DĖL ATSISAKYMO PRADĖTI TYRIMĄ DĖL KLAIPĖDOS MIESTO SAVIVALDYBĖS IR VALSTYBINĖS KAINŲ IR ENERGETIKOS KONTROLĖS KOMISIJOS SPRENDIMŲ ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONKURENCIJOS ĮSTATYMO 4 STRAIPSNIO NUOSTATOMS IR AKCINĖS BENDROVĖS „KLAIPĖDOS ENERGIJA“ VEIKSMŲ ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONKURENCIJOS ĮSTATYMO 9 STRAIPSNIO NUOSTATOMS

Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau – Konkurencijos taryba) 2009 m. birželio 18 d. tvarkomajame posėdyje išnagrinėjo klausimą dėl atsisakymo pradėti tyrimą dėl Klaipėdos miesto savivaldybės (toliau – Savivaldybė) ir Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – Komisija) sprendimų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – Konkurencijos įstatymas) 4 straipsnio nuostatoms ir AB „Klaipėdos energija“ veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio nuostatoms.

Konkurencijos taryba n u s t a t ė:

2009-05-04 Konkurencijos taryba gavo UAB „Lamberta“ (toliau – Pareiškėjas) pareiškimą, kuriame prašoma ištirti ar Savivaldybės ir Komisijos sprendimai, kuriais Klaipėdos energija“ nustatomos galutinės ir bazinės šilumos kainos, galimai pažeidžia Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatas, o nustačius, kad AB „Klaipėdos energija“ galimai galėjo daryti įtaką nustatomoms šilumos kainoms, ištirti ar AB „Klaipėdos energija“ galimai nepažeidė Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio reikalavimų, nustatydama vienodas šilumos energijos kainas daugiabučiams namams, kurie šilumos energiją gauna iš individualių katilinių, neprijungtų prie bendrųjų šilumos tinklų bei kurie šilumos energiją gauna bendraisiais Klaipėdos miesto šilumos tinklais (galutinis pareiškimas su papildoma informacija Konkurencijos taryboje gautas 2009-06-08).

Pareiškėjas pareiškime nurodo, kad Komisija ir Savivaldybė leisdamos AB „Klaipėdos energija“ nustatyti vienodas bazines ir galutines šilumos kainas daugiabučiams namams, kurie šilumos energiją gauna iš individualių katilinių, neprijungtų prie bendrųjų šilumos tinklų bei kurie šilumos energiją gauna bendraisiais Klaipėdos miesto šilumos tinklais ir neleisdamos jų diferencijuoti, neužtikrino sąžiningos konkurencijos, leido AB „Klaipėdos energija“ vykdyti kryžminio subsidijavimo ir stūmimo iš rinkos politiką, todėl dėl šių Komisijos ir Savivaldybės veiksmų AB „Klaipėdos energija “ galėjo šilumos gamybos iš individualių katilinių rinkoje įgyti geresnes konkurencijos sąlygas – galėjo nustatyti nuostolingas kainas šioje rinkoje, jas subsidijuodama pajamomis iš kitos, susijusios rinkos, tuo galimai atsirandant skirtingoms konkurencijos sąlygoms joje veikiantiems ūkio subjektams, t. t. ir Pareiškėjui, kuris tiekia šilumą iš individualių katilinių Klaipėdos miesto Tauralaukio ir Paupio daugiabučių namų kvartaluose.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad Komisija ir Savivaldybė, kurios pagal Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau – Šilumos ūkio įstatymas) (Žin., 2003, Nr. 51-2254; 2007, Nr. 130-5259) ir Komisijos 2008-03-15 nutarimu Nr. O3-41 patvirtintą Šilumos kainų nustatymo metodiką (toliau – Metodika) (Žin., 2008, Nr. 35-1270) privalo užtikrinti konkurenciją šilumos gamybos rinkoje, priimdamos sprendimus dėl bazinių ir galutinių šilumos kainų nustatymo AB „Klaipėdos energija“, užkerta kelią efektyviai konkurencijai šioje rinkoje, riboja konkurenciją ir leidžia AB „Klaipėdos energija“ nustatyti tokias šilumos kainas, kurios neatitinka realiai susiklosčiusių šilumos gamybos sąnaudų (įvertinus sąnaudų, tiekiant šilumos energiją bendraisiais šilumos tinklais bei sąnaudų tiekiant šilumos energiją iš individualių katilinių skirtumą dėl nevienodų gamtinių dujų skirstymo kainų, kurios nustatomos pagal konkrečioje pristatymo vietoje apskaitytą gamtinių dujų kiekį ir vartotojų grupę), todėl jų sprendimai, nustatantys nediferencijuotas aukščiau minėtas šilumos kainas, sudaro galimybę AB „Klaipėdos energija“ vykdyti kryžminį subsidijavimą.

