (arba jas sumažinti) įskaitant iš klientų surinktus ir perskaičiuotus grynuosius pinigus į kliento sąskaitas bankuose tiesiogiai.Atsižvelgiant į tai, kad tyrimo metu apklausti inkasavimo paslaugų pirkėjai pabrėžė saugumą kaip viena iš pagrindinių reikalavimų inkasavimo paslaugų teikėjui[456], bei į tai, kad inkasuojant pinigus su įskaitymu netiesiogiai per tarpines sąskaitas kyla papildoma rizika pinigų saugumui, darytina išvada, kad saugos tarnyba, galinti kliento pinigus į jo sąskaitą banke inkasuoti tik netiesiogiai per tarpinę sąskaitą, negali vienodomis sąlygomis konkuruoti dėl inkasavimo paslaugų teikimo bankų klientams. Šių išvadų nepaneigia ir bankų nuomonėse dėl 2012 m. spalio mėn. Pranešimo pateikti argumentai, jog saugos tarnyba bei inkasavimo paslaugų pirkėjas gali susitarti dėl priemonių, kuriomis nagrinėjamos rizikos gali būti pašalinamos ar minimizuojamos, kadangi dėl to sutarties sudarymas bei vykdymas taptų sudėtingesnis ir jį administruoti sutarties šalims būtų sunkiau. Šios aplinkybės patvirtina, kad klientams, kurie, be kita ko, vertina ir operacijų paprastumą[457], inkasavimas įskaitant pinigus tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu bei inkasavimas su įskaitymu netiesiogiai per tarpines sąskaitas nėra pakeičiami ir kad saugos tarnyboms, neturinčioms galimybės grynuosius pinigus įskaityti tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu, yra ribojamos galimybės konkuruoti dėl inkasavimo paslaugų teikimo SEB banko, Swedbank ir DNB banko klientams.

(515) Be to, kad inkasavimas netiesiogiai per tarpines sąskaitas klientui yra rizikingesnis, objektyviai toks inkasavimas yra ir mažiau operatyvus. Inkasavimo paslaugų teikimas per tarpines banko sąskaitas dėl nustatytų tarpbankinių mokėjimų, kurie vyksta tik 9, 12 ir 15 valandomis darbo dienomis[458], objektyviai užtrunka ilgiau. Taigi, inkasavimo su įskaitymu netiesiogiai per tarpines sąskaitas paslaugas teikianti saugos tarnyba susidurtų su objektyviomis kliūtimis lygiai taip pat operatyviai aptarnauti klientus[459].

(516) Nors bankai nurodo, kad tokiu atveju saugos tarnyba galėtų atlikti skubų pavedimą, kuris nepriklauso nuo Lietuvos banko nustatytų tarpbankinių mokėjimų laikų, tačiau tokiu atveju saugos tarnyba turėtų mokėti didesnį mokestį už skubų pavedimą, dėl ko bendrai išaugtų paslaugos teikimo kaštai.

(517) Kaip išdėstyta Nutarimo 4.1.2. dalyje, inkasavimo paslaugų teikimo modelis, kai kliento grynieji pinigai pirmiausia yra įskaitomi į inkasavimo paslaugų teikėjo sąskaitą viename banke, o tik vėliau – į kliento sąskaitą kitame banke, nėra plačiai paplitęs inkasavimo paslaugų teikimo modelis ne tik dėl to, jog toks inkasavimo paslaugų teikimo modelis nėra priimtinas inkasavimo paslaugas perkantiems ūkio subjektams[460], bet ir dėl to, jog toks inkasavimo paslaugų teikimo modelis nėra priimtinas bankams, kurių sąskaitomis inkasavimo paslaugų teikėjas naudojasi/galėtų naudotis kaip tarpinėmis klientų pinigų įskaitymui į jų sąskaitas SEB banke, Swedbank ar DNB banke. Atsižvelgiant į tai, kad saugos tarnyba, kuri teikia inkasavimo su įskaitymu netiesiogiai per tarpinę sąskaitą paslaugas, turi padengti bent jau pinigų tvarkymo tarpiniame banke sąnaudas, darytina išvada, jog dėl tokio inkasavimo modelio, reikšmingai išauga paslaugų teikimo klientams sąnaudos. Remiantis Eurocash1 Konkurencijos tarybai pateiktais skaičiavimais, Eurocash1 patiria kelis kartus daugiau sąnaudų tuo atveju, kai inkasuoja klientų pinigus per tarpines banko sąskaitas, nei tuo atveju, kai klientų pinigai į jų sąskaitas įskaitomi tiesiogiai[461].

(518) Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad tai, jog galima inkasavimo su įskaitymu netiesiogiai per tarpines sąskaitas alternatyva, nepaneigia tyrimo išvadų, kad SEB banko ir G4S, Swedbank ir G4S, DNB banko ir G4S susitarimai ribojo ar galėjo riboti inkasavimo paslaugas teikiančių ūkio subjektų galimybės konkuruoti dėl šių bankų klientų aptarnavimo. Tai, kad G4S nenaudoja šio paslaugų teikimo modelio, o toks inkasavimo paslaugų teikimo modelis sudaro tik apie [KOMERCINĖ PASLAPTIS] proc.[462] visų tokį inkasavimo paslaugų teikimo modelį taikančio paslaugų teikėjo Eurocash1 per dieną inkasuojamų grynųjų pinigų, bei tai, jog inkasavimo paslaugų teikėjui (šiuo atveju – Eurocash1) pasirašius pinigų tvarkymo sutartis su bankais, inkasavimo paslaugų teikimo modelio per tarpines banko sąskaitas apskritai yra atsisakoma[463], patvirtina išdėstytas išvadas, jog vien tokio inkasavimo modelio, kai klientų pinigai į jų sąskaitą įskaitomi netiesiogiai per tarpinę sąskaitą egzistavimas, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog saugos tarnyboms nebuvo ribojamos konkuruoti dėl klientų aptarnavimo.

(519) [KOMERCINĖ PASLAPTIS] Nutarimo 4.1.2. dalyje, [KOMERCINĖ PASLAPTIS][464].

(520) [KOMERCINĖ PASLAPTIS]

(521) Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtinta, jog Konkurencijos įstatymo 5 straipsnis gali būti netaikomas ūkio subjektų sudarytiems susitarimams, kurie dėl savo mažareikšmio poveikio negali itin riboti konkurencijos.

(522) Vadovaujantis Konkurencijos tarybos 2000 m. sausio 13 d. nutarimo Nr. 1 „Dėl reikalavimų ir sąlygų susitarimams, kurie dėl savo mažareikšmio poveikio nelaikomi Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalių pažeidimu, patvirtinimo“[465] 4.2. punktu, „vertikalieji susitarimai, sudaryti tarp ūkio subjektų, kurių kiekvieno atskirai užimama rinkos dalis neviršija 15 procentų, dėl savo mažareikšmio poveikio laikomi kaip negalintys itin riboti konkurencijos“. Vertinant nagrinėjamų ūkio subjektų padėtį pinigų tvarkymo paslaugų rinkoje, pažymėtina, jog pinigų tvarkymo sutartys, kuriose buvo numatyti įsipareigojimai pinigų tvarkymo paslaugas pirkti tik iš vieno šių paslaugų teikėjo, buvo sudarytos tarp ūkio subjektų, kurių kiekvienas užėmė daugiau nei 15 procentų atitinkamos pinigų tvarkymo paslaugų rinkos. Taigi, tokie susitarimai negali būti laikomi mažareikšmiais, todėl jiems taikomas Konkurencijos įstatymo 5 straipsnis. Mažareikšmiškumo negalima konstatuoti ir įvertinus inkasavimo su grynųjų pinigų įskaitymu tiesioginio ryšio su banku būdu paslaugų rinką, kadangi bent jau G4S, kaip vieno iš atitinkamoje rinkoje veikiančio paslaugų teikėjo, rinkos dalis viršijo 15 proc.. Taigi, susitarimų mažareikšmiais laikyti būtų negalima vien dėl didelės teikėjo užimamos rinkos dalies.

(523) Komisijos pranešimo dėl nedidelės svarbos susitarimų, kurie nežymiai riboja konkurenciją pagal Europos bendrijos steigimo sutarties 81 straipsnio 1 dalį (de minimis)[466] 7 b) punktas numato, kad „įmonių susitarimai, darantys poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai, neriboja konkurencijos pagal 81 straipsnio 1 dalį žymiai, jei kiekvienos iš susitarimo šalių užimama rinkos dalis yra nedidesnė kaip 15 % bet kurios šiuo susitarimu paveiktos atitinkamos rinkos, kai susitarimą sudaro įmonės, kurios nėra realios arba potencialios konkurentės, bet kurioje iš šių rinkų“. Atsižvelgiant į aukščiau pateikiamus duomenis apie susitarimo šalių užimamas rinkos dalis, nagrinėjami susitarimai negali būti laikomi mažareikšmiais ir pagal Komisijos pranešimo dėl nedidelės svarbos susitarimų, kurie nežymiai riboja konkurenciją pagal Europos bendrijos steigimo sutarties 81 straipsnio 1 dalį (de minimis) nuostatas.

(524) Konkurencijos įstatymo 6 straipsnis numato, kokioms sąlygoms esant susitarimams nėra taikomas Konkurencijos įstatymo 5 straipsnyje įtvirtintas draudimas. Konkurencijos įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad „Konkurencijos taryba turi teisę priimti teisės aktus ir nustatyti susitarimų grupes bei sąlygas, kuriomis susitarimas tenkina Konkurencijos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies sąlygas“. Konkurencijos tarybos 2010 m. liepos 15 d. nutarimo Nr. 1S-140 (toliau – Konkurencijos tarybos nutarimas Nr. 1S-140) 1 punktas įtvirtina, kad „Konkurencijos įstatymo 5 straipsnyje numatyti draudžiami susitarimai, kurie negali paveikti Europos Sąjungos valstybių narių tarpusavio prekybos, tačiau tenkina kitas sąlygas, nustatytas Europos Sąjungos Tarybos ir Europos Komisijos reglamentuose dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 3 dalies taikymo tam tikroms susitarimų grupėms, su vėlesniais pakeitimais, laikomi tenkinančiais Konkurencijos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies sąlygas“. Remiantis minėtu Konkurencijos tarybos nutarimu Nr. 1S-140, vertikalaus pobūdžio susitarimai turėtų būti vertinami pagal 2010 m. balandžio 20 d. Komisijos reglamento (ES) Nr. 330/2010 dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 3 dalies taikymo vertikaliųjų susitarimų ir suderintų veiksmų rūšims[467] (toliau – Bendrosios išimties reglamentas) nuostatas.

