Jūsų asmens duomenų valdymas

Šiame tinklapyje gali būti naudojami slapukai ar kiti jūsų asmens duomenys tinklapio funkcionalumo tikslais. Kai kurie iš šių slapukų yra būtini, o kiti padeda mums patobulinti jūsų patirtį ir gauti duomenų, kaip ši svetainė yra naudojama.

 

 

Privatumo politika

DĖL ATSISAKYMO PRADĖTI TYRIMĄ DĖL AKCINĖS BENDROVĖS „KLAIPĖDOS ENERGIJA“ VEIKSMŲ ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONKURENCIJOS ĮSTATYMO 9 STRAIPSNIO REIKALAVIMAMS

  • 2009 04 07
  • Nutarimo Nr.: 1S-53
  • Atsisakyta pradėti tyrimą
Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau – Konkurencijos taryba) 2009 m. balandžio 2 d. tvarkomajame posėdyje išnagrinėjo klausimą dėl atsisakymo pradėti tyrimą dėl Akcinės bendrovės „Klaipėdos energija“ (toliau - AB „Klaipėdos energija“) veiksmų atitiktiesLietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – Konkurencijos įstatymas) 9 straipsnio reikalavimams.
Konkurencijos taryba n u s t a t ė:
2008-11-13 Konkurencijos taryba gavo UAB „Lamberta“ (toliau – Pareiškėjas) pareiškimą, kuriame prašoma nustatyti, ar AB „Klaipėdos energija“ nepiktnaudžiavo dominuojančia padėtimi, nustatydama vienodas šilumos energijos kainas daugiabučiams namams Klaipėdos mieste Tauralaukio ir Paupio daugiabučių namų kvartaluose, kurie šilumos energiją gauna iš individualių katilinių, neprijungtų prie bendrųjų šilumos tinklų ir daugiabučiams namams, kurie šilumos energiją gauna bendraisiais Klaipėdos miesto šilumos tinklais (galutinis pareiškimas su papildoma informacija Konkurencijos taryboje gautas 2009-03-16).
Pareiškėjas pareiškime nurodo, jog jo veikla yra šilumos tiekimo sistemų projektavimas ir montavimas, šilumos tiekimas vartotojams, šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūra. Įmonė Klaipėdos mieste Tauralaukio ir Paupio daugiabučių namų kvartaluose tiekia šilumą iš autonominių katilinių.
Pareiškėjas teigia, jog AB „Klaipėdos energija“, būdama vienintelė šilumos tiekėja Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje daugiabučiams namams bendraisiais Klaipėdos miesto tinklais, vykdo kryžminį subsidijavimą savo individualių katilinių atžvilgiu, tiekiant šilumą daugiabučiams namams iš katilinių, kurios nėra prijungtos prie bendrųjų šilumos tinklų, t. y. AB „Klaipėdos energija“ šilumos tiekimo iš individualių katilinių rinkoje nustato sąnaudų nepadengiančias šilumos energijos kainas bei, naudodamasi dominuojančia padėtimi šilumos tiekimo bendraisiais šilumos tiekimo tinklais rinkoje, iš šios atitinkamos rinkos gautomis pajamomis dengia šilumos tiekimo iš individualių katilinių rinkoje patiriamus nuostolius.
AB „Klaipėdos energija“, Pareiškėjo teigimu, yra nustačiusi vienodas šilumos kainas tiek už šilumos energiją, tiekiamą bendraisiais Klaipėdos miesto šilumos tinklais, tiek ir už šilumos energiją, tiekiamą iš individualių katilinių, kas, Pareiškėjo nuomone, neatitinka šilumos tiekimo kaštų (įvertinus sąnaudų, tiekiant šilumos energiją bendraisiais šilumos tinklais bei sąnaudų tiekiant šilumos energiją iš individualių katilinių skirtumą dėl nevienodų gamtinių dujų skirstymo kainų, kurios nustatomos pagal konkrečioje pristatymo vietoje apskaitytą gamtinių dujų kiekį ir vartotojų grupę) ir galimai pažeidžia Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 1 punktą, draudžianti nesąžiningą kainodarą. Anot Pareiškėjo, šie AB „Klaipėdos energija“ veiksmai galimai riboja galimybę smulkiesiems šilumos tiekėjams (tame tarpe ir Pareiškėjui) išsilaikyti rinkoje, plėsti savo verslą, bei užkerta kelią į šilumos tiekimo iš individualių katilinių rinką ateiti potencialiems konkurentams.