Lietuvos šilumos ūkio valdymo veikla yra reguliuojama. Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šis įstatymas reglamentuoja šilumos ūkio valstybinį valdymą, šilumos ūkio subjektų veiklą, jų santykius su šilumos vartotojais, tarpusavio ryšius ir atsakomybę. Remiantis minėtu įstatymu Komisijai yra pavesta tvirtinti šilumos ir karšto vandens kainų nustatymo metodikas, nustatyti bazines šilumos tiekimo kainas įmonėms, realizuojančioms ne mažiau 10 GWh šilumos per metus.

Pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – Vietos savivaldos įstatymas) (Žin., 2008, Nr. 113-4290) 5 straipsnio 2 dalį viešųjų paslaugų teikimas yra savivaldybės funkcija pagal veiklos pobūdį, o viešąsias paslaugas teikia savivaldybių įsteigti paslaugų teikėjai arba pagal sudarytas sutartis kiti viešai pasirenkami fiziniai ir juridiniai asmenys. Pagal šio įstatymo 6 straipsnio 30 punktą šilumos tiekimo organizavimas yra savarankiškoji (priskirta) savivaldybės funkcija, o pagal 9 straipsnio 1 dalį savivaldybės administruoja ir užtikrina viešųjų paslaugų teikimą gyventojams nustatydama šių paslaugų teikimo būdą, taisykles ir režimą, steigdama savivaldybės biudžetines ir viešąsias įstaigas, įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka parinkdama viešųjų paslaugų teikėjus ir įgyvendindama viešųjų paslaugų teikimo priežiūrą ir kontrolę. AB „Klaipėdos energija“ yra savivaldybės kontroliuojama įmonė.

Nustatyta, kad Komisija 2003-11-18 nutarimu Nr. O3-88 AB „Klaipėdos energija“ išdavė šilumos tiekimo licenciją Nr. L4-ŠT-2, kuri suteikė teisę įmonei tiekti šilumą licencijos turėtojos nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais naudojamais šilumos perdavimo tinklais Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje, t. t. ir Klaipėdos miesto Tauralaukio ir Paupio daugiabučių namų kvartaluose, kurie yra šilumos tiekimo licencijuojamos veiklos teritorijos dalis, ir Klaipėdos rajono savivaldybėje, Gargždų miesto teritorijoje. Licencijos turėtojas, pagal Šilumos ūkio įstatymo 30 straipsnio 4 dalies 3 punkto nuostatas šilumą privalo tiekti kainomis, kurios nustatytos pagal Metodiką. Pareiškėjas tokios licencijos iš Klaipėdos miesto savivaldybės nėra gavęs, nes yra tik šilumos nepriklausomas gamintojas, parduodantis ją vartotojams pagal šilumos ir karšto vandens pirkimo – pardavimo sutartis sutartinėmis kainomis, padengiančiomis jo patiriamas sąnaudas, t. y. šilumos kainų nustatymo srityje pareiškėjo niekas nereguliuoja. 

Nustatyta, kad Savivaldybės taryba 2004-10-21 sprendimu 1-392 „Dėl Tauralaukio gyvenvietės katilinių su inžineriniais tinklais perdavimo pagal patikėjimo sutartį Akcinei bendrovei „Klaipėdos energija“ savivaldybės funkcijoms įgyvendinti“ perdavė AB „Klaipėdos energija“ 17 Tauralaukio gyvenvietės vietinių katilinių patikėjimo teise savivaldybės funkcijoms įgyvendinti, organizuoti šilumos ir karšto vandens tiekimą gyvenamiesiems namams ir įpareigojo Tauralaukio gyventojams, kurie šilumą gauna iš individualių katilinių, taikyti vieningą centralizuotai tiekiamos šilumos kainą, kuri buvo nustatyta 2003-12-04 sprendimu Nr. 1-434 „Dėl Akcinės bendrovės Klaipėdos energija“ centralizuotai tiekiamos šilumos ir karšto vandens kainų nustatymo“. Šios kainos buvo patvirtintos pagal 2003-11-24 Komisijos nutarimu Nr. O3-95 nustatytas bazines šilumos kainas, kurios galiojo iki 2008-12-31.

Nustatyta, kad Komisija, vadovaudamasi Šilumos ūkio įstatymu ir išnagrinėjusi AB „Klaipėdos energija“ pateiktus šilumos bazinių kainų skaičiavimus, 2008-12-23 nutarimu Nr. O3-212 „Dėl šilumos bazinių kainų Akcinei bendrovei „Klaipėdos energija““ ir Komisijos viešojo posėdžio protokolu Nr. O2-41 nuo 2009-02-01 (kurios galios iki 2011-12-31) nustatė naujas bazines šilumos kainas, kurios buvo diferencijuotos pagal šilumos punktų nuosavybę. AB „Klaipėdos energija“, vadovaudamasi šiais Komisijos sprendimais, nuo š.m. vasario 1 d. nustatė vienodas šilumos energijos kainas daugiabučiams namams, kurie šilumos energiją gauna iš individualių katilinių, neprijungtų prie bendrųjų šilumos tinklų bei kurie šilumos energiją gauna bendraisiais Klaipėdos miesto šilumos tinklais.