(525) Bendrosios išimties reglamentas įsigaliojo 2010 m. gegužės 31 d. ir pakeitė anksčiau galiojusį 1999 m. gruodžio 22 d. Komisijos reglamentą (EB) Nr. 2790/1999 dėl Sutarties 81 straipsnio 3 dalies taikymo vertikaliųjų susitarimų ir suderintų veiksmų grupėms[468] (toliau - Komisijos reglamentas (EB) Nr. 2790/1999). Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjami susitarimai buvo sudaryti dar iki Bendrosios išimties reglamento įsigaliojimo datos, t.y. galiojant Komisijos reglamentui (EB) Nr. 2790/1999, vertinant nagrinėjamų susitarimų atitikties Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams klausimą, reikšmingos yra tiek Komisijos reglamento (EB) Nr. 2790/1999, tiek Bendrosios išimties reglamento nuostatas.

(526) Remiantis abiejų nurodytų reglamentų nuostatomis, bendroji išimtis yra taikoma tokiems vertikaliesiems susitarimams, kurie pakankamai pagrįstai gali būti laikomi atitinkančiais SESV 101 straipsnio 3 dalyje nustatytas sąlygas. Kaip pažymima reglamentuose, galima daryti prielaidą, kad jei rinkos dalis, tenkanti kiekvienai susitarimą sudariusių šalių neviršija 30 proc. atitinkamos rinkos, vertikalieji susitarimai, kuriuose nenumatyta tam tikros rūšies griežtų konkurencijos apribojimų, paprastai leidžia pagerinti gamybą arba platinimą ir dėl to yra palankūs vartotojams. Jeigu užimama rinkos dalis viršija 30 proc. ribą, negalima daryti prielaidos, kad vertikalieji susitarimai, kuriems taikoma Sutarties 101 straipsnio 1 dalis, dažniausiai teiks objektyvios naudos, dėl kurios pobūdžio ir apimties galėtų būti kompensuojama susitarimų daroma žala konkurencijai.

(527) Komisijos reglamento (EB) Nr. 2790/1999 3 straipsnis numato, kad „bendroji išimtis taikoma tik tada, kai tiekėjo užimama rinkos dalis neviršija 30 % rinkos, kurioje jis parduoda susitarime numatytas prekes ar paslaugas“. Atitinkamai Bendrosios išimties reglamento 3 straipsnyje numatyta, kad „bendroji išimtis taikoma susitarimams, kuriuose yra vertikaliųjų apribojimų, su sąlyga, kad tiekėjo rinkos dalis neviršija 30 % atitinkamos rinkos, kurioje jis parduoda sutartyje nurodytas prekes ar paslaugas, ir pirkėjo rinkos dalis neviršija 30 % atitinkamos rinkos, kurioje jis perka sutartines prekes ar paslaugas“. Bendrosios išimties reglamento ir Komisijos reglamento (EB) Nr. 2790/1999 5 straipsniuose numatyta, kad „išimtis netaikoma jokiam tiesioginiam ar netiesioginiam įsipareigojimui nekonkuruoti, kurio galiojimo trukmė yra neribota arba ilgesnė nei penkeri metai. Tam, kad susitarimui būtų taikoma išimtis, jis turi tenkinti abi šias sąlygas“. Lyginant Komisijos reglamento (EB) Nr. 2790/1999 bei Bendrosios išimties reglamento nuostatas, aktualias nagrinėjant įsipareigojimo pirkti iš vieno tiekėjo susitarimus, darytina išvada, kad jų nuostatos susijusios su tuo, kokio pobūdžio ir trukmės vertikaliesiems susitarimams ir kokioms rinkos dalių riboms esant taikoma bendroji išimtis, yra iš esmės analogiškos, t.y. numatoma ta pati 30 proc. rinkos dalies riba bei nuostatos, kad Bendrosios išimties reglamentas netaikomas tiesioginiam ar netiesioginiam įsipareigojimui nekonkuruoti, sudarytam neribotam arba ilgesniam nei 5 metų terminui.

(528) Kaip matyti iš Nutarimo 6.1.2. dalyje išdėstytų aplinkybių, G4S rinkos dalis pinigų tvarkymo paslaugų ir inkasavimo su grynųjų pinigų įskaitymu tiesioginio ryšio su banku būdu paslaugų rinkose visais tyrimo metu nagrinėjamų susitarimų galiojimo metais buvo didesnė nei 30 proc.. Dėl šios priežasties bendroji išimtis nagrinėjamiems susitarimams negalėjo būti taikoma nei pagal Komisijos reglamentą (EB) Nr. 2790/1999, nei pagal Bendrosios išimties reglamentą, nepriklausomai nuo nagrinėjamų susitarimų trukmės.

(529) Konkurencijos įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad Konkurencijos įstatymo 5 straipsnis netaikomas, jeigu susitarimas skatina techninę ar ekonominę pažangą arba pagerina prekių gamybą ar paskirstymą ir taip sudaro galimybes vartotojams gauti papildomos naudos, taip pat jeigu susitarimas nelemia susitariančiųjų šalių veiklos apribojimų, kurie nėra būtini šiame straipsnyje nurodytiems tikslams pasiekti ir nesuteikia susitarimo šalims galimybės riboti konkurenciją didelėje atitinkamos rinkos dalyje. Iš esmės tokios pačios nuostatos taikomos ir analizuojant susitarimą SESV 101 straipsnio 3 dalies atžvilgiu, todėl analizuojant nagrinėjamų susitarimų atitikties Konkurencijos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies sąlygoms, atitinkamai vadovaujamasi Vertikaliųjų apribojimų gairėmis, kuriose pateikiami paaiškinimai dėl atskirosios išimties taikymui reikšmingų sąlygų vertinimo.

(530) Vadovaujantis Vertikaliųjų apribojimų gairių 122 ir 123 punktais, „ribojantys vertikalieji susitarimai gali turėti teigiamą poveikį konkurencijai, nes jais skatinamas veiksmingumas, o tai gali nusverti neigiamą susitarimų antikonkurencinį poveikį“[469]. SESV 101 straipsnio 3 dalyje numatyta taisyklės išimtis taikoma tol, kol tenkinamos visos keturios sąlygos, ir nustoja būti taikoma, kai šios sąlygos nebetenkinamos. Pažymėtina, kad tai, ar sudarytas susitarimas tenkina Konkurencijos įstatymo 6 straipsnyje ir SESV 101 straipsnio 3 dalyje esančias sąlygas, turi pagrįsti susitarimo šalys. Nei vienas iš tirtų ūkio subjektų Konkurencijos tarybai nepateikė argumentų dėl nagrinėjamų susitarimų atitikties Konkurencijos įstatymo 6 straipsnio ir SESV 101 straipsnio 3 straipsnio reikalavimams. Vis dėl atkreiptinas dėmesys į keletą reikšmingų aplinkybių.

(531) Taikant SESV 101 straipsnio 3 dalį pagal šiuos principus, būtina atsižvelgti į bet kurios šalies investicijas, reikiamą laikotarpį ir apribojimus, kuriuos reikia įveikti, kad būtų atliktos ir susigrąžintos veiksmingumą skatinančios investicijos. Remiantis Vertikaliųjų apribojimų gairių 146 punktu, „jeigu teikėjas vykdo konkrečiai susijusias investicijas, susitarimas nekonkuruoti arba privalomo kiekio nustatymas investicijų nuvertėjimo laikotarpiu paprastai tenkina 101 straipsnio 3 dalies sąlygas“. Vis dėlto, remiantis tų pačių gairių 107 punktu, turi būti įvykdyta nemažai sąlygų, kol rizika, kad investicijos bus nepakankamos, netapo reali arba akivaizdi.

(532) Pirmiausia investicijos privalo būti konkrečiai susijusios. Teikėjo investicijos yra laikomos konkrečiai susijusiomis, kai, pasibaigus sutarčiai, teikėjas negali jų panaudoti tiekdamas kitiems klientams, o tik gali jas parduoti patirdamas nemažą nuostolį. Taigi, investicijos yra konkrečiai susijusios, kai, pavyzdžiui, jas galima panaudoti tik tam tikro prekės ženklo sudedamosioms dalims gaminti arba tam tikro prekės ženklo prekėms saugoti ir todėl negali būti pelningai panaudotos alternatyvioms prekėms gaminti arba perparduoti. Antra, tai privalo būti ilgalaikės investicijos, kurios neatsiperka per trumpą laiką. Trečia, investicijos turi būti asimetrinės, t. y. viena sutarties šalis investuoja daugiau negu kita šalis. Kai šios sąlygos yra tenkinamos, paprastai esama pakankamo pagrindo taikyti vertikalųjį apribojimą tokiu laikotarpiu, kiek trunka investicijų nuvertėjimas.

(533) Atsižvelgiant į išdėstytas nuostatas bei tyrimo metu nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad G4S investicijos nebuvo konkrečiai susijusios su pinigų tvarkymo paslaugų kokybės gerinimu teikiant šias paslaugas išimtinai SEB, Swedbank arba DNB bankui. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog nagrinėjami susitarimai skatina techninę ir ekonominę pažangą ar gerina prekių gamybą bei pasiskirstymą. Jokios tyrimo metu nustatytos aplinkybės taip pat neleidžia daryti pagrįstos išvados, jog analizuojami susitarimai davė kokios nors objektyvios ekonominės naudos, kuri būtų galėjusi atsverti neigiamas pasekmes konkurencijai.

(534) G4S, teikdamas pinigų tvarkymo paslaugas, pavyzdžiui, Swedbank, naudojosi lygiai ta pačia infrastruktūra, kuria jis naudojosi teikdamas minėtas paslaugas SEB bankui, DNB bankui ar bet kuriam kitam bankui, ar kitam klientui – ne bankui[470] – Lietuvoje. Vadinasi, investuodamas į, pavyzdžiui, pinigų saugojimo patalpų, kuriose apdorojami grynieji pinigai, saugumą, G4S investavo į saugumo užtikrinimą patalpose, kuriose buvo apdorojami visų bankų ar kitų klientų – ne bankų – pinigai. Tai reiškia, kad G4S investicijos nebuvo konkrečiai susijusios su pinigų tvarkymo paslaugų kokybės gerinimu teikiant šias paslaugas išimtinai tik SEB, Swedbank ar DNB bankui, o buvo susijusios su pinigų tvarkymo paslaugų kokybės gerinimu teikiant šias paslaugas visiems bankams Lietuvoje bendrai[471].