Pagal Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau – Šilumos ūkio įstatymas) (Žin., 2003, Nr. 51-2254; 2007, Nr. 130-5259) 2 straipsnio 33 punktą šilumos tiekimas – centralizuotai pagamintos šilumos pristatymas ir pardavimas šilumos vartotojams, o pagal šio straipsnio 34 punktą šilumos tiekimo licencija apibrėžiama kaip dokumentas, suteikiantis licencijos turėtojui teisę verstis šilumos tiekimu nustatytoje teritorijoje. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-07-25 nutarimu Nr. 982 patvirtintų Šilumos tiekimo licencijavimo taisyklių (toliau – Taisyklės) (Žin., 2003, Nr. 75-3481; 2008, Nr. 121-4595) 3 punktą verstis šilumos tiekimo veikla leidžiama tik įmonėms, turinčioms licenciją, o pagal šių Taisyklių 4 punktą licenciją gali gauti įmonė, numatomoje licencijuojamos veiklos teritorijoje valdanti šilumos tiekimo veiklai vykdyti būtinus šilumos gamybos įrenginius ir (ar) šilumos perdavimo tinklus. Pagal Taisyklių 6 punktą licencijas įmonėms, tiekiančioms ne mažiau 10 GWh šilumos per metus, atsižvelgus į savivaldybės institucijos rekomendacijas, išduoda ir licencijuojamą veiklą kontroliuoja Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau – Komisija), o licencijas mažiau šilumos tiekiančiai įmonei išduoda ir licencijuojamą veiklą kontroliuoja savivaldybės institucija.
Nustatyta, kad Komisija 2003-11-18 nutarimu Nr. O3-88 AB „Klaipėdos energija“ išdavė šilumos tiekimo licenciją Nr. L4-ŠT-2, kuri suteikė teisę įmonei tiekti šilumą licencijos turėtojos nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais naudojamais šilumos perdavimo tinklais Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje, tame tarpe ir Klaipėdos miesto Tauralaukio ir Paupio daugiabučių namų kvartaluose, kurie yra šilumos tiekimo licencijuojamos veiklos teritorijos dalis, ir Klaipėdos rajono savivaldybėje, Gargždų miesto teritorijoje. Licencijos turėtojas, pagal Šilumos ūkio įstatymo 30 straipsnio 4 dalies 3 punkto nuostatas šilumą privalo tiekti kainomis, kurios nustatytos pagal Komisijos 2008-03-15 nutarimu Nr. O3-41 patvirtintą Šilumos kainų nustatymo metodiką (toliau – Metodika) (Žin., 2008, Nr. 35-1270). Pareiškėjas tokios licencijos iš Klaipėdos miesto savivaldybės nėra gavęs, nes yra tik šilumos gamintojas, parduodantis ją vartotojams pagal šilumos ir karšto vandens pirkimo – pardavimo sutartis sutartinėmis kainomis.
Pagal Šilumos ūkio įstatymo nuostatas vienai šilumos tiekimo įmonei nustatoma viena šilumos kaina, kuri gali būti diferencijuojama pagal šio įstatymo 32 straipsnio 3 dalies ir Metodikos 57 straipsnio nuostatas. Savivaldybės institucijai pritarus, šilumos tiekėjas, atsižvelgdamas į patiriamas sąnaudas, turi teisę šilumos kainas diferencijuoti pagal šilumos punktų nuosavybę, aprūpinimo šiluma sistemas, vartotojų grupes, šilumos pirkimo – pardavimo vietą, tiekimo - vartojimo ribą, šilumos vartojimo mastą, šilumnešius ir jų kokybę, tiekimo patikimumą, vartojimo sezoniškumą, periodiškumą ir apskaitos būdus.
Nustatyta (Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos (toliau – Administracija) 2008-12-09 raštas Nr. (4.42)-R2-3178), kad AB „Klaipėdos energija“ šilumos kainų diferencijavimo nepasirinko (stebėtojų tarybos 2008-04-15 protokolas Nr. 2/47 ir valdybos 2008-04-25 protokolas Nr. 6/217), o Administracija pritarimo diferencijuoti šias šilumos kainas nedavė. Šiuo metu galiojanti bei galiojusi iki 2008-12-31 AB „Klaipėdos energija“ bazinė šilumos kaina buvo nustatyta pagal Komisijos patvirtintos Metodikos reikalavimus: kaip vidutinė, t. y. apimanti visų šilumos gamybos šaltinių bendras gamybos sąnaudas, jos perdavimo ir pardavimo sąnaudas. Šių šilumos kainų diferencijuoti Administracija nemato galimybės. Šilumos kainos nediferencijuojamos siekiant nepažeisti šilumos tiekėjo solidarumo principo - šilumos tiekimo licencijuojamos veiklos teritorijoje tiekti visiems vartotojams vienoda kaina. Šių kainų diferencijavimas, Administracijos manymu, galėtų sukelti vartotojų nepasitenkinimą, dėl didesnių šilumos kainų taikymo vartotojams, kurie prijungti prie centralizuotų šilumos perdavimo tinklų.
Taip pat nustatyta, kad Komisija (2008-12-31 raštas Nr. R2-1708) nurodė, kad pagal Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 3 dalies ir Metodikos 57 straipsnio nuostatas, aukščiau minėtų šilumos kainų diferencijavimui, būtinas savivaldybės institucijos pritarimas.
Konkurencijos taryba k o n s t a t u o j a:
Konkurencijos įstatymo 1 straipsnio 1 dalis nurodo, kad šio įstatymo tikslas – saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę Lietuvos Respublikoje, o šio įstatymo 2 straipsnio, kuris apibrėžia įstatymo taikymo ribas, 1 dalyje nurodoma, kad šiuo įstatymu draudžiama ūkio subjektams atlikti veiksmus, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, nesvarbu, kokio pobūdžio jų ūkinė veikla, išskyrus atvejus, kai šis įstatymas ar įstatymai, skirti atskiroms ūkinės veiklos sritims, numato išimtis.
Lietuvos šilumos ūkio valdymo veikla yra reguliuojama. Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šis įstatymas reglamentuoja šilumos ūkio valstybinį valdymą, šilumos ūkio subjektų veiklą, jų santykius su šilumos vartotojais, tarpusavio ryšius ir atsakomybę. Remiantis minėtu įstatymu Komisijai yra pavesta tvirtinti šilumos ir karšto vandens kainų nustatymo metodikas, nustatyti bazines šilumos tiekimo kainas įmonėms, realizuojančioms ne mažiau 10 GWh šilumos per metus.
Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnis reglamentuoja šilumos kainodarą – kainų nustatymo principus ir procedūras. Šio straipsnio 4 dalis numato, kad Komisija, atsižvelgdama į šilumos tiekėjo prašymą ir savivaldybės institucijos pastabas, nustato bazines šilumos kainas šilumos tiekimo įmonėms, realizuojančioms ne mažiau 10 GWh šilumos per metus. Savivaldybių tarybos, atsižvelgdamos į Komisijos nustatytas bazines šilumos kainas, pagal Metodikos reikalavimus atlieka kasmetinį jų perskaičiavimą.
To paties straipsnio 2 dalis numato, jog šilumos ir (ar) karšto vandens kainos grindžiamos tiekėjo būtinomis (valstybės normuojamomis) šilumos ar karšto vandens ruošimo, perdavimo, įvadinių atsiskaitomųjų šilumos ir (ar) karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros, sąskaitų už šilumą ir (ar) karštą vandenį parengimo ir pateikimo vartotojams bei apskaitos sąnaudomis.
Taigi šilumos tiekimo kaina visuomet turi būti pagrįsta sąnaudomis, net ir tais atvejais, kai kaina nėra diferencijuojama, o šios kainos pagrįstumą vertina Komisija.
Šilumos ūkio įstatymo 30 straipsnio 4 dalies 3 punktas įtvirtina, kad licencijos turėtojas privalo tiekti šilumą kainomis, kurios nustatytos vadovaujantis Komisijos patvirtinta Metodika. Kadangi AB „Klaipėdos energija“ yra šilumos tiekimo licencijos turėtojas, bendrovė privalo vadovautis aukščiau minėtomis nuostatomis ir negali vienašališkai keisti šilumos tiekimo kainos. Tuo tarpu UAB „Lamberta“ nėra šilumos tiekimo licencijos turėtojas ir šilumos kainą vartotojams nustato pati.
Pažymėtina, kad Šilumos ūkio įstatymas nedraudžia vienai šilumos tiekimo įmonei taikyti vieną šilumos kainą visoje licencijuojamos veiklos teritorijoje, t. y. visoje Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje, į kurią įeina ir Tauralaukio bei Paupio daugiabučių namų kvartalai. Šilumos kainų diferencijavimas, atsižvelgiant į patiriamas sąnaudas, galimas tik šilumos tiekėjui pasirinkus, o savivaldybės institucijai pritarus. Diferencijuotas šilumos kainas tvirtina Komisija. Tokiu būdu šilumos tiekėjams, turintiems atitinkamas licencijas, yra nustatomos šilumos tiekimo bazinės kainos, kurių jie negali keisti ar diferencijuoti.
Atsižvelgiant į išdėstytą, konstatuotina, kad AB „Klaipėdos energija“ elgesys, susijęs su šilumos tiekimo kainomis, turėtų būti vertinamas šilumos tiekimo kainodarą reguliuojančių norminių teisės aktų, o ne Konkurencijos įstatymo atžvilgiu. Dėl to Pareiškėjo minimi šilumos tiekimo organizavimo, šilumos energijos kainų nustatymo, jų diferencijavimo klausimai spręstini pagal Šilumos ūkio įstatymo ir kitų susijusių teisės aktų reikalavimus. Šiuos klausimus pagal kompetenciją nagrinėja savivaldybių institucijos, Komisija ir kitos valstybės institucijos.
Vadovaudamasi Konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 4 dalies 2 punktu,
Konkurencijos taryba n u t a r i a:
Atsisakyti pradėti tyrimą dėl Akcinės bendrovės „Klaipėdos energija“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikoskonkurencijos įstatymo 9 straipsnio reikalavimams.
 
Nutarimas per 20 dienų nuo jo įteikimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui.
 
Pirmininkas Rimantas Stanikūnas