Pagal Šilumos ūkio įstatymo nuostatas vienai šilumos tiekimo įmonei nustatoma viena šilumos kaina, kuri gali būti diferencijuojama pagal šio įstatymo 32 straipsnio 3 dalies ir Metodikos 57 straipsnio nuostatas. Savivaldybės institucijai pritarus, šilumos tiekėjas, atsižvelgdamas į patiriamas sąnaudas, turi teisę šilumos kainas diferencijuoti pagal šilumos punktų nuosavybę, aprūpinimo šiluma sistemas, vartotojų grupes, šilumos pirkimo – pardavimo vietą, tiekimo - vartojimo ribą, šilumos vartojimo mastą, šilumnešius ir jų kokybę, tiekimo patikimumą, vartojimo sezoniškumą, periodiškumą ir apskaitos būdus.

Nustatyta, kad AB „Klaipėdos energija“ šilumos kainų diferencijavimo pagal šilumos pirkimo – pardavimo vietą nepasirinko (Stebėtojų tarybos 2008-04-15 protokolas Nr. 2/47 ir Valdybos 2008-04-25 protokolas Nr. 6/217). Šių šilumos kainų diferencijuoti pagal šilumos pirkimo – pardavimo vietą Savivaldybės administracija nematė galimybės. Savivaldybės administracijos teigimu, šilumos kainos nebuvo diferencijuojamos, siekiant nepažeisti šilumos tiekėjo „solidarumo principo“ - šilumos tiekimo licencijuojamos veiklos teritorijoje tiekti visiems vartotojams vienoda kaina. Šių kainų diferencijavimas, Savivaldybės administracijos manymu, galėtų iššaukti vartotojų nepasitenkinimą, dėl didesnių šilumos kainų taikymo vartotojams, kurie prijungti prie centralizuotų šilumos perdavimo tinklų (Savivaldybės administracijos 2008-12-09 raštas Nr. (4.42)-R2-3178).

Pareiškėjo nuomone, tuo atveju, jei AB „Klaipėdos energija“ diferencijuotų šilumos kainas pagal gamtinių dujų pristatymo vietą, Tauralaukio ir Paupio daugiabučių namų kvartalų gyventojams, kurie šilumą gauna iš individualių katilinių, tiekiamos šilumos kaina turėtų būti didesnė, nei Klaipėdos miesto gyventojams, šilumą gaunantiems iš bendraisiais šilumos tinklais, tačiau ši prielaida daroma tik įvertinus gamtinių dujų pirkimo kainos skirtumą Tauralaukio ir Paupio daugiabučių namų kvartalų šilumos vartotojams ir Klaipėdos miesto šilumos vartotojams.

Pažymėtina, kad Pareiškėjas 2008-11-13 kreipėsi į Konkurencijos tarybą dėl galimo AB „Klaipėdos energija“ piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi, nustatant vienodas šilumos kainas daugiabučiams namams, kurie šilumos energiją gauna iš individualių katilinių, neprijungtų prie bendrųjų šilumos tinklų bei kurie šilumos energiją gauna bendraisiais Klaipėdos miesto šilumos tinklais. Šį klausimą Konkurencijos taryba išnagrinėjo ir 2009-04-02 nutarimu Nr. 1S-56 atsisakė pradėti tyrimą dėl AB „Klaipėdos energija“ veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio reikalavimams.

Konkurencijos taryba k o n s t a t u o j a:

Konkurencijos įstatymo 1 straipsnio 1 dalis nurodo, kad šio įstatymo tikslas – saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę Lietuvos Respublikoje. Šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nurodo pareigą valstybės viešojo administravimo subjektams užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę vykdant joms pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu, o šios straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad viešojo administravimo subjektams draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus. Taigi, Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies reikalavimai pažeidžiami tik tuo atveju, jei egzistuoja šių aplinkybių visuma:

1) valstybės viešojo administravimo subjektų teisės aktai ar kiti sprendimai teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes;

2) dėl viešojo administravimo subjektų sprendimų atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams;

3) skirtingos konkurencijos sąlygos nėra sąlygotos Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimų vykdymu.

Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnis reglamentuoja šilumos kainodarą – kainų nustatymo principus ir procedūras. Šio straipsnio 4 dalis numato, kad Komisija, atsižvelgdama į šilumos tiekėjo prašymą ir savivaldybės institucijos pastabas, nustato bazines šilumos kainas šilumos tiekimo įmonėms, realizuojančioms ne mažiau 10 GWh šilumos per metus. Savivaldybių tarybos, atsižvelgdamos į Komisijos nustatytas bazines šilumos kainas, pagal Metodikos reikalavimus atlieka kasmetinį jų perskaičiavimą, t. y. nustato galutines šilumos kainas. Šilumos kainų diferencijavimas, atsižvelgiant į patiriamas sąnaudas, galimas tik šilumos tiekėjui pasirinkus, o Savivaldybės institucijai pritarus.

Atsižvelgus į aukščiau minėtą šilumos kainodaros teisinį reglamentavimą bei į nustatomojoje nutarimo dalyje pateiktus duomenis, konstatuotina, kad, priimant Pareiškėjo skundžiamus teisės aktus, nurodytus nutarimo nustatomoje dalyje dėl AB „Klaipėdos energija“ šilumos bazinių ir galutinių kainų nustatymo, šias šilumos kainas tvirtina Komisija, o Savivaldybė joms turi pritarti. Tuo tarpu Pareiškėjo, kaip nepriklausomo šilumos gamintojo, gaminamos šilumos kainos yra sutartinės, t. y. jos nustatomos Pareiškėjo sutartyse su šilumos vartotojais. Pareiškėjas turi galimybę sutartine tvarka nustatyti jį tenkinančias šilumos kainas. Taip pat konstatuotina, kad AB „Klaipėdos energija“, kaip įmonei, realizuojančiai daugiau nei 10 GWh šilumos per metus, yra privalu gauti iš Komisijos šilumos tiekimo licenciją, o Pareiškėjui tokios licencijos nereikia.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1996-02-28 nutarime pastebėjo: „(…) konstitucinis asmenų lygybės principas savaime nepaneigia to, kad įstatymu gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu. Tai taikytina ne tik fiziniams, bet ir juridiniams asmenims (…)&ldquo¹

Kadangi, nustatant šilumos kainas AB „Klaipėdos energija“, joms turi pritarti Savivaldybė ir tvirtinti Komisija, o taip pat AB „Klaipėdos energija“ privalu turėti šilumos tiekimo licenciją, kai tuo tarpu Pareiškėjas yra laisvas pats sau nusistatyti šilumos kainas ir jam nereikia veiklos licencijos, AB „Klaipėdos energija“ ir Pareiškėjas yra skirtingose teisinėse padėtyse dėl šilumos kainodaros ir šilumos tiekimo licencijavimo ir dėl to jų negalima lyginti Komisijos ir Savivaldybės priimamų teisės aktų atžvilgiu. Be to, minėtais Komisijos ir Savivaldybės priimtais teisės aktais dėl šilumos bazinių ir galutinių kainų nustatymo jų nediferencijuojant, buvo tik apribota AB „Klaipėdos energija“ veiksmų laisvė nustatant teikiamų paslaugų kainas, tačiau nebuvo suteikta privilegija, t. y. dėl šių sprendimų AB „Klaipėdos energija“ nebuvo sudarytos geresnės sąlygos vykdyti ūkinę veiklą nei Pareiškėjui ir atitinkamai Pareiškėjas nebuvo diskriminuotas. Nesant Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje numatytos pirmos sąlygos (valstybės viešojo administravimo subjektų teisės aktai ar kiti sprendimai teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes), nevertintinos ir kitos šio straipsnio sąlygos.

Atsižvelgiant į išdėstytą, konstatuotina, kad nėra pagrindo įtarti, jog Komisijos ir Savivaldybės priimamais teisės aktais dėl šilumos bazinių ir galutinių kainų nustatymo jų nediferencijuojant minėtos įmonės yra privilegijuojamos ar diskriminuojamos. Todėl nėra duomenų, leidžiančių pagrįstai įtarti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimą.

Taip pat konstatuotina, kad Pareiškėjo nurodyti faktai dėl AB „Klaipėdos energija“ veiksmų nustatant šilumos kainas ir tuo galimai pažeidžiant Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio nuostatas jau buvo tirti ir 2009-04-02 Konkurencijos taryba nutarimu Nr. 1S-56 atsisakė pradėti tyrimą dėl AB „Klaipėdos energija“ veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio nuostatoms. Todėl Pagal Konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 4 dalies 3 punkto reikalavimus minėtų AB „Klaipėdos energija“ veiksmų tirti nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 4 dalies 3 ir 5 punktais,

Konkurencijos taryba n u t a r i a:

Atsisakyti pradėti tyrimą dėl Klaipėdos miesto savivaldybės ir Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos sprendimų atitikties Lietuvos Respublikoskonkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatoms ir AB „Klaipėdos energija“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 9 straipsnio nuostatoms.

 

Nutarimas per 20 dienų nuo jo įteikimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

 

Pirmininkas Rimantas Stanikūnas