(535) Vertinant nagrinėjamų susitarimų atitiktį kitoms numatytoms sąlygoms, pažymėtina, jog vartotojai iš tokių tarp G4S ir trijų didžiausių komercinių bankų Lietuvoje sudarytų sutarčių neturėjo jokios papildomos naudos, ką yra būtina konstatuoti, norint pritaikyti atskirąją išimtį pagal SESV 101 straipsnio 3 dalį. Priešingai, atsižvelgiant į tai, jog pinigų tvarkymo ir inkasavimo su grynųjų pinigų įskaitymu tiesioginio ryšio su banku būdu paslaugos yra susijusios, dėl tarp G4S ir SEB banko, Swedbank bei DNB banko sudarytų įsipareigojimo paslaugas pirkti iš vieno tiekėjo susitarimų šių bankų klientų galimybės rinktis, kurios tokios apimties inkasavimo paslaugas teikiančių įmonių paslaugomis naudotis, buvo reikšmingai apribotos ir tie klientai atitinkamas paslaugas turėjo pirkti iš esmės tik iš vieno paslaugų teikėjo, t. y. G4S.

(536) Išvadą, jog tyrimo metu analizuojamoms sutartims išimtis pagal SESV 101 straipsnio 3 dalį negali būti pritaikyta, patvirtina ir ta aplinkybė, jog dėl tarp bankų ir G4S sudarytų išimtinio pirkimo susitarimų 2007 – 2011 m. buvo uždaryta [NE MAŽIAU NEI 85 PROC.] pinigų tvarkymo paslaugų rinkos. Be to, dėl nagrinėjamų susitarimų konkurencija reikšmingai buvo apribota ir inkasavimo su grynųjų pinigų įkaitymu tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu paslaugų rinkoje, kurioje G4S nagrinėjamu laikotarpiu užėmė [NE MAŽIAU NEI 85 PROC.] ir daugiau rinkos. Dėl šios priežasties nėra pagrindo teigti, jog yra tenkinama Konkurencijos įstatymo 6 straipsnio bei SESV 101 straipsnio 3 dalies sąlyga, numatanti, jog atskiroji išimtis gali būti pritaikyta tik tiems susitarimams, dėl kurių nėra apribojama konkurencija didelėje atitinkamos rinkos dalyje.

(537) Atsižvelgiant į tai, kad vertikaliesiems susitarimams atskiroji išimtis pagal Konkurencijos įstatymo 6 straipsnio 1 dalį bei SESV 101 straipsnio 3 dalį gali būti pritaikyta tik tuo atveju, kai yra tenkinamos keturios kumuliatyvios sąlygos, t. y. tik tuo atveju, kai yra konstatuojama, jog, pirma, vertikaliuoju susitarimu teikiama objektyvi ekonominė nauda, antra, konkurencijos apribojimai yra būtini siekiant veiksmingumo, trečia, vartotojai gauna sąžiningą sukurtos naudos dalį, o, ketvirta, susitarimu įmonėms nėra suteikiama galimybė panaikinti konkurenciją didelės atitinkamų produktų dalies atžvilgiu, pagrįstai manytina, jog nei vienai iš tyrimo metu analizuojamų sutarčių išimtis pagal Konkurencijos įstatymo 6 straipsnio 1 dalį bei SESV 101 straipsnio 3 dalį negalėtų būti taikoma, nes nei viena iš jų netenkina visų šių sąlygų.

(538) Apibendrinant visa tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog 2007 m. G4S – SEB Sutartis, 2008 m. G4S – Swedbank Pinigų tvarkymo sutartis, 2008 m. G4S - DNB Pinigų tvarkymo sutartis bei 2008 m. G4S - DNB Bankomatų inkasavimo sutartis pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

(539) Vadovaujantis 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (toliau – Reglamentas Nr. 1/2003) 5 straipsniu, nurodančiu, jog valstybių narių konkurencijos institucijos turi teisę atskirose bylose taikyti SESV 101 ir 102 straipsnius, Konkurencijos taryba, vertindama tirtų ūkio subjektų veiksmus, taiko ir SESV 101 straipsnio 1 dalį, kuri draudžia kaip nesuderinamus su bendrąja rinka visus įmonių susitarimus, įmonių asociacijų sprendimus ir suderintus veiksmus, kurie gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir kurių tikslas ar padarinys yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas bendrojoje rinkoje.

(540) Europos Komisijos pranešimo „Paaiškinimai dėl Sutarties 81 ir 82 straipsniuose naudojamos sąvokos „poveikis prekybai“ [472] (toliau – Komisijos paaiškinimai) 86 punkte yra nurodyta, jog „vertikalūs susitarimai, apimantys visą vieną valstybę narę, ypatingai gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybos struktūrą, kai tie susitarimai kitų šalių įmonėms apsunkina įsiskverbimą į nagrinėjamą nacionalinę rinką vykdant eksportą arba įsisteigiant (išstūmimo iš rinkos poveikis). Kai dėl vertikaliųjų susitarimų atsiranda toks išstūmimo iš rinkos poveikis, jie tik pagilina rinkų pasiskirstymą nacionaliniu pagrindu, tokiu būdu kliudydami ekonominiam skverbimuisi, kurį turi užtikrinti Sutartis“.

(541) Vadovaujantis Komisijos paaiškinimų 87 punktu, „susitarimai paprastai sukuria reikšmingas įėjimo kliūtis tik tuomet, kai jie apima didelę rinkos dalį“. Rinkos dalis ir rinkos apimtis šiuo atžvilgiu gali būti naudojami kaip rodikliai.

(542) Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, bei vadovaujantis tyrimo metu nustatytomis aplinkybėmis, iš kurių matyti, jog nagrinėjami susitarimai apėmė visos valstybės narės, t. y. Lietuvos Respublikos, teritoriją pinigų tvarkymo paslaugų ir inkasavimo su grynųjų pinigų įskaitymu tiesioginio ryšio su banku būdu paslaugų rinkose, dėl ko pakankamai ilgam laikui[473] buvo uždaryta [NE MAŽIAU NEI 85 PROC.] visos pinigų tvarkymo paslaugų rinkos, pagrįstai manytina, jog dėl tokių susitarimų patekimas į šią rinką ar plėtimasis joje buvo apribotas ne tik nacionaliniams, bet ir kitų šalių atitinkamų paslaugų teikėjams[474].

(543) Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog nagrinėjamų ūkio subjektų sudaryti susitarimai, apimantys visą Lietuvos Respublikos teritoriją, galėjo daryti poveikį prekybai tarp valstybių narių, kas leidžia pagrįstai teigti, jog dėl tyrimo metu analizuojamų susitarimų SESV 101 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti reikalavimai taip pat buvo pažeisti.

(544) SEB bankas, Swedbank ir DNB bankas nesutinka su nagrinėjamo pažeidimo kvalifikavimu kaip draudžiamo susitarimo ir Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio bei SESV 101 straipsnio pažeidimo. Bankų nuomone, jei būtų nustatyta, kad konkurencija atitinkamose buvo ar galėjo būti ribojama, tai turėtų būti vertinama kaip G4S piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi ir Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio bei SESV 102 straipsnio pažeidimas. Apibendrinant bankų nuomonėse pateiktus argumentus dėl pažeidimo kvalifikavimo, matyti, jog, bankų teigimu, konkurencijos ribojimą galėjo lemti tik G4S vienašaliai veiksmai ir rinkos uždarymo strategija, todėl pažeidimo kvalifikavimas kaip draudžiamo susitarimo ir Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio bei SESV 101 straipsnio neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir bankų teisėtų lūkesčių. Vis dėlto šie bankų teiginiai nedaro įtakos šiame Nutarime konstatuotam Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir SESV 101 straipsnio pažeidimui.

(545) Lygiagretaus Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio (atitinkamai SESV 101 ir SESV 102 straipsnių) galimybę patvirtina tiek Vertikaliųjų apribojimų gairės, tiek ESTT praktika. Vertikaliųjų apribojimų gairėse įtvirtinta, kad vertikaliųjų susitarimų atveju galima lygiagretus ir SESV 102 straipsnio taikymas[475] . Bendrasis Teismas[476]konstatavo, jog „nepakanka „perdirbti“ faktus, kuriais grindžiamas SESV 101 straipsnio 1 dalies pažeidimas, ir remiantis tais pačiais faktais padaryti išvadą, kad vien dėl susitarimo dominuojantis ūkio subjektas yra atsakingas ir už piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi“. Teisingumo Teismas sprendime Campagnie Maritime Belge[477] byloje pažymėjo, jog SESV 101 straipsnio taikymas neužkerta kelio taikyti SESV 102 straipsnį su sąlyga, kad yra tenkinamos kiekvienam iš straipsnių taikytinos sąlygos. Europos Komisija yra lygiagrečiai taikiusi SESV 101 ir SESV 102 straipsnius ir kitose bylose, pvz. Van den Bergh Foods[478]. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad vertikaliesiems susitarimams gali būti taikomas tiek Konkurencijos įstatymo 5 (SESV 101) straipsnis, tiek Konkurencijos įstatymo 7 (SESV 102 straipsnis), tačiau, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, kiekvienas iš pažeidimų turi būti pagrįstas vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 5 (SESV 101) straipsnio ir Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio (SESV 102 straipsnio) reikalavimais ir sąlygomis.

(546) Nei Konkurencijos tarybos, nei Europos Komisijos bei ESTT praktika nesuponuoja išvados, jog didelę dalį rinkoje užimančio (ar net ir dominuojančio) ūkio subjekto sudaryti susitarimai negali būti kvalifikuojami kaip Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir/ar SESV 101 straipsnio pažeidimas ar kad dominuojančio ūkio subjekto sudaryti susitarimai išimtinai turi būti kvalifikuojami kaip piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi, taikant Konkurencijos įstatymo 7 straipsnį ir/ar SESV 102 straipsnį. Kiekvienu atveju pažeidimo vertinimas priklauso nuo reikšmingų faktinių aplinkybių ir objektyviai negali būti a priori taisyklės, kad tam tikra situacija turi būti kvalifikuojama kaip Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio (SESV 101 straipsnio) ir/ar Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio (SESV 102 straipsnio) pažeidimas.

(547) Atsižvelgiant į tai, kad bankų ir G4S veiksmų vertinimas atliktas remiantis tyrimo metu nustatytomis aplinkybėmis bei laikantis Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir SESV 101 straipsnio taikymo reikalavimų ir sąlygų, nėra pagrindo konstatuoti, jog nagrinėjamu atveju pažeidimo kvalifikavimas yra netinkamas, todėl bankų argumentai nepagrįsti.

(548) SEB bankas, Swedbank ir DNB bankai nuomonėse dėl 2012 m. spalio mėnesio pranešimo nurodo, kad buvo pažeista jų teisė į gynybą. Bankų teigimu, dalis 2012 m. spalio mėn. Pranešime išdėstytų išvadų (kiek tai susiję su inkasavimo su tiesioginiu įskaitymu rinkos uždarymu) yra grindžiamos konfidencialia bylos medžiaga, su kuria bankai negalėjo susipažinti. Bankų teigimu, dėl to jie negali tinkamai įgyvendinti teisės į gynybą ir pateikti paaiškinimų dėl tyrimo išvadų, nes nežino, kokiais faktiniais duomenimis/informacija yra grindžiamos tyrimo išvados, susijusios su inkasavimu netiesiogiai per tarpines sąskaitas.

(549) Atkreiptinas dėmesys, kad SEB, Swedbank ir DNB bankas nurodo, kad jų teisė į gynybą tariamai buvo pažeista, nes jiems nebuvo sudaryta galimybė susipažinti su tyrimo bylos medžiaga, kurią, ją pateikę ūkio subjektai, prašė laikyti šių subjektų komercine paslaptimi. Konkurencijos įstatymo 21 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad Konkurencijos taryba ir jos administracijos darbuotojai privalo saugoti atliekant Konkurencijos įstatymo laikymosi priežiūrą sužinotas ūkio subjektų komercines paslaptis ir be ūkio subjekto sutikimo naudoti tik tiems tikslams, dėl kurių jos buvo pateiktos. Konkurencijos įstatymo 21 straipsnio 6 dalis numato, kad už ūkio subjektų komercinių paslapčių atskleidimą Konkurencijos taryba ir jos administracijos darbuotojai atsako teisės aktų nustatyta tvarka. Taigi, Konkurencijos įstatymas numato pareigą Konkurencijos tarybai saugoti ūkio subjektų komercines paslaptis ir susipažinimas su tokio pobūdžio informacija gali būti ribojamas.

(550) Pažymėtina, kad nėra pagrindo sutikti su SEB banko, Swedbank ir DNB banko argumentais, kad dėl to, jog šiems bankams nebuvo leista susipažinti su kitų ūkio subjektų Konkurencijos tarybai pateikta informacija, buvo pažeista jų teisė į gynybą, t.y. kad jie neturėjo galimybės pateikti paaiškinimų dėl 2012 m. liepos mėn. ir 2012 m. spalio mėn. Pranešimuose išdėstytų aplinkybių bei jų vertinimo.

(551) Lyginant su 2012 m. liepos mėn. Pranešimu, 2012 m. spalio mėn. Pranešimas buvo papildytas 7.3.2.3. dalimi „Dėl inkasavimo paslaugų teikimo per tarpines sąskaitas [KOMERCINĖ PASLAPTIS]“. Šioje dalyje buvo vertinami SEB banko, Swedbank ir DNB banko nuomonėse dėl 2012 m. liepos mėn. Pranešimo pateikti argumentai, jog išvados dėl konkurencijos ribojimo inkasavimo su įskaitymu tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu yra nepagrįstos, nes inkasavimo paslaugų teikėjams nėra reikalinga turėti galimybės tiesiogiai inkasuoti klientų pinigus į jų sąskaitą nurodytame banke, nes inkasavimo paslaugų teikėjui pakanka turėti sutartį su bent vienu banku. Inkasavimo paslaugų teikėjas, tiesiogiai įskaitęs klientų pinigus į paslaugų teikėjo sąskaitą banke, vėliau tuos pinigus gali pervesti į kliento nurodytą sąskaitą banke.

(552) Atlikus papildomą tyrimą nustatyta, kad inkasavimas netiesiogiai per tarpines sąskaitas yra susijęs su mažesniu saugumu ir operatyvumu inkasavimo paslaugų pirkėjams, didesnėmis sąnaudomis inkasavimo paslaugų teikėjui, ir, be kita ko, sunkumais kitam tiekėjui sudaryti sutartį su tarpiniu banku būtent tokiam paslaugų teikimui[479]. Todėl, nors inkasavimas netiesiogiai per tarpines sąskaitas nepaneigia tyrimo išvadų, jog konkurencija inkasavimo su įskaitymu tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu rinkoje buvo ar galėjo būti ribojama. Pažymėtina, kad 2012 m. spalio mėn. Pranešime buvo nurodyta, kokiais duomenimis buvo remiamasi, vertinant inkasavimo su įskaitymu tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu ir įskaitymu netiesiogiai per tarpines sąskaitas paslaugų pakeičiamumą. Tai yra 2012 m. spalio mėn. Pranešime buvo paaiškinta, kodėl inkasavimo su įskaitymu netiesiogiai per tarpines sąskaitas paslaugos yra susijusios su didesne rizika šių paslaugų pirkėjams, mažesniu operatyvumu, taip pat buvo nurodyta, kodėl inkasavimo paslaugų teikėjas susiduria su problemomis sudarant sutartį su tarpiniu banku ir kodėl inkasuodamas su įskaitymu netiesiogiai per tarpines sąskaitas inkasavimo paslaugų teikėjas susiduria su reikšmingomis papildomomis sąnaudomis, lyginant su inkasavimo su įskaitymu tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu atveju. Todėl bankai galėjo įvertinti 2012 m. spalio mėn. Pranešime išdėstytų išvadų pagrįstumą bei pateikti paaiškinimus dėl to, ar inkasavimo su įskaitymu tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu bei inkasavimo su įskaitymu netiesiogiai per tarpines sąskaitas paslaugos pakeičiamos. Kaip matyti iš bankų pateiktų nuomonių dėl 2012 m. spalio mėn. Pranešimo[480], atitinkamus paaiškinimus bankai pateikė, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl to, jog bankams nebuvo suteikta teisė susipažinti su išsamiais apklaustų ūkio subjektų paaiškinimais dėl su inkasavimu netiesiogiai per tarpines sąskaitas susijusios rizikos ar jų keliamų reikalavimų paslaugų teikimo operatyvumui, paslaugų teikėjo kaštais, paaiškinimais, jiems buvo apribotos galimybės pateikti paaiškinimus dėl 2012 m. spalio mėn. Pranešime išdėstytų aplinkybių.

(553) Be to, atitinkamos tyrimo išvados nėra grindžiamos vien tais ūkio subjektų paaiškinimais, su kuriais bankams nebuvo leista susipažinti. Atkreiptinas dėmesys, kad 2012 m. spalio mėn. Pranešime išvados daromos remiantis ne viena konkrečia aplinkybe (tik pinigų pervedimo saugumu ar operatyvumu, papildomais kaštais), o nustatytų aplinkybių visuma. Kaip matyti iš Nutarimo 4.1.2. dalyje išdėstytų išvadų, Konkurencijos taryba, vertindama inkasavimo su įskaitymu tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu bei inkasavimo su įskaitymu netiesiogiai nuotolinio ryšio per tarpinę sąskaitą būdu pakeičiamumą, nesirėmė išimtinai tais ūkio subjektų paaiškinimais, su kuriais bankams nebuvo sudaryta galimybė susipažinti, siekiant apsaugoti šių ūkio subjektų komercinę paslaptį.

(554) Kaip patvirtina ESTT praktika, pats tam tikros informacijos ūkio subjektui neatskleidimo faktas savaime negali būti laikomas ūkio subjekto teisių pažeidimu, nes teisė susipažinti su bylos medžiaga yra sudėtinė teisės į gynybą dalis, kuria siekiama suteikti galimybes šaliai efektyviai įgyvendinti teisę pateikti paaiškinimus dėl konkurencijos institucijos atlikto tyrimo išvadų[481]. Atsižvelgiant į tai bei į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog buvo pažeista SEB banko, Swedbank ir DNB banko teisė į gynybą, nes jiems buvo suteikta galimybė susipažinti su tyrimo išvadomis ir pateikti paaiškinimus dėl jų.

(555) G4S nuomone Konkurencijos taryba, priimdama sprendimą dėl Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir SESV 101 straipsnio pažeidimo, pažeistų G4S teisėtus lūkesčius, kadangi Konkurencijos taryba 2001 m. ir 2004 m., priimadama Nutarimo 61 ir 97 pastraipose nurodytus sprendimus leisti vykdyti koncentraciją UAB „Falck Security“ (šiuo metu – G4S) įsigyjant atitinkamai Swedbank ir DNB banko turto dalį, vertino G4S užimamą padėtį atitinkamoje rinkoje, tačiau konstatavo, jog dėl koncentracijos nebus sukuriama ar sustiprinama dominuojanti padėtis. Taip pat G4S nurodo, kad Konkurencijos taryba, 2001 m. ir 2004 m. nagrinėdama pranešimus dėl koncentracijos, vertino ir atitinkamas G4S ir bankų sutartis, ir G4S teigimu, patvirtino jų teisėtumą. Pažymėtina, kad 2001 m. G4S – Swedbank bei 2004 m. G4S – DNB sutartys nėra vertinamos kaip pažeidžiančios Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir SESV 101 straipsnio reikalavimus. Tuo tarpu 2007 – 2008 m. susitarimų, kurie yra analizuojami šiame Nutarime, Konkurencijos taryba objektyviai įvertinti negalėjo, išduodama leidimus koncentracijai 2001 m. ir 2004 m.

(556) Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) praktika, „konstituciniai teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2002 m. lapkričio 5 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. kovo 17 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas). Šie principai inter alia suponuoja tai, kad valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui.”[482]

(557) Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Konkurencijos tarybos 2001 m. ir 2004 m. leidimai vykdyti koncentraciją įsigyjant Swedbank ir DNB banko turto dalį negalėjo suteikti teisėtų lūkesčių G4S dėl 2007 m. SEB – G4S, 2008 m. Swedbank – G4S ir 2008 m. DNB – G4S susitarimų atitikties Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir SESV 101 straipsnio reikalavimams, kurie galėtų būti pažeisti priimant šį Nutarimą.

(558) Tyrimo metu G4S, SEB bankas, DNB bankas bei Swedbank kreipėsi į Konkurencijos tarybą prašydami įvertinti galimybę tyrimą baigti Konkurencijos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu.

(559) G4S 2011 m. gegužės 18 d. raštu kreipėsi į Konkurencijos tarybą, siūlydamas pradėti derybas dėl įsipareigojimų[483]. 2011 m. gegužės 25 d. rašte G4S nurodė, kad G4S yra pasirengęs prisiimti įsipareigojimus ir atlikti pakeitimus sutartyse ar keisti bendrovės praktiką[484]. 2012 m. gegužės 25 d. raštu pateikė informaciją, kad G4S nutraukė veiksmus, dėl kurių Konkurencijos taryboje buvo atliekamas tyrimas bei įsipareigojo tų veiksmų neatlikti ateityje[485].

(560) DNB bankas 2012 m. gegužės 24 d. raštu pateikė informaciją, kad 2012 m. gegužės 21 d. DNB ir G4S pasirašė susitarimą, kuriuo buvo panaikintos tyrimo metu nagrinėtos 2004 m. DNB – G4S Pinigų tvarkymo ir Bankomatų inkasavimo sutarčių nuostatos, todėl, DNB nuomone, šios aplinkybės sudaro prielaidas įvertinti galimybę nutraukti tyrimą Konkurencijos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu[486] patvirtinant ūkio subjektų įsipareigojimus. 2012 m. spalio 19 d. rašte DNB bankas nurodė, kad DNB galėtų prisiimti įsipareigojimus ir svarstytų galimybę sudaryti sąlygas paslaugų teikėjams dažniau konkuruoti dėl sutarčių su DNB banku sudarymo ir/ ar sudarytų prielaidas pasirašyti sutartis su daugiau nei vienu paslaugų teikėju. Taip pat nurodė, kad DNB bankas galėtų prisiimti dalį su šiais įsipareigojimais susijusių kaštų[487].

(561) SEB bankas į Konkurencijos tarybą kreipėsi 2012 m. spalio 18 d. raštu, nurodydamas, kad, SEB banko nuomone, tyrimo nutraukimas Konkurencijos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu, t. y. patvirtinant ūkio subjektų įsipareigojimus, būtų racionalus sprendimas baigti tyrimą, kuris nėra susijęs su daugeliui vartotojų reikšmingų prekių ar paslaugų rinkomis. Todėl SEB bankas svarstytų galimybę prisiimti įsipareigojimus, kurie sudarytų daugiau prielaidų naujų ūkio subjektų galimybei pradėti teikti grynųjų pinigų tvarkymo, bankomatų inkasavimo bei banko klientų pinigų inkasavimo paslaugas SEB bankui[488]. 2012 m. lapkričio 7 d. rašte SEB bankas papildomai nurodė, kad galėtų, pavyzdžiui, sudaryti sąlygas pinigų tvarkymo paslaugų teikėjui dažniau konkuruoti dėl sutarčių su SEB banku sudarymo ir/ar sudarytų prielaidas pasirašyti sutartis su daugiau nei vienu paslaugų teikėju. Taip pat galėtų prisiimti su įsipareigojimų vykdymu susijusius kaštus. SEB banko nuomone, esminės žalos įstatymų saugomiems interesams nebuvo padaryta dėl to, kad 2007 m. G4S – SEB susitarimas netrukdė bankui pirkti pinigų tvarkymo ir bankomatų inkasavimo paslaugų banko pageidaujamu būdu, t. y. skelbiant konkursą. Be to, nuo 2007 m. rudens iki 2010 m. pabaigos SEB buvo vykdomi bankinės platformos darbai, todėl SEB bet kuriuo atveju nebūtų sudaręs sutarčių su kitais teikėjais.

(562) Swedbank 2012 m. spalio 30 d. rašte nurodė, kad, Swedbank nuomone, tyrimas galėtų būti baigtas Konkurencijos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu, Swedbank prisiimant įsipareigojimus[489]. Kaip galimus įsipareigojimus Swedbank nurodė, kad galėtų imtis priemonių sudarydamas daugiau prielaidų naujų ūkio subjektų galimybei pradėti teikti Konkurencijos tarybos nagrinėtas paslaugas arba plėsti šių paslaugų teikimo apimtis esamiems rinkos dalyviams. Taip pat galėtų prisiimti kaštus, susijusius su šių įsipareigojimų įgyvendinimu.

(563) Atsakant į šiuos G4S ir bankų argumentus, pastebėtina, kad remiantis Konkurencijos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punktu, tyrimas gali būti nutraukiamas esant šioms sąlygoms: 1) tyrimo metu analizuojami ūkio subjektų veiksmai nepadarė esminės žalos įstatymų saugomiems interesams; 2) ūkio subjektas, įtariamas pažeidimu, geranoriškai nutraukė veiksmus; 3) ūkio subjektas, įtariamas pažeidimo padarymu, pateikė Konkurencijos tarybai rašytinį įsipareigojimą tokių veiksmų neatlikti ar atlikti veiksmus, šalinančius įtariamą pažeidimą ar sudarančius prielaidas jo išvengti ateityje. Pažymėtina, kad tyrimo nutraukimas Konkurencijos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu yra Konkurencijos tarybos diskrecija, atsižvelgiant į individualias kiekvienos bylos aplinkybes.

(564) Kaip matyti iš šioje Nutarimo dalyje išdėstytų aplinkybių, tiek G4S, tiek visų bankų pateikti prašymai buvo abstraktūs. Tirtų ūkio subjektų pateikta informacija nesudarė pagrindo Konkurencijos tarybai įvertinti, ar nagrinėjamu atveju galėtų būti tenkinami nurodyti Konkurencijos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto reikalavimai. Ūkio subjektai nepateikė įrodymais pagrįstų argumentų dėl to, kad jų veiksmai nepadarė esminės žalos įstatymų saugomiems interesams, taip pat nenurodė konkrečių būdų, kuriais jie įsipareigotų neatlikti tokių veiksmų, kokie buvo nagrinėjami Konkurencijos tarybos tyrimo metu, ar atlikti veiksmus, šalinančius tirtą pažeidimą ar sudarančius prielaidas jo išvengti ateityje.

(565) Remiantis LVAT praktika, esminės žalos įstatymo saugomiems interesams padarymas yra vertinamoji sąlyga, ir jos buvimas turi būti konstatuojamas kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes[490]. Atsižvelgiant į tai, kad, kaip išdėstyta Nutarimo 6.1. ir 6.2. dalyse, konkurencija pinigų tvarkymo ir inkasavimo su įskaitymu tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu paslaugų rinkoje buvo pastebimai apribota, bei tai , kad dėl G4S ir bankų nagrinėjamų susitarimų buvo padaryta žalos ir inkasavimo paslaugų pirkėjų (bankų klientų) interesams, nes buvo apribotos jų galimybės rinktis inkasavimo paslaugų teikėjus, nėra pagrindo išvadai, kad nagrinėjami SEB banko, Swedbank, DNB banko ir G4S veiksmai nepadarė esminės žalos.

(566) Paaiškinimus dėl to, kad nagrinėjamais veiksmais nebuvo padaryta esminės žalos įstatymų saugomiems interesams pateikė tik SEB bankas, tačiau jų negalima laikyti pagrįstais, kadangi SEB bankas netinkamai aiškina faktines bylos aplinkybes, tyrimo metu atliktą jų vertinimą bei nustatytą konkurencijos ribojimą. Kaip išsamiau paaiškinta šio Nutarimo 6.1.4.4.1. dalyje, bankinės platformos diegimo darbai negali būti laikomi aplinkybe, paneigiančia 2007 m. SEB – G4S susitarimo poveikį konkurencijai ar šalinančia SEB banko atsakomybę už Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir SESV pažeidimą. Be to, SEB banko teisė rinktis paslaugų teikėją konkurso būdu, nepaneigia to, jog dėl nagrinėjamo 2007 m. G4S – SEB susitarimo kitiems teikėjams buvo ar galėjo būti apribotos galimybės sudaryti sutartį su SEB banku, reikalingą tam, kad paslaugų teikėjas galėtų teikti inkasavimo su įskaitymu tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu paslaugas SEB banko klientams[491].

(567) Be to, pažymėtina, kad G4S bei bankų pateikti įsipareigojimai buvo abstraktūs ir nesudarė sąlygų įvertinti, ar jų nurodomi veiksmai, kuriuos jie ketino įsipareigoti atlikti, iš tikrųjų būtų sudarę prielaidas tokio pobūdžio pažeidimo išvengti ateityje. Swedbank ir SEB banko nurodomi veiksmai, kuriuos, jų teigimu, jie svarstytų atlikti, nebuvo tiesiogiai susiję su tyrimo metu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei atliktu vertinimu dėl konkurencijos ribojimo. Jų nurodyti veiksmai yra susiję bendrai su galimu konkurencijos skatinimu sudarant sąlygas kitiems teikėjams dažniau konkuruoti dėl pinigų tvarkymo ir bankomatų inkasavimo paslaugų teikimo šiems bankams, tačiau ne su nustatytomis neigiamomis pasekmėmis konkurencijai dėl įsipareigojimo pinigų tvarkymo paslaugas pirkti tik iš G4S, ypač ne su neigiamomis pasekmėmis bankų klientams, perkantiems inkasavimo paslaugas. Atitinkamai tokie bankų pateikti paaiškinimai nesudarė pagrindo įvertinti, ar įsipareigojimai nagrinėjamu atveju sudarytų prielaidas išvengti jo ateityje.

(568) Nors bankai nurodo, kad konkrečius įsipareigojimus ar jų apimtį būtų galima numatyti susitikus su Konkurencijos taryba, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad bankai turėjo visas sąlygas pasiūlyti konkrečius su nagrinėjamomis konkurencijos problemomis susijusius įsipareigojimus, sudarančius prielaidas pažeidimų išvengti ateityje. Dar 2011 m. Pranešime buvo išdėstytos aplinkybės, kurios buvo nagrinėjamos tyrimo metu, bei pateiktas jų vertinimas. Pats vertinimas dėl konkurencijos ribojimo 2012 m. pranešimuose iš esmės nesikeičia, todėl darytina išvada, kad bankams buvo žinoma, kokios konkurencijos problemos buvo nagrinėjamos Konkurencijos tarybos tyrimo metu. Taigi bankai galėjo pasiūlyti konkrečias su nustatytomis aplinkybėmis susijusias priemones, kurios būtų sudarusios sąlygas Konkurencijos tarybai įvertinti, ar tokios priemonės sudarytų prielaidas jų išvengti ateityje, tačiau tokių įsipareigojimų nepateikė.

(569) Negalima sutikti ir su argumentais, kad tyrimo nutraukimas Konkurencijos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu būtų racionaliausias būdas baigti ilgą laiką trunkantį tyrimą ir kad tai padėtų Konkurencijos tarybai sutaupyti išteklių. Šie argumentai yra išimtinai deklaratyvūs. Kaip matyti iš išdėstytų aplinkybių, dauguma prašymų buvo pateikti Konkurencijos tarybai baigus tyrimą, po 2012 m. spalio 15 d. Pranešimo. Todėl nėra pagrindo sutikti su paaiškinimais, kad tai būtų padėję sutaupyti išteklių.

(570) Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad G4S ir bankų pateikti pasiūlymai dėl įsipareigojimų negalėjo būti pagrindu nutraukti tyrimą remiantis Konkurencijos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punktu, nes bankų atliktais veiksmais buvo padaryta esminė žala Konkurencijos įstatymo saugomiems interesams, o bankai nepateikė įrodymais pagrįstų argumentų paneigiančių tokią išvadą. Be to, bankų pateikti argumentai buvo deklaratyvūs ir nesudarė sąlygų Konkurencijos tarybai įvertinti, ar įsipareigojimai atitiktų kitus Konkurencijos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto reikalavimus.

(571) Atsižvelgus į Konkurencijos įstatyme nurodytas galimas taikyti sankcijas už Konkurencijos įstatymo pažeidimus, bei į tai, kad nagrinėjamu atveju Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio bei SESV 101 straipsnio reikalavimai buvo pažeisti SEB bankui ir G4S, Swedbank ir G4S, DNB bankui ir G4S sudarius įsipareigojimo pirkti iš vieno tiekėjo susitarimus, dėl kurių buvo ar galėjo būti ribojamos pinigų tvarkymo paslaugų teikėjų galimybės įeiti į rinką ir plėstis joje bei inkasavimo paslaugų teikėjų galimybės įeiti į inkasavimo su įskaitymu tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu rinką ir plėstis joje, yra pagrindas šiems ūkio subjektams taikyti Konkurencijos įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytas sankcijas – skirti pinigines baudas.

(572) SEB bankas, Swedbank ir DNB bankas Konkurencijos tarybai yra nurodę, kad baudos jiems negali būti taikomos. Bankų teigimu, vertikalaus susitarimo šaliai, kuri neturėjo intereso įtraukti į susitarimą konkurenciją ribojančios nuostatos bei jos neinicijavo, bauda neturėtų būti taikoma. Bankas, kaip galutinis pinigų tvarkymo paslaugų pirkėjas, negalėjo gauti naudos iš konkurencijos sumažėjimo, o baudos taikymas bankams pažeistų proporcingumo bei lygybės prieš įstatymą principus. Swedbank bei DNB bankas taip pat nurodo, kad nagrinėjamos konkurenciją ribojančios nuostatos bankams buvo primestos. Taip pat bankai nurodo, kad baudos skyrimas būtų nepagrįstas ir dėl to, kad kvalifikuoti nagrinėjamą situaciją kaip Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir SESV 101 straipsnio pažeidimą būtų nauja praktika. Atsižvelgiant į tyrimo metu nustatytas aplinkybes bei bankų pateiktus argumentus, darytina išvada, jog jie nesudaro pagrindo konstatuoti, kad bankams baudos nagrinėjamoje byloje neturi būti skiriamos ar kad baudų skyrimas jiems pažeistų teisingumo ir proporcingumo principus.

(573) Visų pirma atkreiptinas dėmesys, kad Konkurencijos taryba, atsižvelgdama į faktines bylos aplinkybes, turi diskrecijos teisę skirdama ūkio subjektams sankcijas bei nustatydama jų dydį[492]. Sprendžiant dėl sankcijų skyrimo, nagrinėjamu atveju reikšminga aplinkybe laikytina tai, kad SEB bankas, Swedbank ir DNB bankas, sudarydami nagrinėjamas sutartis su G4S, ne tik apribojo ar galėjo apriboti ūkio subjektų galimybes konkuruoti dėl pinigų tvarkymo paslaugų teikimo bankams, tačiau ir dėl inkasavimo su įskaitymu tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu paslaugų teikimo atitinkamai SEB banko, Swedbank ir DNB banko klientams. Tam, kad paslaugų teikėjas galėtų teikti inkasavimo su įskaitymu tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu paslaugas šių bankų klientams, paslaugų teikėjui reikalinga sutartis su banku dėl banko pinigų tvarkymo, kadangi įskaičius klientų pinigus į jų sąskaitą banke, grynieji pinigai faktiškai yra banko pinigai ir yra tvarkomi pagal banko nurodymus (saugomi, pervežami į banko nurodytą vietą ir pan.). Dėl nagrinėjamų SEB banko, Swedbank ir DNB banko susitarimų su G4S, buvo apribotos šių bankų klientai galimybės rinktis inkasavimo paslaugų teikėją ir taip gauti reikalingas paslaugas geriausia kaina ir geriausios kokybės. Taigi, nepaisant to, kad bankai yra galutiniai pinigų tvarkymo paslaugų pirkėjai, esant tokioms sąlygoms, kokiomis buvo pasirašytos nagrinėjamos SEB banko, Swedbank ir DNB banko sutartys su G4S, galimybę pasinaudoti konkurencijos teikiama nauda prarado bankų klientai, kurie negalėjo daryti jokios įtakos bankų spredimams dėl to, iš ko ir kokiomis sąlygomis pirkti pinigų tvarkymo paslaugas. Dėl šių priežasčių, Europos Komisijos ir ESTT praktika, kuria remiasi bankai, neleidžia daryti išvados, kad baudos skyrimas nagrinėjamu atveju, esant tokioms aplinkybėms, kokios nustatytos nagrinėjamoje byloje, bankams būtų nepagrįstas.

(574) Antra, įvertinus tyrimo metu nustatytas aplinkybes, nėra pagrindo sutikti su Swedbank ir DNB banko argumentais, kad baudos jiems negali būti skiriamos dėl to, kad nagrinėjamos sutarčių nuostatos jiems buvo primestos. Nors Swedbank nurodo, kad nuostatą dėl kompensacijos mokėjimo G4S pateikė paskutinę 2001 m. Swedbank - G4S sutarties galiojimo dieną ir bankas neturėjo galimybės nesutikti su šia nuostata ar dėl jos derėtis, tyrimo metu nustatytos aplinkybės patvirtina, kad dėl kompensacijos buvo derėtasi ir bankas kompensacijos skaičiavimo formulę laikė pagrįsta[493]. Iš bylos faktinių aplinkybių nematyti, jog bankas būtų prieštaravęs ginčijamos nuostatos įtraukimui į 2008 m. G4S – Swedbank Pinigų tvarkymo sutartį, be to, G4S pasiūlytai investicijų apsaugos formuluotei[494] bankas pats pritarė ir laikė ją netgi pagrįsta[495].

(575) Tuo tarpu DNB bankas sutiko įtraukti nagrinėjamą nuostatą į 2008 m. DNB – G4S sutartį dėl to, kad G4S bankui suteikė nuolaidą, taigi, ir šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog nagrinėjamos sutarties nuostatos DNB bankui buvo primestos[496].

(576) Nesutiktina ir su Swedbank bei DNB banko argumentais, kad baudos jiems negali būti skiriamos, nes tai būtų nauja Konkurencijos tarybos praktika. Konkurencijos taryba pačių bankų nurodomoje Mažeikių naftos byloje[497] baudas už vertikalų susitarimą skyrė tiek dominuojančiam ūkio subjektui, tiek pirkėjams.

(577) Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ypač į tai, kad bankų įsipareigojimas pinigų tvarkymo paslaugas pirkti tik iš G4S turėjo tiesioginės įtakos bankų klientų teisei pasinaudoti konkurencijos teikiama nauda renkantis inkasavimo su įskaitymu tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu paslaugų teikėją, darytina išvada, jog baudos bankams nagrinėjamu atveju skirtinos.

(578) Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad už draudžiamus susitarimus ūkio subjektams skiriama piniginė bauda iki 10 procentų bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais. Šio įstatymo 37 straipsnyje išdėstyti baudų skyrimo ir jų dydžio nustatymo principai – skiriant baudas ūkio subjektams atsižvelgiama į padaryto pažeidimo pavojingumą, pažeidimo trukmę, atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes, kiekvieno ūkio subjekto įtaką pažeidimo padarymui bei ūkio subjekto prekių, tiesiogiai ir netiesiogiai susijusių su pažeidimu, pardavimų vertę.

(579) Baudos dydis nustatomas vadovaujantis Baudų, skiriamų už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus, dydžio nustatymo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. sausio 18 d. nutarimu Nr. 64[498] (toliau – Baudų dydžio nustatymo aprašas), kurio 4 punktas nustato, kad už draudžiamą susitarimą ūkio subjektui skiriamas baudos dydis apskaičiuojamas dviem etapais, t. y. pirma, apskaičiuojamas bazinis baudos dydis, vėliau bazinis baudos dydis tikslinamas – didinamas arba mažinamas.

(580) Bazinis baudos dydis apskaičiuojamas remiantis ūkio subjekto tiesiogiai ir netiesiogiai su pažeidimu susijusių prekių pardavimų pajamomis ir pažeidimo trukme.

(581) Baudų dydžio nustatymo aprašo 5 punktas nustato, kad pardavimų vertė paprastai nustatoma pagal paskutinių vienerių ūkio subjekto dalyvavimo darant pažeidimą ūkinių metų pardavimų pajamas, gautas tiesiogiai ir netiesiogiai iš su pažeidimu susijusių prekių pardavimų.

(582) Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, pinigų tvarkymo (įskaitant bankomatų inkasavimo) ir inkasavimo su grynųjų pinigų įskaitymu tiesioginio ryšio su banku būdu paslaugų teikimas yra tiesiogiai su pažeidimu susijusi G4S veikla. Todėl, skaičiuojant baudą G4S, pardavimų vertė nustatoma remiantis G4S pajamomis, gautomis už pinigų tvarkymo (įskaitant bankomatų inkasavimo) ir inkasavimo su grynųjų pinigų įskaitymu tiesioginio ryšio su banku būdu paslaugų teikimą per paskutinius vienerius dalyvavimo darant pažeidimą ūkinius metus, t. y. 2011 m.[499]

(583) SEB bankas, Swedbank ir DNB bankas neteikia pinigų tvarkymo (įskaitant bankomatų inkasavimo) ir inkasavimo su grynųjų pinigų įskaitymu tiesioginio ryšio su banku būdu paslaugų. Kaip paaiškino patys bankai, nagrinėjamos pinigų tvarkymo (įskaitant bankomatų inkasavimą) paslaugos yra susijusios su banko vykdomos veiklos dalimi – operacijomis grynaisiais pinigais[500]. Atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes, taip pat į bankų pateiktus paaiškinimus, SEB bankui, Swedbank ir DNB bankui pardavimų vertė nustatoma remiantis kiekvieno iš jų pajamomis, gautomis už operacijas grynaisiais pinigais per paskutinius vienerius dalyvavimo darant pažeidimą ūkinius metus, t.y. 2011 m.[501].

(584) Vadovaujantis Baudų dydžio nustatymo aprašo 8 punktu, bazinis baudos dydis lygus pardavimų vertės dalies, apskaičiuotos įvertinus pažeidimo pavojingumą, ir pažeidimo trukmės metais sandaugai, todėl būtina įvertinti G4S ir SEB banko, Swedbank bei DNB banko padaryto pažeidimo pavojingumą.

(585) Remiantis Baudų dydžio nustatymo aprašo 10 punktu, pažeidimo pavojingumas įvertinamas atsižvelgiant į visas su konkrečiu pažeidimu susijusias aplinkybes, tokias kaip pažeidimo pobūdis, visų pažeidimo dalyvių bendra rinkos dalis, pažeidimo geografinis plotas, ir kitas aplinkybes. Šių aplinkybių svarba ir jų vertinimo poreikis priklauso nuo kiekvieno konkretaus pažeidimo.

(586) Vertinant nagrinėjamo pažeidimo pobūdį, atsižvelgtina į tai, kad nagrinėjami susitarimai yra vertikalūs susitarimai, kuriais SEB bankas, Swedbank ir DNB bankas įsipareigojo pinigų tvarkymo (įskaitant bankomatų inkasavimo paslaugas) pirkti tik iš G4S. Dėl šių susitarimų buvo padidintos patekimo į pinigų tvarkymo rinką ar plėtimosi joje kliūtys. Dėl šių susitarimų neigiamas poveikis (realus ar tikėtinas) buvo tiek pačiai rinkos struktūrai, tiek rinkoje veikiančių ar galinčių veikti ūkio subjektų galimybėms patekti į rinką ir joje plėstis.

(587) Reikšmingomis aplinkybėmis laikytina ir tai, kad nagrinėjami susitarimai buvo sudaryti tarp ūkio subjektų, užimančių didelę dalį tiek pinigų tvarkymo paslaugų (įskaitant bankomatų inkasavimą) teikimo, tiek šių paslaugų pirkimo lygmenyse. Tyrimo metu nustatytais duomenimis, dėl šių susitarimų konkurencija buvo ar galėjo būti apribota reikšmingoje pinigų tvarkymo paslaugų rinkos dalyje - 2007 - 2011 m. kitiems teikėjams buvo ar galėjo būti apribota galimybė konkuruoti dėl ne mažiau nei 85 proc. pinigų tvarkymo paslaugų teikimo atitinkamoje rinkoje[502]. Taip pat pažymėtina, kad dėl susitarimo poveikis konkurencijai buvo ar galėjo būti visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.

(588) Tyrimo metu nustatytos aplinkybės taip pat patvirtina, kad dėl SEB banko ir G4S, Swedbank ir G4S bei DNB banko ir G4S sudarytų susitarimų buvo apribotos bankų klientų galimybės rinktis inkasavimo su įskaitymu tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku paslaugų teikėją. Remiantis tyrimo metu nustatytais duomenimis, konkurencija inkasavimo su įskaitymu tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu paslaugų rinkoje taip pat buvo ar galėjo būti pastebimai apribota.

(589) Atsižvelgiant į šias aplinkybes yra pagrįsta baudos dydį už pažeidimo pavojingumą nustatyti 10 proc. nuo pardavimų vertės, nustatytos Nutarimo 9.1.1. dalyje.

(590) Vadovaujantis Baudų dydžio nustatymo aprašo 12 punktu, siekiant atsižvelgti į kiekvieno ūkio subjekto dalyvavimo darant pažeidimą trukmę, apskaičiuota baudos dydžio, atsižvelgiant į pažeidimo pavojingumą, suma dauginama iš ūkio subjekto dalyvavimo darant pažeidimą metų skaičiaus. Trumpesnis nei šešių mėnesių laikotarpis laikomas puse metų; ilgesnis už šešis mėnesius, bet trumpesnis už metus laikotarpis laikomas metais.

(591) 2007 m. [KOMERCINĖ PASLAPTIS], kai buvo sudaryta nagrinėjama G4S - SEB banko sutartis, konkurencija rinkoje buvo pastebimai apribota, nes tuo metu galiojo 2001 m. Swedbank – G4S sutartis, 2004 m. DNB – G4S sutartis bei 2006 m. FDL – G4S sutartis. Remiantis 2001 m. Swedbank – G4S sutartimi, Swedbank buvo įsipareigojęs pinigų tvarkymo ir bankomatų inkasavimo (bankomatų inkasavimo sutarties nuostatos pakeistos 2007 m. pab.) paslaugas sutarties galiojimo laikotarpiu, t.y. iki 2008 m. [KOMERCINĖ PASLAPTIS] pirkti tik iš G4S. 2004 m. DNB - G4S sutartys dėl pinigų tvarkymo ir bankomatų inkasavimo paslaugų numatė, kad DNB bankas pinigų tvarkymo ir bankomatų inkasavimo paslaugas turi pirkti iš G4S, o pradėjęs atitinkamas paslaugas pirkti iš kito teikėjo, DNB būtų turėjęs sumokėti G4S kompensaciją. Be to, 2006 m. FDL - G4S sutartis taip pat numatė kompensacijos mokėjimą bei sutarties nutraukimą tuo atveju, jei UAB „First Data Lietuva“ pradėtų paslaugas pirkti iš kito teikėjo.

(592) Dėl nurodytų DNB, Swedbank bei UAB „First Data Lietuva“ susitarimų su G4S 2007 m. kitiems teikėjams buvo apribotos galimybės konkuruoti dėl [55 – 75 PROC.] paslaugų teikimo pinigų tvarkymo rinkoje[503]. 2007 m. SEB - G4S sutarties sudarymo metu, G4S konkurentai galėjo konkuruoti su G4S dėl [25 – 45 PROC.] rinkos, apie [KOMERCINĖ PASLAPTIS] procentus sudarė SEB perkamos paslaugos. 2007 m. SEB sudarius nagrinėjamą susitarimą su G4S, kitiems paslaugų teikėjams liko galimybė konkuruoti tik dėl [IKI 5 PROC.] rinkos ([NE MAŽIAU NEI 95 PROC.] rinkos buvo uždaryta)[504]. Akivaizdu, kad minėta sutartimi su SEB buvo uždaryta reikšminga rinkos dalis, t.y. po šios sutarties pasirašymo G4S konkurentams neuždarytos rinkos dalis sumažėjo [5 – 10] kartais.

(593) Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog 2007 m. G4S - SEB banko sutartis reikšmingai prisidėjo prie konkurencijos ribojimo pinigų tvarkymo paslaugų rinkoje, todėl SEB banko ir G4S atveju pažeidimo pradžia laikytina 2007 m. G4S – SEB banko sutarties sudarymo diena, t. y. 2007 m. [KOMERCINĖ PASLAPTIS].

(594) 2008 m. G4S – Swedbank Pinigų tvarkymo sutartis buvo sudaryta 2008 m. [KOMERCINĖ PASLAPTIS] Sudarius šia sutartį kitiems teikėjams buvo apribota galimybė konkuruoti dėl [DAUGIAU KAIP 85 PROC.] pinigų tvarkymo paslaugų teikimo atitinkamoje rinkoje, todėl Swedbank pažeidimo pradžia laikytina 2008 m. [KOMERCINĖ PASLAPTIS].

(595) 2008 m. G4S – DNB Pinigų tvarkymo sutartis ir 2008 m. G4S – DNB Bankomatų inkasavimo sutartis buvo sudarytos 2008 m. [KOMERCINĖ PASLAPTIS] Sudarius šią sutartį, kiems teikėjams buvo ribojama galimybė konkuruoti dėl [DAUGIAU KAIP 85 PROC.] pinigų tvarkymo paslaugų teikimo atitinkamoje rinkoje, todėl DNB banko pažeidimo pradžia laikytina 2008 m. [KOMERCINĖ PASLAPTIS].

(596) Vertinant pažeidimo pabaigą, pažymėtina, kad 2008 m. G4S – Swedbank Sutartis galiojo iki 2011 m. [KOMERCINĖ PASLAPTIS], 2008 m. G4S – DNB Sutarties atitinkamos nuostatos– iki 2012 m. [KOMERCINĖ PASLAPTIS] 2007 m. SEB – G4S sutartis galiojo iki 2012 m. [KOMERCINĖ PASLAPTIS][505]. [KOMERCINĖ PASLAPTIS] Panaikinus 2008 m. DNB – G4S sutarčių nuostatas, numačiusias DNB pareigą mokėti kompensaciją, kitiems teikėjams vis dar buvo ribojamos galimybės konkuruoti dėl paslaugų teikimo SEB bankui. SEB banko pagal 2007 m. sutartį perkamų paslaugų apimtys buvo mažesnės [KOMERCINĖ PASLAPTIS] proc. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog po 2012 m. [KOMERCINĖ PASLAPTIS], kitų teikėjų galimybės konkuruoti dėl pinigų tvarkymo (įskaitant bankomatų inkasavimą) paslaugų teikimo buvo pastebimai ribojamos[506]. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, SEB banko ir G4S pažeidimo trukmė yra nuo 2007 m. [KOMERCINĖ PASLAPTIS] iki 2012 m. [KOMERCINĖ PASLAPTIS], DNB banko – nuo 2008 m. [KOMERCINĖ PASLAPTIS] iki 2012 m. [KOMERCINĖ PASLAPTIS], Swedbank - nuo 2008 m. [KOMERCINĖ PASLAPTIS] iki 2011 m. [KOMERCINĖ PASLAPTIS].

(597) Atsižvelgiant į Baudų dydžio nustatymo tvarkos aprašo 12 punktą, kuriame nurodyta, kad trumpesnis nei 6 mėnesių laikotarpis laikomas puse metų, SEB banko ir G4S pažeidimo trukmė yra 5,5 metų, Swedbank ir DNB – 3,5 metų.

(598) Atsižvelgiant į Baudų dydžio nustatymo tvarkos aprašo 14 punktą, kuris numato, kad siekiant užtikrinti baudų atgrasomąjį poveikį, baudos bazinis dydis didinamas, kai ūkio subjekto pajamos iš nesusijusių su pažeidimu prekių pardavimo sudaro daugiau kaip 95 proc. bendrųjų ūkio subjekto pajamų.

(599) Atsižvelgiant į tai, kad SEB banko bei DNB banko pajamos iš nesusijusių su pažeidimu, kaip nurodyta Nutarimo 9.1.1. dalyje, paslaugų pardavimo sudaro daugiau kaip 95 proc. bendrųjų atitinkamai SEB banko bei DNB banko pajamų, siekiant atgrasymo ir vadovaujantis teisingumo, objektyvumo ir proporcingumo principais, SEB bankui bazinis baudos dydis, apskaičiuotas pagal Nutarimo 9.1.1. – 9.1.3. dalis, didinamas 35 proc. bei DNB bankui - didinamas 70 proc.

(600) Remiantis Baudų nustatymo tvarkos aprašo 17 punktu, nustačius Konkurencijos įstatymo 42 straipsnio 2 dalyje nurodytas atsakomybę lengvinančias aplinkybes arba Konkurencijos įstatymo 42 straipsnio 3 dalyje nurodytas atsakomybę sunkinančias aplinkybes, bazinis baudos dydis atitinkamai mažinamas arba didinamas. Tyrimo metu atsakomybę lengvinančių ar atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

(601) Baudų nustatymo tvarkos aprašo 18 punkte įtvirtinta, kad bazinis baudos dydis didinamas arba mažinamas atsižvelgiant į kiekvieno ūkio subjekto įtaką pažeidimo padarymui, kai pažeidimą padaro keli ūkio subjektai. Tyrimo metu nebuvo nustatytas pažeidimo iniciatorius ar ūkio subjektas, kuris skatino kitus ūkio subjektus dalyvauti darant pažeidimą.

(602) Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad už draudžiamus susitarimus ūkio subjektams skiriama piniginė bauda iki 10 procentų bendrųjų metinių pajamų praėjusiaisūkiniais metais.

(603) Atsižvelgiant į tai, kad šio nutarimo 9.1-9.3 dalyse nustatytas baudos dydis G4S viršija 10 procentų bendrųjų metinių pajamų 2011 metais, G4S apskaičiuotas baudos dydis mažinamas tiek, kad neviršytų Konkurencijos įstatyme nurodytas maksimalios galimos baudos, t. y. mažinamas iki 10 procentų bendrųjų metinių pajamų, gautų 2011 metais, dydžio.

(604) Atsižvelgus Nutarimo 9.1. – 9.3. dalis, ūkio subjektams nustatomi šie galutiniai baudų dydžiai: AB SEB bankas – 24 808 200 Lt, AB DNB bankas – 8 630 200 Lt, „Swedbank“, AB – 14 243 600 Lt, UAB „G4S Lietuva“ - 9 437 800 Lt.

(605) Konkurencijos taryba 2009 m. gruodžio 10 d. nutarimu Nr. 1S-193, atsižvelgusi į pareiškime nurodytas aplinkybes ir esant pagrindo įtarti, jog G4S, sudarydamas susitarimus dėl pinigų tvarkymo paslaugų teikimo, galėjo sudaryti ne tik konkurenciją ribojančius susitarimus, bet ir piktnaudžiauti savo dominuojančia padėtimi atitinkamoje rinkoje, pradėjo tyrimą ir dėl G4S veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio reikalavimams. 2011 m. balandžio 21 d. nutarimu Nr. 1S-71, įvertinusi tai, kad atitinkami G4S veiksmai gali turėti poveikį prekybai tarp valstybių narių, Konkurencijos taryba tyrimą papildė G4S veiksmų atitikties Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 102 straipsnių reikalavimams vertinimu.

(606) Pradėdama tyrimą dėl G4S veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio ir SESV 102 straipsnio reikalavimams, Konkurencijos taryba siekė įvertinti, ar G4S savo veiksmais neriboja konkurencijos bei nepažeidžia vartotojų interesų. Pažymėtina, jog Konkurencijos taryba, siekdama efektyviai įgyvendinti jai pavestus uždavinius ir racionaliai naudoti turimus išteklius 2012 m. liepos 2 d. nutarimu Nr. 1S-89[507] patvirtino savo veiklos prioritetą – atlikti tyrimus ar kitaip įsikišti į rinkos veikimą, jei toks įsikišimas galėtų reikšmingai prisidėti prie veiksmingos konkurencijos apsaugos ir taip užtikrinti kuo didesnę vartotojų gerovę. Tuo pačiu nutarimu patvirtintame Konkurencijos tarybos veiklos prioriteto įgyvendinimo principų apraše (toliau – Aprašas) įtvirtinti principai, kuriais vadovaudamasi Konkurencijos taryba priima sprendimus dėl tam tikro tyrimo tikslingumo ir apimties (Aprašo 5 punktas). Spręsdama, ar tyrimas atitinka Konkurencijos tarybos veiklos prioritetą, Konkurencijos taryba vertina įtaką veiksmingai konkurencijai ir vartotojų gerovei, tyrimo strateginę reikšmę bei siekia užtikrinti racionalų išteklių panaudojimą (Aprašo 8 punktas).

(607) Atlikus tyrimą nustatyta, jog G4S (kartu su bankais) atliko Nutarimo 2.1. – 2.3. dalyse aprašytus veiksmus, kurie vertintini kaip konkurenciją pinigų tvarkymo paslaugų rinkoje ir inkasavimo su grynųjų pinigų įskaitymu tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu paslaugų rinkoje ribojantys susitarimai. Kitų G4S veiksmų, kuriais būtų ar galėjo būti ribojama konkurencija kitose rinkose ar kitais būdais, nei aprašyta ir įvertinta minėtose Nutarimo dalyse, tyrimo metu nustatyta nebuvo. Todėl, net jeigu ir būtų konstatuota, kad sudarydama su bankais susitarimus, kuriuose nustatyti bankų įsipareigojimai pirkti pinigų tvarkymo paslaugas iš vieno tiekėjo, G4S ne tik sudarė konkurenciją ribojančius susitarimus, bet taip pat ir piktnaudžiavo dominuojančia padėtimi, Konkurencijos taryba, siekdama užtikrinti veiksmingą konkurenciją minėtose rinkose bei vartotojų gerovę, galėtų imtis iš esmės tų pačių priemonių kaip ir taikydama Konkurencijos įstatymo 5 straipsnį, t. y. įpareigoti G4S nutraukti konkurenciją ribojančius veiksmus ir galimai paskirti piniginę sankciją.

(608) Atkreiptinas dėmesys, kad įpareigojus nutraukti konkurenciją ribojančius susitarimus, pinigų tvarkymo ir inkasavimo su grynųjų pinigų įskaitymu tiesiogiai (nuotolinio) ryšio su banku būdu paslaugas teikiantiems ūkio subjektams bus sudarytos sąlygos įeiti į atitinkamas rinkas ir jose plėstis, taip pat sudarytos sąlygos šių paslaugų pirkėjams rinktis paslaugų teikėją, t.y. pasinaudoti konkurencijos tarp paslaugų teikėjų teikiama nauda. Taigi, nagrinėjamu atveju tyrimas pagal Konkurencijos įstatymo 7 straipsnį ir SESV 102 straipsnį, net ir nustačius jo pažeidimą, neturėtų papildomos įtakos veiksmingos konkurencijos minėtose atitinkamose rinkose užtikrinimui ar didesnei vartotojų gerovei. Be to, akivaizdu, kad G4S veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio ir SESV 102 straipsnio reikalavimams tyrimas taip pat pareikalautų papildomų Konkurencijos tarybos finansinių ir žmogiškųjų išteklių bei papildomo laiko.

(609) Atsižvelgus į aukščiau išdėstytus argumentus tyrimas dėl G4S veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio reikalavimams nutrauktinas vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 24 straipsnio 4 dalies 8 punktu ir 28 straipsnio 3 dalies 4 punktu, paaiškėjus, jog toks tyrimas neatitinka Konkurencijos tarybos veiklos prioriteto.

(610) Atsižvelgus į tai, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio pažeidimo, konstatuotina, jog vadovaujantis Tarybos Reglamento (EB) Nr. 1/2003 „Dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo“ 5 straipsniu nėra pagrindo imtis priemonių dėl G4S veiksmų jiems taikant SESV 102 straipsnį[508].

(611) Kaip patvirtina tyrimo metu nustatytos aplinkybės, 2006 m. FDL – G4S sutarties nuostatos, ribojančios FDL teisę rinktis pinigų tvarkymo (įskaitant ir bankomatų inkasavimą) paslaugų teikėją, galiojo iki 2009 m. vasario 9 d.

(612) Vadovaujantis paskutinių veiksmų atlikimo metu galiojusia Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalies redakcija[509], kuri numatė, jog ūkio subjektai gali būti patraukti atsakomybėn už šio įstatymo pažeidimus ne vėliau kaip per trejus metus nuo pažeidimo įvykdymo dienos, o esant tęstiniam pažeidimui, - nuo paskutinių veiksmų atlikimo dienos. Todėl 2006 m. FDL – G4S sutarties atžvilgiu yra suėjęs patraukimo atsakomybėn už Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimą senaties terminas.

(613) Todėl tyrimas dėl UAB „First Data Lietuva“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams nutrauktinas. Taip pat pripažintina, kad nėra pagrindo imtis priemonių UAB „First Data Lietuva“ atžvilgiu taikant SESV 101 straipsnį.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, 30 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 36 straipsnio 1 dalimi, 37 straipsniu, 44 straipsniu, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 1 dalimi, Tarybos Reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo 5 straipsniu, Baudų, skiriamų už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus, dydžio nustatymo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. sausio 18 d. nutarimu Nr. 64,

Konkurencijos taryba n u t a r i a:

1. Pripažinti, kad AB SEB bankas ir UAB „G4S Lietuva“ „Swedbank“, AB ir UAB „G4S Lietuva“, AB DNB ir UAB „G4S Lietuva“, sudariusios konkurenciją ribojančius susitarimus dėl pinigų tvarkymo paslaugų pirkimo iš UAB „G4S Lietuva“, pažeidė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 1 dalį.

2. Už šio nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą skirti ūkio subjektams baudas:

2.1. AB SEB bankas - 24 808 200 (dvidešimt keturi milijonai aštuoni šimtai aštuoni tūkstančiai du šimtai) litų;

2.2. „Swedbank“, AB - 14 243 600 (keturiolika milijonų du šimtai keturiasdešimt trys tūkstančiai šeši šimtai) litų;

2.3. AB DNB bankas - 8 630 200 (aštuoni milijonai šeši šimtai trisdešimt tūkstančių du šimtai) litų;

2.4. UAB „G4S Lietuva“ - 9 437 800 (devyni milijonai keturi šimtai trisdešimt septyni tūkstančiai aštuoni šimtai) litų

3. Nutraukti procedūrą dėl UAB „G4S Lietuva“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 7 straipsnio reikalavimams ir pripažinti, kad nėra pagrindo imtis priemonių taikant Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 102 straipsnį.

4. Nutraukti procedūrą dėl UAB „First Data Lietuva“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams ir pripažinti, kad nėra pagrindo imtis priemonių taikant Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnį.

Nutarimas per 20 dienų nuo jo paskelbimo Konkurencijos tarybos interneto svetainėje www.kt.gov.lt dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Skundo padavimas nesustabdo Konkurencijos tarybos nutarimo vykdymo.

Vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 39 straipsniu, paskirta piniginė bauda per tris mėnesius nuo nutarimo paskelbimo Konkurencijos tarybos interneto svetainėje www.kt.gov.lt dienos turi būti sumokėta į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą LT24 7300 0101 1239 4300 (įmokos kodas 6920, lėšų gavėjas – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas – 188659752).

 

Pirmininkas Šarūnas Keserauskas

 

---